Prieš porą dienų grįžau iš Kanados. Dar įspūdžiai nesusigulėjo, dar nenusprendžiau ar man patiko ką tik aplankyta šalis, o aš jau vėl pakeliui į naują nuotykį. Užkąsim truputuką San Sebastian’e.

Taip, važiuoju pavalgyt. Skanaus!

Pasivaikščiojus šalia Niagaros krioklio, kai lauke -12 laipsnių temperatūros, pradedi vertinti mažus gyvenimo džiaugmus. Šildomos sėdynės automobilyje yra nuostabus gėris.

Nusivedė mane pavalgyti burgerių su mėlynu sūriu. Šiaip… jeigu ką, Byron’o burgeris su mėlynuoju sūriu skaniau!

Tačiau, vakare užsukau į vietinį Akropolį (tiesa, ten truputuką didesnis… vos ne tai, kad važiuoji su mašina aplinkui, ir mąstai, į kurią dalį norėsi nueit, o kurią dalį vėl lipsi į mašiną važiuot), ir suradau „poutine“.

Turbūt senai jau esu ką nors tokio super nesveiko valgęs bulvytės fry, su varške ir labai labai riebiu gravy padažu. Neįtikėtinai, baisu ir skanu. Reikės pabandyt kada namuose panašiai pasidaryt…

Užtrukau kokia dešimt minučių, kol apčiupinėjau mašiniuką ir nusprendžiau kaip šita pavarų dėžė veikia. Užtrukau dar dešimt minučių, kol supratau, kad užvedimo raktelio niekur kišti nereikia – užtenka paspausti „Start“ mygtuką.

Ir tada, „prabudau“ – išsukau į šešių juostų kelią. Su savo mažu „economy“ mašiniuku, jaučiausi kaip su paspirtuku… Bet gyvas, sveikas ir dideliom akim.

Welcome to Canada.

Sekmadienį palėkiau link Toronto. Tai apie laukimą, ir žiūrėjimą į laikrodį, truputuką suprantu. Kelionė prasidėjo nuo to, kad iš Kembridžo iki oro uosto teko keliauti su replacement autobusu (nes tas, su kuriuo būtų reikėję važiuot, kažkur sugedo pakeliui). Tai sėdam į autobusą ir važiuojam į Heathrow. Ramu. Pabundu prie Stansted’o, ir klausiu vairuotojo – mes vis dar judam link Heathrow? Vairuotojas sako, kad ne. Kad reikia ieškoti kito autobuso ir parodo, į kurią pusę. Žingsniuoju link naujos stoteles, ir pusiau dar miegodamas laukiu. Po kokių penkiolikos minučių atvažiuoja tas pats autobusas ir nuvežą link Heathrow.

Oro uoste, pasižiūriu į laikrodį – liko dar porą valandų. Ramu. Bandau užsiregistruot prie kiosko – denied. Hmn, papračiau pagalbos šalia stovinčios asistentės. Ji, tris kartus bando mane užregistruot – neveikia. Sako, labai atsiprašau, bet tau reikės stoti va į tą eilę – ir parodo į tokią ilgą gyvatę. Sakau – spėsiu? Atsako – tikiuosi

Stovėdamas eilėje, skaitau pranešimus, kad registracija uždaroma vieną valandą prieš skrydį. Kas ir taip visiems aišku, bet tai reiškia, kad vietoj dviejų valandų turiu vieną. Kažkaip tada žiūrėjimas į laikrodį, ir greitai slenkančias sekundas ir žiūrėjimas į netrumpėjančią eilę, ramumo neprideda. Bet viskas bus gerai.

Lagamina priduodu, ir dokumentus gaunu 5 minutėm prieš užsidarant mūsų skrydžio registracijai. Vienas laukimas baigėsi, tada prasideda kitas. Laukti kol įleis į lėktuvą (čia, AirCanada labai sparčiai prasisuka). Ir tada dar ilgenis laukimas… pats skrydis. Atrodo, ofise dirbdami mes tiek daug treniruojamės sėdėti. Tačiau, sėdėti beveik aštuonias valandas, yra įdomus laiko praleidimo būdas. Bo, tada tenka laukti. Laukti savęs. Laukti kelionės tikslo. Laukti pasikeitimų.

Ir ką jūs manot? Taigi smagu – reik važiuot pažiūrėt.

Aišku, jeigu suvokčiau kaip tai sunku ir kiek reikia įdėt darbo, turbūt atrodytų dar įspūdingiau. O dabar, tiesiog gražu. Panašiai kaip valgant, kad būna, kai nueini į restoraną. Jeigu kokį geresnį, valgai ir galvoji – omg, omg, omg, aš taip tikrai nepadaryčiau. Arba, jeigu kokiam paprastesniam, valgai ir galvoji – skanu, nieko tokio, bet aš gal ir skaniau pasidaryčiau. Tai su baletu buvo truputuką kitaip – gražu, pats tikrai nepadaryčiau (ir net nebandyčiau daryt), bet ar norėčiau dažniau apsilankyt? Gal. Nežinau. Patiko, bet… taip, angliškai išsireiškus – so so.

Aišku, mes dar patį vakarą padarėm labai gerą, prieš pat pasirodymą užsukdami į Meat & Bread (sukirtom roastintos kiaulienos sumuštinį, ir paragavom “Neck Oil” IPA alaus) ir aplankydami The Pint Shop (paragavau labai smoky “Dirty Stop Out” stout). Super.

O tada pasiėmiau savo didelį kinišką peilį (kaip aš sakau, klyverį) ir sukapojau eglutę. Su šypsenna.

Įveikėm beveik porą mylių. Manyčiau, visai gerai, kaip pirmą kartą.

Jau laukiu 2014 metų. Laukiu kol vėl galėsiu pasidaryt naują „to do“ sąrašą ir pradėt braukyt pabaigtus darbus.

Aišku, sakot, nebūtina laukt naujų metų, kad galėtum pradėt „veikt“? Galima… bet likus kelioms savaitėms iki naujųjų metų esu priverstinėse (beveik) atostogose – ilsiuosi.

O besiilsint, galima pažiūrėt ką nuveikiau per 2013:

• sudalyvavau dziudo varžybose (Littleport Senior Open Tournament)
• išsilaikiau rudą (1st Kyu) diržą
• išmokau kepti fruit scones
• patapau krikšto tėčiu Ievutei
• pasidarėm pirmąją fotosesiją (su tikra fotografe)
• „sunešiojau“ kostiumą
• išsinuomavę mašiniuką (Toyota AYGO) nulėkėm aplankyti Hastings (superb, fish & chips)
• išmokau kepti labai skanius bagels
• iškepiau savo pirmąjį ever tortą (victoria sponge cake)
• iškepiau savo antrąjį ever tortą (carrot cake)
• buvom parlėkę atostogų į Lietuvą
• pasivažinėjau su išnuomuotu Volkswagen UP (smagus mašiniukas)
• nusifotografavau su močiute ir močiutės karve
• atsigėriau pirmą kartą bubble tea Klaipėdoje
• atšventėm Ievutės gimimą
• sudalyvavau (truputuką) Royston Kite Festival
• aplankiau (su Evelina) Paryžių
• valgiau skaniausią falafel
• susitikau su Franciu (Paryžiuj)
• valgiau picą su lašiša (Paryžiuj)
• sumedžiojom Sophie Le Giraffe Ievutei (Paryžiuj)
• suvalgėm makarūnsų už šimtą eurų
• važiavau su EuroStar traukinių iš Londono į Paryžių (ir atgal)
• aprodžiau Londoną Aurutei
• prisifotkinau Madame Tussauds London muziejuje
• pirmą kartą išviriau (su sesės ir Aurutės pagalba) cepelinų
• atsigėriau labai skanios kavos Monmouth (London Borough Market)
• labai smagiai pasivaikščiojom po Londoną su Ignu & Co
• labai skaniai pavalgiau pas Arną barbekiu
• pasipraktikavau keletą kartų „puntuot“ Kembridže
• pakeičiau (pats!) padangų Brompton dviračiui
• numečiau 9 kg svorio
• pažaidžiau boulingą su kolegomis
• valgiau skaniausią picą Neapoly, Italijoj
• ragavau skaniausią Limoncello Sorrento, Italijoje
• išlaikiau Finance egzaminą (Dynamics NAV 2013)
• suvalgiau didžiausią savo gyvenime kepsnį CAU restorane
• paragavau skaniausią Chelsea buns Kembridže
• suradau skaniausią garlic prawns wraps’ą Londone

Iš 2013 „to do“ sąrašo dar liko keletas nepadarytų dalykų, bet manau, kad metai buvo labai produktyvūs ir smagūs.

Kaip smagu važiuoti karštą vasaros vakarą su kabrioletu. T.y. labai smagu būti sėdinčiu keleiviu, kai nors nors kitas vairuoja (bo, pačiam vairuoti kabrioleto dar neteko). Gali apsimesti, kad esi laimingas šuo ir džiaugtis vėju, šiluma ir gyvenimu. Nereikia net iškišti galvos per langą. Leki pirmyn, vėjas kedena garbanas, ir matai „per daug“ vaizdų. Arba užsimerki ir džiaugiesi vėju zvimbiančiu pro šonus.

Vairuojant, pro mašinos stiklą matai gana gerai įrėmintą vaizdą. Bet kai nusileidžia stogas, prieš akis atsiveria naujas pasaulis. Panašiai kaip dėvint šalmą (prieš porą savaičių teko su kartingais pralėkt, tai teko užsidėt šalmą) – žiūri tik į priekį, ir vaizdas susilieja kaip į tunelį. Bet kai nusiimi šalmą (net jei to nepastebi, kol kas nors nepasakė), gali matyti kur kas daugiau – beveik viską kas vyksta aplink tave.

Kažin, ar ADC Rent nuomuoja kabrioletus?

Jau greitai savaitgalis. Ne, nėra taip, kad visada laukiu savaitgalių. Dažniausiai net nepastebiu, kaip jie atbėga. Taip ir dinsta savaitės, mėnesiai, metai. Tačiau šįkart jo laukiu. Laukio kaip atvykstančio gero draugo, kurio nemačiau ilgus metus.

Kęstuk, kada užsuksi į svečius?

Laukiu, nes šįkart savaitgalis man prasidės truputuką ankščiau – penktadienį. Laukiu, nes kai visi dar tik kelsis ir ruošis keliauti į darbą, aš sėdėsiu traukinyje ir rašysiu į savo juodą moleskin knygutę. Rašysiu apie būsimus nuotykius – apie šokoladą, makarūnsus, varlių kojas, apie naujas gatves, bažnyčias ir muziejus, apie metro, autobusus ir žmones. Rašysiu apie Paryžių, kuriame labai seniai jau nebuvau, ir kuris manęs turbūt laukia taip pat išsiilgęs, kaip aš jo.

Savaitgalį važiuosim į Paryžių. Nupirkti Ievutei sophie le giraffe.

Apie rašymą

Kaip ilgai jau nerašiau. Kaip ilgai neskaičiau to, ką parašiau. Apskritai, kaip keista nerašyt. Atrodo turi tiek minčių, tiek idėjų, tiek visko, ką norėtum kam nors pasakyt. Bet kai ilgai nerašei, kai prisėdi vėl rašyt – sustoji. Parašai sakinį ir ištrini. Galbūt geriau būtų rašyti su tušinuku ant balto popieriaus lapo, negu spausdinti klaviatūra. Galbūt tada būtų sunkiau ištrinti ką parašei. Arba tiesiog pribraukytum lapą ir tiek. Bet su tušinuku rašyti suniau, nes galvoji greičiau negu ranka spėja rašyti. Spausdinti lengviau, nes savo mintis su klaviatūra vargais negalais gali pasivyti. Dar jeigu dažniau pasipraktikuotum touch typing, tai tikrai galėtum pasivyt. O dabar sunkiau, nes jau ilgai nerašiau.

