Kiti irgi čia buvo:

• Gwenn – bičas, iš kurio sužinojau apie šią vietą.

Pirmas dalykas, ko reikia, norint būt produktyviu – motyvacija. Reikia priežasties, dėl kurios būtų verta atsakingai dirbt savo darbą, kas tai bebūtų – piniginis atlygis, karjeros laiptelis ar pripažinimas ir reputacija. Įkvėpimą darbui labai kelia TED paskaitos. Motyvaciją taip pat galima užsiprogramuot per Meta būsenas.

Kad galvos nekvaršintų visos persipinančios užduotys, kurias sunku ar net neįmanoma aprėpti, reikia susidaryti užduočių sąrašą, pasiskirt prioritetus ir atlikinėti jas po vieną, nekreipiant dėmesio į kitas. Aš kiekvienam projektui susidarau sąrašą užduočių ant atskiro popieriaus lapo. Kai užduotį atlieku, ją iš sąrašo išbraukiu. Kai atlieku visas lapo užduotis, tuomet tą lapą išmetu. Kiekvienas atlikimas – tarsi įvykdyta misija. Vizualiai jaučiamas darbo progresas. Užduočių užsirašymo ir prioritetizavimo metodika vadinasi „Getting Things Done“ pagal David Allen to paties pavadinimo knygą.

Kad smegenys nepradėtų rūkt, reikia daryt pertraukėles. Kas eina parūkyt, o aš karts nuo karto einu pasidaryt arbatos. Ir taip per dieną išgeriu apie penkis puodelius. Aš dažniausiai pertraukėles darau tarp skirtingų užduočių atlikimo. Internetuose galima rasti Pomodoro techniką atlikinėt užduotis 25 minučių intervalais, darant 5 minučių pertraukėles. Pavadinimas yra kilęs iš virtuvinio pomidoro formos prisukamo laikmačio skaičiuot, kiek laiko virti ar kepti valgį.

Kad protas išliktų aštrus ir visa apčiuopiantis visą dieną, suvartoju nemažai kofeino kavos, arbatos, redbulio, fritz kolos ar club matės pavidalu. Dažniausiai po pietų išgertas redbulis mane išlaiko produktyvų maždaug šešioms valandoms.

Rutiniškas ir lengvas, bet ilgas užduotis geriausiai pasilikti dienos pabaigai, kai organizmas jau pavargęs, bet dar šiek tiek jėgų yra.

Nuvarytus arklius nušauna. Bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano!

Niujorkas susideda iš penkių rajonų: Manheteno, Bronkso, Bruklyno, Queens ir Staten Island. Apsigyvenom ir daugiausiai laiko praleidom Manhetene – dangoraižių saloj. Apsilankėm juodukų rajone Bruklyne ir hip hopo gimtinėje Bronkse. Penkias dienas teko pagyvent sąlyginai netoli centrinio parko, likusias – kinų kvartale, viešbuty, kur kiekvienas gauna po 6 kvadratinių metrų kambarėlį būdą, kurioje telpa tik lova ir spintelė.

Turėjom įsigiję Niujorko Miesto Pasus, su kuriais buvo galima aplankyti pagrindines įžymybes su nuolaida ir laukiant mažiau eilių. Pamatėm miestą iš aukščiausio pastato Empire State Building – atrodo panašiai kaip iš lėktuvo. Taip pat kruiziniu laivu apiplaukėm Manheteną, praplaukdami laisvės statulą. Prasivaikščiojom krantine ir pasisėdėjom parkuose. Prasiėjom Time Skvere – gatvėj, kurioj pilna ekranų ir daug reklamų plauna tau smegenis. Paskui norisi hamburgerių, M&M’sų ir kokakolos. „Kad išgraužtų…“

Toliau trumpai apie viską. Makdonaldai ir Starbuksai siūlo nemokamą bevielį ryšį. Žmonės traukiniuose skaito knygas per Amazon Kindle ir panašius skaitytuvus. Pastatuose ir metro traukiniuose įtaisyti kondicionieriai. Viešojo transporto sistema palyginus su Berlynu – nepatogi, nes nėra tvarkaraščių ir sunku rasti perlipimų stotis. Rozetės skiriasi nuo europinių ir nuo angliškų – reikia adapterio.

