Fotografas Davidas Leventi, kurio darbų paroda iki rugsėjo 11-osios veikia Naujojo Orleano (JAV) Arthuro Rogerio galerijoje, šias iškilmingas erdves fiksavo stovėdamas atlikėjo vietoje prieš prasidedant pasirodymui, kol į rūmus dar nesugužėjo auditorija ir atlikėjai.

Tai architektūrinis operos teatro pjūvis, atskleidžiantis kiekvieną aksomu muštų kėdžių raukšlelę ir paauksuotų šviestuvų žybsnį.

La Scala, Milanas, Italija:

Monte Karlo opera, Monte Karlas, Monakas:

San Karlo operos teatras, Neapolis, Italija:

Marijos teatras, Sankt Peterburgas, Rusija:

Palais Garnier, Paryžius, Prancūzija:

Bavarijos valstybinė opera, Miunchenas, Vokietija:

M.Musorgskio valstybinis operos ir baleto teatras, Sankt Peterburgas, Rusija:

Operos teatras “Amazonas”, Manausas, Brazilija:

Nacionalinė opera “Romanian Athenaeum”, Bukareštas, Rumunija:

Metropoliteno operos teatras, Niujorkas, JAV:

Nacionalinis operos teatras, Oslas, Norvegija:

Drottningholmo karališkasis teatras, Stokholmas, Švedija:

Darbo įrankiai – skutimosi peiliukas, adata ir skalpelis. Kurdamas miniatiūras nenaudoja padidinamojo stiklo.

Kantrybė – menininkas su šiuo projektu dirba daugiau nei 25 metus.

- Melika, fotografuoti vaikus turbūt yra pats sunkiausias darbas…

- Būna lengvų ir sunkių momentų. Lengva todėl, kad jie yra natūralūs, nevaidina, išlieka savimi, neturi kompleksų. Belieka fiksuoti, kaip jie džiaugiasi, stebisi, domisi. Nelengva todėl, kad jiems be galo sunku išbūti vienoje vietoje, greitai pavargsta, o kai atsibosta tenka paklusti jų norams

- Kokių “šposų” tavo mažieji klientai yra prikrėtę per fotosesijas?

- Tai kad mažieji ir yra vienas didelis “šposas”, kuriam tabu neegzistuoja Pamenu, kartą sugalvojome, kad vaikutį reikia nufotografuoti nuogą, be drabužėlių. Jis buvo labai patenkintas, o atsidėkodamas papuošė tėvelio ranką išskirtinio kvapo ruda dėmele:) Bet žaviausia, kad šypsena jo veide taip ir nedingo. Arba vidury fotosesijos jie tiesiog nusprendžia pailsėti ir ramiai užmiega

- Ar tėvai paprastai drąsiai leidžia improvizuoti su savo vaikais, ar dažniau būna labai atsargūs ir nepaleidžia vaiko iš rankų?

- Visada stengiuosi, kad šeima greičiau priprastų prie fotoobjektyvų ir užmirštų, kad vyksta fotosesija. Mano tikslas, kad jie atsipalaiduotų ir tiesiog smagiai praleistų popietę su šeima, o aš galėčiau fiksuoti tos dienos istoriją.

- Kaip ir kur ieškai erdvės fotosesijai?

- Fotografuoju natūralioje aplinkoje, kur vaikas gali lakstyti basas, tėvai pasitaškyti upėje, o pailsėti užsukame į senamiesčio kavinukę išgerti kavos. Manau, tinkamai parinkta vieta nuotraukai suteikia šarmo ir padeda sukurti tam tikrą nuotaiką.

- Kaip gimė fotoknygos idėja? Sunkmetis privertė pasukti galvą ar jau seniai nešiojaisi tai galvoje?

- Sunkmetis visus privertė pasukti galvą Kadangi turiu nemažai patirties dizaino – maketavimo srityje, kilo mintis sujungti fotografiją ir dizainą, taip ir gimė fotoknyga. Pastebėjau, kad retas kuris darosi nuotraukas, dažniausiai jas parodo kompiuterio monitoriuje ar per projektorių. Albumai tiesiog nyksta, todėl reikėjo sugalvoti jiems alternatyvą.

