rdesktop 123.123.123.123 -u Administrator -r disk:ubuntu=/home/pawka/tmp

Štai taip prisijungus, Windows mašinoje Run dialoge rašom: \\tsclient\ubuntu ir matom /home/pawka/tmp katalogo turinį \m/.

Pagaliau prisiverčiau susitvarkyti savo VIM konfigūraciją. Į pagalbą atėjo pathogen.vim. Pathogen leidžia VIM įskiepius instaliuoti į atskirus katalogus. Taip išlaikoma tvarka .vim direktorijoje, įskiepius daug paprasčiau pašalinti. Norint naudoti pathogen, reikia įvykdyti šiuos žingsnius:

• Patalpinti pathogen.vim failą ~/.vim/autoload direktorijoje.
• Sukurti direktoriją ~/.vim/bundle
• Į .vimrc pradžią patalpinti šią eilutę:

  call pathogen#infect()

Nuo šiol visus VIM įskiepius reikia talpinti į atskirus pakatalogius, esančius anksčiau sukurtame kataloge bundle. Kadangi įskiepiai talpinami atskiruose kataloguose, helptag’ams generuoti yra sukurta komanda :Helptags (vietoj :helptags).

Dabar apie modulių atnaujinimą. Turiu gerą naujieną – GitHub.com yra toks vartotojas vim-scripts, kurio repozitorijoje talpinami VIM skriptai iš vim.org puslapio. Kitaip tariant, visi vim.org puslapyje esantys skriptai taip pat yra talpinami ir github.com/vim-scripts. Beje, šio projekto kūrimą įtakojo būtent anksčiau minėtas pathogen.vim. Kas gali būti patogiau nei atnaujinti skriptus tiesiai iš GitHub’o? Žinoma, kai kurie VIM skriptų autoriai savo kodą taip pat saugo github’e, tad kodas jų repozitorijose bus atnaujinamas dažniau. Tačiau vim-scripts išsprendžia problemas, kai originalus kodas talpinamas pvz. kokioje nors Mercurial repozitorijoje.

Viliuosi, kad jau saugote vim konfigūraciją versijavimo sistemoje. Jei ne, tai…

cd ~/.vim
git init
git add .
git commit -m "Init commit."

VIM skriptus pridėsim kaip GIT submodulius. Trumpai tariant, submodulis leidžia pridėti kitą GIT projektą į repozitoriją. Būdami ~/.vim direktorijoje rašom:

git submodule add git://github.com/vim-scripts/FuzzyFinder.git ~/.vim/bundle/FuzzyFinder
git submodule init
git submodule update
git add .
git commit -m "Added FuzzyFinder as bundle."

Įskiepis pridėtas, jo kodas atnaujintas tiesiai iš jo repozitorijos ir patalpintas į bundle/FuzzyFinder katalogą. Analogiškai galime pridėti ir kitus įskiepius. Norint atnaujinti visus įskiepius rašome:

git submodule foreach git pull origin master

Štai ir viskas. Jei naudojate Mercurial, vietoj Git submodulių galite bandyti naudoti Subrepozitorijas. Jos, beje, leidžia klonuoti projektus ne tik iš Mercurial versijavimo sistemų. Vietoj pathogen galite išbandyti analogišką paskirtį turinį įskiepį Vundle. Na, o jei reik veikiančio pavyzdžio, tai mano VIM konfigūracinius failus rasite github.com/pawka/VIM.

[color]
    branch = auto
    diff = auto
    status = auto
[color "branch"]
    current = yellow reverse
    local = yellow 
    remote = green
[color "diff"]
    meta = yellow
    frag = magenta
    old = red 
    new = green
[color "status"]
    added = yellow
    changed = green
    untracked = cyan

Gyvenimas iškart gražesnis.

Software

Šiemet completely persiorientavau dirbti su VIM’u. Parašyti, kokia tai galinga jėga, reikėtų atskiro blogo, bet su mano praktikom (žr. įrašo pradžioje) iš to nieko gero nesigautų. Mantas išvis teigia, kad VIM’as pakeitė jo gyvenimą. Redaguoti konfigūraciniams failams VIM’u naudojausi jau ir seniau, tačiau vis nesiryždavau galutinai pereiti prie jo – atrodė, kad omni-complete nepakeis autocomplete’o. Galiausiai persilaužiau ir štai, aš vis dar čia – neišmestas iš darbo ir vis dar programuoju. Taip pat šiemet atradau python gėrį. Kuo toliau tuo labiau man jis patinka, o Django sugrąžino mane į tuos laikus, kai džiaugdavausi parašęs veikiančią funkciją. Aišku, ne todėl, kad sunku kažką veikiančio parašyt :-D Tiesiog grįžo programavimo žavesys, so I’m loving it! Dar šiemet po truputį tapau vis labiau kibernetinis, nes paskutinės 3 iš 5 skaitytų knygų buvo skaitmeninės.

