TAD svetainė buvo uždaryta 2015, tačiau TAD iniciatyvos ir toliau gyvuoja įvairiose reinkarnacijose, o pati draugija švelniai palaiko pulsą ir šiandien: mūsų sezoninio alaus galite rasti baruose, o naujienų srautą – Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/tikrasalus

Tikro Alaus Draugijos archyvas

Tikro Alaus Lab. ir Bravoras Apynys pristato jau ketvirtą kolaboraciją iš sezoninio alaus linijos.

Šis alus yra įkvėptas Angliško senojo stiliaus porterio, kuriam kaip ir kitiems britiškiems eliams būdingi subtilūs ir subalansuoti bruožai, leidžiantys mėgautis skonių žaisme. Šiaurės Anglijos grafystės bravorai yra išskirtiniai šiame žanre – čia nuo seno daromiems porteriams ir stautams jau keletą amžių naudojamos specifinės fermentavimo technikos, kurios suteikia jų alui gilesnius skonius, nei kituose regionuose.

Apynio bravore interpretavome tai, ką žinome apie Š. Anglijos porterį, siekdami atgaminti mums ypač įsiminusias charakteristikas. Juodras kupinas besimainančių tamsių degintų salyklų, šokolado, juodos duonos, melasos skonių, slyvų ir gervuogių tonų. Jis lengvas, geriasi lengvai, tačiau gomurį džiugina ilgai išliekančiu poskoniu.

Porterį – gimusį uostuose – pirmiausia skiriame Pajūrio ir Pamario kraštui bei draugams, kurie kelia bures, nebodami juodro dangaus.

ABV 4,5%
Pateikimo temp.: 11-13C
Dera su: moliuskais ir kt. jūros gėrybėmis, veršienos kepsniu, šokoladiniu pyragu

Ieškokite: Herkus Kantas (KLP), Vingių Dubingių (KUN), netrukus ir Vilniuje.

– – –

Tikras Alus Lab. and “Apynys” brewery present a new collaboration of seasonal brew  (previous ones being Vasaros Griausmas, VG Styrian Edition, ROPA, and ROPA Moonshine BA.)

“Juodras” (lit. transl. – blacker, darker) This beer is inspired by old-style North England porters which are dark, deeper in favour, nuttier and blend sweetness of malt and bitterness of dark grains in a long lasting aftertaste. We put what we like and know about these beers into this interpreation. We dedicate this beer to our friends from Lithuanian seaside and Couronian lands, who hoist their sails event when the skies are darkening.

Juodras (Šiaurės Anglijos porteris) – nauja TAD kolaboracija

Apynių rinkėjai 1945 m. Nelson apylinkėse. Foto: The Nelson AtnaProvincial Museum, Ellis Dudgeon Collection

Atnaujinta 2020-01-27 – žr. straipsnio pabaigoje.

Apyniai ir alus į Okeaniją (Naująją Zelandiją ir Australiją) atkeliavo XIX a. kartu su pietų Anglijos ir Vokietijos naujakuriais. Šie atsivežė apynių šakniavaisių ir iškart užveisė apynynus, netrukus ėmė atsidarinėti ir bravorai. Naujojoje Zelandijoje tam labiausiai tiko Nelson vietovės apylinkės, kurios ir tapo apynių produkcijos centru.

Apyniai pamėgo šiltą klimatą ir prigijo salose visiems laikams. Per laiką čia jie smarkiai pakito ir įgijo visai kitą charakterį nei jų pirmtakai Europoje, taip pat vėliau atvežta derlinga “Cali” rūšis iš Kalifornijos. Skirtingai nei JAV, kur uždominavo citrusiniai vaisiai, čia apyniai įgijo gilius, tropinius pasifloros, mandarinų, laimo aromatus ir skonius.

Vietiniai fermeriai ėmė keisti savo apynių pavadinimus, dažniausiai užvadindami juos britiškų rūšių modifikacijomis. Vieni žinomiausių naujųjų apynių gavo Nelson Sauvin pavadinimą – pagal apynių produkcijos centrą Nelson, o Sauvin dalis matyt turėjo nurodyti į ryškius agrastinius tonus. Pastatuoju metu apynių augintojai savo naujoms rūšims ėmė dalinti Maori genčių ir papročių vardus, tokius kaip Rakau, Riwaka, Whakatu, Kohatu, Wai-iti ir t.t.

Šių apynių aromatai ir skoniai yra tokie saviti, kad netruko sudominti pasaulio “craft” alaus gamintojus. Šiandien Naujosios Zelandijos apynių populiarumas toks didelis, kad nedidelė salos nebespėja jų pakankamai užauginti, o JAV ir Europos aludariai skaudžiai pajuto, kas yra “apynių deficitas”.

Tikro alaus laboratorija tęsia sezoninio alaus eksperimentų seriją ir kartu su Apynio bravoru pristato elį su Okeanijos apyniais. Alus gavosi toks, kad netilpo į įprastus IPA, Red ar Ale apibrėžimus, todėl teko sukurti net naują stilių – ROPA, arba Red Oceania Pale Ale. Jame spalvoti ir sodrūs salyklai sudaro subalansuotą, darnų ir troškulį malšinantį derinį su egzotišku, ilgai žaidžiančiu bet neužgodžiančiu apynių kartumu.

Per žiemos sezoną išleisime tris subtiliai skirtingas šio alaus versijas su vis kita apynių kombinacija. Jau šį savaitgalį (nuo 2015-12-18) keliose vietose galėsite ragauti pirmąją versiją, kurią veda spalvingieji NZ RAKAU apyniai, o jiems pritaria NZ Cascade, US Nugget ir Citra.

Alc. 5.6% IBU 35 EBC 27

Ateikite susidaužti su šio alaus aludariais ir kitais bičiuliais Kaune jau šį penktadienį (2015-12-18) 19 val., kur šis alus bus pilstomas vienintelėje vietoje – ką tik atsidariusioje Vingiu Dubingiu aludėję Donelaičio 41/Mickevičiaus 35.

Vilniuje šio alaus netrukus galėsite paragauti baruose Alaus biblioteka, Jamaika, King&Mouse, Marsas, Pub 55 Špunka, Šuo; Klaipėdoje – bare Herkus Kantas. Alus kol kas tik pilstomas, kitais metais bus ir buteliuose. Sekite šį puslapį, čia bus pastoviai atnaujinama informacija.

Atnaujinimai:
2015-12-23 – ROPA paskutinės statinės dar baruose, skubėkite ragauti, kol liko. Mus maloniai nustebino toks populiarumas – visas pirmasis virimas (780 l) išėjo į barus jau pirmąją savaitę! Tad naujų užsakymų iš barų šiuo metu nepriimame. Džiaugiamės alaus populiarumu, antra serija netrukus.

2016-03-01 – ROPA II versija “AMARACAS” (su AMArillo, RAkau ir CAScade apyniais) jau Kaune ir Vilniuje (Vingių dubingių, Marsas, Jamaika), netrukus kituose baruose šiuose miestuose ir Klaipėdoje.

…

2020-01-27 – ROPA III versija “AMONECAS” (Amarillo, MOutiere, NECtaron, Cascade) draugiškose alaus parduotuvėse. Žr. https://tikrasalus.lt/ropa/

Okeanijos apynių trumpa istorija ir naujas alus ROPA (atnaujinta 2016-03-01)

Sakiškių bravoro pastatas

Bet štai 2015 gegužė ir aš įminu dviračiu į tą patį sodą, o sodo šeimininkas aprodinėja man pastatą, išties primenantį išstypusį aukštyn sandėlį iš prieškario Mėmelio – fachverkas, laiptai išorėje, ir net sandėlio bokštelis, leidžiantis keltuvu užkelti maišus grūdų į antrą aukštą.

Sveiki atvykę į Sakiškių bravorą. Laikas pristatyti ir du jo darbuotojus – įkūrėją Liną Zakarevičių, bei į komandą prisijungusį namų aludarį Gediminą Volką (aka Gvolkas/Petraška). Su Linu mes pažįstami seniau ir vieną gražų rudenį net teko kartu išraižyt dviračiais dešimtis Frankonijos ir Bambergo bravorų, štubių, keller‘ių ir kalvų su biergartenais. Gediminą žinau labiau iš jo ankstesnės veiklos su Dundulio prekiniu ženklu (bravoro naujokui tada buvo patikėta Vilniaus logistika), jis gi ir alaus blogo autorius, o šiaip abu jie – gan aktyvūs Vilniaus namų aludarių bendruomenės nariai. Biografijas ir prisistatymus rasite bravoro webe, čia nekopijuosiu.

Sakiškiai Bros Posse – Linas ir Gedas (apynių sklype)

Numetu dviratį ir leidžiamės vaikščioti po bravorą, kur per naujai sudėtus langus šviesa krenta ant tik ką baigtos sujunginėti įrangos. Mus kaip ir kitus tipiškus beer geek‘us kartais apima nepaaiškinamas entuziazmas, apžiūrinėjant bravoro įrangą – ypač jei ji nuosava. Susidomėjęs kaišioju visur nosį. Kai kuri įranga pirkta – kaip antai aukštesnės kokybės vengriškos CKT fermentacijos/brandinimo talpos, RO vandens filtras. Dalis pačių pasidaryta – kad ir tos kegų dezinfekavimo staklės. Nepuolu fotografuoti, nes Linas vis pergyvena dėl “netvarkos”, ką suprantu kaip nenorą afišuoti nebaigtus darbus.

Ragaujam wit’ą tiesiai iš fermenterių

Tipiški beer geek‘ai mėgsta aptarinėti techninius dalykus, o technikos išmanymas yra viena iš pakopų į meistrystę (dar viena iš pakopų kaip žinia, yra 10 000 valandų tiesioginės patirties taisyklė). Ar įmantresnio surblio konstrukcija leis perpumpuoti tirštesnį mentalą, ar teks likti prie Lietuvoje populiariausio skysto salinimo, labiau tinkamo lageriams? Kokiam alui labiausiai tinkama Sakiškių vandens sudėtis? Kaip geriau išsklaidyti degiklio kaitrą, kad ji mažiau karamelizuotų misą? (Pusiau juokais pasiūliau panaudoti All-Clad keptuvių dugnų technologiją, virtuvės entuziastai žinos apie ką aš;)

Pirmame aukšte be bravoro, telpa dar ir nedidelis buferinis kambarys-šaldytuvas. Antrame aukšte – salyklo sandėlys, malūnas ir net… svečių kambarėlis! (Potencialiai geidžiamiausias turistinis objektas Sakiškėse?) Bravorui bestinga tik paskutinių štrichų – pajungti automatines temperatūros kontrolės sistemas, dar šį bei tą. Kaip tik man besisvečiuojant buvo laukiama atvežant misos aušinimo įrangos.

Bet jos nebuvimas nesulaikė Lino ir Gedo nuo pirmųjų eksperimentų, ir pirmųjų nuotykių. Tai ir springstantis surblys, ir netyčia lauk išsiliejusi jūra prabangių mielių. Bet viskas gerai, kas baigiasi geru alumi. Netrukus jau tiesiai iš talpų ragaujame šviežuma alsuojančius wit‘ą ir saison‘ą, o iš pakampių vienas po kito traukiami vis nauji butelaičiai iš senesnių eksperimentų – čia ir pale ale, ir šokoladinis porteris, ir imperinis stautas. Apie juos vėliau, o apie įrangą dar pridursiu, kad pajėgumas yra 500 l misos katilas, o fermenterių skaičius kol kas leidžia per mėnesį paruošti tik iki 4 tonų alaus.

Ragaujam, ragaujam, ragaujam

Tačiau dueto tikslas – ne kiekybė. “Mūsų išeities taškas – tai  alus, kurį norime padaryti, o ne jo savikaina ar noras įtikti vartotojui”, – vienas per kitą porina Linas ir Gedas, taip pat ir apie brangesnę, bet kokybiškesnę įrangą, ir angliškus buteliukus – storus ir neperšviečiamai juodus, maksimaliai apsaugančius nuo UV spindulių. Jų kiekvienas butelis rankomis dezinfekuojamas, užkemšamas ir puikaus dizaino nesiglamžanti etiketė priklijuojama taip pat rankomis.

Vėliau nueiname prie už sodo tvoros čiurlenančio upelio, ir Linas demonstruoja savo jauną apynyną. Jame dar tik keli apynių ūgliai, tačiau galbūt po poros metų jau bus galima skanauti ir Sakiškių derliaus alų.

Aludariai pasakoja, kad produkcija bus identifikuojama stiliais, o ne pavadinimais. Įdomu bus pamatyti, kaip pasiteisins tokia strategija. Alaus gamybai naudojamos užsienietiškos medžiagos. Dar kol kas praktiškai negirdėta Lietuvos mažųjų aludarių tarpe, tai gamyboje naudojamos WYeast skystos mielės. Tai brangu, tačiau gyvos mielės patyrusio aludario rankose leidžia pereiti į kito lygio žaidimą.

