Jachta nufotografuota Juodkrantėje. Matyta ant kranto Smiltynėje. Sako, savos gamybos. Įdomiai navigacinės šviesos įrengtos. Bet nuotrauka ne apie tai. Tiesiog.

Suvulgarinau iki primityvumo. Ne viskas taip paprasta, kaip aprašiau. Nebūna taip, kad jachtos škiperis pakalba su burlaivio kapitonu ir burlaivis atplaukia į jachtos uostą. Taip, jie kalbasi, kvietimas nuskamba, bet vien to neužtenka.

Vieno didžiausio pasaulyje barko „Kruzenshtern“ vizitas Klaipėdoje rugsėjo 5-6 dienomis įvyko nuveikus daug paprastam žmogui nematomo darbo.

Žodinį kvietimą iš uostamiesčio mero (sako, kadais su „Rėja“ buriavęs) burlaivio kapitonas gavo praėjusiais metais vienoje konferencijoje Stambule. Po to savivaldybė siuntė oficialų kvietimą barko savininkui – Baltijos žuvininkystės valstybinei akademijai.

Ir jau kai buvo aišku, kad burlaivis atplauks, prasidėjo daug techninio darbo – savivaldybė siuntė raštus uosto direkcijai su prašymu atleisti burlaivį nuo rinkliavų (jų uoste yra bent kelios atplaukusiam laivui).

Toliau sekė prašymas „Klasko“ kompanijai suteikti nemokamai vilkikų paslaugas, prašymas KLR neimti mokesčio už krantinę ir švartuotojus.

Teigiami atsakymai – ir miesto valdžia beveik ištesėjusi pažadą, kad burlaivio stovėjimas uoste burlaiviui bus nemokamas.

Tokia praktika visuose uostuose, kurie gerbia senuosius burlaivius ir supranta, kad daugiau naudos nemokamai prisivilioti tokius laivus, nei imti iš jų mokestį.

Norėdamas įplaukti į Klaipėdos uostą ilgesnis nei 20 24 metrų ilgio laivas privalo kviesti locmaną ir plaukti su juo (viena išimtis – Klaipėdos universiteto burlaivis „Brabander“). O už locmaną reikia mokėti ir, pasaulinė praktika, tai daro laivo agentas. Negali nei uostui, nei tiesiai locmanui mokėti.

Laivų agentų daug, savivaldybė skelbia viešą konkursą, renka laimėtoją, moka jam pinigus, šis – locmanui, ir pastarasis atlydi bei išlydi burlaivį.

Viskas, dabar jau tikrai nemokamai burlaivis Klaipėdoje švartavosi.

Tokia tvarka bendrais bruožais. Gal kur ne esminę detalę praleidau (ar esminę – pataisykit, žinovai) ar ne viskas preciziškai tikslu, bet principas toks.

Karstytis į alpinistinę sienelę kai supasi bangos – štai kur ekstremalu!

Dažnas (kaip pasirodo) uostamiesčio svečias – kruizinis laineris „Empress“— turi keleiviams sugalvojęs įdomią atrakciją.

Smalsu: prie kokio bangavimo ir vėjo stiprumo laipioti sienele nebeleidžiama?

Visą sąmoningą gyvenimą buvau įsitikinęs, kad vaikystėje Klaipėdos kanale (taip vietiniai vadina uosto farvaterį) esu matęs burlaivį „Kruzenshtern“. Brolis ir Osvaldas (b.j. „Lietuva“ kapitonas) mane beveik įtiko, kad anuomet tai galėjo būti tik kitas panašaus dydžio burlaivis, greičiausiai „Mir“.

Jų argumentų man gal ir nepakaktų (mano atmintyje toks vaizdas kaip nuotraukoje, tik iš Kuršių nerijos, Smiltynės jachtklubo, pusės), bet keturstiebio barko „Kruzenshtern“ (Барк «Крузенштерн») kapitonas Michailas Novikovas patvirtino, kad paskutinį kartą laivas Klaipėdoje lankėsi gal prieš 35 metus. Išvaizdos jaunas, pražilusiais smilkiniais vyras tuo metu gal ir nevadovavo laivui, bet tikrai žino jo istoriją.

Ir jei ne šio kapitono gudrybė, „Kruzenshtern“ ir dabar nebūtų į Klaipėdą atplaukęs – burlaivis po ilgų kelionių grįžta namo, į Karaliaučių. Aukščiausia laivo vadovybė krante aiškiai pasakė: „O ko į Klaipėdą?“. Bet kapitonas paaiškino ko ir, svarbiausia, sugalvojo kaip. Dėl visą ko nutylėsiu kapitono gudrybę, kurią išgirdę, kvatojome kapitono svečių kajutėje.

Į ją kaip svečias patekau kartu su abiem Kudzevičiais ir jachtos „Lietuva“ kapitonais – Steponu ir Osvaldu, pastarojo šeima. Nes be tiesioginio kontakto, be Osvaldo ir Michailo pašnekesių ir kvietimų įvairiose „Tall Ship Race’s“ regatose ar tiesiog uostuose, taip pat nebūtų „Kruzenshtern“ atplaukęs į Klaipėdą.

Žinoma, ne vien Osvaldas, dar yra burlaivių patronas Kipras, o ir Klaipėdos meras, pažadėjęs (ir pažadą tesėjęs) „Kruzenshtern“ nemokamą stovėjimą, bei daugelis kitų vienaip ar kitaip su jūrą susijusių žmonių, prisidėjo prie to, kad šis ir tokie laivai atplauktų į Klaipėdą.

Michailas pasakojo, kad atplauktų į Klaipėdą dar ir dar. Ir patogu, ir ne visai tai, kad barko namų uostas yra Karaliaučius (sovietmečiu buvo ir Ryga, ir Talinas), bet sugalvoti priežastį, ko senovinis burlaivis galėtų atplaukti į Klaipėdą galimą, reikia tik tokius projektus įgyvendinti. Šis vizitas įrodo, jog tai įmanoma.

Tą patį sekmadienį Klaipėdoje buvo tikras burlaivių savaitgalis – svečiavosi švedų tristiebis, į savo vietą grįžo „Meridianas“. Tik apie tai – kitą kartą. Kaip ir apie įdomias istorijas iš „Kruzenshtern“ kapitono svečių kajutės ir trečiojo šturmano lūpų.

„Kruzenshtern“ namo išplaukia pirmadienį, 09.05.

• Rick Tomlinson nuotrauka.

Realu. O aš maniau, kad fantastika.

Antra vieta prestižinėje regatoje, nurungiant nemažai profesionalų (į priekį pabėgus tik didesniems ir greitesniems laivams).

Prisipažinsiu, netikėjau, kad „Ambersail“ „Sevenstar Round Britain and Ireland“ regatoje užims II vietą. Nežinau kodėl netikėjau. Veikiau empyriškai, nei protu svarsčiau, kad užims V-VII vietas. Klydau ir šįkart klysti buvo malonu.

Bet ir neatmečiau galimybės, kad lietuviai gali būti tarp prizininkų. Šis jausmas dar labiau sustiprėjo įpusėjus regatai, kai jau ieškojau kur galėčiau pastatyti už III vietą. Ir vis tiek būčiau suklydęs.

Sveikinu įgulą, pakilusią taip aukštai regatoje, kur rekordininkai gerino rekordus.

Ir apie ryškias raudonas bures — teisingai pastebėjo jonelis: štorminį stakselį ir triselį „Ambersail“ kėlė pagal varžybų reglamentą. Neužtenka pasakyti, kad turi štromines bures ar burmaišį parodyti, reiklųs britai liepė ir iškelt.

Tai tik parodo, kiek rimtos lenktynės. Kurioms britų medios dėmesio netrūko, o ir spalvotomis burėmis nepritrauksi. Jie dar ne tokių yra matę.

Beje, gražiai parašyta apie „Amebrsail“ regatos rengėjų puslapyje.

„Ambersail“ įgulą, vadovaujamą kapitono Simono Steponavičiaus, sudarė Ramūnas Bložė, Regimantas Buožius, Arūnas Burkšas, Artūras Dargis, Linas Ivanauskas, Paulius Jeršovas, Klaudio Kliučinskas, Jonas Krivickas, Regimantas Malakas, Gintautas Milevičius, Arvydas Paunksnis, Raimondas Šiugždinis, Kajus Tamkvaitis, Rokas Vaičiūnas ir Dominykas Vizbaras.