Hardware

Šiemet dar įsigijau keletą device’ų, kokių anksčiau nebuvau turėjęs. Pirmasis – automobilis. Dar veikia. Kiek vėliau įgijau Android smartfouną. Kažkada Džiugas yra rašęs, kad žmogui, niekada neturėjusiam smartphone’o neišaiškinsi kam jis reikalingas. Tikra tiesa, o dabar atrodo, kad man jis – nepakeičiamas daiktas. Aišku, pradžioj galvojau, kad visaip hakinsiu ir krakinsiu jį (nes visgi Androidas), bet dabar matau, kad ir taip savaime jis yra awesome. Šaldytuvas, dulkių siurbl… oh ok.

Level up!

I’m the Master of Disaster science. Šiemet pabaigiau mokslus ties antru leveliu – tapau informatikos magistras. Kol kas šioje srityje spaudžiu “pause”, bet pagaliau galiu grįžti į tuos laikus, kai buvau 5 metų (tada jokioje švietimo įstaigoje nesimokiau). Reik tikėtis, kad protas kartu nesugrįš. Taip pat grįžau gyventi į Vilnių. Čia viskas kaip ir tvarkoje, tik Žalgirio trūksta. Pasipiršau¹. Kitais metais nusimato šventė :-)

Tokie mano pasiekimai šiemet. Laimingų naujųjų!

¹ Tai pirmas oficialus šaltinis, kuriame tai paskelbiau.

Ubuntu release party Vilniuje

Konferencija vyko Mykolo Riomerio universitete. Oficiali pradžia buvo 12 val. Atvažiavęs kiek anksčiau, tikėjausi pasistatyti automobilį kur nors prie centrinio įėjimo. Nors buvo šeštadienis, tačiau dėl man nesuprantamų priežasčių universitetas buvo pilnas studentų (neakyvaizdininkai?). Pastovėjus kamštyje apie 10 min, pagaliau radau kur įlįsti.

Renginys prasidėjo Mykolo Okulič-Kazarino intro apie atvirą kodą. Beje, šio žmogaus dėka gavome auditoriją renginiui rengti, tad ačiū jam. Paskui sekė Manto Ubuntu instaliavimo sesija. Auditorijoje buvo bent 3 žmonės, kurie instaliavosi naują Ubuntu versiją. Dar buvo atsinaujinančių. Mantas ne tik parodė instaliavimo procesą, tačiau ir papasakojo apie priemones, kurių dėka jam dirbti su Ubuntu yra patogiausia. Kadangi mano pristatymas buvo nukeltas į renginio pabaigą, o jo dar nebuvau pabaigęs, tai išnaudojau laiką skaidrių gamybai. Paskui Manto bendradarbis ReekenX (vardo nepamenu) papasakojo apie naujas šios versijos savybes, kurios buvo pridėtos. ReekenX akcentavo, kad svarbiausias patobulinimas yra atsirandantis ikonų permatomumas, jas perkeliant (cut) :-). Paulius Šarka (sqrt) pristatė temą “(Ne)egzistuojanti laisvoji švietimo kultūra”. Pasakojo apie tai, kad copyright’inta mokomoji literatūra dažnai pasmerkta pranykti. Beje, Paulius rašo pirmąją laisvą olimpiadinės matematikos knygą. Knyga rašoma LaTeX’u ir talpinama Bitbucket’e. Aš toliau ruošiau skaidres. Gintautas pasakojo apie atviro kodo programinės įrangos vertimus. Jis, beje, yra Gnome lietuviškų vertimų koordinatorius. Pabaigiau savo skaidres :-) Dainius papasakojo apie OpenERP. Renginio programoje dar turėjo būti pranešimas apie GnuCash, cramps ir qcad programas, tačiau dėl laiko stokos jį teko atšaukti. Atėjo ir mano eilė. Aš greitai pristačiau temą “Prezentacijų kūrimas naudojant LaTeX Beamer”. Žemiau matote šios prezentacijos skaidres.