Sakiškių alaus butelis

Apie patirtį kalbėti dar sunku, nors Linas ir Gediminas jau turi užantyje nemažą kiekį naminio alaus pravirimų. Tačiau bravoras yra kitas žvėris, o Sakiškių bravoro patirtis ir istorija prasideda čia ir dabar.

Paprasta ir kiek naivi, kaip ir tie keli apynių ūgliukai, kol kas yra ta istorija. Du namų aludariai meta savo darbus tam, kad susibūrę nuo nulio sukurtų kažką naujo, savo, tikro. Būtent tokia ir yra tikroji naujojo craft alaus revoliucija: entuziastingai besistiebianti iš šaknų, savo kieme, savo sode, o ne reklamos biudžetuose, PR agentūrų ofisuose ir perdegusiose vadybininkų galvose.

Džiugina matyti šią pradžią, o man pačiam ypač artimas kolektyvo dėmesys detalei ir bekompromisiškumas. Neabejoju kad tiek jų, tiek mūsų – būsimų alaus vartotojų – laukia kažkas kokybiškai naujo, stipraus ir įdomaus.

Sėkmės ir laukiam debiuto! Pirmieji buteliai prekybos vietose jau savaitės kitos bėgyje.

Sakiškių alus web: http://www.sakiskiualus.lt
Sakiškių alus fb: https://www.facebook.com/SakiskiuAlus
Brazilės receptų medžiotojos reportažas iš to alaus virimo 2013-aisiais: http://www.podlaskamaska.cc/recipe/12
Gedo blogai: http://www.petrashka.lt ir http://www.craftbeervilnius.com

Vizitas Sakiškių alaus bravore

Gausus alaus ir fotografų būrys

Garrett Oliver ne tik BB brewmasteris, bet ir kelių knygų autorius/redaktorius, garsiausia kurių – The Oxford Companion to Beer, kuriai išleisti buvo pakviesti 166 ekspertai iš 24 šalių, padengę 1120 alaus temų – tai šiuo metu turbūt išsamiausia knyga apie alų. Turiu pripažinti, kad Brooklyn Brewery užima specialią vietą ir mano paties alaus patirtyse – tai buvo vieni pirmųjų mano ragautų US craft, taip pat keletą kartų teko apsistoti Brukline ir apsilankyti vietiniuose baruose, ir žinoma, bravore – net į 25 metų jubiliejų pataikiau. Labai apsidžiaugiau, kai šio bravoro alūs prieš kelis metus pasirodė Rygoje, o dabar jau ir Lietuvoje.

Įdomu, kad (uždarą) renginį kuravo ŠUA (kurie importuoja Brooklyn alų), tačiau apie juos pačius šį kartą buvo neįprastai mažas kiekis pompos. Turint omeny paprastai agresyvius ŠUA viešus ryšius, tai galėjo pasirodyti keista. Bet kontekstas toks – Brooklyn Brewery nesenai ėmė bendradarbiauti su… Carlsberg koncernu. Tokiu būdu Brooklyn įeina į Europos rinką, o Carlsberg plečia išėjimą į boutique vartotojų segmentą. Kartu jie net  atgaivino porą istorinių bravorų, priklaususių Carlsberg – Nya Carnegie Bryggeriet (aka The New Carnegie Brewery) Švedijoje ir Ringnes/E.C. Dahls Bryggeri Norvegijoje. 

Garrett Oliver su svita

Renginys Vilniuje buvo Garrett Oliver turo dalis – prieš tai jis keliavo per Suomiją ir kitas Š. Europos šalis bei dalyvavo analogiškuose renginiuose Latvijoje (kuruojamuose kitos Carlsberg grupei priklausančios daryklos Aldaris). Privačiame pokalbyje Garrett man dviprasmiškai užsiminė apie “paieškas Suomijoje” – galbūt tai bus trečiasis bravoras? Kitaip tariant, šis turas – Brooklyn+Carlsberg iniciatyva nuleista ant ŠUA galvos, matyt, tai susiję ir su Brooklyn distribucija Baltijos šalyse (Vilniuje šiuo metu galima rasti GAP, kai kuriuose Rimi supermarketuose bei sostinės baruose).

Įdomu, kad dar prieš šį kontraktą, apie planus eiti į Europos rinką garsiai kalbėjo ir kitas labai ryškus JAV craft bravoras – Stone Brewing, kurie nusprendė Berlyne atidaryti naują savo bravorą. Tas atėjimas užtruko kaip suprantu, per pusantrų metų trukusį tąsymąsi dėl ploto įsigijimo Berlyne, bet šiuo metu planuojama jį atidaryti 2016 m., o tam skirta crowdfunding kampanija (sulaukusi kritikos) buvo sėkminga – surinkta $2.5 mln. vietoj planuotų $1 mln.

Viename iš interviu, paklaustas apie juos aplenkusius Brooklyn “lenktynėse dėl Europos”, Stone CEO Greg Koch trinktelėjo skambiai bet lakoniškai:

“Partnering with a mega-giant international brewing conglomerate was not a race we were in, thus it is not a race we could lose (although we realize that mischaracterizing it as such makes for a better headline).”

Dar apie renginį. Maisto derinimas buvo sėkmingas – Deivydas Praspaliauskas ir jo restorano Bistro 1Dublis komanda puikiai padirbėjo. Mane asmeniškai džiugino, kad nebuvo pertempta su “nano”, o tiesiog įmantresni patiekalai iš grynų produktų, kurie gerai derėjo prie Garrett pristatomo alaus. Garrett pristatymai buvo klasiški – smagūs, gerai struktūruoti, su trumpomis istorijomis – jautėsi, kad kalba patyręs show meistras ir išprususi, bet nearogantiška asmenybė.

Alus-vaiduoklis, brettanomyces stautas

Tarp pristatyto degustacijoms alaus didžioji dalis buvo reti, sezoniniai virimai, bei ir taip vadinami buteliai-vaiduokliai (“ghost bottles“) – mažomis partijomis daryti, apskritai į prekybą nepapuolantys egzemplioriai. Tarp ragautų įsiminė Sorache Ace – tradicinio sidro laukinės fermentacijos metu nusėdusiomis mielėmis fermentuotas, į pabaigą “užlenktas” šampano mielėmis. Tai delikatus, bet su charakteriu alus, kuriame spindėjo amerikietiški Sorache apyniai – paprastai dėl savo neįprasto skonio jie maišomi su kitais apyniais. Įspūdį paliko ir “vaiduoklis” Wild Horses, stautas, fermentuotas su brettanomyces, mielių pasaulio grobuonimis. Įdomus buvo ir tradicinio Brooklyn Brown palyginimas su tuo pačiu alumi, brandintu prabangaus konjako statinėse.

Proga susitikti su šio alaus autoriumi sudomino ir daugiau žmonių, rašančių apie alų Lietuvoje, tad smagu buvo juos sutikti. Taip pat buvo nemažai progų prieiti prie Garrett Oliver ir su juo pasišnekučiuoti tiesiogiai – mane domino kai kurie techniniai dalykai, pvz. kaip savo bravore jie vykdo laukinių mielių kontrolę, kokie planai Europoje ir pan. Be kita ko, aludaris papasakojo ir įspūdžius apie lietuviško alaus ragavimą “Bambalynėje” (sutrumpinus sakykime, diacetilas), apie savo draugystę su Michael “Beerhunter” Jackson ir kitus reikalus.

Turiu pasakyti, buvo smagus susitikimas ir tikėkimės, kad jis pademonstravo, koks turtingas ir įdomus gali būti maisto ir alaus derinimas, kai jį daro talentingi žmonės (ačiū ne tik Garrett, bet ir šefui Deivydui Praspaliauskui vaišinusiam savo restorane Bistro 1Dublis.) Taip pat ačiū Andriui Bagdzevičiui iš Raudonų Plytų už pakvietimą į šį renginį. A, ir sorry už nuotraukas, čia prietemoje ką su telefonu teištraukiau.

Garrett Oliver iš Brooklyn Brewery apsilankė Vilniuje

Nuotabus “Alaus bibliotekos” logo – be knygų, jie dar siūlo ir alaus

Laikas grįžti prie neužbaigtos diskusijos – kaip pavadinti, ir kaip atskirti – Kraftą nuo plytos, mažą nuo miražo, o kriek‘ą nuo Žagarės?

Įdomių dalykų įvyko per paskutiniuosius metus Lietuvos (ir apskritai, Batijos šalių) alaus scenoje. Naujoviški barai su šimtais alaus, vis naujas mikrobravoras, alaus importuotojai dygsta kaip grybai lietuje, ir vienas kitą bando pralenkti vežamais alaus kiekiais. Smagu!

Kita ryški tendencija – “industrinių” bravorų siekimas perimti šį sektorių (iš kurio dar nesenai vienas iš tų pačių bravorų vadovų bandė šaipytis kaip iš “trumpalaikės mados”) su visais jo vartotojais. Galima persipudruoti veidus, užsirašyti naujus pavadinimus, atblizginti etiketes ar kokia klaidinančia informacija pavilioti. Panašias funkcijas atlieka iki galo neapibrėžtas Kalnapilio alaus gaminamas “Vilkmergės” brendas, ir taikliai į butikinį vartotoją orientuotas Klaipėdos Švyturio bravoro produkcijos brendas “Raudonos plytos” (Carlsberg grupei priklauso ir nesenai transformuotas Latvijos ekvivalentas – “Aldaris”).

Visi nori pyrago, panašūs procesai vyksta visame pasaulyje, ir lyg ir nieko čia nauja ar bloga, o gal net mažiau įšrankių vartotojų švietimas ir t.t. Tačiau mes turime visai kitą kontekstą. Jei tarkim, JAV turi ilgalaikes veikiančias demokratijos, teisės, verslo, lobizmo tradicijas, yra pažinę ir prohibicijos fiasko, ir moka balansuoti mažojo ir didžiojo verslo interesus, o per 2030 metų mažieji aludariai išsikovojo padorias teises ir tapo greičiausiai augančia pramonės šaka, tai pas mus viskas kiek kitaip – prie atnaujinto veido puikiai dera seni agresyvūs ir pusiau nelegalūs metodai – neregistruotas lobizmas, naudingas sukuriantis išskirtines sąlygas didiesiems verslams, barų papirkinėjimai, taip vadinami “purvini kranai” (“dirty taps”), arba beprocentės paskolos duodamos su salygą prekiauti išskirtinai vienos įmonės teikiamą produkciją, klaidinanti informacija, ir t.t. ir pan. Tiek šių daryklų, tiek jų naujų brendų pompastiškas deklaracijas apie tai kas jie yra galima beveik pažodžiui skaityti norint suprasti kuo jie iš tiesų nėra:)

R. Daniels knygos “Designing great beers” viršelio fragmentas

Kaip vienas bičiulis išsireiškė, tai elementarus “Trojos arklys”, kurio tikslas – nusavinti kultūrinį ženklą ir neleisti šiame segmente įsitvirtinti kitiems žaidėjams. Jam patogu veikti, kai sąvokos iki galo neapibrėžtos, išplaukusios ir leidžia lengvai klaidinti vartotojus. Puikiai pamename muilo operas “Kaimiškas” ir “Gyvas” bei komedijas “Natūralus”, “Istorinis”, “Tradicinis” ar “Vienuolių verdamas”. Dabar ateina eilė naujiems sezonams “Craft” ir “Rankdarbiai” (Aldaris pasivadino “Craft Beer Team” ir gamina “rankų darbo” alų), pasakėlems apie “mažą šeimyninį bravorėlį iš pajūrio” (būtent tokiais žodžiais man Raudonų plytų butelį bandė pristatyti vienas sostinės bistro – pardavėjui atvėpo žandikaulis, kai jam parodžiau nugarėlėje mažomis raidelėmis užrašytą tikrą gamintoją) ar “Kriek” alui, neturinčiam nieko bendro su tikru kriek alaus stiliumi.

Lietuvoje vartojamas mažosios alaus daryklos apibrėžimas kiek pasenęs ir nelabai ką pasakantis. Panašu kad jis remiasi jau panaikinta akcizo įstatymo tvarka, pagal kurią lengvatos būdavo taikomos smulkioms įmonėms, gaminančioms iki 8 mln. l. alaus per metus; pasak VŽ, “daugelyje ES valstybių šis limitas siekia 1–3 mln. l per metus” (palyginimui, viena iš LT didžiųjų daryklų gamina beveik 200 mln. l. per metus).

Ne paslaptis, kad naujoji “craft” alaus banga likusį pasaulį pasiekė iš JAV, ir net kažkada ten tą amatą eksportavusi D. Britanija šiandien jau pati kopijuoja jos technologijas, stilius ir net medžiagas (naujausi britiški apyniai kupini amerikietiškų citrusų.) JAV ši banga turėjo ne vieną identiteto krizę ir begalę diskusijų dėl to, kas yra kas – tai suprantama, kai augimas toks greitas.

