Scandinavian Boat Show Stoholme, arba, kitaip tariant, laivų paroda daugumą laivų entuziastų traukia lyg magnetas. Jachtų gamyba šiuo metu yra šiek tiek apmirus, tačiau visi pagrindiniai gamintojai į parodą susirinko. Dauguma jachtų statytojų parodai pateikė pernykščius modelius, nors juos vadino šių metų modeliais. Kai kurie turėjo ir naujų modelių, kurių nebuvo pavasario parodoje. Motorlaivių sekcijoje dominavo vidutinio dydžio modeliai, nors buvo ir vienas kitas “cigaras”. Šiais metais buvo pristatyta keletas naujovių, pvz. mažai kuro naudojantys motorlaiviai, taip pat vien baterijom varomi motorlaiviai. Kaip ir automobilių pramonėje, vis labiau aktualu galvoti apie gamtą ir technologijos sparčiai kuriamos taupiam degalų vartojimui.  Tiesa, pristatytas baterijom varomas motorlaivis, gali plaukti maksimaliu greičiu tik pusę valandos. Paskui tenka ieškoti “rozetės”, blogiausiu atveju irkluoti iki jos. Na, bet gana sarkazmo, pradžia visada būna sunki, o gamtą tausoti reikės išmokti.

Jachtų sektoriuje jaučiasi taupymo tendencijos. Teak keičiamas kažkokia kitokia mediena, nesupratau kokia. Atsiranda vis daugiau plastikinių detalių. Nors kai kurie gamintojai kompromisų neieško ir nepriekaištinga kokybė tiesiog smelkiasi liečiantis prie įvairių detalių. Tokį įspūdį paliko Dufour jachtos. Viskas išbaigta, patogu, kokybiškos detalės. Kitos jachtos suka priešinga kryptimi, medžiagos ir sprendimai, konfortas eina prastyn. Tokį įspūdį man paliko šiemet Jeannau.  Hallberg Racy, nepaleidžia vandenų Rols Royce statuso, ilgai bandžiau ieškoti prie ko prikibti, bet neradau. Prie šių jachtų driekėsi ilgiausia eilė. Na, bet kaina kaina…

Šiemet stengiausi pajusti, kurioje jachtoje smagiausia stovėti ar sėdėti prie šturvalo. Aiškaus trendo 40 pėdų jachtose lyg ir nėra, vienok dominuoja dvigubi šturvalai. Daugumoje jachtų tai yra tikrai patogus sprendimas: laisvas praėjimas, galima pasirinktinai sėdėti ar tai vienoje ar tai kitoje pusėje, priklausomai nuo burių išsidėstymo. Vienok,  yra ir nepatogumų, nes ploteris daugumoje jachtų yra centre, todėl esant šone prie šturvalo sunku jį sekti. Na sakysit, kam ten taip dažnai į jį vėpsoti? Stoholmo archipelage tam yra daug priežaščių, arba, tiksliau sakant, daug akmenų. Kita naujovė, didelio diametro stiklo pluošto šturvalai, kuriuos net į denį reikia įleisti. Smagiai sukiojas, ir manau rimto buriavimo sąlygomis daug pranašesni už mažiukus du.

Komforto jachtose vis daugėja, toletai, dušai, vonios, virtuvės modernėja, kajutėse pradeda dominuoti vien šviesios medžiagos. Apšvietime beveik išimtinai naudojami diodai, labai gražu ir praktiška, nedaug vartoja energijos.

Vis tik, mano nuomone, padorių kainų srityje, Arcona  pati geriausia jachta. Pritaikyta laisvalaikio kruiizams ir rimtam sportui, patogi, viskas dvelkia kokybe ir moderniais sprendimais, pvz. inkaro išleidimas, patogus valdymas, smagios judėjimo galimybės viduje ir kt.

Elektronikos, GPS ir viso kitų detalių, buvo apstu parodoje, net akys raibo. Elektroniniai jūrlapiai vis tobulėja, dauguma jau trijose dimensijose, galybė planavimo funkcijų ir pan. Rūbai ir batai tik puse kainos.

