San Paulo panorama

A

AUTOBUSAS
Miesto autobusais važinėtis nemokant portugalų kalbos yra praktiškai neįmanoma. Tiesa, internete galima rasti jų tvarkaraščius ir maršrutus, bet tai reiškia, kad norint turėti šiokią tokią judėjimo laisvę, visuomet privalu nešiotis internetą su savimi. Tik kai kuriose stotelėse įmanoma atrasti surašytus ten važiuojančių autobusų numerius, o kartais ir pačios stotelės tenka paieškoti – pasitaiko, kad ją žymi tik koks nors niekingas stulpiukas arba iš vis jos būvimo vietą galima atsekti tik pagal belaukiančių žmonių grupelę. Jei kažkaip pasisekė ir pataikei į tinkamą autobusą, lauk kitos staigmenos –stotelių niekas čia nepranešinėja, taigi turi kažkaip pataikyti išlipti ten, kur reikia. Tiesa, jei nesi tikras dėl autobuso maršruto, tau padės arba vairuotojas, arba cobrador – bilietėlių pardavėjas. Tiek vairuotojas, tiek cobrador tikrai visuomet prireikus padeda susiorientuoti, bet žinoma reikia mokėti susikalbėti portugališkai.

B

BOKALAS
Nei viena šventė, renginys, draugų susibūrimas ar šiaip laiko leidimas čia negali būti įsivaizduojamas be alaus. Alaus čia yra visur ir visada, dažniausiai dideliais kiekiais, o svarbiausia, kad alaus skardinė būtų estupidamente gelada, t.y. beprotiškai šalta! Konteineris, pilnas ledo ir alaus skardinių, yra bene svarbiausias atributas bet kokiu gyvenimo atveju. Alus skardinėse pasižymi ypatingai nekokiu skoniu, yra gana silpnas, na, tinkamas atsigaivinti. Tiesa, Brazilijoj pakankamai populiarios mažos naminio alaus gamyklėlės, kurios daro tikrai nuostabų, nepakartojamo skonio, kokybės ir visų įsivaizduojamų rūšių alų. Kainos skirtumas akivaizdžiai didelis, bet tikrai verta išbandyti!
Kita alaus kultūros dalis yra pilstomas alus. Chopp arba chope (tariama šiópi) – vienas iš „pavogtų“ žodžių. Daugelis brazilų galvoja, kad šis žodis vokiškai reiškia pilstomą alų. Iš tiesų Schopp yra viena Vokietijos provincijų, o šnekamojoje kalboje šis pavadinimas naudojamas apibūdinti 300ml alaus bokalą (tegu vokiečiai man atleidžia, kad niekingus 300ml vadinu bokalu). Nesusekamų asimiliacijų dėka, visas pilstomas alus, nepriklausomai nuo rūšies ir gamintojo, Brazilijoje vadinamas chope. Jis gerokai skiriasi nuo alaus stikliniuose buteliuose, yra kur kas sodresnis ir paprastai patiekiamas su didesne nei trijų pirštų storio puta!

C

CENTRINIS TURGUS
Mercado Municipal de São Paulo – viena tų vietų, į kurią norisi sugrįžti. Švieži, įvairiausių rūšių vaisiai bei daržovės, sūriai bei kumpiai iš visų pasaulio šalių, nuostabūs prieskoniai bei desertai, alaus paviljonai, kuriuose kartais galima rasti ir lietuviškojo „Švyturio“, suvenyrai, jūros gėrybės, visų įsivaizduojamų rūšių pickles, kava, arbata… Spalvos, kvapai ir smagi atmosfera. Pardavėjai čia gerai nusiteikę, kviečiantys ragauti visko ir tikrai sugebantys patarti. Turgaus pastatas – buvusi traukinių stotis, erdvus, per daugelį metų beveik nepakitęs. Tiesa, pavargus galima įsitaisyti įrengtame mezzanine ir paskanauti tradicinių turgaus patiekalų – Pastel (kažkas panašaus į čebureką, tik kur kas skanesnis; tradicinis šio turgaus įdaras – menkė su koriandru, nesveikai skanu), Mortadela (sumuštinis su daug maž 200g dešros griežinėliais… nesvietiškai daaaaug dešros), Bolinho de bacalhau (kroketai iš menkės ir bulvių, panašūs į portugališkuosius, tik didesni, mano silpnybė nuo Lisabonos laikų).

Mercado Municipal de São Paulo

CUKRUS
Cukrus užima labai svarbią vietą Brazilijos kultūroje. Cukranendrių auginimas ir cukraus eksportas sukėlė pirmąjį Brazilijoje ekonomikos bumą, jei taip galima vadinti pokyčius, vykusius XVI a. Tiesa, kartu su kavos pupelėmis, cukrus yra atsakingas ir už didžiausią pasaulio istorijoje vergijos reiškinį (XVI -XIXa. vergų iš Arfikos „importas“ į Braziliją ir kitas Portugalijos kolonijas siekė beveik 40% visų vergų kolonijose). Vergų skaičius gerokai viršyjo ten gyvenusių vietinių indėnų ir emigrantų iš Europos skaičių. Dėl vėliau vykusios tautų/papročių asimiliacijos, Brazilijos kultūra tapo tokia, kokia yra dabar.
O cukraus Brazilijoje daug visur – jei saldu, tai saldu iki negalėjimo. Įdomus vien faktas, kad čia naudojami 8g popieriniai cukraus pakeliai, tuo tarpu Europoje įprastas kiekis yra 4-5g. Vienas populiariausių gėrimų mugėse ir kitose gatvės šventėse yra tradicinis caldo de cana, gaunamas „išgręžus“ šviežias cukranendres. Šios sacharozės bombos man pavyko išgerti tik pusę stiklinės, po to net apsiašarojau nuo saldumo. Tradicinė Braziliška kava (žr. „Kava“) irgi patiekiama užsaldinta, o geras barmenas dar ir cukraus papildomai pasiūlys.