Kadangi prezentacija parašyta su LaTeX’u, kodą galite pasiimti iš mano mercurial keynotes repozitorijos Bitbucket’e. Galbūt kažkada atnaujinsiu ar papildysiu šį dokumentą, tad naujausius pakeitimus visada rasite minėtoje vietoje. Mano pranešimas užbaigė visą renginį ir oficialioji dalis baigėsi. Viso dalyvavo apie 50 žmonių.

Release party afterparty

Kaip Aivaras pakomentavo: “Jei švęsti, tai švęsti”. Tad po renginio visi išskubėjom pavalgyt ir, kaip buvo planuota, susitarėm 20 valandą susitikti ir pabendrauti mažiau formalioje aplinkoje – bare “Būsi trečias”. Pagal ankstesnę patirtį, buvo užsakyta salė, talpinanti 40 žmonių. Tačiau pasitvirtino Merfio dėsnis ir susirinko 9 asmenys. Bet svarbu ne kiekybė, o kokybė – visi tilpome prie vieno stalo, tad buvo patogu bendrauti. Iškeikėm Javos exceptionus, išaukštinom python’ą, pakalbėjom apie švietimo sistemą, prašnekėjom šiek tiek alaus ir aptarėm dar daugybę temų. Galiausiai pradėjom skirstytis. Keli žmonės dar nuėjo apžiūrėti netoliese esančių HackerSpace patalpų, o aš pajudėjau namo. Tiek žinių :-)

Atnaujinimas #1
Mantas savo bloge aprašė Ubuntu 10.10 instaliavimo procesą su visa informacija, kurią jis minėjo renginyje. Įrašas jo bloge: Ubuntu 10.10.

1

rm -rf ~/Desktop/*

Aš jau galiu :-) Niekada nemėgau laikyti kilogramų piktogramų savo darbalaukyje. Desktopą naudodavau (ir naudoju) kaip katalogą parsisiųstiems ar nukopijuotiems failams. Tai laikina vieta failams, kurie paskui keliauja kur nors giliau į vieną iš katalogų arba tiesiai į trąšas¹. Tačiau visi žinom taisyklę – “nieko nėra pastovesnio nei laikina”, kuri pasireiškia ir čia. Vistiek koks nors katalogas ar failas užguli mėnesį kitą, taip ir nepasiekdamas savo vietos, kurioje jis turėtų būti. Nusprendžiau, kad reikia imtis priemonių. Ėmiausi:

• Pašalinau visas paleidžiamąsias, diskų ir kitas sistemines piktogramas². Lieka tik failai. Programas paleidinėju naudodamas Gnome-DO, tad jų ikonos tampa nereikalingos. Failus tvarkau naudodamasis terminalu, tad diskų ikonos taip pat nereikalingos. Jei nenaudoju terminalo, su tuo pačiu Gnome-DO pasileidžiu Nautilus, kuriame atlieku reikalingus veiksmus. Windows vartotojai taip pat gali susirasti analogiškų programų paleidimo priemonių. Pvz. Windows Vista/7 kuo puikiausiai tinka start meniu esanti paieška.
• Periodiškai pravalau darbastalį ištrindamas užsilikusius failus. Kad būtų baisiau, esu įsidėjęs cron skriptą, kuris kiekvieną šeštadienio rytą griežtai daro rm -rf visam darbalaukio turiniui. Jokių kompromisų. Nesusitvarkei – pats kaltas. Tačiau šito man neprireikia – labai greitai įpratau nelaukti ir šiukšles išsinešti pats, o failus iškart talpinu ten, kur jų vieta. Baigdamas darbą, jau aukščiau minėta klavišų kombinacija pašalinu kas nereikalinga.

Kokia viso to nauda? Darbalaukis visada švarus. Piktogramos neužstoja gražaus wallpaper’io :-) Kuo mažiau elementų ekrane, kuo lengviau organizuoti darbus (šitą taip pat pastebėjau išskirstydamas atidarytus programų langus po 2-3 į atskirus virtualius darbalaukius). O svarbiausia – saugojant dokumentus, įpratau iškart juos išskirstyti į jiems skirtus katalogus (anksčiau tiesiog numesdavau ant desktopo).

