Pagrindiniai šilumos perdavimo būdai

Yra trys pagrindiniai šilumos perdavimo būdai. Supratus jų esmę ir veiksmingumą, galima efektyviausiai apšiltinti savo namą.

Kondukciniu (laidumo) būdu šiluma perduodama per kūno daleles kūno viduje arba tarp besiliečiančių kūnų, kurių temperatūra skirtinga.
Pavyzdžiui, vieną metalinio strypo galą įkišus į karštą vandenį, palaipsniui įkais ir kitas strypo galas. Tokiu pat būdu patalpose esantis šiltas oras sušildo atitvarines konstrukcijas (lubas, sienas, grindis), kurios gautą šilumą perduoda šaltesniam orui kitoje konstrukcijos pusėje.
Kondukcinius šilumos nuostolius galima sumažinti didinant atitvarinių konstrukcijų šiluminę varžą.

Radiaciniu (spinduliavimo) būdu šilumą perneša elektromagnetinės bangos, sklindančios nuo šilto kūno. Kito kūno sutiktos šios bangos gali vėl virsti šiluma. Taip patalpose esantys radiatoriai dalį šilumos gali išspinduliuoti per paprastus langų bei durų stiklus arba spinduliavimo būdu įkaitinti atitvarines konstrukcijas.
Šilumą pernešančias elektromagnetines bangas languose gerai atspindi selektyvinės naujų stiklo paketų dangos, o kitos atitvarinės konstrukcijos gali būti dengiamos blizgia aliuminio folija (pavyzdžiui, už radiatorių).

Konvekcijos būdu šilumą perneša judantis oras. Šildant orą, kinta jo tankis. Šiltesnis oras yra lengvesnis (mažesnio tankio). Jis kyla aukštyn ir remiasi į viršutines atitvaras, sudarydamas didelį slėgį į jų paviršių. Per bet kokį atitvarinių konstrukcijų nesandarumą trykštantys šilto oro fontanai išneša šilumą, o vietoje „pabėgusio“ šilto oro per įvairius nesandarumus apačioje įtraukiamas šaltas oras, kurį vėl reikia šildyti.
Šių nuostolių galima išvengti, didinant pastato konstrukcijų sandarumą.

Kokią reikšmę patalpų šiltumui turi kiekvienas iš šių būdų?

Remiantis JAV kompanijos „Architectural Energy Corporation“ tyrimų rezultatais paaiškėjo, kad kondukcinis ir radiacinis šilumos perdavimo būdai (abu kartu) lemia tik apie 18% visų pastato šilumos nuostolių, o apie 80% šilumos nuostolių priežastimi yra konvekcija.

Taigi, pagrindinis šiltinimo tikslas – sustabdyti oro judėjimą atitvarinėse namo konstrukcijose, kad šiltesnis ir lengvesnis oras negalėtų kilti į viršų ir išnešti Jūsų pinigais sukurtos brangios šilumos.

KUR PRARANDAMA DAUGIAUSIAI ŠILUMOS?

Tik atsakius į šį klausimą galima savo investicijas į namo šiltumą ir ekonomiškumą nukreipti teisinga linkme.

Jau žinome, kad „liūto dalis“ šilumos nuostolių tenka konvekciniam oro judėjimui.

Pirmoji investicija – į lubų šiltinimą

Nuo šildymo prietaisų patalpose sušilęs oras kyla į viršų ir sudaro didelį slėgį pirmiausiai į lubas. Per bet kurį nesandarumą šiltas oras su jėga fontanais veržiasi į išorę, kaip iš kiauro oro baliono.

Nors, žiūrėdami į lubas, mes nematome aiškių nesandarumų, tinkamai neužsandarintose lubose visada pakanka plyšių–plyšelių, per kuriuos dideli šilto oro kiekiai išeina iš patalpų.
Tuo pačiu metu apatinėje patalpų dalyje susidaro oro išretėjimas, ir per įvairius nesandarumus grindyse, duryse, sienose ir languose į patalpas įsiurbiamas šaltas oras, kurį vėl reikia šildyti.
Dėl tokio greito šilumos „išnešimo“ sienos net nespėja labiau sušilti.

Per lubas prarandama didžiausia šilumos dalis.

Ką daryti? Skaitykite čia.

Sienų šiltinimas – antrasis prioritetas

Kai lubos apšiltintos sandariai ir šiltas oras negali per jas „pabėgti“, šiluma kaupiasi patalpose ir pirmiausiai sušildo sienas.
Nors langai gali būti mažiau sandarūs, jų plotas dažniausiai būna kur kas mažesnis, negu sienų. Todėl sienoms tenka didesni šilumos nuostoliai.
Per sienas šiluma keliauja į oro tarpą, arba į išorę (jei sienose nėra oro tarpo).

Trečiasis prioritetas – langai

Per langus šiluma gali būti prarandama dėl rėmo nesandarumo, šilumos išspinduliavimo per stiklą, nesandaraus ar nekokybiško įmontavimo.

Ketvirtasis prioritetas – grindų ir pamatų šiltinimas

Šiltos grindys suteikia jaukumo.
Ką daryti, jei grindys jūsų name šaltos ir nejaukios? Skaitykite čia.

Teisingai nukreipę savo investicijas į namo šiltumą ir ekonomiškumą, gausite maksimalų šilumos taupymo efektą.

SIENOS SU TUŠČIAIS ORO TARPAIS. KĄ DARYTI?

Daugelis jau suprato, kad išorinėse namo sienose esantys oro tarpai – tai „kaminas” aplink namą, ištraukiantis iš patalpų didelę dalį šilumos.

Kas vyksta sienose?

Tuščiame oro tarpe nuo vidinės sienos dalies sušilęs oras kyla į viršų ir išneša iš patalpų apie 80% per sienas netenkamos šilumos, užleisdamas vietą per įvairius nesandarumus apačioje besiskverbiančiam šaltam orui.
Šio proceso intensyvumas nedaug tepriklauso nuo sienoje esančio oro tarpo storio.

Per pastogę nespėjęs išeiti šiltas oras prisiliečia prie išorinių šaltų plytų, atiduoda joms šilumą ir šaldamas leidžiasi žemyn, kol vėl gauna šilumos nuo vidinės sienos dalies.
Toks konvekcijos ratas yra apie 20% sienoms tenkančių šilumos nuostolių priežastis. Tad apšiltinus sienas iš išorės oro cirkuliacija tuščiuose oro tarpuose tik šiek tiek sulėtėja, bet šiluma vis tiek išeina.

Kokį šiltinimo variantą pasirinkti?

Palikti tuščius oro tarpus sienose ir apšiltinti jas iš vidaus?

Apšiltinus sienas iš vidaus, šiluma neįleidžiama į sienas, todėl į giluminius laikančių sienų sluoksnius įsiskverbia šaltis, perkeldamas ten ir rasos tašką (temperatūra, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė, kaip vakare rasa ant žolės), todėl rudenį drėksta ne tik išorinė sienos dalis, bet ir giluminiai jos sluoksniai.
Žiemą, paspaudus šalčiui, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras.

Be to, taip pridrėkusios sienos per vėsesnę vasarą dažniausiai nespėja išdžiūti ir jose pasilieka likutinė drėgmė, prie kurios prisideda sekančių metų neigiamos pasekmės.

Taip apšiltintų sienų stiprumas ir termoizoliacinės savybės pastoviai blogėja.

Palikti tuščius oro tarpus sienose ir apšiltinti jas iš išorės?

Apšiltinimas iš išorės efektyvus tik tada, kai sienose nėra tuščio oro tarpo, nes per vidinę sienos dalį įšilęs oras kyla į viršų ir per įvairius smulkius nesandarumus pastogėje išsineša šilumą. Tik nedidelė šilumos dalis išeina per išorinę sienos dalį.

Todėl, esant tuščiam oro tarpui, šiltinti sienas iš išorės neracionalu, nes gausite tik nedidelį dalinį efektą.

Iš išorės reikia šiltinti oro tarpų neturinčias sienas, arba sienas, kurių oro tarpai kokybiškai užpildyti tam skirta medžiaga.

Taigi, jei sienose yra oro tarpai, nepriklausomai nuo to, kokio jie storio, būtina sustabdyti oro konvekciją juose, kokybiškai užpildant juos tam skirta medžiaga.

KUO UŽPILDYTI SIENŲ ORO TARPUS?

Sienos niekada nebus šiltos, jei jose bus palikti tušti oro tarpai. Tokie tarpai traukia iš patalpų šilumą, kaip kaminas.
Šiuo metu rinkoje mirga daug pasiūlymų užpildyti oro tarpus įvairiomis medžiagomis.

Kokios medžiagos tinka oro tarpų užpildymui?

Oro tarpų užpildymui skirta medžiaga turi atitikti šiuos reikalavimus:

1) 100% užpildyti oro tarpus sienose ir visiškai sustabdyti oro cirkuliaciją juose, nes tik nejudantis oras yra geriausias šilumos izoliatorius;
2) nedidinti savo tūrio sienose, nes tai sukeltų pavojų pažeisti sienos konstrukciją;
3) praleisti garus, t. y. leisti sienoms “kvėpuoti”;
4) neįgerti vandens, nepralesti drėgmės iki vidinės sienos dalies;
5) turėti geras šilumines savybes;
6) būti stabili ir ilgaamžė;
7) turėti galimybę 100 % užpildyti oro tarpus, nepadarant pastebimų fasado apdailos pažeidimų.

Akivaizdu, kad ne visos rinkoje oro tarpų užpildymui siūlomos medžiagos atitinka šiuos reikalavimus, todėl rinktis reikia labai atsakingai.
Juolab, kad kai kurios medžiagos sienose gali atnešti daugiau žalos, negu naudos.

Visas oro tarpams siūlomas medžiagas galima perskirti į dvi grupes – birias medžiagas ir termoputas.

Kurią kryptį pasirinkti?

Birios medžiagos

Visos birios medžiagos iš principo negali sustabdyti oro cirkuliacijos oro tarpuose, todėl gali duoti tik nedidelį dalinį efektą. Oras nors ir lėčiau, bet cirkuliuos tarp užpildo granulių, ištraukdamas didžiąją dalį šilumos (pvz. putų polistirolo ar keramzito granulės).

Bet tūlas lietuvis, ypač jau patyręs diskomfortą dėl prastai apšiltintų sienų, po tokio šiltinimo gali pasidžiaugti, kad gyvena šiek tiek šilčiau ir dar pinigų sutaupė. Ir sunkoka susigaudyti, kad pinigai, sutaupyti naudojant pigesnę šiltinimo technologiją, bus „paleisti į orą“ per porą šildymo sezonų, o toliau virs nuolatiniu nuostoliu. Pačiam palyginti juk nėra su kuo.

Be to, daugelio birių medžiagų drėgmės įgeriamumas yra per didelis, todėl pridrėkusios nuo išorinės šlapios sienų dalies (juk jokios plėvelės sienos viduje jau nebeišklosi), jos praranda savo šilumines savybes ir gali suslūgti, viršutinėje sienų dalyje ir po langais vėl palikdamos tuščius oro tarpus, o pačios – vietoje šilumos izoliacijos gali virsti šalčio tiltu (pvz. ekovata ar smulkinta akmens vata).

Daugelisbirių medžiagų į sienas įpučiamos su oru per storas žarnas, todėl fasaduose dažniausiai reikia daryti dideles skyles, išimant iš sienų plytas. Tai gadina sienų išvaizdą.
Be to, kuo plonesni sienų oro tarpai, tuo mažesnė pilnaverčio užpildymo biriomis medžiagomis tikimybė.

Termoputos

Sienose esančių oro tarpų užpildymas skystomis porėtomis medžiagomis (termoputomis) yra nors jau ir nenaujas, bet pažangus šiltinimo būdas, leidžiantis išvengti trūkumų būdingų birioms medžiagoms.

Rinkoje yra nemaža pasiūla termoputų, bet ne visos jos yra sukurtos būtent sienose esančių oro tarpų užpildymui ir ne visos atitinka aukščiau išvardintus reikalavimus.
Todėl ir čia reikia rinktis atidžiai ir atsakingai.

KAIP TEISINGAI PASIRINKTI, ŠILTINANT SIENAS TERMOPUTOMIS?

Kaip turguje yra pirkti kinietiškų sandalų, o rimtose parduotuvėse yra patikimų ilgaamžių batų, taip ir termoputų rinkoje yra įvairi pasiūla.

Kaip iš tokios technologijų, kokybės ir kainų įvairovės eiliniam namo savininkui išsirinkti geriausią variantą?
Juk šiuo atveju padarytos klaidos ištaisyti praktiškai neįmanoma.

Renkantis technologiją ir rangovą namo sienų oro tarpams pripildyti termoputomis, vertėtų rimtai įvertinti visus toliau išvardintus faktorius.

Termoputų ekologiškumas
Būtina įsitikinti, kad Valstybinio visuomenės sveikatos centro higieninės ekspertizės protokolu leidžiama šiltinti būtent gyvenamuosius namus, būtent šiai firmai ir būtent šiomis medžiagomis.

Termoputų savybės

Būtina gauti dokumentais patvirtintus atsakymus į tokius klausimus:
Ar termoputos neįgeria drėgmės?
Ar laidžios vandens garams?
Ar nedidėja jų tūris sienoje?
Ar pakankama šiluminė varža?

Termoputos turi būti ištirtos Lietuvoje, nes užsienio šalių išduodamuose sertifikatuose deklaruojama, kokias savybes privalo turėti termoputos, bet tai nereiškia, kad visi mūsų rangovai sugeba jas tokias pagaminti.

Termoputų ilgaamžiškumo ir oro tarpų užipildymo kokybės garantijos

Kokybiškas termoputas iš gerų medžiagų gaminančios ir į sienų oro tarpus pučiančios firmos drąsiai išduoda savo klientams ilgalaikius (net 35 metų) garantinius sertifikatus, kuriuose prisiima visą atsakomybę už termoputų ilgaamžiškumą ir sienų oro tarpų užpildymo jomis kokybę.

Kai kurios kitos firmos vengia bet kokios atsakomybės.
Tai rodo, kad jos neįsitikinusios pučiamų medžiagų kokybe ir ilgaamžiškumu, arba iš anksto žino apie prastas jų savybes dėl žemos žaliavų kokybės ir nepakankamos termoputas gaminančių darbininkų kvalifikacijos.

Ar verta rizikuoti šiltinti savo namą be rimtų ilgaamžiškumo ir kokybės garantijų net ir už žemesnę kainą?

Be to, derėtų iš anksto įvertinti išduodamo garantinio sertifikato patikimumą (kas, už ką ir kiek laiko atsako, rangovo pavadinimas, antspaudas, parašas, data) ir sužinoti, kam reikšti pretenzijas kilus nesklandumams.

Namo šiltinimo kaina

Beveik visos sienas termoputomis šiltinančios firmos skelbia į sieną įpūstų termoputų kubinio metro kainą.
Bet mažesnė kaina ne visada rodo, kad už namo šiltinimą mokėsite mažiau.
Mat ją skelbiančios firmos labai dažnai nurodo klientui daug didesnį termoputų kiekį, negu realiai reikia namui apšiltinti.

Aišku, neįmanoma iš anksto tiksliai apskaičiuoti, koks sienose esančių oro tarpų tūris, bet šis netikslumas neturėtų viršyti 20 proc.

Daugelis įmonių kriziniu laikotarpiu tesugeba konkuruoti kaina, o tai, aišku, mažina pajamas ir verčia mažinti išlaidas. Mažėjant atlyginimams patyrusių darbuotojų vietą užima pigi darbo jėga, kas sąlygoja didėjantį klaidų ir nuolat mažėjantį klientų skaičių.
Tokių darbuotojų kvalifikacija praktiškai nekyla.

Todėl labai svarbu prieš leidžiant rangovui pradėti darbus patikrinti darbininkų darbo ir kvalifikacinius pažymėjimus ir įsitikinti, kad šie žmonės tikrai dirba pasamdytoje įmonėje, yra ne naujokai (dirba šį darbą ne mažiau, negu 5 metus, o kuo daugiau, tuo geriau) ir turi technologiją prižiūrinčių institucijų kvalifikacinius pažymėjimus.

Be to, maža kaina dažniausiai rodo pačių pigiausių (ir, suprantama, prasčiausių) medžiagų panaudojimą ir ribotą rangovo atsakomybę už atliktų darbų kokybę.

Verta rimtai pagalvoti, ar prasidėti su rangovais, siūlančiais pačią mažiausią kainą ir negalinčiais patvirtinti savo reklaminių šūkių apie medžiagų savybes ir ilgaamžiškumą jokiais rimtais dokumentais.

Išvada – neverta aklai tikėti reklama. Geriau remtis dokumentais ir faktais ir pasitikėti ne pritaikytomis, o specialiai reikiamam tikslui sukurtomis ir laiko patikrintomis technologijomis, nes už pigią „katę maiše” dažniausiai tenka brangiai mokėti.

Tad namą šiltinti reikia rengtis atsakingai, patikrinant ir įvertinant visus minėtus faktorius.

The post ŠILUMOS IŠSAUGOJIMAS NAMUOSE. KODĖL NAMUOSE ŠALTA? first appeared on Sandarus Namas.

Iš vidaus apšiltinta siena tampa gana „jautri“ lauke vykstančioms oro permainoms, nes naujai įrengtas šilumos izoliacijos sluoksnis kliudo į sienos konstrukciją patekti ankstesniam šilumos kiekiui. Tačiau siena jungiasi su gretimomis konstrukcijomis, tokiomis kaip sienos, grindys ir lubos, ir pradeda jas vėsinti. Būtent tuomet pradeda kauptis vandens garų kondensatas. Dėl to erdvėje, apšiltintoje iš vidaus, atsiranda pelėsis.

„Apšiltinus sienas iš vidaus, šiluma neįleidžiama į sienas, todėl į giluminius laikančių sienų sluoksnius įsiskverbia šaltis, perkeldamas ten ir rasos tašką, tai yra temperatūrą, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė. Dėl šios priežasties rudenį drėksta ne tik išorinė sienos dalis, bet ir giluminiai jos sluoksniai. Žiemą, paspaudus šalčiui, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras“, – teigia pastatų šiltinimo ekspertas, projekto „Sandarus namas“ įkūrėjas Robertas Karvauskas.

Be to, rimtai pridrėkusios sienos neišdžiūna net vasarą, todėl pamažu kiekvienais metais sienos šiluminė izoliacija prastėja. Be to apšiltinus sieną iš vidaus siena taps ne tik drėgnesnė, bet ir šaltesnė, todėl tarp jos ir izoliacinio sluoksnio susidaro palanki aplinka veistis pelėsiui.

Specialistas pastebi, kad paprastai pelėsis susidaro ne dėl vienos ar kitos medžiagos savybių, bet netinkamo jų naudojimo. Pirmiausia, apie ką derėtų pagalvoti šiltinant sieną iš vidaus yra oro tarpai. Būtent juose susidaro pačios palankiausios sąlygos kauptis pelėsiui.

Apšiltinti erdvę iš vidaus nėra paprasčiau nei iš lauko

Paplitęs mitas, kad apšiltinti erdvę iš vidaus yra paprasčiau nei iš lauko. Neva nereikia pastolių, darbus galima vykdyti bet kokiu metų laiku ir pan. Tačiau tai nėra tiesa. Ekspertas pastebi, kad darbams paprastai kliudo jau įrengti prietaisai: radiatoriai, elektros prietaisų lizdai, kuriuos reikia perkelti, turint omenyje, kad siena pastorėja.

Maža to, retkarčiais tenka nuardyti ir dalį grindų apdailos sluoksnio, jei yra – pakabinamų lubų ar lubų dekoracijų. Kitaip tariant, visos patalpos kosmetinis remontas šiltinant sienas iš vidaus yra praktiškai neišvengiamas.

The post Kodėl sienų šiltinimas iš vidaus paskatina pelėsio atsiradimą? first appeared on Sandarus Namas.

Kalbama ir apie rasos tašką atitvarose, tačiau dažniausiai neminima, kad problemą sudaro ne pats rasos taškas, o vandens garų patekimas į šią zoną ir susikondensavusio vandens poveikis atitvaroms.

Esminės pastato sienų šiltinimo iš vidaus grėsmės:

1. Apšiltinus sienas iš vidaus, šiluma neįleidžiama į sienas, todėl į giluminius laikančių sienų sluoksnius įsiskverbia šaltis, perkeldamas ten ir rasos tašką (temperatūra, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė, kaip vakare rasa ant žolės), todėl rudenį drėksta ne tik išorinė sienos dalis, bet ir giluminiai jos sluoksniai. Žiemą, paspaudus šalčiui, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras. Be to, taip pridrėkusios sienos per vėsesnę vasarą dažniausiai nespėja išdžiūti ir jose pasilieka likutinė drėgmė, prie kurios prisideda sekančių metų neigiamos pasekmės. Sienų stiprumas ir termoizoliacinės savybės pastoviai blogėja.

2. Neįleidžiant šilumos į sienas, prarandamas akumuliacinis efektas, kai sienose sukaupta ir per išorinį šiltinimo medžiagos sluoksnį negalinti išeiti šiluma išspinduliuojama atgal į patalpą, joje nukritus temperatūrai (pvz. patalpa išvėdinama). Esant didesniems iš vidaus apšiltintų sienų plotams, ši problema labai jaučiasi ir sudaro žymų diskomfortą.

3. Vidinio šiltinimo būdu labai sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti šalčio tiltelių, nes langų rėmų plotis neleidžia pilnavertiškai apšiltinti angokraščių, o ant nešiltintų angokraščių ir lubų pakraštyje ties sienos šiltinimo medžiagos pabaiga paviršiaus temperatūra tampa žemesnė, negu prieš šiltinimą. Taip įvyksta todėl, kad mes sumažiname bendrą šilumos patekimo į sieną plotą. Atsiranda didesnė galimybė kondensuotis drėgmei ant neapšiltintų paviršių, o tai reiškia didesnę pelėsių tikimybę.

Išvada. Jei sienose nėra tuščio oro tarpo, jas reikia šiltinti iš išorės. Vidinio šiltinimo atveju aukščiau išvardintos grėsmės egzistuoja. Kokios bus jų pasekmės – priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Viena iš svarbių neteisingo šiltinimo pasekmių yra pelėsis. Dažnai girdimos rekomendacijos naudoti įvairias chemines antipelėsines priemones, nesigilinant į esmines pelėsio atsiradimo priežastis.

Pelėsis atsiranda tada, kai ant konstrukcijos susidaro kondensatas ir toje vietoje nėra oro judėjimo. Tai reiškia, kad esminės pelėsio susidarymo priežastys yra per didelis drėgmės kiekis patalpose, kuris susidaro dėl nepakankamo patalpų vėdinimo, ir per žema atitvarų vidinio paviršiaus temperatūra, kuri gaunasi dėl nepakankamo patalpų šildymo. Eliminavus bent vieną iš šių priežasčių, pelėsis negalės toliau vystytis.

Siūlau susitelkti į priežasčių pašalinimą, o ne į kovą su pasekmėmis.

Natūraliai kyla klausimas: „Ar sienų šiltinimas iš vidaus iš viso naudotinas?“

Taip, atskiru atveju šiltinti iš vidaus leistina, bet būtina patenkinti tam tikras sąlygas.

Šiltinimo medžiagos sluoksnio storis turi būti ne per didelis, kad dalis šilumos galėtų patekti į atitvarą ir neleistų jai visai peršalti, o nustumtų rasos tašką į išorinę jos dalį. Paprastai dažniausiai naudojamų tradicinių šiltinimo medžiagų (min. vatos ar polistirolo) sluoksnio storis neturėtų viršyti 5 cm.
Šiltinimo sluoksnis turi būti ypač sandarus, kad vidaus patalpų oras su vandens garais nepatektų į išorinę atitvarą ir ten nesusikondensuotų.

Pavyzdžiui, polistireninio putplasčio plokštės turi būti klijuojamos prie atitvaros paviršiaus ištisu klijų sluoksniu, kad tarp šiltinimo medžiagos ir šiltinamos konstrukcijos neliktų jokių oro tarpelių, kuriais sušilęs oras galėtų pasitraukti ir užleisti vietą šaltam orui. Ištisas klijų sluoksnis yra pakankamai sandarus ir sudaro barjerą garų prisotintam patalpų vidaus orui. Mineralinė vata yra orui laidi medžiaga, todėl ji turi būti izoliuota nuo išorinio oro iš visų pusių. Tai pasiekiama naudojant garą ir orą izoliuojančias plėveles ar kitas medžiagas. Kai šių sąlygų nesilaikoma, storesnis šiltinimo medžiagos sluoksnis atriboja visą kondukcinę šilumą nuo atitvaros, o sandarumo trūkumas leidžia vandens garams patekti į ją, atitvarose susikaupęs kondensatas žiemą užšąla ir ardo jų konstrukcijas.

Tradicinių šiltinimo sistemų pagalba pilną ilgalaikį sandarumą užtikrinti nėra taip paprasta, todėl vidinio šiltinimo klaidos labai įtakoja pastato ilgaamžiškumą. Akivaizdus pavyzdys – suskilinėję daugiabučių blokinių namų sienos.

Taigi, šiltinti atitvarines konstrukcijas visada patariu iš išorės, o jei tokios galimybės nėra, šiltinimo iš vidaus sluoksnis turi būti ne per storas ir visiškai sandarus.

The post PASTATO IŠORINIŲ ATITVARŲ ŠILTINIMO IŠ VIDINĖS PUSĖS TRŪKUMAI IR GALIMYBĖS first appeared on Sandarus Namas.

Kiekvienas žmogus, statydamas arba pirkdamas sau namą, tikrai susimąsto apie tai, kiek kainuos jo išlaikymas.

Vienos iš pagrindinių namo išlaikymo išlaidų – jo šildymas.

Perkant arba įsirengiant naują namą, būtina atkreipti dėmesį į šilumos izoliaciją.
Įprastai didesnė reikšmė teikiama šiltinimo medžiagos sluoksnio storiui.

Štai čia ir yra spąstai.

Jeigu namas šiltinamas storu šiltinimo medžiagos sluoksniu

Namas gali būti apšiltintas gerą šiluminę varžą turinčiu, storiausiu šiltinimo medžiagos sluoksniu, bet jeigu ši medžiaga lengvai praleis per save orą, ir dar tarp jos ir apšiltintų konstrukcijų bus pakankamai nesandarumų, šiltas oras fontanais bėgs nuo mūsų su visais mūsų į šilumą investuotais pinigais.

Įsivaizduokime tokią situaciją.

Statydamas arba renovuodamas namą, žmogus vietoje sandaraus šiltinimo pasirenka vieną iš pigesnių tradicinių šiltinimo technologijų. Pabaigęs darbus ir atsiskaitęs su rangovais, jis laiko rankose pluoštelį sutaupytų pinigų.

Kaip bus panaudoti Jūsų sutaupyti pinigai?

Šie pinigai bus padalinti į 6–9 dalis (tiek mėnesių sudaro 1–1,5 šildymo sezono) ir kas mėnesį po vieną dalį bus įmetama į ugnį.

Tai papildomos išlaidos šilumai nesandariame name sukurti. Pasiseks tiems, kuriems sutaupytų pinigų pakaks 2–2,5 šildymo sezonų.

Ar Jus džiugintų perspektyva deginti savo pinigus?

O juk po 1–1,5 metų jau teks deginti nebe pasirenkant pigesnį šiltinimą sutaupytus pinigus, bet vis sunkiau uždirbamas savo pajamas.

Todėl anksčiau ar vėliau gyvenimas privers apšiltinti namą sandariai.

Sutaupymas, renkantis tradicines šiltinimo technologijas be papildomo nuoseklaus sandarinimo– viso labo brangiai kainuojanti iliuzija. Mano žiniomis, naujosios kartos sandarusis šiltinimas yra pigiausias Europoje pagal kainos ir efektyvumo santykį.

Pinigai visada dega skaudžiai.

O kaip šiandien dega Jūsų pinigai?

The post Kaip dega pinigai? (SU VIDEO 2:31 min.) first appeared on Sandarus Namas.

Čia susiduriame su dviem žodžio „kvėpavimas“ prasmėmis – „kvėpuojanti“ medžiaga ir kvėpuojantis žmogus.

Kas yra „kvėpuojanti“ šiltinimo medžiaga?

Kvėpavimas mums natūraliai asocijuojasi su oro judėjimu.

Visgi terminas „kvėpuojanti medžiaga“ statyboje apibūdina ne medžiagos laidumą orui, o jos laidumą vandens garams.

Šiltinimo medžiaga privalo „kvėpuoti“, t.y. praleisti vandens garus, kad apšiltintos drėgnos konstrukcijos nesupūtų, nesupelytų, o galėtų lengvai išdžiūti per šiltinimo medžiagos sluoksnį.

Kuo sandaresnė šiltinimo medžiaga, tuo geriau ji saugo šilumą, nes nsišleidžia iš patalpų šilto oro. Bet vandens garai, judantys iš didesnės koncentracijos (iš patalpų vidaus) į mažesnę (į lauką), turi ne kauptis atitvarose, o lengvai iš jų pasišalinti.

Kaip oro nepraleidžianti medžiaga gali praleisti vandens garus?

Pasirodo gali. Ir tai praktiškai patvirtina naujosios kartos sandaraus šiltinimo medžiaga.
Tai atvirų porų medžiaga. Porose yra tik anglies dvideginis (CO₂). Poros yra tokios smulkios, o jų labirintas toks painus, kad oro srautas per jį neprasispraudžia.

Bet vandens garų molekulės turi savybę nuolat judėti nejudančiame ore iš didesnės koncentracijos į mažesnę (vandens garų difuzija).
Pastatų konstrukcinių medžiagų džiuvimo procesas yra gana lėtas, todėl vandens garų molekulės pilnai spėja prasiskverbti per sudėtingą šiltinimo medžiagos porų labirintą, ir konstrukcijos lengvai išdžiūsta.

Štai ką reiškia sandari „kvėpuojanti“ šiltinimo medžiaga.

Kuo kvėpuoja sandaraus namo gyventojai?

Aišku, kalbėdamas apie sandarų namą, aš neturiu omenyje, kad į patalpas neįleisime šviežio oro.

Suaugęs žmogus darbingoje būsenoje per vieną valandą iškvėpuoja 14–15 m³ oro. Reiškia, trijų asmenų šeimai per valandą reikia apie 40–45 m³ oro.

Nesandarintame name per įvairius plyšius į kambarį per valandą nekontroliuojamai patenka iki 10 – 30 m³ oro. Jei kambaryje yra 3 žmonės, akivaizdu, kad tai ne tie kiekiai, kokių reikia sveikam gyventojų kvėpavimui. Patalpas vis vien būtina vėdinti, jei nenorime susidurti su diskomfortu dėl blogo kvapo, pelėsiais ir sveikatos problemomis.

Kaip vėdinti ekonomiškai?

Vėdinimas neišvengiamai susijęs su šilumos nuostoliais, todėl vėdinti reikia kuo ekonomiškiau ir tik tiek, kiek būtina.

Ekonomiškiausias vėdinimas yra naudojant šilumą taupančias ir oro srautus kontroliuojančias rekuperacines sistemas. Naujausi rekuperatoriai jau sutaupo net iki 95 procentų iš patalpų pašalinamo oro turimos šilumos.

Užsandarindami namą ir įrengdami ekonomišką patalpų vėdinimo sistemą, mes įgauname galimybę kontroliuoti į patalpas patenkančio oro srautus bei išeinančio oro išnešamus šilumos kiekius.

Kaip prarandame pinigus?

Būtent nekontroliuojamų oro srautų iš patalpų išnešama šiluma ir yra tas milžiniškas resursas, kurį mes prarandame, šiltindami pastatus nesandariomis šiltinimo medžiagomis, neskirdami dėmesio papildomam pastato išorinių atitvarų sandarinimui ir vėdindami patalpas be kontrolės ir apskaitos.

Moderni vėdinimo sistema suteikia galimybę įleisti į patalpas tik tiek oro, kiek reikia jose esančių žmonių sveikam kvėpavimui. Tiek pat oro ir pašalinama iš patalpų, bet šio pašalinamo oro didžioji šilumos dalis panaudojama įleidžiamam iš lauko šaltam orui sušildyti. Taupymas akivaizdus.

O jeigu mes vėdiname patalpas per langus, įeinančio oro kiekių neįmanoma apskaityti. Praktiškai, taip vėdinant, į patalpas įleidžiama šalto oro apie 4-5 kartus daugiau, negu reikia. Ir visą šį orą reikia sušildyti.

Štai jums ir ekonomika.

Jūs visada turite pasirinkimą: švaistyti arba taupyti.

The post Sandarumas ir kvėpavimas first appeared on Sandarus Namas.

2013 m. gruodžio 9 d. tuometinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis įsakymu Nr. D1-909 panaikino senąjį STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ ir vietoje jo  patvirtino naująjį STR 2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas“.

Paanalizavęs šį dokumentą galiu pasakyti, kad tai dokumentas jau verčiantis žengti žingsnį į priekį, bet, iš kitos pusės, padidinantis ir tuos svarsčius, kurie trukdo laisviau žengti šį žingsnį.

Džiugina tai, kad šio reglamento X skyriuje konkrečiai įvardinami pastatų sandarumo reikalavimai su nuoroda į jų įvykdymo patikrinimo tvarką. Taigi, dabar projektuojant, statant ir renovuojant pastatus jų sandarumas, priklausomai nuo energinio naudingumo klasės, turės tenkinti tokius reikalavimus:

Norminės oro apykaitos n_50.N (1/h) vertės esant 50 Pa slėgių skirtumui

Pastaba. Pastatų (jų dalių) sandarumo matavimo tvarka nustatyta STR 2.01.09:2012

Tiesa, 2016 m. lapkričio 11 d. tuometinis Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas patvirtino dar pataisytą reglamento variantą STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“, kuriame be kitų pakeitimų, buvo sušvelninti ir reikalavimai pastatų sandarumui. Buvo išskirta A energinio naudingumo klasė, kuriai buvo sumažintas sandarumo reikalavimas iki 1 k/val. Tai nedaug tepakeitė reikalo esmę, nes jau čia pat laikas, kai privalėsime statyti tik A+ ir efektyvesnius namus. Šis reglamentas įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. ir galioja ir dabar. Taigi, puiku, prasideda sandarumo era…?

Tačiau tuo džiaugsmas ir baigiasi. Dokumentas liudija, kad supratimas apie esmines šilumos netekties pastatuose priežastis iš esmės nepasikeitė.

Pagrindinis dėmesys reglamente vėl skiriamas šilumos tiltelių ir jais praeinančios šilumos kiekių apribojimui. Sudėtinga skaičiavimo metodika reikalauja gilintis į atskiruose konstrukcijų mazguose galimų šilumos tiltelių šilumos laidumą ir priveda prie reikalavimo dar labiau padidinti atitvarų šilumines varžas.

Žinoma, jei bus teisingai įvykdyti sandarumo reikalavimai, pastato energinis efektyvumas dėl padidintos atitvarų šiluminės varžos nepablogės, bet „sviestas sviestuotas“… Kam tai naudinga?

Ir dar du labai svarbūs trūkumai, kuriuos kuo greičiau būtina išspręsti.

1. Statybininkai turi užtikrinti sandarinimo darbų ilgaamžiškumą. Todėl pastatų sandarumo matavimo tvarkoje būtina įvesti reikalavimą patikrinti atitvarų sandarumą baigiantis garantiniam laikotarpiui. Tuo labiau, kad sandarinimo darbai yra paslėpti darbai, kuriems privaloma ne mažesnė, kaip 10 metų garantija.
   Jei statybininkai bus susaistyti šitokiu reikalavimu ir bus apdraudę savo veiklą civilinės atsakomybės draudimu, jie vargu ar ryšis paslėpti broką ar panaudoti pigias nekondicines medžiagas.
2. Reglamente būtina numatyti kitokią sandarumo matavimo metodiką pastatams, kurių tūris viršija 1000 m³.
   Tokiuose pastatuose atitvarų ploto ir tūrio santykis yra pakankamai mažas, todėl oro apykaita pagal tūrį, net esant labai nesandarioms atitvaroms, gali neviršyti ir dažniausiai neviršija norminių rodiklių. Tačiau tokiuose pastatuose patalpos, esančios prie išorinių atitvarų gali būti kiaurai prapučiamos, o vidinėje pastato dalyje gali būti nepakankama oro apykaita.
   Tarptautinėje praktikoje pastatams, kurių tūris viršija 1000 m³, naudojamas sandarumo normatyvas Q₅₀ , pagal kurį oro apykaita pastate, tenkanti 1 m² išorinių atitvarų ploto, neturi viršyti leistinos normos.

Mano ekspertizių rezultatai rodo, kad kai kurie statybininkai Lietuvoje dar nepersiorientavo į patikimo ilgalaikio sandarumo visuose statomuose ir renovuojamuose pastatuose užtikrinimą.
Rusų tautosakoje yra geras posakis: „Kol perkūnas netrenks, valstietis nepersižegnos“. Taigi, griaustinis jau atidunda. Šiuo metu statomus A ir A+ ekonominio naudingumo klasės pastatus neilgai trukus reiks priduoti, matavimų rezultatais patvirtinant norminį sandarumą. Štai tada ir prasidės tikroji atranka.

Nuoširdžiai linkiu visiems Lietuvos statybininkams sutelkti dėmesį į statyboje pakankamai naujos srities darbuotojų – pastatų sandarintojų kvalifikacijos įgijimą ir tobulinimą.

Ką benurodytų statybos techninis reglamentas, o kiekvienas žmogus siekia turėti šiltą, jaukų ir ekonomišką namą. Todėl nemanykite, kad statyboje pilna mistinių formulių ir nesuprantamų technologijų. Vadovaukitės paprastai suprantamomis praktinėmis tiesomis.
Esminius pagrindus rasite čia: http://www.sandarusnamas.lt/seminaro-irasas/ .

Robertas Karvauskas
Pastatų šiltinimo ir šilumos išsaugojimo pastatuose ekspertas, konsultantas, lektorius
www.sandarusnamas.lt

The post Ką pakeitė atnaujintas Statybos techninis reglamentas first appeared on Sandarus Namas.

Iki šiol aš kalbėjau apie sandarųjį šiltinimą, kaip apie pagrindinį šilumos išsaugojimo būste laidą. Bet mano ekspertizių praktika rodo, kad vien sandarusis šiltinimas dažnai pilnai neišsprendžia visų problemų, t. y. dažnai neužtikrina pilnai pakankamo būsto sandarumo.

Kur yra pabėgančio šilto oro ir įsiurbiamo šalto oro „greitkeliai”?

Tyrimai parodė, kad šiltas oras veržiasi iš pastato ne tik per atitvarinių konstrukcijų lygius plotus, bet ir per įvairias jų sandūras, kurios ir sudaro viso nesandarumo pagrindą. Dažniausiai šias sandūras pavyksta uždengti ir užsandarinti sandaraus šiltinimo technologijos pagalba, bet būste visada yra tokių vietų, kurios reikalauja ne šiltinimo, o ypač kruopštaus sandarinimo.

Kokios tai vietos? Pirmiausiai pažiūrėkite šį trumpą video, akivaizdžiai rodantį kai kurias iš šių problemų:

Štai pagrindinių oro „greitkelių” sąrašas:

1. Židiniai ir krosnys, neturinčios specialaus kapsulės sandarinimo ir leidžiančios patalpose esančiam orui patekti į dūmtraukį.

2. Sandūra tarp pamatų ir sienų. Ant betoninio pamato dažniausiai paklojama hidroizoliacija ir statoma siena. Šią sandūrą būtina atskirai sandarinti.

3. Nesureguliuoti ir prastai pagaminti langai. Oras cirkuliuoja per nesandarumus, esančius tarp rėmo ir varčios bei tarp stiklajuosčių ir stiklo paketų.

4. Nesandariai sumontuoti langai. Tai pasekmė to, kad lango rėmą įtvirtinančios montažinės putos prieš apdailą iš lauko ir iš vidaus neapklijuojamos specialiomis lipniomis sandarinimo juostomis.

5. Medinių stogo gegnių sandūros. Dažniausiai šiltinami ir sandarinami tik tarpai tarp gegnių. To nepakanka. Pati mediena oro praleidžia nedaug, bet sandūras ir plyšius gegnėse būtina atskirai sandarinti.

6. Iš pradžių, esant naujai apdailai, sandarumą gali duoti ir gipskartonio vidinė apkala, net jeigu atitvarinių konstrukcijų šiltinimas nesandarus. Bet po vieno – antro kūrenimo sezono dėl temperatųrų skirtumo ir pamatų sėdimo deformacijų gipskartonyje atsiradę plyšiai išleidžia labai didelius oro kiekius ir nepalieka vilčių būsto ekonomiškumui.

