Kodėl? Dėl to jei neužsirašysi paprasčiausiai pamirši. Leisk paklausti, nuo ko prasideda naujas gyvenimo vingis, postūmis ar žingsnis? Nuo šviežios minties, kuri tavo galvoje dar nebuvo kilusi. Švieži mintis yra tokia pat vertinga kaip vanduo Saharos dykumos viduryje.

Didžioji dalis kasdien mus aplankančių minčių kartojasi. Tai tos pačios, nieko naujo mums nepasakančios mintys. Jos tęsia mūsų esamo gyvenimo giją. Retas kuris nenori šios gijos nors šiek tiek pakoreguoti.

Skaudžiausia yra kai ignoruojame šviežias mintis. Atsisakome savo proto vaisių. Mažiau skaudi yra savipgaulė jog tikrai vėliau ją atsiminsiu ir ką nors su šia minti darysiu (plėtosiu toliau, imsiuosi veiksmų). O iš tiesų kaip dažnai prisimeni tą šviežią mintį? Kartą iš šimto ar rečiau? Liūdna, kad taip atsainiai žiūrime į savo mintis.

Švieži mintis gali būti bauginanti ar miglota, gali būti entuziazmo šaltinis, gali būti tokia, kokią jei reikšmę suteiksime. O ką ji mums duoda? Tai šansas. Nauja galimybė keistis. O kam keistis? Kad patirtum naujų įspūdžių, būtum laimingesnis, sėkmingesnis (įrašykite patys). Belieka paklausti – kada pradėsi dalyvauti savo gyvenimo loterijoje ir užsirašinėti šviežias mintis?

P.s. Išeinu ankstyvų vasaros atostogų, iki pasimatymo!

Daugybę kartų esu patyręs jog darbo dienos pradžia atsiliepia visai darbo dienai. Tai kaip katalizatorius. Jei tingiai pradedi, tai ir būsi tingus visą dieną. Jei pradedi nuo pramogų, tai nuolat jomis ir bandysi prasiblaškyti dienos bėgyje. Jei pradedi dieną nuo smulkmenų, tai tikėtina jog svarbiausi darbai liks nepadaryti.

Kas atsitinka, kai ateiname ir atsisėdame į savo darbo vietą? Mes užmirštame kodėl čia atėjome. Užmirštame mūsų ilgalaikius tikslus ir viziją. Esamuoju momentu dingsta mūsų idealai ir matome tik sunkias užduotis, kurių bijome imtis. Matome nuobodžias užduotis. Matome tai ir bandome pasislėpti, atitrūkti ar atsiriboti. Taip “iškovojame” dar vieną dieną. Iškovojame svajonių išsipildymo nutolimą dar viena diena.

Pamesti ilgalaikę viziją yra pražūtinga. Net gamta nuolat keisdama savo “rūbą” nori tau pasakyti, kad laikas taip pat nuolat teka. Pagalvok ir sąžiningai sau atsakyk, ar nereikės ateityje gailėtis dėl to jog tingėjai dirbti ar dėl to, kad vengei svarbiausių užduočių?

Esame guru ir virtuozai atliekant nereikšmingas, lengvas, mąstymo ir pastangų nereikalaujančias užduotis. Deja, ar atlieki ar neatlieki šių užduočių imant ilgalaike perspektyva šios užduotys tavo gyvenimui turi labai menką poveikį. Daug svarbiau yra ar atlieki svarbiausias užduotis, kurios realiai pakeistų tavo gyvenimą. Mano patarimas būtų trumpas, nešvaistyk savęs smulkmėm, kai tavęs laukia dideli darbai.

Noriu jūsų paklausti kas jus labiausia skatina veikti? Aš manau jog mintys. Mintys yra katalizatoriai. Jeigu nuolat skaitote įkvepiančias mintis jūs esate labiau pasiryžęs imtis veiksmų. Kaskart kai ryte prieš pradėdamas darbo dieną perskaitau bent vieną tokią mintį man tampa gerokai lengviau tęsti savo darbus. Lengviau nepamesti savo vizijos. Išdrįsti ir perlipti per save dar kartą. Tapti didesniu už patį save.

