Šiandien, užsukęs rytinės kavos į Kauno Coffee Inn, pavarčiau 15min.lt popierinę versiją. Skiltyje “Miesto kultūra” aptikau interviu su “Love” kūrybos vadovu Tomu Ramanausku. Šiame interviu p. Tomas išdėsto savo poziciją, dėl nemažai atgarsių susilaukusio Kauno miesto prekės ženklo. Gimiau ir užaugau Kaune, be to pastaruosius 12 metų veikiau/veikiu reklamos, rinkodaros, media, leidybinėje sferose, todėl kalbėti apie mano gimto miesto reprezentacinį ženklą turiu moralinę, pilietinę ir sąlyginai profesinę teisę“.

Čia grįžtamasis ryšys į 15min.lt publikaciją “Už savo sugalvotą Kauno ženklą kūrėjai stoja mūru”

Gerb. Tomai,

Neturėjau garbės su tamsta susipažinti asmeniškai, nors dažnai tuose pačiuose renginiuose “trinamės”, todėl nepriimkite nieko asmeniškai ir tikiuosi mano tekstas bus korektiškas ir nieko neįžeis. Žinau, kaip sudėtinga yra kurti ir ieškoti visiems/daugumai priimtino rezultato. Žinau, kad dauguma, turėdama mažiau informacijos, dažnai daro klaidas.
Visa tai ką parašiau yra subjektyvu. Neginčyti tamstos autoriteto ir/ar darbo čia susirinkome. Tikiu, kad esate kūrybiška asmenybė ir linkiu kuo geresnės kloties profesiniuose reikaluose, bet su Kauno ženklu matyt pritrūko to pasižiūrėjimo “iš šono”.

Juk dažnai reklamos “Vilkai”, “Liūtai”, ar kokie tai “Dinozaurai” taip atitrūksta nuo eilinių miestiečių kvėpavimo, kad panašiai kaip ir valdžios išrinktieji, pradeda labai aukštom materijom į kosmosą kilti, o žiūrėk reikėjo tik į horizontą žvilgsnį mesti ir eiti link jo. Be to, pastaraisiais metais lietuviškoje reklamoje pastebiu, kad dizikas braukia brūkšnį, o rinkodaros specas prirašo, kodėl tas brūkšnys yra gerai. Kuo daugiau A4 prirašyta, tuo “reikalingesnis” tas brūkšnys atrodo. Juk sutikime, kai pristatėte koncepto vizualizacijas, tas ženklas lyg ir pagerėjo :D

Dabar iš esmės.

Idėja-šūkis. Kaunas – atviras miestas

Tamstos teiginys 15min.lt laikraštyje, kad “Kaunas pastaraisiais metais buvo praradęs kadaise svarbaus miesto vardą”, neatitinka tikrovės. Patiems Kauniečiams jis yra toks pat svarbus, kaip ir buvo. Ir “Ryanair” kontora tai žino :DDD. Turistai nemano, kad Kaunas užleidžia pozicijas, jie dažnu atveju iš viso nieko apie tai negirdėję, o jei ir girdėję, tuomet turizmui skirtą informaciją. Čia lokalaus ir subjektyvaus požiūrio į miestą atspindys, kuris manau ir buvo šioks toks kliuvinys darbe.

Čia gal iš sostinės spaudoje esančių publikacijų ir/ar internete mirgančių skandalų, susidarė toks Kauno įvaizdis. Įdomu, kas lėmė, kad Kaunas sostinės reklamistų akyse taip pasikeitė?

Taip pat  manau, kad norint sukurti miesto ženklą, reiktų tame mieste pagyventi bent metus, pasižiūrėti kas svarbu bendruomenės nariams, kaip čia viskas veikia, kodėl mes merus keičiame dažniau, nei kiti žmonės tai daro su savo kojinėmis, kodėl vilniečius čia vadina “portugalais”, kodėl turime “Akropolį” vidury centro, kodėl čia visi “švogeriai” ir t.t.

Ir tas “Kaunas – atviras miestas”, man suprantamas kaip rekomendacija tokiu tapti, nes jis kol kas yra pakankamai uždaras ir taip visada buvo – kiek pamenu. Juk Kaune reikalus tvarkosi Kauniečiai :) Mūsų miestas yra tvirtovė ir jis, beje, mažiausiai kartų buvo kieno nors užpultas ir/ar užimtas. Todėl nenuostabu, kodėl čia dauguma kalba lietuviškai, o ir patys kauniečiai dažnai išsiskiria savotiškais poelgiais ir/ar pasisakymais. Dažnai kitų miestų gyventojai ant Kauniečių „stumia“, o mums px, nes mums nėra geolokacinės krizės ir suvokimo jėgos, iš kur mes ir kas mes. Taip, čia yra kaimo, bet tas kaimas, tai tik nuoširdumo ir bendruomeniškumo sinonimas. Tai pagalba artimam savo, nors tuo pačiu ir „pletkučiai“ savo “atidirba”. Tas tiesa ;)

Dar prie to pačio. O kaip su šūkio vertimu? Pvz. anglų kalba? Kaunas – Open City???? Kažkaip parduotuviškai. Kokie dar gali būti: Public City, Explicit City, Honest City, Candid City, Transparent City, Uncovered City, it t.t. Vis tiek kažkaip negerėja.

Ženklas – Vaizdas

Man patiko sakralinės geometrijos proporcijų panaudojimas, bet ne šventieji puodus lipdo. Tas taškas, iš kurio proporcingai sukasi spiralė, lieka tuščioje erdvėje.

Jei ta spiralė dalyvautų visur kaip grafinis elementas, tuomet tai būtų pakankamai logiška, bet šiuo atveju nematau pateisinimo tai tuščiai erdvei, bet neabejoju, kad kūrybiškai išsisuktumėte ir čia :) Be to, kam taip sudėtingai ir dar su formulėm. Čia gi Fibonačio seka. Jūsų yra ši – 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34. Iš kurių 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13 – tuščia erdvė.

Tekstas – Šriftai

1 ženklas 2, 5 šrifto (0,5 – už boldą)

Jei atskirtume „K“ (ženklas) ir „Kaunas atviras miestas“ (šūkis), tai suprastume, kad nieko bendro grafiškai jie neturi.

Be to, ta fundamentali ir monolitinė raidė K, labiau Klaipėdos miesto atpažįstamumo simboliu jau tapusio viešbučio forma (čia pritempiau).

Jei Ženklą naudotume be šūkio, tuomet ta K raidė iš viso nieko nesako. Kiek reiktų preliminariai laiko ir litų, kad žmonės pamatę K, galvotų apie Kauną? Kaunas – 6 raidės. Nėra čia ką trumpinti. Sutikite Tomai, tas pastebėjimas kad K – kiaurymė taiklus. Čia prasideda vietinio slengo ypatumas. Kaune “Kiauri” niekas nenori būti ;)

Jei grįžtame prie auksinio pjūvio, tai užrašas „Kaunas atviras miestas“ jau nebeproporcionalus, nes jį reiktų komponuoti ne kaip vientisą bloką su tekstu, o kaip atskirą grafinių elementų struktūrą. Tas „bajeris“, kad „įmečiau į kvadratą tekstą“ – neveikia. Čia subyra estetinis vaizdas. Lygiavimas prie dešinės kraštinės niekuo negeresnis nei prie kairės.

+ Kodėl visos raidės didžiosios? Kur dingo lietuvių kalbos gramatika?

++ per skystas šūkio šriftas.

Koncepto realizavimo galimybės REALIAI

Man tikrai visai patiko, kaip pateikėte ženklo panaudojimo galimybes. Tik tiesa greičiausiai ta, kad didžioji dalis iš pateiktų publikavimo formų nebus niekada įgyvendinta. Čia yra liūdnoji dalis. Pas mus tik ant popieriaus Europa. Iš tikro mes dar gyvename rusofobiškų šešėlių, ir neišsipildžiusių amerikietiškų svajonių “Cloud’e” :D

Tiesą sakant manau, kad Kauno ženklas turi būti organiškai gimęs ir iš bendruomenės sudaryto aktualių reiškinių ir objektų sąrašo, kas jiems svarbu, kuo norėtume pasididžiuoti ir ką pademonstruoti miesto svečiams. Šioje vietoje “K” neužtenka. Tai, galbūt turėtų būti kompleksinis ir visa apimantis grafinis elementas ir/ar jų sąjunga.

Su derama pagarba p. Tomai, tikiu, kad jūsų komanda galėjo geriau ir taikliau!

Čia tik Kauniečio pasvaičiojimai :D Taikos ir ramybės Jums!

Todėl jei žmogus, susijęs su Kaunu, šiandien pavakary dar nežinojo šios naujienos, pamaniau, kad gali būti daug tokių, kurie taip negirdėjo, tad nusprendžiau tai šiame retai prabylančiame blog’e apie tai užsiminti, vis gi, lietuviai dažniausiai naudoja Google :)

2011.11.02 Bing.com pagrindinis puslapis

P.S. Nors nuotrauka ne šių metų, bet vis tiek smagu, kad prasmingos ir gausiai miestiečių palaikomos iniciatyvos nuvilnija per platųjį internetą:)

P.P.S. Ačiū “Kas vyksta Kaune” puslapio draugams apie šios info atradimą!

Per pastarąsias kelias savaites startavus dar vienam naujam Google bandymui įkelti koją į socialinių tinklų platybes yra smagu stebėti “žmogiškąjį faktorių”. Iškart atsirado grupės žmonių, kurie jau turi tvirtą nuomonę apie tai. Specialistai, Pranašai, Social media Guru, Žinovai, Profesionalai, Mėgėjai, Blogeriai, Namų šeimininkės, Mokiniai (ką dar praleidau?) iš kart puolė dalintis, o kai kurie ir žarstytis savo įžvalgomis apie G+ perspektyvas ir FB’o artėjantį galą (LOL). Šiuose pasamprotavimuose puikiai atsiskleidžia fanatikai, “dėję”, bei ieškantys tame prasmės ir naudos. Kartais atrodo, kad jei paskleisiu savo pranašystę ir po to ji pasiteisins, iki grabo lentos galėsiu kartoti “o ką AŠ jums sakiau” ;)  Taigi pranašystės jokios nestumsiu, nes sutinku su tuo, kad gali būti visaip. O  ”ką ąš jums sakau”, tai laikina ir rytoj galiu taip nebemanyti :) “Savam kaime pranašu nebūsi… ” sako liaudis ir man, beje, smalsu:  bakalaurą, ar magistrą turėjo žmogus pasidalinęs šia išmintimi?

