Nelauktas ekonomikos atsigavimo sulėtėjimas 2011 m. pabaigoje tęsis ir visą pirmąjį 2012-ųjų pusmetį. Tačiau prognozuojama, kad per antrąjį pusmetį ekonomika ims pamažu vėl augti. Pagal dabartines prognozes realus metinis Europos Sąjungos BVP 2012 m. liks nepakitęs, o euro zonos BVP mažės 0,3 %. Dar daug kas tebėra neaišku, o plėtra įvairiose šalyse labai nevienoda. Dėl nekrentančių aukštų energijos kainų ir netiesioginių mokesčių didinimo dabar 2012 m. prognozuojama didesnė infliacija nei numatytoji rudenį. Šiandien infliacija ES siekia 2,3 %, o euro zonoje – 2,1 %.

„Komisija prognozuoja, kad Lietuva šiemet ir toliau stabiliai išliks viena iš Europos ekonominio augimo lyderių. Prognozuojama, kad šalies ekonomika augs 2,3 proc. Tai yra antras pagal dydį rodiklis po Lenkijos, kuriai prognozuojamas 2,5 proc. BVP augimas 2012 m.. Trečioje vietoje – Latvija (2,1 proc augimas.) Reikia pasveikinti Lietuvos Vyriausybę už kantrybę nuosekliai laikytis finansinės disciplinos irįsipareigojimų ES. Baltijos šalys Europoje yra laikomos sektinu pavyzdžiu, kurioms pavyko atsitiesti per palyginti labai trumpą laiką ir grįžtiį ekonominio augimo lyderių pozicijas“, – sakė Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta.

Daugiau informacijos: 

http://ec.europa.eu/lietuva/ziniasklaidai/23022012_lt.htm

Šį ir kitus pranešimus galite rasti internete adresu:

http://europa.eu/press_room/index_en.htm

http://europa.eu/rapid/recentPressReleasesAction.do?guiLanguage=en&hits=500

Spaudos ir informacijos skyrius Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Naugarduko g. 10, LT-01309 Vilnius, tel: +370 5 2313186, fax: +370 5 2313192, www.europa.eu/lietuva

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė 13-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę 2012.

Šalies vadovės teigimu, mugė su šūkiu „Atversk pasaulį“, subūrė visus, kuriems knyga – išminties lobynas. Knyga, pasak Prezidentės, atveria platesnį pasaulį, padeda pažinti žmones ir suartina tautas labiau nei bet kokios sutartys. Didžiausia regione tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet yra ir Baltijos šalių knygų mugė. 

„Spausdintas žodis – tai kalbos išlikimo garantas, svarbus visoms trims Baltijos šalims. Knyga ypač svarbi ir mūsų tapatybės formavimui. Tai laiką įveikianti jungtis tarp praeities, dabarties ir ateities. Kad ir kokia būtų knyga – popierinė ar elektroninė – ji visada prisidės prie valstybės kūrimo. Knyga yra pats tikriausias tautos tobulėjimo kelias“, – sakė šalies vadovė.

Prezidentės nuomone, būtina užtikrinti lietuviškos knygos sklaidą pasaulyje bei pasirūpinti, kad bibliotekose netrūktų knygų ir jos būtų prieinamos visiems, ypač vaikams ir jaunimui.

Šalies vadovė mugėje apžiūrėjo leidėjų pristatomas knygas vaikams ir suaugusiesiems, apsilankė Sigutės Chlebinskaitės kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“, liejo akvarele knygos iliustracijas, stebėjo kaip kuriama ilgiausia knyga Lietuvoje bei tapo viena jos iš bendraautorių. Prezidentė taip pat apžiūrėjo ir 32 lietuvių iliustruotojų kūrybą išradingai sukonstruotame „Iliustrariume“, kuris pernai Bolonijos knygų mugėje sulaukė didžiulio lankytojų dėmesio.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Daugiau informacijos:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-23-prasideda-tryliktoji-vilniaus-knygu-muge/77536

http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5965416

Šį pašnekesį, kaip ir visą renginių ciklą organizavo Lietuvos istorijos institutas kartu su Vilniaus bei Varšuvos universitetų Istorijos fakultetais, Lenkijos istorijos muziejumi, Lenkų ir Goethe institutais Vilniuje. Projekto globėjai: Lietuvos ir Lenkijos kultūros ministrai.

Visiems yra gerai žinoma, jog dalis baltarusių visuomenės bando pasisavinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, laikydami ją sava. Nėra paslaptis, jog tokio pasisavinimo tikslas – naujas baltarusiško identiteto kūrimas. Lietuvos visuomenėje, dėmesį koncentruojant į LDK vaizdinių naudojimą Baltarusijoje, dažnai išleidžiama kita ne mažiau baltarusių visuomenei svarbi tema – partizaninis karas Baltarusijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Šios temos pagrindu, kaip ir LDK istorijos interpretacijomis, taip pat naudojamasi baltarusiškosios tapatybės kūrimo procese.

Koks šių dviejų istorinių pasakojimų santykis? Kaip šie vaizdiniai naudojami Baltarusijos vidaus ir užsienio politikoje? Ar galima teigti jog LDK praeities akcentavimas yra labiau svarbus baltarusių opozicijai, o partizaninės respublikos sureikšminimas – tai dabartinio režimo pagrindinė simbolinė figūra. Pokalbio metu buvo aiškinamasi, kuo unikali baltarusių atmintis, kiek ji yra identiška dabartinės Lietuvos atminties kultūrai.

Į šiuos klausimus ir bandė atsakyti renginio dalyviai – dr. Elena Temper, Humanitarinių mokslų centro Leipcige mokslinė bendradarbė, dr. Aleh Dziarnovitsch, Baltarusijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslinė bendradarbė ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas habil. dr. Alvydas Nikžentaitis.

„Vorutos“ inf.

Atrodytų, keistokas klausimas? Deja, šių dienų Lietuvoje toks klausimas kyla, ypač pastaraisiais metais. Teisėtvarka bejėgė. Jeigu kuris nors pareigūnas pamėgina praskleisti šydą, tuo pat netenka galvos. O savaliauti, engti – normalu. Kaip parodė šių dienų įvykiai, nors prezidentė garsiai kalba apie kovos su korupcija būtinumą, gyvenime ji elgiasi priešingai.

Pastaruoju metu mūsų krašte dedasi keisti dalykai, kurių neaptiksi jokioje civilizuotoje valstybėje, gal net ir necivilizuotoje. Diktatūros paprastai įsitvirtina įvykus kariniams perversmams ar po socialinės revoliucijos, nors tiesa, kad hitlerininkai Vokietijoje į valdžią įkopė demokratinių rinkimų būdu, bet vėliau jos nebepaleido iš savo rankų. Ir bolševikai mokė, kad laimėjus rinkimus nereikia išleisti valdžios iš rankų. Baltarusijoje demokratinės jėgos pralaimėjo Aleksandrui Lukašenkai. Ir šis sukūrė autoritarinės valdžios sistemą. Čia, turime prisipažinti, jam padeda ir Lietuvos valdantieji.

Ir pačioje Lietuvoje vyksta naujas eksperimentas: Raimundo Palaičio niekas nerinko. Jis net nepateko į Seimą. Dėl Andriaus Kubiliaus valios šis veikėjas tapo vidaus reikalų ministru. Dabar spjaudo ir į patį premjerą. Paprastai, jeigu ministro ir Vyriausybės vadovo požiūriai kokiu nors klausimu nesutampa, ministras atsistatydina ir visuomenei išdėsto savo poelgio motyvus. Tik ne R. Palaitis.

Kiekvienai vyriausybei reikalingas stabilumas. Ministras negali viešai reikšti kitos nuomonės, kol jis ministras. Čia ne vien R. Palaičio problema. Tampa tradicija Vyriausybės nariui demonstruoti kitokią nuomonę negu Vyriausybės. Negi ministerijos dalinės kunigaikštystės?  

Man niekada neteko susitikti su R. Palaičiu akis į akį, tačiau apie jo darbelius esu girdėjęs. Mat aš į politinę areną įžengiau kaip Pajūrio rinkimų apygardos atstovas – TSRS liaudies deputatas. Nuo tol išliko kai kurie ryšiai ir su Palangos sąjūdininkais.

Kai pasklido gandas, jog R. Palaitis taps vidaus reikalų ministru, gavau iš palangiškių pluoštą dokumentų apie šio veikėjo darbelius. Pasidariau kopiją, perdaviau ją valstybiniam archyvui, o pačius dokumentus nusiunčiau tuomečiam generaliniam prokurorui. Atsakymo jokio. Kiek žinau, panašius laiškus gavo ir ne vienas tuometis politikas. Reakcijos – jokios. Kiek dabar žinau, R. Palaičio problema buvo svarstoma Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijoje: 7 frakcijos nariai kategoriškai nepritarė šiai kandidatūrai. Bet A. Kubilius neįsiklausė net į savo kolegų balsus.

Lietuvoje jau susiklostė tokia situacija: į vidaus reikalų ministrų kėdes braunasi neaiškios žmogystos. Prisiminkime, kad ir Gintarą Furmanavičių, ir kai kuriuos kitus… Visuomenė su tuo susitaiko. Neginami ir sąžiningi pareigūnai, o tie, kurie įtariami negražiais darbeliais, net paaukštinami. Taip atsitiko ir šį kartą su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovais: kai pradėtos tyrinėti finansinių nusikaltimų bylos, nulėkė FNTT vadovų galvos.

Pasiekėme ribą, prie kurios turi įvykti lūžis, kitaip turėsime pripažinti, kad Lietuva – ne valstybė, o įvairių gaujų valdomas kraštas. Pareigūnai atleidžiami pagal mistinę VSD pažymą, o saugumiečiai viešai sako, kad tokių išvadų neteikė. Respublikos Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai pareiškė, kad ji jokios kompromituojančios medžiagos apie FNTT vadovus negavo. Taip teigia ir kiti Seimo vadovai. Ministras pirmininkas sako, kad pasitiki FNTT vadovais ir kad jie gerai dirbo. Tai pastebėjo ir visuomenė. Bet jie neįtiko R. Palaičiui. Šis nepateikė jokio argumento, kodėl juos atleido. Dangstomasi „valstybės paslaptimi“. Logiškai mąstant, atsakymas gali būti vienas – aptikti tamsūs R. Palaičio ar jo sėbrų darbeliai. Respublikos prezidentė kalba apie kovos su korupcija būtinumą, bet kai iškyla reikalas, pati atsiduria įtariamų asmenų pusėje, stabdo tolesnius tyrimus, pažeidinėja Lietuvos Konstituciją. Kodėl? Įtikinamo atsakymo neturiu, tik akivaizdus pats faktas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė naudojasi šio Seimo bejėgiškumu.

