Šaltinis ir daugiau menininkės Anastassia Elias darbų: http://blog.anastassia-elias.com/ . Jeigu susidomėjote tualetinio popieriaus rulonėlių menu, ieškokite ten žymos “rouleaux”.

- Kokia baisi danga! – piktinasi vienas. – Visiškai neįmanoma šokti! Lieka tik vaikščioti…

- Taip, lieka tik vaikščiojimas. Visa, kas nereikalinga, – natūraliai atkrenta. – atsakė jam kitas.

Milonga po atviru dangumi vyksta kiekvieną trečiadienį vakarais “BUM BUM” terasoje – Teatro, muzikos ir kino muziejaus vidiniame kiemelyje. Milonga nemokama. Yra baras. Danga – betono trinkelės. Ko dar? Tango is walking in an embrace…

1953-aisiais metais tebuvau vargšas studentas, kuriam teko dirbti naktimis, kad galėtų studijuoti dieną. Jau tada labai mėgau tango ir jaučiausi nepaprastai laimingas, gavęs darbą viename tango bare pačiame Tokijo centre.

Tuo metu Japonijoje buvo labai populiaros viešos pirtys. Oro atakos sugriovė daugelį namų, todėl retas kuris galėjo sau leisti mėgautis prabanga – vonia savo namuose ar bute. Įprastai Japonijoje vonia ir tualetas įrengiami atskirose patalpose. Mūsų namuose vonios nebuvo, turėjome tik tualetą.

Todėl nuolat lankydavausi vienoje viešųjų pirčių, kuri buvo netoli tango baro, kuriame dirbau, ir ten mėgaudavausi atpalaiduojančiomis vonios procedūromis. Toje pirtyje buvo dvi milžiniškos vandens vonios. Viena pripildyta karšto, kita – drungno vandens.

Vieną vakarą rąžydamasis karštojoje vonioje, bandžiau atpalaiduoti rankų ir kojų raumenis. Jaučiausi toks atsipalaidavęs ir laimingas, kad nė nepajutau, kaip pradėjau švilpauti Eduardo Arolas „Derecho Viejo“, tango, kurį išmokau iš Juan D‘Arienzo singlo (anuomet vinilinės plokštelės buvo singlai).

Tik pabaigęs švilpauti, suklusau: kažkas iš kito vonios galo man atliepė švilpaudamas Juan D’Arienzo “El Flete”, – tango, kuris buvo kitoje tos pačios plokštelės pusėje.

Nuo to laiko mes esame geri draugai, ir nuolat susitinkame pasiklausyti tango. Mūsų tango draugystė, prasidėjusi, drįstu teigti, mums esant visiškai nuogiems ir skambant melodijoms iš tos pačios tango plokštelės, tęsiasi štai jau kone pusę amžiaus.

Šaltinis: Nabuo Hirasawa “Amistad al desnudo”, Tangoneón nº 13 Octubre 1998

Kaip suprantu estų tanguerai irgi ką tik pakeitė tradicinę milongų vietą. Iki šiol būdavo trečiadieniais „Bosanovoje“ (rotusės aikstėje), bet dabar veiksmas vyksta „Cubanita live cafe“ (prekybos ir verslo centre „Forum“, tiesiai priesais Viru keskus).

Atėjau tenai valanda po nurodytos milongos pradžios (nutariau, kad estai punktualūs, bet lėti …). Vyko pamoka pradedantiesiems, jiems patarimus davė trys merginos ir vyrukas – jau patyrę šokėjai. „Cuba Libre“ buvo du už vieno kainą tą vakara, o tai labai palengvino žvalgybą.

Paskui pradinukai po truputį dingo ir liko „senoji gvardija“. Milonga tikrai negausi, visą laiką šoko kokios keturios poros, vienu metu buvo šešios – tai jau buvo vakaro anšlagas. Muzika – tradicinė, bet grojama ištisai be tandų. Jie šoko tikrai gerai ir gražiai, bet jeigu lyginti su mūsų penktadienio milongomis, tai labiau salon stiliumi. Viena pastovi pora buvo merginų. Tikrai jausmingai ir išraiškingai šoko. Bendrai visos poros ten buvo pastovios ir beveik nesikeitė.

„Cubanitos“ išplanavimas nelabai dėkingas: vidury patalpos aukštesnė pailga pakyla su dviem eilėm staliukų. O žemiau viename šone baras, priešingame irgi staliukai, iš galo – nedidelė aikštelė šokti. Taigi sėdint ant pakylos prie staliukų, šokėjų, šokančių žemai, beveik ir nesimato.

Milonga yra nemokama. Kiek pastėbejau, didžiąją baro vakaro pelno dalį ir sudarė mano „Cuba Libre“ (nesvarbu, kad du, bet kaina tai už vieną). Įdomu, kaip ten finansiniai klausimai…

Beje Taline 2011 m. liepą vyks festivalis www.tangoporttallinn.com, žada atvykti pats Dany “El Flaco”. Renginys yra iš serijos „Talinas – Europos kultūros sostinė 2011“, spėju, kad jie tam gaus kažkokį finansavimą.

Šaltinis: Virginija Umbrasaitė. “Įspūdžiai iš milongos Taline”, 2011.05.13
http://groups.yahoo.com/group/tangovilnius/message/6810
Nuotrauka iš Talino – Virginijos Umbrasaitės.

Bruno netrikdė tai, kad jis vienas. Įžengė į salę ir apsidairė vietos. Mergina, sėdinti prie staliuko, jam nusišypsojo. Ji vilkėjo juodą suknelę gilia iškirpte, o ant kaklo segėjo karolius, dėl kurių iškirptė panėšėjo į įrėmintą paveikslą. Ar jau yra kur nors ją matęs? Važiuodamas metro jis dažnai nusišypsodavo moterims ir kartais pagalvodavo, kad po kelių dienų tą pačią moterį galėtų atsitiktinai sutikti, ir tai kažką reikštų. Bet tos moters jis neprisiminė. Vis dėlto atsakė į jos šypseną, priėjo prie staliuko ir paklasė, ar galėtų prisėsti.
Jos šypsena išblėso.

– Prašom, – sausai atsakė, prisidegė cigaretę ir įsispoksojo į šokių aikštelę.

Tik dabar Brunas suvokė, kad mergina tikėjosi, jog pakvies ją šokti.
Bet šokti, regis, nebuvo taip paprasta. Visi šoko skirtingai, bent jau Brunas neįžvelgė jokios sistemos. Poros labai skyrėsi. Dvi iš jų užėmė pusę šokių aikštelės ir judėjo tarsi kokiame balete. Kiti šoko poromis keistai susikūprinę, ir Brunas klausė savęs, ar tokios nelaimingos jų minos nuo muzikos ar nuo suvokimo, kad niekados neišmoks šokti taip, kaip tos dvi meistrų poros.

- Aš tai skaitau… jeigu žmonės šoka, tai jie neturi ką veikti!

Žodžiu, šoka žmonės, nes kažkaip reikia užmušti nuobodulį.

Robert Dickerson, “Dancers”.
Daugiau apie australų dailininką rasite čia.

Bandžiau ieškoti ir pirminio šaltinio, – buvo įdomu sužinoti originaliuosius tango, kurių vertimai pateikti tame straipsnyje, bet taip jo neradau.

Smagaus skaitymo!

Nuotrauka iš: http://www.skyscrapercity.com