Pro Patria

Diana Karvelienė. Referendumas dėl šeimos sampratos: faktai, manipuliacijos, baimė ir visuomenės nuomonės apklausa

2026-06-08T15:28:52.946+03:00

Visuomenėje kilus diskusijoms dėl 63 Seimo narių iniciatyvos surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos apibrėžimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, viešojoje erdvėje išryškėjo skirtingos šios iniciatyvos interpretacijos bei vertinimai.

Vieni šią iniciatyvą vertina kaip svarbią demokratinio proceso išraišką, suteikiančią Tautai – Lietuvos Respublikos suverenui, kuriam priklauso aukščiausių teisių visuma valstybėje – galimybę tiesiogiai išreikšti savo valią dėl Konstitucijos nuostatų turinio bei jų galimo keitimo ar papildymo.

Kiti referendumą laiko politiniu manevru prieš artėjančius 2027 m. pavasario savivaldos rinkimus, kelia klausimus dėl menamų žmogaus teisių pažeidimų, tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymo, prieštaravimo Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms.

Viešojoje erdvėje netrūksta pagąsdinimų, jog tokio pobūdžio iniciatyvos gali turėti rimtų pasekmių Lietuvos santykiams Europos Sąjungoje.

Nepaisant skirtingų pozicijų, ši diskusija atskleidžia kur kas fundamentalesnį klausimą – kokia yra Tautos kaip suvereno vaidmens reikšmė šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje ir kam Lietuvoje priklauso aukščiausia teisė spręsti dėl svarbiausių Konstitucijos nuostatų aiškinimo, keitimo bei įtvirtinimo?

Kartu kyla klausimas, kaip pasiekti ilgalaikį konstitucinį stabilumą ir išvengti situacijos, kai esminiai valstybės bei visuomenės gyvenimo klausimai tampa priklausomi nuo interesų grupių įtakų. Šiame kontekste svarbu apibrėžti, į kokius principinius klausimus šiandien turėtų būti sutelktas visuomenės dėmesys bei pilietinis dialogas, nes priimtų sprendimų pasekmės jau netolimoje ateityje palies kiekvieną iš mūsų.

Tauta turi pareigą išreikšti savo nuomonę

Demokratija negali apsiriboti vien tik kas ketverius metus vykstančiais rinkimais. Nors Lietuva yra atstovaujamosios demokratijos valstybė, svarbiausiais ir visuomenei jautriais klausimais piliečiai turi teisę savo valią išreikšti tiesiogiai.

Ypač daug viešų diskusijų ir prieštaringų reakcijų sulaukė 2025 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl partnerystės instituto.

Teismas konstatavo, kad dabartinis Konstitucijos aiškinimas suponuoja pareigą teisiškai reglamentuoti partnerystę kaip šeimos santykių formą, įskaitant ir tos pačios lyties porų santykius. Būtent po šio sprendimo visuomenė ir dalis politikų pradėjo kelti klausimą dėl būtinybės aiškiau apibrėžti šeimos sampratą Konstitucijoje. Referendumo iniciatorių teigimu, teismas tokiu būdu iš esmės suformavo naują konstitucinę šeimos sampratą ir įžvelgė Konstitucijoje tai, dėl ko Tauta 1992 m. spalio 25 d. balsuodama referendume nebuvo susitarusi.

Ši situacija iškėlė platesnę diskusiją apie Konstitucinio Teismo (toliau – KT) funkcijas ir valdžių padalijimo principo veikimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnyje numatyta, kad „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.“ Tai yra, KT vertina esamų įstatymų ir kitų teisės aktų atitikmenį Konstitucijai, bet nesiima įstatymų leidėjo funkcijos, kuri išimtinai yra priskiriama Seimui – demokratiniu būdu išrinktai Tautos atstovybei.

Tokiu atveju, kai kalbant apie Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teismo nutarimus tiek visuomenėje, tiek tarp politikų kyla esminių nesutarimų dėl piliečių priimtos LR Konstitucijos, demokratinėje valstybėje dera atsiklausti pačios Tautos – suvereno – valios.

LR Konstitucijos 2 straipsnyje parašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, taip pat ir 3 str.: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Visuomenės nuomonės apklausos

Viešosios visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodo mažėjantį visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis. ELTA 2025 m. gegužės 23d.–birželio 5 d. skelbtais duomenimis, prasčiausiai vertinamas Seimo darbas (64 proc.), Vyriausybė (55 proc.) ir teismai (49 proc.). Visuomenės pasitikėjimui reikšmingą įtaką daro tai, ar piliečiai jaučia, kad jų išrinkti atstovai iš tiesų atspindi jų lūkesčius, o jų balsas turi realų svorį priimant valstybei svarbius sprendimus.

Siekiant išsiaiškinti visuomenės požiūrį į 63 LR Seimo narių siūlymą surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos apibrėžimo Konstitucijoje, Laisvos visuomenės instituto iniciatyva rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ 2026 m. balandžio 23 d.–gegužės 7 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Respondentams buvo pateiktas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ar tėvystės?“

Tyrimo duomenimis, siūlymui surengti tokį patariamąjį referendumą pritaria absoliučiai didžioji dalis, t. y. net 76 proc. apklaustųjų, iš jų 41 proc. nurodė visiškai pritariantys, o 35 proc. – greičiau pritariantys šiai iniciatyvai. Nepritariančiųjų dalis sudarė 16 proc. respondentų (5 proc. visiškai nepritaria, 11 proc. – greičiau nepritaria), o 8 proc. apklaustųjų nuomonės šiuo klausimu nepateikė.

Apklausos rezultatai rodo, kad didžioji dalis visuomenės, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, pajamų, gyvenamosios vietos, šeiminės ir socialinės padėties, palaiko idėją dėl tokio patariamojo referendumo organizavimo. Skirtingose grupėse parama referendumui svyruoja nuo 73 proc. iki 83 proc. Net ir santykinai rečiau pozityvią poziciją referendumo klausimu išreiškiančio jaunimo iki 29 m. gretose didžioji dauguma (65 proc.) tokiai iniciatyvai pritaria (prieštarauja 18 proc., neturi aiškios pozicijos – 17 proc.).

Tyrimo duomenimis, šiai iniciatyvai pritaria visų politinių partijų elektoratas, įskaitant ir liberalias politines jėgas remiančius rinkėjus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad diskusija dėl referendumo peržengia tradicines politines takoskyras ir visuomenėje suvokiama kaip platesnio demokratinio dalyvavimo klausimas.

Būtina pabrėžti, kad referendumas yra laikomas vienu svarbiausių demokratijos instrumentų, kuriuo tiesiogiai pasireiškia tautos suverenitetas (1994 m. liepos 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Jis suteikia galimybę ne tik be tarpininkų išgirsti piliečių poziciją, bet ir stiprina jų pasitikėjimą demokratine sistema bei valstybės institucijomis. Todėl, sprendžiant sudėtingus ir visuomenei jautrius klausimus, tokius kaip šeimos – visuomenės ir valstybės pagrindo (38 Konstitucijos straipsnis) – sampratos apibrėžtis Konstitucijoje, ypač svarbu atsiklausti Tautos kaip suvereno nuomonės.

Patariamojo referendumo reikšmė ir teisinė galia

Kita dažnai viešojoje erdvėje kartojama nuomonė yra susijusi su tuo, kad patariamasis referendumas esą neturėtų jokios realios teisinės galios, nes jis yra patariamasis, o ne privalomasis. Tačiau toks vertinimas pateikiamas neatskleidžiant viso teisinio ir politinio konteksto.

Lietuvos teisinė sistema numato, kad privalomojo referendumo metu priimta (dalyvavus reikiamam rinkėjų skaičiui) konstitucinė nuostata įsigalioja iš karto.

O įvykus patariamajam referendumui, t. y. kai pateiktam klausimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių (ne 1/3 registruotų rinkėjų), piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimą Seimas privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo apsvarstyti.

Todėl teigti, kad referendumas yra tik simbolinė, brangiai kainuojanti visuomenės nuomonės apklausa, nėra teisinga.

Nors galutinė teisė priimti teisinį sprendimą išlieka įstatymų leidėjui – parlamentui, referendume išreikšta Tautos valia įgyja labai reikšmingą politinį ir demokratinį svorį.

Demokratinėje valstybėje tiesiogiai išreikšta piliečių pozicija svarbiausiais konstituciniais klausimais tampa svarbiu politinio legitimumo šaltiniu, į kurį valstybės institucijos negali neatsižvelgti nepatirdamos visuomenės pasitikėjimo pasekmių.

Be to, Tautos apsisprendimas tokiu jautriu ir fundamentaliu klausimu turėtų ne tik teisinę ar politinę, bet ir simbolinę bei istorinę reikšmę. Aiškiai išreikšta visuomenės valia taptų svarbiu orientyru tolimesnėse teisėkūros diskusijose bei reikšminga atsvara priimant sprendimus dėl šeimos politikos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimo ateityje. Greičiausiai tai suprasdami kai kurie politikai bijo nepalankaus jų pozicijai Tautos balso, todėl visais būdais ir stengiasi marginalizuoti bei numarinti šią demokratinę iniciatyvą.

Nepaneigia nepilnų šeimų statuso

Vos tik viešojoje erdvėje pasirodė žinia apie siūlymą surengti referendumą šeimos apibrėžimo Konstitucijoje klausimu, oponentai suskubo jį apipilti įvairiausiais pramanais, manipuliacijomis bei bandymais numarinti iniciatyvą.

Buvo teigiama, kad siūloma referendumo formuluotė diskriminuoja nepilnas šeimas, vienišus tėvus ar motinas, vienus auginančius vaikus. Kad siūloma Konstitucijos pataisa nepaneigia nepilnų šeimų statuso, galite įsitikinti ir patys. Štai tiksli referendumo formuluotė: „Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės.“

Taigi, siūlomoje referendumo formuluotėje aiškiai nurodoma, kad šeimos teisiniai santykiai kyla ne tik iš santuokos, bet ir iš motinystės bei tėvystės. Tai reiškia, jog ne tik vyras ir moteris kaip sutuoktiniai, nepriklausomai nuo to, ar yra vaikų, ar ne, bet taip pat ir vieniša mama su vaiku bei vienišas tėtis su vaiku ir toliau turėtų teisinį šeimos statusą.

Dėl šios priežasties teiginiai, kad siūloma referendumo formuluotė ir galima Konstitucijos pataisa savaime eliminuoja nepilnas šeimas ar diskriminuoja vienišus tėvus su vaikais, yra visiškai nepagrįsti. Tokios interpretacijos labiau atspindi politinių ir ideologinių pozicijų skirtumus nei tiesioginį siūlomos formuluotės turinį.

Nepažeidžia tarptautinių sutarčių

Dalis iniciatyvos kritikų teigia, kad referendumas dėl šeimos sampratos įtvirtinimo Konstitucijoje dar labiau didins visuomenės susipriešinimą, neigiamai paveiks Lietuvos tarptautinį įvaizdį, pažeis valstybės turimus tarptautinius įsipareigojimus bei sutartis. Taip pat teigiama, jog tokia iniciatyva esą prieštarauja žmogaus teisių apsaugos principams bei vadinamosioms „Europos vertybėms“.

Ir čia norisi stabtelėti. Rimtas klausimas: ar pati demokratinė diskusija dėl šeimos sampratos ir galimybės šį klausimą spręsti referendumu savaime gali būti laikoma žmogaus teisių pažeidimu? Demokratinėje valstybėje teisė viešai diskutuoti dėl Konstitucijos nuostatų, jų turinio ar galimo keitimo yra neatsiejama politinio pliuralizmo ir žodžio laisvės dalis.

Jokia tarptautinė teisė nenustato valstybėms imperatyvios pareigos įteisinti tos pačios lyties porų santuokas ar partnerystę. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija šioje srityje valstybėms palieka diskrecijos arba nacionalinio apsisprendimo laisvę atsižvelgti į kiekvienos šalies konstitucinę tradiciją, visuomenės vertybinius pasirinkimus bei demokratinius procesus. Europos žmogaus teisių konvencijos 12 str. taip pat tokią laisvę palieka šalims.

Taip pat svarbu labai aiškiai pabrėžti, kad Europos Sąjunga (ES) neturi jokių įgaliojimų visoms narėms bendrai apibrėžti, kas yra šeima. ES pagrindinių teisių chartija gina teisę tuoktis ir kurti šeimą – tačiau tik laikantis nacionalinių įstatymų. ES Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje visuomet laikėsi aiškios pozicijos neperimti išskirtinės valstybių kompetencijos ir laisvės šeimos teisės srityje.

Todėl pati patariamojo referendumo iniciatyva, suformuluotas jai klausimas ir galimybė Tautai referendumo būdu apsispręsti dėl Konstitucijos nuostatų turinio savaime negali būti traktuojami kaip demokratijos ar žmogaus teisių paneigimas. Priešingai – tai turėtų būti vertinama kaip vienas iš svarbiausių demokratijos bruožų, kuomet leidžiama piliečiams tiesiogiai išreikšti savo poziciją valstybės konstitucinės tapatybės klausimais.

Pabaigai

Šiandien diskutuojame ne tik dėl vienos Konstitucijos nuostatos ar konkretaus referendumo iniciatyvos. Iš esmės sprendžiamas kur kas platesnis klausimas – ar svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais Tautos balsas Lietuvoje vis dar turi realią reikšmę? Ar Lietuvoje yra oligarchija, ar demokratija? Demokratija negali egzistuoti be laisvos diskusijos, teisės kelti klausimus, be galimybės piliečiams tiesiogiai išreikšti savo valią.

Todėl, nepriklausomai nuo asmeninės pozicijos šeimos sampratos klausimu, demokratinėje valstybėje neturėtų būti bijoma pačios Tautos nuomonės. Demokratija stipri ne tada, kuomet kai kam nepatogios temos nutylimos, bet tada, kai visuomenė geba civilizuotai diskutuoti ir atsakingai spręsti nepatirdama suinteresuotų grupių ir išorinių jėgų spaudimo dėl savo valstybės ateities krypties.

Šaltinis: delfi.lt

Dievo paminėjimas mokyklos dainoje Suomijoje kainavo miestui 10 tūkst. eurų

2026-06-05T13:28:25.991+03:00

Espo miestas Suomijoje
Pastaruoju metu Suomijos krikščionys išgyvena nelengvus laikus. Vos po to, kai Suomijos Aukščiausiasis Teismas nuteisė parlamento narę Paivi Rasanen (Peivi Resenen) už „neapykantos kalbą“ dėl jos parengtos brošiūros apie biblinį požiūrį į homoseksualumą, šalyje kilo naujas ginčas – šįkart dėl Dievo paminėjimų dainose, atliekamose mokyklų baigimo šventėse.

Suomijos Diskriminacijos ir lygybės taryba skyrė baudą Espo miestui už tai, kad jis ne kartą diskriminavo tą patį mokinį, sudarydamas jam sąlygas susidurti su krikščionišku turiniu dainose, tradiciškai atliekamose per Kalėdų ir pavasario mokslo metų pabaigos šventes. Miestui skirta 10 tūkst. eurų bauda, taip pat nurodyta mokiniui išmokėti papildomą 2,5 tūkst. eurų kompensaciją.

Mokinio tėvai skunde teigė, kad apie šiuos renginius jiems nebuvo pranešta iš anksto ir nebuvo suteikta galimybė neleisti vaikui juose dalyvauti.

„Varpusta jouluaamuna“ („Žvirblis Kalėdų rytą“) – kito mokinio pasirinkta ir atlikta daina – nėra giesmė, tačiau joje yra ginčą sukėlusi frazė: „Dievas atlygins tam, kuris yra vargšų draugas.“

Pirmosiose dviejose dainos „Den blomstertid nu kommer“ („Ateina žydėjimo metas“) eilutėse – tai Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčios giesmyno 535-oji giesmė, kurios pradžia tradiciškai giedama mokyklų šventėse, – minimi „Dievo gerumo turtai“, grožintis pavasario gamta.

Pasak mokinio, nuo pirmos iki šeštos klasės jis ištisus šešerius metus buvo diskriminuojamas dėl savo religinių įsitikinimų. Diskriminacijos ir lygybės taryba – nepriklausoma valdžios paskirta institucija – nusprendė, kad Espo miestas nevykdė savo pareigos skatinti lygybę.

Espo mokyklų vadovai jau išsiuntė tėvams pranešimus, informuodami, kad tradicinė pavasario giesmė, daugelį kartų buvusi mokslo metų pabaigos švenčių dalimi tiek suomių, tiek švedų mokyklose, ir šiemet bus įtraukta į šventės programą.

Nei Diskriminacijos ir lygybės taryba, nei Suomijos žiniasklaida nepaaiškino, kokių religinių įsitikinimų laikėsi mokinys, kurį įžeidė mintys apie Dievą, atlyginantį vargšų draugams, ar raginimas dėkoti Dievui už gamtos grožį.

Originalus šaltinis: europeanconservative.com

Versta: laikmetis.lt

Prezidentūra palaiko teisę patariamuoju referendumu atsiklausti piliečių nuomonės

2026-06-03T17:13:01.071+03:00

Prezidento vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Vaidas Augustinavičius sako, kad Prezidentūra palaiko teisę patariamuoju referendumu atsiklausti piliečių nuomonės dėl vieno ar kito klausimo, tačiau neatskleidžia šalies vadovo Gitano Nausėdos pozicijos dėl galimo šeimos sampratos keitimo.

Pasak patarėjo, prezidentas visada gynė dabartinę Konstitucijoje numatytą sampratą, o dėl siūlomų pokyčių gali pasisakyti vėliau, kai būtų aiškus referendumo klausimas.

Anot V. Augustinavičiaus, referendumą palaikiusi Seimo narių gausa rodo, jog klausimas yra aktualus didelei rinkėjų grupei.

„Jeigu dalis žmonių mano, kad yra prasminga atsiklausti visuomenės vienu ar kitu klausimu, šiuo atveju 50 Seimo narių balsavo už šio Seimo nutarimo (dėl referendumo paskelbimo – BNS) pateikimą, tai tokia teisė, be abejo, yra“, – Žinių radijui antradienį sakė V. Augustinavičius.

„Pasitikrinti vieną ar kitą klausimą referendumu, patariamuoju referendumu yra demokratijos teisė“, – pridūrė jis.

Prezidento patarėjo teigimu, Šveicarijoje referendumai rengiami kelis kartus per metus, tačiau ši šalis nekritikuojama dėl referendumų išnaudojimo rinkėjų aktyvumui kelti, skirtingai nei kai kurios plebiscitų iniciatyvos Lietuvoje.

Paklaustas, kaip prezidentas balsuotų referendume dėl šeimos sampratos keitimo, V. Augustinavičius atsakė, jog dar nėra aiškus konkretus referendumo klausimas, nes dabartiniam variantui pastabų turi Seimo teisininkai.

Paklaustas, ar šalies vadovui pakanka dabartinės Konstitucijoje apibrėžtos šeimos sampratos, ar norėtų kitokios, patarėjas atsakė: „Prezidentas visada gynė Konstitucijos 38 straipsnį. (…) Prezidentas gina Konstituciją, o įvairūs pasiūlymai dėl jos pakeitimo, jie būtų diskutuojami vėliau.“

Dabar Konstitucijos 38 straipsnis numato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Pagal Seimo nutarimo projektą, kuriam po pateikimo pritarta balandžio pradžioje, per referendumą, kuris vyktų kartu su savivaldos rinkimais kitąmet, būtų prašoma gyventojų pareikšti nuomonę, ar pritaria, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nutarė siūlymui surengti referendumą šiuo klausimu paprašyti ekspertinio vertinimo.

Prezidento patarėjas taip pat gynė teisę rengti ir kitą patariamąjį referendumą dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais apsaugos.

Šiame referendume siūloma klausti, ar gyventojai pritaria, kad Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, jog įstatymas užtikrina asmens teisę atsiskaityti grynaisiais. Jeigu žmonės pritartų, būtų keičiama Konstitucija.

V. Augustinavičius sakė, kad diskutuojant apie sandorių grynaisiais pinigais kartelės didinimą turėtų būti vertinamas poveikis šešėlinei ekonomikai.

BNS rašė, kad siūlymus rengti referendumus dėl šeimos sampratos ir atsiskaitymo grynaisiais pinigais remia politikai iš įvairių Seimo frakcijų, tačiau vieningo valdančiųjų ar opozicijos palaikymo nesulaukia nė vienas siūlymas.

Pagal įstatymą, siūlymą Seimui paskelbti referendumą gali ne mažiau nei ketvirtadalis parlamentarų. Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas.

Patariamasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą.

Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks 2027 metų vasario arba kovo mėnesį.

Šaltinis: laikmetis.lt

Audronė Gelžinienė. Vyskupas Motiejus Valančius: „apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios“

2026-05-28T20:15:22.814+03:00

Vyskupas Motiejus Valančius, Telšiai,

19 a. 8 deš., B. Malachovskio nuotrauka.

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų

Šiemet Lietuvoje minimi Motiejaus Valančiaus metai – prieš 225-erius metus gimė šis iškilus Žemaičių vyskupas ir didis Lietuvos žmogus. Tapęs dvasininku ir savo gyvenimą paaukojęs Dievui, vyskupas M. Valančius su nepaprastu atsidavimu ir meile sunkiais rusų priespaudos laikais dirbo ir tarnavo paprastiems Lietuvos žmonėms, jų gerovei ir šviesai. Motiejus Valančius, pasitelkęs savo ganytojišką autoritetą, vedinas išminties ir tikėjimo, padarė didžiulę įtaką tautos savimonei bei padėjo pamatus modernios Lietuvių tautos formavimuisi. Šis Žemaitijos didžiavyris savo veikla įrodė, kad vieno žmogaus vertybės, ryžtas ir darbai gali turėti neįkainojamą reikšmę visos visuomenės raidai.

„Buvo jau vėlyvas ruduo, lapkričio 6 diena. Stiprus šiaurės vakarų vėjas, lydimas sniego su lietumi, pūtė be perstojo. Aš turėjau stiprų, drobe aptrauktą skėtį. Suskambino popietinei pamokai. Paėmiau minėtą skėtį ir išėjau. Kai tik priartėjau prie Ano koplyčios ir skėtį išskleidžiau, mane pagavo audra, knygos iš po pažasties iškrito, abiem rankom įsistvėriau skėčio, mane pakėlė į orą, skridau tai aukščiau, tai žemiau, maniau, kad į dangų nulėksiu. Švento Jono kalne pats vėjas užmetė mane už koplyčios, kojomis pasiekiau žemę ir suglaudžiau skėtį. Tada vėjas nieko man nebegalėjo padaryti! Perskridau karčiamą, tiltą, Varduvos upę, kuri kaip rudens metą buvo gili. Oru įveikiau mažiausiai 2000 žingsnių. Prisipažįstu, kad išsigandau, nes mirtis buvo ant nosies,“ – taip savo nuotykį, besimokant Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, aprašė vyskupas Motiejus Valančius.

Nusileidęs ant žemės, jis įėjo į vieną Žemaičių Kalvarijos kelio koplyčią padėkoti Dievui, kad liko sveikas. Kol Motiejus klūpėjo, kažkas eidamas pro šalį tą koplyčią uždarė ir užkabino kabliuką. Vaikinas vos prisišaukė pagalbos, kad jį išleistų. Paskui lėkė uždusęs į mokyklą, bet į pamoką gerokai pavėlavo. Už tai kunigas profesorius išvadino jį valkata ir, nepatikėjęs jo pasakojimu, pats nuplakė bizūnu taip, kad randus net šešias savaites nešiojosi.

