1

rm -rf ~/Desktop/*

Aš jau galiu :-) Niekada nemėgau laikyti kilogramų piktogramų savo darbalaukyje. Desktopą naudodavau (ir naudoju) kaip katalogą parsisiųstiems ar nukopijuotiems failams. Tai laikina vieta failams, kurie paskui keliauja kur nors giliau į vieną iš katalogų arba tiesiai į trąšas¹. Tačiau visi žinom taisyklę – “nieko nėra pastovesnio nei laikina”, kuri pasireiškia ir čia. Vistiek koks nors katalogas ar failas užguli mėnesį kitą, taip ir nepasiekdamas savo vietos, kurioje jis turėtų būti. Nusprendžiau, kad reikia imtis priemonių. Ėmiausi:

• Pašalinau visas paleidžiamąsias, diskų ir kitas sistemines piktogramas². Lieka tik failai. Programas paleidinėju naudodamas Gnome-DO, tad jų ikonos tampa nereikalingos. Failus tvarkau naudodamasis terminalu, tad diskų ikonos taip pat nereikalingos. Jei nenaudoju terminalo, su tuo pačiu Gnome-DO pasileidžiu Nautilus, kuriame atlieku reikalingus veiksmus. Windows vartotojai taip pat gali susirasti analogiškų programų paleidimo priemonių. Pvz. Windows Vista/7 kuo puikiausiai tinka start meniu esanti paieška.
• Periodiškai pravalau darbastalį ištrindamas užsilikusius failus. Kad būtų baisiau, esu įsidėjęs cron skriptą, kuris kiekvieną šeštadienio rytą griežtai daro rm -rf visam darbalaukio turiniui. Jokių kompromisų. Nesusitvarkei – pats kaltas. Tačiau šito man neprireikia – labai greitai įpratau nelaukti ir šiukšles išsinešti pats, o failus iškart talpinu ten, kur jų vieta. Baigdamas darbą, jau aukščiau minėta klavišų kombinacija pašalinu kas nereikalinga.

Kokia viso to nauda? Darbalaukis visada švarus. Piktogramos neužstoja gražaus wallpaper’io :-) Kuo mažiau elementų ekrane, kuo lengviau organizuoti darbus (šitą taip pat pastebėjau išskirstydamas atidarytus programų langus po 2-3 į atskirus virtualius darbalaukius). O svarbiausia – saugojant dokumentus, įpratau iškart juos išskirstyti į jiems skirtus katalogus (anksčiau tiesiog numesdavau ant desktopo).

Simplicity is the ultimate sophistication. Leonardo da Vinci

¹ Trash bin
² Kaip pašalinti diskų ikonas nuo darbalaukio

Grįžtant prie Facebook naujienos, kodėl taip džiaugiuosi įdiegtu palaikymu? Iki šiol negalėjau buvo sunku nenaudoti Skype, nes dauguma Skype kontaktų pasiekiami tik šiuo tinklu. Žinoma, jie yra mano pažįstami (virtualūs, realūs ar nematomi…), tad didžiąją dalį jų turiu prisidėjęs į draugų sąrašą Facebook’e. Nuo dabar su jais puikiausiai galiu susisiekti naudodamas savo mėgstamiausią IM programą. Žinoma, sakysite, kad ir anksčiau galėjau rašyti per Facebook web-chat’ą, tačiau web-chat’as, tai jau nebe Instant Messanger – nepatogu, lėta ir pan. Žinant, kad Facebook naudoja visi (visdėlto tai yra gerai), visi man reikalingi kontaktai yra vienoje vietoje. Viskas ko reikia – kad žmonės pradėtų daugiau dėmesio kreipti į Facebook chat’ą ir naudotų jį kaip pilnavertę komunikavimo priemonę. Tad nestabdykit :-)

• Facebook chat. Everywhere – Facebook Jabber protokolo konfigūravimas jūsų IM programoje.
• Facebook jau palaiko Jabber/XMPP pokalbių protokolą! – Mantas džiaugiasi kartu su manim :-)

