Be to, čia pasidalinsiu tik tuo, kas man prigijo. Kadangi aprašymai išsamūs, planuoju 3-5 šio straipsnio dalis.

Pradėsiu nuo svarbiausių dalykų ir judėsiu žemyn.

Launchy

Tai tiesiog ŽVĖRIS! Čia kaip Vytautas savo youtube reklamose! PAVASAROT! Ne, tai dar geriau! Tai viso ko pradžia.

Daro ji vieną paprastą dalyką, paleidžia programą, kurios pavadinimą surenkate. Pvz., pradėjus rašyti fire ji automatiškai siūlo viską, ką randa. Dar geriau yra tai, kad kartą pasirinkus programą iš sąrašo, programa automatiškai ją pastums į sąrašo priekį. Todėl pirmą kartą bandant paleisti programą, jos gali nebūti sąraše tol, kol nesurinksite beveik viso pavadinimo, bet vėliau gali užtekti parašyti ir 1-4 raides. T.y., net jei turėsite dvi programas panašiu pavadinimu, pvz., „notepad“ ir „notepad++“, kaskart surinkus žodį „note“, viršuje atsidurs ir paspaudus enter bus paleista būtent tai, ko pageidaujate.

Dar atsimenate, kaip Windows XP sistemose ieškodavote kokios nors programos? Tie laikai jau seniai praeityje – visad viskas po ranka ir daug greičiau – nes klaviatūra daug spartesnis įrankis už pelę.

Beje, rekomenduoju standartinę iškvietimo kombinaciją pasikeisti, nes ji ir taip turi prasmę operacinėje sistemoje. Pats naudoju Alt + z – veikia puikiai, lengva paspausti. Berods turiu tiek už kombinaciją, tiek už programą padėkoti Dariui D., ačiū

Turbūt jau pradėjot galvoti, kad taip išgyriau programą, o ji viso labo veikia panašiai kaip Windows 7 Start (pradžios) mygtukas. Tai pirma, turbūt jo nenaudojat, nes pabandykit parašyti failo pavadinimą ir paspausti enter, gausit naują paieškos langą. Nežinau, ko prirūkę tie Microsoft programuotojai, bet puiku, kad yra Launchy.

Antra, supratus klausimą, iš kur ji gauna programų sąrašą (tiesiog suindeksuoja Start menu ir kitus specialius  katalogus), galima padaryti, kad bet ką paleistumėte per akimirką. Esminė programos galimybė, kad leidžiama nurodyti konkrečius katalogus bei failų plėtinius, kuriuos indeksuoti, visa kita bus praleista.

Pvz., darbe parašius „newmail”, man iššoka outlook langas skirtas naujam laiškui. Parašius „db xxx”, man užkraunama įmonės xxx duomenų bazė, parašius “up svn projekto_vardas”, man atnaujinami projekto failai. Net dažniausiai naudojamus katalogus bei failus atsidarau per šią programą. Kas kartą pabandys, tikrai negalės be šios programos gyventi – garantuoju.

Kitaip sakant, nieko savo kompiuteryje nepaleidžiu pele, nebent tai laikinas ar retai naudojamas failas/programa/katalogas/konsolės komanda/ar bet kas kita. Tuo tarpu ant mano darbastalio tėra 3-10 piktogramų, kiti failai laikini ir ištrinami gana sparčiai.

Manau, kad galėčiau suskaičiuoti jau savaitėmis, kiek ji man laiko sutaupė ir nė per nago juodymą nesumeluočiau. O dar kiek jos panaudojimo būdų čia netilpo surašyti, pvz., ji atlieka kalkuliatoriaus funkcija – įvedę į ją 4-5*10+ (5-1+3*4) gausite rezultatą Bet visa tai jau priedai prie esmės, kuriuos patys surasite.

Atsisiųsti Launchy.

DropBox

Užsiregistruoti galite per čia http://db.tt/U88mA4Xz. Tokiu būdu gausiu papildomų nemokamų megabaitų, o jums nereikės ieškoti jokios nuorodos internete – sakyčiau sąžiningi mainai

Ką ji daro

Trumpas apibrėžimas būtų toks, kad ji leidžia kompiuteryje saugomus failus pasiekti kituose kompiuteriuose ar tiesiog per interneto naršyklę, bei saugo visas tų failų versijas. T.y., net ištrynę failą iš kompiuterio šiukšliadėžės, galėsite jį atstatyti.

Kaip DropBox veikia

Įdiegus programą, jums reikės pasirinkti kažkokį katalogą, kuriame programa sukurs dar vieną katalogą pavadinimu „DropBox” (prieš kokius metus, dar buvo galima pačiam nusirodyti konkretų katalogą, pvz., „My Documents”, deja, dabar teks turėti vieną atliekamą arba nemažai pažaisti su registru ir programos nustatymų failais).

Su tuo katalogu elkitės lygiai, kaip su bet kuriuo kitu, kopijuokite ten failus, dėkite dokumentus ir t.t. Jums nieko nereikia spausti ar žinoti, viskas vyksta automatiškai, kažkur fone.

Kam ją naudoju?

