Labai senas Simonos blogas

Auginu avokadą

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 20 Jul 2013 13:20:00 +0000

Kadangi tema ne apie bėgiojimą, grįžtu į savo senąjį blogą pasidalinti kasdieniniais džiugesiais.
Auginu avokadą.

Nėra mano kraujyje sodininko, bet pastaruoju metu užsimaniau turėti daugiau gėlių. Sienos baltos, baldai balti, palangės baltos. Namams verkiant reikia žalios spalvos. Turime vieną normalią gėlę – draugo įnašas į namų jaukumą, bet antros ar trečios užsiauginti ilgą laiką niekaip nepavyko.
Buvome nusipirkę vieną tokią didžiulę: pastatėme į kampą ir stebėjome, kol palaipsniui ji nusimetė visus lapus ir liko du medžio stiebai. Tuomet ėmiau prašyti, kad gėlių padovanotų draugai. Gavau orchidėją, pastačiau ant stalo ir matau kaip ji irgi po truputį ėmė nuo viršaus geltonuoti. Laistyk - nelaistyk, duok daugiau saulės - neduok tiek daug saulės. Žodžiu, ūpas investuoti į gėles mažėjo.
Prieš kelis mėnesius buvau gana aktyvi avokadų gerbėja. Riebios vaisiaus riekelės ant skrudintos duonos su druska – puikūs pusryčiai. Belupant ir betraukiant po didelę avokado sėklą pasidarė gaila jas visas išmesti, todėl pasiknisau internete, radau dešimt skirtingų patarimų ir auginimo būdų ir sugalvojau vienai sėklai suteikti šansą.

Avokadas stiklainyje

Avokado sėklą, kaip pridera, pradėjau daiginti vandenyje bukuoju galu žemyn. Užtenka paprastos stiklinės, trijų dantų krapštukų, kuriuos įsmeigus sėklos centre įmanoma išlaikyti ją stabiliioje padėtyje. Po savaitės laiko, beje, įdėjau dar vieną sėklą: vietos dar buvo likę, o ir viltis išauginti bent vieną išaugo.

Paskutinės sėklyčių minutės stiklinėje

Šitas dvi prakeiktas sėklas laikiau nuo žiemos iki pat liepos mėnesio. Prigąsdinta straipsnių, žadėjusių daigus per kelias savaites, gyvenau taip kelis mėnesius, kol pagaliau viena sėkla iš apkemsėjusių gelmių ėmė leisti kažką žalio. Po šitos mažos šventės dar turėjau apie mėnesį kantrybės, kol daigelis pailgės ir šaknys surimtės. Per tą laiką nulaužiau kelis krapštukus, todėl palikau pirmąją sėklą-lavonėlį kaip ramstį augančiajai.
Šiandien – viskas, stiklinę keičia vazonas su žemėmis.

Avokadas vazone

Kiek pasusęs atrodo tokiame vazone,
bet jūs tik palaukit!

Nežinau kokios žemės geriausios avokadui, pasodinau į paprasčiausiai atrodančią žemę į 25 cm skersmens vazoną. Taip – turiu daug vilčių! Kad jauniklis neužsiverstų, vazonas stovi toje pačioje vietoje – ant virtuvinės palangės, kur visuomet daugiausia saulės. Baisu, aišku, kad neperdžiūtų be įprasto vandens po šaknimis, bet tokia jau ėjimo į kitą etapą kaina. Tikriausiai, teks palaistyti prieš paliekant namus savaitgaliui ir ugdyti savo rūpestingumą. Maža ką, gal pravers.

Jei rudeninė saulė nesumaišys reikalų, tikiuosi teks pafotografuoti modelį jau sudygusį. Kol kas pasidžiaugsiu mažu bumbulu žemių kibire.

Estija - naujas puslapis

noreply@blogger.com (Simona) — Thu, 08 Mar 2012 18:04:00 +0000

O žinote ką? Ką tik supratau, kad turiu tinklaraštį, kuriame jau kurį laiką nieko nepranešu apie esminius įvykius savo gyvenime.
Taigi, trumpai tariant, po Suomijos persikėliau į Vilnių, ten padirbau iki naujųjų metų, tuomet atsikėliau į Estiją, Taliną. Čia dirbu ir tiesiog maloniai kuriuosi. Ateina pavasaris, beveik kasdien matau gražius saulėtekius, saulėlydžius ir jūrą.

Kviečiu aplankyti, jei skaitote. Mielai priimu svečius.

Stažuotė Suomijoje: pirmosios dienos iki darbo pradžios

noreply@blogger.com (Simona) — Sun, 16 Jan 2011 20:02:00 +0000

Taigi – Suomija. Nors ir įsipjoviau šiandien pirštą su nauju IKEA peiliu, bet vis tiek esu labai gerai nusiteikusi. Ir turiu būtinai šiandien parašyti savo pirmuosius įspūdžius, nes ryt laukia įdomi diena, o tai jau naujas stažuotės puslapis. Na, bet apie viską iš pradžių. Čia turiu stažuotę organizacijoje „Service for the Sea“. Prisidėsiu prie renginio, skirto surinkti idėjas kaip mažinti Baltijos jūros užterštumą. Kol kas apie darbą informacijos tiek, daugiau papasakosiu jau pradėjusi. O kol nepradėjau, turėjau laiko įsikurti ir apsižvalgyti.

Gyvenamoji vieta
Gyvenu visiškai naujame name. Dar dažnai matau kaip darbininkai vis pabaiginėja darbus: patinkuoja laiptinės sienas, nuklijuoja apsauginę juostelę nuo lifto durų ir panašiai. Turiu savo kambarį, kitame gyvena kinietė, trečias kambarys dar laukia naujo stažuotojo, mano būsimojo kolegos. Virtuvė, vonios kambarys ir tualetas – puikios būklės. Pilna vietos daiktams, visi puodai, patalynės ir kitos smulkmenos supirktos. Viena popietė ir mano lagaminas ištuštėjo, visi daiktai išsisklaidė po namus. Buvau jau pasiilgusi tokio kraustymosi malonumo. Tiesa, langai į rytus, todėl keltis 8 valandą norisi net savaitgalį. Ypač kai giedras dangus. Tokiais rytais plačiai praskleidžiu užuolaidas ir kokią valandą seku kaip saulė juda nuo vienos šakos link kitos, risdamasi per medžius stovėjimo aikštelės pakrašty. Taigi, turiu čia savo kampą ir labai džiaugiuosi.
Aplinkui nėra labai įdomių vietų, o jei ir būtų, jos visos vis tiek po sniegu. Gyvenu apie 10 kilometrų atstumu nuo Helsinkio centro, bet viešuoju transportu susisiekimas labai patogus. Tai gera žinia, nes pagrindinė veikla vyksta ten.

