Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais)

Parodos pristatymo renginys – birželio 12 d. 16.30 val. Pilies muziejaus Frydricho poternoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda). Paroda veiks iki spalio 31 d.

2026 m. birželio 12–14 d. Lietuvoje vyks Europos archeologijos dienos. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į naują parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais).

Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo vykdoma gana daug didelės apimties archeologinių tyrimų iki šiol mažai tirtose miesto vietose. 2020–2024 m., remiantis leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ paskelbtais duomenimis, ištirti 198 objektai. 158 objektai buvo mažai informatyvūs, o 40 – informatyvūs. Daugiausia objektų buvo ištirta 2022 m. – 47, mažiausiai 2021 m. – 28 objektai. Per šį laikotarpį vien 17-os tirtų objektų Klaipėdos mieste ir rajone bendras tyrimų plotas sudarė 24 027,4 m². Tyrimų metu rasta per 18 870 radinių, kurie perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Ką pavyko aptikti, su kokiais iššūkiais susiduria archeologai? Į šiuos visuomenei rūpimus klausimus padės atsakyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus parengta paroda „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais). Parodoje bus eksponuojami įdomūs archeologiniai artefaktai, kuriuos parodai konservavo MLIM restauratorės Jolanta Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė, Asta Mišeikytė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P. Gudyno archeologinių radinių restauratoriai Vytautė Lukšėnienė, Sandra Garšvienė, Milda Mikalauskienė, Arūnas Puškorius.

Parodoje norima supažindinti su reikšmingiausiais tirtais objektais: Kukuliškių piliakalniu su gyvenviete (archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė), Aukštkiemių kapinynu (archeologai Vincentas Gubinas, Linas Tamulynas, Rytis Šiaulinskas), Sendvario ir Joniškės dvarais (archeologai Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Marius Petkus), sklypais Naujoji Uosto g. 3 (Memelio miestas) ir Gluosnių g. 1, 11 (Pelenynas) (archeologė Alma Lekniutė), Atgimimo aikšte (Marius Petkus, Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Donatas Zubrickas), Šv. Jono bažnyčios teritorija (archeologė dr. Raimonda Nabažaitė) ir kt.

Parodoje lankytojai pamatys Dauguliuose rastą unikalų XIV a. sidabro lydinių lobį, kurį ištyrė Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas Eduardas Remecas. Apie šio lobio radimo aplinkybes ir panašių artefaktų patekimo į muziejus kelią papasakos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.

Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkės: dr. Miglė Urbonaitė-Ubė atskleis intriguojančias bronzos amžiaus Kukuliškių piliakalnio su gyvenviete paslaptis; dr. Raimonda Nabažaitė papasakos apie įdomų radinį, aptiktą 2022 m. tiriant Šv. Jono bažnyčios teritoriją, – XVI a. medinį šulinį, kurį, sumontuotą ir konservuotą, lankytojai galės pamatyti muziejuje.

Rengėjas – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyrius

Dalyvavimas nemokamas

The post Naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais appeared first on Voruta.

Kartojame 2024 m. skelbtą Enrikos Gecaitės publikaciją apie sovietų žiaurumus, tremtus Lietuvos piliečius. Niekada nebus per daug.

Enrika Gecaitė, www.voruta.lt

2018 m. liepos 20 d. „Misijos Sibiras“ dalyviai nuvyko į Kazachstaną. Nors su XX a. viduryje sovietų sistemos vykdytais trėmimais pirmiausia siejamas Sibiras, Kazachstanas taip pat labai svarbi šių įvykių atminimo vieta. Kalinių gabenimas vagonuose, sunkumai lageriuose, tardymai ir menka viltis giliai įsirėžę į ten buvusiųjų sąmonę. Žurnalistas Antanas Seikalis su žiauriu lagerių gyvenimu susipažino būdamas vos septyniolikos, pasak jo, tokie įvykiai visam laikui pakeičia žmonių gyvenimą.

Antanas Seikalis 1950 m. Ypatingojo teismo Maskvoje buvo nuteistas dešimčiai metų už antisovietinę veiklą, tiksliau už tai, jog šeimos namuose buvo įrengta partizanų slėptuvė. „Slėptuvė buvo namuose, partizanai pas mus būdavo ne pastoviai, daugiausiai žiemą arba tuomet, kai serga. Čia slėpėsi artimi mūsų kaimo žmonės. Tie žmonės didvyriškai žuvo, tarp jų buvo ir partizanių merginų. Mano brolis dabar taip pat pripažintas partizanu, tačiau jis miške niekada nebuvo, žinoma, yra lankęsis bunkeryje, bet tam, kad perduotų naujienas. Jis buvo puikus radijo specialistas – būdamas labai jaunas Tarybų Sąjungoje laimėjo radijo mėgėjų pirmąją premiją, tačiau ši premija buvo atimta. Taigi, pas mus namuose buvo gera radijo aparatūra, tokioje senoje dėžėje, tačiau labai gera. Brolis pranešinėdavo naujienas partizanams, nes bunkeryje, kuris buvo prie pat keliuko, radijo nebuvo galima klausytis. Aš pats partizanams nešdavau šovinius“, – A. Seikalis prisiminė įvykius, už kuriuos abu su broliu buvo nuteisti.

Nepilnametis „liaudies priešas“

Žurnalisto paklausus apie baimę, riziką būti nuteistu, jis tik papurtė galvą ir iškart išpyškino, jog jokios baimės nebuvo. „Kadangi buvau nuotykių ieškotojas, avantiūristas, rusų kalba dažniausiai klausydavau BBC, beje, besiklausant radijo mane ir išviliojo iš namų. BBC vieną vakarą pasakojo, kaip vienas kalinys, kuris kasė Belomoro kanalą, pabėgo iš Tarybų Sąjungos. Jis pasakojo koks buvo gyvenimas lageriuose ir mane taip sužavėjo jo pasakojimas, jog pagalvojau: „Velnias, reikia ir man pakliūti į lagerį, o tada išsiveržti iš ten ir papasakoti tai visam pasauliui.“ Dievas išklausė mano norą ir pakliuvau ten, todėl kai lageryje būdavo labai sunku, prisimindavau tai ir kartodavau, jog ko norėjau tą ir gavau. Tik iš lagerio pabėgti nebuvo įmanoma, nes jei kas ir pabėgdavo, grįždavo lavonu“, – pasakojo A. Seikalis.

Karlagas

Žurnalistas metus kalėjo Maskvos centriniame kalėjime, buvo planų, kad reikia jį sušaudyti, tačiau dėl to, jog buvo nepilnametis, galiausiai Ypatingasis teismas jį nuteisė dešimčiai metų. „Niekas nežinojo, kur mane padėti, buvau pavojingas „liaudies priešas“, tačiau nepilnametis. Paskui mane nuteisė Ypatingasis teismas, nemačiau nei teisėjų, nieko, man tik pasakė, kad nuteisė. Tai buvo baisus teismas, jie skirdavo arba mirties bausmę arba kalėti lageryje. Tačiau kai teisdavo lageriui, tai reiškė, jog ir iš jo niekada neišeisi – po dešimtmečio bausmę pratęsdavo ir taip daugybę kartų.“ Iš Maskvos A. Seikalis buvo gabenamas iš vienų lagerių į kitus: Mordovijos, Altajaus, Omsko ir galiausiai pateko į Kazachstano griežtojo rėžimo lagerį. Nors jo bausmės trukmė buvo 10 metų, lageriuose A. Seikalis kalėjo penkerius metus.

Pergrūsti vagonai

Kelionės į lagerius buvo ilgos ir sudėtingos. Gyvuliniai vagonai pergrūsti, miegant nebuvo vietos net apsiversti. A. Seikalis kelionės nepatogumus aprašė apsakyme „Laiškas Sergėjaus seseriai“. „Naktį kalinių ešelonas pajudėjo iš lėto, be garso, tarsi vežtų kiaušinius, o ne valstybinius nusikaltėlius.  Ant gultų sugulę kaliniai užmigo. Tarp miegančių suspaustas Edvardas taip pat užsnūdo. Kai jis nebejautė nugulėtos rankos, garsi komanda „keltis,“ akimirksniu pakėlė visus ant kojų. Kaliniai  pašokę vertėsi ant kito šono. Kartu su visais pašoko  ir Edvardas, bet įsisprausti  tarp gulinčių kalinių nesuspėjo – jo vietoje jau miegojo kitas zekas“, – rašė A. Seikalis.

Traukiniai vis sustodavo, kad būtų vykdomi patikrinimai, suskaičiuojami kaliniai. Po patikrinimo kartais buvo pametami keli duonos gabalėliai, kurių visiems neužtekdavo, tad tekdavo dalintis, kad kiekvienas gautų nors po kąsnį. Apie vandenį buvo galima tik pasvajoti. Kaliniai apie gyvenimą lageriuose vengė kalbėti ir laikėsi taisyklės „niekam nesipasakoti apie save, neklausinėti apie kitus“. Pasiekus Uralą, vagonuose pasidarydavo labai šalta, kaliniai, buvę prie lango, net apšerkšnydavo. Atvykus į vietą, kaliniai būdavo išlaipinami ir „kaip malkos“ susodinami į sunkvežimius, vežančius prie lagerio vartų.

Kazachstano lageriai

Kazachstane kaliniams iš gyvulinių vagonų paskutinė stotelė buvo Karabasas. Tai maža geležinkelio stotelė plyname lauke, kurio neaprėpia akys. Ši stotelė kėlė baimę – iš čia kaliniai buvo paskirstomi į Kazachstano Karlago ir Steplago lagerius. Tai buvo tarsi atskira valstybė Kazachstane. Lagerių sistema turėjo savo taisykles, kariuomenę ir daugybę kalinių, kuriuos išnaudojo kaip pigią darbo jėgą.

„Pats didžiausias Sovietų lagerių filialas buvo Kazachstane. Jie ištrėmė vietinius gyventojus kitur, o žemes nusavino, jos labai naudingos savo turtais, nepaisant to, jog visur vien dykuma. Karlagas ir Steplagas vienas nuo kito skyrėsi savo paskirtimi. Karlagas buvo orientuotas į žemės ūkį, o Steplagas – pramonę. Steplage žmonės dirbo statybose, vario šachtose, anglių kasyklose. Be abejo, geriau patekti į Karlagą, kadangi dirbant žemės ūkio darbus lengviau gauti maisto“, – pasakojo A. Seikalis.

Tuomet visai jaunas A. Seikalis Kazachstane buvo Džezkazgano lageryje, kuris priklausė Steplagui. Šiuose griežtojo rėžimo lageriuose kalėdavo tik itin pavojingi „liaudies priešai“.

Būnant lageryje kaliniai per metus galėjo išsiųsti vos du laiškus artimiesiems. „Kartais dirdavome kartu su laisvaisiais, jų prašydavome, kad išsiųstų laišką, pažadėdavo taip padaryti, tačiau dažnai laiškai taip ir likdavo neišsiųsti. Kartais pasisekdavo, bet tik kartais“, – prisiminimais dalijosi A. Seikalis. Pasak A. Seikalio, Kengyro sukilimo metu susisiekimas su kitomis lagerio zonomis buvo labai geras, tačiau susisiekti su kitais lageriais buvo neįmanoma. „Su kitomis zonomis susisiekdavome per tvorą, laiškeliais, tačiau su kitais lageriais jokio ryšio nebuvo. Štai, kad per sukilimą žuvo mano brolis, sužinojau tik po metų“, – sakė žurnalistas.

