Iš bendrabučio www.blogas.lt/PinkCity persikraustau į nuosavą namą www.pinkcity.lt.

Savo mieliausiuosius prenumeratorius maloniai prašau paspausti čia, ir persiprenumeruoti nauju rss (jei reikia komentarų prenumeratos – spausk čia).

Persikėliau visus įrašus iš blogas.lt, deja, teko tai daryti rankiniu būdu, po vieną, nes internete rastos perkėlimo procedūros man nesuveikė. Dėl to visi komentarai liko ten, gaila, aišku, bet ką darysi. Tikiu, kad čia irgi sulauksiu Tavo nuomonės.

Jei rasi kokių nors klaidų, arba jei puslapis pradės su Tavim kalbėti angliškai, būčiau labai dėkinga, jei informuotum, bandyčiau taisyt.

Pats dideliausias ačiū brangiausiajam, kuris įteikė šią nuostabią rožinę dovaną bei įkurdino mane čia, kantriai kęsdamas mano blondiniškus nusišnekėjimus html ir css kalbomis. Dar vieną dalykutį prašysiu vakare padėti pasikeisti, gerai?

Žodžiu, tikiuosi, Tau čia bus jauku gera ir dažnai sulauksiu Tavęs apsilankant.

Tarpušventis. Negražus žodis.

Savijauta jokia. Gal čia pervargimas po švenčių? Po viso šurmulio ir nuoširdaus juoko, buvimo kartu kartu kartu, viskas taip fainai, ir dovanos, ir nuotaikos, ir žmonės, ir net TV parodė kažką, ką buvo įmanoma žiūrėti, ir dabar toks ūūūūū nusileidimas. Mielai pramiegočiau visą šiandieną. Kita vertus į darbą nei norėjau, nei nenorėjau eiti. Ir dirbti nei noriu, nei nenoriu. Yra ką veikti, tai veikiu. Smarkiai google reader‘is perpildytas, baisu lįst. Žinau, kad komentarus tingėsiu rašyt.

Tos miglos, atrodo, niekad nesibaigs.

Gal jų daugiau niekur nėra, tik aplink mane? Mano darbas prie pat upės, todėl bet kada pažiūrėjus pro langą matau rūkais apveltą orą. Kaip koks prakeiksmas.

Man labai patinka viduržiemyje prisiminti karščiausias vasaros dienas, o vidurvasary – šalčiausias, buvusias žiemą. M, liepa. Langų neįmanoma atidaryti, nes sausra smelkiasi vidun, kondicionierius neprišaldo visos patalpos, nuoga koja ant kojos uždėta prilimpa, o saulytė smagiai krykštaudama spigina.

Gerai, kad nuo šiol ją ilgiau matysim. Bent teoriškai. Per miglas.

Užmiegu ant klaviatūros. Sapnuoju, kad antrą kartą per radiją Gwen niūniuoja you and me we used to be together everyday together always…

Mieloji mano blogo skaitytoja / Mielasis mano blogo skaitytojau,

(atsiprašau, kad dabar rašysiu vien vyriška gimine, taip jau diskriminuojančiai mūsų kalba sudėliota, bet juk Tu žinai, gražuole, kad kreipiuosi ir į Tave, tiesa?),

aš labai džiaugiuosi, kad Tu esi, kad Tave domina mano požiūris į pasaulį ir į save. Visą laiką smagu el. pašte rasti pranešimą apie Tavo komentarą, kurį parašei man pritardamas, ginčydamas mano nuomonę, ar reikalaudamas daugiau informacijos. Ir kiekvieną kartą, kai paspaudi „patiko“, man būna džiugu. Malonu, kai stebėdama savo blogo lankomumo statistiką, matau, jog esi man ištikimas (a la loyal visitor). Aš irgi stengiuosi būti Tau ištikima, likdama nuoširdi ir neslėpdama nuo Tavęs nei savo psichinių nuotaikos nukrypimų, nei pakilimo virš grindų akimirkų, nei gal kartais keistoko požiūrio į tam tikrus dalykus.

Šiuo metu esu žiauriai kalėdiškai high high high, kupina meilės visam pasauliui, vakar mačiau Jack‘ą Skellington‘ą in 3D, ir brangiausiasis man tikrai yra brangiausias, ir oi kaip čia viskas kvepia gerumu… Iki ašarų netgi. Rimtai!!!