Kaip tik prieš keletą dienų Brewers Association – mažųjų aludarių teises ginanti JAV organizacija, pagaliau iš naujo apibrėžė kas turi teisę vadintis “craft brewer” JAV. Tai yra įmonės, kurios yra:

1. mažos: gamina ne daugiau nei 3% viso šalyje pagaminamo alaus kiekio (JAV tai yra 6 mln barelių)
2. nepriklausomos: mažiau nei 25% jos akcijų yra valdoma ar kontroliuojama gėrimų pramonės įmonės, kuri pati nėra “craft” darykla
3. tradicinės: didžioji dalis pagaminamo alkoholio tūrio pareina iš alaus, kuris gaminamas naudojant tradicinius ar inovatyvius aludarystės sudėtines dalis ir jų fermentaciją. Skoniniai salykliniai gėrimai nelaikomi alumi.

Daugiau informacijos apie šį sprendimą – JAV aludario Tomo Čižausko puslapyje Yours For Good Fermentables. O apie tai, kodėl įmonės dydis yra esminis veiksnys – anksčiau čia publikuotame pasaulinio alaus eksperto Tim Webb straipsnyje.

BA apibrėžimas ne be priekaištų, bet pusė velnio. Jei jau kopijuojame kultūrą, kodėl nenukopijavus ir apibrėžimo? Tiesa, nelengva rasti taiklaus lietuviško atitinkmens žodžiui “craft” – kad ir dėl to, jog šis lakoniškas terminas apima ir senovinį amatą, ir modernias technologijas. Mūsų draugijos ta prasme naudojamas “tikras” (pagal CAMRA “Real Ale“) mums patinka, bet gal per bendras. “Rankų darbo” per siauras. “Amatininko” senovinis? Ši pavadinimų tema visiems baigia pabosti, bet išdiskutavus ją kartą iki galo, būtų galima eiti toliau. Galbūt teisus Charlie Papazian, vengiantis “craft” o naudojantis “mažas ir nepriklausomas” [bravoras]. Ką manote?

Sekantis žingsnis galėtų būtų įteisinti (teisiškai arba per praktiką) tokį apibrėžimą ir nustatyti jo panaudojimo reklamos tikslais teises. Šie žingsniai padėtų mažiesiems bravorams save lengviau diferencijuoti, pristatyti, šviesti vartotojus, ir kovoti už savo teises, tame tarpe ir už akcizo lengvatos atkūrimą, kuri yra visiškai logiška pagalba smulkiosioms įmonėms, egzistuojanti daugelyje išsivysčiusių šalių. Tai leistų ir MADA (Mažųjų alaus daryklų asociacijai) ginti bendrus interesus su tiek kaimiško alaus, tiek naujos bangos mikrobravorų įmonėmis.

Pagrindinis klausimas – ar to tikrai reikia? Ar tai kam nors padėtų?

Bet kuriuo atveju, ko tikrai reikia, tai mažiesiems aludariamss burtis ir veikti kartu. Daryti veiksmingus judesius, ir nustoti vaidytis arba tik skųstis “viskas blogai” bei “kiša pagalius į ratus”. Šitų muilo operų jau irgi pakaks, jos nebepatrauklos ir nedaro poveikio.

Kas tas craft alus, kas tas mažas bravoras

Viršelis

Jau keletą metų trunkanti pažintis su Lars Marius Garshol, aktyviu Lietuvos alaus scenos entuziastu ir istorijos tyrinėtoju, pagaliau materializavosi ir praktinėje formoje – vakar viešumoje pasirodė pirmasis jo gido “Lithuanian beer: A rough guide” leidimas anglų kalba. Jį galima rasti:

• pilna knyga nemokamamame PDF
• spausdintinė iš Createspace
• spausdintinė iš Amazon
• Kindle e-knyga (netrukus).

Paties Larso žodžiais:

“Lithuania has one of the most interesting beer cultures on earth, but it’s a beer culture that is almost wholly unknown outside the country itself. This guide explains what is so special about Lithuanian beer and helps you choose the right places to go and the right beers to drink.”

Daugiau autoriaus komentarų galima rasti šiame bei ankstesniuose jo blogo postuose.

Ši mini knygelė, ar brošiūra (joje vos 78 psl.) – tai įžanginis gidas pirmą kartą atvykusiems į Lietuvą užsienio svečiams, norintiems susipažinti su unikalia Lietuvos aludarystės tradicija ir sužinoti, kur galima paragauti to alaus. Lietuvoje gyvenantys ir aludarystės tradicija besidomintys gali pastebėti daug informacijos skylių, netikslumų ar net nusivilti mažu informacijos kiekiu, tačiau tai buvo autoriaus tikslingas žingsnis – padaryti pirmą žingsnį, kuris atvertų kelius į naujus informacijos šaltinius, paskatintų tiek užsienio, tiek Lietuvos žmones labiau domėtis šia tradicija, beti pradėtų platesnę diskusiją apie jos svarbą ir reikšmę pasauliniame kontekste.

Todėl šioje knygelėje kol kas rasite tik keletą nuotraukų iš paties Larso kelionių, ir pliką, be jokio dizaino, tekstą. Pasak Larso, jis specialiai nenorėjo sudaryti įspūdžio kad tai koks nors nuodugnus tyrimas ar mokslinis darbas. Tačiau yra planų ateityje išleisti gerokai papildytą leidimą, pilną naujos, kruopščiau atrinktos ir patikrtintos informacijos.

Nepaisant visko, jau pasirodė pirmieji pozityvūs vertinimai:

A guy with 20k beer ratings, who discovered Lithuanian farmhouse ale in 2004, writes: “A great piece of work. Couldn’t stop reading” Nice.

— Lars Marius Garshol (@larsga) November 9, 2014

Netrukus TAD puslapiuose turėsime trumpą interviu su autoriumi, o norintys galės su juo pabendrauti ir tiesiogiai kitų metų vasarį, kuomet jis atvyks į Lietuvą pristatyti knygelės.

Malonu buvo prie šios knygelės atsiradimo prisidėti ir mums, Tikro alaus draugijos nariams. Sekantis žingsnis, kuris laukia – kad ji atsirastų LT turizmo informacijos centruose, baruose, pardutuvėse.

Informacija spaudai: norintys gauti daugiau informacijos, spausdintą knygą savo informacijos centrui arba įstaigai, susitarti dėl interviu, galite susisiekti per TAD: tikrasalus@gmail.com, arba tiesiogiai su autoriumi: @larsga.

Nauja knyga angliškai / Lithuanian beer – a rough guide

Šiemet 137 alaus egzempliorius konkursui pateikė 40 aludarių iš Lietuvos ir Latvijos. Namų aludariai varžysis 17-oje skirtingų kategorijų, o jų alų vertins industrijos profesionalai ir ekspertai iš Lietuvos ir Estijos. Be kitų prizų, nugalėtojams bus suteikta galimybė savo receptą išvysti realizuotą kartu su Torres darbuotojais šiame bravore.

Pasak konkurso organizatorių, “siekiame ne tik po vienu stogu surinkti geriausius namų aludarius ir išrinkti nugalėtojus kategorijose bei absoliučiai geriausius renginio alus, tačiau ir skatinti diskusijas apie alų, skirtingus jo stilius ir kultūrą. Mes norime prisidėti prie namų aludarystės mitų ir stereotipų griovimo.”

Renginys uždaras, jame dalyvauti buvo pakviesti aktyvūs namų ir profesionalūs aludariai, verslo atstovai, žurnalistai. Antrąją renginio dieną, tarptautinei teisėjų komisijai renkant geriausius, dalyviams bus surengta 15 naminio alaus egzempliorių ir plačios skonių geografijos degustacija. Šios dienos vakare bus paskelbti ir nugalėtojai, apie kuriuos pranešime ir savo puslapiuose.

Namų aludarių taurė 2014

IX Namų aludarių susitikimas Zielona Guroje / IX Spotkania Piwowarów ZG

Tradicinis Vakarų Lenkijos naminių aludarių susitikimas šiemet praturtintas namuose išvirto alaus konkurso, kuris vieno ir vienintelio stiliaus – American Brown Ale – rėmuose.

Kada: Kovo 8
Kur: Zielona Gora, minibravoras „Haust“, Plac Pocztowy 9
Info: www.haust.pl, e-mail: pawel.kakol@haust.pl

Regioninių aludarių mugė „PIWOWARY“ / Targi Piw Regionalnych PIWOWARY

Lodzės parodų centre organizuojama mugė bandys į vieną vietą prisišaukti visas mažas daryklas, o lankytojams – pasiūlyti paragauti, susipažinti su kulinarija ir alaus voniomis.

Kada: Kovo 28 – 29
Kur: Łódź, Hala EXPO, Stefanowskiego 30
Info: piwowary.interservis.pl

Offbeer – Lodzės alaus festivalis / Offbeer – Łódzki Festiwal Piwa

Organizuojamas vietinės alaus draugijos „Ericpol“, aludarių mėgėjų asociacijos „Bractwo piwne“  ir vietinių pubų „The Eclipse Inn“ ir „Piwoteka Narodowa“, šiemet festivalio centrinė tema – mikrobravorai. Programoje susitikimai su bravorais, turai, degustacijos, aludarystės dirbtuvės, filmai ir parodos.

Kada: Kovo 28-Balandžio 6
Kur: Lodzė
Info: Offbeer Facebook

Liubino alaus festivalis /Lubiński Festiwal Piwa

Tai vienas didžiausių festivalių Žemutinės Silezijos regione, skirtas alaus kultūros propagavimui. Festivalis vyksta dukart metuose (žr. žemiau apie rudens renginį), kaskart vis kita programa, tačiau labiau orientuota į masinę auditoriją.

Kada: Gegužės 1-3
Kur: Lubińas (70 km nuo Vroclavo, nemaišyti su Lublinu), prie kultūros centro ”Wzgórze Zamkowe” (“Pilies kalnas”)
Info: www.festiwal-piwa.pl, Facebook

5-tasis Vroclavo gero alaus festivalis /V Wrocławski Festiwal Dobrego Piwa

Festivalis skirtas mažų alaus daryklų propagavimui. Festivalio programoje – tradicinės aludarystės dirbtuvės (www.wrowar.pl), koncertai, IX-asis naminio alaus konkursas (bus rungiamasi Czech Pils, Witbier interpretacijų, Classic Rauchbier ir English IPA kategorijose.) Prie alaus žadama ir kulinarinių malonumų.

Kada: Gegužės 9-11
Kur: Vroclavo Stadion Miejski (miesto stadione)
Info: www.festiwaldobregopiwa.pl, Facebook

Šrieniavos alaus festivalis / Festiwal Piwa w Szreniawie

Renginys organizuojamas 50-metį švenčiančio Nacionalinio žemės ūkio muziejaus, įkurto miestelyje šalia Poznanės. Jis skirtas pristatyti alaus vartojimo Lenkijos žemėse istorijai, istorinės aludarystės metodo rekonstrukcijai, ir mažų bei vidutinių bravorų pristatymui. Šalia tradicinių regioninius bravorus pristatančių palapinių, bus alaus ir maisto derinimo, alaus medicininių ir kosmetinių savybių pristatymo, alaus kolekcininkų skyrius ir kita.

Kada: Gegužės 18
Kur: Szreniawa (15 km nuo Poznanės), Muzeum Narodowe Rolnictwa i Przemysłu Rolno-Spożywczego (Nacionalinis žemdirbystės ir žemės ūkio produkcijos muziejus)
Info: www.muzeum-szreniawa.pl

Krokuvos alaus festivalis / Krakowski Festiwal Piwa

Vienas didžiausių alaus renginių Lenkijoje ir Europoje. Programoje – alaus atributikos mugė ir alaus virimas (penktadienį), bandymas suverti ilgiausią šašlyką ir pasiekti Gineso rekordą (pasiruošimas – penktadienį, veiksmas – šeštadienį), naminių bei kontraktinių ir brewpub bravorų konkursas (finalas – sekmadienį). Lankytojai galės paragauti  40 lenkiškų ir užsienietiškų craft,  naminio alaus, susipažinti su vietos kulinarija, skambės muzika ir poškės fejeverkai.

Kada: Gegužės 23-25
Kur: Zabierzów (5 km nuo Krokuvos), šalia kaimo turizmo centro „Rogate Ranczo“
Info: beerfestival.pl, Facebook

Birofilijos festivalis / Festiwal Birofilia

Didžiausias Lenkijos alaus festivalis, organizuojamas Żywiec bravoro. Šalia didžiausios šalyje alaus kolekcionierių mugės – keletas atskirų alaus konkursų, tame tarpe namudinio alaus (net 10 stilių – Grodziskie, Best Bitter, American Wheat, Czech Pilsner, Schwarzbier, Rauchbier,  Cascadian Dark Ale, Foreign Extra Stout, Dubbel ir Russian Imperial Stout), pramoninio alaus ir namudinio alaus etikečių. Taip pat pristatomi užsienietiški alūs. Tarp kitų atrakcijų alaus virimo demonstracijos ir turas po daryklą.

Kada: Birželio 20-21
Kur: Żywiec, tereny Browaru Żywiec (Żywiec bravoro teritorija – kiemas), Browarna 88
Info: www.festiwal-birofilia.pl

II Annopolu Tikro alaus festivalis / II Festiwal Piw Rzemieślniczych w Annopolu

Mažame kaimelyje Annopol Didlenkėje, prie Poznanės rengiamo festivalio fokusas – tikri belgiški alūs, o taip pat konkursas „Alaus imperija“. Viena iš pirmojo festivalio vinių buvo atvykimas į vietą siauruku traukiniu.

Kada: Birželio 28-29
Kur: Annopole (šalia Środa Wielkopolska, 35 km nuo Poznanės)
Info: Renginio Facebook, email: b.negatyw@gmail.com

V Čenstakavos Namudinio alaus konkursas / V Częstochowski Konkurs Piw Domowych Bractwa Piwnego

Vietos alaus draugijos skyriaus tradiciškai organizuojamas konkursas Silezijoje šiemet kvies pasivaržyti 4 kategorijose – Pale Lager, Oktoberfest, American zWheat ir Irish Red Ale, o nugalėtojas savo katilą pravirs vietos brewpub‘e „Czenstochovia”.

Kada: Birželis – liepa
Kur: Częstochowa (pietų Lenkija, 150 km iki Krokuvos)
Info: www.bractwopiwne.pl, ckpdbp@wp.pl

II Namudinių aludarių suvažiavimas Siedlcose / II Siedlecki Zlot
Vietos Namų aludarių ložės renginys kviečia į Siedlcas Mazovijoje. Programos vinis – namudinio alaus konkursas, kuriame šiemet dominuos vienintelis stilius – Witbier.
Kada: Liepos 19
Kur: Siedlce (apie 90 km į rytus nuo Varšuvos)
Info: Facebook, e-mail: slpd.piwo@gmail.com

III Varmijos aludarystės paveldo festivalis Biskupiece / III Warmiński Festiwal Dziedzictwa Browarniczego (Biskupiec)

Trečiasis šio Šiaurės Vakarų Lenkijos  alaus festivalio leidimas, rengiamas trijuose skirtinguose Varmijos vietose. Festivalio idėja – pristatyti tiek regionines Varmijos, Mozūrų ir Pavyslės, tiek buvusias miesto Daumo šeimo įkurto bravoro aludarystės tradicijas.

Kada: Liepos 26-27
Kur: Biskupiec (30 km į vakarus nuo Olsztyno),  buv. karinis dalinys
Info: www.warmia-browarnictwo.pl, Facebook

III Varmijos aludarystės paveldo festivalis Olštyne / III Warmiński Festiwal Dziedzictwa Browarniczego (Olsztyn)
Pirmą rugpjūčio savaitgalį „keliaujantis alaus cirkas lankys“ Varmijos ir Mozūrų regiono sostinę.  Tą šeštadienį miesto pilyje bus  paskelbti ir II-ojo Varmijos namudinio alaus konkurso (kuriame aludariai varžysis vietinio istorinio alaus Rosanke, Dunkelweizen ir Witbier kategorijose) nugalėtojai.
Kada: Rugpjūčio 2
Kur: Olsztyn, senamiestis
Info: www.warmia-browarnictwo.pl, Facebook

III Varmijos aludarystės paveldo festivalis Braneve / III Warmiński Festiwal Dziedzictwa Browarniczego (Braniewo)
Paskutinė Varmijos ir Mozūrų šventės dalis bus surengta mieste šalia Vyslos žiočių,  kur kadaise veikė prūsiškas bravoras BAB, o pokumunistiniais laikais virtas „EB Specjal“.
Kada: Rugpjūčio 8 ir 9
Kur: Braniewo (pusiaukelėje tarp Gdansko ir Karaliaučiaus, ant RU sienos) amfiteatras
Info: www.warmia-browarnictwo.pl, Facebook

Trybunalska šventė / Biesiada Trybunalska

Pirmąkart organizuotas 2012, šis alaus festivalis skirtas alaus kultūros dienoms Piotrkowe. Renginyje įvairios alaus atrakcijos, konkursai, muzikos koncertų banketas, bei Piotrkow delikatesų ragautuvės.

Tiesa, nėra visai aišku kada ir koks vyks. Dabartiniame miesto Turizmo biuro plane (Facebook) rugpjūčio 24 datai nurodyta jau kita su alum susijus – šventė Apynių Pietrakavas / Piotrkow Chmieliowy, tačiau jokios info/ konkretizacijos….

Kada: Rugpjūtis
Kur: Piotrków Trybunalski, Rynek Starego Miasta (senamiesčio turgaus aikštė)
Info: www.piotrkow.pl

III namų aludarių suvažiavimas Baryčiaus upės slėnyje / III Zlot Piwowarów Domowych i Rzemieślniczych w Dolinie Baryczy

Tarp šio Silezijos namų aludarių susitikimo tradicinių atrakcijų – galimybė pasiplaukioti viena gražiausių pietvakarių Lenkijos upių ar prasivažiuoti 40 km dviračiu per vietos draustinį ir istorinio Nepomucen bravoro lankymas

Kada: Rugpjūčio antras savaitgalis
Kur: Milicz ir Szkaradowo (tarpVroclavo ir Jarocino)
Info: www.milicz.pl

Krasnystavo apynių derliaus šventė / Chmielaki Krasnostawskie

Nacionalinis apynių augintojų ir aludarių festivalis, tradiciškai rengiamas kasmet po apynių derliaus nuėmimo. Renginyje – net nuo 1992 metų vykstantys  didelių ir mažų daryklų alaus konkursas „Karališko karpio“ titului laimėti, koncertai, festivalio Mis rinkimai. Pirmasis šio, seniausio alaus festivalio Lenkijoje, renginys įvyko 1971-aisiais. Sužinok, iš kur dygsta “Marinka”!

Kada: Rugpjūčio 22-24
Kur: Krasnystaw (55 km į pietryčius nuo Liublino), įvairiuose miesto pastatuose
Info: www.chmielaki.pl, www.facebook.com/Chmielaki

Liubino alaus festivalis / Lubiński Festiwal Piwa

Tai vienas didžiausių festivalių Žemutinės Silezijos regione, skirtas alaus kultūros propagavimui. Festivalis vyksta dukart metuose (žr. aukščiau  apie pavasario renginį), kaskart vis kita programa, tačiau labiau orientuota į masinę auditoriją.

Kada: Rugsėjo 19-21
Kur: Liubin (70 km nuo Vroclavo), prie kultūros centro ”Wzgórze Zamkowe” (“Pilies kalnas”)
Info: www.festiwal-piwa.pl

Šveikfestas / Szwejkfest

Krokuvos senamiestyje Gerojo kareivio Šveiko festivalis vyksta su šūkiu: „Alus, golonka (karka) ir meilė“. Pernai alaus, vyno beigi kulinarijos mugė buvo skirta Tinginystės metams ir organizuota vietos Draugijos laikui lėtinti. Renginio programoje tradiciškai – bėgimo atbulomis maratonas, kurio prizas – didžiulis kupinas alaus bokalas, Šveikų paradas ir vietos teatro bei pučiamųjų orkestrų pasirodymai.

Kada: Rugsėjis
Kur: Krokuva, Plac Szczepański (Senamiestis)

II Varšuvos namudinio alaus konkursas / II Warszawski Konkurs Piw Domowych
Kolekcionierių mugė Varšuvoje tradiciškai vyksta žiemą, o štai bandoma įtvirtinti tradiciją, kad namų aludarių čempionatas kasmet Lenkijos sostinėje vyktų rugsėjį. Jo rengimo data nei vieta kol kas nėra žinoma, bet jau paskelbtos varžymosi kategorijos – Dry Stout, Saison, Marzen, rūkytas Weise ar Dunkelweizen ir Belgian IPA.
Kada: Rugsėjis
Kur: Warszawa

Poznańskie Targi Piwne

Antroji pirmojo lenkiško ”indoor” alaus festivalio serija, vykstanti „expo“ tipo paviljonuose. Tiems, kurie pradeda nuotykius aluje ir tiems, kurie ieško įrangos savo bravorui. Taip pat jau V tradicinio naminio alaus festivalis,  birofilų mainai, ir koncertai.

Kada: Lapkritis
Kur: Poznanės tarptautiniai parodų rūmai (Poznań, teren Międzynarodowych targów Poznańskich)

Parengta pagal Beerpubs’ Festiwale Piwne ir kt. šaltinius

*Atnaujinta* Lenkijos alaus festivalių gidas 2014-iesiems

Pernai mini festivalis vyko kiečiausiame Pabaltijo pube Rygoje ALEHouse, šiemet persikėlė į didesnę veiklos erdvę madingoje Rygos senamiesčio dalyje, savo erdvėmis ir mažais hip verslais primenanti Berlyną. Veiksmo vieta – Valdemāra Pasāža, dviejų aukštų post industrinės erdvės, kuriose telpa krūva iniciatyvų – 9K1 Nams – koncertų, galerijų, populiaraus klubo Piens, firminės Valmiermuiža parduotuvės, ir pagaliau, naujo brewpubo-alaus dirbtuvių Labietis namai. Būtent Labietis, apie kurį kažkada reiks brūkštelt daugiau, dalyje ir vyko veiksmas, iš dalies ir organizuojamas jo įkūrėjų.

Festivalis pasitinka dūmais. Foto: Vitalijs Judovs

Per šlapdribą atsiyrus iki veiksmo vietos, mus pasitiko dūmai, kylantys iš poros statinių kieme, pirmyn atgal zujantys organizatoriai Reinis ir Edgars iš to paties Labiečio, bei dar keli seni pažįstami iš ankstesnių Baltijos aludarių susitikimių, vykusių Serdėje. Viename iš pastatų jau vyko namudinių aludarių alaus ragavimo ir vertinimo dalis (paskutiniais duomenimis, savo alų pristatė 22 namudiniai aludariai) – čia užėję, buvome pasitikti tokios grūsties, kad trumpai pabendravę su vienu iš scenos vedlių ir Labsalus.lv vedančiuoju Atis Rektinš ir paragavę jo trijų metų brandinimo imperinio stauto, nusprendėme trauktis iš šio šurmulio į kiek ramesnę, “oficialių” bravorų dalį.

Spūstis namudinių aludarių scenoje. Foto: Tikras Alus

Spūstis namudinių aludarių erdvėje. Foto: Odzienas muiža

Minėtas organizacinis chaosas pasižymėjo tuo, kad informacijos beveik nebuvo ir ją reikėjo susimedžioti patiems. Netrukus išsiaiškinome, kur reikia įsigyti specialius kuponus, už kuriuos galima ragauti alų, ir kad už maistą apsimokėti reikia susirasti kitą kasą. Nepaisant to, ore tvyrojo entuziaztinga nuotaika ir malonus šurmulys. Pirmame aukšte įsikūręs Labiečio brewpubas – ilga, išilgai pusiau stiklo siena padalinta patalpa. Už stiklo matėsi pats bravoras, viename iš baro galų – modernus, bet neopagoniška ornamentika apkabinėtas dešimties alaus kranų pultas, kitame gale – jau šiuolaikinę šokinę muziką transliuojantis dj setupas.

Labietis baras. Foto: Tikras Alus

Iš minėto pulto turėjome progą susipažinti su Labiečio produkcija, kuri atseit šio renginio proga buvo susiaurinta tik iki “žieminių” rūšių – tai yra, stiprių arba tamsių. Toks tiesmukiškas temos traktavimas nepaliko mums galimybės patiems reguliuoti savo alaus vartojimo ritmo, o po šešiolikos trigubų IPA, mega stautų ir miežvynių, tikrai norėjosi praskalauti gerklę kokiu sesijiniu alumi. Apie Labiečio alų trumpai pasakysiu taip – gana įdomūs konceptai su svyruojančia apie vidutinę namudinę kokybe.

Labiečio bravoras. Foto: Labsalus.lv

Vėliau vienas iš savininkų Edgars padarė mums ekskursiją po bravorą, kuriame tuo pat metu vyko alaus gamyba. Pats bravoras – pankiško pasidaryk pats etoso rezultatas – tarsi pailgame koridoriuje sugrūsti iš plieno lakštų suvirinti katilai ir puodai, plastikinės bačkos ir jose vykstanti fermentacija, “tundroje” – šaltajame kambaryje – sausakimšas bręstančio alaus kegų sandėlys. Paklaustas ar institucijos nekaišioja pagalių į ratus, Edgars pamini popierizmo krūvas, tačiau jokio higienos institucijų priekabiavimo teigė nepatyrę. Netrukus į bravorą atkeliauja plieninės CKT fermentavimo-brandinimo talpos, ir manau, su laiku šis bravoras tikrai pasiūlys ne tik daugiau alaus kiekybės, bet it kokybės.

Slaptas Labiečio “brewers reserve” – patiems aludariams. Foto: Tikras Alus

Antrame aukšte tuo metu vyko socialiausia ir gal net įdomiausia renginio dalis – naujų boutique ir craft bravorėlių pasirodymai. Čia buvo penki stalai – trys Latvijos – ALEHouse, Valmiermuiža, Malduguns, Estus atstovavo Pohjala, na o Lietuvą ne kas kitas, kaip Dunduliai. Visi stalai buvo apgulti ir net su tokiu nedideliu kiekiu bravorų, teko laviruoti, norint paragauti ribotus kiekius įdomesnių egzempliorių.