Maistas
Kadangi prisivežiau pilną krepšį konservų, pirmą mėnesį daug laiko maisto pirkiniams neskiriu. Šalia yra didelis prekybos centras, kur, turint laiko, galima surasti visai neblogų variantų. Nusipirktų, atsivežtų ir dykai gautų brangių saldainių turėtų užtekti keliems mėnesiams, todėl daugiau dėmesio skiriu paprastų produktų paieškai. O tai labai skatina mokytis kalbos. Maito – pienas. Štai ir pirma pamoka skaitantiesiems. Tiesa, pastebėjau, kad išvykus nejučia imu maitintis sveikiau, o ir disciplina su saldumynų kiekiu labai pavykusi.

Tiek trupinėlių pradžiai. Esu labai gerai nusiteikusi, galvodama apie mūsų renginį, nors dėl Suomijos prezidentės, kuri jame dalyvaus, nekonkretumo data ir atidėliojama, bet taip tik padidėja mano pačios stažuotės ilgėjimo galimybė. O tai reiškia, kad galbūt galėsiu pamatyti Suomiją be sniego ir palakstyti rytais prie Baltijos jūros su kedukais. Argi ne pasaka? Pasaka. Daugiau įspūdžių planuoju pririnkti jau su darbo detalėmis. Iki tol – hyvää yötä!

Kelionė į Ispaniją

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 18 Dec 2010 19:10:00 +0000

Mano pasakojimas apie kelionę po Ispaniją su Justu, Renata ir Matthew. Išsiplėčiau, vis dėlto. Neturintiems daug laiko, bet vis tiek norintiems sužinoti esmę, siūlau iš karto skaityti santrumpą paskutinėje pastraipoje.

Taigi, buvom Ispanijoje. Ne tik kad buvom Ispanijoje, bet ir turiu ką papasakoti. Iš tiesų, jau buvau bepamirštanti tokių kelionių naudą. Prisiminiau: grįžus galva šviesesnė, spalvos ryškesnės, o ryte keltis iš lovos pasidaro daug lengviau net ir nekūrenus židinio per naktį. Šįkart trumpai apie tai, kas įstrigo giliausiai.
10 dienų kelionę pradėjome Kaune anksti ryte. Autobusas tvarkingai nuvežė iki oro uosto, „RyanAir“ tvarkingai nuskraidino iki Vyzės (Weeze). Vokietijoje praleidome dvi dienas, kadangi laukėme skrydžio Diuseldorfas – Madridas. Negaliu nepaminėti situacijos, kai bandėm tranzuoti iš Vyzės oro uosto į Diuseldorfą. Po nesėkmingo trypčiojimo po sniegą ir idealiai išmoktos frazės „Wir sind nach Dusseldorf gegangen“ sėdom į autobusą. Labiausiai patiko dalis, kai jis pradėjo važiuoti ne tuo keliu, kuriame stabdėme mašinas. :) Miestas šiek tiek nustebino: aplinkiniuose rajonuose visur sniegas, o pats miestas žaliuoja. Vėliau išgirdome, jog tai dėl to, kad miestas slėnyje. Nakvynei mus priėmė du vokiečiai ekonomistai. Priėmė gražiai, iš karto davė buto raktus ir kambarį. Pasidalinom informacija apie ekonomiką, istoriją, gyvenimo kelius ir požiūrius. Užskaityta. Antrą vakarą kokteilių bare pasigriebėm idėją nusipirkti smulkintuvą ir darytis kokteilius patiems. Lietuvoje.
Ispaniją pasiekėme jau temstant. Nešini kukliomis iškarpėlėmis iš Google Maps pėščiomis atsikapstėme nuo metro iki centro. Taip prasidėjo mūsų ištvermės reikalaujančių pasivaikščiojimų dienos. Susitikome kelionės kolegas ir viską jau tęsėme keturiese. Madridas padarė didelį įspūdį. Tikriausiai dėl to, kad pirma jį pamatėme tamsiu paros metu – visur lempelės, apšviesti gražiausi pastatai, fontanai. Galėčiau miestą pavadinti fontanų miestu, kadangi kiekviena didesnė matyta sankryža papuošta fontanu. Valencijoje mus priglaudė erasmus studentas iš Čekijos, kur, beje, radome ir lietuvaitę. Nors abi dienas į butą grįžome vėlai, spėjome maloniai pasiplepėti, bet didžiausią įspūdį paliko paslaptingas buto gyventojas, kurį žinojome esant tik dėl to, kad jis kartas nuo karto garsiai nusikvatodavo. Mums jį, pirmą kartą išgirdus tą juoką, šeimininkas tiesiog pristatė trumpa fraze „he's crazy“ (beprotis). Miestas gražus, sutvarkytas, su skanesniais apelsinais. Didžiausią įspūdį paliko parkas, kuriuo eidami link jūros praleidome visą dieną. Kaip papasakojo mus priėmę žmonės, anksčiau toje vietoje buvo upė, bet po didelio potvynio miestas nusprendė pakeisti jos kryptį, taigi nelikus vandens, senoje vagoje nuspręsta įrengti parką. Taip pat vienbalsiai nusprendėme, kad kebabai skaniausi būtent Valenijoje! Kadangi tai buvo pigiausias ir sočiausias mūsų rastas patiekalas, tapome neblogais ekspertais. Ir, žinoma, kai kurie iš naujo išmokome ispanišką žodį cebolla, kadangi pirmą kartą valgytas kebabas su svogūnais man labai nepatiko. Alikantėje vėl apsistojome pas „erasmusininkus“. Šįkart priėmė studentė iš Prancūzijos. Miestukas nedidelis, todėl vakare perėję pagrindinę marmuro mozaika dengtą alėja, kitą dieną nusprendėme skirti kopimui į kalną su pilies liekanomis. Kopėme. Taigi tarp naudų atsirado dar vienas glėbelis gražesnių nuotraukų ir pirmą kartą ragautas kaktuso vaisius. Kadangi tai buvo paskutinis miestas, vakare leidome sau pasėdėti užeigoje, paragauti nacionalinių tapų ir išgerti alaus su naujaisiais draugais iš „CouchSurfing“. Grįžti į Madridą mums liko naktinis autobusas, taigi, viską susirinkę, jau tik dviese kelioms minutėms užsnūsdami mes pasiekėme pirmą ir paskutinį mums Ispanijos miestą.
Turiu pasakyt, kad kelionė pavyko. Čia pasitarnavo tinkamas žmonių skaičius, jų kokybė, nesuvaržyti planai, pasididžiavimas savimi, kai, vartojant vos kelis paskaitose išmoktus žodžius ir tęsiant mintį rankų mosikavimais, pavyksta susišnekėti, ir malonūs žmonės. Jei kas paprašytų neigiamų atsiliepimų, surasčiau. Pasakyčiau, kad nepatinka vietinių požiūris į gyvūnus. Nenuostabu, Ispanija. O kol kas vis pavartau šviežias nuotraukas, padėlioju iš jų koliažus ir nusišypsau. Žinau, kad tokios kelionės turės tęstis, ypač į tolimesnius kraštus. Ačiū, Ispanija, ačiū bendrakeliaiviams, ačiū „RyanAir“!