Pats esu atviro kodo šalininkas – tiek darbe, tiek namuose savo reikmėms naudoju atviro kodo programinę įrangą. O mokslams reikalingoms programoms esu gavęs studentiškas licenzijas – jos dalinamos nemokamai. OpenSource’ą naudoju tikrai ne iš bado. Greičiau dėl to, kad prijaučiu laisvos informacijos idėjai. Manau, kad didžioji dalis internete plintančios informacijos (filmai, muzika, …) galėtų būti platinama laisvai, nemokamai ir visiškai legaliai. Pilnai tikiu, kad taip ir bus, kai pasikeis verslo modeliai iš įprastinių į naujus. Dabartinis modelis: “Aš sukūriau, jei nori turėt – nusipirk” praranda savo pagreitį (žinoma, omeny turiu skaitmeninę informaciją). Kai prie interneto prijungtas visas pasaulis, tai toks modelis nelabai ir negali normaliai funkcionuoti. Tik žmonėms, įpratusiems stovėti parduotuvės eilėse prie kasos ir mainantiems litus į dešrą, sunku suprasti, kad gali būti kitaip. Sunkiai įsivaizduojama, kad gamintojas savo noru galėtų nemokamai atiduoti sukurtą produktą (dešrą?). Čia ir yra didžiausia klaida, kad bandome sutapatinti realų pasaulį su skaitmeniniu. Realiame pasaulyje turime realius fizinius daiktus. Negalime lengvai daryti jų kopijų, todėl juos saugome. Skaitmeniniame pasaulyje (kaip man patinka ši frazė) informaciją dauginti galime kiek tik norime, nepatirdami žalos ar neprarasdami jos (nekalbu apie teisinius ir kitus *inius dalykus). Jei jau galime laisvai dalintis, tai kodėl nepasinaudoti šia proga? Ar tik dėl to, jog kažkas sako, kad taip daryti negražu/negerai? Manau, kad žinojimas, jog instaliuodami kaimynui nelegalią programinę įrangą “elgiamės negerai”, kažkiek mus verčia jaustis nepatogiai. Bet tik dėl to, jog JIE taip sako. Realiai gi programinės įrangos kūrėjai nepraranda kelių šimtų dolerių tuo metu, kai baigiasi nelegalios langų versijos instaliacija kompiuteryje. Jie išvis nenukenčia. Nukenčia nebent teoriškai. Nes patys taip sako.

Aš pilnai sutinku, kad piratavimas yra blogai. Tačiau pastangos jį sustabdyti panaikinti man atrodo bergždžios. Vienintelis dalykas, kuris galėtų sustabdyti piratavimą – drastiškas interneto greičio apribojimas. Bet negi kas nors to imsis? Technologijos visgi tobulėja, o ne degraduoja. Filmą, kurį anksčiau galėjau parsisiųsti per 2 paras, dabar galiu gauti per valandą. O rytoj ir dar greičiau. Ir nesvarbu, kad jo įrašas DVD diske oficialiai bus išleidžiamas tik poryt. Ateityje mainai tarp vartotojų tik dar labiau spartės, o iš to seka, kad piratavimo mastai taip pat didės. Skaitmeninio turinio gamintojai neišvengiamai turės prie to taikytis ir ieškoti kitų būdų uždirbti. Ką dabar bando padaryti LANVA ir panašios agentūros – stabdyti šią įprastinės prekybos griūtį skaitmeninėje erdvėje. Bet ar verta veltui eikvoti laiką? Gal jų pastangos ir leis ištempti kokius 3-5 ar 10 papildomų metų, tačiau vistiek galutinio rezultato nepakeis.

Iš vieno pažįstamo, gavau progą savaitgaliui pasidžiaugti Amazon išleistu knygų skaitytuvu Kindle 2. Iki tol esu čiupinėjęs tik Sony Reader PRS-505 ir tai tik kelias minutes. Tad objektyviai palyginti negaliu, tačiau paėmus į rankas Kindle 2, pirmieji įspūdžiai buvo: “oba koks plonas, lengvas.. ir veikia greičiau, nei SonyReader” (žinoma turėjau omeny PRS-505 modelį). Iš ko jis sudarytas:

• 6 colių įstrižainės e-ink ekranas, atvaizduojantis 16 atspalvių. Jei norėtume skaityti mokslinės literatūros knygas, ekranas galėtų būti didesnis. Į tokį paprasčiausiai netilptų tekstas ir formulės. Tačiau grožinės literatūros skaitymui jo pilnai užtenka.
• 2 GB vidinės Flash atminties duomenims (iš jų, vartotojui skiriama ~1.5 GB). Išorinių lizdų papildomoms SD kortelėms nėra, tačiau tiek talpos yra per akis, turint omeny, kad vidutinė knyga užima ~700 KB.
• Bevertis WiFi modemas. Amazone nusprendė apmokėti vartotojų naršymą internete ir leisti jiems nesudėtingai įsigyti knygas, naudojantis Kindle 2. Tačiau ši funkcija veikia tik USA – prisijungti prie savo namų bevielio tinklo nepavyks. Tiesa, internete radau keletą straipsnių, kaip prijungti Kindle 2 prie interneto per USB kabelį.
• Akumuliatorius, kurio parametrų nežinau. Išmatuoti jo veikimo trukmės taip pat neturėjau galimybių, nes žaisliuką buvau pasiėmęs tik savaitgaliui, tačiau kiek teko domėtis – Kindle’ą krauti reikia kelis kartus per mėnesį. Įkrovimas vyksta per USB jungtį įrenginį prijungus prie kompiuterio. Pakuotėje taip pat yra elektros tinklo antgalis USB laidui. Tiesa amerikoniškas variantas, tad reikia perėjimo.
• Nors nėra svarbu, tačiau gal kam bus įdomu žinoti, jog viduje veikia 532 MHz procesorius, ir sukasi Linux operacinė sistema.