Alus skaniai ragavosi iš specialios storo stiklo renginio taurės. Visada smagu matyti dėmesį detalėms! Foto: Liene Krauze

Mano asmeniniai favoritai – būtent estai Põhjala, iš kurių profesionalumas, pasitikėjimas savimi ir entuziazmas tryško per visas siūles, nuo bendravimo iki produkcijos ir jos pristatymo. Nesužinosime, ar tai susiję su tuo, kad šiame naujame mikrobravore dirba ir aludaris, anksčiau viręs garsiesiems škotams Brewdog? Pohjala pristatė tik vieną komercinį egzempliorių užbaigtoje butelio pakuotėje – nesunkaus pusiau ruginio elio “Rukkirääk“, ir gal dvidešimt “pilotinių” alų butalaičiuose, čigoniškai virtų ieškant savos receptūros. Nors nebespėjau paragauti jų garsiojo imperinio porterio “Öö” (skaitosi kaip “Ėėėhh…”, reiškia “miškasnaktis”), kuris karaliauja Ratebeer Estijos topo viršūnėje, tačiau jų “Nordic” raudonas ruginis elis ir vos penkių savaičių, tačiau stebėtinai susistovėjęs imperinis stautas liudijo kad šturvalą laiko ne žiopliai. Aludariai pasakojo, kad kitą imperinį stautą  pils brandinti į viskio statines, kad nuosavą bravorą pagaliau atsisiuntė iš JAV, jį planuoja paleisti balandį ir ta proga organizuos minifestivalį. Rispek!

Pohjala ruošiasi antpuoliui. Foto: Tikras Alus

Pohjala imperinis stautas – jaunas, riebus, bet brandus. Foto: Tikras Alus

Antroje vietoje paminėčiau Dundulį ir ALEHouse – pastarieji nors pristatė tik vieną savo pačių virtą elį – India Pale Ale “Medusa”, kuris beje buvo visiškai neryškus ir bearomatis, tačiau jų importo asortimentas buvo nors eklektiškas, tačiau išsamus – nuo belgiškos klasikos (Saison Dupont, Orval, Westvelerin) iki mados klyksmų (Mikkeller, BrewDog, Rogue, Flying Dog, Nogne O), radikaliųjų amerikonų ir europiečių, ar net egzotiškų Naujosios Zelandijos atstovų. Alų pilstė ir vienas iš brewpubo savininkų, kai tuo tarpu kitas, amerikietis expatas Gordon, smaginosi publikos pusėje.

Valmiermuižos stalas

Latviai Malduguns (“Žaltvykslė”) iš Vidžemės krašto buvo kuklūs ir paprasti, pristatė tris savo alaus egzempliorius –  kiek ryškesnį stipresnį IPA, ir mažiau įsimintinus stautą ir porterį “Pilota nakts”. Vieni iš craft judėjimo gaivintojų, arba naujosios bangos “senbuviai” Valmiermuiža turėjo man dar nematyto “Žieminio” alaus (pagal stiprumą atrodo bus doppelbock’as), kurio butelaitį parsivežiau vėlesniam paragavimui. Vėliau kito Malduguns alaus – “Rudais Rudens” butelius mačiau išstatytus ir ALEHouse bare.

Apie Dundulį turbūt nemažai žinom ir taip, tačiau ir Latvijoje jiems netrūko dėmesio, o sugebėjo ir nustebinti, į renginio pabaigą ištraukę ir atkimšę savo naujojo gruit’o – alaus su kiečiais, kuris netrukus pasirodys ir Špunkose. Ten pat buvo galima paragauti dar keletą pirmojo virimo Dubulčio. Bet šią dalį praleidau, mat gerokai prieš vidurnaktį su bičiuliu pasijutome praalkę, gerklės buvo užsiklijavę salyklu, kuriam nuplauti norėjosi ko nors sesijinio. Tad patraukėme miestan užkąsti, o vėliau – į ALEHouse, kur buvome užklupti naujo pasirinkimo iš poros šimtų ryškių skonių. Mūsų troškimams nebuvo lemta išsipildyti iki galo, atšaldyto silpnesnio nei 7% alaus buvo sunku rasti. Ne tai, kad labai būtų kuo skustis…

Odzienas muiža stalas namudinių aludarių salėje išsiskyrė ne tik profesionaliu prisistatymu

Tuo tarpu festivalyje buvo paleistas “beer for free”, o mikrobravoriai susibūrė diskusijoms apie Baltijos alaus sceną ir tendencijas. Kažkuriuo metu paaiškėjo ir buvo paskelbtas auditorijos nubalsuotas geriausias namudinis alus, kurio autorius – Aigars Malinovskis, atstovaujantis šiuo metu įrenginėjamą ir dar neatidarytą bravorą Odzienas muiža (“Odzienas dvaras”) Vidzemėje (kurio savininkas berods yra kitas senas pažįstamas aludaris Rudzitis – kuris anksčiau Rygoje turėjo alaus medžiagų parduotuvę).

Renginyje visko nepamačiau, o ir tokio tikslo neturėjau, tačiau bendrą įspūdį susidariau išties gerą ir renginį “užskaitau”. Latviai kaip visada, kažkaip sugeba pasiekti susiklijuojantį rezultatą net su chaotiška organizacija. Renginys nebuvo masiškas, tačiau ir nebuvo perdėm specializuotas. Iš esmės didelių klaidų nebuvo ir viskas vyko sklandžiai. Galbūt didžiausias priekaištas – dėl prastos komunikacijos ir informacijos sklaidos, manau, daugiau Lietuvos mažųjų bravorų būtų norėję sudalyvauti, tačiau informacija jų taip ir nepasiekė. O gal pasiekė, tik lėtapėdžiai Baltijos pietiečiai nesuskubo? Nežinia. Publikos buvo gal keletas šimtų – kiek mažiau nei Reinio prognozioti optimistiniai tūkstančiai. Beje, džiugu auditorijoje buvo matyti ir gana žymią moteriškos lyties atsvarą. Renginyje girdėjosi gana nemažai ir lietuviškos kalbos – buvo bent kelios lankytojų grupės, nepabūgusios kelių valandų kelionės iš Lietuvos. Žinoma, kitais metais bus geriau! Ačiū ir sėkmės organizatoriams.

Renginio fotoreportažas – Labietis facebook galerijoje

Žiemos alaus festivalio Līgo Ziema 2014 įspūdžiai

Sveikiname visus Tikro alaus draugijos bičiulius ir drauges su sezono šventėmis!

Pagaliau Jungle Bells Red IPA tinkamos “kondicijos” ir ims lietis iš krano nuo šiandienos vakaro (gruodžio 27 d., penktadienio) Vilniaus “Špunkoje” ir Klaipėdos “Herkuj Kante”.

Kauno Alaus Kultūra & delicatessen ÖL (Laisvės al. 61) alus liesis nuo šiandienos arba rytojaus (28 d.) vakaro – priklausomai, kada baro šeimininkai pakeis statinę. Kad nereiktų tuščiai vaikščioti, galite skambinti į barą ir pasiteirauti, ar jau pajungta: tel. (8-646) 06091.

Alaus kiekis ribotas, kiekvienam barui teko tik po 1-2 statines, tad nesnauskite. Skanaus! Ir spalvingų, ryškių artėjančių Naujųjų.

Daugiau apie Jungle Bells Red IPA ir jo Naujazelandietiškas šaknis čia: http://j.mp/1dJDHE1
Apie jauno alaus kaprizus ir kodėl jį teko palaikyti dar savaitę rūsyje, paskaityti galite čia: http://t.co/2PaViVwMgg

Užteks laukt! Jungle Bells Red IPA “reserva” jau baruose

Kūčia – svarbiausias šventos Kūčių vakarienės valgis. Jis skirtas tiek namiškiams, tiek ir protėvių vėlėms. Gaminant kūčią šutinti ar padaiginti kviečiai (gali būti ir miežiai, rugiai), žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės sumaišomos su medumi pasaldintu vandeniu. Pagal tradiciją, kūčios turi paragauti visi, kas sėdi prie stalo, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Papildomai prie kūčios dar valgomi obuoliai, riešutai. Apeiginis kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus.

Ten pat rasite minint alų kaip vieną iš įprastų “patiekalų” ant stalo, nors šiais laikais man to nebetenka matyti – galų gale, naminio alaus retas kas iš mūsų tėvų daro, o pirktinio pramoinio alaus ant šventinio stalo gėda statyti. Teko girdėti, kad Aukštaitijoje kūčios tebešvenčiamos su alumi, ar gali kas nors iš skaitančių patvirtinti?

Tėvų virtuvėje yra lentyna, kuroje guli tradicinių ir šiuolaikinių patiekalų knygos. Viena mano mėgstamų knygų joje – J. Uginčienės “Žemaičių valgiai” (Mintis, 1977.) Pasklaidęs ją, rasi ne vieną patiekalą su alumi – o iš įvairių šaltinių žinome, kad anksčiau naminis alus Žemaitijoje buvo verdamas kone kiekvienoje šeimoje. Nors tai ir nėra išskirtinai šventiniai patiekalai (grynai šventinius patiekalus rasite kitoje nuostabioje knygoje “Metai už stalo”), tačiau jie skirti šaltajam sezonui. Parinkau porą receptų, jei norėtumėte paįvairinti savo stalą.

Alaus sriuba su aguonų pienu

1 l naminio alaus, cukraus pagal skonį, 1/2 stiklinės aguonų, 200 g šviežios varškės, šaukštas kmynų.

Alų pakaitinti, tik neužvirinti. Į karštą alų įpilti aguonų pieno ir išmaišyti. Varškę supjaustyti kvadratėliais arba ruoželiais kaip makaronus, sudėti į alaus sriubą ir įberti kmynų. Valgyti karštą su duona. Kas mėgsta gali pagal skonį pasaldinti, o kas nemėgsta – įberti druskos.

Naminio alaus sriuba su žemaitišku sūriu

2 stiklinės alaus, 2 šaukštai grietinės, 2 nepilni šaukštai cukraus, kiaušinio trynys, 1 kiaušinis, 50 g. sūrio su kmynais, šaukštas miltų, truputis riebalų.

Alų užvirinti. Kiaušinio trynį išplakti su cukrumi bei grietine ir supilti į ataušintą alų. Sūrį supjaustyti gabaliukais, suvilgyti išplaktame kiaušinyje, apvolioti miltais, pakepiti riebaluose ir paduoti prie sriubos. Sūrį galima suvilgyti ir tešloje (1 kiaušinis, 1 šaukštas vandens, miltū). Sriuba valgoma šilta.

Daugelį šios knygos receptų rasite suvestų čia, o pačią knygą galite rasti ir įsigyti naudotų knygų svetainėje sena.lt.

Žiema ir Kūčios Žemaitijoje

Nusprendžiau taip – tikrąjį alaus paleidimą nukelti, tačiau nekantriausieji galės paragauti jauno Jungle Bells kaip ir buvo skelbta, šiandien (gruodžio 19) vakare Vilniaus “Špunkoje”. Sakykime, tai netgi primena tradicines koštuves, kuomet aludaris su kaimynu/-e susėdę vaišindavosi jaunu alumi, ir merkdami akį, spręsdavo, koks tas alus bus (beje, lietuvių alaus kultūroje visada buvo priimta sakyti tik kad bus geras).

Man pačiam visada įdomu stebėti, kaip alus keičiasi iš jauno į brandų. Jaunas bus agresyvesnis, daugiau žoliško charakterio, per laiką jaučiasi, kaip visi skonio elementai pamažu gula į subalansuotą darną.

Prisipažinsiu, šiek tiek gaila – labai jau norėjau Kalėdoms su draugais dalintis savo alaus bokalą. Bet geriau bus be “bellsų”, bet subrendusio (vėliau).

Kiekvienas “čigoninis” virimas yra šiokia tokia avantiūra, eksperimentas ir rizika. Kiekvienos daryklos įranga yra kitokia, skiriasi ne tik techniniai parametrai, bet ir procesų inercija, kontrolės galimybės ir priemonių tikslumas, vandens ir medžiagų savybės ir daug kitų dalykų – naudiniams aludariams tai gerai pažįstama. Perkeliant mažose talpose išbandytą receptą į didesnes talpas, reikia atlikti daug korekcijų. Galų gale vienas svarbiausių – žmogiškas faktorius. Esame linkę būti optimistais ir rezultato sulaukti kur kas greičiau!

Konkrečiai Jungle Bells atveju, alus brendo 3,5 savaitės, tuo tarpu naudoti apyniai buvo į kartesnę pusę – o tai reiškia, kad jiems reikia ilgesnio laiko, kol jie pasiekia savo optimalų brandumą, “suapvalėja”. Tam įtakos turi ir brandinimo sąlygos – Gintaro bravore brandinome šalčiau nei įprasta eliui, o tai dar labiau sulėtina šį procesą.