P.s. Jei kada pritrūksite tokių minčių visada jų rasite mano twitter puslapyje.

Ką tada darome? Pasikrovę euforijos energijos imamės dar sparčiau ir daugiau veikti. Pradedame kalnus versti. Per vieną dieną padarome tiek, kiek anksčiau padarydavome per tris. Va čia tai produktyvumas! Nebelieka net kada produktyvumo skatinimo žurnalų skaityti, nes reikia veikti!..

Deja, reikia pripažinti, nesame amžinieji varikliai. Anksčiau ar vėliau ateina metas kada išsenka energija ir euforija pakartotinai nebeaplanko. Ką tai reiškia? Vieną, labai aiškų dalyką jog “perdegėme”, kad atidavėme visą savo energiją. Kad žūtbūt reikia sustoti. Ar tai reiškia jog “nepavežame” tokio tempo? Kad reikia kažko atsisakyti? Mažiau daryti? Atsižegnoti ir prisiekti sau daugiau būti pasyviam, nes daug veiklos ne man? Ne laikas ir ne vieta spręsti tokius klausimus kada jau esi perdegęs.

Euforija apakina ir šiek tiek apgaulingai mus pakylėja. O iš teigiamos pusės žiūrint, pakelia pasitikėjimą savimi, savo jėgomis, ko dažniausiai tikrai neturime per daug. Galime pradėti kažką kaltinti (kad ir save) dėl mus kamuojančių simptomų: nuovargio, prastos nuotaikos, bejėgiškumo jausmo arba galime leisti sau visų pirma atsipalaiduoti ir pailsėti. Pailsėti tikrąją to žodžio prasme. O tik tada imtis analizuoti situacija, kuri tave privedė prie šio “nusileidimo”. O tu ką, net negalvojai jos analizuoti? Nenumok ranka, o imkis analizuoti situaciją kol suprasi priežastį. Nesitaikyk su nuovargiu, prasta savijauta, kovok su ja, nes be tavęs daugiau nėra kam kovoti.

Gyvenimas nėra linijinis, kuris tolygiai kyla ar krenta. Gyvenimas vyksta cikliškai – tai kyla, tai krenta. Pakilimai savaime suprantama yra atlygis už veiksmus, o nusileidimai kaina, kuria turi sumokėti už atsidavimą šiems veiksmams. Tikras savo gyvenimo meistras suvokia kada artėja ir kaip reikia sušvelninti nusileidimą. Neužsimerkime ir mes prieš savo “duobes”. Ieškokime sprendimų ir būdų, kad sekanti karta tokios gilios duobės nebeišsikastume.

Bet kas atsitinka, kai žmogus taip įsimyli gaunamus pinigus, kad vietoje savęs juos užkelia ant pjedestalo? Tada pastebime metamorfozę, žmogus pradeda sutaupyti santykinai net iki kelių kartų daugiau nei išleisti per tą patį mėnesį. Skurdžios mintys pradeda dominuoti. Kam aš mokėsiu daugiau jei galiu nusipirkti pigiau? Kažkaip pamirštame, kad pigesnė prekė dažniausiai būna ne tokia kokybiška ir tai, kad šykštus moka du kartus. Pigūs daiktai ir lūžta dažniau. Juos reikia remontuoti, pakeisti kitais, o tai atima mūsų ribotą resursą – laiką. Taip pat tai ypatingai stipriai sekina mūsų “taupuolį” emocianaliai.

Toks žmogaus taupumas nelieka nepastebėtas ir aplinkinių. Užima pagarbią vadovo vietą įmonėje, bet vaikšto su tomis pačiomis kelnėmis jau penktus metus iš eilės. Man ypač gaila vaikų, kurie turi tokius tėvus. Mes negalime sau leisti to, ano. Mes negalime tavęs išleisti į vasaros stovyklą nors vaiko draugų tėvai su gerokai kuklesnėmis pajamomis be problemų išleidžia. Taip yra nuskurdinama vaikystė. Kaip manote kokie užaugs tokių tėvų vaikai? Taip, tokiais pat šykštuoliais.