Simplicity is the ultimate sophistication. Leonardo da Vinci

¹ Trash bin
² Kaip pašalinti diskų ikonas nuo darbalaukio

Grįžtant prie Facebook naujienos, kodėl taip džiaugiuosi įdiegtu palaikymu? Iki šiol negalėjau buvo sunku nenaudoti Skype, nes dauguma Skype kontaktų pasiekiami tik šiuo tinklu. Žinoma, jie yra mano pažįstami (virtualūs, realūs ar nematomi…), tad didžiąją dalį jų turiu prisidėjęs į draugų sąrašą Facebook’e. Nuo dabar su jais puikiausiai galiu susisiekti naudodamas savo mėgstamiausią IM programą. Žinoma, sakysite, kad ir anksčiau galėjau rašyti per Facebook web-chat’ą, tačiau web-chat’as, tai jau nebe Instant Messanger – nepatogu, lėta ir pan. Žinant, kad Facebook naudoja visi (visdėlto tai yra gerai), visi man reikalingi kontaktai yra vienoje vietoje. Viskas ko reikia – kad žmonės pradėtų daugiau dėmesio kreipti į Facebook chat’ą ir naudotų jį kaip pilnavertę komunikavimo priemonę. Tad nestabdykit :-)

• Facebook chat. Everywhere – Facebook Jabber protokolo konfigūravimas jūsų IM programoje.
• Facebook jau palaiko Jabber/XMPP pokalbių protokolą! – Mantas džiaugiasi kartu su manim :-)

Pats esu atviro kodo šalininkas – tiek darbe, tiek namuose savo reikmėms naudoju atviro kodo programinę įrangą. O mokslams reikalingoms programoms esu gavęs studentiškas licenzijas – jos dalinamos nemokamai. OpenSource’ą naudoju tikrai ne iš bado. Greičiau dėl to, kad prijaučiu laisvos informacijos idėjai. Manau, kad didžioji dalis internete plintančios informacijos (filmai, muzika, …) galėtų būti platinama laisvai, nemokamai ir visiškai legaliai. Pilnai tikiu, kad taip ir bus, kai pasikeis verslo modeliai iš įprastinių į naujus. Dabartinis modelis: “Aš sukūriau, jei nori turėt – nusipirk” praranda savo pagreitį (žinoma, omeny turiu skaitmeninę informaciją). Kai prie interneto prijungtas visas pasaulis, tai toks modelis nelabai ir negali normaliai funkcionuoti. Tik žmonėms, įpratusiems stovėti parduotuvės eilėse prie kasos ir mainantiems litus į dešrą, sunku suprasti, kad gali būti kitaip. Sunkiai įsivaizduojama, kad gamintojas savo noru galėtų nemokamai atiduoti sukurtą produktą (dešrą?). Čia ir yra didžiausia klaida, kad bandome sutapatinti realų pasaulį su skaitmeniniu. Realiame pasaulyje turime realius fizinius daiktus. Negalime lengvai daryti jų kopijų, todėl juos saugome. Skaitmeniniame pasaulyje (kaip man patinka ši frazė) informaciją dauginti galime kiek tik norime, nepatirdami žalos ar neprarasdami jos (nekalbu apie teisinius ir kitus *inius dalykus). Jei jau galime laisvai dalintis, tai kodėl nepasinaudoti šia proga? Ar tik dėl to, jog kažkas sako, kad taip daryti negražu/negerai? Manau, kad žinojimas, jog instaliuodami kaimynui nelegalią programinę įrangą “elgiamės negerai”, kažkiek mus verčia jaustis nepatogiai. Bet tik dėl to, jog JIE taip sako. Realiai gi programinės įrangos kūrėjai nepraranda kelių šimtų dolerių tuo metu, kai baigiasi nelegalios langų versijos instaliacija kompiuteryje. Jie išvis nenukenčia. Nukenčia nebent teoriškai. Nes patys taip sako.

Aš pilnai sutinku, kad piratavimas yra blogai. Tačiau pastangos jį sustabdyti panaikinti man atrodo bergždžios. Vienintelis dalykas, kuris galėtų sustabdyti piratavimą – drastiškas interneto greičio apribojimas. Bet negi kas nors to imsis? Technologijos visgi tobulėja, o ne degraduoja. Filmą, kurį anksčiau galėjau parsisiųsti per 2 paras, dabar galiu gauti per valandą. O rytoj ir dar greičiau. Ir nesvarbu, kad jo įrašas DVD diske oficialiai bus išleidžiamas tik poryt. Ateityje mainai tarp vartotojų tik dar labiau spartės, o iš to seka, kad piratavimo mastai taip pat didės. Skaitmeninio turinio gamintojai neišvengiamai turės prie to taikytis ir ieškoti kitų būdų uždirbti. Ką dabar bando padaryti LANVA ir panašios agentūros – stabdyti šią įprastinės prekybos griūtį skaitmeninėje erdvėje. Bet ar verta veltui eikvoti laiką? Gal jų pastangos ir leis ištempti kokius 3-5 ar 10 papildomų metų, tačiau vistiek galutinio rezultato nepakeis.

