Sostinės gyventojai kitąmet (jei planai nesikeis) galės gerti kavą ir net įsikurti ant vandens. Labai smagus dalykas ir kai grįšiu į sostinę (aš jos pasiilgstu, tai nors trumpam kartais norisi grįžti), žinau, kur eisiu gerti, anot kolegos Artūro Jančio, “sveikuolių smerkiamus, bet populiarius gėrimus” ¹ .

Gerti kavą tai ne naujiena — mes Dangėje tai darėme dar 2011 metais. Padavėja tasyk išsigando užsakymo “Kavos ir gėrimų į jachtą”. Vyko maždaug toks pokalbis:

- O aš rasiu tą jachtą?

- Taip, rasit, ji čia vienintelė.

- Bet kaip ją rasiu?

- Graži, balta su labai auštu stiebu.

Žinoma, rado. Bet vis tiek bijojo, kad neišplauktumėme su puodukais. Uždaryti tarp dviejų tiltų su 16m aukščio stiebu mes to negalėjome padaryti, bet iš kur tai žinoti merginai, kai tradicijos laivais atplaukti į miesto centre esančią upę Klaipėdoje nėra?

Vilnius, panašu, žiojasi apšokti uostamiestį ir įkurti tai, kas prie jūros ir upėje atrodytų naturalu, o ten, rytuose, kiek egzotiška (bet iš principo irgi gerai) – parduotuves, namus, kavines ant vandens.

Vis dar turiu svajonę gyventi ant vandens laive (nevadinkime to “namu”). Vieną tokį kandidatą nusižiūrėjau žvejų uostelyje Smeltėje. Kol nenuskendo, reikėtų kaupti pinigus.

Teoriškai laivams tinkamos švartuotės (su elektram, vandeniu (?)) įrengtos iki Biržos tilto (jau už jo stovi “Meridianas”), praktiškai čia gali įplaukti tik maži kateriai. Kol neturėjau automobilio, siūliau tam tikrų grafiku kelti Pilies tiltą ir taip įleisti laivus į vidų. Pradėjus važinėti keturiais ratais, patirtis sako, kad užvėrus eismą nors trumpam Pilies tiltu, bus bėdos – Pilies gatvė  yra viena svarbesnių miesto arterijų.

Bet, jei Vilnius ėmėsi, anot Vidaus vandens kelių direkcijosvadovo Gintauto Labanausko, iš pažiūros, utopinio, bet vis dėl to įmanomo projekto, apie gyvenimą upėje galima svarstyti ir Klaipėdoje, Kaune ar visur kitur, kur upės teka. Mano akims tai gražu.

O jei kada pamatysite Gosail.lt jachtą tarp Pilies ir Biržos tiltų – kviečiu kavos. Kaip šiose nuotraukose:

+

—

Labas rytas!

Buriuotojai gali pokštauti pavasarį vienas kitą sveikindami su Naujaisiais Metais. Nes nuleidus jachtas į vandenį – tikrąją jų stichiją –  ir prasideda naujieji buriuotojiški metai. Tik mūsų platumose jie nesutampa su kalendoriniais metais savo trukme, bet bus pažymėti tuo pačiu skaičiumi – Sezonas 2013.

Praėjusiais metas sezoną Gosail.lt pradėjo balandžio 6 dieną trumpu išplaukimu į jūrą. Šiemet tik balandžio 21 dieną nuleidome tris iš penkių jachtų., likusias dvi leisime į vandenį šią savaitę.

Vėluojame dėl objektyvių priežasčių – užsitęsusios žiemos.

Tik nereikia pasakų a la “Tai kur čia klimato atšilimas?”. Klimato kaita tiesiogiai nekoreliuoja su metereologinėmis sąlygomis. Tokie šalti ir ilgi pavasariai Lietuvoje jau buvo nesyk, ką gali žinoti, gal ir dar bus.

Gosail.lt jachtos nebuvo pirmosios vanenyje –  pirmoji Kruiziniame terminale švartvosi Tomo ir Valdo “Milda”, antrasis į uostelį, laivą nuleidęs Memelio mieste, plaukė Salvijus su “Samsu”. Tai vyko praėjusios savaitės trečiadienį.

Dar ankstesni nei buriuotojai, buvo motorlaivių savininkai – pirmieji  ”smirdlaiviai” ¹  savo švartavimosi vietose stovėjo dar balandžio pradžioje, akvatorijoje vietomis dar esant ledui.

Bene gražiausiai sezono pradžią pažymėjo Rusijos burlaivis “Kruzenshtern”, praėjusį savaitgalį užsukęs į Klaipėdą. Gaila, dėl subjektyvių priežasčių mačiau jį tik nuotraukose.

Burlaivių gerbėjams rekomenduoju dairytis laisvo laiko ir geros kompanijos liepos 25-28 dienomis – didžiųjų burlaivių regatos “The Tall Ships Races 2013″ artimiausias uostas bus Ryga.

O tiesiog akims paganyti: kelios Arūno Šakalio nuotraukos:

P.S. Pirmieji Gosail.lt klientai plauks jau šį savaitgalį. Truputį neramu, ar pažymėtas farvateris (iš Pilies uostelio nesimato), bet oficialiai sakoma, kad navigacija vidaus vandenų keliais (vadinasi ir Kuršių mariomis iki Nidos ar Mingės) prasideda balandžio 25 d. ir baigsis lapkričio 9 d.

—

Buriuotojo košmaras - vėjo sudraskyta burė.

Tikriausiai vienu klausimu aš moteris jaučiu ¹ , ar, tiksliau pasakius, numanau emocijas, kurias jos patiria, pavyzdžiui, pirkdamos naują suknelę.

Sau suknelės nepirkau ir ne apie mylimai moteriai pirktą suknelę šįsyk kalba. Jaudulį, nekantrumą, mažą euforiją, džiaugsmą patyriau, kai šiandien iš Prancūzijos atkeliavo nauja suknelė jachtai – stakselis.

“Gosai.lt Jūrinis” dabar turės naują priekinę burę, kurios neteko praėjusiais metais vienos audros metu. Neklauskite, kiek tai kainavo, sumos nemažos, bet žinau vieną – drausti laivus yra būtina ir teisinga, nors ir nepigu.

O plyšo stakselis nelemtai, tačiau pamokančiai. Praėjusių metų sezono pabaigoje, vieną ankstų rytą mane pažadino Pilies uosto kapitono Viliaus skambutis. Toks ankstyvas skambutis nieko gero nežadėjo, galvoje kilo vienintelis klausimas „Kas atsitiko jachtoms?“.

Vilius paaiškino: „Tavo Jūrinio stakselį sudraskė“. Nepamenu ką dar kalbėjom, tikrai pasakiau ačiū už informaciją ir jau skambinau kapitonui Juozui – jam arčiau uostelis. Pats šokau iš lovos į kelnes ir myniau dviračiu į mariną.

Apie aplink forštagą susuktus ir plyšusius stakselius esu girdėjęs, vieną tokį iš toliau esu matęs ir Klaipėdoje, o dabar pačiam teko patirti ir pajausti, ką tai reiškia.

Blogiausia iš visų tuomet užplūdusių emocijų – beviltiškumas. Nes beveik nieko negali padaryti. Išsukti stakselį ir vėl jį suvynioti trukdo stiprus vėjas, susukti draskomas burės atplaišas nėra kaip, burė jau susukta, bandyt išjudinti furleksą (susukimo mechanizmą), atlaisvinti jame esančia virvę ir vėl susukti taip pat nebuvo kaip.

Tačiau nėra padėties be išeities – susirinkome  visas laisvas virves, sėdau į „bocmano kėdutę“ ir Juozas mane kėlė į viršų. Su laisvu genakerio falu ir turimomis virvėmis apsukau visą stakselį, kiek įmanoma surinkęs ir susukęs, metriniais virvių galiukais (škertikais) surišęs, burę ir jos atplaišas. Atrodė nepatraukliai, bet kam tai rūpi, svarbu burės daugiau neplėšys.

Jau baigus darbus liko klausimas: KAIP? Ir kodėl?

Manau, atsakymas yra vienas ir tai pamoka ateičiai: burė buvo per silpnai suvyniota aplink štagą, vėjas įsisuko tarp jos klosčių ir išpūtė.

Gerai, kad sezonas buvo besibaigęs, naujos burės taip greitai neatsiranda.

Rišdamas burę pūčiant, nepamenu kiek metrais per sekundę, bet drūčiai, jei ne rūgščiai, sugrubusiias nuo šalčio pirštais, galvojau:

„O jei jūroje ir per audrą? Pasitaiko ir taip, man dar pasisekė, kad krante ir škvalui nurimus.“.

Beveik, bet tik labai mažą dalelę, galiu suprasti, kaip tai būtų jūroje per audrą.

Video gal matosi, kaip iš susijaudinimo atplėšiant siuntinį rankos dreba:

Ir dar kelios nuotraukos iš Jūrinio stakselio istorijos:

Iš pradžių atrodė, kad burė sudraskyta nepataisomai.

Į sezono pabaigą netekome burės.

Ant šios burės dar nei viena musė nebuvo nutūpusi.

__________________________________

True sailors go out in any condition! Looking a little chilly here at the Optimist training in Norway last weekend (03/2013)! (c) North Sails One Design Europe

Pokštai apie tris peržiemotus mėnesius ir už tai vieną dovanų labai juokingi niekad nebuvo, o dabar ir šypsnio nesukelia. Bet inernetas, sezoniškai, lūžta nuo jų. Pyksta žmonės, kad pavasaris vėluoja, tiksliau, kalendoriaus grafiko nesilaiko.

Išties norisi šilumos ir buriavimo džiaugsmo.

Praėjusiais metais sezoną atidarėme balandžio 6 dieną! Vėsu buvo tik vos vos, labiau rankoms, nei kūnui. Saulėkaitoje ir striukę atsisegti buvo galima, tiesa, neilgam, juk dar balandžio pradžia.

O šiemet? Net jei staiga atšiltų, pakartoti 2012 metų ansktyvumo rekordo tikriausiai nepavyks, nors norėtųsi (ir ruoštasi). Vėluoti irgi nevalia – Gosail.lt jau turi užsakymų. Na, su žmonėmis sutarsiu, – juk ir ant ledo buriuoti galima, bet kaip jachtoms paaiškinti, kodėl joms natūralios sąlygos staiga taip pasikeitusios?

Juokas juokais, bet buvęs Pilies uosto kapitonos Kastytis šiandien pasakojo, kad kažkada pantonus ant ledo leido… gegužės mėnesį.

Gal šiemet taip nebus. Juk pavasario ženklų pastebi ne vienas. To ir linkiu.

Dideliuose ekranuose jau net ne ppt/pps, o video matyti įpratusią ir išpaikintą publiką spausdinimo mašinele rašytas tekstas šokiruoja.

Praėjo kiek daugiau nei metai ir vėl kilo noras aprašyti LBS suvažiavimą Nidoje. Ką gali žinoti, kad tai vėl mane išjudins, o gal toks ir teliksiu – kartą metuose nomenklatūrinius įrašus publikuojantis? Nors ne, oficiozas yra , čia išdėstysiu asmeninę nuomonę.

Praėjusiais metais klausiau, ar lietuviai dalyvaus VOR , šiemet jau aišku (ir visus metus buvo aišku – kandidatus rinko), kad dalyvaus. Gaila tik, kad Klaipėda nepateko į žaidimą ir nebus VOR uostas. Šiek tiek liūdna ir dėl to, kad Baltijos šalių komandai stinga lėšų dalyvauti pasaulinėje regatoje, kad ne šios komandos bus pirmasis naujos klasės VO65 korpusas. Bet ne apie liūdnus dalykus kalbėkim.

Pradžiugino – nauja LBS Taryba (gruodį Vilniuje perrinkome) turi viziją ateinantiems ketveriems metams. Nidoje buvo pristatytos gairės, kas keisis ar kur link judės teisėjai, kreiserinis ir sportinis buriavimas, LBS komunikacija. Įdomu pas pačiupinėti dokumentuotas idėjas iš arčiau. Ne kritikai, o supratimui.

Beje, apie kritiką. Jos sulaukė LBS revizinės komisijos ataskaita. Ne vien todėl, kad atspausdinta mechanine rašomąja mašinėle (aš lengvai įgūdžius atgaivinčiau, nematau čia bėdos formoje, nors šiais laikais norisi naujoviškesnių dalykų), o labiau todėl, kad klaidos ataskaitoje pasitikėjimo nekelia faktų tikrumu.

Bet čia ir mes patys kalti – kiekvienais metais visi juokiasi iš komisijos vadovo ir jo ataskaitos, bet kai ateina laikas pakeitimus daryti, naują vadovą išrinkti, pasiūlo tą patį kandidatą. Čia tyčia klouną renkam ar patys klounai esam? ¹

Sakau mes, nes moku mokesčius LBS ir esu narys, tik niekad nebuvau delegatas, todėl rinkimuose kitų kandidatų nesiūliau. Užtat nuomonę tinklaraštyje pasakyti galiu.

Kitas smagus dalykas – aktyvėjanti LBS komunikacija. Bet apie tai kitą kartą, nes teks prisipažinti, kaip garsiai paskelbęs apie dinozauro gaivinimą pats tapau dinozauru…

Ir vos nepamiršau. Nuo 2014 metų gali būti naujas LBS nario mokestis – 120 Lt metams. Gali būti, nes dar turės jį patvirtinti. Nidoje tik pranešta, kad toks planuojamas, bet balsuoti už jį nekvietė. Nors ir ne delegatas buvau, bet bučiau taręs už.

Buvo ir daugiau svarbių dalykų Nidoje pasakyta ir apkalbėta (užstalėje – taip pat), tik mano plunksna atšipo, nespauskit. Nepažadu, bet bandysiu atsigauti.

P.S. Ir dar vienas dalykas. Mano klasiokas – Nidos meras. O mokyklos direktorius – mero pavaduotojas. Who’s The Boss Now?

—

• „Ambersail“ pakeliui į Tenerifę. Kad viskas krante taip būtų paprasta ir aišku, kaip jachtoje vandenyne. Aido Bubino nuotr.

Turbūt svarbiausia ir įdomiausia žinia, išgirsta Nidoje praėjusį savaitgalį (2012.02.25) vykusioje „LBS ataskaitinėj konferencija ir kartu jachtų kapitonų ir jachtų savininkų susirinkime“ – Lietuvos buriuotojai gali dalyvauti Volvo Ocean Race lenktynėse.

Simonas Steponavičius pranešė: yra planas dalyvauti 2014-2015 metų vandenyno Dakaro dalyje, dalis sumos jau yra. Daugiau informacijos kol kas šykštu.

Panašiomis aplinkybėmis – Nidoje, LBS renginyje – buvo pranešta ir apie „Tūkstantmečio odisėją“. Odisėja sėkmingai įvykdyta, o žmonių nuomone, „Ambersail“ plaukimas aplink pasaulį buvo vienas svarbiausių ir geriausių Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą įprasminusių renginių. Tad ar plauks lietuviai VOR – tik laiko klausimas. Beje, taip anksčiau toje pat Nidoje yra sakęs ir Simas, už vėlesnių „Ambersail“ startų tarptautinėse regatose rengimą nominuotas 2011 metais Lietuvos sporto apdovanojimuose metų sporto vadybininku.

UPD: Vos nepamiršau paminėti: to paties projekto dalis yra sukviesti VOR dalyvius į Klaipėdą – čia būtų vieno etapo finišas, kito startas (o gal regatos finišas?), vyktų vienos in-port varžybos. Sounds cool, yeah?

Dėl ko kariaujam, ponai?

Kita svarbi, bet gal ne tokia įdomi žinia – LBS prezidento Roberto Dargio iškeltas klausimas, kurį dauguma jau pamiršta – LBS yra klubų sąjunga. Ir jei klubuose nediskutuojama LBS, o ir visam šalies buriavimui, opiais klausimais, o, ypač, jei klubuose yra narių, kurie nenori būti LBS nariais, tai apie ką kalba?

Čia matau tris dalykus:

• arba LBS keičia savo strategiją, kuri labiau apjungtų visus narius,
• arba LBS keičia strategiją ir nenorintys būti jos nariais eina skyrium su norinčiais,
• arba visi klubų nariai yra ir LBS nariai.

Tada ir klausimas „O kam tas LBS?“ kitaip skambės.

Kitas tiek pat opus klausimas, bet labai neįdomus dėl savo intrigų – miestų kovos. Neva Kaunas pasiima visus buriavimui skirtus pinigus, o kitiems miestams ir nelieka. Man, kaip gimusiam Kaune, mokyklą baigusiam Nidoje, dabar gyvenančiam Klaipėdoje, o registruotam Vilniuje, tos miestų kovos visad atrodė kvailai.

Bet nenuneigsi, kad jos yra. Mano svarstymai čia tokie:

• jei Kaunas sugeba pasiimti visus pinigus – jam +10 karmos taškų,
• jei Kaunas pasiima pinigus, bet neduoda ir/ar neleidžia to padaryti kitiems – jam -10 karmos taškų,
• jei visi kiti (Klaipėda, Vilnius, Šiauliai, Nida etc) nesugeba pasiimti pinigų (pvz, pavėluoja paduoti paraiškas) – jiems -10 karmos taškų,
• jei visiems kitiems nepavyksta pasiimti pinigų, nes kažkas blokuoja, – jiems 0 karmos taškų,
• jei kas nors išspręs visą šitą rebusą – jam +100 karmos taškų.

