(chiaroscuro/nuotrauka)

Su 11-okais pradėjome kalbą apie geografinę sferą. Po truputėlį perėjome prie hidrosferos, vandens apytakos ir kalba nelauktai pakrypo apie žmonių poreikiams skirtą vandenį ir kur jis patenką po panaudojimo.

Pasirodo, kad mokiniai to nelabai įsivaizduoja. Tapo lyg ir juokinga, tačiau po diskusijos ir šiokios tokios informacijos pateikimo supratau, kad tai ne jų, o mūsų švietimo sistemos problema. Žinoma, galėtumėm pradėti kaltinti pačius mokinius, jų nenorą mokytis ir tobulėti. Siūlau neskubėti daryti tokių išvadų. Atvirkščiai, aš galvoju, kad jie nori žinoti ne ką mažiau nei buvusios kartos. Skirtumas tame, kad esami metodai nebepadeda sužadinti smalsumo. Laikmetis diktuoja naujas mokymo madas. Arba su tuo susitaikai ir žengi koja kojon, arba pasilieki ir gadini gyvenimą tiek sau, tiek mokiniams. Tačiau čia egzistuoja kita medalio pusė – mokymo įstaigų biurokratizavimas.

Mokyklos tapo popieriaus “naikinimo fabrikais”. Pedagogai vis daugiau jėgų skiria ne naujų metodų tobulinimui ar mokomosios medžiagos atnaujinimui, o bereikšmių popierių ir ataskaitų pildymui. Mokymas, ugdymas, lavinimas sulyginti su paprastu biurokratiniu darbu, kuriam reikia nuolatinės priežiūros ir kontrolės. Mes tiek įnykome rašyti naujus planus, pildyti žurnalus reikia to ar nereikia. Turbūt nėra mokykloje veiklos, kuri nebūtų fiksuojama vienokiu ar kitokiu būdu. Klasių planai, būrelių planai, žurnalai, ataskaitos įvairaus plauko bazėms, susirinkimų protokolai ir t.t. Rezultate – laiką, kuris skirtas mokymui ir tobulėjimui, tenka aukoti visam tam popieriniam marazmui…

Atsidavėm popierizmo kultui, žinoma nevisai savo noru. Po visų pašalinių darbų laiko lieka tik duotos mokomosios programos įvykdymui. Žinoma, pedagogai kūrybingos asmenybės. Jie sugeba labai sunkius dalykus paversti lengvesniais (aišku ne visi), tačiau tenka pripažinti, kad to neužtenka. Norėtųsi laisvės, galimybės kalbėti su mokiniais, šviesti juos neapsiribojant jau nustatytomis programomis, bandyti naujus metodus.

Tikiu, daugelis specialistų man galėtų paprieštarauti. Jūs pasakysite, jog viskas priklauso nuo pedagogo motyvacijos. Jei jis turi pašaukimą, jokie kiti darbai nesumaišys kūrybingai dirbti su mokiniais. Iš dalies jūs būsite teisūs. Bet pasilieku prie savo nuomonės, kad žmogus privalo savo darbą atlikti gerai 100 %. Pasirinkimai čia yra du – arba aš labai gerai tvarkau popierizmą, arba aš kūrybingai ir kryptingai darbuojuos su mokiniais. Todėl bandau kelti klausimą – ar minėtų popierių pildymas yra privaloma mano darbo dalis? Drįsčiau ginčytis…

Mokykloje turėtų vyrauti kūrybiškumo aura. Mokiniams reikalinga ne tik programose nurodyta informacija. Juos reikia šviesti plačiąja prasme, įvesti į dabartinį pasaulį neatsižvelgiant kokio dalyko mokoma. Deja, kol kas esame užimti pašaliniu biurokratiniu darbu ir minėtam mokymui tenka skirti mažiau dėmesio. Kas nuo to kenčia? Atsakymas manau akivaizdus…

(cleanairsys.com/nuotrauka)

Mokykloje prasidėjo tikrasis darbas. Vėl mokytojų kambarį šurmulys (stengiuosi kuo rečiau čia lankytis nes užtenka triukšmo ir pamokų metu). Skelbimų lentoje vėl pilna sąrašų, juose mirga reikalavimai surinkti vienokius ar kitokius duomenis. Rutina, kurios nelabai pasiilgau…

Kalbant apie bendravimą su mokiniais visai kas kitą. Toks geras jausmas užplūsta kada tenka stovėti prieš klasę, kalbėti, aiškinti, diskutuoti, juokauti ir mokinių veiduose matyti šypsenas, nustebimą, o kartais ir pyktelėjimą. Bet ši rutina kitokia. Mokiniai daug pasiima, bet kartu ir daug duoda. Jų emocijos gyvos. Kartais tenka ir nusivilti, bet užsimiršti ir bendravimas tęsiasi toliau.

