Bet yra išimtis – kareiviai, ypač generolai. Trumpas yra jais susižavėjęs, apie juos kalba išskirtinai geri. Trys (buvę) generolai užima itin atsakingas pareigas jo administracijoje. Jamesas Mattisas yra tik antrasis kariškis, kuriam Kongresas suteikė leidimą užimti Gynybos ministro pareigas. Nacionalinio saugumo patarėjas yra generolas H. R. MacMasteris. Nacionalinio saugumo patarėjas turėtų sąžiningai supažindinti prezidentą su įvairių organizacijų nuostatomis esminiais saugumo klausimais, o nesistengti įpiršti savo nuomonę. Idealiai jis yra tarpininkas, o ne savo politinės darbotvarkės gynėjas. Trečiasis generolų trejybės narys Johnas Kelly yra Baltųjų rūmų štabo viršininkas, kuris nusprendžia, kas pateks į Ovalųjį kabinetą, taigi, galės kalbėtis su prezidentu ir stengtis jį paveikti, ir kas liks už durų. Joks kitas prezidentas nėra patikėjęs kariškiams tokių pareigų, jiems suteikęs tokių galių formuoti politiką.

Daugelis įtakingų JAV politikų irgi žavisi ginkluotomis pajėgomis, mano, jog kareiviai ir karininkai įkūnija geriausias JAV savybes. Antra vertus, ne vienas kritikas yra nurodęs, kad pomėgis šlovinti savo kareivius yra būdingas militaristinėms valstybėms. Polinkį idealizuoti karius stiprina tai, kad su mažomis išimtimis JAV elitas vengia karinės tarnybos, tad jaučia dėkingumą tiems, kurie daro tai, ką jie patys turėtų daryti. Padeda ir tai, kad kariuomenėje netarnavę, jie nėra susipažinę su karinės tarnybos tikrove, tad linkę romantizuoti ginkluotąsias pajėgas.

Dar neaišku, kokį vaidmenį suvaidins generolų trejybė, nustatant JAV užsienio ir gynybos politiką. Jau sulaukėme pirmųjų nuorodų. Nors Trumpas anksčiau teigė, kad karas Afganistane nusinešė tūkstančius JAV karių gyvybių ir kainavo trilijonus dolerių, jis ką tik nutarė ten siųsti papildomą karių kontingentą. Neabejoju, kad Mattisas ir MacMasteris skatino prezidentą priimti šį sprendimą. Nutarimą siųsti karius entuziastingai palaikė daugelis vadovaujančių politikų. Aršus Trumpo kritikas respublikonų senatorius Lindsay’us Grahamas teigė, kad jis didžiuojasi, jog prezidentas buvo pakankamai išmintingas ir doroviškai susipratęs klausytis savo generolų ir imtis jų patarimų, priešingai nuo Obamos. Ankstesnis Trumo nutarimas bombarduoti Sirijos karinės aviacijos bazę sulaukė plataus Vašingtono elito pritarimo, net kritikai suskubo sveikinti Trumpo ryžtingumą. Obama buvo nuolat kritikuojamas dėl nenoro pasikliauti karine galia.

Teigiama, kad jei esi plaktukas, tai visur matai tik vinis. O jei esi generolas, esi linkęs manyti, jog daugelį problemų reikia spręsti jėga. Ne visi JAV generolai yra karo entuziastai, nes iš patirties žino, jog karas nėra prognozuojamas, ir kad nelengva iškovoti aiškias pergales. Civiliai kartais perdėm lengvabūdiškai žiūri į smurto vartojimą. Per neramumus buvusioje Jugoslavijoje tuometinė Valstybės sekretorė Madelein Albright priekaištavo generolams, klausdama kokia nauda iš tos puikios jų nuolat giriamos kariuomenės, jei nedrįsta ja pasinaudoti. Per Irako invaziją Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas nepaisė generolų nuogąstavimų, tikindamas, jog ir mažas karių skaičius lengvai valdys padėtį ir užtikrins saugumą Irake. Ne kariškiai, o H. Clinton darė spaudimą Obamai, ilgainiui jį įtikino dalyvauti antpuolyje prieš Libiją, po kurio atsirado dar kita žlugusi valstybė.

Nors JAV generolai neskuba pradėti karų, jie labai nenoriai juos nutraukia, nepasiekę pergalės arba bent garbingos baigties. Jie priešinosi Obamos pastangoms išbristi iš Irako ir Afganistano liūnų, vildamiesi, jog ilgainiui pasiseks nuslopinti priešą. Toks optimizmas nėra pagrįstas. Plataus mąsto sukilimus galima numalšinti tik pradėjus masiškai žudyti civilius ir pažeidinėti tarptautinę teisę, kaip Rusija darė Čečėnijoje.

Generolai ir saugumo tarnybos gali riboti prezidento galimybes priimti reikalingą sprendimą. Obama skundėsi, kad paprašęs generolų ir saugumo patarėjų pateikti jam alternatyvius veiksmų planus, jis sulaukė trijų – du buvo visiškai nerealistiški ir nepriimtini, trečiasis tas, kurį patarėjai buvo anksčiau pasiūlę, o Obama atmetęs. Paprašęs dar kito plano, jam buvo siūlomas tas pats patarėjų plano variantas su mažais pokyčiais.

Yra susiklosčiusi ypatinga padėtis. Pirma, Trumpas yra apsuptas generolų, kurie, be abejo, siekia kas geriausia JAV. Bet turėdami panašų išsimokslinimą, karjerą, ir profesinę patirtį, jie, kaip tas plaktukas, turi ypatingą požiūrį į saugumo klausimus. Paprastai Valstybės departamentas ir profesionalūs diplomatai būtų atsvara, bet Trumpas ne itin pasitiki Valstybės sekretoriumi R. Tillersonu, dar ketina smarkiai mažinti Valstybės departamento gretas.

Antra, įtakingų politikų, akademikų ir apžvalgininkų dauguma mano, kad JAV prestižas ir įtaka smarkiai smuko Obamos prezidentavimo metais. Norint juos atkurti, Vašingtonas privalo agresyviau ginti savo ir savo sąjungininkų interesus, reikalui esant jėga ir kariniais veiksmais.

Trečia, Trumpui užsienio politika yra mažai rūpima terra incognita, bet jis save laiko kietu žmogumi, gebančiu atstatyti JAV galią. Trumpas jau patyrė, kad jo populiarumas auga, kai jis užima kovingesnę poziciją. Jei vis daugiau žmonių nuo jo nusigręš, kils pagunda įsivelti į karines avantiūras, siekiant palaikyti ryžtingo vado įvaizdį. Ir mažai kas priešinsis. Branduolinio mygtuko Trumpas nenuspaus, bet ir kuklesni konfliktai gali sukelti rimtų pasekmių. Būtų ramiau, jei generolo trejybė būtų atskiesta civiliniais patarėjais.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Lenkijos valdantieji vis drąsiau kimba į atlapus Europos Sąjungos politikams, tuo pat metu bandydami išsiaiškinti galios santykį viduje. Teismų reformos siūlymus vetavęs prezidentas Andrzejus Duda nebepasitenkina atsarginio politiko įvaizdžiu. Jaroslawui Kaczynskiui vis sunkiau suvaldyti situaciją iš politinių užkulisių.

Apie Lenkijos užsienio politiką ir situaciją šalies viduje 15min pasikalbėjo su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Marijušu Antonovičiumi. Jo teigimu, „Teisės ir teisingumo“ partija privalo išspręsti nesutarimus partijos viduje bei švelninti retoriką Briuselio atžvilgiu.

„Žiūrint objektyviai, Lenkijos valdantiesiems tai naudos neneša. Dėl to vyksta diskusija ir šalies viduje“, – komentuodamas konfliktavimą su ES teigė ekspertas.

„Yra skirtingos valdžios grupės, kurios turi skirtingus požiūrius į šiuos dalykus. Jei kalbėtume apie prezidento Andrzejaus Dudos administraciją, tai ten yra aiškus suvokimas, kad tokia pozicija prie nieko gero neprives. Jei kalbėtume apie parlamentą ir ypač „Teisės ir teisingumo“ partijos pirmininką, tai jis mano kitaip. Lenkijos pozicijai kenkia tai, kad skirtingos pusės skirtingai suvokia, kaip reikėtų elgtis“, – pastebėjo jis.

Prezidento pasipriešinimas

M.Antonovičiaus nuomone, didesnę įtaką šiuo metu turi J.Kaczynskis ir jo besąlygiškai klausantys rėmėjai. O prezidentas A.Duda prisiėmė atsakomybę už NATO ir regioninius klausimus.

„Parlamentas ir vyriausybė yra įtakingesni, bet dėl to partijos viduje ir vyksta trintis. Prezidentas mano, kad jam palikta per mažai galios, įtakos ir teisių vykdyti užsienio politiką“, – konstatavo politologas.

