Rašliavos

Parašiutai - tarp dangaus ir žemės 2

noreply@blogger.com (Martynas) — Mon, 18 Aug 2008 13:25:00 +0000

Toliau tęsiu senesniame įraše pradėtą temą apie mano pirmąjį šuolį parašiutu ir pasistengsiu pasidalinti patirtimi kaip tas šuolis atrodė.

Kaip jau minėjau, jau seniau nusprendžiau šokti sparno tipo parašiutu. Taigi tik atvykę susiradom instruktorių ir buvom nuvesti į salę, kur jau buvo prasidėję apmokymai. Pirmiausiai paaiškino, kas per velnias parašiutas yra, jo sandarą, technines charakteristikas. Jau rašiau, kad sparno tipo kupolo parašiutas ne tik leidžiasi, bet ir turi 10 km/h vertikalų greitį. Jis vairuojamas dvejomis kilpomis, kurios pritvirtintos prie parašiuto kraštų (tokio tipo parašiutas yra ne apvalus, o stačiakampio formos). Šokant iš lėktuvo, prie jo pririšta virvė parašiutą išskleidžia automatiškai. Šiam neišsiskleidus, ar išsiskleidus netinkamai, yra ir atsarginis parašiutas. Pirmiausia patrauki už už dažniausiai dešinėje pusėje pritvirtintos kempinėlės ir iš karto trauki kitoje pusėje esantį žiedą, kuris paleidžia atsarginį parašiutą. Saugi riba tam padaryti yra iki 600m (pats šuolis vyksta iš 1200 m aukščio). Bet jei atsitinka taip, kad neišsiskleidžia pagrindinis parašiutas ir neskleidi atsarginio, tai dar yra šansų likti gyvam - yra mechaninis prietaisiukas, kuris išskleistų parašiutą 300-400 m aukštyje (norėjau daugiau sužinoti apie jo veikimo principą, bet instruktorius daugiau nelabai galėjo ką pasakyti. Akivaizdu, kad ten turi būti barometras ir kažkoks saugiklis, kuris paleidžia prietaisą, jei slėgis dideliu greičiu didėja iki tam tikros ribos). Kojas gal ir susilaužytum, bet vis geriau nei tapti šlapia dėme laukuose. Skubu nuraminti, bent jau Kauno parašiutininkų klube dar niekam nereikėjo to prietaiso pagalbos.

Tada keliavom į vidų ir žiūrėjom filmuotą medžiagą apie galimas ypatingas situacijas ore. Jų yra nemažai, bet beveik visų jų atveju rekomenduojama skleisti atsarginį parašiutą, na, dar nebent kilpas patampyti, jei ne krenti, o leidiesi. Kiek pamenu buvo vos kelios nestandartinės situacijos, kai reikėjo leistis pagrindiniu parašiutu: kai išsiskleidžia abu parašiutai, bet yra vienas po kitu (paleidus atsarginį parašiutą susipainiotu virvės), kai susipainioję trosai, bet yra vilties juos atpainioti ir parašiutas leidžiasi, o ne krenta, kai parašiutas kiek įplyšęs, bet leidžiasi tvarkingai, ir dar viena situacija, kai galima kilpą patampyti.

Tada buvo paaiškinti veiksmai, iššokus iš lėktuvo. Iššoki sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir suglaudęs kojas (dėl oro pasipriešinimo, kad stabiliau kristum). Tada nuleidęs galvą skaičiuoji: vienas tūkstantis, du tūkstančiai ... keturi tūkstančiai ir pakeli galvą į viršų. Turi matyti jau išsiskleidusį stačiakampio formos parašiutą. Galima, ir gana dažnai pasitaikanti situacija - susisukusios virvės. Jei jos susisukusios už nugaros, tai net negalėsi pakelti galvos į viršų (taip man ir pasitaikė). Tada reikia įvertinti, ar verta mėginti išsipainioti, ar skleisti atsarginį parašiutą. Jei jauti, kad ne leidiesi, o krenti, tai daug dvejoti nereikia (kaip jau minėjau, atsarginį parašiutą reikia išskleisti iki 600 m aukščio), bet jei leidiesi tvarkingai, tai paimi už virvių ir kūno judesiais stengiesi atsisukti (man tai pavyko per kokias 5 sekundes). Tada pakeli akis į viršų ir žiūri, ar parašiutas taisyklingo stačiakampio formos. Jei ne, meti jį ir trauki naują. Jei viskas gerai, tai paimi kilpas, patrauki vieną, kitą, po to abi. Visų veiksmų metu parašiuto forma neturi kisti. Kas blogai – tam yra atsarginis parašiutas.

Jei viskas gerai – reikia susigaudyti kur esi ir keliauti link aerodromo, to krašto iš kurios pučia vėjas (jei vėjas iš pietų, tai reikėtų atsirasti šiaurinėje pusėje). Ne visada tai puikiai pavyksta, vienas pirmašuolis nusileido už 8 km nuo aerodromo. Teoriškai galima net ant medžio nusileisti. Atsiradęs prie reikalingo krašto, skraidai aplink ir geriesi nuostabiu vaizdu. Kai aukštis sumažėja iki 500 metų(ant rankos visi turi aukštimatį), reikia pasileisti pavėjui į aerodromo centrą. Sklendi, kol aukštis sumažėja iki 100m, tada apsisuki prieš vėją ir suglaudi bei kiek sulenki kojas(leidžiamasi prieš vėją kad sumažėtų parašiuto horizontalus greitis). Kai aukštis 2-3 metrai, staigiu judesiu patrauki abi kilpas ir leidiesi ant žemės. Bent jau mane parašiutas dar kelis metrus pavilko. Nusileidus reikia patraukti vieną kilpą ir atsistojus apibėgti pusratį, kad vėjas parašiuto daugiau nekeltų.

Išaiškino teoriją, viskas buvo maždaug aišku, bet žinias reikia išbandyti ir praktikoje. Visi buvom pakabinti ir turėjom instruktoriui išvardinti veiksmus leidžiantis. Apačioje matote kabantį mane.

Visiems pakabėjus dar buvom išmokyti, kaip reikia surinkti parašiutą. Nuėję į stovintį lėktuvą parepetavom, kaip susėsim ir kaip reikia šokti pro liuką. Tada keliavom užsidėti parašiutų, šalmų, aukštimačių. Gavome ir racijas, pro kurias girdėti instruktoriaus komandos. Kaip atrodėme per jų testavimą žiūrėkite žemiau.

Paskutiniai priminimai, nurodymai ir susėdę laukėme skrydžio. Ačiū Dievui, tai neužtruko ilgai. Susėdom į lėktuvą pagal svorį. Pirmiausia šoka sunkiausi, nes jų leidimosi greitis kiek didesnis. Man su savo varganais 75 kg teko būti priešpaskutiniam (ir tai dar kelis kg pridėjau, kad netektų paskutiniam šokti :) ). Juokelių kažkaip pasigirsdavo vis mažiau, kolegų veidai vis balo. Lėktuvas pradėjo garsiai burgzti, paskutinį kartą susikalibravau ir taip jau gerai rodantį aukštimatį, pasisukau link liuko. Į lėktuvą įsėdo pora instruktorių, kurie dar kartą patikrino virves. Lėktuvas pajudėjo. Pats kilimas turėjo trukti apie 10 min, kiek truko iš tiesų, negaliu pasakyti. Nervingai žiūrėdavau tai į aukštimatį, tai į persikreipusius aplinkinių veidus. Aukštis 1200 m. Pakyla instruktorius ir pakviečia sunkiausiąjį link jau atidaryto liuko. Man nerimas stabilizavosi, dar kartelį permąsčiau būsimus veiksmus. Instruktorius manęs kažkodėl paklausė, ar blogai jaučiuos, ar vakar gėriau. Supykau. Nei blogai jaučiuos nei ką. Iššoko pirmas, pakilo antras. Iššokus pirmiems keturiems, lėktuvas daro ratą. Apsisukus, pakyla kaimynas iš dešinės. Slenkuosi į jo vietą. Iššoko. Štai aš prie liuko. Rankos sukryžiuotos, kairė koja priekyje. Laukiu komados „šok" ar kažkas tokio. Ją išgirdau, kai instruktorius jau išstūmė iš lėktuvo. Dar spėjau pasvarstyti, kad būtų įdomu išmėginti save, žengiant žingsnį be komandos. Bet tai greičiausiai velniškai baisu. Krentu. Nesu tikras, kad skaičiavau iki keturių. Virvės susisukusios. Už nugaros. Parašiutas leidžiasi tvarkingai. Patenkintas, kad judesiai pakankamai šaltakraujiški - dar mąstau. Pradedu atsisukinėti. Pirmas judesiukas kažkaip ne į tą pusę. Nieko, per kokias 5-6 sekundes išsipainioju. Patikrinu kilpas. Parašiuto forma gera, valdomas tvarkingai. Visiška tyla. Per raciją pasigirsta instruktoriaus ramus ir užtikrintas balsas. Nurodo pasisukti į vieną, į kitą pusę. Tikrina, ar girdi ir gali vykdyti komandas. Tai nuima kiek atsakomybės, bet ir atima ir dalį valdymo džiaugsmo. Užplūsta džiugi ramybė ir pasitenkinimas. Dairausi aplink. Toks jausmas, kad būčiau pakabintas danguje, jokio judesio, jokio vėjo. Nusileidimas vyko tvarkingai, pagal visas aukščiau aprašytas taisykles. Atsistojęs ant žemės nešaukiau, nesivoliojau, nepatyriau jokio antgamtiško pasitenkinimo. Ramus ir patenkintas suvyniojau parašiutą ir patraukiau link klubo pastato, šalia kurio jau mačiau mojuojančius bendradarbius.

Parašiau savo įspūdžius. Jie individualūs, kiekvienam būna vis kitaip. Nurodymai kaip reikia elgtis su parašiutu parašyti iš atminties. Jokiu būdu jų tikslas nėra instruktuoti būsimus šuolininkus. Tiesiog prieš savo šuolį neradau tokios info, kuri atspindėtų realią šuolio eigą. Dauguma medžiagos – paprasčiausi reklaminiai tekstai. Tikiuosi, gal kam nors mano mintys padės geriau suvokti šuolio procesą ir apsispręsti. Aš tokiu žingsniu likau patenkintas. Šuolis padėjo geriau pažinti save ekstremalioje situacijoje, pajusti malonų pergalės jausmą. Tačiau reikia pripažinti, kad rizika išlieka. Šokti ar ne – pasirinkti reikia Jums.

Blogeriai, kas į aerodromą?

Parašiutai - tarp dangaus ir žemės

noreply@blogger.com (Martynas) — Wed, 06 Aug 2008 14:27:00 +0000

Kiekvienas vaikas svajoja pakilti kaip paukštis virš žemės, pamatyti nematytus tolius, pajusti laisvę. Tarp jų buvau ir aš. Kai supratau, kad nepakilsiu kaip Nilsas su žąsimi, pradėjau domėtis kiek realesnėmis priemonėmis. Dar būdamas visai mažas vasarą kaime pas senelius pamačiau, kaip su parašiutais sportininkai gaudo oro sroves ir kyla į viršų. Iš karto užsidegiau idėja tokiu būdu atsiplėšti nuo žemės. Ir kas gali tokiu atveju padėti? Žinoma, senelis! Ištraukė kažkokį kareivišką apsiaustą ir pareiškė, kad tai yra parašiutas. Valio! Seneli, o kodėl parašiutas nekelia manęs į viršų? Tai gal nuo per žemai šoki – paaiškino senelis kikendamas į barzdą. Jei ne močiutė, atėmusį iš manęs „parašiutą“ ir davusi seneliui pylos, tai gal visą vasarą būčiau šokinėjęs belaukdamas beišsiskleidžiančio parašiuto.

Prabėgo nemažai metų, kol galėjau šią vaikystės svajonę realizuoti. Tam proga pasitaikė praeitą savaitgalį, kai su bendradarbiais Pociūnų aerodrome pagaliau patyriau tą jausmą, kai kabi tarp žemės ir dangaus. Manau, kad apie tokią galimybę svarsto ir ne vienas iš Jūsų, tai gal mano patyrimai bus aktualūs.

Jei jau nusprendei šokti parašiutu, tai pirmiausia reikia rasti aerodromą. Tam skirtas Google. Bet jei atstumas nesvarbu, tai rekomenduoju Kauno parašiutininkų klubą (ten keliavom iš sostinės). Draugiški ir profesionalūs instrunktoriai, užsirašius neteko ilgai lauksti, grupei padarė šiokią tokią nuolaidą.

Tada reikia išsirinkti kokio tipo parašiutu atliksi savo pirmąjį šuolį. Apvalaus tipo kupolu, sparno tipo kupolu ar „tandemu“. Iš 12 šokusių kolegų 9 rinkosi tandemą, likę 3 (ir aš jų tarpe) šoko sparno tipo parašiutu. Tandemo(dar kitaip vadinamas kengūros) tipo šuolis atliekamas esant sukabintam su instruktoriumi. Taigi nereikia nieko daug ruoštis, išaiškinama praktiškai vien kaip reikia iššokti iš lėktuvo, kaip laikyti rankas kritimo metu ir kaip sulenkti kojas leidžiantis. Daugelį suvilioja tai, kad nereikia nieko galvoti, atsakomybė numetama ant instruktoriaus pečių. Be to patiriamas laisvojo kritimo malonumas (apie 40 s.). Krintama iš maždaug 3 km aukščio, pasiekiamas virš 200 km/h greitis (mūsiškių rekordas buvo 224 km/h). Pamėginkite iškišti galvą iš tokiu greičiu važiuojančios mašinos ir suprasite koks tai jausmas(neduokdie neraginu viršyti greičio).Kainuoja toks šuolis brangiausiai, Kaune už jį prašė 350 Lt, kituose aerodromuose kaina kiek skiriasi. Dar galima užsakyti filmavimą ir fotografavimą. Tai atlieka arba pats instruktorius su ant rankos pritvirtinta kamera, arba kartu šokantis jo kolega.

Sparno tipo kupolo ir apvalaus tipo kupolo parašiutais jau šokama po vieną ir reikia pasitikėti savo galva. Pradžioje vyksta kelių valandų mokymai (apie juos vėliau), tada kylama į 800 m aukštį šokant apvalaus tipo kupolu ar į 1200m aukštį šokant sparno tipo kupolu. Apvalaus tipo parašiutas yra praktiškai nevaldomas, kur išmes, ten ir nusileisi (na, galima kiek virves patampyti). Kiek girdėjau, jo sąlyčio su žeme smūgis kiek didesnis nei šokant sparno tipo parašiutu. Sparno tipo parašiutas, priešingai kito kupolo tipo parašiutui, ne tik leidžiasi, bet ir išvysto apie 10 km/h vertikalų greitį ir yra valdomas. „Apvalus“ malonumas Kauno parašiutininkų klube kainuoja 120 Lt, o už „sparnuotą“ ten tenka pakloti 180 Lt.

Trumpai aprašiau parašiutų skirtumus. Kitame įraše aprašysiu ko mokė apmokymų metu, kaip jautiesi žvelgdamas pro liuką kai po kojom iki žemės virš kilometro, kaip sekėsi leistis ir ar šoksiu dar :)

Spėkit, ką veikiau savaitgalį?

noreply@blogger.com (Martynas) — Mon, 04 Aug 2008 14:06:00 +0000

Prisistovėsim, kai pasensim..

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 01 Aug 2008 11:25:00 +0000

Jau esu rašęs apie varginančius pasivažinėjimus piko metu viešuoju transportu. Sunku jame visiems, bet vertėtų apsidairyti, ar aplink nėra žmonių, kuriems stovėti sunkiau nei jums. Pagyvenusios moteriškės kartais tiesiog išsireikalauja sėdimą vietą, bet ją užleisti reikėtų ir be prašymų..

Vakar važiuojant troleibusu įlipo kūdikio besilaukianti moteris su akivaizdžiai padidėjusiu pilvuku. Ir visi keleiviai liko sėdėti, tik nusuko žvilgsnį į kitą pusę. Tarp sėdėjusių buvo nemažai vidutinio amžiaus vyrų, kuriems užleisti vietą moteriai, ypač nėščiai, būtų tiesio garbės reikalas, bet visi ramia sąžine vadovavosi principu "tegul užleidžia kitas". Bjauru.. Kilo noras tiesiog imti ir pakelti iš sėdimų tuos vyrus. Jei būtų jaunesni, tai gal taip ir būčiau padaręs, bet nesinorėjo šumo kelti. Mama pasakojo, kad kartą su "mini me inside" autobuse vos neapalpo, nes niekas nesugalvojo, kad nėščiai moteriai reikėtų užleisti sėdimą vietą..

Kai buvau mažas, net tuščiame autobuse mama sunkiai įkalbėdavo mane atsisėsti, nes kažkur buvau išgirdęs tiesą, kad džentelmenai užleidžia vietas vyresniems ir moterims.

Konkursinis balas 2: ar galima padaryti geriau?

noreply@blogger.com (Martynas) — Mon, 28 Jul 2008 14:20:00 +0000

Kiek seniau jau rašiau apie stojimus į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Sistema tikrai nėra tobula. Bet ar galima sugalvoti ką nors tobulesnio? Pamėginsiu pasvarstyti apie galimas alternatyvas.

Stojamieji egzaminai/motyvaciniai pokalbiai. Galimybė patikrinti įgūdžius ir gebėjimus, kurių prireiks studijuojant konkrečią specialybę. Tai gerokai tiksliau parodo gabumus vienam ar kitam dalykui nei dabartiniai valstybiniai egzaminai, kuriuose nustatomas gabumas lietuvių kalbai ir istorijai, o ne teisei ir ekonomikai.

Minusai:
1. Korupcija. Nežinau, ar galima atsisakyti idėjos vien dėl to, kad sunkiau kontroliuoti jos skaidrumą, bet apie aukštąsias mokyklas, kurios dabar taiko tokį priėmimo būdą, sklando legendos, kaip dėstytojas iš studento veido sugeba nustatyti jo tinkamumą tai specialybei.
2. Nepatogumas. Jei tu gyveni Klaipėdoje, o nori stoti į Vilnių, tai važinėjimas laikyti egzaminų į kitą miestą gali sukelti problemų. Ypač jei galvoji apie kelias specialybes. Taigi, stojamieji egzaminai apsunkina galimybę pretenduoti į kelioliką studijų vietų vienais metais. Reikia įvertinti savo jėgas ir pretenduoti kelias specialybes, bet tai, mano nuomone, greičiau jau privalumas, nei trūkumas.
3. Sumažėtų studentų, studijuosiančių neprestižines specialybes. Dabar daugybė pirmose vietose surašo teises/ekonomikas, o įstoja į kelioliktoje vietoje rašytas inžinerijas. Bet ar tikrai tie "netyčiukai", patekę į universitetą vien dėl to, kad ten konkursas mažas, reikalingi? Į prestižinio VU universiteto informatikos specialybę pateko studentas nelaikęs jokio matematikos egzamino ir surinkęs 200 balų.. Kas darosi kituose universitetuose baisu pagalvoti..
4. Moksleivis jau turėtų anksčiau apsispręsti, kur nori stoti ir pradėti ruoštis savarankiškai. Bet gal tai kaip tik padėtų suvokti, ar išties nori ten studijuoti ir parodytu studento motyvaciją.

Priimti visus norinčius. ir po to atsijoti tinkamus tam dalykui. Tokią mintį pateikė vienas pažįstamas. Iš karto užginčijome kaip utopinę, bet privalumų ji turi. Visi turėtų šimtaprocentines galimybes įstoti kur nori ir įrodyti, ko jie verti. Tam kelio neužkirstų vienas ar kitas prasčiau išlaikytas egzaminas.

Idėja daugiau utopinė, jos trūkumai akivaizdūs: bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų jungiamieji rūmai tarp teisės ir ekonomikos fakultetų Saulėtekyje, kai juos užplūstų visi įsivaizduojantys save būsimais teisininkais ir ekonomistais, kur reikėtų tiek žmonių dėti, kas jiems dėstytų, kam investuoti į tokios gausybės žmonių mokymą, kai dauguma po pirmo semestro lėktų lauk... Minusų begalė, į juos toliau nesigilinsiu..

Tarpinės ugdymo institucijos. Na, kažkas panašaus į daniškąsias folkehøjskole . Baigus vidurinę mokyklą metai galėtų būti praleisti tokiose institucijose. Trukmė galėtų būti apie 2-3 mėnesiai. Per juos studentai išsamiau susipažintų su dalyku, galėtų gauti dalį įstojimui reikalingų balų. Dėl neilgos trukmės, būtų galima pamėginti 3-4 mokyklas ir nuspręsti, kas tau labiau tinka: vadyba ar ekonomika, socialinis darbas ar sociologija ar panašiai.

Trūkumai: sugaištami metai, reikalingos papildomos investicijos, tikrai techniškai sunkiai įmanoma sukurti tiek mokyklėlių, kiek yra specialybių Lietuvoje..

Dabar paminėjau tris į galvą šovusias alternatyvias galimybes, kaip būtų galima priiminėti mokinius į aukštąsias mokyklas. Tų būdų yra ir daugiau. Vieni geresni, kiti prastesni. Sugalvoti kažką geresnio už dabartinę sistemą nėra lengva. Savo svarstymais nesitikiu pasiūlyti idealaus varianto, greičiau pamąstyti, o gal galėtų būti ir kitaip.

Jei turite kokių kitokių minčių - būtų įdomu jas išgirsti. Utopinės idėjos irgi laukiamos :)

Konkursinis balas - loterija, ar pelnytas atlygis?

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 04 Jul 2008 18:12:00 +0000

Neseniai su draugais diskutavome apie priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas peripetijas. Klausimas nelengvas, problemų sugalvota daug, tinkamų sprendimų sugalvoti sunku. Na, bet visų pirma apžvelkim, kokie kintamieji apibrėžia abituriento galimybes studijuoti svajonių aukštojoje mokykloje.

1. Mokykliniai balai. Teoriškai jie turėtų parodyti mokinio darbą per paskutinius metus. Tai labai sveikintinas dalykas, bet ar jis yra objektyvus? Vieša paslaptis, kad skirtingų mokyklų lygiai skiriasi, net toje pačioje mokykloje skirtingi mokytojai už vienodas žinias parašys skirtingus įvertinimus. Nieko nestebina 10kininkai braukiantys ašaras dėl prastai išlaikytų valstybinių egzaminų.

Taigi metiniai pažymiai priklauso nuo moksleivio:
-Žinių;
-Santykių su mokytoju (diplomatiškumas ir mokėjimas sudaryti gerą įspūdį yra sveikintini dalykai, bet kartais aukštesnis balas pelnomas, pasak Gyčio, "tinkamu kiekiu muilo");
-Stropumo (pažymys pakeliamas už nuoširdžias pastangas);
-Mokyklos ir jos moksleivių lygio(turiu įtarimą, kad skirtingose mokyklose yra panašus visų metinių įvertinimų santykis, kai valstybinių balai akivaizdžiai skiriasi);
-Atkaklumo/"naglumo"(mokytojau, man matematikos balas pats svarbiausias);
-Pasitaikiusio mokytojo;
-Popamokinės veiklos (kai kurie mokytojai itin vertina(balų skalėje) dalyvavimą, tarkim, jų būrelio veikloje).

Tai tik keli iš galimų veiksnių,lemiančių mokyklinių balų dydį. Jie stojant sudaro santykinai nedidelę balo dalį, bet tie keliolika procentų gali lemti išties daug, ypač jei stojama į specialybes, pasižyminčias aukštais stojamaisiais konkursais. Tarkim moksleivis, 2005 stojęs į ekonomiką VU su visais valstybiniais šimtukais, bet septintukais iš mokyklinių dalykų nebūtų įstojęs..

Valstybiniai egzaminai. Šiaip jų idėja gera - surikiuoti abiturientus nuo prasčiausio iki geriausio. Visiems taikomos vienodos sąlygos, sunkiau "nusipirkti"(prieš savo egzaminus 2006 metais būčiau panaudojęs žodį "neįmanoma", bet porą kartų laikytas gimtosios kalbos egzaminas privertė pakoreguoti nuomonę) gerą įvertinimą. Nepaisant tokio egzaminavimo pliusų, yra gausybė minusų:
-Nevisi geba susitvarkyti su stresu. Kasmet nemažai abiturientų pakliūva į ligonines dėl patiriamos įtampos, kuri daro tiesioginę įtaką rezultatams. Išties, kai poros valandų egzaminas gali sugriauti visus ateities planus - nelengva.
-Neįmanoma tiek žmonių įvertinti vienodai objektyviai. Na, testą taip, tiksliuosius mokslus gal, bet kaip interpretaciją ar rašinį skirtingi vertintojai gali įvertinti pagal tuos pačius kriterijus? Dauguma, greičiausiai yra matę vertinimo instrukcijas. Meno kūrinį bandoma įsprausti į šabloniškus rėmus. Kažkas iš aukštų švietimo pareigūnų pripažino, kad vertingiausius darbus parašę moksleiviai gauna aukštus, bet ne pačius aukščiausius įvertinimus. Jie atitenka tiems, kurie sugeba "atpilti" kūrinį pagal instrukcijas.
-Valstybiniai egzaminai, reikalingi stojant į konkrečią specialybę nelabai parodo tavo potencialias galimybes tapti to dalyko asu. Tarkim teisė, socialinis darbas, istorija - tai labai skirtingos specialybės, bet stojant į jas naudojami tie patys egzaminai. Tai išlieka labai didelė tikimybė, kad žmogus idealiai išlaikęs anglų, istoriją, gimtąją kalbą bus niekam tikęs teisininkas. Arba atvirkščiai, ar koks 80tukas iš, tarkim, anglų kalbos reiškia, kad abiturientas negali būti ekonomistas? O jei jį mokė mokytoja, kurios klausydamas mąstai, kalba ji vokiškai ar angliškai(man, pačiam nukentėti šioje vietoje neteko, bet kai kurių vyresnių mokytojų mokomos užsienio kalbos žinios siaubingos)
Išvardinau į galvą šovusias blogybes. Jų, be abejo, yra daugiau. Bet ir išvardintų jau nemažai..

Papildomi balai Rečiausiai pasitaikantis būdas pasidinti galimybes įstoti. Priklausomai nuo universiteto ir specialybės tie balal gali būti skirti už skirtingus dalykus: sportinius pasiekimus, prizines vietas mokslų olimpiadose, baigtas papildomo švietimo mokyklas(aš stodamas į fiziką gavau 70 taškų už "Fotoną"). Nežinau, ar teisinga, kad greitos kojos atveria, tarkim, teisės fakulteto duris. Na, bet jei neturi košės galvoje, tai tų pridedamų balų įstoti greičiausiai neužteks. Daugiau "sveria" respublikinės mokslo olimpiados. Vėlgi, tai priklauso nuo universiteto ir dalyko, bet pažįstu nemažai žmonių, kurie dar mokindamiesi mokykloje turėjo sukaupę tiek papildomų balų, kad net nelaikę egzaminų galėjo patekti į universitetą. O balai už visokiausias papildomo ugdymo mokyklas lemia mažai(su menkomis išimtimis), bet juos dažnai galima gauti už "gražias akis". Jau minėto Fotoną užduotis sprendžiau gan uoliai, bet žinoma ir tokia praktika, kai susirenkama kartu ir su mokytojo "pagalba" gimsta keliolika vienodais atsakymais primargintų sąsiuvinių, siunčiamų į Šiaulių universitetą.

Pamėginau iš asmeninės perspektyvos apžvelgti dabartinę situaciją. Po savaitės, grįžęs iš Danijos pamėginsiu pasvarstyti, kokios galėtų būti alternatyvos. Prisipažįstu, sugalvoti kažką, išsprendžiančio visas aukščiau minėtas problemas, manau, yra neįmanoma, bet pamėginti pasamprotauti - galima.

Klaipėdos Džiazas

noreply@blogger.com (Martynas) — Thu, 26 Jun 2008 12:45:00 +0000

Jei reikėtų išskirti išskirtinį Klaipėdos renginį, geriausiai parodantį miesto savitumą ir išskirtinumą, tai nedvejodamas pasakyčiau: Klaipėdos Pilies Džiazo festivalis. Nesu pamišęs dėl džiazo, mano playlist'e jam tenka ganėtinai mažai vietos, bet džiazų pradedu laukti vos jiems pasibaigus. Tai kur kas daugiau nei muzika. Toks jausmas, kad tada mažame Klaipėdos centre būna maksimali puikių žmonių koncentracija. Tai ypač ryšku, kai pradeda lyti ir atsitiktiniai žioplinėtojai, ar didelio garso priviliotas sportiškas jaunimėlis patraukia kur kitur. Kad ir ką sakytumėte, bent truputi lietaus per džiazus turi būti (kas nėra buvę šiam festivaly, gal nežinote, kad per jį bent trumpai visada lyja, tai jau tapę priežodžiu).

Kai pernai teko šį puikų renginį praleisti, buvo labai liūdna. Šiais metais net darbinis šeštadienis nesutrukdys grįžti namo, į Klaipėdą. Bet festivalio laukiu ir su šiokiu tokiu nerimu. Jis turėtų būti kitoks. Pirmiausia, aš jau porą metų gyvenu sostinėje, o Klaipėdoje lankausi rečiau, nei norėčiau. Tie žmonės, su kuriais praleisdavom ilgas naktis senamiestyje, bus kitur. O jei visas džiazų šarmas slypėjo būtent juose? Nelabai seniai vakare Klaipėdoje kulniuodamas pro iki skausmo gerai žinomas ir pamėgtas vietas, matydamas nepažįstamus žmones ten, pradėjau jausti, kad tolstu nuo to klaipėdietiško pasaulio. Ne, nesijaučiu svetimas Klaipėdoje. Smagu ir gera grįžti ten, į tą mieguitą šiltą miestą, bet šaknis vis giliau įleidžiu Vilniuje. Vis dar laikau save klaipėdiečiu, gyvenančiu Vilniuje, vis dar žadu(iš inercijos?) po studijų, anksčiau ar vėliau, grįžti Klaipėdon, bet kas žino.. kur vedžiuosiu šunį vakarais po 15 metų..

Geriausius draugus auginkime draugiškai

noreply@blogger.com (Martynas) — Tue, 17 Jun 2008 10:14:00 +0000

Savaitgalį su draugais kepėmės šašlykus, kai į kiemą įbėgo mielas kelių mėnesių vokiečių aviganis Paskui jį neužilgo atėjo ir šeimininkas. Toks tragikomiškas vaizdas: prieiną jis prie šuniuko, sukomanduoja "Eik namo" ir šiam bėgant ne į tą pusę vožteli malka per kuprą. Pamatęs ištįsusius mūsų žvilgsnius paaiškina, kad negalima apsileisti, šunis reikia auklėti nuo mažens. Taip, šventa teisybė, bet trankydamas šunį ką pasieksi? Deja, poros mėnesių šuniukas žmonių kalbos nesupranta, tokia "dresūra" yra paprasčiausias smurtas.

Gaila, bet dalis žmonių, rinkdamiesi keturkojį augintinį žiūri į jį kaip į žaisliuką. Ir kai tas žaisliukas užauga ir tampa sunkiai valdomas, prasideda bėdos. Gerai, kai tos bėdos apsiriboja sugraužtais baldais ir iškastomis gėlėmis, bet kasdien girdime, kaip namie auginami šunys užpuola ir sužeidžia žmonės, net juos auginančius šeimininkus. Nekalbėsiu apie žmones, kurie savo augintinius mušė, ar specialiai mėgino užauginti aršias "kovos mašinas". Yra daugybė šunų, kurie buvo mylimi, lepinami, bet pridaro bėdų. Ne visi supranta, kad įsigydami didesnį, ypač sunkesnio charakterio šunį, turi domėtis jų auginimo ypatumais, konsultuotis su specialistais, dresiruoti šunį. Tarkim, neseniai stotyje sutikau pažįstamos tėvus, atvažiavusius išlydėti dukros su į pavojingų sąrašą patenkančiu šunimi. Jis visas drebėjo iš baimės. Gąsdino ir triukšmas, ir nepažįstami žmonės, ir nepažįstama aplinka. O iš baimės kyla agresija. Nesunku suprasti, kad šuniuką augino saugodami nuo kontakto su šunimis, kitais žmonėmis, aplinka. Nesu šunų žinovas, bet numanau, kad mažam šuniukui socializacija privaloma. Dažnai matau, kaip žmonės bijo, kad jų augintinis nesusidurtų su kitu šunimi. Taip, kyla pavojus jiems susipjauti, bet šunų pasaulyje juk egzistuoja stiprios hierarchijos taisyklės. Viršesnis šuo parodo pranašumą, o kitas jį pripažįsta. Bet kaip tai supras šuo, augintas be kontakto su savo gentainiais?

Šuniui užaugus, dauguma šeimininkų teigia, kad jų augintinis pats mieliausias, net musės nenuskriaustų. Absoliuti jų dauguma yra visiškai teisi. Bet jau minėjau, pasitaiko, kad tie mieli šunys sukelia tragedijas. Siekiant apsaugoti aplinkinius, vedžiojant šunis reikia naudoti antsnukius. Taip, net tavo taikiajam augintiniui! Dalis šeimininkų laikosi tokių nurodymų, mačiau net Labanorą, vedžiojamą su antsnukiu. Bet dažnai šalia tavęs pratepsena kovinis šuo ne tik be antsnukio, bet ir be pavadėlio. Ok, kas pateiks įrodymą, kad jis nenuspręs pakariauti su tavo mažuoju broliuku, bėgiojusiu po kiemą? Ypatingą neviltį man sukelia Savanoriuose (Vilniaus rajonas) šlitinėjantys girtutėliai "sportininkai" su koviniais šunimis (atspėjote, be antsnukių). Ar jie pajėgūs suvaldyti kovinę mašiną? Neseniai mačiau "smigusį", ant suoliuko gulintį, girtutėlį vaikinuką, apie kurį nervingai šokinėjo jo pitbulis. Tikrai smagu jaustis saugiam, matyti baimingus aplinkinių, besitraukiančių iš kelio tau ir tavo šuniui, žvilgsnius. Pagaliau jėga, pripažinimas. Deja, dažnai baisiausius šunis renkasi kiek traumuoti šeimininkai. Kenčia ir šuo, ir nekuo dėti aplinkiniai..

Kartais, matant netinkamai auginamus šunis, kyla mintis, kad žmogui, norinčiam įsigyti bet kokį šunį, būtų privalomas pokalbis su psichologu - kinologu vadovaujantis atmetimo principu, jei gali neturėti šuns - tai ir neturėk. O jei jau tikrai pasiryžti auginti šunį, bent jau trumpus kursus išklausyt..

Dviratis - IRGI transporto priemonė!

noreply@blogger.com (Martynas) — Thu, 12 Jun 2008 08:39:00 +0000

Vienas iš mane itin erzinančių dalykų Vilniuje ir apskritai visoje Lietuvoje, yra nepagarba dviratininkui. Dviračių takų infrastruktūra menkai išvystyta(turiu pripažinti, pamažu judama į priekį, bet mieste tenka važinėtis nesaugiomis gatvėmis), dviračių kur palikti mieste nėra, vairuotojai į dviratį žiūri kaip į svetimkūnį gatvėje, dviračiu taku kulniuojantys pėstieji tiesiog nesupranta, ką reiškia tos dvi linijos ir dviračio paveiksliukas ant asfalto. Savo nuoskaudas jau liejau ankstesniame įraše.

Šiais metais "atidarius" važinėjimo dviračiais sezoną, tenka susidurti su tomis pačiomis bėdomis. Po pirmadieninio pasivažinėjimo grįžau piktas ir jau norėjau skelbti donkichotišką kovą - kuo sunkiau apsišarvuoti dviratį ir.. važinėtis laikantis kelių eismo taisyklių. Kamikadziška, bet gal pagaliau vairuotojai pastebėtų dviratininkus ir suvoktų, kad ir jie turi teisę būti kelyje.

Na.. Ir prisigalvojau. Visai ne savo noru teko pažaisti su mašina boulingą. Važiavau Gedimino prospektu, dviračių juosta, dėvėdamas ryškią liemenę. Ir... situacija, kurią dažnai teko matyti bei patirti. Mašinos sukdamos į dešinę nesivargina pažvelgti į dešinėje pusėje esantį veidrodėlį. Važiuodamas pilnu greičiu pamačiau BMW sukantį man prieš nosį į dešinę. Dviratis užkliuvo už veidrodėlio(regis, sudaužiau jį), o aš jau guliu už kelių metrų ant asfalto. Skrydis buvo gan įspūdingas, ir turiu būti labai laimingas, kad atsipirkau vien sumušimais, bei pradrėskimais(ranką jau beveik sulenkiu, vaikštau jau irgi gan padoriai). Dviračio vairas nusisuko į šoną, bet nieko rimtesnio nesulūžo.

Pašokau, skausmą pajutau vėliau. Dar nesu matęs savo kojų, nevalingai tirtančių, apskritai visas nervingai drebėjau. Vairuotojas iššoko iš mašinos, patikino tikrai nematęs, atsiprašė, paklausė ar viskas gerai ir nuvažiavo. Nieko rimto neatsitiko, bet gal pareiškimą reikėjo parašyti, prevenciškai..

Pagalvojus, gal ir į naudą tas susidūrimas išėjo. Dabar jau važinėsiu atsargiau. Dažnai pagrindiniu važiuodavau, net matydamas iš šalutinio kelio atlekiančias mašinas (aišku proto ribose). Dažnai tekdavo avarinės situacijos vengti greitai stabdant. O vairuotojo apšaukimą ir elementarių taisyklių priminimą laikydavau šviečiamąją veikla. Dabar pasistengsiu labiau atsižvelgti į "žioplus" vairuotojus. Nes visų pirma, geras dviratininkas - gyvas dviratininkas.

Gatvės muzika?

noreply@blogger.com (Martynas) — Wed, 04 Jun 2008 13:35:00 +0000

Išėjęs pasivaikščioti po senamiestį gali sutikti įvairiausių gatvės muzikantais save vadinančių žmonių. Vieni jų tikrai pakelia nuotaiką ir suteikia miestui naują veidą. Kiti - priešingai - greičiau valkatauja, nei muzikuoja. Sekmadienį buvau sutikęs kelis jų ir sugalvojau, kad gatvėje grojančius asmenis galima suskirstyti į keturias kategorijas:

1. Tikrieji muzikantai. Kiek kartų eidamas gatve išgirsti sklindančią subtilią melodiją, kuria sekdamas randi žmogų, dažniausiai vieną, profesionaliai grojantį kokiu instrumentu. Kartais atrodo, kad jis tik groja sau, pamiršęs, kad aplink jį buriuojasi minia. Dažniausiai prie tokių muzikantu sustoju, kelias minutes pasigėriu grojama muzika. Tie keli litai, kuriuos įmeti į instrumento dėžę, atrodo kaip privaloma padėka, profesionalumo įvertinimas.

2. Gatvės muzikantai. 1-3 grojantys (profesionalumas nėra būtinas, bet kartais pasitaiko) ir 5-10 sekiojantįs iš paskvos "paaukokite gatvės muzikantams". Priklausomai nuo "naglumo laipsnio" gali būti labai užknisantys, nors šiaip veik visada būna geraširdžiai, kartais lengvai įkaušę. Pinigus jei duodi, tai greičiau ne už skambančią muziką, o už profesionalų šlamančiųjų kaulijimą.

3. Išmaldos prašytojai. Dažniausiai tai būna vaikai, berniukai, skambinantys elementarią melodiją dūdele, kainuojančia iki 20 lt. Profesionalumo nulis, bet į praeivius apeliuojama graudžia išraiška ir skurdokais drabužiais. Kiek subtilesnė valkatavimo forma ir tiek. Jei tikrai pagailo, nupirkit bandelę, pinigais jų neišgelbėsit.

4. Turistų pinigų melžėjai. Lietuvoje neteko sutikti, bet būnant užsienyje ne kartą teko susidurti su kokiu mielu senuku, kuris prisistato prie turistų grupelių ir gan įkyriai sekioja iš paskos grodamas, tarkim, armonika. Paprastai pradžioje viešai deklaruoja, kad pinigų jam nereikia, šiaip realizuoja save. Dažnai paprašo padainuoti kokia nacionalinę dainelę ir pabando paimprovizuoti jos tema. Tokį buvom sutikę, regis, Bulgarijoje. Tai net pašokti pagal jo grojamą lietuviško šokio motyvą sugebėjome.

Šia kvafilifikacija į jokius rimtus rėmus tilpti nepretenduoju. Bet, jei turite papildymų, tai būtų galima sąrašiuką praplėsti ir papildyti.

Paskaita apie neonacių judėjimus

noreply@blogger.com (Martynas) — Mon, 19 May 2008 09:53:00 +0000

Vienas iš šiuolaikinės Lietuvos (suprantama, ir ne vien jos) visuomenės dieglių - rasizmas. Man tikrai užverda pyktis, sužinojus, kad vis daugiau žmonių mano gimtoje šalyje nukenčiau dėl savo odos spalvos, išvaizdos ar tikėjimo. Šios temos nesvetimos ir tinklaraščius rašantiems, sukelia daug diskusijų visoje blogosferoje( kad ir prieš porą minučių skaitytas kubiko įrašas). Taigi visi, norintys daugiau sužinoti apie neonacistinius judėjimus turi gerą progą sudalyvauti nemokamoje paskaitoje:

Gegužės 21 d.(trečiadienį) 19.30 val.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje

Konferenciją ves jaunimo judėjimų ekspertas, istorikas Giedrius Kiaulakis,
tema - „Neonacių judėjimai: mitai ir faktai".

Turėtų būti įdomu. Pats ruošiuos dalyvauti, o gal net įspūdžius bloge aprašyti.

Juodas juodas humoras

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 16 May 2008 13:04:00 +0000

Yra du, kiekvienam į aukštąją mokyklą stojusiam žinomi puslapiai: studijos.lt ir stojimai.lt. Dabar jie lyg ir kiek pristabdė veiklą, bet dar gyvuoja. Dar mokinamasis dažnai lankydavausi šiuose puslapiuose ir daug reikšmingos informacijos gaudavau iš ten. Svarbiausia - senesnių metų pereinamieji balai ir norint įstoti reikalingi egzaminai. Kai galvoje pradėjo kirbėti mintis mesti fiziką, kurią studijavau, pirmiausia apsilankiau stojimai.lt ir žiūrėjau kur galėčiau perstoti. Labiausia patiko sociologija, kurią greičiausiai nuo rugsėjo ir studijuosiu. Šiandien apsilankiau studijos.lt ir pamačiau tokį vaizdelį:

Jei patys nesirengiate studijuoti sociologijos, tai gal nieko ypatingo ir nepastebėsite. Bet dabar pažiūrėkite į stojimai.lt pateiktą skaičiuoklę:

Matote skirtumų? Taip, skiriasi svarbiausi egzaminai. Pasak stojimai.lt, norint įstoti į sociologiją reikalinga matematika, o studijos.lt vietoj matematikos pateikia istoriją. Na, klaidų pasitaiko. Bet, jei aš vietoje man patogesnio stojimai.lt būčiau naudojęsis studijos.lt.. Tai gal net istorijos valstybinį egzaminą būčiau sumąstęs laikyti (istoriją mokykloje mokinausi B lygiu). O kaip turėtų jaustis abiturientas, nusprendęs nelaikyti matematikos, nes jos sociologijai juk nereikia.. Žinoma, gan neatsakinga pasikliauti vien informacija, pateikta neoficialiuose šaltiniuose, bet tiek rinkdamasis profilį, tiek tiek egzaminus, reikalingus įstoti į fiziką, pilnai pasitikėjau studijos.lt. Nenudegiau, o, pasirodo, galėjau.

Kol išsiaiškinau, kad sociologijai visgi reikia matematikos, nemažai streso "apturėjau". Gerai, kad viskas laimingai baigėsi.. Jausmas, kad negalėsi istoti ten, kur nori - nelabai saldus. Tiksliau nežinau, ar sociologiją tikrai tas svajonių dalykas, bet ką rašysiu antroje vietoje per jau veik 8 mėnesius dar nesugalvojau..

Kitas klausimas, kaip egzaminų sąrašas, kuris nesikeičia jau nemažai metų, lieka nepataisytas? Juk nuo 2005 metų informacija apie stojamuosius balus nepapildoma (gal kas žino kodėl?). Tai ar neatsirado žmogus, kuris apie tai praneštų puslapį administruojančiam asmeniui? Aš parašiau žinutę, paskambinau ir į filosofų studentų atstovybę. Tikėkimės daugiau niekam neteks ant to kabliuko užkibti..

Tėvas ar donoras?

noreply@blogger.com (Martynas) — Thu, 08 May 2008 09:04:00 +0000

"Norite turėti kūdikį. Tačiau nenorite turėti vyro, su juo susijusių rūpesčių ir problemų. Puiku, sprendimas yra, mes jums padėsime.

Simpatiškas, švelnus, švarus, sveikas, nerūkantis, negeriantis, atletiškai nuaugęs 35 metų vyras padės susilaukti sveiko, gražaus kūdikio. Anonimiškumas ir užsakymo įvykdymas garantuojamas“.

Pasak lietryčio, toks skelbimas pasirodė keliose interneto svetainėse(straipsnis apie tai). Na, ne reklamuoti jį noriu, ar padiskutuoti apie vyro keliamus rūpesčius ir problemas.

Kažkada, vyriškoje kompanijoje prie nemažai alaus, svarstėme, kad taip galėtų atrodyti idealus darbas. Aišku, nusidriektų norinčių eilės, reikėtų vykdyti atrankas, vadovaujantis itin subjektyviais kriterijais ir t.t. Bet pažvelgus į tai rimtai - ar sutikčiau pabūti amm.. donoru?

Visų pirma pasvarstykim, kam tokių paslaugų gali reikėti.

Vakaruose darosi ganėtinai madinga vienišoms auginti vaiką. Ne todėl, kad išsiskyrė su "brangiausiuoju". Paprasčiausiai siekiama "nepriklausomybės". Gyvenama atskirai, o vyru naudojamasi vien potraukiui patenkinti ir giminei pratęsti. Aišku, potraukio apskritai gali nebūti (plačiai skamba homoseksualių porų reikalavimai įsivaikinti).

Ne visos poros, kad ir su geriausiais ketinimais, gali turėti vaikų. Gali būti, kad moters vyras negali turėti vaikų, yra nevaisingas. Žinoma, yra visokiausios vaisingumo klinikos, bet tikrai ne visiems gali ir jos padėti. Skatintina ir sveikintina iniciatyva būtų įsivaikinti, bet, deja, ne visi gali tam ryžtis. Greičiausiai, dauguma moterų tapti motinomis tiesioginiu būdu - gimdyti pačios. Išlieka galimybė kreiptis ir į kaimyninių šalių spermos bankus. Išeitys kelios ir tikrai sunku tikėti, kad šiais laikais kas nors tokiu atveju ieškotų tokias "paslaugas" atliekančio vyro. Galima įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis moters draugas. Aišku, jis gali to ir nesužinoti, o vaiko šviesūs plaukai ir žalios akys bus suversti genetikos pokštams(juokai juokais, bet esu girdėjęs apie vyrą, kuris atsisakė parsivežti kūdikį iš gimdymo namų, nes jis buvo šviesiaplaukis, kai abu tėvai juodaplaukiai. Įtikinėjimai apie recesysvinius alelius, greičiausiai, nelabai padėjo).

Sunku sugalvoti daugiau variantų. Na, nebent tas vyras būtų vaikščiojantis tobulybių rinkinys ir moteris svajotų matyti jas įsikūnijusias savo vaike. Bet ir įprastu būdu norint susilaukti vaikų vertėtų matyti savo brangiausiame bent keletą dorybių..

Nei vienas iš pateiktų variantų neįtikina, kad vertėtų suteikti tokią "pagalbą". Nors tai pasakyti galėjau ir be jokių išvedžiojimų. Užtenka įsitikinimo, kad pradėdamas gyvybę vyras tampa tėvu. O tėvo pareigos lovoje, vaisingumo klinikoje, donorų banke ar dar kur, nesibaigia.

Odė šlamštui

noreply@blogger.com (Martynas) — Tue, 06 May 2008 16:54:00 +0000

Perki ŠŪDĄ ir moki PINIGUS.

Valgai ŠŪDĄ, nes už jį juk mokėjai PINIGUS!

pasitaiko?!

Kiek kartų esi nusipirkęs daiktą ar užsakęs paslaugą, sumokėjęs už tai ir tik tada supratęs jo/jos bevertiškumą? Ir tada užmerki akis ir naudoji tą daiktą, juk nepripažinsi, kad pinigus veltui išleidai..

Gyvenkime draugiškai

noreply@blogger.com (Martynas) — Mon, 28 Apr 2008 13:39:00 +0000

Atsidaręs lrytas.lt pagrindiniame puslapyje pamačiau straipsnį su iššaukiančiu pavadinimu : "Brigita Jonaitė: Norėčiau būti lesbietė". Rašinėlis, kurio pagrindinė mintis skambėtų maždaug taip: visi vyrai - kiaulės, o jų menkumą su kaupu atperka moterų tobulybė. Hmm.. Nesiruošiu jo kritikuoti, jau ir taip kremtuosi dykai reklamuodamas. Perskaičius iškilo klausimas, ko straipsnio autorė siekė. Kad užkabinti sensacingą temą, sulaukti daug diskusijų, komentarų, pasipiktinimų ir priekaištų tai akivaizdu. Bet, ar už to slypi kokia žinutė?

Jei autorė rašo rimtai, tai belieka ją užjausti ir palinkėti sėkmės. Taip, vyrai tikrai nėra tobuli sutvėrimai, anaiptol. Bet, kaip sako viena mano draugė, moteris, kuriai visi vyrai kiaulės, turėtų rimtai susirūpinti savimi. Visada smagu pasišaipyti iš priešingos lyties ydų ir silpnybių. Visi yra girdėję n anekdotų apie kvailas blondines, statistika sako, kad dar daugiau pašiepiamų juokų apie kitą pusę pasako moterys. Gerai yra iki tol, kol juokai lieka juokais. Bet kartais lazda būna perlenkiama ir nutolstama į kraštutinumus. Tarkim į radikalų feminizmą, kai siekiama ne lygių teisių ir santarvės o išaukštinti save (taip, negaliu taip kalbėti apie visas feministes, bet dar negaliu pamiršti vienos, regis kanadiečių, feminisčių organizacijos siūlymą uždrausti pisuarus, nes "taip šlapindamiesi vyrai triumfuodami rodo savo vyriškumą")

Reikia suvokti, kad esame lygūs, bet ir skirtingi. Ir tuos skirtumus suvokti ir gerbti. Būtent čia ir atsiskleidžia radikalaus feminizmo silpnumas. Kai moterys siekia susitapatinti su vyrais, niekuo jiems nenusileisti. Jokia savo vertę žinanti moteris nepasijus nuskriausta, jei vyras praleis pirmą pro duris, jei nebus priimta į traktoristės pareigas ir taip toliau. Moteris juk turi gausybę savų privalumų, kurių vyrai gali tik pavydėti.

Labai smagus stereotipinis filmukas apie moteris ir vyrus:

Vaikiški "bajeriai"

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 18 Apr 2008 09:06:00 +0000

Kolegė į darbą atsinešė dirbtinę ranką. Na, toks dalykėlis, kuriuo nesunku ką išgąsdinti. Tai laikas nuo laiko pasigirsta klyktelėjimas ir ataidi juoko banga. Ne vienas nuo to nukentėjo, bet visi jau užsimiršo ir grįžo prie įprastų darbų. Tai pasiėmiau tą ranką ir įmontavau tualete į tą dėžutę, iš kurios traukiamas tualetinis popierius. Pagal sumanymą, patraukus popierių, turėtų išlįsti ir pamėlusi ranka. Bet...
Tualetas, prie kurio dažniausiai stovi eilutė, jau pusvalandį tuščias.

Laukiu (per stiklinę sieną puikiai matau tualeto duris).

Vaikiška, truputi negražu, bet smagu.

04-01

noreply@blogger.com (Martynas) — Tue, 01 Apr 2008 14:44:00 +0000

Šiandien neapgavau nė vieno (vienas genialus sumanymas neišdegė, kitas tik labai pusėtinai), o pats buvau apmautas du kartus. Užsiroviau ant vaikiško biuro administratorės pokšto - "kas registruojasi į įmonės apmokamą Kravitzo koncertą"(visai neseniai ėjom į filharmoniją įmonės sąskaita), ir dar sugebėjau apsimulkinti frype.lt: "Iškrėsk pokštą draugui, pakeisk jo profilio nuotrauką į daržovę". Ridikėlis dabar puikuojasi vietoj maniškės nuotraukos. Senstu..

Vakarop susitinku su į Lietuvą atvykusiu mano pernykščiu mentoree (yra tokia mentorių, užsieniečių kuratorių, programa). Gal su juo dar kas išdegs.

Hm.. Keliausiu į Užupį. Geras ir nemokamas koncertas ten. Įdomu, mane apgavo?

Arbata. Su cukrumi?

noreply@blogger.com (Martynas) — Thu, 27 Mar 2008 14:37:00 +0000

Jau antra diena arbatą geriu be cukraus(na, gal išimtis jei gersiu su pienu - dabar neištverčiau). Ir taip darysiu dar mėnesį. Tada pažiūrėsiu, kaip skaniau. Kolegė sveikindama tokį mano žingsnį pareiškė, kad arbata(ypač žalioji)su cukrumi - pornografija, ir po mėnesio apie ją net nenorėsiu apie ją pagalvoti. Pažiūrėsim.

Tokia mintis šovė su teta medike diskutuojant apie cukraus žalą. Na, tai gal ir nėra pats baisiausias dalykas, bet rafinuotas cukrus organizmui tikrai nėra reikalingas. Dar paveikė arbatą mėgstančių ir mokančių gerti pažįstamų įtikinėjimai, kad cukrus panaikina tikrąjį arbatos skonį. Dažniausiai deduosi 1 - 1,5 nepilno šaukštelio cukraus į puodelį. Pažįstu, kurie geria su kelis kartus didesniu šio saldiklio kiekiu. Skonis šlykštus. Tai gal išties geriausia apsieiti be cukraus arbatoje?

O kaip arbatą geriate Jūs? Nuomonę galite išsakyti ir balsuodami dešinėje pusėje esančioje apklausoje.

laimės formulė

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 21 Mar 2008 09:50:00 +0000

Visi geriausi dalykai yra labai paprasti ir nieko nekainuoja. Tarkim šiuo metu man būtų sunku sugalvoti dalyką, kuris pradžiugintų labiau nei galimybė, kelias valandas nusnausti. Taip, vien išsimiegojęs laimingų netapsi. Bet tada laukia kitas mažas dalykas, kuris gali suteikti krislelį džiaugsmo. Tai galėtu būti ir šypsena gatvėje, skanus kepsnys pietaujant, juokingas išgirstas anekdotas, pokalbis su sutikta šimtą metų nematyta mokyklos drauge, viršininkės pagyrimas, keturios laisvos dienos, galimybė sugrįžti šventėms į gimtąjį miestą, penktą kartą su draugais peržiūrėtas kvailokas animacinis filmas, išspręstas sunkus sudoku, rastas naujas skveras centre, gera knyga, gautas gražus laiškas.. Istorija be galo? Juk nuotaiką gali pakelti ir geras oras, nuskinta gležna gėlė, pamatytas laimingas žmogus. Tokių stebuklingų smulkmenų galima rasti tūkstančiais. Sunkiausia jais tinkamai pasinaudoti. Einant gatve pakelti nosį, apsidairyti ir paieškoti. Radus bent kelias sekundes tuo pasidžiaugti..

Prieš kelis mėnesius skaičiau puikų H. Hesse ese rinkinuką. Iš jo pasiskolinau kelias idėjas. Dar itin patiko rašytojo mintis apie saiko būtinybę. Joks dalykas nebeteiks džiaugsmo, jei juo nauduosies per dažnai. Mėgsti filmus? Nežiūrėk daugiau nei pora per savaitę. Patinka skaityti? Atsirink tik pačias geriausias ir skaityk lėtai, neskubėdamas. Žavi paveikslai? Atėjęs į parodą pusvalandį stebėk vienintelį, dėmesio vertą kūrinį. Visa tai suteiks labai daug džiaugsmo, kuris nebus trumpalaikis.

Su šventom Velykom!

Prisikelti gyvenimui

noreply@blogger.com (Martynas) — Sat, 15 Mar 2008 07:16:00 +0000

Niekada Vytautas Kernagis neatrodė toks stiprus kaip vėl pasirodęs viešumoje po ilgos ligos. Sunykęs, be plaukų, vienas kaulų maišelis, bet su žibančiomis ir ryžtingomis akimis ir stipriu, lyg iš anapus sklindančiu balsu. Tai tarsi atgimimas kitam gyvenimui, naujo atradimas. Prisimenu ir Ivanauskaitę. Kaip stebuklinga palikti šį pasaulį ne netyčia, per klaidą, palūžus ir praradus viltį o susitaikius su lemtimi ir išlikus didžia asmenybe.

Kernagis nemirė. Jis bus gyvas dar ilgai.

Tarp patriotizmo ir nacionalizmo

noreply@blogger.com (Martynas) — Tue, 11 Mar 2008 19:55:00 +0000

Šiandien būdamas centre užsukau į Katedros aikštėje vykusio kovo 11tosios koncerto pabaigą. Išklausiau kelias senas mielas dainas, Valstybės himną ir palengva patraukiau Gedimino prospektu. Išgirdau skanduojamą "Lietuva, Lietuva". Tikrai pasidarė smagu. Nes kažkaip jau ilgą laiką man atrodo, kad tokios valstybinės šventės, kaip nepriklausomybės paskelbimo ar atkūrimo dienos, daugeliui piliečių tampa tik proga išlėkti kur prie ežerėlio ir ilgo savaitgalio proga smagiai nusilakti.

Tai žmonių masei artėjant link manęs išgirdau kiek dviprasmiškesnius jausmus sukėlusias skanduotes "Lietuva lietuviams". Netrukus pasirodė ir nemažas būrys skihead'iško (ir dar keliolika paprastus metalistus primenančio) jaunimėlio, nešančio trispalves, rūpestingai apsupto policijos. Be "Lietuva, Lietuva", tradicinių dainelių "1,2,3 graži Lietuva" ar "Joja lietuviai" girdėjosi ir aštresni: " Vienas, du, trys su puse graži Lietuva be rusų", jau minėta "Lietuva lietuviams" ir dar daug kitų. Grupės šone ėjo, tvarką prižiūrėjo, skanduotėms vadovavo keli stambūs vaikinai. Visi ėjo šaligatviais, tik per perėjas ir šviečiant žaliam šviesoforo signalui, taigi policija nebūtų radusi prie ko prisikabinti.

Tikrai nesu skinų ideologijos žinovas, o ir pačių skinhead'ų pažiūros skirtingos. Bet nors gerbiu Tėvynę mylinčius ir tai viešai išreiškiančius žmones, negaliu sutikti su tuo radikalizmu, vedančiu į nacionalizmą. Lietuva yra lietuvių kraštas, tikrai bijau imigracijos bangos ir galimo nutautėjimo grėsmės, bet negaliu pateisinti radikalių, baimę sėjančių priemonių (taip, negaliu kalbėti apie visus šiai grupuotei priklausančius žmones, bet akyse vis dar stovi Klaipėdos centre skiniškai atrodančių jaunuolių prikulto japonų turisto vaizdas). O rasizmas vis didėja. Ir man, kaip Lietuvos piliečiui, dėl to gėda. Kiekvienas rasistinis užpuolimas atrodo tarsi spjūvis į doro ir tėvynę gerbiančio lietuvio veidą. Gėda, kad atvažiavęs juodaodis, geltonodis ar kokios kitos odos spalvos, tikėjimo, išvaizdos žmogus negali jaustis saugus. Ypač skaudu dėl gimtosios Klaipėdos. Mamos pažįstama dirba LCC, kuriame studijuoja nemažai skirtingų tautų atstovų, ji teigė, kad dauguma kitų rasių atstovų bijo net dienos metu pasirodyti kad ir centrinėse miesto vietose. Ir tai galima vadinti patriotizmu?!