Teko paskaitinėti tiek užsienio autorių, tiek ir lietuvaičių pastebėjimus dėl “pliuso”. Mūsų kranto piliečiai, kaip dažnai būna, imasi kraštutinumų. “Viskas arba nieko” principas gal veikia, bet mąstymo ir suvokimo pločiui tai tikrai neprideda taškų. Vieni jau laidoja FB dėl jo šiukšlyno ir džiaugiasi G+ “švariu lapu”. Tik dažnai užmirštame, kad po filmo kino teatre popcornu  nusėtos kėdės ir grindys yra mūsų pačių, o ne filmo personažų kultūros rezultatas. Taip kad nesikratykite atsakomybės už savo poelgius, nes jie kyla iš to, kiek supranti ir ką žinai. Priėmėt į draugus nežinomus žmones, tai susirinkite ir pasekmes.

Visi socialiniai tinklai yra tik sistemos, o kokios jos – šiukšlynas ar ne – jau asmeninis ir tuo pačiu bendras žmonių reikalas.  Spamerio/Reklamščiko/Melagėlio (pastaruoju metu tarp šių veiklų skirtumo plika akimi nebematau) gyvenimas yra ieškoti visur jo veiklos galimybių. Mat darbas toks.  Tas, kuris jaučia pareigą perpostinti visą Youtubą ir toliau ieškos kaip tai padaryti. Gal būt sunkiau tiems, kurie neturi ir dar nesugalvojo ką veikti socialiniuose tinkluose, bet jaučia pareigą juose būti. Tai gal būt tam tikras įrodymas sau ir kitiems, kad esu technologiškai evoliucionuojantis padaras. Tik jei nežinai kur eini, galbūt trypi vietoje,  arba kaip dykumoj, judi ratu grįždamas į pradinį tašką. Laimė radus mokytoją, tik kaip žinoti, kad jis neapsišaukėlis ir neveda už rankos į duobę… Žemė apvali, internetas turbūt taip pat apvalus (LOL2)

Todėl nesvarbu, kiek tų tinklų bebūtų, žmonės bandys juos “pritempti” prie savęs ir visada turės dėl ko reikšti nepasitenkinimą. Juk tokiu atveju atrodai kaip koks ekspertas. Gavę argumentuotą atkirtį, įsižeis ir postringaus kaip čia viskas blogai ir einame kitur. “Gerai ten, kur mūsų nėra” ;)

Dar vienas labai svarbus užsiėmimas yra lyginti. Tai vakarietiškos kultūros “prievolė”. Kaip tu gali žinoti, kad kažkas yra geras? Tik jei randi prastesnį, arba geresnį už vertinamą objektą ar subjektą. O čia subjektyvumui – beribė stepė. Tai nuolatinė kova ir konkurencija. Blah blah blah apie visas tas teorijas kaip visa tai priverčia suktis, tobulėti ir stengtis. Kai kas nors pradeda kurti kažką naujo, įdomu, ar konkurencija buvo tas stimulas ir motyvas sukurti kažką WOW.  Neatmetu galimybės, kad tai taip pat veikia kai turi aiškų tikslą.

Patogus suvokimui pvz. – krepšinis. Pamatę talentą, pirmiausia ieškoma su kuo jį palyginti. Žiū tas kaip Sabas, o tas kaip Šaras, o tas kaip Jomantas. Jei lyginamas asmuo sugeba gerai dirbti savo darbą, laikui bėgant jis apdovanojamas galimybe tapti savimi.  Kiek buvo tų antrų Michael Jordan’ų tai ir skaičiuoti tingu. Tik jei atidžiau pastebėsime, tai jokių antrų ir nebuvo. Masėms taip, bet ar jums tikrai reikalingi visi tie herojai, kuriais galima žavėtis, kad pasijaustumėte geriau? Jie ką, bendrą vertės pojūtį didina?  ”Mes laimėjom čempą” :) su bokalu alaus bare…” Idiocracy” vienok ( LOL3)

Taip sutinku, socialinių tinklų sistemų lyginimas pagal jų funkcionalumą ir patogumą tikrai vertas dėmesio reiškinys, bet nederėtų manyti, kad šioje žemėje trūksta vietos po saule. Kad būtinai atėjęs vienas, nužudys kitą. Žinoma, nespėję persiorientuoti, atsinaujinti ir užsispyrusiai ir kartais neadekvačiai ginantys savo idėjas eina į užmarštį, arba tiesiog iš pradžių jiems trūko laiko ir noro pagooglinti. Kai jums gimsta galbūt unikali idėja ir jos galbūt dar niekas neįgyvendino internete, pabrawsinkite  azijos regiono puslapius. Google Translate padės. Kalbos barjeras kartais susiaurina požiūrį.

Dėl pačio G+ galvos neguldyčiau, bet ir nuvertinti jo neskubu. FB likimas? Jis pats to reikalo kalvis.

Pasižiūrėkite į APPLE, kad ir kokie jie nuostabūs ir geidžiami, vis dar yra žmonių kabančių ant Windosų, ar naudojančių kitas OS.

Būkime rimtesni (LOL4) ;)

Šį kartą noriu pasidalinti tekstu “Kaip teisingai juoktis iš sąmokslo teorijų”. Šią informaciją užtikau video medžiagoje ir pamaniau, kad gal tai bus kam nors įdomu. Originalus tekstas yra rusų kalba, o jo autorius – Dimitrijus Zykinas (Дмитрий Зыкин), kuris, tikiuosi, nesupyks, kad, nors ir profaniškai, bet pabandžiau jį išversti. Tiesa, šis darbelis pasirodė ne toks jau ir paprastas. Paskutinį kartą vertimą dariau mokykloje rusų kalbos pamokoje, tad šiam reikalui tinkamo pasiruošimo neturiu. Tekste teko padaryti šiek tiek korekcijų, nors manau, kad rasite ir pažodinių vertimų.
Kodėl pasirinkau šaltinį rusų kalba? Todėl, kad lietuviškai apie tai nieko neradau. Pasižiūrėjau  Gerb. Prof. Leonido Donskio paskaitos fragmentą apie sąmokslo teorijas, bet neradau aktualios informacijos. Sąmokslo teorijos istorija ir kita pramoginė informacija.
Tad šia kuklia įžanga ir kviečiu pasidomėti pateikta informacija. Vienu žodžiu, netobulai, bet nuoširdžiai jums. Gero skaitymo.
————————————————————————————————-

Išgirdę terminą “Sąmokslo teorija”, dauguma žmonių  pradeda nevalingai šypsotis, o kartais puola sukioti pirštą prie smilkinio. Kiti pradeda karščiuotis, mėtyti konspirologinius terminus, tuo dar labiau prajuokindami aplinkinius. Įdomus faktas. Nors sąmokslo teorijos dažniausiai laikomos paranojikų sapalionėmis, tačiau pati tema niekaip nedingsta iš aktualijų skilties. Vienaip ar kitaip, bet diskusijos tokiomis temomis, nors jos ir išjuokiamos, tęsiasi jau daugelį metų.

Atrodytų, jeigu jau principai, kuriais grindžiama sąmokslo teorija, yra visiškai absurdiški ir automatiškai sukelia pasityčiojančiojimus bei kvailokas šypsenas, tai kodėl tai vis dar yra aptarinėjama? Kodėl šių teorijų išjuokimui ir absurdiškumo jose atskleidimui naudojami tokie dideli resursai? Kodėl, norint diskredituoti sąmokslo teorijų kūrėjus, žiniasklaida ir kitos masinės informavimo priemonės negaili savo jėgų?

Gal tai žodžio laisvė (?) Manau, čia yra kažkas kitaip. Dažniausiai būna, kad jei kokia nors tema niekas nešneka, arba, atvirkščiai, šneka per daug, arba neadekvačiai į ją reaguojama, tai reiškia, kad kažkur čia ir yra “šuo pakastas”. Norint užčiaupti visiems burnas, pirma, reikalinga rimta valdžia, antra – rimtas motyvas. To paties reikia ir norint sukurti ilgailaikes diskusijas.

Dėl pačio sąmokslo teorijos reiškinio, visuomenės nuomonė yra pakankamai teigiama. Kai pradedi analizuoti šį fenomeną, randi charakteringus manipuliacijos sąmoningumu bruožus. “Sąmokslo teorija?”, – sakote, “Cha cha cha..”. O į klausimą – “Kas jus taip prajuokino?”, – retas net ir atsakyti nesiteikia. “Tik pamanykit, kokios kvailystės!”. Taip, deja,  dialogas ir negimsta. Požiūris į problemą taip stipriai įkaltas į galvą, kad nereikalingi ir nereikalaujami jokie įrodymai. Net jei vis dėlto ir pavyksta prakalbinti oponentą, argumentai nebūna pateikiami, ir štai čia savo vietą atranda įtaka,  t.y idėjos priėmimas be kritinio požiūrio į ją ir bandymo suvokti esmę. Tai tampa manipuliacinės technikos pagrindu. Visgi, jei sąmokslo teorijos yra absurdiškos, tai kodėl kovai su jomis, reikia naudoti manipuliacinę techniką? Parodykite, prašau, kaip yra iš tikrųjų, įrodykite, kodėl tokia teorija yra neteisinga ir absurdiška. Įkalkite paskutinį vinį į jų karstą, pamirškime jas ir baigtas kriukis.

Tačiau ne, nes gyvenime viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliacija, išjuokimas ir šaržavimas. Iš to seka, kad jokio paneigimo nėra. Prisiminkime TAI. TO dar mums prireiks. O kadangi žiniasklaidoje apie TAI jokios informacijos nėra, teks mums kapstytis ir aiškintis patiems.

Pirmiausia iš esmės išsiaiškinime, apie ką eina kalba. Dar vienas manipuliacinės technikos charakteringas  bruožas – abstrakčių formuluočių naudojimas. Konkretumo nebuvimas klausimuose ir konkrečių sąvokų trūkumas leidžia manipuliatoriams klijuoti savas etiketes ant įvairaus pobūdžio reiškinių.

Džonas Entinas (John Entin), garbingas Pensilvanijos universiteto profesorius, siūlo štai tokį sąmokslo teorijos apibrėžimą:

“Sąmokslas – tai nedidelės, slaptai dirbančios asmenų grupės neteisėti veiksmai, siekiant pakeisti istorinių įvykių seką, pvz. nuversti vyriausybę (valdžią). Sąmokslo teorija – tai bandymas paaiškinti įvykį ar įvykių seką kaip sąmokslo rezultatą. Konspiratyvizmas, kaip mentalitetas, peržiūri visus esamus ir vykstančius  įvykius iš sąmokslo teorijos pozicijos. Tokiu mentaliteto žmonėms sąmokslas yra vienintelis pokyčių istorijoje modelis, o sąmokslo teorija – vienintelė forma istorinių įvykių paaiškinimams.