Ties São Bento rajonu

F

FUTBOLAS
Tik spėjusią apšilti kojas San Paule, vietiniai mane prirėmė prie sienos ir liepė prisipažinti, už kurią futbolo ekipą aš sergu. San Paulas turi tris dideles futbolo ekipas (Corinthians, São Paulo ir Palmeiras), taigi savaime suprantama turėjau rinktis kažkurią iš jų. Bandymas įtikinti, kad esu kilusi iš krepšinio šalies ir neturiu jokių sentimentų futbolui, nesulaukė jokios reakcijos. Rinkis ir viskas. Prasitariau, kad nenutuokiu nieko apie jų komandas, bet kartą draugas paskolino savo „Corinthians“ marškinėlius vietoj pižamos. Nepataikiau! Buvau iškart nurašyta į mirtinus priešus, nes pasirodo chebrytė sirgo už Palmeiras.

G

GINKLAI
Jau pačią pirmą dieną San Paule supratau, kad pasakojimai apie tai, koks šis miestas pavojingas, nėra iš piršto laužti. Draugų klausimas/teiginys „na, tu juk visvien nešiojiesi kokį nors ginklą su savim, pavyzdžiui peilį..“, man nelabai patiko. Na jau ir seniau buvau girdėjusi įspėjimų, jog nereikėtų gatvėse su savimi nešiotis vertingų daiktų, o po paskutinės kelionės į Braziliją prieš 5 metus išmokau, kad šiukštu negalima viešumoje išsitraukti piniginės ar apskritai rodyti grynųjų pinigų. Butokės ramiu veidu išsakytas faktas, kad per ketverius metus praleistus San Paule, iš jos gatvėje pavogė tik 5 telefonus, nenuskambėjo įkvepiančiai. Nieko, sako, jei iškart atiduodi, ko prašo, nenudurs :) Tamsiu paros metu galioja taisyklė niekur nevaikščioti vienam (arba iš vis geriau nevaikščioti) ir nekišti nosies į tuščias gatves. Kita vertus, dideli žmonių susibūrimai lygiai tokie pat pavojingi – kur tik vyksta kokia gatvės šventė (ir ypač kur vartojamas alkoholis), žiū jau įsisuka gaujelė ir apšvarina visus. Tiesa, dienos metu nelendant į šalutines gatveles ir neprarandant budrumo, galima vaikštinėti visai ramiai. Kišenvagių apstu, bet man jie pasirodė kur kas mažiau įžūlūs nei pvz. Barselonoje.

GPS
Be GPS San Paule aš nebūčiau išbuvus nei dienos. Tokio dalyko kaip miesto žemėlapis tiesiog nėra. Na, centrinės dalies planą galima gauti turizmo informacijos centruose, tačiau norint nukakti kur nors toliau, be GPS nė žingsnio. Man GPS puikiai pasitarnaudavo, kai naudojantis visuomeniniu transportu, pvz. važiuojant autobusu, reikėdavo atsekti, kuriuoje stotelėje išlipti.

Į pagalbą GPS - improvizuotas žemėlapis su svarbiausiais orientyrias

GRĄŽA
Nors mažiausia monetos vertė Brazilijoje yra 5 centai, prekių kainos dažnai rašomos vieno cento tikslumu. Kainos suapvalinamos ir grąža suskaičiuojama „iš akies“ tiesiai kasoje. Apvalinimo principai man taip ir išliko mistika – kartais apvalinama matematiškai, kartais pirkėjo naudai, kartais – pardavėjo. Bet nevertėtų jaustis nuskriaustam, daugeliu atveju gali tiesiog sumokėti mažiau nei parašyta sąskaitoje ir nesulaukti nei mažiausio priekaišto iš kasininko.

Brazilijos Realai

I

ITALAI
Italai sudaro bene didžiausią imigrantų grupę San Paule (XIX a. Pabaigoje jie sudarė bene pusę visų imigrantų, pranokdami net „šeimininkus“ portugalus). Dabar jie yra asimiliavęsi, „grynakraujų“ ar naujų imigrantų italų San Paule ne tiek jau ir daug, bet tie senieji sudaro gana stiprią grupę. Vienas San Paulo rajonų, Bixiga (Bišíga), neoficialiai vadinamas italų čainataunu. Išties – niekur nesutiksi tiek daug žmonių, kurių veidai, išraiškos ir kūno kalba tokia itališka! …ir be abejo niekur kitur neparagausi tokių pasakiškai skanių picų :)

J

JAPONAI
Japonai yra kita gana didelė tautinė mažuma San Paule, bet priešingai nei Italai, išvengę asimiliacijos su vietiniais. Įžengus į Japonų kvartalą Liberdade, atrodo, jog teleportavaisi į tolimuosius rytus – beveik negirdėti kalbant braziliškai, užrašai hieroglifais, parduotuvių vitrinos nukrautos noodle‘ais, o pavaikštinėjęs gali užklysti į budistų šventyklą ar aptikti japonišką sodelį su fontanėliais.

San Paulo Liberdade rajonas

K

KAVA
Nors visuomet įsivaizdavau, kad kavos kultūra Brazilijoje turėtų būti gana sofistikuota, deja realybė pasirodė kitokia. Gauti geros espresso puodelį nėra lengva ir apskritai reta kavinė turi gerus kavos aparatus bei naudoja kokybiškas kavos pupeles. Taip ir nesupratau, ar visa gera kava iškeliauja į Portugaliją ir Italiją, ar tiesiog brazilai jos nevertina, nemėgsta ir negeria. Pasirodo geria, bet geria ne espresso iš mažutėlyčių puodelių, o silpnoką užsaldintą birzgalą iš termosų. Būtent ši kava yra laikoma tradiciniu cafezinho (kafezinjo), patiekiama copo de boteco – storo stiklo 200ml briaunuotoje stiklinėje („granionoje“). Jei nemėgstate grynos, barmenas įpils pieno tiesiai iš pakelio.