Prie kompiuterio Kindle 2 jungiamas per USB jungtį. Knygos tiesiog nukopijuojamos į įrenginį kaip paprasti failai – papildoma programinė įranga nereikalinga. Palaikomi knygų formatai: AZW, TXT, MP3 (taip, galite klausyti ir audioknygas), MOBI, PRC. Tuo tarpu PDF, HTML, DOC, JPEG, GIF, PNG ir BMP failus reikia konvertuoti. Programinė įranga paprasta: keli meniu ir sąrašai. Atsivertus knygą, galima peržiūrėti jos viršelį, pateikti į turinį (jei toks egzistuoja), peršokti į konkrečią knygos vietą, išsaugoti norimą puslapio ištrauką ir vietą žymose (bookmarks), vykdyti paiešką. Yra ir Text-To-Speech funkcija, kurios taip ir neišbandžiau :-) Visos knygos pateikiamos viename sąraše, nepriklausomai kokiame kataloge fiziškai yra išsaugotas failas. Keistas sprendimas neįdiegti jokių knygų rūšiavimo galimybių (kategorijos, katalogai, gairės), turint omeny, kad Kindle 2 skirta net 1,5 GB vietos joms saugoti.

Įrenginio valdymas vyksta naudojant 5 krypčių valdymo svirtį ir kelis pagrindinius mygtukus: Home, Menu, Back, Next/Prev Page. Ekrano apačioje esanti qwerty klaviatūra naudojama paieškai knygose, vietų knygoje žymėjimui (bookmarking) ir tikriausiai naršymui internete. Šiaip ji nedaro didelio vaidmens, kaip gali pasirodyti pirmąkart pažvelgus į įrenginį. Kol buvome kartu, nenusivyliau Kindle 2 valdymu ir neaptikau erzinančių savybių. Manau, kad dauguma skaitytuvų gamintojų (kol jie yra ne kiniečiai), stengiasi ištobulinti valdymą, kad vartotojui elementarus įrenginio valdymas nesukeltų nepatogumų. Su Kindle 2 skaityti knygas patogu laikant tiek kairėje, tiek dešinėje rankoje: abiejose pusėse yra įrengti valdymo mygtukai, tad galima skaityti gulint ant vieno ar kito šono :-) Šitai pastebėjau ne iškart, tačiau kai atkreipiau dėmesį, pridėjau kelis bonus taškus gamintojams. Apibendrinant – įrenginys tikrai smagus. Paėmus jį, norisi tik skaityti, skaityti ir toliau skaityti…

Amazon.com jau kelis kartus mažino Kindle 2 kainą nuo pradinės – 359$. Dabar ji tesiekia 219$ 259$. Žinoma, neįskaičiavus siuntimo išlaidų. Susiviliočiau šiuo (o gal analogišku) produktu, jei Lietuvoje egzistuotų bent kažkoks el. knygų pasirinkimas (turiu omeny leidinius gimtąja kalba). Tikrai ne vienas apsidžiaugtų, jei tas pats Eridanas savo senus PFAF leidimus pradėtų platinti elektroniniu formatu. Tačiau čia jau kita tema. Žinoma, leidinių pasirinkimas anglų kalba yra nemažas, tačiau kolkas mano poreikiai neviršija el. skaitytuvo kainų :-) Tiesa, jei prijaučiate elektroninėms knygoms, turite konkrečių idėjų ir norėtumėte kažką nuveikti šioje srityje, Kindle.lt kaip tik ieško norinčių prisijungti. Parašykite jiems.

Atnaujinimas #1 Atsiprašau tų, kuriuos nudžiuginau su 219$ kaina. Pasirodo žiūrėjau į refurbished modelius. Dabartinė kaina – 259$.

Į (ne)konferenciją vykau skaityti pranešimo “Tinklaraščių spartos optimizavimas”. Pranešime daugiausiai dėmesio skyriau vartotojo pusės (frontend) optimizavimui. Šį darbą galima atlikti nepriklausomai nuo to, ar tinklaraštis laikomas savo serveryje ar blogfermoje. Taip pat paminėjau šiek tiek dalykų iš serverio pusės optimizavimo, kurie daugiau buvo orientuoti į Wordpress vartotojus. Galiausiai apžvelgiau keletą įrankių, skirtų analizei. Nudžiugau pamatęs, kad paklausyti mano pranešimo susirinko pilna auditorija :-) Nors be mano pasakojimo iš skaidrių nebus daug naudos, negirdėję ir norintys bent jau susidaryti įspūdį apie ką buvo mano pranešimas, gali jas peržvelgti. Jei turite kokių klausimų ar komentarų dėl pranešimo, rašykite čia arba pateiktais kontaktais – galėsime padiskutuoti.