Taigi, Mieloji mano blogo skaitytoja / Mielasis mano blogo skaitytojau, noriu Tau prisipažinti, kad niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės. Kartu su kiekviena svajone Tau suteikiama vidinė galia ją įgyvendinti. Todėl nesugalvoju geresnio dalyko, kurio galėčiau palinkėti Kalėdų proga, kaip tik pačių gražiausių ir drąsiausių svajonių!!!

Jei nebūčiau to išsipildymo patyrus savo rožiniu kailiuku, nekalbėčiau, žinok…

Jaukių švenčių!!!

Jau aš tikrai per daug ilgai šiame darbe užsisėdėjau. Vakar lovytėj skaitydama Bach‘ą radau kažką panašaus į „kai mes per ilgai užsibūname mūsų netenkinančioje situacijoje, tai nereiškia, kad mes kvailiai ar bailiai. Mes tiesiog norime dar geriau išmokti šią pamoką“. Dėkui, man atrodo, kad man jau užteks. Had enough.

Noriu tokio darbo, kuris mane augintų, o ne ribotų. Nes ribojama aš negaliu įmonei duoti tiek naudos, kiek atsiskleisdama.

Taigi esu atvira visiems pasiūlymams :) Gal žinai kokią įmonę, kuriai reikia nuovokios mergaitės?

Mielas Kalėdų seneli, šiais metais tikrai buvau gera, ir Tu buvai man dosnus, nes mano gyvenime atsirado Jis, bet ar negalima dar kaip bonusą gauti ir kokį puikų darbelį?

2007-ieji man turėjo (vis dar turi) būti laimingi, nes mano sėkmę nešantis skaičius yra 27, o kad nuliukai tarp jų įsiterpė, tai tik erdvės svajonių pildymuisi pridėjo.

Žodžiu laukiu.

Ech, šiandien aš su rožinėm pėdkelnėm, kvepiu kaip uoga, aplink žmonės siaubingai nervingi ir rėkia viens ant kito iki paraudonavimo, o man juokas ima nuo šitos visuotinės isterijos. Manau, juos neigiamai veikia Kalėdos. Šįryt meteorologė priminė, kad jau tuoj tuoj dienos pradės ilgėti, matysim daugiau saulytės, ir gal tada visiems bus geriau.

Aš jau rami: dovanos suruoštos supakuotos, eglutę mamytė šiandien žadėjo parūpint, tik nerimastingumas dėl brangiausiojo – serga. Taip nesmagu, kai niekuo negaliu padėt. Mano pagrindiniai gydymosi būdai yra arbatos, miegas ir gerai vėdinamas kambarys. Visą likusį darbą kovojant su liga palieku mažiesiems mano organizmo sargybiniams. Stengiuosi jų dėmesio neatitraukti maistu ar kokia chemija. Šiuo metu skaitai R. Bach‘o knygą „Palikę užuovėją“, ir man taip smagu atrasti savo mintis, užrašytas kažkieno kito. Nes šis rašytojas vaistų irgi nemėgsta :) Fui neskanu.

Na, bet čia jau filosofija, kievieno teisė rinktis, aišku.

Pagalvojau, kad būtų gražu švelniai rožiniai tapetai su aukso gyslelėm :)

Ai, kuklumas vis viena niekada nebuvo stiprioji mano savybė, tai leisiu sau ir toliau jos neugdyt.

Tai vat kas mane užknisa: kai žmogus (galim  netarti, kad tai esu aš) rūpinasi savo išvaizda ir dažniausiai atrodo nuostabiai žavingai, bet koks jo atsipalaidavimas atrodant belekaip iš karto pastebimas ir komentuojamas. Gal Tu nėščia, klausia išpleręs vyrukas, ant stalo pilvą pasidėjęs. Suprask – aš įpratęs Tave matyt plokščiu pilvu ir man nepatinka, kad Tu ką tik pavalgei. Kur dingo panelė Monroe (suprask – mano šukuosena tą dieną priminė Marilyn)? A la juokais šypteliu: pavargstu nuolat būti graži. Susilaukiu pyktelėjusio pastabos: galvok apie aplinkinius, mieloji, apie estetinį džiaugsmą jų akims!!!

Turiu pradėt teisintis, kad man nuosavi plaukai kutena veidą, todėl juos susirišu, šiandien turėjau daug daug vaikščiot pėsčiom, todėl apsiaviau žemakulnius ir kelnės vietoj sijono, kad užpakaliuko nenušalčiau? Ne, neturiu, bet tokių klausimų nesusilaukia tie žmogai, kurie nuolat vaikšto apsirengę, susišukavę, apsiavę belekaip ir niekam nekelia estetinio siusižavėjimo. Kaip sako mano mama, įpratimas blogiau už prigimimą. Įpranta mane matyti vienokią, ir jau jiems neramu, kaip atrodau šiek tiek prasčiau. Bet juk būna visokių dienų, net ir man… Pažadu rytoj pasitaisyti… Nebemuškit.