Sunku visus pastebėjimus perteikti. Keletas nuotraukų iš parodos sukrauta čia.

Jei galvojote, kad iš Baltijos į platesnius vandenis galima išplaukti bet kokio dydžio laivu, klydote. Baltijos laivų statyklose planuojantiems statyti vandenynų gigantus tenka įveikti Great Belt tiltą Danijoje, nes mūsų Baltija yra pilnai „užtverta“ tiltais. Tokia dilema iškilo ir Turku laivų statykloje Suomijoje pastatytam didžiausiam pasaulyje kruiziniam laivui – Oasis of the Seas. Šis 361 metro ilgio ir 225 000 tonų svorio milžinas (5 kartus didesnis už Titaniką) praėjusį penktadienį atsisšvartavo ir paėmė kursą į namų uostą, Fort Lauderdale, Floridoje. Pakeliui laukė išbandymas.

Šio milžino aukštis virš vandens yra 72 metrai, o tilto apačia yra 65 metrų aukštyje. Ar konstrukroriai ką nors praleido? Laimei ne, nes tikrai nestatė šio laivo vien Baltijos jūrai. Kad būtų galima pralįsti po Great Belt tiltu buvo sukontsruotas specialus teleskopinis kaminas, kurį galima nuleisti taip sumažinant laivo aukštį iki 64,75 metrų.

Beprecedentinis manevras įvyko keliolika minučių po sekmadienio vidurnakčio, kuomet tik su kelių decimetrų atsarga, šimtų smalsuolių akyse, laivas sėkmingai pralindo po tiltu. Atsakingos tarnybos galėjo lengvai atsikvėpti.

Kapitonas William S Wright specialiai laukė žemesnio vandens lygio šiam manevrui atlikti. Kad atsarga būtų dar didesnė, jis davė komandą „pilnu greičiu pirmyn“ ir 140 000 arklio jėgų varikliai praplukdė milžiną 20 mazgų greičiu. Kuomet laivas plaukia dideliu greičiu, jo korpusas šiek tiek pagrimzta. Tokiu būdu dar buvo laimėta apie decimetras.

Susimąsčius, koks tai manevras, pulsas iškarto padažnėja. Mielai norėčiau pajausti tai, ką jautė kapitonas 20 mazgų greičiu lįsdamas po tiltu kuomet virš kamino buvo tiktai kelių decimetrų plyšys. Čia ant stabdžių nepaspausi jei nesi tikras ar pralįsi.

Spauda mini, kad laivo savininkui ši tilto istorija atsiėjo nemažai papildomų išlaidų, nes vien teleskopinis kaminas kainavo apie 2 milijonus dolerių, vienok tai tik lašas jūroje, palyginus su pačio laivo kaina – apie 1,6 milijardo dolerių!

Gal kada nors teks papulti į šį gražuolį ir šalia kokios nors gražuolės gerti margaritą  iš aukštai nuo denio žvelgiant į Karibų pakrantes.

Kiekvieną rudenį ateina ta pilka diena, kuomet laivams tenka “lipti į krantą”. Šiemet vandeny iškentėjom iki pat spalio pabaigos, beveik paskutiniai. Rudeniniai jachtų paruošimai žiemai nebūna labai linksmi, visai kas kita pavasario darbai. Prieš naują sezoną juk būna tiek daug geros nuotaikos ir optimizmo. Ką darysi, ne Graikijoje gyvenam, kur jachtos tik kilstelėjamos retkarčiais kriaukles ir kitas apaugas nuo dugno nugramdyti. Šiame pusrutulyje visai kitaip: tenka grumtis su kelių šimtų kilogramų stiebu jį nuimant, nurengti bures, išvežti visas minkštas dalis, kad nepelytų, išleistį vandenį ir masė kitų smulkių darbelių.