Šis jaunojo Motiejaus skrydis su skėčiu – ganėtinai simboliškas. Atrodo, kad ir vėlesniais savo gyvenimo metais Valančių nešė stiprus įkvėpimo vėjas – tarsi galinga Šventosios Dvasios jėga. Nors kilęs iš pasiturinčių ūkininkų, bet vis tik sodžiaus vaikis, vedamas mokslo troškimo, tapo išsilavinusiu kunigu, vėliau – Kunigų seminarijos rektoriumi, o galiausiai buvo pakeltas į vyskupus. Valančius savo mąstymu, veikla ir užmojais buvo gerokai pralenkęs savo krašto visuomenę. Jis tarytum sklendė aukštai ir iš ten viską matė aiškiai, tarsi ant delno: ką svarbaus galima nuveikti tautai, ką keisti ar apsaugoti. Tokiam jo gyvenimo „skrydžiui“ reikėjo išminties, atsakomybės, gilaus pasitikėjimo Dievu ir savo pašaukimu, aiškumo bei drąsos veikti sudėtingomis politinėmis sąlygomis.

Nuo gabaus studento iki puikaus pedagogo

Motiejui Valančiui buvo 15 metų, kai tėvas iš namų Nasrėnuose (Kretingos apskritis, Salantų valsčius) atvežė jį į Žemaičių Kalvarijos dominikonų antrą gimnazijos klasę. Apie save jis sakė, kad „buvęs išlepintas ir liguistas; todėl mažas kaip vagelis, liesas kaip penėtas svirplys, lengvas kaip ligota žąsis pavasarį.“ 1821 m. Valančius sėkmingai baigė visas šešias gimnazijos klases ir įgijo teisę stoti į aukštąją mokyklą. Toliau porą metų mokėsi Varnių dvasinėje seminarijoje, o iš ten buvo nusiųstas mokytis į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, veikusią prie Vilniaus universiteto. Čia Valančius buvo vienas iš pusšimčio jaunuolių, pasiryžusių tapti kunigu. Paskaitos dažnai vykdavo sykiu su kitais universiteto studentais, tačiau seminarijos auklėtiniai turėjo būti itin drausmingi. Į paskaitas juos atlydėdavęs prefektas rūpinosi, kad jie nepasiduotų pasaulietiškumui.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus

Nasrėnuose (Kretingos r.). Iš svetainės saugoma.lt

Vilniuje Motiejus sutiko ir kraštiečių žemaičių – Simoną Stanevičių, Kajetoną Nezabitauskį, Simoną Daukantą. Jis labai daug skaitė, mokėsi net penkių užsienio kalbų, atsidėjęs studijavo retoriką, lenkų, rusų literatūrą. Vėliau pasinėrė į teologijos, Šv. Rašto ir religinių dalykų studijas. Nors Valančius buvo labai darbštus ir atkaklus moksle, seminarijos vadovybė, už jo aštroką charakterį ir pasisakymus, vis dėlto įvertino jį kaip nepaklusnų seminaristą, kuris privalėjo taisytis. Po metų Motiejus gavo teologijos magistro laipsnį ir netrukus, 1828 m. gegužės 19 d., Vilniaus Katedroje buvo įšventintas į kunigus. Iškilmingos primicijos įvyko Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Sugrįžęs į Žemaitiją, Valančius vasarą praleido tėviškėje, o rudenį rado darbą toli nuo namų – Gudijoje, Minsko diecezijoje, kur Mozyriaus progimnazijoje įsidarbino tikybos mokytoju ir kapelionu. Prabėgus šešeriems metams, kunigas Motiejus kreipėsi į vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį, prašydamas priimti jį atgal į Žemaičių vyskupiją. Po ilgų biurokratinių susirašinėjimų Valančiui buvo duotas sutikimas sugrįžti ir įsidarbinti Kražių gimnazijos kapelionu. Čia jis dėstė tikybą ir buvo itin turtingos, senais leidiniais gausios gimnazijos bibliotekos bibliotekininku, todėl turėjo gerą progą rimtai studijuoti įvairius teologinius veikalus.

Motiejus pasižymėjo ne tik kaip gabus pedagogas, bet ir ėmėsi rašyti didelį veikalą apie Žemaičių vyskupystės istoriją. Žemaičių vyskupijos dvasininkai netrukus pastebėjo jį kaip itin kompetentingą ir rimtą kandidatą darbui Vilniaus katalikų dvasinėje akademijoje, todėl Valančius vėl sugrįžo į Vilnių, tik šįkart jau kaip dėstytojas. 1842 metais jis gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Vis dėlto netrukus teko atsisveikinti su Vilniaus dvasine akademija, nes, carinei valdžiai vis labiau kontroliuojant Katalikų bažnyčią ir seminaristų rengimą, ši mokymo įstaiga buvo perkelta į Peterburgą.

Didelę įtaką Valančiui padarė šios seminarijos rektorius kunigas Ignacas Holovinskis, kurį rusų valdžia laikė sau palankiu žmogumi, nors iš tiesų jis buvo ištikimas Vatikano bendradarbis. Tuo metu M. Valančius susidraugavo ir su S. Daukantu, kuris padarė didelę įtaką jo lietuvybės sampratai ir paskatino jį rašyti lietuviškai.

Pirmasis Varnių seminarijos rektorius

Peterburge Valančius ilgai neužsibuvo – dėl sveikatos atsisakęs pareigų, sugrįžo į Žemaitiją. Kaip tik tada rusų administracija, vykdydama seminarijų reformas, išvarė joms vadovavusius kunigus misionierius. Tuomet I. Holovinskis Varnių seminarijos rektoriumi pasiūlė M. Valančių. 1845 m. rudenį jis buvo patvirtintas pirmuoju Varnių seminarijos rektoriumi. Taip prasidėjo didysis Motiejaus Valančiaus veiklaus gyvenimo skrydis.

Iki tol Varnių seminarijoje darbas buvo pakrikęs, trūko drausmės ir auklėjimo. Tad paskirtam rektoriui teko imtis darbo iš peties. Čia jis sutvarkė drausmę ir tvarką, pakvietė dėstyti jaunus ir gabius savo auklėtinius, baigusius Peterburgo dvasinę akademiją, taip pat pasirūpino, kad studentai galėtų plačiau vartoti žemaičių kalbą. Naujasis rektorius rado galimybių tęsti savo pradėtą Žemaičių vyskupijos istorijos rašymą.

Tuo metu vyko derybos tarp Rusijos vyriausybės ir Šventojo sosto dėl konkordato – sutarties su popiežiumi, kuria buvo nustatoma Katalikų Bažnyčios padėtis Rusijos imperijoje. Vatikanas siekė, kad katedroms vadovautų ne carinės valdžios statytiniai, o ištikimi ir kompetentingi vyskupai, kurių tuomet trūko. 1847 m. sudarius konkordatą, Motiejus Valančius buvo pastebėtas kaip tinkamas kandidatas į vyskupus.

Knygos „Žemaičių vyskupystė“ titulinis lapas.

1848 m. Iš Žemaičių dailės muziejaus rinkinių

Žemaičių vyskupystė buvo dukart padidinta ir išplėsta: jai atiteko aštuoni Vilniaus vyskupijos dekanatai ir septyni vienuolynai, vyskupija apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas. 1849 m. popiežius Pijus IX Motiejų Valančių paskyrė Žemaičių vyskupu – pirmuoju kilusiu ne iš bajorų. 1850 m. vasarį Peterburge jis buvo konsekruotas vyskupu ir gavo audienciją pas carą Aleksandrą II. Pokalbio pabaigoje caras norėjo naujajam vyskupui pabučiuoti ranką, tačiau Valančius, iš kuklumo, to neleido. Grįžtantį naująjį Žemaičių vyskupą sutiko gausios žmonių minios, jį sveikino, o jis daugybei tikinčiųjų suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

„Ir taip galingu Dievo parėdymu nesitikėtai palikau Piemeniu Jūsų“

Pirmajame Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiškame laiške ši užrašyta mintis – tarsi jo veiklos moto. Ja Valančius pabrėžė, kad tapęs vyskupu jis ateina ne valdyti, o nuolankiai tarnauti.

Dvidešimt penkerius metus jis dirbo ne savo gerovei, bet Bažnyčios ir paprastų žmonių labui. Kasmet po kelis mėnesius vyskupas praleisdavo vizituodamas savo didelės vyskupijos parapijas. Jis neleisdavo kelti jokių didelių iškilmių nei vaišių. Valančiui buvo ypač svarbu, kad kunigai sąžiningai atliktų savo pareigas. Iš jų jis reikalavo visiško paklusnumo: bausdavo besipriešinančius paskyrimams į kitas parapijas, o nusikaltusieji buvo šalinami iš pareigų ir keičiami jaunais jo auklėtiniais.

Vyskupo nurodymu kiekvienoje bažnyčioje buvo atliekami turto aprašymai, o parapijos privalėjo įsteigti kasas, kurių naudojimas buvo griežtai kontroliuojamas. Jis taip pat įvedė ir saikingesnę kalėdojimo tvarką. Nors kunigams buvo griežtas ir reiklus, bet sužinojęs, kad kuriam nors iš jų stinga pragyvenimo lėšų, įpareigodavo dvarininkus pasirūpinti jų išlaikymu.

Valančius sumaniai tvarkė reikalus, remdamasis savo, kaip vyskupo autoritetu, išmintimi bei diplomatija.

Žvelgdamas reikliu vyskupijos šeimininko žvilgsniu, pastebėjęs apleistas, griūvančias bažnyčias ar kiaurus jų stogus, jis dėjo visas pastangas, kad tokie maldos namai būtų sutvarkyti ir atstatyti. Pirmiausia jis ragino tai daryti dvarininkus, o jei šie ignoruodavo, vyskupas nepasikuklindavo jų dar sykį perspėti arba net pagrasinti, kad jie gali likti be bažnyčios ir šv. Mišių. Valančiaus rūpesčiu Lietuvoje buvo pastatyta apie 50 naujų bažnyčių.

O mes, šiais laikais dalyvaudami šv. Mišiose ir išgirdę jas prasidedant Strazdelio giesme „Pulkim ant kelių“, turėtume žinoti, kad vyskupas Valančius visose bažnyčiose įsakė prieš sumą giedoti šią giesmę.

Sumanus švietėjas ir geraširdis ganytojas

Savo jautrią ganytojišką širdį jis buvo plačiai atvėręs paprastiems vyskupijos žmonėms – darė viską, kad galėtų jiems pagelbėti. Pirmiausia ėmė rūpintis žmonių švietimu ir mokslinimu bei mokyklų kūrimu. Motiejus Valančius vyskupijos dekanams išsiuntė raštus, nurodančius prie kiekvienos parapijos ar filijos įkurti parapines mokyklas ir jose mokyti lietuvių kalbos bei katekizmo. Kunigai kasmet teikė vyskupui žinias apie raštingų žmonių skaičių parapijose. Bajorai buvo raginami remti prie dvarų steigiamas mokyklas. Raštingumas augo kaip ant mielių.

1854 metais Žemaičių vyskupijoje veikė net 197 tokios mokyklos, kuriose mokėsi bemaž šeši tūkstančiai mokinių. Kai rusiškos mokyklos ėmė tuštėti, 1863 metais generalgubernatorius įsakė lietuviškas mokyklas uždaryti. Tuomet Valančius paskatino sodiečių jaunimo švietimą, o vaikus daraktoriams patarė mokyti namuose, slapstantis nuo žandarų.

Taip vyskupo, tarsi ypač sumanaus švietimo ministro, dėka Žemaitija raštingumo srityje pasiekė daugelio Europos šalių lygį.

Anot amžininkų liudijimų, Žemaičių vyskupas nepravažiuodavo nepakalbinęs sutikto žmogaus, dosniai šelpė ir rūpinosi neturtingaisiais, ypač vaikais. „Mums jis buvo tėvas, o ne vyskupas“, – taip apie jį atsiliepė ne vienas. Niekur nesirodydavo tuščiomis rankomis: važiuodamas visada turėdavo skanėstų, saldainių ar obuolių, dalydavo savo parašytas knygeles ar elementorius, medalikėlius ir pinigus. Kaip gerasis samarietis, jis priglausdavo sergančius, juos slaugydavo, apmokėdavo gydymą ir pirkdavo vaistus.

Kartą vaikas atėjo išpažinties pas vyskupą apsivilkęs per didelį „balakoną“ – apsiaustą. Vyskupas tai pastebėjo, ir išsiaiškinęs, kad rūbą paskolino brolis, pats likęs namie, liepė vaikui po Mišių ateiti į „palocių“, kur buvo pakviestas siuvėjas. Kitą sekmadienį vaikas grįžo namo jau su nauju drabužiu.

Vyskupo M. Valančiaus gyvenamasis namas Varniuose. Iš svetainės kalvotoji.lt

Varniuose, kurie tuo metu buvo tapę nemažu kultūros centru, buvo atidarytas vilniečio leidėjo Zavadskio knygynas, gausiai prekiavęs lietuviškomis knygomis, kurių kartais net pristigdavo. Vyskupas šiame miestelyje taip pat pasirūpino ir praktiniais dalykais: inicijavo vandens malūno statybą, kelio žvyravimą, kad būtų galima lengviau pristatyti paštą, išrūpino, kad Varniuose dirbtų gydytojas, įsteigė vaistinę.

„Velnias vos nepatrako…“

Vyskupas Motiejus Valančius bene labiausiai žinomas ir vertinamas už tuometinės liaudies gyvenimo palydovės – girtuoklystės suvaldymą. Blaivybės idėja jis sugebėjo uždegti ne tik kunigus, bet ir paprastus žmones. Jie buvo raginami atsisakyti alkoholio, įstodavo į blaivybės brolijas, ir taip, anot Žemaičių vyskupo, ėmė tuštėti „velnio koplyčios“ – karčemos.

Dvarininkai, rusų valdininkai ir smuklių laikytojai, praradę pajamas, ėmė vyskupą skųsti ir įvairiais būdais prieš jį kovoti. Tačiau Valančiaus blaivybės sąjūdis nė nemanė sudėti ginklų – priešingai, jis dar labiau įsisiūbavo. Špitolėse buvo įkurdintos blaivyklos, o vyskupas atkakliai platino atsišaukimus, kviesdamas žmones blaiviai gyventi.

Rezultatai netruko pradžiuginti: smarkiai nukrito bravorų pajamos, užsidarinėjo smuklės, daugybė žmonių įsitraukė į blaivybės brolijas. Blaivybės sąjūdis taip pat prisidėjo prie tautinės savimonės stiprinimo. Apie šį reikšmingą Valančiaus darbą buvo rašoma net užsienio šalių laikraščiuose.

Sėkmingus blaivybės darbus Žemaičių vyskupas Valančius su džiaugsmu aprašė ir savo Testamente: „Vienoj kelionėj mano 1858 metuose, apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę. Jūs, kaipo priklausantys vaikai, supratot balsą mano ir būtinai pametėt arielką. Džiaugės iš to Viešpats Dievas, džiaugės visas Dangus, džiaugės Tėvas Šventasis, džiaugiaus aš ir visi išmintingi žmonės, trokštantys jūsų gero. Matydamas tai, neprietelius dūšių jūsų – velnias vos nepatrako.“

Žemaičių vyskupo blaivybės sąjūdžio idėjos išliko aktualios ir vėlesniais laikais. Sovietmečiu atkurta Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veikla kėlė valdžios nepasitikėjimą, todėl buvo akylai stebima ir persekiojama KGB.

Caro nemalonėj

Motiejus Valančius nepritarė 1831 ir 1863 – 1864 metų sukilimams, manydamas, kad jie vargiai gali laimėti, o nuostoliai būtų itin dideli. Iš tiesų, sukilimui pralaimėjus, Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas ėmėsi neregėtai žiaurių represijų. Buvo persekiojami bajorai, deginamos kaimiečių sodybos, tūkstančiai žmonių ištremta į Rusiją ir Sibirą, keli tūkstančiai įkalinti, o apie 300 asmenų nubausta mirties bausme.

Žemaičių vyskupijoje nukentėjo daugiau nei šimtas kunigų: penki nužudyti, dar keli mirė kalėjimuose, kiti ištremti į Sibirą. Valančius atkakliai ir diplomatiškai stengėsi pagelbėti nelaimėliams. Jis ne sykį važiavo į Vilnių prašyti generalgubernatoriaus malonės ir užtarti nubaustuosius, nors pats kėlė didelį rusų nepasitikėjimą ir buvo nuolat akylai stebimas caro pareigūnų.

Valdžia jį baudė didžiulėmis pinigų sumomis ir įsakė vyskupui su visa seminarija persikelti į Kauną, siekdama dar labiau jį kontroliuoti. Muravjovas buvo numatęs ir jį patį ištremti į Rusijos platybes, tačiau to pavyko išvengti: pasklidus žiniai, atsisveikinti su mylimu vyskupu suvažiavo gausybė sodiečių su vežimais. Generalgubernatorius, pabijojęs galimų neramumų, šio sumanymo atsisakė.

Su dideliu skausmu Valančius rašė: „Puikią mūrinę seminariją Varniuose, kitados pastatytą Žemaičių vyskupo Jono Lapatinsko lėšomis, perdirbo kareivinėmis. Aštuonerius kapitulos namus pataisė ir išpuošė karininkams gyventi. Taip pat pastatė jiems kepyklą, pirtį, kalvę, raitšulę ir visa reikalinga kareiviams. … Taip Varniai, kurie per kelius šimtus metų buvo Žemaičiams dvasiškijos tiekėjai, pavirto kareiviapalaikių lizdu.“

Atkakli kova už lietuvišką žodį

Po spaudos draudimo 1865 m. rusai uždraudė lietuviškų knygų spausdinimą lotyniškais rašmenimis, o vietoj jų leido leidinius rusiškomis raidėmis – vadinamą „graždanką“. 1867 metais, kaip galingą atsvarą, vyskupas Valančius inicijavo lietuviškos spaudos platinimą. Jis rėmė lietuviškų knygų leidybą Rytprūsiuose ir skatino jų gabenimą į Lietuvą. Pamažu susikūrė platus knygnešystės tinklas – keturiasdešimt metų daugybė vyrų ir moterų iš Prūsijos slapta gabeno lietuviškus leidinius ir juos platino po Lietuvą. Caro valdžia itin aršiai kovojo su šia veikla.

Tuo metu Žemaičių vyskupas taip pat slapta leido ir platino savo knygeles, kuriose aprašė tikinčiųjų persekiojimus ir trėmimus, gynė Katalikų Bažnyčią nuo valdžios spaudimo, pasisakė prieš rusinimo politiką ir ragino laikytis tikėjimo bei moralinių vertybių. Šie leidiniai turėjo didžiulę įtaką Lietuvos liaudžiai.

Vyskupas Valančius, nors ir turėjo daugybę darbų bei rūpesčių, rasdavo laiko savo mėgstamam pomėgiui – rašymui. Jo rašytinis palikimas – daugiau nei 40 knygų. Svarbiausias iš jų – istorinis veikalas „Žemaičių Vyskupystė“, kuriame jis aprašė vyskupijos bažnytinį gyvenimą, parapijų ir bažnyčių būklę, fiksavo istorinius faktus ir pastebėjimus apie religinį gyvenimą, nagrinėjo moralės problemas, tikybos mokymą, skatino saugoti lietuvių kultūrą ir religiją.

Valančiaus plunksnai priklauso ir nemažai knygų vaikams, kurios yra didaktinio, pamokomojo pobūdžio, parašytų vaizdinga žemaičių kalba: „Vaikų knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano Tretininko“. Dauguma jo kūrinių yra dvasinės tematikos, skirti religiniam auklėjimui ir dorovei. Žemaičių vyskupas parašė ir paskelbė net 35 ganytojiškus laiškus, kuriuos kunigai privalėdavo paskelbti tikintiesiems iš savo bažnyčių sakyklų. Valančius ne tik pats rašė gimtąja kalba, bet skatino ir kitus imtis plunksnos, juos itin brangino bei vertino.

Rusijos valdžia uždraudė vyskupui Motiejui Valančiui keliauti po savo vyskupiją, o tikintiesiems sodiečiams – jį aplankyti. Tačiau „ganomieji“ vis dėlto paslapčia aplinkiniais keliais pasiekdavo Kauną, kad galėtų pamatyti ir susitikti savo mylimą vyskupą. Nors buvo ligotas ir senyvo amžiaus, katedroje jis uoliai klausydavo išpažinčių ir gausiems atvykėliams teikdavo Sutvirtinimo sakramentą. Per šv. Mišias vyskupas taip įtaigiai pamokslaudavo, ragindamas blaiviai gyventi, kad žmonės į visokias užeigas net pažiūrėti nenorėdavo.

Prieš mirtį savo „Testamentinėje gromatoje“ vyskupas Motiejus Valančius su dideliu susirūpinimu rašė: „Ką per kiaurą amžių savo jums sakiau, tą šiandien dar jums priminsiu: tūrėkitės vieros katalikų, nes atstoję nuo tos, pražūsite. Nesigailėkit dėl jos išlaikymo nei turtų, nei žemės, nei pagaliau gyvybės, nes to viso verta yra karalystė dangaus, kurią gal uždirbti tiktai katalikų vieroj. … Kentėkit visa, ką daleis Viešpats, nerūgokit ir žinokit, jogei sulauksit gadynės, kurioj praslinks persekiojimai, ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose jūsų žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes, “ – su dideliu tikėjimu ir vizionieriška įžvalga jis guodė mylimus ganomuosius.

Vyskupas M. Valančius savo brangią vyskupiją ir šį pasaulį paliko 1875 m. gegužės 17 d. Šio didžiai nusipelniusio Lietuvai žemaičio kūnas amžino poilsio atgulė Kauno Katedros kriptoje po didžiuoju altoriumi.

Šaltinis: krikscioniuprofsajunga.lt

Pas Viešpatį iškeliavo žinomas katalikų intelektualas Darius Alekna

2026-05-28T20:08:32.860+03:00

Su giliu liūdesiu pranešame, kad gegužės 28 d. į Amžinybę iškeliavo Darius Alekna – humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, klasikinės filologijos ir Viduramžių kultūros tyrinėtojas, visuomenininkas bei intelektualas, aktyviai reiškęs katalikų pasaulėžiūrą viešojoje erdvėje.

Darius Alekna gimė 1964 metais Kaune. Visą savo gyvenimą jis paskyrė mokslui, kultūrai ir Lietuvos intelektualinei tradicijai. Studijavo lietuvių ir klasikinę filologiją Vilniaus universitete bei Maskvos M. Lomonosovo universitete, vėliau gilino žinias Paryžiuje ir Fribūro universitete Šveicarijoje. 2007 metais Vilniaus universitete apsigynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Velionis buvo vienas ryškiausių Lietuvos patristikos ir medievistikos tyrinėtojų. Jo moksliniai interesai apėmė vėlyvosios Antikos ir Viduramžių politinę bei intelektualinę istoriją, ankstyvosios krikščionybės tekstus ir Europos kultūros ištakas. Dirbdamas Lietuvos kultūros tyrimų institute, jis reikšmingai prisidėjo prie humanitarinės minties puoselėjimo Lietuvoje.

Be akademinės veiklos, D. Alekna aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, drąsiai ir argumentuotai pasisakydavo kultūros, valstybės, demokratijos ir vertybinių klausimų temomis. Jis buvo Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, publicistas, daugelio straipsnių autorius, bendradarbiavęs su kultūriniais leidiniais, įvairiais Lietuvos žiniasklaidos portalais, tarp jų buvo ir mūsų portalo autorius bei palaikytojas.

Darių Alekną pažinojusieji jį prisimins kaip gilų mąstytoją, jautrų žmogų, principingą intelektualą ir nuoširdų pašnekovą, kuriam rūpėjo tiesa, žmogaus orumas ir Lietuvos kultūrinė ateitis.

Nuoširdžiai užjaučiame velionio artimuosius, bičiulius, kolegas ir visą katalikišką bendruomenę.