Ką aš noriu pasakyti yra tai, kad taupyti yra būtina. Reikia būti pasiruošus ateities pokyčiams, kurių neišvengiamai bus. Tada ir krizės, ir kitokios negandos mūsų taip nebegąsdins. Iš kitos pusės, visiems gyvenimo vingiams nepasiruoši, todėl verta sau leisti praturtinti savo dabartį. Leisti sau patirtį kuo įdomesnį, įvairesnį gyvenimą dabar. Pinigai suteikia daug daugiau galimybių tai įgyvendinti. Gyventi vien ateitimi niūru ir kvaila.

Tragikomiška yra baigti paskutines savo gyvenimo dienas ant “pinigų maišo”, kai susikurta tikrovė yra varganesnė už varganą. Ieškoti aukso viduriuko tarp esamos gyvenimo kokybės ir ateities užsitikrinimo yra protingas ėjimas.

Racionalūs įsitikinimai padeda išvengti skaudžių fizinių nelaimių (padeda tinkamai įvertinti savo fizinius gebėjimus ar pavojingas situacijas). Juk prieš šokdamas į nepažįstamus vandenis įsitikini ar gylis pakankamas. Suvoki jog sprandą gali nusisukti tik kartą gyvenime.

Kur kas daugiau turime neracionalių įsitikinimų. Čia jau iki skausmo pažįstama: aš nemoku matematikos, nesugebėsiu atlikti šios užduoties, nesu vertas šių pinigų, nesu pakankamai gražus, nesu sėkmingas. Ne ne ne.

Kai jau susipažinome su įsitikinimų dvilypumu galima paklausti kur ir kaip susiformuoja mūsų kertiniai įsitikinai? Vaikystėje. Vaikystė tai laikas kada iš tikrųjų esame  atviri naujoms patirtims, spontaniški ir mūsų nevaržo siauri įsitikinimai. Žmonės, kurie gyvenimo kelyje nepameta to vaikiškumo gyvena spalvotus gyvenimus. Jie yra atviri protu. Nesiveržia iškart paneigti, o pirma įsitikina. Patys.

Tai visgi kaip formuojasi tie įsitikinimai? Čia jau turime padėkoti mus supantiems žmonėms. Tėvams, draugams, kolegoms, praeiviams…ką jie sako apie mus tuo ir įtikime (kuo dažniau sako, tuo labiau tikime). Jei matematikos mokytoja sako, kad tu negabus matematikoje, pabandome ir jei mums nepasiseka po keleto bandymų, tai patikime ir toliau nesistengiame jos suprasti. Jei draugai sako, kad norimam darbui neturi pakankamai patirties, tai tu net nebandai siųsti savo CV patraukliam darbdaviui. Jei viena “superinė” mergina pasako jog tu esi negražus, tai tu daugiau tokių gražių merginų nebekalbini.

Vienas “bet”. Kaip kiti žmonės gali žinoti ką tu gali ar negali? Ką, jie mato tave kiaurai? Abejoju. Jie apie tave žino labai menkai, o tiksliau jie žino tik tiek, kiek tu leidi jiems žinoti. Tavyje glūdi neaprėpiamas potencialas. Tikrų tikriausiai. Tereikia tuo pačiam įtikėti.

Ar galima palaikyti draugu žmogų, kuris tau pritraukus naują galimybę, iškart, be paaiškinamos priežasties teigia jog tau nepasiseks ir tu, tarkim, negausi norimo darbo? Ar tu nori, kad toks žmogus būtų šalia tavęs? Jis tik nori, kad tu netobulėtum, o liktum vietoje, nes jam taip geriau. Jei viena mergina pasakė, kad tu negražus, tai visai ne tragedija. Tai galimybė. Galimybė susipažinti su mergina, kuriai tu beprotiškai patiksi. Milijonams merginų esi beprotiškai gražus tik spėk visas pakalbinti! O dar viena nesėkmė reiškia jog alsuoji vis arčiau sėkmės. Tai sėkmingo žmogaus mąstymas. Kuo jis skiriasi nuo nesėkmingo? Paprasčiausiai tuo, kad jis įtiki, kad jam galų gale pasiseks. Jo įsitikinimai leidžia jam būti sėkmingu.