• Dokumentams, kuriuos turiu pasiekti iš kelių kompiuterių.
• Nusiųsti draugams didelius failus arba tokius, kurių nenoriu siųsti paštu. Tiesiog įmetu failą į public katalogą, paspaudžiu pelės dešinį, tada „Copy public link” ir viskas – draugai gali atsisiųsti per tiesioginę nuorodą.
• Failams tarp kompiuterių sinchronizuoti – tai vyksta visiškai nepastebimai, be jokio naudotojo įsikišimo.
• Programų įdiegimui, kurioms nebūtina standartinė Windows instaliacija. Tokiu būdu tą pačią programą, su identišku konfigūravimu ir nustatymais, galiu pasileisti iš visų kompiuterių (tiek namų, tiek darbinio). Tokiu būdu perrašius windowsus, viskas, ką tereikia padaryti, tai įsidiegti DropBox, tada visos tokios programos atsiranda sukonfigūruotos ir paruoštos naudojimui.
• Atsarginėms svarbių dokumentų ar bet kurių kitų failų kopijoms.
• GTD sistemos failams laikyti.
• Vienas bendradarbis naudoja tai failų dalinimuisi, t.y., turi bendrą prisijungimo vardą su kitais žmonėmis.
• Galima naudoti vietoj versijų kontrolės sistemos, nes svetainėje galima pasiekti anksčiau buvusias to failo versijas (pvz., vietoj svn mažam projektui, universiteto laboratoriniam darbui, kursiniui, diplominiui ir t.t.)
• DropBox + Launchy hibridas: esu susidėjęs į DropBox failus, kuriuos noriu pasiekti iš abiejų kompiuterių ir juos suindeksavęs su Launchy, todėl vienam kompiuteryje padaryti pakeitimai akimirksniu atsiranda kitame. Pvz., parašau „Darbai”, enter, įvedu papildomą užduotį, išsaugau ir visa tai jau yra visose mano darbo vietose (plius pakopijuojama į telefoną). Kitas pavyzdys būtų toks: parašau „re įmonės trumpinys“ (remote desktop connection) ir pradedu jungtis prie tos įmonės serverio, nesvarbu kur bebūčiau (tad prisijungimas konfigūruojamas vieną vienintelį kartą, pasiekiamas iš visur ir lieka amžinai, net po visiškos kietojo disko mirties). Tai reiškia, kad visokius konfigūruojamus dalykus stengiuosi laikyti DropBox kataloge, tokiu būdu niekada nereiks visko daryti iš naujo.
• Ir dar daug panaudojimo galimybių, kurias apriboti gali tik jūsų fantazijos stoka Beje, jei programą naudojate dar kažkam, kas čia nepaminėta, pasidalinkite komentaruose.

Verta paminėti, kad pirmą kartą įsidiegus programą, nelabai turėjau ką su ja veikti, bet palaipsniui ji pritapo mano kasdienybėje ir dabar užima svarbią vietą.

Atsisiųsti/užsiregistruoti DropBox.

Kas tai per knyga?

Knygos vinis, kad apie tą patį dalyką pateikiama kiekvienos pusės nuomonė. Pavyzdys būtų toks: dauguma paauglių (asmeniškai pats galvojau taip tik apie kitų tėvus, kai mano draugam ką nors uždrausdavo) augdami galvoja, kokie blogi jų tėvai, kad neleidžia to ar ano, bando įkalbėti sportuoti ir panašiai. Vieni kitiems sako, kad kai užaugs nebus tokie žiaurūs ir blogi tėvai savo vaikams. Deja, užaugam ir suprantam, kad tėvai mumis tik rūpinosi ir, kad mes savo vaikus auklėsime panašiai.

Daugumai tekste išdėstytų minčių pritariu. Žinoma, kad užkliuvo ta dalis apie alkoholį, nenoriu atskleisti knygos turinio, tad nedetalizuosiu.

Taip pat patiko, kad yra įvairių nuomonių, pavyzdžių iš kitų paauglių ir tėvų gyvenimų. Kur gali nuvesti vieną vaiką toks pats kelias, o kitą į priešingą pusę.

Knyga lengvai skaitosi, įžvalgos geros, patarimai naudingi, paauglystės prisiminimų susigrąžinimas – trumpai tariant – rekomenduoju.

Privalumai:

• Įdomu ir lengva skaityti;
• Įvairiapusiškas situacijų vertinimas;
• Informacija iš įvairių šaltinių;
• Paauglystės prisiminimų sužadinimas;

Trūkumai:

• Neišskirčiau jokio konkretaus, kurį būtų verta paminėti;

Nuosprendis – rekomenduoju.

Galutinis vertinimas 9+.

Kas tai per knyga?

Knygos temų spektras labai platus, sunku jį apibrėžti. Tiesiog išvardinsiu keletą temų: kaip kovojama su kamščiais pasaulyje, JAV atstumu valdomų „lėktuvėlių” ginkluotė, vedę vyrai gyvena ilgiau, Afganistanas ir t.t. Tikrai yra į ką akis paganyti.

