Udinės giesmės

šventės

2011-02-13T12:53:00.000+01:00

Vasario 14-os nešvęsiu, bet vasario 13-ą, kaip mano kelionės į Udinę metines, gal reikėtų?

metro ir tramvajais

2011-02-09T18:23:00.000+01:00

Jei jau traukiniai nestokoja romantikos, tai metro jos turi dvigubai. Aišku, taip būna, tik jei gyveni kokioje nors Lietuvoje, ir žodis metropolitenas tau vis dar skamba egzotiškai. Trys metro linijos - geltona žalia raudona - o piniginėj transporto bilietas penkioms dienoms. Šokinėjam po tas spalvotas linijas lyg po Lietuvos vėliavą. Koks patogus tas metro, negaliu atsidžiaugti, dešimt minučių, ir tu jau rajone Praha 9, netoli Terezos namų. In periferia. Periferijoj raudonai švyti užrašas pizzeria ir taip pamažu gimsta quasi poesia: in questa pizzeria / in periferia / cucina la mia zia / ed ogni lecornia / prepara con maestria / ir taip toliau. Bet prieš tai dar reikia išlipti iš keistų lenkų autobuso Florenc autobusų stotyje, čekiškai saulei šviečiant ir pusės dešimtos miestui šurmuliuojant, rąžantis, pajusti lengvą kelionės euforiją (tą euforiją, kai pasieki tikslą, ypač po devyniolikos valandų autobuse, kai išlipi svetimam, bet svetingam mieste, pasiruošęs pozityviems nenuspėjamumams ir nuotykiams), nukulniuoti į senamiestį.

Miestas geria kavą ir tu geri kavą, pirmąją šitoje šalyje, šitame dideliame mieste, kuriame dar nesi buvus. Vėliau stovėsiu prie Starometska metro stotelės ir lauksiu Terezos bei Marie. Ateisiu truputį anksčiau, o jos truputį vėluos. Pereisiu per gatvę, pastovėsiu vienoje pusėje, nuspręsiu grįžti, ir taip, kol galiausiai jas pamatysiu. Pirma T., o po to M., girdėsiu jų juoką dar iš metro požemių, kai T. nueis ieškoti M., kol aš lauksiu su lagaminais. Apsikabinsim ir bus keista, kad nesimatėm pusę metų, ir kalbėsim viena per kitą, ir juoksimės juoksimės juoksimės, lygiai taip, kaip tą tvankią Udinės naktį grįždamos iš vakarienės pas Marco. Ir are you šuo vėl taps vienu kelionės juokų, o belgas prašys manęs pasakyti daugiau juokingų lietuviškų žodžių, nors vis dar nebus pamiršęs į sveikatą.

- I still have the feeling that they always try to kill you, - sako belgas, dairydamasis į šalis, kai dviese kertam gatvę. Dežavu į Udinę, ir aš visiškai jam pritariu - ne tik italų vairuotojai, bet ir tramvajų vairuotojai visose pasaulio šalyse, rodos, tik ir taikosi tave pervažiuoti. Tad per tas gatves, kuriose pritiesiota bėgių, žengiu ypač atsargiai. O kas žino, gal Anuška jau paliejo saulėgrąžų aliejų... Ir vis dėlto - ne tik metro, bet ir tramvajai tiesiog alsuoja romantika. Traukiniai mieste - mieli miesto siaurukai - rodos, tik sėsk apsikabinęs mylimą ir važinėkis po miestą, ypač jei tas miestas Praha.

Bet mes dar turime labai daug veiklos, o mylimieji yra problematiškas reikalas - kur meilė, ten visada ir bėdos problemos nelaimės beigi tragedijos - tad tuoj išsikrausime gražiajame Terezos butelyje daiktus ir važiuosime pas belgą su Eli, tam pačiame Praha 9 rajone. O, kaip mes tenai leisime laiką... O, kaip paskui bėgsime į naktinį autobusą, nes kitas tik už kelių valandų, ryte... Bet apie tai jau kitoje serijoje.

Prag

2011-02-09T15:30:00.006+01:00

Prague doesn't let go of us. Neither one of us. This mother has claws. We have to submit or. We would have to set fire to it in two places, at Vysehrad and at the Prague Castle, then we might get away. Franz Kafka

Turiu fetišą vietoms, kurias aplankau. Jos mane beveik apsėda. Tai ne tik tas mielas atpažinimo džiaugsmelis, prisirankiojus įvairios meninės fikcijos ir mėgaujantis ja lyg vojaristui – ak, ir aš tokiu tramvajumi pervažiavau šitą gatvę iš filmo. Kažkas daugiau. Noras iščiupinėti, pažinti, suprasti, pasisavinti. Įgimtas amžinumo troškimas. Bandai atkovoti erdvės gabalą priešindamasis savo laikinumui. Svetimose vietose nesijauti saugus. Net pats sau daraisi kažkoks svetimas. Nebūtis čia atrodo artimesnė ir grėsmingesnė. Namai, rutina, besikartojantys kasdieniniai buities ritualai, įsisenėję daiktai, pastatai, tie patys žmonės aplink tave sukuria pastovumo iliuziją ir padeda įveikti mirties baimę. Tiksliau užmiršti ją, nukišti kažkur į pasąmonę.

Buvimas svetur – saldus laviravimas tarp būti ir nebūti. Keliaudamas jautiesi gyvas – o juk kaip gera jaustis gyvam – bet šitaip jausdamasis išgyveni ir savo mirtingumą.

Dėl to fotografuoju ir fotografuoju, kartais prisiversdama patraukti savo akį nuo stiklinės akies, dar vieno tarpininko tarp manęs ir miesto. Dėl to perku visokius daikčiukus, renku akmenėlius ir kriaukleles svetimų jūrų pakrantėse, cukrų maišeliuose iš kavinių, nesuprantamais pavadinimais, saugau metro bilietus ir skrajutes, svetimšalių dalinamas gatvėse, parduotuvių čekius, kur kainos skaičiuojamos eurais ar čekiškom kronom. Siunčiu atvirlaiškius – skubu pasidalinti miestu, kurį dar turiu, išgyvenu, išsisaugoti jį visais įmanomais būdais – net ir kitiems daiktiškai jį dalindama. Saviems kitiems. Daiktiškumas – tikrumo ir autentiškumo liudijimas. Tai, ką galima pačiupinėti, daug arčiau mūsų nei tai, ką tegalima išmąstyti.

Įsimylėjimo požymiai – lyg mylimo kūną noris pažinti kiekvieną miesto apgamą, perbraukti pirštais visų jo tiltų turėklus, pėdomis prisiliesti prie kiekvienos šaligatvio plytelės, lyg mylimojo guolio patalų įspaudus vėl ir vėl išliesti miesto aikštes, išgulėti upės pakrantes ir parkų žolę.

Netyčia, atnašaudama savo fetišui, radau tokį filmą, taip ir vadinasi – „Prag“. Bet ne apie miestą šitas filmas, kaip ir „Black Swan“ ne apie baletą. Nors miestas čia tirštas, sodrus, ryškus ir galingas. Jam čia suteiktos autonomiškos savito personažo teisės.

Nuo pirmųjų filmo kadrų – traukinys į Prahą – išlenda ir džiaugsmingai šūkčioja asmeninis atpažinimo džiaugsmelis. Šokčioja jis ne kartą ir vėliau, kartais jau visai nebe džiaugsmingai, priešingai, liūdną sielvarto šokį, atpažindamas save žmonėse. -Kaip gali juos teisti, jei pati taip elgiesi? - klausia. -Rąstai krislai rąstai, - atsakau.

Niūri žiemiška Praha. Tokią mačiau ir aš, nors ji mane pasitiko saule, po to susuko į balto rūko ir kaminų dūmų paklodę, ir nebenorėjo paleisti. „Praha nepaleidžia. Nė vieno iš mūsų. Turime ją padegti. Uždegti laužus abiejuose Vlatavos krantuose. Tik tada galėsime išsigelbėti,“ – laisvai išsivertus nusirašiau Kafkos muziejuje. Tai buvo paskutinė mūsų trumpo meilės romano diena. Visi išsivažinėjo, tądien laiką, kuris kelionėse keičia savo pavidalą – lyg smėlis byrantis pro pirštus juos išskleidžiant ir suskleidžiant, tai greičiau tai lėčiau – leidome dviese – tik aš ir ji, mylimoji.