Santrumpa. Pasinaudoję pigiais „RyanAir“ skrydžiais, jaukiais „CouchSurfing“ bendruomenės narių namais ir savo kojomis, turėjome puikias prieškalėdines atostogas Ispanijoje. Valgėme apelsinus ir kebabus, nešiojomės kuprines, džiaugėmės saule, mokėmės ispaniškai. Patiko, kartosim strategiją.

Pabaigai, paskutinioji kelionė pėščiomis: Madride, nuo autobusų stoties iki reikiamos metro stotelės.

View Larger Map

Anglija: darbas ir darbdavė

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 30 Jul 2010 20:07:00 +0000

Neilgai dar, bet pagaliau dirbu pas tokią mielą moterėlę „Bed and Breakfast“. Mano pareigos: kalbėtoja su šeimininke, maisto ir indų nunešėja-parnešėja ir kambarių tvarkytoja. Dirbu labai gražiame dideliame name. Pagrindiniai svečiai dažniausiai vokiečiai ir prancūzai, kurie taip pat nevengia su manim pasikalbėti ir sureaguoti „oh, Lithuania“, kai pasakau iš kur esu.
Tiesą pasakius, darbas nėra sunkus, ypač todėl, kad nejaučiu jokios įtampos. Per kelias dienas bendravimo su Imge (šeimininkė vokietė) susidariau paveikslą kokia norėčiau būti pensininkė: išsilavinusi ir besilavinanti, daug keliavusi ir bekeliaujanti, komunikabili ir tebebendraujanti, žodžiu – tokia pat, kaip ir jaunystėje, tik šiek tiek gurdesnė. Į darbą išeinu kiekvieną darbo dieną 8:10 val. ir eidama nejaučiu jokio sunkumo, ko nesitikėjau. Žinau, kad teks tiesiog maloniai pabendrauti, pasisukioti tarp senovinių baldų ir pasigaudyti idėjų galimam savo senatvės versliukui. Taigi, Simona tęsia savo ramybės periodą ir ramiai ruošiasi neramiajam.

Į Lietuvą grįžtu rugpjūčio 26 d., susimatysim!

Kaip vogti kuo mažiau: mano pasirinkimai muzikos srityje

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 16 Jul 2010 00:31:00 +0000

Bakalauro baigimas atnešė ne tik akivaizdžių permainų ir atradimų. Vienas iš papildomų buvo naujo ir sveiko kietojo disko įsigyjimas. Tai buvo puiki proga šviežiai įsidiegti naują „Ubuntu“ versiją, o švarios operacinės turėjimas visai maloniai atgrasė nuo piratinės muzikos kolekcijos įsikėlimo. Taip kelias savaites muzikos klausiausi tik per radiją arba ribotas Last.fm siūlomas kolekcijas.
Šiuo metu, būdama Anglijoje, pastebėjau, kad galiu klausytis daugiau Last.fm stočių, kas paskatino pagalvoti apie naudojimąsi mokamomis Last.fm paslaugomis grįžus į Lietuvą. Kai reikalai ėmė suktis apie mokėjimą už paslaugas, nutariau pasiieškoti daugiau patrauklių variantų. Pasirodo, jų yra nemažai, tačiau paskaičiusi ir pabandžiusi kelis, nutariau naudoti keletą jų. Tuo tarpu, pati idėja mokėti už paslaugas liko atidėta neapibrėžtam laikui.

Komplektėlis:
Last.fm (programa) + Deezer.com (puslapis) + Spotify (programa)

Kuo kiekvienas iš jų svarbus man? Yra keli pagrindiniai pageidavimai muzikos grotuvui:
1) galimybė automatiškai groti random režimu
2) galimybė pasirinkti konkretų mėgstamą kūrinį
3) galimybė registruoti klausomus kūrinius last.fm duomenų bazėje.

Kadangi kiekvienas iš trijų turi trūkumų, jie padengiami kitų komplekto elementų privalumais.

Last.fm
1) + 2) - 3) +

Deezer.com
1) + 2) + 3) -
Trūkumas:
- veikia tik naršyklės pagalba

Spotify
1) + 2) + 3) +
Trūkumai:
- ribota (iki 20 val./sav.) nemokama versija
- Linux sistemoje neseniai pasirodė programa tik mokamai versijai, nemokama gali būti leidžiama per Wine, kas komplikuoja jos veikimą.

Didžiausias bendras minusas yra priklausomybė nuo interneto bei priverstinis 7 metų senumo mp3 grotuvo atsisakymas. Pasirodo, amžinai technologinių naujovių vengti nepavyks ir ilgainiui teks įsigyti ką nors panašaus į išmanųjį telefoną. Tuomet, tikriausiai, neteks ir abejingai atsakyti telemarketingo darbuotojai, siūlančiai man 1000 litų nuolaidą telefonui, jei pereičiau į „Omnitel“. Bus matyt.
Tiesa, moralinės sprendimo priežastys - jau atskira tema. Žinoma, norėčiau sulaukti tokių laikų, kai autoriai laisvai dalinsis savo kūriniais internete ar net visai išnyks tokia sąvoka kaip Copyright, tačiau, kol taip nėra, renkuosi geriau mokėti už vartojimą arba išvis nevartoti nei vartoti neteisėtai.

Anglija: kelionė pirmyn ir buitis

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 02 Jul 2010 19:21:00 +0000

Sveiki, mielieji,

Dėl visa ko paminėsiu, jog prieš kiek daugiau nei savaitę gavau bakalauro diplomą, po to iškrausčiau butą, atsipalaidavau, atsisveikinau ir nuo vakar esu Anglijoje. Čia praleisiu vasarą ir, su atnaujinto DELLo pagalba, ieškosiuosi egzotiškos arba tiesiog geros AIESEC stažuotės.