Įdomūs bus šie mokslo metai. Daug naujų veidų. Po truputėlį bandome lygiuotis į gimnaziją, todėl sulaukėme nemažo būrio 11-okų iš kitų mokyklų. Suku jiems, sunku ir mums mokytojams. Veidai kol kas išsigandę, nauja mokykla, nauji mokytojai ir klasės draugai, nauja tvarka. Bet manau viskas bus gerai, priprasim vieni prie kitų.

(kevin thom/nuotrauka)

Štai ir išaušo rugsėjo 1-osios rytas.

Sveikinu visus mokinius, pedagogus, savo kolegas ir tinklaraščio lankytojus.

Žinau, prasidės sunkus darbas, bet toks jau mūsų visuomeninis gyvenimas.

Mokslas buvo ir liks svarbus gyvenimo palydovas.

Todėl nusišypsokime ir drąsiai ženkime pažinimo keliu.

Dar kartą visu sveikinu su šia gražia diena!

(webhostingsearch/nuotrauka)

Šiandien vėl išgirdau kalbant savo kolegas apie žurnalo “Veido” sureitinguotas Lietuvos mokyklas (gimnazijas ir vidurines). Manau žurnalas pasidarė tikrai didelę reklamą ir pikčiausia, kad beveik be jokio objektyvaus pagrindo padarytas reitingas taip stipriai sugebėjo įstrigti pedagogų mąstysenoje.

Jei jau mokytojai be jokių skrupulų naudojasi šiuo beverčiu reitingu vertindami savo mokyklas, tai ką kalbėti apie tėvus. Pamatome žurnale mokyklų sąrašą su labai skambiu pavadinimu ir to mums užtenka. Nebesvarbu tampa vertinimo metodologija. “Veidas” išrikiavo mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Manote, kad tai objektyvu? To pakanka?

Žinoma “Veidas” turi teisę atlikti tokius skaičiavimus. Kaip ir kiekvienas iš mūsų gali išreitinguoti savo kolegas pagal atlyginimo didį, o po to šaukti ant tų, kurie gauna daugiausia. Tačiau toks reitingas neatspindi užimamų pareigų ir nuveikto darbo.

Esu jau pateikęs nuorodą į Pauliaus straipsnį. Kad sudominčiau jus paskaityti dar kartą pacituosiu keletą minčių:

Aš turbūt nė nerašyčiau šio įrašo, jeigu „Veido“ reitingo tikslas būtų išrikiuoti mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Tuomet viskas būtų taip pat aišku, kaip ir Europos krepšinio čempionato rezultatyviausių žaidėjų reitinge. Tačiau „Veido“ žurnalas pirmai šio sąrašo mokyklai deda geriausios Lietuvos gimnazijos karūną: virš reitingo puslapių įrašytas nedviprasmiškas klausimas „Kuri mokykla geriausia jūsų vaikui?“. Galima padaryti išvadą, kad mokykla, kurios stojimų pagal pirmą pasirinktą specialybę procentas yra didžiausias, yra pati geriausia. Nesutinku, nes reitingavimui pasirinktas labai nestabilus ir padėties neatspindintis parametras. Priežastys:

Visą straipsnį rasite Pauliaus tinklaraštyje. Paskaitykite, manau tikrai argumentuotos mintys.

(irritatedtulsan/nuotrauka)

Antra kartą lankausi VST (vakarų skirstomieji tinklai). Nu žinot, toks jausmas, kad esi koks mužikėlis su kuriuos gali kalbėti kaip tik nori. Pirmas susitikimas ir gi prasidėjo šokiu tokiu nervingu dialogu. Mes su drauge esamu abu namo savininkai, todėl visus dokumentus reikia tvarkyti kartu. Užsiminus, kad ji negali atvažiuoti, nes dirba, išgirdau atsakymą – “nieko negaliu padėti”. Čia teko šiek tiek teko pakeisti toną. Gerai, kad moteriškė suprato situaciją ir pasiūlė kaip nors susiderinti anksti ryte, arba per pietų pertrauką.