Kol kas sunku prognozuoti, kuo baigsis ši vidinė įtampa Lenkijos valdančiųjų gretose, tačiau ekspertai pastebi, kad prezidentą A.Dudą remiantys ir griežtą poziciją atmetantys „Teisės ir teisingumo“ nariai gali burti savo frakciją. Tai dar labiau suskaldytų Lenkijos politinį elitą.

„Nėra ženklų, kad kažkuri pusė būtų nusiteikusi trauktis. Šiandien tas skilimas yra tikėtinas, bet vis dar išvengiamas“, – prognozavo M.Antonovičius.

Karas prieš visus

J.Kaczynskis Lenkijos užsienio politikos tikslu yra iškėlęs Vidurio Europos lyderės poziciją, kuri atremia Rusijos grėsmę, ir tuo pačiu metu apriboja Europos Sąjungos įtaką nacionalinėms vyriausybėms.

Panašu, kad šis uždavinys Varšuvai yra neįgyvendinamas dėl komplikuotų geopolitinių aplinkybių ir pasirinktų griežtų metodų.

„Ši valdžia kaltinama tuo, kad atidaro per daug frontų“, – pastebėjo M.Antonovičius.

„Ši valdžia kaltinama tuo, kad atidaro per daug frontų“, – pastebėjo M.Antonovičius, pabrėždamas, kad „Teisė ir teisingumas“ tiesiog neturi prabangos ir konfliktuoti šalies viduje, ir dar kurti priešus ES viduje bei atremti juos jos išorėje.

Eksperto manymu, Lenkijos tyla po Europos Sąjungos suteikto laiko pasiaiškinti dėl vidaus politikos sprendimų yra nulemta to, kad šis klausimas laikomas jau išspręstu.

„Jie nėra Europos Sąjungos priešai ir tikrai nenori išstojimo, bet mano, kad kai kur, ypač tose srityse, kurias įvardija kaip ideologines, Europos Komisija turi per daug įgaliojimų, per didelė Europos biurokratų įtaka“, – pasakojo M.Antonovičius ir priduria, kad daugiausia, ko norėtų dabartinė Lenkijos valdžia, tai yra sutarties su ES peržiūrėjimo.

„Dėl teismų klausimo, tai Andrzejaus Dudos veto yra laikomas klausimo išsprendimu, todėl Lenkija net ir nematė reikalo aiškintis“, – pridūrė jis.

Išeitis – atsitraukimas

Varšuva visiškai patenkinta ekonomine, energetine integracija ir šiose srityse netgi norėtų platesnio veikimo kartu, tačiau kur kas mažiau palankiai žiūrima į politinę integraciją.

M.Antonovičiaus teigimu, vienintelė išeitis iš vis labiau kaistančios situacijos – Lenkijos atsitraukimas.

„Reikėtų geriau apgalvoti dalykus, nes tikslai, kurie keliami, nėra neracionalūs, tačiau jų siekiama tokiais būdais, kurie kelia daug abejonių, jie neatneša tų rezultatų, kurių siekiama“, – pabrėžė jis.

„Valdantieji turėtų sumažinti sprendimų priėmimo tempus, suvaldyti retoriką, nes tai neneša daug naudos. Reikėtų geriau apgalvoti dalykus, nes tikslai, kurie keliami, nėra neracionalūs, tačiau jų siekiama tokiais būdais, kurie kelia daug abejonių, jie neatneša tų rezultatų, kurių siekiama“, – pabrėžė jis.

„Daugiau dėmesio reikėtų kreipti į niuansus, nes dažnai skambiai reiškiamos deklaracijos, o įsiveliama į konfliktus. Skelbiama, kad Lenkija nori būti regiono lydere, o tada iškyla tokios istorijos, kaip siūlymai vaizduoti Vilniuje esančius Aušros vartus lenkiškuose pasuose“, – teigė ekspertas.

Gali perimti premjero postą

Jis pastebėjo, kad painiavą Lenkijos politikoje lėmė „Teisės ir teisingumo“ lyderio J.Kaczynskio bandymas išlaikyti įtaką visose srityse, nors prezidento postą užėmęs A.Duda tikrai turi politinių ambicijų ir nenori būti tik marionete.

„Kaczynskis manė, kad jis galės ketverius metus viską valdyti iš galinės sėdynės, tačiau gyvenimas rodo, kad prezidentas anksčiau ar vėliau užsinori būti tikru prezidentu, pareikalauja realios galios. Šią situaciją partija turi išsiaiškinti viduje“, – teigė M.Antonovičius.

Lenkijos politikos užkulisiuose jau kalbama, kad pasipriešinimu nepatenkintas J.Kaczynskis pats gali perimti premjero postą.

„Tai rodo, kad tas Kaczynskio nuotolinio valdymo modelis, dėl kurio buvo baiminamasi, išties šlubuoja“, – konstatavo politologas.

Perspausdinta iš 15min.lt

Nepaisant to, praėjusią savaitę ir vėl liejosi kraujas. Ispanijos Barselonos miesto gatvėje mirtį siejęs teroristų furgonas pražudė trylika žmonių, dar dešimtys – sužeista. Iš viso nukentėjo net 34 tautybių žmonės, tad poveikis buvo milžiniškas visame pasaulyje. Kaltę už tai prisiėmė „Islamo valstybė“, kurios skleidžiama neapykantos ideologija išlieka milžiniška grėsme.

Tai buvo jau septintasis su transporto priemonėmis tiesiogiai susijęs išpuolis Europoje per pastaruosius metus. Ir, deja, veikiausiai ne paskutinis. Žvelgiant į penkerių metų laikotarpį, teroristų taikinyje dažniausiai atsidurdavo Jungtinė Karalystė, gerokai lenkianti Prancūziją ir Vokietiją. Bet potencialiai teroristų taikinyje gali būti bet kuris didesnis Europos miestas. Net nebūtinai vakarinėje pusėje.

Tad naivu tikėtis, kad pakaks betoninių barjerų – kad ir kokie jie reikalingi, kiekvienos gatvės tokiu būdu apsaugoti nepavyks. Juo labiau, kad drastiškos priemonės priverstų keisti europietišką gyvenimo būdą bei taip pademonstruotų, jog teroristai pasiekia vieną svarbiausių savo tikslų – įbauginti. Tad ar yra būdų įveikti terorizmą, kuris Europoje jau tapo nieko nebestebinančia norma?

Visų pirma, turime pripažinti, jog teisėsaugos struktūros nėra beviltiškos ir gausybei išpuolių sėkmingai užkerta kelią. Vien pernai tokiu būdu išvengta devyniasdešimties kruvinų atakų, daugelis kurių siejami su islamo radikalais. Tačiau teroristai adaptuojasi, ir transporto priemonių panaudojimas yra to pavyzdys. Išsinuomoti arba pavogti furgoną bei paversti jį žudymo mašina yra gerokai lengviau, nei užgrobti lėktuvą arba išvengti būti sučiuptam su sprogmenimis. Todėl „Islamo valstybės“ džihadistai ne kartą ragino savo sekėjus ginklu paversti bet ką. Dėl to išauga kiekvieno europiečio vidinio budrumo svarba – bendruomenės, gebančios įvertinti pavojų, pastebėti keistai besielgiantį kaimyną ar prašalaitį, yra gerokai saugesnės.

Antra, ir toliau turi būti daromi žingsniai, kad kova su terorizmu būtų efektyvesnė. Kasdien skirtingose šalyse sekama tūkstančiai asmenų, kurie yra priskiriami rizikos grupei. Pagerėjo ir Europos valstybių tarpusavio bendradarbiavimas, skatinant greitesnį keitimąsi informacija ir koordinavimą. Bet tobulėti dar tikrai yra kur – Europos Sąjungos valstybės toli gražu neprilygsta Izraeliui, kuriame terorizmo grėsmė yra tapusi visos valstybės, o ne atskirų institucijų problema. Tiesa, nereikia į tai nerti stačia galva, mat negalime pamiršti ir rizikos peržengti kišimosi į privačią erdvę ir visuomenės kontrolės ribas. Juk didžiuosiuose antiutopinio žanro kūriniuose, tokie kaip Orwello „1984-ieji”, aprašyti totalitariniai režimai savo egzistavimą pirmiausiai grindė visuomenės saugumo užtikrinimu. Žinoma, Europa tokiu keliu nežengs, bet tam tikra rizika būti paveiktiems emocijų yra.

Trečia, tikimybė, kad atakų mažės, labai menka. Tam tikra prasme su tuo tenka susitaikyti. Nors „Islamo valstybė“ praranda Sirijoje ir Irake kontroliuotas teritorijas, jos kovotojai sklinda po pasaulį, o ideologija ir postulatai plinta internete. Šios problemos šaknys – chaosas Vidurio Rytuose, milžiniškas gyventojų skaičiaus augimas šiame regione, nedarbas ir skurdas, religiniai nesutarimai – išlieka. Visgi vargu, ar visuomenėms pakaks atsakymo, kad tikimybė žūti teroro akte statistiškai yra panaši kaip būti nutrenktam žaibo. O tai gali turėti didelių politinių pasekmių, kurios išryškės jau artimiausiais metais. Nes tų, kurie teigs turintys panacėją, niekuomet nestigo ir nestigs.