Bendras įspūdis: Buvau skaitęs ankstesnę knygą „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu”. Šios struktūra ir turinys tokie patys, tik temos naujos. Tiesa, susidarė įspūdis, kad apie keletą dalykų jau buvau skaitęs ankstesnėje knygoje, bet galbūt čia apgaulingas de javu

Skaityti įdomu ir neprailgsta. Tiesa, kaip žemiau rašo pati knyga apie save, reikia žiūrėti nepatikliai į gaunamą informaciją – atsirinkti, kas tiesa, o kas subjektyvi autoriaus nuomonė. Beskaitant radau keletą vietų, kur manau, kad autorius perlenkė lazdą ar perskaitė per daug konspiracinių leidinių. Bet čia tik mano nuomonė, galbūt jums pasirodys kitaip.

Knyga pati apie save: Ši knyga – apie mus supančio pasaulio tikrovę.

Ji skirta tiems, kurie nebijo suabejoti pripažintais mitais, kurie ieško faktų ir jungčių tarp jų, o išvadas moka daryti patys.

Dalis tekstų parašyta ruošiant televizijos laidas, naršant po visų žemynų spaudą, radiją, televiziją bei iš kelionių į kurias autorius leidžiasi 5-6 kartus per metus. Bet tai ne kelionių aprašymai.

Pirmą kartą Algimantas kalba ir apie save. Apie įvykius, kurie jį suformavo. Juokauja: „Noriu, kad, kai ateis laikas, kiti vargtų, bandydami ką nors išgalvoti.“

Ši knygė nėra ankstesniųjų šio autoriaus knygų pakartojimas nei jų tęsinys.

Privalumai:

• kas skaitė ankstesnes knygas, ras čia būtent tai ko tikisi;
• daug įdomių dalykų;
• knyga įvairiapusiška – daug visiškai nesusijusių temų.

Trūkumai:

• pasirodė, kad keletą temų jau skaičiau ankstesnėse knygose;
• keletas autoriaus minčių pasirodė per daug konspiracinės, tarsi nederančios prie kitų solidžių ir svarių argumentų;

Nuosprendis. Kam patiko ankstesnės knygos, ši irgi patiks. Kas nėra dar skaitęs nė vienos, tikrai rekomenduoju pabandyti – bus įdomu.

Galutinis vertinimas 9.

Kas tai per knyga?

Knygoje daugiau nei 20 puslapių nuorodų į atliktus eksperimentus, spausdintus mokslinius darbus ir kitus šaltinius. Taigi, reiktų manyti, kad rašoma tiesa

Bendras įspūdis: knyga lengvai skaitosi, apie daugelį eksperimentų dar nebuvau girdėjęs. Sužinojau šį tą naujo ir apie save bei pritaikiau keletą dalykų praktiškai.

Knyga pati apie save: Psichologijos profesorius Richardas Wisemanas atskleidžia šiuolaikinius proto mitus ir pateikia naują požiūrį į žmogaus galimybės pasikeisti. Autorius tyrinėja nuotaikos ir atminties, įtikinėjimo ir patrauklumo, tarpusavio santykių ir vaikų auklėjimo klausimus bei siūlo keistų, netikėtų būdų, kaip sparčiai pakeisti kasdienį gyvenimą. Teprireiks 59 sekundžių vienai gerai minčiai, naudingam veiksmui ar poelgiui, ir taps daug lengviau pasiekti savo tikslą bei įgyvendinti ambicijas.

Tai moksliniais tyrimais pagrįstas, bet ne mažiau žaismingas saviugdos vadovas, labai parankus užimtiems, smalsiems ir sumaniems  žmonėms.

Privalumai:

• labai lengva skaityti. Vieni skyriai visiškai nepriklausomi nuo kitų;
• daug įdomių eksperimentų ir praktinio jų pritaikymo;
• duoda tai ką žada aprašymas.

Trūkumai:

• nėra. Niekas neužkliuvo.

Nuosprendis. Knyga pateikia būtent tai ką žada, mokslinius tyrimus ir jų praktinį pritaikymą. Manau, kad kiekvienas perskaitęs, ras bent kažką naudingo, ką galės tuoj pat panaudoti.

Galutinis vertinimas 8.

Pradėti reikia nuo to, kad daug jaunų arba tiesiog automobilio neturėjusių žmonių mano, kad sunkiausia surinkti pinigus automobilio įsigijimui. Tačiau tiesa priešinga, nusipirkti tipišką 8-15 metų senumo automobilį pakankamai paprasta. Ką tik dirbti pradėjęs studentass lengvai gali sutaupyti, nes pratęs pragyventi iš gerokai mažesnių pajamų.

Greit sukaupia reikalingą sumą, dažnai dar ir pasiskolina, kad tik greičiau pasilengvintų gyvenimą ir pabėgtų nuo troleibusu. Tačiau tada pamato, kad įsigijimas buvo pigioji automobilio turėjimo dalis. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad kuklios vidutinės išlaidos automobiliui sudaro apie 39%. Vadinasi, jei bus bent vienas rimtesnis gedimas, ar bent nedidelė avarija, o gal tiesiog truputį brangesnės detalės ar didesnės kuro sąnaudos, tai per metus bus išleidžiama papildomai suma lygiai praktiškai pusei viso automobilio kainos. Todėl patarimas toks, jei manai, kad 10 000 lt automobiliui yra pagal tavo kišenę, tai dar pridėk, kad papildomai kasmet tau reiks ~4000-5000 lt.