Na, o vakar patyriau vieną įdomesnių kelionių. 29 autobuso pradėjau laukt likus dar 20 min. iki jo atvažiavimo tikimybės, o įsėdus ilgai klausiausi moterų priekaištų dėl prasto vieno iš keleivių kvapo. Tvarkingai su savo „bumbulo“ formos kuprine nužingsniavau iki oro uosto, maloniai nudžiugau neradusi jokios eilės ir jau ne taip maloniai susikrimtau, kai darbuotoja ištarė „įdėkite prašau savo bagažą pamatuoti“, nes tikrai žinojau, jog „bumbulas“ netilps. Po kelių minučių „projektavimo“ dalį daiktų persikėliau į švarką - tvarka - „bumbulas“ suplokštėjo, praėjau. Lėktuvas skrido ne taip lygiai kaip esu įpratus, o nusileidžiant vos neteko trinktelt galva į priešais esančią sėdynę, tačiau greitos kelionės autobusu ir traukiniu atėmė galimybę šią dieną laikyti įtempta.
Šiandieną leidžiu viena. Ryte Justas aprodė dar neaprodytas aprodytinas vietas, o po pietų pradėjau pratintis prie naujo būsto. Išsikroviau kuprinę, atgaivinau valymo įgūdžius, pastumdžiau kėdes ir dabar laukiu, kol išdžius dar trys drabužiai, kad galėčiau juos sulankstyti ir sudėti į lentynas. Išvada: reikia kuo greičiau susirasti darbą. Tai ir turėčiau padaryti kitomis dienomis.

Taigi, linkėjimas iš Bath'o! Malonios jums saulės ir turiningo savaitgalio!

Vanduo krito ant mašinos

noreply@blogger.com (Simona) — Thu, 13 May 2010 16:33:00 +0000

Žinau, kad ~~prisiminsiu šį laikotarpį iki birželio vidurio~~. Ilgai prisiminsiu laikotarpį, kuris baigsis šių metų birželio vidury. Iš pradžių gali atrodyti, kad sąlyginė laisvė bus vienintelis trokštamas dalykas, bet paskui imsiu galvoti, ar spėsiu susirast kuo save susivaržyt, kol laisvė neėmė erzinti. Taigi, tas įtampą keliantis keturių metų vainikavimo darbas šiuo metu gali atrodyti visai patrauklus, nors ir norisi visą lietingą dieną stovėt balkone ištiesus rankas.

Žinau, kad tuo metu dažniau sėdėsiu ant sofos, skaitysiu knygas ir pradėsiu šert žiurkę.

Taigi, esu tikra, kad nemažai kauniečių šiandien patyrė tą malonų dūšios nuplovimą, bent jau tie, kurie spėjo grįžt namo iki liūties likus 30 sekundžių ir galėjo stebėti upelius iš 3 aukšto. Bėgo moterys, pykosi kaimynai, didelė srovė nuo stogo krito ant mašinos priekinio stiklo - keri. Tylos momentais pagalvojau ar galėčiau tai pasakoti naujiems pažįstamiems, kurie sėdės su manim prie pietų stalo ir siūlys cukraus į arbatą. Galėsiu, jei per kitus pietus man cukraus nebesiūlys.

UKRAINA: gyvenimas iki darbo pradžios

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 18 Jul 2009 09:23:00 +0000

Groja Carla Bruni - Quelqu'un m'a dit...

Sveiki, mielieji,

Pagaliau gavau laisvą minutėlę ir laisvą жіночка кімната, todėl pirmas dalykas po to, kai pasidėjau lagaminą į kampą ir pakeičiau basutes pliažinėm šlepetėm, buvo šis laiškas. Pagavo tokia „rašytojiška“ nuotaika (už lango varnos, daug medžių ir žaismingai spalvotas plastikinių butelių konteineris), todėl planuoju šiek tiek išsiplėsti. Na, o dabar apie kelionę ir Ukrainą.

07.05, penktadienis, 19:30 val. Sėdžiu sau autobuse šalia jaunos ukrainietės, pro langą žiūriu į tebemosuojamas šauniausių draugiukų rankutes ir autobusas pajuda į priekį. Sukasi į kairę, didina greitį... :) Tada ėmiau jausti Ukrainos dvelksmą. Deja, tas dvelksmas dar kiek apgaulingas: laukia visa naktis kelio pro Lenkiją. Gavau gan neblogą vietą sėdėt – priešais tualetas, tačiau taip pat ir ale stalelis rankinei (vėliau ir kojoms) pasidėti. Tikriausiai ilgai dar prisiminsiu ~5 m. ukrainietukę, sėdėjusią priešais kitoje eilėje. Lietuvoj tokio mielo vaiko nemačiau jau seniai. Nors ir skleidė daug triukšmo, bet jos klausimai „papa, a kogda my prijedim?“ atrodė tokie nuoširdūs ir aktualūs, kad žavėjaus net ir po 20-to karto. :) Taip pat žavėjausi ir pačiu „papa“, kuris bestraksinčią dukrelę tą patį 20-tą kartą sugebėdavo prajuokinti vienu gauruotos rankos judesiu. Miegoti nelabai sekėsi, pabusdavau kas 20 minučių pasižvalgyt į laikrodį.

Šeštadienis. Vis dėlto, 6 val. ryto pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos sieną. Patikrino pasus ir paliko laukti toliau. Laukiam valandą, dvi, tris... Autobuso vaikai darosi vis labiau irzlūs, nuo nikotino trūkumo kenčiantis vyrukas keičia pokalbio temą ir ima keikti jau muitininkus. Staiga mums liepia išlipti ir ~„vazmyte vsiech svajych vieshchi“. Išlipam, išsitraukiam lagaminus, praeinam pro kažkokį koridoriuką ir grįžtam su daiktais atgal. Daiktų netikrino, tik klausinėjo „gde iedyte?“. Sugrįžę pasėdėjom dar valandą, tada dar kartą patikrino pasus, surinko korteles su informacija vietos, į kurią vykstame ir lygiai 10:00 val. paleido „į laisvę“.
Lvove mane pasitiko vietinio LC mergaitė. Nupirko bilietą, pakalbėjom apie jų DT stažuotes, mūsų MT stažuotes ir šiaip orą. Įsėdau į autobusiuką (Mаршрутка) ir pradėjau dairytis į šiokių tokių kalnų užuomazgas. Be jų pastebėjau ir tai, kad vairuotojas sugeba vienu metu vairuoti, kalbėti telefonu ir rūkyti. Dar pastebėjau duobėtus kelius (jie tokie labiau vakarų Ukrainoje, pasak Helen) ir kelis vietinių bruožus, kuriuos rašau į atskirą sąrašėlį sąsiuvinyje.
Po trijų valandų atvykau į Івано-Франківськ. Pasitiko mane dvi vietinės mergaitės: Tanya ir Ira (TN manager'ė). Be kefyro ir degtinės, bet su didžiulėm šypsenom. Išsitraukiau lagaminą ir nuvykom pas Tanią atsigaut. Nusiprausiau šaltu vandeniu, persirengiau, sukirtau keturis balandėlius ir nuvykom prie upės, kur sutikau pirmąją kolegę Edytą iš Lenkijos. Pakalbėjom, pažiūrėjom į vandenį ir pasigrožėjom kalvelėm. Tada sužinojau, kad mane ir kolegę Maarją iš Estijos paskyrė į geriausią kurortinę stovyklą (kaip vėliau pamatėme, tai visai prašmatni sanatorija su vištienos kepsniukais), kaip daugiausiai žadančias ir geriausiai mokančias anglų kalbą. Žodžiu, nuo mūsų priklausys ar direktorius ims stažuotojus ir kitais metais. Visai nudžiugau, taip pat susiderinau ankstesnę grįžimo datą (rugpjūčio 16 d.) ir ėmiau ramiai sau mėgautis laisvu laiku iki konkretaus darbo pradžios. Grįžus pas Tanią susipažinau su jos mama – super miela moterimi. Šnekėjomės pusiau angliškai pusiau rusiškai, vartėm nuotraukas ir pažindinomės kaip tik galėjom.