Perspausdinta iš LRT.lt

Praėjo beveik ketveri metai po to, kai protestuotojai būrėsi Kijevo gatvėse, reikalaudami pasitraukti jų lūkesčių neįgyvendinančią valdžią. Bet panašu, kad aistringas idealizmas prislopo – Ukrainos prezidentas P. Porošenka susilaukia vis daugiau kritikos, piliečiai jį kaltina neįgyvendinant reformų ir vykdant korupciją.

Ukraina dabar – kaip Lietuva 1990 m.

Tačiau P. Vaitiekūnas į tokius neramumus reaguoja ramiau. Jo teigimu, normalu, kad žmonės nepatenkinti, nes dabar sunku – juk Ukraina išgyvena panašų laikotarpį kaip Lietuva po nepriklausomybės.

„Ukraina sėkmingai priešinasi Rusijos agresijai, ji daro reformas ir aišku, kad žmonėms yra sunku, reformos yra sunkus dalykas. Prisiminkite, kiek Lietuva darė. Jeigu palyginus Ukrainą su Lietuva 1990 m., tai kokia buvo Lietuva 1993-1994 m. Tai jie tokioj stadijoj reformų ir yra. Svarbu, kad Ukraina nenusiviltų tuo suartėjimu su Europa, integracija į Europos Sąjungą. Aišku, jie niekada atvirai nepasirinks Rusijos kelio“, – tv3.lt kalbėjo P. Vatiekūnas.

Politologas Linas Kojala pastebi, kad Lietuvai buvo lengviau susidoroti su sunkumais, nes žinojome, kad ilgainiui valstybė taps Europos Sąjungos nare, tuo tarpu Ukraina tokios motyvacijos neturi.

„Ukrainiečiai įgyvendina tokias pats sudėtingas ir brangias reformas neturėdami ES narystės perspektyvos, o tai labai didelis veiksnys motyvacijai. Klausimas, kokį papildomą motyvacijos mechanizmą po bevizio režimo suteikimo ES gali pasiūlyti Ukrainai ir ar tikrai tos motyvacijos pakaks taip, kaip pakako Lietuvai, turint ES narystės perspektyvą“, – tv3.lt sakė L. Kojala.

Ukrainiečiai nusivylė savo lyderiu

Pastaruoju metu Ukrainos prezidentas P. Porošenka susilaukia išties nemažai kritikos kirčių. P. Vaitiekūnas pripažįsta, kad šalies vadovas turi trūkumų, tačiau juda tinkama linkme.

„Jis vadovauja su Rusijos Federacijos agresija kariaujančiai šaliai ir daug turi trūkumų, bet jo vadovaujama Ukraina sėkmingai priešinasi, vykdo reformas. Todėl, nežiūrint visų trūkumų, aš žiūriu į jį teigiamai. Reikia, kad Ukraina išmoktų gyventi nuo rinkimų iki rinkimų, o ne nuo revoliucijos iki revoliucijos. Jeigu įvyks revoliucija, ji atmes Ukrainą labai daug ir labai giliai atgal, situacija taps neprognozuojama. Todėl Vakarams reikia padėti, paremti šią valdžią, siųsti ženklus, kad mes matome, jog Ukraina yra Europa“, – kalbėjo buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.

Tuo tarpu L. Kojala atkreipė dėmesį, kad P. Porošenkos reitingai krinta, nes jo užsibrėžtoms reformoms įgyvendinti reikia daug laiko, o ukrainiečiai nori pokyčių jau dabar.

„Petro Porošenkai nepavyko išlaikyti tos pirminės komandos, jis buvo sukūręs reformų Vyriausybę su specialistais iš užsienio. Visa tai nuvilia visuomenę ir jo paties reitingai krinta. Matyt, tikėjimas, kad Maidanas sistemingai pakeis Ukrainą, slopsta. Tik, kita vertus, svarbu pažymėti, kad reformos, kurios buvo užsibrėžtos, jų buvo neįmanoma įgyvendinti per trumpą laiką. Mes kalbame apie sisteminius dalykus, radikalų šalies pokytį. Tai ir tie rezultatai ateis ne per penkerius ir gal ne per dešimt metų, reiks ilgesnio laiko tarpo“, – teigė L. Kojala.

Du scenarijai Ukrainai

Nepaisant kilusios ukrainiečių nepasitenkinimo bangos, L. Kojala abejoja, kad galėtume sulaukti Maidano lygio sujudimo. Politologas mano, kad ukrainiečiai savo politikus pirmiausia turėtų bausti demokratiškai – neperrinkdami jų per naujus rinkimus, o ne protestuodami.

Paklaustas, kokiomis spalvomis galime piešti artimiausią Ukrainos ateitį, L. Kojala pateikė du galimus scenarijus – optimistinį ir pesimistinį.

„Optimistiniame scenarijuje, manau, Ukraina iš lėto, su problemomis, skandalais, kontraversijomis judės gilesnės integracijos su Europos link. Po truputėlį įgyvendins Asociacijos susitarimą, vienose srityse seksis geriau, kitose gal prasčiau, bet strateginė trajektorija išliks. Ir jeigu rinkimai praeis pakankamai sėkmingai provakarietiškoms jėgoms, jeigu šalis nesimėtys tarp Rytų ir Vakarų, kaip labai ilgą laiką darė, jeigu išlaikys tą pačią strateginę kryptį, tai yra pozityvus scenarijus. Tai nereiškia, kad Ukraina po 5 m. taps europietiška valstybe ar jai bus pasiūlyta narystės perspektyva, bet svarbu, kad išliktų aiški trajektorija ir judėjimas į priekį“, – kalbėjo politologas.

O štai pesimistinis scenarijus, anot L. Kojalos, atrodo kur kas liūdniau.

„Šalis, pradėjusi judėti Vakarų link, padariusi tam tikrus namų darbus, vėlgi nesugebės įveikti oligarchijos, politinio elito, Rusijos spaudimo, pasuks atgal arba sustos vietoje. Jeigu taip iš tikrųjų įvyktų, tikėtis Ukrainos pažangos netgi artimiausios kartos perspektyvoje tikrai bus gerokai sunkiau“, – sakė L. Kojala.

Perspausdinta iš tv3.lt

2004 m. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai vienbalsiai priėmė nutarimą, kuriame teigiama, kad Srebrenicos vyrų gyventojų žudymas buvo genocidas. Po trejų metų Tarptautinis Teisingumo Teismas pritarė sprendimui, nurodė, kad apie 25 000 – 30 000 bosnių moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių priverstinis perkėlimas ir vyrų žudymas buvo genocidas.

Skaičiuojama, kad po 1944 metų sovietai per dešimtmetį suėmė ir įkalino beveik 200 tūkst., ištrėmė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, nukovė per 20 tūkst. su sovietų okupacija kovojusių partizanų ar jų rėmėjų. Pridėjus lietuvius, kurie nukentėjo per pirmąjį bolševikmetį, galima tvirtinti, kad gal koks dešimtadalis lietuvių tapo sovietų teroro aukomis, gerokai daugiau negu jazidų ar bosnių. Tad kodėl nemažai žinovų nenori laikyti sovietų veiksmus genocidu? Yra gerų ir ne itin gerų priežasčių.

Silpniausias argumentas yra šis: sovietų nusikaltimų įvardinimas genocidu sumenkintų Holokaustų. Šoa išskirtinumas iš tiesų būtų sumenkintas, jei sovietų nusikaltimai prieš lietuvius būtų sutapatinami ir sulyginami su Lietuvos žydų išnaikinimu. Bet paprastai šie įvykiai yra palyginami, o ne sulyginami, nuosekliai pabrėžiant skirtingą jų apimtį, vykdymo būdus, kitus skirtumus. Genocidas prieš lietuvius būtų panašesnis į tą genocidą, kurį pergyveno jazidai ir bosniai. Genocidų yra įvairių, Holokaustas – vienas, bet „mažieji“ genocidai, jeigu mes norime juos tokiais vadinti, vis dėlto yra genocidai. Baimė sutapatinti žydų ir lietuvių likimą priveda prie gal politiškai reikalingų, bet moksliškai absurdiškų sprendimų. Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2012 m. dekrete dėl tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (esu Komisijos narys) rašoma, kad „siekiant nubrėžti takoskyrą tarp nacių okupacinio režimo ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų, sudaromos dvi atskiros ir nepriklausomos pakomisės.“ Bet neįmanoma suprasti, kas vyko per nacių okupaciją, neatsižvelgus į pirmąjį bolševikmetį, kaip ir negalima suprasti pokario metų įvykių, neįvertinus nacių okupacijos.