Interneto enciklopedija Wikipedia duoda iš esmės panašų, bet jau karikatūrišką sąmokslo teorijos apibrėžimą (šį tekstą kopijavau prieš kelias dienas):

Sąmokslo teorija – terminas, nusakantis daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo sistemingą aiškinimą slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų ar slaptųjų organizacijų. Šį reiškinį tyrinėja psichologai, sociologai.
Sąmokslo teorijomis bandoma sistemingai paaiškinti daugelio nelaimių, negerovių ir ekonominio nuosmukio priežastis, įvardijant slaptų jėgų veikimą (specialiųjų tarnybų, slaptųjų, uždarų organizacijų). Sąmokslo teorija gali apimti paradoksalius teiginius, taip pat iracionalias, paranojiškas ar sunkiai įsivaizduojamas, bet iš dalies tikėtinas, todėl ir neatmestinas tiesas.
Sąmokslo teorijos yra įprastos daugumoje pseudomokslų – paprastai jos naudojamos paaiškinti, kodėl viena ar kita pseudomokslinė idėja nėra visuotinai pripažįstama mokslininkų.

Populiariausios sąmokslo teorijos (iš Wikipedia.org)
Sąmokslo teorijos labai dažnai siejamos su vyriausybe bei specialiosiomis tarnybomis. Daug jų yra sukurta apie CŽV, FTB ar NASA, tariamai nuo piliečių slepiančias ypač svarbius duomenis apie ateivius iš kosmoso bei kitus paranormalius reiškinius. Taip pat sąmokslo teorijose dažnai figūruoja korporacijos. Viena populiariausių teigia, kad jau yra išrastas nepaprastai pigus kuro pakaitalas, tačiau korporacijos visomis išgalėmis jį slepia, kad galėtų toliau krautis pelną iš prekybos naftos produktais.
Kitos istorinės organizacijos, apie kurias prikurta sąmokslo teorijų:
• Iliuminatai
• Laisvieji masonai
• Tamplierių ordinas

Kita:
• Satanistinių ritualų mitas
• Ateivių grobimai
• Filadelfijos eksperimentas
• Holokausto neigimas

Populiariojoje kultūroje tiek sąmokslo teorija kaip koncepcija, tiek konkrečios sąmokslo teorijos yra labai dažnai naudojamos kūrinio intrigai. Pavyzdžiui, populiariame TV seriale “X failai” (The X-Files) FTB specialusis agentas Foksas Malderis (Fox Mulder) bando tirti įvairius paranormalius reiškinius, tačiau jam trukdo valstybinio, o gal net tarpvalstybinio lygio sąmokslas slėpti tiesą. Komedijoje “Vyrai juodais drabužiais” egzistuoja ypač slapta organizacija, sauganti žmones nuo ateivių iš kitų planetų.

Bene labiausiai ši sritis eksploatuojama “SJ Games” išleistame kolekcionuojamų kortų žaidime „Iliuminati“. Jame kiekvienas žaidėjas valdo po slaptą organizaciją ir dėl pasaulio valdymo kovoja naudodamas kortas, atspindinčias įvairias tikras bei fiktyvias „marionetines“ asmenybes ir organizacijas, kaip kad JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton), Greenpeace, FTB ir kt.

————————————-
Pirmiausia, atsikratykime šių apibūdinimų manipuliacinio emocionalumo. Po to užduokime sau klausimą, ar būtinai sąmokslininkų veiksmai turi būti neteisėti, kaip teigia Džonas Entinas? Toks teiginys nėra būtinas ir per daug susiaurina mūsų analizuojamą objektą. Iš to išplaukia naujas sąmokslo teorijos apibrėžimas:

“Įtakingų asmenų grupė, turinti aiškų tikslą ir siekianti jį įgyvendinti.”

Pasakykite prašau, kas šioje formuluotėje jums pasirodė juokinga ir/ar absurdiška, kad praktiškai užblokuotų bet kokią diskusijos galimybę apie tai.

Juk greičiausiai nieko nestebina terminai lobizmas  ir lobistinė veikla. Ja užsiima ir pavieniai įtakingi asmenys, ir organizacijos bei susivienijimai.
Wikipedia apibrėžimas: Lobizmas (angl. lobby – koridorius, kuluaras) – visuomenės narių grupių ar atskirų individų veikla, siekiant daryti įtaką valdžios sprendimams. Lobizmas deklaruoja savo užsakovus, jų interesus ir tam tikslui išleistas lėšas. Taigi, lobizmas yra teigiamas ir skatintinas reiškinys, kadangi tokiu būdu yra sutaupomos įstatymų leidybos lėšos, nes įstatymų leidybai yra naudojamas privatus kapitalas, įstatymo projektas yra parengiamas specialistų, visuomenėje vyksta diskusijos apie projekto naudą.
Lobizmas egzistuoja nuo pat valstybės atsiradimo, kadangi visuomenėje visada buvo interesų konfliktų. Lobistai už atlygį padeda tuos konfliktus sureguliuoti.

Pats lobizmo terminas  kažkodėl neiššaukia nepatiklaus krizenimo. Nors jis tiksliai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Niekas net neabejoja finansinių, pramonininių struktūrų bei nusikalstamų grupių egzistavimu, kurios deleguoja politikus į valdžią ir pastarieji yra priversti atstovauti minėtų grupių interesus. Turbūt niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad kiekvienoje šalyje yra turtingi ir įtakingi verslininkai, besirūpinantys savo asmeniniais ar grupiniais/politiniais/ekonominiais interesais. Tas pats egzistuoja tiek Vakaruose, tiek Rytuose, pvz., JAV terminas “Savas senatorius”, kai kalba eina apie kokios nors komercinės struktūros į valdžią deleguotą asmenį, yra tiek įprastas amerikietiškame leksikone, kad neiššaukia jokio papildomo dėmesio.

O ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, ne. Juk kalba eina apie asmenis, galinčius “prastumti” jiems reikalingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Štai dar vienas svarbus sąmokslo teorijos elementas – nedidelės, įtakingų žmonių grupės egzistavimas.

Judėkime toliau. Ar kas nustebs sužinojęs, kad daugumos pasaulio valstybių ekonomikos yra kontroliuojamos nedidelių (asmenų – oligarchų) ir jų grupių. Tai yra tokia banalybė, kad tai net nėra aptarinėjama.

Valstybių gamtos ištekliai jau priklauso korporacijoms ir finansiniams klanams, kurių daugelis turi gilią ir ilgametę istoriją. Ir/ar labai jau kvailai skambėtų teiginys, kad tokie minėti finansinių klanų atstovai/verslininkai  sugeba kartu koordinuoti savo veiklas, tartis, priimti naudingus verslui sprendimus, vykdyti nuoseklią politiką? Kas šiame pasvarstyme tokio jau juokingo ir absurdiško?

Žinomas JAV žurnalistas Ričardas Konifas (Richard Conniff)  ilgą laiką studijavo pasaulyje turtingiausių šeimų gyvenimo būdą. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje “The Natural History of the Rich: A Field Guide”.

Šioje knygoje autorius aprašo, ką turtuoliai valgo, kokius drabužius dėvi, kaip ilsisi, kokie savitarpio santykiai vyrauja jų rate. Autorius nei žodžiu neužsimena apie sąmokslo teoriją. Bet, štai, įdomi detalė. Skaitant knygą, galima matyti ir suprasti, kad visas pasaulinis turtuolių elitas žino vienas kitą bent jau iš matymo, jų vaikai vaikšto į tas pačias mokyklas, o vėliau studijuoja tuose pačiuose universitetuose. Rengia juos tie patys dizaineriai, išskirtinius automobilius jie perka pas vienus ir tuos pačius gamintojus ir pardavėjus. Linksminasi uždaruose klubuose, o ilsisi tuose pačiuose kurortuose. Reiškia nuo mažų dienų verda savose sultyse. Ir nors pasaulinį elitą sudaro įvairių tautų atstovai, tačiau juos vienija viena ir ta pati vertybių skalė, savi atpažinimo ženklai, savos bendravimo temos. Iš esmės, turime reikalų su savotiška “kvaziliaudimi”. Pats R. Konifas savo knygoje su humoru juos vadina atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, bet dalis tiesos tame tikriausiai yra. Tai štai kaip skiriasi turtuolių sambrūzdis nuo visos likusios žmonijos.

Turbūt nereikia priminti, kad ten kur ekonomika, ten ir politika. O ar reiktų paminėti, kad aukščiausio lygio korporacijų ir verslo bei žiniasklaidos imperijų vadovų priklauso pasauliniam turtuolių elitui? Reiškiasi ekonominius, politinius ir informacinius klausimus sprendžia nedidelė įtakingų asmenų grupė, kurių interesai yra glaudžiai susiję. Sudėję visas šias dėlionės dalis, gauname gryną “sąmokslo teoriją”:
1. Tiek atskiroje valstybėje, tiek didesniame mastelyje – pasaulyje egzistuoja įtakingų asmenų grupės;

2. Paminėti asmenys turi galimybę užsiimti lobistine veikla ir “prastuminėti” reikalingus įstatymus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (Parlamentai, Vyriausybės, Prezidentai);

3. Įtakingi asmenys geba susitarti tarpusavyje, o tai reiškia koordinuoti veiklos strategiją ir politiką.

Taigi, kiekvienas iš šių punktų yra realus ir nė kiek nejuokingas. O šiuos punktus kartu sudėjus, gauname ne ką kitą, o sąmokslo teoriją, apie kurią mūsų neva išsilavinusioje visuomenėje ir užsiminti nepadoru. Gauname teoriją, kurios naudojimas yra paranojikų ir psichopatų reikalas, kurie tiki, kad naftos kainas didina žalieji žmogeliukai :).

Pabandykime pasamprotauti ir atsakyti sau į klausimą, ar aktualu ir naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo reikalus? Juk jie propaguoja uždarą gyvenimo būdą. Žinoma, paparaciai periodiškai pripildo žiniasklaidos priemones įvairaus plauko įžymybių ir žvaigždžių fotografijomis, bet tai tik paviršinis sluoksnis. Žurnalistų niekas neįleidžia ten, kur priiminėjami svarbiausi sprendimai.
Reiktų pradėti skirti vietas, kuriose sprendžiami svarbiausi klausimai, nuo visokio plauko “balaganų” kaip tarptautiniai samitai, asamblėjos bei viršūnių susitikimai. Tai pokalbių šou atmaina, skirta tenkinti masių informacinį poreikį. Tegu žiūri žmonės politikų pasirodymus eteryje ir klauso nepaliaujamas kalbas apie draugystę, partnerystę, bendradarbiavimą, kompromisų paieškas ir kitas nesąmones.