- Pasireklamuok: kodėl gerai turėti būtent tokią fotoknygą?

- Fotoknygoje yra užfiksuotas gražus ir, deja, greitai prabėgantis žmogaus gyvenimo tarpsnis – vaikystė. Tai ne tik atsiminimas, tai mamos ir vaiko ryšys, natūralus jausmas… Unikalūs šeimos kadrai, bendravimas, nuotaika, artumas. Maketuodama fotoknygą galiu kurti tos dienos įspūdžius. Tai autorinis darbas, kuris neįspraudžia nei į standartinius nuotraukų rėmus, nei į konkrečių knygų šablonus. Tai išskirtinė, individuali šeimos istorija, išsaugota fotoknygoje.

- Kiek užtrunka sukurti fotoknygą?

- Kiekviena knyga yra autentiška, tad procesas užtrunka apie porą savaičių. Maketuodama atsirenku kadrus ir iš jų sudėlioju tos dienos trumpą reportažą. Pavyzdžiui: metukų vaikutis visada nori bėgti, kristi, stotis ir vėl bėgti. Nuotraukų tiek nepadarysi, o fotoknygoje galiu sudėlioti kadrų seką, kuri atspindės pirmuosius žingsnius. Vėliau seka knygos spausdinimas ir įrišimas. Visas tas procesas yra kūrybiškas ir labai įdomus.

- Kuris metų laikas labiausiai tinka fotoknygai?

- Kiekvienas metų laikas yra savaip žavus ir išskirtinis. Kiekvienam žmogui tam tikras metų laikas kelia skirtingas emocijas ir prisiminimus. Įdomiausia būtų užfiksuoti skirtingais metų laikais besikeičianti vaiką.

- Kiek maždaug nuotraukų telpa į knygą?

- 70-90 kadrų. Viskas priklauso nuo knygos puslapių skaičiaus ir sugalvotų siužetų.

- Kiek už visą šitą gėrį teks paaukoti tėveliams?

- Esu suinteresuota, kad kiekviena šeima ar mamytė su vaikučiu galėtų turėti šį gražų prisiminimą, tad ir kaina yra derybų objektas Kaina prasideda nuo 400 litų. Populiarėja ir dovanų kuponas, kai draugai nusprendžia ne į vokelius dėti pinigus, o padovanoti fotosesiją – fotoknygą. Manau, tai tikrai vertinga dovana, turinti išliekamąją vertę.

- Papasakok apie savo svajonių kadrą, kurio iki šiol taip ir nepavyko padaryti.

- Turbūt kiekvienas kadras, kuris sukelia emocijas, yra pavykęs. Labiausiai man patinka fotografuoti žmones ir jei pavyksta pagauti nesuvaidintą momentą ir visą tai perteikti į fotografiją, būnu labai patenkinta Emocionalus kadras ir yra įdomiausias Bet jei pafantazuočiau, svajonių kadras man siejasi su neįprasta vieta, aplinka, įvykiu…. Būtų labai įdomu iš arti nufotografuoti mešką, dūkstančia su savo meškiukais, bet greičiausiai tai būtų paskutinis mano kadras arba pasaulio rekordo vertas pabėgimas…

P.S. Tiems, kas susigundė, Melikos el. pašto adresas: melika.vickute@gmail.com

Pirmajame aukcione bus siūloma įsigyti Afrikos menininkų darbų: piešinių, fotografijų, skulptūrų ar medžio drožinių. Antrajame – pasaulio menininkų iš 32 šalių (tų, kurių rinktinės dalyvauja šių metų čempionate). Trečiąją kolekciją sudaro 32 futbolo čempionato rinktinių emblemos. Jas piešė mažo Pietų Afrikos kaimelio Mvezo vaikai. Kiekvieną darbą pasirašė kadaise šiame kaime gimęs Nelsonas Mandela. Per aukcioną tikimasi surinkti pinigų mažiesiems kaimelio gyventojams. Na, o ketvirtoji kolekcija – tai futbolo legendos Pele piešiniai. Kadangi futbolo dievas kur kas geriau darbuojasi stadione, nei prie drobės, jam padėjo Pietų Afrikos Respublikos menininkas Atholas Moult. Rezultatas – 40 originalių kūrinių, atspindinčių svarbiausius šio žaidėjo gyvenimo ir karjeros momentus.