Bendravimas tarp skirtingų lagerių buvo beveik neįmanomas.

Kengyro sukilimas, malšintas tankais

Netoli Džezkazgano buvo ir Kengyro lageriai, kuriuose kalėjo A. Seikalio brolis Povilas. 1954 m. gegužę jo kaliniai sukilo, buvo sukurtas Kalinių komitetas, vadovaujamas Kapitono Ivanovičiaus Kuznecovo. Gegužės 20 d. į lagerį deryboms atvyko Kazachstano SSR vidaus reikalų ministras V. Gubinas, Gulago viršininko pavaduotojas V. Bočkovas ir SSRS prokuratūros atstovas V. Samsonovas. Kaliniai protestavo gana neįprasta forma – įkūrė tarsi atskirą Kengyro respubliką, kuriai vadovavo patys kaliniai. Trečią sukilimo dieną žuvo A. Seikalio brolis, kuriam buvo suėję vos 23 metai. Kaliniai atsilaikė net 42 dienas. Manoma, kad sukilimo metu žuvo iki 700 žmonių, nors tikslių duomenų, kurie tai įrodytų, nėra.

„Žuvusiųjų skaičius didžiulis, bet tikslių žinių nėra. Kadangi viskas buvo užslaptinta, po sukilimo visus žuvusius išmėtė, o mirties liudijimus falsifikavo. Pavyzdžiui, mano brolis buvo nušautas, o mirties liudijime parašyta – infarktas. Suklastotos buvo ne tik mirties priežastys, bet ir datos. Oficialiai paskelbta, kad sukilimo metu žuvo apie 50, tačiau tai melas. Žuvusiųjų skaičius numanomas pagal tai, kiek tuomet buvo pasigesta žmonių ir tie skaičiai labai dideli“, – sakė A. Seikalis.

Kengyro sukilimas – vienas didžiausių ir ilgiausiai trukusių sukilimų lageriuose. Jį numalšino tik pasitelkę tankus. „Žmonės buvo apsupti tankais, kurie juos traiškė, kiti sukilėlius badė durtuvais.“

Nors sukilimas nusinešė daugybės žmonių gyvybes, jis padarė didžiulę įtaką tolimesniam gyvenimui lageriuose. Pasak A. Seikalio, daug kalinių per Japonų jūra buvo nuplukdyti į Magadaną – vienus baisiausių ir griežčiausių lagerių, tačiau ten lageriai jau buvo tuštėjantys, kaliniai išleidžiami, tad visus teko grąžinti atgal. Visgi sąlygos lageriuose, pasak A. Seikalio, pagerėjo – sušvelnintas režimas, tiekiamas geresnis maistas.

Svajonė ištrūkti išsipildė

Po penkerių metų, ištvėrus „mėtymus“ iš vienų lagerių į kitus, ilgas, sekinančias keliones gyvuliniuose vagonuose ir alinančius sunkumus lageriuose, A. Seikalis galiausiai buvo paleistas. Grįžus į Lietuvą taip pat nebuvo lengva. Be dokumentų, be darbo, tačiau gerų žmonių pagalba pavyko išsikapstyti. Vilniaus universitete jis įgijo žurnalisto specialybę, dirbo spaudoje, televizijoje, daug keliavo po Ameriką. Dalyvavo ekspedicijose į Sibirą, o kartu su architektu Algiu Vyšniūnu Kengyre, Spaske bei Balchaše statė paminklus lietuviams, kurie ten kentėjo ir žuvo. A. Seikalis pelnė Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premiją, taip pat buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių bei Sausio 13-osios medaliais.

Dar vienas itin svarbus dalykas – A. Seikalis ne tik ištrūko iš lagerio, bet ir, kaip kažkada neatsargiai pasvajojo, apie savo išgyvenimus papasakojo pasauliui. Parašė keletą apsakymų, pavyzdžiui, „Laiškas Sergėjaus seseriai“, kuriuose aprašomos tų įvykių paliestų žmonių nuotaikos bei išgyvenimai,. Žurnalistas 2017 m. taip pat išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, kurioje aprašomas ne tik gyvenimas lageryje, tačiau ir gyvenimas grįžus iš jo. Nors knygoje vaizduojami žiaurūs įvykiai, Kengyro sukilimas, nusinešęs daugybės žmonių gyvybes, knyga nestokoja optimizmo. Joje atskleidžiama, jog net tokioje nežmoniškoje aplinkoje gali gyvuoti, augti meilė ir viltis.

„Misija Sibiras“ Kazachstane

Šiųmetinė „Misija Sibiras“, jos dalyvių neįleidus į Rusiją, vyko Kazachstane. Tai tarsi anksčiau buvusių ekspedicijų, kuriose yra dalyvavęs A. Seikalis tąsa. Vienas iš šįmet vykusios ekspedicijos vadovų, Nerijus Pranckevičius, teigė, jog šią ekspediciją lyginant su kitomis „Misija Sibiras“ ekspedicijomis išryškėja nemažai skirtumų: kitoks žmonių mentalitetas bei taisyklės, klimatas, šalies dydis, atstumai tarp lankytinų vietų ir kapinių. Taip pat buvo susidurta ir su sunkumais: „Kadangi mums, kaip komandų vadovams, tai buvo pirmoji ekspedicija į Kazachstaną, o pasiruošti šiai ekspedicijai mes turėjome tik apie dvi savaites, iškilo daug nežinomųjų. Dėl to sunkiausia buvo labai operatyviai prisitaikyti prie vietinių sąlygų jau atvykus“, – sakė vienas iš ekspedicijos vadovų.

Nors apie ekspedicijos trūkumus ar taisytinus dalykus kalbėti dar anksti, N. Pranckevičius pasakoja, jog bet kokiu atveju šios „Misija Sibiras“ ekspedicijos yra itin reikšmingos tiek jose dalyvaujantiems, tiek žmonėms, kurie kentėjo, žuvo lageriuose, bei jų artimiesiems. „Man asmeniškai šios ekspedicijos daro didžiulę įtaką gyvenimui, asmenybės formavimuisi ir identitetui. Tokiu būdu mes ne tik prisidedame prie savo šalies istorijos, stipriname patriotiškumo ir bendruomeniškumo jausmą, tačiau taip pat parodome, kad ir ši, jaunoji karta, turi didžiulį atsakomybės jausmą dėl savo šalies ir jos žmonių, ypač tų, kuriems teko iškęsti sistemos baisumus, o taip pat ir jų giminaičiams“, – pasakojo N. Pranckevičius.

Ekspedicijos vadovas sakė, jog aplankius nemažai buvusių kalinių ar jų giminaičių, buvo gauta daug įvairių prašymų. Vieni prašė surasti mirusius ir ten palaidotus giminaičius, uždegti žvakutes prie jų kapo, kiti norėjo, kad būtų surasti ir nufotografuoti namai ar gatvės, kurioje kadaise jie gyveno, lagerius, kuriuose teko kentėti. „Užtenka kartą pamatyti jų akyse dėkingumo ašaras kai mes grįžtame ir parodome ką ten nuveikėme, kad suprastume ką tikrai padarėme ir kodėl verta niekada nesustoti to daryti“, – jautriomis akimirkomis dalinosi N. Pranckevičius.

„Misijos Sibiras“ dalyviai į Kazachstaną išvyko liepos 19 d. 24 ekspedicijos dalyviai į Lietuvą grįžo po dešimties dienų. Ekspedicijos metu buvo atstatomi paminklai masinių kapaviečių vietose negrįžusiems lietuviams. Tvarkyti tautiečių kapai Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.

The post Kazachstano lageriai: nepalaužto lietuvio istorija appeared first on Voruta.

Birželio 12-ąją, minint Lietuvos radijo šimtmetį ir LRT ištakas, LRT kvies žiūrovus, klausytojus ir skaitytojus į ypatingą šimtmečio dienos maratoną. Nuo ryto iki vakaro LRT eteryje ir skaitmeninėse platformose atgis visiems puikiai pažįstamos laidos, skambės radijo istorijos, bus prisiminti televizijos aukso fondo kūriniai, o visą dieną vainikuos 21 val. prasidėsiantis šventinis koncertas.

Šimtmečio dienos programa bus ne tik kelionė per LRT televizijos istoriją. Tai bus ir gyvas pasakojimas apie visas LRT medijas, kurios šią dieną veiks kartu, papildys viena kitą ir kvies auditoriją keliauti per skirtingus laikmečius, balsus, vaizdus, laidas bei žmones.

„Šimtmečio dieną norime parodyti ne muziejinę istoriją, o gyvą LRT – tokią, kurią žmonės prisimena, klausė, žiūrėjo, laukė prie ekranų ir radijo imtuvų. LRT TELEVIZIJOS programa tą dieną taps savotišku laiko tiltu: legendinės laidos grįš trumpam, bet su šiandienos žvilgsniu, šiuolaikine energija ir pagarba tiems, kurie kūrė visuomeninio transliuotojo istoriją. Kartu tai bus visų LRT medijų šventė, nes LRT šimtmetis yra bendras pasakojimas apie Lietuvos žmones, jų balsus, atmintį ir dabartį“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Birželio 12 d. LRT 100-metį minintis LRT rytą pradės bendra rytine laida. Radijo ir televizijos ryto laidų „Ryto garsai“ ir „Labas rytas, Lietuvą“ vedėjai kartu iš bendros studijos sveikinsis su LRT klausytojais bei žiūrovais. Vėliau programa kvies nusikelti į pačią LRT pradžią: prisiminti pirmuosius radijo dešimtmečius, tarpukario kasdienybę, radijo imtuvus, to meto kultūros ir visuomenės gyvenimą. Eteryje bus pasakojama ir apie žmones, kurie LRT istoriją kūrė iš arti, – nuo ilgamečių darbuotojų iki kūrėjų, kurių balsai, idėjos ir sprendimai tapo atpažįstama LRT tapatybės dalimi.

Visą dieną televizijos pasakojimą papildys LRT RADIJO ir LRT KLASIKOS intarpai. Klausytojai ir žiūrovai bus kviečiami į pokalbius apie 1926-uosius, tarpukario intelektualų gyvenimą, muziką, kiną, madą, visuomenės lūžius ir radijo fenomeną. LRT KLASIKOS studijose lauks pokalbiai apie tai, ką žmonės veikė prieš šimtmetį, kokios temos rūpėjo to meto visuomenei, kokia muzika skambėjo ir kokios kultūros mados formavo modernėjančią Lietuvą.

Ypatingą vietą programoje užims ir radijo istorija. LRT RADIJAS jungsis iš Sedos, kur pusvalandis bus skirtas Zitai Kelmickaitei atminti. Programoje skambės ir pasakojimai apie sveikinimo koncertų fenomeną, radijo laidų užkulisius, užsienio lietuviams skirtą turinį, radijo teatro tradicijas ir jo atgimimą šiandien.

Šimtmečio dienos maratone netrūks televizijos nostalgijos. Eteryje vėl bus prisimenamos laidos ir formatai, be kurių sunku įsivaizduoti LRT istoriją: „Muzikinis viešbutis“, „Bėdų turgus“, „Būtovės slėpiniai“, „Paskutinė kryžkelė“, „Estrados orbitoje“, „Šokių dešimtukas“, „Spaudos klubas“ ir kiti žiūrovams pažįstami vardai. Archyviniai kadrai, pokalbiai su kūrėjais ir šiandienos žvilgsnis leis pamatyti, kaip šios laidos skambėjo anuomet ir kodėl jos iki šiol išlieka svarbios žiūrovų atmintyje.