Demokratinėse valstybėse įprasta: kai aukštiems pareigūnams pareiškiami įtarimai, šie atsistatydina. Taip ir šį kartą nutiko Vokietijos prezidentui, kuriam, palyginti su R. Palaičiu, pateikti kur kas mažesni įkalčiai.

Lietuvoje įsigali ir kitas požiūris – savo neišmanymą, negebėjimą spręsti problemos dangstyti „valstybės paslaptimi“. Neneigiu, kad tokios esama. Bet jeigu ji iškyla, ji jau nebe paslaptis. Visuomenei turi būti žinoma, už ką baudžiamas tas ar kitas pareigūnas, bet kai bandymas susidoroti su žmogumi dangstomas valstybės paslaptimi – kitas dalykas. Kai iškyla keblumų, čia prireikia aiškumo. Kitaip ritamės į autoritarinių valstybių gretas.  

„Lietuvos žinios“

www.siluteszinios.eu

Prof. habil. dr. Povilas Gylys: Manau, kad žmonių santykiai nėra jau tokie blogi. Štai mūsų universitetas bendradarbiauja su Vroclavo ekonomikos universitetu, palaikome specialius santykius, pavasarį skaičiau ten paskaitas. Šiuo požiūriu lyg ir viskas neblogai. Bet valstybių santykiai yra prastos būklės. Tą būklę galima paaiškinti tuo, kad mes, lietuviai, ko gero, neužėmę adekvačios pozicijos. Daugeliu požiūrių elgiamės pagal principą – nusileisk, įtik. Pavyzdžiui, sutinkame, kad mūsų jungtinės valstybės istorija yra tokia, kokią ją įsivaizduoja dauguma lenkų. Bet juk dauguma lietuvių širdyje kitaip vertina mūsų gyvenimą po Liublino unijos. Pagrindinis dalykas, kurio vertinimas Lietuvoje ir Lenkijoje skiriasi, yra polonizacija, kuriai pasidavė mūsų aristokratija. Gal jie ir sakė, kad tai mūsų tėvynė teritorijos atžvilgiu, bet kalbos, kultūros požiūriu lietuviškumas nyko. Tai viena.

Kadangi man teko dalyvauti užsienio politikoje, galiu pasakyti, kad po tarybinės sistemos žlugimo mūsų santykiai buvo geri. Prezidentų a. a. Algirdo Brazausko ir Lecho Valensos (Lech Wałęsa), paskui Aleksandro Kvasnievskio (Aleksander Kwaśniewski) santykiai buvo geri. Mes nejutome, kad esanti kokia nors nuostata, kokie planai, susiję su Lietuva. Mūsų santykių problemiškumas išryškėjo paskutiniame dešimtmetyje.

Manau, kad Lietuva korektiškai, moraliai, bet tvirtai nereagavo į Valdemaro Tomaševskio fenomeną. Jeigu kur nors Lenkijoje, tarkim, Seinuose, atsirastų koks Tamašauskas, kuris pradėtų kelti tokį triukšmą, kokį pas mus sukėlė V. Tomaševskis, manau, Lenkija būtų reagavusi, ir tai būtų buvę pateisinama. Kuo pasireiškė V. Tomaševskio fenomenas? Ogi tuo, kad jis lenkus nuteikė prieš lietuvius. Minėtas triukšmas sudaro įspūdį, jog lenkai Lietuvoje jaučia didžiulę grėsmę, kad čia tuoj pogromai prieš juos prasidės. O nieko panašaus čia nevyksta. To priešiškumo lietuviams kėlimas turėjo būti pastebėtas mūsų žiniasklaidos ir politikų.

Tai Jūs norite pasakyti, jog ponas V. Tomaševskis paveikė ministrą Radoslavą Sikorskį (R. Sikorski) ir apskritai Lenkijos politikus keisti politiką Lietuvos atžvilgiu?

Neturiu dokumentuotų duomenų, kad galėčiau taip sakyti. Ką aš galiu tikrai pasakyti – tai, kad galbūt Lenkijos ambasada Lietuvoje neinformuoja pono Sikorskio tinkamai. O gal Lenkijos žvalgyba blogai veikia? Negali būti, kad ponas Sikorski taip neinformuotas. Ar yra blogai, kad tautinė mažuma moka valstybinę kalbą? Mano supratimu, nėra blogai, juolab kad anksčiau vos ne 90 proc. dalykų buvo dėstoma lenkų kalba, o dabar apie 70-60 proc. Jeigu šitie žmonės nori būti Lietuvos piliečiai, jie turi mokėti valstybinę kalbą. O valstybė privalo užtikrinti, kad jie nebūtų diskriminuojami, kad jie jaustųsi gerai, nesijaustų čia svetimi.

Bet puolimas prasidėjo nuo V. Tomaševskio. Aš gerai įsiminiau faktą, kai Tomaševskis nepriėmė ordino iš Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio rankų už lietuvių ir lenkų santykių gerinimą, sakydamas, kad to nesupras jo rinkėjai. Nuo tada suklusau, pagalvojau, kad čia kažkas ne taip. Nepriima ordino už santykių gerinimą? Tai ką, priimtų už santykių bloginimą? Tai yra šovinizmas. Tai yra rimtas iššūkis mūsų Konstitucijai.

Buvote vienas iš pagrindinių 1994 metais pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties derybininkų. Iš pradžių Lietuva laikėsi pozicijos, kad būtina įvertinti praeitį (konkrečiai – 1920 metų Rytų Lietuvos aneksiją). Tačiau šito atsisakė ir priėmė Lenkijos pasiūlytą – kaip įvardijo patys lenkai – vien propagandinę formuluotę apie abipusį savo teritorijos ir sostinių patvirtinimą. Jeigu Lietuvos derybininkai būtų neatsisakę istorijos įvertinimo, nebūtų pagrindo Lenkijos politikų teiginiams, esą, Lenkija neokupavo Vilniaus. Ar derybose pasiekta tai, kas buvo įmanoma?

Taip, Lietuva iš visų jėgų stengėsi įvesti istorijos vertinimą. O Lenkija to labai nenorėjo. Jautėm, kad jeigu nenusileisime, sutarties nebus. Spaudimo iš Europos nebuvo, bet jautei, kad visa Europa mus stebi. Lenkų derybininkai nenorėjo, tačiau mes pasiekėme, kad sutarties preambulėje būtų kalbama apie Lenkiją ir Lietuvą su sostinėmis Varšuva ir Vilniumi. Galima, aišku, ginčytis dėl tos formuluotės, bet tai yra jau šis tas, tai simboliška: Vilnius yra Lietuvos.

Jeigu Jūs būtumėte mano vietoje derybose, nekalbėtumėte, kad buvo galima tas ar anas. Iš šalies visada gera pasakyti, kad buvo įmanoma. Pavyzdžiui, aš dariau viską…

Tai gal jus spaudė, tarkim, prezidentas a. a. A. Brazauskas, kad nusileistumėte?

Ne, prezidentas nespaudė. Mus spaudė inteligentai, istorikai, kad sutartyje būtų istorinė preambulė. Ir tai turi prasmę, ypač 1920-ųjų vertinimas. Na, aišku, galutinį sprendimą priima prezidentas, nes jis pasirašo sutartį. Bet reikia prisiminti, kad Lietuvai reikėjo pradėti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, o be sutarties padėtis būtų sunkesnė, nes tai rodytų, kad šalys nesugeba susikalbėti.

Manau, kad sutartyje nėra užkoduota tokio elgesio, kurį demonstruoja Lietuvoje V. Tomaševskis, o Varšuvoje aukščiausia šalies vadovybė. Mane nuvylė prezidentas Bronislovas Komorovskis (Komorowski), kai jis pasakė, kad lenkai per mažai spaudžia lietuvius.

Profesoriau, gal tai ne lenkai pasikeitė, o lietuviai blogai įvertino situaciją ir lenkų nuotaikas?

Aš gerai žinojau „kresų“ nuotaikas, bet juk ir Lietuvoje buvo panašių nuostatų, tarkim, Seinų ar Karaliaučiaus klausimu. Ir ten buvo taip, ir pas mus. Man atrodo, kad mes kažkuriuo metu pražiopsojome, jog kažkas keičiasi. Sakyčiau, kad V. Tomaševskio viešas ordino už lietuvių ir lenkų santykių gerinimą atsisakymas turėjo akimirksniu sukelti mūsų reakciją. Bet mūsų spauda niekaip nereagavo. Jeigu spauda nereaguoja, nereaguoja ir politikai. Tada, matyt, daug kam susidarė įspūdis, kad taip su Lietuva galima elgtis. O ir kai kurie politikai darė konkrečias nuolaidas, kurios skatino nepagarbų, agresyvų elgesį su Lietuva.

Norite pasakyti, kad patys lietuviai nusipelnė to, ką dabar turi?

Didele dalimi taip. Jeigu matai, kad tau lipa ant galvos, visiškai moralu yra pasakyti tvirtu balsu: nulipk nuo galvos. Tomaševski, tu esi Lietuvos pilietis, tu laikaisi Lietuvos konstitucijos. Aišku, jeigu lenkų mažuma skriaudžiama, yra teisiniai procesai tam šalinti, bet jokiu būdu negalima skatinti priešiškumo tarp tautų. Tomaševskis klysta iš esmės. Jis iškasa lenkų ir lietuvių karo kirvį, ko mums nereikia nei čia, nei tarp Lietuvos ir Lenkijos. Mes elgiamės netvirtai, todėl užsiauginome lenkų elitą su Sikorskiu. Premjeras Donaldas Tuskas (Tusk) atvažiuoja į Lietuvą ir vykdo rinkimų kampaniją. Kur tai matyta? Antilietuviškos isterijos Lenkijoje šaknų reikia ieškoti ne tik pačioje Lenkijoje, lenkų istoriniame mentalitete, bet ir Lietuvoje – neadekvačioje, pataikūniškoje politinėje laikysenoje.

Kita vertus, matau, kaip Lenkija įsijaučia į didelės valstybės vaidmenį ir keičia savo politiką Lietuvos atžvilgiu. Yra pavojus, kad tokie procesai gali išugdyti lietuvių širdyse priešiškumą Europos Sąjungai. Jie gali mąstyti: „Palaukite, kaip čia yra? Jeigu Lenkija turi priešiškų planų Lietuvos atžvilgiu, o ji yra mūsų sąjungininkė ES ir NATO, tai ar mes esame tinkamoje sąjungoje?“ Toks gali būti vidutinio lietuvio mentalitetas.