Ką daryti?

Į namo sandarinimą žiūrėkite kompleksiškai, panaudodami visas būtinas priemones pilnam sandarumui užtikrinti.

Panaudokite sandarųjį šiltinimą, užsandarinkite visus oro „greitkelius”, o tada būtinai atlikite pastato sandarumo testą (orinę termoviziją) .

Šis tyrimas akivaizdžiai parodys, ar oras dar randa nesandarumų, ir leis Jums užsitikrinti geriausią šilumos išsaugojimo rezultatą.

Tada galite drąsiai dėti vidinę apdailą ir gyventi šiltai ir ekonomiškai.

Aišku, neužmirškite taisyklių, kaip gyventi sandariame name (http://www.sandarusnamas.lt/kaip-gyventi-sandariame-name/).

The post Ko neduoda sandarusis šiltinimas, arba kur dar „šuo pakastas“? first appeared on Sandarus Namas.

The post Lietuvos radijo laida MIESTO VEIDAS apie sandarumą, renovuojant daugiabučius namus first appeared on Sandarus Namas.

Žmonės dažnai linkę sutaupyti ir kai kuriuos darbus statyboje atlikti patys.

Kokie būna savarankiško sandarinimo rezultatai?

Vieną galiu tvirtai pasakyti – sandarinimas visada duoda šilumos taupymo galimybes.

Kitas klausimas – ar gautas sandarumas yra pakankamas? Ar galimybės racionaliai išnaudojamos?

Štai tikras pavyzdys iš praktikos.

Mindaugo ir Vilmos Jokubų name (Tirkšliai, Mažeikių raj., mob. tel. 8-610-11027) ant viršutinės perdangos, skiriančios kambarius nuo šaltos palėpės, buvo paprasčiausiai paklotas 20 cm mineralinės vatos sluoksnis be jokių apsauginių plėvelių.

Namo šildymo rezultatai buvo neguodžiantys.

Mindaugas, išsiaiškinęs sandarumo esmę ir reikšmę, nusprendė problemą pašalinti pats.

Pakėlęs mineralinės vatos sluoksnį, jis ant perdangos pirmiausiai paklojo vientisą polietileninę garo izoliacijos plėvelę ir jos kraštus visame perdangos perimetre užsandarino poliuretaninėmis montažinėmis putomis. Dėl medinės perdangos sijų nelygumo plėvelę keliose vietose teko perkirpti, bet Mindaugas perkirptos plėvelės kraštus sąžiningai prišaudė prie medinių sijų metalinėmis sąvaržomis.

Ant taip paruoštos perdangos buvo vėl suklotas 20 cm storio mineralinės vatos sluoksnis.

Rezultatas iš karto tapo juntamas… kol neatėjo vėjuota diena. Pučiant stipresniam vėjui anksčiau gautas efektas ženkliai sumažėdavo.

Kodėl?

Vėjuotą dieną palėpėje aktyviai cirkuliuojantis šaltas oras išvėdina mineralinės vatos sluoksnį. Šilumą kondukciniu būdu gavęs vatoje esantis oras veržiasi į viršų ir dėl vatos struktūros nesandarumo lengvai išpučiamas aktyviai cirkuliuojančio šalto oro.

Ką daryti?

Supratęs šios problemos esmę, Mindaugas ėmėsi priemonių. Mineralinės vatos sluoksnį jis užklojo polietileno plėvele iš viršaus, kad vėjas negalėtų įsiskverbti į šiltinimo medžiagą ir jos išvėdinti.

Ir iš tikro, rezultatai pagerėjo. Vėjuotos dienos tapo nebebaisios.

Ar tikrai viskas gerai?

Po kurio laiko užlipęs į palėpę Mindaugas pamatė, kad tose vietose, kur ant perdangos paklota apatinė polietileno plėvelė buvo perkirpta ir prišaudyta prie medinių sijų, po viršutine plėvele formuojasi vandens kondensato lašai.

Tai akivaizdžiai parodė, kad sandarumo sandūrų vietose pasiekti nepavyko. Šiltas ir drėgnas kambario oras, prasiskverbęs per šiuos nesandarumus, ne tik išneša iš kambarių šilumą, bet ir sudaro sąlygas drėgmei kondensuotis nesandarioje šiltinimo medžiagoje, taip ženkliai pablogindamas jos šilumines savybes.

Žinoma, Jūs sakysit, kad mineralinės vatos sluoksnį iš viršaus reikėjo užkloti ne polietileno, o difuzine plėvele. Taip, sutinku.

Bet ar tai išspręstų problemą iš esmės? Šilumos kiekis, esantis per nesandarumus išeinančiame ore ir jame esančioje drėgmėje, vis tiek „pabėgtų“.

Šių problemų sprendimo esmė – pilnas konstrukcijos užsandarinimas.

Pateiktas pavyzdys dar kartą parodo, kad atitvarinių konstrukcijų sandarinimas – tai ne toks paprastas procesas, kaip atrodo. Net kai daroma „kaip sau“. Ir gautą rezultatą sunku įvertinti, nepajautus tikrojo sandaraus šiltinimo efekto. Todėl visada lieka klausimai. Ar galėjo būti geriau? O kiek?

Jei pastatus užsandarinti saviveikliniais būdais būtų paprasta, naujoji – sandaraus šiltinimo karta nebūtų tokia aktuali, kaip dabar.

Mano nuoširdus palinkėjimas Jums – jau dabar sandarinkite savo namus ir ateinančią žiemą nebešildykite Lietuvos.

O ar pasirinksite tik dalinį rezultatą, ar problemą spręsite iš esmės – sprendžiate tik Jūs.

The post Aš užsandarinsiu savo namą pats! first appeared on Sandarus Namas.

Kodėl jis pasirinko naujosios kartos sandarųjį šiltinimą?

The post Algimantas Kančas renkasi sandarųjį šiltinimą (VIDEO 2:44 min.) first appeared on Sandarus Namas.