Atskiras programos akcentas – legendiniai LRT filmai, serialai ir dokumentika. Žiūrovai bus kviečiami prisiminti „Tadą Blindą“, „Raudonmedžio rojų“, „Dičiaus karjerą“, „Gimines“, „Giminės. Atžalos“ ir kitus kūrinius, kurie tapo ne tik televizijos, bet ir Lietuvos kultūros istorijos dalimi. Programoje bus kalbama ir apie LRT dokumentikos tradiciją, radijo bei televizijos pasakojimo mokyklą, kūrėjus, kurių darbai formavo auditorijos santykį su istorija, visuomene ir žmogumi.

Dieną šimtmečio maratonas nusikels ir į LRT užkulisius. Žiūrovai išgirs istorijų apie televizijos technologijų pokyčius, pirmąsias mobilias transliacijas, Kauno redakcijos vaidmenį, scenografijos dirbtuves, siuvyklas, kostiumus, dekoracijas ir net LRT šiltnamius, kuriuose kadaise buvo auginamos gėlės laidų studijoms. Tai bus proga pamatyti LRT kaip savotišką miestą mieste – su savo amatininkais, kūrėjais, režisieriais, technikais, redaktoriais ir vedėjais.

Popietę žiūrovus pasitiks „Laba diena, Lietuva“, vėliau – pasakojimai apie televizijos spektaklius ir radijo teatrą, muzikos bei mados istorijas, tiesioginiai intarpai iš Katedros aikštės. Vakare programoje atsiras daugiau turinio vaikams ir šeimoms – bus prisimintos vaikiškos laidos, LRT televizijos, radijo ir portalo turinys jaunajai auditorijai, o prie pokalbių prisijungs žmonės, kuriems LRT nuo vaikystės buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

Artėjant vakarui, šimtmečio dienos programa sugrįš prie šiandienos klausimų ir rytojaus perspektyvos. „Svarbi valanda“, „Panorama“, jaunų žmonių balsai ir pokalbiai apie Lietuvos ateitį primins, kad LRT istorija nėra tik praeitis – ji tęsiasi kasdien, kartu su visuomene, jos klausimais, pasirinkimais ir istorijomis.

Šimtmečio dienos maratoną 21 val. vainikuos šventinis koncertas – simbolinis visos dienos kulminacijos taškas, kuriame susijungs LRT istorija, dabartis ir ateitis.

Birželio 12-ąją LRT kviečia įsijungti, klausytis, žiūrėti, skaityti ir kartu švęsti šimtą metų istorijų.

LRT pranešimas

The post LRT šimtmečio dieną – visos dienos maratonas: nuo sugrįžtančių legendinių laidų iki šventinio koncerto appeared first on Voruta.

Susisiekimo ministras Juras Taminskas Liuksemburge susitiko su Prancūzijos ir Švedijos transporto ministrais ir aptarė galimybę atsisakyti sezoninio laiko keitimo Europos Sąjungoje (ES). Anot ministro, nesvarbu, ar laikas vasaros, ar žiemos – problema yra pats jo sukimas.

„Mes nesame pasyvūs šios situacijos, kuri jau keliasdešimt metų yra tikras galvos skausmas visiems europiečiams, stebėtojai. Aktyviai dirbu šiuo klausimu – šiandien pasikalbėjau apie galimybes stabdyti laikrodžių rodyklių sukiojimą su kolegomis iš Švedijos ir Prancūzijos. Ir informavau, kad sėsime prie bendro stalo jau kitais metais, nes tai vienas iš Lietuvos prioritetų pirmininkaujant Europos Sąjungai“, – sako ministras J. Taminskas.

Dėl šio klausimo jis pavasarį jau kreipėsi į Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos ministrus, ragindamas imtis bendrų veiksmų tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, dabar ministras tariasi su Pietų Europos valstybėmis.

Nors dauguma gyventojų palaiko laiko sukiojimo nutraukimą, galutinis sprendimas reikalauja bendro ES šalių sutarimo. Laikas dukart per metus keičiamas atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vasaros ir žiemos laiko susitarimų. Sezoninį laiką turi dauguma Senojo žemyno valstybių ir nemažai kitų pasaulio šalių.

Europos Komisija ir Europos Parlamentas remia idėją atsisakyti laikrodžių sukiojimo dukart per metus, bet dauguma valstybių narių sprendimui kol kas nepritaria.

Europos Komisija taip pat pradėjo naują sezoninio laiko keitimo atsisakymo poveikio vertinimą, kuriame dalyvauja valstybių narių institucijos ir ES bei nacionalinio lygmens suinteresuotosios šalys. Vertinimas apima platų sričių spektrą – nuo vidaus rinkos ir transporto iki visuomenės sveikatos, saugumo ir žemės ūkio.

Susisiekimo ministerijos inform.

The post Laiko sukimo pabaiga? appeared first on Voruta.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, laikinai einantis pareigas, dr. Arūnas Bubnys 2026 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui pristatė 2025 metų veiklos ataskaitą.

„Mano tikslas – parodyti, kad nepriklausomai nuo nepakankamo finansavimo ir vadovų kaitos, Genocido tyrimo centras yra įsiklausanti ir optimaliai veikianti, valstybės interesams tarnaujanti institucija, kuri turi rezultatų, tarptautinį svorį ir yra bei toliau gali būti patikimas partneris tiek Seimui ir Vyriausybei, tiek akademinei bendruomenei bei patriotinėms ir visuomeninėms organizacijoms“, – sako sudėtingą kadenciją turėjęs centro vadovas dr. Arūnas Bubnys.

Ataskaitoje apžvelgiami pagrindiniai institucijos veiklos rezultatai, tęstiniai projektai ir valstybės pavestos funkcijos, susijusios su totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimais, istorinio teisingumo atkūrimu, laisvės kovų aukų paieškomis, jų įamžinimu, visuomenės švietimu ir istorinių šaltinių prieinamumo užtikrinimu.

„Nepaisant kintančios institucinės aplinkos, Genocido tyrimo centras nuosekliai vykdo visas įstatymu pavestas funkcijas. Istoriniai tyrimai nuosekliai tęsiami, moksliniai prioritetai aiškūs, muziejai lankomi, vykdomos edukacijos jaunimui, plečiamos duomenų bazės ir stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas, vykdoma partizanų paieška ir efektyviai veikia leidyba. Tai yra svarbiausia žinia apie 2025 metų veiklos rezultatus“, – sako dr. Arūnas Bubnys.

Istorinių šaltinių atvėrimas ir tyrimų tęstinumas

2025 m. centras tęsė archyvinių dokumentų skaitmeninimą ir viešinimą, plėtė represuotų ir rezistencijos dalyvių duomenų bazes, vykdė totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimus bei rengė mokslines publikacijas. Centras vykdė mokslines programas, kurių tyrimų pagrindu išleistos 7 mokslinės publikacijos mokslo žurnaluose, 8 mokslo populiarinimo straipsniai, 4 žinynai, 1 fotografijų albumas, taip pat žurnalas „Genocidas ir rezistencija“.

Centro mokslininkai – dr. Kristina Burinskaitė, dr. Juozas Banionis, Andrius Tumavičius, dr. Valdemaras Klumbys, dr. Arūnas Vyšniauskas, Ramona Staveckaitė-Notari – padarė reikšmingą mokslinį indėlį tokiose temose kaip KGB operatyvinių-techninių priemonių taikymas prieš antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, dipukų kaip lietuvių tremtinių Vakaruose valstybingumo atstatymo veiklos tyrimai, Klaipėdos krašto atplėšimo įtakos Antrojo pasaulinio karo procesams nagrinėjimas, baudžiamųjų akcijų prieš kolaboravimu su sovietais įtariamus gyventojus bei šiandieninės mūsų visuomenės nuomonės nuostatų dėl kolaboravimo su totalitariniais režimais tyrimai, neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupuotame Vilniuje aptarimas, 1949 m. Partizanų deklaracijos signataro Vytauto Gužo asmenybės pasirinkimus ir likimą Lietuvos partizaninio karo ir pasipriešinimo istorijoje atkuriantis tyrimas.

2025 m. centras nuosekliai stiprino dokumentinio paveldo atvėrimą visuomenei per naujus mokslinius ir šaltinių leidinius, pristatytus tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniuose renginiuose. Istorikės dr. Kristinos Burinskaitės knyga „Politiniai partijos kariai. KGB kadrinių darbuotojų (1954–1991) biografinis žinynas“ pirmą kartą sistemiškai atskleidžia represinės sovietų struktūros personalinę sudėtį ir veikimo logiką, išvedant KGB veikėjus iš anonimiškumo į viešą istorinį lauką. Dokumentinės atminties lauką papildo dr. Valdo Selenio sudaryta atsiminimų rinktinė „Nematomi, bet reikalingi. Lietuvos ryšininkų atsiminimai 1991 m. sausis-rugpjūtis“, kuri aktualizuoja 1991 m. įvykių liudininkų patirtis ir įtraukia į istorinę apyvartą iki šiol mažiau žinomus pasakojimus apie mūsų valstybės gynimą kritiniu laikotarpiu. Lietuvoje praėjusiais metais viešėjo ir Sankt Peterburge gimęs, bet pastaruosius kelis dešimtmečius Berlyne gyvenantis istorikas Alexanderis Gogunas, pristatęs monografiją „Tarp Hitlerio ir Stalino. Ukrainos sukilėliai“ – šiuo leidiniu nuosekliai plečiamas Lietuvos istorinės atminties laukas tarptautiniu kontekstu, atskleidžiant regionines rezistencijos paraleles ir jų sąsajas su Lietuvos patirtimi. Paminėti kaip ir kiti leidiniai bei mokslinės ar mokslo populiarinimo publikacijos rodo kryptingą centro veiklą: ne tik kaupti ir tirti archyvinius duomenis, bet ir juos sistemingai paversti viešai prieinamais, interpretuojamais ir visuomenei aktualiais žinių produktais, stiprinančiais istorinį sąmoningumą ir atsparumą manipuliacijoms praeitimi.

Istorinė atmintis tarptautinėje erdvėje

Ypatingos reikšmės įvykiu pernai tapo Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkų perduota Vladimiro kalėjimo kalinių kartoteka. Šie duomenys suteikia naujų galimybių tirti sovietinio represinio aparato veikimą ir Lietuvos piliečių likimus Sovietų Sąjungos kalėjimuose.

„Negaliu nepaminėti unikalios JAV mokslininkų dovanos Lietuvai“, – primena dr. Arūnas Bubnys. 2025 m. lapkričio 12 d. Tuskulėnų memoriale įvyko oficialus Vladimiro kalėjimo kalinių kartotekos duomenų perdavimas, pasirašant dovanojimo sutartį su JAV tyrėjais – buvusiu minėto kalėjimo politiniu kaliniu, Čikagos universiteto prof. Marvinu Williamu Makinenu ir duomenų bei dirbtinio intelekto ekspertu Ari David Kaplanu. Šia sutartimi totalitarinių režimų tyrimo ir jų rezultato sklaidos tikslais Lietuvai perduota nagrinėjant Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusio švedų diplomato Raoulio Wallenbergo likimą 1990 m. ir 1998 – 2000 m. Vladimiro kalėjime surinktų duomenų – būtent nuo 1947 m. sausio 1 d. iki 1972 m. gruodžio 31 d. bent vieną dieną 2 korpuse praleidusių kalinių kartoteka – 900 fotokopijų ir kone 8050 elektroninės duomenų bazės įrašų. Tai milžiniškas kiekis duomenų iš kalėjimo, kuris pastatytas apie 100 km nuo Maskvos dar Jekaterinos II-osios laikais, mokslininkams buvo uždaras visą sovietų okupacijos periodą, šiek tiek atsivėrė Memorialo ir su juo bendradarbiavusiems tyrėjams Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu ir vėl yra aklinai uždarytas.

