Jei Kuršių marios būtų skaidresnės, mielai tokį povandeninį dviratį minčiau ties Preila. Žinau ko ir kur paieškočiau. Tik kaip po vandeniu pelengą nusiimti? Matyt yra būdas, juk narai taip daro. Ir gerų vietų neišduoda.

Bet tokiu dviračių tik šalia Nicos nardyti. Šilta, gražu, mergos gražios. O mergos čia prie ko?

Dar kalbant apie dviračius – naujas puslapis apie pėsčiųjų ir dviratininkų priešpriešą. Bėda opi visur, o tinklapio kūrėjai kažkodėl sulindę į provincialumo kiautą itin Vilnių akcentuoja.

„Kėglis“ ir Kintuose, ir Kopenhagoje „kėglis“. Ir tiek pat teisus, kai dviratininkai važiuoja ne jiems skirtais keliais (aišku, Kopenhagai tai vargu ar jau galioja – ten kitas pasaulis).

Tokios bėdos po vandeniu visai neaktualios.

Truputi pašnekėjom. Be vardų. Iš Danijos. Noriu atgal į CPH.

Artimi ir patikimi tinklaraščio „Ant bangos“ šaltiniai Anglijoje aptiko Rusijos pasididžiavimu buvusią jachta „Kosatka“ (nuotraukoje).

Statyta prestižinėms „Volvo Ocean Race“ varžyboms, VO70 klasės jachta taip ir nebaigė 2008-2009 metų lenktynių, nes „Team Russia“ iššvaistė pinigus.

Nedidelio miestelio  Weymouth, nutolusio Lymingtono, kurio marinoje stovi „Kostaka“, 60 mylių, gyventojai kalba, kad jachta perdaroma vienutininkui. Dar gyventojai sako, kad greičiausiai plauks šioji jachta „Vendee Globe“ varžybose.

Štai čia mįslė: VG plaukia IMOCA60 klasės jachtos, o čia VO70. 10 pėdų skirtumas. Atrodo nedidelis, bet esminis.

Gal anglai neteisūs ir šneka beleką? [ Nespėjau patikrinti informacijos. ]

P.S. Gal kam reikia gero genakerio?

Nesu iš tų „kas antras lietuvis – krepšinio treneris“. Nelabai ką išmanau krepšinyje ir stebėdamas rungtynes nevaidinu žinovo komentarais.

Todėl buvo smagu su Lietuvos rinktinės krepšininkais padiskutuoti, kai jie, parplaukę iš Baltijos jūros su „Ambersail“, pasakojo kaip jie buvo „pavojingai pasvirę“.

Mačiau tą pasvirimą, ir esu tikras, kad žodis „pavojingai“ netinka: tuo metu, kai rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra gavo progos vairuoti „Ambersail“, atėjo škvalas, pūstelėjo, na pakrypo jachta ant kairio borto, pakilo į vėją – standartinė situacija, kai aplanko „plaktukas“.

Buriuotojai žinojo, kad taip gali nutikti, matė škvalą, tad realaus pavojaus, esu tikras, nebuvo.

Tai ir sakiau krepšininkams: „Vyrai, sutarkime dėl terminų: aš nieko neišmanau „kašyje“, tad nieko apie jūsų žaidimą nesakau. O jūs nesakykit, kad buvote „pavojingai“ pasvirę“.

Šypsojosi aukštaūgiai (blyn, kiekvieną kartą kai stoviu šalia jų, „aukštaūgiai“ įgauna tokia skaudžiai realią prasmę…).

Tai tiek apie pavojus. Išties buvo įdomu stebėti „Ambersail“ plaukiančią iš šono iš arti. Ir gal pikdžiugiška, bet šypsojausi, kai škvalo atneštas lietus merkė krepšininkus (lydėjusieji „Ambersail“ kateryje „Viktorija“ nuo lietaus turėjo kur slėptis). Juokingiausia, kad krepšininkai turėjo neperšlampamus apsiaustus, bet juos užsivilko jau po lietaus. P.S. Tradiciškai per geriausią momentą 

P.S. Kiaulystės dėsnis, bet įdomiausiu momentu daugiau nusotrokų gavosi neryškios. Kelias sumečiau internetan, bet matys tik „Facebook“ vartotojai.

Retai aprašoma, dažniau minima mano sugyventinė penelopė Runcė tapo uostamiesčio gyventoja. Tik nežinia kaip jai sekasi, nes ji uostamiestyje ir dingo.

Istorija paprasta. Klaipėdoje gali tekti praleisti nemažai laiko, tad nenorėdamas užkrauti katės priežiūros kitiems, ją atsivežiau. Kartu su dviračiu. Atvežė mus gera pažįstama (buvo minčių ir traukiniu važiuoti).

Specialiai kelionei pirkau gyvūnams vežti skirtą dėžę. Miauksėjo Runcė joje, nebuvo patenkinta, bet kelionę ištvėrė. O vos atvykus (naktį iš penktadienio į šeštadienį) ir iš mašinos dėžę padėjus ant žemės, sugebėjo iš jos iššokti ir pasprukti.

Neieškokim kaltų, kodėl taip atsitiko, tai nieko nepakeis.

Spėju (nes kačių, kaip ir moterų, nesuprasi), kad kelionėje katė patyrė rimtą stresą ir vos pajutusi laisvę, papustė uodegą. Iki tol ji, kai dar buvo mažytė katytė, tik du kartus vežta trumpus atstumus. Ir nemačiusi gamtos – buvo daugiabučio balkono karalienė (kartą paukštį sumedžiojo jame).

Ir štai naktį kambarinė katė pabėgo į miesto privačių namų kiemus. Aplink pilną kačių, šunų, paukščių, žmonių, žolės, krūmų, medžių, mašinų ir viso kito, kas nėra Runcei įprasta.

Kaimynai apie bėglę žino, aplinkiniai kiemai apvaikščioti, savo kvapo kieme palikau. Galgi grįš čia, o ne į Vilnių, kaip kad stereotipinės legendos byloja, kuomet katės prisiriša ne prie mogaus, o prie vietos, ir persikrausčius grįžta į senąją vietą kelis šimtus kilometrų.

Na, o jei katė neatsiras, tai… „Nieko nepadarysi“ (Kurtas Vonegutas) ir/arba „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ (Holivudas).

[ Gravitacijos jėga sumažėjo ]

Internetu klaidžioja fotoistorija – abi nuotraukos viršuje – apie jachtos ir banginio susidūrimą.

Pasakojama, neva jachtos įgula 11-14 metrų ilgio banginį pamatė šalia laivo, nutolusį maždaug už 100 metrų. Vėliau jis pasirodė maždaug už dešimties metrų, iššoko į orą ir… nusileido ant jachtos.

„Buvo labai baisu, laimei niekas nenukentėjo”, – cituojami jachtos 5gulos nariai Ralph Mothes (59 metų) ir Paloma Werner (50 metų).

Ačiū visiems siuntusiems norodas, bet šaltinių nenurodau. Jei tikra istorija (turiu teisę abejoti), tai reikėtų giliau pasidomėti. Kada nors.

P.S. Radau vieną oficialų šaltinį — Telegraph.co.uk rašo kiek plačiau. Panašu į tai, kad jachtą ir įgulą išgelbėjo metalinis laivo korpusas. Medinis ar plastikinis būtų subyrėjęs į šipulius.

Vienas iš tų ir tokių keistų (įdomių, kurioziškų, kvailų etc) vaizdų, kuriuos kone kasdien atrenka tinklaraščio „Uroboras“ autorius ar autoriai.

Kai negaila sugaišti kelių minučių vaizdams peržiūrėti, visada stebiuosi žmonių fantazija, gyvenimo kurioziškumu, mus supančiu absurdo teatru, netikėtu pažiūriu į tą patį dalyką ir geru humoru, kuris, tiesa, kartais peržengia subtilumo ribas nukrypdamas į žiaurų sarkazmą ar dar kur kitur. Bet geras emocinis šokas visada praverčia.

Šis vaizdelis užkabino tik todėl, kad vos vos susijęs su marinistika. O ta proga prisiminiau vaikystės eilėraštuką, kuris, išties, nelabai vaikiškas (ar ne, klasioke?):

• Pamačiau aš katę storą,
• Spyriau ją aukštai į orą.
• Aš kates labai myliu –
• Lai pabūna paukšteliu!

P.S. Dainos apie kikilius tinklaraštyje nepadainuosi…

Ko galima pasiilgti per trejus metus? Paklauskite amerikiečio Williamo Reido Stowe’o. Jis šį klausimą girdėjo labai dažnai ir gal turi paruošęs atsakymą.

O klausinėjo žmonės jo todėl, kad niujorkietis 1152 dienas plaukiojo pasaulio vandenynuose nei karto neišlipęs į krantą. Tai naujas nonstop serijos plaukimo aplink Žemės rutulį rekordas. Ankstesnis priklausė australui ir siekė 657 dienas.

58 metu amerikietis 2007 metais į kelionę išsiruošė su savo drauge, 23 metų Soanya ir ketino per 1000 dienų tris kartus apiplaukti Žemės rutulį 72 pėdų škuna „Anne“.

Bet po kelių mėnesiu mergina pasijuto blogai ir paaiškėjo, kad ji nėščia. Ir 306-ąją odisėjos „1000 Days at Sea“ ( „The Mars Ocean Odyssey“) dieną Soanya paliko burlaivį netoli Australijos krantų.

Savo dviejų metų sūnų buriuotojas pamatė tik grįžęs iš kelionės. Mergina neįkalbinėjo draugo mesti kelionės ir likti su sūnumi. Vistiek žinojo, kad savo tikslo Reidas sieks ir pasieks.

Be „namų“ ^* – 32 metus

O ko galima pasiilgti per tris dešimtmečius? Klauskite lenko Jerzy Radomskio, kuris prieš 32 metus, tuomet trisdešimtmetis, paliko žmoną vaikus ir išplaukė aplink pasaulį jachta „Czarny Diament“.

Namo buriuotojas grįžo nuplaukęs 444 500 kilometrų, o tai prilygsta vienuolikai kelionių aplink Žemės rutulį.

Kitaip nei amerikietis, lenkas nuolat stodavo įvairiuose uostuose, pragyvenimui užsidirbdavo plukdydamas turistus ar dirbdamas plantacijose, išmoko prancūzų, ispanų ir suahelių (labiausiai paplitusi Afrikoje) kalbas.

Per 32 metus į Lenkiją Jerzys buvo užsukęs vos keletą kartų ir labai trumpam. Jo žmona iš pradžių manė, kad aistra buriavimui yra laikina, bet vėliau paaiškėjo, kad sėslus gyvenimas ne jos

vyro būdui ir nieko kito neliko, kaip tik susitaikyti.

* — „Namai“ kabutėse, nes čia turima omenyje standartinį stereotipinį „namų“ apibrėžimą sausumoje. Jūrininkams laivas – tikri namai.

Truputis buriavimo ir politikos – Europos Sąjunga sumąstė įdomų projektą, kuris turėtų skatinti kitas ES šalis įsigyti naujas, konkurencingas jachtas.

Ta proga Europos komisarai projektui rado pinigų ir rėmėjų (Rusijos dujų monopolininkas), surinko įgulą (kol kas pavardės – itališkos) ir Australijoje pasistatė jachtą „Esimit Europa 2“.

30 metrų ilgio Maxi klasės „mėlynoji raketa“ (mano terminas, nebūtinai teisingas), teigiama, gali plaukti itin spėriai – iki 35 mazgų greičiu. Jei tokį greitį išlaikytų ilgą laiką, tai tikrai „raketa“.

Tik kol kas jachta dalyvavo dvejose vietinėse Italijos varžybose, regis ir kitos kelios lenktynės šiam sezonui numatytos prie Italijos krantų. Tai kur ta idėja skleisti misiją visoje ES?

Gal neblogai, kad buriavimo kuruoja pats Jose Manuel Barroso, bet žinant ES biurokratizmą, kol idėja pasieks užkampius, greičiau entuziastai vietoje ką nors sugalvos.

Liepos 15-ąją minimos dvi istorinės datos – Žalgirio mūšio 600-metų jubiliejus ir pirmoji diena, kai Vilniaus visuomeninis transportas tapo labiau vakarietiškas . Ir nebūtinai geografine, bet ir geografine prasme.

Apie anąjį mūšį nediskutuosiu (Maklai-Kurmi, sėkmės!), o štai apie įlipimą į visuomeninį transportą tik pro priekines duris turiu nuomonę: kylantys benamiški murmėjimai baigsis, kai įprasim. Kaip įpratome prie barų be tabako dūmo.

Šiemet kaip niekad daug būnu Klaipėdoje ir ten tiek įpratau į autobusus įlipti pro priekines duris, kad tai atrodo visai suprantamas reikalas. Vakar lietus sutrukdė (na gerai, patingėjau) dviračiu važiuoti, tai ir Vilniuje pasivažinėjau visuomeniniu transportu – troleibusai jau papuošti lipdukais pro kur įlipti/išlipti, autobusų dar nemačiau.

Mačiau simpatišką jauną blondinę, kuri bandė įlipti kaip ir dera nuo šiandien – pro priekines autobuso duris, tik liko nesuprasta vairuotojos (irgi simpatiška), kuri jos neįleido, teko įlipti senąja tvarka. Panašu, kad naujoji kels rūpesčių ne tik keleiviams. Kol įprasim.

Kaip minėjau, pasivažinėjus uostamiestyje, greitai prie to priprantama. Man tik sunku susitaikyti, kad 3 maršruto autobusas dažnai vėluoja ar išvis važiuoja ne pagal grafiką. O viską kitą – super. Žinoma, Klaipėda miestas mažesnis, žmonių mažiau, tai ir bėdų ne tik daug, kiek vietiniame metropolyje. Bet ten ir autobusų mažiau, troleibusų visai nėra.

O jei jau apie didmiesčius kalbėti, tai man prisimena istorijos iš Stolkholmo. Kai sykis nuotraukoje viršuje – aš prie mūsų mantos laukiant autobuso.

Vykome mes dukart jachtų parplukdyti. Abiem atvejais teko vietiniais autobusais pasivažinėti maršrutu Stokholmas – Bolando marina. Sakysit tai ne miesto autobusai, bet įvertinus, kad Stokholmas išsidėstęs ant salų, autobusų stotis, iš kurios vykome, netoli įsivaizduojamo centro, tai priimkime tinkamu pavyzdžiu autobusus.

Į pirmąjį autobusą sėdome nusipirkę bilietus — sulipome visi į autobusą pro priekines duris. Švedai vairuotojui tik raudonus popierėlius po nosimi kyšt – ir eina toliau. Mes bilietus rodėme.

Kaip ten nutiko, bet atvažiavome ne ten (jautė mano širdis, matė akys, bet nieko nesakiau — smagu pasivažinėti). Grįžt atgal į Stokholmą reikėjo, o kito autobuso vairuotojas jau neįleidžia be bilietų. Pats neparduoda, jie čia tokia praktika išvis neužsiiminėja. Ar tą, ar kitą kartą, bet pavyko su vairuotojais sutarti – leido važiuoti. Pinigų neėmė, bet ir nepaliko gatvėje.

Iš tų kelių pasivažinėjimų pirmyn-atgal (nekoks buvo šturmanas sausumoje) buvo sykis, kai palikti galėjo kažkur pusiaukelėje tarp didmiesčio ir miškuose pasislėpusios marinos, atokiame kaimelyje, kur vėlų vakarą jau sutemus, veikė tik viena picerija, autobuso reikėjo laukti ilgai, o bilietų nusipirkti nebuvo kur. Tiksliai nebeatsimenu kaip (tiek metų prabėgo), bet naktį, paskutiniuoju autobusu, vis tik pasiekėme mariną.

Beveik su ta pačia kompanija pas žuvėdus vykome ir dar kartą dar vienos jachtos parplukdyti. Pasimokę iš vienos istorijos, bilietus turėjome iš anksto. Bet vistiek kažką sumaklinom, kad, pamenu, ilgai laukti reikėjo kažkur vidury miško vienišoje stotelėje kito autobuso. Bet tikslą pasiekėm.

Ir iš tų kelionių man labai įsiminė, kad Švedijoje į autobusus įlipama pro priekines duris. Kai tokia tvarka atsirado Klaipėdoje, pasijutau kaip Švedijoje. Bet milijonine dalimi. Gal mikronine bus taip ir Vilniuje?

Nauji pasaulio futbolio čempionai (Ispanija), naujas klasikinių formų (J Class) burlaivis.

Apie futbolą visi ir taip viską žino (aš net neapsisprendžiau, už kuriuos „sirgti“), o burlaivio („Lionheart“), tai tik graži Solent Refit (and the J Class Association) nuotrauka.

Nespėjo žymioji Gotlando regata („Eurocard Round Gotland Race“) startuoti, o jau ir finišuoja.

Rezultatų ieškome čia. Dalyvauja dvi lietuviškos jachtos: „Ambersail“ (klasė IRC CHARLIE) ir  „Tojana“ (klasė ORC INT ALFA).

Kol dar ne visi finišavo, tai rezultatai gali keistis, bet penktadienio vakaro duomenimis. „Ambersail“ buvo septinti, „Tojana“ – 11-a.

Smagu, kap švedai „Tojanos“ škiperio vardą rašo: Darius Gerasimavicius-Bitlas. Kur tau lietuviškoje regatoje parašytų pseudonimą šalia pavardės?

Šmaikštuolis, tad Bitlas. Tokį jį, bei visą „Tojanos“ įgulą prisimins ir Švedijoje buriuojantis (dirbantis ir gyvenantis) lietuvis internetiniu pseudonimu SailingBoy.

• Suviko  nuotrauka.

Tik filmuose rodo, kad kai žmogus skęsta, jis šaukiasi pagalbos. Paskaičius saugumo vandenyje specialisto Mario Vittone straipsnį šia tema, gerai įsiminti, kad skęstantis žmogus retai atrodo, kaip skęstantis.

Bendrais žodžiais, jei jau nutiko nelaimė, jis fiziškai beveik negali rėkti, nes pirmiau gaudo orą. Bandys šauktis – gaus vandens.

Straipsnyje išvardijama, kaip atpažinti, kad žmogui tikrai reikia pagalbos. Pravers žinios buriuojant: juk taip smagu geru oru nuleisti inkarą (nebūtinai) ir šalia jachtos pasiplaukioti. Jachtas šiais laikais išsinuomoti nesunku ir pas mus.

Naudinga žinoti, bet geriau niekada nenaudoti.

Netikėtai ir neplanuotai dalyvavau varžybose Trakuose ir galiu pasigirti jau antrą kartą šiemet laimėta II vieta.

Į regatą „Karaliaus Mindaugo KARŪNOS taurei laimėti“ mane kvietė jachta „Vėtra“ (ačiū jiems), bet plaukiau su jachta „Vainius“.

Per kelias dienas įspūdžiai jau išblėso, tad daug nerašysiu. Nors taip lakoniškai, kaip varžybas aprašė (ir visad aprašo) jachta „Ragas“ — ir ne mano stilius.

Plaukėme dviese, ir „Ragas“ laivo žurnalo stiliumi, buvau šotinis, bakinis, brasinis. Kitą kartą reikės nepamiršti pirštinių – rankas dar kurį laiką gėlė.

Distancija neilga, bet daug posūkių, tad venduota nemaža ir toje pat distancijoje du kartus reikėjo kelti ir leisti spinakerį. Yra ką veikti, ypač, kai jachtoje tik dviese. Tokios distancijos buvo trys, tad per beveik 4 valandas nuplaukėme 15,2 jūrmylės (distancijos maršrutas „EveryTrail“ sistemoje), momentinis maksimalus greitis siekė 7 mazgus.

Varžybos Trakuose – klasikinis „day race“ pavyzdys. Atvažiavai iš miesto, pasiruošei laivą, suplaukei, laimėjai (arba ne).

Mes savo grupėje užėmėme II vietą (visi rezultatai – LBS.lt). Kaip sakė jachtos škiperis Audrius, tai dažniausiais jų komandos pasiekimas – antri.

Mergina ant jachtos „Jazz“ denio. Sako, ši jachta senokai varžybose nedalyvauja. O tokių sportinių formų…

• GETTY IMAGES nuotrauka.

Naujoji Zelandija. Oklandas. 2008 metai. Ar motociklininkas peršoko per stiebo viršūnę, ar tik ties zalingais, nežinau.

Dažnai buriuotojai dailiosios lyties atstovėms pataria prieš lipant į jachtą nusikirpti nagus – vistiek jie nulūš. Bet tai nėra geležinė taisyklė. Pats mačiau, kaip per savaitę buriavimo Kroatijoje mergina išsaugojo sveikus ilgus ryškiai raudonus nagus.

Štai ir nuotraukoje mano rankoje – buriuotojos padailinti nagučiai. Spėkit, kurios.

Penktosios (jubiliejinės?) regatos „Žalčių karalienė“ likimas buvo pakibęs ant „Marytės plauko“ – vos porai dienų iki regatos starto, varžybose buvo užsiregistravusios (pervedusios mokestį) tik trys jachtos.

Nedaug trūko, ir rengėjai būtų nevykdę ar atidėję regatą. Išgelbėjo kai kurių jachtų škiperių patvirtinimai telefonu, kad jie tikrai dalyvaus. Ir prie starto linijos Klaipėdos uoste dėl geresnės pozicijos sekmadienį varžėsi 8 jachtos.

Su gera idėja gimusi – išplaukti į tarptautinius vandenis – regata sulaukia vis daugiau kritikos ir mažiau dalyvių. Gaila būtų, jei penktoji ŽKR taptų paskutinioji.

Jachtų škiperiai niurzga, kad ta pati distancija, per ilgi laisvadieniai Visbyje ir tik viena startinė grupė labai nevienodoms jachtoms atmuša norą varžytis.

Ką gali žinot, gal kitąmet bus kitaip. O dabar: gero vėjo startavusiems. Ir sveikinimai gimtadienius švenčiantiems.

Kelios nuotraukos iš starto.

Tokia įprasta buriavime frazė po „Švyturio Joninių nakties regatos“ tapo keiksmažodžiu.

Vendas – tai jachtos posūkis prieš vėją. Paprastai jūrinės jachtos venduoja kartą per pusvalandį ar pusdienį, kas vachtą ar kas kelias dienas. Kai plaukia didelius atstumus plačiuose vandenyse.

Plaukiant regatoje sekliose Kuršių mariose (Rusijai priklausančioje gerokai didesnėje marių dalyje gerokai ir giliau), venduoti teko kas kelia minutes ar per minutę kelis kartus.

Vienos nakties regatoje (kaip maniau – bus puikus trumpas atokvėpis tarp darbų) plaukiau jachta „Litas“. Iki Nidos fordevindu (pavėjinis kursas) nušiaušėme kaip uraganai (GPS rodė momentinį maksimalų greitį 11,1 mazgo), o grįžtant atgal teko plaukti prieš šiaurės vėją (kaip ir prognozavo, jis pūtė ~12-14 mazgų greičiu).

Jachtai „Litas“ su dviejų metrų grimzle ir farvateris (laivų kelias, mariose – kadais ir pagilintas) vietomis ne toks gilus, o kai reikia plaukti prieš vėją šiam pučiant išilgai farvaterio, situacija dar komplikuojasi, nes dažnai venduoti reikia plaukiant skersai farvaterio.

Po regatos sužinojau, kad net mažesnės gramzdos jachtos grybštelėjo marių dugną ar „užsėdo“ ilgesniam laikui. Mes su „Litu“ ilgam „sėdę“ nebuvome: kelis kartus falškiliu lietėme dugną, du kartus prieš Juodkrantę teko ir burėmis pažaisti, įgulai ant vieno borto susėsti — taip nuplaukėme nuo seklumų.

Jachtai sukantis prieš vėją, kaskart keičiasi jos burių pozicija – iš vieno borto į kitą. Venduojant burės atpalaiduojamos, o jachtai pasisukus – pritraukiamos. Jachtoje „Litas“ (ir kitose, turinčiose tokį ar panašų rangautą, pavyzdžiui, „Ambersail“ ar „Ragas“) pritraukti ir atleisti reikia stiebą laikančius galinius lynus – bakštagus. Dešinį atleist, kairį pritraukt. Kito vendo metu atvirkščiai. Dar kito ir vėl keičiasi. Ir taip nuolat.

Iš pradžių tai ir buvo mano darbas (kas, kad laivo rolėje buvau įrašytas „kap.pad.“ – buvau eilinis jūreivis). Tampant virves po kiekvieno posūkio dar ir persikelti (peršokti, peršliaužti, pereiti — kaip pavyksta) iš vieno borto į kitą reikia. Po keliasdešimtkažkelinto radau, kaip man atrodė, patogią poziciją abu bakštagus pasiekti.

Darbas nebuvo labai sunkus, nors ir ne nosį krapščiau. Už Juodkrantės škiperis Valius priėmė sprendimą mane pasiųsti padėti kitiems dviems jūreiviams tampyti priekinę burę genują valdančią virvę šotą (bakštagus Valius vienas pats tampė viena sveika ranka).

Šotus atleisti ir įtempti taip pat įprastas reikalas. Ne kartą ir vienas plaukdamas esu tai daręs. Bet kai per minutę komanda „Pasiruošt vendui! Vendas!“ skamba kelis kartus, o pritraukti reikia 40 kvadratinių metrų burę, po kelių vendų primeni sau pažadą žiemą sportuoti.

Ne, tai ne nusiskundimai „kaip buvo sunku“ – tokia buriuotojiška kasdienybė (ypač – sportininkų), kurią patys ir renkamės. Žinojom vėjo kryptį, žinojom, kad reikės nemažai venduoti (prisipažinsiu, kad reikės tiek daug – nenumaniau) ir tai žinodami plaukėme.

Kad ir kaip fiziškai pavargsti, morališkai „batareikos“ gerai pakraunamos.

Finišavome pirmi, o perskaičiavus balus (suvienodinus skirtingų jachtų galimybes), „Litas“ laisvojoje grupėje užėmė III vietą (visi rezultatai).

Po regatos labiausiai aptariama tarp buriuotojų tema, žinoma, buvo „vendas“. Bet nesutikau nei vieno, kuris keiktų ar skųstųsi. Nebent juokais.

Bandžiau skaičiuoti, kiek kartų vendavome, bet vis pamesdavau skaičių. Skaičiuojant pagal įvestus GPS duomenis Google Maps ir EveryTrail suskaičiavau 79. Nemenkai, kaip distancijoje nuo Nidos iki Klaipėdos.

Pabaigai iš regatos: rengėjų pranešimas ir mano nuotraukos.

Nuotrauka ir Sailinganarchy.com.

Kai varžybose (ypač – per startą) su „optiku“ brūkšteli vienas kitam į bortą, tai niekis. Gali ir ranka atsistumti. Bet tokioje „košėje“ atsidurti būtų nejauku. Gal realiai atstumai ir didesni, nei nuotraukoje, bet vairininkams tikrai nesaldu.

Vaizdas iš vieno „Audi MedCup“ regatos etapo.

Tokie burlaiviai kaip „Brabander“ puošia uostus, bet dar geriau, kai jie plaukia jūromis ir vandenynais.

Todėl džiugu, kad Klaipėdos universiteto burlaivis leidžiasi į netrumpą kelionę – dalyvaus didžiųjų burlaivių regatoje „The Tall Ships‘ Races“

Būtų idealu, jei „Brabander“, panašiai kaip Karlskronos karo akademijos burlaiviai, plauktų aplink pasaulį, o įgulos – studentai – keistųsi etapais (Švedijoje – įpusėjus kelionei). Bet, spėju, brangus dar mums toks malonumas.

Et, norėtųsi būti studentu ir prisijungti prie dabartinės įgulos.

Dar norėtųsi šiame video burlaiviu grožėtis, o ne juodai-baltais ir dažnais blyksniais, keičiančiais vaizdus. Nufilmuota tai gražiai.

Bet gerais norais kelias peklon grįstas…

„Ant bangos“ pristato vieno „Pilies uosto regatoje“ jachta „Splendid“ plaukusio iki tol su buriavimu nesusijusio vaikino – Domanto (nuotraukoje su drauge) — įspūdžius. Rašė „sausumos“ žmogus, tad tuo įdomesni įspūdžiai.

Ir būtent dėl to, kad rašė pirmą kartą jūroje buvęs žmogus, būtų kvaila pykti, kad vieną ar kitą jachtos dalį pavadino ne taip, kad savo nuomonę ne „jūreiviškai“ dėsto.

Nuo to tik įdomiau. Į kai kuriuos dalykus naudinga iš šalies pažvelgti.

Teksto ir nuotraukų daug, bet skaitosi smagiai.

Įrašas tinklaraščiui didokas, tad visiems norintiems tereiks atsidaryti (ar atsisiųsti) sumažintą *.pdf failą.

Nauja jachta Minijos jachtklube. Sako, tik birželio 17 d. prišvartuota (ar nuleista) čia. Tikra gražuolė. Ir greita. Sako, taip jachtos „Ultra“ ekipa pakeitė laivą. Sveikinimai ir linkėjimai sėkmės bei prizų. Jų neturėtų stigti. Ir ne tik todėl, kad varžovai, pamatę jachtą, skundėsi sugedusia nuotaika.

Efektyvus būdas – surengti „Mis Jachtklubas“ rinkimus. Į gražias… jachtas ir moteris arba moteris ir jachtas (čia kaip kam) atėję pasižiūrėti gal ir buriavimu susidomės (moterys, čia, žinoma, be konkurencijos). Ir žiniasklaidos dėmesys garantuotas.

Nuotraukos iš tokį konkursą surengusio Italijos jachtklubo.

Klausimas retorinis. Išties Smiltynės jachtklube švartuotis galima. Patikrinta. Tik vaizdas ten, kaip matyti iš nuotraukos, nykokas.

Ir planuotų rekonstrukcijos darbų nesimato. Pasirodo, vėl ieškoma vizijos.

Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokios diskusijos ta tema virtų, norėtųsi atgijusio jachtklubo kitoje kanalo pusėje.

Dvelkia dar jame šiokia tokia dvasia…

Kai reikia taupyti interneto kilobaitus, o ir laisvalaikio tinklaraščiui nėra, tai tik kelios nuotraukos iš „BMW Baltic Open Regatta“ pirmojo etapo Klaipėda-Palanga-Klaipėda starto.

Gražus buvo reginys ir net šilta pasidarė stebint jachtas, išplaukiančias pro Klaipėdos uosto vartus, nors „šaltas vėjas“ pūtė tądien gausiai.

Rekordų siekimas ne visada sėkmingas. Norėjusi tapti viena viena jauniausių buriuotojų, viena apiplaukusių jachta pasaulį, amerikietė Abby Sunderland savo kelionę baigė ją išgelbėjusiame žvejų laive.

Jos brolis Zacas, kai buvo kiek vyresnis, tai padarė sėkmingai. Sesutei nepasisekė, gaila.

Radosi manančių, kad jauniems leistis į tokia skeliones – kvailybė. Įdomu paskaityti, sutikti nebūtina.

Žvejai yra alkani. Kartą jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš ne prieš žvejus – vieną menkę ir pats jūroje esu išlupęs. Šiame pasakyme jokios paniekos ar piktos pašaipos. Bičiuliškais traukimas per dantį.

Nors galima būtų supykti, kai jie net ne po vieną, o dešimtimis žvejoja farvateryje – laivų kelyje.

Kas akivaizdu viršutinėje nuotraukoje, o kiek jų gali užtverti jachtoms kelią, matyti nuotraukose apačioje.

Nepikta – jei jiems čia (kur didieji uosto laivai nebeplaukia) kimba, tegu žvejoja. Išlaviruoti nesunku. Tegu juos gaudo ir baudžia tie, kam tai priklauso.

Patys lenda po laivų foršteveniu.

Tik kaip čią neprisiminsi vienos pamokančios istorijos, kurią iš kelių lūpų girdėjau.

Nutiko tai neseniai, kuomet viena didelė lietuviška jachta (vardas tebūnie neminimas), plaukė naktį ar tai į Juodkrantę, ar iš jos į Klaipėdą. Šiuo maršrutu plaukiant didelės grimzlės jachtai išklysti iš farvaterio būtų beprotystė – tuoj sustotų seklumoje.

Tad laikydamiesi laivų kelio pagal ženklus (bojas), buriuotojai plaukė, kai staiga išgirdo tylų:

– Gelbėkit…

Naktis, tamsu, jachta nemenka. Apsidairo buriuotojai, nieko neįprasto nepamato. Po kurio laiko ir vėl:

– Padėkit…

Vėl apsidairė buriuotojai, ir vėl nieko nepamatė. Tik po trečio pagalbos šauksmo, nuėjo jie prie jachtos nosies (priekio) ir pamatė ant pat priekio pakibusi nelaimėlį žveją.

Ištraukė jie vyrą ant denio, atsiprašė, kad šio nepastebėjo, o šis neliko skolingas – pats atsiprašė, kad naktį farvateryje žvejojo jokių navigacinių šviesų guminėje valtelėje (ši, pasakojama, paskendo) neįžiebęs.

Laimingai pasibaigusi istorija (kiek tiksli, ne taip jau svarbu, esmę nusako), o juk galėjo alkanasis ir į amžinuosius žvejybos plotus nukeliauti… Tada tai jau būtų pikta. Nors ir pats kaltas.

Be komentaro. Gražu. Et, Šveicarija…

Nuotrauką parodė Aidas Kasparas. Paimta ir Eriko.

Kaunas, „Statoil“ prie „Telekomo“. Ketvirtadienis.

Buvo tądien liūtis, per Vidurio Lietuvą nušniokštųsi. Iš didžiųjų miestų, labiausiai Kaunui kliuvo.

• BLUR nuotrauka.

Tęsiant technologinių žaisliukų panaudojimo jachtoje temą – švedai BLUR navigacijai išbandė naują „Apple“ gaminį „iPad“ .

Vos pasirodęs šis planšetinis kompiuteris, kaip ir mažesnis jo „brolis“, išmanusis telefonas „iPhone“, sukėlė nemažai aistrų – vieni jį įsimylėjo, kiti nekenčia, vieni giria, kiti juokiasi. Bet tai jau religiniai klausimai , nesigilinkim.

Švedų nuomonė apie „iPad“ tinkamumą navigacijai, jei teisingai išvertė Google, nebloga. Gal tik tiesioginiai saulės spinduliai ir vanduo kelia nerimo.

Būtų įdomu patikrinti pačiam. „iPad“ jau galima nusipirkti ir Lietuvoje (virtinoje gražiai atrodo), bet reikia palaukti naujesnių modelių – juose turėtų atsirasti papildomų funkcijų, technologijų.

Svarstant „kurio velnio tas žaisliukas jachtoje“, būtų keli „už“:

• jei „iPad“ energijos sąnaudos mažesnės nei nešiojamo kompiuterio,
• jei „iPad“ turi GPS ir jo duomenys tikslūs,
• jei „iPad“ marinistinės programos nebrangios,
• jei „iPad“ lengvai prijungiamas prie jachtos (laivo) elektronikos.

Energijos sąnaudos labai svarbu plaukiant ilgus atstumus. Tuo įsitikino kelionę aplink pasaulį jau bebaigiantis Andrius Varnas – vietoje akumuliatorius tuštinusio įprasto „laptopo“, dabar jis naudoja kur kas ekonomiškesni „notebuką“.

„iPad“ kelionėje geras ir kaip knygų skaityklė, užrašinė (įgusti rašyti liečiamuoju ekranu nesunku). O uostuose – kaip susisiekimo su visu pasauliu priemonė. Nes, kaip sako vienastoks, „iPad“ yra „interneto imtuvas“. Kaip radijas – garso, televizorius – garso ir vaizdo, taip šis „Apple“ gaminys – visko, kas yra internete imtuvas. Kad tik bevielis interneto ryšys (pageidautina, nemokamas) uoste būtų.

• alecani nuotrauka

Išties – tai už šturvalo ar rumpelio.

Rusai sugalvojo regatą intriguojančiu pavadinimu, nors ji nėra specialiai skirta šviesaplaukėms buriuotojoms.

Yra tik reikalavimas – įgulai turi vadovauti dailiosios lyties atstovė.

• Taikinys.

• Pasiruošimas.

• Ataka.

O ką daryt, kai dingsta vėjas ir varžybos nutraukiamos? Šmaikštaut. Taip pasielgė jachtos „Litas“ komanda, pakeliui nuo Būtingės terminalo pasivydamas kitas jachtas ir jas apliedama vandeniu.

Blogas pavyzdys užkrečiamas. Tokią pramogą per pirmąją laivų parado šventę prieš porą savaičių sugalvojo (UPD: įvertinus komentarus — ne sugalvojo, o prisiminė senus „kaip buriavimas“ pokštus) „Tojanos“ škiperis Bitlas (apie tai užsimena savo pasakojime „Piranija“), jo paties jachta ir gavo kibirą vandens.

Tiesa, paties iniciatoriaus Bitlo jachtos „Litas“ komandos atsiųstose nuotraukose nematyti. Žinojo, kas laukia, tai pasislėpė kajutėje.

Ir dar apie nuotraukas. Visi norintys spaudžia nuorodą ir savo kompiuteriuose išsisaugo .zip failą su Pilies uosto regatos nuotraukomis.

[UPD: dėl per didelio srauto, Dropbox (laikinai) sustabdė galimybę atsisiųsti failą, tad kas nespėjo, tas nespėjo. Arba kreipiasi asmeniškai.]

Daugiausiai ten jachtų „Baltas“, „X’as“ ir „Lietuva“. Kai kur į kadrą pateko „Piranija“, „Festina“, „Rondo“, „Gabija“, „Baraka“, „Šatrija“ (gal dar viena kita — nėra kada nuotraukų tvarkyti). Ir keletas linksmų buriuotojų Liepojoje.

P.S. Bet KOKIOS „Piranijos“ nuotraukos!

Manau, pavyko užfiksuoti keletą neblogų kadrų, iliustruojančių jachtų „šokį“ bangose.

Nesiimu tvirtinti, bet tikriausiai bangos nebuvo didesnės nei metras. Labiau patyrę jūros vilkai šypteltų: „Pusmetris“.

Bet nepatyrusiai „sausainio“ (taip „Splendid“ škiperis pavadino pirmą kartą plaukiančius) akiai atrodo grėsmingai, kai virš bangos keteros matosi tik buriuotojų viršugalviai.

Ne be reikalo kapitonas Kukas, pasakojama, pririšdavo savo burlaivių vairininkus, bernus iš Anglijos kaimų, kad šie nesidairytų atgalios į bangas – iš baimės šturvalą susuka ne ten, kur reikia, ar visai paleidžia.

Britų buriuotojas K. Adlardas Colesas savo knygoje „Heavy wather sailing” rašė, kad žmogui būdinga bangų aukštį padvigubinti, o audrą pastiprinti mažiausiai vienu balu.

Taigi — nuotraukos, kuriose bangose „šoka“ jachtos „Baltas“ ir „X’as“. Įspūdis susidarys žiūrint iš eilės — kai kurie momentai pakadriui, kiti ne taip pavyko, nesufokusuotas nuotraukas teko trinti.

Veiksmas — „Pilies uosto“ regata, I etapas iš Klaipėdos į Liepoją. Kartais vėjas pūsteldavo iki 25 mazgų.

P.S. Rekomenduoju smagų Bitlo rašinėlį apie „Tojanos“ pergalę regatoje.

Iš tiesų, tai padėjom kolegoms buriuotojams ir partempėm į uostą dizelino pritrūkusią jachtą „Lietuva“.

Pirmoji „Pilies uosto“ regata pavyko, buvo šauni (ne be trūkumų, bet „ne apie juos daina“), o pirmos dienos vėjus (gal per stiprius turistiniam genakariui („cruising chute“) antrą dieną pakeitė štilius.

• Dainiaus Labučio nuotrauka.

Nesuprantu „Eurovizijos“ konkurso, bet vardan bendro išsilavinimo viena akimi žiūrėjau (kita tyrinėjau, iš ko susideda „Fujitsu Siemens“ laptopas).

Gerbiu „InCulto“ lyderį Jurgį dar nuo tada, kai jis lietuviškai kalbėjo su ryškiu akcentu. Ir gaila, kad nepateko į finalą. Nes kiek mačiau pasirodžiusiųjų, tai nesuprantu, kaip tokius į sceną galima leisti.

But who cares? I don’t! (c)

Kelios citatos iš „Facebook“ „draugų“ (kalba netaisyta):

Europa vis dar nesupranta Eastern European Funk’o. Kaži, a duos dievulis dar tokių akimirkų ir tokių žmonių kaip LT UNITED )

Kas būdamas užusieny nebalsavot už Lietuvą? Kurį dabar iš draugų sąrašo išbraukti?

šian perskaičiau liūdnai pranašišką, bet puikią žinutę anglų spaudoj: “Inculto pasirodymas originalus ir šmaikštus, tačiau intelektualai, kurie vieninteliai suvoks jų ironiją, Eurovizijoje nebalsuoja”. Šaunuoliai vyrai!

eilini karta Litovsai parode kad nieko nesugeba tarptautinej arenoj , buvo ir prastesniu performancu , bet Litovsai negeriau ir jeigu kas pasakys kad tai tipo original – tai tegu pasiziuri ‘’striptizo erelius” . Cia as apie EUROVISION ;]

Reikia budėt prie Oslo arenos ir nieko neišleist, kol teismas InCulto neleis dalyvaut finale

Gaidynas ble ta Eurovizija! Kur Slovėnija? Kur Švedija? Kur Lietuva?

Nacionalinė tragedija

Oslo vedantysis su LT kelnaitemis!!! Result.

Tuo metu, kai Inculto rodė savo esminį “triuką”, kameros rodė salę… O kai vėl grįžo prie Inculto, blizgančius triusikėlius uždengė grafika su numeriu… Nu, kas ten prie pulto dirbo? Kąąąąą???

Rimčiausia ekspertė mano dukra. Pamatė kaip InCulto nusimauna kelnes, sakė nu jau ne, tokių koncertų nežiūrėsiu ir pasipiktinus atėjo pas mane miegot į kitą kambarį. O jūs čia parinkitės

Na ir taip toliau. Ūžaus interneto komentarai gražiai ir negražiai apie renginį. O mes turime rimtesnių reikalų.

Atsiimu savo abejones, kartą išsakytas neva „Ambersail“ ne tokia greita jachta dabartinėse varžybose. Nors ir ne nauja, bet greita.

Tarptautinėje regatoje „Pantaenius Rund Skagen“ iš Helgolando į Kylį, „Ambersail“ fiziškai finišavo trečia, o savo grupėje – antra.

Pirmoji grupėje finišavo kita Volvo 60 klasės jachta „Illbruck“ — 2001-2002 metų „Volvo Ocean Race“ regatos nugalėtoja.

Dabartinė „Ambersail“ buvo „Assa Baloy“, taip pat tų metų VOR regatos dalyvių, jachta. Švedai pasistatė dvi jachtas lenktynėms, dėl svorio (vos keliasdešimties kilogramų) regatoje dalyvavo kiek lengvesnė „Ambersail“ „sesė“.

„Ambersail“ po starto vos keliomis jūrmylėmis atsilikinėjo nuo „Illbruck“. Kas žino, kaip ten būtų buvę, jei lietuviai būtų turėję tą ričerį, kuris suplyšo „Tūkstantmečio odisėjos“ metu Pietų vandenyne.

Kita „Baltic IRC“ serijos regata, kurioje dalyvaus „Ambersail“, bus liepos mėnesį netoliese, Gotlando saloje, vyksiančio „Eurocard Round Gotland Race“ lenktynės.

Pradedu tikėti Linkaus žodžiais, kad su gera įgula, „Ambersail“ ir VO70 jachtoms būtų rimta varžovė.

Nemėgstu mėgdžioti temų, bet šįkart atsitiktinumo dėka gali taip pasirodyti.

„Vėjo pamušalai“ paskelbė apie Klaipėdos (Smiltynės) jachtklubo rekonstrukcijos planus (vizualizacijas), kurie atrodo keistokai. „Vėjo pamušalai“ kviečia atvykti į projekto svarstymą ir pareikšti savo nuomonę.

Komentaruose išsakiau nuomone, kad architektai veikiausiai niekada jachtos nešvartavo, jei planuoja jachtklubo baseine pirsus joms. Taip prišvartuoti tik nedideli švertbotai tilptų. Nebent pietinį baseiną ketinama plėsti iki uosto farvaterio.

O pastatai eklektiški – lyg kaimo trobą užkėlė ant vieno-dviejų aukštų stačiakampio pastato.

Toks pastatas primena kadais Preiloje stovėjusią geležinę daržovių parduotuvę ir taros supirktuvę. O pačios „trobos“ panašios į „Sabonio botelius“ Preiloje. Botelių likimas liūdnas – teismo sprendimu jie turės būti nugriauti.

Atsitiktinai savo kompiuteryje radau tekstinį failą, kuriame rašoma apie numatoma Klaipėdos jachtklubo rekonstrukciją. Failo properties rodo, kad jis kurtas 2006 metų pradžioje.

Autoriaus nėra. Ir nepamenu, iš kur jis. Spėju, kad išsisaugojau sau kokį nors oficialų agentūrų pranešimą arba straipsnį iš kokio leidinio. Štai kas jame rašyta:

Jachtklubas – privačiose rankose

Ilgai merdėjęs Klaipėdos jachtklubas Smiltynėje parduotas privačiai bendrovei. Už neskelbiamą kainą iš sporto draugijos „Žalgiris“ jį įsigijo investicijų bendrovės „Invalda“ įmonių grupei priklausanti bendrovė „DOMMO Nerija“.

Naujieji savininkai tikina, kad sieks plėtoti šalies vandens turizmo infrastruktūrą ir jachtklubo paskirties nekeis.

„Žalgirio“ viceprezidentas Algis Vasiliauskas sakė, kad jachtklubas buvo parduotas įvertinus naujųjų savininkų tikslus ir įsitikinus, kad veikla nebus keičiama.

„Esame ne pelno siekianti organizacija ir mums buvo sunku išlaikyti visą pastatų kompleksą, o jį jau būtinai reikėjo rekonstruoti ir modernizuoti“, — teigė A.Vasiliauskas.