Iš vieno pažįstamo, gavau progą savaitgaliui pasidžiaugti Amazon išleistu knygų skaitytuvu Kindle 2. Iki tol esu čiupinėjęs tik Sony Reader PRS-505 ir tai tik kelias minutes. Tad objektyviai palyginti negaliu, tačiau paėmus į rankas Kindle 2, pirmieji įspūdžiai buvo: “oba koks plonas, lengvas.. ir veikia greičiau, nei SonyReader” (žinoma turėjau omeny PRS-505 modelį). Iš ko jis sudarytas:

• 6 colių įstrižainės e-ink ekranas, atvaizduojantis 16 atspalvių. Jei norėtume skaityti mokslinės literatūros knygas, ekranas galėtų būti didesnis. Į tokį paprasčiausiai netilptų tekstas ir formulės. Tačiau grožinės literatūros skaitymui jo pilnai užtenka.
• 2 GB vidinės Flash atminties duomenims (iš jų, vartotojui skiriama ~1.5 GB). Išorinių lizdų papildomoms SD kortelėms nėra, tačiau tiek talpos yra per akis, turint omeny, kad vidutinė knyga užima ~700 KB.
• Bevertis WiFi modemas. Amazone nusprendė apmokėti vartotojų naršymą internete ir leisti jiems nesudėtingai įsigyti knygas, naudojantis Kindle 2. Tačiau ši funkcija veikia tik USA – prisijungti prie savo namų bevielio tinklo nepavyks. Tiesa, internete radau keletą straipsnių, kaip prijungti Kindle 2 prie interneto per USB kabelį.
• Akumuliatorius, kurio parametrų nežinau. Išmatuoti jo veikimo trukmės taip pat neturėjau galimybių, nes žaisliuką buvau pasiėmęs tik savaitgaliui, tačiau kiek teko domėtis – Kindle’ą krauti reikia kelis kartus per mėnesį. Įkrovimas vyksta per USB jungtį įrenginį prijungus prie kompiuterio. Pakuotėje taip pat yra elektros tinklo antgalis USB laidui. Tiesa amerikoniškas variantas, tad reikia perėjimo.
• Nors nėra svarbu, tačiau gal kam bus įdomu žinoti, jog viduje veikia 532 MHz procesorius, ir sukasi Linux operacinė sistema.

Prie kompiuterio Kindle 2 jungiamas per USB jungtį. Knygos tiesiog nukopijuojamos į įrenginį kaip paprasti failai – papildoma programinė įranga nereikalinga. Palaikomi knygų formatai: AZW, TXT, MP3 (taip, galite klausyti ir audioknygas), MOBI, PRC. Tuo tarpu PDF, HTML, DOC, JPEG, GIF, PNG ir BMP failus reikia konvertuoti. Programinė įranga paprasta: keli meniu ir sąrašai. Atsivertus knygą, galima peržiūrėti jos viršelį, pateikti į turinį (jei toks egzistuoja), peršokti į konkrečią knygos vietą, išsaugoti norimą puslapio ištrauką ir vietą žymose (bookmarks), vykdyti paiešką. Yra ir Text-To-Speech funkcija, kurios taip ir neišbandžiau :-) Visos knygos pateikiamos viename sąraše, nepriklausomai kokiame kataloge fiziškai yra išsaugotas failas. Keistas sprendimas neįdiegti jokių knygų rūšiavimo galimybių (kategorijos, katalogai, gairės), turint omeny, kad Kindle 2 skirta net 1,5 GB vietos joms saugoti.

