Saviarcheologija

Alice Miller „Sakmė apie narcizą“

2017-12-17T21:15:00.000+02:00

Šis tekstas yra iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieškos“.

Sakmė apie Narcizą pasakoja apie savasties netektį, vadinamąjį narcizinį sutrikimą, ir šios netekties tragizmą. Narcizas įsimyli savo gražų veidą, atsispindintį vandenyje; neabejotina, jo motina tikrai didžiavosi tokiu veidu. Nimfa Echo įsimyli gražųjį jaunuolį ir kartoja jo šūksnius. Jos šūksniai klaidina Narcizą. Klaidina ir jo paties atvaizdas, nes atspindi anaiptol ne viską, tik tai, kas tobula, didinga. Narcizas nemato nei savo nugaros, nei šešėlio, jie nėra mylimo atvaizdo dalis, todėl į juos jis nekreipia dėmesio.

Ši susižavėjimo stadija atitinka didybę, o paskesnė kankinamo savasties ilgesio stadija – depresiją. Narcizas troško būti vien gražus jaunuolis, visiškai neigė tikrąją savastį, norėjo sutapti su gražiu atvaizdu. Tai prilygsta savasties atsižadėjimui, mirčiai arba – pasak Ovidijaus – virtimui gėle. Mirtis – logiškas prisirišimo prie tariamos savasties padarinys. Mat esame gyvi ne vien „gražiais“, „gerais“, pageidaujamais jausmais, mūsų konkrečią būtį pagilina, lemiamų įžvalgų suteikia ne tik jie, bet dažniausiai kaip tik nepatogūs, nederami jausmai, kurių norėtume išvengti, būtent bejėgiškumas, gėda, pavydas, pavyduliavimas, sutrikimas, pyktis, sielvartas.

Psichoterapijos procesas sukuria erdvę, kurioje galima išgyventi ir suprasti šiuos jausmus. Mat ši erdvė atspindi vidinį pasaulį, daug turtingesnį už „gražų veidą“. Narcizas įsimylėjo idealizuotą savo paveikslą, tačiau nei didybės, nei depresijos apimtas „narcizas“ iš tikrųjų negali savęs mylėti. Susižavėjęs tariama savastimi, jis neįstengia mylėti ne tik kitų, bet ir – kad ir kokia būtų regimybė – vienintelio jam visiškai patikėto žmogaus, savęs paties.

Kodėl turėtume mylėti ten, kur baimė ir smurtas? (VERTIMAS)

2017-11-19T19:45:00.000+02:00

“Visi buvo manimi nepatenkinti, kad neatvykau į brolio laidotuves. Aš atsisakiau būti veidmainė. Džiaugiausi, kad jis mirė. Gali skambėti baisiai, bet buvo toks palengvėjimas, kad nebereikės gyventi baimėje.”

Tai vienos skaitytojos komentaras po paskutiniuoju įrašu “Kontroliuojantys tėvai ir smurtautojų užduodami klausimai”. Šis komentaras patraukė mano dėmesį, todėl paprašiau leidimo jį panaudoti. Jis man įsiminė ne dėl to, kad ji džiaugėsi, jog jis mirė, bet kad visi tikėjosi, jog ji atvyks į laidotuves žmogaus, kurio ji labai bijojo.

Jos jausmai jiems nesvarbūs. Svarbu tik tai, kad ji darytų tai, ko iš jos tikimasi. Kad darytų tai, ko nori kiti. Tai susiję su įsipareigojimu ir kaip įsipareigojimas naudojamas kontroliuoti ir manipuliuoti žmones daryti tai, ką, pasak kitų, privalai daryti. Jos šeima buvo nepatenkinta jos pasirinkimu. Jiems nerūpėjo KODĖL ji taip nusprendė. Kodėl turėtume mylėti žmones, kurie mus skaudina tik todėl, kad jie šeimos nariai?

Šis komentaras man priminė mano mamos nepaprastą nepasitenkinimą, kai pasakiau, kad niekada nebenoriu matyti savo vyriausiojo brolio. Man buvo daugiau nei keturiasdešimt! Sulaukiau jos įprasto pamokslo apie tai, kad šeima yra svarbiausia ir kad kraujas tirštesnis už vandenį. (Ką tai, po velnių, reiškia?)

Aš jos paklausiau, ką ji pasakytų apie situaciją, kur vienas iš mano bendradarbių nuolat mane žemina kitų akivaizdoje, skleidžia apie mane melą, šaiposi, žemina ir niekada nerodo jokios pagarbos, bet reikalauja paklusti jo norams. Paklausiau, ar ji mano, kad turėčiau su juo leisti laiką po darbo. Ji tvirtai pareiškė: “NE”. Tad paklausiau jos, kodėl su šeima yra kitaip. Ji neturėjo atsakymo.

Netrukus po to pokalbio mano mama tapo ta, kuri nustojo kalbėtis su manimi. Matyt, pati netikėjo savo teiginiu, kad šeima yra svarbiausia. Ji manęs nemylėjo pagal savo pačios meilės apibrėžimą. Lygybės mūsų santykiuose nebuvo. Aš privalėjau ją gerbti ir mylėti, bet ji manęs ne. Aš nustojau tikėti melu, kad aš PRIVALAU mylėti žmones, kurie su manimi elgiasi kaip su nieku.

Aš neprivalau mylėti, aš nesu įsipareigojusi ir nėra jokio “reikia”. Aš vertinga tiek pat, kiek ir kiti, ir mano jausmai yra verti pagarbos. Aš nesu ledinės širdies ir tokius sprendimus priimu ne dėl to, kad esu beširdė, bet todėl, kad dabar aš savimi rūpinuosi. Pradėjusi tikėti nebe melais, kuriais taip ilgai tikėjau, bet tiesa, aš pradėjau gyti nuo daugybės savo psichinių problemų.

Autorė: Darlene Ouimet
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Alice Miller „Aukso smegenys“

2017-07-22T20:57:00.000+03:00

Šis tekstas yra iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieškos“.

Alphonse’o Daudet rinktinėje „Laiškai iš mano malūno“ radau apsakymą, kiek įmantrų, tačiau turintį daug bendra su ankstesniais samprotavimais. Trumpai atpasakosiu jo turinį, baigdama šį skyrių apie išnaudojamą vaiką.

Kartą gyveno berniukas aukso smegenimis. Tėvai atsitiktinai tai pastebėjo, kai jis susižeidė galvą ir pasruvo ne kraujas, o ištekėjo šiek tiek aukso. Jie pradėjo uoliai prižiūrėti berniuką, net uždraudė jam bendrauti su kitais vaikais, kad tie jo neapvogtų. Berniukas užaugo ir panoro išvykti į pasaulį, tada motina jam pasakė: „Tiek daug dėl tavęs padarėme, turėtum pasidalinti savo turtu.“ Sūnus paėmė didžiulį gabalą aukso ir padavė motinai. Paskui plačiai gyveno su bičiuliu, tačiau šis vieną naktį paspruko, jį apvogęs. Vyriškis nusprendė nuo šiol saugoti savo paslaptį ir imtis darbo, mat atsargos beregint seko. Vieną dieną jis įsimylėjo gražią merginą, ši jį irgi mylėjo, tačiau ne mažiau mėgo gražius parėdus – ir gavo jų gausybę. Jis vedė merginą ir buvo laimingas, tačiau žmona po dvejų metų mirė; vyriškis, norėjęs, kad laidotuvės būtų didingos, išleido visą likusį turtą. Kartą jis slinko gatve – silpnas, nuskurdęs ir nelaimingas; staiga vitrinoje pamatė gražius aulinukus, kurie kaip tik būtų tikę žmonai. Pamiršęs, kad žmonos nebėra tarp gyvųjų, – tikriausiai tuščia smegeninė jau nebeveikė, – jis įžengė į krautuvę, ketindamas nupirkti aulinukus. Tačiau tą pačią akimirką pargriuvo, ir pardavėjas pamatė ant grindų negyvėlį.

Daudet, ilgainiui pats miręs nuo nugaros smegenų ligos, apsakymą baigia taip: „Nors atrodo išgalvota, ši istorija – gryna tiesa. Pasaulyje pasitaiko vargšų žmonių, kurie už menkiausius dalykus gyvenime turi mokėti savo substancija ir savo smegenimis. Tai jų kasdienis skausmas. O paskui, pavargę kentėti...“

Ar motinos meilė nepriklauso prie tų „menkiausių“ ir kartu būtiniausių dalykų, kuriuos, kad ir kaip paradoksalu, daugybė žmonių turi apmokėti savo gyvybingumu?

Apie tai, kai užaugę jaučiamės tušti ar pasimetę

2017-07-15T21:11:00.002+03:00

Savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime esu matęs bei sutikęs daugybę žmonių, kurie išaugę sudėtingoje aplinkoje. Jiems, ir apskritai didžiajai daugumai žmonių, būdinga viena bendrybė – tuštumo, abejonės ar pasimetimo jausmas.

Daugelis mūsų įžengiame į pilnametystę jausdami skausmą, trūkumą, vienatvę, nerimą, nuovargį, pyktį, liūdesį, sąstingį ar baimę. Kai žmogus suauga, palieka vaikystės namus ir „tampa suaugusiu“, jis dažnai jaučiasi visiškai pasimetęs. Jis nežino, kas esąs, kaip jaučiasi, kas jam patinka, kur link eina ir ką su visu tuo daryti.

Tad kodėl tiek daug žmonių taip jaučiasi?

Jeigu tau kaip vaikui yra draudžiama būti savimi ir jeigu į tavo tikrąjį „aš“ reaguojama agresija, atstūmimu, panieka, ar nepripažinimu, tai tu išmoksi save slėpti. Tai yra vertinga išlikimo strategija esant problematiškoje ar kitaip pavojingoje aplinkoje. Tad tu imi gniaužti savo jausmus, slėpti savo mintis, atsisakyti savo pomėgių bei interesų ir nerodai nieko, dėl ko galėtum iš savo aplinkos susilaukti skausmo.

Visa tai yra ne momentinis įvykis ar patirtis, bet ilgalaikis, nuolatinis procesas. Galiausiai tampi toks apsišarvavęs, toks atbukęs, toks atsisiejęs nuo savęs, kad net nebenutuoki, kas iš tikrųjų esi.

Būtent dėl to matome tiek daug suaugusiųjų, sakančių: “Aš nežinau, ką mėgstu.” Arba: “Suprantu, kaip turėčiau jaustis, bet šiuo metu nejaučiu nieko.” Daugumai žmonių prireikia ilgų metų reabilitacijos, gijimo, mokymosi, augimo ir savęs paieškų – saviarcheologijos – kol jie iš naujo atranda savo pomėgius ar pradeda suprasti savo emocijas, išmoksta mąstyti už save, labiau rūpinasi savimi ir susikuria sveikesnius santykius.

Daugybė kitų pragyvena visą gyvenimą net nesusimąstydami, kad gal kažkas negerai – o tada viena dieną jie miršta, ir viskas. Tokia gyvenimo istorija išties tragiška, tačiau nepaprastai dažna.

Bet gali būti ir kitaip. Reikalai gali pagerėti. Tai gali pareikalauti daug darbo ir laiko, tačiau tai įmanoma.

Žmogus gali ištverti nepaprastai daug. Mes taip pat esame labai prisitaikantys. Pakeisti gyvenimą niekada nevėlu.

Gali priimti sprendimą kažką keisti dabar. Tada išsikelti tikslą ir tikslingai judėti jo link.

Arba gali nedaryti nieko. Tavo pasirinkimas.

Esant suaugusiam geriausia yra tai, kad niekas nebekontroliuoja tavo gyvenimo. Gali pats rinktis, ką daryti, kaip ir kada. O kartais tenka kurį laiką nedaryti visiškai nieko, kol pasijunti pakankamai laisvas plačiai atverti savo gyvenimo duris ir įžengti į pasaulį su nauju mąstymu ir nusiteikimu.
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

Alice Miller „Geriau bet kas, tik ne tiesa“

2017-07-04T18:03:00.000+03:00

Šis tekstas yra iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieškos“.

Patirtis liudija, kad turime labai svarbią priemonę kovai su psichiniais susirgimais, būtent galime atrasti vienkartinę, nepakartojamą mūsų vaikystės istoriją, tiksliau, emocinę šios istorijos tiesą. Ar apskritai įmanoma išsivaduoti iš iliuzijų? Kiekvienas gyvenimas kupinas iliuzijų, – galbūt todėl, kad tiesa mums atrodo nepakenčiama. Vis dėlto ji tokia būtina, kad tiesos netektį tenka apmokėti sunkiais susirgimais. Todėl ir leidžiamės į šį ilgą kelią, mėgindami atrasti mūsų asmeninę tiesą, galiausiai atversiančią mums naują laisvės sritį, bet iš pradžių visada skaudinsiančią, – nebent pasitenkintume intelektiniu pažinimu. Tačiau tokiu atveju neištrūksime iš iliuzijų.

Neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę. Tam reikia ryžtis atidžiau pažvelgti į mūsų kūno sukauptas žinias apie praeities įvykius ir jas įsisąmoninti. Žinoma, šis kelias nėra patogus, vis dėlto jis dažniausiai suteikia galimybę pagaliau ištrūkti iš neregimo, tačiau labai žiauraus vaikystės kalėjimo, nesąmoningą praeities auką paverčia atsakingu žmogumi, žinančiu savo istoriją ir gyvenančiu su ja.

Dauguma žmonių elgiasi kaip tik priešingai. Visiškai nenori žinoti savo istorijos, todėl taip pat nežino, kad ši istorija iš tikrųjų nuolat lemia jų, tebegyvenančių neišspręstomis, išstumtomis vaikystės aplinkybėmis, gyvenimą. Nežino, kad baiminasi ir vengia pavojų, kurie kadaise buvo realūs, tačiau dabar jau nėra tokie. Gyvena valdomi nesąmoningų prisiminimų, išstumtų jausmų ir poreikių, – šie neįsisąmoninti ir neaiškūs veiksniai lemtingai iškraipo viską, kad ir ką tokie žmonės darytų ar nedarytų.

Kadaise patirto žiauraus smurto išstūmimas daugybę žmonių verčia griauti kitų ir savo gyvenimą, padeginėti užsieniečių namus, kerštauti ir net vadinti tokius veiksmus „patriotizmu“, nes reikia nuslėpti nuo savęs tiesą ir nepatirti kankinamo vaiko nevilties. Kiti aktyviai tęsia kadaise patirtas kančias, pvz., įsitraukia į flagelantų klubus, įvairiausius kančios kultus, sadomazochistines grupes ir vadina tai išlaisvėjimu. Moterys leidžia pradurti krūtų spenelius, įverti žiedus, paskui fotografuojasi laikraščiams, išdidžiai tvirtindamos nejautusios skausmo ir net patyrusios malonumą. Neabejotina, kad tokie pasisakymai sąžiningi, šios moterys labai anksti buvo priverstos išmokti nejausti skausmo. Ko jos nepadarytų šiandien, kad tik nejaustų to skausmo, kurį patyrė tėvo seksualiai išnaudojama maža mergaitė, turėjusi įsivaizduoti suteikianti jam malonumo? Moteris, vaikystėje patyrusi seksualinį išnaudojimą, išmokusi nejausti skausmo ir dabar neigianti anuometinę tikrovę, nuolat bėga nuo to, kas jau įvyko, – pasitelkdama vyrus, alkoholį, narkotikus ar savo laimėjimus. Jai reikia nuolatinio dirgiklio, kad tik neapimtų „nuobodulys“, kad tik nestotų ramybės akimirka, antraip užplūs kankinama vaikiškos tikrovės vienatvė, kurios ji bijo labiau nei mirties, – nebent jau būtų patyrusi, kad atgaivinti ir įsisąmoninti vaikiški jausmai neužmuša, kad jie išlaisvina. Neretai pražūtinga kaip tik gynyba nuo jausmų, kurių sąmoningas išgyvenimas galėtų atskleisti mums tiesą.

Vaikystės kančių išstūmimas nulemia ne tik individo gyvenimą, bet ir visuomenės tabu. Tai labai aiškiai iliustruoja gerai žinomos biografijos. Antai iš įžymių menininkų biografijų aiškėja, kad jų gyvenimas prasideda daugmaž paauglystės metais. Anksčiau buvo „laiminga“, „smagi“, „nerūpestinga“ arba „nepriteklių“ ir „paskatų“ kupina vaikystė, tačiau, regis, visiškai neįdomu detaliau pažvelgti, kokia toji vaikystė. Tarsi viso gyvenimo ištakos neslypėtų vaikystėje.

Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. Henry’s Moore’as prisiminimuose rašo, kad motina vaikystėje leisdavo jam masažuoti nugarą aliejumi nuo reumato. Perskaičiusi šį prisiminimą, staiga visiškai naujai, labai asmeniškai, pažvelgiau į Moore’o skulptūras. Guli didžiulės moterys mažomis galvomis, – pamačiau, kaip mažas vaikas mato motiną: dėl perspektyvos jos galva sumažėjusi, o nugara iš arti atrodo milžiniška. Tikriausiai daugumai meno kritikų ši aplinkybė visiškai nesvarbi. Tačiau man ji liudija, kokie stiprūs nesąmoningi vaiko išgyvenimai, kaip ilgai jie išlieka ir kokios raiškos galimybės jiems atsiveria, jei suaugęs žmogus laisvas juos priimti.

Moore’o prisiminimas nepavojingas, todėl galėjo išlikti. Bet kurios vaikystės trauminiai išgyvenimai, priešingai, lieka tamsoje. Kartu į šią tamsą nunyra ir raktai nuo viso tolesnio gyvenimo.
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

Kaip darbas su savimi pagerina tavo santykius

2017-06-22T19:53:00.001+03:00

Praėjusiame įraše „4 nesveikų santykių priežastys“ kalbėjome apie svarbiausias priežastis, kodėl žmonėms sunku turėti ar užmegzti sveikus, laimingus, tenkinančius santykius. Šiandien pažvelgsime į tai, kaip darbas su savimi deda šias problemas įveikti ir kaip atrodo sveikesnis santykių modelis.

Žmonės, niekada nematę brandžių, laimingų, sveikų santykių, neturėję tinkamo santykių pavyzdžio, išaugę patirdami įvairiausią smurtą ar nepriteklių, yra „užprogramuoti“ turėti toksiškus, dramatiškus, problematiškus, smurtingus ar kitaip nelaimingus santykius. Neretai žmogus netgi pasąmoningai ar sąmoningai ieško tokių santykių, nes tai yra pažįstama.

Tačiau tai nereiškia, kad taip turi tęstis amžinai. Pokytis gali užtrukti ir reikalauti daug darbo bei savistabos, tačiau laikui bėgant tu išmoksti nusistatyti sveikesnes asmenybės ribas ir turėti labiau tenkinančius santykius.

Pradėjęs rimčiau tyrinėti savo asmeninę istoriją ir santykius iš praeities, susipažinęs su asmenybės ribomis, įgavęs daugiau patirties, tapęs labiau nepriklausomas ir savarankiškas, tu pradedi pastebėti apgailėtinus, toksiškus ir bereikalingus bendravimo mechanizmus, kuriuos naudoja aplink esantys žmonės. Taip pat pasikeičia tavo paties bendravimas ir elgesys įvairiose socialinėse aplinkose.

Tu supranti, kad konfliktus galima spręsti taip, kad abi pusės butų patenkintos (win-win) arba daug produktyvesniais būdais nei kad tą darydavai anksčiau. Tu supranti, kad galima nesutarti, bet nebūtina rėkti vienas ant kito ar manipuliuoti. Tu supranti, kad santykių pamatą gali sudaryti sveikos vertybės, bendros abiem. Tu supranti, kad santykiuose svarbu tikras, žmogiškas ryšys. Tu supranti, kad esu pakankamai stiprus nutraukti toksiškus ar tuščius santykius. Tu supranti, jog tau nebereikia kitų, kad jaustumeisi gyvas. Būdamas vienas tu nebejauti nerimo ar tuštumos, nes tau patinka tavo paties kompanija ir tu desperatiškai nebeieškai kitų žmonių pritarimo ar patvirtinimo. Tu pradedi taikyti sveikus standartus, kur smurtas ar nepagarba yra nepriimtina.

Tu pradedi pastebėti, kad yra ir daugiau žmonių, kurie nori bendrauti sveikiau bei brandžiau, ir jauti norą bendrauti su jais. Tu pastebi, kad tie pažįstami disfunkciniai elgesio modeliai, apie kuriuos praeityje net nesusimąstydavai, dabar atrodo svetimi ir atgrasantys. Tu priimi, kad nesi atsakingas už kitus, nes esi suaugęs, savarankiškas žmogus – taip, kaip ir kiti žmonės.

Tu nebesijauti „blogas“ ar „savanaudis“ dėl to, kad nori gyventi sveikesnėje ir labiau tenkinančioje socialinėje aplinkoje. Tu nustoji naudoti bei toleruoti manipuliaciją ir pradedi bendrauti su abipuse pagarba bei lygiavertiškumu. Tu jauti daugiau empatijos kitiems, ypač vaikams. Tu tampi malonus, draugiškas, padedantis kitiems, neaukojant savęs ar savo gerovės. Tu turi sveikesnes asmenybės ribas.

Tu gyveni laimingesnį, ramesnį ir pilnatviškesnį gyvenimą.

Šis įrašas yra lietuviška versija mano straipsnio, kuris buvo publikuotas anglų kalba viename populiariausių interneto portalų apie psichologiją, PsychCentral.com.
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

4 nesveikų santykių priežastys

2017-06-14T19:45:00.001+03:00

Santykiai yra sudėtingas reiškinys. Nesvarbu, ar jie romantiniai, artimi, šeimos, draugų, darbo ar kokie kitokie, dauguma žmonių juose neretai turi vienokių ar kitokių problemų. Šiame straipsnyje pažvelgsime į svarbiausias to priežastis.

Keturios nesveikų santykių priežastys

1. Nežinojimas

Dažnas žmogus neturi sveikų santykių, nes nežino, kaip tai atrodo. Daugelis mūsų esame iš aplinkos, kur buvome kontroliuojami, baudžiami, negerbiami, ignoruojami, apleisti, pajuokiami ir skaudinami daugybe kitų būdų. Dėl to toks žmogus užauga nežinodamas, kaip turėti santykius, kurių pagrindą sudaro brandumas, pagarba, nuoširdumas ir abipusiškumas.

Be to, dauguma žmonių, su kuriais bendraujame, patys turi savų problemų ir trūkumų, tad nemanykite, kad visi kiti turi sveikas asmenybės ribas bei tobulus bendravimo įgūdžius ir jūs čia vienas toks pasimetęs ar nesijaučiantis visiškai laimingas. Tiek socialinė, tiek asmeninė disfunkcija mūsų visuomenėje yra nepaprastai stipriai normalizuojama, kas dar labiau apsunkina gyvenimą tų žmonių, kurie iš tikrųjų nori augti, tobulėti ir būti sveikesni bei laimingesni.

O tai veda mus prie kito punkto...

2. Prasti pavyzdžiai

Daugelis žmonių ne tik stokoja supratimo, kaip atrodo sveiki santykiai, bet taip pat ir yra matę bei užaugę šalia daugybės prastų pavyzdžių, neatpažindami jų kaip tokių.

„Bet juk visi taip bendrauja! Tavo tėvai visada yra teisūs, nes jie tavo tėvai. Sutuoktiniai riejasi, meluoja ir šaukia vienas ant kito. Žmonės bendrauja taip, kaip rodoma per televizorių. Draugai kartais tau meluoja, tave išduoda, apgaudinėja ar išnaudoja. Žmonės geria, gyvena nesveikai, apkalbinėja vieni kitus ir linksminasi.

Tu aukojiesi dėl kitų – arba gauni ko nori kitų sąskaita. Ryšys tarp žmonių užsimezga tik dėl paviršutiniškų dalykų ar abstrakčių ideologijų. Vengti būti pažeidžiamam, atviram ir empatiškam yra normalu. Didžiąją laiko dalį tu jautiesi vienišas, net būdamas su žmonėmis.

Juk šitaip žmonės bendrauja, ar ne?“

Santykių modelių mes išmokstame iš kitų žmonių. Tad jeigu tie pavyzdžiai yra nesveiki, tai natūralu, kad išmokstame bendrauti nesveikai ir turėti problematiškus, netenkinančius santykius. Taip, iš tiesų nemažai žmonių santykius įsivaizduoja būtent taip, kaip pavaizduota aukščiau. Tačiau netiesa, kad šie prasti pavyzdžiai yra geriausias, tinkamas ar vienintelis būdas bendrauti.

3. Abejonė savimi

Kai pradedame suprasti, kad galbūt mūsų santykiai yra nesveiki ar netenkinantys, kartais galime jausti abejonę tuo, ką galvojame ar pastebime. Kartais kitas žmogus gali naudoti tam tikras manipuliacijos formas, kad mus suklaidintų ar suparalyžiuotų. Miglos pūtimas (angl. gaslighting), projekcija, nepripažinimas, trianguliacija (angl. triangulation), neigimas, kaltinimas, gėdinimas, kontroliavimas, apsimetimas auka, apeliavimas į emocijas, tušti pažadai, netikri atsiprašymai ir panašūs dalykai yra manipuliacijos taktikos, skirtos paskatinti jumyse abejonę.

Dėl to jums gali atrodyti, kad elgiatės „savanaudiškai“ norėdamas nustatyti sveikesnes asmenybės ribas arba iš santykių pasitraukti. Galite pajusti gėdą ar kaltę ir pradėti manyti, kad esate „blogas“ ar kad kitą žmogų „skaudinate“. Taip pat galite apskritai bijoti bet kokios kito žmogaus reakcijos.

4. Išmokta priklausomybė

Žmonės, išaugę aplinkoje, kur buvo kontroliuojami ir kur jų tikrieji poreikiai nebuvo patenkinti, šią vaikystės dinamiką atsineša į savo suaugusio žmogaus gyvenimą. Dėl to net ir dabar jau būdami suaugę jie yra emociškai, psichologiškai ar net finansiškai priklausomi nuo kitų, nes jų asmenybės ribos yra susiplakusios su kitų žmonių ribomis.

Šitoks žmogus gali turėti tokių minčių:

• „Esu blogas“. Tai išmokta gėda ir kaltė.
• „Esu vertas tik tiek.“ Tai išmoktas nusivertinimas ir žema savivertė.
• „Privalau visa tai pataisyti.“ Tai išmoktas per didelis atsakomybės prisiėmimas.
• „Aš to nusipelniau.“ Tai išmokta racionalizacija ir neapykanta sau.
• „Esu kaltas / esu savanaudis / esu žiaurus / aš kitam keliu skausmą.“ Tai išmoktas kaltės prisiėmimas.
• „Tai ne taip jau blogai.“ Tai išmoktas minimizavimas, paklusnumas ir nuolankumas.
• „Aš visą gyvenimą būsiu vienas.“ Tai išmokta vienatvės baimė ir katastrofizavimas.
• „Nieko negaliu padaryti.“ Tai išmoktas bejėgiškumas.
• „Be jo(s) neišgyvensiu.“ Tai išmokta priklausomybė.

Aiškus savęs nesuvokimas ir individualumo stoka sukuria iškreiptą suvokimą to, kas yra sveika ir koks elgesys santykiuose yra priimtinas, ir koks ne. Dažnas taip pat mano, kad yra būtina, jog kito žmogaus nuomonė apie jus būtų tik teigiama, arba kad jeigu nusistatysite sveikesnes asmenybės ribas ar santykius nutrauksite, tai įvyks kažkas nepaprastai siaubingo.

Šis įrašas yra lietuviška versija mano straipsnio, kuris buvo publikuotas anglų kalba viename populiariausių interneto portalų apie psichologiją, PsychCentral.com. Kitame įraše – apie tai, kaip darbas su savimi padeda su šiomis problemomis susitvarkyti ir kaip tai pakeičia jūsų santykius į gerą.
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

Klausimas: Ar terapija man padeda?

2017-05-31T21:04:00.001+03:00

Klausimas

Šiandienos klausimas labai populiarus. Žmogus, pradėjęs terapiją, nėra tikras, ar tai jam naudinga.

Esu terapijoje, ir kai kas [sutuoktinis, mama, tėvas, draugas, bendradarbis, partneris] sako, kad tai man nepadeda. Esu pasimetęs. Ar tai tiesa?

Atsakymas

Yra daug niuansų, bet bendrai yra tik dvi galimybės: arba terapija tau padeda, arba ne. Kiekvieno žmogaus situacija ir problemos yra skirtingos, tad būtina turėti kažkokius objektyvius kriterijus, padedančius nustatyti, ar terapinis darbas tau kažkuo naudingas, ar ne.

Pirma, deja, tenka pasakyti, kad daug žmonių, dirbančių psichikos sveikatos ar pagalbos kitiems srityje (psichologai, psichiatrai, psichoanalitikai, koučeriai, konsultantai, socialiniai darbuotojai ir t. t.), nėra labai kompetentingi. Ir tai nebūtinai dėl to, kad jie piktavaliai, nors pasitaiko ir tokių. Jie patys yra neišsisprendę esminių savo problemų, stokoja reikiamų žinių ar patirties ir neretai net klientui pakenkia.

Tad statistiškai mažai tikėtina, jog specialistai, su kuriais dauguma dirbate, yra iš tikrųjų geri specialistai. Bet net ir be to, daugelis žmonių neieško ypatingai gerų specialistų ir net nemoka atpažinti, kas yra kompetentingas specialistas. Jie nori – arba tegali – dirbti su savimi tik iki tam tikro lygio. Retas kas iš tikrųjų nori kapstytis po tolimiausius ir baisiausius savo psichikos kampelius, net ir tie, kurie sako, kad nori. Dėl šių priežasčių vidutinis specialistas gali būti jiems net ir pakankamas. Priklauso nuo tikslų ir situacijos. O tai mus veda prie kitos minties...

Kaip apskritai žinai, ar specialistas, su kuriuo dirbi, tau padeda? Kaip matuoji savo progresą ar regresą? Pačioje terapinių santykių pradžioje specialistas dažniausiai kliento paklausia, kokių problemų šis turi ir ties kuo norėtų padirbėti, paaiškina, ko tikėtis, ir panašiai. Be to, žmonės ieškantys pagalbos, neretai ir patys žino arba būna informuojami, kad kartais norint pasijusti geriau pirmiausia turi pasijusti blogiau. Tad pradėję terapinį darbą ir pajutę stipresnį emocinį nepatogumą jie ypatingai nenustemba ir nepriima to būtinai kaip ženklo, kad kažkas negerai.

Jeigu terapiniuose santykiuose nesi dėl kažko tikras, visada gali su savo specialistu apie tai pasikalbėti. Žiūrėk, kaip jis reaguoja. Tokia diskusija gali atsakyti į rūpimus klausimus bei padėti išsiaiškinti, ar specialistas yra empatiškas ir kompetentingas. Naudinga žinoti, kas tokiuose santykiuose yra priimtina, ko tikėtis ir kaip atpažinti, ar specialistas elgiasi neprofesionaliai. Šiek tiek apie visa tai esu rašęs savo tinklalapyje, Dažniausiai užduodamų klausimų skiltyje.

Bet kuriuo atveju, visada naudinga paklausti savęs tokių klausimų: kaip žinoti, ar vyksta progresas? Kaip žinoti, ar artėju prie savo tikslų? Kokie yra mano tikslai? Koks mano planas? Kaip jaučiuosi kalbėdamasis su savo specialistu? Ką tai reiškia ir kaip žinau, ar mano interpretacija teisinga? Ir taip toliau...

Galvodamas apie savo tikslus ir progresą stenkis apie tai mąstyti aiškiai ir tiksliai. Pasakymas, kad noriu, pavyzdžiui, laisvės, vidinės ramybės ar geresnių santykių skamba gražiai, bet tai nelabai tikslu. Pabandyk sukonkretinti. Tada pagalvok, kaip galėtum to siekti, apžvelk galimybes, susidėliok žingsnelius. Kaip žinosi, ar pasiekei, ko norėjai? Kaip žinosi, ar eini tinkama kryptimi?

Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, kaip tavo terapinį darbą interpretuoja aplinkiniai. Neretai būna taip, kad žmogus pradėjęs dirbti su savimi ima augti, jo gyvenimas, jo santykiai keičiasi. Daugelis žmonių neturi sveikų asmenybės ribų ir jų santykiai yra problematiški. Kai pradedi gijimo ir augimo procesą, tavo elgesys pasikeičia, tavo psichologinė ir emocinė būklė pasikeičia, tavo interakcijos su žmonėmis pasikeičia. Kai kuriems aplinkiniams tie pokyčiai gali nepatikti. Ypač tiems, kas yra pripratę prie seno bendravimo, kur vyrauja manipuliacija, nenuoširdumas, kontroliavimas, jėgos žaidimai, žalingas elgesys ir panašiai.

Tad jeigu anksčiau, pavyzdžiui, buvai nuolankus, tylus, paklusnus, nusižeminęs, gyvenai dėl kitų, bet kokia kaina vengdavai nesutarimų, o dabar tampi labiau autentiškas, savarankiškas, pastovintis už save, mylintis save ir nebetoleruojantis toksiško elgesio, kai kam tai gali labai nepatikti. Jie net gali sakyti, kad darbas su savimi tau nepadeda, nes labai pasikeitei, ir ne į gerą. Taip yra todėl, kad jie iš tavęs kažką gaudavo, ko dabar jiems nebeduodi, ir jiems tai nepatinka. Kažkuriuo momentu gali tekti permąstyti savo esamus santykius ir pasižiūrėti, kiek ir kaip su kuo nori bendrauti.

Apibendrinimas

Kaip visada, kiekvieno situacija yra skirtinga, tad atsakyti vienareikšmiškai nežinant detalių yra neįmanoma. Tačiau kalbant bendrai, visada naudinga išsikelti kriterijus, pagal kuriuos galėtum įvertinti savo terapinį darbą. Jeigu reikalinga, pasikalbėk apie tai su savo specialistu. Neatmesk galimybės, kad tavo specialistas gali būti nelabai kompetentingas ar tiesiog nelabai tinkantis būtent tau. Tačiau gali būti ir taip, kad pradėjai augti ir kai kam tavo progresas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatinka.

Kaip matuoji savo augimą? Kaip žinai, ar tavo gyvenimas gerėja, ar blogėja? Kokie tavo terapiniai bei apskritai gyvenimo tikslai? Kaip toli jau esi nuėjęs? Kokie yra sveiko žmogaus požymiai? Kokie yra nesveikai gyvenančio ar toksiško žmogaus požymiai? Koks elgesys ir kokios emocijos tau yra problematiškos? Kaip galėtum tai išspręsti? Kokie tavo santykiai su tavo artimaisiais ir aplinkiniais? Kokia tavo rolė juose? Kokie norėtum, kad jie būtų? Kokie yra kompetentingo specialisto bruožai? Kokie yra sveikų santykių požymiai? Kokie yra nesveikų santykių požymiai?

Atsakius į šiuos ir kitus klausimus turėtų būti aiškiau.

Sėkmės!
Darius
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

Ką daryti, jei artimam žmogui sunku ir jis neatsako į bendravimą?

2017-05-22T21:59:00.001+03:00

Klausimas

Ką daryti, jeigu artimas žmogus užsidepresavęs, o kai bandau išsiaiškinti, kas vyksta, jis tiesiog į žinutes neatsako ir telefono nekelia?

Atsakymas

Sunku pasakyti nežinant situacijos detalių. Ar jis linkęs į savižudybę arba savęs ar kitų žalojimą? Ar jis paprasčiausiai nori pabūti vienas? Ar jis pavargęs būtent nuo jūsų santykių? Ar jis nesusitvarko su savo emocijomis? Ar tai susiję konkrečiai su tavimi, ar kažkas visai kita? Kokie yra jūsų santykiai bendrai? Koks jo kasdienis gyvenimas? Kaip jis įprastai elgiasi tokioje situacijoje (darant prielaidą, kad čia ne pirmas kartas)? Kaip jis “užsidepresavęs” (savaitę nesikelia iš lovos, neatvyksta į mokyklą ar darbą, žalojasi, nevalgo, nemiega, tik šiek tiek nuliūdęs ir t. t.)?

Jeigu atvejis nekritinis (žmogus savęs ar kitų nežaloja), tai, mano nuomone, geriausias būdas būtų su juo pasikalbėti, kai jis jausis geriau. Rūpestingai klauskite klausimų, būkite empatiškas. Užuot sakęs: “Kodėl neatsiliepei?!” galite sakyti: “Man labai gaila, kad tau dabar taip sunku. Gal galėtum papasakoti daugiau, kas vyksta ir kaip jautiesi?” Jeigu jis jausis pakankamai saugiai, atsivers.

Yra taip, kad kai žmogui depresija, tai dažniausiai problema ne tai, kad žmogus nežino, ką daryti, bet jam paprasčiausiai emociškai per sunku ir jis nori arba emocinio palaikymo ir supratimo, arba ramios aplinkos ir laiko, kad galėtų suprasti, kas vyksta ir nusiraminti. Vienas iš būdų, kaip žmonės bando susitvarkyti su per stipriomis emocijomis yra būtent tai, ką paminėjote savo klausime: atsiribojimas nuo kitų ir nuo pasaulio, užsidarymas savyje. Kai jauti daug stiprių emocijų, imtis kažkokių produktyvesnių veiksmų labai sunku. Kai žmogus pasijunta geriau, nurimsta, tada pradeda pats ieškoti atsakymų ir sprendimų ir apskritai tampa aktyvesnis.

Kai suprasite to žmogaus situaciją geriau (pasikalbėjęs su juo), matysite, kas vyksta ir ar galite kažkuo padėti. Galite pasiūlyti savo pagalbą, paramą, perspektyvą, nuomonę ir panašiai. Žmogus gali norėti savo problemą spręsti kažkaip konstruktyviai, gali ir nenorėti. Viskas, ką galite padaryti jūs, tai apie tai pasikalbėti, bet jeigu jis nepasiruošęs arba nenori, tai mažai ką padarysite. Negalite kitam padėti per jėgą. Duokite jam žinoti, kad jeigu reikia, tai jūs esate prieinamas, kad jį palaikote, kad norite padėti, bet jeigu jam to nereikia, tai viskas gerai. Jeigu jis pagalbą priima, vėlgi, pasistenkite išlikti empatiškas, supratingas ir smalsus užuot iškart puolęs spręsti problemą ar viską taisyti.

Tai pat galite išreikšti savo pageidavimą, kad žmogus bent kažkiek bendrautų. Tarkime, pasakyti: “Jeigu nori pabūti vienas, suprantu – netrukdysiu. Bet gal galėtum labai trumpai parašyti, ar tau viskas gerai?” Žmogus gali sutikti atsakyti, gali ir nesutikti, bet visada galite paprašyti. Jeigu žmogus iš tiesų nori pabūti vienas, gerbkite jo norą. Nekvoskite per jėgą, nes tai gali jį tik dar labiau nuliūdinti ar supykdyti.

Apibendrinimas. Jeigu atvejis nekritinis, pasikalbėkite apie tai, kai žmogus jausis geriau. Duokite jam žinoti, kad esate jo pusėje, kad jis jums iš tikrųjų rūpi, kad norite padėti, jeigu jam to reikia. Stenkitės bendrauti empatiškai ir venkite kišti sprendimus ar išreikšti savo paties nepasitenkinimą, kad žmogus su jumis nebendrauja. Supraskite, jis tą daro ne norėdamas jums sukelti skausmą ar nepatogumą, bet paprasčiausiai dėl to, kad jam emociškai sunku. Sužinokite daugiau apie depresiją ir psichinę sveikatą, kad suprastumėte tokias situacijas geriau. Klauskite klausimų. Klausykitės įdėmiai. Bandykite suprasti. Jeigu žmogui norisi arba prašo, galite švelniai pasiūlyti savo perspektyvą ar pagalbą.

Tikiuosi, kad jūsų artimasis greitai pasijus geriau. Sėkmės!
Darius
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.

Apie rūpinimąsi savimi - ir naudingi patarimai! [video]

2017-01-07T23:50:00.001+02:00

Naujas video apie rūpinimąsi savimi. Ar tinkamai rūpinatės savimi? Ar rūpite sau bent tiek, kiek jums rūpi kažkas kitas? Kaip galėtumėte savimi rūpintis geriau?

Dovanu dovanojimas ir naujųjų metų pasižadėjimai [video]

2016-12-23T05:32:00.001+02:00

Kad jau šventės ne už kalnų, tai naujas video apie problemas, susijusias su dovanų dovanojimu, naujametiniais pasižadėjimais ir tikslų siekimu.

Pranešimas: Saviarcheologija.lt grįžta! [video]

2016-12-20T22:44:00.001+02:00

Darius Cikanavičius grįžta su pranešimu apie tai, kur jis dingęs ir kokia portalo Saviarcheologija.lt ateitis.

Naujasis puslapis facebooke: http://fb.com/saviarcheologija

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Kontroliuojantys tėvai ir smurtautojų užduodami klausimai“

2013-11-05T14:58:00.001+02:00

Įrašas „Psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas: „kodėl“ tipo klausimai“ sulaukė nemažo susidomėjimo, todėl nusprendžiau skaitytojų paklausti, kokius klausimus užduoda kontroliuojantys ir smurtaujantys žmonės. „Pakilimas iš duženų“ Facebooko puslapyje atsakymų buvo labai daug.

Tokio tipo klausimai, kuriuos užduoda kontroliuojantieji ir smurtautojai, yra skirti mus aptraukti sumišimo rūku. Prisiminkite, kad tai prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tampa mūsų meilės suvokimo dalimi. Mes esame mokomi: „Jeigu tu mane myli, tai nekovosi, nesiginčysi ir pritarsi viskam, ką sakau.“ Mes taip pat mokomi, kad paklusnumas yra pagarba, o pagarba yra reikalavimas, o ne pasirinkimas. Problema yra ta, kad dėl to mes imame gerbti smurtingą elgesį ir nesame tikri, kas apskritai yra smurtingas elgesys, nes jis prasideda labai ankstyvame amžiuje.

Žemiau pateikti „kodėl“ tipo klausimai, kuriuos užduoda smurtautojai, gali būti naudojami siekiant kontroliuoti ir užmaskuoti bet kokio pobūdžio smurtą. Jie naudojami siekiant mums sukelti kaltės jausmą priversti gėdingai pažvelgti į save ir abejoti savimi, užuot abejojus smurtautoju. Jie naudojami siekiant įkalinti auką sūkuryje, kur ji bando išsiaiškinti tiesą, bet niekaip negali suvokti, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tokie klausimai yra naudojami siekiant kontroliuoti. Tokie klausimai yra smurtingi. Jie nelogiški, bet mes labai dažnai to nesuprantame, nes nuo ankstyvo amžiaus buvome auginami taip, kad šias klaidingas meilės ir pagarbos sąvokas priimtume kaip teisingas.

Toliau pateiksiu keletą komentarų iš „PID“ Facebooko puslapio, kuriuose pateikiami tipiniai teiginiai ir klausimai, naudojami siekiant kontroliuoti, apkaltinti, sugėdinti, priversti paklusti ar „išsijungti“.

„Kodėl tu paprasčiausiai negyveni toliau tarsi nieko nebūtų nutikę? Kodėl tu vis stengiesi sunaikinti mūsų šeimą? Kodėl tu man neleidi pamiršti to, kas nutiko?“

„Kodėl tu nebeskiri man laiko? Kodėl tu visą laiką tokia(-s) rimta(-as)?“

„Kodėl tu negali atlesti ir pamiršti? Ir jie man sako kad PRIVALAU juos mylėti.“

„Po visko, ką aš dėl tavęs padariau, tu su manimi taip elgiesi? Kodėl TU negali gyventi toliau?“

„Kodėl aš tau nepatinku? Ar nebeprisimeni, kaip mums buvo smagu, kai buvai vaikas? (Ir atsakymas: „Ne, neprisimenu, kaip mums buvo smagu, o jeigu kažkiek smagu ir buvo, ar tai pateisina smurtą?.. NE.“)“

„Kodėl tu jo negerbi? Jis tinkamai aprūpino šeimą. (Ar tokia tėvo paskirtis?) Tu turėsi gyventi su visu tuo, kaip TU elgiesi su savo tėvu.“

„Jeigu tu mane mylėtum, tai tu elgtumeisi taip ir taip...“ Arba: „Jeigu tu mane mylėtum, tai tu taip ir taip nesielgtum...“

„Tu TURĖTUM būti dėkinga(-as).“

„Kodėl tu negali bent trumpam negalvoti tik apie save?“

„Kodėl tu niekaip negali suaugti ir elgtis kaip savo mamos dukra?“

„Tu PRIVERTEI mane taip elgtis. Jeigu tu iškart elgtumeisi tinkamai, tai man nereikėtų...“

„Kodėl tu negali į tai pažiūrėti iš mano perspektyvos?“

„Nustok elgtis kaip lepūnėlė(-is).“

„Kas tau NEGERAI?“

„Kodėl tu vis apie tai kalbi? Kodėl tu kaltini mane; kaltas tavo tėvas. Ką tu, po velnių, galvoji rašydama apie tai knygą? Kodėl tu tokia(-s) savanaudė(-is)? Manai, kad svarbi(-us) esi tik tu? O AŠ?“

Tokie klausimai yra labai sukti, kupini kaltinamų užuominų ir jai siekiama kontroliuoti. Meilė nėra atimanti jėgas ir palaikanti melą. Tokia sistema yra atvirkščia ir nepaprastai nuvertinanti. Dauguma šių klausimų kontroliuojantys TĖVAI uždavė savo suaugusiems vaikams. Mus vadina savanaudžiais, nes norime atidengti smurtą? Nes norime susigrąžinti gyvenimą? Mums priekaištaujama, nes norime būti išgirsti, nes norime galimybės, nes norime kalbėti tiesą? Jiems svarbiau išlaikyti savo įvaizdį ir apsaugoti smurtautoją arba paslaptį negu patvirtinti vaiko ar suaugusio vaiko išgyvenimus? Mes esame problema, nes norime būti išgirsti? Tokioje sistemoje vilties nėra. Jeigu elgiamės taip, kaip jie sako, tai visi ir toliau elgiamės nesveikai. O sunkiausia suvokti tai, kad jie labiau nori, jog mes paklustume ir viską uždangstytume, o ne kad taptume darniais, sveikais suaugusiais, kokiais mes gimėme būti. Mums sakoma, kad TURIME mylėti, bet jie nemoko mūsų mylėti. Jie neparodė mums meilės pavyzdžio. Jie mūsų nemyli net pagal savo pačių meilės apibrėžimą; pagal tą apibrėžimą, pagal kurį jie nori meilės iš mūsų.

Kai grįžau į praeitį ištirti įvykių, dėl kurių man išsivystė depresija ir disociatyvus asmenybės sutrikimas, tapo aišku, kad buvo daug netiesos. Buvo smurtautojų teisinimo, buvo į mane nukreiptos kaltės; kai buvau nekalta auka, buvo smurto dangstymo, ignoravimo, „taip nebuvo“ ir „ša, pamirškime visa tai“. Būtent čia mano psichikos problemos sustiprėjo – kadangi tiesa buvo iškraipoma, kadangi aš nebuvau apsaugota ir kadangi kaltė buvo permetama man. Psichikos problemos sustiprėjo, nes paskui vieną melą sekė kitas. Ir jeigu tokio tipo kontroliavimas veikia, tai smurtautojai juo ir toliau naudojasi. Jie nori daugiau kontrolės, daugiau paklusnumo.

Mes užaugame ir mus dažnai traukia kontroliuojantys ir smurtaujantys žmonės... Tai pažįstama; mes prie to pripratę. Kai buvau beveik keturiasdešimties, painiava ir migla buvo tokia tiršta, kad aš tiesos visai nebemačiau; aš lengvai priimdavau melą, vykdydavau pageidavimus, paklusdavau ir stengdavausi dar labiau. Mano psichikos sveikata nepaliaujamai blogėjo. Aš neįsivaizdavau, kas yra meilė. Štai kaip mano įsitikinimų sistema tapo nepaprastai sujaukta. O aš išgijau visa tai atpainiodama ir atskirdama tiesą nuo netiesos.

Galite pasidalinti savo istorijomis ar panašaus tipo klausimais, kurių sulaukėte jūs.

Besibraunanti pro rūką,
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Baimė nusistatyti asmenybės ribas“

2013-11-04T13:08:00.002+02:00

Tas žiedas

„Apsibrėžti ribas yra vienas sunkiausių dalykų. Mes nepaprastai bijome pasipriešinti mūsų gyvenime esančiam mus kontroliuojančiam žmogui. Aš bijojau, kad jeigu pasipriešinsiu savo mamai, tai niekada negausiu žiedo su deimantais, kurį ji man buvo pažadėjusi. Pastebėjau, kad šiandien ši mintis man skamba labai „nekaip“.“ – Darlene Ouimet

Tokį komentarą aš vakar parašiau šio tinklaraščio Facebooko puslapyje ir jis sukėlė nuostabią diskusiją, todėl čia pasidalinsiu jo ilgesne versija. Aš nepaprastai bijojau savo mamos, tačiau jeigu paklaustumėte manęs kodėl, negalėčiau atsakyti, bet sakykime, kad mūsų motinos-dukters santykiai geriausiu atveju buvo vienpusiai.

Aš nesusimąstydavau, kodėl leidžiu žmonėms save trypti. Turėjau baimių, kurių aiškiai nesupratau: bijojau kažko, kas gali nutikti, jeigu mamai pasakysiu, kad pavargau būti jos stumdoma. Ji turėjo tokį žiedą su deimantais, kurį buvo pasidariusi po to, kai mano tėvai išsiskyrė. Jis buvo padarytas iš deimantų, kurie buvo mano tėvo dovanotame vestuviniame žiede. Man jis patiko dėl sentimentalios vertės; kažkas, kas išliko po santuokos iširimo. Taip pat jis buvo ir gražus, ir mano mama buvo pažadėjusi, kad vieną dieną jį atiduos man.

Kai mano mama vedė dar kartą, vyliausi, kad ji žiedą atiduos man, bet vietoj to ji mosikavo juo man panosėje dar 16 metų. Aš apie tai daug negalvojau, bet vieną dieną pas ją apsilankiau ir mes sėdėdamos ant lovos žvalgėmės po jos papuošalų dėžutę. Ten buvo ir tas žiedas. Ji jau daug metų jo nebenešiojo, bet vis tiek nenorėjo jo man atiduoti. Aš jį pasimatavau; labai gražus žiedas ir jis man taip tiko. Po kelių minučių aš padėjau jį atgal į dėžutę, bet mama nepastebėjo. Ji ėmė pašėlusiai jo ieškoti. Ji išžiūrinėjo mano kišenes; spėju, norėjo pažiūrėti, ar slapta neįsikišau jo į kišenę, kai ji nematė. Ji ieškojo visur ant lovos ir ant grindų, o aš supratau, kad ji galvoja, jog žiedą paėmiau aš, todėl tik sėdėjau priblokšta ir nepratariau nė žodžio. Galiausiai ji pažvelgė į mane ir audringu balsu paklausė: „Darlene, kur MANO žiedas?“ Aš atsakiau, kad jis papuošalų dėžutėje. Net nespėjusi ten pažiūrėti, ji griežtai paklausė: „KUR?”

Tądien manyje kažkas pratrūko. Ji žinojo, kad aš to žiedo noriu, ir šituo mano noru prieš mane naudojosi, bet dabar ji buvo įsitikinusi, kad galiu jį paprasčiausiai pavogti! Aš buvau įsižeidusi, bet taip pat jaučiau ir pasibjaurėjimą. Ji neturėjo jokios priežasties manyti, kad galiu žiedą paprasčiausiai pasisavinti. Aš niekada nebuvau nieko panašaus padariusi! Suprasčiau, jeigu ji būtų norėjusi žiedą pasilikti sau dėl sentimentalios vertės, bet to, kad ji mane juo erzino, o po to apkaltino vagyste, buvo tiesiog per daug. Aš prisiekiau, kad niekada daugiau to žiedo nebenorėsiu.

Todėl buvo įdomu, kai ji po metų ar kelių man jį padovanojo gimtadienio proga. Kodėl ji nusprendė man jį padovanoti būtent tada? Aš buvau nusprendusi, kad jo nebenoriu. Ar galėjo būti taip, jog tas žiedas jai nebeturėjo prasmės ir ji nebegalėjo juo naudotis, kad mano atžvilgiu turėtų galios?

Tuomet aš jau buvau pradėjusi terapiją ir tai, ką mintyse vadinu „tikruoju gijimo procesu“. Pamenu, kaip atidariau dovanų dėžutę ir pirma mintis buvo: „VAJE, ji pagaliau man atidavė TĄ ŽIEDĄ!“ O kita mintis buvo tokia: „Tu man ką tik padovanojai vienintelį „daiktą“, kurio norėjau... Kuo tu dabar man mojuosi prieš nosį?“ Tam tikra prasme ši mintis reiškė, kad aš žinojau savo mamos motyvus, susijusius su šiuo žiedu.

Gavusi žiedą, jaučiausi keistai. Nors ir kelis mėnesius jį nešiojau, bet dabar man sunku tą daryti, nes jis man primena, kad daugybę metų leidausi būti kontroliuojama kitų. Jis man primena tai, kad mano pačios motina elgėsi su manimi taip, tarsi būčiau nereikšminga. Jis man primena, kad mamos iliuzijos, jog ji yra nuostabi ir mylinti motina, jai svarbesnės už mane! Turint naują, sveiką mąstymą, visa tai man skamba NETEISINGAI daugybe aspektų.

Nemanau, kad esmė buvo tik žiedas. Manau, žiedas buvo tik realios baimės simbolis, kuris reiškė, kad jeigu pasipriešinsiu savo motinai, tai ji pasitrauks iš mano gyvenimo, o didžiąją gyvenimo dalį buvau įsitikinusi, kad tokiomis pasekmėmis rizikuoti negaliu.

Tai yra tik vienas mažas pavyzdys, iliustruojantis mano gilesnes mintis ir baimes, susijusias su apleidimu. Tikiuosi, kad jums ši istorija yra kažkuo artima; galite pasidalinti ir savąja istorija.

Atidengianti po vieną kadrą,
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Rekomendacijos:

Video asmenybės ribų tema

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas: „kodėl“ tipo klausimai“

2013-10-31T14:15:00.001+02:00

Kartais mes įstringame ties „kodėl“ tipo klausimais. Mes galime nesustodami kalbėti apie tai, kas nutiko, galime suvokti, kad dėl to buvome nekalti, galime susidurti su skausmu, kad buvome nuvertinami, išnaudojami, neapsaugoti, ignoruojami ir bejėgiai, tačiau klausimas „kodėl“ vis išlieka.

Kodėl mano mama jausdavo malonumą mane žemindama?

Kodėl mano pačios motina viešai sakydavo vyrams, kad jie gali su manimi permiegoti? Ji net yra sakiusi mano pusbroliui, kad jis gali su manimi miegoti, nes aš geriu kontraceptikus.

Kodėl suaugęs žmogus prieš vaiką naudoja seksualinę prievartą?

Kodėl mano mamos vaikinas atėjo į mano kambarį, kai buvau jauna paauglė, ir kodėl mano mama manimi netikėjo? Kodėl ji kaltino mane?

Kodėl mano mama mušdavo mane su diržu po to sakydavo, kad suras priežasčių, dėl ko iš tikrųjų galėčiau verkti?

Kodėl mano tėtis nieko nedarė, kad mane apsaugotų? Kodėl jis nepastebėdavo?

Kodėl mano mokytoja manęs nekentė ir kasdien man grasindavo, kol pradėjau jausti nervinį pykinimą, kai reikėdavo eiti į mokyklą? Kodėl mano tėvai manimi nepatikėjo, kai jiems tai papasakojau?

Dėkoju „Pakilimas iš duženų“ tinklaraščio skaitytojams už prisidėjimą prie šio įrašo savo klausimais:

„Kodėl bažnyčios vengia kalbėti apie seksualinį smurtą? Kodėl jos prigalvoja smurto prevencijų programų, bet neturi jokių programų, kurios padėtų nukentėjusiems?“

„Kodėl bažnyčioje tau sakoma, kad jeigu skaitysi savo Bibliją ir melsiesi, tai visi su patirtu smurtu susiję dalykai paprasčiausiai išnyks. Jie mano, kad žmogui nereikalingos jokios terapinės konsultacijos, kad tu turi paprasčiausiai apie tai negalvoti, pamiršti ir gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kodėl taip yra?“

„Kodėl prisidėjusieji (tie, kas ignoruoja, leidžia ar net prisideda prie smurto arba gina smurtautoją) yra nebaudžiami seksualinio ar smurto tarp sutuoktinių atvejais. Galbūt daugiau žmonių prabiltų, jeigu būtų precedentas. Žinau, kad dauguma iš tų žmonių patys buvo arba yra smurto aukos, bet tai ne priežastis, kodėl jie neturėtų saugoti savo vaikų.“

„Kodėl kai kalbi apie tai, kad patyrei seksualinį smurtą, tu jautiesi tarsi pasakotum, jog buvai pagrobtas žalių ateivių? Žmonės į tave žiūri taip, tarsi būtum pasakęs kažką tokio, ką pasakyti galėtų tik visiškai kliedintis žmogus. IR kad drįsti juos pastatyti į tokią situaciją, kur jie turi į tai kažkaip reaguoti.“

Ir paskutinis klausimas su labai asmenišku komentaru:

„Kodėl seksualinis smurtas yra vienas niekingiausių nusikaltimų, bet dauguma smurtautojų niekada negauna maksimalios bausmės? Mano tėvą išleido anksčiau už gerą elgesį; aišku, kad jis elgėsi gerai! Kalėjimuose nėra vaikų, kuriuos būtų galima tvirkinti, todėl jis elgėsi gerai!“

Čia pateikta tik keletas „kodėl“ tipo klausimų, kurie kyla visiems, kas esame patyrę smurtą, skausmą ar kitokį nuvertinimą. Kai kurie „kodėl“ klausimai turi galimus atsakymus, bet ar tie atsakymai mums leidžia pasijausti geriau? Kai išgirstame apie tai, kad kai kuriems žmonės savi vaikai nerūpi ir kad jie žiūri tik savo savanaudiškų troškimų, tai prie visko, ką ir taip jaučiame, prisideda tik papildoma frustracija. Kai kurie klausimai atsakymų neturi, o kartais mes atsakymų į šiuos klausimus ieškome ne tik dėl to, kad labai norime sužinoti atsakymą, bet ir todėl, kad tikime, jog jį suradę galėsime viską pamiršti ir judėti pirmyn. Tačiau minutėlę apie tai pagalvokite.

Yra pavojus užstrigti ties „kodėl“ tipo klausimais. Mano aukos mentaliteto dalis buvo tai, kad visada stengdavausi suprasti kitus, o tai pereidavo į savo smurtautojų teisinimą. Pateisinimų gali būti tiek, kiek yra smurtautojų, bet ar iš tikrųjų tie pateisinimai padeda? Aš tamsoje šnibždėdavau, kad aš savo mamai iš tikrųjų rūpėjau, kad ji paprasčiausiai nesuprato. Aš patikindavau save, kad mano tėvas nežinojo, todėl nieko negalėjo padaryti, ir kad iš tikrųjų giliai viduje jis mane mylėjo tiek, kiek ir mano brolį, bet paprasčiausiai jam buvau neįdomi, nes buvau mergaitė; ir patikindavau save, kad visi tėvai tokie. Sakydavau sau, kad kai kurie mano smurtautojai buvo „nesąmoningumo būsenoje“ ir iš tikrųjų nesuvokė, ką daro. Aš gailėjau tų smurtaujančiųjų prieš moteris, su kuriais turėjau santykius, nes žinojau, kad jie taip pat yra patyrę smurtą, todėl iš tikrųjų yra nekalti. Galvojau, kad turiu pasistengti labiau juos „mylėti“ ir daryti taip, kaip jie nori, kad jie nustotų man kelti skausmą.

Kaip jau esu daug kartų sakiusi, buvau auginama ir auklėjama taip, kad tikėčiau, jog esu nuvertinama dėl to, kad nesu vertinga ir kad nenusipelnau nieko geriau. Palaipsniui buvau įtikinta, kad aš padariau kažką blogo, kad pati viską prisišaukiau. Bandžiau suprasti savo mamą ir jaučiau jai gailestį, todėl daugybę metų teisinau jos elgesį ir tokiu būdu leisdavau jai ir toliau su manimi taip elgtis. Maniau, kad radusi atsakymą į klausimą „kodėl“, rasiu įrodymų, kad jie iš tikrųjų mane mylėjo, o tada galėsiu juos pateisinti. Bet realybė buvo ta, kad tokiu būdu norėjau sau įrodyti, jog iš tikrųjų dėl visko kalta esu aš pati arba kad turiu rasti tą „esminį dalyką“, kad jie nustotų man kelti skausmą ir pradėtų mane priimti.

Kuriam laikui turėjau klausimų „kodėl“ atsisakyti. Turėjau, kad galėčiau gyti.

Šiandien vis dar turiu „kodėl“ tipo klausimų, bet taip pat žinau, kad kai kurie klausimai atsakymų neturi – ir svarbiausia, net jeigu atsakymas ir yra, jis nieko nekeičia. Atsakymai į šiuos klausimus nieko nepateisina ir man gyti nepadeda.

Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VIDEO. Lygiavimasis į kitus

2013-10-29T14:56:00.001+02:00

Apie tai, KAIP ir KODĖL žmonės lygiuojasi į kitus, ypač į garsenybes, žvaigždes ar turtuolius, ir kodėl tai autentiškos pilnatvės ir laimės nesuteikia.

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Aukos mentalitetas (Kur mano princas Žavusis?)“

2013-10-28T12:25:00.001+02:00

Gerai, prisipažinsiu! Giliai viduje turėjau svajonių, kad atvyks žavus princas, kuris pasisodinęs mane ant savo gražaus žirgo pasiims su savimi ir taip mane išgelbės nuo mano liūdno gyvenimo. Aš buvau įsitikinusi, kad būsiu išgelbėta nuo visų problemų ir praeis visi skausmai, jeigu tik atsiras tinkamas vyras, kuris mane mylės ir brangins. Kai tik toks vyras pasirodys, viskas bus gerai ir galėsiu pradėti gyventi savo tikrąjį gyvenimą. (Varge, o varge, kaip ilgai aš to laukiau, kol galiausiai šios svajonės atsisakiau.)

Bet aš buvau auka; aš mąsčiau kaip auka ir mane traukė psichologiškai sudužę vyrai. Mane traukė vyrai, kuriems reikėjo, kad juos išgelbėčiau, o aš dėl kažkokių priežasčių tikėjau, kad jeigu juos išgelbėsiu, tai jie mane mylės pakankamai ir dėl to mano gyvenimas taps vertas gyventi.

Aš maniau, kad jeigu elgsiuosi tinkamai ir numalšinsiu jų skausmą, tai įrodysiu, kaip smarkiai juos myliu ir jie man atsilygins savo meile. Niekada nepastebėjau, kad taip pat mąsčiau ir apie savo tėvus. Nesupratau, jog tikiu, kad meilė yra kažkas, kas gaunama „elgiantis tinkamai“ kito žmogaus atžvilgiu. Nesupratau, kad giliai viduje nesuvokiu kažkokio esminio dalyko. Tas esminis dalykas buvo tai, kad niekas neišgelbės manęs nuo mano apgailėtino gyvenimo.

Ar esate kada nors sugalvoję pateisinimų kieno nors elgesiui, nes žinojote, kad tas žmogus gyvenime yra patyręs daug skausmo? Ar esate kada nors tęsę santykius su savo vaikinu, mergina, vyru ar žmona, nes norėjote tam žmogui kažkaip parodyti, kad jo nenuskriausite kaip kad jį skriaudė visas pasaulis? Ar esate kada nors jautę stiprų norą kam nors įrodyti, kad gyvenimas nėra visiškai blogas, kad ne visi žmonės vieni kitus žaloja ir kad jūs būsite tas žmogus, kuris juos supranta; tas vienintelis žmogus, kuris yra išskirtinis?

Aš turėjau keletą tokių santykių.

Aš esu prisigalvojusi visokių kito žmogaus elgesio pateisinimų. Aš buvau jautri žinojimui, kad kito žmogaus gyvenimas yra sunkus, ir su tokiu žmogumi elgdavausi švelniau. Giliai širdyje norėdavau būti supratinga ir apie kitus galvoti tik gerai; nenorėjau tikėti, kad jie gali mane tikslingai žaloti, todėl, kai taip įvykdavo, aš su tuo taikstydavausi. Aš tikėdavau tais žmonėmis, kai jie sakydavo: „Juk žinai, kad niekada tau tyčia skausmo nesukelčiau, aš tave myliu, juk mane pažįsti.“ Todėl patirdavau neištikimybę, mušimus, prievartą daryti tai, ko nenoriu daryti, žeminimą, nuvertinimą, pamynimą ir daugybę kitų dalykų – o kai išreikšdavau nepasitenkinimą, man pasakydavo, kad man kažkas negerai ir kad aš paprasčiausiai nesuprantu. Jie mane patikindavo, jog jie mane labai myli. Aš prisitaikydavau ir jais tikėjau, kaip kad tikėjau ir kitais savo smurtautojais; kaip kad tikėjau savo tėvais.

Kai galvoju apie visus buvusius savo vaikinus, kuriuos „suprasdavau“ ir tikėdavau, kad galiu juos išgydyti bei numalšinti jų skausmą su savo nepaprasta meile, į galvą ateina vienas dalykas: aš niekada taip pat nežiūrėdavau į save. Aš visuomet buvau pasiryžusi būti ta, kuri stengiasi labiau. Visada buvau pasiryžusi pasakyti: „Viskas gerai, mielasis, žinau, kad nenorėjai man sukelti skausmo.“ Bet tuo pat metu aš visada buvau pasiryžusi save barti ir sakyti sau, kad esu blogas žmogus. Niekada negalvodavau, kad pati nusipelnau gydančios meilės.

Nemanydavau, jog nusipelnau PATI SAVE mylėti ir išgelbėti. Net nesusimąstydavau, kad jeigu save mylėčiau ir branginčiau, tai mano svajonė jaustis „pakankamai gera“ išsipildytų. Negalvodavau, kad jeigu kas nors yra man neištikimas, mane žemina ir naudoja prievartą, tai aš neprivalau su tuo taikstytis. Man nereikėjo STENGTIS LABIAU – reikėjo tiesiog iš ten dingti.

Šiandien mano meilės suvokimas yra visiškai kitoks ir aš nebemanau, kad mano atsakomybė yra kitą išgelbėti, nuraminti, išgydyti ar nešti visą santykių naštą ant savo pečių. Išmokau vertinti bei gerbti save ir į save žiūrėti su ta empatija, kurią visada jausdavau tiems, kas su manimi elgdavosi kaip su šiukšle. Aš pati nusistačiau savo vertę ir ja tikėjau. Kai pagaliau supratau, kaip mano vertę iki tol nustatydavo kiti, kodėl jie buvo neteisūs ir kodėl aš tuo tikėjau, tai galėjau teisingai pertvarkyti savo įsitikinimų sistemai ir galiausiai pasidarė aišku, kas esu ir kokia iš tiesų yra mano vertė. Tai kiti su mumis elgiasi taip, tarsi mes nebūtume verti meilės; iš tikrųjų nėra taip, kad mes būtume neverti meilės.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Mano dvejopos mintys terapinėse sesijose“

2013-10-25T12:17:00.000+03:00

Gijimo proceso metu viskas atrodė NAUJA. Viskas BUVO nauja! Aš tiek daug metų saugojausi savo įveikos* metodais. Įvadinės sesijos su nauju terapeutu metu pradėjau, kaip tai pavadinau, „veiksmingą procesą“, ir mes kalbėjomės apie kai kuriuos mano įveikos metodus, o mano terapeutas užsiminė, kad bendro darbo metu pabandysime sušvelninti mano savęs kontroliavimą. Aš tada pagalvojau: „tikrai ne, nė už ką“, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galvą. Tiesa ta, kad neįsivaizdavau, apie ką jis kalba, bet tai neatrodė kažkas, ką norėčiau pabandyti. Šiandien suprantu, jog jis kalbėjo apie mano įveikos metodus. Kai pradėjau svarstyti kai kurių iš jų atsisakymą, greitai pastebėjau, kad turiu su pasitikėjimu susijusių problemų. Man terapijos kabinetas tapo mažyčiu pasaulėliu, kur galiu išbandyti savo naujus įrankius, naujas mintis, naujas viltis ir svajones. Tai taip pat vieta, kur galiu stoti akistaton su savo baimėmis, savo klaidingais įsitikinimas ir netiesa apie savo gyvenimą bei tuo, kas man iš tikrųjų gyvenime nutikę.

Priėmus sprendimą nuoširdžiai pasinerti į gijimo procesą, tuojau pat iškilo mano baimės, o mano su pasitikėjimu susijusios problemos matėsi ryškiau nei bet kada. Pirmosios baimės gyventi naujame pasaulyje buvo susijusios su mano nauju pasaulėliu – su terapija ir terapeutu. Pirmiausia aš turėjau žinoti, kad prireikus aš galiu iš terapijos kabineto pabėgti. Kiekvieną sesiją aš žvalgydavausi pabėgimo maršrutų. Kambarys turėjo dvejas duris: vienos vedė laukan, į gražų sodą, o kitos – paprasčiausiai iš kabineto. Aš užsitikrindavau, kad jeigu man reikėtų bėgti, tai galėčiau pasiekti duris, vedančias į sodą. Kartais sėdėdavau ant savo plaštakų, nes maniau, jog galiu pradėti elgtis smurtingai. Bijodavau pykti, bijodavau „pasielgti blogai“, ir bijodavau, kad jeigu pasielgsiu blogai, tai savo terapeutui nebepatiksiu. Negalėjau atsipalaiduoti; buvau įsitikinusi, kad pasielgsiu neteisingai, ir kad jeigu taip nutiks, tai tada ir jis pasielgs neteisingai. Aš terapeuto bijojau, bet kartu mačiau jį kaip savo paskutinę viltį. Žvelgiant atgal, mano terapijos nuotykiai buvo mažytis veidrodis, atspindintis mano gyvenimą. Iš išorės viskas atrodė puikiai, bet viduje buvo chaosas.

Mano terapeutas parodė man pabėgimo maršrutus. Aš nervingai šypsojausi. Viena mano dalis mąstė, ar jis žino, kad jau esu suplanavusi savo pabėgimo maršrutą, kas reikštų, jog jis žino, kad juo nepasitikiu, o tai gali jį įžeisti ar supykdyti; kita mano dalis tuojau pat susimąstė apie tai, kodėl jis man parodė pabėgimo maršrutus. Ar jis elgsis kaip nors, kad man reiks bėgti? Ar jis apgaule privers mane juo pasitikėti? Jis man pasakė, kad pasitikėjimas atsiranda laikui bėgant ir kad aš neprivalau juo pasitikėti kol jaučiuosi nepakankamai patogiai. Žvelgiant atgal, jo paaiškinimas buvo tikrai geras, bet aš mintyse jo žodžius supratau taip, kad neturėčiau juo pasitikėti, nes jis žmogus ir man gali tekti bėgti. Lankydamasi pas kitus terapeutus, buvau susidūrusi su problemomis. Keli iš jų bandė mane kabinti arba aiškiai parodė, kad aš juos traukiu. Viena mano dalis buvo įsitikinusi, kad tą potraukį sukėliau aš ir kad taip sabotavau bet kokią pagalbą, kokią tik jie man galėjo suteikti. Bijojau, kad tai vėl gali pasikartoti. Norėjau pagalbos, bet netikėjau, kad kas nors man gali padėti; be to, netikėjau, jog pagalbos nusipelnau.

Nors ir buvau suplanavusi pabėgimą, jeigu jo prireiktų, bet kartu buvau įsitikinusi, jog prireikus juo tikrai nepasinaudočiau. Praeityje aš tiek daug kartų esu sustingusi, jog netikėjau, kad galiu save apsaugoti.

Aš norėjau gyti, bet to bijojau. Norėjau kažkuo pasitikėti ir gauti pagalbos, bet gyvenime nuolat įsitikindavau, kad žmonėmis pasitikėti galima retai. Esant tokioje padėtyje ieškoti konsultacinės terapijos yra sudėtinga, nes šios su pasitikėjimu susijusios problemos ir prieštaringas mąstymas labai trukdo. Terapeutas negali tau padėti, jeigu tu nepasakai ar negali pasakyti, kas vyksta, bet dažnai problema būna ta, – taip tikrai buvo mano atveju, – kad žmogus nežino, kas jam negerai, o aš buvau įsitikinusi, jog problema esu aš. Aš bijojau pasakoti savo gyvenimo istoriją, manydama, kad terapeutas gali patvirtinti, jog problema iš tiesų esu aš. Ir vėlgi, bijojau, kad jam nepatiksiu, jis dėl to mane atstums ir taip prarasiu paskutiniąją savo viltį. Taip pat bijojau, kad jam patiksiu (nederamai). Visos mano mintys buvo dvejopos, nors aš jų tuomet sąmoningai net ir nesupratau. Sukausi ratais, visos mano mintys sukosi ir sūkuriavo mano galvoje; dauguma jų buvo prieštaringos vienos kitoms. Turėjau išsiaiškinti daugybę dalykų, ir būdavo dienų, kai norėdavosi pasiduoti – „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti“.

Viskas buvo sunku. Mano terapeutas kažkokiu būdu pasirinko vieną dalyką ir pradėjome nuo jo. Gijimo procesas iš tiesų buvo nepaprastai sunkus, bet didžiulio noro gyti ir kai kurių terapeuto žodžių kombinacija pasėjo vilties išgyti sėklelę ir netgi vilties pasiekti pilnatvę sėklą, o tai padėjo man nesustoti. Aš už savo gyvenimą kovojau truputėlį daugiau nei kad kovojau su gijimo procesu. Galiausiai su gijimo procesu kovojau vis mažiau ir mažiau. Po truputėlį terapija ėmė padėti, aš tapau stipresnė, išmokau jausti ir susitvarkyti su problemomis. Išmokau klausytis savo prieštaringų minčių ir išsiaiškinti, kas kiekvienoje pusėje yra tiesa ir netiesa. Išmokau sustabdyti sukimąsi ir išsiaiškinti savo mąstymą. Tai neįvyko greitai, bet įvyko!

Mano terapeutas man pasakė, kad rasime brangakmenį, kuris būtų išskirtinis man, brangakmenį manyje. (Tada pagalvojau, kad tai jam reikalinga terapija, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galva.) Tačiau ir vėl jis buvo teisus. Savyje radau brangakmenį. Ir žinote ką? Mes visi jį turime.

Gyvenimas daug spalvingesnis be sukimosi.

Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Disfunkcionalios šeimos mokymai ir šešiamečio baimės“

2013-10-24T14:58:00.001+03:00

Disfunkcionalios šeimos yra disfunkcionalios nuo pat pradžių. Mes iškart galime to nesuprasti, nes neturime jokios kitos pažiūrų sistemos. Kai pažvelgiame atgal į savo gyvenimą, nesuprantame, kad esame įstrigę savo vaikystės baimėse. Šiek tiek apie tai kalbėjau paskutiniame įraše „Disociatyvi asmenybė kaip įveikos metodas“.

Jausti jausmus yra labai baisu, ypač nesuprantant, kad juos jauti per vaiko baimių prizmę. Kiek senesniame įraše vartojau urvo analogiją rašydama apie tai, kaip orientavimasis gijimo metu dažnai atrodo tarsi ėjimas apgraibomis per aklinai tamsų urvą nešantis prožektorių, kuris nuolatos mirkčioja.

Žvelgiant į visa tai iš išorės, iškilo kitoks urvo vaizdinys. Jis man šmėstelėjo mintyse prieš kelias savaites: aš vėsią ir saulėtą dieną sėdžiu ant pledo gražioje lauko gėlių pievoje. Tylu ir ramu, esu viena. Mane supa daugybė maisto, kurį valgau abiem rankom tuo pat metu spoksodama į urvo įėjimą su iš baimės išpūstomis akimis.

Kažkas šiame vaizdinyje man nedavė ramybės, ir jis mintyse vis pasikartodavo. Mano spoksojimas išpūstomis akimis atrodė logiškas; aš supratau savo baimę ir nenorą ten grįžti, bet burundukiškas valgymas (kas, vėliau supratau, buvo tiesiog nervinis valgymas) man atrodė keistas. Tai, kad valgiau abiem rankom, man atrodė keista. Kai šis vaizdinys mane aplankė kelias dienas iš eilės, pastebėjau, jog mano pečiai yra apnuoginti ir aš vilkiu trumpą vasarinę suknelę. Mintyse pažvelgusi į šį vaizdinį iš arčiau, pastebėjau kad šiame reginyje esu maždaug šešerių metų amžiaus ir viena sėdžiu gražioje pievoje priešais aklinai tamsų urvą, kuris žymi mano klaidingą įsitikinimų sistemą.

Nors ir jau buvau susigrūmusi su daugybe „nežinomybės baimių“, bet stoti akistaton su urvu man kažkodėl buvo nepaprastai baisu, kol nesuvokiau, jog esu šešerių; mintyse bandžiau susigrumti su savo baime – su daugybe netiesos ir klaidinga įsitikinimų sistema – būdama šešerių metų vaiku!

Manau, šis pavyzdys tinkamai iliustruoja gijimo procesą. Mes dažnai galvojame, kad su savo sunkumais grumiamės būdami tokio amžiaus, kokio tuo metu esame. Tačiau spręsdami dalykus, nutikusius vaikystėje, mes, panašu, naudojamės tuo pačiu mąstymu, kurį turėjome to įvykio metu ir dėl kurio klaidingas įsitikinimas ir susiformavo.

Suvokimas, kad stoviu akistatoje su baimę keliančiu klaidingu įsitikinimu, kuris susiformavo, kai buvau šešerių, padeda man būti su savimi švelnesnei. Galiu su savimi pasikalbėti ir patikinti savo vidinį vaiką, kad jis ne vienas. Sąmoningas savo mąstymo / amžiaus suvokimas taip pat padeda man suprasti, kada ši konkreti baimė prasidėjo; buvau maždaug šešerių ir tuomet mano mama pradėjo man aiškinti, kas yra seksualumas. Mūsų mamos-dukters santykiai turėjo ydingus pamatus. Dar vienas to, kad mąstydamas sąmoningai suvoki savo amžių, privalumas yra tai, jog užuot į savo baimę susigrumti su dar viena problema žvelgusi iš suaugusiojo perspektyvos ir priekaištavusi sau, kad vis dar turiu šitų sunkumų, aš galėjau suprasti, jog į visa tai žvelgiu su šešiamečio vaiko mintimis, baimėmis ir suvokimu – šešiametės, kuri buvo mokoma, kad jos išvaizda ir seksualumas jai pravers pasaulyje, kuriame ji dar nebuvo pasiruošusi gyventi. Man susiformavo baimė, kad atrodau nepakankamai graži, ir kadangi taip pat buvau patyrusi seksualinį smurtą, tai man išsivystė ir baimė atrodyti per daug gražiai. Galėjau suprasti painiavą, vis dar esančią manyje. Galėjau su palengvėjimu atsikvėpti, nes dabar žinau, kad stoviu akistatoje su urvu būdama šešerių metų amžiaus; kad šis procesas man nėra naujas; ir kad žinau, kaip būti sau tinkama mama ir tėčiu, taip padedant sau ir savo šešiamečiui vaikui tinkamai užaugti.

Pakilimas tęsiasi...
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Disociatyvi asmenybė kaip įveikos metodas“

2013-10-21T18:20:00.000+03:00

Kai grumiamės su psichikos sveikatos problemomis, dažnai suprantame, kad jausmų vengimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums susiformavo turimi įveikos* metodai. Kartais jausmų vengimas yra vienintelis būdas išgyventi traumą. Savo gijimo proceso metu supratau, kad mano disociatyvus asmenybės sutrikimas buvo vienas iš būdų, kurį naudojau kaip įveiką visiems sunkumams. Mano asmenybė buvo fragmentuota, susiskaldžius į alter asmenybes, kad nereikėtų jausti, nes „jie“ (mano alter asmenybės) tai darė už mane.

Aš asmenybės susiskaldymą suprantu taip: kai vaikas patiria trauminį įvykį, su kuriuo susitvarkyti jam yra per sudėtinga, gimsta nauja asmenybė, kuri prisiima atsiminimus bei jausmus ir tam tikra prasme yra atskira nuo pagrindinės asmenybės. Mano atveju, tos kitos asmenybės pradėjo už mane tvarkytis su tam tikromis situacijomis. Pavyzdžiui, būdama dvidešimt kelerių daug keliavau, ir buvo viena alter asmenybė, kuri mane užvaldydavo ir užsiimdavo visais tais oro uosto nuotykiais. Aš nesupratau, kad turiu tą kitą asmenybę, bet suvokiau, jog keliaudama esu visai kitokia. Aš nepaprastai pasitikėdavau savimi ir nesuprasdavau, kodėl, po galais, taip jaučiuosi. Tapusi visavertė, net ir šiandien būdama oro uoste jaučiuosi keistai ir nemaloniai.

Skirtingos asmenybės tvarkydavosi su skirtingomis situacijomis. Man disociatyvus asmenybės sutrikimas pasireiškė šitaip. Kai pajusdavau baimę ar netgi nepatogumą, atsijungdavau nuo savęs ir nuo situacijos, o mane užvaldydavo alter asmenybė. Alter asmenybių tikslas buvo apsaugoti mane, mano baimes ir mano jausmus. Aš negalėdavau susitvarkyti su savo gyvenimu, todėl jos man padėdavo. Jos prisiimdavo jausmus ir prisiminimus, tarsi jie būtų atskiri nuo tikrosios manęs.

Tai turi savo gerąją pusę: tos alter asmenybės padėdavo man sėkmingai susitvarkyti su problemomis, jos padėjo man išgyventi. „Jos“ už mane susitvarkydavo su viskuo, o kai tapau vyresnė, keletą jų net atpažinau ir įvertinau, vadindama jas radikaliomis savo asmenybės pusėmis. Jos man padėdavo patekti ten, kur eiti būdavo per baisu, jos padėdavo man padaryti dalykus, kurių imtis bijodavau.

Tai taip pat turėjo ir neigiamą pusę: mano gyvenimas buvo betvarkė, aš buvau nelaiminga, o visko esmė buvo ta, kad netgi su savo alter asmenybėmis aš savo sunkumų įveikti nesugebėjau. Sąmoningai atpažinusi tam tikras savo asmenybes, kai kurių iš jų bijojau, o dalykai, kuriuos aš-jos darydavome, mane neretai gąsdindavo. Didžiąją laiko dalį buvau pasimetusi, o mano galvoje buvo daug triukšmo ir pokalbių. Niekada nesijaučiau savimi ir man reiškėsi tos apsimetėliškos problemos. Kartais elgdavausi taip, kaip „aš“ niekada neišelgčiau, ir tai mane nepaprastai glumino.

Kai pažiūriu atgal į savo gyvenimą su daugybe asmenybių, jis atrodo nepaprastai miglotas, tarsi būčiau apsvaigusi nuo narkotikų ar panašiai. Mano gyvenimas buvo pakvaišęs ir varginantis, o kai ištekėjau ir pradėjau gimdyti vaikus, taip bijojau savo keisto elgesio, kad visiškai užsisklendžiau ir galiausiai nebenorėjau nieko daryti ir niekur eiti, o pasikartojantys depresijos epizodai, lydėję mane beveik visą gyvenimą, dar labiau pablogėjo.

Kai pasiryžusi stoti akistaton su savo disociatyviu elgesiu galiausiai pradėjau terapiją, siaubingai bijojau išmokti gyventi be disociacijos, bet tuo pat metu buvau pavargusi nuo nuolatinio nuovargio bei pasimetimo. Aš buvau praradusi viltį kada nors gyventi be depresijos ir nemaniau, jog depresija ar disociacija yra įveikos metodai. Tam tikra prasme jaučiausi pralaimėjusi, ir, manau, kartu su pralaimėjimu nusimečiau ir savo šarvus, kuriais buvau apsidangsčiusi, savo įveikos metodus ir sienas, kuriomis buvau apsistačiusi, kad savo tikrąjį aš apsaugočiau nuo pasaulio. Pasidaviau ir tai, manau, labai mane priartino prie išgijimo.

Paaiškėjo, kad įveikos metodai reikalauja labai daug pastangų! Daug lengviau būti vientisa, visaverte asmenybe. Stodama akistaton su savo praeitimi ir išjausdama tuos jausmus, sugebėjau gyti. Pagrindinė priežastis, kodėl man reikėjo tiek daug įveikos metodų, buvo manyje esantis išsigandęs vaikas. Aš vis dar į pasaulį žiūrėjau bejėgio vaiko akimis, kadangi dėl vaikystėje patirtų aplinkybių nebuvau tinkamai suaugusi. Pažvelgusi į savo įsitikinimų sistemas, galėjau grįžti atgal ir būti sau tinkama mama ir tėtis, o tai padėjo man užaugti ir pradėti žiūrėti į pasaulį suaugusiojo akimis. Kai po truputį pradėjau matyti praeities duženas, vertinti jas adekvačiai ir statyti naujus pamatus, ilgainiui man visi tie įveikos metodai tapo nebereikalingi ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.

Irkis pirmyn – tu to verta(-s)!
Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Interviu su Alice Miller: jaučiantis vaikas (visas interviu)

2013-10-18T15:01:00.000+03:00

Žemiau esantis tekstas yra 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

-----
Kada supratote, kad pagarba vaikui bus jūsų dėmesio centre?

Nuo pradžių, manau, nuo pat vaikystės, ieškojau atsakymo, kodėl žmonės elgiasi taip iracionaliai. Visada norėjau suprasti ir išsiaiškinti. Iš mamos daug informacijos negavau, nes ji sakydavo: „Yra taip ir taip, ir viskas.“ Jeigu paklausdavau, ji niekada man nepaaiškindavo. Vaikystėje buvau labai vieniša.

Man buvo turbūt penkeri, kai pamačiau moterį su vaiku. Tai mergaitei buvo 3 ar 4 metai. Ji nugriuvo ir susižeidė. Jos mama, kuri kalbėjosi su kita motina, trenkė savo dukrai tik dėl to, kad ji grįžo verkdama ir su kraujuotais keliais. Atsimenu, koks klausimas man tada kilo: „Tas vaikas patyrė dvigubą žalą: pirma, nes nugriuvo; ir po to nuo mamos. Kodėl ji nubaudė savo vaiką? Mergaitė nekalta – jai reikia mamos pagalbos, o ne bausmės.“

Ar uždavėte šį klausimą savo mamai?

Ne, neišdrįsau, bet nuo šio klausimo viskas prasidėjo. Tada mačiau karą ir galvojau, kodėl žmonės jaučia tiek daug neapykantos ir elgiasi taip absurdiškai. Tam turi būti kažkokia paslėpta priežastis, spėjau. Atsakymo neradau nei filosofijoje, nei psichoanalizėje. Jį radau tik vėlesniais savo gyvenimo metais, kai stojau akistaton su savyje esančiu vaiku ir pradėjau klausytis savo klientų viduje esančių vaikų.

Turėjau pamiršti teorijas. Net Freudas sako, kad jeigu vaikas susižeidžia, tai kaltas jis. Visada kaltas vaikas. Mama mano vaikystės prisiminimuose yra pikta, kad vaikas kelia problemų, kai ji nori pasikalbėti su drauge. Aš tą supratau, nes buvau penkerių ir tada nežinojau jokių teorijų. Suaugusieji to nesupranta. Jie išmoksta teorijų, kurios paslepia pačius akivaizdžiausius paaiškinimus, ir jie tomis teorijomis tiki.

Žinote Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“? Manau, mano vaidmuo visuomenėje (ir psichoanalitikų bendruomenėje) dabar yra būtent toks: pasakyti, kad karalius nuogas. Ir daugelis dabar sako: „Ach, aš toks dėkingas, nes aš irgi tą žinojau, bet neišdrįsau pasakyti.“ Tačiau yra ir kitų, kurie sako, jog karalius su rūbais, nes jie bijo prarasti turimą galią.

Savo knyga „Gabaus vaiko drama“ norėjau pasiekti specialistus, savo kolegas; taigi, joje kalbėjau psichoanalitine kalba. Dabar tokios kalbos nebevartoju: nebebandau pasiekti žmonių, kurie turi tokį patį išsimokslinimą kaip aš. Net jeigu jie ir neigia tai, apie ką rašau, jų klientai sako: „Ji rašo apie tai, ką patyriau aš. Aš suprantu, apie ką ji kalba.“

Kodėl kai kurie specialistai neigia tai, ką sakote?

Nes jie negali priimti realybės. Žinote, nutiko vienas įdomus dalykas. Pirmą kartą apie šias idėjas kalbėjau tada, kai maždaug trims šimtams psichoanalitikų kalbėjau apie psichoanalitikų narcisizmą. Jie buvo nustebę, nes labai neįprasta, kad kolega palaikytų vaiko pusę. Iš pradžių jie reagavo natūraliai, paprasčiausiai buvo dėkingi ir per daug savo jausmams nesipriešino. Jie man padėkojo ir pasakė: „Bet iš kur tu žinojai, kad mano gyvenimas buvo toks, apie kokį kalbėjai?“ Aš atsakiau: „Aš kalbėjau apie savo pačios gyvenimą.“ Daug vyrų ašarojo. Tuomet aš pabandžiau tą straipsnį publikuoti vokiškame specialistų referuojamame žurnale, bet redaktoriai jį atmetė. Pasipriešinimas jau buvo susiformavęs. Jie mano straipsnį atmetė, nes jie turėjo į viską žiūrėti taip pat kaip Freudas; kitu atveju būtų buvę per daug baisu ar pavojinga. Tarptautinė psichoanalitikų bendruomenė (International Analytic Society) straipsnį publikavo Tarptautiniame psichoanalizės žurnale (International Journal of Psychoanalysis). Bet vokiškas specialistų referuojamas žurnalas Psichika (Psyche) atsisakė. Vokiečiams šis straipsnis buvo per daug provokuojantis.

Kokie buvo tie provokuojantys dalykai?

Kad neurozė ir psichozė atsiranda dėl užgniaužtų jausmų, kurie yra reakcija į traumą. Vaiko pyktis ir visi kiti mums nepatinkantys jausmai yra reakcijos į patirtą smurtą.

Šiandien mes žinome, kad smurto prieš vaikus yra labai daug. Anksčiau apie tai kalbėti buvo negalima. Vaikas privalo užgniaužti prisiminimus apie smurtą ir neigti skausmą, kad galėtų išgyventi; kitaip skausmas jį nužudytų.

Ar tai gali būti nutikę taip anksti vaikystėje, kad žmogus žodžiais skausmo apsakyti negali, jo nesupranta ar neturi tam leidimo?

Žodžius reikia surasti. Gera terapija turi padėti klientui evoliucionuoti iš „nebylaus vaiko“ į „kalbantį vaiką“. Jeigu trauma buvo labai ankstyva, vaikas negalėjo rasti tam žodžių arba jo aplinka buvo tam per daug priešiška. Bet jeigu dabar, terapijoje, turite terapeutą, kuris yra jūsų sąjungininkas, jūsų sąmoningas liudininkas, matantis tą pirminę jūsų patirtą traumą, tai tampate kalbančiu vaiku. Terapija egzistuoja tam, kad padėtų jums rasti žodžius, kuriuos norėtumėte pasakyti savo mamai ar tėvui apie tai, kaip jautėtės tada, kai jie jus nuskriaudė, arba kaip jautėtės, kai negalėjote kalbėti – netgi tai.

Ką turite omenyje sakydama „sąjungininkas“?

Tai žmogus, palaikantis vaiko pusę. Visada. Terapeutas negali sakyti, kad tėvai buvo nestabilūs, bet norintys gero, nes tokiu atveju jis palaiko suaugusiuosius. Jeigu vaikas mano, kad tėvai, kurie elgėsi taip keistai ir jį pažemino, norėjo jam gero, tai jis negali jausti skausmo ir tada jis simpatizuoja savo tėvams, užuot simpatizavęs sau. Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas daro žalą, ir šio fakto pakeisti neįmanoma. Mušamas vaikas jaučiasi pažemintas, pasimetęs, vienišas; ir tokiu būdu jis mokomas jausti gėdą, nes jam sakoma, kad jis yra blogas. Mes bijome pasakyti, kad smurtas prieš vaikus yra nusikaltimas, nes norime apsaugoti tėvus nuo jų katės. Bet palaikydami tėvų aklumą mes jiems nepadedame, nes tokiu būdu išduodame vaiką, esantį tų tėvų viduje.

Kaip susitvarkyti su gijimo proceso metu jaučiamu skausmu?

Skausmas yra kelias į tiesą. Neigdamas, kad vaikystėje buvai nemylimas, tu sumažini savo skausmą, bet tada sau meluoji. Ir tuomet visą gyvenimą bandai užsitarnauti meilę. Terapijos metu skausmo vengimas sukuria kliūčių. Ir niekas negali pripažinti, kad jais buvo nesirūpinama ar kad jų nekentė, ir nejausti kaltės. „Tai aš kaltas, kad mano mama yra žiauri. Aš ją įsiutinau; ką turiu padaryti, kad ji mane mylėtų?“ Todėl bandoma elgtis taip, kad ji tave mylėtų. Ta kaltė iš tikrųjų apsaugo nuo siaubingo suvokimo, kad esi pasmerktas turėti motiną, kuri negeba mylėti. Tai yra daug skausmingiau nei galvoti: „Ai, ji yra gera mama, aš tiesiog esu blogas.“ Kadangi tokiu atveju galima bandyti kažką padaryti, kad gautum meilės. Bet tai netiesa; meilės užsitarnauti neįmanoma. Ir kaltės jausmas dėl to, kaip su tavimi buvo elgiamasi, tik sutvirtina tavo aklumą ir neurozes.

Yra gydymo būdų, kai klientai daug verkia – jie kenčia – bet nekalba. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuriame klientas valandą laiko liejo savo skausmą dėl gimimo, bet apie tai nekalbėjo. Tik vėliau jis papasakojo, kaip jautėsi. Bet aš manau, kad išgyvenant skausmą yra svarbu kalbėti, verbalizuoti. Net jeigu klientas jautėsi tarsi būtų gimdoje, jis galėjo pabandyti pasikalbėti su mama ir pasakyti, ką jaučia. Terapiniame procese jausmų ir jų verbalinės išraiškos sąsają yra nepaprastai svarbi. Bet tai neįmanoma be kito pagalbos; žmogus turi jausti, kad yra kažkas, kas supranta, kaip jis jaučiasi, kas jį palaiko ir patvirtina jo išgyvenimus. Jeigu vaikas yra patyręs seksualinį smurtą ir terapeutas šio fakto neneigia, tai kliento viduje gali atsiverti daug dalykų. Terapeutas privalo nekišti atleidimo, kitaip klientas skausmą užgniauš. Jis nepasikeis, o užgniaužtas įniršis ieškos atpirkimo ožio.

Ar manote, kad vaikas neturi praeities, kad jis gimsta pasaulyje kaip tuščia lenta, kurioje jo patirtys įrašo jo asmenybę?

Ne, nemanau. Vaikas atkeliauja iš gimdos turėdamas patirčių, kurias išgyveno būdamas gimdoje. Bet jis negimsta turėdamas projekcijų. Jis gimsta nekaltas ir pasiruošęs mylėti. Ir vaikas geba mylėti – daug labiau nei tai geba suaugusieji. Mintis apie vaiką kaip apie mylinčią būtybę sukelia didžiulį pasipriešinimą, nes mes esame išmokę ginti savo tėvus ir kaltinti save dėl visko, ką jie padarė.

Kaip šį savo požiūrį atspindite savo rašymo stiliumi?

Aš bandau pasiekti skaitytojo viduje esantį vaiką, leisti jam jausti. Savo stilių matau kaip krūvą raktų. Kiekvienas gali pasiimti po raktą, atidaryti savo duris ir ten kažką rasti. Arba gali pasakyti: „Ne, pro šias duris eiti nenoriu; raktą grąžinsiu.“ Bandau sukelti jausmus, vaizdinius. Tokiu būdu siūlau raktus nuo kiekvieno asmeninės patirties. Tuomet gali pažvelgti į savo vaikus ir pasimokyti iš jų, o ne iš manęs. Kadangi iš tikrųjų pasimokyti gali tik iš savo asmeninės patirties.

Savo pirmose studijose rašiau labai abstrakčiai; norėjau suprasti pačias abstrakčiausias idėjas: Kanto, Hegelio, Markso. Mano filosofijos disertacija buvo labai abstrakti. Dabar aš matau, kad kiekvienas filosofas privalo pastatyti didžiulį, didžiulį pastatą, kad nejaustų savo skausmo. Netgi Freudas.

Kodėl nusprendėte tapti autore ir lektore?

Noriu informuoti žmones, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, bet pats būtų nepatyręs smurto. Manau, šis suvokimas yra nepaprastai svarbus ir gali padėti suprasti daugybę dalykų. Kaip psichoanalitikė, savo suvokimais negalėjau pasidalinti su niekuo iš savo profesijos. Tai buvo neįmanoma, ir aš turėjau suprasti, kodėl taip yra. Todėl parašiau trečiąją knygą „Privalai nepastebėti“ (Thou Shalt Not Be Aware). Ir aš vėl buvau vaikas, kuris mato tiek daug žmonių, garbinančių nuogą karalių. Norėjau suprasti ir tai – jų motyvus. Kodėl jie to nepastebi?

Tuomet atsirado žmonių, kurie susidomėjo mano darbais. Ashley Montagu patvirtino mano požiūrį į vaiką, taip pat gavau patvirtinimą iš kitų rašytojų, rašiusių apie smurtą prieš vaikus. Montagu atsiuntė man savo knygą Growing Young, kurioje jis cituoja žymų britų psichoanalitiką Edwardą Gloverį. Gloveris visiškai normalų kūdikį aprašo taip: „egocentriškas, godus, purvinas, smurtingo charakterio, turintis destruktyvių įpročių, turintis stipriai į seksą orientuotų tikslų, pasižymintis dramatišku požiūriu, turintis tik labai primityvų realybės suvokimą, neturintis sąžinės, į visuomenę – kurią žymi šeima – žvelgiantis oportunistiškai, nepaisančiai, dominuojančiai ir sadistiškai.“ Todėl kai normalų kūdikį palyginame su nusikaltėliu-psichopatu, vaikas dėl visų praktinių priežasčių atrodo tarsi užgimęs nusikaltėlis. Toks požiūris yra pavojingas žmonijai. Mes kaip pretekstą vaikui užklijuojame visuomenės normas, kad jis atrodytų „kaip žmogus“. Tai yra froidiškasis požiūris į kūdikį. Melanie Klein taip pat vaiką matė kaip destruktyvią būtybę. Kartą kalbėjau su kleiniškosios analizės atstove, miela jauna moterimi, ir ji pasakė: „Ar tau neteko matyti destruktyvių kūdikių?“ Aš paklausiau: „Ką turi omenyje?“ Ji atsakė: „Mažų brolių ar seserų, kurie trankosi.“ Ir aš pasakiau: „Kodėl tave tai taip stebina toks žaidimas? Kūdikis nesupranta. Bet jeigu tu manai, kad tai neteisinga ar blogai, tai jis jausis neteisingai ir blogai, nesupras, o galiausiai nuo streso taps destruktyvus.“ Manau, kad priklausomai nuo to, kaip mes su kūdikiais elgsimės, jie taps arba geri, mylintys ir pasitikintys, arba nekenčiantys ir destruktyvūs.

Ar iš kleiniškosios analizės atstovų sulaukėte kokios nors reakcijos į savo veikalus?

Kartą man parašė olandų psichiatras, kleiniškosios mokyklos atstovas: „Iš pradžių tai, ką rašote, man atrodė siaubinga, viską, ko buvau išmokęs, apvertė aukštyn kojom ir mane išgąsdino. Bet dabar jaučiu dėkingumą. Kiekviena diena ligoninėje yra nuostabi. Kiekvienas pacientas turi savo istoriją, ir iš kiekvienos jos galiu pasimokyti.“

Kai sakau, kad mėgstu atverti akis ir išplėsti ausis vaiko kančiai, omeny turiu panašiai tą patį, ką [Frederickas] Leboyeris padarė dėl kūdikio. Tiek daug žmonių matė, kaip vyksta gimimas, bet niekas nematė, kad vaikas kenčia, verkia iš fizinio skausmo. Niekas nesugebėjo simpatizuoti vaikui. Žmonės buvo įsitikinę, kad gimus verkti yra būtina. Leboyeris teigė, kad šis skausmas yra nebūtinas. Jis sakė: „Galiu įrodyti, kad gimęs vaikas po kelių minučių šypsosis.“ Daugelis motinų žino, kad jis teisus, bet specialistai nežino ir vis tiek trukdo motinoms sukurti savo naujagimiui malonią gimimo patirtį. Jie prieš 30 metų išmoko, kad gimęs vaikas privalo rėkti ir jam reikia trenkti, ir jie vis dar įsitikinę tuo, ką yra išmokę.

Tas pats tinka ir kalbant apie mano veikalus. Kad apsaugotų tai, ką yra išmokę, specialistai ignoruoja tai, ką aš jiems rodau. Ką Leboyeris padarė dėl kūdikio, aš bandau padaryti dėl vyresnio vaiko: paaiškinti jo elgesį, priartinti kitus suaugusius prie jo kančios, kurią jie neigia; paaiškinti, kaip jis jaučiasi, ir tokiu būdu išvengti galimo smurto prieš vaikus ateityje. Kol mes neigiame smurtą prieš vaikus, tol negalime jo sustabdyti. Mes paprasčiausiai vadiname jį auklėjimu. Aš bandau klausytis vaiko balso, padėti kitiems pastebėti vaiko jausmus; jausmus, su kuriais pirmą kartą stojau akistaton, kai pradėjau piešti.

Manote, kad piešimas jums padėjo atverti daugybę jausmų?

Taip, aš galėjau pradėti be teorinių žinių, be bagažo, kaip vaikas. Ir iš pradžių buvo labai smagu. Žinojau, kad kažką sukursiu, kažkas iš to išeis. Taip ir buvo. Pirmieji penkeri piešimo metai leido man nesivaržant parašyti „Gabaus vaiko dramą“. Aš žaidžiau su mintimis. Ir kai piešdama pajutau kūrybingumą, tapau kritiškesnė teorijoms, kurias buvau išmokusi.

„Gabaus vaiko dramoje“ jūs užgniaužtus jausmus susiejate su gyvybingumo praradimu. Ar jūsų buvo tokia pat patirtis?

Taip, pajausdama gyvenimo skausmą atgavau gyvybingumą. Pirma skausmas, tada gyvybingumas. Kaina, kurią sumokame už jausmų užgniaužimą, yra depresija. Taip pat turėjau pasipriešinti įprastiniam mokymuisi. Jeigu esi verčiamas kažką daryti, smagu nebus. O, man svarbiausia sąlyga kūrybingumui buvo smagumo jausmas. Aš kažko išmokdavau tada, kai žaisdavau su spalvomis. Bet stengiausi nesimokyti apie spalvas skaitydama teorijas, esančias knygose. Mano manymu, piešimas, sapnavimas, svajojimas ir rašymas turi kažką bendro. Aš piešiu taip, kaip sapnuoju ar svajoju. Turiu daug impulsų ir asociacijų. Niekada neturiu plano, koncepto, ką noriu daryti. Kartais konceptą turiu, bet negaliu jo realizuoti, nes piešdama pradedu svajoti apie kažką kita ir savo planą pamirštu. Iš pradžių mano stilius buvo daugmaž naratyvinis. Norėdavau papasakoti istoriją arba manyje esanti istorija norėdavo būti papasakota. Dabar yra maždaug taip: man reikia šitos spalvos, šitos formos, šitos linijos. Tai yra improvizacija. Sakyčiau, piešiu kaip džiazo muzikantas.

Nesistengiu sukurti šedevro, net nesistengiu nupiešti puikaus darbo. Laimei, man savo piešinių pardavinėti nereikia. Aš paprasčiausiai stengiuosi, kad mano darbai mane vestų toliau ir toliau į tiesą. Kartais savo piešinius sunaikinu. Aš juos keičiu ir keičiu, net jei prieš tai jie atrodė gražiau. Galiausiai būnu patenkinta, kad perteikiau tai, ką norėjau perteikti. Man nerūpi, ar žmonės tai išgirs ar išpeiks. Piešdama aš jaučiuosi visiškai laisvai. Turiu savo paletę, popierių; ir niekas negali man pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai.

Ar žavitės Goya ir Turneriu?

Aš jais neseku, tačiau jie yra tikro, puikaus menininko pavyzdžiai. Abu jie yra sėkmingi ir vertinami. O tada jie visiškai netikėtai pakeičia savo stilių. Goya, kūręs nuostabius portretus, ima piešti vaiduoklius ir savo vidinį pasaulį. O Turneris pradeda piešti šviesą. O kai žmonės pradėjo sakyti: „negerai, anksčiau tavo darbai būdavo geresni“, jiems nerūpėjo; jie darė taip, kaip jiems atrodė geriausia. Todėl man jie yra drąsos pavyzdžiai.

Taip nekartą darė ir Picasso. Išeiti iš to, kas daugeliui žmonių yra patogu – būti geram, talentingam, garbinamam, garsiam, o tada viską pamesti ir eiti savo keliu – daugumai yra nepaprastai baisu. Tačiau aš turėjau tai padaryti, kad pajusčiau save, kad tapčiau laisva. Kitaip jausčiausi tarsi kalėjime.

Kas yra jūsų herojai?

Kuo vyresnė tampu, tuo mažiau turiu herojų. Net Freudas ilgą laiką buvo ne herojus, o tėvo figūra. O kai supratau, kad jis neigia tiesą, jis mano gyvenime prarado net ir šį vaidmenį. Nebegaliu nieko idealizuoti, kaip kad tą dariau prieš 20 ar 40 metų. Kai mokiausi, didžiulė figūra buvo Sokratas, nes jis kvestionavo tiek daug dalykų. Man taip pat patiko Montaigne; patiko Kafka; dievinau Sheakspeare‘ą. Dabar taip lengvai romanų skaityti nebegaliu. Man pasidaro nuobodu, jei pamatau, kad kažkas yra netiesa. Man patinka raportai apie vaikystę, jeigu jie parašyti nuoširdžiai, o tai pasitaiko labai retai. Vaikystė siūlo raktus nuo visos asmenybės. Esu parašiusi ne vieną esė apie Nietzsche, Picasso, Käthe Kollowitz [vokiečių ekspresionistė] po to, kai atradau faktų apie jų vaikystę, padėjusių į jų darbus pažvelgti per kitą prizmę. Neįtikėtina, jog į šiuos svarbius faktus buvo nekreipiama dėmesio. Tų esė vis dar nepublikavau, nes neturėjau laiko sudėti jų į knygą. Esu pavargusi nuo knygų leidybos. Man labai patinka rašyti, bet nepatinka publikavimo procesas. Jis atima labai daug laiko ir nėra kūrybinis.

Kada pagaliau nusprendėte parašyti „Gabaus vaiko dramą“?

Oi, buvo juokingai. Iš tikrųjų, to nenusprendžiau. Kaip minėjau, paruošiau straipsnį konferencijai; po to parašiau dar vieną apie depresiją. Kai vokiečių specialistai atsisakė išspausdinti pirmąjį, parašiau trečią straipsnį ir iš viso to padariau knygą. Nors ir parašyta per tris savaites, tai buvo 20 metų patirties išraiška. Išsiunčiau ją į mažą Šveicarijos leidyklą, kuri pasakė, kad jų tai nedomina ir kad jie „apie narcisizmą“ jau yra išleidę 4 knygas. Tuomet juodraštį išsiunčiau į „Suhrkamp“, vokišką leidyklą, su kuria bendradarbiauju dabar. Kitą dieną man paskambino redaktorius ir pasakė: „Prašau palaukti ir po 3 dienų sudarysime sutartį. Tai neįtikėtina; tai taip neįprasta.“ O tada leidėjas atvyko su manimi susitikti ir pasakė: „Dažniausiai rankraštį per pietus parsinešu namo. Šįkart negalėjau nusnūsti kaip visada; turėjau pabaigti skaityti. Be to, tądien į darbą nebegrįžau. Jūs padarėte didelį atradimą.“

Ar reakcija į jūsų veikalus įvairiose šalyse yra skirtinga?

Taip. Skandinavijos šalys, Olandija ir Jungtinės Valstijos yra tam liberaliausios ir atviriausios. Daugiausia mano knygų parduota Vokietijoje, bet daugelis vokiečių vis dar auginami pagal nuodingą pedagogiką. Šveicarai taip pat. Yra tiek daug žmonių, kuriems neleidžiama kritikuoti tėvų ar matyti, kad buvo auklėjami nuodingai. Tokie žmonės sako, kad mano veikaluose aprašytas XIX a. auklėjimas. Jie nesuvokia, kad patys vis dar gyvena pagal XIX a. vertybes.

Toks atsakas taip pat yra reakcija į Hitlerio laikus. Hitlerio neigimas yra toks didelis, kad vokiečiai nesugeba pasimokyti iš jo istorijos. Būdamas vaikas, Hitleris neturėjo liudytojų. Švedijoje pagal mano knygos skyrių buvo pastatytas spektaklis „Hitlerio vaikystė“. Ta istorija parodo, kaip šis vaikas ieškojo bendravimo, ilgėjosi žvilgsnio, bet su juo buvo elgiamasi kaip su šunimi.

Panaši į vokiečių reakciją yra ir japonų, bet iš Japonijos sulaukiu ir susivokusių žmonių reakcijos. Jų susivokimas yra nepažeistas tokių teorijų kaip Freudo motyvacijos teorija (drive theory), todėl tokie japonai gali priimti mano tekstus ir panaudoti juos savo gyvenime. Jie gali suvokti visur aplink esantį smurtą prieš vaikus ir padėti.

Už kiekvieno smurtingo veiksmo yra istorija. Išprievartavimo istorija, neigimo istorija. Neigimas yra įstatymas, kuriuo vadovaujamės, bet jį visuomenė vis dar ignoruoja ir specialistai jo netyrinėja. Tačiau neigimas slepia raktą, padedantį mums suprasti, kodėl visiškos nesąmonės mūsų visuomenėje laikomos aukštu standartu; tokios nesąmonės kaip Sigmundo Freudo idėja, kad vaikas traumas susigalvoja.

Ar yra kultūrų, kurios į vaikų auginimą žiūrėtų kitaip?

Nepaisant kultūrų įvairovės, smurtas sutinkamas beveik visose jų. Bet yra kelios, kurios išsiskiria. Pavyzdžiui, vienoje Malaizijos saloje, pavadinimu Senoi, gyvena žmonės, kurių kultūroje smurto nėra. Jie su savo vaikais kiekvieną rytą kalbasi apie sapnus. Jie niekada nėra kariavę. Mūsų kultūra yra kupina smurto, nes vaikystėje mes išmokstame nejausti.

Ką bendrai galvojate apie sapnus?

Sapnai man papasakoja vaikystės istoriją, bet transformuotai. Taip pat juose įsimaišo vakarykštės dienos išgyvenimai. Kartais sapnai atskleidžia užgniaužtas traumas, bet jie taip pat padeda sapnuojančiajam tas traumas įveikti. Sapnai yra kūrybinga jėga, kurią visi mes įgyjame kiekvieną naktį, kai kontrolė sumažėja.

Ar terapija gali padėti kažką pakeisti?

Taip, bet tik tada, jeigu terapijos metu prisikasama prie skausmo, kurį mes esame užblokavę kaltės jausmu. Nuo tada, kai atradau, kad Freudo motyvacijos teorija (drive theory) ne atsitiktinai, bet tikslingai nuslepia smurto prieš vaikus realybę, pradėjau ieškoti naujos psichoterapijos, efektyvios terapijos, kuri būtų paremta visomis šiandien turimomis žiniomis apie smurtą prieš vaikus.

Galima rasti daugybę neatsakingų ir pavojingų metodų ar metodų mišinių, kurie nesuteikia galimybės sistemiškai stoti akistaton su praeitimi. Taikant kai kuriuos iš šių metodų žmonės paliekami vieni su savo neįsisąmonintu skausmu. Tokie klientai pirmiausia patiria smurtą vaikystėje, o vėliau terapijoje. Ir jie bando „padėti“ sau vartodami vaistus ar kitas psichotropines medžiagas, prisijungdami prie sektų ar įvairiausių guru arba ieškodami kitokių būdų, kaip paneigti realybę ir panaikinti skausmą. Vienas iš tokių būdų gali būti politinis aktyvumas.

Ką šiandien patartumėte žmogui, siekiančiam tapti terapeutu?

Pirmiausia pasistenkite atrasti savo pačių vaikystę, o tada šią patirtį įvertinkite labai rimtai. Klausykitės kliento, o ne kažkokių teorijų; sekdami teorijomis, negalite laisvai klausytis. Pamirškite teorijas. Neanalizuokite kliento kaip objekto. Stenkitės jausti ir padėkite klientui jausti, užuot kalbėjęsi apie kitų žmonių jausmus.

Vaikui fantazijos reikalingos, kad išliktų pasaulyje, kad nekentėtų. Tikėkite tuo, ką klientas jums sako, ir nepamirškite, kad užgniaužta realybė yra blogiau nei fantazija. Niekas traumų neišsigalvoja, nes mums traumos nereikalingos, kad išliktume. Tačiau mums nereikalingas ir neigimas. Kai kas iš mūsų už savo neigimą sumokame sunkiais simptomais. Studijuokite vaikystės istoriją. Terapija turi atverti ir jūsų, ir jūsų kliento jausmus. Ji turi pažadinti jus iš miego.

Tragiška yra pradėti terapiją ir vietoj pagalbos rasti sumišimą. Turiu išsaugojusi laišką nuo 79 metų moters, kuri rašo: „40 savo gyvenimo metų ėjau į psichoanalizę. Esu lankiusis pas 8 psichoanalitikus. Bet, perskaičiusi jūsų knygą, pirmą kartą nesijaučiu kalta dėl to, kas man nutiko. Iki tol visada bandžiau tai pasiekti; psichoanalitikai buvo malonūs. Jie norėdavo padėti. Bet jie niekada neabejojo, jog mano tėvai buvo man geri. Dabar esu labai dėkinga, kad nuo tada, kai perskaičiau jūsų knygas, nebejaučiu kaltės. Dabar matau, kaip siaubingai jie prieš mane smurtavo. Buvo taip, kad iš pradžių mano tėvai vertė mane jaustis bloga ir kalta, o po to taip pat jaustis mane vertė mano psichoanalitikai.“ Šios įžvalgos autorė – 79 metų amžiaus moteris! Po to ji cituoja mano knygą „Tavo paties labui“ (For Your Own Good): „Žmogaus dvasia yra praktiškai nesunaikinama ir savo savybę pakilti iš pelenų išlaiko tol, kol kūnas kvėpuoja.“

Ar smurtas per televiziją turi poveikį vaikams?

Vaikai, kurie buvo iš tikrųjų mylimi ir saugomi, tokiais filmais ir laidomis nesidomės, todėl jiems pavojaus nebus. Tačiau vaikas, kuris buvo skriaudžiamas ir žeminamas – galbūt mokykloje, nebūtinai tėvų – ieško rezultatų, medžiagos; jis ieško objekto, kurio galėtų nekęsti ir kuriam galėtų atkeršyti. Žinoma, yra žmonių, kurie iš vaikų skausmo sukuria verslą. Tačiau smurtas kyla ne iš filmų, rodomų per televiziją. Jo šaltiniai yra giliau. Apsaugoti ir mylimi vaikai negali tapti žudikais. Neįmanoma rasti nė vieno žmogaus, kuris muštų vaiką, bet praeityje pats nebūtų muštas.

Kodėl smurtas pereina iš kartos į kartą?

Jeigu pažvelgtumėte į praeitį, visuomet pamatytumėte, kad kiekvienas smurtautojas pats yra patyręs smurtą. Tačiau dauguma atvejų to neišgirsite iš jo paties, nes yra tiek daug neigimo. Jeigu nueisite į kalėjimą ir paklausite žudiko: „kokia buvo tavo vaikystė?“, jis atsakys: „Ai, visai nebloga. Mano tėvas buvo žiaurus ir mane bausdavo, nes būdavau blogas. O mano mama buvo miela moteris.“ Čia ir yra problema: tiesos nerasite, nes pats žmogus, pats žudikas, trukdo jums pamatyti jo žiaurią vaikystę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kadangi jis negali pakelti skausmo, jis žudo nekaltus žmones, užuot pajautęs savo vaikystės skausmą.

Ar manote, kad vaikas gali patirti smurtą būdamas gimdoje?

Žinoma. Kiekvienas vaikas turi savų potyrių; kai kas patiria tikrą kankinimą. Vienas vaikas gimė su trimis opomis. Jis mirė. Motina buvo penkiolikos metų amžiaus. Ją nėštumo metu mušė, taip pat ji vartojo narkotikus. Niekas nežino, ką vaikas, kad ir būdamas gimdoje, patiria. Mes esame tokie neišmanantys; ir net atsisakome žinoti.

Esate girdėję apie McMartino mokyklą, esančią Los Andžele? Šiam vaikų darželiui, kuriame būna daugiau nei 300 vaikų, buvo pateikti kaltinimai, kad dauguma vaikų ten patyrė seksualinį smurtą. Septynis mėnesius teisininkai klausinėjo vaikų, kas jiems tame darželyje nutiko. Ši apklausa vaikams buvo kančia. Kai kurie vaikai pranešė, kad jie padėjo nužudyti kūdikį. Suaugusieji nusprendė, kad tai netiesa ir išvadino vaikus melagiais. Galiausiai penkiems iš septynių kaltinamųjų seksualiniu smurtu kaltinimai buvo nutraukti. Bet akivaizdu, kad tokiu būdu buvo simboliškai pasakyta: „Kai aš sutikau, kad prieš mane būtų seksualiai smurtaujama, aš nužudžiau vaiką savyje.“

Aš noriu parodyti, kaip visuomenė reaguoja į į vaikų pranešimus. Smurtas reiškia, kad nužudoma vaiko dvasia. Mes negalime suprasti simbolikos vaiko kalboje, todėl sakome, kad vaikas meluoja. Tada smurtaujantys mokytojai paleidžiami, ir mes manome, kad teisiškai viskas gerai. Problema ta, kad vaikai smurtautoją saugo. Kartais vaikai savo pranešimuose smurtautoją pakeičia kokiu kitu asmeniu. Jie gali sakyti: „Aš bijau paštininko, nes jis su manimi blogai elgiasi.“ O tėvai žino, kad vaikas su paštininku neturėjo jokio kontakto. Bet už „išgalvotos“ istorijos slepiasi tėvas ar dėdė. Melas atlieka dvi funkcijas: apsaugo mylimą asmenį, bet tuo pat metu padeda išreikšti nerimą. Suaugusieji sako, kad tokie vaikai prikuria istorijų. Bet istorija neišgalvota; įvyko tikras įvykis.

Ar visuomenė gali išmokti suprasti vaiko kalbą?

Tikiuosi. Kitu atveju pasitelkę techniką įvykdysime masinę savižudybę. Dažnai vaiko kalba būna labai aiški, bet mes atsisakome klausytis. Dėl technologijų ligoninėse vaikai gali patirti siaubingą smurtą ir žiaurumą nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų. Smurtas įsirašo į atmintį ir lieka aktyvus visą gyvenimą. Todėl mama, netinkamai elgdamasi su savo vaiku, gali atkartoti lygiai tą patį, ką vaikystėje patyrė pati, apie tai nežinodama ir neturėdama sąmoningų to prisiminimų. Bet jos kūne išsisaugoję atsiminimai privers ją kartoti tą pačią traumą.

Jeigu vaikas nėra sutinkamas ištiestomis rankomis, nėra nuraminamas ir jam ištiestomis rankoms nėra parodoma, kad gimimo šokas jau baigėsi, tai toks vaikas visą gyvenimą tikėsis, jog šis šokas pasikartos. Viena pirmųjų jo gyvenimo pamokų bus tokia: esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Bet situacija gali pasikeisti, jei naujagimis priimamas kaip jaučiantis ir labai jautrus asmuo. Labai dažnai vaikas į gyvenimą ateina per sunkumus, ir mes nesuvokiame, kad jam reikia paguodos ir motinos rankų. Vietoj to mes jam suteikiame vaistų, ligoninę ir pažangias technologijas. Ir manome, kad tai vaikui gerai – tik dėl to, kad patys tą patyrėme ir manome, jog taip įprasta. Kas vyksta naujagimio psichikoje, daugumai žmonių visiškai neįdomu. Būtent todėl aš jums duodu šį interviu.

Ką norėtumėte daryti dabar?

Norėčiau palaikyti žmones, kurie stoja akistaton su smurtu prieš vaikus. Esu gavusi laišką nuo vaikų terapeuto iš Kalifornijos. Jis dirbo konsultantu mokykloje. Viena mergaitė jam papasakojo istorijų apie „karštą dėžę“ – mažą, belangę spintą, kurioje vaikai buvo užrakinami už bausmę. Jis mergaite patikėjo, atliko tyrimą ir po to, kai parašė apie tai pranešimą, buvo atleistas. Bet jis tyrė toliau ir atrado, kad tokios karštos dėžės naudojamos ir kitose mokyklose. Laikraščiai apie tai pranešė ir jo balsas bei patirtis buvo pastebėta. Jis man padėkojo, nes jautė palaikymą iš mano knygų. Ši istorija parodo, kad vienas žmogus gali atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad metodai, kurie niekada iki tol nebuvo kvestionuoti, iš tiesų yra žalingi. Vienas vaiko užtarėjas gali išgelbėti gyvybę; užtarėjai sako, kad nusikaltimas yra nusikaltimas; jie nebando užmaskuoti tiesos nusikaltimą pavadindami prieštaringa tėvų meile. Užtarėjas gali padėti vaikui netapti nusikaltėliu. Vaikas iš gailiaširdžio liudytojo išmoksta atpažinti žiaurumą, jį atmesti, nuo jo apsiginti ir tokiu būdu pačiam jo nepropaguoti. Eksperimentais buvo įtikinančiai įrodyta, kad patirdamas bausmę niekas nieko neišmoksta. Patirdamas bausmę išmoksti tik kaip išvengti bausmės meluojant ir kaip po 20–30 metų pačiam bausti vaikus. Tačiau žmonės ir toliau tiki, jog bausmė gali būti efektyvi.

Ar galite šį įsitikinimą pakeisti?

Tikiuosi. Bent jau dalinai. Aš savo gyvenime ir darbe koncentruojuosi į smurto prieš vaikus problemą ir į klausimą, kaip aš galiu savo žinias bei patirtį perduoti specialistams, tėvams ir žmonėms, atsakingiems už įstatymus. Tai nelengva, nes dauguma žmonių nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, jog vaikas privalo būti mušamas, kad taptų toks geras, žmogiškas, nuoširdus ir tolerantiškas, kokie manosi esą aplink jį esantys mokytojai, tėvai, dvasininkai ir kiti žmonės.

Anglijoje, kur esu davusi keletą interviu per radiją, vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo šeimoje formas, bet yra ir kitokių formų: mušimas ranka, mušimas rykšte, rėkimas ant vaiko.“ Šie žmonės teikia, kad tokios galios demonstravimo formos yra nekenksmingos ir nerimtos. Jie taip pat teigia, kad nors ir vaikystėje jie buvo dažnai mušami, jie netapo Adolfu Hitleriu. Manau, mano užduotis yra pakartoti, kad kiekvienas pliaukštelėjimas, mušimas ir smūgis rykšte vaikui yra pažeminimas ir didžiulė žala, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jeigu vaikystėje jam pasiseks sutikti bent vieną žmogų, kuris būtų jam nežiaurus, kuriam jis galbūt net patiktų ir kuris jį suprastų. Jeigu jis patirtų meilę, užuojautą ar simpatiją, jam būtų lengviau atpažinti, kas yra žiaurumas. Vaikai, kurie to nepatiria, nes niekada nesutinka sąmoningo liudytojo, manys, jog su vaikais elgtis žiauriai yra normalu, ir atitinkamai elgsis. Jie taps tokie kaip Hitleris, Eichmannas, [Rudolfas] Hossas ir milijonai jų pasekėjų, kurie vaikystėje nepatyrė nieko kito, tik žiaurumą.

O kas dėl švelnesnių žiaurumo formų, pavyzdžiui, mušimo, rėkimo ir žeminimo žodžiais?

Tragiška yra tai, kad žmonės, su kuriais buvo taip elgiamasi – net jei jie ir netampa tokie, kaip Hitleris – apsimeta, jog taip su jais elgtis buvo būtina. Jie pasilieka teisę su savo vaikais elgtis taip pat ir nenori, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys mokykloje mušti vaikus. Britanijoje toks įstatymas buvo priimtas tik 1986 metais, ir delsimas šį įstatymą priimti, mano manymu, yra smurto prieš vaikus rezultatas.

Mūsų visuomenės neišmanymas yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mes buvome mušami, kad taptumėme akli kaip Edipas. Mes privalome praregėti, kad savo vaikams suteiktume galimybę išaugti atsakingesniems ir sąmoningesniems nei mūsų karta, kuri dabar gamina atomines bombas.
-----

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Disfunkcionali šeima: kaip disfunkcionalūs vaikai tampa disfunkcionaliais tėvais“

2013-10-10T12:47:00.000+03:00

Šis įrašas yra apie brolius ir seseris šeimoje, kurių pasiekimai dažnai yra NEPRIPAŽĮSTAMI ar NEVERTINAMI.

Augdama turėjau brolį, kurį vertino už jo pasiekimus. Visada galvojau, kad jis yra svarbiausias vaikas mūsų namuose. Jis iškilo užsiimdamas tam tikru sportu, žaisdamas tam tikrose komandose ir gaudamas gerus pažymius mokykloje. Mano broliui atitekdavo visas tėvo dėmesys, ir aš dėl to jaučiausi nesvarbi. Atrodė, kad mano tėvas myli mano brolį už dalykus, kuriuose aš neturiu šansų brolį pranokti. Pavydėjau broliui dėmesio, o mano tėvui nerūpėjo dalykai, kuriuos gerai mokėjau aš, išskyrus valgio gaminimą.

Gyvenime esu daugybę kartų girdėjusi komentarų apie tai, jog kiekvienas vaikas jaučiasi, kad jo gyvenimas sunkiausias. Turiu įtarimą, kad taip jaučiamės dėl to, kaip mums paaiškinama, kokia yra mūsų vertė.

Ši sąvoka yra dvigubai paini tiems iš mūsų, kurie buvome NEVERTINAMI už mūsų pasiekimus ar gyvenome kito vaiko pasiekimų šešėlyje.

Aš bandžiau atitikti savo tėvų lūkesčius IR būti labiau tokia, kaip mano brolis, kad laimėčiau pritarimą, kurį, galvojau, gauna brolis. (Iš tikrųjų mano brolis patyrė didžiulį spaudimą.) Aš sužinojau daugiau apie visą šitą vaiko vertės įsitikinimų sistemą stebėdama savo pačios vaikus ir jų klausydamasi, kai mūsų šeima pakilo iš smurtingos ir disfunkcionalios šeimos sistemos.

Gimus mūsų pirmajam vaikui, berniukui, visi turėjo didžiulių lūkesčių. Kai paaiškėjo, kad jis gali būti geras atletas, visi jį spaudė. Tėvelio, Močiutės ir Senelio džiaugsmui, jis susidomėjo ūkio darbais dar prieš pradėdamas vaikščioti. Mes spaudėme jį abejose srityse, bet tai vadinome palaikymu. Mano vyras spaudė mūsų sūnų dirbti fermoje panašiai kaip pats buvo spaudžiamas, kai buvo vaikas – gyvenime jis turėjo tik vieną tėvystės pavyzdį, kuris nebuvo geras.

Kai mūsų vaikai paaugo, mano psichikos sveikata ėmė nuolat blogėti. Kai galiausiai palūžau ir atrodė, jog daugiau nebegaliu, nusprendžiau, kad arba paliksiu savo šeimą, arba mirsiu, todėl kreipiausi pagalbos paskutinį kartą. Iš pradžių man norėjosi pagalbos tik dėl savo pačios psichikos problemų. Buvau įsitikinusi, kad dėl visko kalta aš ir kad paprasčiausiai negaliu BŪTI pakankamai gera ar elgtis tinkamai. Savo šeimos disfunkcijos tuomet neatpažinau. Tikėjau, kad esu geresnė mama nei mano pačios tėvai, bet to neužteko ir buvau nepaprastai nelaiminga. Kai supratau, kokia yra mano įsitikinimų sistema, kaip ji susiformavo su daugybe melo, spaudimo ir kitų žmonių lūkesčių, tai į dienos šviesą išlindo daugybė kitų dalykų. Pasidarė aišku, kad man ir mano vyrui reikia mūsų santykiuose kažką keisti. Aš buvau „antras planas“, o ne „partnerė“, ir pradėjau suprasti, kad noriu būti lygiavertis žmogus: fermos bendrasavininkė ir lygiavertė partnerė santuokoje. Kai abu su vyru pradėjome suprasti, kaip turėti funkcionalius santykius pagal tikrąjį meilės apibrėžimą, išlindo ir tiesa apie tai, kaip jaučiasi mūsų vaikai dėl mūsų lūkesčių jiems, apie jų savivertės suvokimą, apie jų jausmus mums bei vienas kitam ir apie tai, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“.

Mano sūnui atrodė, kad sistema yra jo atžvilgiu yra nepaprastai neteisinga, kad mergaitėms daug lengviau, nes iš jų nereikalaujama tokių sporto pasiekimų; taip pat iš jų nebuvo reikalaujama dirbti fermoje. Jam atrodė, kad visas spaudimas yra nukreiptas į jį ir kad jis prisiima visą kritiką, ypač iš tėvo. Mūsų vyriausioji dukra, tuomet paauglė, prisipažino, kad niekada nesijautė galinti varžytis su broliu ir kad tėvui rūpi tik jos brolis. Ji pasakė, kad brolis visada svarbiausias, kad visas dėmesys skiriamas jam ir kad mums svarbūs tik jo užsiėmimai bei pasiekimai. Viskas, dėl ko jos brolis jautėsi spaudžiamas, jai atrodė kaip pagyros, meilė ir vertė. O tai, ką ji patyrė kaip nesirūpinimą ar nesidomėjimą ja, jos brolis suprato kaip didesnę meilę ir vertinimą nei gavo jis, kadangi iš jos nebuvo reikalaujama pasirodymų ir jai nebuvo užkrauta tokia atsakomybė ir našta kaip jam. Tai, kas jam atrodė kaip kabinėjimasis, ji matė kaip meilę, o tai, kas jai atrodė kaip nesirūpinimas, jis suprato kaip didesnį palankumą.

Abi mūsų dukros manė, kad jų brolis yra vertingesnis nei jos, nes joms atrodė, jog jam skiriamas visas dėmesys. Net ir matydamos didžiulį spaudimą, kurį mes jam darėme, jos tai laikė dėmesiu ir pripažino jo vertę (kurią žodžiais mes jam užkrovėme) už sporto pasiekimus ir gebėjimą dirbti fermoje. Visuomenėje kartais tai vadinama „brolių ir / ar seserų varžymusi“, bet, kaip matote, tam yra pagrindo. Nei vienas iš mūsų vaikų nesijautė vertinamas ar pripažintas už tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Visi trys jautė spaudimą patenkinti mūsų lūkesčius.

Mano sūnus jautė apmaudą, nes prisidengę palaikymu mes jį girdavome, ir tai būdavo spaudimo forma, kuria versdavome jį gerai pasirodyti, daugiau pasiekti ir našiau dirbti. Situacija buvo tokia prasta, kad mūsų sūnus jautė stiprią pasirodymo baimę, iki tokio lygio, kad prieš kontrolinius mokykloje jam pasidarydavo bloga. Mes nesupratome, kad dėl to kalti mes, ir galvojome, jog jo tiesiog tokia asmenybė.