Tokie nesibaigiantys reikalai atbaido dalį netikrų buriuotojų nuo buriavimo malonumo. Na, o mums, bet koks prisilietimas prie laivo yra savotiška šventė. Juolab, jog nei vienas laivo iškėlimas neapsieina be draugų pagalbos, kuri vainikuojama vakaro iškilmėmis. Šiemet tos iškilmės buvo tokios smagios, kad net pramigom duotą iškėlimo laiką. Tačiau, kranistas buvo supratingas, visi supranta, kad nakvynė jachtoje su draugais po sunkių dienos darbų… ech patys nujaučiat ką noriu pasakyt.

Vėlavom priplaukt tik tris valandas (!), bet atsirado plyšys ir mus iškėlė. Dešimt minučių ir jachta krante, dar dešimt ir vargšė stovi ant pastolių, teks užmigt žiemos miego.

Prasideda offshore sezonas. Malonumų jame ne tiek ir daug. Virtualus buriavimas, paroda, knygos bei gyvenimas nuostabios praėjusios vasaros prisiminimais bei naujų iššūkių planavimas.

Taip laukto rudeninio pasiplaukiojimo, deja, neįvyko. Iki paskutinės minutės tupėjau prilipęs prie orų prognozės, desperatiškai atnaujindamas žemėlapius, gal vėjas jau rimsta? Deja, viskas vyko priešingai: su kiekveinu prisėdimu prie prognozės, vėjas tik stiprėjo ir lietus intensyvėjo. Nenorėjau savo įgulos tempti į tokią jūrą. Dabar jau čia pučia iki 20 m/s. Naktį prognozuojamas dar stipresnis vėjas, iki 25 m/s, o gūsiuose bus dar smagiau. Lietuvoj taip pat ne geriau, naktį Baltija žada visai smarkokai pašėlioti. Kartais tenka likti namie…

Kol laisvų pinigų tikriems žygiams nėra, tenka buriuoti virtualiai. Žinoma, tai beveik tas pats kaip laižyti medų per stiklainį, bet vistiek šiek tiek įdomu ir naudinga. Vien supratimas, kiek laiko tai užima, kokie vėjai būna ir pan. duoda šiek tiek naudos. Netgi šioks toks azartas paima, pvz. šiandien 5 valandą kėliaus kad pakoreguoti kursą. Nusipirkus už 10 € automatines bures, autopilotą, Pro Sails ir pan būtų galima ramiai miegoti, bet koks gi tada “sportas”? Atsiliepkit jei kas dalyvaujat http://www.virtualregatta.com, palenktyniausim. Aš dabar esu Kanarų pietuose, nikas SailingBoy75.

Na, o tikro buriavimo malonumo niekas nepakeis ir nors jau daug kas čia kelia lauk savo jachtas, man šį savaitgalį nusimato geras pasiplaukiojimas. Pažiūrėsim kaip jausis esant 5 laipsniams šilumos einant kokius 8 mazgus. Bet, kaip sakoma, buriuojant nėra blogo oro, yra tik blogi rūbai!

Dar daug jūrmylių liko iki Misil 208, bet jis plaukia su automatika, todėl vilčių mažai.

Šiandien yra lygiai 15 metų kuomet Estonia patyrė katastrofą Baltijos jūroje, nusinešusią 852 žmonių gyvybes. Nors siautė audra, stipriai apsunkinusi gelbėjimo darbus, 137 keleiviai buvo išgelbėti.

Dar ir šiandien Švedijoje netyla kalbos apie galimai buvusį sabotažą, nes jau praktiškai įrodyta, kad šiuo laivu po Sovietų sąjungos griuvimo į Švediją buvo gabenami vogti rusiškos karinės technikos moduliai. Nesu aš linkęs labai tikėti įvairiom konspiracijos teorijom, bet jau labai greitai Švedai, Suomiai ir Estai susitarė neliesti nuskendusios Estonijos ir paskelbė ją kapu, t.y. draudžiama ten nardyti ir pan.