Kas naujo?

Kaip teisingai pastebėjo S.Steponavičius, ginčai dėl pinigų, LBS reikalingumo ir panašios kalbos kvepia pelėsiu, todėl nesiplėsiu. Renginio dalis, kai buriuotojų bendruomenei buvo pristatomos naujienos, gerokai įdomesnė.

Pareklamuosiu ir įdomius, ir svarbius pristatymus:

• Aš pats pristačiau Gosail.lt sezono pasiūlymus buriuotojams. Jų bus ir dar, bet jau dabar primygtinai rekomenduoju nesnausti, užsakyti laivus kuo anksčiau – tuo pigiau.

• Ričardas Novašinskas iš 470.lt pristatė savo kurtą „aplikaškę“ SailRace.net – programėlę (aplikaciją) išmaniesiems telefonams, kuri gali padėti varžybų distancijoje. Praėjusį sezoną paskutinėje Paršelio regatoje ketinau išbandyti, bet nespėjau, žiūrėsim, kaip veikia šiemet.

• „Ambersail“ klubo vardu Raimundas Daubaras pristatė šių metų „Ambersail“ planus (1/4 plaukimo per Atlantą dalyvavau ir aš – žinoma, noriu pasigirti), kurių pagrindinis tikslas – Sydney-Hobart regata.

• Kitas Raimundo pristatymas – Tauro Rymonio atrankos į olimpiadą programos palaikymas. Ryžto ir buriavimo talento iš Tauro neatimsi, o pinigais prisidėti prie galimo dar vieno olimpiados dalyvio verta.

• Simas dar pažėrė minčių apie saugumą jachtose. Neišradinėkim dviračio, vyrai, pasiremkime pasauline praktika.

• Kaip ir dviračio neišrado, bet teisingas mintis-pasiūlymus apie ORC balus ir tvarką regatose išdėstė Šarūnas Sodeika, jachtos „Jigy Jigy Somi“ škiperis.

• Darius “Bitlas” gerasminavičius pristatė Šventosios regatą, kuri virs Lietuvos ORC čempionatu. Dar vienas naujas, ir, kad tik pavyktų, rimtas reikalas.

Tai kurie tikri?

Dar Nidoje nuskambėjo mintis, kad kreiserinis ir sportinis buriavimai yra skirtingi dalykai.

Gal ir skiriasi šiek tiek: laivais, greičiais, tikslais. Bet jei jau kalbama, kad po vienu skėčiu nebetelpam, nujaučiu bėdą.

Nes pritariu minčiai: nesivartęs su optiku, nesistumdęs prie starto linijos su lazeriu, nekrienavęs su semiorke nebūsi rimtas kreiseristas distancijoje.

Iki Švedijos nuplaukti, o ypač, jei veikia navigacinė elektronika, galėtų kiekvienas, truputį apmokytas.

Bet sportinio pykčio, vėjo jutimo nosimi, o bangų – ausimi ir užpakaliu, stojęs prie didelio burlaivio šturvalo, gali ir neišsiugdyti.

Suprantu skirtumus, bet nepritariu takoskyrai. Kuo matuosimės, kuris buriuotojas tikresnis? [ censored ] ?

• Londono centre. Šiaurinė Temzės pakrantė. St.Katharine Docks. RRA nuotr.

Tik išvažiuok – tuoj kas nors vyksta. Išvykau į Londoną – Italijoje keleivinis laivas priskendo . Išvykau iš Londono – pranešta apie tai, kaip Londone lietuvis milijonieriaus katerį nuplukdyti bandė. Tiesa, lietuvio istorija sena, praėjusio metų kovo. Bet nuskambėjo dabar.

Nesiplėsiu apie Italijos keleivinio lainerio „Costa Concordia“ avariją. Akivaizdu, kad kapitonui kranto tarnybos šaukė Vada a bordo, cazzo! ne be reikalo, o keleivių plukdymo versle kažkas ne taip, jei toks šiuolaikinis titanikas užplaukia ant akmens.

Bet man įdomesnis lietuvio pasiplaukiojimas milijonieriaus jachta. Na, kateriu, mūsiškai šnekant.

Pats neseniai buvau toje vietoje – sename Londono dokų rajone St.Katharine Docks. Andrius Užkalnis savo knygoje „Anglija: apie tuos žmonės ir jų šalį“, rekomenduodamas aplankyti dokus, taip rašo:

„…ko gero, labiausiai išblizginti kvartalai – jachtos, parduotuvės, restoranai. Čia turistų nedaug: juos susiurbia netoli esanti Tauerio (Tower of London) muziejus“. (p.224).

Tikra teisybė: žmonių nedaug (buvome pavakare), rajonas švarus, gražus (viena vietų, kurioje gyvenčiau), vietiniame pub’e Dickens Inn duoda tokį kavos puodą, kad gali sėdėti ilgą vakarą – geresnis longdrinkas nei vyno taurė.

Na ir jachtos. Stiebų – vos keli, bet ir jų užtenka posakiui – jachtos nuo prabangių iki paprastų. Viena, iš pažiūros daug ir toli plaukiojanti, tokia jūrų valkatos buriuojama, tikrai atrodė nelabai savo vietoje šalia tviskančių motorlaivių, kurių čia apstu. Dar kelios Temzės baržos – čia atskira įdomi laivų klasė, pastaruoju metu stebėtinai pabrangusi, o būtų puikus namas ant vandens. Jei apie namus – stovėjo ir čia dar kelios kitokios baržos, pritaikytos gyventi.

Vietos keliuose baseinuose nedaug: kai kur – ne daugiau, nei vakariniame ar šiauriniame Pilies uosto Klaipėdoje baseine, kitur – erdvu tiek, kiek Kruizinio terminalo baseine. O gal ir mažiau.

Visi baseinai uždari, t.y., čia vienas išplaukimas į Temzę, bet nuo upės akvatoriją skiria masyvūs metaliniai žliuzo vartai. Potvyniai atoslūgiai čia, žvelgiant į Temzės krantines ir tiltų atramas, dideli, po kelis metrus (locijų dabar nežiūrėjau).

Ir štai tokiomis sąlygomis bičas bandė nuplukdyti katerį. Net patyrusiam žmogui tai nebūtų paprasta, o čia, galima spėti, vyras patirties turėjo menkai. Laimės kūdikis? Beginner’s luck?

Bet, kaip praneša žiniasklaida (URL aukščiau), svarstant lietuvio bylą, prokuroras Piersas Wauchope’as teisėjui sakė:

„…jis yra truputį daugiau negu paprastas benamis ar bent jau benamis, kuris išmano apie jachtas, nes tik retas galėtų ja taip manevruoti ir nepadaryti jai jokios žalos.“

Lietuvišku piratu jau pramintas vyras, anot Marijono Mikutavičiaus, „be jokios abejonės taiko tarp geriausių“ lietuvių, kuriems svetur nutikusios įsimintinos gyvenimo istorijos. Ir jei šis veikėjas sugebėjo valdyti katerį tokioje sudėtingoje akvatorijoje, Marijonas juokais klausia:

„Tai, bliamba, kodėl jis su tokiais įgūdžiais benamis Londone, o ne vyr. locmanas Klaipėdoje?“ ir priduria: „ Jo poelgiuose yra kažkokios heroiškos romantikos“.

Nesumoju ką atsakyti.

O gal, kaip gėpliuse sakė Kipras, tas bičas tik labai norėjo patekti į kalėjimą? Kaip O.Henry apsakymo herojus valkata Sopis, svajojęs patekti kalėjiman prieš žiemą. Tik lietuviui Ramūnui pasiekė labiau nei Sopiui – jis nuo kovo jau 10 mėn praleido kalėjime. Nors tiek čia tos sėkmės vasarą mirkti kalėjime.

Ir vis tiek smalsu, kaip tam bičui pavyko suvaldyti katerį nieko neapgadinus. Praėjusį sezoną kartą teko vairuoti gerokai mažesnį (kas, kad šiknoje – 500 arklių) katerį ir nebijau prisipažinti – sekėsi stipriai vidutiniškai, iš šono turėjau atrodyti nemokša. Bet suvaldžiau, nieko nekliudžiau, prišvartavau gerai.

Istorijos pabaigai – kelios nuotraukos iš St.Katharine Docks. Tai vieta, į kurią dar noriu sugrįžti. Kai šviesu ir kai visai tamsu. O dar geriau – atplaukti. Arba išplaukti. Linkiu sau ir kitiems.

Kuo giliau į mišką, tuo riebesnės papūgos.

Kad jau retai rašau, tai leisiu sau šį kartą drioksteltį ilgą įrašą. Apie 2011 metus ir ką aš jose pamačiau. Ištrauksiu kelis, mano galva, svarbiausius lietuviško jachtingo dalykus. Du dalykus sąmoningai nutylėsiu.

Jeanneau

- Vis dėl to dabar matome, kad beveik visi galimi buriavimo rekordai priklauso prancūzams.

Prancūzų jachtų statytojai Jeanneau gali kelti savo atstovybę iš Rygos į Klaipėdą – per vieną sezoną čia atsirado 8 naujos jachtos, dar viena nauja, sako, yra Kaune.

Penkias jachtas – 3 mažesnes 36 pėdų ir 2 didesnes 41 pėdos – atvežė jachtų nuomos kompanija Gosail.lt. Stipri injekcija į senų (kas buvo ypač pabrėžiama Seimui sumanius jachtas apmokestinti kaip prabangą) jachtų rinkoje.

Varžybose būtų galima kurti atskirą Jeanneau grupę, prie kurios galėtų prisijungti ir lenktynių azartą jau pajutusi buvusio Pilies uosto kapitono Kastyčio iš Prancūzijos parplukdyta 33 pėdų Jeanneau.

Pavakario pasiplaukiojimuose (PaPa) ir kitose lenktynėse, Kastytis dar buriuoja su mažesne, 20 pėdų jachta.

Dar viena naujiena – 30 pėdų, trumpo su plačiu padu falškilio ir dviejų vairo plunksnų jachta. Galiu spėlioti, kad potvynio-atoslūgio regionams konstruota jachta yra gera ramiems pasiplaukiojimams sekliose Kuršių mariose.

Apie naują jachtą Kaune tik girdėjau ir mačiau nutrauką, daugiau nieko nežinau. Berods 30-33 pėdų laivas.

Šventosios uostas

• Mes statėme statėme ir pagaliau pastatėme.

• Abdula, padek!

Kai prieš kelis metus Akinys manęs klausė apie Šventosios uosto planus, bandžiau juos gauti, bet nelabai sekėsi, o ir netikėjau, kad uostas atgis dar kokius 20 metų. Atgijo. Tik trumpam.

Dabar turiu įrėmintą pažymėjimą, kad 2011 birželio 11 d. pirmą kartą jachta atplaukiau į Šventosios uostą. Graži buvo regata, iš Klaipėdos išviliojusi ir tas jachtas, kurios buriuoja retai. Bet šventė buriuotojams ilgai netruko – jau po kelių dienų Šventosios uosto prieigas užnešė smėlis ir pasaka baigėsi.

Juokauja, kad uosto sumanytojai, būdami vaikai, niekad prie jūros nežaidė, nematė, kaip iškastą griovelį iškart vanduo užneša. Kiekviename pokšte yra dalis tiesos.

Lauksime, kol Šventoji vėl pakvies ir priims burlaivius, o kol kas burlentininkų ir kaitininkų džiaugsmui, Akinio spotas liko toks pat.

PaPa

Ką veiksi po darbo?

Nežinau dar.

Welcome ant šeštos tiltelio.

Klaipėdos Pilies uoste, vidiniuose baseinuose, laikas skaičiuojamas nuo tiltelio atsukimais, t.y., maždaug valanda. Atsuko tiltelį – išplaukei, atsuko – įplaukei. Gali buriuoti tarp dviejų (vieno retai užtenka), trijų ar „iki devintos, dešimtos tiltelio“.

O nuo 2011 metų sezono, jei Pilies uoste išgirsite buriuotojus kalbant apie papus, tai dar nereiškia, jog jie vulgariai aptarinėja vieną iš pasaulio grožybių – moters kūrinę. Jie taip gali kalbėti apie PaPa – pavakario pasiplaukiojimus.

Superinė idėja – neškite laurus jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui – vidurį savaitės po darbo atsigauti buriuojant, ir ne šiaip, bet su lenktynių dvasia bei adrenalino doze. Ne, čia ne varžybos, čia tik buriuotojai laisvalaikį leidžia buriuodami uoste (nepamenu nei vieno, pažeidusio taisykles, bet didelių laivų kapitonai nekantrūs, kartais sodriai paūkaudavo) siekiant kuo greičiau sugrįžti. Startavo visi tuo pačiu – šeštos tilteliu.

Kokia ten buvo pirminė idėja? Paskutinis visiems stato bare? Būtų žiauru – gera idėja užsikrėtė daug buriuotojų ir vasarą Pilies uosto kavinėje trečiadienio vakarais būdavo ankšta.

Burlaiviai

- If you cross this line, I will shoot you.

Kai 2009 metais Klaipėdą aplankė Tall Ships regatos burlaiviai, kalbėta, kad kitąkart į uostamiestį jie sugrįš tik po labai daug metų – grafikas sudėliotas toli į priekį, į svečius kviečiasi daug uostų. Bet į Klaipėdą jie sugrįžo po trejų metų ir koks skirtumas, kad tai ne didžioji, o kultūrinė burlaivių regata – tokio grožio duokit dar!

Tiesa, jei būti tiksliu, viena audringa vėjuota diena su škvalu, darbai su naujomis Gosail.lt jachtomis – to užteko, kad man asmeniškai burlaiviai, prišvartuoti prie krantinių, didelio džiaugsmo nekeltų.

Visai kitos nuotaikos ir jausmai, kai pavyko pamatyti burlaivių startą jūroje. Būtent tai, ko nori, bet nemato tokių švenčių žiūrovai, likę krante. O juk kviečiau.

Stebint startuojančius burlaivius, kurių bures vos vos įpūtė lengvas vėjas, norėjosi priplaukti arčiau, net juk teisėjai aiškiai pasakė – nevalia (citatoje viršuje – ką tiksliai pasakė, po to, kai paaiškino, kuri starto zona skirta žiūrovams). Ne visų jachtų škiperiai tai suprato, bet tai jau jų reikalas.

KMR

- Babobabas.

Nebuvau, nemačiau, nieko nepasakosiu. Man pats faktas įdomus – svarbiausia šalies burlaivių regata surengta beveik be rėmėjų pinigų. Bent jau pagrindinio, tikrai didelius pinigus mokėjusio, nebuvo. O tai tik įrodo, kad lenktynes galima surengti ir kukliomis išgalėmis.

Bet… Miestui, jaučiu, šventės trūko.

Aš už tai, kad poilsiautojams Nidoje tai būtų šventė su koncertais, atrakcijomis ir kitomis pramogomis, o buriuotojams – lenktynės.

Lenktynės, kuriose visi tiksliai žino savo balus, rezultatus ir neskiedžia, kad į lenktynes atvyko kaip į šventę. Pasiplaukioti galima kurią kitą dieną, o čia reikia gero sportinio pykčio. Sakau taip dar ir todėl, kad pats jo stokoju. Mažai „optiku“ buriavau, mažai.

Kad galima lenktyniauti, parodė ir jachta Gosail.lt-Vakarynė – geros įgulos rankose kruizams skirtas laivas savo grupėje užėmė 2 vietą . 2012 tą patį gali padaryti 5 laivų įgulos.

Žurnalas Vėjo3!

- Jei gali nerašyti – nerašyk.

Netikėjau specializuoto buriavimo žurnalo popierine versija. Žiniasklaidoje dantis atšipinęs žinau, kiek tai tai kainuoja ir kiek neatsiperka. Bet žurnalas buriuotojams Vėjo3! ne tik pasirodė (išleisti jau 2,5 numerio), jis dar gyvas ir nerodo jokių priešmirtinių požymių.

Tai džiugina. Smagu ir tąja prasme, kad entuziazmas nugali senus stereotipus, — tai moko ir mane patį.

Galima ir reikia diskutuoti dėl turinio kokybės – čia „Vėjo pamušalai“ surašė teisingų pastabų , manau, tai pataisoma, tobulėti yra kur, rašančiųjų irgi yra.

Buvau kviestas ir aš parašyti, bet atsisakiau. Ne todėl, kad pinigo nemokėtų (už darbą turi būti atlyginama), o todėl, kad bet ko rašyti vien dėl rašymo, žurnalui negaliu. Nesugalvojau nieko įdomaus, apie ką galėčiau parašyti, ko skaitytojas nerastų internete.

Kelialapiai į Olimpiadą

- Australija toli, o Londonas čia pat.

Oficiali informacija:

Australijoje vykusiame pasaulio buriavimo čempionate olimpinėse „Laser-Radial“ jachtų ir RS:X burlenčių klasėse kelialapius į kitų metų Londone vyksiančią Olimpiadą iškovojo Gintarė Scheidt ir Juozas Bernotas.

Galutinėje įskaitoje G.Scheidt užėmė penktąją vietą (76 baudos taškai), finaliniame plaukime buvo taip pat penkta. J.Bernotas užėmė 37-ą vietą (215 b.tšk.), o tarp skirtingų šalių atstovų užėmęs 25-ą poziciją pateko į olimpines žaidynes.

Iki Londono žaidynių liko visai nedaug, o pirmieji kelialapius iškovojo buriuotojai.

Prabangos mokestis

- Aš mokėsiu prabangos mokestį. Bet tik tada, kai gyvensiu prabangiai.

Daug šurmulio ir diskusijų sukėlė Seimo ketinimai apmokestinti, anot politikų logikos, turtuolius. Jiems nė motais, kad Lietuvos buriavimo laivynas senas ir niekaip negali pretenduoti į titulą „prabangus“.

Na ir kas, kad jachta nėra pirmo būtinumo dalykas. O sodo namelis yra? O Lego konstruktorius? O pašto ženklų kolekcija? O bet kuris kitas hobis? Jei kažkas iš to prasigyvena, tegu – juk jie ir taip didesnius mokesčius moka.

Bet konservatorių strategai nedurni – pamalonins grąžintomis pensijomis kito rudens rinkimų elektoratą ir tikisi laimėti rinkimus. Gali nepavykti, nes komunistinis metodas „atimk iš turtingų ir atiduok visiems“, tikiuosi, nesuveiks. Būtų bėda, jei konservatorius pakeistų didesni komunistai, bet kad patys sau duobę kasa.

Nes pavasarį dar ketina grįžti prie šio klausimo. Eitų jie į „symlink /dev/null“

Stay cool!

Geri buvo 2011, geri bus ir 2012.

Man vasara, o ypač antroji dalis, buvo įtempta. Aktyviai gyventi ir daryti tai, ko nemokėjai, o ir manei, kad „tai ne man“ – įdomus, bet sunkus iššūkis, tai kainavo energijos ir nervų (atsiprašau, jei kam piktai ką pasakiau).

Gana jautriai reagavau (ne tik dėl darbo, bet čia kalba apie moteris (nepainioti su draugėmis)) į visokius dalykus pagrįstai ir nepagrįstai. Pridariau ir klaidų, už kurias jau sumokėjau ir moku (viliuosi, mokėti nebereikės). Toks gyvenimas.

Gelbėjo iki erzinimo bičiulių nuolat kartojami:

• Stay cool!
• Go with the flow!
• Relax!
• Feel free!
• Free you mind!

Šito linkiu 2012 metais sau ir visiems:

• „Ant bangos“ skaitytojoms
• „Ant bangos“ skaitytojams
• buriuotojams,
• burlentininkams
• kaitininkams
• tinklaraštininkams
• draugams
• bičiuliams
• draugėms
• mylimosioms
• slaptoms gerbėjoms
• slaptiems priešams
• FB friendams
• Twittterio faloveriams
• ir likusiems 7 milijardams Žemės gyventojų.

• Ką mums parodys nugalėtojai, laureatai ir nominantai? Klausimas visiems tokiems (besijaučiantiems – taip pat).

1 patikslinimas. Paskubėjau, o tuo ir ne visai tikslu, tad patikslinu – visos 78 nuotraukos nėra konkursinės. Tai yra mano akimis geriausi praėjusio navigacinio sezono mano paties daryti kadrai. Iš jų rinksiu 5 konkursui.

2 patikslinimas. Konkursas vadinasi „Vėjas ir burės“, prašoma dalyvių į tai atsižvelgti, todėl atmetu nuotraukas, kuriose nėra vėjo ir burių (kad ir kokios nuotraukos man ar kam kitam atrodytų gražios).

3 patikslinimas. Konkurso finalas nukeltas į sausio 3 dieną. Ar ne todėl, kad niekaip nesuranda pastovaus šeimininko ir vietos (kuriuose tinklalapiuose, apart feisbuko, o ne visi ten prisiregistravę, galima pamatyti visas konkursines nuotraukas?)?

4 patikslinimas. Mano 5 konkursui atrinktos nuotraukos (ačiū ir skaitytojams, bičiuliams, draugams ir draugėms (nepainioti su mylimosiomis) už balsavimus ir patarimus bei kritiką):

5 patikslinimas. Sulaukiau aštrios ir iš dalies teisingos kritikos, tai patikslinu, kad su lėtu fotoaparatu gal ir nepadarysiu „nuostabaus portreto, kai ta žavi, strazdanota, raudonplaukė valiūkiškai kilsteli lūpų kampučius“, bet jo lėtumas moko dirbti lyg su juostele fotografuotum – ieškant kadro, o ne spaudinėjant kiek patinka (o geras, jausmas, reikės sugrįžti prie greitesnio fotiko).

6 patikslinimas. Rašau gerai, fotografuoju vidutiniškai, bet žaidžiu vietinėje lietuviškoje rinkoje, į pasaulinius vandenis (dar?) neplaukiu, todėl vietiniams konkursams nuotraukas ar rašinius skirti galiu. Yra ir tokių, mačiau ir skaičiau, kuriems nederėtų taip daryti, bet daro. Neuždrausta, o ir man šansų lieka.

7 – gražus skaičius. Sako, laimingas. Tai tekit septynias šiųmetinių geriausių fotografijų rinkinių nuorodas (jų, žinoma, galima surinkti daugiau ir čia specialiai vengta buriavimo temos). Nežinau, kiek dar pasaulio reikės apšikt norint pasiekti tokį lygį, bet ne toks mano tikslas.

• National Geographic Photo Contest 2011
• The Top 50 Pictures of the Day for 2011
• These 50 Photos Will Blow you Away
• Reuters. Best photos of the year 2011
• Wall Street Journal. 2011 year in photos
• US News and World Report. Best News Photos of the Year 2011
• Boston.com. The Big Pictures. The Year in Pictures 2011 (3 dalys)

• Autoportretas.

Idėjos neužrakinsi autorinėmis teisėmis.

Kažkada tinklaraščio “Vėjo pamušalai” Lietuvoje paleista idėja – kasmet rinkti geriausius buriavimo žmonės, įvykius ir nuotraukas – turi jau bene trečius šeimininkus.

Iš esmės tai nieko nekeičia arba turėtų nekeisti – laimėti privalo geriausi (ginčus ar taip yra, palieku už borto). Turim ką turim, o patarimus ir kritiką išsakysim asmeniškai, ne taip jautriai reaguos.

Aš ir vėl dalyvauju nuotraukų konkurse (tikiuosi yra ir daugiau dalyvių, nors to nesimato). Reikiamų iliustracijų turiu sočiai – šio sezono derlius sveria apie 8 GB ir sudaro daugiau kaip 5200 *.jpg failų.

Įdomu tai, kad didelė dalis (ir ta dalis didėja) nuotraukų padaryta ne fotoaparatu.

Išmanusis tapšnukas (maniškiai iPhone 3G ir 4G) jau baigai išstumti iš rankų muilines, nes kai nenusileidžia ar lenkia nuotraukų kokybe, o galimybė iškart pasidalinti internetu socialiniuose tinkluose yra stiprus koziris išmaniukų rankose.

Man tik kitaip gavosi – didelį, keičiamais objektyvais veidrodinį senuką Canon 350D pakeitė… muilinė. Rokiruotės priežastis techninė – užsiteršė Canon matrica, skubiai reikėjo naujo pagalbininko.

TIk naujasis mano draugas — Olimpus µ 790 SW ‘Tough’ — nebenori užleisti dičkiui vietos.

Nes yra kompaktiškas ir turi dvi jachtoje ypač reikalingas savybes – nebijo smūgių ir vandens. Išties nebijo – išbandyta ir tyčia, ir netyčia. Tiesa, kartą, kai šios savybės būtų labiausiai pravertusios, aparatas ilsėjosi namie, nes šeimininkas jį pamiršo.

Kitas pliusas, nors gali nuskambėti kaip minusas, – veikia lėtai. Tai pratina nespausti mygtuko kur papuola ir kada papuola. Mažiau vargo atrenkant, apdirbant failus ir didesnė tikimybė, kad pagalvojus prieš spaudžiant, gausis geresnės nutoraukos.

Tai ir visi pliusai, o minusų daugiau: baterija laiko trumpai, kortelė yra gudraus ir reto XD formato, autofokusas lėtokas, bet labiausiai užmušantis dalykas yra siauras objektyvo kampas – 38-114 mm. Ir neturi GPS.

Žodžiu, daikas fotoaparato savybėmis nusileidžia smarphonui, jį gelbsti tik drąsa prieš smūgius ir vandenį – čia aifonas yra nediskutuojamai lūzeris (bet jis ir neskirtas filmuoti po vandeniu ar  mėtyti – vienas jo krytis ant šaligatvio kainuoja 407 Lt).

Dar kuo iPhone lenkia Olimpus, tai matrica – kartais išmaniukas taip sugudrauja ir tokias spalvas paišo, kad tik stebėtis ir žavėtis belieka.

Du kompaktiški ir dažniausiai po ranka (pasitaiko pamrišti, bet retai) fotografuojantys įtaisai aštrina japoniškus genus – fotografuoti viską kas juda ir nejuda. Tiesa, abu prietaisai judančius daiktus užfiksuoja prastai, tad pirmenybė teikiama statiškiems arba lėtiems.

Iš čia 78 (gali mažėti) atrinktos geriausios nuotraukos. Procentas nuo viso kiekio menkas, bet reikia atrinkti dar mažiau — vos 5. Rimtas galvosūkis, kurį turiu išspręsti iki gruodžio 20 dienos. Any ideas?

• Didžiulėje (keli tūkstančiai laivų) Prancūzijos uosto ir kurorto La Rochelle marinoje yra pirsas, skirtas tik Amel jachtoms (žinomiausias modelis – Super Maramu). Atrodo prabangiai. Bet ir tokiems laivams prabangos mokestis man keltų abejonių.

Neteisingas stereotipas, neva jachta yra prabangos dalykas, kirs buriuotojams per kišenes – jei Seimas priims (kartą jau svarstė) naują Mokesčio už transporto priemones įstatymą, kurį patys politikai nedviprasmiškai vadina „prabangos mokesčiu“.

Dar ne taip seniai, norėdamas pabrėžti išskirtinį savo pomėgį – buriavimą – pats aiškinau, koks tai karališkas ir prabangus malonumas. Cituodavau legendą apie džentelmeną, vilkinti brangų kostiumą ir po šaltu dušu plėšantį banknotus – va toks neva yra buriavimas.

Kiek anksčiau nei ši vasara, o per šį sezoną tai ypač, mano požiūris pasikeitė – karališkas laisvalaikis jau seniai tapo prieinamas visiems. Tik nuo formos priklauso, kiek išleisi pinigų, tačiau buriavimas nėra pati brangiausia pramoga, o išlaikyti sodo namelį kainuoja gal net brangiau, nei jachtą. It depends.

Bet jei patys giriamės buriavimo elitiškumu (suprask: ir prabanga), nereikia stebėtis, kad kranto žmonės, išgirdę žodį „jachta“, pagalvoja:

„Jachta? Turčių išmislas! O jei turtingi, tai ir iždą gali papildyti.“

Jie nesigilina į reikalo esmę, kuri parodytų, jog tą „prabangos mokestį“ mokės ne tik turtingi (yra ir tokių), bet didžioji dauguma – o vidurinioji klasė, tie, kas ir taip mokesčių daug moka, pensininkus išlaiko.

Jie nesigilina, kad daugumos jachtų, kurioms bus užkrautas naujasis mokestis, niekaip nepavadinsi prabangiomis.

Pusė milijono. Daug ar mažai?

Naujasis mokestis palies ne vien buriuotojus – visi, kam nesvetimas laisvės pojūtis ir įdomus hobis mokės papildomai: baikeriai, lakūnai (keista, kodėl ne oreiviai), automobilistai.

Ir visi jie, kiekvienas iš savo srities, gali rasti argumentų, jog nauju įstatymu biudžeto skyles norintys lopyti politikai yra, švelniai tariant, ne visai tikslūs. Ne vienas rastų riebų ar piktą žodį valstybės tarnautojams.

Gali prirašyti paklodes, leidžiant suprasti, kad apie įstatymų rengėjus manai, jog jie durni, bet tai reikalo nepakeis. Daug efektyvesnė sausa xls lentelė.

Panašiai padarė Aras iš Mingės: paskaičiavo, kiek naujasis mokestis surinktų litų į biudžetą. Kiek daugiau nei pusė milijono litų, su sąlyga, kad mokės ir mažesnės, nei įstatymas numato, jachtos.

Ir tai išgelbės Lietuvą nuo biudžeto deficito?

Į Arūno „dalykišką ir skaičiais pagrįstą laišką Seimui“ (c)Aidas Kasparas) sureagavo Seimo narys Jurgis Razma:

„Dėkoju už informaciją. Nesiimu atsakyti, ar Finansų ministerijos specialistės, rengusios projektą, taip realistiškai, kaip Jūs, suvokė jachtų situaciją. Pasiaiškinsime. Neatmestina galimybė, kad patobulintame projekte jachtų gali ir nelikti.“

Po gruodžio 13 d. svarstymo niekas nepasikeitė, jachtos liko.

Neklauskite manęs kodėl šioje situacijoje ir dabar, bet prisiminiau vieno savo teisės dėstytojo, doc. dr. A.Katkaus sakytą mintį apie tai, kad teisininkai, paruošę įstatymo projektą, kratosi autorystės po to, kai projektas paredaguojamas Seime – jis būna iškreiptas, toli nuo pirminio varianto.

Prisiminė ir motorlaivius

Truputį pikta, kodėl prabangos mokesčiu apkraunamos jachtos, kodėl ne kelis ar keliolika kartu brangesni ir dažnai ištaigingesni motorlaiviai (ne visi, žinoma)?

Ar todėl, kaip taikliai pastebi burlaivių metras Kipras, „jei šimtus litų sukiši į milijoninės motorinės jachtos kuro baką tai, matyt, ekonomikos skatinimas?“?

Nieko, klius ir jiems – yra siūlymas įtraukti ir motorlaivius :

Papildyti projekto 3 straipsnį nauja 4 dalimi:

„4) motoriniai pramoginiai laivai, kurių techninėse sąlygose numatytas bendras variklių galingumas yra 110 ir daugiau kilovatų ir kurie pastatyti ne anksčiau kaip prieš 120 mėnesių;

Nekalbėsiu apie automobilius, nors kodėl prabanga juose (kaip ir motorlaiviuose) matuojama kilovatais – man mįslė. Auksas, deimantai, brangios moterys – prabanga. Kilovatai? Come on!..

Mokesčio vengimas

Jeigu yra įstatymas, yra būdas ir jo nesilaikyti. Ne mano mintis ir neperšu, bet skubotus įstatymsu priėmę valstybės tarnautojai patys pastūmėja ieškoti išeičių:

• perregistruoti jachta po kita vėliava;
• perregistruoti jachtą keičiant jos ilgį (kas tas „gabaritinis metras“ – pagal vaterliniją, falšbortą, su relingais, su bukšpritu?);
• įregistravus jachtą kaip komercinę priemonę.

Tiesa, ir čia gali būti keblumų. Ar laivas su kitos šalies, kad ir ES vėliava, ilgai reziduojantis vienoje valstybėje, neprivalo persiregistruoti po jos vėliava?

Laivo ilgio keitimas aktualus tik apie 10 metrų ilgio laivams ir turi pavojų būti įvertintas kaip dokumentų klastojimas.

Įregistruojant kaip komercinę priemonę reikia tiksliai paskaičiuoti, ar apsimokės, nes čia jau prasideda kiti mokesčiai.

Bet mokėti už prabangą, kai prabangos nėra – štai kur tikroji prabanga. Pinigų neturintys negali sau tokios leisti, nes neturi iš ko.

LR mane išdūrė

Aš ne prie mokesčius savo esme. Aš tik noriu, kad jie būtų proto ribose. Ir mokėdamas mokesčius noriu galvoti, jog perku valstybės paslaugas. Su teise rinktis, garantija, pinigų gražinimu, ar nereikalingos paslaugos atsisakymo galimybe.

Aš ne prieš ir turto mokestį, nes jei turėsiu milijonus kainuojančio turto, manau, turėsiu ir pinigų už jį susimokėti. Bet mokestis už kelis šimtus litų palūkanų? Nu comon on, čia tik santaupos juodai dienai!

Jaučiu, kad tik laiko klausimas, kada prabangos mokesčiai taps visuotiniais.

Bet netgi ne tai praėjusį antradienį buvo blogiausia. Atrodo, kad Lietuvos valstybė mane ir milijonus žmonių išdūrė ir pensijų mes nebematysim.  Va čia tai prabanga!

Pusvalandis uoste po burėmis, keli vendai ir jau galima girtis – buriuota gruodį!

Dabar jau drąsiai galiu cituoti vieną savo mėgstamų posakių (adaptuotas):

„I’m sailing in december because I hate Christmas“

(toks elementarus, kad net vertimo nereikia).

Tiesa, tas pusvalandis ant vandens nei iš tolo neprilygsta tam gruodžio plaukimui Baltijoje prieš kelis metus, kurio vieną dalyvių mėgstu cituoti, bet idėja ta labai panaši.

Buriavimas buvo netikėtas – Audrius iš „Piranijos“ paprašė pagalbos. Šeštadienį, kai man reikėjo ropštis į vienos Gosail.lt jachtų stiebą, jis man skubėjo į pagalbą.

Po operacijos „Las Dance With…“ iš Pilies į Memelio miesto uostą, galima sakyti, kad dabar navigacinis buriavimo sezonas tikrai baigtas – nebebus papų, t.y., PaP’ų, trečiadieninių pavakario pasiplaukiojimų.

Nors… Trys jachtos dar likusios ant vandens Pilies uoste — jos dar turi šansų buriuoti.

Sezonas baigtas, bet yra daug darbų ruošiantis kitam sezonui. Neturksim pastebėti kaip tik „pist, ir pavasaris“.

Ko ir linkiu.

Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.

Praėjusį savaitgalį buvo akimirka, kai pasijutau našlaičiu, bet galėjau tuo didžiuotis – visos trys mano jachtos išplaukusios, aš krante.

Vos spėjau perimti iš prancūzų jachtas, patikrinti ar viskas vietoje, o už nugaros jau trypčiojo klientai – norime plaukti.

Ir išplaukė — kas į taip vadinamą regatą, kas tiesiog pasiplaukioti.

Likau krante. Bet toks ir yra mano darbas, o darbas patinka, ir pykti negali. Visą žiemą ir pavasarį tam ruoštasi, nuo praėjusios vasaros dirbta.

Nelikau neplaukęs – sekmadienį su viena jachta grįžau iš Nidos (kurią pasiekiau autobusu).

Kruiziniam laivui didelių reikalavimų nekeliu, tad plaukti bakštagu 7 mazgų greičiu viena genuja pučiant 10-12 (gūsiais iki 14) mazgų vėjui, yra gerai. Kartu su grotu, greitis siekė 8-9 mazgus. Ne momentinis, o kelių-keliolikos minučių, sakykime, — kreiserinis.

Ir kaip smagiai „ženo“ lekia bangomis, kaip lengvai vairuojasi! Nenurašau nei vienos jachtos, su kuria teko plaukti, bet žinau, kad yra laivų, su kuriais plaukti nebenorėčiau. Blogesnės nuo to jachtos netapo, aš neišpuikau, tiesiog kokybę vertinti yra teisinga.

Net trintys sportinių ambicijų turi galimybių šio bei to išspausti ir “ženo odisėjų”. Jau nekalbu apie konfortą. Gi buriavimas poilsiaujant, savo malonumui, turi didelių pliusų.

Tik jie baigiasi Pilies uostelyje. Nieko nekaltinant, bet jachtų švartavimosi bėda yra ne opi, o tragiška.Kaip ir kuro užpylimo.

Ir lyg to būtų mažai, laviruodamas ankštame ir pilname uostejye supranti, kad 36 pėdų jachta vis gi yra nemažas laivas. Nors, hipotetiškai svarstant, tokia jachta išplaukus į vandenyną, ji tarsi sumažėtų.

Bet Kuršių marioms laivas puikus. Ir seklumos ne tokios baisios. Pirmoji, pačiupinėta dėl mano kaltės, bet švelniai. To ir užteks.

Ir metas pristatyti Lietuvoje esančių Jeanneau Sun Odyssey 36i vardus:

• Gosail.lt – Vakarynė
• Gosail.lt – Marinis
• Gosail.lt – Pietvis

Viena dar laukia škiperio su įgula KMRui.

Buriuojantys Trakų ežeruose papasakotų, kaip čia nereikia labai stebėtis, kai matai vieną prieš kitą plaukiančias jachtas… pavėjiniais kursais.

Kažką panašaus beveik ir pavyko užfiksuoti nuotraukoje. Tiesa, čia priestartiniai manevrai, tad jokių stebuklų, bet atrodo įdomiai.

Kaip įdomu buvo per parą iš Klaipėdos nusigauti iki Vilniaus, Trakuose pažiūrėti vienos regatos startą, tada Kaune sulaukti kitos regatos finišo ir vėl grįžti į Klaipėdą.

Kaip gerų tėvų geras vaikas – su šviesa (švintant) išėjau, su šviesa (švintant) ir grįžau.

Kelionės tikslas pasiektas, sveikinimai „Pandora“ ir „Tango“ škiperiams ir įguloms!

• Olivier Criou nuotrauka.

Įdomi liepos 13-oji gavosi – per pietus žurnalistai manęs teiravosi, ar labai trūksta vietos jachtoms Klaipėdoje (sakiau: ankštoka), o po pietų pasitikau ir priėmiau tris naujas jachtos (žinau: ankštoka). Dar dvi bus rudenį.

TV3 teiravosi, ką siūlyčiau, kad vietų padaugėtų. Nežinau kaip sumontavo (nemačiau), tad nesu tikras, ar liko pasiūlymas: tiems, kas tikrai retai plaukioja, leisti laivus laikyti Danėje tarp Pilies ir Biržos tiltų.

Nedidelis skirtumas, ar norint išplaukti pagal grafiką suks Pilies uostelio tiltelį, ar kelsi Pilies tiltą. Miestui nuo laivų ir jų stiebų centre – tik nauda, tad ir Pilies tilto renovacija būtų investicija.

Dar klausė TV3, ar tikiu, kad ankštų marinų bėdos išsispręs, laivų daugės ir žmonės buriuos.

Žinoma tikiu, atsakiau. Kitaip nedaryčiau to, ką dabar darau – nesiūlyčiau žmonėms buriuoti.

Nebūčiau vargęs prie projekto daugiau negu metus (o idėjos autoriai skaičiuoja jau ir antrus metus), jei netikėčiau, kad išauš diena, kai pamatysiu ir pasakysiu: „Štai jos, ilgai lauktos princesės!“.

Sunku tiksliai įvardinti tuos jausmus, kurie apėmė, kai pamačiau iš kelto LISCO MAXIMA išriedančius du vilkikus su naujomis. jachtomis ant priekabų…

Jausmai gal net stipresni nei tada, kai pirmą kartą šias pamačiau dar gamykloje, Prancūzijos mieste Cholet. Ir tai buvo visai neseniai – tik praėjusią savaitę.

Jausmai, lyg išsipildė viena didelė svajonė. Bet lieka žinojimas: yra dar didesnė svajonė ir toliau žengiame link jos išsipildymo.

Apie tai, kaip jachtos keliavo per Klaipėdą, buvo nukeltos nuo vilkikų ir pastatytos Memelio mieste – pasakoja Penkivejai.lt, nuotraukos rodo Gosail.lt facebuko puslapis.

P.S. Ar pasakojau, kad buvau bene didžiausioje Europos marinoje La Rochelles uoste? Gal kada prie progos.

• Chris Hill nuotrauka.

Regatoje Transatlantic Race 2011 iš amerikiečių jachtos PUMA Mar Mostro  (buvę ir būsimi VOR dalyviai) šoka Grahamas Seedas.

Ne šiaip sau šoka, o vardan mokslo pažangos prieš vėžį.

O gal ir mums ką nors panašaus padaryti? Vardan gero tikslo išsimaudyčiau.

• Jean-Luc PAILLAT nuotr.

Visada svajojau pamatyti gamykloje statomas jachtas. Ir tikiu, kad svajonė išsipildys.

Jau beveik išsipildė – Jeanneau atsiuntė specialiai mums gaminamų penkių laivų nuotraukas (albumai – Gosail.lt Facebook puslapyje):

• Trys Jeanneau Sun Odyssey 36i
• Dvi Jeanneay Sun Odyssey 409

Glaėiau maigyti ir maigyti kursoriaus mygtukus peržiūrėdamas nuotraukas. O jei dar nuo to laivai greičiau į Klaipėdą būtų atvežti…

Ir tos jachtos man vis gražesnės, vis mielesnės. Nepaisant to, ką esu sakęs, jog Southamptone jas apžiūrint man kažkuo neįtiko.

Gal pirmas įspūdis apgaulingas. O Southamptonas tikrai žino, kad pirmas įspūdis nebūtinai teisingas…

Jachtos Klaipėdoje bus jau liepą. Buriuoti galima nuo rugpjūčio pradžios.

Velkome on bord !

• Jeanneau nuotrauka.

Naujų regatų ir spontaniškų pasiplaukiojimų, kurių regata pavadinti negali, nors iš šono taip gali atrodyti, daugėja ir, sutikite, nuo to tik geriau.

Dar vienas panašus naujas darinys – Gosail.lt taurės plaukimas(-i).

Norėtųsi pavadinti trijų miestų čempionatu, kuris išaiškins kieno – Klaipėdos, Kauno ar Vilniaus – buriuotojai geresni, bet objektyviai žiūrint, tai netikslu.

Nes yra vilniečių, buriuojančių Kaune ir Klaipėdoje, o pamario atstovų, dalyvaujančių sostinės lenktynėse. Be to, atrankinės Gosail.lt taurės varžybos – trys regatos skirtinguose miestuose – dar nėra tobulas būdas atrinkti pačius pačius miestų geriausius.

Bet idėja lieka – atrinkti pagal perskaičiuotą laiką plaukę skirtingais laivais skirtingose akvatorijose, susigrums vienodais laivais toje pačioje akvatorijoje. Ir čia viskas paprasta – atplaukei pirmas,vadinasi esi pirmas, jokių perskaičiavimų.

Kaip plinta „pavakario pasiplaukiojimų“ virusas, taip ir ši idėja, tikiu, bus populiari.

„The death is not the end“ Nick Cave + Kylie Minogue

Pasaka baigėsi: į gražią atidarymo šventę sukvietęs nemažai buriuotojų ir tą proga surengęs gražią regatą, Šventosios uostas užveria vartus. Atsitiko tai, ką pranašavo pesimistai, ko bijojo skeptikai, ko nenorėjo pripažinti optimistai – uosto įplauką užnešė smėlis.

4 milijonai litų perniek?

Nemanau. Kad ir valstybės įmonė, bet pelningai dirbantis Klaipėdos jūrų uostas, mano įsitikinimu, turi teisę investuoti uždirbtus pinigus į plėtrą, kas man galva, ir yra Šventosios uostas. Kai dar po kažkiek laiko Šventosios uostas turės molus ir saugiau priims laivus (aš tuo tikiu), neliks dabartinės bėdos Klaipėdoje – jachtų daugėja, i švartuoti jų nėra kur.

Aišku, vien to, kad laikyti laivą Šventojoje patogu – iškart išplauki į jūrą nesimaldamas tarp didelių laivų, o uostą pasiekti lengva automobiliu – jo populiariu ir geru nepadarys. Skaitome teisingos kritikos žodžius „Piranijos“ įraše ir dauginame iš dviejų – maždaug tiek dar reikia iki normalios marinos.

O kol kas bus peno pikdžiugiškiems „Aš gi sakiau!“. Ir linksmiems vejagalvių „Akinio spotas gyvas!“.

Šios žinios fone visai kitaip atrodo katerio „Bega“ istorija.

Tą dieną, kai katerio įgula vargo įklimpusi paplūdimio smėlyje vos išplaukusi iš ką tik vartus atvėrusio Šventosios uosto, aš laikiausi nuomonės, kad ne uostas, o kapitonas kaltas. Net jei jis paklausė savininko (buvo tokių šnekų) ir ketino lėtai plaukdamas vizginti katerio uodegą prieš paplūdimio mergas, koks jis, pošimts, kapitonas, kai pučiant NW, t.y., tiesiai į dantis, ir dar esant priešinei bangai, nedidino greičio ir nemovė šalin nuo pavojingų seklumų.

Nors kapitono šioje istorijoje man gaila labiausiai.

Bet gyniau uostą – na negali būti kaltas uostas dėl to, kad jo prieigose kažkas ant seklumos užsėdo. Nežinojo? Nematė? Nenumanė? Tai ko plaukė?

Kaip ir kodėl užsėdo „Bega“, tikslių žinių neturiu. Bet žinau:

• pasieniečių pripučiami kateriai, kaip ir uosto „Žaibas“ — greiti, bet galios tempti neturi,
• gelbėjimo metu gelbėtojų laivas turi sekti savo sraigtą,
• ar nepraverstų kateriuose turėti gaisrininko šlangos – tvirta ir apjuosus laivą nesklystų buksiruojant,
• katerio inkaro mechanizmas ne toks tvirtas, kai reikia už jo užsikabinus išvilkti laivą,
• bendrovė „Narų servisas“ ištraukia visus. Nelinkiu, bet gal jų telefono numeris praverstų.

Štai taip viena žinutė išprovokavo „du viename“ įrašą. Ta proga lauktas „Variantas B“ — kelios katerio „Bega“ gelbėjimo operacijos nuotraukos (su „įgarsinimu“ komentaruose).

UPD. Žiniasklaidos aprašoma situacija Šventosios uoste: “Uosto direkcijos kateriui „Zunda“ pabandžius priartėti, dėl stiprios bangų mūšos jis buvo išmestas ant kranto.”. Pzdc…

Kai twitteryje pasidalinau žinute apie nelaimę jūroje, kuomet šalia jachtos vandenyje dingo jos kapitonas Gintautas Mincė, draugė blogerė Vilma (aka SiestaV) sureagavo: „ @arbusis o tu man sakei, kad jachtoje saugu…“.

Sakiau ir sakysiu, nemelavau – jachtose saugiau, nei ant didmiesčio šaligatvio, nei vakare eiti namo, nei važinėti liftu, nei… Galima daugybę pavyzdžių sugalvoti, apie kuriuos vien išgirdus norėsis būti ten, kur saugu – jachtoje.

Tai kodėl nutiko nelaimė?

Nes nelaimės tokios – jos nutinka neperspėjusios ir nežinia kada ir kam smogs.

Jūroje nelaimė retai nutinka, kai lauki audros ir jai ruošiesi. Bet pasitaiko atvejų, kai buriuotojai skęsta šalia savo jachtų puikiu ramiu oru, nes prieš šokdami maudytis pamiršo nuleisti kopetėlęs… Kartais buriuotojai miršta net tada, kai, atrodo, nelaimė baigėsi – iškritę už borto ištraukti atgal…

Tai kodėl praėjusio savaitgalio nelaimė, atrodo, tokia ryški?

Tikriausiai todėl, kad žmogų pažinojai, kad buriuotojų bendruomenė nedidelė, kad nelaimės retos.

Tačiau dėl to saugumas jachtose nesumažėja.

Kur ir kokia saugumo spraga buvo G.Mincės atveju, aiškinsis pareigūnai. Bus įdomu ir naudinga sužinoti oficialias išvadas. Ir skaudu pripažinti žodžių „saugumo taisyklės rašytos krauju“ makabrišką tiesą.

Nesiimu dabar spėlioti, ar iškrito, ar iššoko, ar dar kas nutiko. Girdėjau kelias įvykio versijas, bet nei viena neatrodo vienintelė tikra.

Ir kažkaip keistai dabar skamba toks buvęs lyg įprastas toks nesenas mūsų pokalbis Pilies uostelyje:

- Paskambink man, kai naują įrašą parašysi, paskaitysiu.

- Ok, paskambinsiu.

Nebėra kam skambinti.

O jis visada šypsojosi susitikus…

Ir juokais prašydavo nefotografuoti. Gaudžiau ant vandens – jo stichijoje. Bet jachta eikli, greitai pabėgdavo, portretai nepavyko. Nors nuotraukose atpažįstamas iškart.

Tautos, t.y., ištikimų skaitytojų pageidavimų anksčiau nei ketinau internetan sudėjau nuotraukas — viską, kas nebrokuota.

Nuotraukos – iš 2011 metų birželio 11-12 dienomis vykusio plaukimo jachta “Scorpio” į Šventąją ir atgal į Klaipėdą naujo, antrojo jūrinio Lietuvos uosto, atidarymo proga surengtoje regatoje.

Na, beveik viską. Visiško broko, nuobodžių pasikartojimų ar neįdomių nebedėjau. Ir tai nutoraukų daugiau, nei peržiūrės iš nuobodumo nenumiręs su buriavimu nesusijęs žmogus.

Ne paroda gi, o tik istorinio fakto fiksavimas. Pravers.

Žiūrovų simpatijos, burtai ir šiek tiek sėkmės lėmė, kad jachtos „Vilma“ (nuotraukoje) įgula Šventosios uosto regatoje laimėtų jiems netikėtą, bet džiugų prizą – savaitgalį buriavimo nauja Jeanneau Sun Odyssey 36i jachta.

Tai buvo pirmosios regatos į atsinaujinusį Šventosios uostą rėmėjų Gosail.lt dovaną. Rėmėjus atstovauju aš, aš ir dovaną įteikiau.

Bet ne tiesiai kapitonui Sauliui Navasaičiui į rankas, nes jachta išskubėjo į Nidą po regatos, o vienas įgulos nariui. Tad natūralu, kad kapitonas paskambino pasitikslinti, ar teisingai jį sveikina žmonės prizą laimėjus. Tikrai taip – jachta Jeanneau Sun Odyssey 36i priims visą „Vilmos“ komandą jiems patogiu laiku. Laiką beveik ir sutarėme.

Saulius tik nepaklausė už ką laimėjo. Ne taip paprasta atsakyti, tačiau iškart patikinu: jokios korupcijos. Viena iš sąlygų buvo – su laimėtojos jachtos įgula manęs neturi sieti jokie draugiški, komandiniai saitai.

Ir nesieja, nors…. „Vilma“ susijusi su manimi dar ir kaip – kartą šia jachta plaukę žmonės mane skęstantį Kuršių mariose ties Preila ištraukė. Kita tuomet buvo įgula, kitas kapitonas, bet kaip pamatau tą jachtą, vis prisimenu nutikimą.

Bet ne tai lėmė prizo laimėjimą. Veikiau tai, kad trasoje į Šventąją ir atgal didžiausi konkurentai buvo „Vilma“, „Sea Mouse“, „Nereidė“, „Saulė“, „Acuna Matata“. Tad improvizuoti burtai lėmė „Vilmos“ pergalę.

Burtų turėtų sulaukti Vilnius ir Kaunas.

Be burtų tai viskas paprasta: paskaitom apie jachtas ir einame užsisakyti.

Va tokią štai gražuolę:

Džiaugėsi mano širdis galimybe plaukti į Šventosios uostą regatoje ir didelis ačiū jachtos „Scorpio“ kepui už išnaudotą galimybę. Kad ir nedidelis pasaulio mastu, bet reikšmingas įvykis vietos buriavimo bendruomenei – buvo privalu sudalyvauti.

Proga išnaudojo ir jachtų įgulos, kurios įprastai nei LBS , nei LKRT regatose nedalyvauja arba yra reti svečiai. O juk galėtų. Bet tai jų škiperių pasirinkimas.

Dar džiaugėsi širdis startu jūroje.

Tai ne naujiena Klaipėdoje, bet man dalyvauti neteko (gal vaikystėje teisėjų laive „Jūratė“, bet jau nepamenu). Galų gale normalus jūrinės regatos startas netrukdant uoste laivams.

O startas su nuotykiais – atsirišo ir sau nuplaukė starto ženklas. Jį pagavo jachtos „Aphrodite“, o pagal teisėjų nurodymus radijo ryšiu į vietą (gal ir ne visai tą pačią) pastatą jachtos „Gafsan“ įgula.

Gražus jūrinis solidarumas, truputį išskydęs tokioje gausoje dalyvių – kai per raciją buvo klausiama kas paskolins inkarą plūdurui, kiek iš mūsų pagalvojo „Aš neskolinsiu, nes tikrai atsiras, kas skolins“?

Pirmojo etapo finišas prie Šventosios vyko be nuotykių (žvelgiant į nuotraukas teisėjai ir regatos rengėjai poilsiavo (nuotraukos bus vėliau)), nors tikslinančių, kur ir kaip finišuoti, kaip visada buvo. Kai aplinkui žmonės pradeda klausinėti to, ką turėjo girdėti per instruktažą prieš startą, nejučiom pagalvoji – o gal ir aš blogai išgirdau ar praklausiau pranešimus apie pasikeitimus?

Antrojo etapo startas jūroje vėlavo, nes vėlavo atplaukti Klaipėdos jūrų uosto Barbė-devyndarbė „Žaibas“.

Ir negali pykti. Nes kita įmanoma starto procedūra: susirenka visi krante, išklauso instruktažo, teisėjo švilpukas ir bėgte į jachtas. Kas pirmiau pasiruoš ir atsišvartuos, tas pirmiau startuos.

Bet Šventosios uosto sąlygomis tai prilygtų Sevastopolio uosto gynybai – nuskandinti laivus uosto įplaukoje. Tik vos vos kitaip: skubėdamos jachtos nenuskęstų (per seklu), bet užsėstų ant seklumos besigrūsdamos ir „užbetonuotų“ įplauką.

Ypač pučiant NW 12-15 mazgų, gūsiais iki 20 mazgų. Tai ir yra ta vėjo kryptis, kuri „uždaro“ Šventosios uostą. Ne visos jachtos ir išplaukė iš jo.

Bet tas pats stiprus NM buvo palankus grįžtant į Klaipėdą. „Lėkėm su vėjeliu“ — šis posakis įgavo realią prasmę.

Finišas jūroje – vėl puikus dalykas.

Bet turėjo paprakaituoti kaip tik tuo metų kelių į uostą įplaukiančių ir išplaukiančių laivų navigatoriai, uosto locmanai. Jachtos nekirto jiems kurso, finišo tiesioji irgi netrukdė, bet jei niekada nesi buriavęs, o plauki su daugiatūkstantiniu (tonomis) laivu į (iš) uostą, nedidelės jachtos aplink saugumo jausmo nestiprina.

Bet toks finišas kėlė bėdų teisėjui – distanciją jachtos baigė toli nuo šiaurinio molo, kuriame jis stebėjo, o neturėjo žiūronų, todėl nuolat klausinėjo radijo ryšiu „Ką tik finišavusi jachta, koks jūsų pavadinimas?“. Kelis kartus norėjosi pajuokauti ir pasakyti savąjį, nors iki finišo buvo likusios kelios minutės.

Aš už tai, kad jei kitą kartą teisėjui reikės žiūronų vykdant savo pareigą, įtraukti į starto mokestį kelis litus žiūronus nupirkti.

Bet čia smulkmena. Štai rezultatai – tikras bėdų kamuolys. Gavau kelis skirtingus paskaičiavimus, visus neteisingus (netgi su minusiais laikais), netikslius ir kitaip netinkamus. Ne mano tai darbas rezultatus perskaičiuoti ar rūpintis jų tikslinimu.

Rezultatai jau žinomi, niekam priekaištų nesakau, ieškau tik atsakymų į klausimus:

• kodėl niekas nesinaudoja jokia automatizuota ORC rezultatų skaičiavimo sistemą (programa), kai nuolat kyla bėdų su XLS failų formulėmis?

• kodėl nesinaudoja specialiai Lietuvos rinkai savų buriuotojų sukurta rezultatų skaičiavimo sistema ResCore  arba kokiu kitu analogu?

Kiek vargo nuo pečių teisėjams nukristų. Finišo laikus tik suvedei ir vuala.

Burlaivio “Brabander” kapitonas Valdemaras Vizbaras teisingai sakė: Kuršių marios yra meteorologinė laboratorija. Čia per trumpą laiką gali pamatyti kone visus gamtos reiškinius.

Trečiadieninės “Pavakario regatų serijos” (ne, tai jokios oficialios regatos – taip sutampa, kad žmonės vienu metu išplaukia, na ir pasivaržo ta proga) dalyviai tuo įsitikino patys: prie vieno žalio farvaterio ženklo jie vos gaudė vieją, kai prie kito, gerokai tolimesnio raudono farvaterio ženklo (visi skubėjo būtent į tą, 3 numeriu pažymėtą), vos matė vieni kitus.

Lietus (arba, kaip perspėjo anądien per TV bičiulius ir buriuotojas Naglis Šulija “tikra vasariška liūtis”), vėjo šiaušiami purslai, debesų užtraukto dangaus prietema ir dar balažin kas – nedaug trūko iki “Baltojo škvalo”. Bet buvo paprastas, “lietuviškas Kuršių marių vasarinis”. KMR vulgaris.

Mariose prie Kiaulės nugaros sutikti žvejai, tie, kas nepabėgo (ar negalėjo), į klausimą “Kur mes esame” (nes galėjai ir pasiklysti nžinodamas, kur esi), tikriausiai būtų atsakę: “Jachtoje”. Ir jie būtų teisūs.

Tie, kas galvojo ramiai su šortais ir marškinėliais paburiuoti šiltą vasaros vakarą, greitai įsitikino, kad mokslininkų apskaičuota tikimybė sušlapti per lietų yra… na, didelė.

Bet būtumėt jūs matę visų jų akis jau sugrįžus į krantą – jie visi buvo laimingi, patenkinti, linksmi ir džiaugėsi kaip vaikai, pasipliuškenę po balas. Va čia tai poilsis po darbų!

P.S. Nuotrauka viršuje daryta akivaizdžiai prieš patį škvalą kelios ekimirkos. Nes kaip visada: įdomiausių momentų nėra kaip ir kam fotografuoti.

Skrisdami oro balionu pasiklydo du pilotai. GPS prietaisai neveikia, orientyrai žemėje nepažįstami, racijos akumuliatorius išsikrovęs, laiko ir krypties nuovoka prarasta.

Ką daryt? Mato, apačioje lauku eina vyras. Nusprendė nusileisti ir paklausti jo vietovės pavadinimo. Kaip tarė, taip ir padarė.

- Labas, žmogau, gal pasakysi, kur mes esame?

- Jūs esate oro balione.

Pilotai daugiau neklausė. Tik vėl pakilus, vienas iš jų tarė;

- Tas žmogus tikriausiai teisininkas. Atsakymas teisingas, bet kokia iš jo nauda?

Džiazo festivaliai savo dvasia užburia net tuos, kurie paprastai namie džiazo nesiklauso. Ir įtraukia neketinusius juose dalyvaut.

Taip man nutiko praėjusį savaitgalį. Ir kaip senais gerais laikais dvi naktis pasidžiaugiau „jam session“ — lietuviškai dūzgėmis. Labai net vykęs žodis, drįstu teigti. Kaip drįsau parašyti „džiazo“ su klaida savo įrašo pavadinime.

Bet ne apie tai daina. Daina apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. Dabar jau būsiantį kitąmet. O buvo jis…

Pirmas vakaras.

Taip nutiko, kad pirmą festivalio vakarą nedaug muzikantų mačiau ir girdėjau – su buvusiu kolega ir jo drauge viena akimi žiūrėjome, kaip Lietuvos futbolo rinktinė pralaimėjo Lichtenšteinui 2:0 (turiu neįgalioto asmens atsiprašymą LFF vardu…).

Po mačo bičiulio draugė pakvieti eiti kadrinti merginų. „Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas“, – sakė ji. Tik „pakabinom“ mes ne merginas, o bičą: tokį visą raudonai apsirengusį reperį. Sakė šoka breiką ir grįžo trumpam iš Anglijos. Atrodė panašus į tipinį stereotipinį emigrantą. Bet įvaizdis buvo klaidingas: tuo įsitikinau, kai mačiau jį mušant būgnus džiazo dūzgėse. Buduliai bugnais negroja.

Nukrypau.

Taigi, pirmą vakarą scenoje pilnai mačiau amerikėno Vasti Jackson ir grupės pasirodymą. „Festivalį reikia pervadinti, išbraukti iš jo žodį „džiazas“, nes čia ne džiazas“, — kartojo bičiulis.

Taip, ne džiazas – Vasti Jackson grojo ir dainavo gerą, technišką, melodingą, truputį melancholišką bliuzą. O ką daugiau gali groti Misisipės valstijos muzikantai? Ir grojo tikrai gerai, tik (stereotipai…), vaizduotė piešė juos grojančius prirūkytame aptemdytame bare kažkur ties 66 greitkeliu (ir nesvarbu, eina jis ar ne per Misisipės valstiją ar ne; veikia jis ar ne).

Antras vakaras.

Nemačiau vengrų „Kerekes Band“, tai nieko nepasakysiu. Juodaodis iš Jungtinės Karalystės Ola Onabule nenustebino. Na, gal tik tuo, kad šis vyras praėjusią naktį šėliojo duzgėse ir turėjo sveikatos ir balsą lipti į sceną. Puiku.

Legendiniais pristatomi islandai „Mezzoforte“ grojo švariai, gražiai, gerai. Bet kodėl legendiniai?Teisingas džiazas, bet pasimiršta greitai.

Va kitas reikalas – amerikėnai „Tortured Soul“. Jau aprašytas reperis emigrantas mus perspėjo; „Šituos turite pamatyti“. Ir jis buvo teisus – festivalio koncertus scenoje užbaigusi grupė buvo nuostabi. Ir vėl ne visai džiazas – paklausom.

Ką ten nuo scenos sakė Kongas, ui, atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas? Kad šią grupę pasikviesti sumanė jo žmona Inga, vyrui tapus politiku, perėmusi festivalio rengimo rūpesčius. Ir kad festivalio sumanytojas skeptiškai į tai žiūrėjo, bet ilgiau pasižiūrėjęs grupės vaizdo įrašų, buvo sužavėtas solisto ir būgnininko akių žvilgsnio. Skepsis dingo.

Ir tikrai: tas šiek tiek į Jurgį Didžiulį panašus bičas nuo scenos svaidė ugningus žvilgsnius, o veido išraiškos niuansų galėtų mokytis aktorystės meno siekiantys. Kas ten sakė, kad tai buvo festivalio desertas? Nemelavo.

Jau vėliau naktį džezo“ dūzgėse grupės vokalistui sakiau: „vuoz osom“. Jis sakė, kad jam patinka mano akiniai. Dūzgės.

O dūzgės (vadinkite jam session, jei taip geriau) K-Centro 21-o aukšto terasoje bare-restorane „Viva Lavita“ buvo teisingos – namo tik paryčiui per tuščią miestą. Bet ne apie tai daina.

P.S. Kelios nuotraukos iš festivalio ir duzgių. Po tokio renginio norisi greitesnio fokuso, šviesesnio objektyvo ir pasimokyti fotografuoti.

Grįžtant prie pavadinimų temos, Karolis Atkočaitis (kas nežino jachtos “Mikis”?) atsiuntė nuotrauką.

Šią jachtą jis nufotografavo plaukdamas Didžiojoje Britanijoje iš Cowes (žymus regatomis miestas Isle of Wight saloje) į Southamptoną.

“Užmačiau taip piktai atrodančią, patiunginuotą jachtikę. O vėliau peržiūrint nuotrauką pastebėjau ir pavadinimą: “if…”, – pasakojo Karolis.

Gal yra norinčių padiskutuoti, ką tokiu pavadinimu norėjo pasakyti jachtos savininkas (–ai, –ė)?

• Ginto Lapėno / Vėjas galvoje nuotrauka

Metų įvykis – pristatytas ir pasiekiamas naujas popierinis buriuotojiškas žurnalas „Vėjo!³“.

Tiesa, pasiekiamas dar ne visiems, o ar bus metų įvykis, žiūrėsime kitų metų pradžioje. Bet kad tai reikšmingas nutikimas lietuviškame jachtinge – faktas.

Nelabai tikėjau, kad tai įvyks…

Daug metų dirbau spaudoje ir ne iš šalies žinau, kaip sunku leisti kokį nors leidinį. Net elektroninį, ką jau kalbėti apie popierinį. Nerašau spaudai mirties nuosprendžio (yra didesnių skeptikų nei aš), bet ir rožine ateitimi nekvepia.

Idėjų leisti žurnalą buriuotojams girdėjau jau seniau. Ir seniau, ir dabar buvau kviečiamas prisijungti, bet atsisakiau. Malti š… nesinori, o kažką rimto parašyti trūko motyvacijos. Arba netikėjau, kad tai įmanoma, arba mačiau, jog pristigsiu laiko ir entuziazmo.

Kažkada ruošiau rimtą straipsnį į antrąjį popierinio žurnalo „Ant bangos“ numerį. Jau buvau medžiagą surinkęs, tik užstrigau pats, mirė ir žurnalas. Nežinau tiksliai kodėl mirė (kalbų girdėjau visokių), bet po gražaus starto ir tylaus išnykimo tikėjimas tokio leidinio reikalingumu ar galimybe išgyventi krito iki minimumo.

Kai pirmasis „Ant bangos“ numeris pasirodė 2004 metais, man tai buvo „kažkas tokio!“. Gražus, puikiomis nuotraukomis, naujoviškas ir lietuviškas. Tik kitiems jis menkai rūpėjo.

Tų metų pavasarį vežiau į Minijos klubą dešimtį žurnalų – maniau natūralu, kad vietoje, kur susirinkę kelios dešimtys buriuotojų, po žiemos ištroškusių buriavimo ir žinių apie jį, žurnalas bus populiarus. Nebuvo. Nupirko gal du egzempliorius.

Jei patiems buriuotojams nereikalingas pirmasis (dabar jau ir vienintelis) žurnalo apie buriavimą numeris, tai kam jis išvis reikalingas?

Ar laikai pasikeitė ir „Vėjo!³“ turės daugiau skaitytojų? Taip atrodė per žurnalo pristatymą Klaipėdos piliavietėje, kur 50 jo egzempliorių buvo išpirkti iškart. Klausimai kur ir kada galima įsigyti žurnalą, netyla iki dabar.

Sako, bus buriuotojiškose parduotuvėse, klubuose, marinose ir viename degalinių tinkle. Lauksim.

Apie „Vėjo!³“ turinį – vėliau. Yra ką skaityti. Tikiuosi, kad beskaitant lapai neišbyrės, nes įrišimas pasitikėjimo nekelia. Šis nepasitikėjimas – irgi pirmojo popierinio „Ant bangos“ palikimas.

——

(*) Leidinio pavadinimas kilęs iš visiems gerai žinomo buriuotojų atsako į palinkėjimą – „gero vėjo!“. Tuomet atsiliepiama „Vėjo, vėjo vėjo!”. Sutrumpinus šį šūkį ir gimė pavadinimas „Vėjo!³“.

Tad ir mano jiems palinkėjimas – Vėjo!

Pučiant postipriam vakarų vėjui, Klaipėdos jūrų uoste jachtos nuo Kruizinių laivų terminalo iki uosto vartų nuplaukia per maždaug tiek laiko, per kiek nuo Pilies uostelio iki uosto vartų galima nuvažiuoti automobiliu (galinę atkarpą reikia paėjėti).

Patikrinta per Pilies uosto regatos startą praėjusį šeštadienį (2011.05.28). Ačiū Viliui (jachtos „Saulė“, „Gabija“), pavežusiam nuo starto linijos iki šiaurinio molo.

Šiemet mano pasirinkimas buvo nedalyvauti regatoje, buvo įdomu stebėti ir fotografuoti startą. Keletas atrinktų nuotraukų – tradiciškai Picasa albume.

Smagiausias starto akcentas – signalas driokstelėjo iš patrankos!

Regatos nugalėtojus jau praneša „Piranija“.

Kai atliktų darbų sąraše daugėja varnelių, pasiūlymas po darbo dalyvauti trumpoje regatoje skamba itin viliojančiai. Panašiai kaip po darbų nueiti į kiną, barą, pas draugus ar dar kur nors ko nors – kiekvienam savo.

Ar tik klaipėdiečiai gali pasigirti galimybe po darbų paburiuoti? Kaune variantų ne ką mažiau, ir Trakai nuo Vilniaus ne taip toli. Nėra nei viename mieste geriau nei kitame – yra kitaip (apie kitus miestus nežinau).

Klaipėdoje – jūriniai laivai ir griežtesnė tvarka, Kaune — marios gražesnės, Trakuose — pilys. Kad tik noro, jėgų, entuziazmo ir vėjo nestigtų. Kartais nestinga.

Viena smagiausių spontaniškai po darbo valandų gegužės 24 dieną surengtų varžybų tarp trijų jachtų dalis – laimi tas, kas finišuoja pirmas fiziškai. Jokių barnių ir peštynių po finišo – viskas padaryta dar prieš startą: lėčiausia jachta startuoja pirmiausia, greičiausia paskiausiai.

Tau duotas starto laikas ir tavo reikalas startuoti ne anksčiau. Vėliau gali, bet ne tam startai skirti. Kaip ir kas starto laikus suskaičiavo, ir dėl smagios distancijos, ir (juolab!) dėl smagios kompanijos, niekas po finišo ginčų nekėlė.

Kaip pasakojimuose “iš švedų”: sudedam vyrai bare ant stalo GPS prietaisus ir žiūrim kas kaip nuplaukė.

Vieno tokio prietaiso rodmenys su keliomis nuotraukomis – viršuje.

Ačiū „Scorpio“ už galimybę atsipūsti po darbų, „Piranijai“ — už idėją, „Barakai“ — už tai, kad yra.

Antrasis laivų paradas sutraukė mažiau žiūrovų, nei pirmasis 2010 metais. Ar čia tik man vienam taip atrodo? Nors buvo ne mažiau įdomus.

Šiemet paradą ir vėl stebėjau nuo vandens, bet ne iš jachtos. Teoriškai galėjau atidžiau pasidairyti, praktiškai buvo šalta (nelogiška, bet taip įdomiau).

Parado flagmanas jachta „Lietuva“ ruošė staigmeną — naują dvispalvį Klaipėdos miesto herbu papuoštą spinakerį. Ir gal todėl nepasipuošė ir neapsišvietė (net navigacinių šviesų nesimatė), bet pasislėpti vis tiek nepavyko. Tokio dydžio laivo siluetas ir aukštas stiebas matėsi puikiai.

Mažesniems reikia būti ryškesniems, ką puikiai parodė jachta „Piranija“: investicija į LED lemputes navigacinėms šviesoms švietė iš tolo – ryškiau nei daugelio aplinkinių motorlaivių, jau nekalbant apie jachtas. Su tokiais „navilaitais“ jūroje galima jaustis saugiau.

Nebūsiu objektyvus, bet laikausi nuomonės, kad „Piranija“ pasipuošė bene geriausiai iš visų burlaivių: diskotekiniai prožektoriai ant groto (o vėliau ir genujos) projektavo įvairiaspalvius raštus. Parado liudininkai taip įvertino: „O štai šitie normaliai pasipuošė“.

Neblogai buvo pasiruošę ir jachtos „Marius BMW“, „Lady L“. Tik jų lempučių girliandoms pritrūko ryškumo – iš toliau matėsi labai jau skystai.

Ne taip paprasta iš akumuliatorių išspausti 220 voltų. Motorlaiviams šiuo atveju geriau.

Neturime laivų paradų tradicijos , bet su kiekvienais metais skepsį keičia optimizmas; smagu girdėti, kaip kai kurių laivų škiperiai kitiems metams planuoja „ką nors įspūdingesnio“.

Pirmoji šiųmetinė regata jūroje — „Gero vėjo“ — tapo tikra rekordininkė: nefinišavo 7 jachtos iš 9 grupėje.

Ne dėl audros ar stiprių vėjų, o atvirkščiai, dėl silpno vėjo. Nespėjo mažosios laisvosios grupės jachtos nuplaukti iki Palangos tilto ir laiku grįžti, kai kontrolinis laikas buvo skaičiuojamas pagal didžiausios regatos jachtos finišo laiką.

Švelniai tariant keistai atrodo, kai vienoje grupėje varžosi 54 pėdų (16,56 metro) ir 22 pėdų (6,54 metro) ilgio laivai.

Galima kaltinti tuos, kas nepasirūpino, kad didžioji jachta laiku turėtų reikiamus matavimus ir startuotų ORC grupėje su apylygiais varžovais. Bet nei priekaištai jachtos škiperiui, nei ORC liudijimus tvarkantiems asmenims padėties nepakeis – per daug skirtingų (savo klasėje vienetinių) jachtų ir per mažai norinčių dalyvauti varžybose.

Todėl balus skaičiuosime (ir perskaičiuosime), nuskriausti jausimės arba ne, nuolat.

Nesijaučiu nuskriaustas Palangos tilto nepamatęs. Ne visai tas buvo šeštadienį jachtos „Piranija“ tikslas, ir, dėkodamas už dar vieną šiltą priėmimą, nepuoselėjau sportinių ambicijų. Dar įdomiau protingai paskaičiavus apsisukti iš distancijos ir matyti sportinės grupės jachtų spinakerius sau už nugaros.

Aštuntą kartą vykusios regatos rengėjai neatsako už tai, kad jos dalyviai nori dalyvauti ir antrą kartą rengiamoje šventėje (tuo labiau neatsako už vėją – bus jo ar nebus). Bet akivaizdu, kad regatos rengėjai galėtų būti lankstesni: jei mato, kad yra norinčių tik laivo nosį iškišti už jūros vartų ir atgal, galima tokiems sugalvoti kitokią distanciją arba ją sutrumpinti.

Daugelis kaltina „Žalčių karalienės“ regatą dėl jos nebeįdomaus ir nusibodusio maršruto. O kuo įdomesnis Klaipėda-Palanga ir atgal? Kodėl ne Klaipėda-Nida? Klaipėdą-Rusijos siena? Klaipėda-ekonominės jūros riba?

Klaipėda-Liepoja geriau? Priklauso nuo to, su kuo plauki. Jei su lėtesniu laivu ir Latvijos uostą pasieki vėlai vakare ar naktį, miesto veik nepamatysi (naktinis klubas marinoje su dideliu falu – dar ne visas miestas, o ir namo buriuoti reikės, negi klube visą sveikatą paliksi…), tad koziris – kaimyninė šalies uostas – iki tūzo netempia.

Artimiausio savaitgalio regata – kaip tiki iki Liepojos.

P.S. Žiūrėdami regatos nuotraukas atkreipkite dėmesį į fotofinišą. Aš sirgau už „Jigy Jigy“, ir su visa derama pagarba jachtos „Baltas“ įgulai ir škiperiui, man gaila, kad jie varžovus aplenkė prie pat ženklo.

Vis dar randasi žmonių, teigiančių, kad „prie sovietų buvo geriau“. Ir netgi tokių, kurie okupantų kariuomenės šventę vadina „tikrų vyrų diena“.

Nesakau, kad viskas anuomet buvo blogai, tačiau visas komunistinis-socialistinis sistemos pagrindas buvo blogas ir jei sėkla bloga, kaip vaisius bus geras? Kiek iš anuomet save visažiniais laikiusių žinojo, kad CCCP grėsė badas kaip dabar Šiaurės Korėjai?. Primiršusiems ar nežinojusiems — Rokiškio rašinėliai.

Bet ne apie tai dabar daina.

Žvelgiant į įrašo nuotraukas viršuje ir apačioje galima pamanyti, kad prieš 30 ir daugiau metų, Klaipėdoje buriavimas klestėte klestėjo – jachtos vos tilpo Klaipėdos jachtklube Smiltynėje.

Jei dabar visas Pilies uostelyje (imkime dar ir Mingę – anuomet ten jachktlubo nebuvo) prišvartuotas jachtas perplukdyti į kitą jūrų uosto kanalo pusę, senajame jachtklubo baseine jos nesutilptų.

Dalį sugrūdus, vaizdas būtų toks pats, o kitos lauktų reide.

Net jei Smiltynės uostelio senąjį baseiną skirti tik svečių laivams per tarptautines regatas, tikėtina, kad būtų panašus vaizdas.

O iš kitos pusės… Gražu toks stiebų ir takelažo miškas. Ir nors planų buriuoti jūroje įgyvendinimas anuomet prasidėdavo dokumentų pildymu dar žiemą (aš nesusidūręs, jaunas dar, pasakojo), buriavimas ir anuomet, ir dabar yra tas pats — bangos ir vėjas nepasikeitė. Priemonės kitos, naujesnės.

Nuotraukos iš 1979 metais išleisto Klaipėdos jachtklubo lankstinuko (šis – iš mamos archyvo).

• PBO nuotr.

Vartydamas naujausią „Practical Boat Owner“ žurnalo numerį (avansinis birželio No.535) užtikau iki tol nežinotą dalyką: skaitytojų patarimus kaip atbaidyti nuo jachtos paukščius.

Matyt rimta bėda, jei susigalvoja jachtinių „baidyklių“ — įtaisų neleisti sparnuočiams tūpti ant stiebo viršūnės, radaro disko, zalingų, giko.

Pas mus jei koks paukštis pritūpia, o ypač jūroje, ant jachtos – tai tik džiaugsmas.

Bet kad tai gali būti ne visai džiaugsmas, matyti iš viršutinės nuotraukos: londonietis Rupertas Holmsas paukščių nutūptas jachtas užfiksavo Brightone.

Nuotrauka iš to paties žurnalo skaitytojų atsiųstų įdomybių skyrelio „Bosun’s bag“.

Kaip rašo p.Holsmas, paukščiai atskriejo bangomis: pirmosios bangos sparnuočiai sutūpė ant visų horizontalių įtaisų (zalingų, stiebo viršūnių, net silpnų vėjarodžių), o atplasnoję vėliau tūpė ir ne ant tokių horizontalių paviršių: vantų.

Jei nieko ir nesulaužė, tai kiek jie prišiko! Dabar aišku, kam reikia savadarbių ar gamyklinių jachtinių „baidyklių“.

O gal kam nors ir mūsų kraštuose buriuojant ko nors panašaus prireikė?

• Iliustracija iš žurnalo (hardcopy), paspaudus pasidina (kitame lange), paaiškinimai  – įrašo apačioje.

Neseniai įvykusių nelaimingų įvykių grandinė yra savalaikis priminimas pavojus, kurie yra neatskiriama modernaus okeaninio buriavimo sporto dalis.

Įsivaizduokite, kad vietoj spinakerio nuo jūsų laivo stiebo viršaus pakabintas normalus šeimos automobilis, tarkim minivenas… Ar toks vaizdinys kiek pakeis Jūsų elgesį su spinakrfalu?

Ar būsite pasirengę rankomis išlaikyti tą svorį tik su dviem virvės apvijom apie gervės būgno, arba skubiai numesti virvę atlaisvinant stabdžio sklendę, prieš tai nepriimant dalies apkrovos ant gervės?

Reikalas tame, kad, kai rimtas laivas šniokščia pavėjui su pilnu spinčium, jau artėdamas prie bojos, ir reikalingas skubus ir sklandus burės numetimas, apkrovos ant virvių yra sunkiai įsivaizduojamo dydžio.

Tuo metu, kai technologijų taikymas leidžia pasiekti vis geresnes įrangos savybes, tos pat technologijos užmaskuoja apkrovas, kurias ta įranga patiria. Ir tai yra ne tik dinaminės apkrovos į įrangą, kas kelia pavojų įgulai. Pagalvokim kad ir apie vandenį, už borto lekiantį dviženklio skaičiaus greičiais – atsitrenkti į tokį kietą daiktą krentant už borto, reiškia rimtai susižeisti – ir tai patvirtintų Volvo Ocean Race įgulos.

Be sutrenkimų, nubrozdinimų, skilimų, guzų ir kartais lūžių – kas jau tapę kaip ir įprastais dalykais profesionalaus buriuotojo sportininko gyvenime – neseniai įvykę rimti sužeidimai priverčia atkreipti dėmesį į riziką, kurią patiriame rungtyniaudami.

Trys įvykiai ypač sukrėtė buriuotojų sportininkų bendruomenę. Visais atvejais kojos buvo pagautos į smarkiai apkrautas, arba greitai atpalaiduotas su apkrova virves.

Vienas įgulos narys prarado pėdą regatoje Shipman Cup, Portoroze, Slovėnijoje. Kita buriuotoja buvo laimingesnė, t.y. kojos neprarado, tačiau Antiqua Sailing Week distancijoje numetamas spinakeris pakartotinai užsipildė, ir ją iškėlė, už kojos pagavęs brasu. Trauma buvo tokia, kad nedelsiama evakuacija į ligoninę buvo būtina.

Puikios dienos pabaiga

Kitas (trečiasis iš minų – AB past.), kiek senesnis atvejis įvyko 2008m rugsėjį per Maxi Yacht Rolex Cup, plaukiant su 68’ Mini Maxi ALEGRE. Po 9 operacijų iki šiol, ir dar keliomis suplanuotomis, Ledas Pritchardas vis dar moka didelę kainą už vieną klaidelę ant denio.

Ledas Pritchardas yra patyręs profesionalus buriuotojas, dalyvavęs daugybėje aukšto lygio buriavimo renginių.

Jis pasakoja: „Tai buvo nuostabi buriavimo diena, su 20-30 mazgų vėjo, trumpoje, bet pilnoje veiksmo distancijoje. Lekiant 20 mazgų pavėjui, distancijos atkarpos buvo tik 8 minučių trukmės, todėl laiko pasiruošti manevrams buvo labai mažai.

Artėdami prie bojos, pasiruošėm skubiai pakelti spinakerį, su falu ant centrinės gervės ir su šešiais vyrais prie kavamalių. Paprastai falas fiksuojamas specialiu stabdžiu ant stiebo, ir tada laisvas galas perkeliamas ant normalios gervės, taip pasiruošiant spinakerio nuleidimui.

Tačiau tuokart stiebo stabdis kažkodėl nesuveikė, ir aš pasitikėjau virvės sklende ant denio, kad prilaikytų apkrovą, kol pernešiu falą. Nors ta sklendė nepritaikyta tam darbui, atrodė, kad viskas bus gerai. Man pernešant falą prie kitos gervės, laivas nosimi rėžėsi į bangą, spinkeris dar labiau apkrovė virvę, sklendė neišlaikė ir pasidavė.

Šiuolaikinės virvės labai standžios ir tvirtos, jos dažnai dar kurį laiką išlaiko spiralę po to, kai nuimtos nuo gervės. Manau, kad tada, kai spinakerfalas švilpdamas lėkė velniop, viena iš tokių spiralių ir pagavo mano koją ir pritraukė prie virvių pravedimo bloko ant denio. Tuo metu mano koja jau dirbo kaip stabdis spinakerfalui, kuris tempė 20 tonų laivą su 20 vyrų 20 mazgų greičiu…“

Galų gale virvė buvo nupjauta, bet dešinės kojos kaulas buvo sulaužytas, o visa mėsa nusmaukta nuo blauzdos. Pritchardo laimei, distancija buvo netoli nuo kranto, ir, nežiūrint į neramias oro sąlygas, greitaeigis RIB’as skubiai jį pristatė į krantą, gydytojų globai.

O KAIP laikyti žaizdą sausai?