Kol nebuvo pradėtas organizuoti T*nklas, o apie jį buvo tik užsiminta, maniau kad jo principas bus analogiškas BarCamp. Pasirodo šiek tiek klydau – pranešėjų temos ir laikai buvo žinomi iš anksto. Taip tikriausiai buvo apsidrausta nuo betvarkės, nes pats renginys truko tik 4 val. (nuo 11:00 iki 15:00). Vienintelis renginio trūkumas – pertraukėlės. Jų nebuvo. Pauzių tarp pranešimų trūko dėl bendros tvarkos, kad klausytojai galėtų pereiti iš vienos auditorijos į kitą ne pranešimų metu, o tarp jų. Dėl šios migracijos kentėjo tiek pranešėjai, kuriems reikėjo kalbėti kai pusė auditorijos vaikščiojo pirmyn atgal, tiek žiūrovai (pvz. aš), kuriems teko sėdėti prie durų.

Tiesą sakant, į T*nklą vykau nusiteikęs kiek pesimistiškai. Pamatęs temas, neradau daug tikrai sudominusių, tad nebuvau tikras kokių pranešimų eisiu klausytis – viską sprendžiau vietoje. Po konferencijos pagalvojau, kad likau maloniai nustebintas, nes visi iki vieno iš mano klausytų pranešimų buvo įdomūs – visuose išgirdau naudingų minčių, pastabų ar idėjų. Galutinis verdiktas – renginys greitas, kokybiškas ir pavykęs!

Negalėjau nepastebėt kad perėjai prie ubuntu, aš pats ją naudojau ir noriu paklausti ką gero joje atradai, nes man tai nepavyko nors ir kaip stengiausi, ne be reikalo yra sakoma kad jai nori gero – tenka už tai mokėti, taip ir išsivaizduoju microsoft kompaniją, daug programuotojų, galingi kompiuteriai, ir jie ten dirba dieną naktį kad sukurtu kažką patogesnio paprastam pc usseriui, ir nesuka galvos nes žino kad už darbą jiems bus atlyginta, o dabar linux padėtis, sėdi kokie tai programeriukai su savo senais pc ir bando sukurti kažkokią tai programėlę, bet nesiseka, nes tam reikia galingo pc, jos testavimams, o kaip gausi galingą pc jai programa atviro kodo ir už ją niekas nemokės? kokia motyvacija kurt be atlygio, iš to išgyvent neina, kaip tu manai, ar linux turi ateitį, ar verta į ją dėt viltis?

Ubuntu Linux naudoju berods 4 metus. Kas mane paskatino? Linux’ą pradėjau naudoti todėl, kad mano senas HP OmniBook sunkiai sukosi su Windowsais. Jiems taip pat reikėjo firewall’o ir antivirusinės, kurie žvėriškai ėdė paskutinius likusius megahercus. Įsidiegus Ubuntu, visa tai nebeteko prasmės, tad kompiuteris kraudavosi greičiau ir veikė sparčiau. Kodėl pasirinkau būtent Ubuntu? Nors yra keletas dalykų jos vystime, kas galėtų būti kitaip, tačiau apibendrinus man patinka ši distribucija dėl savo filosofijos ir idėjų. Ubuntu bando pateikti Linux operacinę sistemą eiliniams vartotojams. Ir, kolkas, tai jiems labai neblogai sekasi. Pastaraisiais metais Linux populiarumas namų kompiuteriuose nemažai išaugo. Šį faktą liudija ir tai, kad pagaliau Microsoft pripažino Linux savo konkurentu. Tai įvyko be abejo ne be Ubuntu kaltės.

Eimantas rašo: “jei nori gero – tenka už tai mokėti”. Gal taip ir buvo anksčiau, tačiau bendradarbiavimo kultūra šiais laikais smarkiai populiarėja. Ją dar labiau populiarina ir pati krizė: kam mokėti, jei galima gauti analogišką produktą nemokamai. Elementarus bendradarbiavimo pavyzdys – Wikipedia. Atviras projektas, kuriame kiekvienas norintis gali prisidėti prie didžiausios pasaulyje enciklopedijos kūrimo talpindamas informaciją. Anksčiau buvusi žinomiausia enciklopedija Britannica liko užnugaryje. Britannicai nebeliko nieko kito, kaip eiti tuo pačiu keliu: Britannica 2.0 taip pat siūlo vartotojams kurti jos turinį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip sukuriamas didelės vertės produktas, kurio varomoji jėga yra bendruomenė. Beje, 40.75% mano tinkląraščio lankytojų užsuka čia naudodami Firefox, kuri taip pat yra atviro kodo bendruomenės produktas, už kurį NEREIKIA MOKĖTI. :-)