Esama įvairių, giminingų genocido apibrėžimų, bet plačiausiai paplitusį nustatė 1948 m. JTO konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Konvencija laiko genocidu „veiką, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.“ (Preambulėje rašoma, kad per visą istoriją dėl genocido žmonija patyrė daug nuostolių).

Jei pedantiškai laikomasi šio apibrėžimo, nebuvo vykdomas lietuvių genocidas, nes ne dėl šių priežasčių lietuviai pateko į Stalino taikiklį. Jis neturėjo ypatingos antipatijos lietuviams, arba ne daugiau negu daugeliui tautų, kurios bent kiek priešinosi jo užmačioms. Lietuviams buvo vietos tarybinių tautų „brolijoje“, kol jie buvo paklusnūs, pasiryžę įgyvendinti jo nurodymus, uoliai vykdyti trėmimus ir kitus nusikaltimus prieš savo tautiečius. Ir kiti sovietinių vadovai aukštai vertino Antaną Sniečkų, tą šaunų „internacionalistą“, kuris paprašė Maskvos neleisti lietuviams partizanams grįžti į Lietuvą gyventi. Tarybiniai lietuviai rašytojai buvo raginami lietuvių kalba jam rašyti ditirambus, LTSR mokslų akademijos visuotiniame susirinkime lietuviškai buvo sveikinamas „pažangiausio pasaulyje mokslo genialus kūrėjas ir įkvėpėjas.“ Katalikų bažnyčia buvo persekiojama daugiau negu daugelis religijų, bet ne tiek dėl tikėjimo turinio, kiek dėl to, kad ji atsisakė atsiriboti nuo Vatikano ir smerkti partizanus. Ji buvo persekiojama politiniais sumetimais, kitaip negu jazidai, kuriuos Islamo valstybė laiko klaidatikiais ir atskalūnais.

Gerokai daugiau lietuvių tapo sovietų teroro aukomis negu bosniai serbų. Bet lietuviai niekada nebuvo žudomi kaip buvo žudomi bosniai, kurių apie 8 tūkstančiai buvo sušaudyti per kelias dienas. Nebuvo lietuviškos Katynės. Kartais nurodoma, kad daugelis tremtinių, išskyrus tuos, kurie buvo išvežti 1941 m., liko gyvi ir ilgainiui grižo Lietuvon, jei to norėjo. Tai joks sovietų nuopelnas. Stalinui ir Berijai, Sniečkui ir Gedvilai nerūpėjo jų likimas, nė vienas nebūtų išliejęs nė vienos ašaros, jei daugelis ištremtųjų „liaudies priešų“ būtų mirę.

Lietuviai buvo persekiojami politiniais sumetimais, bet kitaip nei etninės, rasinės ar religinės grupės, politinės grupės nėra minimos JTO konvencijoje. Tai nėra atsitiktinumas. JTO buvo siūloma genocidu laikyti masinius žudymus, grindžiamus religinėmis, rasinėmis, „politinėmis ar bet kokiomis priežastimis.” Sovietai pasipriešino, suvokdami, kad pagal tokį genocido supratimą, būtų galima juos kaltinti genocidu. Sovietai aiškino, kad „politinės ir kitos grupės“ buvo pernelyg sudėtingos apibrėžti, nors jie labai lengvai atpažino, baudė ir trėmė „buožes“.

Dešimtmečio pradžioje Stanfordo universiteto profesorius Normanas Naimarkas aiškino, kad nors yra priežasčių, dėl kurių nenorima pavadinti Stalino nusikaltimų genocidu, kitaip negalima vadinti sisteminių masinių žudynių, kurias sąmoningai planuoja ir vykdo valstybės elitas. Tuo jos skiriasi nuo pogromų, terorizmo ir kitų smurto proveržių. Platesnis genocido supratimas, kuris aprėptų ketinimus naikinti politines ir socialines grupes, išplėstų genocido supratimą, padidintų jo istorinį naudingumą. Genocidas turi būti tyčinis žudymas. Sunku įrodyti, kad Maskva sąmoningai ketino nužudyti tiek daug pabaltijiečių, nors tai nėra neįmanoma. Pasak Naimarko, Estijos teismai, atsižvelgdami į tarptautinių tribunolų precedentus, aiškina, kad ketinimus galima įžvelgti, įvertinus įvykių eiga, aukų skaičių, valdžios veiksmus, nustačius, ar areštai ir trėmimai atitiko tuometinius teisės standartus, ar juos ženklino neapykantos kurstymas, ypatingas baudėjų nuožmumas.

Lietuvoje trėmimai buvo nuožmūs, buvo sudaryti atsarginiai tremiamųjų sąrašai, kad vieniems pasislėpus, jo vietas vagonuose ir „planuose“ užimtų kiti. Neapykanta buvo sąmoningai kurstoma. Antai 1948 m. gegužės 26 d. „Literatūros ir meno“ 20 numeryje, kuris buvo išleistas praėjus keturioms dienoms po masinio 40 000 žmonių trėmimo, žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti su „priešu“. Nors jie tiesiogiai neminėjo trėmimo ar ištremtųjų, o keikė partizanus „žudikus“, pasisakymų spausdinimo aplinkybės leido visiems suprasti, kad prakeikimai taikomi ir tremtiniams. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva „negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų.“ J. Butėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis „reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų“. Biologinėmis metaforomis pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas savo eilėraštyje rašydamas, kad „Jus laimina tokie kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai.“

Sovietai skelbė, kad jie kovojo su nacionalistais, banditais, ir buožėmis, bet peršasi išvada, kad represijų apimtimi, kova su religija, praeities iškreipimu ir klastojimu, inteligentijos perauklėjimu, priverstine kolektyvizacija ir kitomis priemonėmis buvo siekiama sunaikinti arba bent degraduoti lietuvių kultūrą ir tradicinį gyvenimo būdą. Tai labai panašu į genocidą.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Ar Rusija sustiprins karių kontingentą, sužinosime tik užsibaigus „Zapad“ pratyboms. Bet aišku, kad Baltarusija liks Lietuvos kaimynė, jai toliau vadovaus prezidentas Aleksandras Lukašenka, ir jis nenutrauks Astravo atominės statybos. Baltarusija yra gana atgrasi šalis. Kaimynų negalime pasirinkti, bet iš dalies galime nustatyti, kokius santykius su jais turėsime.

Nėra vieningo požiūrio Baltarusijos atžvilgiu, galima įžvelgti dvi pagrindines pozicijas. Vanagų nuomone, Baltarusija yra Rusijai ištikima ir pavaldi šalis, de facto net okupuota. Lukašenka seniai pardavė Baltarusiją Kremliui, Konstitucijoje formaliai įtvirtintas neutralumas nieko nereiškia. Gudija yra karinis Rusijos satelitas, konflikto su Rusija atveju daugelis Baltarusijos karininkų pakeistų antpečius, kaip įvyko Kryme. Vadovaujant Lukašenkai nebus nei jokių esminių vidaus politikos pokyčių, nei nuoširdžių pastangų gerinti santykius su Vakarais, taigi ir su Lietuva. Režimas liks paskutine Europos diktatūra. Tad reikia atsisakyti visų iliuzijų, užimti griežtai konfrontuojančią poziciją, nedaryti nuolaidų ar kompromisų, taikyti sankcijas, palaikyti opoziciją, ir laukti dienos, kada žlugs Lukašenkos režimas ar Kremlius formaliai inkorporuos Baltarusiją į savo imperiją.

Kiti viltingiau vertina Baltarusijos padėtį ir perspektyvas. Lukašenka yra diktatorius, bet galima jį paveikti, skatinti laikytis nuosaikesnės politikos, net švelninti represijas. Baltarusija yra svarbi ekonominė partnerė, tad reikia išlaikyti prekybinius ryšius, ieškoti kontaktų, kartu su Europos sąjungos imtis priemonių, kurie skatintų Baltarusija labiau gerbti vakarietiškas vertybes, šiek tiek atsiriboti nuo Rusijos. Šitie pragmatikai (tegu taip juos vadinkime) neturi iliuzijų, jog Lukašenka taps demokratu ir parodys Rusijai duris, bet mano, kad geresni santykiai būtų abipusiškai naudingi, ir kad tie geresni santykiai savo ruožtu gal skatintų teigiamus pokyčius Baltarusijos vidaus ir užsienio politikoje.

Vanagai paprastai yra konservatoriai ir kiti dešinės pakraipos politikai. Pragmatikai yra beveik išskirtinai socdemai, kaip buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Pirmaisiais savo kadencijos metais prezidentė Dalia Grybauskaitė stengėsi gerinti santykius. Nepaisydama kritikos, ji neoficialiai susitiko su Lukašenka Vilniuje, kai jis dalyvavo parodoje „Belarus Expo 2009“, o kitais metais su ES palaiminimu ji nukeliavo į Minską Baltarusijos rinkimų išvakarėse, siekdama įtikinti diktatorių pravesti laisvus ir teisingus rinkimus. Grybauskaitė yra pakeitusi savo poziciją.