Galima taip pat pasakyti, kad lenkų išpuoliai sustiprina tautinę emociją, kuri Lietuvoje buvo prigesusi. Negerai būtų, jei sveikas lietuvių patriotizmas peraugtų į antilenkišką šovinizmą. To reiškinio tėvai būtų ne tik mūsų politikų ir istorikų elitas, bet ir Tomaševskis, Sikorskis bei kiti Lietuvos „nemylėtojai“.

Vykstant deryboms su Lenkija dėl tarpvalstybinės sutarties, kai jau buvo aišku, kad Lietuva neišsiderės preambulėje istorijos vertinimo, buvo mestas šūkis: „Palikime istoriją istorikams“. Tai buvo ženklas tautai, kad istorija yra „specialistų“, ne tautos reikalas.

Tai buvo Lecho Valensos frazė. Aš ją priimu, bet mano mintis buvo tokia: tegul lenkų istorikai rašo savo istoriją, o lietuvių istorikai – savo autentišką Lietuvos istoriją, remdamiesi sava istorine patirtimi. Supratau, kad istorikai daug kur nesutars, bet tai yra natūralu.

Bet laikui bėgant Lietuvos istorikų, bent jau tų, kurie dažniausiai reiškiasi televizijoje, žiniasklaidoje, pozicija pasikeitė. Jų nuomonė apie Juzefą Pilsudskį vis labiau sutampa su lenkų istorikų vertinimu.

Sutinku, kad Lietuvos istorikai priima lenkų istorikų poziciją kaip savą. Aš juos vadinu „dvaro istorikais“. Jų pozicija nepriimtina daugeliui lietuvių. Jie taip skatina neigiamas emocijas, supriešina mūsų tautas. Jų nuomone, didelis visada yra teisus. Bet atsiranda didžiulis pasipriešinimas tokiai pozicijai. Žmonės jau pajuto, kad peržengtos ribos.

Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad geriausi abiejų valstybių santykiai buvo a. a. prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczyński) laikais. Kaip Jūs manote?

Mano nuomonė yra kitokia. Iš tikrųjų aukšti Lietuvos politikai šitaip yra pasakę. Beje, kai prezidentas Valensa atsisakė Lietuvos apdovanojimo, aš pasakiau, kad dabar jis nėra Lietuvoje laukiamas svečias. Manau, kad prezidentas Kvasnievski buvo žymiai didesnis Lietuvos draugas, jis buvo labiau supratingas, labiau europietis. Jo laikais tiek personaliniai santykiai, tiek santykiai tarp valstybių buvo geresni. Tarkim, jeigu dabar būčiau užsienio reikalų ministras, nesijausčiau gerai derybose su ponu Sikorskiu, nors puikiai jaučiausi derybose su A. Olechovskiu (A. Olechowski) bei D. Rosati (D. Rosati).

Bet Jūs kritikuojate ministrą Audronių Ažubalį.

Ne. Širdyje pritariu ministrui A. Ažubaliui, kai jis sako, kad mums nereikia vyresniųjų brolių. Jau turėjome. Tačiau kritikuoju Ažubalį, ir ne tik jį, bet ir kitus Lietuvos politikus, už tai, kad nėra reakcijos į išpuolius prieš Lietuvą. Yra juk diplomatinės formos, kaip galima pasakyti, kad mums nepriimtini veiksmai ar pareiškimai. Kad mums nepriimtina, jog V. Tomaševskio šovinistiniai veiksmai yra remiami Varšuvos, kad tai neatitinka nei europinių, nei tarptautinių standartų, nes negalima skatinti neapykantos tarp tautų. Ypač kai tai daro didesnė valstybė. Man atrodo, kad ministras R. Sikorskis padėjo taškus, pasakydamas, jog Lietuva nėra strateginė Lenkijos partnerė. Iškart turėjo būti greita ir apgalvota Lietuvos reakcija. O mes tylėjome.

Ar tokia reakcija negalima laikyti Lietuvos politikų pareiškimų, kad Lietuva orientuosis ne tik į strateginę partnerystę su Lenkija, bet ir bendradarbiavimo su Šiaurės valstybėmis stiprinimą?

Manau, kad tai per švelni reakcija, čia užuominų nepakanka. Reikia pasakyti, kad nepasiteisino mūsų viltys, siejamos su Lenkija, kadangi santykiai nebuvo ekvivalentiški. Kad atėjo naujas etapas Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, kad Lietuva įvertina tas permainas ir atitinkamai koreguoja savo politiką Lenkijos atžvilgiu.

Ir manote, kad Lenkiją labai toks pareiškimas išgąsdintų?

Nemanau. Bet manau, kad Lenkija suvoktų, jog Lietuva aiškiai mato, kas čia vyksta, kad Lenkijos dabartinis elitas elgiasi nekorektiškai ir neeuropietiškai. Kartu tai būtų signalas kitoms ES ir NATO šalims, kad šiame regione vyksta kažkas naujo ir reikšmingo.

Socialdemokratų vyriausybė priėmė sprendimą Lenkijos sąlygomis legalizuoti Balstogės universiteto filialą Vilniuje. Tada buvo viešai kalbama, kad švietimo ministrė gavo tokį nurodymą.

Aš žinau, kuris politikas pasakė: „Man reikia tai padaryti, lenkai to nori“. Taip, tai buvo spaudimas, ir jį darė partijos vadovas. Klausiu: ar po šio sprendimo Lenkijos spaudimas Lietuvai sumažėjo? Atsakymas vienareikšmis – ne.

Lenkijos politikai kaltina Lietuvą, kad nevykdo kai kurių sutarties nuostatų. Ar Jūs su tuo sutinkate?

Dažniausias kaltinimas – kad Lietuva neleidžia lenkams rašyti asmenvardžių lenkiška abėcėle. Bet atsiverskime sutartį – ten niekur neparašyta, kad Lietuva tam įsipareigoja. Gerai prisimenu derybas. Varšuva norėjo, kad lenkai Lietuvoje galėtų rašyti pavardes be lietuviškų galūnių. Ir mes sutikome – te lenkai rašo savo pavardes pagal jų skambėjimą. Bet niekur sutartyje nėra parašyta, kad mes sutikome rašyti lenkiškais rašmenimis. Kai prezidentė, kiti politikai ar žurnalistai sako, kad mes kažką įsipareigojome, tai aš sakau: „Pasiskaitykite sutartį“.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ

Prof. habil. dr. Povilas Gylys – ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius, 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, prezidiumo narys. Nuo 2000 m. – nepartinis. 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. Seimo narys, nuo 1992 iki 1996 m. LR užsienio reikalų ministras.

„Aušra“, 2012/04

www.punskas.pl

Maironio metams paminėti skirtas pašto ženklas bus išleistas 100 tūkst. tiražu, jo nominalas – 3,35 Lt. Pašto ženklas kortiškas, atspausdintas lapeliais po 10. Ženkle – Maironio portretas eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ fone. Naująjį pašto ženklą sukūrė dailininkė Valdonė Bručienė.

Kartu su pašto ženklu bus išleisti ir pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Šeštadienį pašto korespondencija, apmokama nauju pašto ženklu, Kauno centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

Jonas Mačiulis-Maironis – kunigas, poetas, dramų autorius, Peterburgo imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius, Lietuvos universiteto Garbės profesorius. 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu, 1931-aisiais – popiežiaus tituluotas protonotaru.

Literatūra pradėjo domėtis gimnazijoje, tuo laikotarpiu sukūrė ir pirmąsias eiles, tačiau jos neišliko. Pirmasis jo eilėraštis – „Lietuvos vargas“ buvo išspausdintas 1885 m. laikraštyje „Aušra“. 1886 metais Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu parašyta pirmoji chronologinė Lietuvos istorija lietuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“.

Maironio slapyvardis spaudoje pasirodė 1891-aisiais. Poetas sukūrė ir išleido nemažai poemų, tačiau plačiausiai žinomas yra poezijos rinkinys „Pavasario balsai“, kurį vis pildė naujais eilėraščiais.

Maironį visada domino dramos žanras. Pagal jo sukurtas istorines dramas buvo statomi spektakliai Valstybės teatre Kaune.

Per metus Lietuvos paštas vidutiniškai išleidžia 25–30 pašto ženklų. Lietuvos paštas taip pat teikia pasiuntinių, logistikos ir finansinio tarpininkavimo paslaugas.

Daugiau informacijos: Aurelija Jonušaitė, AB Lietuvos pašto atstovė spaudai, tel. (8 5) 236 1220, mob. 8 652 03234, el. paštas: a.jonusaite@post.lt, www.post.lt

Lietuvos lenkų gyvenamame Vilniaus krašte tebegyvuoja tarybų valdžia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) asmenyje. Tokią nuomonę išsako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų patriarchas, europarlamentaras, prof. Vytautas Landsbergis, trečiadienį, 2012 m. vasario 22 d., pristatęs drauge su lenkų kolega Mariuszu Maszkiewicziumi (Mariuš Maškievič) išleistą pokalbių knygą „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“

„Lietuva užleido šitą kraštą tarybų valdžiai Lenkų rinkimų akcijos asmenyje. Nes ten įgyvendinta tarybų valdžia, žmonės yra kontroliuojami, jie yra valdomi ūkiškai, priklausomi nuo savivaldybės. Kurie nepriklausomi, taigi kitaip ir jaučiasi, nebijo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas. O tiems, kurie priklausomi, pasako: „Tu nori dirbti? Į kokį darželį eina tavo vaikas?“ Patys lenkai skundžiasi, kad juos terorizuoja šita valdžiukė, bet tai yra tarybų valdžia“, – teigė V. Landsbergis.

Taip politikas atsakė į klausimą, ko nepadarė Lietuva, kad Vilniaus kraštas būtų integrali ir visavertė šalies dalis.

Rinkimai Vilniaus rajone – kaip SSRS?

Pasak politiko, faktas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojai į savivaldą patys išsirenka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus dar nieko neįrodo. Jo teigimu, Sovietų Sąjungoje taip pat atrodė, kad gyventojai išsirenka komunistų valdžią, tačiau su tikrove tai neturėjo nieko bendra.