Nors pyktis koncerto metu ėmė ir žiūrint į sustojusius pienburnius, skambant himnui susikišusius rankas į kišenes kvailai erzeliojusius ir pašiepiamai dainavusius Tautinės giesmės žodžius.

Būkime lietuviais, mylėkime ir tausokime Tėvynę. Būkime patriotais. Bet saugokimės to posūkio, vedančio į kvailą nacionalizmą ir kitų niekinimą, kuris gali parodyti tik pačių silpnumą.

p.s. offtopic: Nerašiau jau visą amžinybę ir šiandien, kai pasižiūrėjau prenumeruotojų skaičių, pamačiau rekordą. Nori daugiau skaitytojų? Rašyk kartą per tris savaites! ;)

anapus

noreply@blogger.com (Martynas) — Wed, 27 Feb 2008 13:33:00 +0000

Šio blogo įrašų savininkas pateko į negyvenamą salą. Nesinaudoja jokiomis ryšio priemonėmis, neturi interneto, neklauso radijo, nežiūri tv. Užtat randa kitų malonumų: prijaukino laukinį šunį, išmoko įliptį į palmę, mato saulėtekį ir saulėlydį, miega po atviru dangumi, aukoja gausias aukas ir jam sekasi. Kartais į galvą šovusias mintis užrašo, įkiša į butelį ir meta į vandenyną. Dauguma jų dingsta, bet kelios pasiekia mus ir skelbiamos viešai.

Kada jis bus išgelbėtas ir grąžintas į "normalų" pasaulį - neaišku. Neaišku, kada jis ir panorės grįžti.

ziuriu.blogspot.lt

Pora savaičių tylos.

noreply@blogger.com (Martynas) — Fri, 08 Feb 2008 11:18:00 +0000

Paskutinį įrašą rašiau prieš veik dvi savaites. Ne, niekur nebuvau išvažiavęs, prie kompo sėdžiu kasdien darbe. Kodėl nerašiau? Nežinau. Nebuvo noro. O ir laiko. Taip, prieš ekraną praleidžiu 8h, 5 dienas per savaitę, ir tikrai ne visą laiką dirbdamas, bet viskas susiję su internetu kažkaip baigia užknisti. Smerkiu pats save, kad tiek laiko po tiek laiko "online" dar ir laisvą minutę skiriu tai dėžei. Namie kompiuterį darbo dienom jungiu tik preireikus kokios informacijos, savaitgaliais stengiuosi visai "atsijungti"(nelabai sekasi). Būdamas ofise laisvesnę minutę paskaitinėju žurnalus, pavartau virtuvėje gulinčią Aleksandravičiaus nuotraukų rinktinę. Skauda akis. Ir vis labiau suvokiu,kaip nenorėčiau visą gyvenimą dirbti darbą, visą dieną sėdint prieš monitorių.

Tačiau blogas jau nėra vien akimirkos užgaida - pažaidžiau, atsibodo, ieškau kito užsiėmimo. Yra, kad ir nelabai daug, žmonių, kurie skaito, ką rašau, prenumeruoja. Taigi iš elementarios pagarbos jiems reikia arba dėti tašką, arba parašyti bent po įrašą per savaitę. Taško artimiausiu metu nedėsiu, tai ir įrašų bus.

Kodėl negaliu dėti taško? Kad dažnai pagaunu galvojantį kaip blogerį. Į aplinkinius reiškinius žiūrintį iš šalies ir galvojantį, kaip subjektyviai ar objektyviai tai būtų galima pateikti viešai. Ir tai daryti padeda vieša internetinė erdvė.

Taigi jei tas dvi savaites būčiau rašęs, būtų pasipylę straipsniai apie:

Paskutinių kelionių prisiminimai:
Kelionės į Alandus tęsinį, nuotykius ten.
Naktinę kelionę į Subasio kalną, ežiukų klajones rūke.
Pamąstymus apie Danijos jaunimo turimas ir neišnaudojamas galimybes. Skandinavų savaitgalių leidimo ypatybes. Meilę dviračiams.

Naudingas gimtadienio dovanas. Šventimą ir ką aš veikiau pusę nakties ligoninėje(ne, pacientu tapau ne aš). Pasirodo, kad koridoriuje gulinčius pacientus, vidury laukiančius eilės patekti į palatas, galima rasti ir Lietuvoje.

Raginimą boikotuoti visą "tarybinę produkciją". Kaip galima valgyti raudona žvaigžde pažymėtas tarybines dešreles?! Man vienam tai sukelia neigiamas emocijas?

Kalbos 2. Atšaukiama klaidinga informacija.

noreply@blogger.com (Martynas) — Sat, 26 Jan 2008 16:23:00 +0000

Su liūdesiu turiu pripažinti, kad esu mažaraštis ir menkai išmanau ne tik artimiausių kaimynų kalbas, bet net gimtosios šalies tarmes. Tuo galite įsitikinti perskaitę mano senesnį įrašą.

Gėda. Bet ir negaliu sustoti tyliai krizenti iš savo patiklumo. Kažkokiu būdu atklydau į žemaitiškos Vikipedijos straipsnį ir, pamatęs kiek pažįstamą, bet tikrai ne mokykloje mokinta lietuvių kalba rašyta straipsnį, naiviai spėjau - tai turėtų būti parašyta latviškai. Ne tik spėjau, bet ir tinklaraštyje pasigirti sugebėjau. Bet mano skaitytojai ne iš kelmo spirti - iš karto pastebėjo mano grybavimus ir suteikė progą pasitaisyti. Elžbieta net nusprendė, kad aš taip bandžiau pajuokauti. Buvo sukirbėjus mintis apsimesti, kad tokiu įrašu norėjau patikrinti Jūsų kalbos žinias, bet..

Kas iš Jūsų nė kart neparašė nesąmonės, te meta į mane trintuką, išsiunčia piktą laišką, ar parašo kvailą komentarą.

kalbos

noreply@blogger.com (Martynas) — Sat, 26 Jan 2008 10:44:00 +0000

Kiek kalbų mokate? Keliomis kalbomis galite skaityti? Į tą klausimą prieš pusvalandį ilgai nemąstęs būčiau atsakęs vardindamas: lietuvių, anglų ir kiek rusų (skaityti moku, bet toli gražu ne viską suprantu). O prieš kelias minutes padariau atradimą: galiu skaityti ir neblogai suprasti tekstą mūsų brolių latvių kalba. Taip, kad kalbos giminingos puikiai žinojau. Bet suprasti kalbančius latvius sunku. Būdamas Latvijoje skaitydamas užrašus juokdavausi iš keisto jų skambėjimo ir nesusimąstydavau, ar suprasčiau tekstą, parašytą latviškai. Pasirodo, tai nėra taip sunku. Paskaitykite ir įsitikinkite patys:

Lietovos Respoblėka īr daugiapartėnėparlamėntėnė demuokratėjė. Valdīma sistema: parlamėntėnė demuokratėjė.

Šalėis vaduovs - prezidėnts, renkams tiesiuoginiūs rinkėmūs pinkiū metū kadencėjē. Prezidėnts skėr ministr pirminink (tvėrtėn Seims), ministra pirmininka teikėmo skėr ministrus. Īr vīriausėsis kariniū pajiegū vaduovs, tep pat skėr vėsū teismū (ėskaitont ė Kuonstitucini teism) teisiejus. Prezidėnts formoun Lietovuos ožsiene puolėtėk.

Istatimū leidžiamuoji valdžė: Istatimū leidžiamuoji valždė prėklausa vėinū rumū Lietovuos Parlamėntou - Seimou. 141 Seima narīs renkams keturims metams, posė (71) - tėsiuogē, kėtė 70 vagol partijū sarašus (propuorcėnė rinkėmū sistemo). Tik daugeu negu 5 % partinis sarašos gaun vėit Seimė.

Vikdomuoji valdžė: Vėriausībė (vadovaun Ministros Pirmininks).

Narē i savėvaldībiū tarības renkamė tėsiuogē, mer renk tarība. Užtėkrėnėmou, ka apskritie būto laikomuos Konstitucėjės ė istatimū, vėriausībė skėr kėkvėinuos apskrėtėis viršinink.

Rinkėmū teise Lietovuo tor vėsė prietėlē, katrėj tor 18 metū. Ī Seima gal būtė renkamė prietėlē nu 25 metū, ī prezidėntus gal kandidatoutė prietėlis ne jaunesnis nego 40 metū.