Dabar turėsiu galimybę šį procesą sekti kasdien. Subrendusio alaus datos bus paskelbtos įprastais kanalais – gal net šiemet? Tikiuosi, draugai ir entuziastai atleis už ankstyvą gomurio sujaudinimą ir kantrybės išbandymą. Dar vilniečius ir klaipėdiečius galiu nudžiuginti, kad tarpušvenčio laiku jie galės paragauti naujo Dundulio Pale Ale su kitais NZ apyniais Wakatu.

Skubėti lėtai, arba Jungle Bells jaunystė ir kaprizai

Vilnius: Špunka, Užupio g. – nuo 27 d. (penktadienio)
Klaipėda: Herkus Kantas – nuo 27 d. (penktadienio)
Kaunas: Alaus Kultūra & delicatessen ÖL, Laisvės al. 61 – nuo 27 arba 28 d. (bus patikslinta)

* * *

Artėjančių švenčių proga norėjosi padovanoti kažką ypatingo draugams ir bičiuliams, bei visiems tikro alaus entuziastams. Inspiruotas klajonių po įvairių šalių džiunglės – tiek tikras, žaliąsias, tiek betonines urbanistines – paruošiau nediduką siurprizą su dideliais apyniais. Jame šiek tiek Lietuvos, šiek tiek Amerikos, žiupsnelis Skandinavijos ir didelis kaušas Okeanijos.

Naujosios Zelandijos džiunglės dengia šeštadalį šios šalies

Tai Raudonojo IPA, ir Naujosios Zelandijos apynių debiutas vietinio alaus sraute, nors pasaulyje NZ apyniai – ryški pastarųjų metų mada.

Mau rākau kovotojas

Pasirinkau naujus, retus ir išties unikalius apynius RAKAU – greičiausia pavadinimas kilęs iš “mau rākau” – tradicinio maorių kovų meno. Šių metų sezonas buvo lietingas ir nedėkingas – Rakau ir daugelio kitų NZ apynių išaugo nedidelis derlius, didžioji dalis jo rezervuota šalies vidinams poreikiams, tad teko paprakaituoti susirašinėjant su naujojo pasaulio apynių platintojais. RAKAU apyniai man pačiam atrodo viena įdomesnių NZ rūšių, kai kas juose sugeba apčiuopti tropinių vaisių, mangų ir abrikosų užuominų. Pažiūrėsime, į ką tai pavirto aluje!

Įvairių egzotiškų apynių ir kitų priedų naudojimą aluje vertinu šiek tiek kaip efektus, arba fejerverkus, kurie pykšt pokšt ir praeina, bet vistiek nevalingai priverčia užversti sprandą į dangų. Tad telieka ilgiau ne fejerverkai, o skonis ir nuotaika, kuriuos šį kartą pabandėme sukurti kartu su Gintaru iš jo nuostabaus mažučio bravoro Molėtuose. Jame pavyko išspausti maksimumą – 210 l šio alaus, kurį netrukus bus galima paragauti draugiškuose didesnių miestų baruose – ir tik iš krano (datas tikrinkite žemiau). Turbūt nereikia minėti, kad kiekis ne jūra?

JUNGLE BELLS

Red IPA – sezoninis raudonasis IPA
NZ Rakau (2013 metų derliaus), US Cascade ir US Amarillo apyniai
Pilsner, 3 x CaraX, Melanoidin salyklai, apyniai, US elio mielės
IBU: 45 / ABV: 5.7% / EBC: 28

Vilnius: Špunka, Užupio g. – jauno alaus galima paragauti gruodžio 19 vakare, subrendusio – nuo 27 d.
Klaipėda: Herkus Kantas – nuo 27 d.
Kaunas: Alaus Kultūra & delicatessen ÖL, Laisvės al. 61 – nuo 27 arba 28 d.
Molėtuose: Gintaro baras, Inturkės g. 51 – *jau baigėsi*

Beje, netrukus baruose pasirodys ir Dundulio Pale Ale su kitais NZ apyniais – Wakatu. Su Simonu draugiškai nusprendėme ne tik iššauti tais pačiais fejerverkais, bet ir meną sukurti paprašėme bendro draugo – Artūro Rožkovo. Dizainas – Aistės Dargužaitės. Ačiū jiems ir visiems kitiems prisidėjusiems!

Pabaigai – keletas akimirkų iš alaus gamybos:

*Atnaujinta 12-27* Jungle Bells Red IPA – Naujosios Zelandijos apyniai Lietuvoje

Pirmieji 2010 m. ryžtą pademonstravo KTV su “Kaštonų eliu”, apie kurį rašėme, ir kuris mums pasirodė jei ne ypač išradingas, tai bent jau ne tragiškas. Nors ir “tamsusis” ir su (saikinga porcija) karameliniu salyklu. Vienas taškas už pirmumą. Kaži, ar jis dar egzistuoja?

Tuoj po to ŠUA išleido pusiau kvietinį “Memel brau” elį su identiteto problemomis – skirtas tik klaipėdiečiams, bet ne tik; gintarinės spalvos, bet skirtingų pardavėjų vadintas ir “ruduoju” ir “tamsiu”; paprastai toks gazuotas, kad jį net palaikėme lageriu. Jo kokybė keitėsi su kiekvienu buteliu ar bokalų kurį teko ragauti, ir atrodė, kad žvaigždutė užges net nesužibėjusi, tačiau mano nuomonę ne taip senai pakeitė šio alaus paragavimas ŠUA firminėje GAP parduotuvėje Klaipėdoje. Šalia bravoro, jis buvo šviežias ir nuostabus – salyklingas, velvetinės tekstūros, subtilus ir nepergazuotas. Tai buvo pirmas kartas, kai patikėjau, kad ir Lietuvoje pramoninis bravoras gali pagaminti alaus vardo vertą alų. Pliusas dar ir už tai, kad be karamelės.

KaunoKalnapilio-Tauro grupė nupirko Vilkmergę ir papuošė ją kaip tikrą “crafty” panelę – netikromis kvortomis matuojami prašmatnūs buteliai, prabangios etiketės su apynių pavadinimais. Apinys pasirodė ne toks prašmatnus, Magnum – viena pigiausių ir skoniškai blankesnių rūšių, kurią iki nusistekenimo naudojo be išimties visi mažieji bravorai. “Išradingai” pavadintas Šviesusis mažai ką sužavėjo. “Tamsųjį” verta paminėti tik kaip tipiško primityvizmo pavyzdį – neturint fantazijos, alus Lietuvoje paprastai tamsinamas karameliniu salyklu. Šįkart – iki tokio šleikštaus saldumo, kad nesenai antrąsyk pabandęs, įveikiau tik porą gurkšnių, ir tai mano paskutinis kartas ever. Minus pusė balo už šį perdozavimą.

Beje, ne vienas mažesnis bravoras irgi kenčia nuo šitos karamelinės ligos. Pora gudresnių kaip panacėją aluje emė naudoti ruginį giros ekstraktą, iš esmės siūlydami vartotojui mišą.

Jei pamanysite, kad visai nusivyliau Vilkmergės produkcija – taip nebuvo. Su “Kvietiniu” jiems pavyko skoningai užkabinti tą vokiškai-belgišką kvietinių stygą. Prieskoniniai, vaisiniai aromatai, geras skonio balansas. Pusė balo už nedėkingo stiliaus kultivavimą.

Netikėtą proveržį KTV padarė su “Proginiu”. Sumažinus karamelės kiekį ir pažaidus apyniais (sezono mada Citra ir nesenstanti klasika Styrian Goldings), pavyko sukurti alų, kuris nors ir išlaikė saldumo, tačiau apyniais buvo išmuštas pakankamas saldumo-kartumo balansas, beveik priartinęs  prie ESB stiliaus. Tokio ryškaus aromato iki tol nesugebėjo išspausti nė viena Lietuvos didesnė darykla! Stiprus balas už  vasaros hitą.

Kitas iš pradžių įdomiai suskambėjęs projektas – “Jauno derliaus” alus, virtas su Lietuvoje augintais apyniais, supirktais iš pavienių žmonių. Nepainioti šio alaus su “derliaus” (harvest ale) stiliumi, kuomet alus daromas su žaliais, ne seniau nei prieš 8 valandas nurinktais apyniais. Pernai ragaut neteko, užtat šiemet atradau “Bambalynėje”. Deja, mano dideli lūkesčiai nepasiteisino. Iš skonio jaučiasi, kad bazė paimta ta pati, kaip ir “Proginio”, o štai tų apynių matyt nepavyko daug surinkti, tad rezultate vėl kyšo karamelinis kipšas.

Tuo tarpu ŠUA parengė atsakomuosius žingsnius. “Škotišką elį” ragavau provincijos miestelio baro terasoje, įmontuotoje virš upelio. Galbūt karšta vasara ar ypatinga aplinka paveikė, tačiau šis alus tada visai pataisė nuotaiką, ir pasirodė netgi šiek tiek panašus į kai kuriuos Škotiškus elius, kuriuos teko ragauti. Škotai savo tradiciniuose eliuose mat panašiai, kaip ir lietuviai, mėgsta šiek tiek saldesnę, salyklingesnę balanso pusę. Deja, persotintas angliarūgšte, elis taip pat labai panėšėjo į liesesnį ŠUA “Baltijos” variantą. Pusė balo.

Foto: Facebook

Ir pagaliau, paskutinysis – “Keltų alus.” Gigantiška apynio spurga plakatuose kvietė paragauti “angliško kartumo” English Pale Ale. Net keturios rūšys apynių! Ankstesniame poste paskubėjau pasidžiaugt, kad tai elio įsitvirtinimas mainstream rinkoje, ir nekantravau paragaut. Ar tai bomba? Big hop(e)?

Ne, tai big flop,  kaip anglai pasakytų. Išvertus į švelnią lietuvių kalbą – subliuškęs burbulas. Aromatas – “Diušes”, o skonyje be baisios angliarūgštės atakos, galima apčiuopti tik lagerinius salyklus, o įtempus vaizduotę – iš toli toli ėjusius, bet taip ir neatėjusius ketverius apynius. Kitaip tariant, net ir apynių skaičius ar pavadinimai negelbėja, jei jie tinkamai nepanaudojami. Tiesą sakant, šis alus pernelyg akivaizdžiai primena nubodžiuosius ŠUA “chodoviakinius” lagerius. Išimties tvarka minus pusė balo už beviltišką kompromisą ir pale ale stiliaus kompromitaciją.

Trumpas apibendrinimas – didieji bravorai klupdami, bet pamažu pratinasi plėsti asortimentą. Tai gali suteikti vartotojui šiokios tokios įvairovės, o kartais ir kokiam bravoro alaus technologui galimybę pasireikšti už siaurai apibrėžtų korporatyvinių apribojimų ribų. Galbūt pagaliau ir D. Armonienei bus leista pažaisti su nauja mini bravoro įranga, kurią nesenai įsigijo ŠUA? Tikėkimės, kad bent jau karamelės ir angliarūgštės juose bus kuo mažiau. Artimiausias relyzas – ŠUA “Dvidešimt statinių” – stautas, palaikytas viskio statinėse.

Rezultatas – 2:1, KTV naudai.

Pramoninių bravorų eliai: spindesys ir skurdas

Kiek laiko trunka paruošti straipsnį apie lietuvos alaus sceną, kad ji atsidurtų Norwegian Air skrydžių žurnaluose? 4 mėnesiai – prieš tiek laiko užmezgėme kontaktą su žurnalo redaktoriumi ir dviem britais – Wired fotografu Alastair Wiper ir jo broliu žurnalistu bei aludariu Michael Wiper (jam priklauso gan šviežias bravoras Wiper & True). Keletas elektroninių laiškų ir planavimo, ir štai su TAD kolega Sauliumi ir svečiais  leidžiamės į dar vieną turą per Lietuvos šiaurę.

Trys dienos su puikia kompanija buvo pilnos juoko, nuotykių, netikėtų pasiūlymų (Michael gavo pasiūlymą rinktis žmoną iš laidos “Surask aludariui žmoną”) ir pavojų (seno aludario paleistos bitės užpuolė du svečius), o spalį pasirodė leidinys. Alastair negalėjo nuslėpti entuziazmo:

The best job I ever had – traveling around Lithuania drinking beautiful beer and meeting crazy countryside brewers with my brother and sister, and getting paid for it.

Tiems kurie nespėjote perskaityti skrisdami su Norwegian ar per mūsų nuorodas socialiniuose tinkluose, nuorodos žemiau. Puikios nuotraukos ir smagus tekstas, tad gero skaitymo:

• Išplėstinis fotografo puslapis su pilna didelio formato nuotraukų galerija: Alastair Wiper blog
• Pilno formato žurnalas (straipsnis prasideda 76 psl.): N by Norwegian October 2013
• Supaprastinta žurnalo web versija: N by Norwegian Web

– – –

N by Norwegian, an airline inflight magazine, has published an article by photographer Alastair Wiper and journalist-brewer Michael Wiper about Lithuanian countryside brewing tradition. We helped them organize the trip and have been touring together around the North country for four days full of fun and beer. The result can be read in magazine format on ink-live, as a separate web page by N, but we recommend the full fledged page on Alastair’s blog with a big gallery of great photos.

N by Norwegian: A Short History of Beer in Lithuanian

– – –

Nuo prieštaraujančių ES teisei alaus stiprumo ir taros apribojimų pradžios alaus rinka krito 8.5%, cituoja aludarius Delfi. Žinutėje “Alaus namų” atstovas tai nurodo kaip naujų alaus rūšių atsiradimo priežastį, nors aš tuo netikiu – tikro alaus judėjimas vystosi daugmaž nepriklausomai nuo panašių apribojimų, iš esmės lemtas panašių pasaulinių procesų, taip pat alaus entuziastų įsiliejimo į alaus gamybos ir populiarinimo procesus.

– – –

2103 Viržinis. Foto: Dundulis

Kalbant apie naują alų, barus pasiekė antra bendro Dundulio ir TAD sezoninio alaus”Viržinis” serija – nors šiemet alaus buvo pagaminta dvigubai daugiau (per porą tonų), netikėto populiarumo dėka statinės buvo ištuštintos per porą savaičių, ir šio teksto rašymo metu alų galima rasti tik buteliuose. Šiemetinio alaus receptas ir procesas buvo kiek pakeisti – alui daugiau kūno ir daugiau viržių, kuriuos šiemet bendroje talkoje rinko etatiniai bravoro darbuotojai. Gytis pirmasis parašė šių metų apžvalgą.

Foto: Kalnapilis-Tauras-Vilkmergė

Didieji bravorai taip pat šį tą iškepė. KT-Vilkmergė pristatė antrą “Jauno derliaus” alaus seriją, virtą su šiųmetiniais apyniais, šiemet kiek stipresnę versiją (6%). Kaip ir pernai, apynius supirko iš pavienių entuziastų (ūkininkais juos sunku vadinti) ir Kauno botanikos sodo. Botanikos sodo mokslinis bendradarbis K. Obelevičius sako, kad labai išaugo susidomėjimas kultūrinių apynių auginimu, tad ateityje galime sulaukti ir daugiau įdomių eksperimentų. Beje, gal kas žinot, kur galima įsigyt šio alaus?

Paskui KTV į apynių vagoną šoka ir ŠUA, išleidę savo English Pale Ale versiją “Keltų” net su keturiomis apynių rūšimis – Galena, Ahtanum, Cluster ir Chinook. Trys iš jų yra amerikietiški, tad neaišku kodėl ŠUA marketingistai nepasinaudojo proga pavadinti alaus dabar kur kas madingesniu American Pale Ale. Alaus galima rasti IKI supermarketuose, pačiam ragauti neteko, ragavusių atsiliepimai labai skirtingi. Nuobodi pakuotė matyt signalizuoja, jog po TAD, Dundulio, Kalnapilio, Gubernijos, ir kitų bravorų flirtavimo, pale ale galutinai įsitvirtina kaip vienas iš mainstryminių alų rūšių, kas yra labai gerai ir senai turėjo nutikti.

Tuo tarpu Alyno parduotuvėse-baruose netrukus turėtų atsirasti kažkurio Kauno mikrobravoro alaus “Ąžuolinio” (tiesa, tokiu pavadinimu jau buvo išleistas Aukštaitijos bravorų eksperimentinis alus).

– – –

Importinio alaus naujienos: Beer Barrel’yje pastebėjau porą nematytų vokiškų bock’ų (Vokietijoje kaip tik bock sezonas), Fullers taip pat pasipildė gausiai apyniuotas APA “Wild River” ir limited edition “Imperial Stout”, išvirtas pagal istorinį receptą, tačiau atšviežintas – vėlgi amerikietiškais – Centennial apyniais.

Foto: King & Mouse

Servalis (distributorius) atvežė mums dar nepažįstamo, tačiau gan didelio (vien jiems priklausančių barų yra er 350) šiaurės Anglijos bravoro Thwaites Brewery crafty mikrobravoro, be užuolankų ir pavadinto Crafty Dan,  alaus. Pirmoji juo pradėjo prekiauti Vilniaus viskinė King & Mouse. Anądien ten ir paragavau “13 Guns”, “Tripple C” ir “Big Ben” – pirmi du – skalsios APA/AIPA variacijos, o Big Ben – britiškesnis, ryškus brown ale. Visi trys verti dėmesio, nors man labiausiai patiko aromatingas Tripple C (trigubas C – žymintis garsiąją amerikietiškų apynių trijulę – viso šito lingo naudojimas taip pat rodo, kad chebra nors ir crafty, tačiau supranta ką kalba ir ką daro). Šią savaitę K&M bus galima rasti ir naujo, labiau apyniuoto Newcastle Brown Ale.

Teko girdėti, kad bene tas pats Servalis ar Eugesta pasirašė sutartį ir dėl Brew Dog distribucijos Lietuvoje.

– – –

Būsimo Šnekučio Trečiojo interjeras. Foto: Šnekutis.

Valentas “Šnekutis” jau įrenginėja trečią savo pubą, kuris kol kas vadinsis Šnekutis III. Vieta jam pasirinkta pačiame miesto centre, nors ir nuošalesnėje gatvėje –  Šv. Mikalojaus 15. Pasak Valento, tai nuoseklus žingsnis, planuojant jau šį rudenį uždaryti pirmąjį “Šnekutį” Užupyje, o dar po metų matyt ir Šv. Stepono g. Tad nepraleiskit paskutinės progos apsilakyti emblematiniame pube Užupyje, kuris kadaise buvo įrengtas buvusiame viešajame tualete tire.

Scenos apžvalga, interneto purslai – 2013-10-29

ŠUA supilstė alų į viskio statines. Ką tai reiškia? Bičiulis iš alkoholinių gėrimų prekybos sektoriaus padėjo dekonstruoti.

Niekam turbūt nebereikia aiškinti, kad craft alaus sektorius pasaulyje ūžia ir keičia “stavkes”. Dideli koncernai mato poslinkius, reaguoja, perka mažas daryklas, leidžia “crafty” alų (nors štai Heinekenas viešai pripažino, kad su craft reiškiniu konkuruoti negali). Lietuvoje tie pokyčiai nelabai žymūs, bet ir čia kažkas vyksta.

Taigi, Kalnapilis įsigijo Vilkmergę, padarė mažesnius butelius, išvirė keletą rūšių alaus, kuris skoniu perdaug nenutoltų nuo populiarių standartų (nors du jų buvo gana įdomūs – naujo apynių derliaus ir Proginis) ir taip įšoko į “boutique” rinką. Sėkmė? Iš dalies taip – jie pirmieji, ir nepalyginsi su  ŠUA varganu “Škotiško” elio pritūpimu, kuriuo niekas nepatikėjo. Tačiau toks ėjimas kaip Kalnapilio, išties nepigu ir reikalauja didelių pradinių ir ilgalaikių investicijų.

ŠUA antroje vietoje, o tai neambicinga, o ir akcininkai turėtų spausti. Reikia daryti žingsnį, bet Kalnapilio variantas brangu. Pasižvalgius po tendencijas, nesunku identifikuoti dabartines madas – hibridai, belgiški stiliai, statinės. Hibridas per rizikinga ir neturi tokio skambesio, belgiška tema užpildyta importuojamu Grimbergen. Statinės pats tas. Juo labiau, kad ŠUA koncernas turi stiprius ryšius su kitais gamintojais ir distributoriais. Per juos jau anksčiau Džiuljetą siuntė į Shepherd Neame bravorą, jame pravirė Baltijos elio variantą.

Toliau “Džiuljetos bloge” ilga istorija, kaip ten statinių negavo, paskui gavo. Greičiausia taip ir buvo, su statine gi skolinama ir reputacija, o ir šiaip statinės rinkoje populiaru. Bet ryšių pagalba škotiško Bunnahabhain 18YO statinės gaunamos ir į jas pilamas stautas – visiškai logiškas sprendimas, nes ryškūs viskio suteikiami tonai gerai dera su tamsiais stauto skoniais. Nors dažniausiai alui naudojamos burbono statinės, solidaus viskio brand’o statinės turi papildomą marketinginę galią.

Dabar prieš šventes 5 tonos šio alaus pasipils į rinką ir neabejotinai su tipiška ŠUA pompastika bus sukelta daug triukšmo. Sprendimas geras, ir beveik be pralaimėjimo – sugadinti alų viskio gerai dezinfekuotose statinėse yra beveik neįmanoma, o svarbiausia – sprendimas pigus, ir tokiu būdu efektingai nušluosto dabar jau Kalnapiliui-Vilkmergei nosį.

Onžoulinis, 2008 vintage

Žaidimai su statinėmis apskritai įdomūs, prisipažinsiu, kad ir pats turiu pasidėjęs vieną statinę eksperimentam alui, o vienas pirmųjų mano ragautų, ir visiškai pribloškęs nežemiškais skoniais, buvo žemaičių namudinių aludarių Tuomsono ir Ruobuto naminio konjako statinėje 2008-2009-aisiais subrandintas “Onžoulinis alius”. Ne vienas namudinis aludaris turi priglaudęs ir kokią senovinę alaus bačką iš Aukštaitijos, tačiau dėl jų senumo ryškesnių ąžuolo skonių alus praktiškai negauna, nors prisiekę tradicijų gerbėjai galbūt su manimi ir pasiginčytų. Su statinėmis galima žaisti trejopai:

1. brandinti naujose statinėse, suteikiant alui taninų ir koreguojant alaus struktūrą;
2. brandinti naudotose statinėse.  Čia labiau tinka stipresnių gėrimų, ryškesnių skonių statinės. Pirmais mėnesiais, alus tiesiog perima prieš tai statinėje brandinto gėrimo skonius (kaip ŠUA atveju), tačiau brandinant mėnesiais ar metais, alus bręsta ir gali išvystyti fenomenalų kompleksiškumą;
3. ir pagaliau aukštasis pilotažas – spontaninės fermentacijos alūs, rūgštieji alūs, kai statinė naudojama kaip speciali terpė plisti ir misti įvairiems mikroorganizmams, perkeliantiems alų į absoliučiai kitą dimensiją. Tai sunkiai nuspėjamas, išties daug pavojų slepiantis procesas (pamenu, Norebro head breweris dalijosi, kad niekad iki galo nežino, koks alus gausis iš vis kitos statinės.) Būtent tokiu būdu daromi kai kurie tikrieji belgiški lambic ir gueuze. Čia labiau tinka naujos arba silpnesnių gėrimų (pvz, vyno) statinės, kur mikroorganizmų aktyvumo nestabdo į medį įsigėręs stiprus alkoholis.

Įdomūs ir rinkos žaidimai, ateityje pamatysime industrinius bravorus semiant ir daugiau idėjų iš crtaft sektoriaus. Žinoma, tai daroma ne iš kokio staiga atsiradusio kūrybingumo, o spaudžiant rinkos salygoms ir konkurencijai. Užsienyje įnirtingai ginčijamasi, ar tai geras, ar blogas ženklas pačiam craft sektoriui. Tačiau šiandien tai jau realijos. Kaip visada, tikėkimės, kad jos paskatins įvairiau žaisti tiek didesnius, tiek mažesnius bravorėlius.

Kalnapilio ir Švyturio atėjimas į “boutique” alaus rinką

Naujojo dokumentinio filmo plakatas

Prieš 7 metus, rugpjūčio 30 d. anapilin iškeliavo Michael Jackson, mėgstamas ir įtakingas alaus ir viskio žurnalistas. Keliame bokalus šio alaus medžiotojo prisiminimui.

“Jo knygos apie šiuos taurius gėrimus išleistas milijoniniais tiražais, o jo 1993-ųjų TV laidų serija “Beer Hunter” įkvėpė begales aludarių ir entuziastų, bei nutiese kėlią šiandieninei tikro alaus revoliucijai”.

Gera proga parsisiurbti senų “Beer Hunter” laidų archyvą. Tuo tarpu JAV ką tik baigtas dokumentinis filmas tuo pačiu pavadinimu jau rodomas kino teatruose. Galite įsigyti DVD, arba savo bare suorganizuoti peržiūrą, įsigiję lifetime demonstravimo teises vos už  $150. Visas pelnas skiriamas Parkinsono ligos tyrimams.