Kažkokia sumaištis ant mano darbo stalo ir mano galvoje, tiek visokių reikaliukų, ta stebuklinga frazė „tai jo po Naujų gal“ vienintelė gelbėtoja. Baigėsi cukrus virtuvytėj, geriu arbatą, kuri būtų labai skani (ant pokiuko užrašyta, kad skirta nuotaikai pakelti), bet man viską patinka pagardinti arba cukrum, arba druska, šiuo atveju labiau tiktų pirmasis variantas. Pažiūriu į savo nagus – primygtinai reikalauja būti įrašytais į prioritetinių darbų sąrašą.  

Get me out of this place, get me out of this town, before I drown in your deep pink water.

Entuziastingai noriu kuo greičiau kraustytis į naujus namus – pas Jįjį – oi kaip laukiu, bet iki to dar nemažai valandų reiks pašluoste mojuojant praleisti. Sprendžiu savo kambario interjerą – pusę jo detalių atsivešiu, pusė jau ten iš anksčiau yra, o kaip viską apjungti ir sukurti mielą visumos vaizdą, štai kur klausimas. Dar tas mano amžinas noras ryškiai tapetuoti sienas – čia iš esmės ir yra problema. Standartiniu lietuvių papratimu išsidažyčiau baltai-pilkšvai-kreminiai – niekas nesipjautų, viskas derėtų, nes sienos būtų jokios. Hrrrr, nepakenčiu. Koošmaras. Bet va toršeras geltonai raudonas (nes iš miegamojo), kilimai raudoni (nes likę tame būsimame mano kambaryje iš seniau), vazonai rožiniai (nes iš virtuvės), o man taip norisi dar ir kažko neįprasto, su pretenzingai ekstravagantiško ir jaukaus.

Tas rūkas seems to last for ages, ne, rimtai, ar ten koks pusdievis šiaurės vakaruose jį iš burnos sau leidžia ir klaidina miglose rūškanas sielas? Dažniausiai pamišėliams ligų paūmėjimą sukelia karščiai ir sausros, o aš esu paveiki rūkui. Kontrastuoja su mano vidiniu skaidriu oru.

Naršant interneto platybėse kilo mintis, kad vietoj atviruko prie kalėdinės dovanos galima pridėti A. A. Milne knygelę „Pūkuotuko išmintis“. Dėl tokių Protingų Labai Mažo Protelio Meškiuko Minčių, kaip: geriausia sužinoti, ko reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti; vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas; kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia; ten kas nors yra, nes kas gi pasakė “Nėra”. Perskaičius taip norisi teatrališkai pliaukštelti sau delnu per kaktą. Man labai gražu, kai žmonės taip daro. Pliaukšt.

Fragmentas iš mūsų darbinės (=dirbtinės) eglutės:

Taipogi nuostabu yra turėti žavią dukrytę ir aprūpinti ją visokiausiais rožiniais daiktais teisinantis nūūūū bet tai kad ji juk mergaitė…

Iščiulpia iš manęs visus bučinius, paskandina kojų pirštus balų gelmėse, mano rankos niekada nešąla, nes mintys kaista ir lydo plaukų šaknis. Heroine vs. heroin. Didvyrė prieš Tavo narkotikus. Šalti nekaltybės durklai bakst bakst į pakaušį, kvaili klausimai nebeišmuša iš vėžių, mes vėžiai. Žiemosim vienas kito glėbiuose. Kabosim žemyn galvom. Vadink tai eklektika, vaišinkis eklerais, svaik nuo mano plaukų kvapo.

Flirtuojantys medžių šešėliai, filtruojantys mano svajonių trupinius, košiantys juos plonytėliais juodais pirštais. Nustok nerimauti, vasara bus, dykumų smėlis tarp dantų, akina nuogybės žiežirbos. Išsipusčiusi, prisiklijavusi plunksnų prie menčių, like a virgin, touched for the very first time. Žaibuoja blakstienų blizgesys, pasiimk mane dabar ir amžiams, liksiu apalpus Tavo glėby, o nuostabiausiasis.

Traški vištiena su medum, apelsinų obuolių vynuogių sultys, kavytė su pienu, blykstės apnuoginančios sielą. Prieš metus velniokiškai išsijuodinau, užvakar angeliškai garbiniuota: