Truputį neskubėdama verčiuosi per galvą. Idėjų ir įkvėpimų kalnai. Jei viskas pavyks, net nežinau. Nežinau kas tada bus. Nes jau dabar euforijų euforijos galvoje su kosmoso priemaišomis.

Savaitgalį savanoriavau. gyvenime taip juokingai nesu savanoriavus. Buvom Rojūnuose, aerodrome pasaulio skraidymo čempionate už pagalbininkes ir us. Grėbėm šieną. Tada šieną presavo traktoriai. Tada paaiškėjo, kad jiems nereikėjo jo presuot, todėl mes visus tuos kubikus (yra kažkoks žodis jiems, kurį išmokau pernai, bet vėl pamiršau. miesto merga) ištaškėm atgal. Šakėmis normaliai ir tikslingai naudojausi pirmą kart gyvenime. Tarpe tarp pramogų su šienu klaidžiojom po šparagų lauką, nes jame augo daug rugiagėlių. pynėm vainikus. Pykomės su tingiais bernais. Aš puikiai galiu atsinešt sau malkų ir jas susikapot, bet jei man tai darant dideliausi bernai atsipūtę veikia nieką, tai gėda jiems ir minus daug taškų. fui fui fui. Buvo daug avių. Avys juokingos. nejuokinga, kad žmonės paukščiai blogu oru iš neturėjimo ką veikt pririšo triušį prie šuns pavadėlio. Nes jis vistiek kvailas. Po gero pusmečio o gal net daugiau pertraukos prisitranzavau. Smegenis pravalė pakelių vėjai. O mieste keista.

Liepos tris savaites leisiu miške. Jau panikuoju, nes atskirt darbiholikę nuo darbų yra truputį pavojinga. Bet gal prisiversiu atsipūsti. Bet kuriuo atveju, bent paskutinė savaitė tai bus visiškai fantastiška. Jau laukiu ir greit sapnuot pradėsiu.

Turiu milijoną, na, gerai, šiek tiek mažiau, bet visai neblogų įrašų, kuriuos galėčiau paleist į apyvartą. Bet kažkodėl to nedarau. Taip pat, kaip metus turiu nemokamą skrydį oro balionu ir dar jo neišnaudojau. Ir dar..

Ir dar būna, kad pasakau ir gailiuosi kad leptelėjau, bet būna ir kad gailiuosi jog nepasakiau, nors pagalvojau.

Svarbiausia, kad šiandien baigėm juokų juoką, o puikiausiam pogrindinės žiniasklaidos leidiniui pagavau senai nematyto dydžio įkvėpimą. norėčiau, kad išsimiegojus jis būtų.

Aš nespėju gyvent. tiek visko daug daug daug daug daug. ir norisi viską spėti. Bet nesispėja. ir, pavyzdžiui, nebežinau visokių įdomių dalykų. Ar ką ir ką myliu, ar jau užaugau, ar čia taip ir turi būti, kada bus atostogos, kur pasaulio galas kuriame būtina šiemet apsilankyti, kaip rasti savo gyvenime tris savaites laiko pasaulio galui, kas būtų jei rasčiau pasaulio galą ir ten patiktų labiau nei čia, kodėl aš tokia jauna ir tiek nesąmonių bei įsipareigojimų turiu ir kodėl mano galva tokia pareiginga nes gal kartais smagiau spjauti. Nežinau, kokiu muzikos instrumentu norėčiau išmokt groti, ką norėčiau dirbti, ar geriau gyventi šia diena, ar tipo geriau planuoti ir nežinau kaip papasakoti kokios muzikos klausausi, koks filmas/rašytojas man labiausiai patinka ir net paprašyta padainuoti, nežinočiau ką dainuoti.

viskas labai kosmosas kaip nerealiai beveik tobula, bet nežinau, ar čia iš tiesų, ar tik apsimetu

ir nesuprantu, kada nustojau žinoti bei orientuotis aplinkoje bei ėmiau nežinoti ir plaukioti.

čia gal vasara?

Mes čia dienas leidžiam su tokiais sociomaniakais. Vieną dieną su vienais, kitą dieną su kitais. Šiandien diskutavom be kitų bla bla bla apie idėją ir dvasią. Labai aukštos materijos.

Ir papykau vienoje vietoje. Tipo ar tikrai tam, kad žmogus integruotųsi į nepažįstamų žmonių kompaniją reikia susipažinimo žaidimų? KAM ON!

Tvirtai nusprendžiau, kad susipažinimo žaidimai yra sugalvoti traumuotiems suaugusiems, kurie per savo kompleksus negali kitaip užmegzti kontakto. Arba tokiems pasikėlėliams kaip aš. Aš tingiu pažindintis. Kai noriu, tai jokių žaidimų nereikia. Bet dažniau mano egocentriškumas ir intravertiškumas paima viršų ir nepersistengiu versdama save bendrauti.

Bet kai kalbame apie aštuonmečius tai ei! Jie dar nespėti sužaloti ugdymo įstaigų, tėvai ir aplinka jiems dar nesuvarė visų įmanomų traumų, galų gale, jie dar nepasiekė paauglystės krizių. Gi vaikai puikiai bendrauja vieni su kitais be jokių kvailų žaidimų! Ir net jei vienas kitas koks nedrąsesnis yra, tai žaidimai, kur reikia pakartoti visų rate esančių vardus tikrai nesuteiks jam drąsos kitą kartą pažindinantis.

O natūralus vaikų susitūsinimas ne tai, kad atneša tikrą kontaktą, bet ir tiems, kurie yra nedrąsesni, suteikia motyvacijos kitą kartą patiems prieit ir paklaust “o tu kelintokas?”.

Visą vakarą galvoju ir nesugalvoju nei vieno žmogaus, kurį galiu vadinti draugu(e) su kurio(s) vardą būčiau sužinojusi susipažinimo žaidimo metu. Ne ne ne, nepamenu tokių! Pamenu visokių juokingiausių pažinčių, kurios buvo tobulos savo natūralumu.

O žaidiminiai draugai iš seminarų konferencijų tra lia lia tokiais ir lieka. nu čia bent man toks išfilosofavimas gavosi.

Ir nesąmonė yra susitarti, kad palaikydami dvasią kiekvienas priesime prie verkiančio ar tiesiog nuobodžiaujančio vaiko ir su juo pabendrausime. Nes reikia gebėjimų taip nepasielgti.

fui fui fui biurokratijos!

Ar kopi į savą kalną, ar bandai įveikti kažkieno laikomą kartelę, visada anksčiau ar vėliau pritrūksta motyvacijos, viskas nusibosta arba nutrina kojas ir tada gauni šliaužt lėčiau už sraigę. Dėl to kišenėje visada reikia turėti pleistrą ir saldainį. Saldainis – pasilepinimui, pleistras – tam, kad neleistum sau visai ištižti.

Man šiuo metu labiausiai patinkantis saldainis – liepimas sau atsitraukti nuo darbų ir visiškas galvos pravalymas. Ar tai būtų pusdienis sedėjimo ant žolytės parkelyje ir pliurpimo apie nieką, ar savaitgalis kažkur, kur telefonas negaudo ryšio (o ir šiaip, taip gerai, kad jį pameti tris kartus, kol galiausiai išvis pamiršti, kad tokį turėjai), ar vakaras kokiam kabakėlyje. Tai taip paprasta ir elementaru, bet kartu smarkiai keista per sesiją neriboti savęs ir neskaičiuoti dvi valandas ar penkias gali numesti kompą kampan ir lėkt pakvėpuot vasaros oru. Kai leidi sau pasibūti su žmonėmis ir tiesiog pačilinti nemąstant apie jokius darbus, grįžus namo visi darbai ir mokslai ima stumtis žymiai greičiau.

Puikus tokio saldainio rezultatas – sesijos įkarštyje atgaivinau savo numirusį tinklarštį :) Visą semestrą bimbinėjus viena valanda ne daug ką pakeis, tad geriau nestresuoti ir ją išnaudoti naudingai. (Mokymosi proceso imitavimas nėra naudingas laiko leidimas:)

Pleistriukai veikia panašiai. Jų poveikį puikiausiai iliustruoja pavyzdys iš aštuonmečių būrio: jei vienam užklijuoji spalvotą pleistriuką, tai visi ima kišti net mažiausius įsibrėžimus tau po nosimi, nes, gi skauda ir reikia pleistriuko! Ir jei tam pačiam aštuonmečiui mirtinai skauda pilvą, geriausias vaistas devyniais atvejais iš dešimties – aviečių skonio sirupas. Ir nebandykit įtikinėt, kad suaugėliems šie dalykai nebeveikia :)

O dar vienas akcentėlis, kuris man paskutiniu metu šiek tiek pakišo koją – savęs nuvertinimas. Kelinta sesija iš eilės susimaunu ant šito. Einu “bile išlaikyt”, taip pragyvenu pusę sesijos ir tada susivokiu, kad ei, ne tokia aš durna ir man žymiai geriau sekasi. Ir tada cha cha, iki nemokamo mokslo pritrūksta centų. Šiek tiek suprantu, bet dar nepasiseka išspręsti šito nonsenso. Kas trukdo tokiai šauniai ir protingai susivokti ir panorėti būti tobula studente. Vien tokio užsinorėjimo pakaktų tapimui gera ar net labai gera ugdymo įstaigos kliente.