Aš tada dar buvau vaikas ir toli nuo šios nelaimės, kai Estonija nuskendo, bet šis įvykis sukrėtė. Gal todėl, kad nuskendo toje pačioje mokykloje kaip ir aš mokiusis mergaitė. Ji buvo žemesnėje klasėje, vis matydavau ją linksmai lakstančią koridoriuje. Deja, ji jau niekada nebegrįžo. Tokia negailestinga gali kartais būti jūra.

Šeši šimtai arklių ant vandens. Šešiasdešimt mazgų greitis (apie 110 km/h). Dabar geriau suprantu ką jautė buriuotojai skriedami 50 mazgų su burlaiviu, be jokio motorų gaudesio. Šiek tiek net išdavikiškai jaučiausi prieš savo burlaivį, neatsispyręs pagundai išbandyti guminę vandens “britvą”. Distanciją, kurią normaliom sąlygom nuburiuoju per 10 valandų, nupylėm mažiau nei per valandą. Greitis paliko neišdildomą įspūdį. Žygis truko tik kelias valandas, bet laisvės pojūčio ir adrenalino kombinacija vis dar maloniai glosto sielą.

Nors ir neturiu planų pasidaryti kateristu, šis aparatas negali nežavėti. Vaikinukai, kurie mus plukdė, pasakojo, kad iš Gotlando į Stoholmą parplaukė per keturias valandas (apie 120 NM)! Turint storą benzino sąskaitą, galima smagiai praleisti laiką.

Taip pat yra žinoma, kad tokios priemonės yra naudojamos ne tik pramogoms. Šie kateriai brangūs, kaina yra apie 150 tūkst. €, tačiau juos jau įperka Afrikos piratai bei narkotikų prekeiviai. Kažkurioj Ispanijos dalyje yra šių katerių kapinės. Pasirodo, narkotikų prekeiviai laukia kuo didesnių audrų, kuo tamsesnių naktų ir kai jau tokiomis sąlygomis normalūs žmonės nebeplaukia, šie leidžiasi į mirtiną trasą. Apie 80 % šių pasiuntinių pasiekia tikslą. Taigi, toje pakrantėje yra šių jūrų britvų kapinės. Šie veikėjai atlekia iš jūros ir be stabdymo lekia krantu. Taip ir pakuojasi kateriai vienas ant kito. Beje, skaičiau, kad jau ir tautiečiai pamėgo šią sporto šaką.

Šį kartą, lyg kokį bonusą prie visų malonumų, dar teko pirmą kartą gyvai pamatyti povandeninį laivą. Taip pat buvo fantastiškai malonu sutikti linksmą ruonių kompaniją. Protingi. Pasiskirstė mažomis grupelėmis ir sekė ką mes darysim, kalbėjosi tarpusavyje. Mums didelė pramoga juos laukinėj gamtoj stebėti, tačiau vietiniai žvejai juos keikia. Labai jau mėgsta šie padarai tinklus apšvarinti.

Po šio žygio, eilinį kartą įsitikinau, kad jūrinis gyvenimas apvilti negali!

Prieš startą.

Išvydus povandeninį laivą nejučia užniūniavau: “Ir jauti, jog kažkas tave saugo…”

O kita daina buvo: “Sudrumskime ramybę!”

Nepatikliai mus priėmė salos šeimininkai.

Buvo ir drąsesnių. Smalsumas nugalėjo, šis turbūt domisi technika.

Idilė. Huvudskär švyturys.

Saulėlydis skriejant 60 mazgų.

Kažkaip mistiškai iš senojo FeedBurner migruodamas i Google FeedBurner sugebėjau prarasti sąskaitą. Ištikimus skaitytojus mielai kviečiu persiregistruoti į mano nauja RSS spaudžiant RSS linką dešinėje. Dovanokit už nepatogumus, kaip sakoma tokiais atvejais.