„Centrui dovanoti duomenys yra vertingi visų pirma todėl, kad tai yra duomenys iš Rusijos kalėjimo. Net ir santykių su Rusija atšilimo laikotarpiu mokslininkams iš Lietuvos jie buvo sunkiai prieinami, o šiandieninėmis aplinkybėmis taip pat išlieka nepasiekiami. Nors atrodytų, kad tai paprastos kortelės, bet visų pirma jose be galo daug istorinės informacijos – kalinių judėjimas, įskaitant atvykimą, išvykimą/ mirtį, aplink kalėjusių asmenų informacija, galiausiai, baudžiamieji straipsniai, t. y. režimo kaltinimai – juk net mūsų žymiųjų asmenybių baudžiamųjų bylų Lietuvoje neturime,“ – gautų istorinių duomenų unikalumą apibūdina dr. Arūnas Bubnys.

2025 metais centras stiprino tarptautinį bendradarbiavimą ir Lietuvos istorinės atminties sklaidą Europoje. Bendradarbiaujant su istorinei atminčiai atsidavusiais politikais Europos Parlamente Briuselyje buvo atidaryta Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948 m.“, pasakojanti apie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje našlaičiais likusius Rytų Prūsijos vaikus ir jų tragiškus likimus. Ši paroda buvo pristatyta daugelyje vietų Lietuvoje taip pat ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Be to, Briuselyje vykstant sovietinių represijų aukų likimų skaitymams Lietuva teikė duomenis apie 1945 m. į Tadžikiją represuotus vokiečius ir lietuvius protestantus – tokiu įamžinimu simboliškai padėkodama už sprendimą dėl Vokietijos brigados Lietuvoje.

„Pastarųjų metų geopolitinė situacija rodo, kad istorinė atmintis tampa ne tik kultūros ar švietimo, bet ir demokratinio atsparumo klausimu. Todėl totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimai ir jų viešinimas išlieka svarbia valstybės funkcija“, – pabrėžia dr. Arūnas Bubnys.

Ataskaitiniais metais centras išleido 12 knygų, 5 kartotinius leidinius, 1 audio knygą, 4 vertimus. Siekiant Centro vykdomų darbų matomumo, knygos buvo pristatomos ir platinamos ne tik įvairių renginių metu Vilniuje ir kituose miestuose, bet ir Frankfurto knygų mugėje.

Siekiant išsamiau ir sparčiau analizuoti pokario pasipriešinimo kovose žuvusių Lietuvos gyventojų DNR mėginius, kurie renkami ir neribotą laiką ketinami saugoti centre, tęstas bendradarbiavimas su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Federaliniu tyrimų biuru (FTB): „Jeigu manote, kad amerikiečiai lengvai duoda prieigas naudotis jų programinės įrangos resursais, tai išduosiu, kad aktyvios derybos mums užtruko ne vienerius metus ir čia be galo dėkingi esame Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados pagalbai“, – atkreipia dėmesį dr. Arūnas Bubnys.

Be to, Paieškų ir identifikavimo skyriaus specialistai lankėsi Gdanske (Lenkija) bei susitiko su Lenkijos Tautos atminties instituto darbuotojais, susipažino su jų DNR tyrimų laboratorijos įranga bei DNR išskyrimui taikomais metodais. Taip pat 2025 m. buvo vykstama į Valldorfą (Vokietija) dalyvauti susitikime su technologinės įrangos gamintojais. Susitikimo metu susipažinta su Promega firmos siūloma įranga DNR išskyrimui. Buvo vykdomas eksperimentinis DNR išskyrimo iš centro pateiktos Merkinėje atrastų palaikų kaulinės medžiagos bei aptarti eksperimento rezultatai.

Pernai trečią kartą Vilniuje minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną vyko tarptautinis dviračių turas „Atminties takas“, kurio metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Balstogės Sibiro atminties muziejaus, Latvijos okupacijos muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo centro darbuotojai susipažino su 12 istorinių objektų, esančių skirtingose Vilniaus vietose. Startavę prie Lietuvos tremtiniams ir sovietinės okupacijos aukoms atminti skirtų paminklų, dviračių turo dalyviai sustojo prie Venclovų namo-muziejaus, susipažino su Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries paminklų aktualijomis, užsuko į Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo centro kiemelį, išgirdo Miško brolių ekspozicijos iniciatoriaus, partizano, politinio kalinio Albino Kentros gyvenimo istoriją; prie Signatarų namų pagerbė 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarus, išklausė represuotų signatarų istorijas; apsilankė Sibiro Madonos tremtinių koplyčioje, išklausė pasakojimą apie Trijų Kryžių paminklą ir susipažino su tragiška bajorų Sluškų rūmų istorija. Trečią kartą Vilniuje surengtas dviračių žygis tradiciškai finišavo Tuskulėnų memorialo koplyčioje-kolumbariume, kur buvo pagerbtas sovietų nužudytų aukų atminimas.

Taigi 2025 m. ne tik pasirašytos sutartys, bet plėtoti ryšiai su Europos atminties institucijomis, organizuoti bendri renginiai. Centro generalinis direktorius buvo aktyvus Balstogės Sibiro atminties muziejaus (Lenkija) valdybos narys. Lietuvoje Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijas aplankė Europos Sąjungos institucijų, NATO struktūrų, nacionalinių parlamentų ir diplomatinių atstovybių delegacijos, užsienio turistai.

Visuomenės švietimas, desovietizacija ir memorializacija

2025 m. Okupacijų ir laisvės kovų muziejų bei jo padalinius aplankė daugiau kaip 80 tūkst. lankytojų, o edukacinėse veiklose dalyvavo tūkstančiai moksleivių. Tęsti tremties ir rezistencijos atminties įamžinimo projektai Lietuvoje ir užsienyje, plėtotos ekspozicijos, organizuotos konferencijos ir viešos diskusijos sudėtingais istorijos klausimais. Svarbiausios iš jų buvo skirtos jautrioms desovietizacijos problemoms. Ypatingas dėmesys skirtas istorinio pasakojimo sudėtingumui atskleisti, siekiant remtis moksliniais tyrimais ir šaltiniais, o ne išankstinėmis nuostatomis ar politinėmis interpretacijomis.

„Tikrai džiaugiuosi istorikų indėliu – parodos „Bendražygės“ sėkme, mūsų darbuotojų aktyviu dalyvavimu LRT laidose, jų publikacijomis nacionaliniuose žiniasklaidos portaluose, jų energija, atiduota Lietuvos regionams, vykstant į įvairius miestus su edukaciniais renginiais“, – pabrėžia dr. Arūnas Bubnys.

2025 m. centras nuosekliai stiprino memorializacijos kryptį, derindamas istorinių tyrimų rezultatus su jų įprasminimu viešojoje erdvėje. Pasak centro vadovo, buvo tęsiami tremtinių kapinių tvarkymo darbai Tadžikijoje, prisidedant prie sovietinio režimo aukų atminimo išsaugojimo už Lietuvos ribų. Lietuvoje įgyvendintas naujas rezistencijos dalyvių įamžinimo modelis – sukurtas ir pradėtas taikyti vieningas partizanų ir jų ryšininkų kapų ženklinimo ženklas, kurį artimieji gali užsakyti, o kapų pažymėjimą organizuoja savivaldybės, taip užtikrinant nuoseklų ir valstybės mastu atpažįstamą atminimo įprasminimą. Taip pat surengta paroda, skirta skulptoriaus Juozo Jagėlos 80-osioms gimimo metinėms – kūrėjo, kurio paminkliniai darbai reikšmingai formavo Lietuvos istorinės atminties kraštovaizdį. „Šios iniciatyvos rodo kryptingą centro siekį memorializaciją vykdyti ne fragmentiškai, o kaip nuoseklią valstybės atminties politikos dalį“, – teigia dr. Arūnas Bubnys.

Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinei komisijai sustabdžius veiklą, centras, laukdamas šios komisijos veiklos atnaujinimo arba naujo teisinio reguliavimo, koncentravosi į visuomenės švietimą šiais klausimais. 2025 m. buvo surengtos dvi tarptautinės konferencijos: Lietuvos Respublikos Seime įvykusi ,,Desovietizacija: regioninės patirtys ir iššūkiai“, skirta analizuoti desovietizacijos procesus įvairiuose regionuose, atskleisti jų panašumus ir skirtumus; taip pat „Išdavystė ar išlikimas: kolaboravimo su okupaciniais režimais dilemos“, skirta kolaboravimo su totalitariniais režimais reiškiniui bei kolaboravimo sampratai. Abi konferencijos buvo transliuojamos internetu, taip sudarant galimybę platesnei auditorijai susipažinti su jų turiniu. Visa centro veikla pernai orientuota į kuo platesnį totalitarinių ir autoritarinių režimų bei jų ideologijų viešinimą ir totalitarinių režimų sklaidos prevenciją.

Partizanų palaikų paieška

Kaupiant žuvusių pokario pasipriešinimo dalyvių banką ieškoti jų giminaičiai ir paimti DNR mėginiai. Į žuvusių partizanų ir jų palaikams identifikuoti DNR davusių asmenų sąrašą įrašyti žuvusiųjų ir jų giminaičių duomenys. Šiuo metu centro DNR duomenų bazėje yra per 1000 giminaičių DNR. Dauguma jų iš Dzūkijos regiono, kur šiuo metu palaikų paieškos intensyviausios.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad palaikų iškasimas, kur mums aktyviai talkina archeologai, kariuomenė, yra finalinė ir visuomenei labiausiai matoma paieškų proceso dalis. Bet centro istorikai ir specialistai daug dirba, kad nustatytų ir parodytų archeologams vietą, kurią kasinėti, o po to dar porą metų gali trukti identifikavimo procesas, kurį atlieka centro darbuotojai kartu su Vilniaus universiteto antropologais ir teismo medicinos ekspertais“, – pabrėžia dr. Arūnas Bubnys. Centro vadovas primena, kad centro pastangomis iki 2026 m. birželio 10 d. iš viso rasti 54 palaikai, DNR metodu identifikuoti 39.

Reikia priminti, kad per centro egzistavimą, tarp rastųjų yra:

1. Kovojančios Lietuvos prezidentas, antrasis pagal rangą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio narys, vėliau jau Prezidiumo vado pirmasis pavaduotojas, Gynybos pajėgų vadas, 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos signataras Adolfas Ramanauskas-Vanagas

2. Laisvės kovos karžygys, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

3. Paskutinis kovojęs partizanas, ilgiausiai – 17 metų – sovietų okupacijai priešinęsis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvis, Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo viršininkas Antanas Kraujelis-Siaubūnas

4. Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis–Lapė

5. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas Petras Vilkelis–Barzdukas

6. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras

7. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininkas Vytautas Miškinis–Viesulas.