Prieš priimdami sprendimą pagalvokite ar kartais nesivadovaujate mistiniais įsitikinimais ir ar nereiktų jų padėti į stalčių?

Jei tiki, kad gali ar tiki, kad negali, bet kuriuo atveju greičiausiai esi teisus.

Žmogus be vertybių, tai mėtomas vėtomas žmogus. Tokie žmonės yra lengvai paveikiami aplinkos. Reklamos paveikti, mados užauginti ir draugų išnaudojami. Jie eina gyvenimo keliu atsargiu žingsneliu, bando visiems įtikti, bet niekur nepritampa. Taip ir lieka neatsiskleidę. Bet kas dar skaudžiau, yra tai, kad tokie žmonės neįgyvendina savų planų, jau nekalbant apie svajones. Dažnai keičiamas veiklos pobūdis (darbas), nepastovumas, blaškymasis neleidžia ko nors rimtesnio gyvenime pasiekti. Sukuriamos šeimos nėra tvirtos, darnios. Kamuojamas dažnos nuotaikų kaitos ir džiaugsmo trupinių jis apatišku, buku veidu pamažu slenka gyvenimu, kitaip sakant egzistuoja, o ne gyvena.

Ką galiu patarti jei atpažinai save? Išsiaiškinti ir išgryninti savo vertybes. Jos yra auksas. Kaip žinome aukso ieškotojai laukiniuose Vakaruose ilgai kasdavo kol iškasdavo aukso grynuolius, o juos iškasę purvinų nepalikdavo – nuplaudavo. Taip pat ir tu paimk baltą, tuščią popieriaus lapą, rašiklį ir užduok sau klausimus: kokias vertybes aš išpažįstu? Ką aš vertinu savyje ir žmonėse? Reikės “palaužyti” galvą ir tai užtruks. Ilgai. Būk nuoširdus ir atviras su savimi.

Kiekviena vertybė turi būti apibrėžta ne daugiau nei vienu žodžiu pvz., sąžiningumas, dosnumas, santykiai, sėkmė, laimė, pripažinimas, finansai. Visas išrašęs išbrauk mažiausiai svarbią sąraše ir taip daryk kol sąraše liks apie 5-10 vertybių. Tai yra tavo svarbiausios vertybės. Užsirašyk jas labiausiai matomoje vietoje (pvz., kompiuterio darbalaukyje), o dar geriau keliose vietose, taip neleisi joms išgaruoti iš galvos. Padaryk šią užduotį būtinai vienumoje ir ramybėje. Aišku gali ir nieko nedaryti (kaip turbūt dažniausiai ir darai perskaitęs straipsnį), bet tada niekada taip ir nesužinosi kokiomis vertybėmis iš tiesų vadovaujiesi gyvenime. O tai reiškia, kad tu savimi nesirūpini. Tai ką čia veiki?

Galvok apie savo vertybes, gyvenk jomis ir taip išgryninsi jas. Tapsi asmenybe su sava nuomone, savu požiūriu ir savomis vertybėmis. Tavo žodžiai atitiks tavo veiksmus, o tai greitkelis, kuriuo didžiuliu greičiu nuskriesi svajonių išsipildymo link.

Tave gali vadinti kvailiu, asilu, nemokša ar kaip nors “riebiau”, bet tai tik tau bandoma užklijuoti etiketė. Ji taip ir liks priklijuota jei jos nenuplėši. Turi pakelti ranką ir ją nuplėšti. Judesys, kuris išlaisvina. Tu ne prekė, kad tave būtų galima priskirti prie kažkokios grupės ar būtum rūšiuojamas.

O kaip dažnai žmones vadini aukščiau išvardintais žodeliais? Kiek aplink tave yra kvailių ir asilų? Tu pats pagalvok, ar tokie tau pasakyti žodeliai tave skatina ar atvirkščiai, priverčia sustoti ir dar kartą suabejoti. O dabar pagalvok kokį signalą siunti į pasaulį. Žodis, ne žvirblis. Žodis turi kur kas daugiau galios.

