Panašūs straipsniai:

1. Me now
2. Being Me
3. Drama-free

Ko gero visi esam daugiau mažiau apturėję tokių vasarų, kai dienos lėkte bėga, o vat nieko naudingo per jas taip ir nenuveiki. Tiesiog vienas ilgas laiko švaistymas. Taigi, vienas amerikietis koledžo studentas nusprendė, kad šią vasarą taip nebus ir leidžiasi į kelionę ne vien po Ameriką, bet ir po visą pasaulį į pagalbą pasitelkdamas interneto bendruomenę. Gi viskas vyksta visiškai kitaip, kai tau padeda, bei pataria šimtai žmonių iš viso pasaulio.

Tūlam lietuviui dar net nepradėjus gilintis, atsakau į klausimą – kiek gi visa tai kainuos? Šiuo atveju vaikinukui tiesiog neregėtai nuskilo. Vienas iš jo giminaičių įsidarbino vienoje pagrindinių JAV oro linijų bendrovių, kurioje vykdoma politika, jog pilotų giminaičiai gali skraidyti nemokamai. Bilieto pirkti nereikia ir viskas už ką susimoki – bagažas. Jei nebūna išpirkti visi bilietai gali skristi bet kada ir bet kur, kur tik yra šios kompanijos reisai. Kadangi kompanija didelė, tai tokiu būdu galima pasiekti visus esminius Amerikos miestus, bei nuskristi praktiškai į bet kurį didesnį pasaulio miestą! Jep, belieka pavydėti… Viena mergina pasakojo, kad ji tokiu pat būdu skraido aplankyti savo vaikino, kuris mokosi Italijoje, bei netgi parskrenda pas tėvų į Virginia vien tik tam, kad išsiskalbti drabužius, nes taip išeina pigiau, nei tai daryti New York’e, kuriame gyvena. O.o Fucking Amerika…

Ir štai jis sumastė, ne tik šiaip, egocentriškai pakeliauti, o leidžiasi į kelionę, kurios metu savanoriškai padės visiškai nepažįstamiems žmonėms! Galbūt jums reikia papildomų darbo rankų vienai dienai? Galbūt susižalojot ir negalit kažko atlikti, o galbūt žinot puikią vietelę, kur būtų galima numinti dviračiu, bet neturit su kuo? Vaikinukas visiškai atviras pasiūlymams ir pažiūrės kuom gali pagelbėti. Jep, karma liejasi per kraštus.
Svetainės Reddit pagalba, vaikinukas prieš savaitę paklausė svetainės lankytojų, kokios pagalbos jiems reikėtų ir nusprendė atsirinkti originaliausius, įdomiausius, bei daugiausiai įvertintus pasiūlymus ir visą tai įvykdyti artimiausiu laiku. Taigi, pradedant šiandien (gegužės 7 d) vaikinas keliaus į San Franciską, kur padės vienišai mamai perdažyti kambarį, pabus mokytoju vienoje Harlem’o mokyklų, plaus automobilį, kops į Atlaso kalną Maroke, padės studentui atlikti jo baigiamojo darbo tyrimus, įteiks kažkieno merginai, gyvenančiai užsienyje, gėlių, bėgs labdaros bėgimą London’e, skydive’ins, ar net sudalyvaus Starcraft 2 pasaulinės lygos finalo renginyje Seule. Štai pilnas, potencialių užduočių sąrašas: Mission List.
Žinoma, būtų labai šaunu pasikviesti vaikiną ir į Lietuvą, bet deja tiesioginio skrydžio pas mus – nėra :/

Visa ši nepaprasta kelionė tęsis iki maždaug liepos 20-tos ir bus dokumentuojama. Visi update’ais bus talpinami /r/ReVenture, filmuota medžiaga į specialų youtube kanalą, bei postinami status update’ai twitter‘yje. Tad visiem kam įdomu – galite stebėti šį smagų ir nuoširdžiai kilnų nuotykį!

Originalioji šios istorijos gija Reddit’e, kurioje galite rasti visus pasiūlymus ir autoriaus komentarus: spausti čia.

Ech, patinka man Reddit’as, nes kaip ir šiuo, ar kartoninių žaidimų automatų atveju – atsiranda nuoširdžių, geranoriškų žmonių. Patinka nes būtent šios svetainės pagalba sužinai įdomių, niekur negirdėtų faktų, kaip kad mano pasakota istorija, apie neskęstanti laivą Baychimo. O taipogi ši svetainė priartina bet kurį žmogų ir taip galima užduoti klausimą neįprastą darbą dirbantiems žmonėms ar įžymybėms (IAMA skiltis). O ką jau kalbėti apie kartu siekiamus tikslus, kaip kad kova prieš ACTA ar CISPA. Ne be reikalo Reddit’o pradinis puslapis laikomas tarsi viso interneto pradiniu puslapiu :j

Panašūs straipsniai:

1. LikeViD: Išradingojo 9-mečio kartoninis versliukas

Vienas iš tų taimlapsų, kuriuos turi visi dideji miestai. Vienas geriausių video apie Vilnių, kokį mačiau ir manau, kad būtent tokius darbus reikia rodyti, pristatant savo miestą ar šalį! Būtent tokio klipo dėka imi dar labiau mylėti jau savu tapusį miestą ir didžiuojasi, kad čia gyveni.