Svarbiausias ataskaitinių metų atradimas – Jūžintuose (Rokiškio raj.) buvo rasti 12 laisvės kovotojų palaikų. Palaikai buvo rasti keturiose duobėse, kuriose prieškaryje Jūžintų gyventojai laikydavo bulves, už kelių dešimčių metrų nuo senųjų Jūžintų kapinių ir už kelių šimtų metrų nuo buvusios MGB (KGB) būstinės. 2025 m. vyko intensyvus identifikavimo procesas, kuris tęsimas ir šiemet.

Pernai atlikti tyrimai ir surinkta informacija dėl paieškų Gaurės miestelyje Tauragės rajone. Pradėtas tyrimas dėl ūkininko rastų palaikų Ginotuose (4–5 km. nuo Juodupės, Rokiškio raj.). Bandant identifikuoti Merkinėje atkastus asmenis, surinkta informacija apie visus sovietinės okupacijos laikotarpiu teistus Večkius. Surinkta informacija apie galimą Kelmės partizano Dominyko Dauginio žūties vietą. Rasta papildoma informacija dėl užkasimų vietos prie Skausmo kalnelio Veiveriuose, taip pat nustatytos naujos galimos užkasimo vietos, kurių tyrimai planuojami tolesniais metais.

„Partizanų palaikų paiešką apsunkina biurokratinis reguliavimas, nes šiuo metu partizanų paieškos nevertinamos kaip senaties neturinčio genocido nusikaltimo tyrimo dalis. Siekiant pakeisti tokią nuostatą, centras yra paruošęs ir pateikęs LGGRTC įstatymo pataisų projektą. Na, o jau surastų palaikų identifikavimą stabdo tai, kad nė viena valstybės institucija neturi sukaupusi visų kontaktinių duomenų vienoje bazėje (pirmiausiai tai su susiję telefonų numeriais). Taip pat nemažai istorinių duomenų trūksta ir archyvuose. Siekiant paspartinti partizanų giminaičių duomenų bazės kaupimą ir laisvės kovų dalyvių identifikavimą, inicijavome Gyventojų registro įstatymo keitimus – įstatymo pakeitimo projektas pateiktas Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai. Naudojuosi proga ir prašau Jūsų palaikymo šiems projektams, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas. Tai būtų svarbi pergalė šių dienų geopolitinių realijų kontekste“, – kalba dr. Arūnas Bubnys.

Veiklos rezultatai ir tolesnis tobulinimas

Pagal veiklos rodiklius 2025 m. centras įvykdė didžiąją dalį suplanuotų užduočių, o kai kuriose srityse pasiekė aukštesnius nei planuota rezultatus. Centro tarybos svarstymo metu išsakytos pastabos įvertintos tikslinant galutinę, šiandien LR Seimo Žmogaus teisių komitete pristatomą, ataskaitos redakciją ir toliau stiprinant veiklos planavimo bei rezultatų vertinimo sistemą.

„Ataskaitos svarstymas Seime yra svarbi institucinio dialogo su steigėju dalis. Tikimės konstruktyvios diskusijos apie tai, kaip valstybė gali dar veiksmingiau vykdyti totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimus, saugoti istorinę atmintį ir stiprinti visuomenės atsparumą istorijos klastojimui“, – teigia dr. Arūnas Bubnys.

Pažymėtina, kad centro veiklos ataskaitos svarstymas Seime yra įprasta institucinio atsiskaitymo ir dialogo su steigėju dalis. Diskusijose su Seimo nariais bus aptariami veiklos rezultatai, tęstiniai darbai ir tolesni veiklos prioritetai. Centras ir toliau vykdys jam įstatymu pavestas funkcijas, stiprins tarptautinį bendradarbiavimą, istorinių šaltinių prieinamumą ir visuomenės istorinį sąmoningumą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra viena iš nedaugelio institucijų, kuri ne tik tiria totalitarinių režimų nusikaltimus, bet ir kasdien paverčia istorinę atmintį valstybės atsparumo priemone – nuo archyvų ir mokslinių tyrimų iki partizanų identifikavimo, muziejų, tarptautinių projektų ir visuomenės švietimo.

LGGRTC pranešimas

The post LGGRTC 2025 m. veiklos ataskaita: dėmesys valstybės atminties saugumui, partizanų paieškoms ir tarptautiniam bendradarbiavimui appeared first on Voruta.

JAV lietuvių bendruomenė neteko iškilaus visuomenininko, architekto, lietuvybės puoselėtojo ir ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjo ARVYDO BARZDUKO.

Arvydas Barzdukas gimė 1934 metais Kaune. Antrojo pasaulinio karo audrų nublokštas į Vakarus, mokėsi Eichšteto lietuvių pabėgėlių gimnazijoje Vokietijoje, vidurinę mokyklą, Holy Name High School, baigė jau JAV, Clevelande. Case Western Reserve universitete 1957 metais įgijo architektūros bakalauro laipsnį ir daugiau nei 50 metų sėkmingai dirbo savo profesinėje srityje. Buvo Amerikos architektų instituto (AIA) narys, vėliau – emeritas.

Dvejus metus tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje. Jis buvo aktyvus JAV amerikietiškų sporto organizacijų narys, penkerius metus ėjo USA Swimming direktorių tarybos nario pareigas, atstovaudamas trylikai Rytinės pakrantės valstijų. Trisdešimt metų dirbo plaukimo taisyklių ir įstatymų komitetuose, buvo kvalifikuotas nacionalinio lygio plaukimo varžybų teisėjas, teisėjavo 1996 metų olimpinių žaidynių atrankos varžybose bei JAV čempionatuose. Taip pat buvo kvalifikuotas Amerikos tinklinio federacijos regioninio lygio teisėjas.

Tačiau bene ryškiausią pėdsaką paliko savo visuomenine ir lietuviška veikla. Nuo jaunystės aktyviai dalyvavo Ateitininkų veikloje – buvo Moksleivių Ateitininkų Sąjungos valdybos narys, dešimt metų dirbo Ateitininkų federacijos valdyboje, organizavo stovyklas, rūpinosi jų programomis ir ugdymu.

Arvydas Barzdukas buvo vienas aktyviausių JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjų. Jis buvo JAV LB Tarybos narys ir sekretorius, JAV LB Krašto valdybos narys, Visuomeninių reikalų tarybos narys, JAV LB Įstatų ir taisyklių komiteto narys, Pietryčių apygardos pirmininkas bei Vašingtono lietuvių bendruomenės valdybos narys. Jis paruošė lietuvių kalba susirinkimų tvarkos taisykles, kuriomis naudojosi tiek Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, tiek JAV Lietuvių Bendruomenė, taip pat buvo vienas JAV LB įstatų redaktorių.

Ypatingą vietą jo veikloje užima 1989 metais Vašingtone įsteigta JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos raštinė. Arvydo Barzduko iniciatyva įkurta įstaiga tapo svarbiu lietuvių bendruomenės balsu JAV sostinėje ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos laisvės siekių pristatymo JAV politikams bei administracijos atstovams. Tai buvo pirmasis institucinis JAV Lietuvių Bendruomenės žingsnis organizuotai atstovauti Lietuvos interesams Vašingtone.

Daugelį metų jis savo profesinėmis žiniomis ir savanorišku darbu rūpinosi Lietuvos ambasados Vašingtone pastato priežiūra bei remonto projektais, buvo ambasados priestato architekto ir rangovo atrankos komiteto narys, prižiūrėjo projekto rengimą. Taip pat rėmė įvairias lietuviškas organizacijas, prisidėjo prie vaikų globos iniciatyvų Lietuvoje, paruošė vaikų namų Šateikiuose projektą.

Arvydas aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – rašė straipsnius ir laiškus laikraščiams „Draugas”, „Darbininkas”, „Dirva” ir „Tėviškės žiburiai”.

Už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje, stiprinant pasaulio lietuvių ryšius su Lietuva ir prisidedant prie Lietuvos gerovės kūrimo Arvydas Barzdukas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai”.

Didžiausias jo gyvenimo džiaugsmas ir turtas buvo šeima. Kartu su žmona Daiva Kuodyte užaugino vaikus Audrių, Liną ir Rimą bei atšventę 64 vedybines sukaktuves džiaugėsi septyniais anūkais.

Arvydas savo darbais ir pasišventimu rodė pavyzdį, kaip mylėti šeimą ir Tėvynę, puoselėti lietuviškas tradicijas ir sąžiningai tarnauti kilniems tikslams. Jo gyvenimas buvo prasmingos tarnystės Lietuvai ir lietuvybei pavyzdys. Jo darbai, idėjos, įsipareigojimas lietuvybei, energija ir domėjimasis atsiveriančiomis galimybėmis išliks jį pažinusių atmintyje ir įkvėps ateities kartas.

Tegul jo šviesus atminimas išlieka gyvas mūsų širdyse.

https://www.facebook.com/JAVLietuviuBendruomene

The post In Memoriam. Arvydas Barzdukas (1934–2026) appeared first on Voruta.

„Punskas – Lietuva šalia Lietuvos“, – šie žodžiai jautriai apibūdina daugiau nei šimtmetį už dabartinės Lietuvos valstybės sienų gyvenančią lietuvių bendruomenę, kuri išsaugojo tai, kas brangiausia – gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas ir tautinę tapatybę.

Šiemet ypatingą sukaktį minintis vienas svarbiausių šios bendruomenės kultūros židinių – Punsko lietuvių kultūros namai – kviečia į jubiliejinius renginius, skirtus pagerbti žmones, kurie per septynis dešimtmečius kūrė ir puoselėjo lietuvišką kultūrinį gyvenimą šiame krašte.

Nuo birželio 13 d. iki rugpjūčio 17 d. Punsko lietuvių kultūros namų parodų erdvėje veiks paroda „Alsuojame lietuviška dvasia“, kurioje bus eksponuojami Lietuvos ir Punsko krašto autorių darbai. O birželio 13 d. 19 val. žiūrovus suburs iškilmingas jubiliejinis koncertas.

Punsko lietuvių kultūros namų istorija prasidėjo 1956 metais. Tai buvo laikas, kai vietos šviesuoliai suprato, jog bendruomenei reikalinga ne tik kasdienė duona, bet ir dvasinis penas. Jų pastangomis įkurti kultūros namai tapo lietuvybės tvirtove, kurioje iki šiol puoselėjama kalba, menas, tradicijos ir tautinė savimonė.

Šiandien Punsko lietuvių kultūros namuose veikia devyni meno kolektyvai – šokių ansambliai, chorai, kapelos, teatrai ir vokalinės grupės, vienijančios apie 350 dalyvių. Jiems vadovauja vietiniai kūrėjai ir iš Lietuvos atvykstantys profesionalūs meno vadovai. Kolektyvų veikla žinoma ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje bei kitose šalyse.

Didžiuoju bendruomenės pasididžiavimu išlieka dalyvavimas Lietuvos dainų šventėse. Punsko krašto kolektyvai taip pat aktyviai dalyvauja ir konkursuose, festivaliuose, iš kurių dažnai grįžta pelnę aukštus įvertinimus bei apdovanojimus.

Pasak bendruomenės narių, svarbiausias jų tikslas – išsaugoti ir perduoti ateities kartoms sukauptą dvasinį turtą. Per visus septyniasdešimt metų Punskas išliko širdimi atsigręžęs į Lietuvą, o lietuviška dvasia čia tebėra gyva ir stipri.