Pasak aukcionų organizatoriaus Grahamo Britzo, meno darbai griauna kultūrinius, rasinius ir socialinius barjerus ir ragina atsigręžti į Afriką, jos žmones ir meną.

Giovanni Dalessi (Olandija) "Berniuko svajonė" ir Ivano Fiallos (Hondūras) "DT techninis direktorius"

Alvaro Pemper (Urugvajus) "Be pavadinimo"; Andre-Lucky Lukifimpa "Galutinis įvartis" ir Belindos Eaton "Moteris su futbolo kamuoliu"

Andrew Versterio (PAR) "Rungtynių pradžia"; Chriso Wake "Kakadu didžiuosiuose debatuose" ir Florence Beal-Nenakwe "Sveiki atvykę į Afriką" bei Canuto Kallan "Per futbolo mačą"

Anthony Wakaba Mutheki "Mūsų ateities puolėjas" ir "Po ilgos dienos"

Barbaros Lorettos Ploner "Kamuolio nešėja" ir "Smūgis keliu"

Eleazar (Ispanija) "La Roja" ir Esther Mahlangu (PAR) "Futbolo kamuolys aikštės viduryje"

Gavino Ray "Žvilgsnis į taurę" ir "Pergalė"

Hendricko Lilangos "Žaidimas" ir "Žaidimas kaime"

Hiroyuki Matsuda (Japonija) "Žaidimas"; Kimi Sakaki (Japonija) "Žaidimas šimtakojis"

Hyon Gak Yang ir Dong Chol Ji (Šiaurės Korėja) "Pasaulio čempionato mačas"; Hocine Ziani "Dėmesys ir veiksmas"; Juan Carlos Stekelman "Šventimas"

Iano Van Zylo (PAR) "Ellie kamuolys", "Invazija į aikštę", "Duok man" ir "Kačiukas batuose"

Isaac Sithole (Mozambikas) "Veiksme"; Hermano Herve Momo "Futbolas - socialinio sąryšio instrumentas"; Marianne Naerebout (Olandija) "Įvartis"; Maury Flores Gomez (Hondūras) "Moterys, vaikai ir futbolas"

Jacko Ronco "Futbolo stadionas" ir Aarono Kinnane "Išgerk iš taurės"

Keitho Calderio (PAR) "Šoninis spyris" (bronzinė skulptūra); Miguel Angel Ruiz Matute (Hondūras) "Adelante, Seleccion"; Choi Soo-Whan (Korėja) "Futbolo veiksmas"

Lovemore Kambudzi Maskiri "Treneris" ir "Išlyginamasis įvartis"

Nam-Pyo Kim (Korėja) "Momentinis peizažas"; Monica Marioni (Italija) "Mitas"

Noel Kapanda "Gerbėjai stebi" ir John Kilaka "Afrikietiškas futbolas"

Pablo Di Masso "Tango futbolas" ir Joseph Anouma "Frangipaniers sur le Cap"

Patricko Lemke "Rotacija" ir Diego Masi (Urugvajus) "Šventimas - vartai išsaugoti"

Sayuki Matindiko "Čempionai"; Richardo Birminghamo "Spirk man" ir Maxo Kamundi "Meilė žaidimui"

TAFA "Puolėjas" ir Regis Rigaux "Pasaulio čempionato karnavalas"

Tahar Ouamane "Pergalės ekstazė"; Alexis Peskine "Goal volant"; Francisco Aritzia "Nakties karalienė"; Marko Gavrilovičiaus "Neįveikiamieji"

Taju Josiah Waiguru "Futbolo žaidėjai 2"; Lola Scarpitta (Italija) "Tradicija"; Pele su Athol Moult "Atrask vartus" ir Taju "Slystantis kamuolio atkovojimas"; Luiz Cavalli "Motina Afrika"

Veronique Tadjo "Sulaikytas įvartis"; Toyin Omolowo (Nigerija) "Futbolas vienija pasaulį"; Virginia Rojas Holden (Paragvajus) "Įvartis"; Leonora Brazao (Portugalija) "Futbolo ritmas"

Welcome Danca (PAR) "Uzowuzwa Umoya"; William Kayo "Pasaulio čempionatas"; Yoko Kitagawa (Japonija) "Kamuolys ir mergaitė" ir Peterio Phillipso "Afrikos sūkurys"

Gražuolė tulpė gyvena vos 3-7 dienas.