- Sveika atvykus į Ameriką, brangioji! – pasakė rutulio figūros moteris savo kūdai draugei, šalia teliūškavo vanduo, o tolumoj šmėžavo laisvės statula. Nutukusių žmonių nedaug, nors amerikietiškas marškinėlių S dydis atitinka europietišką M. Nedaug rūkančiųjų. Apsauginiai prie barų reikalauja ID kortelės dėl amžiaus patikrinimo. Šunų vedžiotojai su dviem arba trim šunim.

Naktimis gatvėmis laksto pelės ir pusės sprindžio dydžio tarakonai. Po laiptais miega benamio dalią pasirinkę žmonės. Kai kuriose vietose rūksta kanalizacijos. Nuo prie langų įtaisytų kondicionierių laša vanduo. „Kai karštumo“ oras! Gatvės naktimis pilnos šiukšlių maišų. Kinų kvartalas dvelkia žuvimi.

Transporto sistema primena Grand Theft Auto. Didelė įvairovė automobilių, įskaitant limuzinus. Daug taksi. Kateriai, jachtos ir kruiziniai laivai krantinėje. Architektūroj labiausiai stebina tarp daugiaaukščių įmūrytos gotikinės bažnyčios. Nugriautųjų dvynių vietoje statys memorialą, o greta atstato vieną iš jų.

Tai toks įspūdžių nuotrupų miksas. Pasigedau alternatyvių žmonių ir vietų. Kelionė patiko, bet kitą kartą į Niujorką patraukčiau nebent iš reikalo.

1. Susirašyk problemų sąrašą. Savikritika yra gerai. Savigrauža yra blogai. Blaiviai pripažink sau, kokių turi problemų. Problemos pripažinimas yra pirmas žingsnis ją išspręsti.
2. Elkis taip, kaip elgiasi tie, kas problemos neturi. Tau kas nors nesiseka, nes tu ką nors darai ne taip, kaip tie, kam sekas. Mokinkis iš tų, kam sekasi. Kopijuok jų gerąsias savybes.
3. Įsigyk knygą ar ieškok problemos sprendimo internete. Kaip gauti mėgstamą darbą, kaip susirasti antrą pusę, ką valgyti, kad nukristų svoris – apie visa tai gali gauti informacijos internetuose ir knygose.
4. Įsigyk daiktą ar paslaugą, kas išsprendžia problemą. Pasigerink regėjimą lazerine operacija. Pasidaryk plastinę operaciją. Prisiaugink plaukus. Lankykis pas logopedą. Pasidaryk makiažą… Jeigu manai, kad tai yra būtina.
5. Treniruokis. Reguliariai daryk pratimus, šalinančius problemą. Jei turi viršsvorio, bėgiok rytais. Jei turi seksualinių problemų, daryk Kėgelio pratimus. Jei tavo iškalba ribota, rašyk blogą. Jei akys silpnos, daryk regėjimo pratimus.
6. Paslėpk problemą. Bent jau laikinai trūkumus galima paslėpti. Kramtoma guma slepia blogą burnos kvapą. Skrybėlė gali paslėpti pliktelėjusią galvą. Tamsūs drabužiai maskuoja išsikišusį pilvuką. Sučiaupta šypsena slepia kreivus dantis. Dezodorantas slepia prakaito kvapą.
7. Įpakuok problemą kaip išskirtinumą. Galbūt turi vieną ar kitą savybę per genus iš giminės. Visai nebūtina į tą savybę žiūrėti kaip į problemą. Galima žiūrėti, kaip į savitumą, kurio neturi dauguma.
8. Nukreipk dėmesį į dalykus, ką turi geriausio ar geriausiai sugebi. Iškalbingumas, humoro jausmas, kūrybingumas, pasiekimai karjeroje ar mylinti antra pusė gali puikiai užgožti asmeninius trūkumus.
9. Įsigyk kažką, kas nukreipia dėmesį nuo problemos. Na ir kas, kad švepluoji, užtat turi naują automobilį. Na ir kas, kad neturi mėgstamo darbo, užtat turi naują smartfoną. Na ir kas, kad neatrodai kaip super modelis, užtat visad stilingai rengiesi. Kartais dėmesio nukreipimui tereikia mažyčio daiktelio, tarkim sagės, pakabuko ar žiedo.
10. Kooperuokis. Kiti žmonės irgi sprendžia tokias pačias problemas. Burkis į anonimines grupes ar forumus internetuose, kad kartu išspręstum savo ir kitų problemas.

Berašydamas šitą rašinėlį pats atkapsčiau savo problemų krūvą, ir tik liūdniau pasidarė. Bet tikiuos, tai padės kam nors susivokti savo problemose ir jas išspręsti.

Jei tavo gyvenimo laimė remiasi tik vienu poreikiu, į kurį kreipi dėmesį, pavyzdžiui, išoriniu grožiu, pinigais arba santykiais su antra puse, tuomet dėl kokių nors išorinių priežasčių tam reikalui sugriuvus, gali apimti visiška depresija, vedanti į savivertės sumažėjimą ar net savižudybę.

Jei tavo gyvenimas pastatytas ant daugybės veiklų, pavyzdžiui, tarpusavio santykių, karjeros, socialinių ryšių, kelionių, kūrybos, hobių, tuomet kažkurioj iš sričių įvykus katastrofai, situacija netrenks per paširdžius taip smarkiai.

Reikia pastoviai mokintis visose srityse, kurios tave domina, ir nebijot prisitaikyt prie naujovių ar kurt originalius sprendimus.

Čia prisimenu vieną straipsnį, kur Richard Brandson iš Virgin kompanijos, paminėjo, kad pradėjo investuoti į skrydžius į kosmosą, nes jei visą dėmesį sutelks tik į įrašus, tuomet kompanijai kažkada gresia subirėjimas. Gi žmonės šiais laikais dalinasi MP3 nemokamai internetu (dabar nerandu to straipsnio, kad įmesčiau nuorodą).

Pokyčiai yra vienintelis stabilumas.

Vieną dalyką man dar reik išmokt subalansuot – kiek man reikia būt atviram ir įkyriam, o kiek – pasikėlusiam ir nepasiekiamam, kad panos manęs norėtų.

JOMS PATINKA NUOŠIRDŪS BIČAI – sako gerasis balsas manyje.

Su manim susipažino Stefan’as. Gali būt, kad biškį gėjus, nors jam pasistengiau parodyt, kad aš domiuosi panom.

Šiek tiek pasišnekėjom, apsikeitėm numeriais, po poros savaičių gal kur nors kartu nuvarysim pasitūsint.

Ar įvykdžiau savo planą pakalbėt bent su trim žmonėm? Na, jei alkoholio nusipirkimas, pasakymas, kad neturi cigaretės ir dar pora nereikšmingų smulkmenų gali būti pavadinti pasišnekėjimu, tuomet įvykdžiau.

Besibaiginėjant tūsui Visionäre klube, prie manęs priėjo viena merga su kreiva neigiama šypsena ir visaip kuo seksualiau besiraitydama sako:
– Kiss me here and gimme a big paper!
– What’s that big paper? What do you want exactly?
– Kiss me here, kiss me here – rodo nekantraudama ir visaip besiraitydama į savo petį. Nu OK – še tau kiss.
– And now give me big paper!
– What is it? – pagalvoju apie tai, kas tai galėtų būti: gal didelė pinigų kupiūra, o gal “big” yra susiję su pimpalu?
– Hey Stefan! pašaukiu praeinantį – what is big paper?
Jisai prieina.
– Gimme big paper – sako merga iškvėpdama orą.
Stefanas iš piniginės išsitraukia tabakinio popieriaus pakelį. Tai štai kas tas “big paper”.

Merga parodo Stefanui savo krūtį – nedidelį kauburėlį po palaidine – atitraukusi palaidinės apykaklę. Ką jau, ką jau…

Merga nueina pas drauges. O prie mūsų prisistato išsišiepęs beplaukis šveicaras. Varys su ta merga į Wochenende klubą.

Pasak Stefan, į Wochenende įleidžia tris bičus tik jei jie ateina su trim panom. Atseit jis jau 2 kartus anksčiau bandė ten patekt, bet nepraėjo Face Control.

1. Suaugusiam žmogui reikia, kad kiekvienas jo žingsnis būtų patrauklus aplinkiniams.
   
2. Yra smerktinų, bjaurių poelgių, už kuriuos reikia griežtai bausti.
3. Kai viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, tai yra katastrofa.
   
4. Visos bėdos mums yra primestos žmonių arba aplinkybių.
   
5. Jeigu kažkas baugina ar kelia susirūpinimą, būk budrus.
   ( )
6. Lengviau yra išvengti atsakomybės ir sunkumų, negu juos įveikti.
   
7. Kiekvienam reikia kažko stipresnio ir reikšmingesnio negu tai, ką jis jaučia.
   ( )
8. Reikia būti visapusiškai kompetentingam, protingam ir kad lydėtų sėkmė (reikia viską žinoti, mokėti, suprasti ir visuomet laimėti).
   ( )
9. Tai, kas stipriai paveikė jūsų gyvenimą vienąkart, turės įtakos visą likusį jūsų gyvenimą.
   
10. Mūsų gerovę veikia kitų asmenų poelgiai, todėl reikia padaryti viską, kad šie žmonės keistųsi taip, kaip norime mes.
    ( )
11. Plaukti pasroviui ir nieko nedaryti – tai kelias į sėkmę.
    
12. Mes nevaldome savo emocijų ir negalime be jų apsieiti.

(lietuviškas sąrašo vertimas ne mano ir ne visai atitinka. originalas čia: Personality Theories)

Iš kitos pusės, jei esi viskam tolerantiškas ir neturi jokių įsitikinimų, tai į tave galima įrašyt bet kokią nesąmonę.

Kas rytą po dušo srove sustoju laike, paskęstu prisiminimuose, narplioju įvykių eigą, priežastis ir pasekmes, pagalvoju, kaip ir ką daryt toliau, arba tiesiog nieko negalvoju. O vanduo tik šniokščia ir ramina. Skaitliukai sukas. O Afrikos vaikai neturi ką gert.

Supratau, kad man to šniokštimo reikia gyvenime taip pat kaip muzikos. Kai būsiu senas, norėsiu gyvent kur nors netoli fontano arba krioklių, kad galėčiau kada panorėjęs prisėst prie tekančio vandens ir sėdėt ten valandų valandas, galbūt besišnekučiuodamas su draugais ar giminaičiais, o gal tiesiog sau. Prie feisbuko.

Tas garsas, tas šniokštimas sukuria tokią būseną. Vadinas rožiniu triukšmu. Tam tikrų dažnių triukšmas, dažnai sutinkamas gamtoj, kuris taip ramina. Bangų mūša, vėjo švilpavimas, lietaus šniokštimas, ugnies pleškėjimas – visi jie sukuria rožinį triukšmą. Ramumo jausmas čia gal iš priešistorinių laikų susiklostė, kad kai užeidavo lietus, žmogus slėpdavos kur nors į urvą prie laužo ir nusiramindavo, nes ką ten bepriveiksi. Nors…

Jau nuo seno žmogus moka atkartot rožinį triukšmą plojimais. Tai, kas dabar yra tiesiog tradicija nesąmoningai, ko gero kažkada turėjo praktinę paskirtį – dirbtinis rožinis triukšmas kaip minios dovana gerbiamiems žmonėms. Šiais laikais visus gamtos garsus galima atkurti ipodais, patefonais ir juostiniais magnetofonais. Muzikoje, filmuose ir ypač žaidimuose, kur svarbu perteikti emocijas, kitaip tariant, manipuliuoti emocijomis, rožinis triukšmas yra vienas iš specialiųjų efektų. Teks ir man gyvenime panaudot, ir ne tik 3D audio žaidime.

Taigi vanduo tinkamas ne tik troškuliui numalšint ar kojoms nusimazgot, bet ir sielos džiaugsmui, taip sakant. Bet kažkaip dabar ištroškau, tai einu Jadvygos žolelių arbatos gert.

Mokiaus univiere, kad žmogaus vaizdinio suvokimą būtų galima suskaidyti į keletą rūšių:

• Koks tu esi iš tikrųjų.
• Kokį tu save matai.
• Kokį tave mato kiti.
• Kokį tavo manymu tave mato kiti.

Dar pridėčiau:

• Kokį kitų manymu tu save matai.
• Kokį kitų manymu tu manai, kad kiti tave mato.

Pasvajok! Niekam nesi tiek įdomus, nebent sau pačiam…

Iš esmės, reiktų suvokti, kad tai, kaip save jauti, kaip save vaizduoji ir koks kitiems atrodai iš šalies – yra skirtingi įvaizdžiai.

Iš vaikystės prisimenu Mindaugą iš seno kiemo. Jis buvo pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris su manim ir kitais draugais bendravo kitaip negu su tėvais ar draugų tėvais. Prie draugų buvo išdykęs neklaužada, o namie pavyzdingas mandagus sūnus. Ar tai dviveidiškumas, ar tiesiog integracija?

Moralinės normos nuo mažens moko, kad visada reikia būti savimi, ir tai priešpastatoma veidmainystei. Deja tiesiogiai buvimas savimi reiškia, kad lieki toks, prie kokio tavęs kiti priprato ir nesikeiti su visais savo trūkumais, nesugebėjimais, visom neigiamom savybėm. O ką jeigu įmanoma būti savimi visą laiką netgi būnant skirtingam tarp skirtingų žmonių? O ką jei būti savimi nėra svarbu?

- Kuris iš mano įvaizdžių tikrasis? – kažkada svarstė Justė.
- Tu esi tikra su visais savo įvaizdžiais! – pabrėžiau aš.

Kažkoks rašytojas Kurtas Vonnegutas yra parašęs:

Mes esame, kuo apsimetame…

Kitaip sakant,

Falsifikuok, kol pavyks iš tikrųjų.

Iš esmės, galime būti bet kuo, kuo tik panorėsim, tereikia į tai įdėt darbo (na gal tik vieni žmonės gabesni išsipildyt vienus norus, kiti – kitus).

Kodėl reikia mokėt keistis? Ogi dėl pripažinimo žmonių grupėse, kurios tau svarbios. Niekas nemėgsta būti atstumtas. Net ir išstumtieji iš masių, būriuojasi į atstumtųjų draugų būrelį.

Alternatyva irgi priklauso grupėms. Ir apskritai – masės ir alternatyva yra dvi supriešintos grupės, kurias taip lengviau suvokt paviršutiniškai mąstantiems. Pasaulyje daug subkultūrų ir vienas žmogus gali priklausyt kelioms iš jų. Net jei jautiesi originalus individualistas, tu vis vien priklausai grupei originalių individualistų, vaikščiojančių šia planeta kažkur tarp 6 milijardų žmonių. Buvimas anonimu irgi yra vienas iš įvaizdžių.

Per Rocío gimtadienį vos ne vienbalsiai pastebėjom:

Net jeigu šeštadienio vakarais niekur neini iš namų, vienas verkdamas apie savo apgailėtiną gyvenimą, tu priklausai grupei žmonių, kurie šeštadieniais niekur neina iš namų, verkdami apie savo apgailėtiną gyvenimą.

Priklausomybės vienoms ar kitoms grupėms apibrėžia žmogaus identitetą. Aš esu lietuvis, hakeris, blogeris, riedutininkas, nenusisekęs žaidimų kūrėjas, tūsovčikas, darboholikas, keliautojas, menininkas, aristokratas… Nes esu iš Lietuvos, kaip ir kiti hakeriai nuolat galvoju apie saugumo skyles, gyvenu blogosferoje, priklausiau Vilniaus riedutininkų klubui, ir t.t.

Žmogus priklausydamas vienai ar kitai grupei, automatiškai užsideda sau etiketę, kurią kiti žmonės gali nepalankiai interpretuot.

Mes esame, kuo apsimetame, todėl turime atidžiai pasirinkt kuo apsimetame.

Kai atsirado internetas ir socialiniai tinklai, savo paties prekinio ženklo kūrimas tapo prieinamas kiekvienam – ne tik įžymybėms. Priklausomai nuo to, kaip save pateiki internete, tau gali sektis arba nesisekt darbuose ir asmeniniame gyvenime (nors iš esmės, ir iki interneto žmonėms rūpėjo, kaip kiti žmonės juos priims). Norint pritapt vienoj ar kitoj grupėj, reikia integruotis. Reikia išsiaiškint kontekstą, prie jo pritapt ir pagal kontekste dalyvaujančių žmonių vertybes rast būdą, kaip tame kontekste išsiskirt, kad pasiektum tai, ko nori.

Pavyzdžiui, programuotojų forume tinka užmegzt temą apie projektavimo šablonus, keliautojų būry tinka pasakoti apie šiurpius tranzavimo nuotykius, riedutininkams tinka parodyt naują išmoktą triuką, pasimatymo metu tinka pasinert į flirto ir intymumo ekstazę… Bet dažniausiai netinka viską sumaišyt. Viskam yra savo vieta ir laikas. Visose žmonių grupėse yra savi kontekstai ir prie jų reikia prisiderint, nebent tavo tikslas yra radikaliai išsiskirti, kad visi apie tave kurį laikų kalbėtų (kol neatsibosi su savo išsišokimais).

Taigi visi mes patenkam į statistiką. Verslai tai panaudoja, ieškodami tikslinių grupių. Tik va jiems nereik pamiršt, kad ne visada teisinga į tikslines grupę įtraukti visą žmogų. Tik tam tikros žmogaus veiklos sritys susijusios su tam tikra nagrinėjama sritimi patenka į tikslinę grupę. Ir tos dalys laikui bėgant keičiasi.

Pavyzdžiui, jei matuosim laiku, tai galima būtų sakyt, kad aš esu 5% klubintojo, 12% internetinio socializuotojo, 27% programuotojo, 33% miegotojo⁽¹⁾, likę 23% spontaniškiems užmojams ir buičiai. Taigi mano laiko paskirstymas tam tikroms veikloms šiuo metu yra toks, bet jis skiriasi nuo to, koks jis buvo anksčiau ir koks bus ateity ir nebūtinai pagal tam tikram amžiui priimtiną veiklą, bet pagal pomėgius ir prioritetus supančioj aplinkoj.

Kalbant apie socialinius tinklus internete, yra svarbu

1. suteikt galimybes žmonėms grupuotis pagal pomėgius.
2. suteikt galimybes neprileist vienos grupės žmonių prie informacijos, skirtos kitai grupei.

Pats lyg ir būčiau už visos informacijos atvirumą, bet tada prisimenu pavyzdį prezentacijoj apie tai, kad galbūt jauna mokytoja iš Niujorko nenorėtų, kad jos draugų gėjų pašėlusių vakarėlių nuotraukas matytų nepilnamečiai mokiniai ar jų tėvai. Taigi, kiekvienas turi turėt galimybę pasirinkt, kiek jis nori būti kam viešas.

Gali į kitą arba save pažvelgt kaip į atskiras dalis arba kaip į visumą, arba kaip į visumos dalį, ir visaip būsi teisus. Kitas klausimas – kokiais tikslais tai panaudosi?