Sekmadienis – antradienis. Edyta išvyko į savo stovyklą, likau viena stažuotoja kuriam laikui. Nuo pat sekmadienio prasidėjo ekskursijos po miestą: „čia bažnyčia, čia siena, čia statula“ ir pan. Po kelių valandų vis prisijungdavo ir atsiskirdavo po kelis žmones iš LC, todėl buvo sunku susigaudyti su kuo aš čia iš tikrųjų vaikštau. Visą laiką saulė kepino pečius, pakaušį ir viską, ką rado. Vieną dieną protarpiais palydavo, tačiau labai švelniai. Kalnų oras = permainos. Po pietų su visu savo lagaminu nukeliavau į Hostel'į, kurį mes vadiname tiesiog studentų bendrabučiu. Pafotografavau įdomesnes vietas, įsijungiau simpsonus, TV programas, muziką ir pradėjau rašyti laišką. 22.00 val. prie manęs prisijungė naujas stažuotojas iš Egipto – Ahmed. Jo vyriškasis kambarėlis buvo kuklesnis, todėl įsitaisėm manajame ir iki 01.00 val. dalinomės kelionių ir kitais įspūdžiais, lūkesčiais ir pažindinomės.
Kitą dieną nuvažiavom į Edytos ir Ahmed darbo vietą. Tą dieną buvo švenčiama Ukrainos nacionalinė šventė (Ivano Kupala ar pan.), todėl iki 00.00 val. dūkom diskotekoj prie didžiulio laužo su įvairaus amžiaus stovyklos vaikais. Po to suguldėm vaikus ir kokias 3 valandas žaidėm „Bitches bitches“. Rytas irgi buvo smagus. :)

Antradienis – sekmadienis (Kijevas). Antradienio vakare su Kolya iš LC traukiniu pajudėjome iki Kijevo. Ten gan ilgokai vyko LDS konferencija, kurioje buvo bene visa naujoji LC valdyba. Na, o mano didysis tikslas buvo Helen. Po ~12 valandų kelionės su ukrainiečių-lietuvių kalbų pamokėlėmis ir saldaus miego ant išlankstomos lovelės, trečiadienį 7 val. ryto buvome Kijeve. Išlipu iš traukinio ir matau šviežiai atsikėlusią Helen su glėbiu ramunių! „For my dearest guest“. Kokia pradžia, tokia ir visa savaitė. Buvau lepinama per visus kraštus. Gardžiausi pusryčiai, dovanėlės, kiekviena diena pilna suplanuotų ekskursijų. Aplankėm begalę bažnyčių, parkų, statulų, šiaip gražių vietų. Visai nieko buvo muziejus, kurio pirmamoje salėje buvo nupjautos karvės galvos imitacija su gyvomis musėmis, skraidžiojusiomis aplink dirbtiną kraują (Justė turėtų atsimint tą galvą). Crazy Ukrainians, kaip sakant. Vieną dieną prie mūsų prisijungė panašaus tipo stažuotojai, dirbantys pietų Ukrainoje: Ernest iš Hong-Kong ir Michelle iš Meksikos. Kartu pasivaikščiojome po suvenyrų turgelius, paplaukėm Dnepru ir pasipasakojom patyrimus. Pasirodo jų LC stažuotojai turi „praeiti“ daugybę žeminančių medicininių tyrimų, kurie reikalauja apnuoginti tam tikras kūno vietas ir atverti tam tikras ertmes metaliniams įrankiams. Vyrai, be to, turi pademonstruoti savo turtą, kuris įvertinamas tam tikrais numeriais, griežta akimi nustatomais stambios moteriškės. Man, kaip bebūtų, to daryti neteko. :P Penktadienio vakare nuspredėm sudalyvaut LDS paskutiniame vakare. Netikėtai gatvėj sutikom Yurą iš Івано-Франківськ LC ir kartu nuvykom iki konferencijos vietos. Pasivaišinom rėmėjų gėrybėmis, pasėdėjom pavėsinėj ir po kiek laiko prasidėjo apdovanojimai bei konferencijos uždarymas. Svarbiausi apdovanojimai, tai – auksinis, sidabrinis ir bronzinis „awards of excellence“. Pirmas buvo LC Lviv, antras – LC Kiyv, trečias irgi neblogas. :) Tiesa, keista buvo matyti nemažai mergaičių trupučiukais šortukais ir aukštučiukais aukštakulniukais. Na, bet jos irgi susilaukė savito dėmesio. Su Helen pabuvome iki 02.00 val. nakties ir taksi išriedėjom miegot. Brolis buvo vėl nustumtas ant grindų, o mes karališkai kritome į lovas. :)
Paskutinė diena buvo kiek ramesnė, tik teko paėjėti greitu žingsniuku, kai iki manojo traukinio išvykimo buvo likęs nedidukas pusvalandukas. Kai buvome stoty, moteriškės balsas jau šaukė „Uwaga, traukinys na Івано-Франківськ skora ujiediet“. Ir vėl mojavimas, ir vėl riedėjimas, vėl naktis ant rudų išlankstomų sėdynių. 7 val. ryto – stotyje.