Panašūs straipsniai:

1. Snowboarding varžybos Vilniuje
2. Improvizacijos genijai “Umbilical brothers“ pasirodys Vilniuje!
3. Verkių 45

Taip jau nutiko, kad netyčia praradau juodraštį, kuriame buvau pasirašęs komentarus apie filmus, kuriuos peržiūrėjau nuo pat žiemos. Ir nepykit, bet nebeturiu valios, juos rašyti iš naujo. Tad nusprendžiau, kad nebedarysiu tokio kaupimo ir apie filmus pasakosiu po vieną atskirai. Nebent kokį laisvą vakarą imčiau juos gliaudyti vieną po kito. Taigi, šiandien mano akiratyje ispaniška taurė vyno, pavadinimu “Oda, kurioje gyvenu” (The Skin I Live In).

Faktai apie filmą:

Tai pirma dviejų talentingų žmonių – Almodovar’o, bei Banderas juosta po 21-metų pertraukos (jei kas dar atsimena, tai pirmoji buvo 1986-tųjų Matadoras.)

Filmas pastatytas pagal ispanų rašytojo Thierry Jonquet’s novelę Mygale (ang. Tarantula). 

2011-tųjų Kanuose filmas pelnė, geriausio filmo ne anglų kalba apdovanojimą.

Režisierius P. Almodovaras tikina, jog tai buvusi pati sudėtingiausia istorija, kurios ekranizacijos jis ėmėsi, o patį filmą apibūdina, kaip “siaubo istorija, be riksmų, bei gasdinimo”.

Istorija:

Garsus ir nuostabus plastikos chirurgas, persekiojamas praeities tragedijų, savo namuose įrengtoje operacinėje kuria dirbtinę, bei atsparesnę žmogaus odą. Jo bandymų kiaulytė: paslaptinga ir nepastovi moteris, kuri ir yra raktas, atrakinantis paslaptis slypinčias po šio vyro manija.

Nuomonė:

Almodovaras… Ką gi daugiau bepridursi. Šis šiuolaikinio filmo režisierius ne be reikalo užsitarnavo vieno unikaliausių europos režisierių titulą ir jau ne kartą įrodė, jog visai nebijo lengvai šokiruoti savo žiūrovą. Filmas, kaip ir reikia tikėtis, nešasi daugybę elementų, kurie tiesiog verčia jį vadinti šedevru. Tik šis režisierius galėjo apimti tokią provokuojančią, bei sunkią istoriją, atvirai ir be pagražinimų atskleidžiančią visą šiuolaikinės visuomenės žiaurumą, kupiną nepakantumo ir keršto ir tai sulipdyti taip subtiliai, “ištvirkėliškai”, keistai ir nesužlugdyti juostos.

Filmas tikrai nėra iš lengvųjų ir tikrai ne daugeliui jis lips. Kažkas skundžiasi, kad siužeto eiga yra kiek per lėta, bet manau, kad dėlto skųstis visiškai netikslinga. Būtent lėta pasakojimo maniera ir suteikia subtilumo, o greitas pasakojimo tempas būtų tiesiog neįtikinęs žiūrovo.

Be abejo, patiko ir tai, kad tokiame kriminaliniame, slogiame filme apstu gilesnių minčių, svarstymų. Keršto ribos, humaniškumas, lytiškumas. Filmas stiprus, vadovėliškai psichologinis, turinti tiek dramos/melodramos, tiek ir trilerio elementų ir šia prasme jį skanu gliaudyti.

Filmas turi ir to ypatingo ispaniško temperamento, o aktorius A. Banderas – kaip senas vynas: su kiekvienais metais vis brandesnis ir geresnis. Šiame filme jo vaidmuo itin tamsus ir žiaurus.

Išvada:

Originali, ne vieną nustebinsianti, bei nenuspėjama įdėja. Kaip ir reikėtų tikėtis – puiki režisūra, bei nepriekaištingai taiklus kameros darbas. Na ir galiausiai vaidyba, prie kurios tiesiog negalima prisikabinti. Taigi: vienas įsimintiniausių, bei labiausiai provokuojančių 2011 metų filmų.

Traileris:

Panašūs straipsniai:

1. Filmas, kurį žiūrėjau: Paranormal Activity
2. Filmas, kurį žiūrėjau: AdULTHOOD
3. Filmai, kurie įstringa atmintyje

Ne, čia visai be ironijos. Ko gero reikėtų savo bloge užvesti kategoriją ala “Įdomios istorijos” ar kažkas panašaus, nes jaučiu malonumą kartas nuo karto aprašyti kokią neeilinę istoriją iš to, ką aš kiekvieną dieną atkapstau internetuose. Šį kartą tarp tokių istorijų atsidūrė šunėkas. Ne kažin koks šunėkas, o toks, kur galėtų tą patį Reksą aplenkt savo išmaningumu. Pasirodo pigaus serialo kino siužetas gali įvykti net ir realiame gyvenime…