O rašyti visai norisi, net nežinau kodėl. Norisi rašyti, nes kai paskaitau, ką rašiau prieš kokius metus, du ar tris, jaučiu, matau, kad buvau laimingas. Ir dabar jaučiuosi laimingas. Šiandien, vakar, rytoj. Jaučiuosi laimingas ir noriu tai užrašyt. Nes gal kada nors nebūsiu laimingas? Gal net nepastebėsiu, kada nebebūsiu laimingas? Bet jeigu užrašyčiau ką mastau ir jaučiu, tada paskaitęs prisiminčiau kada buvau laimingas ir kodėl. Ir vėl būčiau laimingas. Kaip dabar.

Atrodo paprasta. Beveik tas pats, kaip nufotografuot akimirką. Pažiūrėjęs į nuotrauką net tik prisimeni, ką tą dieną nuveikei, bet kaip jauteisi, ką mąstei. Su rašymu tas pats, gal net geriau. Nes kai rašai, tai išsaugai dalelę savęs. Ant popieriaus, ar kompiutery užkonservuoji savo minčių srautą, kurį vėliau gali atkurti. Ir tada gali arba pasidalinti su kitais, arba perskaityti pats ir prisiminti.

Kodėl aš noriu viską prisiminti? Turbūt dėl to, kad negaliu. Turbūt dėl to, kad daug ką užmirštu.

Visada valgydamas mąsčiau, kad gal visai smagu būtų užsiauginti savo kumpį, ar dešrą, ar dar ką. O šiandien sumąsčiau, kad visai gerai būtų ir medžiotoju pabūti. Arba papildyti savo draugų sarąšą su keletu medžiotojų.

Valgėm vieną iš skanesnių šernienos dešrelių troškinių šiandien. Tai, nors nuotrauka ir neatrodo super viliojanti, troškinys buvo pasakiškas!

Batatų (saldžiųjų bulvių?) ir čorizo sriuba

Svarbiausia: jeigu neturi blenderio, toliau nebeskaityk. Jeigu turi, maukis batus, pasiimt tašę ir keliauk į parduotuvę pirkti ingridientų, bo ragausim pačią skaniausią sriubą.

Ingridientai

• 1.8 litrų vištienos sultinio (tinka ir iš kubelių)
• 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 2 didelės nuskustos morkos, perpjautos per pusę ir supjaustytos griežinėliais
• 2 ilgi salierai, supjaustyti griežinėliais
• 2 vidutiniai svogūnai, nulupti is smulkiai supjaustyti
• 2 česnakai, nululpti ir plonai supjaustyti
• 800 gr batatų (saldžiųjų bulvių) – galima ir daugiau, jeigu tik telpa į puodą
• 200 gr čorizo dešros (irgi galima daugiau, bet dažniausiai parduoda po 200 gr)
• truputuką petražolių, smulkiai supjaustytų
• 1 šaukštas kario prieskonių
• didelis žiupsnelis druskos, ir šiek tiek pipirų (šiek tiek daugiau negu atrodo, kad reikia)
• 1 šviežią raudoną čili, labai labai smulkiai supjaustytą

Receptas

1. Uždėk didelį puodą ant ugnies (medium-to-high). Įpilk alyvuogių aliejaus, palauk kol įkais, ir sukratyk visus supjaustytus ingridientus kartu su kario prieskoniais.Gerai išmaišyk (turėtų būti puodas beveik per pilnas, ir labai sunkiai neišmėtyt ingridientų bemaišant).
2. Virk/maišyk/lauk apie 10 minučių (morkos turėtų pradėt minkštėt, svogūnai geltonėt).
3. Supilk vištienos sultinį į puodą (geriausia sultinį pasiruošt iš anksto, arba paprašyt, kad mergaitė padarytų, kol tu maišai daržoves).
4. Palauk kol užvirs, ir sumažint ugnį kiek mažiausiai galima sumažint. Tada uždenk puodą, ir pavirk dar 10 minučių.
5. Įmesk žiupsnelį druskos, daug pipirų. Pamaišyk. Paragauk. Apsimesk, kad supranti, ko trūksta ar ko užtenka.
6. Išsitraukt blenderį, ir viską gerai sublendink.
7. Įkrėsk penkis (aha, penkis, arba daugiau jeigu telpa) samčius sriubos į lėkštę, ir užbarstyk šviežiai supjaustyto čilio.

Gardžiausia sriuba kokią esu valgęs! Skanaus!

Me and You. You and Me.

Artėja naujieni metai. Turbūt kiekvienas pagalvojame, ką gi reikėtų pakeisti kitais metais, ką reikėtų nuveikti, kokių įpročių atsikratyti ar įsigyti. Ką norėtume pamatyti, kur nukeliauti, kiek sutaupyti, ar ką nusipirkti? Daug įdomių klausimų, kurių geriau, gal net neužrašyti. Bet pradžiai, gal geriau būtų peržvelgti praėjusius metus ir suprasti kiek daug (ar kiek mažai) buvo nuveikta. O tada jau bus galima paplanuot (besirungiant su praėjusiais metais), ką būtų galima nuveikt kitais metais.

Pradedam… ką nuveikti 2012 ką nuveikiau 2012:

• išbandėm (daug kartų) savo (jau mylimiausiuoju tapusį) špižinį puodą!
• iškepėm (ne kartą) dar 2011 metais labai sudėtintai atrodusius morengus
• išmokom pasidaryt pačius skaniausius (ir tuo pačiu brangiausius – dantisto paslaugos UK pakankamai brangios) pork crackling’sus
• perskaičiau bent po vieną knygą per mėnesį (mano mergaitė turbūt net daugiau nei aš)
• išbandėm nemažai naujų receptų (reikėtų būti labiau stropiam, juos užrašant!)
• penkiese (su puse) su mažiu mašiniuku per savaitę aplėkėm apie Sicilijos salą (supratau, kad mano namas, kada nors bus didelis bokštas)
• apžiūrėjom dramblį iš vidaus (ir daug kitų gyvūnų BodyWorlds parodoje)
• sutalpinom į savo nuomojamą butuką 8 žmones (čia turbūt pasiekimas priklauso svečiams nusprendusiems aplankyt mus)
• išmokau kepti skanią duoną (or so he says)
• išbandžiau keletą naujų pub’ų Kembridže (pvz, dabar galima pasirinkt kur eit – kur vietos atsisėst yra, kur skanesnio alaus yra, ar kur galima žuvyčių prie alaus užkąst)
• išmokau kepti creppes (blynelius)
• bandžiau išmokt (bet nelabai gavos) išmargint kiaušinius velykoms.
• suvalgėm po fish & chips @ Hunstanton
• aplankėm Shakespeare’s Globe teatrą (ir pažiūrėjom į Mamontovo spektaklį)
• kepėm barbekiu pas Arną
• mokinau klientus kaip naudotis ZAP’u
• išgėriau alaus porą kartų su Aleksandrs Londone
• parlėkėm į Lietuvą atostogų (twice!)
• ne kartą ilsėjomės The Orchard Tea Gargen
• gėrėm Jack Daniels on the rocks ant Varsity viešbučio stogo
• plaukėm baidarėm per Miniją
• prisipirkom pypkų Žemaičių Kalvarijos atlaiduose
• žaidėm boulingą Plungėje
• įsigijau bulvių skustuką gamintą iš Rygos skalbimo mašinų metalo
• gėrėm alaus Vokiečių gatvėj Vilniuje
• valgėm blynelius Kauno Presto Laisvės alėjoj
• vakarieniavom Lauro Lape (twice, nice!)
• buvom pasikėlę į Televizijos bokštą Vilniuje
• išbandėm VINVINO Klaipėdoje
• stovėjom lietuje eilėje prie PizzaLand Klaipėdoje
• numynėm su dviračiais iki Juodkrantės (ir parmynėm pajūriu)
• labai trumpam (ir šiaip darbo reikalais) aplankiau Škotiją
• aplankėm Science muziejų Londone (incredible)
• išgėrėm Kęstuko gamintų kokteilių (you are alwas welcome at our home)
• sudalyvavom vyninės atidaryme Royston’e
• ištrūkom savaitgaliui į Londoną (pagyvent Hiltono viešbutyje)
• pracheckinom Sketch Bar tualetus (psychodellic)
• gaminau ledus… pats!
• Evelina baigė bakalaurą! (čia, kažkaip visai tinka prie mano „padarytų“ darbų sąrašo – you know being a good husband and stuff)
• suvalgėm strutienos burgerių
• nusipirkau (mergaitės įtikintas) kostiumą
• išmokom virti skanią košę
• išgėriau alaus su vietiniais Antverpene
• pasitobulinau NAV TechDays 2012 konferencijoje
• pasiklausėm „The Proms Style“ koncerto bažnyčioje
• išgėrėm alaus su kolegomis (grupiokais) Londone
• išgėrėm alaus su kolegomis (darbo) Kembridže
• balsavom!
• gavau vizitinę kortelę su „Dynamics NAV Enthusiast“
• iškepiau kibinų
• apsipirkom truputuką LT Identity pardutuovėlėj
• užlipom į Gedimino pilį (su gide!)
• paatostogavom Vilniuje
• pasidžiaugėm technikos ir energetinos muziejumi
• pasipuntinom Kembridže
• sudėjom (su kolega Benu pas kolegą Andrių) grindis, ir išgėrėm daug alaus Wageningen’e
• smagiai sudalyvavom Arno gimtadieno party
• interviavau belekiek daug žmonių (visai įdomu sėdėt kitoj stalo pusėj)

Manau, kad smagūs buvo metai. Buvo nemažai „pirmų“ kartų. Tikėkimės, kad jų bus dar daugiau.

– Už kon ten balsavom? – tai prasidėjo mano blog’o rašymas. Nuėjom su Evelina prabalsuot už naują Royston Police & Crime Commissioner. Kaip jau supratot, kol ėjau link balsavimo būdelės nelabai turėjau supratimo už ką balsuot. Tai Evelina man pravedė trumpą pamokėlę apie vietos politikus… nors šiaip kaip ir balsuot reikėjo ne už politikus. Per pamokėlę nuskambėjo įdomus sakinys – „You know atmosphere is like Nick Clegg. There is something out there, but mostly nothing.“

O kai jau atėjom link balsavimo, tai paklausė vardo, paklausė adreso, ir davė balsavimo biuletenį. Šitaip net Uspakichas laimėti galėtų! Aj, pala… juk kaip ir laimėjo…

Vakar (prieš miegą) žiūriu i TripIt programikę (skaičiuodamas kiek liko dienų iki atostogų) ant telefono ir mąstau – kažkas čia negerai – nuo kada 26 diena yra pirmadienis?

Taigi aš atostogų pasiėmiau iki 26/11/2012 – sekmadienio. Net viską suplanavau su assumption’u, kad 26 – sekmadienis (čia turiu omenyje mašinos nuomą, taksi iškvietimą, nuėjimą į teatrą, cepelinų apsivalgymą, grįžimą į Plungę, grįžimą į oro uostą ir t.t.). O dabar TripIt’as rodo, kad į UK mes grįžtame pirmdienį, o į darbą aš grįžtu antradienį. Kodėl???

Na ką, reikės keletą email’ų parašyt, kad truputuką pastumdyt esamus planus. Mąstant optimistiškai – mano atostogos ką tik pailgėjo viena diena. Yey!

Nusprendėme, kad turime per daug žurnalų (čia maisto gaminimui) ir kad reikėtų truputį vietos atlaisvinti knygų lentynoje. Taigi, išrikiavom žurnalus pagal mėnesius ir pradėjome plėšyt receptus, kuriuos dar norėtume išbandyti (o kitus receptus ir šiaip visokias reklamas bus galima išmesti). Taip ir prabėgo geras pusdienis diskutuojant ar jau mūsų krūvelėj per daug vištienos receptų ar dar ne (aišku, aš visada teigiau, kad vištienos receptų nebus per daug). Dabar reikia dar kokią papkę iš amazono progriebt, kuri turėtų dvylika skirsnių ir vėl bus galima kiekvieną mėnesį gaminti pagal įdomesnius receptus.

Benaikindami per porą metų susikaupusių žurnalų krūvą truputuką praalkome, tai kibom į kibibų receptą ir jau eilinį kartą po poros valandų jau buvome gerokai persivalgę!

Ir tada prisiminiau, kad šiandien šeštadienis, kad į darbus nereikia, kad galiu toliau ramiai miegoti ir apie nieką negalvoti. Taigi, kritau atgal į lovą ir jau, kai ruošiaus vėl ramiai užsnūsti, jaučiu kaip kažkas spiria mane iš lovos ir inkščia – kavos… kavos… kavos… Iš tikrųjų, tas lėtas stūmimas iš lovos turbūt prasidėjo tik už poros valandų, bo kai išropliojau iš lovos ir nuriogliojau iki virtuvės užpilti bialleti kava, pažiūrėjau į laikrodį – geras žingsnis po vienuolikos. Aha… vadinas į turgų šiandien neisim.

Padariau kavos ir grįžau į šiltą lovą. Su porą žurnalų ir keliom knygom – taigi reikia išsirinkt, ką daryti valgyti. Gi, mano „budėjimo“ savaitgalis, tai niekur eiti kaip ir negalimme (o jeigu galėtume, tai reikėtų su savim neštis internetą). Taigi, išsirinkom keletą receptų, ir išlėkėm į miestą. Papusryčiauti (kai skanumo būna english breakfast – kuo rečiau valgai, tuo skaniau) ir ingridientų nusipirkti. O tada atgal, į virtuvę – kur ir praleidau visą dieną.

Iš pradžių gaminau koldūnus… Ne, meluoju, iš pradžių ploviau indus. Daug indų. Tiek indų, kad jau pradėjau svajoti apie indų plovimo mašiną. Bet vargais negalais įveikiau. O tada įveikiau ir lenkiškų koldūnų receptą (pierogi with potato, cheese and bacon filling). Kai skanumo! Skaniau negu pas lenkus kavinėj kokioj. Kelis iškepiau, kelis išviriau, ir dar nuostabiausią svogūnų padažą padariau. Net keista, kad mažas būdamas nevalgiau svogūnų. Gi su svogūnais ir su geru gabalu sviesto galima tiek gerų dalykų padaryt – tiesiog gėris virtuvėj, o ne neskanus svogūnas.

Žodžium, sukirtom pusę koldūnų, o kitą pusę įmetėm į šaldiklį – šaltiems žiemos vakarams, kai tingėsim darytis valgyti, bus galima išsivirti. Ir tada… atsinešėm fotelius į virtuvę (bo čia, nuo gaminimo, žymiai šilčiau negu kituose kambariuose) ir sėdim abudu prie kompiuterių, kaip kokie kompiuterastai. Gerai taip. Ramiai. Beveik kaip ryte. Būtų galima susirangyt į kamuoliuką ir užsnūst apie nieką negalvojant. Taigi šeštadienis.

Truputėlį apsimečiau, kad nuo manęs, kas nors priklauso.

Mano mergaitė jau ne kartą prašė, kad išvirčiau košės (iš „rolled oats“, lietuviškai turbūt tai būtų avižinė košė). Nors gamint ką nors naujo man visai patinka, kažkaip niekada neužstrigdavau ties kokiu nors košės receptu. Turbūt dėl to, kad skaniausia košė buvo dar daržely – tokia pusiau kieta manų košė su standžiu uogienės kubeliu, kurį būdavo galima gerai įmaišyt į košę. Skanu! Bet pačiam pabandyt niekada nebuvo per didelio noro.

O šiandien mano mergaitė yra „beveik susirgimo“ stadijoje – čia, kai karts nuo karto nusikosėji, guli sofoje susirangęs į kaldrą ir prašai arbatos su trejom devyneriom (bo, reik išsigydyt kol dar nesusirgai) – tai į prašymą išvirt košės nesugebėjau pasakyti „Ne“. Nukėblėbinau iki parduotuvės pieno… bo viso kito (rolled oats) jau kaip ir turėjom. Tada, atsiverčiau Jamie Oliver knygą „Ministry of Food“ ir susiradau „Get Into Porridge“ receptą. Hmn… sukratom avižines kruopas, įpilam pieną, žiupsnelį druskos, užverdam, ir maišom 5-6 minutes kol išverda. Likus porai minučių iki galo, sukratom kokį nors „įdarą“ (šįkart, dėjau bananus, cinamoną, medų, šiek tiek riešutų ir kokoso drožlių). Viso 10 minučių (jeigu skaičiuot dar indų išplovimą)!

Nusprendėm, kad reikės dar pabandyt kokį receptą… bo gavosi labai skaniai (ir greitai). Mano akys krypsta link „porridge with whiskey (for adults only)“… įdomu, kokia košė gautųsi su Jack Daniels?

Šeštadienį nusprendžiau pailsėt. T.y. dar penktadienio vakare nusprendžiau (prieš guldamas į lovą) pailsėt. Tai šeštadienio rytą (kokia 12 valandą) išlydėjau savo mergaitę į Charity Shop’ą (pamodamas ranka), apsikabinau pagalvę, ir įsijungiau ipad’ą. Pažiūrėjau keletą laidų:

• Gordon Ramsay’s Ultimate Cookery Course (Channel 4) – įdomiai visai. Kai žiūri, kaip Gordon’as gamina, tai atrodo labai skaniai. Nors, kiek teko pačiam išbandyt (kokius 4 receptus), tai… nesigaudavo labai gerai. Aišku, visada galima sakyt, kad mano rankos kreivos, ir nesigauna nes nemoku… bet tarkim, jeigu paimtume Jamie Oliver’io receptus – tai pastoviai gaunasi labai skaniai…. O šiaip, nuspendžiau Gordon’ui duoti dar šansą ir pabandysiu dar keletą receptų (būtent iš šitos laidos, kurios pažiūrėjau net penkis epizodus).
• The Great British Bake Off (BBC) – šiaip, jeigu kalbėt apie kokio nors pyrago kepimą, iškart sakyčiau – kad mūsų orkaitė prasta, kad neturim gero mikserio (nors dabar jau lyg ir turim), kad mano mergaitei gaunasi skaniau, ir t.t. Susigalvočiau labai daug priežasčių, dėl ko man dar ko nors kepti nereikia. Iš kitos pusės… pažiūrėjęs keletą The Great British Bake Off laidų, visai norėčiau ir aš ką nors iškept. Bo, jeigu JIE gali, tai ko aš negaliu? Evelina, nori torto?
• China on Four Wheels (BBC) – čia bežiūrėdamas laidas apie maisto gaminimą truputuką išalkau, bet kadangi buvau nusprendęs pailsėti, tai nebuvo noro eiti į virtuvę, ką nors gaminti. Laukiau grįžtant savo mergaitės, ir kad negalvot per daug apie maistą, pažiūrėjau porą laidų apie Kiniją. Pagrindinė man užstrigusi žinutė – jeigu kinai nepradės važinėt elektro-automobiliai, tai po 20 metų, dabartinis globalinis atšilimas mums atrodys kaip zuikio dainos…

Vakarop grįžo mergaitė nešina pilnu glėbiu vaisių. Tai (truputuką užkandę), sušokom abu į lovą, ir įnikom į ipad’ą kartu. Taip ir pra-ilsėjau visą šeštadienį lovoje.

Nors oficialiai mano darbo savaitė buvai labai trumpa (bo, pirmadienį ir antradienį kaip ir atostogavau – t.y. švenčiau savo mergaitės diplomo įteikimą), realiai atrodė, kad ofise užstrigę sėdim gerus metus…

Dėl to, kolegos pasiūlymas per skype’ą:

– nenori i karalienes galva po pinta alaus susiversti?
– tai butu gerai

buvo priimtas labai maloniai. Išlenkėm po bokalą alaus (stovėdami lauke – bo jau greitai turbūt nebeišeis lauke alų gerti… artėja ruduo), truputuką pasikalbėjom, ir išdūmiau namo.

Pėdindamas iki traukinių stoties (bo savo autobuso taip ir nesulaukiau) aš mąsčiau – ką reikės daryti, kai po darbo pradės greitai tempti? Tada lauke išlenkt po pintą alaus bus sunkiau.

Taigi… kol mano mergaitė ryte šventė „Rugsėjo 1-ąją“ Kembridže, aš kibau į atlapus dulkių siurbliui, ir truputuką apsikuopiau. Vėliau subėgiojau į turgų (šiek tiek daržovių), pasui į parduotuvę (šiek tiek mėsos), ir dar į kitą parduotuvę (šiek tiek Shiitake grybų ir vyno).

Prisižiūrėjęs visokių TV Series apie Masterchef, užsikišau rankšluoštį ant dešinio šono už diržo, užsidėjau mergaitės prijuostę (bo, maniškė jau nusibaigė visai, ir teko atsisveikint), uždariau virtuvės duris, ir kibau į maisto gaminimą.

Pradžiai, visokių nibble’ų užkąst. Karts nuo karto, begaminant, virtuvėj atsirasdavo vyno taurė, kuri greitai ištuštėdavo, bet po keletos minučių, atsirasdavo dar viena).
Pagrindiniam patiekalui pasirinkau jau bandytą (feels like cheating, but…) receptą – wok’e kepti vištienos gabaliukai su čili ir austrių padažu.
O desertui (dar nuo ryto beveik) dariau vanilinių ledų – ir čia tik vienas ingridientas desertui! Kepiau tešloje mirkytus bananų gabaliukus apglaistytus karamele ir apibarstytus sezamo sėklom ir didžiulis šaukštas karamelinių ledų.

Kad ir pačiam gamint reikėjo, bet vakarienę užskaitau.

Gerai nors, kad skaniai valgau…

Kas gali būt geriau, kai už lango lyja šaltas lietus… nei angliška arbata su pienu? Na, taip… pirma idėja ir man šauna į galvą – šaltas alus arba karštas vynas – bet pusryčiams tiko ir arbata.

Ir turbūt vienas iš nedaugelio atvejų, kai valgydamas lašišą, pasakiau – visai skanu…

Ir turbūt vienas iš dar retesnių atvejų, kai mano mergaitė pasakė tą patį apie patiekalą su keptais kiaušiniais!

Sėdėt traukinyje ilgiau negu šešias valandas (į vieną pusę) sakyčiau yra nemažas pasiekimas. Išsėdėt dar tiek pat grįžtant namo yra truputuką sunkiau. Iš kitos pusės, turi pakankamai laiko pažiūrėt pro langą…

– so, is it fish or salmon today?
– Tomai, šiandien trečiadienis!

Parekomenduokit man gerą kirpėją?

Bo, su kirpyklom, man nelabai sekasi. Tiesa, man nelabai svarbu, kaip mane apkerpa. Man labiau svarbu būt nekamantinėjam – kaip nori, taip kirpk – nepatiks, daugiau neateisiu. O klaust kaip kirpsim, kiek trumpinsim, ar šitiek, ar daugiau – tai mane biesina. Iš kur aš žinau, kaip aš atrodysiu, kai man nukirpsi plaukus „tiek“. Nežinau. Ir nenoriu galvoti. Mano darbas ateiti į kirpyklą, įkristi į kėdę, ir paskęsti giliuosi apmąstymuose (koks aš jaunas ir gražus atrodau kirpyklos veidrody), o ne krapštyti galvą, kaip aš noriu, kad mane nukirptų. Nes jeigu ir pasakyčiau kaip, taip turbūt nenukirptum. Ne kartą teko matyti persikreipiantį kirpėjo veidą, kai jis bandė su mano verpetais kovoti. Į tai išmokau nebereguoti (bo, kaip informatikas atrodo, nėra labai svarbu – vis tiek prie kompiuterio sėdi diena iš dienos). Tačiau, šį šeštadienį, mane kirpėjas (arba, kirpėjai) šiek tiek nustebino.

Ateinu į kirpyklą. Žiūriu, kad kirpėjas, kuris mane kirpo paskutinį kartą (berods Alex vardas) užsiėmęs, o kitas toks, biški jaunas, laisvas. Sėdžiu pas jį į kėdę. Eilinį kartą – klausimų lavina – kaip, kiek, ar tiek? Kaip nori – sakau, mąstydamas „o tu biškį ne per jaunas kirpėju būti„? Kerpa mane, vargsta, stringa biški ties verpetais. Na, bet gaurai, po truputį krenta, krenta. Ir po kokių gerų dešimt minučių, jaunojo kolega (kuris baigė kirpti kitą klientą šalia) jam sako – what a f*** are you doing? Go away and let me finish him…

Spėju, reikia sukurti naują kategoriją mano gyvenime (t.y. blog’e) – apie kirpyklas

Penktadienį teko truputuką po Kembridžą pasivaikščioti. Šįkart (kaip per penktadieninius „į pub’ą“ pasivaikščiojimus) alaus nebuvo. Tik vakarienė, truputis vyno, šiek tiek Jack Daniel on the rocks, ir keletas naujų dar nematytų Kembridžo vietų.

Kažkada (dar kai grupiokai buvo į svečius užsukę) kalbėjom, kad reikėtų susukti kokį projektuką apie Kembridžą (bo, jame tikrai yra smagių vietų). Bandėm net www puslapio pavadinimą sugalvot. Penktadienį, besėdint ant Varsity viešbučio stogo, gurkšnojant šaltą Jack Daniels, kilo idėja „Kembridžas Arno Akimis“ – bo, more or less viskas ką įdomaus Kembridže esame pamatę, buvo parodyta Arno…

Netgi smagios veitos aplink Kembridžą (kur sekmadienį su Benų šeimyna pusryčių buvom palėkę) – The Orchard Tea Garden – buvo Arno davona mums

– Ką valgei pietums?
– Vištieną.
– Taigi tarėmės, kad vegetarišką ką nors valgysim.
– Tai valgiau vegetarišką vištieną!
– ???
– Taigi višta mėsos nevalgo!

Šitame dialoge yra tekę ne vieną kartą dalyvauti su mano mergaite. Tiesa, šiandien jis nepasikartojo… tik kažkaip prisiminiau, kai pažiūrėjau į nuotrauką.

Šeštadienį Charity Shop’e radau dar vieną kulinarinę knygą (kurią seniai jau norėjau nusipirkt, bet vis tyliai mąsčiau, kad gal jau pakankamai tų kulinarinių knygų pas mus lentynoje, net visos nebetelpa) – Chinese Food Made Easy (Ching-He Huang). Dar kai Londone gyvenom (prieš kelis metus) pert TV rodė laidą „Chinese Foods Made Easy„, tai buvau jau išbandęs keletą receptų, kurie labai patiko. Šįkart vakarienei gaminau Chicken and chasew nut stir-fry.

Ir kaip, skanu? Taip! Dedam tag’ą „Family Cookbook“ evernote’e ant recepto!

Praėjusiais metais bandžiau šuniuko žvilgsniu įtikint savo mergaitę, kad man nors kiek tinginio atpjautų. Bet ne, nedavė… teko per pietų pertrauką iš Harston’o važiuot į Royston’ą ir nusipirkti tą gabaliuką. Ir paskui antrą. Ir trečią. Turbūt su kolega suvalgėm tądien beveik visą tinginį.

Šiais metais mano mergaitė buvo nusiteikus geriau (arba tiesiog nežinojo ar gausis skaniai pagal naują receptą) ir nusprendė paekspermentuot – pagaminti vieną versiją medučio torto iš anksto, o tada „tortų“ dienai dar vieną.

Kad jūs žinotumėt, kiek džiaugsmo suteikia medučio tortas su espreso kava pusryčiams!

Kepu duoną. Labai smagu taip sakyt „kepu“… čia panašiai kaip atsakyt „kompiliuoju“, kai kas nors paklausia ką veiki. Toks labai aktyvus procesas – LAUKTI. Išmaišai tešlą, tada LAUKI kol ponia užaugs.Tada suminkai duonos kepaliuką, ir vėl LAUKI kol dar truputuką ūgtels. Tada, įmeti į įkaitintą orkaitę, ir LAUKI kol iškeps.

Tai va, KEPU duoną (na, taip, taip, supratot – LAUKIU kol iškeps, tada LAUKSIU kol atvės) ir žiūrinėju į savo užrašus. Ir ką gi gero nuveikiau per paskutines porą savaičių…

O šiaip, prisimintum dabar, ką veikei praėjusį trečiadienį? Gerai, tarkim. O dar savaitę prieš tai? Suprantu, kad turim selektyvią atmintį, bet jeigu taip pakrapštyt pakaušį ir prisimint ką nuveikei, ar sugebėtum? Žmona, kad tu sugebėtum tai žinau, bet visi kiti mano skaitytojai (taip, mama, ir tu prie tų visų kitų skaitytojų), ar prisimenat?

Aš tai turėjau perverst nuotraukas (gerai tie šiuolaikiniai telefonai), banko sąskaitą (gerai kartais grynųjų neturėt), el. pašto dėžutę (gerai neriboto dydžio pašto dėžės), outlook kalendorių (gerai kartais planuot laiką į priekį), kad atkurčiau kiek daug gero ir smagaus iš tikrųjų nuveikėm per pastarąsias porą savaičių…

• pasikultūrinom lietuviškam Hamleto teatre Londone
• pasilepinom Haagen Daz ledais
• nupirkom mergaitei super suknelę (buvau hero of the day)
• išbandėm naują quesadilla sumuštinių receptą (Nigellos knyga gaus dar vieną šansą pabūt mūsų virtuvėj)
• pradėjom (tikiuosi, kad dar nepabaigėm) šaltibarščių sezoną („prabangiai…“
• pasidžiaugėm, kad jau porą metų dirbu darbartinėj kontoroj (oho, man kažkas daro blogą įtaką – savo įmonę pavadinau kontora!)
• nuėjom su kolegom, draugais, žmonom (kartais gerai kai šitie trys dalykai susipina į vieną) i pub’ą alaus atsigert ir futbolo pažiūrėt
• pažaidėm boulingą Kembridže
• apsivalgėm (bet nepersivalgėm) Kęstuko gamintais kepsniukais
• sukirtom po porciją English Breakfast MELO kavinukėj
• aplankėm Royston > Cambridge > Kings Lynn > Hunstanton
• pabraidėm po jūrą
• suvalgėm „pačios geriausios vietinės“ fish and chips Hunstanton’e
• suvartojom daug įvairių kokteilių (Pina Colada, Tequila Sunrise, Tequila Sunset, Mojito, etc, etc)
• aplankėm turgų (ir prigriebėm daug skanių/naujų dešrų)
• išvalgėm beveik visą lauktuvėm parvežtą pistacijų medų iš Sicilijos
• suvartojom visą kavą (ir netg vieną rytą išgyvenom be kavos)
• susimedžiojom (jau kitą dieną) vėl didelį kiekį kavos
• iškepiau duonos kepaliuką!

Ko reikia geram vakarui? Karštos ugnies, gabalo mėsos, gero vyno (arba šalto alaus) ir būrio draugų (arba tiesiog nuvažiuot į svečius!).

Vasaros barbecue sezonas atidarytas!

Esu turbūt nesmagus klientas, bo, per daug nesišneku. O per daug nesišneku, nes visada esu sužavėtas veidrodžio dydžio, ir būna labai keistai matyt save veidrodyje tokį ilgą (na, aišku, priklauso kaip greitai nukerpa) laiko tarpą. Spėju, kad vieną kartą prisėdęs kirpykloje, praleidi daugiau laiko žiūrėdamas į save, negu per visą pusmetį, kol iki tos kirpyklos nueini.

Viskas būtų buvę kaip visada (kirpėjas bando įveikti mano gaurus ir verpetus, purškia vandenį, bando nukirpti tiesiai, šukuoja, vėl bando nukirpti tiesiai, vėl purškia vandenį, kol galų gale supranta, kad tiesiai nukirpti neišeis, pasiduoda, ir taip visai „taip ir norėjau stiliumi“ tiesiog suvelia biški plaukus, kad nesimatytų, jog nesigauna tiesiai). Galų gale, kirpėjas taip pasilenkė links manęs ir paklausė „o tau antakius patrumpinti?“ Aš savo piktu, pasimetusiu žvilgsniu su pakeltu antakiu (ir ramiu balsu) tesugebėjau pasakyti – Ką??!!

Stalas kartais yra gerai…

Tešla vėlgi (kaip vakar) augo lėtai ir nenoriai… bet laukti buvo verta. Gavosi netgi skaniau negu vakar… tas malonus duonos plutos traškesys kai lauži gabaliuką sukelia smagų pasitenkinimo jausmą. Yes, this was made by me!

Taip visą dieną su mergaite ir pratingėjom, bežiūrėdai „Human Planet“, ir belaužydami duonos gabaliukus, ir besidžiaugdami ramybe.

Iš pradžių kibau duonai į atlapus…


Duoną jau esu kepęs keletą kartų. Tačiau, šįkart gavosi skaniausia! Iki šiol!

Net nepastebėjau, kaip pusdienis prabėgo – draugauk su ta duonos tešla, augink, rūpinkis ja – ir laikas tiesiog tirpte tirpsta. Mano mergaitė grįžo iš Kembridžo visa tokia alkana, tai teko kibti ir šonkauliukams į atlapus…

Užskaitau tokį ramų virtuvinį šeštadienį!

Apsikasęs tarp įvairių planų, bešokinėdamas tarp Chrome langų, įšokau į Ryanair ir prigriebiau porą bilietų į LT (05/07/2012 – 17/07/2012). O taip! Reikia truputuką pailsėt… Kol kas jokių tikslių planų neturim. Reikėtų tik – pavalgyt blynų pas močiutę (Arūnai už?), pasibūt pas Reginą, pasveikint mamą su gimtadieniu (kokie pageidavimai? :), apvalgyt mergaitės mamuką (ir vėl), pabraidyti po Baltijos jūra, pasigauti lietuvišką slogą ir iškart su Trejom Devyneriom ją išgydyt, papietaut Šturmų Švytury, išsikept (o gal net pačiam pasidaryt) šašlykų iešmą,  aplankyt Kauną, Klaipėdą, Palangą, Rotinėnus, Kūbakius ir gal dar Vilnių, ir dar nuveikt ką nors įdomesnio…

Tuoj eisiu gūglint „ką veikti Lietuvoje“.

Man nuoširdžiai patinka velykos (kaip ir atostogos gi – gal kiek trumpesnės Lietuvoje, bet 4 dienas neiti į darbą Anglijoje – jau beveik ilgos atostogos). Velykos man asocijuosasi su būriu draugų (smagu pamatyt ir senus mielus veidus, ir naujus (!) prie stalo), su daug skanaus maisto (dažniausiai tenka pačiam gamintis, bet turbūt dėl to ir skanus!) ir su margučių dažymu (kaip ir tapo mūsų šeimos – žmonos įtaka – dažyti margučius gamtos gėrybėm)!

Kalbant apie maistą, tai šiemet velykos buvo beveik ispaniškos (bandėm prigamint daug visokių tapų – gavosi tik keletas) – kur beveik kiekvienas patiekalas turėjo arba šiek tiek chorizo dešros arba vynuogių arba sūrio (arba visų triejų ingridientų).

Šiemet (nors iš pradžių prisilaikydami tradicijų, dažėm margučius su svogūnų laiškais, bet įvairiom žolėm/gėlėm) kibom ir į kitas dažymo technikas: paišymą su vašku ir marginimą su kaklaraiščiais! Benų šeimyna (na, gerai, gerai… Daiva) eilinį kartą parodė kaip reikia dažyti su vašku. Aš eilinį kartą po keleto nenusisekusių brūkšnių pasidaviau. Nors man įdomiausia turbūt buvo sukarpyti (specialiai tai progai nupirktą) šilkinį kaklaraištį, ir juo apvyniotą (ir gerai aprištą) išvirti – rezultatas toks gana įdomus… kaklaraiščio spalvos labai gražiai prilipo prie kiaušinio!

Rytais į darbą keliauju traukiniu. Tas pirmas 10 minučių. Paskui dar pėsčiom žingsniuoju apie pusvalandį, bet pirmos 10 minučių kartais būna visai smagios. Visų pirma, reikia įsibrauti į traukinį per būrį vaikų (taip, taip, žinau, kad pats kaltas, kad važiuoju į darbą tokiu metu, kai vaikai važiuoja į mokyklą), o paskui reikia atsikovoti vietą prie durų, kad būtų galima išlipti (per galvas nelipant ir dar kartą nesibraunant).

Taigi, stoviu aš prie durų, ir skaitau knygas telefone. Visai įdomiai kartais… nors kartais visai nuobodžiai. Ir, nori, nenori, girdi ką aplinkui jaunimas kalbasi. Tai apie mergas, tai apie bernus, tai apie žaidimus. Šiandienos tema buvo žaidimai (kol aš skaičiau „Three Men In A Boat“) – du vaikinukai aptarinėjo (spėju SIMS žaidimą).
– Aš tai pasidariau tokį veikėją visai kaip aš… tik šiek tiek vyresnį. Nu, kaip, tokį suaugusį…. ir raumeningesnį.
– Aha… aš irgi… Aš, dirbu policininku. Iš pradžių mažai moka, bet paskui alga pakelia, kai užsikeli skill’ų biški. Ką dirbi tu?
– Gyvenu iš pašalpų! (I am living of benefits) – šičia aš truputuką suprunkštęs pakėliau akis nuo telefono, pasižiūrėt, kuris čia gyvena iš pašalpų – draugas irgi truputuką pasimetęs žiūri, akim tik mirksi:
– Kaip iš pašalpų???
– Taigi, čytai pinigams yra… įvedi kodą, ir gyveni iš pašalpų! Nereikia nei dirbti, nei ką…

Tai va… ir auga jaunimas Anglijoj, net virtualiam pasauly gyvendamas iš pašalpų. O aš tai vargstu… mokesčius moku. Et

Šiandien buvo smagi diena. Susitvarkę namus (savaitgalinis „kaip praeit iki virtuvės?“), patraukėm link mūsų miestuko centro – truputuką pasivaikščioti. Ilgai nevaikščiojom, bo iš pradžių užsukom į mūsų naująją Costa, išgėrėm kavos, paskaitėm, ir, kai jau išėjom pasivaikščioti – pradėjo lyti. Taigi, keletą minučių pastovėję po didžiuliu medžiu, nusprendėm, kad nieko gero nesigaus ir) greitais žingsniais parskubėjom namo, ir kibom daryti vakarienės…

Vakarienės darymas truptuką užtruko (bo, porą valandų orkaitėj avienos kepsniukai turėjo ilsėtis), tai sužaidėm stalo žaidimą Jaipur (čia, mano mergaitė nupirko žaidimą, kurį būtų galima dviese žaisti, kad galėtume nors kartą KARTU ką nors pažaisti, ir neturėčiau pasiteisinimų „gal kai kas nors atvažiuos?“). Dar paragavom porą taurių vyno (kaip patogu, kai receptui reikia tik vienos taurės!)… ir jau laukėm vakarienės…

O laukti buvo verta. Jeigu trumpai – tai jau gana senokai buvo diena, kai į savo šeimynos receptų knygutę buvo užrašę paskutinį receptą – o šįvakar, vėl ją reikėjo susirast, ir užrašyt dar vieną. Baked/roasted/stewed neck of lamb chops!

Tegul tavo gyvenimas būna kaip tualetinis popierius…

…toks ilgas ir naudingas!

Po darbų, parėjęs namo, visų pirma įsisuku į šaldytuvą ir kimbu į dilgėlių sūrį (dilgėlių sūrį ar tai sūrį, su dilgėlėmis – nu koks ten skirtumas, nesigilinam per daug). Truputuką užkandęs ir susilaikęs nuo toliesnio sūrio naikinimo (gi reikia pasilikti dar ir kitai dienai), pradedu mąstyt, ką čia pasigaminus.

Jau senai galvoje krebdžėjo mintis išbandyti vištienos su kokoso drožlėm kepsniukų receptą. Atsidarau dar kartą šaldytuvą, apsimesdamas, kad nepastebiu sūrio, ir pasižiūriu į turimus ingridientus. Aha… trūksta kiaušinių, o ir mergaitė žiūri zuikio akimis prašydama parnešti Kinder Bueno šokoladuką. Taigi, nulekiu į parduotuvę – aha, šokoladukas… aha, pomidoras… aha, naujas Good Food žurnalas… na, dar ledų prigriebiu ir, beveik bėgte namo gamint.

Jablinkšt jedreni fieni… o kur kiaušiniai? Taigi, atidedam receptą į gūdų galvos kamputį (paliekam kitam kartui), o šįkart improvizuojam. Supjaustom vištienos krūtinėles stambiom juostom. Pamirkom į miltų ir aštrių prieskonių mišinį, tada (aha, čia turėjo kiaušiniai būti) mirkom į saldų čili padažą, ir tada dar apvoliojam džiuvėsėlių ir kokoso drožlių mišinyje, ir pašaunam į orkaitę kept 20 minučių.

Nu ir ką? Ir valgom… skanu (pirmas įspūdis – kaip saldainiai). Bet valgau ir mąstau… kai turi receptą ir truputį jį pakeiti – jeigu nesigauna skanu, tai turbūt pagal receptą būtų gavęsi skanu. O jeigu gavosi skanu? Tada vis tiek nepatenkintas… o gal pagal receptą būtų gavęsi dar skaniau. Dėl to, detaliai recepto net nerašysiu, kad kada nors vėliau, kai prisiminsiu originalų receptą, išbandyčiau jį taip, kaip reikia.

Dažniausiai mūsų pusryčiai prasideda (ir pasibaigia) espreso kavos puoduku. Šįryt, vis dar gerokai užsimiegojęs, begamindamas kavą, virtuvėj užtikau musmirę ir triušį. Pagalvojau, kad visai šaunus tokio ilgo (kiek nuveikėm!), o tuo pačiu ir tokio trumpo (taigi tik dvi dienos!) savaitgalio užbaigimas – graužiant musmirę, gurkšnojant kavą, ir žadinant savo mergaitę.

Ačiū draugai, kad esat (t.y. kad buvot kartu šį smagų savaitgalį)!

Jeigu netyčia dar negavote gėliu, nenusiminkit! Gal gausit kitais metais?

O šiap, šiandien ofise ne visi suprato, kokia proga mes su kolega per pietų pertrauką traukėm gėlių (ne šiaip gėlių, o tulpių!) medžiot…

Šiandien, jau LABAI reikėjo (bo, paskutinį kartą kirpykloj buvau rugpjūtį Plungėj):

Taigi… gavosi GREITAI:
– Kaip kirpsim?
– Taip, kaip va aną, kad nukirpot.
– Tikrai nori taip trumpai?
– Užaugs gi…

Šių metų idėja – daugiau pojūčių! Daugiau kelionių, daugiau nuotykių, daugiau šypsenų, daugiau nuotraukų, daugiau prisiminimų. O tai pasiekt (turint omeny, kad dirbu daug, ir noriai… ir dar truputuką), turbūt nėra taip lengva. Čia kažkada palėksim trumpam iki Italijos, paskui iki Baldock (UK), paskui dar kur nors. Bet taip, kiekvieną savaitgalį, neištrūksi…

Dėl to, ieškom kitokių pojūčių – kas gali būti paprasčiau, negu užsidaryti su balta vyno taure virtuvėj, ir po valandos išlįsti su vakariene? Arba… kas gali būti geriau, negu atsikelti anksčiau ryte, pasidaryti espresso kavos puoduką ir įlįsti į knygą…

Pirmas porą šių metų savaičių, buvau truputuką įnikęs į asmeninių finansų (personal finance) knygas. Labai greitai, mielai (ir net po porą kartų) suskaičiau Carl Richards – „The Behavior Gap“, Ramit Sethi – „I Will Teach You To Be Rich“. Ir… kad būtų įdomiau, reikia pasistengt ne tik perskaityt, bet ir pabandyt „įgyvendint“ kai kurias idėjas… pavyzdžiui, susikurt automatizuotą pinigų valdymo sistemą… (yeah, right, ask me in two months!), ar pradėt investuot.

O šiandien bėgulėdamas vonioj (that doesn’t happen too often), pradėjau skaityt trečiąją šių metų knygą – Peter Drucker’s – The Effective Executive.

EFFICIENCY is doing THINGS right.
EFFECTIVENESS is doing the RIGHT things.

Bet… šįkart buvo „prie ko“ to alaus atsigerti. Parduotuvėje (perkant ingridientus žuvies receptui, bo mano mergaitė, buvo užsiminus, kad senokai žuvies bevalgėm) mano akys užkliuvo už kiaulės skūros… ta prasme, be nieko, be mėsos, tiesiog kiaulės oda. Mintyse, nurijau seilę, nusišypsojau piktdžiugiškai, ir įsimečiau į krepšelį.

Oh, yes, pork cracklings, here I come!

O gaminom tai praktiškai visą savaitgalį (na, ir valgėm visą savaitgalį). Bo, receptas, keptos ėrienos buvo toks, kad iškepus po poros valandų, reikėjo dar per naktį palikti, ir tik kitą dieną valgyti.

Labai skanu, bet ilgai laukti… tai galvojom, nors desertu pasilepinsim… greitai išplakam morengus, iškepam, ir… ir vėl laukti (bent jau keturias valandas, arba per naktį). Nu ne! Deserto, pirmadieniui tai nepaliksim!

Tai va, sėdim abu ant sofutės. Prie laptopų abu prilipę. Ir laukiam… kol keturios valandos pratiksės… o kad greičiau laikas prabėgtų, Terminatorių įsijungiau (kad negirdėčiau, kaip mergaitė tyliai zirzia, kad anglų mokyčiaus).

Ale, gerai mylėt savo mergaitę.

Kažkokia ilga įžanga gavosi… o norėjau tik pasidalinti mažu džiaugsmu (kurie su mumis nors kartą buvo nuvykę į Kembridžą, turbūt pastebėjo kaip mudu su mergaite John Lewis parduotuvėj karts nuo karto tokius įdomius puodus paglostydavom) – į mūsų namus atvyko ilgai lauktas Le Creuset puodas!

Taigi… laikas kibti puodo instrukcijai į atlapus (kai geek’iškai skamba – puodo instrukcija), ir atsiversti seniai pasižymėtus receptus „kai turėsim le creuset puodą„.

Papuošėm savo mielą eglutę.

Pietums išsikepėm lietuviško (tėvų per atostogas atvežto) sūrio, ir sukirtom su angliška aviečių uogiene.

Susitvarkėm savo namukus ir vakarienei išsikepėm tiger prawns with garlic butter sauce tigrinių krevečių su česnakiniu sviesto padažu.

Ir atsidarėm (iš tėvų atostogų) užsilikusį balto vyno butelį (taip balto, kam čia pavadinimai reikalingi… gi arba baltas, arba raudonas, nors šitas labiau tiko prie midijų nei prie krevečių…).

Kurį lėtai bevartodami, pažiūrėjom filmą Small Island (maža sala). Evelina truputį paverkė, o aš pabaigiau vyną. Beliko išsilyginti marškinius ir rytoj keliaut į darbą.

O šiandien… sukinėjomės turguje tarp eglučių ir bandėm surasti „kuri bus mūsų“. Ir radom! Tokią mažą, mielą, žalią eglutę. Mano mergaitė dar išlėks sudalyvaut lietuviškam kalėdiniam koncerte (kol aš tuo tarpu pasidžiaugsiu ramybe prie kompiuterio) ir vakare puošim savo eglutę.

Kalėdos visgi artėja.

O šįvakar norėčiau pasidalint labai paprastu, bet taipogi labai skaniu receptu – Portobello Fries – Grybų Traškučiai 

Ingridientai:
– Grybams –

• 2-3 dideli grybai (mes radom Portobello grybšm bet spėjų tiktų ir dideli pievagrybiai)
• 60 gr džiūvėsėlių
• 2 šaukštai tarkuoto parmezano sūrio
• žiupsnelis pipirų
• žiupsnelis česnako miltelių (kadangi šitų neturėjom, tai sutarkavom šviežią česnaką)
• žiupsnelis oregano
• šiek tiek druskos ir pipirų
• 2 dideli kiaušiniai

– Padažui –

• 2 šauktšai alyvuogių aliejaus
• 2 saujos baziliko lapų
• 1/2 citrinos išspaustų sulčių
• 1 galvutę česnako
• žiupsnelis druskos
• keletą šaukštų majonezo

Kiaulienos kepsnys su šviežių čiobrelių ir apelsinų karamelės padažu

Ingridientai

• 2 arbatinių šaukštelių alyvuogių aliejaus
• 2 normalių apelsinų (arba 1 didelio), smulkiai supjaustytos arba stambiai sutarkuotos apelsinų žievelės
• 1 šaukštelio čiobrelio lapų
• 4 x 80 gramų kiaulienos kepsniukų
• 60 ml apelsino sulčių
• 1 šaukšto rudo cukraus

Receptas

1. Padedam keptuvę ant stiprios ugnies, įpilam 2 šaukštus aliejaus, 1 šaukštelį čiobreolių lapų, ir apelsino žieveles. Kepam 3 minutes (arba kol žievelės pasidarys traškios – kadangi buvau smulkiai sutarkavęs žievelę, tai užteko pakepti 1 minutę). Iškratom viską iš keptuvės į lėkštę.
2. Pabarstom kiaulienos kepsniukus su druska ir pipirais (pabarsčiau porą kartų, bo niekada nežinau čia daug ar mažai). Sudedam kepsniukus į keptuvę ir kepam po 3 minutes iš kiekvienos pusės (smagiai paruduos ir pradės karamelizuotis kraštai). Vėlgi, išimam viską iš keptuvės, ir sudedam į kitą lėkštę.
3. Supilam apelsinų sultis ir šauktą rudo cukraus į keptuvę ir kepam kol sultys biški išgaruos, ir pradės karamelizuotis (porą minučių). Sukratom atgal į keptuvę apelsinų žieveles (viską iš pirmos lėkštės) ir kepsniukus (viską iš antros lėkštės – nepamiršk ir sulčių išsiskyrusių iš kepsniukų).
4. Pakepam kepsniukus dar po vieną minutę iš abiejų pusių, ir valgom!

Šįvakar su mergaitė kirtom keptus grybus su pelėsiniu sūriu. Ir buvo mmmmmmmmmmm, kaip skanu. O dar to balto vyno taurė… ideali vakarienė.

Kadangi mums taip gerai sekasi valgyti įvairiausius blynelius, tai šįryt (na, gerai, gerai… idėja gaminti žaliuosius blynelius buvo kilusi vakar, tačiau su kolega buvom išlėkę alaus atsigert Kembridže, tai blynelius teko nukelti kitai dienai) sumąsčiau pabandyt dar kokį įdomesnį receptą. Špinatų blyneliai su bri sūrio, prosciutto kumpio, ir šviežių figų įdaru.

I LIKE!

Atrodo, eilinis šeštadienio rytas.

Atsibundi, sudedi marškinius į skalbimo mašiną, palieki skalbti, o pats išeini į turgų. Pakeliui link turgaus užsuki į porą charity shop’ų, peržiūri knygų lentynas, išsirenki vieną kitą knygą (šįkart sumedžiojau „Delia’s How To Cook – Book Three“ – trečiąją ir paskutinę iš serijos, bo kitas dvi jau turime). Turguje pasirenki užsiperki maisto savaitei į priekį (pomidorai, figos, grybai, imbieras, kiaušiniai, ir .t.t), iš vietinio kepėjo prigriebi kepaliuką duonos ir kokį nors pyrago gabaliuką. Ir tada, eidamas namų link, užsuki į Melo kavinukę, išgerti espresso kavos puoduko, ir sukirsti kokio sumuštinio (lengvi šeštadienio pusryčiai). Grįžus į namus belieka padžiauti rūbus, ir šeštadienio rytas kaip ir baigėsi.

Atrodo, viskas kaip visada. Tačiau, šįkart viskas buvo kitaip. Ta pati (smagi) šeštadienio rutina, tik visur ėjau vienas. Vienas rinkausi knygą, vienas pirkau daržoves, gėriau kavą ir valgiau sumuštinį. Buvo beveik liūdna! Tai gerai, kad mano mergaitė tik šiandienai išlėkė link Kembridžo, bo jeigu ilgesniam laikui, tai būtų labai keeeeiiisstttaaaa.

Šeštadienio rytas be… žmonos, that is.

Beje, ruošiuos šiandien gamint blynelius su keptais grybais ir mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Jo, net rekomenduotą vyno butelį prigriebiau iš vietinės vyninės… Dabar, bereik savo mergaitės sulaukt!

Po konferencijos mūsų keliai su kolegom išsiskyrė – vienas atgal į Angliją, kitas dar po Antverpeną trumpam pasimalti, o aš… į traukinių stotį ir važiuoju aplankyti kolegos į Olandiją. Kol kas planas aiškus – nuo Amsterdam Central iki Roosendall stoties, o tada peršokti į kitą traukinį ir iki Ede-Wageningen.

O belaukiant traukinio (ir prisimenant konferenciją) reikėtų užrašyti dar šviežius prisiminimus. Tiesiog geniali idėja daryti konferenciją kino teatre – kėdės super patogios, ekranas super didelis, gardas super aiškus. Kas įdomiausia (ir turbūt didžiausias konferencijos minusas) – tai laptopų visai nereikėjo. T.y. net nebuvo kur jų pasijungt. Per pertraukėles aišku buvo galima nueiti iki surfing kampelio ir pasidžiaugti internetu. Tačiau, šiaip visi geek’ai sėdėjo su šviežiom (iš konferencijos gautom) užrašų knygutėm (ir mibuso.com tušinukais – kaip paprasta nudžiuginti geek’us) ir viską intensyviai užsirašinėjo. Spėju dabar ranka skaudės visą savaitę…

30/09/2011 19:00 Įsibroviau (tiesiogine to žodžio prasme, lipdamas per galvas) į traukinį. Ką galiu pasakyti? Visur čia (tiek tramvajuj, tiek traukiny, tiek metro – mažai vietos! Būčiau nors kiek storesnis, reikėtų pėsčiom vaikščiot.

30/09/2011 19:45 Nesuprantu aš tų belgų/olandų. Bilietą pirkau interntu. Praktiškai (be barkodo) ant jo nieko padoraus neužrašyta (arba užrašyta belgiškai), tai realiai nežinau čia tikras bilietas (bo spausdinau tai pats) ar tik bilieto patvirtinimas. Tai, ant bilieto parašyta Roosendaal to Ede-Wageningen. Išlipu Roosendaal ir ieškau kur toliau važiuot. Informacijos aplinkui nulis (arba nemoku rast). Pagaliau nuėjau iki informacijos kur laužyta anglų kalba (na, gerai gerai… pakankamai gera anlgų kalba, tiesiog aš jau beveik piktas) man sako „važiuok iki Roterdamo, o tada jau žiūrėk iš ten kaip toliau“. Nice! Tai įšokau dabar į dviaukštį traukinį (omg, omg, jaučiuos kaip mažas vaikas, pas mus Anglijoj tokių nėra) ir riedu toliau.

O už lango tempsta.

30/09/2011 20:50 Rotterdam Central. Eilinį kartą jaučiuosi, kad truputį nesigaudau (tik šįkart jau Olandijoj, o ne Belgijoj). Vėl atradau informacijos centrą, susiradau reikiamą platformą ir važiuoju toliau. Dar gera valanda iki tikslo (net kolega jau siunčia sms’us klausdamas kur paklydau).

O Roterdamo stotyje žmonių milijonas. Pasijutau kaip į Londoną grįžęs. Tik kad visi šneka paukščių kalba. Nors iš kitos pusės, visi traukinių stoties darbuotojai (kuriuos teko užkalbint) šnekėjo labai gražia anglų kalba.

Iphone’as be interneto tampa paprastu telefonu. Kokia nesąmonė! Bet nors paskambinti galima…

30/09/2011 21:10 Traukinys sustojo Rotterdam Alexander stotyje. Pagal mano atspausdintą popieriuką jis čia sustoti neturėjo! Spėju mano nuotykiai dar nesibaigė… Pirma mintis – turbūt važiuoju ne į tą pusę?

30/09/2011 21:20 Pagaliau! Pirmasis mano sutiktas konduktorius šį savaitgalį. Paėmė mano bilietą, pažiūrėjo į mane, kažką pasakė savo kalba, atidavė man popierių atgal, ir nuėjo toliau. Vadinasi, tikras! 

30/09/2011 21:45 Dar vienas (neplanuotas!) persėdimas. Šįkart nors ir bėgau, nespėjau į reikiamą traukinį. Užstrigau keliom minutėm Utrecth-Central stotyje. Pradedu galvot, kad man kaip ir sesei, dviejų valandų kelionė užsitęs iki aštuonių…

….

Vargais negalais (turbūt apie 23:00) atsidūriau reikiamoj vietoj, kur mane pasiėmė kolega. O tada į vietinį pub’ą šiek tiek alaus… pasikalbėt… dar alaus… tada namo… pasikalbėt ir dar alaus. Kaip man namuose reikėtų turėti balkoną! Laikyčiau ir aš dėžę alaus ten. Just in case…

Įkalam custom-made energetinio gėrimo (šįkart atsibudęs jau suvokiau, kad esu viešbuty), susipakuojam daiktus, ir keliaujam pusryčiaut. Laukia dar viena labai įdomi konferencijos diena.

Kolega, Andriau, aš vakarop pas jus į svečius užsuksiu? (tik dar nežinau kaip)

Atsikėliau šeštą valandą ryto (čia Anglijos laiku, tai kokios penkios). Atsimerkiu – dar tamsu. Bandau susigaudyt, kur esu (čia tik studentavimo laikais taip būdavo). Suvokiu, kad viešbuty… Antverpene… Belgijoj. Šoku iš lovos, greitai į dušą ir pusryčiaut su kolega.

„Viešbučio pusryčiai“ reiškia, kad stovi dešrų kalnai, duonos ir arbatos. Ir darykis sumuštinių kiek nori… tai sukirtau keletą. Iškaliau juodos kavos, ir su kolega išsikvietėm taksi, kad pemetėtų iki konferecijos (pasirodo, čia visai netoli – ale mažas tas Antverpenas – būtume galėję ir su laidabraukiu palėkt).

O pati diena… tai buvo įspūdinga. Man rodos, aš vėl įsimyliu Navision’ą iš naujo. Turėjau keturias sesijas, iš kurių apie tris net kalbėt negaliu (pasirašėm NDA), kol naujos Navision versijos neišleis. Ale, šaunūs vyrai dirbantys Microsoft’e. Būtų smagu ir man kada su jais padirbėt…

Po dienos „užsiėmimų“ vakarop visi patraukėm į „vyno“ vakarą. Basically, iškali taurę vyno ir eini su kuom nors susipažint. Iškali antrą taurę vyno, ir eini dar su kuom nors susipažint. Paspaudžiau leteną keliems Navision’o vilkams! Netgi su pora rusiškai šnekėjaus (čia, jeigu ką… kad laisvai rusiškai kalbėt pradėčiau, reikias bent kelių pintų alaus išgert)!!! Taip pat su porą šaunių lietuvių susipažinau! Ale, mažas tas Navision pasaulis.

Po konferencijos, su kolega šokom į troleibusą, ir parskridom link Antverpeno centro. Eeeeeeaaassssyyyyy… Mažiukas tas Antverpenas. Negaliu sulaukt rytojaus… antra diena.

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV, then you need to be at NAV TechDays 2011.

Taigi… šiandien atskridom į Antverpeną (su kolega). Visų pirma, tai kai yra smagumas skristi su Air France – davė net du sumuštinius ir kavos puoduką nemokamai (kai yra lengva padaryti tūlą Lietuvį laimingą, a?). Iki Antverpeno skridom arba labai žemai, arba buvo labai geras oras… t.y. visą valandą žiūrėjau persilenkęs per langą ir grožėjausi vaizdais – tai pievomis ir kalnais, tai vandens telkmėmis, tai… vos ne tai kad Civilizations žaistum, kur pažiūri, ten irigation padaryta, railways ištiesta, road išasfaltuota, nice! I like!

Iš oro uosto iki viešbučio nuskridom su taksi per kokią penkioliką minučių. Ir tada… su kolega greitai išpakavę savo kostiumus (kurio, aš jau keturis metus gyvendamas UK neuždirbau), pasukome link miesto. Pub crawl!

– Kur einam?
– O koks skirtumas? Vis tiek nežinome, ką norime pamatyti… einam bet kur.

Taip ir pasukome, BET KUR. Einant į BET KUR radome keletą pub’ų… China Town, Korean Town, ir dar daug visko. Bet svarbiausia, radome keletą pub’ų… belgišką, airišką, šveicarišką… ir visur iškalėm po pintą (nors, belgai pintų tai neturi… tik Airiškam pub’e). Tada dar užsukom, į Boston Steaks pavalgyt vakarienės (kur beje, sukirtau didžiulę, ir labai skanią porciją „Brussels Seafood Platter“) ir patraukėm atgal link Irish Pub žiūrėt futbolo. Arsenal (mano kolegos favourite team) laimėjom prieš ispanus (berods) 2-1. Ta proga, išgėrėm dar po bokalą, ir pasukom link viešbučio…. Atrodo per dieną nuėjom taip toli, o pasirodo nuo Irish Pub iki namų tik penkios minutės kelio.

O ryt… jau į konferenciją. Gerai, nešu atiduot „UK“ adapterį kolegai, bo… pats tai nepagalvojau, kad Belgijoj rozetės tai (kaip Lietuvoj) normalios. Iki!

Ta proga, paskutines dvi dienas (pirmadienį, antradienį) atostogauju… ir būnu namuose kartu su savo mergaite. O tai reiškia… kad gaminam valgyt!

Ai, dar joa… gavau gimtadieniui dovanų – Džeimiaus knygą apie Ispaniją (ir dar kelias įdomesnes kulinarines šalis – Jamie Does…). Tai ką, vėl valgysim? Kas į svečius?

A, sakiau, kad turiu geriausią žmoną pasauly? Ne, deimantų vis tiek neparvešiu!

Praėjusį savaitgalį, pirmąjį kartą gaminom „savo“ blynelius. Šį savaitgalį, mano mergaitė, jau nuo penktadienio vakaro pradėjo prašyti, kad pagaminčiau „Crepe Suzette“. Čia būtent tokių užsinorėjo, bo vienoj iš daugelio knygų, buvo radus receptą. Aišku, aš nieko prieš pabandyti, ką nors pagaminti. Tačiau, „Le Cordon Bleu At Home“ knygos pradžioje rašė, kad knygoje receptai išdėstyti pagal sudėtingumą, ir pradedantysis turėtų pradėti nuo pirmojo puslapio. Ir betobulėjant keliauti link knygos galo. Atrodo, paprasta, ane? Tai va, žmona užsinorėjo recepto iš 499-ojo puslapio. Huh?!…

Kažkaip šeštadienį vis pasižiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad per sudėtinga gal, ir užmiršdavau. Žmonai priminus, vėl pažiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad gal per sudėtinga, ir vėl užmiršdavau. Taip žmona ir liko be blynelių šeštadienį.

Tačiau, sekmadienio rytą prabudęs ir padaręs abiems espresso kavos po puoduką, jaučiau kupinas jėgų ir ryžto kibti tiems blyneliams į atlapus.

Taigi pusryčiams, valgėm crepe suzette – garsiųjų degančių blynelių (su iphone nufotografuot liepsną taip ir nesigavo – tačiau virtuvėj su mergaitė plojome abudu iš nuostabos ir džiaugsmo).

Kas recepto norit?

Turbūt, kad ir kiek laiko praleistum virtuvėj, visada rasi „pirmų kartų“ – įdomių, skanių, ir dar nebandytų receptų. Šįkart (norėdami sunaudoti iš Lietuvos parsivežtų konservuotų voveraičių ir prisiminti Kauno PRESTO kavinukėj pusryčiams valgytų blynelių) kibom į „crepes“ (blyneliais vadinas, ane?) receptą. Susiradau dar visai neseniai sumedžiotą „Le Cordon Bleu At Home“ knygą, iš kurios dar nebuvo progos ką nors pagaminti (pastebėjau, kad receptų knygas skaitau kaip kokius romanus… net gaminti nereikia, skaitai ir alksti, skaitai ir alksti… o kai jau visai alkanas, nueini ir pasigamini ką nors paprastesnio), atkasiau „crepes au saumon fume“ (rūkytos lašišos blyneliai – atrodo, skaniai, bet šįkart man tik recepto pradžios reikia) ir kibau į tešlos gaminimą.

Kodėl, kai skaitai prancūziškus receptus, jie atrodo tokie sunkiai įkandami? Atrodo, kad šitos knygos man dar porą metų nereikėtų skaityt… nors iš tikrųjų kai pradedi gamint, visai gerai gaunas. Gerai gavos ir su blyneliais… Tiesa, gal ne visų forma gavos ideali, bet susivalgė labai gerai.

Ką ten gerai, dieviškai… porcijom valgyti mums nesigauna. Eini, ir dedi dar… dar… kol nebelieka. Vakar gamintų kiaulienos kepsnių (galvojom, gal pasidarom daugiau? rytoj valgyt gamint nereikės) su obuoliais šiandienai neliko. Šiandien darytų blynelių (receptas vėl apgavo… „šešiems“, kur jau ne) rytojui irgi neliko. O gaila, būtų skanu buvę.

Pakeliui link darbo, tas dešimt minučių, kol sėdžiu traukiny (na, gerai, dar kelias minutes kol laukiau traukinio atvažiuojant) skaičiau knygą apie bendravimą. Atrodo kartojami visiems (turėtų būti) žinomi dalykai – bendravimas yra two way street. Pakankamai greitai suskaičiau pirmąjį skyrių, ir kol nuo stoties žingsniavau link darbo, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti visus „Už“ ir „Prieš„.

Priėjau išvados, kad turbūt esu labai prastas klausytojas… bo, turiu tikrai mažą ratą draugų (ar pažįstmų), kurių labai įdomiai ir įdėmiai galima klausytis. Su kitais bendraujant… atrodo, dažniausiai laukiu, kol pats ką nors galėsiu pasakyti. Vos ne, kad „aš už tave įdomesnis – pasiklausyk manęs geriau“. O va, dabar knygoj rašo, kad šitaip negerai… kad reikėtų vis tiek klausytis. Ne tai, kad klausytis, bet tau ir įdomu turėtų būti… Bet tai, pavyzdžiui tarkim, pradedat su manim kalbėti apie karo lėktuvus – instant conversation killer!

Na, kas mane pažįstat? Ar labai prastas esu klausytojas? Laukiu komentarų… (pažiūrėkim, kurie čia už mane įdomesni?)

Iš kitos pusės, jeigu duosit man išsišnekėt, tai pasibaigus žodžių limitui, galiu savaitę būti ramus. Tada, taisyklė „kalbėk tik tada, kai žodžiai pataiso tylą“ pradeda galiot. Tai kai šiandien darbe klausė, kaip sekės per atostogos, atsakiau tiesiog „gerai“. Bo, naujas žodžių limitas dar neprasidėjo…

Parskristi į Angliją, kur 15 laipsnių šilumos (kai leidomės), iš Lietuvos kur apie 30 laipsnių šilumos (kai sode kepėm vištieną ant žarijų) buvo keista… Pirmas dalykas ką pastebėjome grįžę „kaip gera grįžti į sutvarkytus namus… wife, your idea was brilliant!„. Antras dalykas – oi, kaip čia šalta… kur mūsų kaldra?