Amžinąjį atilsį duok mirusiajam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa tegu jam šviečia.

Šaltinis: laikmetis.lt

Dr. Violeta Vasiliauskienė. Ar referendumas dėl šeimos sampratos prieštarauja Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams?

2026-05-28T14:33:35.241+03:00

Krikščionių profsąjungos narės dr. V. Vasiliauskienės straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2026 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo Spaudos konferencijų salėje vykusioje diskusijoje „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“

2026 m. balandžio 15 d. grupė Europos Parlamento narių parašė laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, prašydami Komisijos daryti spaudimą Lietuvos politikams, kad šie sustabdytų referendumą dėl šeimos apibrėžimo mūsų pačių Konstitucijoje.

Sustokime ir pažvelkime, kas čia vyksta: Lietuvos parlamentarai nori užduoti Lietuvos piliečiams paprastą klausimą: ar sutinkate, kad Konstitucijoje būtų nurodyta, jog šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, taip pat iš motinystės ir tėvystės? Dar nespėjus klausimo aptarti Seime, Europos parlamentarai prašo Briuselio mus užčiaupti.

Tai labai dėsningas LGBTIQ+ šalininkų veikimo būdas. Jau tris dešimtmečius Vakarų vyriausybės ir jų finansuojamos tarptautinės organizacijos siekia tarptautiniu mastu iš naujo apibrėžti šeimą. Pagrindinė priemonė — frazės „egzistuoja įvairios šeimos formos” kartotinis įterpimas į JT dokumentus, norint pakeisti naratyvą ir sudaryti įspūdį, kad „įvairių šeimos formų“ įtvirtinimas yra besąlyginė mūsų pareiga. Tačiau būtina pabrėžti, kad tai tik politinis spaudimas, o ne teisinis įpareigojimas – nei tarptautinės, nei ES teisės normos nereikalauja to iš Lietuvos.

Tarptautinės teisės normos gina šeimą

Pradėkime nuo to, dėl ko visi sutaria. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – dokumente, kuriuo grindžiama visa šiuolaikinė žmogaus teisių teisė – teigiama, jog „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma[1]“. Tai beveik pažodžiui atspindėta pagrindinėse privalomose tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte bei Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo. Šias sutartis ratifikavo beveik visos pasaulio šalys. Taigi sutariama, kad tarptautinė teisė saugo šeimą.

Tačiau čia kyla antrasis klausimas: kaip mes interpretuojame tą apsaugą?

Kai žiūrime į pačius tekstus – ne politines interpretacijas, o žodžius, kurie įrašyti sutartyje – matome, kad minėtuose dokumentuos nuosekliai vartojami terminai „vyrai ir moterys“, „vyras ir žmona“. Tai – sąmoningas šių sutarčių rengėjų pasirinkimas, išreikštas tarptautinėse sutartyse, kuriuos pasirašė beveik visos pasaulio valstybės. Todėl visiškai pagrįsta aiškinti šias nuostatas kaip saugančias šeimą, grindžiamą vyro ir moters sąjunga – ir toks aiškinimas neprieštarauja tarptautinei teisei, o kaip tik ją atspindi[2].

JT dokumentai neapibrėžia šeimos

JT institucijos savo dokumentuose pripažįsta, kad nėra vieningo šeimos apibrėžimo. JT Žmogaus teisių komitetas – institucija, oficialiai stebinti, ar šalys laikosi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto – dar 1990 m. paskelbė autoritetingą šeimos sąvokos aiškinimą[3]. Jame teigiama, jog „Komitetas pažymi, kad šeimos samprata tam tikrais aspektais gali skirtis skirtingose valstybėse ir net skirtinguose tos pačios valstybės regionuose, todėl nėra įmanoma pateikti vienos standartinės šios sąvokos apibrėžties. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad tais atvejais, kai pagal valstybės teisę ir praktiką tam tikra asmenų grupė yra laikoma šeima, jai turi būti suteikta Pakto 23 straipsnyje numatyta apsauga.“ Šis JT komiteto 1990 m. pareiškimas niekada nebuvo atnaujintas, peržiūrėtas ar pakeistas, nors kitais klausimais Komitetas savo gaires yra atnaujinęs ir pakeitęs.

Tačiau noro ir bandymų pakeisti šią praktiką tikrai buvo. Straipsnio pradžioje minėta frazė – „egzistuoja įvairios šeimos formos“ – jau trisdešimt metų įtraukiama į JT konferencijų dokumentus, tačiau kiekvieną kartą nemažai valstybių oficialiai pareikšdavo išlygas, išreikšdamos susirūpinimą dėl to, kaip bus aiškinama sąvoka „šeima“. Per trisdešimt metų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nė karto nepriėmė šios frazės konsensuso pagrindu.

Europos žmogaus teisių teismas nenurodo, kaip apibrėžti šeimą

Dabar norėčiau aptarti Europos žmogaus teisių konvenciją, nes būtent ja LGBTIQ+ tarpfrakcinė grupė remiasi labiausiai.

Konvencijos 12 straipsnis nurodo, kad „Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus.[4]“ Iš citatos matome, kad Konvencija daro aiškią nuorodą į nacionalinius įstatymus. Būtent kiekvienos šalies nacionaliniai įstatymai reglamentuoja, kaip ši teisė veikia praktikoje. Tai buvo sąmoningas konvencijos rengėjų pasirinkimas.

Europos žmogaus teisių teismas šiuo klausimu išreiškė labai aiškią poziciją. 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją teismas nusprendė, kad Konvencija nereikalauja, jog šalys leistų tos pačios lyties poroms tuoktis[5]. 2016 m. byloje „Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją“ jis patvirtino, kad šalys nėra įpareigotos leisti tos pačios lyties poroms tuoktis[6].

Oponentai dažnai mini 2023 m. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Fedotova prieš Rusiją — tačiau ir šioje byloje Teismas neįpareigojo valstybių pripažinti tos pačios lyties santuokų: jis tik nustatė, kad valstybės turi suteikti tam tikrą teisinį pripažinimą tos pačios lyties poroms, palikdamas pačioms valstybėms nuspręsti, kokia forma ir kokiu būdu tai padaryti.

Kaip EŽTT pažymėjo kitoje panašioje byloje Maymulakhin and Markiv prieš Ukrainą, „Nors Teismas iki šiol neaiškino Konvencijos 8 straipsnio kaip nustatančio valstybėms narėms pozityvią pareigą suteikti galimybę sudaryti santuoką tos pačios lyties poroms, jis patvirtino, kad pagal šios nuostatos nustatytas teigiamas pareigas valstybės narės privalo sukurti teisinę sistemą, leidžiančią užtikrinti tinkamą tos pačios lyties porų santykių pripažinimą ir apsaugą. Teismas taip pat nusprendė, kad valstybės narės turi platesnę vertinimo laisvę nustatydamos tikslią teisinę sistemą, kuri turi būti taikoma tos pačios lyties poroms.“[7] Taigi EŽTT praktikoje atskiriama 8 straipsnyje numatyta savarankiška Konvencijos „šeimyninio gyvenimo“ sąvoka ir konkretus teisinis statusas, suteikiamas santykiams pagal nacionalinę šeimos teisę. Pripažinimas, kad tos pačios lyties asmenų santykiai gali būti laikomi „šeimyniniu gyvenimu“, savaime nereiškia pareigos suteikti jiems tokį patį teisinį statusą kaip vyro ir moters santuokai.

Kitaip tariant, net pati pažangiausia EŽTT jurisprudencija nepanaikina valstybių diskrecijos šeimos apibrėžimo klausime. Lietuva, rengdama šį referendumą, nepažeidžia Europos konvencijos — ji naudojasi būtent ta laisve, kurią Konvencija jai palieka.

ES neturi teisės spręsti, kaip mes apibrėžiame šeimą

ES neturi įgaliojimų apibrėžti, kas yra šeima. Tai nėra ginčytinas teiginys – jį pripažįsta net tie, kurie norėtų, kad būtų kitaip. Viename iš pagrindinių akademinių darbų apie ES šeimos teisę, išleistame 2024 metais Kembridžo universiteto leidykloje, aiškiai teigiama: „ES vis dar neturi teisėkūros kompetencijos šeimos teisės srityje ir tikriausiai jos niekada neturės[8].“ Tame pačiame darbe pažymima, kad nėra vieningos ES šeimos apibrėžties – skirtinguose ES dokumentuose ši sąvoka vartojama skirtingai, priklausomai nuo konkrečios politikos srities, pavyzdžiui, laisvo judėjimo ar nediskriminavimo teisės.

ES pagrindinių teisių chartija gina teisę tuoktis ir kurti šeimą – tačiau laikantis nacionalinių įstatymų. Chartijos nuostata atkartoja Europos žmogaus teisių konvencijos 12 str. tekstą. Taigi ir čia matome valstybių diskrecijos laisvę.

ES Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje laikėsi pozicijos neperimti valstybių kompetencijos šeimos teisės srityje. Nagrinėdamas tos pačios lyties porų klausimus – pavyzdžiui, Coman byloje[9] dėl laisvo judėjimo – jis aiškiai nurodė, kad jo sprendimas taikomas tik tame konkrečiame kontekste, o kai pora apsigyvena valstybėje narėje, jų padėtį reglamentuoja nacionaliniai įstatymai.

Taigi, kai LGBTIQ+ tarpfrakcinė grupė kreipiasi į Komisiją, ragindama daryti spaudimą Lietuvai, ji nenurodo jokios konkrečios teisės normos, kurią Lietuva būtų pažeidusi. Iš esmės prašoma politiškai kištis į klausimo, kurį pati ES teisė aiškiai palieka valstybių narių kompetencijai, sprendimą – iš esmės į valstybės vidaus reikalus. Būtent todėl buvo pasirinktas politinio laiško, o ne teisinio skundo kelias — nes nėra aiškaus teisinio pagrindo tokiam skundui pateikti.

Suverenitetas priklauso tautai

Reikia prisiminti, kad kiekviena valstybė turi suverenitetą – išimtinę galią, kurią turi tik valstybės, leidžiančią jai be išorės kišimosi spręsti savo vidaus ir išorės reikalus. Pati Jungtinių Tautų chartija yra pagrįsta valstybių suvereniu lygiateisiškumu – kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teisinę tvarką, savo konstituciją, savo socialinį modelį. Nė viena tarptautinė institucija neturi teisės nurodyti suvereniai tautai, ką jos konstitucija turi numatyti dėl šeimos. Tarptautinė teisė taip neveikia.

O Lietuvoje suverenitetas nepriklauso nei vyriausybei, nei teismams, nei netgi Seimui. Mūsų Konstitucija aiškiai nurodo: suverenitetas priklauso tautai. Tauta yra visos konstitucinės valdžios šaltinis.

Štai kodėl viskas, ką šiandien aptarėme, veda ta pačia kryptimi. JT teigia, kad kiekviena šalis pati apibrėžia šeimą. Europos žmogaus teisių teismas šį klausimą palieka nacionalinei diskrecijai. ES neturi kompetencijos šeimos teisės srityje. O mūsų pačių konstitucinė tvarka aukščiausiąją valdžią suteikia būtent tam, kam ji ir priklauso – Lietuvos žmonėms.

Referendumas yra tiesiog tos valdžios įgyvendinimas. Tiesioginis, demokratinis atsakymas į klausimą, į kurį visada turėjome atsakyti patys.

Aš jį palaikau ir kviečiu jus padaryti tą patį.

Šaltinis: krikscioniuprofsajunga.lt

[1] Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1948 m. gruodžio 10 d., GA Res. 217A (III). Prieiga per internetą: https://www.ohchr.org/en/human-rights/universal-declaration/translations/lithuanian

[2] C-Fam (Center for Family and Human Rights). The Family in International Law and Policy. New York: C-Fam, July 24, 2023. Prieiga per internetą: https://c-fam.org/wp-content/uploads/The-Family-in-International-Law-and-Policy.pdf.

[3] United Nations Human Rights Committee. General Comment No. 19: Protection of the Family, the Right to Marriage and Equality of the Spouses (Art. 23), 27 July 1990, HRI/GEN/1/Rev.9 (Vol. I). Prieiga per internetą: Refworld. Žiūrėta 2026 m. gegužės 18 d.

[4] Council of Europe. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Roma, 1950 m. lapkričio 4 d., ETS Nr. 005. https://www.echr.coe.int/documents/d/echr/convention_lit.pdf

[5] European Court of Human Rights. Schalk and Kopf v. Austria, Application No. 30141/04, Judgment of 24 June 2010, § 61. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-99605, para. 61.

[6] European Court of Human Rights. Chapin and Charpentier v. France, Application No. 40183/07, Judgment of 9 June 2016, §§ 39–41. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-163436, para. 36-40.

[7] European Court of Human Rights. Maymulakhin and Markiv v. Ukraine, Application No. 75135/14, Judgment of 1 June 2023. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-224984, para. 65.

[8] Öberg, Marja-Liisa ir Tryfonidou, Alina (red.). The Family in EU Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2024. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1017/9781009498838, p. 4.

[9] Court of Justice of the European Union. Press Release No 80/18: The term “spouse” within the meaning of EU law on freedom of movement includes spouses of the same sex (Case C-673/16, Coman and Others v Inspectoratul General pentru Imigrări and Ministerul Afacerilor Interne), 5 June 2018. https://curia.europa.eu/site/upload/docs/application/pdf/2018-06/cp180080en.pdf

Ryszard Legutko. Vienos lyties asmenų santuokos ir Europos teisės degradacija

2026-05-27T22:19:40.511+03:00

Europos Parlamento nuotr.

Iki neseniai Lenkijos santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, apibrėžimas atrodė neliečiamas dėl bent dviejų priežasčių. Pirma, Lenkijos Konstitucijos 18 straipsnis skelbia: „Santuoka, kaip vyro ir moters sąjunga, taip pat šeima, motinystė ir tėvystė yra Lenkijos Respublikos globojama ir saugoma.“ 2005 m. Konstitucinis Tribunolas vienareikšmiškai išaiškino šį straipsnį, nuspręsdamas, kad jis apibrėžia santuoką. Tribunolas patvirtino, kad „santuoka, kaip vyro ir moters sąjunga, įgijo atskirą konstitucinį statusą Lenkijos Respublikos nacionalinėje teisėje remiantis Konstitucijos 18 straipsniu. Bet koks šio statuso pakeitimas būtų įmanomas tik keičiant Konstituciją.“

Antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri yra Europos Sąjungą sudarančių sutarčių dalis, savo 9 straipsnyje teigia: „Teisė tuoktis ir teisė kurti šeimą garantuojamos pagal šių teisių įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus.“ Šis 2009 m. įsigaliojęs straipsnis turėjo patvirtinti ES valstybių narių suverenitetą nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais didėjančio įvairių grupių ir organizacijų spaudimo.

Šios apsaugos priemonės pasirodė esančios nepakankamos. 2025 m. Europos Teisingumo Teismas išnagrinėjo dviejų vyrų, susituokusių Berlyne pagal Vokietijos teisę ir siekusių, kad jų santuoka būtų pripažinta pagal Lenkijos teisę, skundą. Teismas priėmė pareiškėjams palankų sprendimą, remdamasis „judėjimo ir apsigyvenimo teisėmis“. Gegužės 14 d. Lenkijos Vyriausiasis administracinis teismas inkorporavo (pritaikė) šį sprendimą, pasiųsdamas signalą, kad Lenkijos Konstitucija nėra aukščiausias teisinis autoritetas ir kad Europos teisėjų sprendimas yra už ją viršesnis. Teismas ignoravo Konstitucinio Tribunolo sprendimą dėl Konstitucijos straipsnio apie santuoką ir pareiškė, kad šis straipsnis neatmeta kitų rūšių santuokų galimybės.

Europos Teisingumo Teismas argumentavo, kad valstybė gali atsisakyti registruoti vienos lyties porų santuokos liudijimą, teisėtai išduotą kitoje valstybėje narėje, „jeigu pirmojoje valstybėje narėje yra kitų priemonių, užtikrinančių, kad tos pačios lyties asmenys galėtų gauti savo santuokos pripažinimą trečiųjų šalių atžvilgiu“. Tačiau ji negali atsisakyti to padaryti, jei tokių priemonių nėra. Paprasčiau tariant, valstybė gali atsisakyti pripažinti kitoje šalyje sudarytą vienos lyties asmenų santuoką – bet tik tuo atveju, jei ji pripažįsta tokią santuoką. Tai nėra teisinis atskyrimas; tai – prieštaravimas.

Teisėjai priėjo prie šios išvados ignoruodami Pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnį ir priimdami absurdišką prielaidą, kad judėjimo ir apsigyvenimo laisvė atima iš valstybės jos pagrindinių institucijų ir moralės normų apsaugą. Šiuo atveju asmeniui, atvykusiam iš Vokietijos apsigyventi Lenkijoje, buvo suteikta galia priversti Lenkijos institucijas perimti dalį Vokietijos teisės. Iki šiol galiojo priešingas principas: tie, kurie naudojosi judėjimo ir apsigyvenimo teise, turėjo priimti šalies, į kurią atvyko, institucijas.

Šio sprendimo gynėjai teigė, kad valstybės narės vis dar išlaiko teisę apibrėžti santuokos institutą, nes iš Europos Teisingumo Teismo sprendimo kylanti pareiga susijusi tik su teisinių pasekmių pripažinimu ES teisės kontekste. Šis argumentas yra tuščias, nes teisinė pasekmė yra ta, kad vienos lyties asmenų santuokos nuo šiol bus pripažįstamos Lenkijoje, o Lenkijos Konstitucija ir Pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnis, turėję apsaugoti Lenkiją nuo tokių pasekmių, tapo praktiškai beverčiai.

2023 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas kitą bylą, priėjo prie panašios išvados dėl būtinybės Lenkijoje pripažinti vienos lyties asmenų santuokas, šį kartą remdamasis Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būstas ir susirašinėjimas“. Priimdamas šį sprendimą, teismas netiesiogiai pripažino, kad šiame straipsnyje esantis šeimos apibrėžimas apima ir vienos lyties asmenų santuokas, o tai ir buvo pagrindinis bylos klausimas. Tai tolygu argumentacijai ratu (ydingam ratui); teismas savo išvadą traktavo kaip prielaidą.

Rėmimasis antidiskriminacinėmis nuostatomis siekiant užginčyti santuokos, kaip išimtinai vyro ir moters sąjungos, pobūdį, daro tą pačią logikos klaidą. Bendras diskriminacijos draudimas negali reikšti, kad santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, išimtinumas yra vienos lyties asmenų santuokų diskriminacija, nebent daroma prielaida, kad egzistuoja universali teisė į santuoką ir kad santuoka yra atvira koncepcija.

Esame laipsniškos teisės degradacijos liudininkai, o teisiniai argumentai vis labiau virsta sofizmais. ES uolumas pavertė Europos teismus tironais, kurie primeta kairiąją darbotvarkę ES valstybėms narėms. Nacionalinės konstitucijos, kadaise laikytos šventomis, dabar nustumiamos į šalį pagal Europos teisėjų užgaidas.

Ryszard Legutko yra lenkų filosofas ir politikas, Krokuvos Jogailos universiteto filosofijos profesorius, besispecializuojantis antikos filosofijos ir politikos teorijos srityse.

Versta iš firstthings.com

Dovilas Petkus. Kas Lietuvoje gins smulkųjį verslą?

2026-05-27T11:06:21.701+03:00

Lietuvoje apie smulkųjį ir vidutinį verslą kalbame daug ir gražiai. Jį vadiname ekonomikos stuburu, regionų gyvybės šaltiniu, vidurinės klasės garantu. Tačiau realybėje smulkusis yra sistemiškai diskriminuojamas.

Didžioji Lietuvos SVV (smulkaus ir vidutinio verslo) problema nėra idėjų trūkumas Lietuvos verslininkų galvose. Nėra taip, kad žmonės nenorėtų kurti verslų, investuoti ar samdyti darbuotojų. Dažniausiai juos stabdo trys labai konkretūs dalykai: neapibrėžtumas, per didelė administracinė našta ir pinigų srautų spaudimas.

Stabilūs mokesčiai: metas naujam susitarimui

Lietuvos verslui dažnai sunku ne tik dėl to, kad mokesčiai yra didžiausi regione. Problema ir tai, kad taisyklės pernelyg dažnai keičiasi.

GPM, PSD, VSD, PVM ar pelno mokesčio reguliavimo korekcijos tampa beveik nuolatiniu fonu. Didelėms įmonėms tai nepatogu. Smulkiajam verslui – mirtina.

Verslas investuoja ne šiandienai, o keleriems metams į priekį. Jis planuoja samdymą, įrangos pirkimą, paskolas, plėtrą. Kai mokestinė aplinka nuolat kinta, atsiranda neapibrėžtumas, kuris stabdo sprendimus.

Todėl Lietuvos verslui šiandien reikalingas bendras visų partijų susitarimas (kaip ir gynybos ar švietimo srityje), skirtas stabilizuoti ir nekeisti mokesčių režimo bent artimiausius 5 metus. Stabilumas ekonomikoje yra ne mažiau svarbus faktorius nei pats tarifas.

Grynieji pinigai: ne nostalgija, o ekonominė laisvė

Kalbėdami apie smulkaus ir vidutinio verslo stiprinimą, negalime ignoruoti dar vieno svarbaus klausimo – grynųjų pinigų išsaugojimo. Lietuvoje pastaraisiais metais netrūko politikų iniciatyvų atsiskaitymą grynaisiais vis labiau riboti.

Kitose Europos šalyse: Slovakijoje, Vengrijoje, dabar ir Slovėnijoje žmonės taip vertina savo finansinę laisvę ir patogumą, kad net privertė savo valdžias atsiskaitymą grynaisiais įtvirtini šalių Konstitucijose.

Atsiskaitymo grynaisiais galimybės kitose Europos šalyse (ne tik Pietų Europoje), bet ir Vokietijoje iki šiol žymiai platesnės nei pas mus.

Mūsuose, ypač sostinėje, gi vis labiau gausėja atsiskaitymų "tik kortele" būdas. Nepaisant to, kad grynieji vis dar pripažįstami, kaip lygiaverčiai pinigai, kai kuriems verslams netrukdoma diskriminuoti norinčius atsiskaityti grynaisiais.

Didžiuosiuose miestuose atsiskaitymas kortele ar telefonu daugeliui tapo kasdienybe. Tačiau Lietuva nesibaigia didmiesčiais. Regionuose, turguose, smulkiose parduotuvėse, paslaugų sektoriuje ar tarp vyresnio amžiaus gyventojų grynieji pinigai vis dar išlieka esmine atsiskaitymo priemone.

Korteliniai atsiskaitymai reiškia terminalų kaštus, bankinius mokesčius, tarpininkavimo išlaidas ir didesnę priklausomybę nuo finansinių institucijų. Didelėms korporacijoms tai dažnai tik nedidelė veiklos eilutė sąnaudų lentelėje. Smulkiam verslui, kur kiekvienas procentas maržos yra svarbus, tai gali būti reali papildoma našta.

Be to, grynieji pinigai užtikrina atsparumą sutrikimams. Technologiniai trikdžiai, bankinių sistemų gedimai ar elektroninių atsiskaitymų ribojimai neturi sustabdyti prekybos ir paslaugų teikimo.

Dar svarbiau – grynieji pinigai suteikia pasirinkimo laisvę. Valstybė neturėtų tyliai stumti visuomenės į visišką priklausomybę nuo skaitmeninių atsiskaitymų infrastruktūros, ypač kai daliai smulkaus verslo ir regionų gyventojų tai nėra nei praktiška, nei ekonomiškai naudinga.