Neturiu statistinių duomenų, bet neabejoju, jog vanagų yra daug, gal net penkis kartus daugiau negu pragmatikų ne tik tarp politikų, bet ir tarp diplomatų bei tarptautinių santykių specialistų. ES pozicija svyruoja, priklausomai nuo Gudijos veiksmų. Pastaruoju metu pasukta pragmatizmo linkme. Pernai ES panaikino apribojimus, taikomus 170 asmenų ir trims bendrovėms, bet pratęsė ginklų embargą ir sankcijas keturiems asmenims. Sprendimas buvo priimtas pripažįstant Minsko veiksmus ES ir Baltarusijos santykiams gerinti.

Rusijos įtaka yra milžiniška, jos ryšiai su Baltarusija itin glaudūs. Abi šalys yra Eurazijos sąjungos, ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės. Baltarusija yra ūkiškai priklausoma nuo Rusijos, gyvena iš jos šalpos, kuri pastaruoju metu mažėja, nes ir Rusija išgyvena sunkius laikus. Net pragmatikai nemano, jog įvyks koks nors staigus ir radikalus posūkis į Vakarus. Tai smogtų ūkiui, keltų plataus masto nepasitenkinimą, ypač tarp verslininkų ir kariškių.Nepasiseks susitarti dėl Astravo atominės. Metinėje ataskaitoje prezidentė teigė, kad Astravo atominė jėgainė yra pavirtusi geopolitiniu ginklu. Šiai nuomonei veikiausiai pritaria lietuvių dauguma. Seimas priėmė įstatymą pripažinti Astravo elektrinę nesaugia ir keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei aplinkai. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija įstatymą pavadino „eiliniu nedraugišku kaimyninės šalies aktu.“

Lukašenka pradeda, nors ir smulkiais žingsniais atsiriboti nuo Rusijos. Jis nepripažino Krymo inkorporavimo, tvirtino, kad Viktorui Janukovyčiui pabėgus, buvo galima jį nušalinti. Kelis kartus per pastaruosius metus jis sakė, kad Baltarusijoje nereikia Rusijos karinės bazės, ginčijasi su didžiuoju kaimynų dėl ūkio reikalų, gamtinių dujų, naftos importo bei vizų režimo. Lukašenka supranta, kad geriau būti savo ūkio šeimininku negu didelio dvaro prievaizdu. Jis dešimtmetį stengiasi stiprinti tautinę baltarusių tapatybę, nuosekliai pabrėžia ryšius su LDK, taigi su šalimi, kurios pagrindinis priešas buvo Maskva. Kremlius pasipiktino, kai 2014 m. Vitebske buvo pastatytas paminklas didžiajam kunigaikščiui Algirdui, kuris kelis kartus apsupo Maskvą. 1995 m. aiškinęs, jog baltarusių yra primityvi kalba, kuria negalima reikšti gilių minčių, Lukašenka dabar tvirtina, kad jei kalbi tik rusiškai, tai esi rusas, o ne baltarusis.

Tai reikšmingi pokyčiai, kurių nevalia nuvertinti. Nesulauksime stebuklų, bet nereikia užmerkti akių. Po ilgesnių tyrimų ir gilesnės analizės gal bus nutarta, jog Baltarusija yra Maskvai pavaldi ir priešiška Lietuvai. Bet tai turi būti analizės išvada, o ne prielaida ir atspirties taškas. Jei Lukašenka nori atsiriboti nuo Maskvos, stengiasi vykdyti labiau nepriklausomą politiką, neįsileidžia Rusijos karinės bazės, tai reikia kartu su ES skatinti šitokių pokyčių. Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Lietuvos pareigūnai sako tikį, kad Baltarusijos pasirinkimą ir toliau lems ekonominiai, o ne politiniai išskaičiavimai.

Karaliaučiaus srityje trečiadienį apsilankęs V. Putinas pareiškė, kad rusiškos naftos tiekimą būtina susieti su naudojimusi Rusijos geležinkeliais ir uostais Suomijos įlankoje.

„Tai būtina aptarti gerokai platesniu formatu. Juk Baltarusijos gamyklose perdirbama mūsų nafta, kitos ten nėra ir vargu ar bus. Todėl būtina griežtai susieti mūsų naftos gavimą su atitinkamu naudojimusi mūsų infrastruktūra“, – pasitarime transporto infrastruktūros plėtros temomis kalbėjo V. Putinas.

Pasitarime dalyvavęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Olegas Belozerovas paaiškino, jog Baltarusija to nenori – jos nesudomino ir pasiūlytos labai solidžios įkainių nuolaidos naftos produktų eksportui per Rusijos uostus.

„Mes Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms pasiūlėme 50 proc. nuolaidą, tačiau jos atsisako naudotis mūsų ir Ust Lugos, ir Sankt Peterburgo uostais, o savo produkciją eksportuoja per Baltijos valstybių uostus. Mes siekiame juos sudominti, o jie tvirtina, kad yra sudarę ilgalaikes sutartis“, – sakė O. Belozerovas.

Lietuvos vyriausybė sako esanti pasirengusi užtikrinti geriausias sąlygas baltarusiškam tranzitui per Klaipėdos uostą ir Lietuvos geležinkeliais.

„Baltarusijos pusė vadovaujasi ekonomiškumo principu ir transportuoja ten, kur yra naudingiausia. Mes užtikrinsime geriausias sąlygas. Visiems kroviniams turi būti taikomi ekonominiai, ne politiniai kriterijai, čia negali būti jokios politikos“, – BNS trečiadienį sakė Lietuvos premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Deividas Matulionis.

Maskva siekia, kad Baltarusija būtų kuo labiau priklausoma nuo Rusijos.

„Geografiškai Baltarusijai atstumai yra mažesni vežti per Klaipėdą nei važiuoti į šiaurę. Ekonomiškai mes esame konkurencingesni, bet jeigu tai bus politinis sprendimas, tai nieko nereikš“, – BNS sakė Laurynas Jonavičius iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

Rusiškos naftos produktų eksportas yra viena pagrindinių Baltarusijos eksportų eilučių. Šie produktai yra viena nedaugelio baltarusiškų prekių, paklausių Vakarų Europoje.

Naftos produktų eksporto klausimu tarp Baltarusijos ir Rusijos daugelį metų tęsiasi ginčai. Vis pasigirsta nesutarimų, kaip pasidalinti iš naftos produktų gautas pajamas, Rusija taip pat nori dalyvauti dviejų Baltarusijos naftos perdirbimo įmonių privatizavime, tačiau Minskas ir toliau siekia išlaikyti jas valstybinėmis.

„Siūlydamas eksportuoti per Rusijos uostus Putinas, aišku, mato čia ekonominę naudą, be to, jis tada žino, kiek tiksliai naftos produktų Baltarusija eksportuoja“, – sakė L. Jonavičius.

„Iš V. Putino pusės tai yra racionalus ir logiškas siūlymas. Kuo tai baigsis, sunku pasakyti, nes (Baltarusijos prezidentas Aleksandras) Lukašenka visada manevruoja ir bando išlaikyti galimybę gauti pajamas iš Vakarų“, – sakė L. Jonavičius.

„Lietuvos geležinkelių“ krovinių pervežimai šiemet per septynis mėnesius, palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 6,5 proc. iki 28,99 mln. tonų. Iš jų naftos produktų tranzitas per Klaipėdos uostą siekė 1,224 mln. tonų.

Pirmuosius keturis šių metų mėnesius, kai dėl Rusijos ir Baltarusijos ginčo pastarajai buvo apribotas naftos tiekimas, geležinkeliai per mėnesį perveždavo apie 90–140 tūkst. tonų naftos, vėliau krovinių apimtys išaugo iki daugiau nei 230 tūkst. tonų per mėnesį, o liepą pasiekė 260 tūkst. tonų.

Perspausdinta iš LRT.lt

– Liepos viduryje, pasipiktinę Rusijos valdžios atstovų komentarais apie Baltijos šalių pokario pasipriešinimo judėjimus, tūkstančiai lietuvių atakavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos Feisbuko paskyrą. Atkirtį davė ir Lietuvos diplomatai, socialiniame tinkle Twitter įvardiję Antrojo pasaulinio karo iniciatorius. Ar pastarojo meto Rusijos suaktyvėjimą informaciniame lauke galėtumėte įvardyti kaip ZAPAD 2017 karinių pratybų, kurios vyks šių metų rudenį, dalį?