Prizininkai iškart po finišo, kai dar oficialiai nebuvo patvirtinta, jog jie laimėjo II vietą:

Kaip galima būti du kartus Lietuvoje vienu metu? Arba Lietuvoje ir tuo metu šalia Lietuvos? Paprasta, jei jachta „Lietuva“ plaukti Lietuvos teritoriniuose vandenyse arba ten plauki kitoje jachtoje greta.

Taip šmaikštavo Valius, jachtos „Litas“ škiperis – ši jachta pirmadienį grįžo į Klaipėdą kartu su jachta „Lietuva“ (nuotr. viršuje). Abi parplaukė iš Amsterdamo, kur vyko tik kas penkerius metus rengiama burlaivių šventė .

Į šventę plaukė ir dar viena lietuviška jachta, dvistiebė „Diana“, bet ji, jei savininko planai nepasikeitė, dabar turėtų plaukti į šiltus kraštus.

Tiesa, „Lietuvai“ „Sail Amsterdam“ buvo paskutinė didelės šio sezono programos stotelė.

Na, o „Lietuvą“ pirmadienio vakarą prie Danės upės krantinės pasitiko artimi komandos draugai, nariai, miesto galva ir keli žiopliai.

Sveikinimai jachtos škiperiui Osvaldui ir visai komandai, šiemet parvežusiai namo penkis apdovanojimus:

• „The Tall Ships Races 2010“ regatos etapas. III vieta savo klasėje.
• „The Tall Ships Races 2010“ regatos etapas. III vieta savo klasėje.
• „The Tall Ships Races 2010“ įgulų sporto varžybos. I vieta krepšinio varžybose.
• „North Sea Tall Ships Races“. I vieta savo klasėje.
• „North Sea Tall Ships Races“. I vieta pagal nuplauktą didžiausią atstumą.

Smagu matyti I vietas, regis anksčiau jų nebuvo, ar aš nepamenu. Ankstesniais metais vis pamenu pranešimus apie plyšusias bures, šiemet tokių neregėjau, o tai taip pat džiugina. Nors spaudoje pasirodo, kaip žinia, ne viskas, oi ne viskas.

Kadangi tą vakarą palikau namie fotoaparato „juostelė CF“ (o atsarginę, lyg tyčia, buvau išsiėmęs iš kuprinės), tai prie molo nesistumdžiau, nuotraukų nedariau. Dėmesio „Lietuvai“ tą vakarą netrūko, tai nuėjau priėmiau „Lito“ (nuotr. apačioje) švartovus. Ir pasiklausiau istorijų, kaip jie Helholando saloje laukdami palankių oru su visa „Lietuvos“ įgula kajutėje pas save šokius rengė.

Nuotrauka iš vieno amerikėno tinklaraščio. Aistringas „Laser“ buriuotojas. Jo įrašas po nuotrauka vadinasi „What Is Wrong With This Picture?“

Aš kampo nepagavau. Komentarose nukrypta apie orų diskusijas. Irgi neįsikirtau. Einu mokyti toliau.

Beje, apie orus. Prognozės praėjusiam savaitgaliui keitėsi kone kas valandą. Kaip ir patys orai. Vėjo netrūko ir buriuoti su „lovely crew“ pagrinde užteko vieno stakselio. Bet kai damos labai prašė, kai sunku atsispirti prašymams, pačios ir grotą kėlė.

Ir dar.

Mūsų savaitgalio prognozės gal ir kaitaliojosi, bet svyravo ties „šeštadienį vėjo bus, ar lis, neaišku“ riba, tuo tarpu, pasakojo britų pora, atplaukusi į Minijos jachtklubą, jie Gotlande gavo tris skirtingas skirtingų šaltinių prognozes.

Pranešama, kad „Ambersail“ prestižinėje regatoje sekasi puikiai. Stebint jų kelią internete, vaizdas tikrai smagus – lyderiai ranka pasiekiami, o flotilės galiorka atsilikusi šimtus jūrmylių.

Jei lažybų bendrovės žinotų, kas yra buriavimas, statyčiau už III „Ambersail“ vietą.

O kas kirstų lažybų, kodėl Manto Kalaušio nuotraukoje „Ambersail“ ryškiomis oranžinėmis burėmis?

• Mark Covell/Oman Sail nuotrauka.

Kol rimtų vyrų komandos per stiprius vėjus ir nemenkas bangas bando įrodyti, kuri greičiausiai plaukia aplink Didžiosios Britanijos ir Airijos salas, škiperis Sidney Gavignet padarė tai vienas pats. Ot, šmikis, prancūzas.

Jis 100 pėdų trimaranu „Oman Air Majan“ salas apiplaukė per 4 dienas, 15 valandų ir 9 minutes ir 47 sekundes. Tuo 39 valandom pagerinęs škiperio vienutininko Thomas Coville rekordą (jachta „Sodebo“), priklausiusį šiam nuo 2006 metų.

Dar įdomiau: 1,787 jūrmylių distanciją vienutininkas Sidney įveikė 1 valanda ir 7 sekundėm greičiau, nei tai 2002 metais padarė visa rekordininkų komanda – 125 pėdų katamarano „Playstation“ ekipa, kuriai vadovavo žymusis Steve’as Fossetas.

Daugiau kaip keturias paras naujasis rekordininkas buriavo tikrai atšiauriomis sąlygomis – nuolat pūtė 40 ir daugiau mazgų greičio vėjas. Vidutinis greitis siekė daugiau kaip 11 mazgų.

Bet gi greiti trimaranai:

Buriuotojai išnaudoja vaikus ir nepilnametes! Čkandalas!

Bet kai pagalvoji… aš ir pats jiems bures nešiočiau. Kai buvau vaikas – už dyką, dabar ir vieno kito euro/svaro/kronos paprašyčiau. Bet mažiau, nei jų etatiniai. Todėl ir nešioja bures vaikai.

Veiksmas vyksta „Audi MedCup“ eilinio etapo metu. Burės – švedų, ne britų „Artemis“ komandos.

P.S. Kas neįžvelgė ironijos žodiuose „išnaudoja“ ir „buožės“?

• Rick Tomlinson nuotrauka.

„Ambersail“ rugpjūčio 23 dieną startavo neabejotinai svarbiausiose savo 2010 metų sezono varžybose – regatoje „Sevenstar Round Britain and Ireland“ .

Dar prieš startą lietuviai buvo garbingai paminėti šalia aštuonių, suprask – marinistinių, nacijų.

Kokios tai rimtos varžybos užsiminta ne kartą, o žvilgterėjus į jų istoriją panašu, kad Royal Ocean Racing Club specialiai rengia šias lenktynes kas keleri metai taip išlaikydami jų prestižą.

Bet grįžkime prie šiųmetinės regatos, kurios dalyviai prieš startą sužinojo apie esminį distancijos pakeitimą: „ Dėl itin atšiaurių oro sąlygų vakarinėje Airijos pakrantėje, kurios numatomos rugpjūčio 26 d., nuspręsta, kad regatos dalyviai apie Didžiąją Britaniją ir Airijos salas plauks prieš laikrodžio rodyklę.“

Nuotraukoje viršuje matyti, kad po starto jachtoms vėjo nestigo. Ir jau pirmą regatos dieną iš distancijos pasitraukė supermaxi klasės jachta „ICAP Leopard“.

Jau „žiojausi“ rašyti, kaip „Ambersail“ beveik neatsilieka nuo 40 pėdų ilgesnės (neskaičiavau kiek šimtų kvadratų didesnio buringumo) ir daugybės greičio rekordų pasiekusios jachtos, kai še tau kad nori – šioji, pirmavusi iškart po starto, pranešė grįžtanti į krantą. Pirmadienį vakare priežastys žinomos nebuvo.

Liūdna, nes, pajuokaukim, neliko rimto varžovo lietuviams. Juolab „ICAP Leopard“ plaukė mano simpatija Sam Davies.

Jei rimčiau, varžovai šioje regatoje labai rimti ir jei „Ambersail“ patektų tarp prizininkų ar fiziškai, ar perskaičiavus laiką, būtų fantastika. Mokslo, sporto ar steampunk. Nors tokios galimybės neatmesčiau.

Bet pažiūrėkime kas tokie plaukia:

IMOCA 60 klasės jachta „Artemis“ — britų pietinės pakrantės buriuotojų pasididžiavimas, „Vendee Globe“ dalyvė ir apskritai ištisa buriavimo industrija. Galų gale jiems priklauso nuo 1976 metų nepagerintas šių lenktynių rekordas — 7 dienos ir 4 valandos.

VO70 klasės jachta „Groupama“. Kaip jau rašė „Ant bangos“ , tai praėjusių „Volvo Ocean Race“ lenktynių nugalėtoja „Ericsson 4“. Ir kas gi prie šios jachtos šturvalo? Ėgi pats Franck Cammas, mažiau nei per 50 dienų trimaranu apiplaukęs Žemę ir tuo pagerinęs rekordą.

VO70 klasės jachta „ Telefonica Azul“ — dar viena praėjusios VOR regatos dalyvė, tik tuo metu ji vadinosi „Telefonica Blue“. Kokios tai jachtos (VO70), neversdamas pacituosiu su „Azul“ šioje lenktynėse plaukiantį Neal MacDonald : „...Volvo Open 70s are amazing boats. I still consider myself a dinghy sailor and a Volvo Open 70 is about as close as you can get to a massive 70 foot skiff. They are tough but fast to sail and they reward good crew work and practice.“

Ir tai tai, kaip sakoma, „ledkalnio viršūnė“. Esu tikras, kad apie kiekvieną kitą iš 25 (2 jau „retired“) regatos jachtų galima parašyti po atskirą įrašą, o jos komandos narių CV ir jachtos prizų kiekis keltų deramą pagarbą.

Beje, šios išvardintos jachtos ir „John Merrick II“ buvo priekyje „Ambersail“ vėlų pirmadienio vakarą naktį  stebink lenktynes „Google Earth“ gaublyje.

Tad stebim ar žaidžiam, finišo laukiam, saviškiams sėkmės linkim.

P.S. Turintieji „Facebook“ profilį gali susirastį puslapį „Palaikom Ltu1000 “Ambersail” Lenktynėse aplink Angliją“ ir jį „pamėgę“ („Like“) galės tikėtis informacijos iš pirmų lūpų ir nuotraukų iš įvykio vietos.

Mantui Kalaušiui leidus, publikuojame vieną jo darytą nuotrauką:

- Buriuotojų kalba tokia savita ne todėl, kad glumintų sausumos gyventojus.

Claudia Myatt „Go Sailing!“

Kol lauksime pasaulį apiplaukusio Andriaus Varno knygos (o viename interviu apie knygą užsimena ir kartu plaukusi dukra Rasa – bus dvi knygos?), negausioje buriuotojiškoje literatūroje lietuvių kalba yra naujiena — buriavimo pradžiamokslis vaikams „Eime buriuoti!“.

Knygą versta (o tai ne naujiena) iš anglų (RYA aprobuotas leidinys) . Vertimai yra dvejopi – adaptuoti arba tiesioginiai. Knygą vertęs kapitonas Artūras Dovydėnas pasirinko (o gal tokia buvo leidyklos „Baltos lankos“ politika) pirmąjį variantą ir išvertė viską kaip yra, net tai, ko pas mus nėra – plaukiojimo potvynių zonose ypatybes.

Vartant knygą tai kliuvo, bet ją perskaičius, galvoju kitaip – ir pats nemažai naujo (tiksliau – primiršto seno) sužinojau, ir bet kuriam skaitančiajam bus naudinga. Kad ir apie potvynius, juk galimybių buriuoti turime visuose planetos kampeliuose.

Kas, kad nuvykus į svečias šalis treneris viską paaiškins, jei „optiko“ škiperis pats žinos, bus dar geriau.

„Baltų lankų“ rinkodaros vadybininkė Laura gyrė knygą ir sakė, kad ji tinka ir vaikams, ir suaugusiems, tad viršelio užrašą „skirtas vaikams“, galima būtų išbraukti. Abejojau jos mintimi, kol neperskaičiau knygos – ir ji tikrai ne tik vaikams.

Su iliustracijomis ir negausiu tekstu knygą perskaityti galima vienu ypu, bet po to ją vėl ir vėl norisi atsiversti, patikusius piešinukus peržiūrėti, ar mintis perskaityti. Subtilus britiškas humoras džiugina ir akį, ir protą, ir širdį.

Didelė pagarbą autorei Claudia Myatt ir visai jos komandai (FB mugtukas „like“ spaudėsi tarsi pats ).

Iliustracijų čia neperteiksiu, knygą rekomenduoju įsigyti, pasidalinsiu keliomis labiausiai patikusiomis citatomis:

- Kada virvė nėra tiesiog virvė? Kada ji laive!

- Kartais naudinga įsivaizduoti, kad plaukiate vidury torto, kurio gabalas išpjautas. Trūkstama dalis visada atsukta į vėją ir jūs negalite ten įplaukti.

- Kad sustotumėt prie inkarinės bujos ir ją pagriebtumėte, reikalinga patirtis. Iš pradžių ją praplauksite arba sustosite nepriplaukę (dažniausiai stebint didelei žiūrovų miniai). Užtat koks malonumas sustoti tiksliai prie jos ir pagriebti laiku (tai dažniausiai atsitinka niekam nematant!).

- Rimtas lenktyninis laivas kainuos rimtus pinigus, bet daugeliui iš mūsų už galimybę būti ant vandens nereikės aukso puodo.

- Laivo priežiūra nėra nuobodus darbas. Tai tokia pati garbinga jūreivystės dalis, kaip derinti bures.

Na ir geriausia mintis, kuri vienu sakiniu paaiškina tokią sudėtingą jachtų balų skaičiavimo sistemą:

- Handikapas didesniems ir greitesniems laivams duoda baudos laiko, kad skirtingo tipo laivai gali lenktyniauti vienodomis sąlygomis.

P.S. Kas, neatsivertęs šios ar kitos knygos ar interneto, atsakys į klausimą pavadinime? Sau, ne man.

Vieno žmogaus galios variklis. O ar tokie neuždrausti varžybų metu, net jei reikia nuo seklumos nusistumti?

Kaip kad šioje cuorefocoso (b/j „Baraka“) darytoje nuotraukoje Kuršių marių regatos metu.

Norisi tikėti, kad Andriaus Varno (nuotraukoje), jo dukros Rasos ir jos draugo Egoi plaukimas jachta „Ragainė II“ aplink pasaulį ir finišas praėjusį savaitgalį Minijos (Mingės) kaime yra iš butelio paleistas džinas.

Kelionė aplink pasaulį per vandenynus savos gamybos, o ne laivų statykloje nuo stapelio nuleista jachta.

Du metus trukusi odisėja be pompastinio šūkio, tautiškos ar pseudoistorinės idėjos. Tiesiog savo malonumui.

Plaukimas, kurio grafikui įtakos turi orai, o ne kranto komandos sudaryti planai.

Odisėja, kurią bet kada gali nutraukti ir vėl pradėti iš naujo nuo vietos, kurioje nutraukei.

„Ragainė II“ tapo pirmąją Lietuvos jachta, apiplaukusia Žemės rutulį… nes jachtos plaukia ir neretai aplink Žemės rutulį.

Tai nebuvo nei valstybės, nei didelių firmų remiama kelionė, pasaulį sau, o ne kitiems apiplaukė šeima.

Tai nebuvo vienkartinis tikslinis projektas, kelių plaukti aplink pasaulį yra ne vienas ir „kartą paragavęs negali sustoti“.

Po kelionės Andrius citavo vieną britą buriuotoją: neva sunkiausia kelionėje aplink Žemės rutulį yra atsišvartuoti nuo namų uosto. Tą pačią mintį jis sakė ir vieniems pirmųjų  pasitikusiems „Piranijos“ įgulai , sakė Lryto TV ir dar matyt pakartos.

Čia ir džinas: galinčių apiplaukti pasaulį tokiu ar kitu maršrutu jachtų ir jų įgulų Lietuvoje yra nemažai. Betrūksta, kad įkvėpti „Ragainės II“ pavyzdžio, jų škiperiai rastų drąsos kelionėms, kurias, nepabijokim to žodžio, galima pavadinti valkatavimu vandenynais. Skamba romantiškai.

Gal tada Bitlo juokas, pasakytas prie Pilypo bojos jachtoje „Festina“ laukiant į Mingę grįžtančios „Ragainė II“, — „taip kiekvieną savaitgalį pasitinkame pasaulį apiplaukusius“ — bus ne juokas.

Jachtų „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ plaukimas per Atlanto vandenyną pažadino ir įkvėpė. Jachtų „Lietuva“ ir „Laisvė“ kelionės aplink pasaulį sustiprino pasitikėjimą, „Tūkstantmečio odisėja“ išpopuliarino buriavimą. „Ragainė II“ įrodė, kad tai gali padaryti kiekvienas.

P.S. Tik kažkaip greitai „Ragainės II“ kelionė baigėsi. Su entuziazmu pradėjęs jų odisėjos aprašymą, entuziazmo pritrūkau ir daug juodraščių liko nepublikuoti. Vis atidėliojau, o dabar jau nebeaktualu.

