yzyly

Eglutė

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Mon, 19 Dec 2011 08:51:00 +0000

Praėjusią savaitę abu mano vyrai pasiligojo. Mažėlis rimčiau, o vyras didysis visą savaitę neapsisprendė sirgti čia ar ne. Atrodo, pagaliau nusprendė, kad neverta :) Taigi vyrukų ligos privertė pakoreguoti ir visus savaitės planus: taip ir nenuvykom pasisvečiuoti pas sesers šeimyną, nesudalyvavom mažiuko muzikos mokyklėlės Kalėdinėje šventėje bei taip lauktose visų draugų organizuotose „Miltų Kalėdose“. O ten turėjo būti linksma: dalyvavusieji senoviniame malūne patys malė miltus, visi, ir dideli, ir dar nė pusmečio neperkopę žiogai, pasipuošę miniatiūrinėmi prijuostėmis ir virėjų kepurėmis, minkė tešlą, kočiojo šližikų juosteles, kepė įvairiausių formų kalėdinius meduolius. Nors renginuke ir nesudalyvavom, bet šventinę dvasią pajutom, besimėgaudami rankų darbo skanėstais iš kvepiančio lauknešėlio ligašėliams. Ačiū!

Tačiau likę namie nenuobodžiavome ir mes. Šeštadienį ryte su mažėliu išsiuntėme tėtį parvežti į namus žaliaskarės. Sutarėm, kad pirksim mažytę eglaitę vazonėlyje, kad galėtume kilstelėti ją kur nors aukščiau, juk mažasis pilietis namuose dabar taip intensyviai tyrinėja aplinką. Ir gi grįžo mūsų tėtis su didesne nei pusantro metro egle! Tai vadinasi - na, jei švenčiam Kalėdas, tai švenčiam! Didžioji savaitgalio misija įvykdyta, eglutė papuošta ir jaukiai spindi svetainėje. Ir mudviejų nuostabai, mažylis kuo supratingiausiai grožisi eglute... iš tolo!

Jaukių artėjančių švenčių!

Žioplas šuo

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Tue, 13 Dec 2011 07:35:00 +0000

Šiemet mane kaip niekad anksti ir kaip niekad intensyviai užklupo Kalėdinė karštinė! Gal dėl to, kad po namus rėplinėja mažas pypliukas ir norisi sukurti tikrą šeimynišką šventę, gal dėl to, kad galvos neslegia darbiniai rūpesčiai ir metinės ataskaitos, tad turiu laiko pasvajoti ir ruoštis šventėms iš anksto. Dar niekad taip nebuvo, kad pirmąją gruodžio savaitę būtume pasirūpinę visomis Kalėdinėmis dovanomis! Juk kasmet, likus kelioms dienoms iki Kūčių, strimgalviais puldavome į kokį didesnį prekybos centrą ir it patrakę lakstydavome iš vienos parduotuvės į kitą, niekaip neapsispręsdami, ką čia nupirkus vienam ar kitam artimajam. Kai prisimeni, tai tikras košmaras :)

Vakar visą vakarą paskyriau Kalėdiniams sveikinimams. Ech, sunku raityti tą dailyraštį, net ranka nutirpo :) Atvirukas, vokas, pašto ženklas, atvirukas, vokas, pašto ženklas... Toris įdėmiai visą vakarą stebėjo šią veiklą nuo sofkutės ir kiekvieną kartą man lyžtelėjus pašto ženklą mikliai prisistatydavo ir savo firminiu maisto kasnelio prašymo inkštimu pradėdavo trintis aplink kojas. Ir koks nusivylimas šunį apimdavo, kai pasirodydavo, kad tas pašto ženklelis nevalgomas, o ko čia šeimininkė jį taip dažnai laižo šuniui irgi liko neaišku. Žioplas tas mūsų šuo, nekaip kitaip :)

Kartais rašau. Atvirukai.