Filme Praha tai sąžinė. Praha – tai susitikimas su savo praeitimi ir giliaisiais vidaus šuliniais, iš kurių semtis vandens bijome net patys. Bijome išvysti tų šulinių paviršiuje tikrąjį savo atvaizdą.

Praha, kur norėdamas kavos gausi alaus, o alaus – kavos. Nes miestas geriau žino, kada tau reikia apsinešti, o kada prablaivėti.

Danai moka statyti filmus.O aš noriu atgal į Prahą, atgal į Udinę, noriu keliauti ir mylėti.

magistralių prerijos

2011-02-05T20:42:00.000+01:00

Kai besileidžianti saulė pavirsta rausva, išsiliejusia horizonto linija, o laukai lyg cukrum nubarstyti, lyg pieno puta padengti sniegu.. tai gražiai keliaujasi magistralių prerijom.

iš meilės laiškų Vilniui

2011-02-05T17:36:00.000+01:00

Dieną, kai turiu išvažiuoti, Vilniuje po kelių savaičių pertraukos pasirodo saulė. O koks gražus saulės nušviestas žieminis Vilnius. Iškrakmolintos stogų kepurės, tirštai balti dūmai kyla iš "audėjo" kaminų, kai taksi veža mane į stotį. Švysteli Bernardinų kapinių kryžiai, Vilnelės vandenys ir padrikai išmėtyti rajono statiniai. "Audėjo" apylinkės man primena kelius į ir iš stoties, pilnus kelioninių minčių, ir kadaise buvusį kasdieninį kelią į mokyklą trisdešimt ketvirtu. Su sunkia kuprine ant pečių, su vargše pilkų mokyklinių rūpesčių prispausta maža galvele.

Toks gražus šiandien Vilnius, bet mintis kažkodėl - gaila, kad palieku tave tik savaitei. Lyg meilužį, kurį myli, bet jis elgiasi su tavim ne taip, kaip norėtum. Tuomet imi ir nuo jo atsitrauki nori, kad išsiilgtų, pasikviestų atgal, pagaliau pradėtų tave branginti.

Toks tu man, Vilniau, - myliu tave, nieko negaliu padaryti, prisirišau per visus tuos metus neatpinamomis meilės virvelėmis. Ir visgi dažnai elgiesi bjauriai kaip niekšas. Todėl kartais, žinai, man reikia kitų miestų, kad turėčiau su kuo tave palyginti, kad išsiilgčiau, kad suprasčiau, jog visada būsiu tavo.

pakeliui su gariūnine chebra

2011-02-05T12:42:00.000+01:00

Oi, koks varguolių autobusas! Ir visi čia šneka rusiškai! Neskaitant jaunuolių autobuso gale, kurių dalis kalba lenkiškai, o dar dalis gal estiškai. Net vairuotojai su manim kalba rusiškai, o aš stoviu ir žiopčioju. Prabilti šiame autobuse angliškai atrodo tiesiog nepadoru. Kuda jedit? klausia manęs vairuotojas. Tai sadytes, - sako. Prisėdu prie kažkokio jaunuolio, na, tokio jaunuolio, kur gal per trisdešimt, bet jis labai maloniai šypsosi, ne taip, kaip tos krepšiais apsikarsčiusios moterys tarybinėm šukuosenom. Autobuse dvelkia čeburekais. Jau net nebesvajoju apie wi-fi, elektros lizdus laptopui, karštą kavą ir laikraščius - o jie visi taip meiliai šypsosi nuo vokelio, į kurį bilietą man įdėjo šviesiaplaukė pardavėja. Šalia sėdintis jaunuolis tarsteli kažką rusiškai, aš liūdnai jam šypteliu. Kad ją kur tą kalbą. Išsitraukiu užrašų knygelę, nors tai irgi kažkaip nepadoru šitam autobuse. Į užrašų knygelę galima rašyti telefonų numerius, pirkinių sąrašą, bet ne paklodes kelionės refleksijų.

jau seniai sugrįžus

2011-01-08T19:06:00.000+01:00

Labas. Čia ir vėl aš. Žiūriu į vaizdelius prieš pusę metų ir stebiuosi. Kaip laikas ir atstumas gali viską pakeisti. Ir kaip vis dėlto pusė metų svetur nepakeičia tavęs paties - taip tik atrodė.

Tai aš čia tik šiaip, trumpam, norėjau parodyti, ką parašiau. Apie pamiltąjį Friulį, apie neapsakomąją Toskaną, šiaip apie keliones. Jeigu viskas bus gerai, parašysiu ir apie Prahą, kur po kelių savaičių turėčiau važiuoti pasimatyti su senąja Via Codroipo chebra. Vėl susitiksiu belgą! ♥ Taip pat jo juodaplaukę čekę Elišką, mano nuolatinių diskusijų kultūros temomis bičiulę Terezą ir vyno ragautoją Marie. Brangiausiuosius savo. Taip, kaip Udinėje vaidendavosi žmonės iš Lietuvos, Vilniuje man kartais vaidenasi žmonės iš Udinės. Net vokietės! Tos kur pagyveno su mumis tik pora savaičių, o paskui su kitais vokiečiais buvo okupavusios butą.

Jei kada nors atsikratysiu sentimentalumo, gal parašysiu ir kokį apibendrinamąjį įrašą - Udinės gulbės giesmę. O kol kas tik žiūrinėju paveikslėlius iš praeities ar skaitinėju senus įrašus ir labai dūsauju.

paskutinis įrašas, rašytas Italijoje

2010-08-09T19:02:00.000+02:00

2010 m. liepos 18 d., pusė devynių vakaro, traukinys Venezia Mestre – Milano

Paskutinis traukinys Italijoj – po to tik lėktuvo sparnai. Po to tik Vilnius Vilnius Vilnius. Švelnios Vilniaus vilnios. Šitaip melancholiškai, nostalgiškai kaip visuomet švyti besileidžianti saulė. Paskutiniai jos spinduliai duria ilgesiu taip, kad nuolat turiu nuryti gerklę gniaužiantį gumulą. Gaila palikti šalį, bet dar labiau gaila palikti tave, vita mia. Ir ką aš be tavęs, kaip aš be tavęs šitą mėnesį, kaip paskui.

Vis dar jaučiu burnoje paskutinio spritz aperol skonį, vis dar matau prieš save San Giacomo aikštę, kurią palaisčiau keliom ašarom. Vis dar negaliu, nenoriu rašyti tekstų, nenoriu sutikti Vilniaus žmonių, nenoriu kelti sugrįžtuvių vakarėlių. Grįžimas į Vilnių – tai maža mirtelė.

Skamba tie, kurie vakar mums grojo (vis dar negaliu patikėti, kad mačiau juos taip gyvai ir iš taip arti) – „Baustelle“ ir „White Lies“. Pro šalį rieda Italija.

Kaip norėčiau, kad daugiau niekada nereikėtų sakyti la solitudine è stile di vita per me.

Egzaminų dialogai

2010-07-31T12:51:00.001+02:00

Kadaise, per modernios italų literatūros egzaminą.

- Kas Borgese straipsnyje paminėtas kaip vienas svarbiausių italų literatūros autorių?

- D‘Anunzio, Pascoli...

- Taip, bet prieš tai.

- Aaa... D‘Anunzio? (maniau neišgirdo gal)

- Carducci.

- Aaa! (pirmąkart girdžiu)

Fizikos tfu tai yra meno psichologijos egzaminas.

- Laba diena...

- Laba diena. Jaučiatės gerai pasiruošus?

- Mmh... (nifiga, blemba!) sunku pasakyti. Daug mokiausi! Aš čia iš Erasmus...

- Tai vis tiek ruoštis reikėjo...

- Tai žinoma, žinoma!

- Sunku mokytis buvo?

- O taip. Žinot, kalba, terminai, apibrėžimai...

- O iš kur būsit? (trumpas tradicinis dialogas apie Lietuvą) O Udinėj kaip patinka?