O jei tokia trauma nutiktų toli nuo krantų? „Manau, kad pirmosios pagalbos mokymai yra geras ir reikalingas dalykas, tačiau sportininkams reikalingesnis specialus mokymas, kuriame įvertinami šiuolaikinio okeaninio buriavimo ypatumai“ – sako dr. Markas “Tommo” Tomsonas, sportinio buriavimo entuziastas ir dalininkas įmonės Medical Support Offshore, kuri teikia specifines medicinines konsultacijas ir mokymus įguloms, dalyvaujančioms tokiose regatose kaip Vendee Globe ar VOR.

„Kranto žmonių rengiamų pirmosios pagalbos kursų problema yra tame, kad jie nesusiję su realiu okeaniniu sportiniu buriavimu. Pavyzdžiui, laikyti žaizdą sausai dažnai yra praktiškai neįmanoma.

Žinojimas, kaip teisingai tvarstyti pirštų traumas, arba kaip apsaugoti stuburą ar sprandą sužeistam įgulos nariui, kuris turės būti perkeliamas į kitą laivą – yra labai svarbu.

Nemažiau svarbu yra žinoti kokius nuskausminamuosius vaistus turėti ir kaip juos naudoti, taip pat kurias laivo dalis, ar įrangą gali panaudoti kaip galūnių įtvarus, arba viso kūno imobilizavimui…

Gana paplitusi trauma yra „pirštinė“, kai vestuvinį žiedą pagauna virvė ir audiniai nusmaukiami nuo piršto kaulo, o greituose laivuose vis daugėja kelio sąnario traumų, nes dėl bangomis skriejančio korpuso dinamikos įgula deniu normaliai vaikščioti nebegali, ir juda ant visų keturių…“

O draudimas ar galios?

„Tačiau ne vien traumos kelia pavojų įgulai, — sako Tomsonas – „Dehidratacija ir hipotermija dažnai pamirštama, ir specialūs mokymo kursai padeda žmonėms suvokti kokios prevencijos būtina imtis.

Kalbant apie reikalavimus mokymams – mus stebina, kad Fastnet‘ui reikalaujama, kad tik vienas įgulos narys turi dalyvauti vienos dienos mokymo kurse.“

Grįžtant prie Led Pritchard – jo skaudi patirtis iškelia nemažai klausimų.

„Pirmosios med. pagalbos įgūdžiai yra esminis dalykas kiekvienai sportinei įgulai. Nors kiekvienai nelaimei iš anksto nepasiruoši, tačiau žinojimas ką tiksliai reikia daryti atsitikus kolegos traumai, yra esminė vertybė. Visi, kurie tą man nelaimingą dieną buvo laive – visi vėliau nuėjo į specializuotą medicinos pagalbos kursą“, — pasakojo M.Tomsonas.

„Aktualus ir draudimo klausimas. Ar laivo draudimas yra su įgulos apsauga nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų? Aš žinau, kad dauguma buriuotojų pasitiki savo įprastiniu kelionės draudimu – bet labai abejotina, kad jis duoda apsaugą, ypač jeigu esate apmokamas sportinės įgulos narys“, — perspėja Tommo.

Net ne tiek ir svarbu – esate apmokamas įgulos narys, ar ne; nuėjote į specializuotą kursą ar mokotės iš knygų – kas iš tikro yra svarbu, tai suprasti, kad realių apkrovų ir to keliamos realios rizikos suvokimas dar niekada nebuvo toks svarbus.

Varžomės lengvesniais laivais nei anksčiau , tačiau greičiai ir apkrovos išaugo eksponente. Gal ir mūsų rizikos suvokimas turėtų tiek pat sustiprėti?

Iliustracijos paaiškinimas (nuo viršaus pagal laikrodžio rodyklę ratu)

• 1. Jei tavo plaukai ilgi – denk juos kepure, arba apsikirpk. Plaukus gali pagauti gervė.
• 2. Grįžtamasis blokas, per kurį pirmo stakselio šotas paduodamas į kokpitą. Nepakliūk į šį trikampį.
• 3. Būk vidinėje (kokpito) pusėje nuo spinakerio brasų. Jiems staigiai įsitempiant, gali būti išspriegtas už borto.
• 4. Saugokis atdaro, bet ant denio gulinčia bure uždengto liuko. Žmonės krenta kiaurai, ir susilaužo koją.
• 5. Galvą laikyk žemiau spinakergiko, kai prisegi/atsegi spinakerį – yra pavojus netekti dantų, arba dar blogiau…
• 6. Laminato burės sliždios.
• 7. Įdėmiai patikrink virvių sklendes, ypač bėgant pavėjui su spinakeriu.
• 8. Nusiimk visą bižuteriją, ypač žiedus, kai dirbi su takelažu. Žiedai yra itin dažna traumos, vadinamos „p „antpirštis“ priežastis.
• 9. Viena ranka tau – kita laivui. Nekrisk nuo tranco.
• 10. Groto Šotas – pavojus pirštams! Šotas dažnai yra patogi vieta laikytis, tačiau viena iš pavojingesnių.

• Kipro Paldausko nuotrauka.

Pamačius nekasdienį vaizdą – jachtą prie Klaipėdos Pilies tilto (statytas dar 1826) – aišku, sustojau (myniau po darbinio vizito į centrinį paštą).

Ne taip seniai į Lietuvą atplukdytos (tradiciškai – iš Švedijos) sportinės jachtos „Norrsken“ įgula ruošėsi kelti stiebą. Sustojo prie tilto, nes ketino pasinaudoti juo kaip pagalbine priemone.

Stiebo kėlimo planas buvo paprastas: dviese nuo tilto traukia už bakštagų ir taip kelia stiebą, dviese (pasisiūliau padėti — pagalbą priėmė) kelia stiebą rankomis, vienas taiko stiebo noką į stepsą. Nesudėtinga operacija (kuriai šūksniais nuo kito upės kranto patarinėjo jachtos „Lietuva“ kapitonas Osvaldas) pavyko sklandžiai.

Prisegant prie denio vantus paaiškėjo, kad vienas kairys pagrindinis vantas iškritęs iš stiebo.

Nereta bėda tokio tvirtinimo trosams: kai jo galas baigiasi antgaliu, kuris įstatomas į apkaustą stiebą. Antgalis padarytas taip, kad į ertmę įlenda tik pasuktas horizontaliai, o būdamas darbinėje padėtyje vertikaliai, teoriškai iš jos iškristi negali.

Realybės nutinka, kad iškrenta net gerai suveržtas trosas ir dėl to, pasitaiko, stiebai lūžta.

Šiuokart anokia čia bėda, trosas į vandenį neniurktelėjo, stiebas ranka pasiekiamas nuo tilto, vantą grąžinti į vietą neturėtų būti sunku. Taip atrodė iš pirmo žvilgsnio, bet dėdė Merfis metė antrąjį, savo, žvilgsnį: lengvai iškritęs (pabėgęs), atgal į vietą įstatomas (sugrįžta) sunkiai.

Atrodo paprasta: pasukai antgalį horizontalia, įkišai į apkaustą, pasukai vertikaliai ir jis savo vietoje.

Bet pataikyk, kad gudrus, į tiksliai pritaikytą ertmę: net mažiausiais pakrypimas tampa rimta kliūtimi, kai apkausto skylė ir troso antgalis nebesutampa. Ir visa tai darai viena ranka, nes kita laikaisi už tilto.

Aišku, kad pavyko. Kitaip ir būti negalėjo. Ne iškart, bet trosas vietoje. Indėniškai amerikinis garsus šūksnis „Yra!“ ir operacija baigta.

Finalinį momentą savo išmaniuku užfiksavo pro šalį krypavęs Kipras. Ačiū jam už įdomų kadrą. Ir už „Subj“.

Ir ačiū „Norrsken“ škiperiui, leidusiam pagelbėti ir papasakojusiam apie įdomų laivą. Dar praėjusį sezoną beveik mačiau, kaip gražiai bangomis bėga jachta. Beveik – nes greitas laivas, greit tapdavo neatskiriamu nuo kitų baltu trikampiu horizonte.

P.S. Jachtos „Norrsken“ įgula ne tik stiebą kelia įdomiai. Škiperis Simas papasakojo, kad jie ir laivą nusileido Danėje — kiek aukščiau upe miesto pakraštyje (operaciją įamžinta jachtos Facebook profilio albume). Irgi nekasdienis įvykis.

Šventosios uostas jums ne kaimo prieplauka, o valstybinis jūrų uostas. Ir didžiausios galimos rinkliavos šiame uoste dar 2007 metais buvo paskaičiuotos labiau dideliems jūriniams jūriniams laivams, nei pramoginiams laiveliams.

Susisiekimo ministerija susisgribo, kad jūrų uostui pritaikytos rinkliavos kainos netaikomos mažiems laivams (iki 10 metrų): „…Tokio ilgio laivai sudaro apie 98,6 proc. viso Lietuvoje plaukiojančių mažųjų laivų skaičiaus, kuriems ir bus pritaikytas Šventosios uostas, valstybė praktiškai negaus pajamų iš rinkliavų pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.“

Tad ministerija parengė įsakymo projektą (UPD: nuoroda nekorektiškai veikia, tad patvirtinimui, jog neišgalvojau — į mano el. paštą atėjęs (anonimiškas) projekto failas *.pdf formatu)  kuriuo siūlomos naujos rinkliavos: už dieną ir mėnesį pagal laivo ilgį.

Patvirtinus, rinkliava (maksimalūs dydžiai) atrodytų taip:

Kainos už parą:

• Iki 6 m – 50 Lt
• 6-10 m – 70 Lt
• Daugiau 10 m – 100 Lt

Kainos už mėnesį:

• Iki 6 m – 600 Lt
• 6-10 m – 840 Lt
• Daugiau 10 m – 1200 Lt

Viename projekto lydraščių teigiama: „…Ministro įsakyme planuojama nustatyti dvigubai mažesnius tarifus, nei siūloma nustatyti Vyriausybės nutarime, reglamentuojančiame maksimalius tarifus.“

Nežinia tiksliai, apie kokį Vyriausybės nutarimą kalbama, bet jei ministro rinkliavos dvigubai mažesnės – riebus pliusas jam.

Cituotame 2007 metų Vyriausybės nutarime, rinkliavos pagrinde skaičiuojamos pagal tonažą, bet vidaus vandenų laivams padaryta išimtis: jei laivo dokumentuose nenurodytas tonažas, maksimali krantinės rinkliava yra 24,6 lito už vieną laivo ilgio metrą (L) už metus.

Ar teisingai skaičiuoju laivui iki 6 metrų: 6*24,6=146,6 Lt. Už metus? Už mėnesį? Jei teisingai skaičiuoju ir už metus, tai kur naujų rinkliavų dvigubas pigumas?

Gal čia: vis dar galiojančiame rinkliavų skaičiavime yra dar viena rinkliava – sanitarinė. Skaičiuojama pagal bendrą tonažą, tad: „Jūrinio pramoginio, sportinio laivo, jachtos ir Lietuvos Respublikoje įregistruoto žvejybinio laivo“ sanitarinė rinkliava yra „1,4 lito už BT vienetą už metus“.

Imkim, kad 6 metrų jachta sveria 2 000 kg = per metus 2 800 Lt. (gramas patikslino) 2 tonas, reiškia per metus sanitarinio mokesčio — vos 2,8 lito. Bet šio mokesčio naujajame variante nėra.

Nes jei skaičiuosime naujomis kainomis už metrą (per mėnesį 600 Lt), tai per metus susidarys oho kokia suma: 7 200 Lt.

Projekto rengėjai pripažįsta: „Tikėtina, kad pajamos iš rinkliavų nepadengs Šventosios uosto eksploatacinių sąnaudų.“

Gal ne visai tokia Šventosios jūrų uosto rinkliavų skaičiavimo metodika?

Turėtų žinoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

UPD: Įdomi logika: rinkliavos “keičiamos todėl, kad už valstybės lėšas rekonstruotame uoste tokių mažų rinkliavų tiesiog nebegali būti.”

Kas atspės jachtos pavadinimą? Rundukas spėlionėse dalyvauti negali, nes pirmas pamatė, pasakė ir parodė. Beliko nufotografuoti.

Tik spėlioti nelabai čia yra ką – gyvas įrodymas, kad amerikinis jachtų pavadinimų dešimtukas ne iš piršto laužtas.

Laimingas valandas skaičiuojantys buriuotojai atplaukė į Klaipėdą pirmadienio pavakare. Per šventes tai jau antra matyta Vokietijos jachta.

• Karolio Atkočaičio nuotrauka.

Sugalvoti laivui pavadinimą – nelengva užduotis. Ne kiekvienas gali pasigirti gera fantazija, ne kiekvienas, regis puikus, vardas laivui tinka.

Žvilgerkim į eilinį, šįkart amerikinį FirstBoat sudarytą laivų vardų dešimtuką. Tai motorlaivių pavadinimai, bet kaip įdomu pakedenti jų reikšmę:

1. Serenity – romybė, ramybė, giedruma. Gražus žodis, pavadinimas ir gražus, ir paprastas, skambus. Gaila, bet, panašu, nuvalkiotas.
2. Happy Ours – žodžių žaismas, kurį tiesiogiai verčiant “laimingas(-ga) mūsų“, bet tariant skamba kaip happy hours – laimingos valandos.
3. Feelin’ Nauti – žodžių žaismas, kur nauti kaip ir nuo žodžio nautical (jūrų, jūrinis ir pan.), bet ištarus skamba kaip naughty – išdykęs, net kartais taip truputėlį nepadoriai išdykęs, jei žodis tinkamame kontekste. Pavadinimu lyg sakoma „jaučiuosi „išdaigingas“, t.y., noriu išdaigas krėsti.
4. Family Time – šeimos metas, šeimos laikas. Na be galo nuobodus pavadinimas.
5. Liberty – laisvė. Tinkamas laivui (ir jachtai) pavadinimas, bet nuobodus.
6. Black Pearl – galima būtų ir neversti, bet išverstas jis skamba kaip „juodasis perlas“.
7. Andiamo — itališkai reiškia „eiti/eime“. Ir italai vandeniu vaikšto.
8. Knot On Call – žodžių žaismas: mazgas „ant iškvietimo“. Bet tariant skamba kaip ne ant iškvietimo, t.y., ne darbo metu, laisvas metas.
9. High Maintenance — „daug darbo reikalaujantis“. Taip ir apie savo žmoną, draugę vyras gali pasakyti. Suprask: daug pastangų reikia įdėti, įnoringa jachta.
10. Just Chillin — „tiesiog atsipūtęs“. Galima versti ir kaip „atsipūtęs leidžiu laiką“, nes „chillin“ yra veiksmažodis, bet lietuviškai geriau būdvardžiu išreiškiamas.

Įrašo įliustracijoje – britų motorlaivio pavadinimas. Daugiareikšmis. Turit įdėjų, kaip tiksliai išvesti?

Papildyta (UPD): Nuotrauka į temą. “Pavadinimas atspindintis tikrąją padėtį namuose”. Fotografuota Gdanske. Ačiū LY2CX.

Beje, žodis “dūzgė” man visai gražus (ar kalbininkai, o ne kas kitas jį sugalvojo, dar klausimas), o jūrinių terminų žodynas yra. Ir, jei teisingai žinau, rengiamas naujas. Išleis patvirtintą, mokysimės lietuviškos terminijos.

Kiek anksčiau nei ketinau ir planavau, pradėjau buriavimo sezoną. Nepamenu, ar kada esu tiek anksti – balandžio mėnesį – buriavęs Lietuvoje.

Ačiū jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui, pakvietusiam sekmadienį nuplaukti iš Juodkrantės į Klaipėdą.

Trumpa kelionė po burėmis – 18 jūrmylių pučiant silpnam vakarų vėjui tai lengvame rūke, tai skaisčiai šviečiant saulei tuščiose mariose ir pustuščiame Klaipėdos uoste – buvo geras „galvos prapūtimas“ po žiemos lašinių auginimo prie kompiuterio.

Pirmasis plaukimas, kaip ir pataria patyrę jūrų vilkai, buvo ramus, sausas ir geroje kompanijoje.

Mes nebuvome vieni – prasilenkėme su jachta „Samsas“, kuri, taip pat viena pirmųjų, kaip ir „Piranija“, nuleista į vandenį Klaipėdoje, skubėjo į savo „namų“ uostą – Minijos jachktlubą .

Yra laivų ir Klaipėdos jūrų uoste. Bet pasvarstėme: kokie krovos rekordai būtų, jai uostas būtų sausakimšas laivų, dar antra tiek lauktų reide, jei rekordais giriamasi jau dabar? ¹

Buvome trumpam „išokę į jūrą“ — tik švyst per vartus, garbės ratuką (ratas būtų bent iki Šventosios) net nepasiekus Priėmimo bojos ir atgal. Jūroje ir pietavome. Buvau pamiršęs, kaip greitai ataušta maistas denyje, o nuo šiol dar ir žinau: tarkuotas sūris pagardina plovą.

Pirmasis šiųmetinis krikštas jūroje buvo spontaniška Audriaus idėja jau pasiekus Klaipėdą.

Kaip ir idėja prie Juodkrantės – pabandyti įplaukti į Gintaro įlanką. Nevyko: dukart „sėdome“ prie 1,4 m gylio ir neberizikavome.