KIRMĖLIUKAS
„Minhocão“ (minjokãu) arba „Kirmėliukas“ – taip mielai čia vadinamas visai nemielas organizmas pačiame miesto centre. Tai toks savotiškas aplinkkelis, beveik 3km ilgio viadukas, „besigriaužiantis“ aplink miesto centrą maždaug 10m aukštyje. Buvo pastatytas vieno korumpuoto valdininko ir nedavęs jokios akivaizdžios naudos, bet labai daug galvos skausmo. Kirmėliukas buvo pastatytas tiesiog virš jau egzistuojančios paprastos miesto gatvės, taigi visi tos gatvės gyventojai staiga gavo „dovaną“ – trečio aukšto lygyje kybantį greitkelį. Savaime suprantama, nors kai kurios transporto problemos buvo išspręstos, nekilnojamo turto kainos abipus kirmėliuko staigiai nukrito, triukšmo lygis gerokai pakilo. Tik po ilgų protestų buvo nuspręsta riboti eismą nakties metu ir 7dieniais, taip leidžiant aplinkinių namų gyventojams išsimiegoti.  Dabar po 22h vakaro ir visą sekmadienį Kirmėliukas atiduodamas visiems norintiems pabėgioti, pasivažinėti dviračiu ar net pasidaryti pankišką pikniką ant asfalto.

Minhocão. Foto iš www.skyscrapercity.com

M

METRAI
Namų numeriai San Paule žymimi metrais nuo gatvės pradžios. Kiek teko girdėti, ši sistema buvo naudojama ir kai kuriuose Europos miestuose, pvz. Porte ar Prancūzijos miesteliuose.Taip yra žymiai lengviau orientuotis ilgose gatvėse ir susivokti, kuriame kvartale yra ieškomas pastatas. Gatvės pradžia yra laikomas tas jos galas, kuris yra arčiau Sé – miesto katedros. Kiekviename kvartalo kampe yra žymeklis su kvartalo pradžios ir pabaigos metrais. Ši sistema yra išties šauni, bet pirmomis dienomis kažkodėl visvien atsidurdavau visai kitam gatvės gale nei reikia. Kai ieškai 3200m, o pamatai, kad stovi ties 320m, optimizmas išgaruoja.

Edifício Copan, arch. Oscar Niemeyer

MUGĖ
Vaisių, daržovių ir kitų naminių produktų mugės vyksta kiekvieną savaitės dieną įvairiuose miesto rajonuose, tam numatytose vietose ir vadinasi Mercado Livre – laisvieji turgeliai. Tiems, kas mėgsta derėtis, tai puiki vieta nusipirkti šviežių vaisių ir daržovių gerokai pigiau nei parduotuvėje. Be Mercado Livre, San Paule gausu ir kitokių mugių bei turgelių, bet bene garsiausia yra sendaikčių mugė Benedito Calixto aikštėje, kuri vyksta kiekvieną 6dienį. Na, tiems, kurie lankėsi Londono ar Lisabonos blusturgiuose, ši pasirodys niekingai maža ir niekuo neypatinga, bet joje verta apsilankyti ne dėl sendaikčių. Kiekvieną popietę joje vyksta Roda de Choro – instrumentinės samba muzikos pasirodymas, o šalia palapinėse galima paskanauti tradicinių valgių, užkandžių, gėrimų ir laaaaabai nuostabių desertų. Geresnio sekmadieninio brunch‘o neįmanoma įsivaizduoti. Jau neminint to, kad visas tas smagumas vyksta neįsivaizduojamo mažumo erdvėje, kur kažkaip stebuklingai užtenka vietos visiems – ir muzikantams, ir šokėjams, ir valgytojams, ir į sambos ritmą šalia scenos dirbančiam batų valytojui.

P

PARKAS
Žalių plotų San Paule išties mažoka. Mažesni parkeliai ir skvereliai miesto centrinėje dalyje beveik visuomet okupuoti benamių, taigi rasti ten jaukią vietelę prisėsti ir paskaityti knygą keblu. Išimits – Parque Tenente Siqueira Campos, esantis ties pagrindine miesto arterija, Avenida Paulista. Šis parkas puikiai tvarkomas, saugomas, naktimis uždaromas ir yra tikra žalia oazė šurmūlingoje miesto dalyje. Netoli centro esantis Parque Buenos Aires irgi puikus variantas, žalias, vėsus ir slepiantis įdomius dalykus, pvz. nemokamus Thai Chi užsiėmimus. Tiesa, niekas nenurungs Ibirapuera parko – žalios San Paulo širdies. Tai pusantro šimto hektarų parkas su puikia infrastruktūra – sporto ir vaikų žaidimo aikštelėmis, skeitparku, dideliausiu tvenkiniu, bėgiojimo ir dviračių takais, kavinėmis, pavėsinėmis, renginių arena ir netgi keliais muziejais. Tiesa, kadangi jis toks vienintelis, dienomis po darbo valandų jame tiek žmonių, kiek centrinėje turgavietėje rytais, o savaitgaliais vargiai pavyksta rasti laisvą vietą ant žolės.

Parque Tenente Siqueira Campos

PASIKULTŪRINIMAS
San Paule yra visko. Be viso kito -- beprotiškai fantastiškų renginių, parodų, koncertų, ekspozicijų. Muziejai tikrai verti dėmesio (mano susižavėjimo šūksniai ir 100 satisfakcijos balų skiriami Museu Afro Brasil – Afrobraziliškosios kultūros muziejui Ibirapueros parke), be to, dažniausiai nemokami. Koncertų ir visokių renginių netrūksta kiekvieną dieną, tik turėk laiko ir transportą į juos nusigauti. Be to, beveik kiekviename rajone yra po kultūros centrą (SESC), atvirą visuomenei, kuriame rengiami įvairūs kursai ir užsiėmimai, dažnai yra biblioteka, kavinė, kartais net baseinai ir sporto salės. Taip pat daugybė mažų eksperimentinių teatro salių, ties centrine miesto dalimi ir Vila Buarque rajonu. Klaidžiojant Roosevelt aikštės kaiminystėje, apima jausmas, kad esi kažkokioje daugialypėje erdvėje kur viskas susimaišę – čia šalia tradicinės Rio de Janeiro sambos pasirodymų ir šokių gatvėse gali užklysti į kabaką, primenantį Berlyną, ir gurgšnoti Guinness‘ą, stebėdamas šešėlių teatrą.
Mėgstantiems ne tokias sofistikuotas pramogas, prašom, gatvės šventės ir paradai čia vyksta nuolat, visuomet su trankia muzika ir ežerais alaus. Jose visuomet smagu, tik derėtų pasisaugoti plėšikų (žr. „Ginklai“).