„Sovietų Sąjungoje irgi visą laiką išrinkdavo tą pačią valdžią, buvo tokia mašina padaryta. Buvo galima sakyti, kad, na, jiems patinka komunistų valdžia, ją visą laiką išrenka ir viskas gerai. Nors ir būtų negerai. Kai jau rinkimai, tai suveža, tai prigąsdina… Pavyzdžiui, ten didžiausias procentas balsuojančių iš anksto arba paštu. Panašiai kaip ir Dūmos rinkimuose Rusijoje, tikrai labai panaši sistema kaip Rusijoje“, – svarstė europarlamentaras.

V. Landsbergis sako, kad balsus Vilniaus krašte Lietuvos lenkų rinkimų akcija perka dviem būdais. Pirmiausia įtikina gyventojus, kad jie yra skriaudžiami, tuomet prisistato esanti gynėja. Galiausiai, padeda įvairūs gąsdinimai, manipuliacijos rinkimų metu ir panašūs dalykais.

„Pirmiausia reikia įtikinti žmones, kad jie yra skriaudžiami, kad juos skriaudžia bloga Lietuva ir kad jie turi gynėją. Ir jeigu jie rems tą gynėją, tai jis juos apgins. Tai čia vienas būdas, kaip gauti palankumą. Reikia įtikinti“, – teigė politikas.

Žemės grąžinimas – persmelktas lietuvių ir lenkų valdininkų korupcija

Tačiau europarlamentaras pripažino, kad žemės grąžinimas Vilniaus rajone išties strigo, tik, jo nuomone, tai buvo susiję tiek su objektyviomis kliūtimis, tiek su lietuvių ir lenkų valdininkų piktadarybėmis. Jo teigimu, daug ką liudija faktas, kad Šalčininkų rajone žemės grąžinimo klausimas nebuvo toks opus, kai Vilniaus rajone tai tapo rimta problema.

„Tiesą sakant, kai kur lenkai iš tiesų buvo skriaudžiami ir dar dabar tai neištaisyta – tai žemės grąžinimas Vilniaus rajone. Tai tapo problema ir dėl to, kad jie neturėjo dokumentų, ir dėl rėžinių kaimų. Čia gi atsilikęs kraštas! Lietuvoje įvykdyta žemės reforma, viskas aišku, o čia liko dvarai ir viduramžių kaimas. Be to, per karą Varšuvoje sudegė valstybiniai archyvai, o jeigu jie buvo Varšuvoje, tai irgi sudegė“, – kalbėjo politikas.

Pasak V. Landsbergio, kaltę dėl nepakankamai greito žemės grąžinimo turi prisiimti tiek lietuvių, tiek lenkų valdininkai, mat Vilniaus rajono savivaldybė, kuriai vadovauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikai, buvo atsakinga už detaliųjų planų ruošimą, o apskritis – už generalinio plano paruošimą ir galutinį tvirtinimą.

Jo tvirtinimu, kai kuriais atvejais savivaldybė piktybiškai neruošė detalaus plano, todėl tai kelia klausimų apie pačios savivaldybės interesus.

„Tai gali būti jų pačių interesas – prilaikyti tą žemę. Arba, aš manau, buvo ir toks motyvas – tie žmonės gi atgauna žemę, tai jie nebūtinai ten gyvena, jie gali ją parduoti. O tada, neduok Dieve, nupirks lietuvis, tai geriau prilaikyti, kad pats žmogus neturėtų, kad tik neparduotų lietuviui“, – svarstė V. Landsbergis.

„Lietuva visą laiką yra skundžiama, kad apvagia lenkus negrąžindama žemės. O aš sakau, žiūrėkite: Šalčininkuose visi žemę atgavo, tai o ką, ten ne lenkai? Lenkai visi atgavo žemę. Vilniaus rajone, taip, nesugrąžinta apie 20 proc. žemės“, – kalbėjo europarlamentaras.

Šarūno Mažeikos nuotr.

www.delfi.lt

2012 m. vasario 23-26 dienomis mugėje veiksiančiame stende lankytojai galės susipažinti su naujausiomis Europos Sąjungos aktualijomis bei sprendimais, susitikti ir padiskutuoti su Lietuvoje išrinktais europarlamentarais bei laimėti prizų viktorinose.

Vasario 25 d., šeštadienį, 12 val. Litexpo rūmų 5.2 konferencijų salėje taip pat rengiama diskusija „Senjorai ir jaunimas – kartų solidarumas ar atskirtis?“ Joje dalyvaus EP narė Vilija Blinkevičiūtė, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, Marijampolės kolegijos Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Onutė Sakalauskienė bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas Tomas Milevičius.

Kaip ir kasmet, Knygų mugės lankytojai EP ir EK stende turės galimybę padiskutuoti su Europos Parlamento nariais ir pateikti jiems rūpimus klausimus. Penktadienį, vasario 24 d. 16 val. lankytojai galės pabendrauti su Leonidu Donskiu, 19 val. - su Valdemaru Tomaševskiu. Šeštadienį, vasario 25 d., bus galima pateikti klausimus Laimai Liucijai Andrikienei (nuo 12 val.), Vilijai Blinkevičiūtei (stende nuo 13 val.) ir Zigmantui Balčyčiui (nuo 14 val.).

Penktadienį, vasario 24 d. 18.00 val. Litexpo rūmų 3 salėje vyks Euroblogo diskusija apie savanorystę, kurioje dalyvaus EP narys Leonidas Donskis. Diskusijos metu bus pristatytas Savanorystės gidas – leidinys, kuriame rasite svarbiausią informaciją savanorystės tema.

Mugės metu stende bus galima apžiūrėti nuotraukų parodą „Esi jaunas, kol turi siekių“, sudalyvauti viktorinose ir žaidimuose bei laimėti prizų. Be to, seneliai su vaikaičiais, tėveliai su vaikais galės gauti savo šaržinį kartų portretą.

Europos Parlamento Informacijos biuro ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje stendas lankytojų lauks vasario 23-26 dienomis LITEXPO parodų rūmų 3 salės fojė (stendo numeris 3F.01).

Norintiems patekti į Tarptautinės Vilniaus knygų mugės renginius reikia įsigyti mugės bilietą

Daugiau informacijos: http://www.litexpo.lt/lt

EP Informacijos biuro ir EK atstovybės renginių programa:

http://www.europarl.lt/ressource/static/files/failai_internetui/programa.doc

http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/news/21022012_knygu_mugeje_kartos_lt.htm

Susisiekti: Robertas Pogorelis, Europos Parlamento Informacijos biuras Vilniuje, tel. +370 689 53306, el. paštas: robertas.pogorelis@europarl.europa.eu

Benigna Chijenaitė, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, tel :+370 5 2313191, el. paštas: benigna.chijenaite@ec.europa.eu

Garbingo jubiliejaus proga dim. ltn. V. Ašmenską sveikino krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis, kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas generolas majoras Edvardas Mažeikis, Karinių oro pajėgų kariai. 

Garbingo jubiliejaus proga V. Ašmensko garbei koncertą surengė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos vyrų choras „Aidas“. 

V. Ašmenskas – Lietuvos kariuomenės dimisijos leitenantas, Lietuvos aviacijos pradininkas, kovotojas už Lietuvos laisvę – gimė 1912 m. vasario 19 d. Viliūšių k. (Šakių r.). 1924 m. baigęs Jankų pradžios mokyklą įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, nuo 1925-1927 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau baigė Aukštesniąją technikos mokyklą, Nidos sklandymo mokyklą, Lietuvos aeroklubo lakūnų kursus. 1935-1936 m. atliko karo prievolę Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalione, vėliau – Ginklavimo valdybos artilerijos dirbtuvėse. 1939 metais išvyko stažuotis į Karo aviaciją, kur įvaldė lėktuvus ANBO-III, ANBO-V, ANBO-VI, „Fokker D.VII“, „Ansaldo A.120“.

Sovietams okupavus Lietuvą, V. Ašmenskas įsijungė į pasipriešinimo dalyvių gretas. 1941 m. dalyvavo birželio 22-28 d. sukilime, o nuo 1942 m. iki 1944 m. priklausė rezistencinės Lietuvių fronto „Kęstučio“ organizacijos Trakų apskrities štabui. 1944-1946 m. dalyvavo įkuriant rezistencinę organizaciją Lietuvos tautinę tarybą. 1946 m. kovo 19 d. buvo areštuotas NKVD organų ir nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų kolonijoje ir penkeriems metams teisių suvaržymo. Buvo kalintas Lietuvoje, o 1948-1966 m. kalėjo Mordovijos lageriuose.

1969 m. buvo išrinktas Aukštojo pilotažo, po ketverių metų – Parašiutinio sporto federacijos pirmininku. 1989-1992 m. buvo paskirtas Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi. Nuo 1992 m. Lietuvos aeroklubo garbės narys.

Nuo 1994 iki 2000 m. buvo 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas.

Už nuopelnus šaliai V. Ašmenskui įteikti įvairūs apdovanojimai, tarp kurių – S. Dariaus ir S. Girėno medalis (1993m., DLK Gedimino ordino I laipsnio medalis (1996 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1999 m.), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai““ Komandoro kryžius (2003 m.), Atsargos karininkų sąjungos medalis (2007 m.).

Alfredo Pliadžio nuotr.

www.kam.lt

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 30 d. priimtą LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą (Žin. Nr. XI – 962) 2011 m. gegužės 12 d. pradeda skelbti Lietuvos ypatingajame archyve saugomus dokumentus, liudijančius apie sovietinės represinės įstaigos, kuri Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (Žin., 1998, Nr 65-1877) pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, t. y. Valstybės saugumo komiteto (rus. KGB) – veiklą Lietuvoje.

Daugiau medžiagos: http://www.kgbveikla.lt/

Daugiau informacijos: http://www1.lrytas.lt/-13299127801328295661-lietuva-gydoma-nuo-kgb-ligos-bus-pavie%C5%A1intos-ir-etatini%C5%B3-darbuotoj%C5%B3-bylos.htm

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 13-osios Vilniaus knygų mugės išvakarėse susitiko su Lietuvos rašytojais, Rašytojų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos vadovais ir kultūros ministru. Susitikime aptartos lietuviškos knygos sklaidos problemos, teisinės kliūtys, su kuriomis susiduria lietuvių literatūros kūrėjai ir puoselėtojai, pagalbos kūrybiniam verslui galimybės.

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, pasak Prezidentės, unikali, tačiau dar nepakankamai išnaudojama galimybė Lietuvos rašytojams pristatyti save šalies ir pasaulio skaitytojams. Be to, Prezidentės teigimu, knygos sklaidai būtinas nuolatinis, o ne proginis dėmesys, todėl šalies vadovė siūlo kurti Nacionalinę literatūros programą.