Iš tikrųjų visi trys mūsų vaikai buvo teisūs. Mūsų dukros nebuvo tiek pripažįstamos kiek mūsų sūnus, nuo kurio mes net buvome priklausomi, ypač dėl fermos. Jos jautėsi apleistos, nemylimos ir mažiau vertingos. Mūsų sūnus taip pat buvo teisus: jis patyrė didžiulį spaudimą, gaudavo daug neigiamo dėmesio ir jautėsi nešantis didžiulę ūkio darbų naštą bei privalantis gerai pasirodyti žaisdamas ledo ritulį.

Ši šeimos disfunkcija buvo lygiai tokia pati, kokioje išaugome aš ir mano vyras, ir mums užaugus ji tapo mūsų meilės ir vertės apibrėžimu. Todėl aš ir mano vyras išmokėme savo pačių vaikus meilę ir vertę suprasti taip pat, kaip kad buvome išmokyti šias sąvokas suprasti patys. Mes perdavėme šią klaidingą informaciją savo vaikams ir tą darydami formavome jų galvose neteisingą įsitikinimų sistemą apie tai, kas yra meilė, vertė ir lygybė. Matote, kaip ratas sukasi, jeigu jo nesustabdome. Kai mes visi pradedame suprasti, kas yra tiesa, meilė, vertė ir lygybė, mūsų šeima gyja.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Žema savivertė, gėda, depresija ir pirmasis žingsnis“

2013-10-08T15:09:00.005+03:00

Šiandien Debbie V. pakomentavo mano paskutinįjį įrašą „Atlaikiusieji smurtą“ ir jos komentaras mane paveikė tiek, kad nusprendžiau apie tai parašyti atskirą įrašą.

Debbie rašo:
Dirbu su savimi ties tuo, apie ką rašai. Tiksliai žinau, kaip viskas prasidėjo, net atsimenu jausmus, kuriuos jaučiau, kai buvau vaikas... nejaukumas ir gėda: „Kas aš tokia maniausi esanti???“ Ir mačiau, jog suaugusieji, pastatydami mane į vietą, galvoja apie save: „puikiai susitvarkiau“... koks mėšlas. Esu dėkinga, kad padėjai man susieti mano vaikystės patirtis su mano dukra... tai yra: ką DARYČIAU, jeigu kas nors su mano dukra elgtųsi taip, kaip buvo elgiamasi su manimi, arba kaip visa tai vertinčiau. Tai padėjo man viską pamatyti LABAI aiškiai. Negaliu PATIKĖTI, kad kas nors gali su vaikais elgtis taip, kaip elgiasi, atrodytų, nuolat.

Atlaikiusiems smurtą ne visada lengva klausytis kitų žmonių smurto istorijų, bet daug lengviau reaguoti į kitų smurto istorijas nei jausti savo jausmus dėl pačių patirto smurto. Aš ieškodavau žmonių, patyrusių sunkesnį smurtą nei aš, kad sutvirtinčiau fantaziją, jog tai, ką patyriau pati, nebuvo taip blogai. Kas man sakydavo, kad tai nėra taip blogai? JIE. Būtent tie, kas prieš mane smurtavo ir neišdrįsdavo manęs apsaugoti, buvo mane įtikinę, jog tai nėra taip blogai. Giliai viduje tikėjau, kad dėl kažkokios priežasties man kažkas negerai ir kad nusipelniau to, kas man nutiko. Tokiu būdu jie padaro taip, kad tikėtume melu ir saugotume paslaptis. Neužtrauk šeimai gėdos atskleisdama tiesą. Tiek daug iš mūsų ir toliau neigia, kad su jais buvo elgiamasi blogai, kad jų neapsaugojo ir nevertino, nes priimti tiesą apie savo gyvenimą yra nepaprastai skausminga. Bet ši tiesa yra ta tiesa, kuri tave išlaisvins.

Savo komentare Debbie kalba apie tai, kad norėdama jai padėti tinkamai sureaguoti į jos siaubingą smurto istoriją – kuri apima tampymą už plaukų, mušimą ir tokį žnaibymą, kad net nuplyšdavo oda – aš paprašiau jos įsivaizduoti savo reakciją, jeigu šią istoriją jai papasakotų jos dukra. Kaip vertintum, jeigu tavo mylimas žmogus ateitų pas TAVE ir papasakotų tau tavo istoriją, tarsi ji būtų nutikusi jam? Ar tu tą žmogų nutildytum? Bandytum istoriją sušvelninti? Pasakytum, jog jis perdeda, meluoja ar bando gauti dėmesio? Ar sakytum, kad jis padarė kažką, dėl ko tokio elgesio nusipelnė? Kažkodėl manau, kad taip nedarytum. Manau, kad būtum pasibaisėjęs. Manau, kad pravirktum pykčio ir frustracijos ašarom, kad tas žmogus patyrė tokį siaubą ir iš jo buvo atimtas nekaltumas. Manau, jog norėtum padaryti viską, kas įmanoma, kad tą žmogų patikintum, jog jis dėl viso to tikrai nekaltas, kad to nenusipelnė ir kad jo smurtautojas buvo neteisus taip su juo elgdamasis.

Mes neleidžiame sau jausti skausmo dėl to, kaip su mumis buvo elgiamasi, tada, kai manome, kad priimti skausmą, jog buvome taip smarkiai nuvertinami, yra skaudžiau už bet kokį kitą skausmą. Mes norime ir toliau neigti, kad mūsų šeima galėjo mūsų neapsaugoti, ar dar blogiau – kad mūsų pačių tėvai mumis naudojosi ir mus taip smarkiai žemino. Manau, aš labiausiai bijojau to, kad jeigu stosiu akistaton su visa tiesa apie savo praeitį ir išsiaiškinsiu, jog visa tai iš tikrųjų tiesa... tai reikš, kad manęs neįmanoma mylėti arba kad nesu verta meilės. Kaltinti save buvo saugiau nei priimti, kad esu niekas.

Grįžti atgal ir susigrumti su praeities įvykiais buvo labai skausminga. Mes buvome vaikai; nekalti vaikai, kuriems buvo sakoma, kad nusipelnome būti mušami; mums buvo sakoma (ne visada žodžiais), kad nenusipelnome būti apsaugoti, kad nenusipelnome meilės ir kad mus reikia auklėti, nes esame blogi, neramūs ar neteisūs. Mes jautėmės sugedę. Psichologinio ar emocinio smurto metu mums buvo liepiama nejausti, mums buvo sakoma, kad esame kvaili, verkšlenantys ar paiki, ir mūsų trapiems protams buvo aišku, kad tokių, kokie esame iš tikrųjų, mūsų nevertina, bet vertina tik tada, jei padarome kažką tokio, dėl ko kiti jaučiasi geriau. Seksualinio smurto metu mums buvo sakoma, kad mums reikia susipažinti su tikru pasauliu, kad tai yra meilė ar kad mes esame ypatingi, ir jeigu savo smurtautoją išduosime, tai teks visą likusį gyvenimą praleisti bijant dėl savo, savo brolių ar seserų, tėvų arba naminių gyvūnų gyvybės. Mes gyvenome baimėje. Mums buvo sakoma, kad meluojame, kad tai tėra smulkmena ar kad mes esame išprotėję, jog susigalvojame tokią istoriją. Kai ką iš mūsų bažnyčioje ištempdavo į priekį, kad visi galėtų už mus pasimelsti, taip tik dar labiau sutvirtinant mūsų įsitikinimą, jog problema esame mes. Tai nėra meilė.

Tad mes užaugame galvodami, kad dėl visko esame kalti patys, kad išprotėję esame mes. O kai bandome tvarkytis su psichikos sveikatos problemomis, pžema saviverte ir įvairiausiomis depresijos formomis, tai jie rodo pirštu į mus ir paskelbia: „Štai įrodymas. Mes visada žinojome, kad tai tu – problema visada buvai tu!“ Šioje gyvenimo stadijoje mes esame taip giliai įklimpę į rūką ir pripratę gyventi lyg karuselėje, kad nesunkiai vėl patikime, jog jie teisūs. Mes geriame vaistus, neretai pakliūname į ligoninę, niekaip nesuprasdami, kada viskas prasidėjo.

Noriu tave padrąsinti pažvelgti į save iš šono, papasakoti sau savo istoriją tarsi ją pasakotų tavo mylimas žmogus ir pažiūrėti, kaip tada jautiesi. Pykti nėra blogai. Tas pyktis yra pagrįstas; kaltinimas ir pyktis yra tiltas į laisvę, o stojant akistaton su visiška tiesa skausmas yra laikinas. Išklausyk savo paties istoriją ir suprask, kad nusipelnai žinoti tiesą. Esi pakankama(s), tave galima mylėti ir esi verta(s) meilės.

Ačiū, kad perskaitei mano šiandienos tiradą. Norėčiau padrąsinti tave parašyti komentarą apie tai, kaip šis įrašas tave paveikė, kokias emocijas jauti? Ar kalbu per tiesmukai? Stumiu per stipriai ar būtent tai ir norėjai išgirsti?

Su visa savo meile
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Darlene Ouimet „Atlaikiusieji smurtą ir savivertės atkūrimas“

2013-09-21T15:00:00.003+03:00

Išgyvenę seksualinį smurtą, agresiją šeimoje, religinį ar psichologinį smurtą, jo pasekmes juntame labai ilgai. Viena žalingiausių pasekmių yra ta, kad mūsų vertę neteisingai nustato kiti žmonės. Mums sakoma, kas mes esame ir kokie turėtume būti. Laikui bėgant, išmokstame priimti, kad mes neverti tiek, kiek kiti žmonės. Mes nesijaučiame „tokie geri“ kaip kiti žmonės ir nežinome, kaip išsiugdyti sveiką pasitikėjimą savimi. Statybiniai blokai, iš kurių kuriamas pasitikėjimas savimi ir savivertė, buvo iš mūsų atimti – daugiausia tada, kai buvome vaikai. Smurtas atima iš mūsų tyrumą ir gebėjimą sveikai bręsti, o kadangi mes esame išmokę priimti, jog smurto nusipelnėme ar jį prisišaukėme patys, tai pasižiūrėti į save aiškiai negalime.

Mano atveju buvo taip... Aš stengiausi save pataisyti, ir kai kiti jausdavosi prastai, manydavau, kad turiu ištaisyti ir tai. Visuose santykiuose, kuriuose tik buvau, atsiradus problemai prisiimdavau atsakomybę tą problemą išspręsti. Aš prisiimdavau atsakomybę ir už santykių griūtį. Aš ne visada sutikdavau, jog kalta esu aš, bet tikėdavau, kad buvau per jautri, per reikli, per daug kontroliuojanti, turinti per daug poreikių, per daug neracionali, ir buvau pasiryžusi pagal tai atitinkamai pakoreguoti savo lūkesčius. Dažniausiai tai vis tiek reiškė, kad sutikdavau gauti mažiau nei nusipelnau ir mažiau nei į santykius investuoju aš. Problema buvo ta, kad visą laiką kažką taisydavau aš. To šaknys yra išmokimas ir įsitikinimų sistema, kuriuos išsiugdžiau, nes buvau nuvertinama. Išaugau tikėdama, kad esu nesvarbi, ne tokia vertinga kaip kiti, ir buvau prie to pripratusi. Buvau pripratusi stengtis dėl kitų laimės ir tikėjau, kad jeigu nusileisiu, tai jausiuosi saugiau. Niekada nesusimąsčiau, kad smurto neprisišaukiau ARBA nenusipelniau, todėl ir toliau tikėjau, jog būdama tokia, kokios manęs nori kiti, būsiu priimta ir mylima. O tiesa ta, kad nė karto nebuvau mylima už tai, jog esu tokia, kokios manęs nori kiti. Buvo taip, tarsi iš manęs reikalaudavo būti kitokia, o tada pykdavo, kad esu tokia nusileidžianti, ir norėdami pasijusti geriau jie reikalaudavo manęs pasikeisti dar labiau. Aš buvau tiek smarkiai įpratusi šokti pagal kitų dūdelę, kad nuolat stengdavausi nusileisti, ir šis ratas tęsėsi toliau; rūkas tirštėjo ir darėsi sunkiau matyti, kas vyksta iš tikrųjų. Mano pasitikėjimas savimi nuolat blogėjo, bet kol nesuvokiau problemos šaknų, tol tikro, ilgalaikio išgijimo nebuvo.

Turėjau prisikasti prie tiesos, kad galėčiau atrasti, kas esu iš tikrųjų, ir rasti savo vertę. To pradžia buvo suvokimas, kad mano vertė visada buvo pačioje apačioje: mano šeimoje, mano vyro šeimoje ir netgi mano santuokoje, santykiuose su vyru ir vaikais. Aš buvau taip smarkiai pripratusi būti mažiau vertinga, kad priėmiau, jog esu verta mažiau, ir netgi tikėdavausi būti mažiau vertinga. Aš tai priėmiau kaip tiesą.

Turėjau suprasti, kad esu verta daugiau, kad esu verta išgijimo ir kad nusipelnau būti lygiavertė. O tada turėjau suvokti, kad pati privalau susigrąžinti savo vertę; susigrąžinti vertę ir savivertę, kuri buvo iš manęs atimta. Nesakau, kad tai buvo lengva ar kad tereikėjo apsispręsti ir viskas. Turėjau leistis į įsitikinimų apie save gelmes ir suprasti, kad mano įsitikinimus man įkalė mano smurtautojai ir kad dauguma mano įsitikinimų apie save atėjo ne iš žmonių, kurie mane mylėjo pagal tikrąjį žodžio „meilė“ apibrėžimą. Aš sugebėjau išauginti savo pasitikėjimą savimi, kai suvokiau, kur yra žalos pasitikėjimui savimi šaknys, ir ištaisiau savo klaidingus įsitikinimus. Turėjau suprasti, kad niekas – nei tėvas, nei mama, nei draugas, nei mylimasis, nei psichoterapeutas – mano vertės už mane nenustatys. Jie gali padėti, bet niekieno patvirtinimas manęs neprivers jaustis gerai, jeigu pati netikėsiu, kad man viskas gerai. Bet tik supratusi, kaip smarkiai mane apvogė mano gyvenime buvę suaugusieji, aš galėjau prisiimti atsakomybę už savo išgijimą ir pradėti kilti iš duženų!

Jeigu manote, kad nesate to verti, niekas jūsų neįtikins su savimi elgtis kitaip.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

VERTIMAS. Interviu su Alice Miller. 9 dalis: gailiaširdžio liudytojo svarba; žiaurumo ratas

2013-08-19T20:37:00.003+03:00

Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Ką norėtumėte daryti dabar?

Norėčiau palaikyti žmones, kurie stoja akistaton su smurtu prieš vaikus. Esu gavusi laišką nuo vaikų terapeuto iš Kalifornijos. Jis dirbo konsultantu mokykloje. Viena mergaitė jam papasakojo istorijų apie „karštą dėžę“ – mažą, belangę spintą, kurioje vaikai buvo užrakinami už bausmę. Jis mergaite patikėjo, atliko tyrimą ir po to, kai parašė apie tai pranešimą, buvo atleistas. Bet jis tyrė toliau ir atrado, kad tokios karštos dėžės naudojamos ir kitose mokyklose. Laikraščiai apie tai pranešė ir jo balsas bei patirtis buvo pastebėta. Jis man padėkojo, nes jautė palaikymą iš mano knygų. Ši istorija parodo, kad vienas žmogus gali atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad metodai, kurie niekada iki tol nebuvo kvestionuoti, iš tiesų yra žalingi. Vienas vaiko užtarėjas gali išgelbėti gyvybę; užtarėjai sako, kad nusikaltimas yra nusikaltimas; jie nebando užmaskuoti tiesos nusikaltimą pavadindami prieštaringa tėvų meile. Užtarėjas gali padėti vaikui netapti nusikaltėliu. Vaikas iš gailiaširdžio liudytojo išmoksta atpažinti žiaurumą, jį atmesti, nuo jo apsiginti ir tokiu būdu pačiam jo nepropaguoti. Eksperimentais buvo įtikinančiai įrodyta, kad patirdamas bausmę niekas nieko neišmoksta. Patirdamas bausmę išmoksti tik kaip išvengti bausmės meluojant ir kaip po 20–30 metų pačiam bausti vaikus. Tačiau žmonės ir toliau tiki, jog bausmė gali būti efektyvi.

Ar galite šį įsitikinimą pakeisti?

Tikiuosi. Bent jau dalinai. Aš savo gyvenime ir darbe koncentruojuosi į smurto prieš vaikus problemą ir į klausimą, kaip aš galiu savo žinias bei patirtį perduoti specialistams, tėvams ir žmonėms, atsakingiems už įstatymus. Tai nelengva, nes dauguma žmonių nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, jog vaikas privalo būti mušamas, kad taptų toks geras, žmogiškas, nuoširdus ir tolerantiškas, kokie manosi esą aplink jį esantys mokytojai, tėvai, dvasininkai ir kiti žmonės.

Anglijoje, kur esu davusi keletą interviu per radiją, vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo šeimoje formas, bet yra ir kitokių formų: mušimas ranka, mušimas rykšte, rėkimas ant vaiko.“ Šie žmonės teikia, kad tokios galios demonstravimo formos yra nekenksmingos ir nerimtos. Jie taip pat teigia, kad nors ir vaikystėje jie buvo dažnai mušami, jie netapo Adolfu Hitleriu. Manau, mano užduotis yra pakartoti, kad kiekvienas pliaukštelėjimas, mušimas ir smūgis rykšte vaikui yra pažeminimas ir didžiulė žala, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jeigu vaikystėje jam pasiseks sutikti bent vieną žmogų, kuris būtų jam nežiaurus, kuriam jis galbūt net patiktų ir kuris jį suprastų. Jeigu jis patirtų meilę, užuojautą ar simpatiją, jam būtų lengviau atpažinti, kas yra žiaurumas. Vaikai, kurie to nepatiria, nes niekada nesutinka sąmoningo liudytojo, manys, jog su vaikais elgtis žiauriai yra normalu, ir atitinkamai elgsis. Jie taps tokie kaip Hitleris, Eichmannas, [Rudolfas] Hossas ir milijonai jų pasekėjų, kurie vaikystėje nepatyrė nieko kito, tik žiaurumą.

O kas dėl švelnesnių žiaurumo formų, pavyzdžiui, mušimo, rėkimo ir žeminimo žodžiais?

Tragiška yra tai, kad žmonės, su kuriais buvo taip elgiamasi – net jei jie ir netampa tokie, kaip Hitleris – apsimeta, jog taip su jais elgtis buvo būtina. Jie pasilieka teisę su savo vaikais elgtis taip pat ir nenori, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys mokykloje mušti vaikus. Britanijoje toks įstatymas buvo priimtas tik 1986 metais, ir delsimas šį įstatymą priimti, mano manymu, yra smurto prieš vaikus rezultatas.

Mūsų visuomenės neišmanymas yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mes buvome mušami, kad taptumėme akli kaip Edipas. Mes privalome praregėti, kad savo vaikams suteiktume galimybę išaugti atsakingesniems ir sąmoningesniems nei mūsų karta, kuri dabar gamina atomines bombas.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis
Interviu su Alice Miller. 4 dalis
Interviu su Alice Miller. 5 dalis
Interviu su Alice Miller. 6 dalis
Interviu su Alice Miller. 7 dalis
Interviu su Alice Miller. 8 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai