Nors ne Naujųjų metas, bet kodėl gi nesurašius norų? Sako, kai užrašai, didesnė tikimybė, kad išsipildys.

• Norėčiau, kad nė viena komanda neturėtų nieko bendro su jokia žiniasklaidos priemone
• Lentelės viršūnėje būtų 4-5 apylygės komandos, kasment konkuruojančios dėl čempionų vardų
• Maximum 2 legionieriai komandoje
• Komandos būtų palaikomos kultūringai ir išradingai
• Krepšinio portaluose būtų uždraustas komentavimas (forumai – ne)
• Žmonės daugiau eitų stebėti rungtynių gyvai
• Uždraustų dūdas (bent jau šiaulių arenoje)
• Į arenas neįleistų agresyviai nusiteikusių žmonių

Jei turit papildymų – shoot.

Jei norite pajausti visą šio storoko bestselerio jėgą, bent jau pagrindus apie amerikietiškas imtynes turėtumėte žinoti. Bret Hart, kanadietis imtyninkas, yra išskirtinis savo gyvenimo istorija, profesine karjera ir asmeninėmis savybėmis. Kilęs iš didelės, imtyniu verslu gyvenančios šeimos jis pradėjo savo karjerą nuo paprasčiausių mačų ir juodžiausių darbų. Savo talento ir užsispyrimo (ir sėkmės) dėka Bret kopė į viršūnę organizacijoje tuo metu žinomoje kaip WWF. Jai vadovavo (ir tebevadovauja) Vince McMahon. Bret’as tiksliai ir įdomiai aprašo tikriausiai visiems žinomo Hulk Hogano dominavimą, neieško žodžių rašydamas apie “blogai dirbančius” sportininkus. Atviras ir nuoširdus pasakojimas žavi. O kur dar detalūs kiekvieno svarbesnio Bret karjeros mačo ir jų priešistorės aprašymai! Fainai, kad beveik kiekvieną mačą galima “pasitikrinti” Youtubėj ☺ O knyga atverčia ne vieną paslaptį. Pavyzdžiui, ar įtartumėte, kad šioje kovoje esantis vyrukas, pasivadinęs “British Bulldog”, tris mėnesius prieš kovą sėdėjo ant kokaino ir beveik nesitreniravo? Ir beveik kiekvieną sudėtingesnį veiksmą Bret’as jam tyliai primindavo į ausį? Tobula, gražu, įspūdinga (beje, mačas vyko Wembley stadione, viso 80 000 žiūrovų).
Knygoje, be abejo, labiausiai mane domino vieta apie tikriausiai vieną žymiausių įvykių profesionalių imtynių istorijoj “Montreal screwjob”. Kuomet Bretą, atidavusį savo ištikimybę, kūną ir dvasią WWF organizacijai išdūrė jau minėtas Vincas. Apie šį įvykių dar diskutuojama iki šiol, prabėgus dvylikai metų. O visus įvykius labai įdomiai pateikia ir dokumentinis filmas “Wrestling with shadows”.
Bet aš čia vis apie Bret’o karjerą. Jo gyvenimas vertas tikriausiai atskiro įrašo. Gyvenimas ant ratų, šeima, vaikai, ištikymybė, paleistuvystė, narkotikai, steroidai, priklausomybė nuo nuskausminamųjų, jaunų draugų mirtys… Apie viską buvo kalbama nuoširdžiai. Taip pat kaip ir apie brolio, Owen Hart, mirtį ringe, skyrybas, karjerą nutraukusį spyrį į galvą ir po kelių metų patirtą priepuolį, paralyžavusį pusę imtyninko kūno. Kas tai išvertų (atsimenat filmą “The Wrestler”)? Tikriausiai dėl to temą pavadinau “Asmeninis herojus”. Iš autobiografijos supratau, kad tokių jį laiko dar daug žmonių, kurie jį stebėjo ir sirgo už Bretą visame pasaulyje. Ar šiuolaikinės profesionalios imtynės pagimdytų tokį herojų? Sunku pasakyti, man atrodo, kad nebe ☺
Žinoma, autobiografija visada yra nuomonė “iš vieno žmogaus varpinės”. Tikiu, kad WWE vadovai turėtų ir priešingus argumentus, o Bret’o giminaičiai ar žmonos papasakotų ir ne tokių gražių Bret’o savybių. Bet vis tiek, šio žmogaus istorija žavi, intriguoja ir nepalieka abejingu. O tai juk ir svarbiausia “enterntainmente” ar ne? Rekomenduoju šią biografiją.
Dar pora pačio autoriaus šviežių žodžių:

Pasirodo tai įmanoma. Iš Lietuvos. Kaip rašoma, legaliai ir gana greitai. Iš karto noriu pritildyti tai jau darančius milijoną metų – man tai (galimybė apsiprekinti iTunes) buvo maloni naujiena (buvau vienas iš tų, kurie burbėjo apie “ne visų galimybių išnaudojimą įsigijus iPhone ar iPod touch), o ir normalios instrukcijos per google neradau. Taigi, gal kam naudos atneš šis mano įrašas. Beje, dėkui Justinui, be kurio aš niekada nebūčiau atradęs apsipirko džiaugsmo.

Norint apsiprekinti iTunes jums reikės: kreditinės arba specialiai prekybai internete pritaikytos banko kortelės (pvz. SEB visa virtuon, dar žinau Ūkio bankas turi kažką tokio). Su šia kortele reikia susikurti PayPal paskyrą. Čia lengva, jei ką instrukciją rasite per google labai lengvai. Žodžiu, tiems, kas bent kartą apsiprekinote amazon, ar ebay, problemyčių kol kas neturėtų kilti. O kas nebandėt – niekada nevėlu pabandyti

Taigi turint Paypal paskyrą tereikia nueiti į Tunecard.biz. Ten visų pirma ATIDŽIAI perskaitote instrukcijas ir užsisakote pageidaujamą kreditų kortelę. Už ją sumokate per Paypal paskyrą. Kokią kortelę išsirenkate, tiek pinigėlių gausite apsipirkti iTunes parduotuvėj (USA skyriuje). Tiesa man pirmas Tunecard atsiųstas kodas neveikė, bet parašius laišką adminui jie viską operatyviai sutvarkė ir aš galėjau pirkti!! Pirkti, pirkti, pirkti!!! Prispirkau Ricky Gervais audioknygų, “Do Not Adjust Your Set” ir, pagrindinis tikslas, iPod software update. Paprasta ir veiksminga. Taip pat pirkimus dariau ir su iPod’u. Viskas suveikė, turiu gerų žaidimų

Istorijos moralas: jei rankos nekreivos, viskas įmanoma

“Vienas namuose I, II, III”, “Žydrasis žiburėlis”, “Likimo ironija arba po pirties”. Šie pavadinimai jau nebeatsiejami Lietuvoje nuo žiemos švenčių laikotarpio. Ypač Naujųjų metų, kai daug kas pasitinka lauktuosius prie žydrųjų ekranų. O pasirodo ne tik Lietuvoje ar Rusijoje žmonės turi “kultinius” filmus/TV laidas, kurias įprasta matyti kasmet būtent skaičiuojant valandas iki naujų.

Vokietijoje tokiu garbingu statusu puikuojasi trumpas komiškas “skečas”, kuris 1988-1995 Gineso rekordų knygose skelbtas kaip dažniausiai kartota televizijos laida. “Skečas” vadinasi “90-tas gimtadienis, arba Pietūs vienai” ir buvo sukurtas trečiame XXa. dešimtmetyje, o visų žiūrimas vadinimas nufilmuotas 1963. Žiūrom:

(Trumpas reikalingas įvadas į siužetą – Miss Sophie kasmet švenčia savo gimtadienį ir kviečia tuos pačius draugus: poną Pommeroy’ų, poną Winterbottom’ą, serą Toby ir admiralą von Schneider’į. Bėda ta, kad Sophie, sulaukusi 90-ies, jau pergyveno savo draugus…..)

Vokiečiai (Vikipedija sako, kad ir norvegai, austrai, švedai beigi suomiai) per naujuosius yra pamišę dėl šio trumpo “skečo”. Teko pačiam šiemet sutikti naujus dešrelių ir alaus šalyje – “Pietūs vienai” per Vokietijos kanalus buvo sukamas ir sukamas (angliška versija, originali versija spalvotai, vokiška versija su vokiečių aktoriais ir pan.), o knygynų priengiuose išdidžiai pupsojo kalnai “90to gimtadienio” DVD. O mes dar verkiam, kad “Vienas namuose” per dažnai rodo…

Aš tai nieko prieš, kad ir pas mus užgimtų koks mielas “skečas” verčiantis susimąstyti apie bėgančius metus, draugus (kurių gal jau ir nebėra) ir priverstų smagiai kvatoti arba bent jau nusišypsoti. Perspjautų visus žiburėlius ir nevykusius televizijų darbuotojų kūrybinius baliukus.

Perskaitę įrašo pavadinimą tikriausiai išgirdote čiurlenančius klasikinės muzikos garsus, čiažančius šilkus ir skardų juoką, pasigirdusį po intelektualaus pokšto. Klasikinės aristokratiškos šeimynėlės popietės vaizdas, sakysite. Deja, šis įrašas apie vieną juodžiausių, vulgariausių, šlykščiausių pokštų humoro istorijoje ir jis gyvuoja jau tikriausiai visą šimtmetį.

Šis pokštas, “The Aristocrats” (leidau sau išversti “Aristokratų šeimynėlė”), yra lyg slaptas stand-up komikų rankos paspaudimas, linksmos varžybos “kas-labiau-šokiruos” ir geras apšilimas prieš pasirodymą, išlaisvinantis vaizduotę ir kūrybiškumą.

Dabar apie patį pokštą, kuris du kartus vienodai pasakomas labai rietai. Dažniausiai jis turi dvi vienodas dalis: pradžią ir pabaigą. Viduriukas – visa pokšto esmė – priklauso nuo kiekvieno pasakojančio vaizduotės ir sugedimo laipsnio. Istorija prasideda nekaltai: Šeima atvyksta į talentų agentūrą. Tėvas, motina, sunūs, dukra ir šuo. Tėvas sako agentui, – “mes turime paruošę tikrai nuostabų vaidinimą, jūs galėtumėte mums atstovauti”. Agentas atšauna “Deja, aš neatstovauju šeimų vaidinimų. Tai per daug miela…” Tuomet įsikiša motina “Pone, jei jūs pamatytumėte mūsų vaidinimą, jūs tikrai mus atstovausite”. Agentas nusileidžia “Gerai, jau gerai, pažiūrėkime…”

Pažiūrėkite, kaip pokštą pratęsia ir užbaigia Erikas iš “Pietų parko” ir kaip vaizduoja mimas:

" class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" />" class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" /> " class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" />" class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" /> " class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" />" class="wp-smiley" style="height: 1em; max-height: 1em;" /> Tai bjauru, šlykštu, žema, vulgaru… Nežinau, kaip jums, bet man patinka Visas šeimos vaidinimas yra vaizduotės srautas, kur susipina įvairiausio pobūdžio lytiniai santykiai, būtinai su bjaurastimis ir juose turi būti įtraukti visi šeimos nariai (ir šuo!). Šis šokiruojantis pokštas, pasibaigiantis išdidžiu šuksniu “The Aristocrats!”, buvo sakomas daugelio garsių vakarų humoristų pasirodymuose, susitikimuose ir t.t. Apie šį pokštą yra sukurtas ir dokumentinis filmas, yra ir pokštų duombazė, kurioje irgi galite palikti savo “The Aristocrats” versiją. Na o susidomėję “YouTube” gali rasti nemažai šio pokšto versijų.

Idėja: o gal padarom blogosferoj “The Aristocrats” konkursą? Gal “Humoro klube” išdrįs kas nors papasakoti šį pokštą? Marijos žemė būtų šokiruota

Kad dar būtų linksmiau, peržiūrėjom ir seną grupės ŽAS klipą “Sudrumskime ramybę”.

Tiesiai iš penktosios aveniu.

Gavau ir sugyventinio palaiminimą.

Kelias pastarąsias dienas mėnesius sekiau kvapą gniaužiantį detektyvą “Mažosios Luisos Rinau kelionė į Vokietiją”. Išsiveš-neišsiveš, laimės-nelaimės (Seimo rinkimus), perduos-neperduos. Visą tą laiką neapleido slogi nuojata – lyg tai visi įvykiai būtų režisuojami meistriškos Spilbergo vertos rankos. Ir iš ties, scenarijus šiandien pasiekė kulminaciją – gaudynės Rygoj, skubūs kriminalistų išvykimas į Latvijos sostinę, pagrobimai, areštai, orderiai. Kone Kobra 11. Ir tada man atėjo supratimas. Kaip žaibu trinktelėjo – JIE IŠ TIKRŲJŲ NEEGZISTUOJA. Nei Michaelis, nei Luiza, nei Inga. Nė vienas Rinau. Visa tai yra surežisuota, kaip spėju, Lietuvos vyriausybės, kad didžioji dalis Lietuvos būtų užsiėmusi vienos šeimos reikalais ir giliai nesikapstytų arba net nematytų valdžios atliekamų veiksmų. Surežisuota ir iš anksto nufilmuota. Sakote, konspiracija? Girdžiu prunkščiate “nesąmonė”? Štai jums keletas faktų pamastymui:

• Pirma. Ar pastebėjote, kad visi dalyvaujantys asmenys yra per gražūs kaip vidutiniškai lietuvei, vidutiniškam vokiečiui? Net ir policijos atstovas spaudai atrodo normaliai, kaip iš filmų. Neįtartina?
• Iš kur pragyvenimui užsidirba Inga ir Michaelis? Jiems į darbą po kelias savaites nereikia eiti?
• Kodėl Inga pasiliko Rinau pavardę? Teisingai, kad žiūrovas nesipainiotų mergautinių galūnių šabakštyne.
• Kas vyksta antrame plane, kai pirmuose laikraščių numeriuose matom Rinau šeimą: vyriausybė prikabinėja prie mokesčių po procentėlį, keičiasi LEO valdyba, Sabonis beldžaisi į Kirkilo duris. Sutapimas? Ich dont think so.

Nenustebdžiau, kad po kiek laiko Maximose rasime DVD su 1 ir 2 šios istorijos sezonais (juk tai tęsiasi nuo 2007 metų). Su režisierių komentarais, aktorių interviu, “making of…” ir visokiais kitais extra.

Dabar tiesiog būkime budrūs – kai tik telike pamatysite Rinau, palaukite žinių pabaigos – ten bus sudėta svarbiausia informacija.

Neturintiems pradžioje minėto ironijos kauliuko:

Liūdniausias šioje visoje istorijoje yra Lietuvos žiniasklaidos elgesys. Kodėl vienos šeimos dramai, trijų žmonių santykiams yra suteikiamas top eterio laikas, pirmas puslapis, pirmoji tv žinių vieta? Dėl to, kad tėvas yra vokietis? Dėl to, kad motina lietuvė? Dėl to, kad susikibo Lietuvos ir Vokietijos teisėtvarka? Ar dėl to, kad motiną kažkada palaikė mūsų žemės politikai, šou verslo atstovai? O gal dėl to, kad turime kandidatę į Seimą? Tik nereikia mums to žurnalistinio burto “rodom, ką visuomenė nori matyti”. Jūs, gerbiami žurnalistai, formuojate mūsų visuomeninę dienotvarkę, įspraudžiate į lūpas ir galvas temas, kuriomis reikia domėtis ir aptarti. Ar tai (Rinau istorija) viskas ką galite mums geriausio pasiūlyti?..

Nesupraskite manęs klaidingai, aš manau, kad visa ši istorija yra didžiulė šeimos drama, gal net tragedija žiūrint iš mergaitės pusės. Bet juk tokių istorijų, tokių skyrybų procesų (ir dar žiauresnių) Lietuvoje įvyksta tikriausiai kasdien… Kažkodėl jos niekada nepateks į laikraščių puslapius..

“Maybe we’re in the middle of a recession and we don’t know it. Advertising people can usually predict a recession a lot sooner than the rest of the country. I know when the economy is going to get a little rotten and I can smell it because the advertisers slowly start to pull back. Agency presidents start to get a little more nervous than usual, and the whole pullback works its way down to the copywriters who won’t get hired.”
Taigi ekonmikos Šulijos (reklamščikai), recesijoj sėdim, ar dar ne?

Iš tikrųjų tai šitas įrašas buvo sneak-peakas į šios labai smagios knygos apžvalgą. Krizės metu.