Taigi, Endal (toks šuns vardas) gyvavo 1995-2009 (taaaip, gaila šio super šunėko jau nebėra gyvųjų tarpe) – tai buvo britų auginamas retriveris, kurio istorija prasidėjo sunkiai, nes šuo gimė su silpnomis galinėmis letenomis ir jo sugebėjimu būti pagalbiniu šunimi (na žinot, tokie, kur padeda akliesiems and so on) buvo labai abejojama. Tačiau tinkamos dietos ir treniruočių dėka šis silpnuolis tapo ne tik pilnaverčiu padėjėju, bet ir susirankliojo tokius titulus, kaip kad “žymiausias šuo Angijoje”, ar net “tūkstanmečio šuo”, bei pelnė PDSA (People’s Dispensary for Sick Animals) auksinį medalį už narsumą, bei atsidavimą, o tai yra aukščiausias įvertinimas, kurį gali gauti gyvūnas ir kurį prieš tai yra gavęs tik vienintelis – kitas šuo, 1991-aisiais metais. Taigi, ką jis jau tokio pridirbo, kad jį spėjo filmuoti daugiau, nei 300 žurnalistų komandų iš viso pasaulio?

90-aisiais Endal buvo paskirtas Allen’ui Parton’ui – veteranui, dalyvavusiame “Operacija dykumos audra”. Po šio karo, karininkas buvo smarkiai sužalotas – 50% atminties praradimas, silpnas įsimenamumas, prikaustytas prie vėžimėlio ir turėjo kalbos problemų. Tad norint tokiam žmogui adaptuotis visuomenėje – tiesiog būtinas pagalbininkas, kuriuo ir tapo specialiai apmokytas šuo, kuris sugeba vykdyti daugiau, nei šimtą žodžiu duotų instrukcijų ir dar daugiau gestais nurodomų komandų. Šis ne paprastas šuo galėjo paduoti prekes iš prekybos centro lentynų, ištraukti vonios kamštį, šeimininkui netikėtai praradus sąmonę vonioje, operatuoti mygtukais lifte ar atidarant duris, bei pripildyti skalbiniais tuščią skalbimo mašiną. Tarp vienų įspūdingiausių gebėjimų – tai vienintelis pasaulyje šuo, kuris sugebėdavo operuoti bankomatu, įskaitant kortelės ištraukimą, įdėjimą į bankomatą, bei grąžinimą ją atgal į piniginę!!!

“Kai aš nebegalėjau kalbėti, jis išmoko ženklų kalbą – jei paliečiu savo galvą, jis atneša man kepurę, jei liečiu veidą – skustuvą. Tokiu būdu aš jam galėjau pateikti šimtus komandų. Kai dėl savo negalios puoliau į gilią depresiją ir neviltį ir man grėsė skyrybos su žmona –  būtent šis mano draugas visada mane nudžiugindavo. Daktarai sakė, kad aš niekada nebegalėsiu kalbėti, tačiau tas šuo, tiesiog ištraukė kalbą iš manęs ir aš pirmą kartą po daugelio metų išskleidžiau verbalinius garsus. Tiesa, tai buvo labiau panašu į suurzgimą tačiau mano kompanjoną lyg elektra nukratė ir jis ėmė šokinėti ir loti. Vėliau po mažu atgavau kalbos dovaną.” – pasakoja Allen’as.

Tačiau neskaitant šios superinės dresiruotės, daugiausiai dėmesio viešumoje susilaukė 2001-ųjų metų istorija, kai Allen’as užkliudytas pravažiuojančio autmobilio iškrito iš vėžimėlio ir prarado sąmonę. Taigi jo narsusis pagalbininkas nutraukė savo šeimininką nuo kelio, pavertė ant šono į atsigavimo pozą, ištraukė telefoną nukritusį po stovinčiu automobiliu, padėjo prie šeimininko veido, atitempė anklodę, uždengė savo sužalotą šeimininką, palojo į gretimų butų pusę ir nubėgo iki netoliese esančio viešbučio, bei tokiu būdu prišaukė pagalbos… Taaaip, visu tuom tikrai sunku patikėti, nes net ta pati Lesė nebūtų buvus tokia rūpestinga ir didvyriška :j

Būtent dėl šio įvykio apie šį šunį yra parašyta knyga, kuri 2009-aisiais pakilo į 5-tąją UK bestselerių vietą, o pagal šią knygą vėliau pastatytas ir kino filmas.

Žinoma, gyvūnas, nebūtų gyvūnas, jei kartais nesielgtų išdavikiškai: pasitaikydavo atvejų, kai šis “pamiršdavo” vykdyti įsakymą, pamatęs vovierę parkelyje ir nusivyjęs ją, arba specialiai ištraukdavo šiukšles iš šiukšlių dėžės ir padėdavo kambaryje, kad vėliau sutvarkęs netvarką gautų skanų kasnelį, kaip apdovanojimą :j Bet manau, visi sutiksit, kad tokios istorijos tiesiog sukelia šypseną ir prideda gyvybingumo, natūralumo ir parodo, kad iš šuns nepadarytas visiškas robotukas ir visgi jis turi savo charakterį.