„Nacionalinė literatūra – mūsų tautos tapatybės dalis ir lietuvių kalbos išlikimo pagrindas. Lietuviškos knygos sklaida yra nacionalinis interesas ir tam turi būti skirtas valstybinis dėmesys“, – pabrėžia Prezidentė.

Šalies vadovės teigimu, nacionalinės literatūros palaikymas yra itin svarbi kultūros ir švietimo politikos sritis, todėl su ja susijusios valstybinės institucijos turi dėti visas pastangas remiant šalies kūrėjus, lietuvišką knygą ir jos sklaidą.

Prezidentė su kūrėjais taip pat aptarė galimybę tobulinti teisinį reguliavimą, ypač viešųjų pirkimų srityje, kuris dažnai sudaro dirbtines kliūtis meno kūrinių sklaidai ir kūrėjų veiklai. Prezidentės teigimu, unikalaus kūrėjo veiklos negalima sutapatinti su paprasta ūkine veikla. Būtinas lankstesnis požiūris į valstybės raidai ypač svarbias sritis.

Prezidentės susitikime su rašytojais daug dėmesio skirta vaikų ir jaunimo skaitymo įgūdžių ugdymui ir šiuolaikinės nacionalinės literatūros pažinimui, taip pat kūrėjų dalyvavimo šalies gyvenime vaidmens stiprinimui.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Dar iš Antikos laikų randame žinių apie nuosavos žemės bylas, dovanojimus, pardavimus, mokesčius, prievoles. Žemės nuosavybė, buvo labai branginama, ir saugoma įstatymais.

Tiktai Engelsas komunistinės apologetikos teoretikas apkaltino tą žmogų vagyste, kuris pirmas sugalvojo apsitverti žemės gabalą ir pasakyti: „Čia mano“, mat žemė esanti gamtos, kitaip sakant, visų nuosavybė. Kai pirmieji komunistai panaudojo šį teiginį praktikoje, tai iki tol buvusi turtinga šalis nekartą kentė badą iki ištisų gubernijų išmirimo.

Ilgus viduramžius trukusi baudžiavinė sistema, kai žemė priklausė žemvaldžiui, ir Europoje badai dažnai lankė visą žemyną. Tiktai išlaisvinus valstiečius nuo prievolių dvarininkui, ir suteikus jiems žemės nuosavybę, Europa suklestėjo.

Rusija, kaip visada, atsilikdama ir vėluodama su reformomis, tiktai 1861 metais panaikino baudžiavą. Tačiau žemę paliko ne valstiečio, o bendruomenės nuosavybėje.

Jau XX a. pradžioje pažangusis Rusijos premjeras Piotras Stolypinas įžvelgė ribotos nuosavybės trukumus ir pradėjo kaimų skirstymus į vienkiemius. Šį eksperimentą pirmiausia įdieginėjo Lietuvoje. Ankstyva jo žūtis tolimesnę ūkio reformą Rusijoje nutraukė. Lietuva, pajutusi vienkiemių naudą, atgavusi nepriklausomybę, vienkiemių politiką tęsė toliau. (Dar iki šiol Lietuvoje likę daug neprivažiuojamų nebe perspektyvių vienkiemių)

Maža to, 1922 m. Lietuva paskelbė žemės reformą. Reformos esmė – išdalinti dvarus, o žemę atiduoti bežemiams, mažažemiams, savanoriams. Kitaip sakant, buvusius varguolius paversti žemės savininkais. Sunku apsakyti žmonių, pirmą kartą gyvenime tapusių žemės šeimininkais, entuziazmą kad ir per didelius vargus kuriant savas sodybas. Ši politika pasiteisino, žmonės palaikė vyriausybę, o žemės ūkis pradėjo sparčiai augti, padidėjo produktų eksportas, tais laikais buvęs pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.

NUOSAVA ŽEMĖ! Kiek dėl jos pralieta kraujo, kiek kilo revoliucijų, kiek kartų vyriausybės žeme naudojosi vykdant savo politiką. Kažin kaip būtų pasibaigę mūsų Nepriklausomybės karai 1918-1922 metais, jei ne pažadai suteikti žemės savanoriams? Panašiai ir Abromas Linkolnas 1862 metais laimėjo Pilietinį karą, išleidęs Homstedo įstatymą, suteikiantį piliečiams, norintiems užsiimti žemdirbyste, iš federalinių žemių po 150 akrų žemės. Tą pati darė ir Vladimiras Uljanovas iškėlęs revoliucinį šūkį „Žemė valstiečiams“. Kaip tai visa baigėsi, mes žinom.

Nuosava žemė ilgai laikė lietuvį savoje gimtinėje. Tiktai neturėję arba praradę savo žemę leisdavosi į amerikas ir brazilijas. Užsidirbę ten pinigų vis viena žvalgėsi į gimtinę, norėdami įsigyti brangiausią turtą žemę.

Sakykite kas atsitiko, kad dabar žmonės nuošaliose vietose metę savas žemes, sodybas leidžiasi į svetimas šalis? Trumpiausias atsakymas: techninė revoliucija. Ji sunaikino archainį ūkį, anot filosofo Alberto Šveicerio ji atnešė didžiausią žmonijai nelaimę. „Ji atėmė žemę, atėmė mielą, ant kalnelio gyvenusį kaimyną, o patį uždarė į daugenarvelinį baraką, į kurį per vamzdžius paduodama gyvenimui palaikyti būtiniausi produktai“. Ji atėmė žmogui kūrybinę galią. Žmogus, pagal jį, gali būti kūrėju tiktai turėdamas nuosavos žemės plotą ir nuosavą būstą. Išties, ko verti valdžios skatinimai užsiimti verslu daugiabučio blokinio namo gyventojui? Jam pradžiai bent žemės plotą suteikite. Ne šiaip kur pamiškėje, o civilizuotoje, komunikuotoje gyvenvietėje. Žmogus įsikurs, sumanys verslą, prisiryš prie savos žemės. Žmogus yra veržlus ir kūrybingas. Tiktai prisiminkime kai buvo pradėta dalinti žemė kolektyviniams sodams. Iš visokių atliekų ir sunkiai gaunamų medžiagų į ką lietuviai pavertė užmestus žemės plotus. Sakykite kur pasidėjo „valstybinė žemė“? Geriausias būdas kaip pririšti žmogų, kaip pasimaloninti vyriausybei – duoti jam žemės. Duokime, kvieskime, padėkime kurtis. Mūsų apleistos žemės yra nuostabūs žemės kampeliai, tiktai reikia jas civilizuotai jas sutvarkyti.

Tai yra bilietas partijai į paskutinį traukinį, deja, išvažiavusį prieš trejus metus

Šaltiniai: „Naujoji šveicarija Lietuvoje“, „Išėjimas iš krizės-statybos“

2012 m. vasario 21 d. į Mokytojų namus Vilniuje savo 80-ąjį jubiliejų švenčiančią, Lietuvos vegetarų draugijos prezidentę, Lietuvos sveikuolių sąjungos ir Vydūno draugijos garbės narę, knygų sveikos gyvensenos tema autorę, chemijos mokslų daktarę, doc. Ksaverą Vaištarienę pasveikinti susirinko nemažas būrys. 

Jubiliatę sveikino Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai, Vilniaus universiteto rektorius, Lietuvos šviesuoliai, žinomi dainų autoriai ir atlikėjai.

Šventės metu buvo pristatytas žymios visuomeninkės gyvenimas bei veikla nuo gimimo kaimo trobelėje, šiuolaikinės medicinos priemonėmis nepagydomų ligų sukakus 50 m. jubiliejui, alternatyvaus sveikimo kelio pasirinkimo ir iki savo patirties skleidimo žmonėms visoje Lietuvoje.

Kai sulaukė 46-erių metų, docentė jau turėjo visą puokštę ligų, tarp kurių buvo reumatoidinis artritas ir Bechterevo liga. Tada moteris susigriebė ir ėmė studijuoti įvairius natūralius gydymo metodus. Atrado vegetarizmą, gydėsi badavimu. Nuolatos periodiškai badavo po 10 dienų, o apogėjų pasiekė išbadavusi visas 40. Ligos pamažu atsitraukė. Tačiau tam prireikė penkerių metų pastangų. Nuo to laiko moteris gyvena taip, kad ligos iš tolo jos vengia.

„Daugelis žmonių, sergančių reumatoidiniu artritu, tampa sunkiais ligoniais, invalidais, nuolatos vartoja vaistus. O aš apsiėjau be jų, ilgai dirbau ir dabar nesėdžiu rankų sudėjusi per dienas“, – pasakojo K.Vaištarienė.

Šiandien ji savo patirtimi dalijasi su kitais – ligi šiol nuolatos skaito paskaitas apie sveiką gyvenseną, važinėja po visą Lietuvą. K. Vaištarienei džiugu, kad į jos paskaitas ateina ne tik tie, kuriuos dėl netikusio gyvenimo būdo jau surietė ligos, bet ir vis daugiau jaunimo, kuris nori išmokti sveikos gyvensenos. 80-metė Ksavera Vaištarienė pasitiko žvali, guvaus ir vėjavaikiško būdo čigoniškomis bei jumoristinėmis dainomis, kurias atliko gausiai salėje susirinkusiems svečiams.

Nuotraukoje: K. Vaištarienė

Suvažiavimo pradžia – 10.00 val.

Kviečiame dalyvauti delegatus ir visus, kuriems rūpi Lenkijos lietuvių reikalai.

Daugiau informacijos:

http://punskas.pl/?p=14124

http://punskas.pl/?p=13380

http://punskas.pl/?p=13817

http://punskas.pl/?p=13694

www.punskas.pl

Anot jo, to reikėjo, kad būtų galima greičiau atlikti visas procedūras, reikalingas stogui pakeisti – kad Piligrimų centro vadovas galėtų neskelbiamų derybų būdu ieškoti rangovo.

„Vakar vakare paskelbtas. Nepaskelbus ekstremalaus įvykio, nebuvo galima kviestis skubos tvarka rangovo tų darbų šalinimui. Tik šis paskelbimas leido operatyviai spręsti problemą, nes be to viešųjų pirkimų procedūros truktų tris mėnesius“, – BNS sakė Z. Mačernius.

Pasak jo, antradienį pakilęs vėjas atplėšė dalį bažnyčios stogo skardos. Iki šiol vyksta darbai siekiant sustabdyti tolesnį stogo irimą.

