Pagaliau namuose vėl veikia internetas. Beveik tris dienas teko skambinėti ir klausinėti kada bus viskas sutvarkyta. Iš vienos pusės tai išėjo į gerą. Su malonumu pasinėriau į knygų skaitymą. Nepastebėjau kaip verčiu paskutinį puslapį “Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu” ir “Pasaulio istorija”. Čekuolio mintys ypatingai patiko, todėl ant stalo jau padėta ir antroji jo knyga “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”.

Savaitgalis buvo skirtas plaukimui su baidarėmis. Pasirinkome mums gerai žinomą upę Ventą, kuri teka ir pro mano gimtąjį Ventos miestelį. Palyginus su plaukimu Minija, tai buvo atsipalaidavimas. Praktiškai nesutikome slenksčių ar itin seklių vietų. Iš 15 kilometrų atkarpos trečdalį dreifavome susikibę. Smagu…

Jau senai kalbama apie Lietuvos aukštojo mokslo problemas. Diskusijos kyla dėl universitetų skaičiaus, kokybiškų studijų, kvalifikuotų jaunų dėstytojų, mokėjimo už studijas ir pan. Sutikite, kad paminėtos bėdos egzistuoja ir stipriai lemia mūsų valstybės įvaizdį tarptautiniame kontekste.

Ilgą laiką didžiavomės savo išsilavinusių žmonių skaičiumi, kuris Europoje, pasirodo, yra didžiausias. Bet manau atėjo tas kritinis momentas, kada reikia nustoti džiaugtis ir pažvelgti realiai į esamą padėtį. Minėtas skaičius – tik kiekybinis rodiklis. Mes kalbame apie norą tapti aukštųjų technologijų centru tarp Baltijos valstybių, o tam reikia trijų pagrindinių dalykų: aukštos kvalifikacijos specialistų, investicijų ir nuolat vykdomų naujų tyrimų.

Specialistų atrodytų neturėtų trūkti, juk turime masę žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Tačiau, aukštą kvalifikaciją turinčių specialistų, gebančių dirbti su technologijomis ir vykdyti tyrimus, deja nėra tiek jau ir daug. Išsilavinęs tai nereiškia specialistas. Pažiūrėkime kiek jaunimo stoja tam, kad įstotų. Jie nėra motyvuoti studijuoti, jiems reikia diplomo. Rezultate jie baigia mokslus ir garbingai įsirašo į išsilavinusių žmonių gretas.

Su investicijomis Lietuva vargsta. Bandome ją reprezentuoti tam sukišdami milžiniškas lėšas, o rezultatą gauname abejotiną. Pabandykime pabūti tarptautinės kompanijos vietoje ir pažvelgti į galimybę užsidirbti Lietuvoje. Pirma kliūtis – biurokratinis aparatas, jau kuo galime pasigirti tuo galime. Kiekvienas nususęs valdininkėlis dabar jaučiasi svarbus ir tik pabandyk neužeiti pas jį į kabinetą, o juk jam dar reikia kavos atsigerti… Taip pora dienų ir minsi takus iki jo durų. Antra kliūtis – įvairūs mokesčiai, kurių paskirtis neaiški. Gal jie ir nėra didžiausi, bet nežinia už ką mokantis pinigus investitorius tikrai nenorės jų čia palikti.

Trečia kliūtis – darbo jėga (labiau liestų tas kompanijas, kurios norėtų investuoti ne tik į aukštąsias technologijas, bet tarkime į statybos pramonę ar pan.). Vienareikšmiškai ji Lietuvoje yra brangi. Turime masę išsilavinusių žmonių. Žinoma jie galvoja, kad jei jau turi diplomą, dirbti paprastą darbą nėra garbingas reikalas. Save laiko specialistais, kuriems privaloma mokėti didelę algą. Pagaliau prabilta atvirai, kad Lietuvoje dabar nėra tiek darbų, kuriems būtų reikalingas aukštasis išsilavinimas. Požiūris į profesinį mokymą irgi keičiasi. Tik ar sugebėsime ką nors pakeisti laiku?

Investicijas valdo tarptautinės stambios kompanijos, o joms svarbiausias tikslas – pelnas. Lietuva kol kas nėra ta šalis, kurioje vertėtų plėsti veiklą. Žinoma atsiranda pavienės iniciatyvos, bet jų maža. Reikėtų paminėti mūsų plėtojamą lazerių pramonę, biotechnologijas, kompiuterinius tinklus. Ta linkme ir reikėtų kreipti mūsų aukštąjį mokslą: neštampuoti abejotinos reputacijos specialistų, o ugdyti specialistus, kurie tikrai sugebės kelti valstybės konkurencingumą, taip pat didelį dėmesį skirti profesiniam ugdymui, nes tokie žmonės reikalingi didžiajai daliai rinkos.

Dėl daugelio mano išsakytų pozicijų būtų galima ginčytis, bet pripažinkime, kad aukštasis mokslas sunkiai persidengia su esama ekonomine situacija. Kažkada visoms trims Baltijos valstybėms buvo piešiama “Mažųjų Baltijos jūros drakonų” (atitikmuo su Azijos mažaisiais drakonais) ateitis. Ekonominė krizė nutolino tokius planus ir savo ruožtu parodė visas mūsų silpnąsias puses. Todėl reikia keistis ir pradėti nuo švietimo ir mokslo bei žengti į priekį kokybės keliu.

Praėjus kasmetiniam blogerių susirinkimui bandau pasidalinti savo įspūdžiais. Visų pirma reikėtų padėkoti organizatoriams, Andrius kaip visada pasistengė, be šio žmogaus BLOGOUT’as neįsivaizduojamas. Ačiū Džiugui ir Vaidui.

Gaila, kad šiais metais mūsų buvo nedaug. Ateityje reikėtų pagalvoti apie renginio datą, nes kaip suprantu dabartinės pasirinkimas nelabai pasiteisino. Tokiu metu daugelis atostogauja ar bent jau yra suplanavę kur praleis laisvą laiką.

Vis gi tai yra konferencija, o ji asocijuojasi su pranešimais. Ateityje norėtųsi jų daugiau. Man, kaip vidutinio lygmens kompiuterio naudotojui, kiekvienas toks pranešimas labai vertingas nes praplečia žinių bagažą.

Gal mūsų rimtieji blogeriai galvoja, kad neverta kalbėti apie žinomus dalykus: tinklaraščio kūrimo aspektai, naudingi pluginai, TVS, reklamavimo niuansai, perspektyvos ateityje ir t.t. Asmeniškai man visos šios temos įdomios, juolab viskas keičiasi, ateina nauji vėjai, o su jais yra susipažinę tikrai ne visi. Čia gal išlenda vyraujanti nuomonė, kad blogeris – žmogus labai gerai nusimanantis technologijose ir jis viską žino. Aš deja nesu vienas iš tokių. Su kompiuteriu “draugauju”, bet visų techninių naujovių nežinau. Todėl BLOGOUT’as man visada asocijuojasi su tokios informacijos skleidimu. Lengva man kalbėti neprisidėjus prie konferencijos organizavimo, bet juk mūsų blogerių tarpe tikrai yra iniciatyvių ir galinčių pasidalinti savo patirtimi.

Čia tik mano subjektyvi nuomonė. Nieko peikti nenoriu. Įvykusi konferencija patiko tik gal reikėtų kiek patobulinimų.

BLOGUOT’o įspūdžiais dalijasi Gediminas, Tomas, Vaidas.

(nuotrauka/Ann)

Kad švietimo ir mokslo ministerijai nelabai rūpi šalį paliekančių abiturientų skaičius jau esu kalbėjęs. Dabartinis ministras G. Steponavičius žada tai padaryti šį rudenį, tik ar ne per vėlai susigriebta? Mokyklų vadovai stebisi tokia data. Žinant abiturientų pasirinkimus galima planuoti tolimesnių studijų kryptį, stiprinti tas, kurias renkasi dažniausiai ar kelti reikalingų, bet nelabai populiarių kokybę. Turint tokius duomenis jais galima disponuoti įvairiai. Dabar jie bus gauti rudenį. Pripažinkime, per metus daug kas keičiasi, reikia suspėti prisitaikyti prie esamos situacijos. Ar rudenį atlikti skaičiavimai bus vertingi, sunku pasakyti.

Švietimo ministras linkęs nesureikšminti išvykimo studijuoti į kitas šalis fakto. Pasak jo – tai puiki patirtis, dėka kurios Lietuvai iš to bus tik geriau. Asmeniškai aš čia jokio gėrio nematau. Sutikčiau tik tada, jei žinotume, jog visas mūsų jaunasis potencialas, gavę išsilavinimą užsienyje, grįžtu atgal. To mes nežinome ir pabandykime mąstyti logiškai, kurį specialistą valstybė norės “paleisti” atgal? Tokių žmonių dažniausiai laukia pelningas darbas ir galimybė tobulėti, ko nelabai gali pasiūlyti gimtoji šalis.

Norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną svarbų momentą. Kas yra studentija? Tai jauni, veiklūs, generuojantis naujas idėjas žmonės. Kiekviena valstybės sritis nuolat pasipildo jais, pradedant sportu, baigiant kultūra. Kada išvyksta studijas tęsti svetur vienas kitas procentas jaunimo – viskas gerai, nuo globalizacijos mes niekur nepabėgsime. Tačiau žinant, kad stipriosios gimnazijos praranda 30 ar 40 procentų valstybės ateities garanto (suprask busimų studentų), darosi liūdna.

Išvykimo priežasčių yra daug. Iš vienos pusės galėtumėm kaltinti patį jaunimą nesugebėjimu prisitaikyti prie situacijos ir bijant sunkumų. Bet žmogus visada ieško galimybės atsiskleisti ir parodyti ką sugeba. Svarbiausia, kad jo veikla būtų pastebėta ir vertinama. Išvada viena – Lietuvos švietimas (ypatingai aukštasis mokslas) nesuteikia to ir kol nepasikeis vaidmenų santykis – mokslas pagal rinką ir žmogų, o ne rinka ir žmogus pagal mokslą – protų nutekėjimas mus dar ilgai kamuos.

Ir kaip jums oras? Karšta? Mūsų augintiniui tai laaabai sunkus išbandymas. Neranda vargšas vietos. Kur tik vėsiau, ten ir krenta.

Tenka kartais ir dirbtinai vėsinti uždėjus šlapią rankšluostį.

Brolis iš Graikijos parvežė dovanų puodelį. Štai ir pietiečius kamuojančios krizės pasekmė…

Buvau rašęs apie skaitomus žurnalus, tačiau šiuo metų jų sąrašas kinta. Vienų tenka atsisakyti, o į jų vietą priimti kitus.

Pirmojo iš sąrašo tenka atsisakyti “ComputerBild”. Didesnę dalį informacijos randu computerbild.lt portale ir kituose tinklaraščiuose, rašančiuose panašiomis temomis. Jei ilgą laiką žurnalas patiko dėl apžvalgų, naujienų, reikalingų nuorodų, tai dabar viso to pasigendu. Nebėra rimtų straipsnių, viskas tiesiogiai siejasi su komercija. Susidaro įspūdis, kad žurnalas tapo kaip maximos kainoraštis, kuriame pilna nereikalingų įrašų ir daug spalvotos reklamos.

Antrasis, neatlaikę “National geographic” ir “GEO” konkurencijos, tai “Iliustruotas mokslas”. Jau anksčiau kalbėjau apie jo perdėm didelį polinkį į mokslo popsą. Dabar tai itin išryškėjo. Pastebėjau ir straipsnių pasikartojimą, kurių rimtesnes apžvalgas galima rasti jau minėtuose dviejuose žurnaluose. Iliustruotas mokslas neranda savo veido, o manęs tas netenkina.

Atkrinta du skaitiniai, bet džiugu, kad jų vietoje atsirado tikrai tinkama kandidatūra – “IQ”. Rimtas ir solidus žurnalas. Kaip geografijos mokytojui man labai patiko ekonomines problemas analizuojantys straipsniai. Dažnai pateikiami statistiniai duomenys, kurie man pravers ir pamokų metu diskutuojant su mokiniais. Be ekonomikos čia randu straipsnių susijusių su švietimu, kultūra ir technologijomis.

Apibendrinus. Apsistoju ties 3-im žurnalais: “National geographic”, “GEO”, “IQ”. Pirmieji du kol kas lieka mano favoritai. “IQ” teks dar pakovoti dėl mano dėmesio. Nepaminėjau “NK” (Naujoji komunikacija). Žymiai solidesnis už “ComputerBuild”. Tačiau kaip suprantu naujas numeris taip ir nepasirodė, klausimas ar iš vis jis išvys dienos šviesą? Tikrai norėčiau paskaitinėti, o gal šalia minėtos trijulės ir jis rastų sau vietą.

Atostogos lekia su vėjeliu. Jau spėjau ir pavargti. Nuolatinis važiavimas pradeda nusibosti. Kartais norisi tik prigulti ir ramiai paskaityti kokią įdomią knygą ar prisėsti prie savo suplanuotų darbų.