„Jaučiame, kad esame Lietuvos priešpilis, kuriame visų širdys plaka vienu ritmu, o lūpose skamba ir skambės – Tėvynė Lietuva“, – sako Punsko lietuvių bendruomenės atstovai.

Jubiliejiniai renginiai taps ne tik gražia sukakties švente, bet ir prasmingu liudijimu, kad lietuvybė gali gyvuoti, augti ir vienyti žmones nepaisant jokių valstybinių sienų.

LNKC inform.

The post 70 metų lietuviškos dvasios: Punskas kviečia į jubiliejinę šventę appeared first on Voruta.

Birželio 8 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka LR Seime pristatė naujai išleistą knygą „Sausio 13-oji yra laisvės gynėjų diena. Lengvai suprantama kalba“.

Lietuvos nacionalinei bibliotekai informacijos prieinamumas yra pamatinė vertybė, leidžianti mažinti socialinę ir informacinę atskirtį. Šis leidinys, kurį iš dalies finansavo LR kultūros ministerija, užtikrina, kad svarbiausi mūsų šalies istorijos įvykiai būtų suprantami ir pasiekiami visiems, įskaitant žmones, turinčius intelekto ar skaitymo negalią.

Tekstai parašyti paprastais žodžiais, aiškios struktūros trumpais sakiniais, todėl leidinys puikiai tinka žmonėms, turintiems skaitymo sunkumų ar negalią, taip pat tiems, kurių lietuvių kalba nėra gimtoji. Tai Lietuvos istoriją daro prieinamą kiekvienam skaitytojui. Leidinyje paprastai ir aiškiai paaiškinama, kodėl Lietuva siekė nepriklausomybės po ilgų okupacijos metų ir kokią didelę drąsą parodė lietuvių tauta, gindama savo laisvę nuo Sovietų Sąjungos agresijos.

Martyno Mažvydo bibliotekos inform.

The post Pristatyta knyga „Sausio 13-oji yra Laisvės gynėjų diena. Lengvai suprantama kalba“ appeared first on Voruta.

Valdas Rakutis, Lietuvos karo istorikas, politikas. Lietuvos Respublikos Seimo narys 

Trečiadienį, birželio 3 d., įvyko Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos posėdis, kuriame buvo apsvarstytas svarbus, plataus visuomeninio atgarsio sulaukęs klausimas – Teisingumo ministerijos parengtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektas.

Teisingumo viceministrė Barbara Aliaševičienė komisijai pristatė projekto tikslą, esmę ir ministerijos poziciją dėl projekto derinimo metu gautų pastabų.

Pasak B. Aliaševičienės, Teisingumo ministerija siekia pakeisti įstatymą taip, kad dokumentuose būtų leidžiama vartoti tautinių mažumų kalbų asmenvardžiuose esančius lotyniško pagrindo rašmenis su diakritiniais ženklais. Ministerija tai sieja su tarptautinių konvencijų, pirmiausia Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, Europos Tarybos patariamojo komiteto rekomendacijų, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos nuostatomis.

Viceministrė pabrėžė išaugusį mišrių santuokų skaičių ir asmens teisę išsaugoti autentišką tapatybės įrašą. Jos teigimu, 2022 m. priimtas įstatymas problemos iki galo neišsprendė, nes paliko reikšmingų trūkumų ir tik iš dalies leido naudoti lotyniško pagrindo rašmenis. Ji taip pat akcentavo technologinį pokytį – UTF-8 koduotės įdiegimą Gyventojų registre, kuris leistų techniškai įgyvendinti siūlomus pakeitimus. Kalbėtoja nurodė, kad Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs įstatyminio reglamentavimo spragas, o Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Seimas turi įgaliojimus spręsti šią problemą, gavęs kompetentingų lietuvių kalbos institucijų išvadas.

Kultūros ministerijos atstovė Kristina Gasiulytė pasveikino Teisingumo ministerijos pastangas palaikyti Lietuvos tautinių mažumų identitetą, tačiau pareiškė negalinti pritarti siūlomoms priemonėms ir kvietė atsižvelgti į platesnį lietuvių kalbos vartosenos kontekstą, negu jis perteikiamas įstatymo pataisų projekte. Ji išreiškė susirūpinimą, kad tokios įstatymo pataisos galėtų kelti grėsmę valstybiniam lietuvių kalbos statusui, kuris įtvirtintas Konstitucijoje. Tai galėtų kelti grėsmę ir kultūriniam autentiškumui, susijusiam su rašytinės ir sakytinės kalbos atpažįstamumu bei vientisumu. K. Gasiulytė pabrėžė būtinybę užtikrinti lietuvių kalbos sistemos vientisumą ir ragino atsižvelgti į Lietuvių kalbos instituto mokslininkų argumentus dėl bendrinės kalbos savitumo bei atpažįstamumo.

Lietuvių kalbos instituto direktorius dr. Darius Ivoška atkreipė dėmesį, kad įstatymo projektas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuluotų kriterijų, reikalaujančių įvertinti, ar pakeitimai dera su lietuvių rašybos tradicija, ar jie nekels pavojaus bendrinei kalbai ir ar nepažeis lietuvių kalbos vartosenos savitumo. Jis pabrėžė, kad asmenvardžiai nėra vien tik asmeninė nuosavybė – juos vartoja visa visuomenė: registrai, duomenų sistemos, darbovietės, švietimo ir kitos institucijos. Todėl nemokėjimas jų teisingai užrašyti, perskaityti ar ištarti griautų lietuvių kalbos sistemą. Asmens vardai yra valstybinės kalbos objektas, todėl juos rašant ne pagal lietuvių kalbos dėsnius, o pagal kitų kalbų taisykles, būtų pažeidžiama valstybinės kalbos apsauga. Diakritiniai ženklai, keičiantys raidės garsinę vertę, pažeistų lietuvių kalbos fonetinės rašybos principą – vieną garsą atitinka vienas rašmuo.

To paties instituto mokslininkė dr. Ona Aleknavičienė teigė, kad siūlomi pakeitimai pažeistų nusistovėjusią daugiau kaip šimto dvidešimties metų bendrinės lietuvių kalbos rašybos tradiciją, ypač fonetinės rašybos principą. Ji atkreipė dėmesį, kad vien raidė „o“ turėtų 18 variantų. Kalbėtoja „nesusipratimu“ vadino teiginį, kad vardų rašymas su daugiau kaip 120 diakritinių ženklų niekaip nesikėsintų į valstybinės kalbos statusą. Priešingai – tai, jos vertinimu, būtų „lietuvių kalbos sistemos griovimas“, įvedant į ją „invazinius elementus“.

Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė tvirtino, kad autentiškas asmenvardžių rašymas su diakritiniais ženklais yra ne tiek kalbinė, kiek teisinė ir politinė problema. Ji teigė, kad asmenvardžių rašymas originalo forma su diakritiniais ženklais „nekelia grėsmės valstybinės kalbos statusui ir gramatikai“, o, priešingai, „parodo valstybės norą atskirti valstybinės kalbos apsaugą nuo žmogaus teisės į autentišką tapatybės fiksavimą“.

V. Meiliūnaitė pažymėjo, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš pradžių nepritarė 2022 m. įstatymo pataisoms, nes buvo akivaizdu, kad leidus įvesti tris papildomas raides buvo sukurta išimtis, pažeidusi sistemą, tačiau nepašalinusi kitų prieštaravimų. Tad dabar siūlomos pataisos, jos vertinimu, yra nuoseklus jau padarytų išimčių papildymas. Komisija siūlo leisti asmenvardžius rašyti pagal tautinės kalbos taisykles, jeigu vartojamas lotyniško pagrindo raidynas.

Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys Remigijus Motuzas pažymėjo, kad toli gražu ne visos Europos Sąjungos šalys plačiai naudoja visus diakritinius ženklus, o tarptautinės konvencijos nėra automatiškai perkeliamos į skirtingas kalbines aplinkas. Jo nuomone, būtina atsižvelgti į kalbų savitumus ir susiformavusias vartosenos tradicijas.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka teigė, kad 2022 m. įstatymo pakeitimas buvo „nelaimingas“ ir sukūrė „blogą precedentą“, kuris veda į tolesnį kalbos sistemos iškraipymą. Jis įspėjo, kad šiuo metu moksle taikomos originalios rašybos praktikos perkėlimas į administracinę kalbą, švietimą, sveikatos apsaugą, o galbūt ateityje ir į vietovardžius, yra pavojingas, nes tai gali išplisti į kitas kalbos sritis ir sukelti visuomenėje „nesaugumo jausmą“, suvokiamą kaip „invazija į mūsų kalbą, į mūsų tapatybę“.

Prezidentūros atstovė Jolanta Karpavičienė kėlė klausimus dėl praktinių sunkumų, su kuriais susidurtų mokytojai ir kiti kalbos vartotojai, bandydami linksniuoti, rašyti ar tarti nelietuviškus vardus su diakritiniais ženklais. Jos nuomone, tai neišvengiamai paveiktų kasdienę kalbos vartoseną.

Lituanistikos komisijos narės Dalios Vasiliūnienės nuomone, dabartinis Teisingumo ministerijos projektas yra nepakankamai kompleksiškas. Jis ne tik darytų neigiamą poveikį lietuvių kalbai, bet ir diskriminuotų tas Lietuvos tautines mažumas, kurios naudoja ne lotyniško pagrindo raidyną, pavyzdžiui, graikų ar kirilicą naudojančius ukrainiečius ir baltarusius, hebrajišką raidyną naudojančius žydus ir kt. Priėmus tokias įstatymo pataisas, kalbos sistema būtų pažeista, tačiau vis tiek nebūtų patenkinti visų mažumų lūkesčiai. Todėl neišvengiamai būtų sudarytos prielaidos naujoms išimtims ir naujoms pataisoms.

Ne vienas posėdžio dalyvis atkreipė dėmesį į vadinamąjį latviškąjį modelį: dokumentuose vardą ir pavardę rašyti dviem variantais – pirmiausia lietuviškai adaptuota forma, kad asmenvardis būtų suprantamas, perskaitomas ir linksniuojamas lietuvių kalbos sistemoje, o greta pateikti originalią formą su diakritiniais ženklais. Tai leistų išsaugoti originalią asmenvardžio formą ir kartu užtikrinti adaptuotą jo vartoseną lietuvių kalboje.

Šiam variantui pritarė Lituanistikos komisijos narės D. Vasiliūnienė, J. Macijauskaitė-Bonda, A. Martišiūtė-Linartienė, Prezidento patarėja J. Karpavičienė ir Lietuvių kalbos instituto atstovai. Jį palaikė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovės, pripažinusios, kad šis pasiūlymas yra „lingvistiškai logiškas ir visiškai priimtinas“, nors kartu buvo paminėtos ir Latvijos modelio problemos – esą jis reikalauja daugelio žodynų ir identifikacijos šaltinių.

Aš taip pat pritariau šiam variantui, nes jis, mano nuomone, galėtų išspręsti problemą ilgam ir patikimai – nesikėsinant į valstybinės kalbos statusą, negriaunant lietuvių kalbos rašybos tradicijos bei gramatinių pagrindų ir kartu gerbiant asmens teisę į autentišką tapatybės įrašą.