Beje, naiviai ieškojau Google e-mail adreso, kad padėtų atstatyti sąskaitą. Nesitikejau, kad Google neturi tradicinio support. Nors, kita vertus, nekeista. Juos mirtinai laiškais užkapotų.

Saldu prisiminti ką tik prabėgusią vasarą, o kad prisiminimai nepradingtų kartu su smegenų “bad sektoriais”, pamėginsiu pačius įdomiausius užrašyti.

Šių metų buriavimo sezonas prasidėjo kelione į Švedijos buriavimo meką – Sandhamn. Smėlio uostas, išvertus. Pakrantės šioje saloje smėlėtos, o tai labai neįprasta šiose platumose. Paprastai čia vien uolos ir uolos. Sandhamn uostą galima laikyti savotiška tarpine stotele link Stoholmo. Nuo senų laikų čia būdavo ir vis dar yra pirmas sustojimas atplaukus iš Baltijos. Iš Sandhamn prasideda daug regatų, pavyzdžiui, Gotland Runt, bei vyksta daugybė buriavimo renginių. Sala yra nemaža, tačiau čia nėra nei vienos mašinos. Gamta čia įspūdinga. Nuo kalvų atsiveria fantastiškas Baltijos vaizdas.

Iš mano uosto iki Sandhamn yra tik 35 jūrmylės, todėl net ir su lengvu vėju per dieną nuplaukiama. Tądien išplaukėm vėlokai vakare, todėl pernakvojimui nutarėm prisišvartuoti pakeileivingam Finnhamn uoste. Isigrūdom vakare šalia Bavarijos 33, suvalgėm vakarienę ir patraukėm į vietinę smuklę. Na, o ten žmonių apie šimtas, bet nei vienos merginos!? Kiek pakabojus prie baro vaizdas pradėjo aiškėti. Pasirodo, patekom į patį gėjų mohipos (bernvakario ar mergvakario, sunku susigaudyt) sūkurį. Gurkšnojant alų sekėme įvykius.

Vienas iš smagesnių nuotykių tą vakarą atsitiko tuomet, kai mano draugas pamėgino užkalbinti du vaikinus sėdėjusius šalia prie baro. Mano draugas klausia kas geresnio, ar buriuojat ar šiaip čia užsukot ir pan. Na, o jam atsako: Klausyk, aš čia šalia sėdintį vaikiną kabint bandau, o tu man trukdai, bet, palauk, dabar aš jau nebesu tikras, kuris iš jūsų man labiau patinka… Po šio pokalbio galutinai supratom, kad Finnhamn restoranas šį vakarą mums nepriklauso ir patraukėm į jachtą miegot. Ryt laukė nauji nuotykiai.

Artėjant į Sandhamn, šio uosto populiarumas pradėjo reikštis pakeleivingų jachtų bei motorlaivių gausa. Vos spėjau laviruot tarp galybės įvairių burlaivių ir šokinėt per 50 pėdų katerių keliamas bangas. Škerai, tai ne atvira jūra, čia tenka susikaupt, nes kai į 50 metrų sąsiaurį braunasi 6 laivai, tuomet alaus skardinę tenka laikinai padėti. Ar gausim vietą švartuotis? Artėjant link prieplaukos matėsi, kad jachtų ir motorlaivių ten kaip bičių avily. Gerų vietų jau buvo nebelikę, todėl laikinai prisišvartavome prieplaukos gale. Tokia vieta nakvojimui yra nesmagi, nes nuo keliamų bangų smarkiai supa ir plaka jachtą. Laimei, po kiek laiko atsirando nebloga vieta arčiau kranto, kur mes ir persišvartavom. Be to, gavome įdomius kaimynus: policininkas su vaikais iš vienos pusės, bei moterų jachta iš kitos pusės. Iš karto įvyko barteris: policinkui pasiųlėm šaldytų ledukų, kurie yra tvirta valiuta buriuojant, o mainais gavome laimo vaisių kokteiliams.

Karštas oras tądien mus lepino. Tingiai vaikštinėjom, sekėm aplinką ir stebėjom jachtas, bei kitas uosto grožybes. Laikas nuo laiko atsigaivindavome alumi, kuris mus saugiai vedė link didžiausio tos vasaros PARTY. Party per visą naktį, ech smagi ta nerūpestinga vasara… Sandhamn sala ūžė iki pat ryto. Ku0met apie ketvirtą ryto traukiau miegot, saulė jau buvo pakilus.

Rytas po trenksmingo vakaro buvo šiek tiek sunkokas. Teko atgavinėti jegas bei kauptis artėjančiai buriavimo savaitei. Laukiau savo įgulos pasipildymo. Tądien rinkosi įvairiausios jachtos dalyvauti regatoje Gotland Runt. Pavydžiai stebėjau įvairias lenktynines jachtas, jų komandas, pasiruošimo darbus. Susirinko nemažai suomių, taip pat ir kelios rimtos estų komandos. Deja, lietuvių išvysti neteko, nors, jaučiu, kad ir lietuviai yra dalyvavę šioje prestižinėje Baltijos jūros regatoje. Uoste darėsi ankšta, rinkosi vis daugiau ir daugiau laivų. Grįžus iš paplūdimio, radau jachtą perstatytą į kitą vietą, inkaras kažkaip atlaisvintas, jachta laikosi tik ant šalia esančios. Teko kviesti uosto pagalbą, kad permestų inkarą. Atplaukė su gumine valtim ir pradėjo mėtyti inkarą, kuris visiškai nekibo. Ir tai nekeista: gylis ten apie 10 metrų, o tarpas tarp prieplaukų tik kokia 20 m, labai blogas kampas inkarui. Daug kas kritikuoja Sandhamn, kad švartuojamasi ne prie plūdurų. Nekibo nekibo tas inkaras, uosto berniukams atsibodo, tai jie paplaukė prie priešais esančios prieplaukos ir metė inkarą po ja. Užkibo gerai, bet aš nujaučiau negerumą. Vidui jaučiau, kad tas inkaras pakibo ant kažkokios dugne gulinčios grandinės.

Sekantį rytą, prieš pat regatos startą, uosto tarnyba liepė iki dešimtos valandos išplaukti. Viskas kelionei buvo paruošta ir po truputį pradėjau duoti atbulinį. Renata traukė inkarą, stipri moteris, akteriu priartėjau prie inkaro, virvė jau buvo vertikali, bet inkaras nei iš vietos. Nuojauta pasitvirtino, užkibom tvirtai, bet, deja, ne už dugno. Oi kiek aš prisikankimau su tuo inkaru, taip pat ir iš aplinkinių daug pagalbos sulaukiau. Visi bandė traukti iš visų pusių. Inkaras nei iš vietos. Uosto pagalbinikai, kurie tą inkarą ten įsūdė, taip pat bandė padėti, bet bergzdžiai. Nert į 10 metrų  gylį galimybės nebuvo, todėl teko priimti sunkų sprendimą, išsitraukiau peilį ir inkarui teko pasakyti ATE.

Taip prasidėjo buriavimo sezonas.

Po vakarykščio netikėto pralaimėjimo lenkams, viliuosi, kad šiandienos rungtynės bus sėkmingesnės. Turi būti, nes kitaip jos bus paskutinės šiame Europos čempionate ir mano investuoti 22 € už peržiūrą internetu nebus atnešę nei vienos teigiamos emocijos. Taigi,  ieškantiems kur žiūrėti krepšinį live internetu, vėl nieko geresnio nerandu pasiųlyti, kaip tik už 22 € (metų abonentas) gyvai per www.fibatv.com. Vaizdas neblogas. Tikiuos, ši informacija bus naudinga. (“Mes laimėsim” nenoriu rašyt, nes po dviejų paskutinių postų su šia fraze, patys matot, kas išėjo). 

PS. Kitiems lyg ir rodo per www.justin.tv, bet Švedijoj, deja, ne. Nebent už 9.99 $. DS.