- Patinka patinka! (biškį išsiplėčiau paskui, kol dėstytoja negrįžo prie egzamino temų)

- Gal turit išsirenkus kuri tema jums įdomesnė, apie kurią pakalbėt norit?

- A… nežinau (durnė. Nu bet visų vienodai panašiai nemokėjau!)

- Na, kadangi mano knyga daug lengvesnė už tą kitą (?! na, jei aš parašyčiau vadovėlį, tai jis man gal irgi atrodytų lengvesnis nei kokia kita knyga, bet COME ON. Vieną skaičiau savaitę, kitą – dieną. Po to sakinio jau jaučiau bėdą...), tai papasakokit iš jos apie indizi visivi di profondita'...

Toliau sekė neįdomus pseudomoksliškas dialogas, su visokiais mano "nepamenu, kaip ten vadinasi tas terminas" ir pan.

- Klausykit, čia ne tik dėl kalbos... Negaliu jums rašyti daugiau nei 27 (iš 30. OMG!)

- Taip taip, žinoma, - supratingai palinksiu galvą ir išėjus iš dėstytojos auditorijos būčiau gal beveik pradėjus šokinėt, bet dėstytoja išėjo iš paskos gert kavos.

Svarbiausia yra pradėti mokytis. Tada, žinoma, dar svarbu pratęsti ir pabaigti.

2010-07-13T16:07:00.000+02:00

Mano rytai pilni beprasmiško šurmulio: miegu iki vienuolikos, atsikėlus, žinoma, visų pirma išsiverdu caffelatte ir mirkau į ją sausainius, pasidėjus priešais kompą su visokiais facebookais. Vis dar nesuprantu, kaip italams pusryčiams užtenka sausainių. Na, bet po pusės pakelio jau ir aš daugmaž soti. O valgyti ką nors nesaldaus pusryčiams Italijoj kažkaip nepatogu. Jau ir taip: kaip tu gali vienu metu varoti granitą ir cappuccino? Kaip kaip, tuoj aš jums surašysiu sąrašėlį, kaip jūs galit valgyt tą ir aną, daryti šitą ir kitą.

Tada reikia prisiversti kaip nors galų gale atsiversti fiziką su biologijos priemaišom, kuri tik vadinasi gražiai - meno psichologija. Biologija dar dar, tik reikia iškalti akies sandarą itališkai, smegenų zonas ir išsiaiškinti, kas, po velnių, yra tos gangliarinės ląstelės. Bet fizika... (nu dar dėkuidie, kad ne chemija!) gal kas nors, sakau, galėtų man paaiškinti, kas yra, pavyzdžiui, skaidris? Aš jau nekalbu apie tai, kiek žodynų ir google puslapių turiu atsiversti, kol surandu, kaip maždaug visa tai turėtų skambėti lietuviškai. Och tu velnias, negi tiksliųjų mokslų mokytojos, aiškinusios, mokykis mokykis, vaikeli, gyvenime pravers, iš tiesų buvo teisios? Egzas už dviejų dienų, dėstytoja tokia gerokai kirvoka ir kažką kalbėjo apie studentus, perlaikinėjančius trečią kartą, Erasmus studentė aš šitoj disciplinoj viena, ir visai nepanašu, kad kas nors man ta proga padarys nuolaidų, iš dviejų knygų nebaigiau skaityt net pirmos, ir man beveik kyla noras grįžti laikyti šito egzo rugsėjį.

O pasiguodus juk ateina įkvėpimas mokytis, ar ne? Na ir kas, kad už lango +37, liepos vidurys ir paskutinės dienos Italijoj.

Marano Lagunare

2010-07-12T16:18:00.000+02:00

Šito miestelio pavadinimą žinojau dar prieš atvykdama į Udinę, nes čia gyvena pirmasis mano pažinotas (kad ir netiesiogiai - ačiū, Laura:) žmogus iš šių vietovių. Giulia pusmetį su Erasmus studijavo Vilniuj (tik tuomet prasilenkėm) - dabar susikeitėm vietom. Udinės universitete kartu lankėm šiuolaikinės italų lingvistikos kursą, eidavom gurkšnoti macchiato, šnekėjom apie Udinę ir Vilnių (net ir po poros metų neužmirštamas lietuviškas frazes kaip kava su pienu, kepta duona, kita stotelė, cepelinus ir šaltibarščius, lietuvišką žiemą ir lengvai įsimylimą Vilniaus senamiestį), o prieš išvažiuodama aš galiausiai aplankiau Lagūninį Marano.

Marano Lagunare - miestelis prie Adrijos jūros, įsitaisęs ant Marano lagūnos krašto, kuriame gyvena du tūkstančiai žmonių, ir visi vieni kitus pažįsta visiškai in literal way. Kai vaikščiojom su vietiniais Giulia ir Valentino Marano senamiesčio, kurį gali apeiti per penkias minutes, gatvelėm, tai jie sveikinosi su dviem sutiktais žmonėm iš trijų. Nors visur aplinkui vietiniai kalba friulano, kuris yra ne šiaip sau italų kalbos dialektas, bet kartu su sardo laikomas atskiromis kalbomis ir saugomas valstybės (pavyzdžiui, Friuli regione visi vietovardžiai surašyti dviem kalbomis.) Tai štai, o maranesi, tuo tarpu, sau ramiai šneka veneto dialektu. Tai tik paskui man paaiškėjo, kodėl kartais besiklausydama Giulios su Valentinu nė velnio nesuprantu. Nors, po trijų perskaitytų Carlo Goldoni komedijų in veneto, kai jiedu kartais užsimiršę venecijietiškai prabildavo ir į mane - būdavo, kad suprasdavau to net nepastebėdama.

Marano - Aquileia'os, vieno svarbiausių Romos imperijos centrų - dabar mažučio, bet pilno romaninių liekanų, miestelio netoliese - duktė, - rašo lankstinukas. Beje, itališkai visi miestai moteriškos giminės. Labai keista, vis dar ketinu tai apmąstyti, kadangi apskritai mėgstu mąstyti apie miestus, ir pasidaryti kokias nors išvadėlės. Vėliau - svarbus Venecijos respublikos taškas. Čia, kaip beveik visam Friuli Venezia Giulia regione, nuo sienų riaumoja reljefiniai liūtai - vieniši Venecijos klestėjimo laikų liudininkai. Kaip sakoma veneto dialektu: "Se Venesia no la fussi, Maran saria Venesia" (ital. Se non ci fosse Venezia, Marano sarebbe Venezia. - Jei Venecijos nebūtų, Marano būtų Venecija.)

Marano Lagunare, kaip gražiai skamba tavo pavadinimas, kokia skani čia kepta žuvis, kokie traškūs kalmarai, kaip gaivinančiai gerkle teliuskuoja spritzas, ir nors karšta iki beprotybės, bet iki beprotybės žydi oleandrai, barca slysta vandens paviršium, kerta lagūną, stulpeliais sužymėtu keliu - už stulpelių seklumos, už seklumų žvejų nameliai, saulė spigina viršugalvius ir raudonai spalvina pečius, tolsta Marano, artėja daugiaaukščiai Lignano viešbučiai, blizga vandens paviršius, blizga kurorto vitrinos (kam kokią tašelę už tūkstantį šešis šimtus, o kam vazelę už septynis tūkstančius eurų?), blizga prakaito lašeliai ant tūkstančių paplūdimy išsitiesusių kūnų, keliasdešimt jų įbridę į vandenį mosikuoja rankomis - vandens aerobika ar kaip ten vadinasi, laša greičiau tirpstantys nei liežuvį pasiekiantys ledai, ir truputį skauda širdį - visiškai in literal way - truputį per greit plaka, bet et, koks skirtumas, tarkim, tai tik nuvalkiotos meninės priemonės, tarkim, skauda širdį, nes liko savaitė, tarkim čia tik ilgesys virpina skilvelius ir priverčia greičiau susitraukinėti širdies raumenis - kad išnešiotų jį ir atsikratytų. Šitokie įprasti tapo mažyčiai itališki miesteliai, kad neberaginama net nesitraukiu fotoaparato. Vėl rąžau penkis pojūčius - už savaitės lėktuvas lyg didelis simbolinis paukštis išsineš mane į Vilnių - už savaitės nuvažiuoti į Marano nebebus tas pats, kas nuvažiuoti į Trakus. Už kelių savaičių mėnesių metų ilgėsiuosi šitų dienų kaip ilgimasi kažko sunkiai nusakomo, tolimo, mylėto, nebesugrįšiančio. Bet kol kas - viskas įprasta, paprasta ir tik truputį truputį dilgčioja kairėj.

ne(į)vykęs pasakojimas apie dvi miestelių šventes

2010-07-06T16:40:00.001+02:00

Galvojau parašyti apie sagras ir kitokias Italijos miestelių šventes, bet tada pamačiau, kad kolegė apie tai jau parašė, išsamiai ir įdomiai, o aš pati išsamiai ir įdomiai rašyti tingiu, tai ir nerašysiu.