***

Mūsų bičiulis iš Norvegijos Lars Garshol po apsilankymo Lietuvoje pradėjo publikuoti naujus savo įspūdžius nuosavame bloge, kuris atliko svarbų postūmį lietuviško alaus scenos sugrąžinimo į pasaulio žemėlapius istorijoje – būtent jo komentaruose atsitiko ir pirmasis kontaktas su Martin Thibault, kuris baigėsi straipsniu Beer Connoisseur. Per jį mus susirado ir Norwegian Air žurnalo redakcija, šio bendradarbiavimo rezultatus išvysime netrukus išeisiančio rudens numerio puslapiuose. O kol kas – paskutiniai Lars’o postai:

• A whirlwind tour of Lithuanian brewing
• Gintaro, a neighbourhood brewpub
• Vasaknų Dvaro, a manorial brewery
• Ramūnas Čižas, farmhouse brewer
• Biržų alus, “craft” lager brewers
• Joalda, an artist in yeast

***

Festivalio pramogos nesiliovė stebinti net išrankiausius. Foto: A. Pilipauskas

Nesenai baigėsi Pakruojo alaus, muzikos ir amatų festivalis, skirtingais skaičiavimais, surinkęs iki kelių tūkstančių lankytojų. Pačiam neteko ten apsilankyti, tačiau daugumą girdėtų atsiliepimų galima apibendrinti fraze “buvo geriau nei tikėtasi”. Matyt lūkesčiai buvo gan prasti, štai Pakruojo policijos bosas dar po pirmojo idėjos pristatymo griebėsi už galvos ir puolė per spaudą vanoti renginį, perspėdamas, kad alus liesis plačiai ir pavers miestelį kone lavonų ir girtų zombių lauku. Alaus buvo daug, nieko baisaus neįvyko, incidentas gal vienas. Renginyje įvykusiame alaus konkurse tris pergales iš keturių susišlavė “Širvėnos+Panevėžio alaus=Dundulio” kolektyvo eksperimentiniai alūs, kas yra panašiai, lyg tradicinio folkloro dainininkų tarpe nugalėtų Rebelheart:) Be abejo, sveikiname draugus ir kolegas! Na o renginio organizatoriams kitais metams linkime sėkmės, įvairovės, naujos kokybės ir profesionalumo.

Kaip visada, ekscentriškiausi Jovariečiai. Foto: A. Pilipauskas

***

Susidūręs su eiliniu kokio Lietuvos internetinio trolio parypavimu apie “alaus mitus,” esą sklandančius mūsų padangėje, pagalvoju, kad galiu tik užjausti juos, besimurkdančius tokiose draugijose, kur pokalbis toliau “miltelių” neveda. Žiū vienas kitas nusprendžia dar ir pašlavinėti tuos “alaus miltus”, prisijungdami į kokios didesnės daryklos sudiriguotų vizitų choriuką, turintį prasklaidyti įvaizdžio debesis, ir taip nejučia patys įsitraukiantys į naują mitokūrą. Prie šių riestabačių kariūnų prisijungė ir grupės Fojė narys A. Lukošius, savo pamfletuke “Alaus mitų laidotuvėse” paskelbęs, kad “fabrike chemijos nerado”. Beje, užsieniuose irgi trendino panašios temos, bet gerokai kritiškesnį požiūrį atspindintis tekstas: What’s In YOUR Beer? Or, The Dangers of Dumbassery.

***

Apie naujus bravorus: Vilniaus restoranas Torres nusprendė nebevadinti Biržų alaus “savo” ir naujame savo restorane Pavilnių kotedžų rajonuose (Gūrių 910) patys įsirengė mikrobravorą, kur pradėjo virti tris savo alus (žinoma, tuos pačius tris). Anksti ryte pravažiuojant dviračiu užmačiau, kad restoranas nuostabioje vietoje, su vaizdu į Pavilnio parko slėnį, tad netrukus ten tikrai apsilankysiu.

Pro mūsų akis prasprūdo ir jau nuo šių metų balandžio Karpynės sodyboje veikti pradėjusi veikti Karpynės alaus darykla, gaminanti dvi rūšis – šviesų ir tamsų “Draugų” alus.

Jau anksičau sklandė gandai, bet štai ir VL patvirtino, kad netrukus savo produkciją paleis ir naujas bravoras buvusio Maišiagalos dvaro teritorijoje.

***

Mikkeller GAP’e. Foto: GAP

Alaus parduotuvių lentynas pastaruoju metu papildė viena kita vietinė naujiena – Dundulio saison eksperimentas “Kvietkis” (deja, kol kas ragavau tik vieną pirmųjų bokalų, kuris dėl didesnio nei reikia mielių kiekio nebuvo tinkamas vertinti, pabandysiu vėliau). Kitas – festivalio tuo pat pavadinimu firminis alus “Mėnuo Juodaragis kadaginis” – šiemet įgavo techniškai tvarkingesnę, labiau schwarzbier ir elio hibrido formą, ir buvo mielai geriamas festivalio metu, o šiandien jį rasite ir keliuose geruose pubuose. Dar daugiau naujienų, o gal pseudonaujienų (t.y. seno alaus naujais pavadinimais) užtiko Pingvi – išsamiau apie tai jų ilgame poste.

Vienas rimtesnių užsienietiško alaus pareiškimų atėjo iš “Gero alaus parduotuvės”, kurie atvežė krūvelę įvairios Mikkeller produkcijos, iki šiol arčiausiai mūsų reprezentuotų tik Rygos AleHouse ir Alus Salons parduotuvėse. Kauno “Alaus kultūra & delicatessen ÖL” papildė repertuarą iki šiol nematytais skandinaviškai Ij IPA (7%), Svaneke IPA (6.5%), Syndikatet Extra IPA (7.5%) ir Syndikatet Bock (7.2%). Jei kam įdomu crafty, galbūt ten rasite ir seniau užvežti Carlsberg Jacobsen Weissbier.

Smagu, kad rudenį netrūksime ko paskanauti.

Scenos apžvalga, interneto purslai – 2013-09-02

Lovely bunch of fellas. Don Russel – viduryje. Foto: Karolis Jonuška

Pastaruoju metu išties jaučiamas pastiprėjęs susidomėjimas lietuviško tradicinio alaus scena pasaulyje. Nėra savaitės, kad neparašytų koks žurnalistas, aludaris ar entuziastas, klausdamas patarimų ar informacijos. O kadangi vasara – kelionių metas, tai daugelis jų netrukus jau žiūrėk, ir patys čia.

Tad kvietimas į susitikimą su dar vienu amerikiečiu alaus autoriumi Joe Sixpack (tikras vardas Don Russel) nė kiek nenustebino, išskyrus gal tai, kad susitikimas buvo organizuojamas ir vyko JAV ambasadoje. Žinoma, tai susiję su pono D. Russel’o ryšiais ir misija – kaip pats pasakojo šis ilgametis Filadelfijos žurnalistas ir alaus autorius, į Lietuvą atvyko Filadelfijos amatų rūmų siuntimu. Mat ten vyksta menų ir amatų paroda, kuroje dalyvauja ir tuzinas lietuvių atstovų, tad rūmai susirūpino – kaip čia dabar tokioje alaus valstijoje paroda su lietuvių menais, bet be lietuviško alaus reprezentavimo.

Pagal gyventojų skaičių, Filadelfija yra penktas didžiausias miestas JAV (1.5 mln), o Pensilvanijos valstija – šešta didžiausia valstija JAV (beveik 13 mln). Tad nenuostabu, kad Filadelfija yra viena didžiausių ir aktyviausių JAV craft alaus scenų (apie tai pvz. galima paskaityti čia), o jos pagrindinis renginys – Philly Beer Week, kurios vykdančiuoju vadovu dirba tas pats D. Russel, yra didžiausias tokio tipo renginys JAV ir sutraukia kelias dešimtis tūkstančių lankytojų. Kontekstui pajusti dar vienas atsitiktinis skaičius – 4000. Pasak svečio – tiek registruotų craft alaus pavadinimų, gaminamų Pensilvanijoje.

Bet grįžkime prie susitikimo. Jame buvo malonu pamatyti apie dešimtį apie alų ir maistą rašančių veidų: Gytį ir Regį iš alusalus.lt, Modestą iš mgkolekcija.wordpress.com, Tomą ir Paulių iš beergeek.lt, Gediminą iš petrashka.lt, Dianą iš madamos.lt, Eglę iš Maisto ir Vyno žurnalo bei zaidimuaikstele.lt – tik vėliau supratau kad tai ji yra šaunioji knygos “Užkandžiai prie alaus” bendraautorė, ir dar vieną mistinį vyruką, kurio nepavyko identifikuoti:) Beje, dieną prieš tai D. Russel organizavo alaus ir maisto derinimo vakarą kažkokiai slaptai gastronominio “elito” grupei – buvo kiek graudžiai juokinga išgirsti, kad daugeliui jų alaus ir maisto derinimas buvo niekada anksčiau nepatirtas, ekstatiškai sukrečiantis patyrimas.

Svečias pradėjo susitikimą trumpu JAV alaus istorijos atpasakojimu, o vėliau buvo pereita prie dabartinės scenos aptarimo, po kurios sekė gan įdomi diskusija. Pokalbis buvo žaismingas ir buvo smagu regėti profesionalą žurnalistikos vilką savo rogėse. Būtent kaip žurnalistas jis pradėjo savo karjerą, vėliau atsidėjęs išskirtinai rašymui apie alų ir maistą, ir šiandienai apie save susikūręs neblogai atpažįstamą “prekinį ženklą” (tą patį Joe Sixpack).Kadangi vien iš rašymo į žiniasklaidą išgyventi nepavyktų, tad leidžia knygas (viso išleidęs trejetą lokalesnės svarbos knygų), organizuoja renginius ir degustacijas, tačiau mano paklaustas, ar konsultuoja komercines įstaigas, atsakė neigiamai.

Viso susitikimo turinio atpasakoti nėra būtinybės, tačiau pasižymėjau keletą punktų ant popieriaus skiautės. Iš kalbos išėjo, kad JAV alaus scenos renesansas kilo jaunos auditorijos su naujais vartojimo įpročiais poreikiu, tad “iš vidaus”, pagal klasikinį paklausos-pasiūlos scenarijų. Įdomu palyginti su Lietuva, kurioje sakyčiau, kad craft atgimimas kyla iš dalies dėl išorinių veiksnių, o pagrindiniai agentai – nedidelis alaus entuziastų ir aludarių ratas, keičiantis alaus įvaizdį ir formuojantis naujus įpročius.

Nebuvo pamirštas ir gan svarbus JAV istorijoje prohibicijos laikotarpis – man buvo įdomu sužinoti, kad jos priežastimi tapo ne girtuoklystė kaip tokia, o barų priklausomubė bravorams, ir to pasekoje išsivystęs besaikio alkoholio stūmimo bei masinio girdymo kultūra, ir su tuo susijusios socialinės pasekmės. Beje, pati prohibicija nebuvo tiek pragaištinga aludariams, kiek post-prohibicija, kurios metu bravorų kiekis dramatiškai sumažėjo (dėl konsolidacijos ir kt. veiksnių.) Vėlgi galima lyginti su mūsų situacija, kur didiesiems bravorams faktiškai kišenėse sėdi atseit privatūs barai, savo egzistenciją palaikantys masinės reklamos lašeline ir pusiau legalių “marketinginių” injekcijomis.

Kalbant apie alaus įvaizdį spaudoje, pasak Don, JAV jis seka vyno pėdsakais. Tai ir keletą kartų svečio paminėtas principas – tuo pačiu ir patarimas rašantiesiems – “treating beer as food” (apie alų mąstyti kaip apie maistą – tai yra, skoniai, derinimas, sudėtis, gamintojai ir šaltiniai), tačiau neišvengiamai už viso to turi stovėti tikra meistrystė. Kitas, daugiau praktinis, patarimas – “get one really good line in your column“.

Neliko nepaminėta ir “crafty” tendencija, kuomet didieji koncernai ima veržtis į tikro alaus sceną, prisidengdami mažų bravorų kaukėmis. Hipster beer buvo paminėtas daugiau Niujorko kontekste, kuriame mados ypač greit ateina ir išeina. Viena vertus, tai lemia išties greitą scenos vystymąsi, kita vertus, tai reiškia ir greitą jos nuvytimą, išsisėmimą. Kaip tik pro akis prabėgo straipsnis apie JAV craft alaus scenos persisotinimą (ten šiuo metu jau registruojamas trečias tūkstantis bravorų).

Su kitomis paliestomis temomis ir ypač įdomia istorija apie tai, kaip Don Russel ant kelių parklupdė įtakingą, bet korumpuotą populiaraus beisbolo stadiono operatorių, galite pasiskaityti Gyčio poste.

Sėdėdamas renginyje ir po to, šnekučiuodamasis su dalyviais, pirmiausia supratau, kad trūksta tokio tipo – ir ne vien tokio tipo, bet apskritai – susitikimų. Taip, namudiniai aludariai ir entuziastai paverdame savo sultyse, tačiau turėtume daugiau įtraukti ir įprastinę mediją, įtakoti ją, padėti jiems susiorientuoti turtingame alaus skonių pasaulyje.

Klausimų-atsakymų valandėlėje ir diskusijose atsiskleidė kitas labai įdomus momentas, charakterizuojantis mūsų pačių požiūrį į tai, kas yra craft, tradiciškumas ir išskirtinumas. Bet apie tai pasiliksiu erdvės kitam postui.

Keletas nuorodų:

• Joe Sixpack puslapis
• Tumblr (joje ir keletas fragmentų iš apsilankymo Lietuvoje)
• Twitter

Joe Sixpack (Don Russel): galvokime apie alų kaip apie maistą