Tulpei – apie 500 metų.

Klajokliai iš Centrinės ir Vakarų Azijos tulpių svogūnėlius atgabeno į dabartinę Turkiją.

XVI a. iš Osmanų imperijos tulpės iškeliavo į Romos imperiją.

Manoma, kad tulpės pavadinimas kilo iš turkiško žodžio, apibūdinančio musulmonišką galvos apdangalą turbaną.

Šiandien tulpė yra laikoma trečia gėle pagal populiarumą po rožių ir chrizantemų.

Pasaulyje žinoma apie 3000 tulpių rūšių.

Tulpė – nacionalinė Turkijos ir Irano gėlė.

Tulpės žiedas laikomas aistros, meilės, romantikos ir svajonių simboliu.

Daugiausia tulpių užauginama Olandijoje – kasmet apie 3 mlrd. Du trečdaliai gėlių skirta eksportui.

Pirmoji tulpė į Amsterdamą atkeliavo 1594 m.

Kadaise tulpė buvo pati brangiausia gėlė pasaulyje.

XVII a. pradžioje turtuoliai, savo sode neturėję tulpių kolekcijos, buvo laikomi prasto skonio žmonėmis.

Pamažu tulpių manija užsikrėtė ir viduriniosios klasės atstovai, pirkliai, prekijai. Žinoma istorija, kai vienas pirklys už tulpės svogūnėlį atidavė pusę visų savo santaupų.

Už vieną tulpės svogūnėlį buvo siūloma 4600 florinų. Riebi kiaulė tuo metu tekainavo 30, o karvė – 100 florinų…

O štai kiek XVII a. buvo sumokėta už vieną vienintelį retos rūšies tulpės Viceroy svogūnėlį: „Du maišai kviečių, keturi maišai rugių, keturi riebūs galvijai, aštuonios riebios kiaulės, dvylika riebių avių, dvi statinės vyno, keturios statinės alaus, dvi tonos sviesto, lova, drabužių komplektas, sidabrinis puodelis… visa sudėjus – 2500 florinų“.

Olandijos valdžia galiausiai nusprendė nutraukti beprotybę, mat žmonės metė visus kitus darbus ir užsiėmė tik tulpių auginimu. Tad 1637-aisiais pardavinėti tulpes Olandijoje buvo uždrausta.

Iš Amsterdamo tulpių manija išplito į Londoną ir Paryžių.

Įdomybės apie kitas gėles:

Chrizantemos piešinys Japonijoje laikomas valdovų emblema. Stilizuota gėlė yra imperatoriškųjų rūmų herbas, o kartais atlieka ir valstybinio herbo vaidmenį.

Didžiausia pasaulyje užauginta orchidėja buvo 20 metrų ilgio.

Orchidėjos gali būti beveik bet kokios spalvos, net juodos ar žalios. Iki šiol nepavyko išveisti tik

tamsiai mėlynos orchidėjos.

Apie 80 proc. įvairių rūšių gėlių, augančių Australijos atogrąžų miškuose, neįmanoma rasti jokioje kitoje pasaulio vietoje.

Anduose (Pietų Amerika) auganti gėlė Puya raimondii, dar vadinama Andų karaliene, žydi tik kartą, sulaukusi 150 metų, o paskui – miršta.

Adatinis erškėtis (Rosa Acicularis) auga net už poliarinio rato.

Japonijoje išveista rožė – chameleonas, kurios žiedai dieną yra ryškiai raudonos, o vakare – baltos spalvos.