Nuostabus šuo ir nuostabi jo istorija. Ir taip, man visgi labiau patinka šunys, nei katės…

Panašūs straipsniai:

1. Praeitimi tapusios technologijos
2. Istorijos nebūtinai turi būti ilgos
3. Sapnas :)

Būti open minded – reiškia mokėti išlipti iš sau įprasto požiūrio ribų ir pažiūrėti į situaciją kitaip, nei tau įprasta. Aplinkui pastebiu daugybę apsiribojusių žmonių, kurie tiki viena vienintele savo pačių susikurta tiesa, kuri, žinoma, jiems atrodo pati teisingiausia. Save visgi priskirčiau prie linkusių tyrinėti ir tik tada nuspręsti kas gi man yra priimtiniausia. Skaitydamas knygas ar įvairius blogus, dažnai susiduriu su požiūriais, kurie padeda pamatyti dalykus, kurie visada buvo prieš nosį, bet jų iki tol nematydavau. Taip visai nesenai aptikau vieną tokių akis atveriančių požiūrių, kuris labai užkabino ir privertė suprasti tai, ką reikėjo suprasti jau senai.

Tos, kurios jam krenta į akį, visos alei vienos yra:
- patrauklios, sharp-minded, velniškai charizmatiškos;
- turinčios savo unikalų stilių;
- savarankiškos, nepriklausomos;
-komunikabilios, bei populiarios;
- fantastiškai savimi pasitikinčios;
- įvairaspalvės ir aštriabriaunės, emocionalios ir dramatiškos;
-siekiančios didelių tikslų;
-sėkmingos;
- ir sudėtingos, tiesiog žudančiai sudėtingos…

Ir aišku, Mr. Nice Guy pasiryžęs savąją simpatiją ant rankų nešiot ir atvira širdim siūlo jai viską, ką tik gali pasiūlyti. Sugar & spice, and everything nice. Ir niekas nesiskundžia, mergaitėms malonu būti lepinamoms. She enjoys the experience, bet deeper connection dažniausiai taip ir neužsimezga. Santykiai tiesiog per daug komplikuoti, nes tos merginos yra velniškai reiklios, įnoringos ir lyg dar to maža būtų – pačios ne visada žino ko nori. Ir jis kantriai laukia ir stengiasi dar labiau, apipila dėmesiu, bei daugybe sweet things, kad įrodytų, kad yra BŪTENT TAS. Kad įtikintų, kad yra jai tinkamas.
Po kažkurio laiko jis tampa pernelyg pushy, jo dėmesys pasidaro svilinantis, įkyrus, ir jų santykiai sutrupa net padoriai neužsimezgę. Išsilaižius žaizdas akiratyje pasirodo kitas susižavėjimo objektas, ir scenarijus dažniausiai kartojasi. Detalės skiriasi, esmė ta pati. Priešingų charakterio bruožų rinkinuką turinčios merginos, šiam vaikinui pasirodo nepakankamai ryškaus charakterio ir jas laiko blankiomis, nuobodžiomis, nors jos ir siūlo visišką atsidavimą ir besąlyginę meilę.

Kartais tiesiog reikia daug daugiau hot spices all over, reikia intensyvių ir stiprių emocijų. Niekas nenori gyventi užsisukęs tame pačiame rate over and over again. Tai tampa nelaimingumo priežastimi. Santykiuose, kaip ir visur kitur turi būti atsvara. Ne vien pure lust, bet ir something dark, kas ir sustiprina efektą ir ugnys įsiliepsnoja dar stipriau. Ironiška ir neteisinga, bet kai dėl merginos kažkas akivaizdžiai neriasi iš kailio ir mergina pajaučia turintį vaikiną savo kišenėje,  drugeliai jos pilve aptingsta ir sparneliai nustoja plakti. Aišku ne visada, bet pernelyg dažnai. Jei vaikinams patinka būti užkariautojais, tai merginoms reikia koketavimo, viliojimo, dėmesio siekimo. Kai vaikinas jau absoliučiai suviliotas ir padarys viską, kad ir kokia tu būsi ar kad ir kaip atrodysi – pasidaro nebeįdomu.

At some point vyrukų karšligiškas stengimasis patikti yra per daug arti pataikavimo ribos ir jis pats nepajaučia, kai ją peržengia. O pataikavimas yra slidus ir ne toks jau ir geras dalykas. Pataikavimas visada ir visais atvejais numuša vertę. Susidarai įspūdį, kad nevertini savęs pakankamai aukštai. O savęs aukštai nevertinantis partneris norom nenorom ima atrodyti mažiau patrauklus ir mažiau geidžiamas. Taipogi nuolatinis pataikavimas velniškai sekina,  nes verčia Mr. Puikuolį elgtis nenatūraliai, ko pasekoje jis po truputis išvargsta, praranda originalumą, bei natūralų žavesį.

Ironiška, bet kai velniškai stengiesi, kad santykiai pavyktų, dažnai viskas, ko reikia, tai tiesiog truputį labiau atsipalaiduoti, truputį mažiau stengtis ir leisti įvykiams tekėti sava vaga. Žinoma, viskas sveiko proto ribose.

Minėtasis požiūris aptiktas pas Mildą iš vaflistortas.lt. Tikiuosi smarkiai nesupyks, kad pasidalinau juo dar kartelį :j

Panašūs straipsniai:

1. Bob knows better
2. Tobulos merginos tipažas
3. Nepriklausomos

Internetas nuostabus tuom, kad geri dalykai čia plinta akimirksniu. Vieną vakarą patalpinęs savo nufilmuotą klipuką į internetus, ryte atsikėlęs gali pamatyti, kad jis patapo masiniu hit’u. Ypač man patinka, kai taip paplinta įkvepiančios gerumo istorijos.