„DOMMO Nerija“ planuoja plėtoti visą mažų laivų uostą bei jo paslaugas, rekonstruoti jachtklubui priklausantį ir kol kas tik vasarą veikiantį viešbutį, sutvarkyti jachtų remonto dirbtuves, elingus.

„DOMMO Nerija“ atstovas Vladas Šeporaitis sakė, kad kalbėti apie konkrečias investicijas dar ankstoka, tačiau jos sieks dešimtis milijonų litų.

„Sunku numatyti investicijas, nes pirmiausia reikia atlikti krantinių tyrimus – nustatyti, kiek jų yra po vandeniu bei atlikti jų rekonstrukciją. Tačiau investuojama būtų kelios dešimtys milijonų litų“, – sakė V.Šeporaitis.

Pasak jo, naujieji savininkai neketina stabdyti ar keisti jachtklubo veiklos.

„Netgi rekonstrukcijos metu jachtklubas veiks nepertraukiamai. Tarsimės su Klaipėdos savivaldybe, Klaipėdos jūrų uostu ir kitomis institucijomis ieškodami geriausio sprendimo jachtklubo rekonstravimui pagal šiuolaikinius technologinius reikalavimus“, — teigė V.Šeporaitis.

Kad Smiltynės jachtklubui verkiant reikia rekonstrukcijos — faktas. Ir vizualizacijos neretai gerokai skiriasi nuo ralybės. Gal nėra (nebus) taip baisu, kaip dabar atrodo.

Neradau (o gal ir neturėjau?) vizualizacijos, kaip jachktlubą rekonstruoti ketinta prieš kelis metus. Pamenu tik tą vaizdą, kurį Nidoje per vieną kapitonatą rodė. Jei atmintis neapgauna, tikrai geresnis vaizdas, nei dabar pateiktas.

Papildyta.

• arus.lt vizualizacija.

Užbaigiant temą ir nesiplečiant – komentaruose pas „Vėjo pamušalus“ daugiau informacijos.

O čia parodyta kita jachtklubo vizualizacija. Regis, ją esu ir matęs andai. Kaip akies mirksniu ir klausia, kodėl laimėjęs projektas šiuo metu sustabdytas ir keičiamas?

Šis variantas geresnis, pamatyti galima bendrovės „Arso“ projekto puslapyje.

Ir  jie mažoms (nes didelės netilps) jachtoms pirsus numatę.

O gal tikrai Smiltynėje bus įkurta poilsio zona laivų (kartu ir pastatų) savininkams, o naujas jachtklubas bus pastatytas netoli Kiaulės nugaros?

Bet projektas kalba ką kitą.

Kai jau visos jachtos nuleistos į vandenį arba kai kai kurios dar nesiruošia būti nuleistos, jachtklubo kraną galima panaudoti ir automobilių remontui. Vis be darbo nebus.

Nuotrauką radau kažkur internetuose, autorystės nepamenu. Te nepyksta autorius.

Kol kas be teksto. Ne tai dabar galvoje. Bet [neplanuota] II vieta „Gero vėjo“ regatoje – gerai.

„Kas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats.“

Visai netikėtai buvau pakviestas į Kūno kultūros ir sporto departamentą, kur įvyko fotografijų albumo „Sportuojanti Lietuva. 2009“ pristatymas.

Netikėtai, nes maniau, kad šis projektas jau numirė. Buvo „Ant bangos“ skelbimas, kviečiantis dalyvauti sporto nuotraukų konkurse, bet šių metų pradžioje departamentas tapo valstybine įstaiga be atstovo spaudai – iš darbo išėjo (ar buvo išlydėta) šio konkurso iniciatorė Lina Daugėlaitė.

Pagarba nomenklatūrininkams, kurie, nors ir vėluodami, projektą užbaigė – konkursas įvyko, albumas išleistas.

Į albumo pristatymą mane kvietė jachtos „Virda“ škiperis Robertas. Konkurso reikalavimus atitiko ir komisijos barjerą įveikė jo dukros Renatos nuotrauka. Siuntė jie kelias fotografijas, tiksliai nežinojo, kuri atrinkta, bet man pašnibždėjo, kad tarp laureatų gali būti ir nuotrauka su mano plike.

Tai ir įvyko – Renatos nuotrauka (ta pati, kuri ir viršuje) pateko tarp atrinktų kategorijoje „Sportas visiems“.

Nuotrauka iš pirmosios „Pilypo taurės“ regatos, kuomet su „Scorpio“ laimėjome III vietą.

Toje pat kategorijoje yra dar viena su buriavimu susijusi fotografija – profesionalaus fotografo, kolegos ir bičiulio iš Šiaulių Rolando Parafinavičiaus juodai balta ledrogių varžybų ant Rėkyvos ežero iliustracija.

Dar viena, artima buriavimui, yra „Baltijos fotografijos lygos“ profesionalaus fotografo Šarūno Mažeikos nuotrauka iš jėgos aitvarų kroso varžybų Trakuose ant Galvės ežero ledo.

Vandens albume yra ir daugiau. Palyginus su pirmuoju albumu, atspindėjusiu šalies sporto įvykius 2008 metais, buriavimo ar artimų jam sporto šakų nuotraukų gerokai daugiau (tąkart buvo tikv iena) ir tai džiugina.

Konkuruoti populiarumu su krepšiniu vargu ar kada bus įmanoma, bet ir neverta.

Konkurse galėjo dalyvauti tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Šių laimėjimai atskirose kategorijose gerokai supykdė kai kuriuos profesionalus.

Nežinia, ar toks konkursas įvyks šiemet. Būtų gaila, jei nevyktų.

O čia profesionalaus fotografo ir bičiulio Dainiaus Labučio nuotraukoje – konkurso laureatai įvykio vietoje:

Atsakymas į klausimą „o kaip save pamatyti (parodyti) kai plauki vienas?”.

Ne naujiena, bet kaskart pamačius, įdomu stebėti. Iš naujo pastebėjau, kad vienutininkas, net ir ramiu oru, prisisegęs.

Jėgos aitvarų, burlenčių entuziastai ir Lietuvoje jau naudoja šį nesudetingą techninį sprendimą filmuoti vaizdus. Apskritai, minikameros vis populiarėja (yra ir į akinius montuojamų).

Belieka palaukti, kol kainuos tiek, kiek kompiuterinės, taip vadinamos „webkameros“.

Rugpjūčio pabaigoje Olandijoje vyks burlaivių šventė „Sail Amsterdam 2010“ , kuri rengiama tik kas 5 metai. Į šventę suplaukia didelis laivynas iš viso pasaulio, o renginio žiūrovai skaičiuojami milijonais.

Yra du variantai, sudalyvauti „afigiename jachtų tūse“:

1 variantas

Prisijungiame prie „Baltic sail 2010“ festivalio Klaipėdoje 07.29-08.02 dienomis, kartu su jais plaukiame į Rostoką, kur dalyvaujame Rostoko burlaivių šventėje 08.05-08.08 dienomis. Tada keliaujame į Amsterdamą (pagal turimą laiką galime užsukti į Kopenhagą, o pakeliui į Bornholmo salą), kirtę Kylio kanalą užsukame į Helgolando salą ir Amsterdamas 08.19-08.23 dienomis. Po visko plaukiame namo, kuriuos pasiekiame apie 08.29-08.30.

Kelionės trukmė apie 30 dienų.

2 variantas

08.12 iškeliaujame į Amsterdamą. Kirtę Kylio kanalą, užsukame į Helgolando salą ir Amsterdamas 08.19-08.23 dienomis, po visko plaukiame namo ir namie apie 08.29-08.30 (pagal turimą laiką sustojame Bornholmo saloje).

Kelionės trukmė apie 18 dienų.

Abiem atvejais kartu bus keletas jachtų iš Lietuvos prie kompanijos. Atgal kartu plauks visos Lietuviškos jachtos viename būryje.

Jachtoje yra 7 vietos. Teirautis mob. tel. nr.: +370 640 36182

Gegužės 22-23 dienomis Klaipėdoje rengiama nauja uostamiesčiui ir Lietuvai šventė – laivų paradas, kuri šiemet sutaps ir su tradicine „Gero vėjo“ regata, kuri yra ir Lietuvos klubinių regatų taurės etapas.

Regatos rengėjų teigimu, tai bus įdomi programa tiek buriuotojams, tiek jų palaikymo komandoms.

„Gero vėjo“ regatos programa

Gegužės 22 d. (šeštadienis)

• 08:00 – 08:45 val. Dalyvaujančių regatoje jachtų kontrolinis apmatavimas, būklės patikrinimas, dalyvių dokumentų patikrinimas.
• 09:00 val. Teisėjų kolegijos ir jachtų vadų pasitarimas.
• 10:00 val. Regatos startas.

Sportinė grupė – ORC CLUB matavimai:

Klaipėdos kruizinių laivų terminalas – priėmimo boja – ženklas ties Palangą, ( koordinatės bus praneštos varžybų dieną per kapitonų pasitarimą ) – priėmimo boja – ženklas ties Palangą – priėmimo boja – Klaipėdos kruizinių laivų terminalas.

Laisvoji grupė – be matavimų:

Klaipėdos kruizinių laivų terminalas – priėmimo boja – ženklas ties Palangą, ( koordinatės bus praneštos varžybų dieną per kapitonų pasitarimą ) – priėmimo boja – Klaipėdos kruizinių laivų terminalas.