⁽¹⁾ Eilinį kartą pareiškiu pasipiktinimą, kad trečdalį gyvenimo praleidžiu miegais! Ir kodėl gyvi organizmai taip neefektyviai sutverti!? Gi tiek daug įdomaus būtų įmanoma nuveikt per tą laiką! Beje Berlyne kur ne kur gali rast ant sienų išpurkštą užrašą: „Miegas yra komercinis“. Bet čia nukrypau nuo temos..

Iš vienos pusės, atrodo, nusipelnei gero turiningo laisvalaikio, kai penkias dienas po aštuonias valandas ir daugiau išspaudi savo ribas prie kompo, spręsdamas visokias technines problemas. Man patinka mano darbas, bet kaip ir kiekvienam darbe pasitaiko dalykų, kurie per sunkūs, rizikingi ar šiaip tiesiog nuobodūs ir varginantys, bet juos vis vien reikia pačiam padaryt. Tada ateina savaitgalis, kvadratine galva nueini į kokį pusklubį pagal nuotaiką susitikt su draugais, susipažint su kuo ar šiaip tiesiog pasinert į tranzą, beklausant muzikos ir išsitaškyt. Dažniausiai vieno klubo būna per mažai. Pagauna kablys. Eini toliau. Ir naktis baigiasi pirmą valandą dienos pigioj maisto parduotuvėj perkant jogurtą ir koldūnus organizmo atsistatymui. Kas iš tokio alinimosi, paklaustum? Kam visas tas hardkoras? Vardan visokių akimirkų, kurias pamatai ar patiri gyvendamas tokį gyvenimą, apie ką kitiems tik pasvajot.

Iš kitos pusės, tikslų siekimo tempas žiauriai sulėtėja per tuos vakarėlius. Per metus prie Halmos žaidimo programavimo sėdėjau gal kokią tik porą savaičių susumavus. O jau norėčiau pradėt ir kitus žaidimus, technologijų analizę ir mokymąsi. Žinau, kad visi norai pildosi (iš praktikos), bet tik visada tam išsipildymui praeina daugiau laiko negu planuoji. O čia dar kai daugiau kaip pusę savaitgalio praleidi neblaivioj būsenoj, tai kažką asmeniško pasiekt laisvalaikio metu atrodo išvis neįmanoma. Apskritai, turiu konspiracinę teoriją, kad alkoholis ir visokie nelegalūs svaigalai netiesiogiai propaguojami tam, kad sumažintų žmonių galimybes ir pogrindyje Pasaulį valdantys žmonės liktų valdančioj pozicijoj. Ak. Nekenčiu politikos. Gerai, kad tiesiogiai alkoholio gert niekas neverčia, o žmonių priimtas normas ir tradicijas galima laužyt. Man patinka pačiam pasirinkt, kada būt apsvaigusiam, o kada švariu protu.

Dar va pagalvojau, kad skirtingos lankomos vietos man asocijuojasi su skirtingais gėrimais, nes aš ten dažniausiai juos geriu. Pavyzdžiui, Club der Visionäre asocijuojasi su Augustiner alum, Bar 25 standartiškai užsisakau džintoniko, Salon zur wilden Renate išbandžiau Borgmann šotus ir man tai patiko, o Watergeite arba Berghaine dažniausiai pasirenku absentą su redbuliu. Alkoholizmo kultūra, ne? Gėrimai gėrimais – kartais man jų reikia, kartais – ne. Bet man čia svarbiausia mano socializavimosi tikslas. Noriu atsikratyt drovumo ir neryžtingumo likučių ir gyvent likusį gyvenimą tik su tais apribojimais, kurie nuo manęs nepriklauso. Ir jaučiu to tikslo siekimo progresą.

Patinka man taip gyvent. Tik nenoriu užsiciklint vakarėlių sūkury. Ko gero reiks man eit klubintis tik vieną naktį per savaitę. O didžiąją dalį likusio laisvalaikio praleist namie prie kompo.