Sekmadienis. Kaip tikra senbuvė susiveikiau taksi ir už 15 gryvnų (~5 litus) buvau senajame hostelyje). Įsijungiau kompiuterį, priguliau ir greit sulaukiau svečių barbenimo į duris. Susipažinau su Maarja iš Estijos ir Raushagul iš Kazachstano. Jąją palikome hostelyje, o pačios su dviejų mergaičių iš LC pagalba nuvykome į išsvajotąją darbo vietą kurortiniame Яремче miestelyje. Pirmas įspūdis – pasaka. Antras įspūdis – nu tikrai pasaka. Aplink pasakiško grožio „miškais pasišiaušę“ karpatų kalnai, pro dviviečio kambario (tikrai nemažo) langą matosi ir girdisi srauni kalnų upė. Turime spintą, spintelių, po neprastą lovą, stalą, nuostabų vaizdą pro langą ir tikrai nemažai erdvės. Turime privatų vonios kambarį su tualetu, kriaukle ir dušo kabina. Vienintelis trūkstamas dalykas – tai internetas. Na, bet dievo į medį nevarome ir džiaugiamės kurortu.
Sekmadienį grupė dar nebuvo atvykusi, todėl pasilinksminome pačios: Su paauglių, besimokančių čia anglų kalbos, grupe kopėme į kalną netoli stovyklos. Po kiekvieno atsisukimo pasidairyti žandikauliai atvėpdavo vis smarkiau, o kai vos beatgaudami kvapą užlipom į viršūnę, pasakiau „buvo verta“.
Sėdžiu ir stebiu mirksinčią bekraunamo fotoaparato švieselę, laukdama kada galėsiu nufotografuoti iš mūsų balkono matomą kalnų upę ir nuostabius kalnus. Nufotografuosiu ir parodysiu jums. Na, o dabar reikia užsiimti kuo nors „stažuotojišku“. Gero vakaro!

Žodynėlis neAIESEC žmonėms:

*LC (Local Committee) – vietinis AIESEC padalinys, pvz. AIESEC Kaunas, AIESEC Kyiv ir pan.
**DT (Development Traineeship) – AIESEC stažuotė, kurios dalyviams nėra mokamas atlyginimas.
***MT (Management Traineeship) – AIESEC vadybinio tipo stažuotė.
****Bitches bitches – AIESEC bendruomenėje žaidžiamas žaidimas, kurio metu žmonės sėdi ratu ir pagal tam tikras taisykles plekšnoja sau per kelius, stengdamiesi išvengti klaidos – prievolės išgerti (viena klaida - vienas gurkšnis alkoholinio gėrimo).

Apie būtent tiksliai tiksliai dabar

noreply@blogger.com (Simona) — Mon, 04 Aug 2008 17:07:00 +0000

- Kas čia?
- Simonos cukrinė.
- O kas čia?
- Simonos maisto produktai.
- O kodėl Simona guli užsiklojus?
- Jai šalta matyt.
- Bet kad ji nedreba.
- Tuomet, manau, ji slepiasi.
- O kodėl ji slepiasi, jei turi cukrinę ir maisto produktų?
- Eik miegot.

Žinote, vyrai ir moterys, kokios spalvos sienos man gražiausios, kai lyja? Šlapio asfalto spalvos. Tiesiog daugiau nežinau šlapių objektų spalvų, o dabar lyja. Išeinu visa bekelnė, bet su suknele, į balkoną, pakvėpuoju lietumi, pažiūriu į dar pilkesnį namą užkaltais langais ir nuplėštais balkonais, pasišypsau ir kvėpuoju lietumi toliau. Galėtų kas pamatyt kaip aš gražiai šypsaus ir kaip dailiai kvėpuoju. Ko gi daugiau aš čia stoviu be kelnių (bet su suknele)? Ne to. Dar sublyksi blykstė (blykstė-blyksėti), aš užsimanau šokolado ir grįžtu į kambarį, tada sudunda tai, kas sublyksėjo. Tvarka.

Dar paskaičiau savo senus blogo įrašus. Ir vėl pastebėjau, kad kvailai skundžiuos daugumoj. Ypač privačiuose, nes tikriausiai užteko proto suprast, kad skundai kvaili. Gaila nėra tiek daug noro pasakotis, kai viskas gerai. Bent jau ne blog'e, nes, matyt, gyviems žmonėms smagiau klausytis laimingų žmonių. Tikriausiai. Arba reik susirast liūdną draugę. Tokią negyvą, kaip būna. Ja.

Tai ką gi, šįvakar tikriausiai vėl teks gulėti ant grindų ir klausytis kokių múm. Tai, matyt, viena iš nedaugelio grupių, kurių dainoms nedrįstu pritarti balsu, o tik judinu lūpas, norėdama vis dėlto pademonstruoti, kad žodžius tai žinau. Mėgautis, negriauti grožio.

Prisiklausiau

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 12 Jan 2008 11:55:00 +0000

I feel a gentle breeze of your image, but you can't tell.

Va tokias mintis tėškia mielasis Kings Of Convenience – The Build Up. Žinote, vyrai ir moterys, kas pasaulyje saldžiausia? Aš žinau. Nors abejoju. Dėl to ir negaliu pasidalinti. Bent jau tuomet, kai prie stalo sėdės nekvaili anūkai, pasidalinsiu su jais.
Pakankamai freakiškai vis dėlto atrodo nespontaniškas laiko skirstymas draugams. Vyksta mini perversmas, I guess. Lendu giliau į mini pasaulėlį.

Šiaip pablevyzgojus, tai norėčiau pasėdėt su vyno taure rankoj. Antra taurė – vyriškio rankoj. Aha aha, žvakė dar ant stalo ir Kauno panorama pro langą.
- Sima, gražiai atrodai šįvakar.
- O aš tave myliu.
Sakyčiau ir žavėčiausi jo jaukiu megztuku.

Graži diena, su saule. Jei rytoj saulė bus tokia pat graži, ryškinsiu dvigubai daugiau nuotraukų. Deal.

Na pasakyki

noreply@blogger.com (Simona) — Tue, 18 Dec 2007 11:52:00 +0000

- Do you know what you do or are you a dumbass?
- I‘m a dumbass.

- What are your feelings towards your attitude?
- Those good kind of feelings. Thank you.

- Do you like this band?
- I adore it.

- Can you associate your first and second answers in any way?
- Never.

- Good luck, dumbass.
- Thank you.

Pati sugalvojau, jė.

Nuostabus sugebėjimas laiku nutilt

noreply@blogger.com (Simona) — Mon, 05 Nov 2007 11:45:00 +0000

Labas,

Kaip čia naujai ir šūstrai pasakius?..

Vartau dainas kaip kokiais lapais ir kiekvienas lapas suteikia vis kito laiko pojūtį.

Dabar įsivaizduokime. Tamsu, Laisvės alėjoj dega nauji žibintai, šerkšnu blizga modernus grindinys, kadaise kabėjusius užrašus „Išnuomojamos patalpos“ pakeitusios sidabrinės vitrinų detalės puošiamos Kalėdoms, o nešuliais apsikrovusi moteris pilkai juodu paltu lėtai keliauja antrojo bromo link. Jos akyse laikosi po ašarą, o šypsena, stipriai suspausta ties kairiu kraštu, paneigia bet kokią rūpesčių tikimybę. Naujosios kolonėlės, pasiskolintos iš Panevėžio Laisvės aikštės, išlaisvina nuo ausinių maršrute „Maxima“ – namai“.