– Patį procesą vertinčiau globaliau, kadangi jis vyksta jau kurį laiką. Sausio 13-osios įvykiai taip pat buvo šio proceso dalis: matėme, kokie taikiniai buvo pasirinkti – televizija, radijas, Spaudos rūmai. Mūsų bandymą išsiveržti iš sovietinės valstybinės monopolijos taip pat galima pavadinti informacinio karo dalimi. 2005 m. Baltijos šalių prezidentai atsisakė vykti į Maskvą paminėti Pergalės dienos jubiliejaus, iškeldami problemą, kad ne visiems ta Pergalės diena siejasi su pergale. Po to ir kitų solidžių šalių vadovai nebevyko į Rusijos Pergalės dienos renginius.

Iš Rusijos pusės tuomet kilo labai agresyvios kampanijos banga, kuri siejosi su Kremliaus „mitologijomis”. Buvo išleistos knygelės su medžiaga iš FSB archyvų, su apklausų protokolais. Mes žinome, kaip vykdavo tos apklausos. Tos greitai iškeptos knygutės buvo skirtos Lietuvai, Latvijai, Estijai, naudojant vadinamąją „ad absurdum“ techniką, kai paimami atskiri atvejai – dalyvavimas holokauste ir kiti panašūs nusikaltimai, taip bandant nupiešti visą vaizdą. Tokie patys yra sovietiniai pasakojimai apie mūsų Sąjūdį ar Sausio įvykius – taigi reakcingi nacionalistai čia viską darė.

Ta propagandinė technika gaji ir ji aktyvuota dabar. Per Šaltąjį karą Berlyno siena skyrė Vakarų ir Rytų Vokietiją, o dabar ta simbolinė Berlyno siena yra čia, ir ji susijusi su informacine konfrontacija. Tas NATO filmukas („Miško broliai – kova už Baltijos šalis“, – red. past.), pateiktas naujausiomis technologijomis, socialiniais tinklais, taip garsiai nuvilnijo, kad sukėlė labai tulžingą Rusijos reakciją. Manau, kad dabar šalia viso karinio judėjimo ir ZAPAD pratybų veiksmų Kremlius aktyvuoja informacinio poveikio mechanizmus, kurie anksčiau vadinosi agitpropu ir panašiai.

– Ar Rusija vis dar laikosi to sovietinio naratyvo apie Antrojo pasaulinio karo pradžią? Teko girdėti, kad abejojantieji oficialiąja versija baudžiami…

– Dabartinėje Rusijos propagandos bangoje yra labai daug sovietinės agitpropoinercijos. Rusijos užsienio reikalų ministerija aktyvavo tas sovietinės propagandos klišes – paruoštukus, kurių buvo prikepta begalės, bandant nupiešti pokario istoriją taip, kaip reikia. Pamatę NATO filmuką, jie vėl atidarė savo seną archyvą ir panaudojo naujausias technologijas. Tačiau problema – ne jų reakcija. Iš tiesų – tai iššūkis mums, kad mes neturime savo istorijos anglų ir rusų kalbomis. Atsidarius Genocido ir rezistencijos tyrimų centro tinklalapį anglų ir rusų kalbomis galima pamatyti 2013 m. publikacijas. To nepakanka užsieniečiui, panorusiam patyrinėti šitą sritį. Trūksta paprastų vizualinių schemų, labai populiarių socialiniuose tinkluose. Nereikia suprasti, kad mes irgi turime kurti savo propagandą, tačiau mums trūksta istorijos pateikimo kitomis kalbomis.

– Ar nemanote, kad mes patys nesame išdiskutavę prieštaringai vertinamo savo istorijos laikotarpio? To nepadarę tampame pažeidžiami – tokie, kuriuos mūsų nedraugai gali nuolat kiršinti tarpusavyje.

– Tradicinė Kremliaus strategija kaimynų atžvilgiu yra manipuliavimas jų skauduliais: istorija, emigracija. V.Putinas nuolat vartoja terminą „išsivažinėjanti Lietuva“. Mums tai yra didysis iššūkis – išsigydyti žaizdas, veiksmingai vykdyti savo valstybės politiką. Kalbant apie istoriją, labai svarbu suteikti sąlygas ir galimybių istorikams atlikti tyrimus, viešai apie juos kalbėti, tikėtis, kad nebus klijuojamos etiketės. Tai – visuomenės brandumo klausimas.

Rusijos naujosios bangos politiniai pabėgėliai Lietuvoje yra labai aktyvūs: jie ateina į TSPMI paskaitas pristatyti savo požiūrį, jie važinėja į rusų mokyklas diskutuoti apie Rusiją. Ir tai labai veiksminga. Aišku, reikia numatyti dar daugiau galimybių, sukurti įvairesnių diskusijų.

Noriu atkreipti dėmesį, kad viena pirmųjų reakcijų į Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimus buvo būtent tos rusų bendruomenės bendras atsakymas, paremtas mūsų istorija, priešinantis manipuliacijoms.

Turime ir Vakaruose draugų – tokių kaip Karlas Bildtas, Edvardas Lucasas, kurie seniai kalba ir rašo apie mūsų istoriją. E. Lucasas savo knygoje „Apgaulė“ Baltijos pokario rezistencijai yra paskyręs visą skyrių. Tačiau, kartoju, mums patiems reikia išleisti savo istoriją anglų ir rusų kalbomis. Ji turi būti parengta populiariai, bet nesupaprastinta.

– O kas mūsų valstybėje tuo turėtų pasirūpinti?

– Mūsų mokslininkai nuo seno transliuoja savo tyrimus daugiausia tik lietuvių kalba, neišeidami į platesnę akademinę bendruomenę. Ar skiriama lėšų anglų ar rusų kalbai tuose projektuose, kurie vykdomi? Pavyzdžiui, KGB veiklos nušvietimas, naudojantis archyvais, yra labai įdomus projektas, tačiau ten viskas tik lietuviškai. Jei esi rusakalbis, gali rasti originalių dokumentų, bet kažin, ar lengvai juos pasieksi.

– O Jūs esate pirmasis, keliantis šį klausimą?

– Nemanau. Mūsų akademinė bendruomenė dažnai kelia klausimą apie tai, kaip dažnai mūsų tyrimai patenka į tarptautinę erdvę. Vilniaus universiteto naujasis rektorius laikosi požiūrio, kad visi mokslo rezultatai pirmiausia turi pakliūti į tarptautinius leidinius.

Noriu atkreipti dėmesį, kad viena pirmųjų reakcijų į Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimus buvo būtent tos rusų bendruomenės bendras atsakymas, paremtas mūsų istorija, priešinantis manipuliacijoms.

Čia ne vien tyrimų klausimas. Grįžtant prie Genocido ir rezistencijos tyrimų centro tinklalapio reikalų kyla klausimas, kiek skiriama pastangų padaryti jį patrauklų anglų kalba. O ir lietuviškasis jo variantas nesikeičia jau daug metų.

LR užsienio reikalų ministerijos strateginės komunikacijos skyrius puikiai išnaudoja Twitter socialinį tinklą – vadinamąją „Twitter diplomacy“, kuri labai populiari Vakaruose, Amerikoje. Mūsų ambasadoriai paprastomis žinutėmis, susidedančiomis iš 140 ženklų, gali aiškiai formuoti politiką, siųsdami ją svarbiai auditorijai.

– Kokia Jūsų nuomonė apie gana pasyvią estų, latvių, lenkų laikyseną dėl minėto Rusijos URM feisbuko „nulaužimo“? Lietuviai tuomet labai aktyviai pasipriešino istorijos klastotėms. Tačiau būtent latviai 2008 m. pasauliui parodė sukrečiantį dokumentinį filmą „Sovietų pasaka“, po kurio premjeros filmo kūrėjas Edvinas Snorė tapo „persona non gratta“ Rusijoje…

– Tai yra ankstesnės konfrontacijos bangos rezultatas. Paties filmo istorija tokia: po agresyvios kampanijos prieš Baltijos šalis dalis Latvijos politikų ir parlamentarų padėjo kurti šį filmą, prisidėdami ir finansiškai. Čia kaip fizikoje: veiksmas sukelia atoveiksmį. Informaciniame spaudime gali kažką laimėti, bet sulauksi ir atsako. Latvių filmas sukėlė didelį pasipiktinimą Kremliuje – tai buvo labai įspūdingas atsakas.

Jei Estija ir Latvija tyli, tai dar nereiškia, kad nebus jų reakcijos. Akivaizdu, jog šių šalių rusakalbės auditorijos sukelia tam tikrą atsargumo jausmą, nes visi Kremliaus naratyvai nukreipti į jas. Tuomet vengiama susipriešinimo rizikos. Bet tai nereiškia, kad jie tylės.

Perspausdinta iš 15min.lt

„Su didesniu įsitikinimu galima pasakyti, kad Šiaurės Korėja tikrai nesmogs pirmoji. Kam jai sukelti karą? Jai reikia sukelti įtampą. Jeigu sukels karą, Pchenjanas iš karto duoda „carte blanche“, įjungia žalią šviesą JAV ir jų sąjungininkams, kad šie darytų tai, apie ką jie ilgai svajoja – t.y. apie Šiaurės Korėjos režimo griūtį“, – naujienų agentūrai „ELTA“ penktadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas K. Andrijauskas.