Ekonominis šuolis - mažesnis pirmųjų darbuotojų apmokestinimas

Daugelis Lietuvos smulkių verslų ilgai lieka „vieno žmogaus verslais“. Ne todėl, kad nenori plėstis, o todėl, kad pirmas darbuotojas dažnai reiškia didelį finansinį šuolį.

Didžiausia kliūtis čia – ne pats samdymo procesas, o aukštas darbo jėgos apmokestinimas. Darbdaviui darbuotojo atlyginimas reiškia ne tik algą, bet ir reikšmingą papildomą mokestinę naštą bei socialinius įsipareigojimus. Mažam verslui tai dažnai tampa riba tarp augimo ir stagnacijos.

Todėl įstatyminės lengvatos, mažinančios darbo jėgos apmokestinimą pirmiems 3–5 darbuotojams, galėtų tapti naujuoju ekonomikos šuoliu SVV. Tai būtų priemonė, leidžianti smulkiam verslui ne tik išgyventi, bet ir plėstis.

Kai samdyti tampa ekonomiškai racionaliau, auga įmonė, mažėja ekonominis šešėlis, vystosi ekonomika.

Sąžiningi atsiskaitymai: smulkusis verslas nesulaukia savo pačių uždirbtų pinigų

Tai viena labiausiai nutylėtų problemų šiandienos Lietuvos verslo aplinkoje.

Daugelis smulkių ir vidutinių įmonių žlunga ne todėl, kad jų produktas blogas ar veikla nuostolinga. Jas dažnai smaugia pinigų srautų krizės, kurias sukelia uždelsti atsiskaitymai.

Ypač opi problema – didžiųjų prekybos tinklų praktika atsiskaityti su tiekėjais tik po kelių mėnesių.

Smulkus verslas dažnai neturi derybinės galios tam pasipriešinti, nes prekybos tinklai rinkoje užima dominuojančią poziciją.

Praktikoje tai reiškia, kad mažas gamintojas ar tiekėjas prekes jau būna pristatęs, patyręs visas gamybos, logistikos ir darbo sąnaudas, tačiau pinigų už savo produkciją laukia ilgiau nei kelis mėnesius.

Tai nėra sveikas ekonominis balansas.

Todėl Lietuvoje būtina aiškiai riboti atsiskaitymo terminus – pavyzdžiui, iki 30 kalendorinių dienų.

Tai reikštų: stabilesnius pinigų srautus smulkiam verslui, mažesnį bankrotų skaičių ir sąžiningesnį santykį tarp smulkių gamintojų - tiekėjų ir dominuojančių prekybos tinklų.

Smulkus ir vidutinis verslas dažnai žūsta ne dėl blogos idėjos ar nepaklausaus produkto. Jis žūsta todėl, kad per ilgai laukia savo pačių uždirbtų pinigų.

Lietuvoje mėgstame sakyti, kad smulkusis verslas yra ekonomikos pagrindas. Bet jei tai tiesa, kodėl būtent jam dažniausiai tenka didžiausia našta?

Kol smulkus verslas skęsta biurokratijoje, dvejoja samdyti darbuotoją ir mėnesiais laukia pinigų iš didesnių rinkos žaidėjų, visos politikų kalbos apie verslo skatinimą yra tik politinė dekoracija.

Klausimas šiandien paprastas: ar norime valstybės, kurioje smulkus verslas auga, kuria darbo vietas ir stiprina regionus, ar valstybės, kurioje išgyvena tik tie, kurie turi pakankamai kapitalo atlaikyti sisteminį spaudimą?

Vytis Turonis. Kai išprotėjusios dorybės tampa neteisingumo priedanga

2026-05-27T11:00:24.672+03:00

Apie pagalbinį apvaisinimą, Konstitucinio Teismo nutylėjimus ir vaiko teisių išstūmimą suaugusiųjų teisių plėtros vardan.

Yra idėjų, kurios šiandien beveik nepasiduoda kritikai. Lygybė. Laisvė. Nediskriminavimas. Kas galėtų būti prieš? Ir vis dėlto būtent ties tuo slypi viena pavojingiausių šiuolaikinės politikos ir teisėkūros pagundų: įprastus žodžius ir specialius terminus atplėšti nuo tikrovės, kuriai jie turi tarnauti. Panašiai ir su dorybe: ji nustoja būti dorybe, kai netenka ryšio su kitomis dorybėmis ir tiesa.

Gailestingumo riba yra teisingumas, lygybės riba yra prigimtinė tikrovė, laisvės riba yra atsakomybė, o kiekvienos subjektinės teisės riba yra kito asmens orumas. Kai šios ribos ištrinamos, pradedama veikti priešingai: gailestingumas virsta pataikaujančiu neteisingumu, lygybė — skirtingų dalykų prievartiniu sulyginimu, nediskriminavimas — draudimu apskritai skirti tai, kas iš tikrųjų skirtinga.

Dar visai neseniai apie (G. K. Chestertono „nukaldintas“) išprotėjusias dorybes Lietuvoje kalbėta Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos kontekste. Reformai pritariantys akcentavo, kad būtina sukurti tikrai vaikocentrišką įstatymą, kuris įteisintų vaiko teisių ir jo geriausių interesų pirmumo standartą, o visą teisinę sistemą orientuotų į silpniausiojo žmogaus teisių užtikrinimą. Įstatymas buvo pakeistas.

Ar šiandien sumažėjo smurto prieš vaikus? Norėtųsi, kad taip būtų, bet dabartinės diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo perša mintį, kad ne. Susidaro įspūdis, kad silpniausiųjų gynimas, kartais net neproporcingomis priemonėmis, siūlomas tik tada, kai yra suderinamas su ekonominiais interesais, o priešingu atveju tampa tik nemalonia kliūtimi, kurią renkamasi ignoruoti.

Dirbtinio apvaisinimo klausimas iš tikrųjų yra puiki iliustracija, kai susikerta vaiko ir kitų asmenų interesai. Žinoma, nevaisingumas gali sukelti kančią, ir jo nereikia nei menkinti, nei paversti abstrakčiu. Kiekvienai šeimai, kuri trokšta susilaukti vaiko, bet dėl medicininių priežasčių to negali, valstybė gali ieškoti pagrįstų pagalbos formų nevaisingumą gydant.

Tačiau iš šios tiesos negalima išvesti kitos, daug platesnės išvados: kad kiekvienas suaugusiojo noras susilaukti vaiko pasirinktomis ir technologiškai įmanomomis sąlygomis turi tapti teise, kurią valstybė privalo įgyvendinti. Net jeigu šį norą pastipriname valstybinės šeimos politikos interesu dėl gimstamumo statistikos gerinimo jis vis tiek nepraranda savo ydingumo. Teisė į vaiką yra pavojinga idėja, kuri lemia, kad vaikas neišvengiamai tampa kito asmens reikalavimo objektu. Toks redukuotas vaiko traktavimas, kaip pažeidžiantis jo žmogiškąjį orumą, niekada neturėtų būti įteisintas.

O gal visgi, esant tam tikroms sąlygoms, vaikas gali tapti tiesioginiu pavienio suaugusiojo paciento teisės įgyvendinimo rezultatu? Pavyzdžiui, jeigu tai susiję su objektyvia jo sveikatos būkle. Manau, kad ne, jeigu suprantame, kad pagalbinis apvaisinimas nėra eilinė sveikatos priežiūros paslauga. Tai nėra tas pats, kas kraujo tyrimas, vaistų paskyrimas ar operacija.

Šios intervencijos metu visada siekiama pradėti naują žmogaus gyvybę, todėl kartu atsiranda motinystės, tėvystės, kilmės, tapatybės, šeimos ir giminystės ryšiai. Tokios procedūros negalima sąžiningai vertinti vien per suaugusiojo sveikatos priežiūros prieinamumo prizmę.

Būtent šioje vietoje atsiveria silpnoji 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl pagalbinio apvaisinimo vieta. Teismas klausimą iš esmės įrėmino kaip pacientų lygiateisiškumo ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problemą. Nutarime konstatuota, kad, esant medicininėms priežastims ir nesant medicininių kontraindikacijų, pagalbinis apvaisinimas negali būti neteikiamas vien todėl, kad asmenys nėra sudarę santuokos ar įregistravę partnerystės; toks ribojimas vertintas kaip teisių varžymas dėl šeiminės padėties ir kaip prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsniui bei 53 straipsnio 1 daliai.

Ši logika suprantama, jeigu klausimas formuluojamas siaurai: ar valstybė gali atmesti paslaugos prašymą vien dėl šeiminės padėties, kai egzistuoja objektyvus medicininis poreikis? Tačiau pagalbinio apvaisinimo atveju toks klausimas nėra pakankamas, nes čia valstybė reguliuoja ne vien paslaugos prieinamumą, bet ir žmogaus gyvybės pradžios sąlygas. Konstitucinis Teismas turėjo klausti ne tik to, ar asmenims prieinama paslauga, bet ir to, kokias vaiko pradėjimo, kilmės, tapatybės, tėvystės ir motinystės sąlygas Konstitucija leidžia sukurti.

Deja, šioje pagalbinio apvaisinimo byloje vaiko interesai ir pradėtos žmogaus gyvybės apsauga netapo atskiru konstitucinės analizės centru. Ši situacija į ypatingai sunkią padėtį pastato Seimą, kuris turi įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą visos konstitucinės doktrinos kontekste.

Čia verta priminti, kad 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas suformulavo konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, kylantį iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, iš 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė turi garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių bei teisėtų interesų apsaugą, taip pat iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės siekio. Šis imperatyvas reiškia valstybės pareigą, priimant ir taikant teisę bei sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir nesudaryti prielaidų jiems pažeisti.

Šis Konstitucijos aiškinimas 2024 m. gegužės 20 d. nutarime buvo dar kartą patvirtintas. Spręsdamas dėl vaiko globėjo amžiaus ribos, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad vaiko interesų pirmumo imperatyvas reikalauja sudaryti sąlygas vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystytis kuo palankesnėje aplinkoje; kaip prioritetinis būdas įvardytas jų auklėjimo, priežiūros ir interesų atstovavimo patikėjimas tam pasiruošusiems asmenims, kad būtų užtikrintas sveikas ir visapusiškas vaiko vystymasis, visų pirma šeimoje.

Kalbant apie pagalbinį apvaisinimą, čia aptarta Konstitucinio Teismo doktrina tampa ypač nepatogi. Jeigu vaiko interesų pirmumas reiškia, kad vaikui, kurio santykiai su tėvais nutrūkę arba neatsiradę, reikia ieškoti kuo palankesnės šeiminės aplinkos, valstybė negali lengvabūdiškai planuoti situacijų, kuriose vienas iš tėvų iš anksto pašalinamas iš vaiko gyvenimo. Viena yra taisyti jau įvykusią netektį, tėvų santykių nutrūkimą ar vaiko palikimą. Visai kas kita — pačiai valstybei prisidėti prie tokios situacijos sukūrimo.

Todėl Vaiko interesų pirmumo principo taikymas negali prasidėti tik tada, kai išduodamas gimimo liudijimas. Jeigu procedūros ir jos teisinio reglamentavimo tikslas yra vaiko gyvybės pradėjimas, tai jau yra su vaiku susijęs klausimas pačia tiesiogine prasme. Tą patį patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jame vaikas apibrėžiamas kaip žmogus iki 18 metų, tačiau vaiko apsaugą neapsiriboja vien pogimdyminiu laikotarpiu. Įstatyme nustatyta, kad kiekvienam vaikui — tiek iki gimimo, tiek jam gimus — turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis.

Dar aiškesnė yra kita nuostata: kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Šių nuostatų neįmanoma rimtai taikyti ir kartu pagalbinio apvaisinimo klausimą uždaryti vien suaugusiųjų paslaugų prieinamumo rėmuose. Jeigu vaiko sveiko vystymosi apsauga aktuali ir iki gimimo, valstybė negali apsimesti, kad iki gimimo egzistuoja tik „procedūros rezultatas“. Jeigu vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną, valstybė negali be rimto konstitucinio pagrindimo kurti modelio, kuriame tėvo nebuvimas tampa ne gyvenimo nelaime, o iš anksto suplanuota jo pradėjimo sąlyga.

Yra ir dar viena tiesa, kuri pagalbinio apvaisinimo retorikoje beveik nematoma. Kalbama ne tik apie vieną laukiamą kūdikį. Kalbama ir apie embrionus, kurie sukuriami, atrenkami, šaldomi, perkeliami, neperkeliami, žūsta, lieka pertekliniai arba tampa medicininės sistemos disponavimo objektu.

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas žmogaus embrioną apibrėžia kaip besivystantį žmogaus organizmą nuo apvaisinimo momento — žmogaus zigotos susidarymo — iki moters aštuntos nėštumo savaitės pabaigos. Vadinasi žmogaus gyvybės pradžią siejame su apvaisinimu, o techninė procedūros kalba negali panaikinti fakto, kad kalbama būtent apie pradėtą žmogaus vaiko gyvybę.

Visgi tiesa ta, kad didelė dalis pradėtų vaikų niekada negimsta. Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos (ESHRE), 2025 m. suvestinėje, remiantis pasauliniais 2020 m. duomenimis, nurodomas 15,4 proc. gimdymo rodiklis vienai aspiracijai ir 32,3 proc. kumuliatyvus gimdymo rodiklis iš vienos pradėtos aspiracijos. Šie skaičiai dar neparodo visų sukurtų embrionų likimo, tačiau jie parodo pakankamai: net tarp jau atrinktų ir perkeltų embrionų gimimu baigiasi tik maža dalis atvejų. Jeigu į analizę įtrauktume ir neperkeltus, užšaldytus, neišgyvenusius ar vadinamuosius perteklinius embrionus, probleminis klausimas apie pradėtos žmogaus gyvybės apsaugą taptų dar akivaizdesnis.

Todėl pagalbinio apvaisinimo negalima aptarinėti taip, tarsi tai būtų vien laimingo vaiko gimimo technologija. Tai yra ir žmogaus gyvybės atrankos, ir jo gyvybės praradimo, ir perteklinių žmogaus embrionų sukūrimo klausimas. Viešojoje kalboje dažniausiai matomas vienas reklaminio pobūdžio vaizdinys — laukiamas vaikas, kurio susilaukti padėjo medicina.

Tas vaizdinys tikras, bet jis nėra pilnas vaizdas. Už jo lieka laboratorijoje sukurti žmogaus embrionai, kurių dalis niekada nebus perkelti, dalis neišgyvens, dalis liks saugyklose, o dalis taps teisinio ir administracinio sprendimo objektu. Jeigu valstybė rimtai žiūri į žmogaus gyvybės apsaugą, ji negali šios tikrovės palikti už Konstitucijos ribų.

Čia dera prisiminti ir 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimą dėl mirties bausmės. Jis nebuvo apie embriono teisinį statusą ir ne apie pagalbinį apvaisinimą, tačiau tame nutarime suformuluota bendresnė doktrina: žmogaus teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė teisė, o žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios vertybės.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo nedalomą žmogaus gyvybės ir jo orumo ryšį. Būtent todėl 2025 m. nutarimas dėl pagalbinio apvaisinimo atrodo konstituciškai susiaurintas. Konstitucinis Teismas turėjo klausti ne tik to, ar nesusituokę asmenys nepatiria diskriminacijos dėl šeiminės padėties, bet ir to, kaip pagalbinio apvaisinimo reguliavimas dera su žmogaus gyvybės ir orumo apsaugos doktrina, su vaiko interesų pirmumo imperatyvu ir su prigimtine vaiko teise į tėvą bei motiną.

Kai pastarasis konstitucinis matmuo iš analizės išstumiamas, lieka patogi, bet nepilna schema: suaugusysis turi poreikį, valstybė turi užtikrinti paslaugą, ribojimai atrodo kaip diskriminacija. Vaikas ir pradėta jo gyvybė tampa antriniai, o kartais — beveik nematomi.

Taip ir veikia išprotėjusios dorybės teisėkūroje. Lygybė praranda ryšį su tikrove, kai verčia apsimesti, kad vienas asmuo ir vyro bei moters pora vaikui yra tapačios situacijos. Nediskriminavimas virsta savo priešingybe, kai draudžia skirti medicininį nevaisingumą nuo socialinio vienišumo. Gailestingumas tampa neteisingumo priedanga, kai suaugusiojo skausmą iškelia taip aukštai, kad prigimtinės vaiko teisės tampa tik nepatogiu trukdžiu.

Tuo tarpu teisingumas reikalauja vienodus dalykus vertinti vienodai, o skirtingus — skirtingai. Ne kiekvienas ribojimas yra diskriminacija. Kartais ribojimas yra leistinas ir net būtinas būdas apsaugoti kitą gėrį — vaiką, šeimą, tėvystę, motinystę, žmogaus gyvybės pradžios orumą. Būtent šio supratimo trūksta dabartinėje žmogaus teisių plėtroje.

Taigi pagalbinio apvaisinimo klausime susiduria bent trys reikšmingi aspektai: suaugusiųjų sveikata ir subjektyvus troškimas susilaukti palikuonių, vaiko teisės, o taip pat pradėtos žmogaus gyvybės apsauga. Deja, argumentacija politinėse diskusijose pirmąjį iškelia į centrą, antrąjį dažnai palieka kaip deklaraciją, o trečiąjį paslepia po medicinine terminija.

Visgi tikrovė nuo to nepasikeičia. Todėl, kad kalbame ne tik apie suaugusiųjų sveikatos priežiūrą, o ir apie žmogaus gyvybės pradžią, vaiko kilmę, tėvystę, motinystę, šeimą ir giminystės ryšius. Klausiame apie tai, ar valstybė turi teisę suaugusiojo norą susilaukti vaiko paversti tokiu teisiniu reikalavimu, kad prigimtinė vaiko teisė į tėvą ir motiną bei pradėtos gyvybės apsauga pasitrauktų į antrą planą.

Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus, bet kai teisininkai ir politikai negina silpniausiojo ir nekreipia dėmesio į žmogaus prigimtį, jie gali ir toliau kalbėti apie lygybę ir nediskriminavimą, tik tada iš šio tariamo gailestingumo lieka vien priedanga neteisingumui.

Šaltinis: laikmetis.lt

Gaetano Masciullo. Katalikų Bažnyčia skiria dėmesį ne tai krizei

2026-05-26T21:38:23.315+03:00

Balandžio 27 d. dvi Vatikano dikasterijos – Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija ir Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija – paskelbė bendrą dokumentą, kurio tikslas – atkreipti katalikiškų šeimų dėmesį į problemą, kuri, pačių dikasterijų teigimu, kelia skubią grėsmę tiek pasauliui, tiek pačiai Bažnyčiai.

Ši skubi krizė, kaip ją vertina Vatikano dikasterijos, yra ekologinė krizė. Dėl šios priežasties tekste netgi teigiama, kad katalikiška šeima, norėdama būti tikra katalikiška šeima, negali atsisakyti savo narių švietimo ekologijos klausimais. Iš tiesų, pati katalikų dvasingumo sąvoka apima „visapusišką ekologinę“ sąmonę.

Autoriai, remdamiesi popiežiaus Pranciškaus aplinkosaugos magisteriumu – ypač manifestu-enciklika „Laudato si“ ir exhortacija „Laudate Deum“ – taip pat popiežiaus Leono XIV pirmąja apaštališkąja exhortacija „Dilexi te“, kuri pateikiama kaip jų plėtojimas, teigia, kad minėta krizė susijusi ne tik su gamtine, bet ir su žmogiškąja aplinka. Tai sakydami, jie nori atkreipti dėmesį į plačiai paplitusią ekonominę krizę, t. y. dramatišką skurdo padėtį, kuri paliečia didžiąją dalį žmonijos.

Naujausi skaičiavimai rodo, kad apie du milijardai žmonių – daugiausia globaliojoje Šiaurėje – gyvena santykinai gerovėje, o likę šeši milijardai kenčia nuo skurdo, ligų ir nežinojimo; iš jų apie milijardas gyvena kraštutiniame skurde. Ši asimetrija sukelia struktūrinį migracijos spaudimą iš pietų į šiaurę, kuris yra tik iš dalies spontaniškas ir kurį skatina labiau ideologinė nei reali idėja, kad patekimas į ekonomiškai klestinčias visuomenes automatiškai reiškia gyvenimo sąlygų pagerėjimą.

Pastaraisiais metais atrodo, kad Katalikų Bažnyčia pritarė šiai vizijai. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad paprasta integracija į veiksmingas socialines struktūras nėra pakankama, kad ištrauktų vargstančius migrantus iš jų padėties. Skurdas iš tiesų yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys: ne tik ekonominis ar politinis, bet visų pirma mentalinis ir kultūrinis.

Pastarasis aspektas tebėra tabu, kurį sunku ramiai aptarti – tiek Vakarų pasaulyje, tiek kitur – nes jis laikomas politiškai nekorektišku. Kas tik bando jį aptarti, dažnai kaltinamas tuo, kad supaprastintai teigia, jog vargšai yra vargšai „savo noru“ ir todėl nusipelno likti tokiais. Tačiau toks supaprastinimas yra klaidinantis ir trukdo rimtai analizuoti problemą.

Deja, atrodo, kad šis klaidingas prieštaravimas įsitvirtino ir Katalikų Bažnyčios leksikoje, jei atsižvelgsime į tai, ką popiežius Leonas XIV teigia raginime „Dilexi te“: „Daugumai jų skurdas taip pat nėra pasirinkimas. Vis dėlto yra tokių, kurie vis dar drįsta taip teigti, taip atskleisdami savo pačių aklumą ir žiaurumą.“

Norint suprasti šiandieninę Katalikų Bažnyčios poziciją šiuo klausimu, reikia pažvelgti į Pranciškaus mokymą, kuris į Bažnyčios kalbą įvedė idėjas, susijusias su aplinkosauga ir tarptautiniu valdymu – sąvokas, kurios daugiausia buvo išvystytos tokiose institucijose kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga.

Kaip minėta aukščiau, pasak Pranciškaus, aplinkos krizė ir pasaulinė ekonomikos krizė yra dvi tos pačios monetos pusės. Daroma išvada, kad abiejų priežastis yra viena ir ta pati, būtent prastas arba netgi neegzistuojantis išteklių ir turto paskirstymas pasauliniu mastu. Pranciškus kalbėjo apie „technokratinę ir utilitaristinę paradigmą“, kuri žmogų redukuoja iki vartotojo, o gamtą – iki išteklių. Kitaip tariant, yra daug vargšų, nes yra nedaug turtuolių, kurie palaiko politinę sistemą, trukdančią veiksmingai ir nuolat perskirstyti turtą visoms pasaulio gyventojų grupėms, kad „niekas neliktų pamirštas“. Tai, labai trumpai apibendrinant, yra diagnozė.

Atsižvelgiant į tokias prielaidas, toliau siūlomas sprendimas yra akivaizdus. Politinė klasė privalo valdyti ekonomiką vietos, nacionaliniu ir pasauliniu lygmenimis taip, kad „blogi kapitalistai“ būtų priversti atiduoti savo „perteklinį“ turtą, kuris būtų paskirstytas visiems žmonėms. Taip kiekvienas galėtų mėgautis tuo, kas būtina geram gyvenimui. Akivaizdu, kad Pranciškus to nepasakė tokiomis griežtomis frazėmis; jis kalbėjo apie asmeninį ekologinį atsivertimą, „tinkamai lydimą institucijų“.

Pirmasis dalykas, kurį reikia pažymėti šiuo atžvilgiu, yra tai, kad Pranciškaus siūloma Bažnyčios socialinė doktrina žymiai skiriasi nuo tradicinės, kurią nuo Leono XIII iki Benedikto XVI, per Joną Paulių II, plėtojo Bažnyčia. Pastaroji pripažino rinkos laisvę ne tik ekonominio vystymosi, bet ir visuomenių žmogiškojo vystymosi varikliu. Tačiau tokia laisvė reiškė, kad ekonominiai veikėjai turi laikytis etinio kriterijaus, kuriuo grindžiami visi žmogiškieji santykiai – prigimties įstatymo – kurį teologija taip pat išreiškia smerkdama tam tikras socialines nuodėmes: darbuotojų apgaudinėjimą dėl teisingo darbo užmokesčio, tų, kurie negali apsiginti, išnaudojimą ir priespaudą ir pan.