Taigi, kai 9-metis vaikis Caine’as vieną vasarą pradėjo žaisti su tėvo įmonės kartoninėmis dėžėmis ir statė savo nuosavus žaidimo aparatus, atrodė, kad viskas tuoj greitai pasibaigs ir vaikiukas greit susiras kitą žaidimų objektą ir tai liks nebent kaip smagi istorija šeimos viduje. Tačiau šis atkaklus vaikis ne tik, kad darbavosi iš peties, tačiau ir naudojo savo išradingumą ir fantaziją (kaip smagu matyti, kaip vaikam tai lengva, natūralu ir kur gi mes visą tai nukišam ir kodėl?). Jis sukonstravo ne vieną žaidimų aparatą, prizus, kasą ir net bilietų sistemą su skirtingais planais, bei bilietų tikrinimu! Tik deja tėvo įmonė (panaudotos automobilių dalys) nebuvo itin lankoma ir niekas Caine’o žaidimais nesusidomėjo.
Vieną dieną filmų kūrėjas Nirvan’as sustojo prie šios pardotuvėlės, ieškodamas durų rankenėlės savo automobiliui, kai netikėtai pastebėjo sumanią vaikio įdėją. Tai buvo pirmasis Caine’o klientas ir nenuostabu, kad vaikis labai džiaugėsi tuom. O štai filmų kūrėjas buvo sužavėtas tuom ką ir kaip gudriai sukonstravo šis 9-metis, tad atsiklausė tėvo leidimo ir nusprendė nufilmuoti trumpą filmuką. Gavęs leidimą jis sugalvojo surengti netikėtą flashmob’ą prie Caine’o žaidimo aparatų, sukūrė tam facebook’o grupė ir agitavo susirinkti kuo daugiau žmonių. Pareklamino draugam, netikėtai ši idėja pateko į Reddit’ą ir tapo virusine, bei pasklido po visą pasaulį. Žmonės iš visos Amerikos ar net Europos palaikė šią įdėją ir gailėjosi, kad negalės atvykti užtat agitavo kitus, kurie galėtų tai padaryti.

Ir štai turime klipuką, kuriame užfiksuota jaunojo Caine’o reakcija į šią netikėtą staigmeną, kurią suorganizavo režisierius ir apie kurią 9-metis nieko nežinojo.

Šis klipas vos per vieną dieną susilaukė didelio populiarumo. Jį vimeo ir youtube sistemoje peržiūrėjo jau daugiau nei pusantro milijono žiūrovų. Niekas nesitikėjo tokios sėkmės. Tad kilniaširdis operatorius ir filmo kūrėjas atidarė specialų fondą, kuriame prašoma paaukoti po vieną ar kitą dolerį šio vaikio studijoms. “Įsivaizduokit ką šis vaikis sukonstruos, kai turės inžinieriaus diplomą” – sako jis. Šiuo metu, kai rašau šį straispnį, jau buvo paaukota daugiau, nei 65 000$. Tikslas surinkti 100 tūkstančių, kurių užtektų visiems 4 studijų metams apmokėti.

Neįtikėtai miela, paprasta ir įkvepianti istorija. Taip, tai tik paprastos sukarpytos ir lipnia juosta suklijuotos dėžutės, tačiau visiems jo amžiaus vaikams rūpi saldumynai, išdaigos ir žaidimai, o šis mažasis vyrukas genialiai išradingai sukūrė savo versliuką. Ir kai pagalvoji jis padarė daugiau, nei kad aš esu kada padaręs. Na taip, panašaus amžiaus aš irgi sukau petardų, žvejybos reikmenų, bei obuolių versliukus, bet nei vienas iš jų neatnešė tokio income’o ;j  Stebėtina ir belieka žavėtis ir didžiuotis tokiu vaikiuku =>

Dienos pabaigoje, kai flashmob’as išsiskirstė, Caine’as priėjo prie savo tėvuko ir pasakė: “Dad, this is the best day of my whole life.”

Panašūs straipsniai:

1. LikeviD: 90′s Dance acapella mix
2. LikeviD: 723 filmai per 13 min
3. Nuotraukos netikėtu kampu

Kadangi domiuosi IT, bei turiu šį blogą, tai kaip pareigą laikau aprašinėti naujus savo technologinius žaisliukus. Skant, atsiliepimus iš savo perspektyvos. Taigi, lygiai prieš 2 mėnesius mano rankose atsidūrė ši planšetė. Neskubėjau apie ją aprašinėti, nes norėjau išsiugdyti šio daikčiuko naudojimo įprotį ir taip susidėlioti tvirtesnes mintis, nuomonę. Taigi, pabandysiu atsakyti pagrindinius klausimus. Kam gi reikia tokio dalyko ir kokios mintys jį jau turint.

Kas yra planšetė ir kam ji reikalinga?