Matykite skirtumus tarp “kalbančios galvos”, kurią į valdžią atvedė ir/ar pastatė korporacijos ir/ar įtakingį asmenys, nuo pačios korporacijos valdybos. Tai visai skirtingi žmonės, kurie apie savo susitikimus ir derybas nelinkę rėkti per visas žiniasklaidos priemones. R.Konifas pažymi charakteringą tokio kuklumo pavyzdį:
leidybinės ir informacinės grupės “Thomson” savininkas Lordas Kenetas Tomsonas (Kenneth Thomson), vienas turtingiausių ir įtakingiausių žmonių pasaulyje, beveik nežinomas savame mieste. Jį ten iš matymo mažai kas pažįsta.

Jūs galite su ekskursija aplankyti JAV kongresą ir pasiklausyti kongreso narių diskusijų, tačiau per IMF (International Monetary Fund) valdybos posėdį, žurnalistų niekas neprileidžia net prie pastato. Visiškai logiška, kad pasauliniam elitui visai nenaudinga viešinti savo veiklą, viešai prisiimti atsakomybę už tai kas vyksta šalyse ir visame pasaulyje. Tam yra “kalbančios galvos”. Vyriausybes galima keisti kaip pirštines. Kas keleri metai renkame parlamentarus ir prezidentus, o finansinės struktūros ir susivienijimai gyvuoja dešimtis, o kartais ir šimtus metų.

Tačiau elementarus, nors ir pastovus informacijos apie save slėpimas, nėra pakankamai efektyvi priemonė pasilikti “pilkaisiais kardinolais’. Daug patikimiau yra padaryti taip, kad pati elito (tikrojo, o ne viešinamo) veikla netaptų tema diskusijai. O tam reikalui nieko nėra geriau, kaip išjuokti, užšaržuoti  bet kokį paprasto, eilinio žmogaus bandymą istoriniuose įvykiuose matyti ne atsitiktinių aplinkybių generuojamą rezultatą, kurios nuo žmogaus nepriklauso, o matyti elito ir elitinių grupių valią.

Štai todėl sąmokslo teorija žiniasklaidoje ir pateikinėjama kaip visiška nesamonė su visais tais masonais, blogio genijais, visagaliais spec. tarnybų agentais ir kitais folkloriniais personažais. O ir pats iš savęs terminas sąmokslo teorija yra karikatūriškas. Taip ir išplaukia veikalai ir kino filmai apie sąmokslininkus, kurie renkasi tamsiuose rūsiuose, slepiant veidus po idiotiškom kaukėm ir naudojantys tokius pat idiotiškus slaptažodžius.

Tie, kas tiki tokiomis nesamonėmis, galbūt ir pelnytai laikomi turintys psichinę negalią. O dabar įsivaizduokite kitą paveikslą. Privačiame klube renkasi gerbiami žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir viešieji ryšiai glaudžiai susiję, tad tokiame klube galima sutikti ir verslininkus, ir žiniasklaidos magnatus, ir politikus. Nesąmonė? Visai ne. Kaip ir senovės romėnai nebuvo kvaili, įvedę principą “ieškok kam naudinga”. Pastarasis principas mūsų laikais visiškai neprarado aktualumo.

Taip kad spręskite patys, iš ko jūs juokiatės. Iš kokio nors apgailėtino paranojiko, ar iš savęs.

Antrus metus iš eilės vykstančios kūrybinės dirbtuvės sulaukė ir išskirtinių svečių dėmesio – sužinojusi apie verslumą bei inovacijas skatinantį renginį, į jį savo iniciatyva užsuko ir JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse.

„Daugelis Lietuvos jaunų žmonių yra iniciatyvūs ir kūrybingi. Labai šaunu, kad yra toks renginys, kuriame idėjas galima paversti verslu“, – užsukusi į renginį kalbėjo A.E.Derse.

„Startup Weekend Lithuania“ – tai gabių ir iniciatyvių žmonių savaitgalis, kurio metu tarp dalyvių tvyrojo puiki bendruomeniška aplinka, kur dalyviai šauniai leido laiką dirbdami ir sėmėsi naujos verslo kūrimo patirties. Drauge subūrę naujas komandas, dalyviai per 54 valandas šiais metais įgyvendino 17 naujų verslo projektų.

„Lietuvoje reikia populiarinti technologijas. Reikia rodyti, kalbėti su žmonėmis, kad jie norėtų ir galėtų kurti, – sakė Justinas Katkus, vienas iš renginio organizatorių.  „Startup Weekend“ yra puiki vieta tam. Tai įrodo žmonių susidomėjimas šių metų renginiu.“

Po intensyvaus savaitgalio darbo organizatoriai išrinko 6 projektus, kurių komandos pasirodė geriausiai. Tai „Fbsells“, „Stars Dating“, „Fishlistapp“, „Work-Shop“, „Touch Messenger“ ir „Subinbook“ projektai.

Bendrovės „Net Frequency“ vadovas ir vienas iš renginio rėmėjų Darius Lebedzinskas, skelbiant savaitgalio rezultatus, sakė: „Pastebėjome, kad elektroninės komercijos temos buvo populiarios tarp jaunų žmonių, svajojančių apie savo verslą. Mūsų bendrovė, įvertinusi savaitgalio rezultatus, nutarė platinti „Fbsells“ produktą, leidžiantį paprastai susikurti elektroninę parduotuvę “Facebook” socialiniame tinkle. Taip pat pasiūlėme investuoti į bendruomeninį elektroninės prekybos modelio „Work-Shop“ tolimesnį vystymą.“

„Work-Shop“ – tai Didžiosios Britanijos rinkai skirtas tinklapis, leidžiantis amatininkams bei menininkams pardavinėti savo darbus ir dalintis dovanų idėjomis.

“Fishlistapp.com” projektas buvo įvertintas organizatorių dėl sukurto patogaus būdo vienoje vietoje gauti norimus įvairių elektroninių parduotuvių pasiūlymus. Kūrėjų teigimu, tai itin patogus įrankis moterims, kurios ieško įvairių prekių skirtingose elektroninėse parduotuvėse.

Geriausia mobiliąja programėle išrinktas „Touch Messenger“ projektas, kurio idėja – išmaniajam telefonui skirtos programos pagalba vartotojams pasiūlyti naują, lankstesnį bei smagesnį būdą bendrauti internetu siunčiant ekrane nupieštus vaizdus iš vieno telefono į kitą.

Kūrybiniu prizu taip pat apdovanotas „Stars Dating“ projektas, leidžiantis apskaičiuoti draugų meilės suderinamumą ir lyginti būsimos antros pusės horoskopą su savuoju. Renginio metu buvo pristatyta “Facebook.com” skirta programėlė.

„Startup Weekend“ metu taip pat startavo naujas socialinis tinklas, siejantis ne žmones, bet jų užpakalius:) “Subinbook.lt”  projektas yra savotiškas humoristinis atsakas į sparčiai populiarėjantį savęs demonstravimą socialiniuose tinkluose, o jo kūrėjai turi ambicingų planų uždirbti milijoną litų!

Vienas iš renginio rėmėjų ir specialistų, konsultavusių komandas, bendrovės “ITO” vadovas Paulius Lazauskas, praėjusiais metais su komanda renginyje sukūręs “ANDROID” telefonams skirtą lietuvišką klaviatūrą, vertindamas renginį, sakė: „Džiaugiamės, jog praėjusiais metais su komanda „Startup Weekend“ dalyvavę pirmajame renginyje, užsikrėtėme jo idėja ir šiais metais tapome rėmėjais. Ir nors šiais metais vykusiame „Startup Weekend“ pasigedome unikalių ir šiai dienai tikrai aktualių idėjų, kurios smarkiai pakeistų ar patobulintų rinkoje jau veikiančias paslaugas, dar kartą įsitikinome, kad visi be išimties dalyviai, gavę tinkamą postūmį, gali išpildyti ir įgyvendinti pačią sudėtingiausią idėją.“

„Startup Weekend“ renginių ciklas vyksta daugiau nei 200 pasaulio miestų, o kitas artimiausias renginys Lietuvoje  numatomas rudenį.

Kaip greitai bėga laikas. Atrodo, dar tik prieš kelis mėnesius visi kartu krykštavom, kai pristatinėjome naujas idėjas ir visą savaitgalį kartu darbavomės, kad sekmadienio vakare garbiai komisijai pristatytume savo idėją.

Praėjusiais metais “Startup Weekend” renginiai vienu metu vyko Vilniuje ir Kaune, jie sutraukė apie 300 dalyvių. Renginiuose buvo dirbama su 35 naujomis idėjomis, kurių keletas tapo savotiškais Lietuvos IT trendais. Pirmiausia, tai grupinio pirkimo paslauga, apie kurią Lietuvoje praėjusių  metų balandį dar niekas nekalbėjo, tačiau po metų Lietuvoje turime jau sprogusį grupinio pirkimo burbulą, kuris pasireiškia begale pardavimų kanalų ir beveik nereikalingų prekių ir paslaugų pardavimu.

Antras trendas, kuris buvo identifikuotas praėjusių metų renginyje, tai mobiliųjų aplikacijų kūrimas. Ir nors praėjusio renginio metu buvo tik keletas komandų, kurios sėkmingai dirbo prie įdomių ir naudingų programėlių idėjų, šiais metais net be išankstinių tyrimų galima bandyti teigti, jog mobiliosios aplikacijos šiemet bus labai ant bangos.

Tad visus, turinčius verslo idėją ir neturinčius resursų iki galo kokybiškai ją įgyvendinti, kviečiame registruotis į jau antrąjį kartą Lietuvoje vyksiantį renginį, kuris šiais metais vienijasi po vienu stogu ir balandžio 8-10 dienomis visą savaitgalį vyks vidurio Lietuvoje.

RENGINIO SVETAINĖ
RENGINIO FACEBOOK
REGISTRACIJOS NUORODA

kas stebite PDFONTOUR ir Komunikacija Facebook’e srautus, tikriausiai jau keliskart girdėjote ir matėte, kad antradienio vakarą sudalyvavome Gerumo kristalų įteikimo ceremonijoje Kauno Rotušėje. Kadangi dalyvavimas socialiniuose tinkluose nėra privalomas, tad nepamirštame ir tų, kurie informaciją seka tik šio tinklaraščio ribose. Tad kelios eilutės apie kasmetinę “Gerumo kristalo” įteikimo ceremoniją. Kažkada pamenu buvo “gerumo plytos”, bet statybų bumas baigėsi, gal baigėsi ir plytos :)

Greičiausiai net nosies ten nebūčiau kišęs, jei ne kolegos Vaido nominavimas gauti šį apdovanojimą už socialinę veiklą, o tiksliau už „Kas vyksta Kaune“ socialinės žiniasklaidos iniciatyvą veikiančią Facebook tinkle.  Smagu, kad buvo atkreiptas dėmesys ir įvertintas rezultatas.