Čia, aiškiai, yra manoji Juozapinės kalva, į kurią reikėtų imt ir įkopti per likusius du studijų metus. Reikia tik atidžiai susirinkti saldainių ir pleistriukų komplektą, nes pakeliui pagundų į viską spjaut ir daryt belenkaip yra uch, kiek daug.

——

Baigiau sagą apie joriškus kalnus.  Dabar krentu į paniką dėl kursinio, kurį reikėtų rytoj išsiųsti, o aš, aišku, ne kažką puikaus turiu. Jau artėju prie kritinio nuovargio, kai sunkoka sukontroliuoti pavargusią galvą, dvi valandas saldžiai miegi, nors prie ausies kas 5 min birbia žadintuvas ir t. t. ir panašiai. Svarbiausia, labai noriu jau lakstyti po pievas, o man sako, kad trys vasaros savaitės buvimo nepasiekiama yra nesuderinama su tuo, ką šiuo metu veiki. Bet tai gal vasaromis ir reikia lakstyti po pievas? Basom. Baisu baisu, jau jaučiu artėjantį ūmų burbesitą su galimomis zirzalito bei keiksnūnito komplikacijomis. Kokių čia tų prevencinių priemonių imtis? (Miegas ir poilsis, žinau, bet šį sykį šie du nesiskaito)

Kalnuos dainuoja, rageliai uli uli jo… Trečiasis pamąstymas kalnų tema. Kalnai – dalykas, atsirandantis ne tik dėl dviejų žemės plokščių (ar kaip jos vadinasi) susidūrimo. Net lygumuotoje Lietuvėlėje yra kalnų ne ką prastesnių už Uralą žemės galą pavyzdžiui.

Jau papasakojau, kodėl, cituojant gerb. K. Planką, už kalnus man geriau tiktai kalnai ir pasvarsčiau kurių galų išvis tų kalnų reikia: ar tam, kad užsidėtum pliusiuką, ar dėl kokių gilesnių priežasčių.

Per tą laiką tarp įrašų spėjau pasenti, tad dabar mano nuomonė bus išvis nerealaus brandumo ir gudrumo :D

Nežinau, ką darau dažniau: kopiu į savus kalnus, ar stengiuosi peršokti kažko iš aplinkos vis aukščiau keliamą kartelę. Kartais galvoju, kad tai mano kalnas, bet pasirodo, jog viso labo, kažkieno iškelta kartelė, o kartais kitų iškelta kartelė virsta nuosavu kalnu. Painu…

Įveikti aplinkos iškeltas karteles lengviau nei savus kalnus. Kai ką nors darau tik sau, lengviau būna vidury kalno spjauti ir viską mesti. Kažkoks vidinės valios trūkumas (aiškiai kai leidžiuosi į tokias keliones, neįsimetu valios į kuprinę)… Tuo tarpu, atsakomybė prieš kitus žmones, ypač, jei jie yra autoritetai, stumia į priekį. Dėl to ir šokinėji. Fit, viena kartelė. Pavyko? Nieko tokio, kitą laikysim puse metro aukščiau. Ar dabar pavyks? Kartais erzina. O geriau pagalvojus – gal taip ir turi būti? Niekada sau nebūčiau išsikėlusi tokių kartelių, kokias esu gavusi iš aplinkos. Ir labai džiaugiuosi, jas įveikusi.

Beje, prieš kelias dienas vieno pasišnekučiavimosi metu išsikalbėjom, kad ne man vienai lengviau padaryti kažkokį darbą, prieš tai įsipareigojus žodžiu keliems aplinkos žmonėms. Tai gal čia, tipo, normalu?

Kaip ten bebūtų, kartais nepakenktų išpildyti ir pažadus sau… Jei dar juos sugebėti prisiminti ir kartais užleisti į pirmas prioritetų vietas! Tada turėtų gautis pusiausvyra ir gal imčiau daugiau žinot :)

Liko paskutinė dalis apie pleistriukus ir saldainius. O tada baigsis sesija ir aš gal pagaliau imsiu knygas skaityti, kitaip kultūrintis ir persiorientuosiu prie kitokios tematikos įrašų :) Juk negali žmogus būti gyvas tik alpinizmais.

Kad jau čia apie tuos kalnus gavosi filosofinė savaitė, tai pasidžiaugsiu. Šiandien padėjom tašką viename darbe, kuriuo užsiėmiau puspenktų metų… Pati nepatikėjau, kai ėmėm skaičiuoti.

Per tuos metus nors ne vieną nervą susigadinau, bet išmokau nepalyginamai daugiau. Tiesą sakant, jei nesusimausime ir dar šiek tiek jėgų įdėsime į tolimesnę realizaciją, būsiu išpildžiusi dar vieną savo svajonę. Kurios, beje, idėją net Čekuolis užskaitė.

Labai. Labai geras jausmas.  Nesvarbu, kad galvą ta proga iššūžė atsakančiai :)