Šiandien vėl pasirodome VST. Po kelių minučių laukimo prieiname prie langelio, moteriškė spėju mane atpažino. Ramiai su visais paaiškinimais tęsiasi dokumentų tvarkymas. Atrodytų viskas tuo ir užsibaigs. Tačiau man paduoda lapą ir liepia eiti į 102 kabinetą. Patenkintas sau nukulniuoju, įteikiu ten sėdinčiai moteriškei lapą, ji man liepia atsisėsti, žodžiu laukiu. Staiga ji pakeltu ir piktu tonu pareiškia – “Kiek čia savininkų!? Kiek ten skaitiklių!?”. Žiūriu į ją ir nesuprantu ko ji nori. Bandau aiškinti, kad esame šeima, tik kol kas nesusituokę, o namas priklauso mums abiem lygiomis dalimis. Vėl išgirstu piktą balsą – “man tas nesvarbu, aš ne to klausiu!”. Gerai, kad draugė atsekė kartu ir paaiškino. Man tuo metu taip pyktis užvirė. Liepiau ramiau kalbėti ir nuleisti tona. Po to stojo tyla 10-15 minučių. Pametė ji man tuos lapus ir kažką prakošė pro lūpas.

Aš nesuprantu vieno, kuo save laiko panašaus tipažo moterėlės (nesupykit moterys, daugelis iš jūsų tikrai ne tokios)? Ar čia dabar nusistovėjo toks požiūris, kad klientas yra neišsilavinęs nieko nesuprantantis, viskuo nepatenkintas tipas?

Juokingiausia, kad ant minėtos moteriškės stalo padėtas rašiklis specialiame įdėkle ant kurios parašyta kažkas panašaus į “klientai mums svarbiausi”. O taip, labai pasiteisina šis šūkis…

Sveiki sveiki sveiki, pagaliau namuose internetas. Jau dvi savaitės kaip kompiuteris buvo naudojamas tik muzikos perklausau. Kaip matau ir skaitytojų ratas sumažėjo. Per 14 dienų nė vieno įrašo. Nieko, pasistengsiu atsigriebti.

Nepasakyčiau, kad interneto nebuvimas labai jau sutrikdė mano gyvenimo ritmą. Išvada – dar nesu priklausomas nuo kompiuterio. Tenka pripažinti, visą šį laiką turėjau labai daug darbo. Visų pirma persikėlėme į namą. Kraustymosi darbai laaabai jau “užknisantis” dalykas. Prakaito pralieta tikrai nemažai. Žinoma ir namas reikalavo šiokių tokių pertvarkų. Ką jau kalbėti apie kiemo ir sodo-daržo priežiūrą.

Su drauge juokaujame, kad tapsime tikrais kaimo žmonėmis. Pjovimas, ravėjimas, kasimas, malkų skaldymas ir t.t. Tai nėra blogai. Vakare nieko nebesinori, krenti į lovą, 5 minutes bandai pavėpsoti į televizorių ir viskas. Kas įdomiausia, jei bute laisvomis dienomis norėdavosi ilgai ryte miegoti, čia kaime viskas atvirkščiai. Draugė ruošiasi į darbą ir aš jau nebe labai galiu sudėti akių. Tačiau svarbiausias dalykas – mūsų augintiniui čia tikras rojus. Teritorija aptverta, todėl leidžiame lakstyti visur. O kaip pavargsta, krenta miegoti nesirinkdamas vietos…

(nuotrauka/Elena Tervidytė)

Grįžtu prie nutilusios tinklaraščio temos – “švietimo nuobiros”. Nerašymo priežastimi tapo tokie portalai kaip Dialogas ar Emokykla. Jie pradėjo generuoti daugelio naujienų portalų straipsnius švietimo tema. Logiška, kad mano įžvalgos ir nuorodos į tuos pačius straipsnius negalėjo konkuruoti su jų srautais.

Nusprendžiau pasukti kita linkme. Juolab, per laiką mano RSS skaityklėje atsirado keletas tinklaraščių, kurie rašo pedagogikos, švietimo ir panašiomis temomis. Subrendo reikalas šiais įrašais pasidalinti ir su jumis. Gal atrasite tikrai įdomių tinklaraščių, o jie savo ruožtu naujų skaitytojų.

Žinoma nepretenduoju į Džiugo “blogoramą”. Švietimas dar nėra toks populiarus tinklaraštininkų tarpe. Reikia tikėtis, kad situacija pasikeis. Šiam kartui siūlau šiuos įrašus.

@ Reitingai. Savaitraštyje “Veidas” pasirodė Lietuvos mokyklų reitingavimas. Jis sukėlė daug diskusijų. Vieni patikėjo pamatytais rezultatais, kiti į tai pasižiūrėjo skeptiškiau. Povilas taip pat mano, kad toks skirstymas nėra visai teisingas.

@ Mažinimas. Švietimo ministerija nusprendė mažinti bendrųjų ugdymo programų apimtis. Komjaunimas bando išsakyti “už” ir “prieš” pozicijas.

@ Ugdymas. Šešios žąsys pateikia 12 paprastų taisyklių tėvams ir bando paaiškinti vaikų mažo judėjimo priežastis.