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Fri, 09 Dec 2011 15:39:00 +0000

Kaip ten sako: “Lakštingala negali nečiulbėti“? Tai turbūt aš negaliu nerašyti. Atrodo, jau atsisveikinau su šiuo blogu ir jo skaitytojais, prieš kurį laiką netgi „suarchyvavau“ visus įrašus, kuo tvarkingiausiai sudėjau į vieną wordinį failą, kuris vis tebelaukia eilės būti kuo gražiausiai atspausdintas, įrištas ir padėtas kambaryje ant lentynos. Netgi sukūriau kitą tinklaraštį, skirtą tik draugams ir artimiesiems, kuriame vis kartas nuo karto įdedu video su mūsų mažylio pasiekimais. Bet... matyt yzyly blogas tapo mano gyvenimo dalim, mat vis pagalvoju: va, imčiau ir parašyčiau apie tą ar aną, o čia smagi nuotrauka – ji puikiai tiktų į tinklaraštį. Vyras juokiasi iš mano neapsisprendimo: rašau, nerašau, rašau, nerašau. Turbūt, kad rašau. Tik šįkart nieko nepažadu nei sau, nei kitiems. Vadinkim tai – kartais rašau. Tuomet, kuomet turiu apie ką parašyti, kuomet netingiu ir turiu ūpo, kuomet mažylis miega pietų miegelio, o manęs nespaudžia ir sąžinės negraužia netvarkyti kambariai ar neišvirta košė. Dar gi matau šį blogą kaip savotišką savipagalbos priemonę, t.y. nepaskęsti vien mamytiškuose rūpesčiuose ir buityje bei kartas nuo karto nukreipti mintis į šoną. Nors, tikriausiai, be mamytiškų įrašų ir čia neapsieisiu, juk tuo šiuo metu gyvenu ir šiuo gyvenimo etapu beprotiškai džiaugiuosi. Va taip va :)

Mūsų mažajam jau 9 mėnesiai. Turėdami daugybę laisvo laiko mudu abu vis prisigalvojam sau įvairiausios veiklos: tai panardyti į baseiną, tai į muzikos pamokėles, tai į kokį mamų ir kūdikėlių rankdarbių klubą, įvairiausias paskaitas, netgi abu filmavomės televizijos laidoje (gal kada nors parodysim laidos ištrauką ir čia :)). Stengiamės kasdien iškišti nosis į lauką ir įkvėpti gryno Vilniaus gatvių oro, pasižvalgyti į vis kažkur skubančius žmones ir pralekiančius automobilius. Ir beveik kasdien traukiam link pašto – į pašto dėžutę įmesti atvirlaiškio. Prieš kurį laiką išgirdau apie Postcrossing sistemą ir susižavėjau šia iniciatyva keistis popieriniais tikrais atvirlaiškiais tikru oro paštu. Viskas labai paprasta: užsiregistruoji postcrossing.com puslapyje (šiuo metu jis turi daugiau nei 270 tūkstančių vartotojų), brūkšteli kelis sakinius apie save, kokius atvirukus norėtum rasti savo pašto dėžutėje (galbūt kolekcionuoji ar nori kolekcionuoti atvirukus su švyturiais, varlėmis ar Merlin Monro) ir prašai sistemos atsitiktinio adreso žmogelio, kuris taipogi dalyvauja šiame projekte ir laukia nesulaukia dar vieno atviruko. Kiek siunti, tiek ir gauni. Nesudėtinga ir labai smagu. Aišku, šiek tiek kainuoja – atvirlaiškiai, pašto ženklai, bet kaip smagu ryte atidarius savo pašto dėžutę rasti atviruką iš kito pasaulio galo!

Štai pavyzdžiui šis atvirukas atkeliavo iš Vokietijos. Jame - Pierre Auguste Renoir “Couple reading”.

Atvirukas už atviruką. Smagu!

Sudie!

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sat, 23 Jul 2011 19:57:00 +0000

Grįžtu čia paskutinį kartą ištarti visiems “Sudie”. Sudie tinklaraščiui, sudie skaičiusiems, sudie atsitiktinai čia užklydusiems.
O “sudie” tariu ne atsitiktinai. Auginame mažą gražuolį 4.5 mėnesio sūnelį, tad visa savo širdimi ir mintimis esu panirusi į motinystę. Užverčiu vieną gyvenimo puslapį, atverčiu kitą. Gal kada nors įkvėpimo pagauta sukursiu naują tinklaraštį, tik jau matyt požiūris ir temos gerokai skirsis nuo šio lengvabūdiško yzylyško blogo.
O visiems tinklaraštininkams linkiu įdomių temų, sklandžių minčių, tinkamai įamžintų akimirkų ir gausaus skaitytojų būrio!
Tad – Sudie!

Gustavo receptai

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Mon, 07 Mar 2011 05:47:00 +0000

Draugai vyriškiui gimtadienio proga padovanojo Gustavo receptų knygą. Na ir ką gi galiu pasakyti - nuostabi knyga! O ir mes, neslėpsiu, vis dar neišaugam iš vaikiškų batų ir esam Andriaus Rakausko talento gerbėjai. Ot vyras - ir vaidina, ir piešia, ir pats istorijas bei tekstus kuria! Ir dar sugeba viską pateikti įdomiai tiek vaikams, tiek ir jau šiek tiek peraugusiems vaikams.

O receptai Gustavo knygoje man labai patinka - tokie paprasti, lengvai pagaminami, smagiai pavadinti ir skanūs! Vieni tokie tept lept, kur ir penkiametis pagamintų, kiti - truputį sudėtingesni, bet pagaminami greitai, lengvai ir iš to, kas dažniausiai būna šaldytuve. Labai gerai, kai kartais pritrūksta idėjų, ką čia nesudėtingo pagaminus vakarienei. Kaip maniškis vakar pasakė: "Tas, kas šeimoj yra atsakingas už valgio gaminimą, visada turi numatyti tris žingsnius į priekį". Smagu, kai šeimoj šia pareiga yra dalijamasi :)

Taigi va - rekomenduoju visiems turėti šią knygą! Ir nepamirškit paragavę kokio patiekalo nugriūti nuo kėdės :)

Visa tiesa apie motyvaciją

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sat, 05 Mar 2011 16:01:00 +0000

Puikus filmukas apie tai, kas iš tikrųjų mus motyvuoja.
O filmuko dailininkas tiesiog fantastiškas!

Antpirščiai

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Fri, 18 Feb 2011 12:40:00 +0000

Darausi tikra siuvinėjimo asė! :) Vis laukiu, kuomet man šis užsiėmimas galutinai atsibos, bet kol kas vis išsitraukiu šį bei tą pasiuvinėti. Iki šiol visi siuvinėti darbeliai iškeliaudavo pas ką nors į svečius, jau net užsakymų atsirado: tai dovanų Kalėdų, tai gimtadienio progomis, taip nieko namuose ir nepasilikdavo. Taigi šį siuvinuką nusprendėm pasilikti namuose, įrėminom ir pakabinom miegamajame ant sienos – šiek tiek pavasario namuose. Ilgokai aš ties juo vargau, daugybė atspalvių, taigi daugybė siūlų ir siuvinėjimo po tris kryželius viena spalva. Na, bet galutinis rezultatas man pačiai labai patinka!
P.S. Jei kam reiktų schemutės, sakykit – pasidalinsiu.

Sushi

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Wed, 09 Feb 2011 16:09:00 +0000

Prieš kurį laiką rašiau apie tai, kaip kiniečiai išmoko padirbinėti vištų kiaušinius. Ir dar retoriškai užklausiau - tai kas gi bus toliau? Ech, kas toliau, nevardinsiu, pažiūrėkit patys...

Beje, tokie vaizdai turi ir teigiamą pusę - bent jau mane pagauna dar didesnis įkvėpimas gaminti maistą namuose ir valgyti tik tai, ką pats pasigaminai.

Kirpykla

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Wed, 09 Feb 2011 13:35:00 +0000

Mūsų šunėkas jau gerą pusmetį buvo pamiršęs, kas per įstaiga yra kirpykla. Apsikudlojo per tą laiką visas ir tapo panašus į mažą meškiuką. Nors, tiesą sakant, man jis toks kudlotas dar ir mielesnis atrodo :) O draugai ir kaimynai buvo neteisingai apkaltinę Torį sustorėjimu! Šiaip ar taip, artėjant pavasariui ir nebesusitvarkant su Torio garbanomis, teko vaikiną vežti apsikirpti. Štai tau ir skirtumas, kaip vienas draugas sako, po kirpyklos šuo į žiurkėną pavirsta :)

9

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Tue, 01 Feb 2011 08:42:00 +0000

Sveiki visi!

Atsiverčiu gi vakar vakare kolektyvinių nuolaidų puslapį ir prieš akis iššoko toks rausvas rausvas vazonėlis! Pirma mintis – matytas kažkur... Antra mintis – gi čia mano! Mano pats pirmų pirmučiausias bandymas dekupažinti, o štai, žiūrėk, į kokią viešumą išėjo :)
Nors blogo jau seniai neberašau, visgi jis dar kažkam ir naudos atneša..
Taigi taip simboliškai praėjo 9 mėnesiai po paskutinio įrašo. Užmečiau akį į feedburner – 30 prenumeratorių... Pasirodė keista, kad po tokio ilgo nerašymo laiko dar santykinai toks didelis skaičiukas. Gal visgi kažkam šis blogas buvo ir tebėra įdomus?
Dabar jau nieko nebepažadu, bet pasistengsiu kartas nuo karto brūkštelėti čia kokią naujieną ar pasidalinti kokio įgyvendinto rankdarbio nuotrauka. O gal imsiu ir vėl pasinersiu į bloginimo pasaulį :)

Gandrališkės

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sat, 01 May 2010 18:26:00 +0000

Šiandien turėjom progos stebėti gandralizdžio sukimą. Darbavosi gandrų porytė iš peties: šapus vieną po kito rinko, nešė, skraidino, ieškojo tinkamos vietos lizde, o po visko sau smagiai snapais kaleno.

Visa ko viršūnė

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Fri, 30 Apr 2010 08:17:00 +0000

Kinai išmoko padirbinėti vištų kiaušinius. Aš čia rimtai, visai nejuokauju.

"Dirbtiniai kiaušiniai labai panašūs į originalą, jie turi lukštą, baltymą ir trynį. Tačiau vartotojui geriau nežinoti, iš ko jie pagaminti – sodos benzoatas, laktonas, karboksimetilceliuliozė, kalcio karbidas, lizinas ir kt." (visas straispniukas Delfyje)

Kas bus toliau? Kinai išmoks padirbti obuolį ir morką?

Progresas

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Wed, 28 Apr 2010 13:32:00 +0000

Per metus laiko nuo 4 iki 14 lapų :) Ginkas šį pavasarį stiebiasi it pasiutęs, bijau, kad dar pavasaris kitas ir būsim priversti ieškoti jam plotelio žemės kieno nors kieme.

Florentinai

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Tue, 27 Apr 2010 15:03:00 +0000

Ar jūs prisimenate savo pačią pirmą vaikystės (o greičiausiai kūdikystės) nuotrauką? Garantuoju, kad tai nespalvota, baltais plėmukais ir taškiukais išmarginta nuotrauka, kurią darė ir ryškino tėtis. Tais laikais visi tėčiai buvo tikri foto meistrai, o vonia – tikra foto dirbtuvė. Mano pirmoji nuotrauka yra... iš ligoninės. Stoviu įsikibusi prie baltais dažais dažytos lovytės, kaklas apmuturiuotas didžiule skara, ant juostelės pakabinta soskė, iki pažastų užtemptos giedrutės. Taigi taip ir vaikštau visą gyvenimą ta didžiule skara apsimuturiavusi, o į mano apsirgimus ir susirgimus niekas jau ir dėmesio nebekreipia.
Taigi ir šiandien, aš tikras užkietėjęs ligoniukas, nuo pusės darbo dienos pėdinau namo: įgrisau kolegėms savo dundenimais ir šniurpščiojimais, o ir galva prašėsi padedama ant pagalvės. Namie visada geriau. Rodos, įžengi į namus ir iškart geriau pasijunti. Ir ciucikas nesvietiškai džiaugiasi, kai šeimininkė anksčiau grafiko į namus grįžta.
Apmuturiuotas kaklas pasisukinėti virutvėje trukdo, bet ne taip jau labai. Tad 10 min ir žiū - kvepia namai iškeptais florentinais. Vienas du, sumaišais miltelius florentinams su tuo, ką turi namie (sezamo sėklomis, saulėgrąžomis, migdolų drožlėmis, džiovintais vaisiais ir t.t. ir pan.), pašauni 5 min į orkaitę, patrini delnais ir baigta. Mums skanu ir idealiai tinka su čiobrelių arbata!

Į senas geras vėžias

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sun, 25 Apr 2010 17:32:00 +0000

Viskas! Pasižadu čia rašyti daugiau ir dažniau! Tikrajame gyvenime visi įvykiai nurimo, tad vėl stosiu į senas geras vėžias. Darbe pagaliau baigėsi auditas, persikraustėme į nuomuojamą butą, pradėjome naujojo remontus, pasidžiaugėme draugų vestuvėmis ir dar spėjome abu peršalti ir apsirgti. Bet nuo kitos savaitės viskas žada būti daug ramiau, tad ir čia pasirodysiu dažniau :)
Iki!

Sveika ir gyva

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Tue, 13 Apr 2010 18:50:00 +0000

Kaip smagu, kai manęs pasigenda :) Visgi niekur aš nedingau, kasdien kartoju tą pačią rutiną: keliuos, einu į darbą, keliauju namo. Kelios praėjusios ir ateinančios savaitės buvo ir bus kiek įtemptesnės nei įprasta, tad ir darbuose tenka užsibūti iki 10 ar 11 val. vakaro. Taigi ir šitas mano internetinis kampelis kiek apleistas liko.

Turime ir krūvą naujienų bei pasikeitimų savo gyvenime. Pastaruoju metu gyvename kraustymosi nuotaikomis ir pamažu savo mažą butelį baigiame užgriozdinti dėžėmis. Taip taip, pragyvenę 4 metus ir 4 dienas užleisime savo pirmąjį nuosavą bendrą būstą kitiems gyventojams, o patys keliausime kur erdviau ir, tikėkimės, geriau. Tik šunėkui bus prastai: pripratę prie Verkių parko kaimynystės tikrai nerasime geresnės vietos pasivaikščiojimams su šunimi. Na, bet čia atyksime bent jau savaitgalį prasiblaškyti.

Taigi laukia ilgas remontų laikotarpis, o rudenį jau kviesime visus į įkurtuves!

Įrodžiau, kad tikrai dar esu sveika gyva, bandau džiaugtis pavasariu ir pokyčiais, ir vėl grįžtu prie darbų :)

Svogūnų lukštai

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Tue, 30 Mar 2010 19:01:00 +0000

Aš labai mėgstu rūpintis. Kartais (tiksliau dažniausiai), net kiek per daug. Man patinka, kai viskas iš anksto būna aišku, sudėliota pagal grafiką, paskirstyta pagal prioritetus ir nebūna jokio strioko skubant ir verčiantis per galvą atliekant vieną ar kitą darbą.

Taigi, įvertinus savo likusios savaitės užimtumą, jau šiandien važiavau į parduotuvę pirkti baltų kiaušinių ir dažų :) Na ir nusprendžiau, kad teks nusipirkti ir vieną kitą kilogramą svogūnų, kad turėčiau svogūnų lukštų kiaušinių dažymui. Bet didžiam džiaugsmui (kad nereikės pirkti kelių kg cibuliukų) ir nustebimui (niekada nebuvau anksčiau mačiusi), parduotuvėje radau atskirai supakuotų parduodamų svogūnų lukštų! Viena dėželė - vienas litukas. Bet bent jau nereikia rūpintis, kur cibulių galvas dėti :) O pardavėjai greit suuodžia, ko žmonėms reikia!

Taigi kiaušinių dažymui pasiruošusi, belieka sulaukti Velykų!

Toris meta svorį

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sun, 28 Mar 2010 19:29:00 +0000

...tiesa, labai pamažu :) Tikslas - 13 kg ir aš manau, kad įpusėjus vasarai jis bus pasiektas.

Šiandien su šuniu apsukau gerą ratą miške ir jau aptikau pirmųjų žibuoklių. Mažutės dar, vos vos prasikalusios, bet jau melsvuoja ir užtvirtina pavasario atėjimą.

Įgyvendinti užmojai

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sun, 14 Mar 2010 11:13:00 +0000

Rugsėjo pabaigoje sirguliuodama surezgiau labai ilgą įrašą, su įvardintu labai moterišku tikslu – išmokti megzti :) Vyruko dovanotos knygos, tiesą sakant, taip ir neatsiverčiau, bet turėjau labai gerą mokytoją (ačiū!). Taip ir mokinausi: šiek tiek numezgu ir kitą dieną nešu kolegei, kad įvertintų ir duotų tolesnius nurodymus. Ir gi va, lėto iš lėto – rezultatas yra! Didžiuojuosi savimi ir vaikštau aukštai iškėlusi nosį :)

Žvirblių penklinė

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sat, 13 Mar 2010 20:55:00 +0000

Birds on the Wires from Jarbas Agnelli on Vimeo.

“Reading a newspaper, I saw a picture of birds on the electric wires. I cut out the photo and decided to make a song, using the exact location of the birds as notes (no Photoshop edit). I knew it wasn't the most original idea in the universe. I was just curious to hear what melody the birds were creating.
I sent the music to the photographer, Paulo Pinto, who I Googled on the internet. He told his editor, who told a reporter and the story ended up as an interview in the very same newspaper.
Here I've posted a short video made with the photo, the music and the score (composed by the birds).”

Damutė

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Fri, 12 Mar 2010 13:18:00 +0000

Su 20-aisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais!

Mūsų trijulė naudojasi visais ilgojo savaitgalio privalumais: keliaujame, švenčiame, linksminamės :) Šio ilgojo savaitgalio planas buvo aplankyti Stokholmą, netgi lėktuvo bilietai tebeguli stalčiuje, bet gyvenimas vis pažeria kokių netikėtumų, tad į kelionę nusprendėme nevykti. Kelionę į Stokholmą pakeitėme kelione pas sesers šeimyną, nes vis dar buvo neatlikta labai svarbi užduotis – neatšvęstas sesutės gimtadienis ir neįteikta gimtadienio dovana.

Triūbininkas

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Mon, 08 Mar 2010 09:00:00 +0000

Aš, matyt, iš didelės meilės savo šuniui, šiandien irgi sunegalavau ir likau namie. Dirbu už auklę ir vis traukiu kur nors užstrigusį ciuciką. Vargšas visas nesvietiškai pasipiktinęs, kad nebegali įlįsti į savo mėgstamiausią vietą po stalu ir kliūna už kiekvienų durų staktos ar kampo. Užtat ryte kompensacijai gavo mėsos šmotelį, tai bent šiek tiek laimės šuniukui buvo.