Visi matėm, kaip Apple’as prieš trejerius metus pristatė pirmąjį iPad’ą. Matėsi, kad net pati kompanija negalėjo įvardinti konkretaus tokio aparačiuko pritaikymo, ale tiesiog “kažkas tarp jūsų MacBook’o ir iPhone”. Su tokia intencija iPad’as ir buvo kuriamas: stengtasi padaryti mobilų, patogų nešiotis aparatą, kurį galėtumei naudoti ant sofutės ar lovoje neapsigriozdinant sunkiu nešiojamuoju kompiuteriu, tačiau išlaikant didelį ekraną ir pilnas naršymo internete galimybes. Panašu, kad kompanijos klientams panaudojamumą sekėsi surasti labiau ir šio daikčiuko pardavimai šokte šoko. Tiesą sakant sėkmingumas buvo toks, kad tai sukūrė ir atskirą kompiuterinės technologijos kategoriją, kuri realiai iki tol neegzistavo. Šiuo atveju tai tikrai yra konkretus Apple nuopelnas, nes jei planšetinių kompiuterių start’ą būtų pradėjus kita IT firma, kaip kad Asus, tai vargu ar tablet’ai būtų įgavę tokią akseleraciją.

Kompiuterių pažanga, dar prieš daugybę metų mums pristatė nešiojamuosius kompiuterius, o su jais – galimybę naudotis savo technika praktiškai bet kur. Tačiau šiais laikais to ne be pakanka. Nešiojamieji kompiuteriai patapo per daug gremėzdiški, dideli, sunkūs ir nepatogūs. Norint bet kada gauti prieigą prie savo medžiagos, tenka tampytis tašę ant kupros, turėti šiokius tokius judėjimo suvaržymus, o ir gaišti bent keletą minučių laiko išsipakavimui, bei kompiuterio įjungimui. Lyg santechnikas, kuris norėtų bet kuriuo momentu turėti galimybę taisyti vamzdžius ir vietoj vieno universalaus rakto tampytųsi visą savo įrankių dėžę kartu su savimi.  That’s too much! Gyvename laikais, kur viskas turi įvykti žaibiškai, kiekviena sekundė yra brangi. Ir jei tu lėtapėdis – tiesiog krenti iš žaidimo.

Būtent dėl mobilumo tabletai ir įgavo tiek daug susidomėjimo. Laptopai tampa per daug atgrąsūs. Jie turi arba smarkiai patobulėti (ultrabook’ų rinka) arba juos pakeis naujos kartos technologijos. Žinoma, visi dabar turi kietus mobiliuosius telefonus, kurie sugeba išties labai daug, tačiau kaip bebūtų esminė jų problema – sąlyginai mažas ekranas. Gi pripažinkit – naršot internetą telefone tik tada, kai neturit šalia kompiuterio, pvz troleibuse, laukiant eilėje ir pan. Joks durnius nesedės visą laiką įnikęs į telefoninį browsinimą, kai šalia stovi pilnai funkcionuojantis kompiuteris. Būtent šiuo atveju tablet’as ir pasiūlo tobulą sprendimą – telefoninį mobilumą, greitumą, bei patogumą apjungiant su normalaus kompiuterio atvaizdavimo, bei naršymo galimybėmis.

Pagrindinis minusas iš tablet’ų pusės – ne pilnavertės OS. T.y. jose naudojamos specialios OS versijos, kurios tikrai nusileidžia savo giminaitėms namų kompiuteriuose. Turėdamas tablet’ą tu turi taikytis su konkrečiai joms sukurtomis programomis, tad jei jūs naudojatės specifinėmis buhalterinėmis, architektinėmis ar bet kokiomis kitomis specialybei reikalingomis programomis, tai kol kas galite net nesitikėti jas išvysti “tapšnuko” ekrane. Ir nors elementariam darbui su offiso programomis jo ir gali užtekti, tačiau dirbti taip nerekomenduojama. Kaip, kad su ferrariu: iš esmės galima vežti bulves kaime, tačiau jis buvo kurtas ne tam. Skirtingai nuo jau kiek atslūgusių netbook’ų. Pastarieji gali girtis visomis normalaus kompiuterio programomis. Tiesa, jų galios pavilkti pilnavertę OS yra kiek mažokai, tad nieko įprasto, kad jie ir veikia kiek lėčiau. Planšetas tuo tarpu yra 100% interneto įrenginys. Tai yra jo arkliukas, koziris ir pagrindinis naudojimo pritaikymas. Išsitraukei ir suradai ko norėjai internete. Sekundžių reikalas. Taip, kaip ir turi būti 2012-aisiais metais.

Taigi, planšetas, tai prietaisas suteikiantis galimybes skaitinėti naujienas, e-knygas, sedėti facebook’e, žiūrėti filmus, žvengti 9gag’e ar žiūrint naujausius viral klipukus youtubėj neišlipant iš lovos ar neužsispaudžiant savo pilvo 2 papildomai kaistančiais kilogramais. Kadangi didžioji interneto publikos dalis vien tik tai ir veikia internetuose, tad jiems tokio įrenginio turi būti į valias.

Na o norėdami išsiaiškinti, ar jums verta turėti tokį daiktą, tereikia sau atsakyti į klausimą: o kiek ir ką gi aš daugiausiai veikiu prie kompiuterio?

Kam aš pirkau planšetę?

Taigi, mano atsakymas į tą klausimą: skaitau. Taip, iš tiesų, internete daugiausiai mano laiko sugaištama būnent skaitymui. Skaitau daugybę užsienio informacijos šaltinių, portalų, taipogi nemažai domiuosi IT naujienomis, mėgstu pasiskaitinėti ką rašo vienas kitas kolega blogeris. Antroje vietoje po skaitymo būtų serialų žiūrėjimas, muzikos klausimas, programos reikalingos paskaitoms, na ir galiausiai žaidimai. Bet kaip bebūtų būtent pirmąjam prioritetui galiu nė nepajusdamas skirti valandų valandas, naršant iš vieno puslapio į kitą. O su tokiu skaitymu tapau pririštas prie savo kompiuterio, nes iš esmės, nors jis ir yra nešiojamas, tačiau jo akumuliatorius senokai nupušęs ir geriausiu atveju tokį laptopą galima vadinti tik “pernešiojamu”. O iš tokio “bulky” aparačiuko naudos būnant ne namie – išties mažai.