Kadangi pats turėjau prieš keletą metų naujesnį ir prabangesnį automobilį nei dabar nusipirkau, tad iš patirties galiu pasakyti, kad remonto kainos skiriasi. Buvusį Alfa Rome 156 2.0 TSpark Selespeed toli gražu ne kiekvienas servisas priimdavo. Buvau gavęs net policijos leidimą važiuoti be technikinės į Vilnių, mat, Ignalinoje, niekas nenorėjo jo remontuoti.

Žinoma, esmė ne ta, kad automobilis pateko į mano rankas ne geriausios būklės, ar, kad kai kurios bėdos buvo „mistinės“. Esmė ta, kad detalės brangios, kai kurios užsakomos padiktavus serijinį automobilio numerį, tad privalo būti originalios. Pamėginus įdėti naudotą detalę, iš tiesų neveikė. Va taip ir gamina tuos automobilius.

Taigi, šįkart atsigręžiau į vadinamuosius „tautovežius“. Turbūt ir psichologiškai pasikeičiau – nebeliko to noro, kad automobilis būtinai būtų kuo mandresnis, greitas ir gražus, o po viso šito dar ir sąlyginai ekonomiškas. Todėl pasirinkau labai praktiška variantą VW Passat B5 1.9 TDI. Kad nebūčiau visiškas senukas, pasirinkau daugiau galios, bet pagal liaudies ir interneto išmintį optimalų variantą: raudona i gerai, bet jei yra bent dar viena raudona raidė, gali būti gerokai brangesnis variklio remontas ir prireikti papildomų reguliavimų. Juk vos prieš keletą metų esu pasimokęs, nenorėjau kartoti klaidos.

Kiek kainuoja išlaikyti automobilį

Norėjau pats pažiūrėti, kiek vis dėlto kainuoja automobilio turėjimas. Tada pamaniau, kad galbūt kai kuriems žmonėms tai sužinoti taip pat būtų įdomu ir naudinga. Juolab reikia pagrįsti aukščiau išdėstytas mintis.

Skrupulingai fiksavau išlaidas nuo pat pirkimo momento (2011.01.21). Išlaidas skirstyčiau taip: įsigijimas su visais mokesčiais, kuras, remontas, eksploatacija (tepalai, draudimas, technikinė, šepečiai, kilimėliai, langų plovikliai ir t.t.). Taigi:

• Įsigijimas = kaina 11 000 + registravimas ir pan. 150 = 11 150 Lt;
• Kuras = 3028,42 Lt;
• Remontas = 544,55 Lt;
• Eksploatacija = 747,32 Lt;
• Viso kintamos išlaidos 4320,31 Lt;
• Nuvažiuota kilometrų 17 500 km.

Belieka pridurti, kad automobilis man leido uždirbti 691 litą. Bei, kad dažniausiai yra remontuojamas ir prižiūrimas pas „pažįstamus“ meistrus.

Kiek kainuoja 1 kilometras

Pamenu, kad studentas būdamas manydavau, koks brangus tas taksi. Tačiau pavažinėjęs su praeitu automobiliu, pradėjau manyti, kad tie taksistai turėtų mirti badu. Paskaičiuokime, kiek man tai kainuoja. Darau prielaidą, kad automobiliu važinėsiu 10 metų ir po to, nieko už jį nebegausiu.

• Vidutinės metinės išlaidos 11 150 / 10 + 4320 – 691 = 4744 Lt;
• Vieno kilometro kaina 4744 /17 500 = 0,27 Lt.

Šito nesitikėjau! Gavau tikrai mažą skaičių. Tik čia reikia paminėti, kad vidutinės mano kuro tikros sąnaudos yra vos 4,67 litro šimtui kilometrų, įspūdinga kaip dideliam 13 metų senumo automobiliui (per kamščius beveik nevažinėju, kas savaitinė kelionė Ignalina-Vilnius ir atgal). Į tai neįskaičiuotas laikas, kurio reikia nuvažiuoti į remonto dirbtuves, į detalių parduotuves ir kitus nepatogumus, kuriuos taksistai įskaičiuoja, nes tai jų pajamų šaltinis.

Šie skaičiai yra tikri, t.y., sekama kiek litrų įpilama ir, kiek kilometrų nuvažiuojama. Kompiuterio rodomų sąnaudų paklaida maždaug 0,6 litro, t.y., rodo apie 4,0. Būtent tiek, kiek būna parašyta pardavimo skelbimuose.

Kuras yra akivaizdžiai brangiausias dalykas iš visų išlaidų. Nežinau, kaip čia viešoje erdvėje tai pasakyti, kad blogai nesibaigtų, tačiau tipiško vilniečio kuro išlaidos gerokai didesnės.