SESC Pompeia, vienas iš visuomenei atvirų kultūros centrų

PAŠTAS
Kai panorau išsiųsti draugams į Europą / Aziją kelis atvirlaiškius ir paklausiau kambariokų, kur čia artimiausia pašto dėžutė, jie sužiūro į mane kaip į ateivę (na, praktiškai neprašovė). Sako, kur kur – pašte. Nes paprastų pašto dėžučių mieste tiesiog nėra, reikia pėdinti iki pašto skyriaus.

PERDIRBIMAS
Šiems žmonėms prireikė laiko, kol užsitarnavo aplinkinių pagarbą ir palaikymą. Tai antrinių žaliavų surinkėjai, tik vietoje tuščių alaus butelių ar skardinių jie renka ir supirkimo punktuose priduoda didelių gabaritų atliekas – dažniausiai kartono lakštus, plastiką ir metalą. Žinoma, tai neoficiali profesija, bet daugybei žmonių tai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tiesa, jie naudojasi spraga, kurią paliko miesto atliekų tvarkymo tarnybos – šios žaliavos yra išvežamos retai, o tokio masto mieste, tai reiškia amžinai šiukšlinas gatves. Neseniai San Paule įvyko renginys „Pimp My Caroça“ (caroça – vežimas), atkreipęs dėmesį į šią „specialybę“ ir jos naudą miestui.

Besirūpinantis miesto švara

PĖSTIEJI
Pėstiesiems San Paule ne pyragai, čia viską valdo ratuotieji. Lisabonoje buvau pripratus gatvę pereidinėti bet kur ir bet kada, tačiau San Paule geitai „persiauklėjau“, pamačiusi, kaip tai pavojinga. Vairuotojai nelabai pagarbiai reaguoja į norinčius pereiti gatvę, sukdami į kairę beveik niekada nepraleidžia. O jei kartais nespėji pasiekti šaligatvio degant žaliam šviesoforo signalui, o vaikyti, tegu tau padeda asfalto dievai. Visgi, kai pėstiesiems dega žalias signalas, jie irgi elgiasi gana savanaudiškai – ne kartą teko matyti greitosios pagalbos automobilį lekiantį su švyturėliais, kuris būdavo priverstas sustoti ir praleisti visus norinčius pereiti gatvę, nes niekas nepasivargindavo palaukti, kol jis pravažiuos.

Pėsčiųjų perėja

R

REKLAMA
Reklaminiai stendai, plakatai ir stulpai San Paulo gatvėse yra uždrausti. Visai šauni mintis, turint omenyje Brazilijai būdingą ganėtinai prastą reklamų esteninį vaizdą. Na, prisiminkite rytų Lenkijos autostrados ties kokiu nors miesteliu vaizdą, tik 10 milijonų kartų intensyvesnį. Tiesa, išradingumui ribų nėra, taigi vietoje uždraustų paprastų reklaminių stendų, mieste iškart atsirado daugybė gyvų stendų – žmonių  „aprengtų“ plakatais. Visiškai įprastas vaizdas gatvių sankryžoje pamatyti stovinčią mokyklinio amžiaus mergaitę su dideliausia rodykle, skelbiančią būtų išpardavimą naujos statybos name, arba benamį, aprengtą šviesą atspindinčia liemene su artimiausio lombardo reklama. Kiti gi apsieina be gyvų plakatų, o pasitelkia „garsinį marketingą“ – kuo garsiau apie teikiamą paslaugą gatvėse rėkiančius chebrantus. Iš pradžių tai kelia nuostabą,  vėliau šypseną, po to pradeda rimtai erzinti, o galiausiai susilieja su miesto koloritu ir nebekelia jokių emocijų.

São Bento rajonas

RELIGIJA
Didžioji dauguma San Paulo gyventojų yra katalikai ir protestantai, bet galima sutikti ir Umbanda bei Candomblé praktikuojančių žmonių. Tai yra senosios afrobraziliškos religijos, savotiškas miksas tarp Arfikos bei Brazilijos pagonybės bei Europietiškosios krikščionybės. Umbados apeigose mušami būgnai, dainuojama, smilkomi smilkalai, apiegų pabaigoje dalis „šventikų“ inkarnuojasi į tam tikras dievybes, kurios vėliau bendrauja su susirinkusiais , duoda patarimus, padeda spręsti problemas, tuo pat metu vartodami alkoholį ir rūkydami :) Man teko dalyvauti Baltosios Umbandos apeigose, „švelnesnėje“ Umbandos versijoje, taigi ten nebuvo jokių voodoo ir vištų niekas nepjovė, bet energetinis krūvis buvo išties didelis. Altorius atrodė gana makabriškai -- daugybė įvairių Orixás (Candomblé dievybių), taip pat Kristaus, Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir kitų šventųjų statulėlių, plastikinių, keramikinių, metalinių ir kitokių, kurių sustatymo hierarchijos man nepavyko perkąsti (ir nejučia pagalvojau, kad Supermeno figūrėlė ten atrodytų visai į temą).

S

SRAIGTASPARNIAI
Jei apsistosite kuriame nors iš verslo rajonų (Itaim Bibi, Berrini, Moema, Paulista…) arba netoli jų, būkite pasiruošę, kad iš pat ankstyvo ryto jus pažadins sraigtasparniai. Ne vienas, ne du, o daugybė. Visi verslo centrai ir kai kurie gyvenamieji namai ant stogų turi įrengtas sraigtasparnių nusileidimo aikšteles ir panašu, kad ši transporto priemonė yra labai populiari. Na, turint omenyje beprotiškas automobilių spūstis kiekvieną rytą ir vakarą, kelionė į darbą sraigtasparniu skamba labai viliojančiai.