Keliaujame toliau: pasiekusi namus, moteris pastato tašes prie virtuvės stalo, grįžta į koridorių, nusimeta lauko drabužius ir krenta ant sofos svetainėje (arba ant grindų, jei švarus kilimas pasitaiko). Užsimerkia ji, susikuria Kalėdų pasaką galvoje ir laukia skambučio į duris. Guli dešimt minučių, kol paskausta nugarą. Atsikelia ne dėl skausmo, atsikelia dėl šokolado, esančio vienoje iš tašių. <...> Sėdi, kramto, kartais jausmingai pasisukioja pagal grojantį ritmą, kartais šūkteli paiką paskatinamąją frazę sau.

Skambutis į duris (tikiuosi nelabai šaižus). Moteris eina link durų, pasižiūri pro akutę, nusišypso ir atidaro duris. „Labas“. Pro duris įeina...

Keista, kad kartais sugadinamos gražios dainos. Nors ir žinant pasekmes, bet klausom gražiausių dainų liūdniausiais momentais. Na ir ką, yra gražių dainų blacklistas, how sad.

Nežinau ką čia parašiau. Bile rašyt ką prieš susirinkimą ir turėt vėlavimo priežastį sau. Na, o esmė yra ta, kad norėčiau apkabint kelis žmones dabar ir pasakyt „būkit mano gyvenime“. Ale neapkabinu: nedrąsu, pasimiršta? Įdomu ar be to jie ilgai būtų šalia. Laikas parodys. Laikas, po kurio Laisvės alėjoj turėsim naują grindinį.

Uzburta "Wear Sunscreen"

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 12 Jan 2007 09:15:00 +0000

(labai nesmagu rasyt be lt raidziu, bet pasistengsiu)

Baz Luhrman - Everybody is free to wear sunscreen.

Tiesiog toks ramus vakaras, ar ten naktis. Pasiemiau sita tekstuka ir dziaugiuos juo visaip. Moteris, kuri sukure si ese, atrodo butent taip, kaip vaizduote ir buvo nupiesus. Nuotrauka, zinoma, su sypsena.

Atsiverciu word'o alternatyva ir verciu teksta i lietuviu kalba. Mamai. Verciu verciu ir suprantu, kad ja tos idejos nelabai kuo besuzaves. Daug nepasiteisinusiu. Kai kurios netgi nuliudins. Isverst reikia baigti, o ar parodyti tai jau reikes sprest veliau. Vistik pati asara nubraukiu vietomis.

Ko pririnkau:
apie teksta
apie autore
video - pirma karta pamaciau vienam susirinkime. Zodziai dar grazesni tampa.

Dar viena naktis, nesusitvarkius wireless' o.
I Vilniu ryt, tiek to.

„Tai visi in skirtigas pusis? Ar kap ti, Sim“

noreply@blogger.com (Simona) — Wed, 19 Jul 2006 08:11:00 +0000

Ir kai jau pradedu sapnuot tašes, kuriose yra užtrauktukai, o juos atsegus pamatai dar daugiau tašyčių su užtrauktukais, kuriose yra ir barbių, apsirengusių tokiais drabužiais, kurie turi daug užtrauktukų, kurie (kad ir kokie maži bebūtų) atsisega... Tada jau suprantu, kad manęs laukia kažkas įdomaus. Finally.

Kažin, kodėl taip sutampa, kad po laidotuvių turi skubėt į gimtadienį.
Pirmas mano pasibuvimas Alytuje buvo „laidojimo paslaugos - kapinės - gedulingi pietūs“. Kiek spėjau pamatyt, pats miestas toks jaukus gan. Gal kada ir kitais tikslais teks apsilankyt. Anyway, nors ir nepažinojau mirusio žmogaus, bet beveik sugebėjau susižavėt juo vien iš prisiminimų. Na, tie ten, kai artimieji vienas po kito atsistoja ir pasakoja (ko, beje, aš negalėčiau padaryt, nes apsiverkčiau po antrojo žodžio), koks nuostabus žmogus mirė. Nežinau, ar visur taip būna, bet mūsų giminėje tokios kalbos skamba labai nuoširdžiai. Jei viskas, ką nuolat girdžiu per laidotuves, tiesa, tai keista, kad tik geri žmonės palieka mūsų giminę. Beje, baigiu priprast prie laidotuvių. Gal ir gerai: daug dar jų laukia.

+

Bus jau Kaune kur gyvent, bus jau ir kur grįžt po pasivaikščiojimų Laisvės al. ir universitetų teritorijomis - Žaliakalnin.

Lietuviškumas

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 29 Apr 2006 08:06:00 +0000

Trumpai.
Žiūri brolis krepšinį. Padarė pertrauką reklaminę ar panašiai - užmigo. Parodė "Klausimėlį", pabaigė. Tęsia krepšinį - brolis atsibudo. Tą pačią sekundę. Lietuva.

Na ką, nieko? Nieko.

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 22 Apr 2006 08:02:00 +0000

Esmė čia - labai vertingai padirbau. Tvarkėm namo aplinką. Rankos buvo mėlynos, žalios ir raudonos. Raudonos tai dėl kraujo (susidraskiau ten į augalus su spygliais), o kitos spalvos tai paslaptingai atsirado. Anyway, pradėjus tampyti su blokais prispaustus šlapius maišus, mane užvaldė entuziazmas. Pradėjau visaip ten dainuoti, kalbėti su savim ir nebekreipiau dėmesio į permirkusį batą-kedą. O dar tokia linksma gaisrinė vis suko ratus. Matyt dėl dūmų. Meldai degė. Visi taip gražiai dirba, saulė dar švietė, namo šešėlis ir gaisrinė sukiojas: atvažiuoja, pravažiuoja, nuvažiuoja. Kaip ir idilė.