• „Get that thing away from my boat or I’ll chop it off !!“ (iš čia)

Keiksmažodžiai nuo scenos? Bajeriai apie „aną galą“? Pošimts, juk  tai normalu. TV ekrane gal ne, bet klube – norma. Ir kas čia man buvo nutikę, kad burbėjau prieš tokius dalykus?

Gavęs kvietimą apsilankyti „Humoro klubo“ trijulės pasirodyme Klaipėdoje, mielai juo pasinaudojau. Jau senokai jų nemačiau, vis prasilenkiam.

Stipriai vėluojantis (o ir taip, reklamuota pradžia – 2200), karštoje (gerai, kad ne sausakimšoje) salėje klube „Kiwi“ renginis, kitaip nei maniau iš pradžių, neprailgo.

Pasirodymų nevertinsiu, kaip kadais, bet kelias pastabas turiu. Geriausius Pauliaus bajerius jau skaičiau „Facebook“, o kai kurie per drąsūs ir per subtilus humoro vakarui. Manto paprastumas ir atvirumas paperka. Justinas tikrai geras aktorius, bet kai kurie juokeliai nuobodūs ir jau pamiršau.

Visi trys „suskėlė“ ką nors įsimintino. Pauliaus necituosiu dėl politkorektiškumo. Manto ir Justo – nes taip nemoku. Juolab, raštu neperteiksi. 

Po dviejų metų kelionės jūromis ir vandenynais, Andrius Varnas, jo dukra Rasa ir jos draugas Egoi grįžta į Lietuvą, jachta „Ragainė II“ apiplaukę Žemės rutulį.

Bičiuliai jiems rengia sutikimą ir tai neabejotinai taps metų įvykių Mingės (Minijos) kaime. Ir ne tik jame – tai svarbus įvykis Lituvos buriavimo istorijoje.

Įdomus sutapimas – prieš porą metų, kai „Ragainė II“ leidosi į savo kelionę, Kuršių mariose viena jachta plukdžiau keleivius. Dabar, kai „Ragainė II“ grįžta, ta pačia jachta ir vėl plukdysiu keleivius.

Vis dar nerimsta aistros dėl praėjusio savaitgalio (iš šetadienio vakaro į sekmadienio naktį) škvalo. Nidoje jis neatrodė toks grėsmingas, kiek aibių pridirbo žemyne. Juolab tądien praūžė du „juoduliai“.

Tik vėliau sužinojome, kad Kuršių marių regatos apdovanojimų ceremoniją maždaug valandai sutrukdęs škvalas toliau žemyne pareikalavbo aukų, o Kaune nukentėjo ir jachtos.

Po šios stichinės nelaimės pasirodė svarstymų, kad valdžia (bendrine prasme) turėtų informuoti žmones apie tokias nelaimes. Iškelta idėja net SMS žinutėmis visus perspėti (kam nubyrės „atkatas“ už sistemos įdiegimą?).

Suprantu perspėjimus apie uraganą, cunamį, bet apie škvalą? Matai danguje atslenkančius juodus debesys – ruoškis, tuoj bus. Ir greitai baigsis. Ar spės žmogus, pavyzdžiui, savo automobilį patraukti nuo sutręšusio medžio, jei gaus SMS ar per TV (radiją) išgirs apie švalą? Ar gaus per makaulę nukritusiu medžiu begelbėdamas automobilį…

Škvalų šiemet gausu. Tą patį šeštadienį jachta „Odisėjas“, kaip kalba jos škiperis, bures mariose susiplėšė. Birželio mėnesį, neduos Mingės buriuotojai sumeluoti, viena jachta per škvalą mariose nosimi į motorlaivio šoną gerokai bakstelėjo.

Ar per tą patį, ar per kitą škvalą motorlaivio „Venus S“ iškylos dalyviai neteko maisto ir gėrimų – viską nuo viršutinio atviro denio vėjas nupūtė. Kas turėtų apie tokį škvalą informuoti – kažkuri ministerija SMS žinutėmis, ar laivo kapitonas?

P.S. Pasibaisėjęs vėjo jėga, blogeris „laivdžournalininkas“ Rokiškis išsiaiškino ir kas per daiktas tas škvalas. Pravartu nežinojusiems.

Iš visų Kuršių marių regatos varžybų, bene smagiausia (kai pats nedalyvauji) yra lenktynės „Optimist“ klasės jachtomis. Kai į jachtas, skirtas buriavimo pradžiamoksliui, vietoje vaikų lipa ir plaukia „dėdės kapitonai“.

Šiųmetinėje regatoje tokioje rungtyje varžėsi 7 jachtų škiperiai, o laimėjo rungtį ir daugybę kartų įvairias varžybas laimėjęs Raimondas.

Nepasisekė jachtos „Skrajūnė“ kapitonui Mariui ir jis pasitraukė iš varžybų. Kaip paaiškėjo (ar vaikai paaiškino), nutrūko groto giko atotampa ir gikui pakilus į viršų, jachta prarado sportinę eigą.

Smagiausia tai žiūrėti, kaip dideli dėdės buriuotoja jiems per ankštose jachtutėse ir išlipa iš jų šlapiomis kelnėmis.

„Čia iš baimės“ – vėliau juokavo jie. O išties jie kiek per sunkūs ir prisemia vandens, net kai bangelės vos raibuliuoja.

Bet ką aš čia, geriau nuotraukos.

Kai du Arūnai – Burkšas ir Valinskas – vienoje jachtoje „Nida“ kalbasi politikų kalba, nuo valstybės paslapčių kitiems ausys turėtų linkti.

Bet gal jie diskutuoja apie žemiškesnius reikalus – kaip pirmiems finišą pasiekti ar moteris?

Klauskit jų pačių. (…who cares? I don’t!)

O „dinozauras karteris“ „Nida“ gerai plaukia – iki šiol visus III Kuršių marių regatos etapus laimėjo savo grupėje.

Antrojo Kuršių marių regatos etapo pradžia buvo tokia pat bevėjė, kaip ir visas pirmasis etapas.

Startą link Nidos dviračiu pradėjęs dviem valandom vėliau, jachtas pasiekiau prie Juodkrantės – čia siaurame farvateryje vendavo kelių skirtingų grupių laivai (nesimatė 0 ir I, II grupių jachtų).

Aplankęs Pervalką, Preilą (visur yra su kuo pasilabinti), ir pasiekęs Nidą (su pasivažinėjimais Klaipėdoje tądien numyniau ~80 km – norisi pasigirti), jachtų Nidoje dar nemačiau.

Ne kartą „Ant bangos“ aprašyta legenda, kad jei patrinsi Nidos undinėlės (tikrojo pavadinimo nežinau) krūtis, atsiras vėjo. Neva krūtys jį užstoja. Nežinau kiek tai tikra, bet pasaka graži.

Kol mariose „buriuotojai meldė vėjo“ (populiarus pavadiniams pranešimuose apie KMR sekmadienį ir pirmadienį), aš patryniau vieną Nidos undinėlės krūtį. Švelniai ir kairę.

Ir štai rezultatas – sukinėdamasis iš vienos pusės į kitą, vėjas ne tik atsirado, bet ir gerokai papūtė. Tiesa, kartais ir vėl nurimdavo. Bet ir papūsdavo iki 10 mazgų, kai tebuvo 1, max 2.

Galima pažiūrėti į prognozes, meteo orlapius – ten viskas buvo (yra) surašyta, ir vėją nuspėti buvo galima. Bet juk taip smagiau: kurti arba puoselėti kažkieno sukurtas legendas.

Nuotraukoje viršuje — „Rita“. Dar viena legenda.

Kuršių marių regata prasidėjo atidėtu startu – trūko vėjo. Bet negi tinginiausi. Štai kaip buriuotojai sprendė jachtų greičio didinimo klausimus situacijose, kai vėjas vos dvelkė. Dar prieš startą.

Rugpjūčio 1 dieną startuoja didžiausios Lietuvoje burlaivių varžybos – Kuršių marių regata. Jei niekas nesikeis, ar ne rekordinis dalyvių skaičius bus – 60. Senbuviai lai patikslina, ar yra buvę daugiau.

Yra didesnių? Ne. Tik Nemuno deltos burinių laivų regata „Marių burės“ lipa ant kulnų, kartą sukvietusios (tiksliai nepamenu) ar ne 54 ekipažus.

Bet į šią regatą niekas jachtų iš Kauno ar Vilniaus neveža (viena išimtis tik patvirtina taisyklę). Plaukia pajūrio ar pamario buriuotojai, o štai kiek jų susirenka.

Įsivaizduot tik, kiek KMR dalyvių būtų, jei ir visi suvažiavę, ir tie, kas čia nerungtyniauja, dalyvautų. Gal šimtas ar daugiau (yra jachtų, kurios plaukia abejose regatose).

Jei Kuršių marios būtų skaidresnės, mielai tokį povandeninį dviratį minčiau ties Preila. Žinau ko ir kur paieškočiau. Tik kaip po vandeniu pelengą nusiimti? Matyt yra būdas, juk narai taip daro. Ir gerų vietų neišduoda.

Bet tokiu dviračių tik šalia Nicos nardyti. Šilta, gražu, mergos gražios. O mergos čia prie ko?

Dar kalbant apie dviračius – naujas puslapis apie pėsčiųjų ir dviratininkų priešpriešą. Bėda opi visur, o tinklapio kūrėjai kažkodėl sulindę į provincialumo kiautą itin Vilnių akcentuoja.

„Kėglis“ ir Kintuose, ir Kopenhagoje „kėglis“. Ir tiek pat teisus, kai dviratininkai važiuoja ne jiems skirtais keliais (aišku, Kopenhagai tai vargu ar jau galioja – ten kitas pasaulis).

Tokios bėdos po vandeniu visai neaktualios.

Truputi pašnekėjom. Be vardų. Iš Danijos. Noriu atgal į CPH.

Artimi ir patikimi tinklaraščio „Ant bangos“ šaltiniai Anglijoje aptiko Rusijos pasididžiavimu buvusią jachta „Kosatka“ (nuotraukoje).

Statyta prestižinėms „Volvo Ocean Race“ varžyboms, VO70 klasės jachta taip ir nebaigė 2008-2009 metų lenktynių, nes „Team Russia“ iššvaistė pinigus.

Nedidelio miestelio  Weymouth, nutolusio Lymingtono, kurio marinoje stovi „Kostaka“, 60 mylių, gyventojai kalba, kad jachta perdaroma vienutininkui. Dar gyventojai sako, kad greičiausiai plauks šioji jachta „Vendee Globe“ varžybose.

Štai čia mįslė: VG plaukia IMOCA60 klasės jachtos, o čia VO70. 10 pėdų skirtumas. Atrodo nedidelis, bet esminis.

Gal anglai neteisūs ir šneka beleką? [ Nespėjau patikrinti informacijos. ]

P.S. Gal kam reikia gero genakerio?

Nesu iš tų „kas antras lietuvis – krepšinio treneris“. Nelabai ką išmanau krepšinyje ir stebėdamas rungtynes nevaidinu žinovo komentarais.

Todėl buvo smagu su Lietuvos rinktinės krepšininkais padiskutuoti, kai jie, parplaukę iš Baltijos jūros su „Ambersail“, pasakojo kaip jie buvo „pavojingai pasvirę“.

Mačiau tą pasvirimą, ir esu tikras, kad žodis „pavojingai“ netinka: tuo metu, kai rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra gavo progos vairuoti „Ambersail“, atėjo škvalas, pūstelėjo, na pakrypo jachta ant kairio borto, pakilo į vėją – standartinė situacija, kai aplanko „plaktukas“.

Buriuotojai žinojo, kad taip gali nutikti, matė škvalą, tad realaus pavojaus, esu tikras, nebuvo.

Tai ir sakiau krepšininkams: „Vyrai, sutarkime dėl terminų: aš nieko neišmanau „kašyje“, tad nieko apie jūsų žaidimą nesakau. O jūs nesakykit, kad buvote „pavojingai“ pasvirę“.

Šypsojosi aukštaūgiai (blyn, kiekvieną kartą kai stoviu šalia jų, „aukštaūgiai“ įgauna tokia skaudžiai realią prasmę…).

Tai tiek apie pavojus. Išties buvo įdomu stebėti „Ambersail“ plaukiančią iš šono iš arti. Ir gal pikdžiugiška, bet šypsojausi, kai škvalo atneštas lietus merkė krepšininkus (lydėjusieji „Ambersail“ kateryje „Viktorija“ nuo lietaus turėjo kur slėptis). Juokingiausia, kad krepšininkai turėjo neperšlampamus apsiaustus, bet juos užsivilko jau po lietaus. P.S. Tradiciškai per geriausią momentą 

P.S. Kiaulystės dėsnis, bet įdomiausiu momentu daugiau nusotrokų gavosi neryškios. Kelias sumečiau internetan, bet matys tik „Facebook“ vartotojai.

Retai aprašoma, dažniau minima mano sugyventinė penelopė Runcė tapo uostamiesčio gyventoja. Tik nežinia kaip jai sekasi, nes ji uostamiestyje ir dingo.

Istorija paprasta. Klaipėdoje gali tekti praleisti nemažai laiko, tad nenorėdamas užkrauti katės priežiūros kitiems, ją atsivežiau. Kartu su dviračiu. Atvežė mus gera pažįstama (buvo minčių ir traukiniu važiuoti).

Specialiai kelionei pirkau gyvūnams vežti skirtą dėžę. Miauksėjo Runcė joje, nebuvo patenkinta, bet kelionę ištvėrė. O vos atvykus (naktį iš penktadienio į šeštadienį) ir iš mašinos dėžę padėjus ant žemės, sugebėjo iš jos iššokti ir pasprukti.

Neieškokim kaltų, kodėl taip atsitiko, tai nieko nepakeis.

Spėju (nes kačių, kaip ir moterų, nesuprasi), kad kelionėje katė patyrė rimtą stresą ir vos pajutusi laisvę, papustė uodegą. Iki tol ji, kai dar buvo mažytė katytė, tik du kartus vežta trumpus atstumus. Ir nemačiusi gamtos – buvo daugiabučio balkono karalienė (kartą paukštį sumedžiojo jame).

Ir štai naktį kambarinė katė pabėgo į miesto privačių namų kiemus. Aplink pilną kačių, šunų, paukščių, žmonių, žolės, krūmų, medžių, mašinų ir viso kito, kas nėra Runcei įprasta.

Kaimynai apie bėglę žino, aplinkiniai kiemai apvaikščioti, savo kvapo kieme palikau. Galgi grįš čia, o ne į Vilnių, kaip kad stereotipinės legendos byloja, kuomet katės prisiriša ne prie mogaus, o prie vietos, ir persikrausčius grįžta į senąją vietą kelis šimtus kilometrų.

Na, o jei katė neatsiras, tai… „Nieko nepadarysi“ (Kurtas Vonegutas) ir/arba „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ (Holivudas).

[ Gravitacijos jėga sumažėjo ]

Internetu klaidžioja fotoistorija – abi nuotraukos viršuje – apie jachtos ir banginio susidūrimą.

Pasakojama, neva jachtos įgula 11-14 metrų ilgio banginį pamatė šalia laivo, nutolusį maždaug už 100 metrų. Vėliau jis pasirodė maždaug už dešimties metrų, iššoko į orą ir… nusileido ant jachtos.

„Buvo labai baisu, laimei niekas nenukentėjo”, – cituojami jachtos 5gulos nariai Ralph Mothes (59 metų) ir Paloma Werner (50 metų).

Ačiū visiems siuntusiems norodas, bet šaltinių nenurodau. Jei tikra istorija (turiu teisę abejoti), tai reikėtų giliau pasidomėti. Kada nors.

P.S. Radau vieną oficialų šaltinį — Telegraph.co.uk rašo kiek plačiau. Panašu į tai, kad jachtą ir įgulą išgelbėjo metalinis laivo korpusas. Medinis ar plastikinis būtų subyrėjęs į šipulius.

Vienas iš tų ir tokių keistų (įdomių, kurioziškų, kvailų etc) vaizdų, kuriuos kone kasdien atrenka tinklaraščio „Uroboras“ autorius ar autoriai.

Kai negaila sugaišti kelių minučių vaizdams peržiūrėti, visada stebiuosi žmonių fantazija, gyvenimo kurioziškumu, mus supančiu absurdo teatru, netikėtu pažiūriu į tą patį dalyką ir geru humoru, kuris, tiesa, kartais peržengia subtilumo ribas nukrypdamas į žiaurų sarkazmą ar dar kur kitur. Bet geras emocinis šokas visada praverčia.

Šis vaizdelis užkabino tik todėl, kad vos vos susijęs su marinistika. O ta proga prisiminiau vaikystės eilėraštuką, kuris, išties, nelabai vaikiškas (ar ne, klasioke?):

• Pamačiau aš katę storą,
• Spyriau ją aukštai į orą.
• Aš kates labai myliu –
• Lai pabūna paukšteliu!