Trumpai glaustai apie renginį. Apie 16 val. nemažai snieguotų batų trepsėjo į Kauno rotušę. Paltų buvo daugiau, nie jiems pakabinti skirtų kabyklų, bet pasispausti lietuviams nėra naujiena :) Lipant laiptais į didžiąją Rotušės salę, ant laiptų laukdami pasirodymo pasitiko Kauno miesto simfoninio orkestestro kolektyvas. Buvo puiku pasimatyti su buvusiais kolegomis ir persimesti vienu kitu žodžiu. Užėjus į salę vienoje pusėje jiems skirtose vietose sėdėjo nominantai, o prieš juos sveikintojai, draugai ir artimieji. Tiems kam kėdžių neužteko, puikiai ramstė sienas ir dalinosi vieta su aplink zujančiais fotografais ir vaizdo operatoriais.

Po trumpo Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vado ir Kauno ceremonimeistrio Kęstučio Ignatavičiaus sveikinimo su šventėmis ir intro “ko mes čia susirinkome”, prasidėjo ceremonija.  Čia sekė Kauno mero Andriaus Kupčinsko kalba ir abėcėlės tvarka buvo pradėti kviesti miesto bendruomenei nusipelnę žmonės. Kristalų įteikimas šiek tiek priminė konvejerį, bet tuo pačiu suprantu, kad jei ten būtų visi “žaidę” aristokratus, tai ceremonija būtų užsitęsusi. Galėjo duoti nominantams bent „ačiū “ pasakyti, bet tai taip pat greičiausiai “saugumo” sumetimais. Juk kažkas gali būti perdėm dėkingas ir/ar  varginti kitus savo kalbom. Tiesa,  kristalus gaunančiųjų atstovas  Lietuvos kardiochirurgas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Jurgis Brėdikis, kalbai buvo pakviestas.  Renginyje nuobodu nebuvo, nes pauzes tarp pasisakymų užpildė Kauno simfoninis orkestras su linksma programa.

Po oficialios dalies visi sugužėjo į šalia esančia salę pasišnekučiuoti prie taurės vyno, ar kokio kito gėrimo, o švediškas stalas kaip visada sutraukia aktyviausius tokių renginių dalyvius. Keistokai pasirodė tik tai, kad nemažai „elito“ dar nėra atradę stalo įrankius, bet tai kristalo svorio tikrai nemenkina.

Desertui laukė didžiulis tortas, bet gerai radus visada reikia palikti, tad tortą palikę, palikome ir Kauno rotušę.

Štai toks trumpas atpasakojimas, kurio kaltininkas Vaidas yra sveikinamas viso PDFONTOUR Komunikacija Facebook’e kolektyvo vardu.  Linkime jam kantrybės ir ištvermės nelengvame darbe.

Premijos už kristalą kontora neskirs (nes nepriekaištingas darbas PDFONTOUR yra norma), tačiau tikiuosi dar šiemet jis sužinos ką reiškia atostogos ;)

Dėkui visiems, kurie prisideda, palaiko ir padeda eiti mūsų keliu.

P.S.
Daugiau foto iš ceremonijos rasite “Kas vyksta Kaune” foto galerijoje.

Visų pirma norisi pasveikinti komandas – nugalėtojas, kurioms atiteko 15 tūkst. Lt organizatorių įsteigtas bendras piniginis prizas, kuris visoms 3 laimėjusioms komandoms buvo padalintas į lygias dalis.

Tai kauniečių ITO komanda, pristačiusi aplikaciją Vaistai.lt, kurios pagalba prireikus vaistų, pagal jūsų lokaciją bus parinktas geriausias variantas. Sistemos pagrindinis privalumas – prijungta didžiulė portalo Vaistai.lt duombazė, kurios duomenų kiekiu abejoti net nereikia. Ši komanda buvo apdovanota kategorijoje “Programėlės su jau esamu turiniu”.

Antroji nominacija buvo įteikta tiems kūrėjams, kurie viską kūrė nuo nulio ir šį apdovanojimą pelnė aplikacija “Alaus radaras”, kuri turėtų tapti neatsiejama kiekvieno alaus mėgėjo su išmaniuoju telefonu laisvalaikio dalimi. Programos kūrėjai pasižadėjo patys nuolat rinkti įdomiausias alaus gėrimo vietas, informaciją apie jas ir pan.

Trečiosios nominacijos „Viltis“ laimėtojai ko gero, išrinkti dėl artėjančio Europos krepšinio čempionato ir itin menko žaidybinių aplikacijų-žaidimų kūrimo renginio metu. Apie šią aplikaciją trumpai jau rašėme pirmajame PDFONTOUR Blog įraše iš šio renginio šeštadienį.

Papildomi NOKIA prizai įteikti „Kas vyksta“ ir „Blogink bet kur“ komandoms.

Renginiui pasibaigus, turime ir keletą padrikų minčių, kurias surašėm į bendrą sąrašiuką:

• Mobiliųjų aplikacijų kūrėjai, dirbantys su užsienio projektais Lietuvoje, vengia panašaus pobūdžio renginių, todėl juos dalyvauja jaunimas, kuris dar nėra apšlifuotas ir naiviai tiki savo sugalvotomis idėjomis, nors kartais tam pagrindo nėra;

• Atrodo, jog visos Lietuvos problemos automatiškai išsispręstų, jei turėtume pakankamai dizainerių ir programuotojų;

• Idėjų aktualumą ir reikalingumą galima buvo nustatyti ne iš pranešimų, o iš komisijos narių gestų ir mimikos;

• Originalių idėjų badas;

• Dauguma pristatytų aplikacijų tiesiog adaptuotos veikiantiems interneto portalams, daugeliu atveju trūko papildomo įsigilinimo ir integracijos gylio su taip vadinamom „socialinėm“ funkcijom;

• Sumuštinių kiekis neatspindėjo dalyvių skaičiaus;

• Nebuvo laikomasi renginio darbotvarkės, kai vieniems idėjų pristatymams buvo skirtos 5 minutės, kitoms vos ne 10, dėl to pabaigtuvių renginys užsitęsė pernelyg ilgai, salėje buvo jaučiamas nuobodulys;  žurnalistai, nesulaukę oficialios pabaigos skirstėsi anksčiau laiko.

Tad tiek subjektyvių renginio vertinimų šiandien, tikimės, jog ir ateityje bus organizuojami panašūs renginiai, nes tai sudaro sąlygas mums visiems tobulėti bei pasisemti naujos patirties ir įgūdžių!

Kas vyksta aplikacijos pristatymas, finalininkai, apdovanojimai – 16minučių video

Aplikacijos “Kas vyksta” prezentacija

P.S.
Dėkojame mūsų rankutėms „New Web“ studijai, vadovaujamai Tado Kleinausko, kuri visą savaitgalį mažai miegojo, bet daug dirbo ir galvojo!

Šia įžanga norisi pradėti pasakojimą apie pirmą kartą Lietuvoje OMNITEL bendrovės organizuojamo „appcamp“, kurio metu pirmojo vakaro metu buvo pristatyta daugiau nei 50 mobiliųjų telefonų programėlių idėjų.

Nors iš pirmo vaizdo idėjų skaičius tikrai didelis, tačiau jau iš pirmųjų pristatymų matosi, kad didelė dalis idėjų yra labai panašios. Tarkime, renginių programėlių kategorijoje – bent 4 ar 5 į atrankinį turą išėjusios idėjos, kurios vienaip ar kitaip yra giminingos. Tačiau Lietuvoje visada taip jau yra, kad kolektyvai ne jungiasi, o skaidosi ir smulkėja, todėl tik laikas parodys, kurios idėjos buvo geros, o kurios tik šiaip tam, kad atsidurtų „Omnitel“ programėlių puslapyje. Plačiau su idėjom, kurios pateko į antrąjį turą galite susipažinti čia.

Klausant idėjų pristatymų, norom nenorom prisimeni renginio pradžioje vykusią Gauminos vadovo Dariaus Bagdžiūno prezentaciją apie kūrybiškumą, kurio dar dažnai trūksta mūsų kraštiečiams. Nors ko gero, ne tik mūsų šalies čia problema…

O dabar norisi pristatyti, ką bendra PDFONTOUR ir „New Web“ komanda šį savaitgalį tiek Vilniuj, tiek Kaune kuria ir jau sekmadienį ruošiasi pristatyti ne tik komisijai, bet ir galutiniams vartotojams, kurie kiekvieną dieną ieško, kas vyksta mieste jų mieste. Tiesa, kol kas aplikacija bus bandoma, kaip veikia Kaune, tačiau artimiausiu metu plėsis ir į kitus miestus.

Trumpai įžangai norisi pasakyti, kad ši idėja sugalvota dar prieš gerus metus laiko, kai tik buvo pradėta kurti „Kas vyksta Kaune“ virtuali bendruomenė. Džiugu, jog per tuos metus, kol projektas buvo išaldytas, gimė daug puikių minčių, o kai kurios buvo reinkarnuotos pasitelkiant naujausius mados ir technologijų vėjus.

„Kas vyksta“ aplikacijos sudėtinės dalys pirminiu etapu

• FACEBOOK puslapio vartotojų pildoma aplikacija renginių surinkimui, renginių kalendoriaus išvaizdavimas FB‘o puslapyje;

• Mobilioji aplikacija, pritaikyta SYMBIAN ir ANDROID sistemoms – lokalizuotas renginių sąrašas mobiliųjų įrenginių vartotojams su papildomomis funkcijomis;

• PROMO renginių pozicija.

Norisi paminėti, kad iki šiol Lietuvoje buvo tik viena renginių sistema, kurioje skelbiami beveik visi renginiai, tačiau tas portalas jau seniai beatnaujintas, nėra normalios mobiliosios versijos, taip pat į jį negali patekti visi norintys, nes iš pradžių reikia sudaryti informacijos skelbimo sutartį. Mūsų atveju, į renginių sąrašą automatiškai galės būti įtraukti visi, kas turi FACEBOOK renginį sukūręs, o ateityje plėsime renginių įvedimo galimybes arba skatinsime vietos verslininkus pradėti naudoti FACEBOOK EVENTS modulį, nes atlikę mini tyrimą pastebėjome, kad koks 30-40%  renginių neturi prisistatymo Facebook’e arba jį daro per naujienų srautą, bet ne per renginių modulį, kuris padeda kurti papildomą viralinį efektą bei turi kelias esmines funkcijas, kurios gali praturtinti ir lokalizuoti renginių informaciją. Galima sakyti, jog kai kurių įstaigų darbuotojai, nors ir naudoja socialinį tinklą FACEBOOK, tačiau neišnaudoja pagrindinių tinklo funkcijų.

Kuriama programėlė teiks realią naudą miesto gyventojams ir svečiams, nes sudarys galimybę nežinantiems, kas vyksta aplink jį mieste, vienu mygtuko paspaudimu gauti šią informaciją. Vėliau planuojama plėsti aplikacijos funkcionalumą, kad ji taptų viso miesto susistemintu informacijos šaltiniu, kuriamo virtualios miestiečių bendruomenės. Šie darbai dalinai jau atlikti FACEBOOK projekte, kai FACEBOOK aplikacijų pagalba sisteminama informacija iš miesto: visų miesto naujienų automatinis RSS atvaizdavimas; video rinkimas ir sisteminimas; renginių informacijos rinkimas ir pan.

Sistemą išbandžius „Kas vyksta Kaune“ projekte ir ištaisius klaidas bei įvedus naujai kilusias pirmines idėjas, praturtinančias kuriamą aplikaciją, projektas bus išplėstas į kitus Lietuvos miestus, tokius kaip Druskininkai, Vilnius, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Alytus, o taip pat ir kitus. Visi renginiai keliaus į bendrą duomenų bazę, tad ateityje planuojama paleisti visos Lietuvos vartotojų kuriamo turinio renginių kalendorių.

Ateityje, pagal galimybes yra planuojama plėstis ir į užsienio šalis, kuriose bus pritaikomos geriausios Lietuvos patirtys vykdant vartotojų kuriamo turinio projektų vystymą, kai pagrindinis miesto šauklys ir informacijos šaltinis yra FACEBOOK projektas, kurio pagalba surenkama lokali informacija ir atvaizduojama vartotojams.

Ir pabaigai, apie kūrybiškumą. Nors ši idėja nėra nauja, bet pvz. tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra daug veikiančių tradicinių informacinių sistemų, kurios teiktų naujausią lokalią informaciją. Dažniausiai tai būna vietinis laikraštis ar radijo stotis, tačiau besikeičiant gyvenimo tempui ir sparčiai populiarėjant naujoms šiuolaikinėms technologijoms, reikia ieškoti naujų informacijos surinkimo ir pateikimo formų, todėl šis projektas ir gimė. Lietuvoje jis kol kas simbolizuoja veikiančią pilietinę žiniasklaidą, tačiau ateityje galbūt bent daliai žmonių tai taps pirmuoju informacijos šaltiniu, nes tradicinė žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau praranda skaitytojų pasitikėjimą, tad šioje konkurencinėje aplinkoje pasitelkus naująsias informacijos sklaidos priemones būtų galima pasiekti tam tikrus rezultatus. Pvz. ir šiandien, „Kas vyksta Kaune“ projektas gali didžiuotis didele FACEBOOK puslapių aktyvių dieninių vartotojų auditorija, kuri siekia 20-30 tūkst. vartotojų per dieną, tai sudaro vieno nedidelio vietinio laikraščio dieninį tiražą.

Tad linkėdami sėkmės ir gerų idėjų ne tik šiame appcamp‘e, bet ir ateities kūryboje, linkime kuo daugiau vartotojams reikalingų sprendimų ir siūlome niekada nepamiršti, kad jungimasis geriau nei skaidymasis, taip kad ir čia, Lietuvoje, mums visiems labai svarbu ne prisikurti kuo daugiau skirtingų ir su minimaliom funkcijom aplikacijų, o nepamiršti ir to paprasto vartotojo, kuris tomis programėlėmis naudosis.

Gero appcamp‘o ir labai laukiam savaitgalio pabaigos, kai bus pristatomi nudirbti darbai ir aptariamos sukurtos programėlės!

Sveiki PDFONTOUR Blog skaitytojai. Trumpu įrašu norime jus informuoti, jog pradedame vykdyti projektą “Kas vyksta politikoje” FACEBOOK socialiniame tinkle. Apie projektą plačiau aprašome “Komunikacija Facebook’e” įraše, tad čia nesikartosim.

Kviečiame aktyviai jungtis, dalyvauti ir skleisti žinią apie šią pilietinę idėją!

Tingų šeštadienį, gulėdamas lovoj, pabandžiau sudaryti sąrašą punktų, kodėl ši šalis šiuo metu – ne man…

• Lietuviai yra prieraišūs Lietuvai, tačiau patys nežino, dėl ko. Mums vis dar kalama į galvą, kad negalima sakyti, ką mums davė Valstybė, nes iš pradžių reikia jai ką nors duoti. Manau, šiais laikmečiais šis teiginys labai nuvalkiotas, nes jau vien tik žmonės, gyvenantys šalyje ir mokantys mokesčius  jau daro gerą visai Valstybei. Ką dar galime padaryti dėl jos? Kiekvieną šeštadienį su vėliava į centrinę gatvę išeit?

• Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjus beveik 21-iems metams mūsų „išrinktieji“, siekdami asmeninių interesų, visiškai pamiršo tiek paprastą žmogų, tiek studentiją, iš kurios pasaulyje kyla inovatyviausios naujovės, tiek verslą, kuris Valstybei gali sukurti didelę pridėtinę vertę.

• Mes didžiuojamės greičiausiu internetu pasaulyje, tačiau jį išnaudojam tik kalbėdami su emigravusiais giminaičiais per FACEBOOK ar SKYPE ir besisiųsdami „torrentus“.

• Nuo Nepriklausomybės atgavimo nei kiek nepasistūmėjome sprendžiant korupcijos klausimus, su kuriais paprastas žmogus ar verslininkas susiduria kiekvieną dieną.

• Kai kurie politikai, seime užtrukę daugiau nei 10 metų, kelia vėžį vien tik juos pamačius ekrane ir išgirdus jų niekur nevedančius (nebent į tautos skaldymą) pasisakymus.

• Vietos savivaldos atstovai imituoja valdžios organus ir parodijuoja seimą, taip visiškai pamiršdami paprasto miestiečio interesus ir norus. Nėra tarpusavio ryšio ir kontakto su visuomene.

• Besikuriančios visuomeninės organizacijos, kurios turėtų pakeisti partijas, daro išankstinius susitarimus su tradicinėmis partijomis ir dar prieš rinkimus dalinasi postais. Tikrosios visuomeninės organizacijos, neturėdamos išorinio finansinio palaikymo, yra bejėgės kovoti su privataus verslo finansuojamais judėjimais, kurie žiūrint iš verslo pusės, negali būti neatlygintini, todėl tokios struktūros visuomeniniai judėjimai niekada netaps rimta atsvara, nes neįgaus plataus visuomenės pasitikėjimo.

• Mūsų seimui svarbiausias klausimas ne kitų metų biudžetas, o ar Kūčios šiais metais bus nedarbo diena. Šį klausimą jie pasiryžę nagrinėti netgi skubos tvarka, kad tik žmonės prieš rinkimus būtų palankesni sprendimo autoriams ir priėmėjams.

• Žmonių vienybę, kurios Lietuvoje per pastaruosius laikus neliko, dar labiau skaldo šalį valdanti pozicija ir opozija, kuri  neranda bendros kalbos ir neparodo pavyzdžio, kaip reikia dirbti vieningai ir pavyzdingai, o ne pilant purvą vieni ant kitų.

• Niekas prieš rinkimus nesako žmonėms tiesos, kaip bus po pusmečio ar metų. Tik pasibaigus savivaldos rinkimams sužinosime apie naujas kainas, kurios šiuo metu neskelbiamos, kad nebūtų sugadinti kandidatų reitingai.

• Opozija neturi rimtų argumentų, todėl platina populistinius pranešimus apie nedelsiant reikalaujamas padidinti pensijas (nors jų didinti nėra iš ko)

• Nėra ilgalaikio planavimo ir atėjusi nauja dauguma sujaukia mokesčių, valstybės rezervo ir kitas politikas, nuo ko kenčia ne tik paprasti gyventojai, bet ir verslas.

• Kai pasaulyje jau praeina mokslo slėnių bumas, lietuviai juos pradeda statyti. Kai pasaulyje ant bangos „startupai“, kurių turinys – virtualūs IT produktai, atitinkamos lietuvių institucijos nesukuria pagalbos mechanizmų jų kūrimuisi, ko pasekoje šalis netenka kvalifikuotų specialistų, kurie kokybišką aukštųjų technologijų išsilavinimą įgijo Lietuvoje, bet susiklosčius aplinkybėm, turėjo palikti gimtąją šalį.

• Iš kiekvieno pirkimo, remonto, strategijos kūrimo ar paslaugų tiekimo, visi nori atsirėžti savo dalį, o tai yra mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigai…

• Lietuvoje skatinamas vienodumas, atkartojimas, plagijavimas, kas visiškai neskatina žmonių kūrybiškumo.

• Pogrindyje veikiantys žmonės, kuriems nelieka kito varianto kaip išlaikyti savo šeimą, kuria Lietuvą Lietuvoje, kurioje galioja kitokie įstatymai, kitokios akcizinių prekių kainos, kurios Lietuvą daro vienu dideliu turgumi. Tuo pačiu tokia veikla neskatina žmonių gebėjimo kurti kažką naujo, nes kiekvieną dieną reikia galvoti, kaip išlaikyti savo šeimą.

• Valdžia kovoja su kontrabanda gaudydami pavienius nusižengėlius, tačiau visiškai ignoruoja faktą, kad nelegalūs srautai „vaikšto“ ne be aukščiausių pareigūnų pagalbos… Nepamirštam, kad pas mus išorinė Šengeno siena, kuri neįveikiama…

Taigi, tokia Lietuva yra dabar ir taip asmeniškai aš ją matau. Tikrai nenoriu pamiršti gražiųjų Lietuvos miškų ir upių, tačiau ne viskas tuo paremta. Jei norime, kad mūsų šalis žydėtų, o žmonės švytėtų, neužteks vien saulės ar lietaus, reiks sutvarkyti ir aukščiau išvardintus punktus. Be jų nebus ir Lietuvos, dėl kurios kadaise kovojo mūsų protėviai…

Komentaruose kviečiu papildyti šį sąrašą…

Iš Rokiškio:

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Daug nepasakosiu apie tai, kaip buvo prieš nepilnus dešimt metų, kai internetas daugeliui buvo mistinis dalykas. Kol nebuvo supratimo, kas yra kokybiškas interneto ryšys, pradžioj tiko bet koks, pvz. retai veikiantis kabelinis arba šiek tiek patikimesnis dialup‘as. Pradėjus studijuoti KTU 2001-iais, informatikos paskaitos buvo nerealu, nes vos beveikiantis vienas iš pirmųjų “pentiumų” interneto puslapius vartydavo nerealiais greičiais. Tad universitetai, taip pat telekomo DSL paslaugos 128kbps už 177Lt didino pirmųjų Lietuvos interneto vartotojų poreikius. Anksčiau gero interneto samprata buvo 256kbps DSL linija padalinta ant 10-15 vartotojų, tačiau laikui bėgant, viskas labai greitai keitėsi.

To keitimosi pasekoje nutiko taip, kad Lietuva, dėl suprantamų priežasčių anksčiau atsilikusi interneto technologijos klausimais, šiuo metu yra pirmaujanti pasaulyje pagal interneto greitį. Šiuo metu didžiuosiuose miestuose kone kiekvienas daugiabutis namas turi po kelis įv. interneto tiekėjų optinius įvadus . Tai turėtų džiuginti.

Tačiau ką galime pasakyti apie kaimiškas vietoves? Galime girtis nebent tuo, kad visos seniūnijos sujungtos optika, bibliotekose galima naudotis nemokamu internetu, tačiau ar šiais laikais to pakanka? Manau, kad vystomas RAIN projektas kažkokiu būdu tiekti interneto ryšį galutiniam vartotojui, nes kaimiškose vietovėse, ypač, kur yra mažai apgyvendintos teritorijos, interneto tiekėjai nėra tokie dosnūs kaip miestuose. O galbūt TEO šiuo klausimu dirba, pvz. kaimiškose vietovėse vielas keisdami į optiką? Nors žinant, kad dalis abonentų naudojasi radijo ryšiu, kurį TEO teikia buvusio COMLIET infrastruktūra, dalis vartotojų internetą turės galimybę gauti tik iš oro, t.y. ko gero, per GSM operatorius. Šiems operatoriams taip pat nėra pati geriausia situacija su interneto ryšiu nutolusiose vietovėse, nes dalis bokštų nėra sujungti optika. Galbūt RAIN 2 projekto pagalba tai bus padaryta.

Daug vilčių dedama į WIMAX internetą, kurį tiekia LRTC. Jis vadinasi MEZON, kur veikia, veikia tikrai gerai, tačiau yra keli bet:

Jei naudojiesi mobiliuoju internetu visapusiškai, vien tik lietuviškojo wimax nepakaks, nes dažnai būna tokių situacijų, kai naudojantis tik tokiu mobiliuoju internetu, iki artimiausios bazinės stoties reikės pavažiuoti 20-30 km. Turbūt todėl SPRINT kompanija Amerikoje vartotojams siūlo dvigubus USB modemus, kurie veikia tiek ant mobiliojo 3G/EDGE/GPRS, tiek ant WIMAX. Lietuvos vartotojams tokia prabanga nešišviečia, nebent konkursą būtų laimėjęs koks OMNITEL (kuris dalyvavo, bet buvo diskvalifikuotas). Galbūt jie panašų sprendimą siūlys, kai pradės diegti 4G/LTE ryšį, kurio bandymus TELESONERA atlikto per Vilniuje vykusį pasaulio interneto valdymo forumą?

Miestuose, kur daugiausiai ir veikia WIMAX, anksčiau su mažesnėm ar didesnėm problemom buvo galima prisijungti ir prie mieste esančių “wifi” bevielio interneto stotelių kavinėse, aikštėse, skveruose ir pan.

Praktiškai Lietuvoj naudojama WIMAX bazinė stotis dengia teritoriją iki 1-2km spinduliu, tad galima suprasti, jog tai miesto interneto ryšys.

Nors LRTC deklaruoja, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų gali naudotis jų mobiliuoju internetu, tačiau nepasako, kad tik tuo metu, kai jie naudosis juo, ten, kur gyvena.

Kalbant apie mobiliojo ryšio operatorius, situacija panaši: miestai turi WIMAX ir 3G, o kaimai ir provincijos dažniausiai tenkinasi EDGE arba GPRS ryšiu.

Kalbant apie atskirus operatorius, norėtųsi išskirti, kad ten, kur neveikia 3G (Omnitel tinklas plačiausias, 2-Bitė, 3-Tele2), veikia EDGE(pirmauja Omnitel ir Tele2, trečioj vietoj – Bitė) ir GPRS (visi operatoriai). Reikia paminėti, kad Bitė iš mobilaus interneto tiekėjų atrodo prasčiausiai, nes lyginant su Omnitel ji turi daug mažiau 3G bazinių stočių, o taip pat nėra išvysčiusi plataus EDGE tinklo, kai tuo tarpu kiti operatoriai juo teritoriją dalinai padengę.

Nežinantiems, kas tas EDGE, galime pasakyti, kad maksimaliai 236kbps palaikyt jis gali, bet dažniausiai nesiekia šio maksimumo. Tuo tarpu GPRS – iki 80 kbps.

Kaip matote, Lietuvoje su interneto technologijomis lygiai taip pat, kaip ir su kitais dalykais, kurie lyginami tarp miesto ir kaimo. Norėtųsi, kad atskirtis šiuo klausimu mažėtų ir tos po seniūnijas išvedžiotos optikos, skleistų kokybiško interneto idėją prieinamomis sąlygomis . Ir tada jau galėsim naudoti šį kažkada kažkur girdėtą trendą „Esu kaime, bet ONLINE“, tik pridėsim, kad “su normaliu lanu” :)

Vasarai įpusėjus, kai kiekvienais metais vis nauji abiturientai sužino, kokiais rezultatais išlaikė egzaminus, į kurią aukštąją mokyklą įstojo, kiekvienais metais nutinka vis naujų ir dar nebūtų istorijų, kurių situacijos naujumai sako, kad ankstesniais metais taip nebuvo.

Nors nuo mano mokyklos baigimo praėjo jau beveik 10 metų, kaip dabar atsimenu padriką egzaminų sesiją, kuri buvo pusiau valstybinė. Aišku, pusė tų dalykų, kas buvo tada, jau dabar neliko: pvz. nesuprantamo sudėtingumo lietuvių kalbos egzamino su neaiškiais vertinimo kriterijais, 5 privalomi egzaminai ir pan. Prisiminus, kaip tais metais vyko abitūros egzaminai, lyginant su dabartiniu laikmečiu, buvo tragiška situacija. Pas visus pagrindinis klausimas buvo, kaip gauti egzaminų užduotis dieną prieš. Tais laikais internetinė erdvė buvo kontroliuojama labai silpnai, tad pasiūlymai įsigyti užduotis mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo, tačiau visus pardavinėtojus vienijo vienas bendras dalykas – tos užduotys buvo netikros (valstybinių egzaminų).

Na ką,tada pagalvojau: kažkam juk reikia būti bandomaisiais triušiais, tad mūsiškius abitūros metus nurašiau artimai ateičiai ir tyliai vyliausi, jog kitais metais jau viskas bus gerai, tačiau kaip parodė šie metai, kuriais mokyklą atėjo baigti mano sesei, reforma ir po 10 metų tęsiasi, o jos galo dar nematyti.

Šiandien noriu paliesti stojimo į aukštąją mokyklą temą. Kaip žinia, visai neseniai buvo pristatyti studijų krepšeliai, kai kiekvienai studijų programai yra skiriamas tam tikras kiekis valstybės finansuojamų vietų. Kiek teko girdėti, buvo žadama, jog valstybės finansuojamų vietų bus panašus skaičius kaip ir pernai, o konkretūs skaičiai paaiškėjo tik šią savaitę, kai galima matyti išsamius stojimo duomenis LAMPA sistemoje.

Tikrai nesiruošiu analizuoti visų studijų programų, tačiau pasirinkau man labiausiai pažįstamą, architektūros studijų programą. Pažįstama ji man todėl, nes sesė beveik du metus ruošėsi tai studijuoti.

Praėjusiais metais valstybė finansavo 45 vietas KTU architektūros vietas , šiais metais – 5. Jei pažiūrėsime sostinės situaciją, čia VGTU turi panašiai nemokamų vietų kaip ir pernai.

Niekada nesu girdėjęs nei vieno pasisakymo, jog KTU paruošiamų jaunųjų architektų studijos nekokybiškos, iš to galima daryti prielaidą, jog analogiškos sostinės universitetų studijų programos nepelnytai proteguojamos bei visais būdais bandoma išlaikyti finansavimą konkrečioms įstaigoms, kuris tiesiogiai proporcingas nuo studentų skaičiaus.

Manau, jog šis tinklaraščio įrašas jums iššauks papildomų minčių, kuriomis pasidalinsite ne tik komentaruose, bet ir savo tinklaraščiuose šią temą tęsdami toliau, nes tema tikrai aktuali. Juk kalbam apie pagrindinę Lietuvos išlikimo galimybę – išsilavinusį jaunimą.

P.S.
Kadangi ir pačiam teko nudegti per pirmą kartą organizuotą valstybinį lietuvių kalbos egzaminą prieš 10 metų, jaučiu šiokią tokią nuoskaudą švietimo sistemai, nes matau, jog laikas bėga, tačiau situacija negerėja arba tai vyksta labai mažais tempais. Prisimenu, jog manosios LT kalbos teksto suvokimo interpretacijos nevertino, nes pasirinktą kūrinį išanalizavau kitu rakursu, kas mano galva, kaip tik turėtų būti privalumas, nes į temą buvo pažvelgta nešabloniškai.

Ši istorija priminė prieš beveik metus mūsų tinklaraštyje rugsėjo pirmąją publikuotą įrašą „Mokslas – mūsų šviesa ir tamsa“, kurioje pasakojome, kaip dėl kitokio kampo buvo „diskvalifikuotas“ vienas mūsų draugas per magistrinio darbo gynimą.

Gyvenant tarp tokių pavyzdžių, su kuriais tenka susipažinti ne iš spaudos puslapių, o iš gyvo bendravimo ir asmeninės patirties, turi būti labai naivus, kad galvoti, jog mūsų švietimo sistemoje daugelis dalykų ir gerų.

Tad pabaigai visiems, dirbantiems su švietimo reforma noriu palinkėti kuo dažniau ir kuo įvairesnėse situacijose pabandyti pabūti moksleivio ar studento kailyje ir pamatyti iš vidaus, kaip viskas ten vyksta.

šiandien prasidėjo nauja savaitė, visi išskubėjo kas kur, bet ar susimąstėt, kokia šiandien diena?

Nors šios dienos labai gerai neprisimenu, bet atsiminimuose dar matyt ilgai išliks tas didžiulis vieningumas, kurį lietuviai, latviai ir estai 1989-ųjų rugpjūtį išgyveno. Įsivaizduokit, po šios pilietinės akcijos pradėjo griūti tarybų sąjunga, o po kelių metų, nors ir jausdami nepriteklių, jau buvome laisvi. Aišku, ta laisvės sąvoka buvo savotiška lyginant su šiomis dienomis, tačiau tai buvo didelis įvykis mūsų mažoje šalyje, kuris lyg ledlaužis pralaužė seniai užšalusius ledus.