Tad nenuostabu, kad nusprendžiau įsigyti planšetuką, su kuriuo galėčiau daryti tai kas man labiausiai patinka, bet kur ir bet kada. Pvz laukiant paskaitos, važiuojant traukiniu namo or whatever. Ir iškart galiu pažymėti, kad produktyvumas su tokiu aparačiuku padidėja pastebimai (jei naudosit jį protingai – Fruit Ninja gi visada vilioja =j ).

Nešiojamo kompiuterio visai pakeisti intencijų ir neturėjau, jį tikrai naudoju ir turėdamas tablet’ą, tačiau draugavimą su internetais nemaža dalimi galima perkelti būtent į šį naują nešiojąmąjį draugą.

Planšetės rinkimasis

Kodėl rinkausi ne populiarųjį iPad’ą, o konkrečiai šį, Galaxy Tab? Daug kas rėkia apie iPad’o išbaigtumą, bei smooth veikimą, tačiau aš susidėliojau prioritetus. Nors iOS šiuo metu turi didesnį kiekį planšetėms sukurtų programų, tačiau Android sistema sparčiai vejasi ir turi milžinišką potencialą. Mėgstu žaliūką už jo laisvumą, už tai, kad galiu lengviausiai pasikeisti, modifikuoti sistemą pagal save. Taipogi Apple’o produktas neturi tikro multitaskinimo, flash’o, bei gps’o. Taigi greitai nusprendžiau, kad tai nebus prakąstas obuolys. Tačiau rinkoje jau buvo ne vienas android tabletas ir reikėjo pasirinkti iš jų. Pasirinkimas nebuvo labai sunkus, iš esmės buvo vos keli variantai, tarp Motorola Xoom, Asus Transformer ir pan, tačiau rinkausi rimčiausią tuo metu iPad’o konkurentą – Galaxy Tab’ą. Spartesnis, turintis didesnę rezoliuciją, atsparųjį Gorilla Glass, lengvesnis, plonesnis, išlaikantis tokio pat lygio stilingumą, bei surinkimo kokybę, tačiau už mažesnę kainą. Tiesiog nesivaikom aklai madų. Pirmas išties iPad klasės lygio įrenginys, kuris pranokstą teikiamomis galimybėmis. Na o galaxiukas turi net kelias versijas: nuo 7.7 iki 10.1 colio skersmens. Rinkausi būnent pastąrąją, nes nenorėjosi aukoti browsinimo malonumo dėl mažo ekrano. Mažą ekraną jau turiu savo išmaniąjam. Na ir kas be ko, griebiau  3G versiją. Išvis nematau prasmingumo imti tokio internetinio prietaisiuko, kuris negalėtų garantuoti interneto all the time, tad Wi-Fi versija mano atžvilgiu netenka didelės dalies balų.

Techninės specifikacijos

Mintys apie Galaxy Tab’ą

Taigi, du mėnesiu pagyvenus su šia “galaktikos tablete”, žinoma turiu ir šiokių tokių pastebėjimų. Pirmiausia, tai ištikro galima kiek suprasti Apple poziciją, kai šioji pradėjo padavinėti Samsung’ą  į teismus. Galaxy tab’as bent iš priekinės pusės atrodo lygiai taip pat minimalistiškai ir dailiai, kaip iPad’as. Va čia ir problema. Per daug panašiai į iPad’ą. Technologijose mažiau patyrę žmonės neretai ir maišo šį aparačiuką su pirkiniu iš Apple stovyklos. Ir deja Samsung’ą galima peikti ne tik dėl to. Ok, jei dėl dizaino dar nesiginčijama ir jis išties dailus, tai kam kopijuoti neigiamas savybes iš konkurentų? Samsung’as lygiai taip pat neįdiegė atminties kortelių lizdo, krovimo laidą padarė ne standartiniu, o specialiu Samsung Connector, kuris niekur daugiau netinka, norint pajungti flashiuką, tenką pirkti atskirą priedėlį, o įsikelti filmus ar muziką į planšetą reikia specialios programinės įrangos pagalba, panašiai, kaip iTunes. Šiuos žingsnius tikrai galima vadinti nevykusiais. Jei jau kopijuoji, tai kopijuok kokybiškai ir nedaryk tų pačių klaidų.

Taip galbūt yra bendros šiuolaikinėms planšetėms būdingos bėdos: blizgus ekranas, kuris saulės atokaitoje priverčia sunkiau įžiūrėti vaizdą ir tenka apšvietimą statyti į maksimumą, negalėjimas praplėsti savo 16 GB atminties, ilgiau naudojantis ima vargti riešai, tačiau iš esmės šios problemos nėra kritinės ir būdingos daugeliui. Užtai prietaisas puikiai atlieka savo darbą: veikia švelniai, naršymas internete spartus, patį aparačiuką nešiotis visai nesunku, bei galima smarkiai nesijaudinti dėl ekrano subraižymo. Aišku, numesti ant žemės jo nepatartina, gali baigtis taip.