Prasidėjus ilgajam savaitgaliui su drauge nusprendėme vienai dienai nuvažiuoti prie jūros. Mano nuojauta dėl srautų į Palangos pusę pasiteisino. Prie Kretingos jau stovėjome spūstyje. Nuo Vidmantų vėl tas pats, todėl kelionės tikslu pasirinkome Olandų kepurę (prie Karklės). Automobilių masė ir čia pasitaikė nemaža. Nuotaika pagerėjo nusileidus į paplūdimį. Žmonių tikrai ne tiek, kad reikėtų lipti per galvas.

Pasideginę 4 valandėles pajudėjimo Klaipėdos link. Sekantis tikslas – Mini zoologijos sodas. Nesitikėjome rasti tokios gausybės gyvūnijos. Deja, bet karštas oras neleido pasigerėti visais “gyventojais”. Reikia suprasti, karšta jiems, todėl visi sulindę kur giliau į šešėlį (daugiau nuotraukų rasite čia) Susipažinę su visais zoologijos sodo gyventojais ir atsigaivinę ledais pasukome namų link.

Dienos maršrutas tęsėsi Vėžaičių kryptimi. Netoli Plungės sustojome pavalgyti. Patarčiau visiems nepraleisti “Karčiamos” – nesikandžiojančios kainos, graži aplinka ir svarbiausia skanus maistas. Papietavę jau riedėjome Plungės krypti ir galutinė stotelė – Telšiai.

Keletas pastabų. Nelabai mokame susitvarkyti savo pajūrio. Nors turime jo ir ne tiek daug, bet vis tiek nededame pastangų jo išsaugojimui ir reprezentavimui. Važiuojant Karklės link matėme daug kempingų, iš jų su dviračiais judančių žmonių jūros link. Kelias siauras, vos prasilenkia dvi mašinos, o dar plius dviračiai. Jiems skirtas kelias tęsiasi tik pačių pajūriu, o iki jo privažiuoti infrastruktūros praktiškai jokios.

Paplūdimyje nė vienos šiukšlių dėžės. Kaip suprantu viskas koncentruojasi tik Palangos ir Šventosios prieigose. Bet palaukite mielieji, paplūdimys tęsiasi ne vien šiais miesteliais. Jei turime galimybę sukviesti žmones visoje pakrantėje, tai užtikrinkime ir tvarką.

Apie lietuvaičių kultūrą kelyje reikėtų kalbėti atskirai. Na nemokam mes elgtis kelyje nors tu ką. Svarbu kuo greičiau ir kuo daugiau mašinų aplenkti. Lekiam akis išdegę. Ir kuo naujesnė bei galingesnė mašina, tuo kvailesnis sėdi už vairo.

(shastadaisy/nuotrauka)

Pagaliau artėja ir tikrosios atostogos. Nors šis žodis sąlyginis. Atrodo visi darbai mokykloje lyg ir baigti. Laukia 2 mėnesiai poilsio. Bet jau dabar sukasi mintys apie naujus mokslo metus. Stumiu jas tolyn, deja nelabai išeina…

Visų pirma laukia mano internetinio puslapio “Geografija” atnaujinimas. Tikslas – padėti mokiniams mokytis, ko mokykloje jie nelabai ir gauna. Šalia geografinių dalykų atsiras apžvalgos, patarimai, nuorodos. Su turiniu kaip ir viskas aišku, koja kiša žinių trūkumas techniniuose dalykuose, kaip pvz. temos sukūrimas ar esamos tobulinimas. Vizija turiu, tik sunku pasakyti ar ji išvys dienos šviesą, tam gali pamaišyti laiko trūkumas. Nežinau ar sugebėsiu aprėpti viską. Vis gi nenorėčiau palikti savojo tinklaraščio be naujienų.

Dideli darbai siejasi ir su 11-12 klasės geografijos kurso tobulinimu – planai, užduočių ruošimas, mokomosios medžiagos peržiūra ir papildymas. Reikalinga pertvarka ir sukauptoje skaitmeninėje bazėje – nuotraukos, video, schemos, žemėlapiai, mokomosios programos. Šiokių tokių permainų laukia ir manasis geografijos kabinetas.

(Cuba Gallery/nuotrauka)

Turbūt pastebėjote tinklaraštyje vis rečiau atsirandančius naujus įrašų. O ir paskutinieji tikrai nežiba savo kokybe. Nesidėlioja mintys taip kaip norėčiau. Bet manau suprantate… Vasara… Ateinančios atostogos… Laikas ir tinklaraščiui šiek tiek atsipūsti.

Žinoma, tai nėra atsisveikinimas. Laikas nuo laiko atsiras vienas kitas įrašas. Nemanau, kad sugebėsiu visiškai atsijungti nuo bloginimo.

Gerų jums atostogų ir neužmirškit užsukti…