Šis principas dažnai buvo painiojamas su šiuolaikine mąstysena, kuri linkusi supainioti moralę ir politiką. Taigi daugeliui – įskaitant katalikus – ekonomikos pavaldumas moralei reikštų jos pavaldumą politikai, tai yra valstybei, ir taip problema vėl iškyla.

Antrasis aspektas yra tas, kad Pranciškaus diagnozė ir siūloma terapija pasirodo esanti stebėtinai naivi. Jeigu, grynai hipotetiškai, dabartinis pasaulinis turtas būtų staiga tolygiai paskirstytas tarp visų planetos vyrų ir moterų, įskaitant vaikus, kiekvienam žmogui tektų apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Šis skaičius popieriuje galbūt atrodytų „geras“, tačiau jis neužtikrintų nei ilgalaikės gerovės, nei tikros lygybės.

Turtas, tiesą sakant, nėra statinis kiekis, kurį reikia padalyti; tai yra dinamiškas gamybinių procesų, savanoriškų mainų ir plačiai paplitusių žinių produktas. Be šių mechanizmų – kurie remiasi ekonomine laisve, privačia nuosavybe ir kainų skaičiavimu – turtas nustotų egzistuoti.

Pranciškaus vizija, nors ir įkvėpta moralių ketinimų, atrodo ignoruoja pagrindinį ekonomikos principą: turtas nėra paskirstomas; jis yra kuriamas. Kiekvienas bandymas ištaisyti nelygybes per politinę intervenciją ar globalius planus galiausiai sunaikina mechanizmus, kurie generuoja tikrą gerovę – laisvąją rinką, privačią nuosavybę, kainomis pagrįstą ekonominį paskaičiavimą.

Kiekvieną kartą, kai politinė institucija tiesiogiai įsikiša į ekonomiką, sistema praranda gebėjimą koordinuoti informaciją ir paskatas. Kainos nustoja atspindėti tikrąjį trūkumą, investicijos tampa iškreiptos, produktyvumas mažėja, o skurdas, kurį ketinta įveikti, tik sustiprėja.

Šia prasme popiežiaus Pranciškaus siūlomas „ekologinis atsivertimas“, jei jį lydėtų institucijos, primetančios perskirstymą ir ribojančios ekonominę laisvę, nesukurtų daugiau galimybių visiems, o tik sumažintų pragyvenimo lygį. Ekonominė lygybė nepadeda vargšams – ji tiesiog visus nuskurdina. Galutinis paradoksas yra tas, kad bandant moralizuoti vadinamąjį kapitalizmą, galiausiai jį politizuojame ir taip sunaikiname jo kūrybinę funkciją. Būtent tai mes stebime pastaraisiais metais.

Todėl trečiasis elementas, kurį reikia pabrėžti, yra istorinis-institucinis kontekstas, kuriame visos šios teorinės kategorijos gimė ir vystėsi. Tai nėra sąvokos, subrandintos klasikinėje katalikų socialinės doktrinos tradicijoje, bet paradigmos, išplėtotos pirmiausia tikrai technokratinėse aplinkose, būtent viršvalstybinėse, tokiose kaip JT, Europos Sąjunga, privačios fondai ir tarptautinės agentūros, suvienytos bendros pasaulinio valdymo vizijos.

Būtent šiame kontekste atsiranda tokios sąvokos kaip „integralus tvarumas“, „ekologinis perėjimas“, „daugiakryptis valdymas“ ar „klimato atsivertimas“. Ir nesunku suprasti jų politinę funkciją. Kiekvieną kartą, kai krizė apibrėžiama kaip globali, nuolatinė ir morališkai absoliuti, automatiškai atsiranda poreikis sukurti viršvalstybines struktūras, gebančias ją valdyti. Taigi nepaprastoji padėtis tampa naujų galių pagrindu.

Šiuolaikinis ekologinis naratyvas, ypač jo Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos formuluotėse, siekia ne tik skatinti atsargesnį išteklių naudojimą, bet ir pateisinti laipsnišką valdžios centralizaciją. Klimato išgelbėjimo, išmetamųjų teršalų mažinimo ar „aplinkosauginio teisingumo“ vardu pateisinami vis labiau plintantys laisvės apribojimai, įskaitant šeimų laisvę rinktis vaikų ugdymo būdą.

Logika visada ta pati: kadangi problema yra planetos masto, nė viena bendruomenė – netgi vietinė – negali jos išspręsti viena. Todėl būtina perduoti įgaliojimus neišrinktiems technokratiniams organams, palaipsniui pašalinant esminius sprendimus iš įprastų politinių svarstymų ir tiesioginės tautų atsakomybės. Pasaulinis valdymas yra tikrasis šių teorijų numanomas horizontas.

Kas nesutinka, tas laikomas ne tik klystančiu, bet ir kaltinamas neatsakingumu planetos, vargšų ar net ateities kartų atžvilgiu. Todėl techninis klausimas įgauna naujos visuotinės pilietinės moralės bruožų, kurią vis labiau priima Bažnyčia.

Ketvirtasis elementas – iš pirmo žvilgsnio paradoksalus – yra tai, kad šis naratyvas yra naudingas ne tik Vakarų viršvalstybinėms jėgoms, bet ir autoritariniams režimams, pavyzdžiui, Kinijos, kuri jau daugelį metų palaiko dviprasmiškus, tačiau strategiškai naudingus santykius su JT institucijomis.

Komunistinė Kinija puikiai suprato, kad pasaulinė technokratinė paradigma gali būti naudojama kaip kontrolės ir planavimo priemonė. Neatsitiktinai Pekinas dažnai pateikiamas kaip efektyvumo pavyzdys, nors tai yra viena iš represyviausių politinių sistemų. Kinijos sistema iš tiesų ekstremalia forma parodo tai, ką daugelis Vakarų demokratijų dabar palaipsniui pradeda suvokti: visuomenę, kurią administruoja techniniai aparatai, kuri yra stebima skaitmeniniu būdu, reguliuojama per kreditus, paskatas, apribojimus ir visapusišką priežiūrą.

Pradedant popiežiumi Pranciškumi ir baigiant šiandieniniu popiežiumi Leonu XIV, matyti itin nuolaidus Vatikano požiūris į Pekiną, ypač turint omenyje katalikų persekiojimus. Gilesnės tokio požiūrio priežastys išlieka iš dalies neaiškios, tačiau sunku nepastebėti bent dalinio sutapimo bendros politinės vizijos lygmenyje: pasaulinių struktūrų viršenybė, nepasitikėjimas rinka, planavimo svarbos akcentavimas ir vis didesnis konkrečių laisvių pavaldumas iš viršaus nustatytiems kolektyviniams tikslams.

Galutinis rezultatas yra toks, kad šiuolaikinė Bažnyčia rizikuoja sutelkti didelę dalį savo moralinių ir pastoracinių jėgų, nekovodama su tikrąja krize, būtent šiuolaikinio žmogaus dvasine krize.

Šaltinis: europeanconservative.com

Dominykas Vanhara. Apie gimstamumo krizę

2026-05-23T19:23:12.348+03:00

Žinomas mokslininkas Mažvydas Jastramskis publikavo gerą tyrimą apie gimstamumą bei jo mažėjimą visame pasaulyje. Nuorodą į šį tyrimą rasite pas jį fb sienoje. Tiksliau, tyrimas buvo puikus iki paskutinės pastraipos, o va paskutinė pastraipa buvo tas deguto šaukštas, kuris visą medaus statinę pagadino. Bet ok, sakykime, šį kartą tą paskutinę pastraipą apimtyje dėl D. Trump praleiskime, nes tingiu dėl to polemizuoti.

Geriau pakalbėkime apie tai, ko minimame M. Jastramskio tyrime nebuvo aptarta (ar kol kas nebuvo). Taip, visiškai teisingai, gimstamumas ženkliai krenta visame pasaulyje. Ypač jis krenta išsivysčiusiose šalyse. Tačiau net išsivysčiusiose šalyse su žemu gimstamumu yra tam tikros visuomenės grupės, kurios vaikų statistiškai susilaukia daugiau, nei kitos. Jei mūsų tikslas yra gimstamumo skatinimas, būtina nustatyti, kokios visuomenės grupės vaikų yra linkusios susilaukti daugiau, ir ar yra kažkoks bendras vardiklis, dėl ko šios visuomenės grupės yra linkusios vaikų susilaukti daugiau, o taip pat – ar būtų galima šį bendrą vardiklį ekstrapoliuoti į kitas visuomenės grupes.

Daugiau vaikų yra linkę susilaukti giliai tikintys Romos katalikai. Daugiau vaikų susilaukia mormonai, amišai, kt. Itin ženkliai daugiau vaikų yra linkę susilaukti žydai ortodoksai. Beje, būtent žydai ortodoksai ir paaiškina M. Jastramskio tekste nurodytą aplinkybę apie tai, kad Izraelis turi ženkliai didesnį gimstamumą, nei kitos išsivysčiusios šalys. Ne visi Izraelio piliečiai linkę daugiau susilaukti vaikų, o tik viena Izraelio socialinė grupė, kuri yra linkusi susilaukti itin daug vaikų, ir va jų dėka gimstamumas Izraelyje yra didesnis, nei kitur. Daugiau vaikų yra linkę susilaukti religingi musulmonai. Ne, ne visi musulmonai, o tik labai religingi. Tos islamiškos šalys, kurios yra labiau pasaulietinės ir kuriose religija vaidina mažesnį vaidmenį, irgi turi mažą ar net labai mažą gimstamumą. Mažą gimstamumą turi Bosnija ir Hercegovina. Nedidelį gimstamumą turi Turkija. Nedidelį – Malaizija. O Jungtiniai Arabų Emiratai ilgą laiką gimstamumą turėjo net mažesnį, nei Lietuva.

Daugiau vaikų yra linkę turėti gydytojai, mokslininkai / tyrėjai / išradėjai.

Daugiau vaikų yra linkę susilaukti turtingi ar itin turtingi žmonės.

Taigi, ar yra kažkoks bendras vardiklis tarp paminėtų socialinių grupių, kurios yra linkusios turėti daugiau vaikų, nei likusios? Mano asmeniniu vertinimu – yra. Tai yra prasmė vaikų turėjime.

Religijos šiaip jau neblogai sugeba įdiegti prasmę turėti vaikų. Vaikų turėjimui ir giminės pratęsimui šiaip jau skiriama nemaža dalis įvairių religijų mokymuose. Savo ruožtu, tie žmonės, kurie visą savo gyvenimą pašvenčia sveikesnės ar geriau bei patogiau gyvenančios visuomenės kūrime, t.y. kurie gydo visuomenę, kuria ar išradinėja naujus vaistus, daro kitus išradimus, taip pat turi tikslą, kad jų viso gyvenimo darbo vaisiais galėtų pasinaudoti ir jų vaikai. Turtingi žmonės gi vaikų turėjime mato prasmę per dinastijos kūrimą, turtų ir verslų paveldėjimą, kad jų visą gyvenimą kurti ir vystyti verslai toliau bus tęsiami jų palikuonių.

Taigi, jei žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių mato prasmę vaikų turėjime, jis bus linkęs vaikų turėti daugiau. Ir priešingai – jei žmogaus tikslas šiame gyvenime yra hedonistinis gyvenimas savo malonumui – taip, vaikų turėjimas tokiam gyvenimo būdui trukdys.

Todėl kai įvairūs kairiųjų pažiūrų asmenys (politikai ar įtakotukai) reikalauja, kad religija (Lietuvos atveju tai būtų Romos katalikų tikėjimas) būtų maksimaliai išstumta iš visų gyvenimo sričių, tyčiojasi, niekina bei viešai užsipuldinėja religinį mokymą – to pasekmė bus ženklus gimstamumo mažėjimas. Kai per įvairias žiniasklaidos priemones transliuojamos taip vadinamos „gyvenimo būdo“ laidos, kuriose kaip sektinas pavyzdys yra nurodomas gyvenimas vien tik savo malonumui, tai turės neigiamą įtaką gimstamumui. Kai koks nors aukšto rango politikas palieka savo žmoną ir vaikus, nurodęs, kad jo šeima „nebedžiugina ir nebeteikia laimės, kurios jis yra nusipelnęs“ (pirštais nerodysime į patys žinote ką), o toks politikas, užuot sulaukęs visuomenės pasmerkimo, yra sveikinamas, tai turės neigiamą įtaką gimstamumui.

Apibendrinus, jei nenorime galutinai išnykti kaip tauta ir kaip valstybė, mūsų laukia titaniškas darbas bandant perlaužti į dugną krentančią Lietuvos gimstamumo kreivę. Ir taip, sutinku, kad vienos „sidabrinės kulkos“, kurią iššovus, gimstamumas vėl pradėtų kilti kaip ant mielių, nėra. Gimstamumą iki tam tikros ribos pakelia ekonominės paskatos – bus būtina taikyti jas. Gimstamumą didina prasmės vaikų turėjime įdiegimas – bus būtina taikyti ir šią priemonę. Gimstamumą veikia ir bendras visuomenės požiūris bei socialinis statusas – bus būtina diegti požiūrį, kad sėkmingiausi ir labiausiai sektini pavyzdžiai yra darnios šeimos su daug vaikų.

Jurgis Kipras Neviera. Dorybės ir galia: ar jos gali egzistuoti kartu?

2026-05-22T15:03:07.833+03:00

laikmetis.lt

Šiandieniniame viešajame diskurse girdime nepaliaujamas kalbas apie efektyvumą. Kartais gali atrodyti, kad siekis kuo daugiau ir geriau kažką padaryti mūsų kultūroje yra tapęs visuotiniu imperatyvu.

Štai keli tokios efektyvinimo nuostatos pavyzdžiai: ekonominio progreso matavimas didžiąja dalimi BVP rodikliais, dirbtinio intelekto sukelta IT sektorius revoliucija (ten, kur reikėjo daugybės valandų darbo, DI dabar užduotis įgyvendina per kelias minutes), švietimo sistemos vertinimas remiantis tik mokinių pasiektais rezultatais standartizuoto vertinimo rėmuose. Šis siekis kuo daugiau pagaminti, padaryti, pasiekti gali būti suprantamas kaip galios troškimo išraiška.

Nuo XVII a. mokslas, vis dažniau suvokiamas kaip galia įgyvendinti pokyčius įvairiose žmogaus ir gamtos veiklos srityse, suformavo mums taip gerai šiandien pažįstamą visuomenę[1]. Žmonija niekada istorijoje neturėjo tokio pajėgumo keisti savo žmogiškosios ir gamtinės aplinkos būklę. Naujieji išradimai vis labiau įgalina tai, kas iš pirmo žvilgsnio regisi kaip auganti žmogaus laisvė.

Anksčiau tekdavo bijoti bet kokio užkrato, kuris galėdavo pasiųsti žmogų į kapus, tačiau moderni medicina leidžia vis labiau šių baimių atsisakyti. Anksčiau nevaisingumas buvo prakeiksmas, kuris reiškė Dievų nemalonę, tačiau šiandien žmogus laisvas susilaukti atžalų dirbtinio apvaisinimo būdu.

Anksčiau nukeliauti į kitą žemyną kainuodavo visą žmogaus palikimą, tai buvo pavojinga, galbūt išvis neįmanoma. Šiandien pasaulį galime apskristi trumpiau nei per parą. Tikriausiai vienas labiausiai svaiginančių pasiekimų, tai gebėjimas genų inžinerijos būdu keisti žmogaus savybes, tad regis šiandien žmonija įgauna galimybę keisti net ir savo pačios žmogišką prigimtį.

Visa tai liudija akivaizdžią realybę – techninio progreso dėka padidėjusi žmogaus galia neišvengiamai išties atnešė ir didžiulę veiklos bei pasirinkimo laisvę. Panašu, kad žmonijai nusimato šviesus rytojus, jei tik toliau išlaikysime mus pagavusį progreso pagreitį. Čia verta stabtelėti ir prablaivėti. Pažvelgę į vis didėjančios galios raidą istorijoje galime įžvelgti ir niūresnes didėjančios galios pasekmes.

Štai, pavyzdžiui, padalinus atomą civilizacijai atsirado galimybė, jei tik panorėtų, galutinai save sunaikinti branduoliniais ginklais. Visuomeninėje srityje naujosios skaitmeninės technologijos ne visur atnešė saldų progresą. Socialinių tinklų algoritmai skatina vis didėjančią poliarizaciją ir tarpasmeninių ryšių eižėjimą, o naujosios kompiuterinės technologijos totalitarinėms valstybėms, tokioms kaip Kinija, leidžia įgyvendinti visaapimančias gyventojų kontrolės priemones. Panašu, kad galios augimas laisvę taip pat ir mažina.

Taigi, fiksuojame aiškią realybę – pastaraisiais šimtmečiais žmogaus galia drastiškai išaugo ir atnešė milžiniškus visuomeninius pokyčius. Ar šis progresas buvo lydimas lygiagretaus moralinio žmonijos tobulėjimo? Na, tuo tikrai galima suabejoti. Pastarieji du šimtmečiai, lydimi naujų technikos laimėjimų, neabejotinai buvo ir didžiausio žmonijos istorijoje moralinio eksperimentavimo laikas.

Komunizmo ir nacionalsocializmo eksperimentai siekė „pataisyti“ žmogaus prigimtį sukurdami visiškai naujo socialinio gyvenimo sanklodą, kuri abejais atvejais atvedė prie masinio žiaurumo ir žmogaus susinaikinimo. Tuo tarpu postmodernus požiūris į žmogų šiais laikais radikaliai persvarsto tūkstantmečiais savaime suprantamomis laikytas lyties ir žmogaus tapatybės normas. Šiandien, priešingai nei anksčiau, nedera kelti klausimo „kas yra žmogus?“ ar „kuo skiriasi vyras nuo moters?“, nes vyraujančios ideologijos teigia absoliučią asmens galią kurti pačiam save ir iš naujo formuoti savąją prigimtį.

Taigi greta technikos kartu „progresuoja“ ir pati žmogaus savivoka – jis nebemąsto apie savąjį tikslą ar apie tai, koks gyvenimas išties padarys jį laimingu, mat pati laimė ir moralė tėra subjektyvūs konstruktai – jų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir poreikių. Na, bent jau tokį bendrą nusiteikimą galime justi šiandienos diskurse. 2021 metais paskelbta Šiluvos deklaracija gali suteikti postūmį apie progresą ir galią pamąstyti nūdienai neįprasta linkme. Jos tekste rašoma: „Žmonijos patirtis rodo, kad vien tik įstatymų nepakanka sukurti geresnei visuomenei, jeigu jos nariai nepuoselėja dorybių ir vidinių moralinių nuostatų.“

Štai, sakysite, pasirodo tikroji šio teksto esmė! Dar sykį išgirsime nuobodų krikščionišką moralizavimą bandant dirbtinai visuomenei primesti krikščioniškąsias dorybes. Į mus visai aštriai galėtų prabilti Frydrichas Nyčė savo garsiąja fraze „Dievas mirė…“. Juk dar XIX amžiuje šiam mąstytojui pakako nuovokos suprasti, jog sociologine prasme krikščionybė yra pasmerkta, mat tikinčiųjų mažėja, o tikrai intelektualiai nusiteikusių žmonių mąstyme bet kokie svarstymai apie objektyviai „gerus“ ar „blogus“ veiksmus yra tikrų tikriausia atgyvena.

Nei Dievas, nei dorybės nėra tinkamos hipotezės, ant kurių protaujantis asmuo gali statyti savąjį pasaulio suvokimą. Jei tokia nuojauta apie Dievo, kartu ir klasikinės moralės mirtį, rodėsi teisinga XIX amžiuje, tai dar labiau ji tinka šiomis dienomis, kai niekas viešojoje erdvėje ar ugdyme jau net nebeužsimena apie atgyvenomis tapusias dorybes.

Kadangi šio teksto tikslas yra nusakyti dorybės ir galios santykį, tai Nyčės filosofija gali būti visai paranki šiam santykiui apsvarstyti. Suprantama, kad filosofo minčių nederėtų pristatyti kaip visuotinai atitinkančių modernų požiūrį į moralę, tačiau jo moralinė filosofija, būdama krikščioniškosios antipodas, gali padėti pastarąją geriau suprasti.

Nyčę išties būtų galima laikyti galios filosofu, mat ši sąvoka jam pamatinė ir visa grindžianti. Taip pat ir moralę filosofas aiškino būtent iš galios perspektyvos. Savo pamatinę prielaidą apie tikrąjį žmogaus veiklos gėrį Nyčė išsako savo darbe „Antikristas“: „Kas yra gera? – Visa, kas žmoguje sukelia valdžios[2] jausmą, valią valdyti, pačią valdžią.“

Didžiausias galios išsiskleidimo priešas, filosofo manymu, yra krikščioniška moralė. Ji, anot Nyčės, yra vergiškos kilmės, nes iš esmės kyla iš vergiškos neapykantos tiems, kurie yra stipresni, galingesni, valdantieji. Kaip tai suprasti? Na, imkime kaip pavyzdį Jėzaus mokyme randamus palaiminimus. Palaiminti beturčiai dvasia, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyra širdžiai, taikdariai, persekiojami dėl teisumo – visa eilė žmogaus savybių ar būklių, kurios, regis, pritinka tik savo ribotumą ir silpnumą patiriančiam žmogui.

Nyčė tai matydamas atkreiptų dėmesį, kad palaiminimas duodamas būtent tiems, kurie nesugeba naudotis savo galia, yra per silpni. Tokia moralė, anot filosofo, tėra vergų noras priskirti savybę „geras“ silpnumui, o „blogiu“ nuolat kaltinti stipriuosius. Ji kyla būtent iš silpnųjų neapykantos stipriesiems.

Kadangi Nyčei tikslas yra įgyti kuo daugiau galios, tai visa krikščioniška vergų moralė yra didžiausias galios priešas. Krikščioniškoji tradicija negali nieko pasiūlyti žmogui, kuris trokšta pilnai išskleisti savo galimybes. Kaip netikėtai tokio požiūrio akivaizdoje skamba štai tokia šv. Tomo Akviniečio ištara apie dorybes: „dorybe vadinamas tam tikras galios ištobulinimas“[3].

Verta šią mintį šiek tiek išskleisti. Kokias „galias“ čia turi omeny Šv. Tomas? Tai žmogaus sielos galios[4]. Dorybės šias galias ištobulina, suteikdamos joms pastovią dispoziciją paklūsti proto nurodymams ir taip įgyvendinti žmogaus prigimtį. Dorybės klasikiniame supratime yra ne kokios nors metaforos ar alegorijos teisingiems žmogaus pasirinkimams, bet išties realiai žmoguje egzistuojanti kokybė, įgalinanti žmogų daryti gerus veiksmus su tam tikru džiaugsmu ir lengvumu. Pastaroji mintis verta dėmesio – doras žmogus yra tas, kuriam gerai elgtis yra lengva ir džiaugsminga patirtis.

Ar tai nėra nuostabi perspektyva? Krikščioniškoji tradicija moko, kad praktikuodami net ir sunkius gerus veiksmus (pavyzdžiui susivaldymo praktikas), galiausiai juos vis labiau pamilsime, nebejausime vidinio pasipriešinimo ir galėsime su šypsena daryti gerą. Tai labai svarbu, juk dorybė nėra tik sausa jėga, įgalinanti mus šiaip ne taip pasielgti tinkamai. Dorybė perkeičia žmogaus vidinį gyvenimą ir emocijas.

Tas, kas turi teisingumo dorybę, nenorės elgtis neteisingai, o turintis susivaldymą nenorės be saiko mėgautis malonumais. Regis, kad tai nėra intuityviai suprantama, juk dažna mūsų patirtis rodo gerus pasirinkimus esant sunkiais, reikalaujančiais daug pastangų. Visgi būtent toks yra doro gyvenimo pažadas – vidinė ramybė renkantis gėrį.

Žinant tai verta grįžti į polemiką su galios filosofu Nyče. Kodėl jam rūpi supriešinti krikščionišką moralę ir galios siekį? Juk klasikinis dorybės supratimas pasirodė visai neprieštaraujantis galiai. Priešingai, dorybė yra žmogiškųjų galių ištobulinimas gėrio siekimui. Ji sustiprina žmogaus galias! Kur čia Nyčė mato prieštarą galios siekiui?

Šios prieštaros kilmė paprasta – Nyčė, išsikeldamas galią kaip savo tikslą, iš tiesų netiki objektyviu žmogaus galių egzistavimu. Šiam filosofui neegzistuoja žmogaus prigimtis, kuri gali turėti kokias nors protingai nukreiptas galias. „Apie moralės genealogiją“ autorius rašo: „veikėjas prie veiksmo tėra tik prikurtas – vyksmas yra viskas.“[5] Taigi pats faktas, jog tariamės esą vieningi subjektai, galintys veikti ar rinktis tėra tam tikra iliuzija, mat iš tiesų egzistuoja tik mūsų veikimas, tam tikri afektai, norai, bet ne mes patys kaip vieninga, juolab protingą prigimtį turinti būtybė.

Tuo tarpu krikščioniškai tradicijai priimtinas visiškai kitoks žmogaus apibrėžimas. Žmogus nėra vyksmas, jį turėtume suprasti kaip „individualią racionalios prigimties substanciją“[6]. Taigi tai dvi priešingos vizijos – žmogus kaip protingą ir tikslingą prigimtį turinti būtybė, ir žmogus kaip neprotingo vyksmo mišinys. Turint tokias skirtingas antropologines nuostatas akivaizdu, jog galios suvokimas taip pat skirsis. Klasikinio apibrėžimo šalininkas galiai nustatys racionalumo kriterijų, o prigimties ribų atsisakęs žmogus sieks tik kuo labiau padidinti veiklumą be jokios krypties ar tikslo.

Akivaizdu, kad dorybės nėra laikomos galia pastaruoju ribas neigiančiu požiūriu. Kai Šv. Tomas cituodamas Aristotelį sako, jog „dorybė yra galios aukščiausias laipsnis“[7], tai neturima omeny nesuvaldyta beribė galia, atsieta nuo objektyvių gėrio reikalavimų. Čia kalbama kaip tik apie apibrėžtos ir tikslingos žmogaus prigimties ištobulinimą. Autentiškas žmogiškųjų galių išsiskleidimas niekada nėra atsietas nuo gėrio ar tiesos.

Pavyzdžiui, kuris žmogus galingesnis – tas, kuris pripažįsta savo skrandžio ribotumą ir atitinkamai ugdo savo apetito jausmą ar tas, kuris valgo kada panorėjęs, idant savo valią maisto atžvilgiu naudotų kaip tinkamas? Akivaizdu, kad daugiau galios ir tobulumo turi pirmasis žmogus, nes jo apetitas valgiui yra tinkamai ištreniruotas ir nori saikingo kiekio maisto savo pasisotinimui. Taigi jo apetitą valdo teisingai suprastas pasisotinimo gėris.

Tuo tarpu Akvinietis rašo, jog „visas blogis yra silpnybė“[8]. Kas yra blogis dorybių atžvilgiu? Tai ydos – žmogaus įprotis, įgytas palinkimas daryti blogus veiksmus. Ydos, kaip ir dorybės, gali tapti pastoviomis žmogaus savybėmis. Tik šiuo atveju prigimtis nėra išpildoma, bet silpnėja, aistros išsikreipia, žmogus vis labiau pradeda norėti blogio, o ne gėrio.

Lengviausiai šiandien suprantami ydų pavyzdžiai yra priklausomybės. Štai mums visiems gerai pažįstama skaitmeninė priklausomybė. Dauguma šiandienos visuomenės narių yra įpratę siekti neprotingo malonumo nuolat sėdint socialiniuose tinkluose. Tai labai akivaizdžiai silpnina visas kitas žmogaus gyvenimo sritis – santykius, darbingumą, poilsį. Priklausomybės nuo socialinių tinklų yda neabejotinai regisi kaip silpnybė.

Šis tekstas yra per trumpas, kad būtų galima pagrįsti dorybių etikos pagrindus. Pastarosiose pastraipose viso labo norėta parodyti, jog teisingai suprasta krikščioniška dorybių etika neprieštarauja galios augimui. Priešingai, dorybingas žmogus kaip tik yra stiprus būtent todėl, nes dorybė yra suprantama kaip žmogiškųjų galių ištobulinimas iki jų aukščiausio laipsnio. Nors visai kitu būdu nei Nyčė, krikščionybė žmogui žada jo galios išsiskleidimą ir augimą.

Supratus dorybės kaip galią ugdančio įpročio prigimtį turėtų darytis aiškesnė ir pamatinė jau minėta Šiluvos deklaracijos nuostata, esą geresnę visuomenę gali sukurti tik žmonės, savyje išsiugdę dorybes. Tai visai ne sentimentalus „doros“ krikščioniškos praeities idealizavimas. Ši deklaracija – tai kvietimas į stiprią, savo galias ugdančią visuomenę. Tik tokia morališkai stipri žmonių bendrija sugebės priimti augančios technologinės galios iššūkis. Ar išgirsime šį kvietimą?

[1] Šį požiūrį įprasmina ištara „scientia potential est“ (žinojimas yra galia) priskiriama Franciui Baconui, tačiau pirmą kartą 1668 metais užrašyta jo buvusio sekretoriaus Tomo Hobbso.

[2] Vok. Macht. Lietuviškai gali būti suprantama ir kaip galia. Angliškuose vertimuose verčiama žodžiu power.

[3] „..virtus nominat quandam potentiae perfectionem“ (ST I-II, q55, a1)

[4] Anot Akviniečio dorybės ištobulina intelektą ir valią (racionalioji sielos dalis) bei geidžiančiąją (atsakingą už malonumo troškimą) ir nirtulingąją (atsakingą už sunkumų įveikimą siekiant gėrio).

[5] (I dalis, 13 aforizmas)

[6] ST I, q 29, a 1

[7] “virtus est ultimum potentiae” (ST I-II, q 56, a 1)

[8] “omne malum est infirmum” (ST I-II, q 55, a 3)

Asta Višinskaitė-Katutė. Kodėl paramos būstui sistema - kaip loterija?

2026-05-20T23:57:58.389+03:00

Kaune būstas per metus brango daugiau nei 20 proc., Vilniuje - apie 13 proc., Klaipėdoje - apie 11 proc. Pasak ekspertų, dviženkliai kainų augimo tempai jau lenkia atlyginimų augimą ir vis labiau apsunkina ir taip sudėtingas galimybes gyventojams įsigyti nuosavą būstą.

Tokioje situacijoje dabartinė valstybės paramos būstui sistema atrodo sunkiai paaiškinama. Kai paraiškų priėmimas trunka vos keliolika minučių dėl didelio prašytojų skaičiaus, o procesą lydi techniniai trikdžiai, socialinė priemonė ima priminti loteriją, kurioje labiau socialiai paeidžiamiems žmonėms tenka bandyti sėkmę ne vienerius metus.

Interneto sparta ar kelių sekundžių skirtumas neturėtų lemti tokio svarbaus klausimo kaip valstybės parama būstui. Tikėtina, kad siekta procesą padaryti greitesnį ir paprastesnį, tačiau negebama to užtikrinti.

Beje, labai panaši situacija susiklostė ir neseniai vykusioje elektroninėje registracijoje į Kauno miesto savivaldybės remiamas vaikų vasaros stovyklas bei užsiėmimus. Populiariausios vietos buvo užimtos akimirksniu, dalis tėvų skundėsi techniniais trikdžiais, o rezultatas daugeliui vėl priminė ne sklandžią viešąją paslaugą, o savotiškas elektronines lenktynes.

Nors šių situacijų mastas ir svarba skiriasi, problema iš esmės ta pati - viešosios paslaugos ir paramos mechanizmai kuriami taip, lyg didelio gyventojų aktyvumo nebūtų tikėtasi. Kai riboti resursai paskirstomi per kelias minutes, rezultatą ima lemti ne poreikis ar aiškūs prioritetai, o techninės galimybės ir sėkmė.

Akivaizdu, kad dabartinę paramos būstui tvarką privalu keisti. Vietoje keliolikos minučių lenktynių turėtų būti nustatytas bent 30 dienų paraiškų teikimo laikotarpis, leidžiantis žmonėms ramiai pateikti dokumentus ir būti tikriems, kad jų paraiška tinkamai užregistruota.

Dar racionalesnis modelis - nuolatinė paraiškų sistema, kai prašymus galima teikti visus metus, o finansavimas skiriamas pagal aiškius socialinius kriterijus: vaikų skaičių, pajamas, turimą turtą, pirmojo būsto poreikį ar regioną, kuriame būstas perkamas. Tokia sistema būtų ne tik socialiai teisingesnė, bet ir nežlugdytų pasitikėjimo pačia valstybės pagalbos idėja.

Vytautas Sinica. Į artimiausią priedangą ir kas po to

2026-05-20T23:51:16.218+03:00

Vakar visus palietė oro pavojus. Pirmą kartą gyventojams išsiųsti pranešimai eiti į artimiausią priedangą.

Pamatėme daug techninio pobūdžio problemų (kažkam pakibo lt72 svetainė, kažkas nepateko į priedangas, kažkam buvo per toli, kažkas pasigedo LRT adekvačios reakcijos). Šitie dalykai, norint, lengvai sprendžiami.

Yra sudėtingesnių dalykų. Jeigu tarptautinė situacija nesikeis, Lietuva artimiausiu metu tikrai turės daugiau tokių situacijų. Pamatę droną negalime apsimesti, kad jo nėra, ignoravimo kaina per didelė. Tad kuo dažniau juos pastebėsime, tuo dažniau numušinėsime. Ir būtent tos grėsmės numušimo galimybės yra pagrindinis rūpestis.

Nes šiandien Lietuva jau užsisakiusi priemones dronams fiksuoti, bet net užfiksavę galime juos numušti tik itin brangiai ir priemonėmis, kurių nėra tiek daug. Konkrečiai Lietuva numuštų dronus raketomis, paleistomis iš sistemos RBS-70. Jos kainuoja po 300-500 tūkstančių, naujos kartos geresnės perlipa milijoną. Tarkime, kad pinigai nesvarbu. Bet Lietuva tiesiog neturės tokių priemonių masiškai. Estijoje numuštas dronas buvo numuštas iš Zoknių pakilusio Rumunijos NATO misijos naikintuvo. Numušimo su AIM-9 kaina bent pusė milijono, jei naujesnės kartos raketa, tai ir milijonas. Rumunija turi apie 300 tokių raketų. Lenkija apie 500-1000 vienetų atitikmens.

Ką noriu pasakyti. NATO nepasirengusi numušinėti dronų. Ne tik mes, visas aljansas. JAV ir Izraelis tą daro taip pat super brangiomis priemonėmis, tik turi jų labai daug. Tai, kaip dabar galime tai daryti, yra ne per brangu, o tiesiog neįmanoma dideliais kiekiais. O dronų karas vyksta dideliais kiekiais. Ukrainoje naktis, kai atskrenda 500 dronų yra rami naktis.

Ką daryti? Būtini greitesni įsigijimai, supaprastintos procedūros tiek gamybai, inovacijoms, tiek ir pirkimams. Nežinau, kokios esminės kliūtys gauti iš Ukrainos jos turimas pigias ir lengvai masiškai gaminamas technologijas - efektorius ir interceptorius, kurie numuša ar kitaip neutralizuoja dronus nepaprastai pigiai ir šių priemonių pasigamina masiškai. Akustinė sistema, kurios dėl išskirtinės patirties ir karo sąlygų pakanka Ukrainoje, Lietuvoje nepakankama, ją reikia derinti su aktyviais radarais. Situacija yra neeilinė ir reikalauja neeilinių sprendimų. Jeigu Ukrainoje sprendimai būtų buvę priimami taip lėtai ir atsargiai, tvarkingai, kaip dabar Lietuvoje, ji jau seniai būtų pralaimėjusi karą. O ministras Kaunas, deja, dar pasunkino biurokratines procedūras virš 20 mln. eurų vertės pirkimams.

Lietuvoje turime eilę įmonių - dronų, antidroninių sistemų ir kitų specialistų - kurios turi ir idėjų, ir sėkmingų produktų, ir entuziazmo vystyti sprendimus šioje srityje. Tai, pavyzdžiui, RSI , Baltic viper , UDS, Granta autonomy, NT service. Turime daryti viską, kad įgalintume šias ir panašias įmones. Apskritai ten, kur neturime paruošto sprendimo užsienyje, pirmenybė turi būti sprendimų paieškoms ir inovacijoms Lietuvoje. Tiek tam, kad pinigai liktų Lietuvoje, tiek ir dėl didesnės gynybos autonomijos. Tai labai svarbus principas gynybos pramonės vystyme. Lietuva turi, kai gali, pirkti sprendimus iš Lietuvos tiekėjų. ES teisė leidžia tokį elgesį išimtimi gynybos srityje, tik reikia drįsti naudotis.

Pagaliau tos priedangos. Bėda ne ta, kad jos toli ar prastos. Priedangos tiesiog neapsaugo nuo smūgių. Priedangos apsaugo nuo skeveldrų. Geriau būti priedangoje nei stovėti lauke ar prie lango, jei šalia pataikys dronas. Bet jei pataikys kruizinė raketa, priedangoje saugūs nebūsime. Karas Ukrainoje tą labai aiškiai rodo. Saugus nuo smūgių esi ne po pastatu, o po žeme arba po storu betono sluoksniu. Valstybės pozicija yra, kad piliečiams slėptuvių įrengti neįmanoma, todėl priedangų gana, o slėptuvės tik sprendimų priėmėjams. Manau, tai didelė klaida ir apskritai sukčiavimas prieš Lietuvos piliečius. Būtina greičiau valstybei išpirkti ir įrengti dabar privatizuotas sovietines slėptuves. Skandinavų šalys įsirengusios slėptuves daugumai gyventojų. Mes to greit nepasivysime, bet bent problemą pripažinti reikia.

Apskritai ši situacija suteikia progą pastebėti problemas, jas pripažinti, spręsti, tobulinti procesus ir sprendimus. Panikuoti tikrai nereikia, reikia daryti išvadas.

Policija Švedijoje sustabdė Biblijos knygų dalijimą

2026-05-20T23:46:50.970+03:00

Praėjusį mėnesį policija buvo iškviesta nutraukti nemokamą Biblijos dalijimą netoli mokyklos Švedijos Orusto savivaldybėje. Incidentas sukėlė kritikos bangą ir kaltinimus dvigubais standartais vertinant viešą krikščionybės raišką.

Bažnytinis laikraštis „Kyrkans Tidning“ teigia, kad savanoriai iš organizacijos „Goda nyheter“ („Geroji naujiena“) sąmoningai laikėsi už mokyklos teritorijos ribų. Grupė nurodė, jog mokiniai patys savanoriškai prieidavo su jais pasikalbėti.

Nepaisant to, mokyklos darbuotojai paprašė grupės pasišalinti ir kreipėsi į policiją, teigdami, kad Biblijos dalijimas prie mokyklų jiems pasirodė „nemalonus“, rašoma policijos pranešime. Policijai atvykus, Biblijos knygų platintojai nusprendė išvykti savo noru.

Švedijos naujienų portalas „Samnytt“ sukritikavo tokią įvykių eigą ir pažymėjo, kad „kai musulmonų grupės viešose vietose mėgina sudominti islamu ir kai kuriais atvejais dalija nemokamus Korano egzempliorius, tai retai sukelia aplinkinių verslų ar institucijų pasipiktinimą, jau nekalbant apie policijos iškvietimą“.

Ši žinia pasirodė netrukus po pranešimų apie vyrą, kuris jauniesiems musulmonams Švedijoje aiškino, esą demokratija yra nesuderinama su jų religija. Skelbta, kad jis buvo susijęs su organizacija „Hizb ut-Tahrir“, uždrausta daugelyje šalių.

Šaltinis: europeanconservative.com, versta: laikmetis.lt

Apklausa: 76 proc. apklaustųjų pritaria pat. referendumui dėl šeimos apibrėžimo LR Konstitucijoje

2026-05-18T15:35:49.583+03:00

Balandžio mėnesį atlikta apklausa parodė aiškią visuomenės paramą patariamajam referendumui. Net 76 proc. apklaustųjų nurodė pritariantys referendumo organizavimui. Iš jų 41 proc. teigė visiškai pritariantys, o 35 proc. – greičiau pritariantys. Tuo tarpu nepritarimą išreiškė 16 proc. respondentų, o 8 proc. neturėjo aiškios nuomonės (žiūr. 1 pav.).

2026 m. balandžio 23 d. – gegužės 7 d. bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos bei visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie visuomenės požiūrį į LR Seime svarstomą iniciatyvą surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje.

Tyrimo metu buvo apklausta 1000 Lietuvos gyventojų nuo 18 metų. Apklausos vyko 111 atrankos taškų visoje Lietuvoje, taikant asmeninio interviu respondentų namuose metodą. Tyrimo rezultatų paklaida neviršija 3,1 proc. (pasikliautinasis intervalas 95 proc.).

Buvo domėtasi Lietuvos gyventojų nuomone dėl LR Seime svarstomo patariamojo referendumo šeimos sampratos klausimu teiraujantis, pritariama ar nepritariama, kad LR Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ar tėvystės.

Tvirtas visuomenės TAIP patariamajam referendumui

Tyrimo rezultatai rodo, kad visuomenei rūpi šeimos sampratos klausimas, ji nevengia šio klausimo svarstymo ir vertinimo šalies lygmeniu, yra atvira šalies gyventojų valios išsiaiškinimui daug diskusijų pastaraisiais metais keliančiu klausimu dėl šeimos sampratos teisinio apibrėžimo ir įtvirtinimo LR Konstitucijoje.

Pritarimas visais socio-demografiniais pjūviais

Patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje klausimu nepriklausomai nuo lyties amžiaus, pajamų šeimoje lygmens, gyvenamosios vietos – visais demografiniais pjūviais išreiškiama tvirta visuomenės parama patariamajam referendumui (nuo 73 proc. iki 83 proc., žr. 2 pav.). Net ir tarp santykinai rečiau pozityvią poziciją referendumo klausimu išreiškiančio jaunimo iki 29 m. jam pritaria du trečdaliai (65 proc.), mažiau nei po penktadalį jam prieštarauja (18 proc.) arba neturi aiškios pozicijos (17 proc.).

Palaikymas išlieka nepriklausomai nuo pajamų ar gyvenamosios vietos. Visose respondentų grupėse pagal pajamas dominuoja palanki pozicija dėl referendumo, nuo 77 proc. iki 83 proc. Nepritarimą išreiškia mažuma – nuo dešimtadalio (11 proc. žemiausioje pajamų grupėje) iki beveik penktadalio (18 proc. gaunantieji aukščiausias pajamas), nuomonės neturi mažuma, vos 5-7 proc.

Pagal gyvenamąją vietą stipriausias palaikymas fiksuotas mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse, tačiau net ir didmiesčiuose referendumui pritaria beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų.

Šeimyninė padėtis. Palaikymas patariamajam referendumui išreiškiamas nepriklausomai nuo šeimyninės padėties. Ypač ryški ir vieninga parama išreikšta tarp sukūrusių ar anksčiau turėjusiųjų šeimą bei gyvenančių neregistruotoje santuokoje: pritarimą išreiškia nuo 78 proc. (susituokusieji) iki 86 proc. (išsiskyrusieji) šių grupių atstovų, o nepritarimas referendumui svyruoja nuo dešimtadalio (10 proc. išsiskyrusiųjų) iki penktadalio (20 proc. gyvenančių su partnere / partneriu). Nors jam kiek rečiau pritaria vieniši asmenys, jų parama referendumui tris kartus viršija nepritarimą (63 proc. pritaria, 21 proc. nepritaria, 16 proc. neturi nuomonės).

Referendumą palaiko skirtingų politinių pažiūrų rinkėjai

Tvirtas palaikymas patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje išreiškiamas ir pagal politines preferencijas: jį remia tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų respondentai. Tai rodo, kad politinių partijų elektoratui pamatinių su šeimos samprata susijusių klausimų sprendimas yra svarbesnis, nei lojalumas kokiai nors politinei linijai.

Aiški parama referendumui fiksuojama ir tarp skirtingų politinių partijų rėmėjų. Didžiausią palaikymą išreiškė „Nemuno aušros“ (84 proc.), LSDP (83 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (82 proc.) elektoratas, ženklią paramą išsako ir remiantieji Liberalų sąjūdį (78 proc.).

Kiek mažesnis, tačiau vis tiek aiškiai dominuojantis palaikymas nustatytas tarp Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ (72 proc.) ir TS-LKD (73 proc.) rinkėjų. Tuo tarpu tarp politiškai neapsisprendusių respondentų referendumui pritaria 66 proc., nepritaria 21 proc., o 13 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės (žr. 6 pav.).

Tyrimo rezultatai rodo, kad tiek valdančiųjų, tiek opozicinių politinių partijų elektoratas palaiko iniciatyvą šeimos sampratos klausimą spręsti patariamojo referendumo būdu. Tai leidžia daryti išvadą, jog visuomenė, nepaisant skirtingų politinių įsitikinimų, yra atvira referendumo idėjai ir šalies gyventojų išreikštai pozicijai (kokia ji bebūtų) svarbiu vertybiniu-pasaulėžiūriniu ir teisiniu klausimu dėl šeimos sampratos apibrėžimo ir įtvirtinimo pagrindiniame teisiniame dokumente – LR Konstitucijoje.

Kaune vyks kardinolui Vincentui Sladkevičiui ir kunigui Alfonsui Svarinskui skirtų knygų pristatymas

2026-05-18T10:32:41.097+03:00

Kviečiame į dviem ryškiems Lietuvos kunigams rezistentams skirtų knygų pristatymą Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Knyga „Moralinio autoriteto galia“ skirta kardinolui Vincentui Sladkevičiui (1920–2000). Tai šaltinių publikacijų ciklo „Savas tarp savų“ (2020) tęsinys, kuriame toliau dalijamasi atsiminimais, liudijimais ir pasidalijimais apie kardinolą. Šio leidinio chronologinės ir geografinės ribos gerokai platesnės nei pirmojoje knygoje. Svarbią vietą knygoje užima leidinio bendraautorės, signatarės Irenos Andrukaitienės straipsnis „Moralinio autoriteto misija“, kuriame nagrinėjama kardinolo V. Sladkevičiaus, kaip aukščiausio Katalikų Bažnyčios hierarcho, lyderystė Sąjūdžio ir pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės metų laikotarpiu.

Trečioji knygos „Nepataisomasis“ dalis skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko (1924–2014) šimtosioms gimimo metinėms. Tai jau penktasis leidinys, įamžinantis monsinjoro atminimą. Knygoje publikuojami prisiminimai, liudijimai ir nuotraukos, aprėpiantys beveik visą A. Svarinsko gyvenimo kelią – nuo persekiojimų ir kalėjimo metų iki tarnystės Dievui ir Tėvynei nepriklausomoje Lietuvoje. Skirtingų kartų žmonių pasakojimai liudija, koks platus buvo monsinjoro autoritetas ir kaip jo darbai, žodžiai bei laikysena teikė drąsos, ištvermės ir viltingo tikėjimo.

Knygų pristatyme dalyvaus: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Irena Andrukaitienė (knygos „Moralinio autoriteto galia“ autorė); kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis; Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų kapelionas kun. Virginijus Veilentas; kun. Nerijus Pipiras; Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Albinas Kėleris.

Knygų „Moralinio autoriteto galia“ ir „Nepataisomasis. III dalis“ pristatymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2026 m. gegužės 21 d. 17.00 val. Renginys nemokamas, kviečiame dalyvauti. Renginio metu bus filmuojama ir fotografuojama.

Marius Parčiauskas. Ar galėtų tauta susitelkti ties Vytautu Didžiuoju?

2026-05-17T19:44:53.940+03:00

Vytautas Didysis tarpukariu buvo vienas iš svarbiausių mūsų valstybingumo simbolių. Šis simbolis itin pasiteisino, nes buvo būtent tai, ko tada reikėjo lietuvių tautai: pasakojimo apie lietuvių didybę ir galimybes, vilties prisikelti po ilgų okupacijos metų, kažko didingo siekio. Visada galima kritikuoti, bet ko neatimsi iš tarpukario lietuvių, tai tiesiog nesutramdomos energijos ir ryžto. Atrodo, žmonės jautė, kad ne šiaip gyvena, bet kažką bendrai kuria. Įspūdinga, kaip skirtingi visuomenės sluoksniai, tame tarpe ir turtingiausi verslininkai, kūrė ir dirbo Lietuvai. Skaitant atrodo, kad šios tautos išlikimas tiesiog buvo neišvengiamas, nes po tiek okupacijos metų parodytas toks gyvybingumas yra kažkokia anomalija. Net demografija buvo auganti bene sparčiausiai Europoje.

Deja, dabar lietuviai gyvena visuotinio nusivylimo, apatijos jausmu. Su generalizacijomis visada kažkiek prašauni, tad tikrai netaikoma visiems. Vis dėlto pripažinkim, kad yra kažkas giliai depresiško mūsų tautos gyvenime. Nusivylimo jausmas tikrai gilus. Demografija sparčiai besitraukianti. Dauguma regionų merdėjantys. Vilnius dūsta nuo kamščių ir korupcijos. Tiek ES, tiek nuosavi biurokratai varžo bet kokį gyvybingumą - net gynybos srityje. Kai tik pabandom pasiūlyti kažką įdomesnio, atsimušam į sieną - pasirodo, ES neleidžia. Galiausiai, esame susiskaldę (ar suskaldyti) iki neveiksnumo.

Ar galėtų tauta susitelkti ties Vytautu Didžiuoju? Ar galėtų paminėti jo 600-ąsias metines susitelkusi ir prisiminusi, kad, po šimts, mes esame LIETUVIAI. Mes ne nusmurgėliai, mes kovotojai. Mes pergyvenom imperijas - baltas, rudas, raudonas. Mes paaukojom tautos geriausius, bet juos vėl galime užauginti. Mes unikalūs ir kad ir kur gyventume, vis tiek ten ieškome lietuvių. O ar atrasime lietuvį čia, šalia, Lietuvoje? Ar gali Vytautas įkvėpti, pakelti, sutelkti? Gal Vytautas vėl taps populiariausiu berniukų vardu?

Naujosios šeimos stiprinimo įstatymo pataisos: be šeimos stiprinimo ir be šeimos?

2026-05-14T23:38:14.402+03:00

Seime vyksta keisti dalykai. Nors Laisvės partijos parlamente nebeliko, įvairių "pažangos" iniciatyvų estafetę, akivaizdu, perėmė socialdemokratai.

Viešai garsiai kalbėdami apie demografiją, svaidantis piarinėmis idėjomis apie "valstybines diskotekas", tuo pat metu tyliai imasi visai kitų darbų. Pavyzdžiui, siekia taisyti Šeimos stiprinimo įstatymą. Oficialiai sakoma, kad teikiamos tobulinančios pataisos. Bet pasižiūrėkime, kas iš tikrųjų "tobulinama".

Vienas ryškiausių pakeitimų - iš įstatymo šalinama preambulė. Kitaip tariant, pašalinama dalis, kurioje buvo aiškiai įvardyti vertybiniai principai, kuriais grindžiama šeimos politika. Tekste yra tokie teiginiai kaip: "šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas" ar "vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo aplinkos, kūrimo pagrindas".

Kodėl šios nuostatos staiga tampa nereikalingomis? Ar todėl, kad pačių vyro ir moters savokų nebenorima laikyti šeimos pagrindu, o šeima gali būti bet kas, kas vienas kitu rūpinasi ir pan.?

Nebelieka nuostatos užtikrinti kartų kaitos. Kyla klausimas, ar šeimoje gimstantys vaikai jau valstybei nėra išskirtinė vertybė, o kartų kaitą užtikrins atvykstantys migrantai?

Taip pat nyksta ir labai aiški tezė, kad "turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą ir motiną". Jei pažangiame rytojuje vaikas gali turėti dvi mamas ar du tėčius (surogacija), tampa logiška iš esminių dokumentų šalinti viską, primenantį apie vaiko teisę į abu tėvus.

Visa tai pristatoma kaip pertekliniai dalykai. Tačiau ar tikrai esmė gali būti perteklinė?

Panašią situaciją jau turime su LR Konstitucija. Jos kūrimo metu nebuvo detaliai apibrėžta, kas yra šeima, nes tai atrodė savaime suprantama. Šiandien būtent dėl to kyla interpretacijų ginčai, ir net kalbama apie referendumą, kad sąvokos būtų aiškiai įtvirtintos.

Todėl ir šiuo atveju klausimas tikrai nėra apie perteklių. Kai iš dokumento pašalinami vertybiniai principai, ilgainiui dingsta ir pati kryptis, kuria tas dokumentas buvo grindžiamas. O dabartinių diskusijų kontekste apie vienos lyties asmenų partnerystę, pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims ir pan., sunku patikėti, kad tokie sakiniai šalinami atsitiktinai ar vien dėl perteklinio teksto trumpinimo.

Pataisas labai palaikė liberalai, patys nuolat kalbantys apie vis pažangesnes idėjas, leftistinis TS-LKD sparnas. Palaikė ir viešai save tradicionalais pristatantys Nemuno Aušra. Įdomus partijų kratinys, ar ne?

Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica balsavo "prieš" šį projektą.

Rezultatai: 60 - už, 15 - prieš, 12 - susilaikė, 50 parlamentarų balsavime nedalyvavo. Projektui pateikimo stadijoje pritarta.

Khalid Al-Hail. Europa kovoja su Rusijos propaganda. Kodėl ne su Kataro?

2026-05-13T13:51:41.769+03:00

Mėnesio pradžioje, Briuselyje, per Europos kvartalą pravažiavo sunkvežimių kolona, vežanti stendus, kuriuose Kataras buvo kaltinamas nuįlepiant įtakojimo operacijas, prisidengiant žurnalistikos ir diplomatijos vykdymu.

Policija bandė sustabdyti transporto priemones, tačiau jai nepavyko. Ant Europos Komisijos pastato fasado buvo rodomas milžiniškas užrašas „PARDUOTA“ – tai buvo užuomina į kyšius, kurie, kaip įtariama, buvo perduoti aukštiems ES pareigūnams, kad jie nutylėtų apie Kataro žmogaus teisių padėtį. Aktyvistai išbarstė plakatus po visą miesto centrą. Tuo pačiu metu Europos Parlamente vykusioje konferencijoje susirinko politikai ir religiniai lyderiai, kad aptartų tai, ką jie apibūdino kaip vieną iš labiausiai problematiškų Vakarų partnerysčių.

Demonstracija atspindi visoje Europoje augantį nerimą dėl Kataro vaidmens Vakarų politiniame gyvenime ir įtarimus, kad ES politikos formuotojai priėmė kyšius iš Dohos. Tačiau bene klastingiausias Kataro įsiskverbimo įrankis yra kartu ir akivaizdžiausias – naujienų tinklas „Al Jazeera“.

„Al Jazeera“ naujienų tinklą finansuoja Kataro karališkoji šeima, o jis veikia politinėje sistemoje, kurioje kritika emyro atžvilgiu tebėra laikoma nusikaltimu. Klausimas yra ne tai, ar tinklas užsiima žurnalistika (akivaizdu, kad didžiąja dalimi taip ir yra), bet ar jis turėtų būti automatiškai laikomas politiškai neutralus, kai jį galiausiai finansuoja autoritarinė valstybė, siekianti strateginės įtakos užsienyje.

Europa puikiai sugeba imtis ryžtingų veiksmų, kai kalbama apie kitų valstybių propagandos priemones. Po to, kai 2022 m. vasario mėn. Rusija įsiveržė į Ukrainą, Europos Sąjunga neįprastai greitai ėmėsi veiksmų prieš Rusijos valstybės kontroliuojamą žiniasklaidą, apibūdindama ją kaip Kremliaus karo pastangų „operatyvinę priemonę“. Per kelias dienas Briuselis sustabdė „Russia Today“ ir „Sputnik“ transliacijas visoje Europos Sąjungoje. Pasak ES Tarybos, šios žiniasklaidos priemonės nebuvo nepriklausomos žurnalistikos atstovės, o „sistemingo informacijos manipuliavimo ir dezinformacijos“ dalis, kuri priešiškais naratyvais kėlė grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui Europoje.

Jei Europos vyriausybės yra pasirengusios saugumo sumetimais apriboti vieną valstybės finansuojamą transliuotoją, kodėl kitas buvo tikrinamas taip menkai?

Tęsiamas „Qatargate“ korupcijos tyrimas – kuris iš tiesų yra labiausiai matomas ES demokratijos piktnaudžiavimas – pažadino Vakarus ir leido suprasti, kad jų žiniasklaidos naratyvus kontroliuoja tie patys žmonės, kurie gali nusipirkti įtaką iš jų išrinktų atstovų.

Net ir neskaitant valstybės remiamų transliavimo tinklų bei įrodytų neteisėtų veiksmų, Kataras finansavo mečečių statybos projektus visoje Europoje ir daug investavo į universitetus, analitinius centrus, religinius centrus, lobistų tinklus bei kultūros įstaigas. Per pastaruosius du dešimtmečius Jungtinėse Valstijose paskelbta vieša informacija rodo, kad nuo 2001 m. dešimtims akademinių įstaigų buvo skirta daugiau nei 6 mlrd. JAV dolerių Kataro lėšų. Šie bendrų įmonių santykiai, dažnai pateikiami kaip filantropija, turi strateginių pasekmių ir sutampa su giliais pokyčiais Europos energetinėje priklausomybėje bei NATO užsienio gynybos susitarimuose.

Prieš karą Ukrainoje Rusija tiekė daugiau nei 40 procentų Europos dujų. Iki 2025 m. šis skaičius smarkiai sumažėjo, o suskystintų gamtinių dujų importas užpildė didžiąją dalį šio trūkumo. Kataras dabar yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos SGD tiekėjų, tiekianti maždaug 10 procentų viso importo ir žymiai daugiau atskiroms šalims, tokioms kaip Italija ir Lenkija.

Dohos įtaka dabar yra ypač aktuali, nes D. Trumpui pradėjus operaciją „Epic Fury“, Kataras yra valstybė turinti didžiausią JAV užsienio oro bazę Persijos įlankoje.

2022 m. Europos Parlamente kilęs korupcijos skandalas, kurio metu tyrėjai aptiko 1,5 mln. eurų grynųjų pinigų, įtariamai susijusių su pastangomis daryti įtaką diskusijoms apie Kataro santykius su Vakarais, tai turėjo tapti lūžio tašku – tačiau dabar prireiks didžiulės visuomeninės ir politinės drąsos, kad būtų galima pasipriešinti mažai vahabistų diktatūrai, kurią Vakarai paskelbė „svarbia NATO nepriklausiančia sąjungininke“.

Briuselio reklaminė kampanija rodo, kad pilietinė visuomenė pradeda kvestionuoti prielaidas, kurias rinkėjai ir ekspertai ilgą laiką laikė savaime suprantamomis. Tačiau jei Europos politika riboti Rusijos valstybinę žiniasklaidą yra teisinga, ji turėtų būti taikoma nuosekliai, o jei Europos pasiryžimas kurti demokratinę ir atvirą visuomenę turi būti vertinamas rimtai, turėtume matyti daug atviresnį pasipiktinimą šalimis, kurios tuo piktnaudžiauja.

Khalid Al-Hail yra pabėgėlis iš Kataro valdančiojo sluoksnio, Kataro Nacionalinės demokratinės partijos pirmininkas ir žymiausias šalies opozicijos atstovas. Dabar gyvenantis tremtyje Jungtinėje Karalystėje, jis yra sėkmingas tarptautinis verslininkas ir pagrindinis demokratinių reformų Katare šalininkas, žinomas dėl to, kad atskleidžia režimo valstybės remiamas įtakos operacijas ir žiniasklaidos manipuliacijas užsienyje.

Diana Karvelienė. Gyvybės (re)produkcija: progresas ar pavojingos ribos peržengimas?

2026-05-12T16:32:55.729+03:00

Pagalbinio apvaisinimo (anksčiau vadinto dirbtiniu apvaisinimu, prie šio termino dar sugrįšime) įstatymo projektas Lietuvoje svarstomas nebe pirmą kartą. Pirmosios diskusijos šiuo klausimu prasidėjo dar 2002 metais ir, su įvairiomis korekcijomis bei pakeitimais, tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Tenka pripažinti, kad tai vienas ilgiausiai svarstomų ir daugiausia visuomenėje diskusijų keliančių sveikatos srities teisės aktų Lietuvoje.

Tokią situaciją greičiausiai lemia tai, kad šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne vien techninius ar medicininius procedūros aspektus. Kartu paliečiami itin jautrūs pasaulėžiūriniai, vertybiniai ir pamatiniai klausimai, susiję su žmogaus prigimtimi, gyvybės pradžia, tėvyste, motinyste bei vaiko interesais.

Ilgas ir vingiuotas dirbtinio apvaisinimo įstatymo kelias

2002–2004 m. skirtingų rengėjų buvo parengti pirmieji dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai. Iki 2010 m. ne vienas jų buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seime, jo komitetuose ir plačiojoje visuomenėje, tačiau dėl esminių nesutarimų sprendimų priimti nepavyko.

Iki 2015 m. daugiausia diskusijų kėlė keli pagrindiniai klausimai. Vienas jų – dirbtinio apvaisinimo būdų pasirinkimas: in vivo ir (ar) in vitro procedūros, taikomos su vaisingumo problemomis susiduriančioms poroms. Taip pat aktyviai diskutuota dėl lytinių ląstelių anonimiškumo ir embrionų donorystės. Anoniminės donorystės atveju gimę vaikai netektų galimybės pažinti savo biologinių tėvų. Dar vienas jautrus klausimas buvo perteklinių embrionų kūrimas ir saugojimas – ar leistina sukurti daugiau embrionų, nei jų būtų perkeliama į moters organizmą vieno apvaisinimo ciklo metu, bei kas nutiktų likusiems gyvybingiems embrionams.

Taip pat buvo keliamas klausimas dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo vienišoms moterims, tačiau ši idėja tuomet platesnių diskusijų nesulaukė. Buvo aišku, kad vienišai moteriai reikia ne gydytojo ar medicininės pagalbos, kad vaikelis atsirastų, bet vyro ir šeimos. Šis pasiūlymas buvo vertinamas kaip prieštaraujantis pačiai nevaisingumo sampratai, todėl į didesnes diskusijas tuomet nebuvo leistasi.

Dėl šių išvardintų priežasčių kildavo daugiausia visuomeninių ir politinių diskusijų, į kurias aktyviai įsitraukdavo visuomenė, Bažnyčia, LR Seimo nariai, medikų bendruomenė. Bendromis pastangomis buvo rengiami alternatyvūs įstatymo projektai, eliminuojantys ar apribojantys minėtas problemas. Žinoma, tokie įstatymų projektai nebuvo priimtini tam tikroms suinteresuotoms grupėms, todėl galutiniai sprendimai ilgą laiką taip ir nebuvo priimti.

Dūmų uždanga: nuo dirbtinio prie pagalbinio apvaisinimo

Dirbtinio apvaisinimo įstatymo šalininkai neketino sustoti – nuolat ieškoto sąjungininkų ir būdų, kaip visuomenei patraukliau pateikti tai, kas daugeliui žmonių iš prigimties atrodė svetima. Baimindamiesi, kad ir šį kartą nepavyks priimti siekiamo teisinio reguliavimo, šio projekto šalininkai sumanė pakeisti terminą „dirbtinis apvaisinimas“ terminu „pagalbinis apvaisinimas“. (Kažkur jau girdėta ir šiandienos kontekste, ar ne? Pavyzdžiui, kai partnerystės įstatymas virto civilinės sąjungos įstatymu.)

Reikia pripažinti, kad tai nėra tik nekaltas žodžių pakeitimas – sąvokos „dirbtinis“ ir „pagalbinis“ turi skirtingą prasmę ir formuoja skirtingą visuomenės požiūrį. Lietuvių kalbos žodyne „dirbtinis“ apibrėžiamas kaip „sukurtas žmogaus, ne natūraliai atsiradęs“, o „pagalbinis“ – kaip „padedantis, teikiantis pagalbą“. Todėl kartu su sąvokos pakeitimu palaipsniui mėginama keisti ir visuomenės mąstymą – juk pagalba kitam žmogui savaime atrodo natūrali ir morali, todėl ir pati procedūra visuomenėje turėtų tapti lengviau priimtina, – argi ne taip? Tačiau ar pavadinimo pakeitimas keičia pačią procedūros esmę? Jei procesas yra dirbtinis, vien skambesnė formuluotė jo natūraliu nepaverčia.

Dar daugiau – dirbtinio apvaisinimo šalininkams supratus, kad Lietuvos Respublikos Seime nebus lengva priimti visas norimas nuostatas, įskaitant perteklinių embrionų kūrimą ar lytinių ląstelių donorystę, buvo mėginama ieškoti kitų kelių. Pasiūlyta dirbtinio apvaisinimo paslaugas reglamentuoti ne įstatymu, o Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Kitaip tariant, sudėtingas ir daug diskusijų keliantis klausimas būtų perkeltas iš parlamento į poįstatyminio reguliavimo lygmenį. Kam laužyti ietis ir kovoti Seime, jeigu galima pamėginti jį apeiti?!

Tuo pačiu visuomenėje kilo klausimų ir dėl galimų privačių interesų. Dirbtinio apvaisinimo procedūros, pasiruošimas joms, taip pat vėlesnis embrionų šaldymas yra brangiai kainuojančios paslaugos, todėl natūraliai buvo keliami klausimai dėl privačių verslo interesų įtakos šiai sričiai.

Dėl šių ir kitų priežasčių 2015 m. buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), prašant pateikti vertinimą. Atlikusi antikorupcinį vertinimą, STT nenustatė tiesioginių sąlygų korupcijai pasireikšti, tačiau pritarė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. lapkričio 16 d. Nr. XIIP-3766 išvados pirmajai pastabai. „Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, tokio svarbaus visuomenei ir valstybei klausimo, kaip pagalbinio gyvybės pradėjimo, bent pagrindiniai principai, sąlygos, būdai ir pan. turėtų būti nustatyti įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.“

Taigi šiuo klausimu buvo pasiektas tam tikras bendras susitarimas – visos diskusijų pusės sutiko, jog tokia jautri ir su žmogaus gyvybės pradžia susijusi sritis turi būti reglamentuojama įstatymo lygmeniu. Iki tol ši sritis tebuvo reglamentuojama tik 1999 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“.

Pirmasis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – konservatyvusis?

Galiausiai buvo sutarta ir dėl to, kad nevaisingumas yra liga, kurią reikia gydyti. Nevaisingumas apibrėžiamas kaip reprodukcinės sistemos liga, pasireiškianti negalėjimu pasiekti nėštumo po 12 mėnesių (ar daugiau) reguliaraus, neapsaugoto lytinio gyvenimo. Ši problema gali būti susijusi tiek su vyro, tiek su moters sveikata, todėl būtina tirti abu partnerius ir taikyti reikalingą medicininį gydymą.

Medicininė nevaisingumo samprata sveikatą supranta kaip visapusišką žmogaus gerovę – socialine, psichine ir fizine prasme. Todėl negalėjimas realizuoti vieno iš esminių žmogaus troškimų – tapti tėvu ar motina – gali būti laikomas sveikatos sutrikimu, kuriam reikalingas tinkamas gydymas medicininėmis priemonėmis. Nevaisingumas taip pat įtrauktas ir į Tarptautinę ligų klasifikaciją.

Po gana ilgų diskusijų 2016 m. buvo priimtas pirmasis LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymas (įsigaliojęs 2016 m. gruodžio 15 d.), nustatęs gana aiškias šios procedūros ribas ir sąlygas. Vėliau šis įstatymas imtas vadinti konservatyviuoju, mat projekto šalininkams nepavyko pilna apimtimi įgyvendinti savo užmačių, o jau 2017 m. prasidėjo nauji bandymai jį liberalizuoti, plečiant pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo galimybes.

Noras tapti mama bet kokia kaina?

Nors kurį laiką diskusijos buvo aprimusios, jos visa jėga sugrįžo 2022–2026 metais. 2025 m. buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo. Konstitucinis Teismas pasisakė dėl diskriminacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių skirtingų lyčių porų, tačiau nesprendė klausimo, ar teisės į pagalbinį apvaisinimą nesuteikimas moteriai, nesančiai poroje, atitinka Konstituciją. Todėl siūlymas suteikti teisę vienišai moteriai naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis negali būti laikomas tiesiogiai išplaukiančiu iš Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo nutarimo.

Sveiku protu besivadovaujantis ir vidurinėje mokykloje biologijos mokęsis žmogus suvokia, kad vieno asmens lytinių ląstelių nepakanka naujai gyvybei pradėti. Todėl pagalbinio apvaisinimo procedūra savo prigimtimi yra susijusi su konkrečios vyro ir moters poros reprodukcinės funkcijos atkūrimu, o ne pavienio asmens reprodukcinių galimybių realizavimu.

Prigimtinė žmogaus reprodukcinė sistema lemia, kad kiekvienas vaikas, net ir pradėtas pagalbinio apvaisinimo būdu, turi biologinį tėvą ir motiną. Kad ir koks suprantamas būtų vienišos moters noras susilaukti vaiko, jis negali būti įgyvendinamas be dviejų skirtingų lyčių lytinių ląstelių susijungimo. Kartu kyla ir klausimas dėl vaiko interesų pirmumo principo. Vaikas nėra daiktas ar paslauga, kurią galima panorėjus „įsigyti“ – jis yra unikalus žmogus, turintis prigimtinį orumą ir savo teises.

Visgi, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, buvo parengta nauja Pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakcija, kuria siūloma išplėsti galiojančio įstatymo reguliavimą, numatant pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą ir vienišoms sveikoms moterims. Įstatyme šiurkščiai ir sistemingai paneigiama prigimtinė negimusio vaiko teisė į gyvybę, taip pat ignoruojamas vaiko interesų pirmumo principas. Tiek Lietuvos teisės aktai, tiek tarptautiniai dokumentai aiškiai saugo žmogaus gyvybę ne tik po gimimo, bet ir prenataliniu laikotarpiu.

O kaip su vyrais?

Vyrai nėra tik biologinės medžiagos ar vaisingos sėklos „tiekėjai“, kaip kokie jaučiai karvių bandoje – jie yra ir tėčiai. Todėl įstatymo nuostatos, numatančios pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą vienišoms moterims yra ydingos ir diskriminuojančios, jos naikina vyro, kaip tėvo, vaidmens sampratą visuomenėje.