Sutapimas:
Neieškojau dar aišku jokio buto studijoms, tik žinau kad reiks trijų kambarių. Ir netyčia moteris sako: gali atsilaisvinti kitais metais vienas toks -> trijų kambarių -> su privačiu kiemu -> prie VDU -> be šeimininkų. Ir viskas.
Keistumai:
Po šiukšlių krūva šiandien dar radau ledo. Balandžio mėnuo, džee. (džy)

Kas antra diena šilta

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 14 Apr 2006 08:00:00 +0000

Yra tokia vieta mano gatvėj (gatvelėj), kur gyvenu. Tokia vieta su pūvančiu sunkvežimiu ir pūvančiu namu. Tarp jų yra gal kokio metro pločio tarpas. Tokio pat, kaip ir šaligatvis. Dar smagu tai, kad jie pūva virsdami vienas į kitą. Taip ir siaurėja tas praėjimas į viršų.
Keista, kad visada, einant pro tą vietą, pamatau, kad einu būtent ta puse, kur ir tarpas, o iš kart, praėjus tarpą, pereinu į kitą gatvės pusę. Tik po to. Nepatinka man tas tarpas visai. Net baimė apima, galvoji, kad tuoj užsivers jis. Bandysiu sąmoningai eit kita gatvės puse.

Kaip aš šiąnakt miegojau.
Sapnavau nerealias meilės istorijas, nesusijusias su realybe. Buvo įdomu. Atsikėlus pajutau, kad aplinkui mano kaklą, juosmenį ir gal dar ką nors apsivynioję ausinių laidai. Taip visiškai. Totally. Anksčiau tik grotuvas būdavo susmigęs į nugarą ar panašiai, arba pats garsas grotuvo pažadindavo paryčiais apie 4.00. Na, įsirašau dar vieną potyrį. Atgyjantys laidai-žudikai.

čia matyt bus mano kambarys. grįšiu savaitgaliais čion

Lietuvių k. Bandomasis iš didžiosios Band.

noreply@blogger.com (Simona) — Sat, 25 Mar 2006 08:55:00 +0000

Papasakosiu kaip ir visiems pasakojau. Su tokia pačia įžanga ir sąmoju. Ok? Ok.
Išeinam iš kabineto. Lapai surinkti. Rūta sako: "Man tai skyrybos aiškinimas buvo sunkiausias". ... Koks skyrybos aiškinimas??.. Ir visaip taip negerai jaučiausi po bandomojo. Paskui kalbam kalbam kur ta užduotis buvo, gal neįsegė lapų kas. Sako "Po kalbos kultūros užduoties". ... Kokios kalbos kultūros???...
Štai. Buvo įdomi diena n'stuff. Gera pasirodė mokytoja. Susiradau ją ir leido pabaigt užduotis. Vis tiek buvo kakas.
Nepatinka dienos-kakai man.

In conclusion: apturėjau gerą pamoką valstybiniui.

Labanakt.

Sapnuoju maloniai

noreply@blogger.com (Simona) — Wed, 22 Mar 2006 08:55:00 +0000

Oi, iš kur čia dabar neužtikrintumas?

Sako sapnuoti, kad skrendi, gali tik jaunystėje. Kaip gerai, kad tenka tuo pasidžiaugt. Neapsakomas jausmas. Gaila, kad tik sapne taip galima.
Atsimenu prieš kelis metus skraidžiau tik po savo kambarį, palei lubas, bet vis tiek jaučiau palaimą. Tikriausiai gerai išsimiegojau. Kažkurią kitą naktį skraidžiau laiptinėj. Buvo nepatogu, nes visiškai negalėjau valdyti krypties. Sklandžiau taip nevalingai tai į šoną, tai į viršų. Buvo šiaip sau. O dar praeiviai kartais pasigirsdavo. Bijojau jų.
Visai neseniai pradėjau skraidyt atviroj erdvėj. Vieną naktį buvau labai aukštai pakilus virš savo namo. Tada jau sunerimau, bet viskas visada baigiasi laimingai. Į namus grįžau pro balkoną. Malonaiusia naktis buvo šią savaitę. Gal vakar, nors ir miegojau 3 valandas, o gal ir anksčiau. Po savim mačiau kažkokias nepažįstamas vietas. Gražios tokios. Pavasariškos. Nors labai netikroviškos: tik laukai, kalvelės, neįprastai dirbtinio pluošto žolė. Galbūt čia dėl aukščio. Vis dėlto kuo aukščiau, tuo maloniau.
Nekantrauju eiti miegoti.

Live in Panevėžys

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 10 Mar 2006 08:49:00 +0000

Webcam

Va čia yra ir mūsų Panevėžio vaizdai. Kaip liūdna. Kas 3 s. atnaujinama juoduma su dalimi savivaldybės. Taaip, stebėk nors ir visą naktį, kokia puiki juoduma. Kur gyvybė? Ką ta gyvybė veikia rūsiuose? Kodėl ji nuobodžiauja?
Visai norėčiau gražaus miesto. Ne tik su gražiom plytelėm ir medeliais, bet ir su gražiais žmonėmis. Su švytinčiais naktinių lempų šviesoje. Ir dienos šviesoje kartais. Duokite mums lepmų! Su jomis bus geriau! Bent vizualiai.

Vilniaus vietos šviesesnės. Ir turėkitės.

O aš po metų gyvensiu Kaune. Nieko ypatingo. Pasimatysim.

Mano pitagoro kvadratas

noreply@blogger.com (Simona) — Wed, 08 Mar 2006 08:47:00 +0000

Kad ir yra galimybė, kad jie meluoja, bet mano skaičiai yra tokie:

11 - žmogaus charakterio stiprumas
2222 - žmogaus bioenergetika, dvasingumas
3 - žmogaus organizuotumas, vidinis pasaulis, polinkis į mokslus
4 - žmogaus sveikata
(penketų nėra) - žmogaus nuojauta, intuicija
(šešetų nėra) - žmogaus žemiškumas, meteriališkumas
77 - žmogaus talentas, sėkmė
8 - karma, sąžiningumas, pareigos jausmas
99 - žmogaus intelektas, protas

Prieš kai kuriuos reiks kovot

Mano data - 19

noreply@blogger.com (Simona) — Wed, 22 Feb 2006 08:41:00 +0000

Manau 19as gimtadienis kvailas. Po 18, prieš 20 ir prieš 21.

Vis tiek kampe stovinti data primena gimtadienio skaičius, malonus simboliškas jaumas.
Kai lauki 12os ir stebi savo profilių informaciją. Pasikeitusią iš esmės. :)

Kaip lengviau keltis rytais

noreply@blogger.com (Simona) — Fri, 17 Feb 2006 08:25:00 +0000

– Vakare praleisti ėjimą į tualetą. Ryte nebegalvoji apie šaltį ar tinginį;
– pasilikti kokį skanų desertą pusryčiams. Tai veikia ypač tada, kai retai rytais būna desertų;
– iš vakaro susitvarkyti visus popierius, pasidėti drabužių komplektą, kurį rengsies, ant kėdės – malonu, kad atsikėlus nereikės skubėti;
– aktyvi muzika arba televizoriaus garsai – visas pasaulis su tavim kelias (bent taip atrodo pagal garsus).