Š

ŠAKNYS
Sutikti „gryną“ brazilą San Paule sudėtinga. Turiu omeny vietinį gyventoją, kurio seneliai ir proseneliai būtų gimę Brazilijoje. Dauguma sanpauliečių yra portugalų, italų, vokiečių, olandų, prancūzų, argentiniečių, japonų palikuonys, juolab daugelis jų atvykę iš kitų Brazilijos miestų ir miestelių. Viename darbo pokalbyje su manimi bendravusio architekto pasiteiravau, ar jis kartais nėra kilęs iš Graikijos, tiesiog jo pavardė man pasirodė graikiška. Pasirodo, jis ne tik graikų palikuonis, bet jo senelė augusi Varšuvoje, o jos auklė visuomet kartojusi, kad yra Lietuvė, iš Vilniaus. Kitas sutiktas vaikinas sakėsi esąs iš Manaus (miestas Amazonijos džiunglių vidury, regiono sostinė), bet jo aukštas ūgis ir šviesi oda privertė mane užsiminti, kad jis labiau panašus į vokietį, nei į Brazilijos šiaurės gyventoją. Pataikiau – jo seneliai išties buvo atvykę iš Vokietijos po Antrojo Pasaulinio karo. Jei reikėtų apibūdinti San Paulo gyventojų išvaizdos tipažą, būtų išties keblu tai padaryti, nes žmonės čia visi labai skirtingi, tik kalbantys ta pačia kalba.

Lotynų Amerikos memorialas, arch. Oscar Niemeyer

T

TEPALAS
Iki atvykdama į San Paulą, galvojau, kad batų valytojai gatvėse blizginantys avalynę yra išskirtinai Lisabonai ir kai kuriems Italijos miestams būdingas reiškinys. Panašu, kad San Paule jis ne tik prigijo ir įsišaknijo, bet ir įgavo šiuolaikiškų bruožų – miesto centre batų valytojams pastatytos stoginės, o odinės klientų kėdės aprūpintos mobiliųjų telefonų įkrovikliais bei WiFi, be to, už paslaugas galima atsiskaityti banko kortelėmis.

Batų valytojų "kioskelis"

U

UŽKANDIS
Lanche -- dar vienas „aproprijuotas“ žodis. Brazilų kalboje gausu pasiskolintų ir perdarytų žodžių, dažnas jų iš Anglų kalbos. Po kelių nesusipratimų pagaliau išsiaiškinau, kad lanche nėra tas pats kas ir lunch angliškai – brazilai taip vadina bet kokį užkandį, nesvarbu kuriuo paros metu jį valgai.

V

VANDUO
Tiksliau pats nuostabiausias, gaiviausias ir puikiai dėkinantis žalių kokosų vanduo. Côco verde, arba žalias kokosas, yra tas pats kaip ir tas rudas šeriuotas, tik dar nesubrendęs ir pilnas gaivaus skonio skysčio. Nors kokosų palmių augimo vietos prasideda vandenyno pakrantėje gerokai į šiaurę nuo San Paulo, côco verde galima rasti kiekvienoje užkandinėje ar tiesiog nusipirkti gatvėje. Pardavėjas nuo prekystalio nukabins kokosą (jei tai vasara -- ištrauks iš šaldytuvo), prakirs skylę, įmerks šiaudelį ir prašau – nuostabiausia atgaiva net per pačius karščius. Visi brazilai kaip susitarę jį rekomenduoja vartoti rytais, kai iš vakaro suvartojama daugiau alkoholio nei derėtų.

Côco verde! OK OK, šita foto iš Rio de Janeiro, ką aš galiu padaryti, kad San Paule nėra paplūdimio :)

VILNIUS
Aplankiusi Lasaro Segalio muziejų buvau šiek tiek netikėtai, bet maloniai nustebinta. Netikėtai, nes beveik nieko nežinojau apie šį menininką, nebent kad jis yra Lietuvos žydas, gyvenęs ir kūręs Brazilijoje. O maloniai todėl, kad kone pirmasis paveikslas ekspozicijoje priminė man gimtąjį miestą -- „Vilna e eu“ („Vilnius ir aš“) vadinasi. Tamsokas, niūrokas, bet toks… vilniškas.

MuBE, arch. Paulo Mendes da Rocha

Man kartais atsibosta žmonės. Na, su jais reikia kalbėtis, jų klausyti, išgirsti, užjausti, gilintis, spręsti, padėti… Viskas čia gerai, bet tiesiog atsibosta kartais.

Taigi, kai staiga taip ėmė ir atsibodo, susiradau bendravimo alternatyvą ir aplankiau gyvunėlius Lisabonos zoologijos sode. Nes gyvunėliai (išskyrus uodus) niekad neatsibosta! Galiu valandą spoksoti į kokį nors miegantį tigrą ir jis vis tiek bus įdomus :) Aišku, gaila narvuose laikomų žvėrių, na bet kol kas nepasitaikė galimybė miegantį tigrą pamatyti laisvėje, taigi gailestį nustumiu į antrą planą.

Kažkur skaičiau, kad Lisabonos zoologijos sodas yra vienas geriausių pasaulio kolekcinių zoo sodų, turintis per 350 skirtingų gyvūnų rūšių. Man jis pasirodė nei pernelyg didelis, nei pernelyg įspūdingas, bet ir nenuvylė. Patiko tai, kad jame galima praleisti visą dieną -- ne tik padraugauti su beždžionėm ir koalom, bet ir užsukti į pasirodymą delfinariume, snūstelėti prie tvenkinuko pas pelikanus, įlipti į cable car’ą ir peržvelgti visą sodą iš viršaus, sudalyvauti jūros liūtų šėrime arba patiems pavalgyti piknikų zonoje. Visos pramogos įskaičiuotos į bilieto kainą, kuri, tiesa, nemaža -- 16,5 Eu. Šiek tiek pasigedau roplių įvairovės, bet beždžionių “skyrius” tai tikrai įspūdingas, tiek įvairiausių rūšių dar nebuvau mačiusi -- nuo mažutėlyčių tamarinų iki milžininškų gorilų. Beje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, didžiųjų beždžionių gyvenimo sąlygos sode pasirodė visai padorios -- dideliausi plotai, visokios karstyklės, namukų dizainas pagal užsakovų pageidavimus. Tik babuinus kažkodėl sugrūdo į baisų geležinį narvą, nežinau kuo jau jie prasikalto.

Pas žirafas staiga susivokiau, kad visiškai nemoku fotografuoti gyvūnų… Tiesiog niekada ir neteko to daryti, vienintelis mano modelis buvo pilkasis tigras, sveriantis 6kg ir dažniausiai snaudžiantis ant sofos mano namuose :) O laukiniai gyvūnai kažkokie nenuspėjami, visai nesisekė “gaudyti”. Išskyrus visokius apsimiegojusius liūtus ir dar dramblius, kurie šeip lėtai juda:) Jooo, čia tau ne kokia nors miesto gatvelė, bažnyčia ar kalnų peizažas, ar pagaliau ne žmogus, kurio veiksmus dažniausiai gali atspėti ir kurio išraiškos lengviau suprantamos…

Katukai

Baklažanas ir baklažaniukas fotkintis nepanoro

Na, prieš miegutį -- mįslė (labai lengva, nes prieš miegutį):

Kas gi čia?

Labanakt :)

Visi patyrę urban games’ų žaidėjai galit nesivarginti ir toliau neskaityti :)

Taip pat neskaitykit ir tie, kurie nieku gyvu nesutiktų saldų nakties miegelį išmainyti į landžiojimą po apleistas priešraketines bazes ir bėgiojimą po purvynus bei nuo apsaugininkų, o spalvotus sapnus -- į galvosūkių sprendimą.

Mano susižavėjimo kupini paskatinamieji šūksniai ir praktiniai pastebėjimai bus skirti tiems, kurių pramogos neapsiriboja barais/bambaliais ir kurie ieško įdomių bei aktyvių laisvalaikio praleidimo būdų.

Praeitą savaitgalį turėjau progą sužaisti Encounter‘į ir kol kas galiu tvirtinti, kad tai viena iš smagiausių pramogų, kokią yra tekę apturėti. Na, tokia iš “Pringles” rūšies, kai norisi dar dar dar :) Iki šiol apie Encounterį buvau tik girdėjus ir seniai norėjau sužaisti, bet kažkaip niekaip nesusidurdavau su chebra, kuri žinotų kažką daugiau negu “a, čia tas, kur po griuvėsius reikia bėgioti ir kodų ieškoti”. Na ir galiu pasakyti, kad šiuo atveju geriau vieną kartą pabandyti, nei tą patį vieną kartą išgirsti :D

Kadangi esu visiškai žalia urban games’uose, tai prieš “Čiaudinčio Kaktuso” žaidimą nežinojau, nei kur einu, nei ko tikėtis, bet jau po pirmo karto galiu daryti išvadų ir pastebėjimų sąrašiuką, kuris padėtų kituose žaidimuose. Tiesa, apie štabo darbą negaliu daug pakomentuoti, todėl, kad dirbau juodąjį (ir be abejo linksmesnįjį) darbą -- ieškojau kodų, na, ir padėjau spręsti užduotis. Žaidimą pradėjome 20:00, sekėme už širdies griebiančią Kaktuso gyvenimo istoriją, atradome 14 punktų, tiek pat užduočių išsprendėme, nuvažiavome apie 120km, o finišavome 5:45 ryto. Pabaigėme dešimti -- na, gal į CV ir neina rašyti, bet kaip nelabai patyrusiems žaidėjams manau rezultatas neblogas :) Tiesa, teko ir pagrybauti, ir ratais kvadratais pasivažinėti, bet, dėkui stipriems vairuotojo nervams, finišavome sveiki gyvi ir netgi patenkinti.

Pirmas pastebėjimas -- NIEKADA JOKIU BŪDU NET TRUMPAM nepalikite savo įrangos be priežiūros! Jau pirmame punkte, apleistuose poligonuose ties Kairėnais, mums teko atsisveikinti su antru komandos ekipažu, nes kažkoks vietinis bambalinis nušvilpė ant automobilio stogo trumpam paliktą kompą. Ir pikta, ir liūdna, čia panašiai būtų, jei jums pačioj aukščiausioj Alpių viršūnėje begurgšnojant gluhwein’ą kas nors nukosėtų slides :(

Antras pastebėjimas -- pamirškit besąlyginį pasitikėjimą techniką ir visus “ai, šitos batarkės dar ilgai laikys, jau du metus naudoju ir nesėda…”. Duodu nukirsti dešinę architektės ranką (nu gerai, gal kairę…), kad po 8 valandų naudojimo nusės viskas :) Pasirūpinkite atsarginiais elementų komplektais, akumuliatorių įkrovikliais, atsarginiais žibintuvėliais ir viskuo, kas tik gali turėti ką nors atsarginio. Beje, mobiliakus ar racijas irgi reikėtų pilnai įkrauti.

Pastebėjimas nr. trys -- apranga iš ties gali būti bet kokia, svarbu, kad patogi ir pritaikyta daug judėti. Gal tik batais reikėtų pasirūpinti geresniais -- kurių nepradurtumėte po pirmo palakstymo stiklais ar vinimis. Puikiai tiktų haikingo batai arba kerzai (jei sugebate jais apsiavę bėgioti). Dar visai pravartu turėti kokią nors išskirtinę komandos narių aprangos detalę -- kadangi visi žaidėjai privalo vilkėti atspindinčias liemenes, krūvoje geltonų/oranžinių žmogiūkščių, kai aplink tamsu nors į akį durk, tikrai sunku atskirti savo komandos draugus. Nors, kita vertus, nematau nieko bloga, jei staiga pribėgęs kažkoks vyrukas išdėsto naują komandos strategiją, padiktuoja surastus kodus ir tik po to jam dašyla, kad aš ne Birutė :)

Ketvirtas pastebėjimas -- didelė komanda geriau nei maža. Leidžiamas lakstančių (t.y. punkte ieškančių kodų) narių skaičius yra 10. Mes lakstėme tryse, ne taip jau ir blogai, bet pastebėjome, kad išties yra sunku padengti dideles teritorijas, ypač kai ieškomų kodų yra daug.