Mažiausios pasaulyje rožės „si“ pumpurai yra maždaug ryžio grūdo dydžio.

Biblija ir Viljamo Šekspyro kūryba jau daugelį metų nepralenkiama. Trečioje vietoje sėdi ir anglišką arbatą supamajame krėsle gurkšnoja britė Agata Kristi. Baisiausių žmogžudysčių siužetai jai į galvą ateidavo tuomet, kai ji darydavo to, ko labiausiai nekentė – plaudavo indus. Nuo 1920 m. anglų kalba šios autorės knygų parduota per milijardą, tiek pat parduota kitomis 45-iomis kalbomis.

DIDŽIAUSIEJI

Knygynas – “Barnes and Nobles” Niujorke. Jo plotas – 14 330 kv. m (palyginimui – bendras Valdovų rūmų plotas – šiek tiek mažesnis).

Biblioteka – Kongreso biblioteka Vašingtone. Jos ilgis tarp lentynų toks, kad jei važiuotumėte automobiliu 110 km/h greičiu, visas lentynas pravažiuotumėte tik po 8 valandų…

OBJEKTAS

Apie šachmatų žaidimą parašyta per 20 tūkst. knygų.

JAUSMAI

1444 m. išleista knyga “Historia de duobus amantibus” (“Pasakojimas apie du meilužius”) – tai vienas ankstyviausių epistolinio romano pavyzdžių, kuriame pilna erotinių scenų. Jį parašė Enėjas Silvijus Pikolominis, kitaip žinomas popiežiaus Pijaus II vardu.

RECYCLE

Knygų perdirbimas sudėtingesnis (dėl surišimui naudojamų klijų) nei kitos popieriaus makulatūros.

NUOBODYBĖ

Pati nuobodžiausia knyga pasaulyje (800 psl. ) yra 2 mln. skaitmenų po kablelio matematinės konstantos “pi”.

?!

823 – tiek žodžių (prancūzų kalba) sudaro vieną sakinį Viktoro Hugo knygoje “Vargdieniai”. Perskaitęs laidėjas nustebo ir nusiuntė autoriui laišką su “?”, greitai jis gavo atsakymą iš V.Hugo – “!”.

TECHNOLOGIJOS

Pirmoji išleista knyga, parašyta rašomąja mašinėle, – Marko Tveno “Tomo Sojerio nuotykiai”. Rašytojas naudojo “Remington” firmos rašomąją mašinėlę.

GEIDŽIAUMIAUSIOSIOS

Gineso rekordų knygos yra labiausiai vagiamos knygos visame pasaulyje.

KRITIKA

“Sentimentalus šlamštas” – taip laikraštyje “The Odessa Courier” 1877 m. buvo pristatytas Levo Tolstojaus romanas “Ana Karenina”.

PRODUKTYVIAUSIAS

Brazilas Jose Carlos Ryoki nuo 1986 iki 1996 m. parašė 1 058 romanus (autorius rašo vesternus, mokslinę fantastiką, trilerius).

Iliustracijose – menininkų Robert The, Brian Dettemer, Casey Curran, S.U.Blackwell, Lucille Moroni, Denise Kiggan požiūris į knygą kaip į skulptūrą.

P.S. Tikėkimės, knygų niekada nereikės įrašyti į Raudonąją knygą…

Šiemet dvidešimtmetį minintis muziejus gimė neįtikėtinai sparčiai: nuo sprendimo jį įkurti iki kol pastatas atvėrė duris pirmiesiems lankytojams prabėgo vos penkeri metai.

Muziejaus prieigose pasitinka monumentalios skulptūros – menininkės Niki de Saint Phalle Lochneso ežero pabaisa ir „Besimaudantieji“ bei amerikiečio Jonathano Borovsky „L’homme a la valise“.

Įspūdingas architektų Yves Bayard ir Henri Vidal statinys kviečia paklaidžioti po europietiškojo ir užatlantės meno labirintus. Mūsų kelionė prasidėjo ant stogo, nuo kurio tiltelių atsiveria pulsuojanti Žydrosios pakrantės širdies – Nicos – arterija.