Atviro kodo produktus kuriančius programuotojus nedrįsčiau vadinti eiliniais programeriukais. Pavyzdžiui Linusas Torvaldsas, kažkada pradėjęs kurti vieną tokią operacinę sistemą, paremtą UNIX’u. Ir štai, dabar turim Linux :-) Nepamirškim, kad prie atviro kodo kūrimo nemažai prisideda ir universitetai. Ar manote, kad universitetų publikai stinga kompetencijos? Dar vienas pavyzdys – BSD, Berklio universitete sukurta operacinė sistema. Tokių pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Ką universitetai ir programuotojai randa atvirame kode? Programuotojas, norėdamas įgyvendinti savo idėja, gali ieškoti egzistuojančių sprendimų atviro kodo pasaulyje. O radęs, juos tobulinti arba pasiimti geriausias mintis savo produktui. Nebereikia išradinėti dviračio iš naujo, sutaupoma laiko ir resursų, nes nebereikia visko pradėti nuo nulio. Galima įgyti žinių, nagrinėjant jau sukurtus kokybiškus produktus. O ką galima laimėti nagrinėjant uždaro kodo programinę įrangą? :-)

Mano manymu, galingi ar negalingi PC kokybiškos programinės įrangos kūrime apskritai nelabai turi įtakos. Daugelis šiuolaikinių kompiuterių yra pakankamai spartūs kasdieniniam darbui. Kad ir mano Dell Vostro – ganėtinai senas modelis, tačiau pilnai tenkina mano, kaip programuotojo, poreikius. Galingų kompiuterių darbui reikia nebent ten, kur dirbama su media: vaizdu, garsu, 3D modeliais, grafika ir pan. Netgi atvirkščiai, turėdamas galingą kompiuterį, gali pradėti nebekreipti dėmesio į spartos optimizavimą :-) Į galvą ateina dar vienas pavyzdys: Compiz langų menedžeris, atsakingas už tuos visus gražius efektus Ubuntu sistemoje. Šiems eye-candy niekučiams netgi nereikia galingo kompiuterio, kaip gali pasirodyt iš pradžių. Taip yra todėl, kad vaizdų apdorojimui naudojamas ne centrinis kompiuterio, o vaizdo plokštės procesorius. Ką tuo tarpu pasiekė Vista su savo efektais? Aš juos iškart išjungiau. Išvada: tiesioginis finansavimas negarantuoja kokybiško rezultato ar geresnio sprendimo radimo.

Kokia motyvacija kurti be atlygio? Čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Vienam patinka prisidėti prie bendruomenės ir žinoti, kad “padarė kažką gero kitiems”. Kitą skatina noras tobulėti. Trečias yra hakerių kultūros fanatikas… ir t.t. Iš tiesų tas atlygis egzistuoja, tačiau jis nebūtinai turi būti finansinis. Matau, kad čia galiu labai išsiplėst, tad mintis pataupysiu kitam įrašui :-)

Ar linux turi ateitį, ar verta į ją dėt viltis? Gal plačiau: ar atviras kodas turi ateitį? Vienareikšmiškai taip. Konkurencija skatina programinės įrangos tobulėjimą (šiuo atveju). O kai konkurentų produktai dar yra nemokami ir laisvai platinami, šis procesas dar labiau įsibėgėja. Pagalvokit, su kuo dabar naršytume internetą, jei nebūtų sukurta Firefox naršyklė? Spėju būtų išleista kokia IE 6.15 versija, o normali tais laikais egzistavusi naršyklė – Opera vis dar būtų mokama. Atviro kodo produktai šiais laikais vis labiau populiarėja, tai drįsčiau sakyti, kad ateitis ir priklauso būtent jam.

Tačiau web programuotojas – toks gyvūnas, kuriam tenka dažnai susidurti ir su kitų projektų informacija: FTP, duomenų bazių, administravimo sistemų, ssh ir kiti prisijungimai. Jie dažnai būna generuojami automatiškai. O keisti į paprastesnius ir suprantamus arba negalima (paprasčiausiai neturiu teisių) arba tiesiog neverta dėl saugumo – automatiškai sugeneruoti n*y ilgio slaptažodžiai laikomi saugiais. Žinoma, jei nėra užrašyti ant post-it lapuko, kuris priklijuotas prie monitoriaus :-) Atsiminti kelis kilogramus tokių slaptažodžių yra sudėtinga, ypač kai jie nėra naudojami kasdien.