Be to, galima palyginti su praeitu automobiliu, kur kuras per mėnesį kainuodavo 1,5-2 karto brangiau, tai praktiškai ir gautume taksi tarifą. Gerai jau gerai, nesąžininga lyginti benzinu varomo automobilio sąnaudas su dyzelinio. Taigi, dujos, dyzelis ir Baltarusija valdo

Praeito automobilio išlaidos buvo 7 583 per 9 mėnesius (tada nusprendžiau jo atsikratyti), taigi proporcingai skaičiuojant per metus būtų 10 110, vadinasi, kad metinė eksploatacija sudarė apie 84% automobilio kainos! O nespėjau nuvažiuoti juo nė 10 000 km. Nieko sau.

Iš ko gyvena automobilių pramonė?

Beje, automobilių pramonė mano supratimu uždirba ne iš automobilių gamybos, o iš jų remonto ir priežiūros. Pabandykit visų detalių kainą paskaičiuoti atskirai, nepasiekus nė trečdalio detalių, automobilio kainą viršysit. Taigi, gamintojai parduoda kuo pigiau, o tik po to pradeda uždirbti pelną.

Paminėsiu, ką skaičiau A. Čekuolio knygoje: ES priėmė direktyvas, kad automobilio perdegusias lemputes turi būti galimybė pasikeisti pačiam be papildomų išskirtinių įrankių. Priežastis ta, kad vienu metu buvo pasiektas toks lygis, kad naujo automobilio lemputes pakeisti galėjo tik servisas – o tai kainuoja gerokai daugiau nei man pačiam tiesiog per 5 minutes jas pakeisti. Be to, jei pašnekėsite su automobilių remonte dirbančiais specialistais, tai visi pasakys, kad kuo naujesnis automobilis, tuo sunkiau remontuoti. Norint pakeisti vieną detalę, reikia išrinkti vis daugiau ir daugiau automobilio – nėra padaroma patogaus priėjimo, todėl remonto kaina iškart išauga astronomiškai dėl taip pat išaugusios remonto trukmės. Be to, atskirus detalių elementus darosi vis sunkiau pakeisti, tenka pirkti naują ištisą detalę.

Esminis patarimas prieš perkant

Nesu mechanikas ar kažką išmanantis apie automobilius. Tačiau šiek tiek moku skaičiuoti, tad esminis dalykas, kurį noriu, kad atsimintumėt – automobilio įsigijimas yra pigioji dalis, priežiūra yra brangioji. Vertindami savo galimybes pirkti ir išlaikyti mašiną, visad tai įskaičiuokit.

Mažas prašymas

Nutiko taip, kad greitoji mane lenkė kelio vingyje ir nestabdęs užvažiavau ant kelkraščio, žinoma, kaip tik papuolė didžiulė duobė. Kita dieną pastebėjau, kad nėra vieno kalpoko (to pilko daikto, kuris dedasi ant ratlankio). Jei kas nors žino, kur galima nusipirkti tokių pačių, net jei tik iškart visą komplektą, praneškit komentare (paspaudus ant viršuje esančio paveiksliuko galima vaizdą padidinti).

Detalus išlaidų sąrašas ir automobilio specifikacija

Žemiau belieka pateikti detalę mano automobilio specifikaciją, kuri bus įdomi tik norinčiam įsigyti panašų automobilį žmogui, tad siūlau toliau nebeskaityti

• Volkswagen Passat B5 1.9 TDI 81 kW (i raudona)
• Pagamintas 1998 08;
• Kaina 11 000 arba 11 500 (tiksliai nebepamenu);
• Vidutinės sąnaudos 4,65 litro;
• Vidutinės sąnaudos pagal kompiuterį 4,0;
• Vidutiniškai 100km man kainavo 18,66 Lt;
• Vidutiniškai 100km kainuoja su dabartinėm kainom 21,39 Lt;
• Kas metinės priežiūros išlaidos 4320 Lt.

Laiko fiksavimo procesas

Tam panaudojau labai „primityvų“ įrankį, kurį galite pamatyti žemiau. Žinoma, dar reikėjo rankinio laikrodžio.

Toks būdas padėjo labai greitai ir patogiai viską fiksuoti, tačiau išgauti duomenis užtrukau velniškai ilgai.

Stropiai žymėjausi dvi dienas ką veikiu, nuo pabudimo akimirkos iki atsigulimo į lovą.

Ilgiausiai užtruko duomenų įkėlimas į kompiuterį, kurio tikslas buvo suskaičiuoti, kiek praleidau laiko kiekvienoje srityje.

Kaskart susivedus duomenis į excelį, trūkdavo maždaug poros valandų per parą. Tad galų gale pradėjau viską daryti po vieną puslapį (viena para užima 3,5 puslapio). Todėl prie kiekvienos eilutės dešinėje surašyti skaičiai, reiškiantys tos veiklos trukmę minutėmis, o apačioje galutinė puslapio trukmė. Tad šiaip ne taip, per kokias 2-3 valandas pavyko viską susisteminti ir apskaityti visas 24 valandas per parą.