Karščiai audros, audros karščiai, apsnūdusios dienos, iš tirštos tamsos, kurią beveik gali pačiupinėti, išnyrantys kelio ženklai. San Daniele - lenkiasi ženklas, lenkiasi Šventas Danielius, užsukite. Sveiki atvykę į prosciutto kraštą. Kumpio kraštas lyg kumpa nosis (o tradicinis didžiulis kumpis jums ar ne panašus į kumpą nosį?) - kalvotas, kyla į kalvą. Pakeliui sustabdo kažkoks žmogus - pasirašykit prieš atominių jėgainių statymą. Pasirašykit prieš tą, už aną - šioje šalyje tavęs nuolatos prašo autografo. Prekystaliai nukrauti kumpiais, sūriais, šviežiais arbūzais, supjaustytais į plastikinius puodelius, kaštonais, migdolais, alaus kranais ir vyno statinėmis. Minia vilnija viduramžiškomis gatvėmis ten, kur kumpa nosis ir kumpio kvapas veda. Maistas maistas gėrimai plyšaujančios kolonėlės tuščia tara plastikiniai maišai. Ir priešingai, nei nuteikia ką tik užrašytos eilutės, visa tai gražu, paprasta, neįprasta, lengva. Festa di San Daniele. Jausmas, kad esi kažkur toli, kažkur, kur būti tau nepriklauso. Noriu plėsti įgimtos geografijos ribas, noriu plėsti bet kokias ribas, ypač tas nežymimas žemėlapiuose. Bet nenoriu tiesiog perkelti savo erdvės kontūrų iš vienų koordinačių į kitas ir prijukti prie jų, persiprogramuoti auto emigrantės režimą, nors tu ką, kaip nenoriu. Būti įpiešta į šablonus, apibrėžta ir nupasakojama. Gal dėl to negaliu rašyti ir standartinių tekstų apie keliones, apie svetimos šalies įdomybes, jei pradedu, apima beprasmybės jausmas ir metu neįpusėjus taip norisi papasakoti bet taip nėra kaip rašymas yra mazochistinis malonumas---

---malonumai šitoj šaly kartais visko tiek daug kartais jaučiuos lyg kūnas imtų viršų lyg visus paviršius godžiai čiupinėtų atbukę pojūčių čiuptuvėliai. Maistas maistas gėrimai karštis saulė jūra. Kalbėti apie maistą maistą gėrimus saulę jūrą. Kalbėti paviršius, kalbėti šablonais. ---

Karščiai audros, audros karščiai, apsnūdusios dienos, iš tirštos tamsos, kurią beveik gali pačiupinėti, išnyrantys kelio ženklai. Castello di Vilalta - dešinėn - mosteli rodyklė. Po pilį lyg smurfai šmurkščioja žmonės drobiniais apsiaustais. Pūstakelniai kepurėti vyrai, viduramžių damos. Štai čia kala geležį, o ten išdirba odą. Štai moliniai sidro ir alaus ąsočiai, o štai mergaitė šoka pilvo šokį. Durys užrakintos, bet pily dega šviesos. Lauke liepsnoja žvakės, kažkur ten, kur tiršta tamsa apsivijusi horizontą, blyksteli miestelių vaškas. Skamba dūdmaišiai - rąžau savo atbukusius penkis pojūčius - štai stovėk dabar ir gėrėkis, po velnių. Kažkokia sinestezija, blemba, Anykščių šilelis. O šeštas pojūtis turbūt miglotai būtų apibrėžiamas kaip kultūra. Poezija religija egzistencinis nerimas. Šeštas pojūtis šiandien ima viršų.

O buvo visai ne taip, kaip parašiau. Buvo gražu ir ramu. Teksto suvokimo užduotis: kiek laikų įžvelgiate šiame rašinyje? Galimas atsakymo variantas: įvykusio veiksmo laikas ir pasakotojo, kalbančio iš laiko distancijos, laikas. O kiek pasakotojų įžvelgiate šiame tekste?.. Pažadu pasistengsti daugiau nekalbėti taip, kad tik pati suprasčiau. Čia tik nes kelios valandos miego ir sapnuoti crepuscolari eilėraščiai. Būtent taip ir sapnavau, kartais prasimerkdama ir versdamasi nuo šono ant šono, - juodas raides, šriftą, skyrybos ženklus ir tarpus tarp strofų.

truputis prieblandos

2010-07-04T21:06:00.001+02:00

Sėdžiu prieblandoj (už lango koks plius milijonas, bent trimketuri, spigina saulė, tad visi italai užsitraukia langines-žaliuzes) ir skaitau apie crepuscolarismo, tokį poetų sambūrį, kuris verstųsi maždaug kaip prieblandizmas.(Kam liepos 6-tą šventė, o kam egzaminas.) Gryni gotai tie crepuscolari, kapinės, ligoninės, liūdni parkeliai, aš toks jaunas ir, ak, mirštu, labai gražu. Fone skamba Cave'as (kai žiūrėjau "Wings of Desire", tai labai, labai užsimaniau į tą koncertą). Vienoj alternatyvioj Udinės specializuotų knygų, greičiau albumų, parduotuvėj buvau užtikus skelbimėlį apie New Wave koncertą, bet paskui taip ir pražiopsojau, kas ten kur buvo. Gal ir gerai, dabar vaizduotėj galiu susikurti ką tik noriu, pavyzdžiui, panašiai kaip iš "Wings of Desire", bet kas per filmas, eina sau.

Kažkada, rodos, jau minėjau, kaip mane žavi italų knygų kultūra ir rinka. Tai dar labai žavi jų žurnalų rinka. Bent keturi leidiniai gotams, po kelis visokiems džiazistams, metalistams ir kitiems muzikuotojams (su Tom Waits cd, pavyzdžiui), žurnalai pavadinimais Poezija, Baletas ir t.t., kur turbūt aišku, apie ką rašoma. Popierius mano lagamine svers daugiausiai.

Grįžtant prie crepuscolari, tai įdomiausia juos skaityt prie jūros (jau, atrodė, nebėra ką nusvilti, viskas maždaug cappuccino spalvos, bet vis tiek nusvilau, šlaunis, blemba), kol kas karščiausią sezono savaitgalį, po skėteliu, kai jau neištveriamai karšta, nueinant pasėdėt į vandenį. Tada žiūri į visus šitus krykštaujančius, kūną lepinančius žmones, susispaudusios siauroj paplūdimio juostelėj, ir - o jie, ar dažnai pagalvoja? Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai. (A.M.) Ir dar tie, kur brangūs, labiausiai. Brrr, šitaip karšta, o kūnu perbrenda šiurpas. Kaip kartais pabudus naktimis.

Guidare come un pazzo a fari spenti nella notte per vedere se poi e' tanto difficile morire. Lucio Battisti, toks dainininkas.

Vairuoti kaip išprotėjus išjungtom šviesom naktį, kad pamatytum, ar tikrai taip sunku mirti.

"You say we look the same like everybody else / Maybe that’s 'cos we like to keep ourselves to ourselves"*

2010-07-03T19:01:00.005+02:00

Nežmoniškam karščiui apspitus kambarius, pro pravirus langus naktimis kartais čia, Via Codroipo, girdžiu, kaip netoliese dunda traukiniai. Kelias sekundes jaučiuosi esanti Kauno pakrašty, Pabradės gatvėj, močiutės sodyboj, kur praleidau daugybę vaikystės vasarų ir kuri įrašyta į mano sąmonę lyg muzikinės plokštelės grioveliuose, skamba ir skamba galvoj, ypač sapnuose.