„Vėjo kryptis kaip tik buvo ta kryptimi, kur šiek tiek pažeista po gaisro ir gegnės, ir pradėjo atplėšinėti skardą. Apie 3 val. buvo pastebėta, buvo operatyviai sušauktas ekstremalių situacijų komisijos posėdis. (…) Buvo susirinkę ir dalininkai, ir ta komisija, ir specialistai, pradėjo darbus, ir 11 val. nakties buvo sustabdytas visas tas tolimesnis dangos plėšimas, ir šiandien toliau dar dirba, ir tą problemėlę sustabdys. Skylę uždengsime, kad nelytų“, – teigė administracijos direktorius.

Pasak jo, būtų didesnė bėda, jei į bažnyčią per atsiradusią stogo ertmę būtų priliję.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, apie 19 val. buvo gautas pranešimas iš Kelmės savivaldybės, kad bažnyčios pastato būklė grėsminga: „matyti sienų skilimai, stogas iš vienos pusės įlinkęs – dar tikslinama informacija, galima pastato griūtis“. Specialistams įvykį įvardijus kaip ekstremalų, pavesta specialistams kuo skubiau vykti į vietą.

Gaisro nuniokotą ir vėjo draskomą Tytuvėnų bažnyčią svarbiau sutvarkyti kokybiškai nei skubiai, sako kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

„Vyksta ir gaisravietės tyrimai, ne taip greitai juda darbai, kaip norėtųsi, – tai nėra paprasto pastato sudegimas. (…) Mes tikrai už kokybišką, greičiau nei skubų, sutvarkymą, nes turime reikalą su unikaliu paveldo objektu. Nesinori ekspertams pirštu nurodinėti, ką jie turi daryti – aš tikrai tikiu, kad specialistai mobilizavosi ir kartu su vietos bendruomene sprendžia. Bet jeigu draudimo kaštams ar gaisro priežasties išsiaiškinimui reikia ilgesnio laiko, mes tikrai negalime skubinti atlikti greičiau“, – žurnalistams trečiadienį, vasario 22 d., sakė ministras.

Prieš vidurnaktį 15 kvadratinių metrų stogo plote buvo pritvirtintos vėjo atplėštos pavojingai kabėjusios skardos.

Per Tytuvėnų Šv. mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje ir Bernardinų vienuolyno ansamblyje sausio 26 dieną kilusį gaisrą išdegė apie 1 tūkst. kvadratinių metrų vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos. Sudegė dalis vienuolyne neformaliai įsikūrusiame sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos.

XVII-XVIII amžiais pastatytas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblis vertintas kaip unikalus architektūros paminklas, labai mažai pakitęs nuo pastatymo laikų, vienas iš geriausiai išlikusių baroko epochos paminklų Lietuvoje ir Šiaurės Europoje.

www.bernardinai.lt

Rolando Žalgevičiaus nuotr.

Zenonas Gramackas gimė 1947 m. Alytuje. Mokėsi Alytaus 2-oje vidurinėje mokykloje. 1970 m. baigęs studijas Kūno kultūros institut grįžo į gimtąjį miestą ir pradėjo dirbti Sporto mokykloje. Ugdė stalo tenisininkus Simne, dirbo kūno kultūros mokytoju Santaikos vidurinėje mokykloje.

1971 m., dėl puikių organizacinių gebėjimų, pakviečiamas dirbti Alytaus komjaunimo komiteto sekretoriumi, tačiau su sportu nesiskiria – organizuoja daug stalo teniso turnyrų, puoselėja įvairias sporto šakas, ieško rėmėjų.

Alytuje pastačius ir atidarius Sporto rūmus, juose dirba sporto organizatoriumi, vėliau vadovauja plaukimo baseinui. 1982–1992 m. – Sporto rūmų direktorius.

1994 m. įgyja tarptautinę stalo teniso teisėjo kategoriją. Teisėjauja Pasaulio ir Europos čempionatuose, universiadoje, daugelyje tarptautinių turnyrų.

Penkerius metus dirbo Alytaus rajono savivaldybės administracijos sporto organizatoriumi. Trejus metus vadovauta ir Alytaus rajono sporto centrui.

Z. Gramackas yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apskrities vykdomasis direktorius, Alytaus apskrities sporto tarybos pirmininkas, Lietuvos sporto padalinių vadovų asociacijos valdybos narys (daug dirba sporto įstatymų leidybos srityje), Tarptautinės stalo teniso federacijos kolekcininkų klubo tikrasis narys, Lietuvos stalo teniso asociacijos teisėjų valdybos narys, tarptautinės kategorijos teisėjas (trečią dešimtmetį renkamas į geriausių Lietuvos stalo teniso arbitrų dešimtuką), Lietuvos kūno kultūros ir sporto žymūnas.

Zenonas potraukį sportui, kaip ir daugelis jaunų žmonių, pajuto besimokydamas vidurinėje mokykloje. Draugavo su įvairiomis sporto šakomis, tačiau jo palankumą ir ištikimybę visam gyvenimui išsikovojo stalo tenisas. Dar būdamas moksleivis laimėjo ne vieną medalį respublikinėse varžybose. Tapęs diplomuotu treneriu, sėkmingai ugdė stalo tenisininkus. Būdamas geras sporto organizatorius, padėjo tobulėti, siekti puikių rezultatų, skinti pergales įvairių sporto šakų atstovams.

„Dirbu pagal galimybes. Galbūt kai kam ir nepatinka, kad per daug padarau. Visada sakiau, jog dirbu ne kategorijoms, ne planams, ne politikams, o žmonėms. Kai žmonės patenkinti mano organizuotu renginiu, kai džiaugsmu švyti jų veidai – man maloniausia. Laimingas ir tuomet, kai teisėjauju, pavyzdžiui, pasaulio čempionate ar pasaulio taurės renginyje, kurio finalinio susitikimo prizinis fondas – 120 tūkstančių dolerių. Tai yra mano garbė, mano svarbus laimėjimas,“ – sako tarptautinės kategorijos teisėjas Z. Gramackas.

Kolekcionavimu Zenonas susidomėjo, kai ėmėsi padėti šio pomėgio pagautiems žmonėms. Į jį, tuometį Sporto rūmų direktorių, kreipėsi būrelis filatelistų, numizmatų ir kitų kolekcininkų, prašydami skirti rūmuose kokį nors kampelį sekmadieniniams bendraminčių susiėjimams.

Sporto rūmų bazė buvo didelė, čia treniruotis ar į varžybas atvykdavo įvairios SSRS rinktinės. Dovanų atveždavo gairelių, ženkliukų, kitų suvenyrų su sporto atributika. Ir taip prie rūmų direktoriaus pamažu ėmė sėlinti kolekcionavimo aistra.

Beje, 2006 m., po ilgos pertraukos, Zenono iniciatyva šis klubas – atkurtas. Iš pradžių Z. Gramacko vadovaujami (jis yra Alytaus kolekcininkų klubo, vienijančio 40 tikrųjų narių, prezidentas) kolekcininkai kas sekmadienį rinkdavosi Alytaus rajono kultūros centre (Kepyklos g. 17), paskui – kaip ir senais laikais – vėl Sporto rūmuose, o dabar – miesto stadione. Pasak Z. Gramacko, vienas iš kolekcininkų klubo tikslų – sudominti šiuo pomėgiu, pritraukti kuo daugiau žmonių. „Tai, ką renki, – strateginė valiuta, geriausias investavimo būdas. Verčiau jau investuoti į vertės neprarandančius daiktus, nei pinigus laikyti banke,“ – sako Zenonas. O štai vertingiausioms kolekcijoms laikyti bankas – pati tinkamiausia vieta. Tuo jis įsitikino, kai prieš kurį laiką buvo apvogtas: išnešti ne tik pinigai, bet ir vertingi eksponatai. Žinoma, pačiam klubo prezidentui kolekcionavimas pirmiausiai yra hobis, o ne apdairi, tikslinga investicija.

Zenono iniciatyva kolekcininkų klube rengiamos ir parodos, jų suorganizuotos jau 6 (fotoaparatų, monetų, popierinių pinigų, katalogų, šaltųjų ginklų, filatelijos).

Z. Gramacko stalo teniso atributikos kolekcija eksponuota ir Šveicarijoje, Lozanos olimpiniame muziejuje. Beje, tarptautinė stalo teniso federacijos kolekcininkų asociacija, kuriai priklauso ir jis, priima ne bet kurį, reikia parodyti ką turi.

Taip pat Zenonas garsėja kaip kolekcininkų parodų organizatorius – vien DnB NORD banke jų buvo surengta jau apie 40.

Zenono kolekcijoje yra daug temų. Jam pagrindinė – tai stalo teniso atributika. Vien ženkliukų jis turi surinkęs 2 000 skirtingų. Šis rinkinys buvo trečias SSRS, dabar – šeštas Europoje. Beje, renka ir kitus ženkliukus sporto tematika. Kai kurie ženkliukai turi savo kainą. Įdomu, kad nusipelniusio sporto meistro ženkliukas kainuoja 500 litų, o nusipelniusio sporto trenerio – 200. Tačiau Zenonas juokauja, kad jam pačiam vienas iš brangesnių – tai tarptautinės stalo teniso kategorijos teisėjo ženkliukas. Brangus ne dėl savo kainos, kuri yra tik 20 eurų, bet dėl teisės jį nešioti.

Renka ir šiuolaikines jubiliejines progines monetas, turi ir nemažą filatelijos kolekciją. Iš filatelijos paminėtina beveik pilna senosios Lietuvos pašto ženklų kolekcija. Turi jis ir brangiuosius pašto ženklus. Jo teigimu – turimas Vaitkus – tikrai originalas, nes įsigytas dar prieš 15–20 metų, kada nebuvo tokių didelių galimybių padirbinėtojams. Taip pat renka ir šiuolaikinius pašto ženklus, daugiausiai sporto tematika. Didelė jo vokų kolekcija – 2 000 švarių ir antspauduotų.

Zenonas šeimoje visada stengėsi būti visiškai savarankiškas. Net mintyse nepuoselėjo troškimo, kad žmona apie jį šokinėtų, paslaugiai patarnautų. Puikiausiai suprato, kad rūpesčių jai pakanka – juk šeimoje augo trys sūnūs. Važiuodavo į užsienį – niekas kitas jo lagaminų nekrovė, gardesnių produktų neieškojo.

Pasigaminti valgį ne tik ne problema, bet ir didžiulis malonumas: kepdamas, virdamas jis gerai atsipalaiduoja. Kulinarija – dar vienas pomėgis, kurį galbūt nulėmė ir prigimtis – juk tėvas buvo puikus kulinaras, konditeris. Zenonas ypač mėgsta gaminti sriubas. Ir jas valgyti – net tris kartus per dieną.