Anksčiau saugojau šią informaciją tekstiniame faile, kurį laikydavau šifruotame diske. Galbūt šitas būdas yra neblogas, tačiau nepatogus, kai informacijos kiekis išauga. Nusprendžiau, jog reikia kažkaip išspręsti šį klausimą. Esu matęs keletą sistemų, tad iškart galvoje sukosi reikalavimai:

• Katalogizavimas. Sistema turėtų leisti sudėlioti duomenis į katalogus arba suteikti jiems etiketes.
• Prie kiekvieno projekto turėtų būti galima sukurti kelis įrašus su aprašymais. To reikia, kadangi kiekvienas projektas gali turėti daugiau nei vieną slaptažodį. Kaip minėjau anksčiau: duomenų bazės, FTP prisijungimai ir t.t.
• Galimybė pasiekti duomenis ne tik iš savo kompiuterio.
• Multiplatformiškumas. Tai galėtų būti web pagrindu veikianti sistema arba programa, veikianti ant skirtingų operacinių sistemų.
• Atviro kodo programa. Tai yra ypač svarbu, kai programa dirba su jautriais duomenimis, tokiais kaip slaptažodžiai.
• Na ir žinoma, visa tai turėtų būti saugu.

Pirma mintis buvo pačiam pasirašyti web sistemą, nes galėčiau ją pritaikyti pagal savo poreikius. Tačiau pamaniau, kad nereikia išradinėti dviračio ir nusprendžiau paieškoti jau egzistuojančių sprendimų. Peržvelgęs keletą variantų apsistojau ties KeePassX. Tai kitos programos KeePass klonas. Abi programos yra multiplatforminės ir atviro kodo, tačiau antrosios net nebandžiau – pirmoji buvo Ubuntu repozitorijose ir pilnai tenkino mano poreikius. Kiek mačiau KeePass palaiko įskiepius, o KeePassX to neturi.

KeePassX slaptažodžių tvarkyklė

Kaip jau minėjau, programa yra multiplatforminė. Yra sukurtos versijos Windows, Linux ir MacOS operecinėms sistemoms. Slaptažodžiai yra saugomi šifruotose duomenų bazėse (atskiruose failuose), kurias galima (kaip gi kitaip?) apsaugoti slaptažodžiu ir raktu.

KeePassX slaptaždžių manageris

Programa leidžia sukurti slaptažodžių grupes – katalogus (kaip matote paveikslėlyje), priskirti jiems piktogramas. Grupėse galima saugoti slaptažodžių įrašus. Išsaugant įrašą nurodomas jo pavadinimas, vartotojo vardas, url, slaptažodis (du kartus), komentaras ir galiojimo data. Galima prisegti failus. Visi šie laukai nėra privalomi, todėl galima saugoti įvairaus tipo informaciją. Kartu yra pateikiamas saugių slaptažodžių generatorius, nors aš pratęs naudoti pwgen.

KeePassX slaptažodžio įrašo kūrimas

Programoje daug dėmesio skirta saugumui. Vartotojui nėra rodomi įvesti slaptažodžiai – jie slepiami po šešiomis žvaigždutėmis (žinoma, šitai galite išjungti). Tokiu atveju slaptažodžius siūloma nusikopijuoti į laikinąją atmintį (clipboard), iš kurios jie yra pašalinami po nurodyto laiko tarpo (pvz. 20 sekundžių). Minimizavus programos langą arba uždarius ją į system tray lauką, galima nustatyti, kad duomenų bazė būtų automatiškai užrakinama ir norint ją vėl peržiūrėti būtų reikalaujama slaptažodžio. Šios priemonės gelbėja nuo atsitiktinai prie kompiuterio prisėdusių pašalinių asmenų.

Sinchronizavimas

Vienas iš reikalavimų buvo galimybė pasiekti duomenis ne tik iš savo sistemos. Nors KeePassX yra darbastalio programa, tačiau ji duomenis saugo išoriniuose failuose. Čia mums į pagalbą ateina universalus sprendimas – DropBox. Tiesiog duomenų bazės failą saugau DropBox direktorijoje. Kadangi duomenų bazė šifruota – perdaug nesijaudinu, o savo slaptažodžius galiu pasiekti tiek iš namų, tiek ir iš darbo kompiuterių.

Notify-OSD pranešimai

Į Ubuntu 9.04 Jaunty Jackalope versiją buvo įdiegta nauja informacinių pranešimų sistema – Notify-OSD. Notify-OSD atsakinga už programų ir operacinės sistemos informacinių pranešimų valdymą ir rodymą vartotojui. Apie juos plačiau galite pasiskaityti Mark Shuttleworth bloge arba oficiame puslapyje. Man iškart kilo klausimas, kaip rodyti custom pranešimus. Notify-OSD biblioteka turi C, C# ir Python API. O ką daryti kitiems? Kitiems siūloma naudotis komandine eilute. Tereikia susiinstaliuoti libnotify-bin biblioteką ir bus galima naudotis notify-send komanda:

1

notify-send "Title" "Info message"

Gausime štai tokį informacinį pranešimą su tekstu (jop, neiškenčiau kartu nepaspaudinėti ir ekrano šviesinimo mygtuko):