Savistabos privalumai

Šitas eksperimentas leido pamatyti, kad gyvenime galioja kvantinės fizikos dėsniai – nuo stebėtojo veiksmų priklauso stebimas reiškinys.

Kadangi fiksavau kiekvienos veiklos pasikeitimą, tai kaskart norint pakeisti veiklą, pvz., užeiti į facebooką, turėdavau tai pažymėti užrašų knygutėje. Tačiau vos suvokdavau, kad noriu užsiimti niekais, toliau tęsdavau produktyvią veiklą.

Tai mane gerokai nustebino. Juk paprastai mes ir taip suvokiame, kad, kai dirbame, turėtume dirbti, kai pramogaujam, turime nedirbti. Tačiau lygiai tas pats veiksmas atliekamas, kruopščiai fiksuojant laiko sąnaudas (minutės tikslumu), savistabą padidino keleriopai. Kartu padidėjo produktyvumas. Taigi, nors laiko sekimas užima kažkiek laiko, tačiau produktyvumą padidina gerokai daugiau nei jo sueikvoja.

Šitas faktas mane apstulbino, nes visad buvau įsitikinęs, kad laiko sekimas yra laiko švaistymas, kuris būtinas, norint tinkamai išrašyti sąskaitas klientams bei žinoti įmonės galimybes.

Stebėjimo rezultatai

Abi stebėjimo dienos parodė beveik tokius pačius rezultatus. Įdomumo dėlei žemiau pateikiu vienos dienos laiko „išlaidas“.

Teorijos ir praktikos skirtumai

Taigi, praktika parodė, kad per dieną galiu išnaudoti apie 4,5 valandos, nors teoriškai spėjau, kad tik apie 3,5. Per savaitę susidaro ženklus skirtumas.

Tiesa, reikia prisiminti, kad savistaba leido veikti produktyviau ir kartu turbūt leido atrasti šiek tiek daugiau laiko nei jo būtų su tipišku kasdieniu nusiteikimu.

Atlikęs šį eksperimentą, esu patenkintas jo rezultatais bei siūlau patiems išmėginti tai daryti porą dienų. Esu įsitikinęs, kad tai leis sužinoti kažką naujo apie save. Blogiausiu atveju turėsite porą produktyvesnių dienų

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad straipsnis buvo per ilgas, tad padalinau į dvi dalis. Kam įdomu tik rezultatai ir koncentruota informacija – skubėkite į paskutinę pastraipą – išvadas.

Dvilypis laikas

Manau, visi sutiks, kad laiko panaudojimą sekti reikia dviem etapais – šiokiadieniai ir savaitgaliai. Pirmiausia pradėjau nuo darbo dienų. Taigi, paskaičiavau, kiek manau, kad užtrunku per dieną prie vienų ar kitų dalykų.

Šiokiadieniai – teorija

Norėdamas gauti kokį nors apčiuopiamą rezultatą, pirmiausia susiskaičiavau, kiek trunka neišvengiami dalykai: miegas, kelionė į darbą, maistas, trumpas atokvėpis, higiena ir pats darbas. Gavau ~20,6 valandų. Trumpai tariant, nekeisdamas įprastos dienotvarkės, galiu laviruoti tik ~3,5 valandų bloku. O tai velniškai mažai. O kitiems žmonėms kelionė į darbą dažnai užima dar bent papildomą valandą dėl didesnio atstumo ir/ar kamščių.

Kadangi tai teorinis dienos apmąstymas, tai pirmiausia įsidiegiau tokį patį laiko apskaitos įrankį į kompiuterį kaip darbo vietoje. Kai seki, kur dingsta laikas, pradedi jį labiau tausoti ir kitaip leisti. Pasinaudojęs ja vos vieną nepilną vakarą, supratau, kad su mano operacine sistema ji ne visiškai draugauja, tad dabar vėl be apskaitos. Jei kas nors žino puikią laiko apskaitos programą, pasidalinkite komentaruose, nes visi bandyti įrankiai nuvylė.

Savaitgaliai – teorija

Savaitgaliai mažiau rutiniškas laikas, todėl suskaičiavau ne vienos dienos valandų panaudojimą, bet visų laisvų. Ši dalis turėtų skirtis nuo jūsų, nes paprastai mano savaitgaliai prasideda ketvirtadienio vakarą. Be to, čia siekiau sužinoti, kiek man lieka laiko, po įprastų darbų, tad įrašiau tik tai, ką darau visada.

Šiuo metu dar savaitgaliais apie 10 valandų trunka namo šiltinimo darbai, tad kaip ir pasiekiau 68 iš 72 valandų.

Kiti darbai

Dar pridėkime šiuos dalykus, kurie atliekami nereguliariai

Išvados

1. Viso per savaitę teoriškai įmanoma savo produktyviems tikslams panaudoti ~28 valandas (72 – 58 + 3,5*4). Tačiau praktiškai tik apie ~21. Tad vidutiniškai per dieną išlieka 3 valandos net pridėjus savaitgalius. Kai į tai žiūriu kaip galutinį skaičių, tai galvoju, kad ilgas laiko tarpas, bet kai į tą patį laiką pažiūriu, kiek jo galiu panaudoti per dieną, tai matau mažulytį skaičiuką.
2. Iš aukštesniame punkte minėtų valandų dar reikia išskirti laiką, skirtą poilsiui.
3. Darbo dienomis vienintelis laiko blokas yra 3 valandos. Susitarei vakare pažaisti poolo ir viskas, nebeturi daugiau nė lašo laiko.
4. Labai padeda laiko sutaupyti dviejų dalykų darymas vienu metu, pvz., audio knygos klausymas ir ėjimas į darbą. Maisto ruošimas ir laiko leidimas su artimais žmonėmis.