Tavo ištartas piktas žodis, tai dar vienas kartas, kai žmogus suabejoja ar jis tikrai yra tobulas. Jau ir taip pilna žmonių, kurie nebetiki jog yra tobuli. Man skaudu, tai žinoti. Būk globėjas, o ne skriaudėjas. Ką gali padaryti, tai keisti savo skleidžiamą signalą. Dažniau ištark: tu man patinki, tu esi protingas, gražus, mielas, nuostabus. Tau nereikia nieko išsigalvoti, tu tik leisk gražiausioms mintims išvysti dienos šviesą. Duok tai, ko žmonės yra nusipelnę. Tu esi tobulas ir tu esi laimėtojas nuo pat pradžių.

Kiekvienas mėgstame aiškumą. Aiškumą santykiuose, įvykiuose, karjeros galimybėse…ir taip ateiname iki aiškumo savo gyvenime. Norime žinoti kokie mes būsime, tarkime, po penkerių metų. Juk smalsu? Dedu galvą jog tau labai smalsu. Vienintelis būdas nors šiek tiek  susipažinti su savo ateitimi, tai kurti ją dabar. Kaip tai padaryti? Planuoti. Turėti kryptį, daugiau mažiau apibrėžtus tikslus. Turėti užsirašius savo principus, vertybes ir puoselėti jas. O kai pritrūksti rimties ar užmiršti savo principus, atsiversk ir dar kartą perskaityk juos. Skaityk dar ir dar karta. Tik taip žmogus tampa tokiu, kokiu nori būti. Tie penkeri metai prabėgs nejučia ir nenorėčiau jog sugrįžęs mintimis atgal suprastum, kad stovi vietoje. Ne tai, kad skauda, bet norisi tiesiog kaukti iš nevilties. Taip pamažu vis labiau pradedame nebetikėti savimi, savo galimybėmis, savo ateitimi. Taip vis dažniau pradedame slėptis po sarkazmo kauke, o mūsų apniukęs veidas atspindi apniukusį vidų. Taip pasislepiame savo beviltiškume, netikėjime, o tuos, kurie planuoja, siekia ir pasiekia – menkiname, nes nenorime, kad mus supantys žmonės būtų už mus pranašesni. Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet planavimas daro mus geresniais žmonėmis. Pirmiausia geresniais sau.

Negu atsidavimas nežiniai ir tikėjimasis jog ji tave nublokš norima linkme yra teisingas pasirinkimas? Nemanau, kad tuo tiki. Tai greičiau įprotis tingėti kažką daryti dėl savęs. O jis kyla iš abejingumo sau, savo ateičiai ir  savo svajonėm. Baimė, o jei man nepavyks įvykdyti užsibrėžtų tikslų? Baimė jog pasiekti tikslai mūsų netenkins. Beje, taip dažnai ir būna, bet su kiekvienu kartu vis aiškiau darosi ko iš tikrųjų nori. Pereini daug nežinau ir nenoriu, kol pagaliau pradedi žinoti ir turėti. Turėti kažką tikro savyje.

Planavimas ir svajojimas turi glaustis po vienu skėčiu. Ne paslaptis, svajojantis žmogus – laimingesnis žmogus. Laimingi žmonės sako – geriau vieną kartą padaryti nei šimtą kartų išgirsti. Tai tiesiog imk ir išbandyk pats. Planuok.

Nesvarbu ar tai būtų naujas automobilis lizingu, kelionė į egzotišką šalį ar butas prestižiniame miesto rajone. Nesvarbu ar mūsų finansai tikrai leidžia visa tai turėti, bet jei mes norime, tai turime ir gauti, tuojau pat. O jei mums neduoda lizingo ar vartojamosios paskolos, tai atrodo pasiųsim visus…į Afriką. Man tai primena mažą vaiką, kuriam tėvelis nenupirko ledų ir jis apsiverkė. Deja, abiem atvejais neveiksminga manipuliacija. Taigi taip, aš kalbu apie suaugusius vaikus, kurie nemoka skaičiuoti. Nemoka apskaičiuoti savo finansinių pajėgumų ir pasineria į gilią vergystę kreditoriams, bankams. O vergiška išmintis sako: “aš tarnausiu bet kam, kas tik išpildys mano trokštamą norą tuojau pat.” Taip ir tarnaujam kol savęs nenustekenam iki depresijos, nemigos, krūvos piliulių. Šeštadienio naktį nutrūkstame nuo grandinės, o sunkų sekmadienio rytą jau “googliname” gyvenimo prasmę.