Dar vienas pastebėjimas -- mišri komanda yra gerai. Pasirodo vyrai nusigrybauja taip pat, kaip ir merginos :) Tik gal merginos pirmiau dešimt kartų persvarsto savo grybavimo techniką ir tik tada, kai vyrukai jau būna susirovę visas musmires, išdrįsta pirštu parodyti, kur jų nuomone slepiasi baravykas. Žodžiu, reikėtų paieškoti pusiausvyros ir derinti vyrišką logiką bei moterišką intuiciją, ar kad ir kas tai bebūtų. Be to, jei yra galimybė, užduotis reikėtų spręsti bent keliems žmonėms vienu metu arba duoti patikrinti. Tiesiog paryčiais smegenaitės ima krėsti pokštus :)

Bonus pastebėjimas -- jei užduotyje gaunate .mp3 failiuką, būtinai perklausykite, be abejonės tai bus koks nors energingas nuotaiką keliantis gabalas, žinoma, susiraskite ir išnagrinėkite lyrics’us, dar paklausykite, padainuokite, pasidalinkite visomis kilusiomis asociacijomis ir apvažinėkite visas jame paminėtas vietas. Ir tik po to įlįskite į failo properties ir raskite gatavą sekančio punkto mapsą :)

Na, kitus atradimus manau padarysite patys :)

Tiesiog negaliu nepaminėti kaip beprotiškai fantastiška yra brėkštant rytui užbėgti ant nebaigto statyti dvylikaaukščio stogo ir 360° kampu aprėpti iš rūkų bundantį Vilnių… Gaila tik, kad fotoaparatas yra paskutinis dalykas, kurį norisi temptis bėgiojant į dvylikaaukščius :)

Nazaré paplūdimiai laikomi vieni geriausių Portugalijoje

Grįžinėdami iš Porto, aplankėme Nazaré -- miestelį vandenyno pakrantėje, maždaug pusiaukelėje tarp Aveiro ir Lisabonos. Senoji miesto dalis įsikūrusi ant įspūdingų uolų, nuo kurių atsiveria vaizdas į paplūdimius ir mėlynus tolius. Kadangi buvo Palmių sekmadienis, šurmuliavo mugė, o vyresnio amžiaus miestelio gyventojos vilkėjo labai gražius tautinius rūbus -- raštuotus “miniakus” :)

Nazaré yra garsus šviežių jūros gėrybių patieklais, kuriuos mes, ilgai nelaukę, ir išbandėme!

Čia pradžiai... jumiii :)

Paplūdimyje netoli Nazaré sutikome Jūrų Šunį, didelį ir baisų:

Jūrų Šuo

O čia galima pasėdėti, atsipūsti ir pavirškinti įspūdžius:

Poilsis ties horizonto linija

A-ha… jau laukiu kitų išeiginių ant ratų:)

Labanakt :)

Nežinau ar gyventi čia būtų patogu. Matyt ne -- net dviračio šiame mieste nepaminsi. Bet aplankyti būtina :)

Rio Douro krantai

Pirmame plane - porto vyno rūsiai...

...ir neišvengiamas akcentas

Nakties kraštovaizdis nuo 60 m aukščio Dom Luis I tilto tikria gniaužiantis kvapą. Gal ne tiek vaizdelis gniaužia, kiek tie 60 m virš miesto… :)

Naktis ant Dom Luis I tilto

Vietiniai

Net pasaulinio lygio banalybės čia turi kitą dvasią:

Karalių maistas

Spalvingasis Porto senamiestis...

...ir naujasis Porto. Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

Casa da Música (Rem Koolhaas)

...ir nekontekstualaus konceptualumo apsvaiginti turistai

Žinoma reikėjo aplankyti portugalų dievo Siza Vieira suprojektuotą Porto universiteto Architektūros fakultetą. Į vidų patekti nepavyko (atostogos…), na bet ansamblis turi šarmo. Tai gana atvira vieta, su nuostabiais vaizdais į upę, bet pastatų tūriai (kurie nematę renovacijos matyt nuo 1993 metų…) sukuria jaukumo įspūdį. Atrodo lyg stovėtum stadiono vidury, bet jautiesi kaip namie :)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Architektūros fakultetas (Álvaro Siza Vieira)

Dar Porto turi Vandenyną…

Atlantas

Nuoširdžiai jūsų,

Margutis Pliazhinis

Aveiro kanalai

Tai kraštutinumų pilnas miestas -- garsus dėl savo tradicinių saldumynų lygiai tiek pat, kiek ir dėl druskos gavybos :)

Senamiestis tikrai žavingas, eilinį kartą gailėjausi, kad mano vaizdus fiksuojantis aparatas nėra pajėgus įamžinti nakties kraštovaizdžių. Et… Maloniai nustebino miesto senosios dalies masteliškumo išlaikymas -- retai kur galima rasti tiek daug puikių senosios ir naujosios architektūros dialogo pavyzdžių. Likau sužavėta.