Pabaigai viena citata: „Don’t say you don’t have enough time. You have exactly the same number of hours per day that were given to Helen Keller, Pasteur, Michaelangelo, Mother Teresa, Leonardo da Vinci, Thomas Jefferson, and Albert Einstein. (Nesakyk, kad turi per mažai laiko. Tu turi lygiai tiek pat valandų per dieną, kiek jų buvo duota toliau išvardintiems asmenims).”

P.S. Tai straipsnis po ilgos pertraukos, priminęs kaip smagu rašyti. Sekantį kartą, kokie tikrieji skaičiai bei koks savistabos poveikis produktyvumui.

Pastaruoju metu jutau idėjų ir noro rašyti stygių. Nusprendžiau, kad metas atsisakyti fiksuoto straipsnių talpinimo grafiko.

Sekantis straipsnis pasirodys, kai pajusiu įkvėpimą. Tačiau įrašai ir toliau bus skelbiami tik ketvirtadieniais.

P.S. šiandien antrųjų mano atostogų išvakarės! Paskaičiavau, kad šiais metais mano atostogos užtruks 41 dieną (23 ir 18). Vėliau pradėjau skaičiuoti, kad dirbu tik 4 dienas per savaitę, tad laisvų dienų dėl savaitgalių turiu per metus 3*52 = 156, atimu į atostogas patekusius savaitgalius 156 – 12 – 9 = 135 dienos. Pridedame atostogas 135 + 41 = 176 dienos. Tada dar pridedame šventines dienas, nepatekusias į atostogas 176 + 7 = 183. Viso metuose dienų 365, tad man laisvų yra 50,1%, t.y., į darbą reikia eiti šiek tiek rečiau nei kas antrą dieną. Gal man visai nereikalingos atostogos

Patarėjai naudojasi ne visais savo patarimais

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad patenku į tokių patarėjų kategoriją. Pirmoji priežastis ta, kad rašydamas straipsnį, mėgstu paieškoti, ką apie tai rašo kiti – tai naujos įžvalgos, kuriomis galbūt pats niekad nepasinaudosiu, bet paskelbiu svetainės įrašuose, jei atrodo priimtinos.

Yra dalykų, kuriais pasinaudoju, bet vėliau atsisakau. Kartais net ką tik labai įkvėpusi idėja labai greit pridedama prie visai niekam tikusių. Tačiau juk dėl to nerašysiu atskiro straipsnio.

O kur dar gausybė autorių, kurie taip greit leidžia naujus blogo įrašus, kai dažnas iš jų prieštarauja ankstesniųjų straipsnių idėjoms.

Gyvenimas per sudėtingas, kad visada pavyktų vadovautis patarimais

Tarkime pamokančiose istorijose rašiau:

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Bet tuo pat metu vairuodamas kartas nuo karto susinervinu. Na, pvz., ką sakyti žmogui, kuris įvažiuodamas iš kairės juostos į žiedą, išsuka pačiame pirmame išvažiavime į dešinę? Jis tikrai gali taip daryti, bet tai absoliučiai kvaila. O ypač, jei aš dešine juosta įvažiuoju į žiedą kartu su juo bei noriu važiuoti toliau nei pirmas posūkis, bet tenka jį praleisti, staigiai stabdant Viską, paskaičiuoji, kad niekam nesutrukdysi ir šia tau, kad nori, atsiranda juokingai vairuojantis žmogus, kuris vos į mane neįvažiuoja (pagal eismo taisykles tai kaltas likčiau aš).

Perskaitytas straipsnis ar knyga nepakeis gyvenimo

Dabar priartėjome prie straipsnio esmės:

1. Gyvenimą keisti teks palaipsniui, nebent pavyks išgyventi kažkokį ypatingą gyvenimo sukrėtimą, kuris radikaliai pakeistų mąstymą. Būtent todėl tokia svarbi yra aplinka ir įpročiai. Apie tai daug rašiau, tad siūlau pasinaudoti nuorodomis ir paieška.
2. Klaidinga manyti, kad autorius gyvena visiškai pagal tai ką rašo. Tačiau dar blogiau iš savęs reikalauti tobulo patarimų ir įpročių laikymosi. Gyvenimas tiesiog taip neveikia. „Suklupti“ yra natūralu.

Taigi, kai kitą kartą save pluksite, kad jums kažkas nepavyko, kad vėl „nolaifinonot“ kelias dienas, kad nustojote planuoti darbus, kad, …, kad, … , tuomet prisiminkite, kad tai natūralu. Padarykite išvadas, pasimokykite iš klaidų, bet niekada savęs nesmerkite. Reikia gyventi ir mėgautis šia akimirka.