Viduje mums labiausiai patiko Yves Klein mėlis, Niki de Saint Phalle žaidimai, įdomu buvo pamatyti ir „gyvą“ Andy Warholo palikimą. Deja, ekspozicijų salėse neaptikome nė vieno televizoriaus. Nustebtų prancūzai, apsilankę ŠMC…

Skanaus!

Muziejaus kieme - milžiniška betono galva

Lochneso ežero pabaisa

Muziejaus kaimynas - Nicos nacionalinis teatras

Andy Warhol "Diamond Dust Shoes"

George Brecht "Deux chaises, chaussures et chemise"

Ledo batukas

Arman "Sans titre"

Ives Klein

Ives Klein darbai ir naujojo realizmo, arba europietiškojo popmeno, deklaracija (1960 m.), pasirašyta tokių menininkų, kaip Arman, Francois Dufrene, Raymond Hains, Yves Klein ir kt.

Niki de Saint Phalle žaidimai

Tiesą sakant, dailininko Vytenio Lingio studijoje apsilankėme Kovo 11-ąją. Čia pat, vos už keliasdešimties metrų, po Prezidentūros rūmų langais šventinius maršus grojo orkestras. Kiek toliau tautiškai nusiteikę senjorai klausėsi iškilmingos Vytauto Landsbergio kalbos. O čia, šviesiojeVytenio studijoje, iš lėto slinko eilinė darbo diena. Šlamėjo popierius, traškėjo pieštukai, virtuvėlėje garavo kava.

Studija, arba “Ateljė”, – tokia labai prancūziška: šviesi, jauki, truputį romantiška, kaip ir pats jos šeimininkas. Beje, kasmet bent porą mėnesių praleidžiantis kur nors Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Bordo regione. Ne šiaip nuobodžiaudamas, bet gerdamas prancūzišką orą ir tapydamas ypatingai galantiškus paveikslus. O pasijutęs labai visagaliu tapytoju, keliauja į Paryžių. Užsuka į Luvrą. Atsistoja prieš kokio Rembranto paveikslą. Ir nurimsta… Tada eina suvalgyti obuolį Senos pakrantėje. O grįžęs namo vis tiek paišo.

V.Lingio parodos rengiamos Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, na, daug kur. Kartais – ir Lietuvoje. Štai ir šį kartą jo studijoje – ant sienų, pasieniais, virš knygų lentynos, ant didelio medinio stalo – visur piešiniai, paveikslai. Kai kurie suvynioti, rytą turėję iškeliauti į parodą Vilniaus mažajame teatre. Tik mašina per maža atvažiavo… netilpo. Taip ir liko nustebę, apmuturiuoti, prie durų išsirikiavę dailininko neįprastai suporuoti “Adomas ir Džuljeta”, “Mergaitė mėlynom kojinėm” ir kiti.

Beje, Japonija – dar viena labai svarbi šalis šio dailininko dosjė. Trumpa citata iš V.Lingio autobiografinių štrichų: “Ši šalis neabejotinai paliko didžiausią įspūdį iš visų mano kelionių. Daugybė visiškai naujų patirčių, išgyvenimų. Tekančios saulės šalyje žavėjo vidinė žmonių laisvė, švara ir tvarka. Pagarba kiekvienam žmogui. Šintoizmo ir dzen kultūros tradicijos išgrynintas estetinis skonis iki absoliutaus paprastumo ir natūralumo…”

Ir vis dėlto ne tolimoji Japonija, ir net ne tokia artima Prancūzija yra ta vieta, kur gimsta daugiausia V.Lingio paveikslų užuomazgų. Ta vieta – tai vienkiemis prie lelijomis nusėto ežero. Mėlynas gilus dangus, virpantis oras ir balta drobė: “Nesu tobulas – negaliu ištverti nepalietęs baltos, visų spalvų spalvos. Noriu įrodyti savo spalvą. Ant paletės išspaudžiu įvairiausius dažus. Pasklinda aliejaus ir terpentino kvapas. Tai masina kaip geidžiamos moters kūno kvapas. Prabudę smegenys apleidžia mane”.

Pasižvalgykite!