Eksperto teigimu, Šiaurės Korėjos Kim Čen Uno režimas suinteresuotas savo išlikimu ir karas jam nenaudingas. Šiauriečiai gali toliau provokuoti, apšaudyti Pietų Korėjos pozicijas, vykdyti agresyvius veiksmus abiejų šalių demilitarizuotoje zonoje, bet konvencinės atakos prieš Pietų Korėją ar amerikiečių objektus už Pietų Korėjos arba Japonijos ribų nebus.

Dar viena priežastis, kodėl šiaurės korėjiečių branduolinis smūgis JAV atžvilgiu mažai tikėtinas, yra dabartiniai duomenys apie tos Azijos valstybės masinio naikinimo ginklo kūrimo pažangą. Kita vertus, laikas veikia ne taikos naudai.

„Šiaurės Korėja, jeigu jai nesutrukdysime, per artimiausius keletą metų turės tikrą branduolinę atgrasą, bus visapusiška de facto branduolinio ginklo valstybė. Procesas, atrodytų, jau yra negrįžtamas, jeigu nebus sutrukdyta. Bet ar dabar, šią minutę, Pchenjanas gali smogti branduolinį smūgį, yra daugiau negu abejotina. Juo labiau, ar tas smūgis pavyktų – čia dar kitas klausimas“, – teigia K. Andrijauskas, pridurdamas, kad strategiškai mąstant, prasminga omenyje turėti blogiausią įmanomą, nors iš tikrųjų abejotiną scenarijų, jog Pchenjanas jau užsitikrino jam reikalingus pajėgumus.

Politologo teigimu, dabartinėmis žiniomis, Pchenjanas palyginti sėkmingai plėtoja balistines raketas ir atskirai – branduolinį užtaisą. Pagrindinis klausimas, kada šiuodu „kertinius elementus“ režimui pavyks sujungti ir sukurti tikrą branduolinio atgrasymo priemonę. Beje, kai kurios pastarojo meto analizės nuvertino Pchenjano progresą.

„Problematikos suaktyvėjimas susijęs būtent su tuo, kad pirmasis raketos nešėjos elementas buvo žymiai greičiau išplėtotas, negu dauguma apžvalgininkų ir užsienio politikos formuotojų Vakarų pasaulyje bei JAV manė. Ir jeigu Šiaurės Korėjos tarpžemyninės balistinės raketos iš tikrųjų galėtų nenukrypti nuo kurso, ką jos vis dar daro, tai tikėtina, kad galėtų pasiekti vakarinę JAV pakrantę, jau nekalbant apie Guamą, Havajus. Taip, pirmą kartą istorijoje Šiaurės Korėja galėtų pasiekti pačią JAV teritoriją ir, aišku, amerikiečių tai jokiu būdu netenkina“, – aiškino TSPMI dėstytojas.

K. Andrijausko teigimu, JAV susirūpinimas yra neabejotinai pagrįstas, bet kyla klausimas, ar teisingas yra prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sprendimas kalbėtis su Šiaurės Korėja jos pačios retorika.

„Prezidentas D. Trumpas nori parodyti, kad jo pirmtako Baracko Obamos laikysena ir politika Šiaurės Korėjos atžvilgiu neatnešė vaisių, ir čia jis yra teisus. Klausimas, ar tai prasminga daryti pasitelkiant tokią retoriką. Kita vertus, tai galima, matyt, interpretuoti kaip bandymą kalbėti su Kimu jo kalba“, – svarsto K. Andrijauskas, atkreipdamas dėmesį, kad nors žiniasklaidoje akcentuojamas dvišalis konflikto pobūdis, problema yra žymiai sudėtingesnė: Vašingtono ir Pchenjano įtampai pasiekus kritinį tašką pirmiausia nukentės pietų korėjiečiai.

Pasak K. Andrijausko, galima prognozuoti JAV bandymą tiksliniais smūgiais pakirsti Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklo programą, bent jau prisiminus patirtį valstybių, kurios buvo atsidūrusios panašioje padėtyje, tarkime, Izraelis Sirijos ir Irano atžvilgiu. Bet tuomet sunku numatyti, ko imtųsi Pchenjanas. Veikiausiai totalitarinis režimas atsakytų atakomis prieš Pietų Korėją. Tai būtų logiškas žingsnis bandant sukiršinti sąjungininkus ir paverčiant Pietų Korėją įkaite. Tik kraštutiniu atveju Pchenjanas imtųsi veiksmų prieš JAV Guamo teritoriją.

Paklaustas, kaip vertina tarptautinės bendruomenės galimybę paveikti Šiaurės Korėją, politologas pažymėjo, kad sankcijos Pchenjanui galėtų būti prasmingos, bet visuomet reikia turėti omenyje šio režimo specifiką – jam nerūpi šalies gyventojai – ir badas, masinės mirtys Šiaurės Korėjoje, kaip rodo istorija, iš esmės nesukrėstų politinės struktūros.

Be to, sankcijų veiksmingumui reikia užtikrinti bent dvi sąlygas: jos turi būti tikslinės ir orientuotos į pažeidžiamiausius šiauriečių ekonomikos taškus, kartu sankcijos turi būti remiamos be išlygų, o čia ypač svarbus didžiųjų valstybių vaidmuo.

„Reikia, kad visos valstybės, ypač galingosios – Kinija ir Rusija – prisijungtų prie sankcijų režimo ir jis smogtų būtent per Šiaurės Korėjos politinio elito bandymus sąveikauti su tarptautine ekonomika – per finansinius srautus, kurie yra pusiau nelegalūs ir kurie eina per Kiniją. Ir, jeigu svarstytume sankcijas visuotiniu požiūriu, kad kirstų per energetinių išteklių – naftos – tiekimą į Šiaurės Korėją. Šitie dalykai būtų smūgis Kim Čen Uno režimui“, – teigė K. Andrijauskas, vis dėlto atkreipęs dėmesį, kad esama nemažai valstybių, kurios deklaruoja prisijungimą prie sankcijų, bet leidžia veikti savo ekonomikos ir politikos veikėjams „pilkojoje zonoje“, kurios nereglamentuoja jokie sutarti suvaržymai.

Tarp tokių valstybių pirmiausia paminėtina Kinija. Tačiau, eksperto teigimu, ir Pekino netenkina situacija Korėjos pusiasalyje. Kita vertus, Kinijai atrodo, kad blogesnė alternatyva už branduolinį ginklą turintį Kim Čen Uną yra karas pusiasalyje, atitinkamai – neišvengiama Šiaurės Korėjos režimo griūtis ir tolesnis politinis nestabilumas.

Pasak K. Andrijausko, iš esmės jokia iš vadinamųjų branduolinių valstybių nėra suinteresuota, kad jų „klubas“ padidėtų, ypač tokiu dalyviu, koks, atrodytų, yra Šiaurės Korėja. Vis dėlto politologas pastebi, kad valstybių interesai neapsiriboja tik šiuo, todėl sunku tiksliai prognozuoti, kaip toliau bus deeskaluojama situacija.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Praeitą pusmetį 2016–2020 m. kadencijos Seimas pasiekė mūsų šalyje dar neregėtas teisėkūros „aukštumas“. Per pavasario sesiją įstatymų leidžiamojoje valdžioje buvo priimtas rekordinis teisės aktų skaičius – net 421, t.y. vidutiniškai apie septynis teisės aktus per vieną posėdį. Tačiau šios sesijos metu priimtų projektų skaičius palyginti su iš viso registruotų projektų skaičiumi buvo mažiausias – remiantis Seimo darbo statistika, teisėkūros rezultatyvumo rodiklis krito iki 43,8 procento.

Vis augant įstatymų leidžiamosios valdžios darbotvarkės perkrovai, mažėja galimybės užtikrinti teisės aktų kokybę, taip efektyviai sprendžiant viešosios politikos problemas. Gerų teisės aktų parengti ir dažnų jų pataisų išvengti nepadeda ir profesionalaus teisės aktų poveikio vertinimo trūkumas bei viešųjų konsultacijų su visuomene stoka.

Dabartinei valdančiajai daugumai būdinga ir tai, kad ją sudaro gana nepatyrusi LVŽS frakcija ir transformaciją pergyvenančios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcija, kurių narių viešosios politikos įsitikinimai nėra aiškūs ar pastovūs. Todėl Seime dažnai keičiasi politinės pozicijos, ir tai mažina sprendimų priėmimo rezultatyvumą.