Piktas šuo

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sat, 06 Mar 2010 11:17:00 +0000

Vienas iš ramiųjų savaitgalių. Vyrukas įnikęs į nebaigtus darbus ir planuoja juose praleisti visą savaitgalį. Ir aš turiu krūvą nebaigtų darbų, bet, mano nuomone, savaitgaliais dirbti yra nusikaltimas, tad visi nebaigti darbai palauks pirmadienio. Taip tingu, kad net nesinori nosies kišti iš namų. Visa laimė, Kaziuką aplankiau dar vakar, tad joks kirminas negriaužia, kad bent jau iki ten reikia nueiti.
Šįryt mūsų atlėpausis užpuolė kitą šuniuką. Visiškai mažą, nepilnų 4 mėnesių. Ir vis dažniau šunėkas tampa vis piktesnis ir agresyvesnis, ypač sutikęs kitus patinus, nesvarbu kokio amžiaus jie bebūtų. Dar rudenį turėjome rimtų problemų, kuomet šunėkui taip reikėjo poros, kad kaukdavo ištisas dienas ir vesdavo kaimynus iš proto. Gyvename tarp krūvos kitų žmonių, tad privalome būti atsakingi už bendrą tvarką ir ramybę, tad, kad ir labai nenoromis, šunėkui suleidome hormonus raminančius vaistus. Kelis mėnesius buvo ramu gražu, atrodo, kad ir šuniui palengvėjo, tapo paklusnesnis, pradėjo draugautis su kitais šunėkais. Bet vaistai yra vaistai ir amžinai jie neveikia. Taigi prasidėjo vėl tos pačios bėdos, o ypatingai priešiškumas kitiems patinams.
Atsimenu, kai mūsiškis buvo jaunas mažas linksmas ciuciukas ir norėjo draugauti su visais iš eilės, vis sutikdavom kokį subrendusį patiną, kuris jau už 10 metrų pradėdavo urgzti, loti ir šiepti dantis prieš mūsų mažąjį šunėką. Ajajaj sakydavau, kokie nesocialūs šunys ir kaip šeimininkai juos prastai išauklėjo, mūsų tai va tikras šaunuolis ir su visais draugauja. Visgi su gamta nepakovosi ir mūsiškis tapo lygiai toks pat nedrauguolis.

Veterinaras siūlo operaciją, kuri išspręs visas problemas, tik mums, kaip šeimininkams, reikia psichologiškai tokiai operacijai pasiryžti...

Apkabink gyvenimą

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Wed, 24 Feb 2010 11:03:00 +0000

Avinžirnių salotos

noreply@blogger.com (devintasbutas) — Sun, 21 Feb 2010 17:27:00 +0000

Iki praėjusios vasaros apie avinžirnius nežinojau visiškai nieko. Pamenu, kuomet Kretoje vienos tavernos šeimininkė pridėjo mums į lėkštes puode troškintų avinžirnių, su saviškiu tik pagūžčiojom pečiais, ką per maistą mes čia valgome. Patiko. Ir avinžirniai į madą atėjo, tad dabar galima rasti vis daugiau ir daugiau receptų, ką iš jų pagaminti.

Idėją maniškėms salotoms pametėjo Bilas Šapiras. Visgi, begamindama, receptą kiek pakeičiau. Taigi gavosi va taip va:

*Indelis virtų avinžirnių

*Indelis saulėje džiovintų pomidorų

*Indelis juodųjų alyvuogių

*Šiek tiek svogūnų laiškų

Paprasta kaip du kart du: viską supjaustai ir sumaišai, šiek tiek užpili aliejaus, likusio saulėje džiovintų pomidorų indelyje. Ir sočiai sekmadieniškai pusryčiauji! Greita, paprasta, kiek egzotiška ir svarbiausia skanu.

Beje, tas pats Šapiro turi nerealiai skanios lašišos receptą. Patinka man patiekalai, į kuriuos reikia įpilti šlakelį vyno :) Likusį šlakelį tuomet galima prie pietų stalo pateikti :)