Po finišo, visas regatoje dalyvaujančius jachtas ir jų įgulas kviečiame dalyvauti laivų parade kuris vyks Danės upėje ir Kuršių mariose.

• 22.00 – 23.00 val. paradas – laivai plaukia į Marias.
• 23.00 – 24.00 val. šventinis koncertas kelte „Neringa“ (švartavimosi vietoje), fejerverkas; naktis laivuose, diskotekos ant vandens.

Gegužės 23 d. (sekmadienis)

• 11:00 val. Regatos nugalėtojų apdovanojimas.

Regatos nuostatai, instrukcija, registravimasis ir papildoma informacija – regatos interneto tinklapyje.

„Klaipėdos laivų paradas – 2010“

2009 metais Klaipėdoje vykusių tarptautinių švenčių „Europeade“ ir „The Tall Ships Races“ rengėjų grupė šiemet uostamiestyje kviečia kurti naujas jūrines tradicijas.

Renginio tikslas – sukurti naują – europietišką – jūrinio miesto įvaizdį atitinkančią šventę, duodančią startą vasaros laivybos sezonui, tuo pat metu suteikiančią galimybes netradicinėmis priemonėmis plačiajai visuomenei pristatyti jūrų verslą bei jame dirbančias įmones.

Renginio forma – naktinis muzikinis laivų paradas Danės upėje ir Kuršių mariose. Jo dalyviai – uosto kompanijų, kitų miesto įmonių ir privačių asmenų laivai, jachtos, pramoginiai kateriai, mažieji laiveliai ir pan.

Parade dalyvaujantiems laivams bus įsteigtos nominacijos, skirtingose laivų kategorijose pasižymėjusiems laivams.

Panašios laivų šventės jau daug metų vyksta įvairių šalių pajūrio miestuose ir turi didžiulį pasisekimą. Sutelkus miesto jūrinės visuomenės ir renginių organizatorių pajėgas Lietuvos uostamiestyje galime sukurti naują, patrauklią tradiciją, artinančią bendruomenę prie jūros.

Preliminari programa

Gegužės 22 d. (šeštadienis)

• 09.00 – 16.00 val. „Meridiano“ palydos.
• 10.00 val. Regatos „Gero Vėjo“ startas nuo Klaipėdos kruizinių laivų terminalo krantinės.
• 16.00 – 21.30 val. Laivų švartavimasis Danės ir Pilies uosto krantinėse (laivų lankymas, muzika, vaišės).
• 21.30 – 22.00 val. „Laivų mūšis“ mariose prie Danės žiočių (2 senoviniai mediniai laivai, uniformuoti kariai, amunicija, patrankos), koncertai deniuose, laivų lankymas.
• 22.00 – 23.00 Paradas – laivai plaukia į Marias.
• 23.00 – 24.00 Šventinis koncertas kelte „Neringa“ (švartavimosi vietoje), fejerverkas;
  naktis laivuose, diskotekos ant vandens.

Kaip rusų jachta „Synergy“  dalį įgulos pametė:

• Christophe Launay nuotrauka.

„Aš nesu herojė. Aš tik paprasta mergina, kuri tikėjo savo svajone“. Jesicca Watson

Po septynių mėnesių vienatvės vandenynuose, šešiolikmetė australė Jesicca Watson šeštadienį (gegužės 15 dieną) grįžo į Sidnėjų viena apiplaukusi Žemės rutulį 34 pėdų (apie 10 metrų) ilgio rožine jachta „Ella’s Pink Lady“.

Buvo kritikų, maniusių, kad mergina neatlaikys kelionės, bet ji sėkmingai įveikė 23 tūkstančius jūrmylių, kurias plaukdama patyrė ir štilius, ir uraganinius vėjus, ir dideles bangas.

„Neturėjau kito pasirinkimo, negalėjau palūžti“, — po kelionės teigė australė.

Finišavo ji likus trims dienoms iki savo 17-ojo gimtadienio. Paauglė skubėjo baigti kelionę, kol jai dar tik šešiolika ir apgalvotai laikėsi atsargios taktikos paskutiniame kelionės etape.

Sidnėjaus įlankoje merginą pasitiko dešimtys valčių ir jachtų, sveikindamos paauglę sėkmingai grįžus namo. Jesiccos gerbėjai kruopščiai laikėsi atstumo iki jos jachtos, kad nebūtų pažeista taisyklė „jokios pagalbos iš išorės“ — iki pat finišo, niekas negalėjo prisiliesti prie „Ella’s Pink Lady“.

Šeima, draugai ir Australijos ministras pirmininkas Kevinas Ruddas susirinko pasveikinti australės. Daugelis žiūrovų vilkėjo rožinės, kaip ir jachtos, spalvos drabužius. Buriuotojos sutikimas buvo tiesiogiai transliuojamas televizijos eteriu.

„Ji sugrąžino Australiją į pasaulio žemėlapį“, — savo tautietės žygiu džiaugėsi australai, susirinkę pagerbti merginos prie žymiosios Sidnėjaus operos.

Toks dėmesys po ilgos vienatvės, kaip pati prisipažino, pribloškė šešiolikmetę.

Vos grįžusi į krantą po 210 dienų kelionės, mergina teigia norinti išmokti vairuoti automobilį, valgyti šviežius vaisius ir salotas, išsimiegoti ir vaikščioti paplūdimiu.

Per jauna?

• Christophe Launay nuotrauka.

Kaip jau rašė „Ant bangos“, į savo kelionę aplink pasaulį Jesicca išplaukė praėjusių metų spalį. Pirmasis etapas iki starto Sidnėjuje buvo nesėkmingas – kol mergina miegojo, jos jachta susidūrė su prekybiniu laivu.

Iškart pasipylė kritika, kad australė neturi patirties, yra per jauna. Pasigirdo kalbų, jog merginą į vandenynus stumia tironiška jos motina (buvo atvirai jos tėvus idiotais išvadinusių).

Tačiau tėvai tai neigė, tikindami, kad kelionei dukra pasiruošusi, buriuoja nuo 8 metų. Laikas parodė, kad vėliau rimtų incidentų vandenynuose Jesicca nepatyrė.

„Ella’s Pink Lady“ kelias driekėsi nuo Sidnėjaus rytiniame Australijos krante per Ramųjį vandenyną į viršų iki pusiaujo, jį kirtus žemyn pro Horno ragą į Atlanto vandenyną, iš kur aplink Gerosios Vilties kyšulį Afrikoje į Indijos vandenyną ir pro pietinę Australiją iki starto linijos.

Jesicca yra jauniausias žmogus, vienas pats be sustojimo ir pašalinės pagalbos jachta apiplaukęs Žemės rutulį. Tačiau tai nebus pripažinta rekordu. Pagal vienus pranešimus, dėl jaunumo – mergina yra nepilnametė.

Teigiama, kad rekordas priklauso australui Jesse’as Martinui, kuris 1999 metais jachta „Lionheart-Mistral“ savo kelionę be sustojimo ir pašalinės pagalbos baigė sulaukęs 18 metų. Beje, jis palaikė nuolatinį kontaktą su Jesicca ir pasitiko ją finišavus.

Praėjusiais metais britas Mike’as Perhamas, būdamas 17 metų, apiplaukė Žemės rutulį vienas jachta „Totallymoney.com“. Tačiau dėl įrangos gedimo jis buvo priverstas ir sustoti, ir pašalinės pagalbos prašytis.

Nors Mike, kaip tikras džentelmenas, savo rekordą atidavė Jesiccai.

Pačiai Jesiccai ginčai dėl to, tapo ji rekordininke ar ne, didelio įspūdžio nepaliko.

Per mažai jūrmylių?

Bet ne tik jaunas amžius trukdo Jesiccą paskelbti jauniausia vienutininke. Pagal World Sailing Speed Record Council (WSSRC) priimtas taisykles, skaičiuojant ortodrominį atstumą nuo išplaukimo iki grįžimo taško, turi susidaryti 21 600 jūrmylių.

Nepriklausomų ekspertų nuomone, Jesicca taip matuojant nuplaukė 19 000 jūrmylių (jei tiksliau – 18 265). Tiesa, jos laivo žurnale įrašyta gerokai daugiau jūrmylių, bet juk ir plaukė ji ne tiesiai.

Norint pasiekti rekordą, kirtus pusiaują jai reikėjo plaukti dar aukščiau į šiaurę ir tik po to leistis. Arba dar kartą kirsti pusiaują Atlanto vandenyne: apiplaukus Horno ragą kilti į viršų, o po to leistis.

Oficialiai Jesicca ir jos tėvai nekomentuoja WSSRC sprendimo nepripažinti rekordo, nors to siekta akivaizdžiai. Ir savo interneto tinklapyje rašo, kad sumušė Jesse’o Martino rekordą.

Australės vadybininkas Andrew Fraseris pabrėžia: „Jesicca yra jauniausiai mergina, viena apiplaukusi pasaulį be kitų pagalbos. Tegu žmonės patys priima savo sprendimus“.

Guinnesso rekordų knyga, fiksuodama vienutininkų rekordus, naudojasi tais pačiais principais, kaip ir WSSRC, todėl Jesiccos rekordas ir čia gali būti nepripažintas.

Titaniškas darbas

Kad ir kiek „protingi dėdės“ skaičiuotų yra rekordas, ar jo nėra, šešiolikametė atliko titanišką žygį: plaukti vienam reikia antžmogiškos drausmės, sugebėjimo ilgai būti be miego, didelės fizinės ištvermės ir visą laiką išlaikyti šviežią galvą planuojant maršrutą.