Kaip žinia, dimensijos sapnuose išsikreipia, o Vilnius-Kaunas mano sapnuose – vieni dažniausių maršrutų, kartais įveikiami pėsti, kartais per dešimt minučių, kartais dviračiu, šiąnakt, pavyzdžiui, Udinė pavirto Kaunu. Ir kam visi tie skrydžiai ir bagažai, dėl kurių, matomai, nervinuosi, nes paskutiniu metu beveik kasnakt sapnuoju, taigi tik šimtas kilometrų, staiga susimąstau sapne, galėtų tėtis su mašina viską pervežt. Mano sapno tėtis irgi susimąsto ir maždaug pritaria.

Tiesą sakant, vis dėlto, kaip ten bebūtų, ilgiuosi Vilniaus. I don‘t want to talk to you. And you don‘t want to talk to me. So I'll shut my eyes and think of England (Angliją išbraukiam, įrašom Vilnių). Per dvidešimt dvejus šitaip gerai į atmintį įsirašė jo gatvės, aikštės, pastatai, žmonės, kad beveik net nereikia grįžti. Kartais, kai negaliu užmigti, vaikštau jo gatvėmis, kartais sugalvoju užsukti į tas, kuriose seniai nebuvau, kartais prisėdu kasdien lankytose. Netikiu, kad Vilnius bus tas pats, kai grįšiu. Netikiu, kad bus kitoks.

Pavasario gatvė atminty išlikus taip puikiai, kad galėčiau nupiešti kiekvieną jos užkaborį, kampą ar namą, jei tik, žinoma, mokėčiau piešti. (Prie vieno medinių senoviškų namų mūsų gatvėj kiekvieną pavasarį susėda čiurlionkės dailioškės moksleiviai. Kasmet pro juos praeinu, kasmet kažkas virpteli, tik nemoku išsakyti. Dailūs tie jaunuoliai ir jų eskizai. Beje, pirmoj klasėj pati ten mokiausi, tik ne paišyt, bet anyway, nieko iš to neišėjo.) Pamenu paskutines dienas Vilniuj, pilnas nerimo, nežinomybės baimės, kai norėjau sugerti į save kiekvieną namų detalę. Dabar tą patį darau su Udine. Ypač kai einam pro Piazza della Liberta‘, kuri puikuojasi didžiojoje daly Udinės atvirukų. Kai vėl ir vėl (vis dar) minu Codroipo gatvės grindinį. Kai gurkšnojam spritz aperol Piazza di San Giacomo, kuri taip pat vadinasi Piazza Matteotti, koks chaosėlis, kol supratau, kad tai vienas ir tas pats. Kur rytais turgelis, dienom kava ir vedžiojami šuniukai, naktim vynas, draugai, mylimieji. Ir tikiu, kad atstumas tėra atstumas, kažkokia materiali susigalvota kategorija. Kad tikrąjį atstumą susikuriam patys. Lėktuvo bilietai tėra lėktuvo bilietai, o tam, kad jiems užsidirbtum, tereikia suplauti turbūt tik keliolika tūkstančių lėkščių.

* Milburn "Sinking Ships"

Udinės sekmadieniai

2010-06-27T16:07:00.000+02:00

Kažkada skųsdavausi, kokie bjaurūs yra sekmadieniai, turbūt nemėgstamiausia mano savaitės diena. Tik ne čia.

Čia pažadina visą koncertą sudilinduojantys bažnyčių varpai. Truputis po dešimt. Nieko nepadarysi, reikia keltis ir eit mirkyt sausainių į cappuccino. Dar gali pusryčiams keliaut į sicilietišką užeigą netoli Giuseppe Garibaldi aikštės, kur nuo saldumynų tirpsta lentynos, ir ten jau mirkyt briošą į granita siciliana, vartyti laikraščius bei klausytis sicilietiško dialekto.

Miestas garuoja nuo karščio ir tingiai raivosi, išmėtęs kažkur visus savo žmones. Vidurdienis, žingsniuojam į centrą nusipirkti duonos, bet ir šitas prekybos centras jau nebedirba arba gal vasarą sekmadieniais nedirba visai. Užtat dirba Feltrinelli, tai vietoj duonos nusiperkam knygų.

Tuomet, žinoma, reikia prisėsti kokioj kavinukėj išgerti kavos ar kokteilį, galima suvalgyti ledų, bet vakar suvalgėm po puslitrį ir aš prisiekiau nežiūrėti į juos bent savaitę. Toks mažutis, toks mielas miesto ritualas - kasdien išgerti kavos ne namie, perversti ašarotais italų futbolininkų veidais nusėtus laikraščius, stebėti žmones, einančius pro šalį ar sėdinčius prie kitų staliukų. Štai už mūsų elegantiškos pagyvenusios damos geria vyną ir rūko popietinį cigarą, skardžiai skamba jų balsai ir juokas. Čia gali išvažiuoti į erasmus net jei tau penkiasdešimt, o jei tau septyniasdešimt - grakščiai parkuojiesi savo dviratį ir vaikštai susikibus už rankų su savuoju, akyse velniukai. Kartais pasijuntu pasenus - pažymėta nelaisvės ženklu, lyg randus nešiojuosi savyje visos tautos istoriją. Man niekada nebūna viskas taip paprasta, jei gerai, tai, matyt, kažko nepastebėjau arba tuoj ims ir pasibaigs. Džiaugsmas turi būti sunkiai uždirbtas ir nusipelnytas, o kančia yra vertybė - įšnabždėjus mums į pasąmonę krikščioniškoji tradicija. Bet, ką prisišnabždėjo sau Vakarai? Ir liūdesys ir kančia yra normalios būsenos, kartais daug gražesnės, nei pamanytumėt. O jūs norite tai išraut, įrašyt į ligos istoriją, išpurkšti pesticidais, lyg bakterijas nukenksminti vaistais.

Tačiau šiandien sekmadienis, šiandien nenoriu dar kartą leistis į apsunkinančius pasvarstymus su savimi, šiandien trumpa suknelė glosto mano kojas ir man patinka šitas klimatas vien dėl to, kad kasdien galiu nešioti sukneles.

-O tai ką šiaip žmonės čia veikia sekmadieniais tokiu metu? - klausiu bandydama nuspėti, kur pasislėpė visos miesto dvasios. - Na, per tokį karštį tai arba važiuoja prie jūros, arba į kalnus, arba tiesiog lindi namie, laukia, kol į vakarą atvės. Vakar ir užvakar išbandėm du netolimus kurortus, vienas čystai kaip Palanga, tik be Tiškevičiaus parko, tai dar blogiau, gal greičiau kaip kokia Šventoji, o kitas, būčiau sakius, kaip Nida, tik tiek, kad tūkstančiu kitu metų senesnis. Pasimaudai, pavaikštai po romėnų griuvėsius ir pavalgai šviežios žuvies kokioj nors viduramžiškoj užeigoj.

Užtat sutinkam ilgaplaukį metalistą, "Black Stuff", airiško Udinės pub'o, vienos tų retų vietų, kur gali gauti įvairiausių rūšių alaus ir skamba rock'as, savininką. -Kurgi vaikštai per tokį karštį? - klausi. - Aš tik pavalgyt, dabar vėl į barą. Ir nuplevėsuoja.

O mes parplevėsuojam namo. Aš netgi gaminu pasta carbonara, esu puiki virėja pagal instrukcijas (dabar pabarstyk druskos ir pipirų, pamaišyk), o ir be instrukcijų jau moku pagaminti kokius visus penkis patiekalus. Tiesa, dažniausiai ką nors ruošdama (nes aišku, kad ne sau vienai, man vienai užtenka ir šaldytų picų) nervinuosi ir beveik būtinai nusideginu kokį pirštelį, bet ką jau ten.