Kaip sekėsi griauti tiltus
Neturiu paruošęs jokių gilių minčių, tad tiesiog išpildysiu čia minėtą pažadą, parašyti, kaip pavyko kasdien skirti laiko vienam tikslui.

Pasisekė puikiai, nė vienos dienos nepraleidau. Pirmą kartą suklupau po kažkur 39 dienų, todėl, jog pamiršau, kad tądien buvo penktadienis. Tą padaryti man lengva, nes penktadieniai yra laisvadieniai, tad nėra įprastos veiksmų atlikimo sekos.

Šiek tiek apie atostogų metą
Apmaudu, kad orai tokie lietingi, žiūrint į prognozes net nesinori mėginti, kur tolėliau važiuoti, bet tikiuosi, kad sekmadienį pavyks susiruošti prie jūros. Kol kas labiausiai nustebino Pinigų muziejus: galvojau bus nuobodu, bet iš tiesų net pritrūko laiko viską apžiūrėti.

Pabaigai palinkėsiu gero ir turiningo poilsio bei naujų įžvalgų sugrįžus į įprastas vėžias!

Vienuoliai ir purvinas kelias

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Įgytas bejėgiškumas

Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.

Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.

Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?

Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.

Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.

Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.

5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.

Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.

Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Atidėliojimo priežasčių galima būtų sugalvoti daug, bet susikoncentruokime ties sprendimu. Šiuo konkrečiu atveju jis susideda iš dviejų dalių:
a) kelio atgal sunaikinimas (angl. burn the ships);
b) laiko limito naudojimas (angl. timeboxing).

Kelio atgal sunaikinimas (prisivertimas pradėti)

Iki šiol dar nebuvo nė vieno dalyko, kurį parašiau bloge, bet vėliau neįvykdžiau. Tai tam tikra prasme yra viešas tikslo siekimo paskelbimas, nes realiai kelias atgal yra – galiu juk nesiimti veiksmų – rimtos žalos nepatirsiu. Galų gale, vėliau galėčiau apie tai puslapyje tiesiog neužsiminti. Tačiau mano akimis – kas čia parašyta – tas turi būti padaryta, todėl suvokiu tai, kaip kelio atgal sunaikinimą.

Manau, kad verta paminėti daugiau pavyzdžių:

• Kazino savininkas, kuris pakabino visiems matome vietoje lapus su savo nuotrauka ir pasižadėjimu sumokėti 1 000 000$ tam, kuris pamatys jį rūkantį.
• Žmogus įmetęs į pašto dėžutę laišką apie atsistatydinimą.
• Iš Sun Tzu knygos „Karo menas“: jei karvedys savo armiją nuveda į tokią vietą, kad jie neturi galimybės atsiraukti, pvz., už jų tik status skardis, tuomet jie kaunasi kur kas geriau, nes žino, kad arba žus, arba laimės (turbūt iš čia kilo angliškas pavadinimas, kai kažkoks karvedys išsilaipino svetimoje žemėje, liepė sudeginti laivus, kuriais atvyko. Tada kariams nebeliko nieko kito, kaip sėkmingai užgrobti naujas žemes arba mirti).
• Nesąmoningas, tačiau tinkamas pavyzdys: studentų mokymąsi paskutinę naktį. Nebelikus kur atidėti, pagaliau pradedama mokytis.
• Pažadas sau kažką padaryti. Jei jau pažadėjau, tuomet tikrai padarysiu. Tačiau retai naudojuosi šiuo stebuklingu žodžiu, nes pažadas tai absoliuti būtinybė jį įvykdyti – turiu būti įsitikinęs, kad galėsiu. Tik nereikia painioti su paprastu pasakymu, kad kažką nuveiksiu – jį galima keisti, modifikuoti, atidėti ir pan.

Laiko išskyrimas (angl. timeboxing)

Gal kas žino geresnį lietuvišką terminą? Esmė tokia, kad kol kas nėra nei darbo pradžios nei pabaigos. Neaiškios jokios darbų trukmės. Nieko panašaus nesu daręs. Turbūt reiks išmokti keletą naujų dalykų. Tokio tipo darbus mėgstame atidėlioti.

Kad visa tai palengvinti, tiesiog skirsiu tam 20 minučių, per kurias negaliu nieko daryti išskyrus tai, kas susiję su mano tikslu.

Pirma, tai trumpas laiko tarpas, todėl lengva įsipareigoti ir nė nepastebėti, kaip praėjo laikas. Antra, dažniausiai pradžia sunkiausia, o prisėdus, pavyksta be jokios prievartos tam skirti kur kas daugiau laiko nei planuota.

Kaip tai veikia?

Nuo 2011.05.05 iki 2011.06.03 imtinai (30 dienų), kiekvieną šiokiadienį skirsiu 20 minučių laiko savo tikslo siekimui. Po šio eksperimento, nuspręsiu ar pratęsti darbą ir apie tai parašysiu puslapyje.

Štai praktiškas šiame puslapyje aprašomų metodų panaudojimas.