Atsižvelgiant į tai, kad dauguma posėdžio dalyvių, įskaitant ir Teisingumo ministerijos atstovę, kritiškai vertino 2022 m. įstatymo pataisas, pažymėdami jų nepakankamą ar net diskriminacinį pobūdį, latviškasis modelis – dokumentuose asmenvardžius rašyti dviguba forma, lietuviškai adaptuota ir originalia – man atrodo civilizuotas, visapusiškas ir praktiškai jau išbandytas sprendimas, kuris gerbtų tiek valstybinę kalbą, tiek asmens tapatybę.

Nutarta kreiptis į Seimo tyrimų skyrių, prašant pateikti informacijos, kaip panašios sistemos, grindžiamos dviguba asmenvardžių rašyba, funkcionuoja kitose šalyse, kur jos yra įdiegtos, kokie jų privalumai ir su kokiomis problemomis susiduriama. Taip pat bus kreipiamasi į Migracijos departamentą, prašant pristatyti, su kokiomis problemomis susiduriama dabartinėje praktikoje. Klausimo svarstymą nuspręsta pratęsti rudenį.

The post Valdas Rakutis. Asmenvardžių rašyba dokumentuose. Kaip suderinti teisę į tapatybę ir valstybinės kalbos apsaugą? appeared first on Voruta.

Rūta Neniškienė, Linkmenys, Ignalinos raj., www.voruta.lt

Gegužės 30 dieną, Ignalinos rajone, Linkmenyse vyko tradicinis Pasienio policininkų, saugojusių Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją, palikuonių susitikimas. Susitikimas tradiciškai įvyko prie tarpukario pasieniečiams skirto paminklo „Atmintis“. Susitikime dalyvavo renginio organizatorius Antanas Žilėnas, Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus rinktinės vadas Jurandas Rusteika, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškosios tarnybos nariai, kiti garbingi svečiai, giedojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“. Renginį vedė Linkmenų seniūnas Jonas Alekna ir Ignalinos rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė.

Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje. Kunigas Raimondas Jurolaitis kvietė melstis už taiką ir ramybę bažnyčioje giedant chorui „Aidas“. Šventei tęsiantis lauke prie paminklo, sugiedota Tautiška giesmė, renginio vedėjai skyrė tėviškei eilių. Šventės pradžioje kalbėjęs meras Laimutis Ragaišis akcentavo pasienio ir atminties ryšį, paminėjo pernai į amžinybę išėjusias paskutines gyvas istorijos liudininkes, tris partizanų ryšininkes, tremtines, pasienio policininkų žmonas Onutę Butrimaitę-Laurinienę, Veroniką Paukštytę-Macienę, Angelę Mameniškytę-Kondratavičienę. Meras pabrėžė, kad svarbu išsaugoti atsiminimus ateities kartoms.

Lietuvos šaulių sąjungos plk. P. Saladžiaus rinktinės vadas, Jurandas Rusteika kalbėjo, kad gyvename vertybių devalvacijos laikotarpiu, o kartu ir „ant parako statinės“, kai turime permąstyti savo santykį su tėvyne, kad išvengtume polinkio į nomadizmą ir pasaulio piliečio etiketės, kad būtume pasiruošę, esant reikalui, ją ginti. Pabaigai J. Rusteika palinkėjo, prisiminęs Norberto Černiausko romaną, kad „tai nebūtų paskutinė mūsų vasara“.

Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas dėkojo visiems, kurie prie paminklo Linkmenyse susirenka jau aštuonerius metus, ir pridūrė, kad paminklas skirtas ne tik pasieniečiams, bet ir visiems, ištikimiems valstybei. Apgailestavo, kad tarp šįmet sučiuptų kontrabandininkų yra trylika pareigūnų, jį liūdina mažos tėviškės gynėjų algos. Tuo pačiu Valentinas Novikovas įteikė padėkas merui Laimučiui Ragaišiui, plk. Jurandui Rusteikai, choro „Aidas“ meno vadovui Viliui Grušniui, Lietuvos gynybos, kultūros, ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškos tarnybos vadui Vytautui Bučeliui, fotografui, kino kūrėjui, renginio metraštininkui Eugenijui Ostašenkovui.

Renginio iniciatorius bei organizatorius Antanas Žilėnas atminimo medaliu ir A. Šapokos knyga „Lietuva per amžius“ apdovanojo meno vadovą Vilių Grušnių. Antanas Žilėnas dėkojo susirinkusiems ir prisiminė, kad prieš aštuonerius metus pasienio policininkų palikuonių ainių buvo daugiau. Paminėjo, kad šįmet atvyko Utenos apskrities pasienio policijos viršininko Antano Juodžio proanūkis Bronius Česnavičius. A. Žilėnas visiems priminė, kad šalia paminklo pasodinti šeši ąžuoliukai: Lietuvos 100-mečiui, Utenos apskrities pasieniečių viršininkams Jonui Motiejūnui-Valevičiui, Antanui Juodžiui ir kiti trys – didvyrių ainiams.

Po organizatoriaus kalbos prisiekė Povilo Plechavičiaus karių sąjungos naujieji nariai. Renginį dainomis lydėjo choras „Aidas“, o po oficialiosios dalies visi vaišinosi kareiviška koše bei arbata, grojo Linkmenų kaimo kapela.

Rūtos Neniškienės ir Pasieniečių klubo nuotraukos

The post Dar ne paskutinis pasienio policininkų palikuonių susitikimas Linkmenyse appeared first on Voruta.

„Garsinių knygų atsiradimas sistemoje iBiblioteka.lt reikšmingai išplečia skaitymo galimybes ir padeda bibliotekų fondus pasiekti dar didesniam žmonių ratui. Vieniems tai bus patogus būdas skaityti keliaujant ar užsiimant kasdieniais darbais, kitiems – lengviau pasiekti literatūrą. Kartu tai natūrali Nacionalinės bibliotekos misijos tąsa – užtikrinti, kad kiekvieną šalies gyventoją kultūra, knygos ir žinios pasiektų taip, kaip jam patogiausia “, – sako Renata Lygienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento vadovė.

Daugiau būdų skaityti

Garsinės knygos suteikia galimybę mėgautis literatūra ir ją patirti kitaip – kelionėje, sportuojant, dirbant ar ilsintis. Paslauga skirta visiems: tiek tiems, kurie nori patogiai ir šiuolaikiškai skaityti, tiek tiems, kam tradicinis skaitymas dėl įvairių priežasčių tampa sudėtingesnis.

Garsinės knygos dažniausiai prieinamos mokamose platformose, o iBiblioteka.lt garsinių knygų paslauga yra visiškai nemokama. Ja naudotis labai paprasta – tereikia prisijungti prie savo iBiblioteka.lt paskyros kompiuteryje arba mobiliajame įrenginyje ir pasirinkti norimą leidinį.

Platus autorių ir leidyklų pasirinkimas

Šiuo metu skaitmeninėje bibliotekoje jau prieinama daugiau kaip 200 garsinių knygų, jų kolekcija bus nuolat papildoma naujais leidiniais. Čia skaitytojais ras įvairių žanrų ir temų kūrinių – nuo grožinės literatūros iki filosofijos, psichologijos, socialinių, gamtos ir taikomųjų mokslų, istorijos bei meno leidinių. Platformoje pristatomi leidyklų „Alma littera“, „AMK“, „Hubris“, „Aukso žuvys“, „Klausykla“, „Rara“, „Svajonių knygos“ išleisti darbai.

Skaitytojai gali rinktis iš gausios autorių ir kūrinių pasiūlos:

• pasaulio literatūros klasikų – George’o Orwello, Edgaro Allano Poe, Marcelio Prousto, Franciso Scotto Fitzgeraldo, Gabrielio Garcios Marquezo ir kitų autorių kūrinių;
• populiarių šiuolaikinių užsienio rašytojų – Elenos Ferrante, Sarah J. Maas, Khaledo Hosseini, Rebeccos Yarros, Fredriko Backmano ir kitų autorių knygų;
• psichologijos autorių – Jurgos Dapkevičienės, Gedimino Navaičio, Austėjos Landsbergienės, Eugenijaus Laurinaičio, Carol S. Dweck, Jeffrey E. Youngo ir Janet S. Klosko knygų;
• filosofijos ir teologijos klasikų – Søreno Kierkegaardo, Aurelijaus Augustino, Immanuelio Kanto, Blaise’o Pascalio, Karlo Jasperso, Levo Karsavino veikalų;
• žinomų Lietuvos kūrėjų, rašytojų, mokslininkų – Aurimo Švedo, Lauryno Katkaus, Juozo Gaižausko, Beno Lyrio, Ginos Viliūnės, Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės, Ilonos Skujaitės, Kristinos Petrauskės ir kitų autorių darbų.

Visas garsines knygas rasite čia ›

iBiblioteka.lt – didžiausia Lietuvos viešųjų bibliotekų skaitmeninė sistema, vienoje vietoje suteikianti prieigą prie daugiau kaip 10 mln. knygų, periodinių leidinių, garso ir vaizdo įrašų, žemėlapių bei elektroninių išteklių. Portalą koordinuoja ir administruoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

The post Nemokamos garsinės knygos – nauja paslauga didžiausioje Lietuvos viešųjų bibliotekų sistemoje appeared first on Voruta.

Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose vyks renginiai, skirti Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti. Šiemet minimas pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą 85-metis.

Minėjimo renginiais prisimenami įvykiai, lėmę prievartinį Lietuvos valstybingumo raidos sustabdymą ir brutalų tautos naikinimą, – 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos pradėta Lietuvos Respublikos okupacija ir po metų, 1941 m. birželio 14 d., jos įvykdyti pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą.

Birželio 13 d., šeštadienį, 12 val. rengiamas pirmųjų masinių trėmimų minėjimas prie Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ atkurtos žeminukės-jurtos Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.

Birželio 14 d., sekmadienį,

10 val. vyks Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtas minėjimas Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. (Tiesioginė transliacija: Seimo svetainėje, televizijos programa „Seimas – tiesiogiai“, Seimo paskyrose „Facebook“ ir „YouTube“, taip pat per LRT televiziją ir LRT radiją).

Prieš pat vidurdienį, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos – tylos minutės okupacijos aukoms atminti. 12 val. įvyks Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų. (Tiesioginė transliacija: Seimo svetainėje, televizijos programa „Seimas – tiesiogiai“, Seimo paskyrose „Facebook“ ir „YouTube“, taip pat per LRT televiziją ir LRT radiją).

12.15 val. – Pagarbos eisena Vilniuje nuo Nepriklausomybės aikštės iki Aukų gatvės, okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonija prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams.

12.30 val. organizuojama Gėlių padėjimo ceremonija prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje. (Tiesioginė transliacija per LRT televiziją).

13 val. rengiama pilietinė istorinės atminties akcija „Atminties neištremsi“ šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje. Planuojama akcijos pabaiga – birželio 15 d. 12 val. (Tiesioginė transliacija per LRT televiziją – iki 13.15 val.).

14 val. – Atminimo valanda prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.

17.30 val. bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. (Tiesioginė transliacija per LRT PLIUS).

Birželio 15 d., pirmadienį, 10 val. organizuojama Gėlių padėjimo ceremonija prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse. Taip pat vyks Karinių oro pajėgų atstovų gėlių padėjimo ceremonija prie paminklo Lietuvos kariuomenės karininkams Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, skirto sovietų ir nacių okupacijų aukoms atminti.