Tingi sekmadienio popietė, už lango Alpės, o gražu o gražu, turbūt dar gražiau todėl, kad čia taip garsiai ir greit tiksi laikrodžiai ir kas pusvalandį ne be užuominų suskamba bažnyčių varpai.

„Ahh home, let me go home. Home is wherever I‘m with you“

2010-06-24T19:50:00.001+02:00

Prie visų mano tekstų temų ir žodžių fetišų prisidėjo dar vienas – home. Apmąstyti namus, apmąstyti kalbą – štai išvažiavau, štai distancija, štai sumąstau vienaip, o po mėnesio mąstau jau vėl kitaip. Ir kalba lieka tik kalba, ir namai nebereiškia vien vietos.

Visas desktop‘o ekranas pribertas word‘o failų su nepabaigtais, nepublikuojamais tekstais ir jų užuomazgomis. Traukiniuose po Toscaną padrikai prisikribenau pusę užrašų knygelės. Parašysiu, parašysiu ir apie ją, bet turbūt ne čia. Nes ir draugas R. sakė – brangink savo klaviatūrą.

Muzika yra mano trankviliantai. (Kai visi užknisa, kartais užtenka ausinių.) Muzikos grupės reiškia žmones ir kasdieninės estafetės atkarpas. Seniai jau nesiklausiau ko nors panašaus į Edward Sharpe & The Magnetic Zeros. Ir tas jų smagumas net neužknisa. Ilgaplaukiai apsinešę hipiai visada buvo simpatiški. Jūs, tie, kurie skaitot ir kurie ne, turbūt labai nustebtumėt, jei sužinotumėt kuri grupė, kuris albumas ar daina man kurį iš jūsų reiškia. Gal net pradėtumėt raukytis dėl mano muzikinio skonio. Jau nekalbant, kaip turėtų nustebinti jausmai, susisukę galvoje, pojūčiai, lakstantys kūnu winamp‘o shuffle‘ui bakstelėjus dar vieną senų laikų skambesį. Kiekvienas žmogus – kitas jausmas. Visa emocijų virtinė, susidėliojanti iš kartu praleistų popiečių, tikėtų ir netikėtų susitikimų, tuo metu galvas okupavusių minčių, atsitiktinumų. Una catena di coincidenze ir štai aš čia. Galvoju, ironiška ar ne, kad gražiausią mano gyvenimo nuotykį, trukusį pusę metų, baigs vienų labiausių grupių koncertas. O Vilniaus vaiduokliai jau stumdosi dėl geresnių vietų oro uosto laukiamojoj salėj.

Slovėnija: po vėsias grotas, į uolas įkaltas pilis ir drakonų miestą

2010-06-17T16:39:00.004+02:00

Vis skundžiaus, kad ne, dabar tai jau tikrai per karšta. Gyventi galima tik naktį, ir kur tie Udinės lietūs, kai jų labiausiai reikia? Tai ta proga vėl išvažiavom į Slovėniją. Na, nesakyčiau, kad Slovėnijoj šalčiau, nei Italijoj, nors slavai ir atrodo labiau šiauriečiai nei romanai, bet ten yra tokia Postojnska Jama – dvidešimt keli kilometrai grotų. Traukinukas paneria po kalnu, žemė lieka keturiasdešimt metrų virš mūsų, bėgiai nardo tarp stalaktitų ir stalagmitų. Lauke +32, grotose +8 ir stingsta pirščiukai, nes, aš, aišku, su trumpom rankovėm ir be jokių ten megztukų, kas ims su savim megztuką, kai plius trimdu?! Nieko aš nežinau apie tas grotas, pas mus tokių nėra, o už tris eurus palto tai tikrai nesinuomosiu. (O fotografuot irgi neleido, tai čia tik viena nevykus nuvogta.)

Kai reikia rinktis italų ar anglų kalbą, mane visuomet ištinka dilema. Kad ir kaip nusivils manim kolegos, pasirinkau angliakalbį gidą. Hėlo, hau ar jū ingliš toking grūp? – sako slovėnas gidas (oi, gal reikėjo rinktis italų) ir vedasi mus po stalaktitais stalagmitais pridrabstytus tunelius. Čia The Beauty Caves, kurie taip pavadinti buvo turbūt todėl, kad labai gražūs, čia Rusų tiltas, o čia Spagečių urvai, nes tie stalaktitai labai į spageti panašūs, čia matot Pizos bokštą, kurį italai iš mūsų nusikopijavo, italai apskritai viską kopijuoja... (Hehe, gal ir gerai, kad ne pas italus nuėjom).

Dar ten gyvena tokie padarėliai human fish, kurie nelabai ką bendro turi nei su human, nei su fish, ir kurie yra tokie mažyčiai, kad jų net nesimato. (Gal išvis čia tokių nėra? Apgavikai.)

Tiesa, o parke netoli grotų mus pasitiko, oi, kokia didelė gyvatė (nors Reda sakė, kad čia ne gyvatė, o geltonskruostis žaltys). Pratęsėm dar kalnuose išsivysčiusį diskursą: -Nėra pas mus gyvačių, aš tau sakau! Iš to beviltiškumo, kaip pagrįsti šitą faktą: Vikipedijoj parašyta! Nei kalnų, nei gyvačių nėra. – Pirmas Vikipedijos sakinys apie Lietuvą?..

Už devynių kilometrų nuo grotų į uolą įsprausta beveik pasakų pilis – Predjamski Grad. O pilies langai – lyg ant sienų iškabinti paveikslėliai su nutapytais Šveicariškais peizažais. Niekada nebuvau Šveicarijoj, bet žalios kalvotos pievos su besiganančiom karvutėm ir susibūrusiais raudonstogiais kaimų nameliais man asocijuojasi su Šveicarija. Kadaise būdavo tokios šveicariško šokolado reklamos, gal dėl to.

O tada važiavome namo. Bent aš taip maniau. Važiavom važiavom. Liubliana 64 km. Važiavom toliau. Liubliana 32 km. O, ne taip ir toli, - galvojau. Liubliana 16 km. Ne nu, tikrai galėtume užsukti, kad jau taip pakeliui. Dar po kokių dešimt minučių supratau, kad šiaip tai nelabai pakeliui, tiesiog mane ėmė ir atsivežė į Liublianą.

O Liublianoj mus pasitiko ant tilto sutūpę drakonai. Nu blyn, - galvoju- drakonai! Čia tau ne kokios Žaliojo tilto skulptūros. Miesto simbolis – drakonas. Dievaži, kaip gražu!

Liubliana taip ir atrodo – turi savy kažką pasakiško, mitologiško. Vidury miesto, ant kur kas didesnės nei Gedimino kalnas (iš to „kalno“ draugai užsieniečiai vis šaipos) kalvos, stypso pilaitė. Dangaus fone fechtuojasi senamiesčio bokštai, miestą girdo Liublianicos upė, kurios paviršium lyg vandens čiuožikai slysta mažutėliai laiveliai. Šeštadienio vakaras, miestas slovėniškai bruzda. Vietoj suvenyrų už eurą nusiperku Vonnegutą, angliškai. Pagrindinėje aikštėje – tuntai kėdžių, dauguma užimtos, turėtų prasidėti kažkoks renginys. Klausiame: kada? –Devintą, - atsako dvi merginos. Ir: - Tikrai verta pasilikt, - prideda. Į sceną užlipęs pagyvenęs vyriškis slovėniškai skaito poeziją. Po to suskamba muzika, scenoje įsižiebia pilį vaizduojančios dekoracijos ir įskrenda būrelis balerinų. Grakščiai ir lengvai lyg gėlė skleidžiasi baleto spektaklis, bet jau temsta ir mums laikas važiuoti. Pakeliui link mašinos girdime baruose ūžiant futbolą. Gana tyliai, nes Slovėnija žais tik rytoj. Tamsoje atsisveikindami sparnais pamojuoja drakonai.

Udinės kronikos

2010-06-09T17:05:00.001+02:00

"I sometimes get this strange and sort of uncontrollable urge to want to go home."
Georg Hólm, member of the band Sigur Rós

-Taigi... kodėl Reitz įvardino „Heimat“ kronika? – klausia dėstytojo asistentas per kino kritikos ir istorijos egzaminą.