Visi trys sūnūs nemažai laiko gyveno Danijoje. Du ir dabar likę Kopenhagoje. Vyriausias Irmantas ankstyvojoje jaunystėje – puikus plaukikas, PDG daugiakovės Lietuvos komandų varžybų prizininkas, Lietuvos jūrų daugiakovės čempionas, gyvena ir dirba Alytuje.

Z. Gramackas šypsosi: pernai fiziškai pajuto turįs širdį. O atmintis kuo puikiausia: kai planuojant renginį būtini, pavyzdžiui, dvidešimt punktų, jis neužsirašinėja – ir taip viską prisimena. Gyvenime pas medikus nesilankė, tik turėjo didelę traumą: iš trečio aukšto nukritęs ant betono. Sveikata nesiskundžiantis ir energijos nestokojantis Zenonas tikisi dar gerokai padirbėti, nemažai nuveikti. Jo svajonė – kad Alytuje būtų įsteigtas sporto muziejus.

„Sukaupta patirtis – tai mano bankas. Juo naudojuosi įgyvendindamas savo sumanymus. Kai patyrimo, žinių pačiam nereikės, mielai konsultuosiu kolegas. Nebijau išsakyti nuomonę, pakovoti už savo tiesą, nors tai daug kam nepatinka.

Žmogaus metai – ta tik skaičiai, statistika; nuo jų reikia nusigręžti – tai sumažina įtampą, skatina siekti to, kas dar nepasiekta, įgyvendinti suplanuotus sumanymus“, – sako Z. Gramackas.

O svarbiausia – neišduoti esminiai gyvenimo ir vertybiniai principai, įskiepyti dar tėvų, – būti sąžiningu, atsakingu, laikytis duoto žodžio, neapvilti kitų žmonių pasitikėjimo.

2007 m. Alytuje vyko renginiai, skirti Lietuvos stalo teniso asociacijos 80-mečiui. Pirmiausia Z. Gramackas Alytaus sporto ir rekreacijos centre suorganizavo šventę paminėti LSTA 80-metį. Zenonas paprašė asociacijos vadovų šią šventę surengti Alytuje, kuriame ir pradėjo skleistis garsių tenisininkų meistriškumas. Pastačius Sporto rūmus, atsirado galimybė organizuoti įvairius stalo teniso renginius. Todėl asociacijos vadovai ir sutiko, kad ši reikšminga šventė būtų paminėta Alytuje. Šventės metu veikė ir paroda, kuri vėliau eksponuota ir DnB NORD banke.

Buvo eksponuota gausi šio sporto atributika – ženkliukai, pašto ženklai, atvirlaiškiai, medaliai, suvenyriniai stalo teniso kamuoliukai, raketės, ankstesnių laikų sportininkų meistriškumo, teisėjų kategorijų ženklai, įvairūs teisėjų atributai, gairelės, įdomius, reikšmingus įvykius menančios nuotraukos, leidiniai, stalo teniso čempionatų akreditacinės kortelės, katalogai, iš kurių sportininkai renkasi įvairių firmų gaminamą inventorių, daug kitų įdomių dalykų.

Neliko pamiršti ir neįgaliųjų stalo teniso akcentai – tai patvirtino ir parodos atidaryme dalyvavęs Alytaus neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubo „Viltis“ vadovas, Atėnų paraolimpinių žaidynių prizininkas, lengvaatletis Algirdas Tatulis.

Savo asmeninio jubiliejaus proga Zenonas surengė parodą DnB NORD banko Alytaus klientų aptarnavimo skyriuje. Alytiškis entuziastas čia eksponavo savo surinktus Lietuvos sportininkų, trenerių, sporto organizacijų, visuomenininkų apdovanojimus, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento prie Vyriausybės ir olimpinio komiteto, kai kurių draugijų aukščiausius apdovanojimus.

Jubiliejaus proga Z. Gramacką pagerbė ne viena organizacija. Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanojo Sporto garbės komandoro ženklu, Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ – aukščiausiu apdovanojimu – Garbės ženklu, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas – Aukso žvaigžde ir dailiame futliare – pergamente išrašyta Piere Coubertino „Odė sportui“. Lietuvos stalo teniso asociacija, Lietuvos sporto padalinių vadovų asociacija, Alytaus apskrities viršininko administracija sukaktuvininkui įteikė Padėkas už nuoširdų ilgametį darbą.

2012 m. vasario mėnesį Zenozas Gramackas organizavo net 2 parodas. Vasario 16-osios – Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos – išvakarėse Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda „Nepriklausomos valstybės kūrimo liudijimai“. Parodoje eksponuojami Alytaus kolekcininkų Zenono Gramacko, Virginijaus Oželio, Gintauto Šapokos, Gintaro Lučinsko, Juozo Kazlausko, Zeniaus Kelminsko, Vidos Veličkienės, Algimanto Antanavičiaus ir Giedrės Bulgakovienės XIX–XX amžiaus unikalūs eksponatai: knygos, spaudiniai, fotografijos, sporto atributika, pašto ženklai, pinigai, apdovanojimai bei kt. Atidarant šią parodą dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Dobilas Kurtinaitis ir tarybos sekretorius Tomas Būdelis. Mero pavaduotojas padėkojo Alytaus kolekcininkams už gražią parodą, o bibliotekos darbuotojams – už tai, kad nepavargsta rengti tokias eksponatais turtingas parodas. Kalbėdamas D. Kurtinaitis pasveikino susirinkusiuosius Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga ir prisiminė 1928 metus, kada Alytaus miesto bendruomenė, minėdama kuklią sukaktį, Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį, pastatė Laisvės Angelo paminklą ir pasiūlė susirinkusiems jau dabar pradėti mąstyti apie tai, kaip po šešerių metų Alytaus miestas įamžins Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines.

2012-ųjų vasario 20 d. DNB banko Alytaus klientų aptarnavimo skyriuje buvo atidaryta faleristikos ir numizmatikos paroda, skirta žiemos olimpinių žaidynių Albervilyje ir vasaros – Barselonoje 20-mečiui. Jos atidaryme dalyvavo Kalgario olimpinė čempionė slidininkė Vida Vencienė ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose IWAS pasaulio žaidynių sidabro medalio laimėtojas disko metikas Algirdas Tatulis. Parodoje eksponuojami Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) narių Zenono Gramacko ir Rimanto Džiauto asmeninių kolekcijų eksponatai.

www.alytausnaujienos.lt nuotr.

Nuotraukoje: Z. Gramackas

Nesenai po ilgokos pertraukos duris vėl atvėrė Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Paįstrio filialas ir čia dirbti pradėjo Jūratė Blaževičienė. 2012 m. vasario 17-ąją Paįstrio bibliotekoje vyko popietė, skirta poetui Justinui Marcinkevičiui. Bibliotekininkė parengė jo knygų parodėlę, prie poeto portreto degė žvakutės.

Pirmiausia pasigirdo rami muzika. Iš įrašų išgirdome keletą įrašų paties poeto skaitomų eilių. Renginį „Popietė su poetu Justinu Marcinkevičiumi“ vedė vyr. bibliotekininkė p. Jūratė. Ji papasakojo apie poeto gyvenimą, veiklą, kūrybą.

Paįstrio folkloro „Klumpė“ kolektyvas, kuriame dainuoja ir pati p. Jūratė, sudainavo dainas J. Marcinkevičiaus žodžiais, buvo skaitomos poeto eiles. Kūrinį „Grybų karas“ iš spalvingos knygos perskaitė jaunieji skaitytojai Žiedūnė ir Simas. Skaitant eiles, pagal žodžius kompiuteriuose galėjome stebėti vaizdus, atitinkančius kūrinio mintį ir žodžio seką. Tai mums buvo nauja. Šiam eilių ir vaizdų montažui buvo parengti keturi bibliotekos kompiuteriai, ir tą kruopštų darbą atliko pati bibliotekininkė.

Folkloro kolektyvui baigus programą buvo pakviesti kalbėti norintieji. Ona Stirbienė papasakojo, jog praėjusiais metais jai teko dalyvauti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kurioje kelias valandas norintieji skaitė J. Marcinkevičiaus kūrinius. Susirinkusiesiems ji dar paskaitė poeto eilėraštį „Šešiolikmečiai“.

Popietės metu kalbėjo Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ prezidentas gydytojas Petras Knizikevičius. Jis bibliotekai padovanojo dvi tik ką Panevėžyje per Vilniaus universiteto naujų knygų pristatymą nupirktas knygas. Viena iš jų net su specialia autorės dedikacija „Paįstrio kaimo bibliotekai“.

Dėkodama bibliotekininkei už puikų debiutinį renginį, Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Jackevičienė dovanojo gėles ir pasidžiaugė užsimezgusiu gražiu bendradarbiavimu.

Nuotraukoje: Jaunieji skaitytojai Žiedūnė ir Simas skaitė J. Marcinkevičiaus eiles

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Trakų Vokėje, kur su vietos bendruomene šventė žiemos virsmo į pavasarį šventę – Užgavėnes.

„Džiaugiuosi, kad Užgavėnės ne tik puoselėja etnografines tradicijas bet suburia visus kartu ir ugdo bendrumo jausmą. Pačios stipriausios, kūrybiškiausios, draugiškiausios yra tos bendruomenės ir šeimos, kurios kartu mini šventes ir išlaiko savo senelių, prosenelių tradicijas bei papročius. Tradicijų puoselėjimas suartina tautą. Jeigu būsime vieningi, ne tik greičiau nugalėsime žiemą, bet ir įveiksime visus sunkumus“, – šventės dalyviams sakė šalies vadovė.

Prezidentė kartu su Trakų Vokės bendruomene dainomis varė žiemą iš kiemo, kepė Užgavėnių blynus, dalyvavo virvės traukimo rungtyje, stebėjo tradicinių ir būtinų Užgavėnių personažų Lašininio ir Kanapinio kovą bei degino Morę, vėžinosi arkliais kinkytomis rogėmis ir apžiūrėjo Trakų Vokės dvaro sodybą.

Šalies vadovė paragino šventės dalyvius visus kartu, linksmai ir triukšmingai išvaryti žiemą bei pasiruošti pavasario sutikimui.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Susitikime Lietuvos KJP vadas flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas su kolegomis Latvijos KJP vadu jūrų kapitonu Rimantu Štrimaičiu (Rimants Štrimaitis) ir laikinai einančiu Estijos KJP vado pareigas komandoru Ivo Värk pasidalino informacija apie šalių karinių jūrų pajėgų veiklą praėjusių metais, Baltijos šalių karinių jūrų pajėgų bendradarbiavimą pagal trišalį Baltijos šalių jūrų eskadros BALTRON projektą, taip pat aptarė klausimus, susijusius su šių metų eskadros veikla ir bendrais mokymais jūroje. Taip pat vadai kalbėjo apie kitų metų BALTRON plano ir biudžeto, šalių skiriamo eskadros vadovybės personalo ir laivų klausimais.