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo statistika pagal mano Garmin GPSmap 76 C

• Nuplaukta 18,4 jūrmylės
• Vien plaukiant prabėgo 4 val. 27 minutės
• Vidutinis greitis buvo 4,1 mazgo
• Maksimalus greitis (vis neatsisakau šio netikslaus GPS parodymo) – 8,8 mazgo

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nubėgtas laivelio kelelis, kurį skaičiavo ir piešė tam skirta išmaniuko iPhone programikė:

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nuotraukos – Picasa albume (prierašai prie jų papildo šį įrašą).

Kodėl medžioklės sezonas?

Nes kiekvienas medžios pagal savo norus ir galimybes: jūrmyles, mazgus, vėjus, pergales, uostus, seklumas, prizus, audras, štilius, draugus, undines…

Linkiu sau ir visiems!

—–

1Prie temos: Klaipėdos uoste kraunama anglis. Kelis šimtus metų tai buvo viena kasdienių prekių. Bet dabar, sako, buvo (yra?) ketinimų Klaipėdoje neleisti anglies krauti – kad dulkių nekeltų. Dabar madinga vasaromis visų miestų gyventojus gąsdinti padidėjusia „kietųjų dalelių“ tarša.

Pratesiant nedidelių laivų škiperių, bet didelių keliautojų temą – vengras Aronas Mederis aplink pasaulį plaukia su tikrai mažyte jachtute „Carina“. Įdomu: statyta Šveicarijoje.

Dydžiu, forma ir net spalva labai panaši į „Albin Karskrona/Viggen” tipo laivelius, kaip, pavyzdžiui, Minijos jachtklube stovinti „Alcea“.

Kokia hipiška jachta ir kiek joje nedaug vietos, galima pamatyti 360 laipsnių panoraminėje interaktyvioje nuotraukoje. Palaukus kol užsikraus, spauskit ant viduje esančių daiktų — iššoka paaiškinimai. Tiesa, vengrų kalba, nors kai kurie papildyti anglišku komentaru.

Smalsūs gali bandyti perskaityti užrašus jachtos viduje, pastudijuoti piešinius. Buriuotojams  įdomesni bus kelionės kai kurių etapų planai.

Ir dar: video reportažas apie 29 metų buriuotojo atvykimą į Tailandą.

2002-aisiais, pakeliui į Špitcpergeną su b/j Morgan‘s Cloud, sustojome Teltvikoje, užutekyje esančiame vakarinėje Bjornoya (Lokių Sala) pusėje – praktiškai negyvenamoje saloje, esančioje maždaug 550 jūrmylių distancijos nuo Norvegijos krantų pusiaukelėje.

Leidžiant antrą vakarą Teltvikoj, užslinko trintos žirnių sriubos tirštumo rūkas, o vėjas vis stiprėjo. Maždaug pietų laiku iš iki šiol tylėjusio radijo stoties pasigirdo labai jau angliškas balsas, sakantis, kad jachta Sumara kviečia Bjornoja Radio – radijo retransliacinė stotis šiaurinėje pakrantėje, su kelių norvegų budėtojų įgula.

Kadangi jachtai niekaip nesisekė pažadinti norvegų, Johnas (Morgan‘s Cloud škiperis) atsiliepė jachtai, ir sužinojome, kad Sumara tikisi nuleisti inkarą nakvynei Teltvikoje.

Sumara neturėjo radaro, o prieigos į įlanką buvo tiesiog jūrlapiuose neparodytas akmenų sodas – taigi Johnas radijo ryšio pagalba bendravo su Alasdair (Sumara škiperis) ir jo įgula; naudodamas mūsų radarą ir pravesdamas Sumarą tarp uolų.

Kai radare matėme, kad jie jau visai netoli mūsų, Johnas patarė jiems nuleisti inkarą. Visa tai atlikta net nematant jų per tirštą rūką.

Įsivazduokine mūsų nustebimą, kai atsibudę ryte, jau be jokio rūko, išvydome Vertue 26 projekto medinę jachtutę (apie 7,8 m ilgio), lakuotos medienos bortais, užsiinkaravusią visai čia pat nuo mūsų laivagalio!

Štai tada ir buvo mūsų pirmoji pažintis su Alasdair, b/j Sumara savininku.

Na, o šią vasarą Alasdair rengiasi rimtam iššūkiui: jo tikslas yra buriuoti iki Jan Mayen salos ir užkopti į Beerenberg, 2250 m aukščio ledu dengtą vulkaną, dominuojantį virš kalnuotos salos.

Vėliau jis ketina plaukti iki rytinės Grenlandijos, po to grįžinėti į D.Britaniją.

Alasdair ir jo įgula rimtai ruošiasi šiai kelionei, daug dirba ruošdami laivą. Jų nuotykisu galima sekti jachtos interneto tinklapyje.

Galiu pažadėti, kad nuobodu nebus – Alasdair turi puikų jumoro jausmą, nukreiptą visų pirma į patį save!

Šiek tiek palukštenus  b/j Sumara svetainę mes sužinome:

• jachtos plaukimų 1991-2010 m nuotykiai surašyti žurnale
• projekto Vertue Class pristatymas
• laivo architektas yra Jack Laurent Gilles – vienas žymesnių Britanijos jachtų architektų
• pirmoji Vertue buvo pastatyta 1936m, iš viso per paskutinius 74 metus buvo pastatyta apie 200 šio projekto jachtų.
• Britanijoje aktyviai veikia Vertue savininkų asociacija
• vertas dėmesio „raštas“, kuriuo Alistair supažindina potencialų įgulos narį su škiperiu, laivu ir jame galiojančia tvarka bei saugos taisyklėmis

***

Originalus tekstas.

Su autorių leidimu parengė   =gramas= (b.j. „Scorpio“)

• Mike Licht, NotionsCapital.com nuotrauka.

Juokauti galima ne tik apie variklius. Jūrininkai turi ir savo humoro, kurio taip pat, būna, dalies nesupranti. O jei dar amerikinis…

Kaip humoras kurtas ir piešinukas viršuje. Su prierašu: „Siren Sexting Sailors, after Edward Armitage“.

Žalias lazeris

• Gcaptain.com nuotrauka.

Rimtas reikalas: nelaimei įvykus, itin svarbu, kaip greitai gelbėtojai ras nelaimėlius. Dar vienas tam pagalbininkas – žalio lazerio prožektoriukai (būna ir kitų spalvų).

Tik kaina jų nežmoniškai didelė ir nekonvenciniai. Tai gal tiks kiniški už kelis litus (ar už dolerį keli vienetai) lazeriukai, kuriais vaikai žaidžiai?

Užsirausė

• RNLI nuotrauka

Žvelgiant į šitą britų savanoriškos gelbėjimo tarnybos RLNI nuotrauką, kyla keli klausimai:

• ar galbėtojų „tuzikas“ tikrai ką nors gali pagelbėti?
• ar tiems žmonėms visiems reikia stovėti laivapriekyje?
• ar tai švertinė jachta, ar jos kilis jau smėlyje?
• kada prasidės potvynis?

• petervanallen nuotrauka.

Kasmet pasaulyje padarome apie milijardą fotokadrų — nuotraukų skaičius už suvokimo ribų.

Išrinkti geriausią galima tik specializuotuose arba vietinės reikšmės konkursuose.

Nuotraukų tik daugės (jau nieko nestebina geriau už „muilines“ fotografuojantys „išmaniukai“ (kai objektai nejuda)), o įvaldžius populiarėjančią HDR technologiją – ir dar labiau daugės, nes ir prastai užfiksuotus kadrus galima pagražinti.

Grubiai šnekant, HDRI, ar tiesiog HDR (high dynamic range imagery), yra kompiuterinėmis grafikos programomis pagražinta nuotrauka  Tiesa, tam reikia geresnio nei vidutinis fotoaparato (nepamirškim, kad ne fototechnika yra svarbiausia gerai nuotraukai), nejudančių objektų, štatyvo ir vėliau darbo prie kompiuterio.

Senesnės kartos fotomenininkai gali pašiepti, jog čia ne fotografija, o pornografija, bet toks dalykas yra jis vis labiau populiarus. Ir nieko nepadarysi.

O su HDR technologija apdirbtos nuotraukos žavi ir keri.

• Charterworld.com nuotrauka.

Yra 23 priežastys, kodėl variklis burinėje jachtoje yra blogis.

Juk akivaizdu: burlaivis turi buriuoti, o ne motoruoti.

Toliau priežastis galime rinktis pagal skonį:

• variklis brangiai kainuoja
• variklis ryja degalus
• degalai kainuoja
• variklis neekologiškas
• variklis garsiai dirba
• variklis kelia pavojų
• variklis kelia rūpesčių
• varikliu negali pasitikėti
• variklis vibruoja
• variklis sunkus
• dėl variklio korpuse daromos skylės
• be variklio jūs arčiau natūralios gamtos
• be variklio jūs mokotės buriuoti
• ir t.t., ir pan.

Rinkitės, ponai.

Tik nepamirškite, kad į uostus įplaukti reikia variklio pagalba. Nes taip ir patogiau, ir saugiau.

Be to, variklis yra energijos šaltinis. Tai gal ne velniop?

• TEJA wooden boats nuotrauka.

Esame tokie maži ir kompleksuoti, kad kai kas nors plačiajame pasaulyje apie mus pypteli, džiaugiamės, lyg atsisėdę šalia Olimpo dievų.

Ne visiems, bet taip jau yra. Provincialu, bet vistiek kartais malonu.

Nutinka, kad iš užsienio žiniasklaidos sužinai apie įdomius ir vertingus dalykus pas mus, apie kuriuos čia vietoje net nenutuokei.

O gal „deja“, kad tik iš svetur apie tai sužinai?

Bet ne apie tai dabar daina.

Vienas didžiausių leidinių apie klasikinius ir/ar medinius burlaivius britiškas „Classic Boat“ parašė žinutę apie šiauliečių bendrovę TEJA wooden boats, gaminančią medinius klinkerinius laivelius.

Ir nepagailėjo pagyrų šiauliečiams, žiemą save pristačiusiems Londono laivų parodoje.

Vis gi man įdomiausia šioje istorijoje… amerikietis buriuotojas Adam Turinas.

Apie šiauliečius parašęs savo tinklaraštyje „Messing About In Sailboats“,  jis prasitaria, kad turi šaknų Lietuvoje – jo tėtis iš čia kilęs.

Adamas skundžiasi, kad nieko nežino apie laivybos istoriją Lietuvoje, tad parašykite jam komentarų.

„Saugumo instrukcijos parašytos krauju“ (c) Kiekvieno laivo bocmanas

Antigvos dienraštis The Daily Observer pranešė apie nelaimę, sukrėtusią vietinę buriuotojų bendruomenę.

Kovo 4 dieną patyrusi buriuotoja iš Venesuelos elektrine gerve kėlė savo sutuoktinį į jachtos stiebą, kad šis atliktų šiokį tokį remontą. Paprastai tą darbą jie atlikdavo su mechanine gerve, tačiau moteriai neseniai operuotas petys, todėl dabar naudojosi gerve su elektrine pavara.

Keliant sutuoktinį, moteris pastebėjo, kad kažkas yra negerai su gerve, ir, išsigandusi dėl savo vyro saugumo – jis tuo metu jau buvo virš denio pakeltas apie 1-1,5 m – pabandė gervę išjungti.

Gervės išjungimo mygtukas nesuveikė, o mechanizmas įtraukė moters kairę su virve. Gervė sukosi toliau. Moteris savo dešinąja ranka bandė išlaisvinti kairę, bet susipainiojo groto fale taip, kad ir jos dešinė ranka buvo užveržta.

Jai šaukiantis pagalbos, pirmasis atskubėjęs žmogus nesugebėjo jai padėti, netrukus į pagalbą prisijungė buriuotojas iš Šveicarijos. Bet ir jį ištiko nelaimė – vyro pirštus gervė irgi įsuko kartu su virve.

Galiausiai gervė išsijungė pati, o venesualietės vyras buvo saugiai nuleistas ant denio.

Buriuotojos kairė plaštaka buvo visiškai nupjauta ties riešu, keli dešinės rankos kaulai buvo sutraiškyti.

Nesėkmingai bandžiusiam pagelbėti šveicarui buvo visiškai nupjauti aštuoni pirštai.

Abu nukentėjusieji buvo skubiai pristatyti į Mount St.John‘s Medicinos Centrą, kur buvo bandoma prisiūti plaštaką ir pirštus. Vėliau moteris buvo skubiai išgabenta į ligoninę Majamyje (JAV), o džentelmenas iš Šveicarijos ligoninėje praleido 5 dienas.

Buriuotojų portalas Blue Water Sailing atkreipia buriuotojų dėmesį, kad būtina išlikti labai atsargiems ir atidiems, net atliekant įprastus ir iš pažiūros paprastus darbus.

Taip pat patariama peržiūrėti savo gyvybės ir sveikatos draudimo sutarčių sąlygas, pasitikrinti, ar yra numatytas ligonio pervežimo išlaidų kompensavimas, nes nelaimė gali įvykti ir nuošalioje vietoje, kur nėra reikiamo lygio medicinos paslaugų.

Kas kaltas, jei neišsipūtė gelbėjimo plaustas, kaip jo prireikė?

Toks klausimas buvo užduotas Jūrų teisės seminare. Liko be tiesaus atsakymo. Vaizdžiai pažiūrėjus, tai kaltas kapitonas. Vienareikšmiškai.Vienasmeniškai.

Padarykime tokią hipotetinę fantastinę prielaidą: kažkur Baltijos jūros viduryje į priešų povandeninį laivą (kokių priešų? O ką aš žinau. Jei po vandeniu, tai priešų) atsitrenkusi sudužo jachta.

Įgula (skaičius ne taip svarbu) spėjo sulipti į gelbėjimo plaustą, tačiau šis, o varge!, netvarkingas. Nėra to ir ano (pavyzdžiui, vandens ir raketų), ir dar, koks siaubas!, plaustas kiauras.

Ir kas dėl to kaltas? Kapitono veblenimai „aš jiems galvas nurausiu! Aš jiems toookius pinigus už patikrinimą sumokėjau!“ čia nieko nepadės. Įgulai aišku – kaltas kapitonas. Ir jei įgula jo neužmuš čia ir dabar, padarys tai krante.

Šekit dar vieną teoriją: plaustas liks plūdrus užlopius skylę, bet ją užlopyti dėl kažkokių priežasčių galima tik ir tik žmogaus oda. Kieno skalpas eis lopui? Aišku, to, kas kalčiausias – kapitono.

Ir jau vėliau, jei pasiseks ir visi gyvi pasieks krantą, nuskalpuotas kapitonas galės ieškoti teisybės pas tuos, kas plaustą tikrino, jo komplektaciją žiūrėjo, orą pūtė ir skylių ieškojo.

Čia mes darome prielaidą, kad plaustas sąžiningai tikrintas, kad niekas kyšio už neatliktą veiksmą niekam nedavė. Nors ir tokiu atveju veiksmas — popierių pasirašyti už neva padarytą patikrą tai kažkam reikia, o tai irgi veiksmas ir taip pat atlygio reikalaujantis. Bet mes manome, kad tokie dalykai negalimi, – gi nerizikuos kapitonai savo ir savo įgulos gyvybe.

Teisybės nuskalptuotam kapitonui teks ieškoti teisme, ir štai čia teisininkai pasakys, kas kaltas, o teisėjas skirs deramą bausmę.

Bet nelaimės metu jūroje teisėjais ir prokurorais bus įgula, o vienintelis kaltinamasis, be teisės būti išteisintas, liks kapitonas.

Kapitonas kaltas dėl visko. Net ir dėl to, kad plaustas geltonas. Arba raudonas, Arba mėlynas ar juodas. Ar homoseksualų spalvos.

Tokia žmogaus natūra: jam neįdomios giluminės priežastys, jam savas kailis rūpi. Ir negali jo dėl to kaltinti.

P.S. Nuotrauka iš realybės, iš pratybų. Per kelias minutes pratybose supranti, koks galimas košmaras nelaimės metu jūroje. Ir dėl nelaimių dažniausiai kalti kapitonai…

Visad maniau, kad cunamio banga atviroje jūroje yra lyg kalniukas atrakcionų parke, ant kurio su laivu, tinkamai pasirinkus krypti, būtų smagu pasisupti. Iš Japonijos pakrančių sargybos laivu užfiksuoto vaizdo matyti, jog įsivaizdavimas buvo lyg tikras.

Teigiama, kad ši banga, per kurią persirito laivas, vėliau trenkė į Japoniją pražūtinga jėga.

Per bangas I

Beprotis ar laimės kūdikis? Tiesiai per aplink? Geros rankos ir nemenkai sėkmės reikia išlaikyti tokią “karvę” ant tokios bangos.

Per bangas II

Dar vienas įspūdingas kilinės jachtos šuolis per bangas. Kas sakė, kad kreiserinis burlaivis negali būti banglente? Gali!

Nors atrodo baugokai, o ant priekinio štago susuktas staselis, rodos, tuoj įsisiubavęs nuneš stiebą. Nenunešė. Repeat?