Kodėl šioje diskusijoje taip retai girdimas vyrų balsas? Galbūt dalis vyrų tiesiog nesigilina į šį įstatymą, o gal jiems stinga galimybių pasisakyti viešojoje erdvėje? Įvairiose diskusijų laidose šia tema („Lietuva kalba“ ir kt.) dažniausiai dominuoja moterų pasisakymai, nors vaiko pradėjimas ir atsakomybė už jį vienodai susijusi tiek su vyru, tiek su moterimi – tėčiu ir mama. Jie abu yra atsakingi už pradėtą vaiką.

2026 m. balandžio 7 d. Laisvos visuomenės institutas pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl naujosios LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto redakcijos. Viename iš pasiūlymų buvo siūloma: „atsisakyti konstitucine doktrina nepagrįsto ir Konstitucijai bei įstatymams prieštaraujančio pasiūlymo sudaryti teisines sąlygas vienišai moteriai susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu, neužtikrinant vaiko teisės žinoti savo tėvą ir motiną, taip pat įstatyme sudarant prielaidas vienam iš tėvų atsisakyti jo prigimtinių pareigų savo vaiko atžvilgiu.“

Žmogaus teisių komitetas, kaip papildomas šį projektą nagrinėjantis komitetas, nepritarimą šiam siūlymui argumentavo taip: „Gyvybės langelis, natūraliai pastojančių moterų teisė ir galimybė neatskleisti vaiko tėvo, esanti reali galimybė moteriai nežinoti vaiko tėvo – tai yra praktiškai pasitaikantys atvejai, kai vaikas gimsta be teisės žinoti savo tėvą.“

Kiek cinizmo reikia turėti formaliai suraityti tokį absurdišką „argumentą“? Įstatymai nustato ne tik technines taisykles, bet ir valstybės vertybines kryptis – ką ji laiko siekiamybe, ką skatina ir palaiko, kur link bus einama. Gyvybės langeliai atsirado kaip reakcija į itin skaudžias pasitaikančias gyvenimiškas situacijas, siekiant išsaugoti kūdikių gyvybes. Visuomenė susitelkia, norėdama padėti sunkumų ištiktam žmogui. Tai nėra ir neturėtų tapti visuomenės norma. Taip, sutinku, jog pasitaiko skaudžių atvejų, kai moteris gali nežinoti vaiko tėvo (pvz. prievartos atvejai), tačiau tokios situacijos kyla iš sudėtingų aplinkybių, o ne iš sąmoningai valstybės formuojamos ir skatinamos politikos.

Laisvos visuomenės institutas taip pat siūlė nustatyti, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos būtų teikiamos tik toms poroms, kuriose vaiko biologinis tėvas sutinka prisiimti tėvystę. Į tai ŽTK buvo atsakyta klausimu: „Kokiuose teisiniuose dokumentuose reglamentuota tiesioginė teisių ir pareigų sąsaja?“ Konstituciją ir įstatymus esą gerbiantys Komiteto išminčiai galėtų prisiminti LR Konstitucijos 28 straipsnį: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“ ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7 straipsnį: „kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“

Akivaizdu, kad kai nenorima girdėti kitos nuomonės, galima ir didžiosiomis raidėmis rašyti ir per garsiakalbį kalbėti – viskas veltui...

Vis dėlto svarbu nepamiršti paprasto fakto: kiekvienas iš mūsų turime biologinį tėtį ir mamą. Vaikas neturėtų tapti ideologinių ar teisinių eksperimentų žaislu. Anksčiau ar vėliau sprendimai, prieštaraujantys žmogaus prigimčiai, turi savo kainą. Klausimas tik – ar Lietuvos visuomenė yra pasirengusi ją mokėti?

Daugiau vaikų – bet kokiu keliu eisime?

Viešojoje erdvėje kartais teigiama, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugų plėtra galėtų tapti viena iš priemonių sprendžiant Lietuvos demografinės krizės problemą. Vis dėlto, nors toks siekis skamba patraukliai, užsienio šalių patirtis rodo, kad realus poveikis bendram gimstamumui yra labai ribotas.

Tyrimai rodo, kad Australijoje pagalbinio apvaisinimo procedūros bendrą gimstamumą padidino apie 4–5 proc., Europoje – 2–6 proc., Jungtinėje Karalystėje – apie 3 proc., o Jungtinėse Valstijose – 1,3–2,6 proc. Vertinant Lietuvos situaciją, prognozuojama, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos galėtų lemti maždaug 1–3 proc. gimstamumo prieaugį.

Todėl kyla klausimas – kokios priemonės galėtų turėti reikšmingesnį poveikį šalies demografinei situacijai?

Keletas mano kuklių pasiūlymų, galinčių prisidėti prie šalies demografinių rodiklių gerinimo.

Pirmiausia daugiau dėmesio skirti švietimui – ne tik ugdymo įstaigose (darželiuose, mokyklose, universitetuose), bet ir žiniasklaidoje bei nevyriausybiniame sektoriuje. Svarbu, kad šeima, šeimos kūrimas visuomenėje būtų pristatomas pagarbiai ir labai atsakingai – jų neidealizuojant, tačiau ir nemenkinant. Žmogui natūraliai reikia artumo, bendrystės ir saugaus ryšio su kitu žmogumi.

Antras svarbus aspektas – didesnė valstybės parama daugiavaikėms šeimoms. Tai galėtų būti lengvatos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, taip pat papildomos socialinės garantijos. Galbūt verta svarstyti ir lankstesnį ar ankstesnį pensinį amžių, atsižvelgiant į užaugintų vaikų skaičių bei tėvų indėlį į Lietuvos ateitį.

Baigdama leisiu sau šiek tiek pasvajoti. Jei Lietuvoje visiems pradėtiems vaikams būtų užtikrinama jų prigimtinė teisė gimti, mūsų šalyje kasmet plaktų daugiau kaip 3 tūkstančių naujų gyvybių širdys, kurios taip ir neišvysta pasaulio šviesos. Tai būtų gerokai didesnis demografinis prieaugis, nei prognozuojama pasiekti plečiant Pagalbinio apvaisinimo paslaugas, įskaitant jų teikimą ir vienišoms moterims.

Pabaigai

Klausimas dėl pagalbinio apvaisinimo nėra vien medicininis ar teisinis. Tai klausimas apie tai, kokią šeimos politiką formuojame, kokią visuomenę kuriame, kaip suprantame žmogaus orumą, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaiko teises.

Demografinės krizės neįveiksime vien inovatyviomis technologijomis ar procedūromis – tam reikės kur kas daugiau nei intrumentalizuotų priemonų. Visų pirmą reikės drąsos stiprinti šeimą, kurti pasitikėjimu grįstą visuomenę ir iš naujo atrasti gyvybės, motinystės bei tėvystės vertę ir grožį. Valstybės sprendimai turėtų būti grindžiami ne tik suaugusiųjų lūkesčiais ar momentiniais poreikiais, bet ilgalaike atsakomybe už ateities kartas.

[1] https://www.stt.lt/data/public/uploads/2019/12/civil_kodekso_4.docx

Vytautas Sinica. Pats svarbiausias uždarymas

2026-05-11T14:04:00.010+03:00

Lietuva tik tik pradėjo viešai kalbėti apie demografiją kaip egzistencinę grėsmę. Pagaliau ne tik darbuotojų trūkumo, bet ir mūsų pačių išlikimo problemą. Ir čia pat nuo metų pradžios tas kalbas lydi žinia, kad planuojama uždaryti populiariausius ir motinų mylimiausius Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus (KKGN). Kurie tiek geri, rūpestingi ir suteikia tokį saugumo jausmą, kad juose, žinau, noriai renkasi gimdyti ir ateistai, ir romuviečiai, ir vaišnavai ir kas tik nori. Tai daug daugiau nei krikščioniški gimdymo namai. Tai tiesiog aukščiausios kokybės ir rūpesčio mama bei naujagimiu vieta Lietuvoje. Vieta, kuri po visų baimių, kaip gimdyti baisu, realiai padrąsina gimdyti dar kartą - pilna liudijimų. Šią vietą tiesiog būtina išsaugoti kaip savarankišką, su niekuo nesujungtą ir neuždarytą.

Uždarymo ('reorganizacijos') idėja iškilo kaip visada optimizuojant. LSMU Kauno ligoninė dirba į minusą, ministerija reikalauja susitvarkyti, Kauno ligoninė rodo, kad itin nuostolinga yra laikyti atskirus KKGN. Reikia uždaryti, t.y. reorganizuoti prijungiant prie kito, jokia išskirtine kultūra negarsėjančio padalinio.

KKGN iš tiesų nuostolingi, bet... kaip ir visi gimdymo namai ar akušerijos skyriai Lietuvos ligoninėse. Statistika yra prostitutė ir čia nereikia stebėtis. Mažėjant nėštumų ir gimdymų Lietuvoje, mažėja ir klientų visuose akušerijos skyriuose. Net Kaune! Bet kai lygini, būtent KKGN dar ką tik turėjo augantį gimdymų skaičių, kai kiti jau važiavo žemyn. Kai lygini, KKGN ir dabar traukiasi lėčiau nei kiti akušerijos skyriai. Kai lygini, kilus baimei, kad KKGN gali nelikti, šiais metais gimdymų čia dar išaugo. Pagal vienintelį traukimosi argumentą, reikėtų tiesiog uždaryti visus akušerijos skyrius.

Tas pats su pinigais. Gimdymo namų veikla nuostolinga ir čia jokia paslaptis. Nuostolinga visų gimdymo namų veikla, nes už priimtą gimdymą natūraliais takais iš PSDF sumokama neadekvačiai maža suma - grubiai 800 eurų. Už gimdymą cezario pjūviu - 2000 eurų. Turbūt aišku, kokį gimdymą priimti labiau motyvuoja pačias institucijas. Bet čia reikia ne priešinti, o tiesiog pripažinti, kad gimdymas biudžete apmokamas neproporcingai menkai. Jeigu iš tiesų gimstamumas tampa mūsų šalies rūpesčiu, ar šalis neturėtų rasti lėšų už priimtą gimdymą institucijai mokėti tiek, kiek jai iš tikrųjų kainuoja visos tam reikiamos paslaugos?

Tai nėra pirminis klausimas, tačiau svarbu, kad KKGN yra vieta, kurioje saugiai jaučiasi visas kolektyvas, žinantis, kad niekada neturės atlikti jokios formos abortų ar susijusių procedūrų, prieštaraujančių jų įsitikinimams. Uždarius KKGN dalis darbuotojų paliks sritį, nes jokia kita vieta Lietuvoje negalės užtikrinti jų sąžinės laisvės.

Visgi, ciniškai pasakykim, kad svarbiau mums čia moterys, kurios renkasi šią vietą, į ją sugrįžta, rekomenduoja kitiems, aiškiai įvardija, kad ryžosi gimdyti daugiau dėl gerosios patirties KKGN, o dabar dalis jų net ir organizuojasi bei protestuoja prieš Krikščioniškųjų gimdymo namų uždarymą.

Šie gimdymo namai ne tik dar viena optimizacijai aukojama įstaiga, ir ne tik simbolis apsimestinės, vien retorika pasibaigiančios demografijos politikos. Tai pavyzdys, kaip turėtume organizuoti gimdymo namų darbą, kad drąsintume moteris turėti vaikų. Jeigu jie bus uždaryti, šios vyriausybės šnekas apie rūpestį gimstamumu galima urmu mesti į šiukšlių dėžę. Bet prieš tai turime pareigą padaryti viską, kad jų neuždarytų.

Vienas iš pirmųjų Didžiosios Britanijos „gėjų tėvų“ apkaltintas seksualiniu išnaudojimu ir išžaginimu

2026-05-10T19:16:00.003+03:00

Surrogacy-UK nuotrauka

Vienas iš pirmųjų Didžiosios Britanijos „gėjų tėvų“, Barrie Drewitt-Barlow, kartu su dar vienu vyru buvo apkaltintas po policijos tyrimo dėl sunkių seksualinių nusikaltimų ir prekybos žmonėmis. Kaltinimai pareikšti po to, kai pareigūnai surengė koordinuotas reidus keliuose objektuose Esekse, įskaitant namą Danburyje.

Esekso policija patvirtino, kad du vyrai, 57 ir 32 metų amžiaus, buvo suimti įtariami išžaginimu, prekyba žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais ir kenksmingos medžiagos davimu. Kratos taip pat buvo atliktos netoliese esančiuose Maldone ir Braintryje kaip dalis platesnio tyrimo, kurį vadovavo policijos Sunkiųjų nusikaltimų direktoratas.

Karališkoji prokuratūra vėliau paskelbė, kad abiem vyrams buvo oficialiai pareikšti kaltinimai. Prokurorai teigė, kad abu jie kaltinami kito asmens kelionės organizavimu ar palengvinimu siekiant jį išnaudoti, be to, jiems inkriminuojami ne vienas seksualinis nusikaltimas, įskaitant išžaginimą. Valdžios institucijos pabrėžė, kad procesas tebevyksta ir kad abu kaltinamieji turi teisę į teisingą teismą.

Barrie Drewitt-Barlow išgarsėjo 1999 m., kai jis ir jo tuometinis partneris tapo viena iš pirmųjų tos pačios lyties porų Jungtinėje Karalystėje, susilaukusių vaikų pasinaudojus surogatinio motinystės paslaugomis. Pastaruoju metu jis dalyvavo televizijos projektuose ir futbolo veikloje, turėjo įsigijęs neprofesionalių lygų klubus „Maldon“ ir „Tiptree FC“.

Abu vyrai turės stoti prieš Čelmsfordo magistratų teismą.

Šaltinis: europeanconservative.com

Dovilas Petkus. Proginis konservatizmas: kaip Valdas Benkunskas sienas „atrado“

2026-05-05T22:19:00.004+03:00

Vos prieš kelis mėnesius baimių dėl imigrantų liepęs nekurstyti ir sostinės atvirumą visiems akcentavęs Vilniaus meras Valdas Benkunskas Katedros aikštėje paskelbė rinksiantis parašus už imigracijos griežtinimą. Staiga praregėjęs meras išvydo mieste potencialiai augantį nusikalstamumą, imigrantų getus, aptarnavimo ne valstybine kalba problemas ir apsigalvojo dėl mečečių statybų. Nors dar vakar kalbėjo visai kitu tonu, šiandien jis atrado, kad Lietuva turi sienas ir ragina imtis kontrolės. Kas nutiko?

V. Benkunsko nušvitimas tapo ne išimtimi, o taisyklės iliustracija. Kai problema tampa akivaizdi ir nebeįmanoma jos ignoruoti, gimsta griežtesnė retorika. Tačiau ar tai yra politinis principas? Jeigu politinis sprendimas pasirodo tik tada, kai spaudžia realybė, jis nėra ideologinis – tai politinis oportunizmas. Panašiai, kaip Kazimiero Starkevičiaus atgailavimas dėl kyšių ir aptemusio proto.

Šiuolaikinėje politikoje būtent imigracijos politikos griežtinimas dažniausiai apibrėžia politinę dešinę ir konservatyvumą. Tačiau to neišeina pasakyti apie Lietuvos konservatorius. Net ir po Lauryno Kasčiūno išrinkimo pirmininku TS-LKD nėra nei nuosekliai konservatyvūs, nei nuosekliai liberalūs – jie yra situaciniai. Arba proginiai. Kad ir kiek būtų kalbama apie „posūkį dešinėn“.

Migracijos klausimu tai ypač akivaizdu. Kol problema buvo „tolima“, šioje partijoje dominavo atvirumo ir tolerancijos, ne sienų ideologija. Kai ji išaugo į visiems plika akimi pastebimas bėdas – atsirado „tvarkos“ kalba.

TS-LKD jau ne pirmus metus demonstruoja būtent tokį modelį: vertybės lankstomos priklausomai nuo politinės situacijos. Vieną dieną – globalizmas, rytoj – nacionalizmas. Tai nėra ideologija. Tai rinkiminė taktika.

Praėjusios kadencijos metu imigracijos reikalavimus sumažinę ir jų viliojimo kampanijas egzotiškiausiose pasaulio vietose finansavusi Ingridos Šimonytės Vyriausybė ilgą laiką dangstėsi ukrainiečiais. Per 160 tūkst. papildomų migrantų per savo kadenciją įsileidusi Vyriausybė juos kritikavusius asmenis bandė gėdinti, neva sakydami, kad migrantų skaičiai Lietuvoje augo vien Ukrainos pabėgėlių dėka, o TS-LKD migracijos politiką kritikuojantys esą neužjaučia karo aukų.

Tačiau realybė buvo visai kitokia. Daugumą visų atvykėlių sudarė migrantai iš Baltarusijos ir Vidurio Azijos, todėl bandymas prisidengti ukrainiečiais tebuvo jautraus karo pabėgėlių klausimo išnaudojimas, maskuojant tikrąją migracinę padėtį šalyje ir tildant oponentus.

Siekiai mokyti kalbos – manipuliacija rinkėjais

Nors L. Kasčiūnas giria mero iniciatyvą ir teigia, kad šios tikslas yra mokyti imigrantus lietuvių kalbos, pasirodo, tokios pagyros tėra manipuliavimas rinkėjais.

Kas mero plane išdėstyta konkrečiai? Atsivertę siūlomą Valdo Benkunsko planą migrantų integracijai, matome aiškiai deklaruotus prioritetus. Iš kiek daugiau nei 4 mln. eurų tik 1,4 mln. šiame plane skirta kalbos mokymui. 2,1 mln. čia skiriama psichologinei pagalbai. Dar daugiau nei 116 tūkst. bus skirta vietinių gyventojų tolerancijos ir atvirumo mokymams. Paprastai tariant, mes būsime raginami prisitaikyti prie migrantų, bet ne atvirkščiai.

Dar daugiau, net ir kalbant apie tą dalį, kuri bus paskirta mokymams, reikia pabrėžti, kad meras migrantams kelia ne reikalavimus, o dalina paslaugas. Už mūsų pinigus. Pamatęs, kad migrantai nesimoko lietuvių kalbos, jis siūlo savivaldybės finansuojamus kalbos kursus iš mūsų kišenės. Tai absurdas. Lietuva neturėtų mokėti už darbo migrantų kursus. Už darbo migrantų kursus turi mokėti juos pakvietę darbdaviai. Atsiveži pigesnį, nuolankesnį arba tiesiog tau būtiną darbuotoją, įsitrauk į kaštus jo kalbos kursus. Tai neturi tapti papildoma našta Lietuvos piliečiams.

Migracijos politika nėra reklaminė kampanija. Tai ilgalaikis, jautrus ir valstybės saugumui esminis klausimas. Jei jis sprendžiamas epizodiškai, pasekmės bus epizodiškai skausmingos ir nuolat pasikartojančios.

Taip, kaip yra Malmėje, Briuselyje ar Paryžiuje – miestuose, kurie pripildyti policijai neįžengiamų kitataučių getų, o šalia didingos istorijos nešioja išprievartavimų sostinių „titulus“ (2023 m. duomenys).

Vilniaus meras anaiptol nėra toks bejėgis, kaip jį bandoma vaizduoti ir susizgribti dėl sostinėje augančios migrantų grėsmės turėjo kur kas anksčiau. Sostinės meras politinėje tradicijoje Lietuvoje laikomas ketvirtu politiku pagal rangą valstybėje, dar daugiau, jis yra įtakingas vienos didžiausių partijų narys. Todėl toks proginis požiūrio į migrantus pasikeitimas signalizuoja ne tai, kad meras kažko negali, bet tai, kad konservatorių meras nenori galėti.

Praėjusios kadencijos valdančiųjų sukeltą migracijos problemą bandoma spręsti viešųjų ryšių triukais. Dabartiniai jų siūlomi planai problemų nespręs. Jeigu šiandien išties norime padėti Lietuvai ir ypač sostinei – būtina radikaliai mažinti ekonominių migrantų kvotas, užkirsti kelią darbo vizų pratęsinėjimui ir atmesti bet kokius Briuselio reikalavimus stabdyti neteisėtų migrantų atstūmimo taktiką pasienyje. Tai būtų nelengvas, tačiau šaliai gyvybiškai svarbus sprendimas, kurio tikslus diktuotų ne politikos sezonai, o tautos interesas gyventi saugiai

Šaltinis: lrt.lt

Marius Parčiauskas. Puolimas prieš vysk. Joną Kaunecką

2026-05-03T13:59:00.002+03:00

Pakalbėkim dabar truputį rimčiau apie tai, kas čia įvyko su puolimu prieš vyskupą Joną Kaunecką. Yra dvi aiškios šios koordinuotos informacinės atakos priežastys.

Pirmiausia, visai neseniau paskelbta, kad Lietuvos vyskupų konferencija deleguos naują LRT Tarybos narę - buvusią Komstitucinio Teismo teisėją Ramutę Ruškytę. Ji pakeis Ireną Vaišvilaitę, kuri pasižymėjo palaikymu protestams dėl LRT ir akivaizdu, kad buvo laikyta "savu žmogumi". Kol ji buvo LRT Tarybos narė, niekas taip koordinuotai nekėlė klausimo, ar tinkama, kad vieną iš LRT Tarybos narių skiria Vyskupų konferencija. Dabar rastas tobulas pretekstas ir per Kaunecko atvejį būtent imta dergti visa Katalikų Bažnyčia ir tai, kad ji skiria LRT Tarybos atstovą. Taip ir diskredituojama Ruškytės kandidatūra, daromas elementarus spaudimas jai susiprasti, nes ir ji gali papulti po informaciniu volu. Tai klasikinė taktika, sukuriant nepakeliamą informacinę atmosferą ir paskirtojo norą atsiriboti nuo "prastos reputacijos" jį paskyrusiųjų.

Antra, šią savaitę pasirodė Kazio Starkevičiaus "išpažintis". Tai buvo ne kokia smulki žuvis, o itin įtakingas ilgametis TS-LKD narys, net kelias kadencijas buvęs Seimo nariu, milijonierius, partijos tarybos narys. Taip pat šią savaitę paskelbtas aukštesnės instancijos teismo nuosprendis Kristijonui Bartoševičiui, Šimonytės aplinkos buvusiam TS-LKD atstovui Seime. Ironiška, kad būtent dėl pedofilijos ir būtent tuometinė TS-LKD Seimo frakcijos vadovė jį perspėjo per Signal programėlę, o tai juk galima būtų vadinti pedofilo dangstymu. Galiausiai, pagautas narkomanas, buvęs labai artimas Šimonytės aplinkai, TS-LKD ambasadorius jaunajai kartai. Tikrai šiokia tokia krizė ir reikėjo kažkuo tai permušti. Sukurti naują istoriją, apie kurią visi imtų kalbėti. Tai klasikinė taktika, naudojama nuolatos, bet nuolatos ir pasiteisinanti.

Ir čia sutapo LRT protestuotojų bei TS-LKD interesas. Jis ir šiaip sutampa, siekiant išlaikyti didelę šios partijos įtaką LRT, bet vien dėl LRT ši partija nebūtinai būtų ėmusis dorotis su vyskupu Kaunecku, nes tai nėra jiems labai patogu. Vis tik krizės priverčia griebtis ypatingų priemonių.

Ši kova darosi vis nešvaresnė, o tai rodo, kokie dideli interesai pastatyti ant kortos. Bet galim pasidžiaugti, kad didžios asmenybės turi tokią savybę atskleisti tikruosius žmonių veidus ir ketinimus. Net pačios to nenorėdamos, tiesiog taip gaunasi. Pamenu, tai buvo su Algirdu Patacku, kai jį dergė jaunoji TS-LKD karta. Taip buvo ir su mons. Alfonsu Svarinsku. Taip dabar nutiko su vyskupu Jonu Kaunecku.