P.S. Dainos apie kikilius tinklaraštyje nepadainuosi…

Ko galima pasiilgti per trejus metus? Paklauskite amerikiečio Williamo Reido Stowe’o. Jis šį klausimą girdėjo labai dažnai ir gal turi paruošęs atsakymą.

O klausinėjo žmonės jo todėl, kad niujorkietis 1152 dienas plaukiojo pasaulio vandenynuose nei karto neišlipęs į krantą. Tai naujas nonstop serijos plaukimo aplink Žemės rutulį rekordas. Ankstesnis priklausė australui ir siekė 657 dienas.

58 metu amerikietis 2007 metais į kelionę išsiruošė su savo drauge, 23 metų Soanya ir ketino per 1000 dienų tris kartus apiplaukti Žemės rutulį 72 pėdų škuna „Anne“.

Bet po kelių mėnesiu mergina pasijuto blogai ir paaiškėjo, kad ji nėščia. Ir 306-ąją odisėjos „1000 Days at Sea“ ( „The Mars Ocean Odyssey“) dieną Soanya paliko burlaivį netoli Australijos krantų.

Savo dviejų metų sūnų buriuotojas pamatė tik grįžęs iš kelionės. Mergina neįkalbinėjo draugo mesti kelionės ir likti su sūnumi. Vistiek žinojo, kad savo tikslo Reidas sieks ir pasieks.

Be „namų“ ^* – 32 metus

O ko galima pasiilgti per tris dešimtmečius? Klauskite lenko Jerzy Radomskio, kuris prieš 32 metus, tuomet trisdešimtmetis, paliko žmoną vaikus ir išplaukė aplink pasaulį jachta „Czarny Diament“.

Namo buriuotojas grįžo nuplaukęs 444 500 kilometrų, o tai prilygsta vienuolikai kelionių aplink Žemės rutulį.

Kitaip nei amerikietis, lenkas nuolat stodavo įvairiuose uostuose, pragyvenimui užsidirbdavo plukdydamas turistus ar dirbdamas plantacijose, išmoko prancūzų, ispanų ir suahelių (labiausiai paplitusi Afrikoje) kalbas.

Per 32 metus į Lenkiją Jerzys buvo užsukęs vos keletą kartų ir labai trumpam. Jo žmona iš pradžių manė, kad aistra buriavimui yra laikina, bet vėliau paaiškėjo, kad sėslus gyvenimas ne jos

vyro būdui ir nieko kito neliko, kaip tik susitaikyti.

* — „Namai“ kabutėse, nes čia turima omenyje standartinį stereotipinį „namų“ apibrėžimą sausumoje. Jūrininkams laivas – tikri namai.

Truputis buriavimo ir politikos – Europos Sąjunga sumąstė įdomų projektą, kuris turėtų skatinti kitas ES šalis įsigyti naujas, konkurencingas jachtas.

Ta proga Europos komisarai projektui rado pinigų ir rėmėjų (Rusijos dujų monopolininkas), surinko įgulą (kol kas pavardės – itališkos) ir Australijoje pasistatė jachtą „Esimit Europa 2“.

30 metrų ilgio Maxi klasės „mėlynoji raketa“ (mano terminas, nebūtinai teisingas), teigiama, gali plaukti itin spėriai – iki 35 mazgų greičiu. Jei tokį greitį išlaikytų ilgą laiką, tai tikrai „raketa“.

Tik kol kas jachta dalyvavo dvejose vietinėse Italijos varžybose, regis ir kitos kelios lenktynės šiam sezonui numatytos prie Italijos krantų. Tai kur ta idėja skleisti misiją visoje ES?

Gal neblogai, kad buriavimo kuruoja pats Jose Manuel Barroso, bet žinant ES biurokratizmą, kol idėja pasieks užkampius, greičiau entuziastai vietoje ką nors sugalvos.

Liepos 15-ąją minimos dvi istorinės datos – Žalgirio mūšio 600-metų jubiliejus ir pirmoji diena, kai Vilniaus visuomeninis transportas tapo labiau vakarietiškas . Ir nebūtinai geografine, bet ir geografine prasme.

Apie anąjį mūšį nediskutuosiu (Maklai-Kurmi, sėkmės!), o štai apie įlipimą į visuomeninį transportą tik pro priekines duris turiu nuomonę: kylantys benamiški murmėjimai baigsis, kai įprasim. Kaip įpratome prie barų be tabako dūmo.

Šiemet kaip niekad daug būnu Klaipėdoje ir ten tiek įpratau į autobusus įlipti pro priekines duris, kad tai atrodo visai suprantamas reikalas. Vakar lietus sutrukdė (na gerai, patingėjau) dviračiu važiuoti, tai ir Vilniuje pasivažinėjau visuomeniniu transportu – troleibusai jau papuošti lipdukais pro kur įlipti/išlipti, autobusų dar nemačiau.

Mačiau simpatišką jauną blondinę, kuri bandė įlipti kaip ir dera nuo šiandien – pro priekines autobuso duris, tik liko nesuprasta vairuotojos (irgi simpatiška), kuri jos neįleido, teko įlipti senąja tvarka. Panašu, kad naujoji kels rūpesčių ne tik keleiviams. Kol įprasim.

Kaip minėjau, pasivažinėjus uostamiestyje, greitai prie to priprantama. Man tik sunku susitaikyti, kad 3 maršruto autobusas dažnai vėluoja ar išvis važiuoja ne pagal grafiką. O viską kitą – super. Žinoma, Klaipėda miestas mažesnis, žmonių mažiau, tai ir bėdų ne tik daug, kiek vietiniame metropolyje. Bet ten ir autobusų mažiau, troleibusų visai nėra.

O jei jau apie didmiesčius kalbėti, tai man prisimena istorijos iš Stolkholmo. Kai sykis nuotraukoje viršuje – aš prie mūsų mantos laukiant autobuso.

Vykome mes dukart jachtų parplukdyti. Abiem atvejais teko vietiniais autobusais pasivažinėti maršrutu Stokholmas – Bolando marina. Sakysit tai ne miesto autobusai, bet įvertinus, kad Stokholmas išsidėstęs ant salų, autobusų stotis, iš kurios vykome, netoli įsivaizduojamo centro, tai priimkime tinkamu pavyzdžiu autobusus.

Į pirmąjį autobusą sėdome nusipirkę bilietus — sulipome visi į autobusą pro priekines duris. Švedai vairuotojui tik raudonus popierėlius po nosimi kyšt – ir eina toliau. Mes bilietus rodėme.

Kaip ten nutiko, bet atvažiavome ne ten (jautė mano širdis, matė akys, bet nieko nesakiau — smagu pasivažinėti). Grįžt atgal į Stokholmą reikėjo, o kito autobuso vairuotojas jau neįleidžia be bilietų. Pats neparduoda, jie čia tokia praktika išvis neužsiiminėja. Ar tą, ar kitą kartą, bet pavyko su vairuotojais sutarti – leido važiuoti. Pinigų neėmė, bet ir nepaliko gatvėje.

Iš tų kelių pasivažinėjimų pirmyn-atgal (nekoks buvo šturmanas sausumoje) buvo sykis, kai palikti galėjo kažkur pusiaukelėje tarp didmiesčio ir miškuose pasislėpusios marinos, atokiame kaimelyje, kur vėlų vakarą jau sutemus, veikė tik viena picerija, autobuso reikėjo laukti ilgai, o bilietų nusipirkti nebuvo kur. Tiksliai nebeatsimenu kaip (tiek metų prabėgo), bet naktį, paskutiniuoju autobusu, vis tik pasiekėme mariną.

Beveik su ta pačia kompanija pas žuvėdus vykome ir dar kartą dar vienos jachtos parplukdyti. Pasimokę iš vienos istorijos, bilietus turėjome iš anksto. Bet vistiek kažką sumaklinom, kad, pamenu, ilgai laukti reikėjo kažkur vidury miško vienišoje stotelėje kito autobuso. Bet tikslą pasiekėm.

Ir iš tų kelionių man labai įsiminė, kad Švedijoje į autobusus įlipama pro priekines duris. Kai tokia tvarka atsirado Klaipėdoje, pasijutau kaip Švedijoje. Bet milijonine dalimi. Gal mikronine bus taip ir Vilniuje?

Nauji pasaulio futbolio čempionai (Ispanija), naujas klasikinių formų (J Class) burlaivis.

Apie futbolą visi ir taip viską žino (aš net neapsisprendžiau, už kuriuos „sirgti“), o burlaivio („Lionheart“), tai tik graži Solent Refit (and the J Class Association) nuotrauka.