Tiesa, šiuolaikinė technika įgalina tai daryti lengviau, nei tai pavyko pirmajam vienutininkui, plaukusiam be sustojimo, Robinui Knox-Johnstonui.

Jis neturėjo galimybės palydoviniu internetu atsisiųsti instrukcijos, kaip suremontuoti vieną ar kitą išėjusį iš rikiuotės prietaisą, negalėjo kompiuterio ekrane sekti orų prognozių, ar palydoviniu ryšiu paskambinti artimiesiems ir pasiguosti, kaip nelengva (ar pasidžiaugti pasiekimais).

Senosios buriavimo mokyklos atstovai mano, kad šiuolaikinių technologijų pergrūstos jachtos iškreipia vienutininkų buriavimo aplink pasaulį sudėtingumą, keičia pobūdį. Tai, ką prieš kelis dešimtmečius galėjo atlikti patyrę jūrų vilkai, dabar gali padaryti ir paaugliai.

Nors tai ir nelengva. Paskutinysis etapas merginai buvo ypač sunkus — ji patyrė tris stiprias audras, 12 metrų aukščio bangas. Jai pačiai teko remontuoti kai kuriuos jachtos įrengimus, šalinti techninius gedimus.

Paskutinės kelionės jūrmylės merginai pridėjo nemažai mėlynių ant kūno ir nuolatinį raumenų skausmą.

Plaukimas aplink pasaulį – verlsas

• Christophe Launay nuotrauka.

Rekordas-nerekordas, bet į Jesiccos plaukimą galima pažiūrėti ir kaip į verslą, kaip į gerą investiciją jos būsimai karjerai – tokio lygio „piaro“, kad ir koks sunkus ar brangus jis buvo, galima pavydėti.

O kad tai verslas, liudija ir faktas: Jesiccos mama dukros istoriją jau pardavę žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho kompanijai „News Limited“ už 700 000 Australijos dolerių.

Mergina, sėkmingai užbaigusi kelionę, gali tapti turtingiausia paaugle pasaulyje. Šis plaukimas jai atneš ne tik šlovę, bet ir neblogus dividendus. Į Jessicos Watson sąskaitą gali subyrėti milijonai dolerių.

Gausybė firmų, pradedant kosmetikos ir baigiant automobilių, yra pasiruošusios su mergina sudaryti milijoninius reklaminius kontraktus. Visos kelionės metu Jessica rašė biografinę knygą, kurią žadama išleisti jau birželio pabaigoje. Apie ją bus sukurtas ir dokumentinis filmas.

Tik yra abejojančių, ar toji knyga bus tiek įdomi, kiek, tarkime, yra Robino Knox-Johnstono plaukimo autobiografija.

Parengta pagal:

• Fox 8 News
• CNN
• The Age (ir dar)
• SailingBoy
• Sailing World
• Times Live
• Chalenge and Adventure
• Yacht Pals
• BBC
• Sailboats and Sailing the World
• Xteam
• Ekstremalas

Gerokai pavėlavęs atidariau dviračių sezoną. Leidau sau vieną savaitgalio dieną atsipūsti nuo įprastų darbų ir rūpesčių prie kompiuterio ir dviračiu numyniau pas sesę žemės ūkio darbų.

Pastarųjų, švelniai tariant, nemyliu. Nors kastuvu mojuoti moku ir pagal paskirtį. Lyg ir nesame trečia karta nuo žagrės – senelis ir močiutė jau buvo inteligentijos atstovai, kaimo neturime. Bet dvynė savo kieme augina vieną kita daržovę ar vaisių, kurie visgi turi magišką „savo paties išauginto“ skonį.

Juk ir seras Francis Chichesteris, plaukdamas vienas aplink pasaulį savo ketče „Gipsy Moth IV“ augino prieskoninius.

Bet grįžkime prie dviračio. Delsiau pradėti sezoną vis ketindamas nuvežti meistrams paruošti vasarai. Bet kurių galų? Juk galiu ir pats! Patvarkęs kiek streikuojančius stabdžius, nusileidau liftu (ir kodėl kaimynų žvilgsniai tokie pikti?) į apačią ir pirmyn.

Pirmi keli šimtai metrų į kalną priminė, jog reikėtų atsisakyti dar vieno žalingo įpročio. Kada nors.

Apie dviračių takus nekalbėsiu – jų yra, bet tiek, kad beveik nėra. O ir tie, kurie yra, vargani. Ir kvailai atrodo, kai dviračių taką kertantys įvažiavimai į kiemus įrėminti tokio aukščio borteliais, kad čia jau ne važiavimas dviračiu, o krosas gaunasi.

Tolerantiškas aš ir tiems, kas automobilius ant dviračių tako pasistato. Juk kiemuose ne tiek daug vietos, o dviračiu tokį žioplį (chuliganą?) apvažiuoti nesunku.

Važiuoti gatvės kelkraščiu, deja, ne išeitis. Apie prastą (švelniai tariant) vairuotojų požiūrį į dviratininkus pasakoti, manau, nereikia. Žinoma, ne vien pižoniškumas vairuoti (neretai – lizingu pirktą) SUV tokį požiūrį formuoja. Kartais kalti ir patys dviratininkai.

Itin drausmingu ir manęs nepavadinsi – jei kelio privengiu (jei vairuotojai keikia duobėtus kelius, tegu pavažiuoja kelkraščiu – nustos keikti, be to, ten ir nutekamosios kanalizacijos duobės), važiuoju šaligatviais, o dviračiu jais važiuoti nevalia. Bet kur dingti?

Tiek tų bėdų. „Varyti vėliku“ smagu. Ir dailioms mergiotėms gali šypsotis. Tik pastebėjau – kuo mergiotė labiau panaši į „fyfą“, tuo jos reakcija į šypseną piktesnė. Kas jas nuskriaudė?

Pirmosios dviračio dienos rezultatai:

• Pirmyn: 11,5 km per 50 min. 15 sek.
• Atgal: 9,93 km per 37 min. 28 sek.

Niekur neskubėjau, sustodavau, kai aplinką fiksavau (sykį į parduotuvę užėjau, į didelį kalną dviratį „variausi“), tad rekordų nebus. Atgal važiuodamas jau kelią žinojau (užsimiršo per žiemą), važiuojamąją dalimi važiavau, gal todėl ir kilometrų mažiau nuvažiuota.

Kelionės į priekį maršrutas: (arba galima žiūrėti „Every Trail“ puslapyje).

Raumenys, atrodo, labai neskauda. Sėdimoji, regis, taip pat. Gera mankšta buvo. Ir kepsniukai (matyti nuotraukoje) po visų „žemės ūkio“ (tiek ten tos žemės) darbų.

• AP Photo/Gerald Herbert/Boston.com nuotrauka.

Tradicinės Meksikos įlankoje rengiamos regatos „Regata Regata al Sol XXVI“ distancija šiemet gali keistis.

Įprastai iš Pensakolos miesto JAV (Pensacola, Floridos valstija) į Isla Mujeres („Moterų“) salą Meksikoje, jachtos generaliniu kursu šiaušia tiesiai žemyn skersai įlankos.

Žinoma, priklausomai nuo vėjų, jachtos venduoja ar halsuoja, vienu kursu neplaukia. Tik šiemet generalinis kursas gali iš tiesės virsti lanku aplenkiant naftos dėmę po „Deepwater Horizon“ naftos platformos avarijos (po sprogimo kilo gaisras, vėliau platforma nuskendo, iš gręžinio liejasi nafta).

Jachtų kursą galima stebėti internetu , o Boston.com nuotraukos dalele atspindi, kokio masto katastrofa įvyko Meksikos įlankoje.

Kipras užrodė. Kaip supratau, jam po „Pilypo taurės“ regatos lengvino pirmadienį.

Muzika „paprasta kaip 3 kapeikos“, tekstas taip pat. Tik turi vieną mielą ypatybę – tekstas žemaitiškas. Žemaitišku paprastų žmonių slengu.

Man patiko frazė „…per kraną kramę“. Primena vaikystę, kai mokiausi Klaipėdoje. Kaune ir Vilniuje „gatvės džentelmenų“ pasiūlymai skamba kitaip.

„Kirkės“ įgula, pasirodo, praėjusį savaitgalį buriuodami Kuršių mariose gvildeno slengo reikšmes.

Neturintiems „Facebook“ paskyros (sąskaitos) cituoju:

„… Ateina gerulis fyfinas su gilia iškirpte, pro kurią matosi vaksuota krūtinė, ir labai pakelia nuotaiką. Valius pasiūlo jam į dūdą. (Sekmadienį plaukiant Minija laive kyla konceptuali diskusija tarp alytiškių ir Vesiolo, kas yra dūda: priekis ar galas).“

„Per kraną kramę…“, „į dūdą“… Ne, nesiūlau kumščiais mojuoti. Apie slengą kelios mintys. Ir apie muziką. Gal kas žino kas per grupė ir kur rasti daugiau jų įrašų?

Jachtos „Scorpio“ škiperio ir įgulos vardu sakau ačiū „Pilypo taurės“ regatos rengėjams. Buvo geros varžybos.

Taip pat ačiū jachtos „Litas“ škiperiui, priėmusiam mano draugą Aidą ant jachtos borto.

Ir ačiū Aidui, kuris buvo „Ant bangos“ fotografas.

Štai visos nuotraukos.