Esant tokioms aplinkybėms, tiesiog būtina turėti aiškius prioritetus. Pavasario sesijos metu Seimo darbo programoje iš viso buvo numatyti 58 prioritetiniai teisės aktai. Tai ženkliai daugiau nei pirmosios trumpos sesijos metu, kada Seime buvo svarstomi tik trys prioritetiniai darbai (pritarimas Vyriausybės programai, 2017 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų tvirtinimas, valstybės fondų biudžetų tvirtinimas).

S.Skvernelio Vyriausybė iš viso 2018–2020 metams patvirtino 33 prioritetinius darbus, kurie bus koordinuojami Gedimino pr. 11. Nors tai yra daugiamečiai prioritetai ir jiems įgyvendinti ketinama pasitelkti pažangius projektinio valdymo principus, jų skaičius vis dėlto yra gana didelis, o jų turinys gali nuolat keistis, priklausomai nuo politinių tendencijų. Todėl tikraisiais prioritetais turėtų būti laikomos struktūrinės reformos, kurios labiausiai gali didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą ir šalies gyventojų gerovę.

Pavasario sesijos metu Seime po ilgų svarstymų buvo priimti teisės aktai dėl naujo Darbo kodekso, valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano ir miškų urėdijų sujungimo. Išskyrus jau įsigaliojusį Darbo kodeksą, tai dar nėra tikrieji pokyčiai – dalis politinių sprendimų tik sudaro prielaidas imtis tolesnio jų įgyvendinimo Vyriausybės rūmuose. Taip pat kai kurių reformų nuostatos buvo gerokai nugludintos. Tačiau, atsižvelgiant ir į paskutinės sesijos metu patvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, jau seniai vienos Seimo sesijos metu buvo priimta tiek daug svarbių viešosios politikos sprendimų. Ir, nepaisant didelių nesutarimų teisėkūros proceso metu ir dažnų kaltinimų dėl „buldozerio“ strategijos naudojimo, tai buvo padaryta pakankamai didele Seimo narių balsų dauguma.

Jeigu tai nebūtų atsitiktinumas, tokie 2017 m. pirmojo pusmečio rezultatai teiktų nemažai vilčių dėl galimo uždelstų reformų proveržio Lietuvoje. Tačiau mažėjantis visuomenės pritarimas Vyriausybės veiklai, nepalankūs politiniai įvykiai ir nepakankami struktūrinių reformų vykdymo gebėjimai mažina realių permainų galimybes mūsų šalyje.

Pirma, šiais metais atliktų visuomenės apklausų duomenimis, daugėja nepalankiai Vyriausybės veiklą vertinančių gyventojų skaičius – 2017 m. birželio mėnesį neigiamai ir greičiau neigiamai nusiteikusių buvo jau net 63 procentai. Ši tendencija siejama su neatliepiamais aukštais visuomenės lūkesčiais dėl reformų – gyventojai permainų naudą nori greitai pajausti savo piniginėse.

Kas ką nugalės? Ar valstiečiai-žalieji toliau darys pagrindines gyventojų problemas sprendžiančias reformas, ar nebaigtos reformos toliau „darys“ jų reitingus?

Kadangi profesionalų Vyriausybės darbas labai priklauso nuo visuomenės palaikymo, tolesnis pokyčių įgyvendinimas gali greitai virsti lenktynėmis su laiku. Kas ką nugalės? Ar valstiečiai-žalieji toliau darys pagrindines gyventojų problemas sprendžiančias reformas, ar nebaigtos reformos toliau „darys“ jų reitingus? Todėl kitos Seimo sesijos metu svarbu susitelkti svarstant reikalingas struktūrines reformas, vengiant radikalių draudimų, rezonansiniais tapusių Gretos reikalų ar kitų politinį dėmesį labai blaškančių klausimų.

Antra, pasikeitus LSDP vadovybei ir sisteminių permainų siūlymams sukūrus nemažai įtampų tarp koalicijos partnerių, valdančioji dauguma atsidūrė ant griūties ribos. Koalicijos pamatus labiausiai sukrėtė urėdijų reforma, kurios metu valstiečiai-žalieji pasiekė susitarimą su konservatorių frakcija. Naujasis socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas pareiškė, kad „tai reiškia ne ką kitą kaip pripažinimą / deklaraciją, jog koalicija yra neproduktyvi ir Vyriausybė dirba mažumos sąlygomis. [...] Tačiau tuomet koalicijos formalus egzistavimas neturi jokios prasmės“. Koalicijai žlugus ir Vyriausybei praradus daugumą Seime, būtų apsunkintas struktūrinių reformų sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas. Taip jau įvyko 2009 m. viduryje, kada, suskilus Tautos pažangos frakcijai Seime, Kubiliaus Vyriausybė turėjo balansuoti ant mažumos Vyriausybės ribos likusios kadencijos metu.

Trečia, prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo metu buvo išsakyta nemažai kritikos Vyriausybės inicijuotoms reformoms. Prezidentės nuomone, „neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema”. Nors naujos koalicijos darbo pradžioje tai daugiau nustatė papildomas sąlygas dėl tinkamo reformų paruošimo ir jų gero paaiškinimo žmonėms, ateityje toks neigiamas vertinimas gali ir užtrenkti duris konkretiems permainų siūlymams. Taip jau ne kartą atsitiko anksčiau, kai planuojamoms reformoms (pvz., dėl Valstybės tarnybos įstatymo pataisų) nebuvo gautas Daukanto aikštės palaikymas. Todėl, siekiant sisteminių permainų, reikalingas visų aukščiausios valdžios institucijų – Prezidento, Seimo ir Vyriausybės – vadovų glaudus bendradarbiavimas ir sutarimas dėl svarbiausių sprendimų.

Ketvirta, permainų sėkmė priklauso ne tik nuo aukščiausios valdžios institucijų vadovų dėmesio, bet ir nuo aktyvios lyderystės bei efektyvios vadybos vykdomojoje valdžioje. Jau buvo pertvarkyta Vyriausybės kanceliarija, sukurtas „pokyčių krepšelis“ prioritetiniams darbams vykdyti, pritarta naujai sisteminių projektų valdymo tvarkai, taip pat prasidėjo reikšminga Lietuvos geležinkelių, miškų urėdijų, Registrų centro pertvarka.

Bet dar liko daug reikalingų darbų – dar rengiama viešojo sektoriaus įstaigų sistemos tobulinimo koncepcija, nevyksta struktūrinė ministerijų pertvarka, o Seime buvo atmestos pradinės Valstybės tarnybos įstatymo pataisos. Todėl tolesnių struktūrinių reformų rengimui ir įgyvendinimui vykdomojoje valdžioje trūksta efektyvių darinių, iniciatyvių lyderių ir sumanių darbuotojų komandų.

Kito politinio sezono metu prie jau prasidėjusių struktūrinių reformų prisidės ir mokesčių reforma, pensijų reforma, sisteminė valstybės tarnybos reforma, institucinės sandaros pertvarkymas, kitų metų biudžetų tvirtinimas. Taip pat, kaip visada, atsiras neplanuotų svarbių darbų ar krizių. Kadangi dėl perkrautos darbotvarkės, neaiškių pozicijų ir įtemptų santykių politikai aukščiausiu lygmeniu vienu metu gali valdyti tik kelias stambias reformas, reikalingas esminis valstybės tarnybos pertvarkymas, kuris padėtų į ministerijas pritraukti geriausių protų ir įgalintų juos dirbti su permainomis įvairiose valdymo srityse. Bet jau pripažįstama, kad prasidėjusi nauja valstybės tarnybos reforma gali tapti dar didesniu iššūkiu nei miškų urėdijų pertvarkymas.

Sunku prognozuoti viešosios politikos rezultatus kitą pusmetį – jie priklauso ne tik nuo gana padriko viešosios politikos proceso bei jo metu besikeičiančių politinių pozicijų, bet ir nuo galimo valdančiosios daugumos sudėties pasikeitimo, santykių su Daukanto aikšte. Atsižvelgiant į mažėjančią visuomenės paramą Vyriausybės veiklai, nesutarimus valdančiojoje daugumoje ir reformų įgyvendinimo gebėjimų stoką, gali būti mažinamos pradinės reformų ambicijos – tai galimai rodo ir gana nuosaikus neseniai pristatyto mokesčių reformos plano turinys.

Bet naujasis politinis sezonas tikrai nebus nuobodus – dėl didelio darbotvarkėje esančių klausimų skaičiaus, jų ambicingumo ar radikalumo toliau kils viešosios politikos nesutarimai ir politinės įtampos. Įdomu, kiek juos pajėgs ištverti patys LVŽS frakcijos nariai, jų koalicijos partneriai, opozicinės frakcijos, Prezidentūra ar visuomenės grupių atstovai. Kito politinio sezono pabaigoje bus aiškiau, kiek neblogi 2017 m. pirmojo pusmečio rezultatai buvo atsitiktinumas ir ar mes toliau dėsningai trypčiosime įgyvendinant reikalingas struktūrines reformas.

Perspausdinta iš 15min.lt