Sušalę ir pavargę, atradome dar vieną puikų dalykėlį -- “Bombordo” restoraną. Vakarais ir savaitgaliais šis restoranas siūlo atrakciją, kuri vadinasi “A rota de sabores” (Skonių kelias). Jei Portugalijoje svečiuojatės trumpai, bet norite paragauti kuo daugiau tradicinių patiekalų, galite drąsiai rinktis šią vakarienę. Meniu sudarytas iš tradicinės sriubos, 9 rūšių užkandžių, 4 garnyrų, 3 žuvies ir 3 mėsos patiekalų bei 5 desertų. Pradedant aštuonkojų salotomis, skrudintais unguriukais bei įdarytais kalmarais ir baigiant tradicine feijoada bei kiaušininiais desertais -- gausite paragauti visko. Skanus ir smagus vakaro užsiėmimas. O kas nuostabiausia, kad po tokios maišalynės ir gausybės maisto skrandis visai nesupyko, tik maloniai murkė apsipatenkinęs. Žinoma, baltas namų vynas padėjo jam jaustis maloniai :)

“Bombordo” restorano-baro adresas: Largo Praça do Peixe, 10, Aveiro.

Koordinatės – N 40º38′32.08″, W 8º39′20.29″.

"Portugalijos Venecija"

Skanaus!

Būtent dėl šios priežasties Santuario do Senhor Jezus da Pedra patraukė akį. Bažnyčios sargas net neklaustas pradėjo pasakoti, kad pastato fasadai laukia renovacijos, o pati bažnyčia yra labai keista, nes stovi toliau nuo miestelio, tuščioj vietoj :) Bent jau patvirtino mano nuostabą.

Santuario do Senhor Jezus da Pedra

Tik vėliau, grįžus į Lisaboną, iš vieno portugalo sužinojau, kad Óbidos yra labai garsus dėl Ginjinhos -- taip taip, to saldaus gardaus vyšnių likerio. Būtent Óbidos jis pateikiamas šokoladiniuose puodeliuose, kuriuos galima sutriauškinti su visu turiniu. Na ir spėkit, ko aš ten neparagavau..? Et, nors ir labai to nemėgstu, bet reikės įprasti informaciją apie lankomas vietas susirinkti prieš kelionę, o ne po :)

Ginjinha šokoladiniuose puodeliuose, niam niam

Neparagavę Ginjinhos patraukėme link Coimbros. Coimbra Portugalijoje laikoma universitetiniu miestu, čia studijuoja apie 30 000 studentų, daugiausia iš kitų miestų ar užsienio. Coimbros universitetas -- seniausias Portugalijoje, įkurtas 1290 m. Kad miestas studentinis, galima pastebėti iš karto -- sauromis gatvelėmis lagaminus tampė krūvos jaunimo, grįžinėjančio namo Velykų atostogoms.

Coimbros panorama

Grindinys

Coimbros gatvės

Mergelė su vandens (arba vyno) ąsočiu, mylinti be atsako

Labai vertinu tuos miestus, kuriuose jau po pusvalandžio klaidžiojimo gatvelėmis pajunti savitą dvasią. Vienintelę tokią pasaulyje, nepakartojamą ir įsimenančią. Coimbra man pasirodė melancholikų, svajotojų miestas, kur nebesupranti, ar čia gyvenimas, ar knyga. A, ir žinoma dar fado…

Vienoje suvenyrų krautuvėlėje įsigijau atviruką su piešiniu -- melancholiškas vyrukas, mėnesienoje grojantis gitara ant knygų rietuvės. Va -- tikras coimbrietis! :) Kitoje pusėje radau 1898 m. parašytą ketureilį (vertimas laisvas): “O Coimbra! O jaunyste! Praradau viską dėl meilės, o meilė man atnešė ilgesį, o ilgesys -- skausmą !..”

Tai va, toks tas Portugalijos akademinis jaunimas.. :)

Sintros karališkieji rūmai

Sintroje lankiausi jau antrą kartą. Pirmąjį sykį radau pasakiškąją Sintrą -- paskendusią rūkuose, ramią ir didingą. Įspūdžius galite rasti čia. Deja, tąsyk, paslaptingų rūkų bei miško dvasių paklaidinti, gerokai užtrukome, kol suradome Castelo dos Mouros -- maurų tvirtovę kalno viršūnėje, ir nebegalėjome į ją pakliūti.

Šį kartą buvome atsparūs kerams (o gal padėjo saulė ir vėjas, kuris išsklaidė rūką:) ir pilį radome gana nesunkiai. Maloniai pakalbėjusi su kontrolieriumi gavau 3 Eu nuolaidą bilietui :) Nuo pilies mūrų atsiveria tikrai įspūdingi vaizdai -- matosi net Lisabona. Pati pilis didžiulė, gynybinės paskirties. IX-X a. ją pastatė arabai, vėliau, portugalams atkovojus žemes, ji buvo apleista. XIX a. karalius Ferdinandas II pilį atkūrė romantiniu stiliumi. Taigi, ką matome šiandien (pagrinde pilies bokštai) yra romantinės architektūros pavyzdys, o mauriška likusi tik pilies struktūra bei kai kurios sienos.

Sintros miestelis ir jo apylinkės

Castelo dos Mouros

Jei kas nors ir sugebėdavo įlipti į kalną, šiuos mūrus sunkiai įveikdavo

Tik nedaugelis sienų yra išlikę originalios, nuo X a. Jos saugo arabiškąjį mūrijimo pavyzdį.

Lyg negana būtų mauriškos gynybinės pilies ir karališkųjų rūmų, XIXa. ant greta esančios viršūnės karališkoji šeima pasistatė dar vieną pilį -- Palácio da Pena, kuri yra laikoma pačiu įspūdingiausiu romantinės architektūros pavyzdžiu Portugalijoje.

Palácio da Pena

Iki jos jau nebeužkopėme -- patraukėme į Óbidos ir Coimbrą.

Bet į Sintrą mielai vėl sugrįžčiau. Antrąjį kartą miestelis pasirodė visai kitoks nei pirmąjį, įdomu kas toliau…

Agavų žiedynai. Matyt pernykščiai... :)

Vakariausias Europos taškas

Vakariausias Europos švyturys

Vakariausios Europos pievos. Čia galima pasidaryti vakariausią Europos pikniką :)

Vakariausia kontempliacija apie Vakarų blogybes.

Cabo da Roca koordinatės -- N 38º46’51″, W 9º30’2″