Baltijos šalių KJP vadų darbo susitikimai organizuojami du kartus per metus vis kitoje Baltijos šalyje.

Bendradarbiaudamos karinėje srityje 1998 metais Lietuva, Latvija ir Estija įkūrė Baltijos priešmininės kovos laivų eskadrą BALTRON – trišalį greitojo reagavimo karinį jūrų junginį. Pagrindinis šio junginio tikslas – jūrinių minų paieška ir nukenksminimas, Baltijos valstybių teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės zonos saugumo stiprinimas, trišalio bendradarbiavimo didinimas, Baltijos ir kitų NATO šalių KJP bendradarbiavimas. Kartu šis junginys tarnauja ir kaip pasiruošimo dalyvauti NATO junginiuose platforma.

Rotuodamosios Baltijos šalys skiria savo laivus dalyvauti eskadros operacijose ir tarptautinį eskadros štabą. Lietuvai tarptautiniame BALTRON štabe 2012 m. atstovauja eskadros štabo viršininko pareigas einantis kapitonas leitenantas Egidijus Oleškevičius, štabo ryšių ir komunikacinių sistemų karininkas kpt. ltn. Egidijus Mickus bei štabo administratorius štabo laivūnas Tomas Donauskas. Pirmam šių metų pusmečiui BALTRON eskadrai yra priskirtas Lietuvos KJP priešmininis laivas KURŠIS M54, vadovaujamas komandoro leitenanto Tado Jablonskio.

Plėtodamos BALTRON projektą Baltijos šalys taip pat yra įsteigusios Ryšio specialistų mokymo centrą Estijoje, Narų mokymo centrą, Priešmininės kovos mokymo ir įrangos aptarnavimo centrą Latvijoje, Laivų denio įrangos ir ginkluotės aptarnavimo centrą Lietuvoje.

Karinių jūrų pajėgų atstovas civilių ir karių bendradarbiavimui kapitonas leitenantas Antanas Brencius, tel. 8 46 391 207, mob. 8 698 18 196

www.kam.lt

Lietuvos Nepriklausomybės dieną paminėjo Sidnėjaus lietuviai. 2012 m. vasario 19-ąją Lietuvių klube „Dainava“, įsikūrusiame Bankstown rajone, susirinko ypač daug tautiečių. Erdvus klubas vos sutalpino apie 200 lietuvių bendruomenės narių.

Įprasta, kad į Vasario 16-osios iškilmes pabirę po didžiausią Australijos miestą bei jo apylinkes lietuviai visada renkasi gausiai. Tačiau šįkart jie būrėsi kaip reta aktyviai, nes klube koncertavo svečiai iš Lietuvos – Alytaus dainų ir šokių ansamblis „Dainava“ bei dainininkė Rasa Juzukonytė. Sidnėjuje dzūkai kaip tik užbaigė savo koncertinį turą po Australiją, aplankę Melburne, Adelaidėje, Džilonge ir Australijos sostinėje Kanberoje įsikūrusias lietuvių bendruomenes.

Lietuvos Nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Sidnėjaus Šv. Joachimo bažnyčioje, kurias lietuvių ir anglų kalbomis laikė klebonas Jonas Stankevičius. Į bažnyčią buvo įneštos valstybinė Lietuvos, Sidnėjaus lietuvių sporto klubo „Kovas“ bei skautų tunto „Aušra“ vėliavos. Jaunimas ir vyresnio amžiaus vietos lietuviai prie savo vėliavų ėjo garbės sargybą.

Klebonas, kurį vietos lietuviai vadina tiesiog tėvu Jonu, pateikė išsamią Lietuvos valstybės istorijos apžvalgą nuo Karaliaus Mindaugo laikų iki šių dienų. Tėvas Jonas pabrėžė lietuvių kovas dėl savo laisvės bei Lietuvos valstybingumo sugrąžinimo sovietmečiu.

Vasario 16-oji be galo svarbi kiekvienam lietuviui, o Lietuvos valstybės atkūrimo siekis lietuvių išeiviams Australijoje visada buvo nebaigta byla iki pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, paskelbusios laisvą Lietuvą.

Mišiose sakralinės muzikos kūrinių atliko žinoma Lietuvos dainininkė Rasa Jazukonytė, žavėjusi stipriu ir sodriu sopranu. Baigiantis mišioms sugiedotas Lietuvos himnas ir išneštos vėliavos.

Iškilmės toliau buvo tęsiamos Lietuvių klube „Dainava“. Gerokai prieš jų pradžią jau šurmuliavo vis daugiau besirenkančiųjų. Kaip ir visada sekmadieniais klube laukė tikri lietuviški cepelinai, kuriuos su meile verda virtuvės šeimininkė Svetlana, o prie baro dirbančiam Rimui bemat prireikė pagalbininkų. Jų neteko ieškoti, mat klube į talką skuba visi.

Karštą dieną daugelis neatsisakė šalto „Švyturio“ alaus stiklo. Pietaujančių, besigaivinančių gėrimais vis gausėjo, o kur dar prekyba iš Lietuvos atkeliaujančia duona bei konservuotomis uogienėmis, daržovėmis bei šprotais. Lietuviškos duonos kepaliukų beveik pritrūkta. Savo ruožtu svečiai iš Lietuvos siūlė įsigyti ansamblio „Dainava“ įrašų, lietuviškų juostų, kitų suvenyrų. Atrodė, kad klube tądien ūžė tikri lietuviški atlaidai. Juose dalyvavo ne tik vyresniosios, bet ir vidurinės, jaunesniosios bei jauniausios kartos atstovai. Tarp susirinkusiųjų buvo matyti ir jaunimo, kuris pastaraisiais metais labai aktyviai atvyksta iš Lietuvos studijuoti bei dirbti Australijoje.

14 val. tautiečiai suėjo į salę, kurioje sveikinimo žodžius tarė Australijos lietuvių bendruomenės Sidnėjaus apylinkės valdybos pirmininkas Ramutis Zakarevičius. Jis taip pat perskaitė atsiųstus Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės bei Seimo pirmininkės Irenos Degutienės šiltus sveikinimus su Vasario 16-ąja. Jautriai ir nuoširdžiai pasisakė Lietuvos garbės konsulė Ginta Viliūnaitė.

Iš dainų šalies atvykusi „Dainava“ pažėrė spalvingą, įvairią ir nuotaikingą muzikos, dainų, šokių pynę. Sidnėjiškiai lietuviai pasirodymus sutiko karštais plojimais, šypsenomis, susižavėjimo šūksniais. Žinoma, neapsieita be tradicinių „Kepurinės“, „Klumpakojo“ šokių raštų, gerai žinomų respublikinių dainų švenčių Lietuvoje kūrinių, tačiau skambėjo ir mažiau įprastas repertuaras. Dainininkė R.Juzukonytė atliko Lietuvoje publikos labai mėgstamą Balio Dvariono „Žvaigždutę“, kitų dainų, skambėjo ir šiuolaikiškos gerai žinomų kūrinių aranžuotės. Koncertas prabėgo beregint, lyg vienu atsikvėpimu.

Besibaigiant programai „Dainavos“ ansamblio atstovams Ramona Zakarevičienė įteikė dovanų nuo vietos lietuvių, o alytiškiai lietuviškomis juostomis apjuosė R. Zakarevičių, D. Viliūnaitę, nuoširdžiai talkinusį bendruomenės atstovą Kęstutį Protą. „Dainavos“ ansamblio prezidentas Romualdas Ambroževičius atsisveikindamas vylėsi, kad maža Lietuva su šokiais, dainomis aplankė daugelį Australijoje gyvenančių lietuvių. Manoma, kad žaliajame žemyne yra įsikūrę apie 10 tūkst. tautiečių.

Simboliška, kad svečiai ir šeimininkai drauge sudainavo Lietuvoje labai populiarią kompozitoriaus Tomo Leiburo dainą iš televizijos serialo „Giminės“. Lietuva ir giminiškas artumas buvo čia ir dabar, viename įstabiausių pasaulio megapolių Sidnėjuje. Tačiau tolimoje Australijoje pabirusiose lietuviškose bendruomenėse visada artimai jauti Lietuvą.Gal net labiau nei pačioje Lietuvoje.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Po Vasario 16-ąjai skirtų Mišių Šv. Joachimo bažnyčioje

2. Sidnėjaus skautai įsiamžino bendroje nuotraukoje

3. Lietuviškas kryžius prie Šv. Joachimo bažnyčios

4. Sidnėjaus Lietuvių klube laukė cepelinai

5. Sidnėjaus lietuviai mielai ragauja lietuviško „Švyturio“ alaus. Antras iš kairės: žinomas Australijos lietuvių žurnalistas, buvęs Lietuvos atašė Sidnėjaus olimpiadoje Antanas Laukaitis

6. Parduodami bilietai į Alytaus dainų ir šokių ansamblio „Dainava“ koncertą

7. Australijoje lietuviškas alus geriamas ir tiesiai iš butelių.

8. Iš Lietuvos į Sidnėjų atvykę studijuoti ir dirbti. Iš kairės: Vanda Vintalaitė, Tadas Janilionis ir Lina Gasiūnienė taip pat apsilankė Lietuvių klube

9. Australijos lietuvių bendruomenės Sidnėjaus apylinkės valdybos pirmininkas Ramutis Zakarevičius pasveikino su švente

10. „Dainavos“ šokiai sulaukė didelio pasisekimo

11. Dainininkės R. Jazukonytės balsas pakerėjo Sidnėjaus lietuvius. Pirmoje eilėje pirma iš dešinės: Lietuvos garbės konsulė Ginta Viliūnaitė, antras Australijos lietuvių bendruomenės Sidnėjaus apylinkės valdybos pirmininkas Ramutis Zakarevičius, trečias buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris

12. Aktyvi Sidnėjaus lietuvių bendruomenės narė Nata Liutikas (pirma iš dešinės) klube susitiko su senais pažįstamais, atvykusiais iš JAV

13. Lietuvių klube minint Vasario 16-ąją buvo visiškai ankšta. Centre – aktyvi lietuvių bendruomenės narė Milda Karpavičienė