Nespėjo žymioji Gotlando regata („Eurocard Round Gotland Race“) startuoti, o jau ir finišuoja.

Rezultatų ieškome čia. Dalyvauja dvi lietuviškos jachtos: „Ambersail“ (klasė IRC CHARLIE) ir  „Tojana“ (klasė ORC INT ALFA).

Kol dar ne visi finišavo, tai rezultatai gali keistis, bet penktadienio vakaro duomenimis. „Ambersail“ buvo septinti, „Tojana“ – 11-a.

Smagu, kap švedai „Tojanos“ škiperio vardą rašo: Darius Gerasimavicius-Bitlas. Kur tau lietuviškoje regatoje parašytų pseudonimą šalia pavardės?

Šmaikštuolis, tad Bitlas. Tokį jį, bei visą „Tojanos“ įgulą prisimins ir Švedijoje buriuojantis (dirbantis ir gyvenantis) lietuvis internetiniu pseudonimu SailingBoy.

• Suviko  nuotrauka.

Tik filmuose rodo, kad kai žmogus skęsta, jis šaukiasi pagalbos. Paskaičius saugumo vandenyje specialisto Mario Vittone straipsnį šia tema, gerai įsiminti, kad skęstantis žmogus retai atrodo, kaip skęstantis.

Bendrais žodžiais, jei jau nutiko nelaimė, jis fiziškai beveik negali rėkti, nes pirmiau gaudo orą. Bandys šauktis – gaus vandens.

Straipsnyje išvardijama, kaip atpažinti, kad žmogui tikrai reikia pagalbos. Pravers žinios buriuojant: juk taip smagu geru oru nuleisti inkarą (nebūtinai) ir šalia jachtos pasiplaukioti. Jachtas šiais laikais išsinuomoti nesunku ir pas mus.

Naudinga žinoti, bet geriau niekada nenaudoti.

Netikėtai ir neplanuotai dalyvavau varžybose Trakuose ir galiu pasigirti jau antrą kartą šiemet laimėta II vieta.

Į regatą „Karaliaus Mindaugo KARŪNOS taurei laimėti“ mane kvietė jachta „Vėtra“ (ačiū jiems), bet plaukiau su jachta „Vainius“.

Per kelias dienas įspūdžiai jau išblėso, tad daug nerašysiu. Nors taip lakoniškai, kaip varžybas aprašė (ir visad aprašo) jachta „Ragas“ — ir ne mano stilius.

Plaukėme dviese, ir „Ragas“ laivo žurnalo stiliumi, buvau šotinis, bakinis, brasinis. Kitą kartą reikės nepamiršti pirštinių – rankas dar kurį laiką gėlė.

Distancija neilga, bet daug posūkių, tad venduota nemaža ir toje pat distancijoje du kartus reikėjo kelti ir leisti spinakerį. Yra ką veikti, ypač, kai jachtoje tik dviese. Tokios distancijos buvo trys, tad per beveik 4 valandas nuplaukėme 15,2 jūrmylės (distancijos maršrutas „EveryTrail“ sistemoje), momentinis maksimalus greitis siekė 7 mazgus.

Varžybos Trakuose – klasikinis „day race“ pavyzdys. Atvažiavai iš miesto, pasiruošei laivą, suplaukei, laimėjai (arba ne).

Mes savo grupėje užėmėme II vietą (visi rezultatai – LBS.lt). Kaip sakė jachtos škiperis Audrius, tai dažniausiais jų komandos pasiekimas – antri.

Mergina ant jachtos „Jazz“ denio. Sako, ši jachta senokai varžybose nedalyvauja. O tokių sportinių formų…

• GETTY IMAGES nuotrauka.

Naujoji Zelandija. Oklandas. 2008 metai. Ar motociklininkas peršoko per stiebo viršūnę, ar tik ties zalingais, nežinau.

Dažnai buriuotojai dailiosios lyties atstovėms pataria prieš lipant į jachtą nusikirpti nagus – vistiek jie nulūš. Bet tai nėra geležinė taisyklė. Pats mačiau, kaip per savaitę buriavimo Kroatijoje mergina išsaugojo sveikus ilgus ryškiai raudonus nagus.

Štai ir nuotraukoje mano rankoje – buriuotojos padailinti nagučiai. Spėkit, kurios.

Penktosios (jubiliejinės?) regatos „Žalčių karalienė“ likimas buvo pakibęs ant „Marytės plauko“ – vos porai dienų iki regatos starto, varžybose buvo užsiregistravusios (pervedusios mokestį) tik trys jachtos.

Nedaug trūko, ir rengėjai būtų nevykdę ar atidėję regatą. Išgelbėjo kai kurių jachtų škiperių patvirtinimai telefonu, kad jie tikrai dalyvaus. Ir prie starto linijos Klaipėdos uoste dėl geresnės pozicijos sekmadienį varžėsi 8 jachtos.

Su gera idėja gimusi – išplaukti į tarptautinius vandenis – regata sulaukia vis daugiau kritikos ir mažiau dalyvių. Gaila būtų, jei penktoji ŽKR taptų paskutinioji.

Jachtų škiperiai niurzga, kad ta pati distancija, per ilgi laisvadieniai Visbyje ir tik viena startinė grupė labai nevienodoms jachtoms atmuša norą varžytis.

Ką gali žinot, gal kitąmet bus kitaip. O dabar: gero vėjo startavusiems. Ir sveikinimai gimtadienius švenčiantiems.

Kelios nuotraukos iš starto.

Tokia įprasta buriavime frazė po „Švyturio Joninių nakties regatos“ tapo keiksmažodžiu.

Vendas – tai jachtos posūkis prieš vėją. Paprastai jūrinės jachtos venduoja kartą per pusvalandį ar pusdienį, kas vachtą ar kas kelias dienas. Kai plaukia didelius atstumus plačiuose vandenyse.

Plaukiant regatoje sekliose Kuršių mariose (Rusijai priklausančioje gerokai didesnėje marių dalyje gerokai ir giliau), venduoti teko kas kelia minutes ar per minutę kelis kartus.

Vienos nakties regatoje (kaip maniau – bus puikus trumpas atokvėpis tarp darbų) plaukiau jachta „Litas“. Iki Nidos fordevindu (pavėjinis kursas) nušiaušėme kaip uraganai (GPS rodė momentinį maksimalų greitį 11,1 mazgo), o grįžtant atgal teko plaukti prieš šiaurės vėją (kaip ir prognozavo, jis pūtė ~12-14 mazgų greičiu).

Jachtai „Litas“ su dviejų metrų grimzle ir farvateris (laivų kelias, mariose – kadais ir pagilintas) vietomis ne toks gilus, o kai reikia plaukti prieš vėją šiam pučiant išilgai farvaterio, situacija dar komplikuojasi, nes dažnai venduoti reikia plaukiant skersai farvaterio.

Po regatos sužinojau, kad net mažesnės gramzdos jachtos grybštelėjo marių dugną ar „užsėdo“ ilgesniam laikui. Mes su „Litu“ ilgam „sėdę“ nebuvome: kelis kartus falškiliu lietėme dugną, du kartus prieš Juodkrantę teko ir burėmis pažaisti, įgulai ant vieno borto susėsti — taip nuplaukėme nuo seklumų.

Jachtai sukantis prieš vėją, kaskart keičiasi jos burių pozicija – iš vieno borto į kitą. Venduojant burės atpalaiduojamos, o jachtai pasisukus – pritraukiamos. Jachtoje „Litas“ (ir kitose, turinčiose tokį ar panašų rangautą, pavyzdžiui, „Ambersail“ ar „Ragas“) pritraukti ir atleisti reikia stiebą laikančius galinius lynus – bakštagus. Dešinį atleist, kairį pritraukt. Kito vendo metu atvirkščiai. Dar kito ir vėl keičiasi. Ir taip nuolat.

Iš pradžių tai ir buvo mano darbas (kas, kad laivo rolėje buvau įrašytas „kap.pad.“ – buvau eilinis jūreivis). Tampant virves po kiekvieno posūkio dar ir persikelti (peršokti, peršliaužti, pereiti — kaip pavyksta) iš vieno borto į kitą reikia. Po keliasdešimtkažkelinto radau, kaip man atrodė, patogią poziciją abu bakštagus pasiekti.

Darbas nebuvo labai sunkus, nors ir ne nosį krapščiau. Už Juodkrantės škiperis Valius priėmė sprendimą mane pasiųsti padėti kitiems dviems jūreiviams tampyti priekinę burę genują valdančią virvę šotą (bakštagus Valius vienas pats tampė viena sveika ranka).