Atsarginės kopijos

Kad reikia daryti atsargines kopijas – žinom visi. Nuo tada, kai pavogė mano seną nešiojamą kompiuterį, į visą šį reikalą žiūriu daug rimčiau. Atsarginių kopijų darymo principai skiriasi priklausomai nuo to, kokios yra naudojamos sistemos. Serveriuose naudojami vienokie būdai, namų kompiuteriuose – kitokie. Aš pats turiu nešiojamą kompiuterį. Mano atsarginių kopijų darymo tikslas – išsaugoti informaciją, jei kas nors nutiktų kompiuteriui, todėl dubliuoti duomenis tame pačiame diske yra nelogiška. Tam naudoju išorinį diską, jungiamą per USB jungtį. Čia iškyla keletas klausimų, kuriuos reikia išspręsti:

• Diskas ne visada yra prijungtas.
• Atsarginių kopijų kūrimas turi būti automatizuotas. Nesinori rankomis paleidinėti skripto, kai prijungiamas diskas.

Atsarginių kopijų kūrimo skriptas

Problemą išsprendžiau pasirašęs nesudėtingą bash skriptą, tikrinantį ar yra prijungtas mano nurodytas diskas. Jei diskas prijungtas, vykdomi duomenų sinchronizavimo darbai. Skriptą leidžiu periodiškai, porą kartų per dieną. Kadangi duomenų pokyčiai nėra dideli, tai tokio dažnumo man pilnai užtenka, turint omenyje, kad sinchronizavimas bus atliktas vidutiniškai kas 2-3 dienas (tada būsiu prisijungęs išorinį diską). Kadangi skriptas vykdomas periodiškai su crontab pagalba, tai pasinaudodamas Notify-OSD išvedu į ekraną informacinius pranešimus. Skriptas atrodo taip:

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46

#!/bin/bash
#author: Povilas Balzaravičius 2009
#
 
BACKUP_DISK="/media/E";
 
#Checks if disk passed as parameter $1 is mounted to the system.
is_mounted ()
{
	if [ -z "$1" ]
	then
		notify "Disk path is zero length."
	else
		if mount|grep $1 > /dev/null;
		then
			return 1;
		else
			return 0;
		fi
	fi
}
 
#Displays notify message balloon.
notify ()
{
	/usr/bin/notify-send "Backup" "$1"
}
 
is_mounted $BACKUP_DISK
disk_mounted=$?
export DISPLAY=:0 #For cronjob using gui notifications.
 
#If disk is mounted, let's do backups.
if [ "$disk_mounted" -eq 1 ]
then
	notify "Started"
	rsync -Pva /home/pawka/C/Documents/* "$BACKUP_DISK/backup/Documents"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/www/* "$BACKUP_DISK/backup/www"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/darbai/* "$BACKUP_DISK/backup/darbai"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/tools/* "$BACKUP_DISK/backup/tools"; 
	notify "Finished"
else
	notify "Disk $BACKUP_DISK is not mounted."
fi
 
exit 0;

Atkreipkite dėmesį į šią eilutę:

31

export DISPLAY=:0 #For cronjob using gui notifications.

Ji reikalinga, kad vykdant blowcronjob būtų galima rodyti pranešimus vartotojo grafinėje aplinkoje. 0 (nulis) nurodo darbalaukio numerį. Jei nebūtų šios eilutės, informaciniai pranešimai nebūtų rodomi. Analogiškai, jei iš cron aplinkos norite paleisti kokią nors grafinę programą, taip pat turite nurodyti šį parametrą. Pavyzdžiui norėdami ryte atsibusti su muzika, į cron’ą turite įrašyti šią eilutę:

1

30 6 * * * export DISPLAY=:0 && vlc http://jungletrain.net/64kbps.m3u

Atsarginių kopijų darymo skripte nusirodykite savo diską į kurį norite kopijuoti duomenis (BACKUP_DISK kintamasis), pakeiskite rsync katalogus, kuriuos norite išsaugoti ir naudokit į sveikatą.