Teoriškai suaugęs žmogus turėtu būti kantresnis ir suprasti, kad visko ko trokšti iškart negali turėti. Prieš tai turi sumokėti kainą. Ne, ne kreditoriaus sąskaita, o savo. Ech, bet juk čia tik teorija. Teoriškai mėgstame būti teisingais, o realiai nugalėti noro turėti dabar neišeina.

O dabar prie reikalo. Nėra tokio dalyko “neišeina” kol nenustojai bandyti. Mokykis iš bandymų (nebūk kvailys ir nebandyk be kopėčių perlipt per sieną devynis kartus iš eilės) ir bandyk dar ir dar karta kol pavyks išbristi iš vaikiško elgesio. Ugdyk savo kantrybę ir atkaklumą, kad būtum kuo laisvesnis (pasirinkti), turtingesnis (vidumi ir materialiai) bei liktų laiko išėjus į lauką giliai įkvėpti gaivus pavasario oro.

Žmonės įvaldę planavimą ir to mokantys kitus dažnai pamiršta jog jo knygą skaito žmogus, kuris tikriausia gyvenime nėra planavęs (turiu galvoje sistemingą planavimą raštu, programa ir t.t.). Duoda aibę patarimų kaip planuoti, liepia sudaryti dešimt skirtingų planų, išnagrinėjamas kiekvienas niuansas ir taip perkraunama galva informacija. Žmogui pasidaro per sunku. Per sunki pradžia, kai reikia vienu ypu gyvenimą suplanuoti.

Laimei, po ilgų paieškų radau tą kažkur pamestą pradžią į planavimo pasaulį. Su ja supažindino sumaniojo Tim’o Ferris’o knyga. Sėkmingai sau pritaikiau ir nekantrauju pasidalinti. Pasiruošęs? Liksi skolingas. Nu čia paprasčiau negali būti (tikrai) tereikia: kasdien prieš sekančią dieną atrasti 3 minutes ir užsirašyti 3 pačius pačius svarbiausius darbus, kuriuos turi atlikti rytoj. Kiekvienam darbui aprašyti turi išsitekti su 5-6 žodžiais. Sekančią dieną prieš pradėdamas darbus pasižiūri ką esi užsirašęs ir darai tai. Atmink, pirmiausia svarbiausi darbai, o smulkmenos gali palaukti.

Viskas. Jokių ilgų pusvalandžių ar valandų laužant galvą. Jokių ilgiausių darbų sąrašų. Ką tau reikia padaryti – atsisėsti, pasižiūrėti į laikrodį ir per tris minutes užrašyti tuos tris būtiniausius, svarbiausius darbus, kuriuos turi atlikti rytoj. Neužmiršk glaustumo (5-6 žodžiai per darbą). Kodėl tai veikia? Todėl, kad išvengiame planavimo vardan planavimo. Toks planavimo būdas padeda realiai atlikti užsibrėžtus darbus, o ne žaisti galvotus ir protingus. Tai glausta, tai trumputis sąrašiukas, kurį kasdien įvykdžius kyla pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad tu gali, gali viską padaryti.

Ir dar, tu neturi planuoti smulkmenų. To tūkstančio smulkių darbelių kuriuos norėtum atlikti per dieną. Ką turi padaryti, tai tuos tris svarbiausius darbus, jie turi daryti tą tikrąjį pokytį gyvenime. O su visais kitais kaip išeis, taip bus gerai. Niekas neįvertins tavo sugebėjimo sukelti sau galvos skausmą, bet įvertins tavo atliktus darbus, progresą. Sėkmės ir telydi tave pats ilgiausias atliktų darbų sąrašas, o ne norimų atlikti!