Pirmadienį bus minimos pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasienio baro viršininko Aleksandro Barausko 86-osios žūties metinės.

12 val. bus aukojamos šv. Mišios Rudnios Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Globėjos bažnyčioje.

13 val. įvyks Aleksandro Barausko atminimo pagerbimas jo žūties vietoje Ūtos kaime, Varėnos rajone. Lemtingąją 1940 m. birželio 15 d. maždaug 3 val. 40 min. ryte apie dvidešimt 185-ojo šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių apšaudė pasienio 2-osios Ūtos sargybos būstinę, susprogdino granatą ir, įsiveržę į patalpą, jėga išvedė sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus kirto jam kardu, kitas iššovė į galvą. Vežamas pas gydytoją A. Barauskas kelyje mirė.

Seimo rūmuose – tremtims skirtos parodos

Birželio 10–19 dienomis Seimo skaitykloje bus eksponuojama Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“. Atidarymas – birželio 12 d. 10 val. (įėjimas laisvas).

Birželio 10–30 dienomis eksponuojama:

paroda „Negrįžusiems. Lietuvos gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“ Seimo Vitražo galerijoje. Atidarymas – birželio 12 d. 11 val. (įėjimas pagal sąrašus);

knygų ir eksponatų paroda „Neužmiršti. Birželio istorijos“ Seimo skaitykloje (įėjimas laisvas).

Gintauto Aleknos fotografijų paroda „Ten, kur gyveno lietuviai“ Seimo lankytojų centre (įėjimas laisvas).

Visa renginių programa

LRS Informacijos ir komunikacijos departamento

Spaudos biuras

The post Minėsime Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienas appeared first on Voruta.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas

Pasaulyje fiksuojamas dramatiškas gimstamumo mažėjimas, kurio nebepaaiškina ekonominiai veiksniai, būsto trūkumas ar moterų emancipacija. Tad mokslininkų akys vis labiau krypsta į išmaniuosius telefonus, kompiuterinius žaidimus bei socialinius tinklus. Idėja paprasta: žmonės vis daugiau laiko praleidžia virtualioje realybėje, o joje, kaip žinia, vaikai negimsta.

Daugumoje pasaulio valstybių suminis gimstamumo rodiklis jau yra nukritęs žemiau 2,1 ribos – ji būtina tam, kad gyventojų skaičius ateityje nemažėtų. Dalis valstybių, įskaitant ir Lietuvą, jau yra priartėjusios prie 1,0 ribos. Jei toks rodiklis išliks ilgesnį laikotarpį – nauja lietuvių karta bus dvigubai mažesnė nei esama.

Mažėja ne tik gimstamumo rodikliai, bet ir bendras gimusių vaikų skaičius pasaulyje. Jis buvo pasiekęs piką 2012 metais, kai gimė 146 mln. vaikų, o 2025 metais gimusių vaikų skaičius sumažėjo iki 132 mln. Tiesa, bendras pasaulio gyventojų skaičius dar kurį laiką didės, tačiau mažėjantis gimusių vaikų skaičius užprogramuoja, kad netolimoje ateityje žmonių skaičius pasaulyje pradės mažėti – galimai jau 2050-aisiais metais taip ir nepasiekęs 10 milijardų ribos.

Įdomu tai, kad sparčiausiai gimstamumas mažėja ne turtingoje Europoje, o Rytų Azijoje. Pavyzdžiui, Kinijoje 2016 metais gimė 18,8 mln. vaikų, 2025 metais – vos 7,9 mln., o bendras Kinijos gyventojų skaičius vien 2025 metais sumažėjo 3 mln. – daugiau nei visos Lietuvos populiacija. Įdomu tai, kad mažiau pasiturinčioje Meksikoje gimstamumo rodiklis pirmą kartą tapo mažesnis nei JAV, o istoriškai gausesnes šeimas turėjusioje Turkijoje jis nukrito žemiau 1,5.

Lietuvoje gimstamumo rodikliai taip pat sparčiai prastėja. Per dešimtmetį gimusių vaikų skaičius šalyje sumažėjo nuo 31,5 tūkst. 2015 metais iki 17,6 tūkst. 2025 metais. Kitaip tariant, per labai trumpą laiką atsidūrėme tarp valstybių, kuriose demografinė krizė tampa ne ateities, o dabarties problema.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad gimstamumą labiausiai mažina ekonominis nesaugumas, aukštos būsto kainos ar sudėtingas darbo ir šeimos derinimas. Tačiau šiandien vis dažniau pripažįstama, kad vien šie faktoriai nebepaaiškina naujausio gimstamumo kritimo, tad problemos šaknys slypi giliau. Išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai bei socialiniai tinklai keičia žmonių laisvalaikį, bendravimą ir santykius. Žmonės daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje, kurioje nesusiformuoja šeimos bei negimsta vaikai. Jei itin žemo gimstamumo tendencija tęsis ilgesnį laiką – mūsų laukia beprecedenčiai demografiniai pokyčiai, kurie neabejotinai turės poveikį ir ekonomikai. Teks įprasti prie nuolat mažėsiančio gyventojų skaičiaus.

Tuo pačiu metu pasaulyje sparčiai auga robotų skaičius, kuris jau viršija 50 milijonų. Tad kyla visai nebe retorinis klausimas: ar nebus taip, kad ateityje užleisime vietą robotams?

Demografija, kaip ir ekonomika, nemėgsta iliuzijų. Jei vis daugiau gyvenimo persikelia į ekranus, o vis mažiau žmonių renkasi kurti šeimą ir susilaukti vaikų, pasekmių neišvengsime. Mažėjantis gimstamumas ilgainiui keis darbo rinką, viešuosius finansus, švietimo sistemą bei visą ekonomikos modelį. Tad klausimas šiandien jau nebėra, ar gimstamumo krizė gilėja. Klausimas – ko imsimės, kad tai pakeistume. O jei pakeisti nepavyks – ką darysime, kad prisitaikytume prie naujos realybės.

The post Žmonės vis daugiau laiko praleidžia virtualioje realybėje, o joje, kaip žinia, vaikai negimsta appeared first on Voruta.

Snieguolė Imbrasienė, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė, www.voruta.lt

Baigiantis mokslo metams Klaipėdos „Versmės“ progimnazijoje vyko respublikinė mokinių patyriminė-praktinė konferencija „Idėjas ir vaizduotę generuojanti kūrybiškumo kompetencija STREAM ugdyme“, subūrusi mokinių komandas ir pedagogus iš įvairių Lietuvos mokyklų. Renginio tikslas – skatinti kūrybiškumą, inovatyvų mąstymą ir praktinį mokymąsi, integruojant gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, menus ir matematiką.

Konferencijoje dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokinių komanda, lydima trijų mokytojų. Dalyvavimas šiame renginyje yra nuoseklaus bendradarbiavimo su Klaipėdos „Versmės“ progimnazija bei Vytauto Didžiojo universiteto klasikinio ugdymo kryptimi dalis. Ši partnerystė atskleidžia klasikinio ugdymo ir šiuolaikinių STREAM metodų dermę: tradicinės vertybės, kritinis mąstymas ir kultūrinis išsilavinimas čia sėkmingai jungiami su praktika, technologijomis ir kūrybiškumu.

Renginio programa buvo intensyvi ir įvairialypė. Konferencija prasidėjo įžangine sesija, skirta dirbtinio intelekto galimybėms ir iššūkiams mokinių mokymosi procese aptarti. Vėliau dalyviai įsitraukė į patyrimines laboratorijas, kuriose praktiškai išbandė skirtingas veiklas – nuo meninių technikų, tokių kaip cianotipija, iki šiuolaikinių technologinių sprendimų, naudojant „Arduino“ ir „Micro:bit“ platformas.

Antroje dienos dalyje mokiniai dirbo komandose, spręsdami kūrybines ir aktualias urbanistines problemas. Diskusijų „Akvariumas“ metu jie dalijosi įžvalgomis, reflektavo patirtis ir aptarė STREAM ugdymo galimybes.

Didžiausiu konferencijos akcentu tapo baigiamoji kūrybinė užduotis – tilto per Danės upę modelio kūrimas, remiantis Leonardo da Vinči konstrukcijos principu. Ši veikla pareikalavo ne tik kūrybiškumo, bet ir gebėjimo taikyti inžinerines žinias praktiškai. Dirbdami komandose mokiniai ieškojo sprendimų, kaip sukurti stabilų, be papildomų tvirtinimo elementų laikantį modelį, taip įrodydami, kad menas, mokslas ir technologijos gali veikti išvien.

Konferencijos metu sukurti darbai buvo vertinami pagal jų originalumą, inovatyvumą, STREAM sričių integraciją ir pristatymo kokybę. Mokiniai turėjo galimybę ne tik pademonstruoti savo gebėjimus, bet ir pasisemti patirties iš kitų dalyvių bei ekspertų.

Tokio pobūdžio renginiai liudija, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų ugdymo institucijų yra esminė šiuolaikinio švietimo dalis. Jie padeda kurti atvirą, dinamišką ir kūrybišką mokymosi aplinką, kurioje ugdomos ne tik dalykinės žinios, bet ir savarankiškumas, atsakomybė bei gebėjimas dirbti komandoje.

Dalyvavimas konferencijoje mūsų mokiniams tapo reikšminga patirtimi, leidusia plėsti akiratį ir sustiprinti mokymosi motyvaciją. Tai dar kartą patvirtino, kad inovatyvus, patirtimi grįstas ugdymas – tai kelias į šiuolaikiniam pasauliui reikalingų kompetencijų ugdymą.

The post Kai idėjos tampa tiltais: klasikinio ir šiuolaikinio ugdymo dermė respublikinėje STREAM konferencijoje appeared first on Voruta.

LRT kartu su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi plečia nacionalinės kampanijos „Esminis testas“ galimybes – svetainėje esministestas.lt nuo šiol galima ne tik pasiruošti ekstremaliosioms situacijoms ir pasitikrinti savo žinias, bet ir naudotis aktyviu priedangų žemėlapiu.

LRT kartu su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi dar kovo mėnesį pristatė nacionalinę kampaniją „Esminis testas“, skirtą padėti gyventojams praktiškai pasirengti ekstremaliosioms situacijoms. Teste pateikiami klausimai apie elgesį kilus pavojui, bazines civilinės saugos žinias, pasirengimą evakuacijai, pirmąją pagalbą, šeimos planą ir kitus kasdienybėje svarbius pasirengimo veiksmus.

Platforma nuolat atnaujinama svarbiausia informacija apie tai, kaip veikti krizės metu, o nuo šiol joje galima greitai rasti artimiausias saugias vietas.

Interaktyvus priedangų žemėlapis, sukurtas remiantis Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos informacine sistema, suteikia galimybę realiu laiku matyti priedangų vietas Lietuvoje.

Projekto aktualumą rodo ir augantis visuomenės susidomėjimas – po neseniai skelbtų oro pavojaus perspėjimų susidomėjimas „Esminiu testu“ išaugo net penkis kartus.

Kampanijos kūrėjai kviečia gyventojus ne tik domėtis informacija, bet ir aktyviai ruoštis: įgytos žinios gali būti kritiškai svarbios netikėtos situacijos metu.

Pasitikrink žinias ir surask svarbiausią informaciją informacijos ekstremaliųjų situacijų metu – www.esministestas.lt

The post Gyventojai esministestas.lt gali rasti aktyvų priedangų žemėlapį appeared first on Voruta.