1. Renginio vieta. Login’e prisatymai vyko dviejose salėse: arenos kampe, priešais sceną ir BMW klube. Vat ta scena ir man nepatiko – aplinkui tamsu, jautiesi kaip teatre. BMW klubas – kitas reikalas. Mano kuklia nuomone, būtent tokiose salytėse ir reiktų rengti pranešimus. Nedidelė erdvė sukuria jaukesnę atmosferą, jaučiasi pranešėjo ir klausytojų hyperkontaktas. Šių metų Barcamp Baltics visi pristatymai ir vyko panašiose salėse.
2. Maistas. Jo nebuvo. Visi (taip, ir aš) norėjo pavalgyti nemokamai, tačiau šį kartą nepavyko. Bet dėl šito ant organizatorių pykti negalime (prie gero greit pripratom). Pagrindinė problema, kad prie Siemens arenos nėra kur arti pavalgyti, o pertrauka truko tik valandą. Gerai, kad po pertraukos vyko apdovanojimai, o ne koks pranešimas, tai juos ir paaukojome vardan pietų. Tiesa, nespėjome ir į Džiugo kalbą.
3. Vaikai su one.lt ir delfi komentatorių diplomais, užsiveisę blakės.lt lentoje ir įžeidinėję pranešėjus. Kaip matome, be cenzūros pas mus neįmanoma.
4. Renginio vedėjai – lameriai :-) Nemoka skaityt, klausinėjo tuos pačius klausimus kelis kartus, o kitų, anksčiau užduotų net nepateikdavo. Matyt tuo metu išeidavo parūkyt ar dar kur.

Į renginį atvykom pavėlavę apie pusvalandį. Pirmą pranešimą skaitė Steve Chazin iš Apple. Pranešėjas darbą atliko puikiai, interaktyviai bendraudamas su publika. Tačiau jei esi bent kiek domėjęsis Apple darbo principais, ar skaitęs knygą, tai nieko naujo neišgirsi. Kitas kalbėjo Google pranešėjas. Pasakojo apie skaitmeninio marketingo tendencijas. Prasidėjo pertrauka ir pradėjom ieškoti maisto. Grįžęs po pertraukos ėjau paklausyti pranešėjo iš Latvijos. Arturs Mednis yra Barcamp Baltics organizatorius. Nors pasakojo apie paprastą dalyką – Twitter gudrybes, tačiau pranešimas buvo įdomus. Laptopas jau rodė išsekimo požymius, o elektros lizdai buvo tik pagrindinėje salėje. Tad nusprendžiau joje ir pasilikti, bei paklausyti eguru.lt pranešimo “Kaip tapti video guru”. Pasakojo apie video filmavimo tips’us namų sąlygomis. Tema nebuvo aktuali, tad pasisėmiau chatinimo energijos. Paskui išklausiau Omnitel atstovo pristatymą apie elektroninį parašą. Nors technologija pas mus jau gyvuoja “n” metų, tačiau atrodo jai sunkiai sekasi prigyti. Kitas pranešimas, kurio klausiau, buvo apie Web0 projektą. Tai blogas, twitteris ir flickr’as ne virtualioje, o Vilniaus erdvėje. Įdomi idėja. Paulius Rymeikis pristatinėjo vieną įdommiausių temų „Keisti pasaulį online arba gyvendamas tinkle gali būti ir naudingu“. Paulius kalbėjo apie tai, kad nereikia judėti paskui mases, o svarbu išlikti savimi. Norint kažką pakeisti visuomenėje, reikia pradėti keisti nuo savęs, o paskui tuo užsikrės ir kiti. Artūras Račas, „Nuo virtualijų į realijas: dugnas ar tik pradžia?”. Neblogas pranešimas. Klausiau Zbigniew Gecio pranešimą “Kaip sukurti blogą interneto svetainę”. Pagrindinė idėja – interneto svetainių kūrėjai yra savo srities specialistai, todėl užsakovai (nors jie ir moka pinigus), neturi kištis į tinklapio kūrimo darbus. Darius Bagdžiūnas padarė linksmą šou, o Simonas Bartkus laidojo blogsferą (taip pat, vienas geriausių pranešimų). Renginį užbaigė L. Donskio pasakojimas apie viešumo ir privatumo konfliktą.

Apibendrinus, didžioji dalis informacijos jau kažkur girdėta, tad kažko naujo nepavyko sužinoti. Bet galbūt tai ne ta konferencija, kurioje reiktų kažko mokytis. Aš jos tiklą suprantu kaip interneto priemonių (tuo pačiu ir blogų) populiarinimą. Po renginio su bendraminčiais nuėję pasėdėti, daugelis patvirtinome, kad praėjusių metų Bloginas buvo geresnis. Čia pritariu Simono Barkaus nuomonei, kad blogsferą žudo jos pačios populiarėjimas. Na o bet tačiau vistiek džiaugiuosi, kad toks renginys vyksta pas mus jau trečius metus. Norėčiau, kad vyktų ir ketvirtus!

• Gru – Intelektas technologijoje? Paskutiniu metu neblogai rašo apie LANVAS ir piratus.
• Sirex Linuxistas, atviro kodo entuziastas.
• Linuksoidas Linuxistas ir šiaip nepažįstu. Bet rašo aktualia tema.
• Daliaus blikis Python entuziastas ir atviro kodo mėgėjas.
• Rikis – Stalo žaidimai Mėgstu stalo žaidimus. Nors blogas šiek tiek merdėjantis, bet retkarčiais pasirodo įrašų.

P.S. Perėmiau iš Wd40.