Šotus atleisti ir įtempti taip pat įprastas reikalas. Ne kartą ir vienas plaukdamas esu tai daręs. Bet kai per minutę komanda „Pasiruošt vendui! Vendas!“ skamba kelis kartus, o pritraukti reikia 40 kvadratinių metrų burę, po kelių vendų primeni sau pažadą žiemą sportuoti.

Ne, tai ne nusiskundimai „kaip buvo sunku“ – tokia buriuotojiška kasdienybė (ypač – sportininkų), kurią patys ir renkamės. Žinojom vėjo kryptį, žinojom, kad reikės nemažai venduoti (prisipažinsiu, kad reikės tiek daug – nenumaniau) ir tai žinodami plaukėme.

Kad ir kaip fiziškai pavargsti, morališkai „batareikos“ gerai pakraunamos.

Finišavome pirmi, o perskaičiavus balus (suvienodinus skirtingų jachtų galimybes), „Litas“ laisvojoje grupėje užėmė III vietą (visi rezultatai).

Po regatos labiausiai aptariama tarp buriuotojų tema, žinoma, buvo „vendas“. Bet nesutikau nei vieno, kuris keiktų ar skųstųsi. Nebent juokais.

Bandžiau skaičiuoti, kiek kartų vendavome, bet vis pamesdavau skaičių. Skaičiuojant pagal įvestus GPS duomenis Google Maps ir EveryTrail suskaičiavau 79. Nemenkai, kaip distancijoje nuo Nidos iki Klaipėdos.

Pabaigai iš regatos: rengėjų pranešimas ir mano nuotraukos.

Nuotrauka ir Sailinganarchy.com.

Kai varžybose (ypač – per startą) su „optiku“ brūkšteli vienas kitam į bortą, tai niekis. Gali ir ranka atsistumti. Bet tokioje „košėje“ atsidurti būtų nejauku. Gal realiai atstumai ir didesni, nei nuotraukoje, bet vairininkams tikrai nesaldu.

Vaizdas iš vieno „Audi MedCup“ regatos etapo.

Tokie burlaiviai kaip „Brabander“ puošia uostus, bet dar geriau, kai jie plaukia jūromis ir vandenynais.

Todėl džiugu, kad Klaipėdos universiteto burlaivis leidžiasi į netrumpą kelionę – dalyvaus didžiųjų burlaivių regatoje „The Tall Ships‘ Races“

Būtų idealu, jei „Brabander“, panašiai kaip Karlskronos karo akademijos burlaiviai, plauktų aplink pasaulį, o įgulos – studentai – keistųsi etapais (Švedijoje – įpusėjus kelionei). Bet, spėju, brangus dar mums toks malonumas.

Et, norėtųsi būti studentu ir prisijungti prie dabartinės įgulos.

Dar norėtųsi šiame video burlaiviu grožėtis, o ne juodai-baltais ir dažnais blyksniais, keičiančiais vaizdus. Nufilmuota tai gražiai.

Bet gerais norais kelias peklon grįstas…

„Ant bangos“ pristato vieno „Pilies uosto regatoje“ jachta „Splendid“ plaukusio iki tol su buriavimu nesusijusio vaikino – Domanto (nuotraukoje su drauge) — įspūdžius. Rašė „sausumos“ žmogus, tad tuo įdomesni įspūdžiai.

Ir būtent dėl to, kad rašė pirmą kartą jūroje buvęs žmogus, būtų kvaila pykti, kad vieną ar kitą jachtos dalį pavadino ne taip, kad savo nuomonę ne „jūreiviškai“ dėsto.

Nuo to tik įdomiau. Į kai kuriuos dalykus naudinga iš šalies pažvelgti.

Teksto ir nuotraukų daug, bet skaitosi smagiai.

Įrašas tinklaraščiui didokas, tad visiems norintiems tereiks atsidaryti (ar atsisiųsti) sumažintą *.pdf failą.

Nauja jachta Minijos jachtklube. Sako, tik birželio 17 d. prišvartuota (ar nuleista) čia. Tikra gražuolė. Ir greita. Sako, taip jachtos „Ultra“ ekipa pakeitė laivą. Sveikinimai ir linkėjimai sėkmės bei prizų. Jų neturėtų stigti. Ir ne tik todėl, kad varžovai, pamatę jachtą, skundėsi sugedusia nuotaika.

Efektyvus būdas – surengti „Mis Jachtklubas“ rinkimus. Į gražias… jachtas ir moteris arba moteris ir jachtas (čia kaip kam) atėję pasižiūrėti gal ir buriavimu susidomės (moterys, čia, žinoma, be konkurencijos). Ir žiniasklaidos dėmesys garantuotas.

Nuotraukos iš tokį konkursą surengusio Italijos jachtklubo.

Klausimas retorinis. Išties Smiltynės jachtklube švartuotis galima. Patikrinta. Tik vaizdas ten, kaip matyti iš nuotraukos, nykokas.

Ir planuotų rekonstrukcijos darbų nesimato. Pasirodo, vėl ieškoma vizijos.

Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokios diskusijos ta tema virtų, norėtųsi atgijusio jachtklubo kitoje kanalo pusėje.

Dvelkia dar jame šiokia tokia dvasia…

Kai reikia taupyti interneto kilobaitus, o ir laisvalaikio tinklaraščiui nėra, tai tik kelios nuotraukos iš „BMW Baltic Open Regatta“ pirmojo etapo Klaipėda-Palanga-Klaipėda starto.

Gražus buvo reginys ir net šilta pasidarė stebint jachtas, išplaukiančias pro Klaipėdos uosto vartus, nors „šaltas vėjas“ pūtė tądien gausiai.

Rekordų siekimas ne visada sėkmingas. Norėjusi tapti viena viena jauniausių buriuotojų, viena apiplaukusių jachta pasaulį, amerikietė Abby Sunderland savo kelionę baigė ją išgelbėjusiame žvejų laive.

Jos brolis Zacas, kai buvo kiek vyresnis, tai padarė sėkmingai. Sesutei nepasisekė, gaila.

Radosi manančių, kad jauniems leistis į tokia skeliones – kvailybė. Įdomu paskaityti, sutikti nebūtina.

Žvejai yra alkani. Kartą jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš ne prieš žvejus – vieną menkę ir pats jūroje esu išlupęs. Šiame pasakyme jokios paniekos ar piktos pašaipos. Bičiuliškais traukimas per dantį.

Nors galima būtų supykti, kai jie net ne po vieną, o dešimtimis žvejoja farvateryje – laivų kelyje.

Kas akivaizdu viršutinėje nuotraukoje, o kiek jų gali užtverti jachtoms kelią, matyti nuotraukose apačioje.

Nepikta – jei jiems čia (kur didieji uosto laivai nebeplaukia) kimba, tegu žvejoja. Išlaviruoti nesunku. Tegu juos gaudo ir baudžia tie, kam tai priklauso.

Patys lenda po laivų foršteveniu.

Tik kaip čią neprisiminsi vienos pamokančios istorijos, kurią iš kelių lūpų girdėjau.

Nutiko tai neseniai, kuomet viena didelė lietuviška jachta (vardas tebūnie neminimas), plaukė naktį ar tai į Juodkrantę, ar iš jos į Klaipėdą. Šiuo maršrutu plaukiant didelės grimzlės jachtai išklysti iš farvaterio būtų beprotystė – tuoj sustotų seklumoje.

Tad laikydamiesi laivų kelio pagal ženklus (bojas), buriuotojai plaukė, kai staiga išgirdo tylų:

– Gelbėkit…

Naktis, tamsu, jachta nemenka. Apsidairo buriuotojai, nieko neįprasto nepamato. Po kurio laiko ir vėl:

– Padėkit…

Vėl apsidairė buriuotojai, ir vėl nieko nepamatė. Tik po trečio pagalbos šauksmo, nuėjo jie prie jachtos nosies (priekio) ir pamatė ant pat priekio pakibusi nelaimėlį žveją.

Ištraukė jie vyrą ant denio, atsiprašė, kad šio nepastebėjo, o šis neliko skolingas – pats atsiprašė, kad naktį farvateryje žvejojo jokių navigacinių šviesų guminėje valtelėje (ši, pasakojama, paskendo) neįžiebęs.

Laimingai pasibaigusi istorija (kiek tiksli, ne taip jau svarbu, esmę nusako), o juk galėjo alkanasis ir į amžinuosius žvejybos plotus nukeliauti… Tada tai jau būtų pikta. Nors ir pats kaltas.