Flashforward

Po vidurnakčio, tuščiose Udinės gatvėse trumpom suknelėm plevėsuoja trys gražiausios šito miesto mergaitės, užsienietės, sako „šuo“ ir krenta iš juoko. Are you šuo/sure? Įsipainiojus nesustabdomam juoke pajuntu, kad gera gyventi, kad nieko daugiau nereikia. Trumpas flashbackas: savaitė, gal pora prieš mano išvykimą, po knygos pristatymo, sėdim Suokalby su trim kitom žaviom mergaitėm ir labai labai juokiamės. Pajuntu tą patį. Nesustabdomas juokas sustabdo laiką. Juokas, kai vieni kitus suprantam betapiškiausiai, nepaisant kalbų barjerų, kuris čia dažnai ir gimsta iš kalbinių nesusipratimų, kuris suvienija nepaisant amžiaus, tautybės, skirtumų, kategoriškai nesutampančių požiūrių, amplitudėmis besidriekiančių jausmų gamų vieni kitiems.

Flashback

Išeiname iš buto. Kaimynė butu žemiau, elegantiška senutė, žiūri į mus, šypsosi ir sako, kad esame gražiausias dalykas šiame name, kitiems belieka pasislėpti. Mes tik nepatoginamės, dėkojame, plevėsuojame suknelėm ir blakstienom. Einame vakarieniauti.

Grįžtame, belgas visas labai stipriai apkabina. Atsisveikinam. It was a great time here together.

Flashback

Pirmas vakaras, aš, įsvirduliuojanti su nepakeliamais lagaminais, prie stalo vokietės, lazanija ir belgas su nemirtingais, taip ir neišsekusiais bajeriais, po valandos atsikraustančios čekės. Antras vakaras – visi einame į barą. Belgas kalbina Elišką. Matėsi, kad ji iš pat pradžių jam krito į akį. Bet kas galėjo žinoti, kaip ten susiklostys. Už poros savaičių belgas kraustosi į Prahą.

Flashforward

Po egzamino, vidurdienis, mieste karšta kaip pekloj, sėdžiu San Giacomo, savo mylimiausioj šio miesto aikštėj, šalia šurmuliuoja turgelis, raumeningi vyrai kapoja tarp ledukų panardintą žuvį, mano rankose gelato, kurie tirpsta greičiau, nei liežuvis juos paliečia, rašau atvirlaiškį. Mintyse daug flashbackų, kaip skirtingiausiom progom sėdėdavau čia keturis mėnesius. Vakarai baruose, išsidėliojusiuose staliukus į aikštę, su Erasmus, butokais, trumpam aplankiusiais tėvais, cappuccino po paskaitų su drauge austre, kaip sėdėdavau ant fontano atbrailos (šitoje aikštėje nėra suoliukų) lygiai taip pat, kaip šiandien, žiemą, pavasarį, dabar, nežymiai keitėsi metų laikai ir kraštovaizdis, orai, paros laikas ir būsenos, laiškuose dėliojami žodžiai ir adresatai, pro šalį einantys žmonės, nepažįstami, dar nepažinti, nepažinosimi.

Tąsyk šiek tiek lietinga piazza San Giacomo

Rytas. Tuščias butas, ant svetainės stalo labai vienišai guli belgo palikti raktai. Stoviu balkone, stebiu beveik nučiupinėtą via Codroipo, rūkau, nors prieš kokius du mėnesius vėl mečiau, kone fiziškai dursto ilgesys, panašus į ilgesį Vilniaus, kurį išgyvenau baltą, nesibaigiančią Vilniaus žiemą. Dilgčioja susikurta antra heimat.

Paskutinė vakarienė

2010-06-06T14:55:00.002+02:00

Kadangi belgas netrukus išvažiuoja (žinau, žinau! Aš irgi verksiu kruvinom ašarom jį išlydėdama), tai penktadienį įvyko paskutinė vakarienė. Vakarienė, aišku, kaip visada virto festa, bet bent policininkai šįsyk nesivargino mūsų aplankyti ir raštelių iš kaimynų, ryte, rodos neradome.

Viskas prasidėjo nuo aperityvų (ir kur aš grįžus rasiu spritz aperol, kur?!), kuriuos supilstė spritzmaster belgas, balionų, su visokiais užrašais, ir nuotraukų. O nusifotografuoti kartu buvo nuspręsta visuose kambariuose, įskaitant virtuvę, koridorių, du balkonus ir du vonios kambarius. Tai kas su kavinukais rankose, kas su samčiais, kas su batais prieškambary, skalbiniais, vonios reikmenimis ir dar belekuo rankose. O prieš tai buvo fotkintasi su lietuviška atributika, kurią man atvežė tėvai, o aš įteikiau butokams (belgas visą vakarą pravaikščiojo su Vilniaus medaliu ant kaklo). Dabar ant vieno šaldytuvo kabo užrašas „į sveikatą“ prisegtas Trakų pilim. O kitam, kurį aš vadinu alkoholio šaldytuvu, vis dar daug butelių vyno, nesibaigiančio čekiško ir belgiško alaus bei kitokių gėrybių.

Paskui buvo čekės vakarienė, kaip visuomet neįmanomai daug maisto („aš jau ir taip pasiaukojau ir suvalgiau šitą gabaliuką, dabar tavo eilė!“), eksplodovat, paskui buvo vynas ir galiausiai buvo lietuviškas midus. Skanus koks, reikės gal ir grįžus į Lietuvą retkarčiais jo išgert.

O paskui paskui, paskui pabudau, butokai jau buvo išvažiavę į Liublianą, pusė buto išrašinėta „į sveikątą“, sproginėja balionai, o aš sėdžiu su krūvom itališkų lapų apie naratyvo teoriją, kuriems įveikti turiu šį gražų savaitgalį, klausau Beirut, gurkšnoju baltą vyną, užkąsdama vakarykščia vakariene ir sakau, kad tuoj tuoj jau tikrai mokysiuos.

Kaip mūsų buto moksliukei, kuri net ir iš Durno egzamino kažkaip gavo 28, visi man sako, kad viskas bus gerai ir su kinu. O man tai kas – vynas, balionai ir geri filmai, transformavęsi į realybę.

Piran, Piran

2010-06-03T17:32:00.000+02:00

Italijos respublikos dieną švenčiau Slovėnijoj. O Slovėnijoj tai ką, beveik taip pat, kaip Italijoj, tik itališkai čia kalba ne kiekvienas, bet kas antras. Čia restoranas vadinasi restavracija, nuo miesto sienų retkarčiais itališkai suriaumoja Venecijos liūtai, čia rankos rankose, slepiamoji daugiskaita – nauja mano susikurta gramatinė kategorija, italai neturi žodžio braidyti, o vanduo birželio pirmą visai kaip Baltijoj kokį rugpjūtį, sykį išsimaudau, kad užsidėčiau pliusiuką, paskui empiriškai paneigiu visas prieš tai išsprūdusias kalbas: mes iš šiaurės, mes įpratę, mums norma ne tai, kas jums norma. Baltijoj tai iš bėdos įlįstum, o čia gi Italija, tfu, Slovėnija, beveik nėra žmonių, o ir tie nesimaudo. Čia mane išvadina užsislaptinusia siciliana, nes vakare plius dvidešimt, šalia italas trumpom rankovėm, o aš visa sustirus, užsisagsčius megztinį ir įsisupus į skarą. -Na na, gali nebesislėpt ir prabilt savo sicilietišku dialektu. Che dici, braidiamo?

Ak, Piran, Piran, lyg delnas atkištas jūrai, sulektais tavo pirštais kopiam į kalną, stačiais laiptais – į pilaitės viršūnę. O toliau jau nebėra kur, nebent į dangų, bet kad čia ir taip rojus, apačioje jūra, skalaujanti įvairiaspalviais nameliais ir siaurutėm gatvelėm apaugusius tavo nagus, horizonte įbrėžtas blykčioja Triestas, jūros paviršių glamonėja laivai, saulėlydis. Dolce compagnia, saldu saldu, lyg medaus lyžtelėjus.