@ Laukimas. Štai KTU gimnazijos direktorius jau dabar pradeda “kankinti” studentus (žinoma gerąja prasme) ir laukia susitikimo su jais.

@ Laimėjimai. Jaunieji Lietuvos geografai iš pasaulinės olimpiados parsivežė aukso ir sidabro medalius. Įspūdžiais iš Taivano dalinasi komandos vadovai  Rytas Šalna ir Georgijus Sapožnikovas.

@ Pabaigai. Jūsų dėmesiui naujausias “Dialogo” numeris ir jame esančios temos.

(nuotrauka/kittygenius.com)

Tinklaraštis vėl kiek primigęs. Galvoje per daug pašalinių minčių, todėl naujiems įrašams pritrūksta kūrybinio įkvėpimo. Viso to priežastis – ilgai lauktos svajonės išsipildymas.

Įsigijome nuosavą gyvenamą namą. Kartu su juo ir šūsnį problemų. Vienos iš jų visai malonios, kitos sugeba išsemti visas protines jėgas. Gyvename vien tik planais. Tai nėra blogai, bet esmė tame, jog viskas sukasi apie man visai tolimas sritis: namų dizainas, statybos ir pan. Nors dabar ledai jau pralaužti. Visagalis internetas ir kelėtos gerų žmonių patarimai padėjo nors minimaliais suprasti situaciją.

Po labai ilgų diskusijų nusprendėme atidėti namo remontą ir žiemą praleisti tokiame koks jis yra. Stovis nėra blogas, tačiau norisi to kas nauja ir pažangu. Iki pavasario turėsime laiko sutvarkyti visus biurokratinius reikalus (susijusius su projektavimu ir statybos leidimais), apsiprasti su namu, pamatyti blogąsias ir gerąsias jo puses.

Tinklaraštis turėtų pagyvėti baigus visus kraustymosi darbus. Planuoju prikelti temą “švietimo nuobiros”. Pabandysiu atrinkti blogerių įrašus švietimo tema. Gali pasikeisti ir tinklaraščio išvaizda. Esama jau darosi nuobodi.

(nuotrauka/www.goldbeere.de)

Gyvenimas lyg kelionė, kuri prasideda siauru taku. Juo eidamas gali nukrypti, bet nėra didelių duobių, todėl vėl įsuki į jį ir eini toliau. Taką keičia vieškelis, platesnis, nuolat dulkantis. Bet ir čia nesutinki stačios šalikelės. Kartais tenka užlipti ant dygliuoto krūmo ar parklupti nelygumuose. Skausmas greit praeina ir tęsi kelionę. Vieškelis pereina į asfaltuotą kelią. Atrodytų lygus ir platus, gali net bėgti. Tik čia šalikelė jau statesnė, nukrypus sunku atgal grįžti, bet viskas įveikiama. Pagaliau prieš akies atsiveria plati autostrada. Daug mašinų, milžiniškas greitis. Kiekvienas neapdairus žingsnis gresia nelaime, o gal net ir tragedija.

Kiekviename minėtame etape žmogus susiduria su sunkumais. Jam atrodo, kad jie neįveikiami. Praėjus vieną atkarpą ir atsisukus atgal, buvę sunkumai atrodo juokingi palyginus su tais, kurie laukia priešakyje. Taip neseniai: nesinorėjo pietų miego darželyje, tai paslapčiom šnekėdavai su draugu, kad nematytų auklėtoja; gavus neigiamą pažymį mokykloje visokiais būdais stengdavaisi išsisukti nuo pažymių knygelės rodymo tėvams; per kelias valandas turėdavai pasiruošti atsiskaityti laboratorinį darbą, nes nuo jo priklauso ar būsi prileistas prie egzamino.

Taip žmogus ir žengi savo gyvenimo keliu. O jis tikrai spalvingas…

Pagaliau namuose vėl veikia internetas. Beveik tris dienas teko skambinėti ir klausinėti kada bus viskas sutvarkyta. Iš vienos pusės tai išėjo į gerą. Su malonumu pasinėriau į knygų skaitymą. Nepastebėjau kaip verčiu paskutinį puslapį “Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu” ir “Pasaulio istorija”. Čekuolio mintys ypatingai patiko, todėl ant stalo jau padėta ir antroji jo knyga “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”.

Savaitgalis buvo skirtas plaukimui su baidarėmis. Pasirinkome mums gerai žinomą upę Ventą, kuri teka ir pro mano gimtąjį Ventos miestelį. Palyginus su plaukimu Minija, tai buvo atsipalaidavimas. Praktiškai nesutikome slenksčių ar itin seklių vietų. Iš 15 kilometrų atkarpos trečdalį dreifavome susikibę. Smagu…