Įrenginio valdymas vyksta naudojant 5 krypčių valdymo svirtį ir kelis pagrindinius mygtukus: Home, Menu, Back, Next/Prev Page. Ekrano apačioje esanti qwerty klaviatūra naudojama paieškai knygose, vietų knygoje žymėjimui (bookmarking) ir tikriausiai naršymui internete. Šiaip ji nedaro didelio vaidmens, kaip gali pasirodyti pirmąkart pažvelgus į įrenginį. Kol buvome kartu, nenusivyliau Kindle 2 valdymu ir neaptikau erzinančių savybių. Manau, kad dauguma skaitytuvų gamintojų (kol jie yra ne kiniečiai), stengiasi ištobulinti valdymą, kad vartotojui elementarus įrenginio valdymas nesukeltų nepatogumų. Su Kindle 2 skaityti knygas patogu laikant tiek kairėje, tiek dešinėje rankoje: abiejose pusėse yra įrengti valdymo mygtukai, tad galima skaityti gulint ant vieno ar kito šono :-) Šitai pastebėjau ne iškart, tačiau kai atkreipiau dėmesį, pridėjau kelis bonus taškus gamintojams. Apibendrinant – įrenginys tikrai smagus. Paėmus jį, norisi tik skaityti, skaityti ir toliau skaityti…

Amazon.com jau kelis kartus mažino Kindle 2 kainą nuo pradinės – 359$. Dabar ji tesiekia 219$ 259$. Žinoma, neįskaičiavus siuntimo išlaidų. Susiviliočiau šiuo (o gal analogišku) produktu, jei Lietuvoje egzistuotų bent kažkoks el. knygų pasirinkimas (turiu omeny leidinius gimtąja kalba). Tikrai ne vienas apsidžiaugtų, jei tas pats Eridanas savo senus PFAF leidimus pradėtų platinti elektroniniu formatu. Tačiau čia jau kita tema. Žinoma, leidinių pasirinkimas anglų kalba yra nemažas, tačiau kolkas mano poreikiai neviršija el. skaitytuvo kainų :-) Tiesa, jei prijaučiate elektroninėms knygoms, turite konkrečių idėjų ir norėtumėte kažką nuveikti šioje srityje, Kindle.lt kaip tik ieško norinčių prisijungti. Parašykite jiems.

Atnaujinimas #1 Atsiprašau tų, kuriuos nudžiuginau su 219$ kaina. Pasirodo žiūrėjau į refurbished modelius. Dabartinė kaina – 259$.

Į (ne)konferenciją vykau skaityti pranešimo “Tinklaraščių spartos optimizavimas”. Pranešime daugiausiai dėmesio skyriau vartotojo pusės (frontend) optimizavimui. Šį darbą galima atlikti nepriklausomai nuo to, ar tinklaraštis laikomas savo serveryje ar blogfermoje. Taip pat paminėjau šiek tiek dalykų iš serverio pusės optimizavimo, kurie daugiau buvo orientuoti į Wordpress vartotojus. Galiausiai apžvelgiau keletą įrankių, skirtų analizei. Nudžiugau pamatęs, kad paklausyti mano pranešimo susirinko pilna auditorija :-) Nors be mano pasakojimo iš skaidrių nebus daug naudos, negirdėję ir norintys bent jau susidaryti įspūdį apie ką buvo mano pranešimas, gali jas peržvelgti. Jei turite kokių klausimų ar komentarų dėl pranešimo, rašykite čia arba pateiktais kontaktais – galėsime padiskutuoti.

Kol nebuvo pradėtas organizuoti T*nklas, o apie jį buvo tik užsiminta, maniau kad jo principas bus analogiškas BarCamp. Pasirodo šiek tiek klydau – pranešėjų temos ir laikai buvo žinomi iš anksto. Taip tikriausiai buvo apsidrausta nuo betvarkės, nes pats renginys truko tik 4 val. (nuo 11:00 iki 15:00). Vienintelis renginio trūkumas – pertraukėlės. Jų nebuvo. Pauzių tarp pranešimų trūko dėl bendros tvarkos, kad klausytojai galėtų pereiti iš vienos auditorijos į kitą ne pranešimų metu, o tarp jų. Dėl šios migracijos kentėjo tiek pranešėjai, kuriems reikėjo kalbėti kai pusė auditorijos vaikščiojo pirmyn atgal, tiek žiūrovai (pvz. aš), kuriems teko sėdėti prie durų.

Tiesą sakant, į T*nklą vykau nusiteikęs kiek pesimistiškai. Pamatęs temas, neradau daug tikrai sudominusių, tad nebuvau tikras kokių pranešimų eisiu klausytis – viską sprendžiau vietoje. Po konferencijos pagalvojau, kad likau maloniai nustebintas, nes visi iki vieno iš mano klausytų pranešimų buvo įdomūs – visuose išgirdau naudingų minčių, pastabų ar idėjų. Galutinis verdiktas – renginys greitas, kokybiškas ir pavykęs!