Ak, Piran, Piran, pasitiesęs adzūrinį jūros kilimą deginiesi, bet įdegam tik mes. Ką tik iš jūros ištraukta kepta žuvis, traškūs kalmarai, vynas vakarienei, amarenos štrudelis ir cappuccino pusryčiams. Šitaip gera, kad norisi įsignybti.

Mi sento piu‘ bella quando sto con te. Ir išvis – Baustelle. Ant stalo bilietai liepos 17-ai į jų ir White Lies koncertą. Ausyse praskambėję pusę du tūkstančiai devintų vasario ir visą kovą. Gimtadienis, sniegas, kelias nuo stoties pėsti trečią ryto, šalti rytai pakeliui į universitetą, užtemimai užtemimai, naktys, ausinės. Netyčia atrastas Baltas melas, liūdnosios Baustelle dainos. O dabar – tai, ką kadaise jau citavau, bet nė velnio neišmaniau, kaip iš tiesų atrodo – l‘unica cosa che so e‘ la bellezza del mondo. O dabar – beveik pavaizdžiui išsipildę mano sapnai, netgi tas, po kurio italų kalbą šalia lietuvių filologijos stojimų lape rašiau didesnėmis raidėmis.

Udinės naktys

2010-05-28T13:25:00.001+02:00

Koks gražus šitas miestas naktį, kai grįžtu namo tuščiomis gatvėmis ar dar tuštesniais šaligatviais. Beveik visuomet po vidurnakčio, moliūgo karieta vėl atvirtus į dviratį.

Atsikratęs žmonių, miestas atgyja. Į juodos nakties kavos puodelį sumirkusios sidabrinės žvaigždės ir mėnulis.

Kaip tirštai kvepia šitas miestas, beveik galėtum čia vaikščioti užsimerkus, nosies vedama. Ypač naktį, kai šalia nesimaišo žmonių kvapai. Suvešlėja miesto augmenija, gatvėmis išsivynioja vijokliai, po mašinų nakčiai apleistą Primo Maggio aikštę krypuoja antys, garsiau sušniokščia kanalo kaskados.

Naktį, miegant žmonėms, miestas siaučia. Kasvakar kalnų sniegas nusileidžia žemyn ir lyg pienas pabaltina naktį. Kasnakt lyg šikšnosparniai išsiskleidžia visi miesto pumpurai.

Gegužę visi miestai išsikrausto iš proto. Rujoja. Dvelkia muskusu. Mylisi.

itališkos sesijos trupinukai

2010-05-26T16:56:00.000+02:00

2010-05-25

(Prieš egzaminus reikia tradiciškai pasiguosti į blog‘ą. Ir šiaip pademonstruoti, kad aš gi čia atvažiavau mokytis. Retkarčiais.)

Nesimokau egzui, o skaitau Bukowski, kurį gavau dovanų. Vienam puslapy angliškai, kitam itališkai. Bukowskis Bukowskis Bukowskis. (Čia apskritai jie turi tiek ir visokių knygų, kad kartais norėtųsi likti vien dėl jų. O ir leidimo kultūra daug labiau išpuoselėta, taip ir noris visas sučiupinėti ir pasidėti į lentyną.)

Didžiausias malonumas besimokant ir dar itališkai – daryti pertraukas.

Iš vienos pusės – pamišę Erasmus nerd‘ai, paskutinę dieną prieš egzaminą pradėję panikuot, kad mat tik perskaitė, bet nesusikonspektavo ir neišmoko kažkokios dėstytojos rekomenduotos (ir parašytos) knygos, iš kitos – atsipūtę butokai. Kurie mane vakarą prieš vakarą prieš egzaminą išsitempė į barą, nes belgas ha laureato (t.y. baigė universitetą. Aha, Italijoj. Nežinau, kas ten pas juos per sistema.), o egzamino išvakarėse gundė vynu ir vakariene, sakė, kad gi nereikia man visko mokėt, reikia pailsėti, žuvis ir ypač vynas sveika smegenis, ir kitaip ūžė galvą. O mane kaip ir kiekvieno egzamino išvakarėse apėmė jausmai reikėjo anksčiau pradėt, nieko aš nemoooku. O dar itališkai, viskas itališkai!

2010-05-26

Durnas egzas. Durnas durnas egzas. Du (iš bėdos trys) klausimai iš programos ir dar du grybai. Viena italė pažiūrėjo pora minučių į klausimus ir grąžino lapą dėstytojai. Sako, ateisiu liepą, nežinau nė vieno. Tai tada labai apsidžiaugiau, kad vieną tai tikrai žinau.

"There‘s no such thing as autobiography there‘s only art and lies."*

2010-05-24T15:05:00.001+02:00

Tiek daug istorijų lieka neužrašytos, nepublikuojamos, retkarčiais lakoniškai paminimos laiškuose . Tiek daug priežasčių raityti čia tik paviršius.

*Jeanette Winterson

Aš gi ne Winterson, o ir šitas blog'as nebando taikytis į literatūrą. Nors mielai sušnabždėčiau, suoščiau kai kuriems konkretiems skaitytojams viską į ausų geldeles.

turbūt kada nors skaitysiu šitai ir žliumbsiu, kaip buvo gražu

2010-05-20T13:50:00.000+02:00

Jei jau Italijoj ruoši vakarienę, o į svečius užsuks ir italas, tai aišku reikia pripirkt tiek, kad du maišai nepavežamai tabaluotų ant dviračio rankenų, o paskui pusė jų turinio liktų šaldytuve. Atsižvelgiant į mano sąskaitos turinį, kuris paskutine Erasmus stipendijos dalimi pasipildys tik Lietuvoje, tai taip, Ramune, labaaaai puiki mintis.

Bet man tai kas - vėjai, kalnai, saulė, Italija, kuri vėl dvelkia ta įsimylima Italija iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas toks gražus, kad beveik net mirti nebeatrodo baisu.

O vakar po miestą slankiojo gaujos metalistų su AC/DC maikėm ir fotikais - tik ir pleškino prieš koncertą visą Udinės paveldą. Pasijutau kažkokia vietinė. Ypač, kai tabecherijos darbuotoja man perkant atvirukus kažką pasiguodė apie šitą amžinai tabako išalkusią šiandienos fauną. Nors kai nusipirkau pakraunamus elementus su trumpu lietuvišku užrašu smulkiom raidelėm ant nugarėlės, keistas jausmas apėmė. Geras jausmas. Ta proga net susiradau knygyne ir praverčiau itališkas turistines knygeles apie Baltijos šalis. Visose parduotuvėse, pradedant knygynu, baigiant daržovių skambėjo visokie "Highway to Hell". Net ir mums vakarieniaujant vėjas pro atdarus langus iš tolimojo didžiulio stadiono atpūsdavo koncerto garsus.

Kiekviena diena čia kaip nuotykis. Kiekviena diena čia eilėraštis.

Niekad nebesakyk, kad mylėsi tik vieną. Net jeigu tai tik miestas.

festeggiamo

2010-05-19T13:17:00.000+02:00

Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Italijos festų: jei Lietuvoje svarbiausia, kad nepritrūktų alkoholio, tai čia – kad ginkdie nebūtų per mažai maisto. Jau geriau kelis kartus per daug.

Spėkit, kas šiandien pasikvietė Svečių. Jei ant trečio patiekalo vėl užsuks policija, tai turint omeny, kad mes dabar Italijoj gyvename kaip ir nebelabai legaliai (nes niekaip nenueinam kažkur, kur reikia sumokėti 30 eurų už popieriuką, kurį turi gauti, jei apsistoji čia ilgiau nei trims mėnesiams), tai... Trečiam patiekalui reikėtų paruošti ką nors tikrai ypatingo. Prie puodų, Ramune.

Taip, man irgi sesija, bet aš mokysiuos nuo rytoj, kaip sakiau vakar, užvakar ir užužvakar. O dėl to pirmo pažymio, kur tiek prisiparinau, tai paaiškėjo, kad dėstytojas, pavarde beveik "pilkas", sumaišė skaičiukus - iš tiesų yours truly gavo 27! Nors šiandien grįžęs belgas man teigė, kad ir 22 yra labai neblogas pažymys. Yeah, I know, but I am a bit nerd...