(nuoroda video nematantiems)

Aišku, ne viskas mūsų laisvės kely dar nuveikta, vis gi, po 21-erių metų ėjimo į priekį, turime daug juodulių, kurių nelabai kas nori naikinti. Čia kalba apie žmonių kultūrą, požiūrį, korupciją, valdininkiją, kurios darbo metodai nelabai pasikeitė nuo 1939-ųjų, tačiau manau, dar ne viskas prarasta ir vieną dieną mūsų šalis dar kartą pakils lyg feniksas iš pelenų, o visos negandos ir negerybės, kurių mūsų kasdieniame gyvenime vis dar apstu, sudegs per kurias nors Jonines pačiam didžiausiam lauže, kurį kurs visa vieninga tauta!

(nuoroda video nematantiems)

P.S.
Kviečiame prisiminti praėjusiais metais organizuotą tinklaraštininkų konkursą “Baltijos keliui” atminti.

P.P.S.
Palaikyti Baltijos kelio idėją kviečiame ir virtualiai, FACEBOOK tinkle, kuriame mūsų agentūra dar praėjusiais metais sukūrė ir iki šiol minimaliai administruoja Baltijos kelio erdvę Facebook’e. Ten pat kviečiame dalintis savo atsiminimais ir mintimis, ir nepamirškite, tik vieningumas mus sugrąžins į tikrąjį kelią.

(nuoroda video nematantiems)

Aš kaip pilietis suprantu, kad LRT dalinai šantažuoja vyriausybę su kardinaliu eterio laiko mažinimu, tačiau suprantu ir LRT, kurios finansavimas yra mažiausias iš visų Europos Sąjungos valstybių. Juk kad ir kokį mažą biudžetą turi, transliuotojo misija išlieka ta pati; tiesioginių transliacijų apimtys nemažėja; vykdomas visuomenės švietimas ir pan. Aišku, biudžeto mažumas taip pat menkina programos kokybę, tačiau LRT vis dar pavyksta išlaikyti kokybę.

Grįžtant prie OPUS 3, ši radijo stotis padeda formuoti kitokią jaunimo kultūrą, ne tą, kurios pilna komerciniuose kanaluose, o tokią, kuri skatina domėtis ir kurti. Aišku, tokių žmonių šalyje nėra didžioji dauguma, kiek yra POP kultūros bangoje, tačiau labai reikia, kad tokių žmonių rastųsi vis daugiau, kad šalyje klestėtų ne kopijavimas, kaip buvo nuo pat nepriklausomybės, bet individualumas, kuris padeda žmonėms būti pozityvesniais.

Todėl tikrai gaila, kad radijo stotis skirta kuriantiems, besidomintiems ir visiems kitiems, kuriuos popsas užkniso juodai, yra apribojusi galimybę šią radijo stotį girdėti nuo 18 valandos, o premjeras vienam interviu yra pasakęs: „tai aš nesuprantu, kodėl kai aš miegu, kažkas turi transliuoti“ (anksti einat miegoti).

(nuoroda video nematantiems)

Tačiau šioje situacijoje yra ir vienas pozityvus dalykas: artėja savivaldos rinkimai. Manau, kad vis labiau artėjant jiems, politikai pagaliau suras tuos kelis papildomus milijonus arba dar geriau, kažkas parodys, jog ir kritinėje situacijoje moka spręsti įv. atvejus ir suderins, kad LRT už siųstuvų nuomą LRTC nemokės, nes jiems vis gi reikia vykdyti misiją. Vis gi nedelsiant siūlome švietimo, susisiekimo, vidaus reikalų ir visoms kitoms ministerijoms, LRTC ir LRT susėsti prie bendro stalo, išgerti brendžio ir pagaliau išspręsti šią beveik anomalinę situaciją.

Sakantiems, kad čia nieko blogo ir radijo stočių galima klausytis ir internetu norisi paminėti, kad ko gero ne tik aš, bet ir kiti Lietuvos gyventojai nesijaučia konfortiškai klausydami analoginės radijos per skaitmenines priemones. Taip pat reikia pažymėti, jog Lietuvoje dar nėra taip gerai išvystyta bevielio interneto infrastruktūra, kad automobiliuose galėtume radijo klausytis per internetą.

Ir nors emigracijos tema su radijo netransliavimu vakarais ir naktimis nesusijusi, tačiau bendram vaizde galima matyti situaciją, kai jaunimas, ką tik baigęs mokyklą, palieka šią šalį, o jo abituriento atestatas atgula į mokyklos archyvą, nes jam jo tiesiog nereikia. Praėjusią savaitę kaip tik teko dalyvauti tokioje šventėje, tai buvo iš ties graudu žiūrėti į vieną gimnazijos klasę ant scenos, kurioje tą dieną buvo 7 iš 20. Visi kiti, kaip teigė direktorė, jau išvyko į užsienį pas tėvus, draugus, giminaičius ir pan. Dėl ko paliečiau šią temą? Manau dėl to, kad iš situacijos su nereikalingais atestatais ir išjungtom intelektualios jaunimo radijo stoties vakarinėmis transliacijomis galima matyti valstybės politiką jaunimo atžvilgiu, kai ne tik muzikos negali pasiklausyti, bet pabaigęs mokyklą esi priverstas palikti šalį, kurioje žengei pirmąjį dvidešimt gyvenimo metų.

Pabaigoje norisi naiviai tikėti, kad artimoje ateityje radijo transliacijos nesibaigs tada, kai aukščiausi valstybės pareigūnai eis miegoti, o jaunimas, baigęs gimnazijas ir kitas vidurines mokyklas, mūsų šalelėje atras savo vietą…

1 dalis
2 dalis

Pabaiga

Vakar, šeštadienį man, vienam iš PDFONTOUR komandos narių teko dalyvauti jau ketvirtojoje kasmetinėje Lietuvos tinklaraštininkų konferencijoje „Blogout 2010”, tad šiame įraše – trumpai apie vykusį renginį, o įrašo pabaigoje video, kurį pavyko “sukurpti” iš per kelias dienas Palangoje užfiksuotų vaizdelių.

Tad pradėkime nuo Blogout 2010, kuriame teko skaityti pranešimą „Facebook ir tinklaraščiai – kaip tai susiję?“ Skaidres galite rasti SLIDESHARE prezentacijų galerijoje, o taip pat noriu padėkoti visiems tiems, kas aktyviai dalyvavo klausimų po pranešimo sesijoje, kurioje teko išgirsti tikrai įdomių tinklaraštininkų klausimų.

Prasidėjus renginiui iš pradžių pasirodė, jog susirinko itin mažai tinklaraštininkų, tad ateityje reikėtų pagalvoti ir apie kitus tinklaraštininkus, kurie oficialiąją renginio dalį galėtų stebėti gyvai, internetu. Važiuodami į Palangą dėl viso pikto pasiėmėme kamerą ir reikalingą transliavimui įrangą, tačiau vėliau pagalvojome, jog norint transliuoti, reikia iš anksto patikrinti technines galimybes, pranešti, kad bus „live video“, galbūt naudoti interaktyvų dalyvavimą per Twitter ir USTREAM.TV. Tad manau, kad 5-ąjį, jubiliejinį renginį šioj vietoj itin paprastom priemonėm būtų galima patobulinti.

Trumpas ačiū sąrašas

Andriui – už tinklaraštininkų būrimą ir propagavimą.

Džiugui – už įdomią diskusiją apie kolektyvinius tinklaraščius.

Šilui – už alų, kurio nepavyko atpirkt, tad dedu nuorodą:)

Ariui – už pasiaukojimą ir prezentacijos maketavimą naktinėje Palangoje.

Ir visiems kitiems, kurie neabejingi tinklaraštininkų bendruomenei.

Pabaigai, su renginiu tik tiek susijęs video, kad jis nufilmuotas besisvečiuojant Palangoje:)

(nuoroda video nematantiems)

Iki pasimatymo 2011-iais:)

Vienas didžiausių informacijos šaltinių apie “social media” internete Mashable.com birželio 30-ąją skelbia kasmetine “Socialinės Medijos Diena”, kuriai paminėti visame pasaulyje organizuojami atskiri renginiai-susitikimai su vietine auditorija, kuri domisi “social media” temomis.

Šia proga PDFONTOUR, prisidėdama prie socialinės medijos populiarinimo Lietuvoje, Kaune taip pat organizuoja socialinės medijos dienos renginį arba “Social Media Day” į kurią kviečiami visi neabejingi socialinės žiniasklaidos, naujovių mieste šalininkai ir visi iniciatyvūs žmonės, kurie trečiadienio vakarą turi galimybę nors trumpam ištrūkti iš kasdienių rūpesčių ir su bendraminčiais pasidomėti tuo, kas artimiausią penkmetį mus sups vis labiau.

Pirmą kartą Lietuvoje vykstantis tokio pobūdžio renginys skiriamas diskusijai apie social media pritaikymą kasdieniame miestiečių gyvenime, demokratijos buvimą-nebuvimą joje. Renginio metu bandysime išsiaiškinti, ko socialinėje medijoje daugiau – mėšlo ar demokratijos. Preliminarią renginio programą pateikiame žemiau (registracija į renginį).

Renginio programa

18:30 – 19:00
Neformali pradžia, susipažinimas, lengvas pašnekesys tarp besirenkančių dalyvių

19:00 – 19:30
Pranešimas „Social Media integracija į kasdienį miestiečių gyvenimą“ (PDFONTOUR Komunikacija Facebook’e)

19:30 – 20:00
Pranešimas “Social media: daugiau mėšlo ar daugiau demokratijos?” (Linas Šimonis)

20:00 – 20:30
Pranešimas “Modernūs socialinių problemų sprendimo būdai internete” (Bunda.lt)

20:30 – 22:30
Po pranešimų prasidės atvira diskusija, kurios metu bandysime sukurti pilotinį modelį, kaip integruoti žmonių “social media” tinkluose kuriamą turinį į vieningą sistemą, kad ji būtų patogi tiek informacijos skleidėjams, tiek ir jos ieškantiems. Jei turėsite minčių šia tema, būtinai dalyvaukite iki renginio pabaigos.

P.S. Atsiradus naujiems pranešėjams renginio programa gali šiek tiek kisti. Jei atsiras norinčių pasisakyti atskiru pranešimu, prašome pranešti info [eee] pdfontour.com

Registraciją į renginį ir daugiau informacijos rasite EVENTBRITE tarnyboje.

Dėkojame renginio rėmėjams ir palaikytojams!