Samsung’as buvo prižadėjęs iki kovo mėnesio pabaigos išleisti ir oficialių ketvirtos Android versijos ICS atnaujinimą. Tačiau, kaip matome kovas jau užsibaigė, tačiau kol kas rezultatų dar nėra. Gamintojas teisinasi, nespėjęs užbaigti visko kaip dera ir atidėjo išleidimą porai mėnesių. O naujojo android’o laukti tikrai verta – šis atnaujinimas įneš ne tik daug didesnio stabilumo, tačiau pagreitins planšetės veikimą, bei pateiks keletą naujų, bei patogių funkcijų. Iš esmės nekantriausieji gali išbandyti neoficialius Cyanogen “naktinukus”, tačiau jie gan nestabilus ir turi nemažai neveikiančių funkcijų, tad daug geriau palaukti oficialiau release’o.

Be abejonės džiaugiuosi šiuo pirkiniu. Būtent jo dėka, dabar įprasminu kasdienį važinėjimasi viešuoju transportu ir išnaudoju tą laiką savišvietai. Tablet’ai definetly turės savo rinką. Pamatysit, kaip vis tobulės, darysis vis pigesni ir atras kelią į vis didesnį namų kiekį. Po keletos metų po tablet’ą galim turėti daugelis. Na, žinoma, ne taip masyviai, kaip mobilieji telefonai, bet pakankamai rimtai ir stipriai. Jau dabar galime matyti, kai išaušo pirmieji metai, kai mobiliųjų įrenginių parduodama daugiau nei kompiuterių. Šis skirtumas vis didės. Mobilieji įrenginiai, kaip smartphone’ai ir tablet’ai ir pataps mūsų kompiuteriais. Greitai, su Win8 pasirodymu situacija tablet rinkoje ims dar labiau aštrėti. Just wait for it and tablets will come to you. You will see. Aš kaip geek’as tai net labai approve’inu :3

Na ir galiausiai paprastas ir tiesus atsakymas į klausimą ar verta pirkti tablet’ą: jei gaila pinigų, abejojat ir galit be jo – nepirkit. Tai bus tik trumpa užgaida, kuri greitai jums užsimirš ir atsibos. Panašiai, kai vaikas pamato naują žaislą. Na ir kas, kad jūsų pažįstamas tokį turi…
Na, bet jei galit sau tai leisti, skant, nesat varguolis – tai žinoma imkit. Manau tikrai rasit kur ir kaip naudingai išnaudoti. Blogiausiu atveju pasidėsit  tūlike ir galėsi nebepirkt kryžiažodžių :D

Artimiausiu laiku papasakosiu apie vieną ar kitą naudingą programėlę ar hack’ą, o dabar pabaigai šiek tiek vaizdų minkant aparačiuką rankose:

Nėra panašių straipsnių

Batai, tatuiruotos rankos, viskas kas su keiksmažodžiais, klounai, psichai, troliai, vaikai, katiniukai, kaukolės, kryžiai, fetišas, hardkoras, terorizmas, dabartizmas, sarkazmas, Anonymous, fotikai, demotyvacijos ir kitokios naujuju laiku “mintys”, dideli akiniai, besibučiuojančios moterys, taip pat ir vyrai, rodomi fakai, juodos akys, Misfits ir Die antwoord, panele Portman, papai, pop arto ir Wudstoko dievai, perdėtas emocingumas, rasizmas, protestai, haskiai, fotografai, sedėjimas facebook’e, žmonės su cigarete dantyse, ir apskitai dantys, dailus apatinis trikotažas, Bukowskis, africa, ryškios kelnės, memai, hitlerio mirtis tik dabar, būti kitokiu, dujokaukės, barbės, hipsteriai, rankiniai laikrodžiai, arkliai, daug sexo, ugnies, lietaus ir smurto mišinio. Kas gi dar madoj šiais laikais?

Panašūs straipsniai:

1. Kalbant apie madingumą…
2. Heelys – nauja mada atplaukia

Induistai turi tokią nuostabią pavasario šventę, švenčiamą kovo mėnesį per pilnatį – Holi, dar žinomą, kaip Festival of Colours. Ši diena – tai Naujųjų metų pradžia pagal indiškąjį kalendorių. Vienas iš smagiausių šio festivalio momentų – susirinkę tūkstančiai žmonių vienas kitą terlioja, bei apmėto spalvotais milteliais ir kvepalais. Tai gyvenimo įvairovės simbolis, iliustruojantis įvairius įvykius, įspūdžius, aplinkybes, kurias reikia sutikti ir priimti su džiaugsmu. Tai meilės, broliškų tarpusavio santykių, džiaugsmo šventė. Ir visa tai atrodo išties velniškai smagiai.
Taigi, amerikiečiai nusprendė prisijungti ir taipogi įgyvendinti šią spalvų idėją. Prisimenate tarptautinę pagalvių mūšio dieną? Tai iš esmės, čia panašu, tik viskas much more colorful :j

Panašūs straipsniai:

1. LikeviD: Seconds Of Beauty
2. LikeviD: Kaip Putinas moterų krūtines minkė
3. LikeviD Ežio iššūkis (III užduotis)