Ryte žmona prabudus garsiai nusikosėjo, ir tyliai prasitarė, kad skauda galvą… bandžiau reikalą taisyti su iš lietuvos pargabenta arbata (ir močiutės padovanotu bitnerio balzamu). Tačiau mačiau, kad reikalai taip sparčiai negerėjo, kaip turėtų… (o lagamine dar gulėjo vienas prietaisas, kurį knietėjo rankos išbandyti – mikseris/liquidiser/belekokiatrinantimalantirankojetelpantimašina). Taigi, kibome į variantą numeris du – sriuba. Greitai praverčiau porą žurnalų, ir porą Džeimiaus knygų (tai negi, darysi kokią nors „bandytą“ sriubą? reikia išsirinkti naują, kol žmona nemato) ir išsirinkau: „Sweet Potatoe and Chorizo Soup“ receptą. Tokio aštroko ir skanaus gėrio seniai bevalgiau! Nors ne, meluoju… valgiau gi čili sriubos Radviliškyje! Bet čia, jau visai kita istorija.

Ką tik žmona pakėlė galvą (nuo savo kompiuterio), pažiūrėjo į mane (sėdinti prie savo kompiuterio), ir pasakė „o aš galvojau, kad tu man arbatos padarei?…“

Po trumpos darbo (prieš atostogas būna tiek daug daug darbų, kad diena labai sparčiai sutrumpėja) dienos grįžti namo, ir tave pasitinka besišypsanti žmona, iš kompiuterio sklindanti rami muzika, ir iš orkaitės nosį šildantis skrudintų daržovių kvapas.

Taip ir norisi įkrist į pintą krėslą ir paskaityt kokią knygą, kad šis lėtas vakaras nepabėgtų išsigandęs „sparčių“ minčių.

Nežinau, kaip čia gavos, bet pradėjom pastoviai (kiekvieną sekmadienį) žiūrėti vieną iš TV laidų (nors ir neturim televizoriaus, bet šiais laikais viską galima internete rasti) – Top Gear. Sakau pradėjom, nes ne aš vienas, bet abudu – mano mergaitė irgi.

Įsitaisom ant lovos, įsijungiam žmonos mažąjį kompiuteriuką, paleidžiam laidą… ir man – „Top Gear“ laikas, žmonai – masažo laikas. Kažkas kažkur kažkaip prasidėjo ne taip kaip turėtų būti… bet negi čia sunku pamaigyt savo mergaitę, kol žiūri į gražias mašinas?

Šįryt buvom nuėję iki turgaus. Pakeliui užsukom į porą charity shop’ų. Eilinį kartą prigriebiau „papildymo“ mūsų kulinarinei bibliotekai…

Ir visai įdomiai… kiekvienas turbūt turi savo techniką – aš savosios kol kas dar neatradau. Vištos kojas (rietus, kulšis) įveikiu jau gana greitai ir sėkmingai (berods radau, kurioj vietoj kaulai jungias), tačiau krūtinėlę nulupt nuo karkaso (nors kiek gražiau kad atrodytų) dar nelabai gaunasi.

Šįvakar gaminom chicken tikka masala receptą. Skanu, bet ne super. Tačiau valgant skrandį glosto ne tik švelnūs vištienos gabaliukai su skaniu tikka masala padažu, bet ir geras jausmas „padariau pats!“

Žinoma, supjaustyti vištą kai kam gal neatrodo didelis darbas (ypač, turint omeny, kad augau kaime), tačiau… malonu po truputį artėt prie „iš kur atsiranda mano maistas“ šaknų.

Kol buvau mažesnis, visada sakiau, kad nenoriu gyventi kaime. Turbūt po truputį augu?

Apie receptą jau kažkada rašiau… tai šįkart pasidalinsiu tik keliomis akimirkomis:

Neužsirašyti skanaus recepto yra nuodėmė! Bo… šįvakar, grįžtu iš darbo, ir mane pasitinka mano mergaitė, žiūrinti alkanomis akimis… (čia reiškia, reikia „ką nors greito ir skanaus“). Kažkaip, abiems „dzingt“ į galvą, kad labai tiktų jau kažkada gaminti „portobello & blue cheese melts„, bet tai koks receptas (ir ko reikia nupirkt?), nė vienas neprisiminėm. Greitai įnikom į žurnalų vartymą (vieno „ko nors greito ir skanaus“ turbūt besigaus „skanaus“ – bo kol praversi pusės metų žurnalų receptus…) ir šiaip ne taip radom.

Tai, kad kitą kartą, per daug ilgai ieškoti nereikėtų… pasidalinsiu šiuo lengvu, greitu, ir dieviškai skaniu gėriu.

Portobello & blue cheese melts – Ingredientai

• 2 raudonieji svogūnai
• 1 arbatinis šaukštelis alyvuogių aliejaus
• 2 šaukštai balzaminio acto
• 4 portobelo grybai
• 25 gramai mėlynojo sūrio (nepamaišys jeigu klius ir šiek tiek daugiau)
• 2 čiabata duoniukai
• porą saujų rukolos lapų

Portobello & blue cheese melts – Receptas

1. Įkaitink orkaitę iki 220 laipsnių. Kepimo skardoje (turbūt lengviausia su paprastu šaukštu) sumaišyk svogūnus su vynuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Uždėk grybus ant viršaus, koteliais į viršų. Šiek tiek druskos, pipirų, džiovintų (aišku, geriausiai šviežių smulkiai supjaustytų) čiobrelių lapų, ir kišk skardą į orkaitę 15 minučių.
2. Po 15 minučių, ištrauk skardą iš orkaitės ir ant grybų pritrupink mėlynojo sūrio (aš tai kabinau su šakute mažus gabaliukus, ir gražiai dėliojau ant grybų, kad visą plotą gražiai padengtų). Pašauk atgal į orkaitę dar 5 minutėms.
3. Paskutinis žingsnis – paskrudint čiabatos duoniukus. Jeigu neturit skrudintuvo, tiks ir paprasta keptuvė. Perpjaukt čiabata duoną išilgai per pusę, ir įmesk į keptuvę. Paimk kokį mažesnį puodą ir uždėk ant duonos, kad gerai prispaustų. Pakepink trumpai – kol truputį apskrus.

O tada… jau galima arba daryti „hamburgerio“ tipo sumuštinį… arba sukrauti viską į lėkštę (duona, rukolos lapai, beveik karameliniai apkepę svogūnai, grybai pilni ištirpusio mėlynojo sūrio). Ir… skanaus! Oi… beveik pamiršau. Kad vakaras būtų idealus, betrūksta taurės raudonojo vyno… Rekomenduoju (tai, ką pats išbandžiau ir labai patiko):

Kaip malonu po ilgos pilnos darbų savaitės, penktadienio vakarą, atsikąst gabaliuką sūrio ir išgert taurę raudonojo vyno. O tada, pasistiprinus, galima kibti ir į vakarienę…

Man tikrai patinka skaniai pavalgyti. O tai dažniausiai reiškia, kad valgyti daromės patys… čia turbūt dėl dviejų priežasčių: 1. ne visur gali skaniai pavalgyti arba 2. tiek neuždirbu, kad skaniai kiekvieną dieną valgyti (pačiam nesidarant maisto, o einant kur nors).

Tačiau… man dar kažko trūksta, kad visada norėčiau pasidaryt vakarienę pats. Pavyzdžiui, vakar žmona buvo išlėkus iki Londono (mano žmona turi naują pasą, kuris dabar jau tikrai rodo, kad žmona yra MANO žmona!!!), o aš parėjęs po darbų ilgai mąsčiau, ką čia suvalgius… (net porą knygų, iš mūsų šeimynos mini bibliotekos, perverčiau) Bet, galų gale, nuėjau iki artimiausios parduotuvės ir parsinešiau paprastą picą (ir tikrai ne tokią skanią, kokią pats gali pasidaryt). Tiesiog… kol kas (sakau „kol kas“, nes tikiuos, kad tai pasikeis) nematau tikslo valgyti gamintis pačiam sau. Viskas labai greitai pasikeičia, jeigu yra dar nors vienas valgytojas (pvz, žmona, ar draugai) – tada valgyti daryti (ypač kokį naują receptą daryti) – pats įkvėpimas… Bet jeigu esi vienas…

O šiandien (su mintim, pakeist mano pavienius tingėjimus), papildėm savo kulinarinę biblioteką. Praėjo pro keletą charity shop’ų, prigiebėm pora knygų:

• „Le CorDon Bleu At Home – The New French Cookery Course“ (žmona, pamačius šitą knygą parduotuvėj, vos ne šokinėti pradėjo „taigi čia, šita.. šita… kur mokykla Londone yra“).
• „BALTI Curry Cookbook“ – Pat Chapman

Pradėjau skaityti „Windows Azure – Step by Step“… tačiau dar neįpusėjęs užmečiau akį į „Your Body: The Missing Manual“. Ir, atrodo, iš savaitės dingo visas „commuting“ (į darbą, iš darbo) laikas…

Yra gyvenime tiek daug dalykų, kuriuos REIKĖTŲ daryti, tačiau vis tiek jų nedarome… (užtenka pasižiūrėt į rūkančius gydotojus rūkančias mamytes bestumiančias vežimėlius su juose besėdinčiais penkiamečiais vaikais, kad suprastum, jog kažkas čia negerai). O visgi gal REIKĖTŲ… kažko trūksta, kad REIKĖTŲ konvertuotųsi į BŪTINA.

Ko gi?

O taip… nulėkėm su dziudo klubu pavalgyt į valgyk-kiek-telpa kinų restoraniuką… Tai ir pavalgiau. Pradžiai… šiaip visokių niekučių – keletą rūšių vištienos, įvairių suktinukų, blynų, etc. Tada, susikaupiau… ir žingsniavau link vietoje gaminamo maisto. Tu išsirenki ingridientus, padažą, ir tau per kelias minutes iškepa viską. Taigi…

1. Ginger chicken with peppers and teriyaki souce  – sukirtau per porą minučių (bo, darbe tik porą sumuštinių tebuvau suvalgęs, ir jaučiausi pakankamai alkanas… o kadangi valgyk-kiek-nori, tai greitai lėkiau dar vieno patiekalo)
2. Shiitake mushrooms and grilled prawns in black bean sauce (šitas, įsiveikė šiek tiek lėčiau… bo padažas aštresnis, tai jeigu per greitai ir per daug pradedi kramtyti, tuoj išlieja prakaitas… sulėtinom apsukas, ir kol kiti klubo nariai dalijosi savo patirtimi apie gyvenimą/darbą/etc aš ramiai sukirtau antrąjį patiekalą)
3. Wagyu Beef Steak with Kung Pao sauce  (pirmajam patiekalui teriyaki padažas buvo švelnus… antrajam patiekalui pasirinkau šiek tiek aštresnį black bean sauce, na o trečiajam susikaupiau… ir pasirinkau dar rimtesnį Kung Pao – kurio pavadinimas man tikrai nieko nesakė, bet ant meniu nupieštos keturios čili ikonos perspėjo apie galimus pojūčius. Lėčiau turbūt nesu valgęs… įdedi kąsnį į burną ir galvoji „čia hot ar spicy?“, čia palaukt kol atvės, ar ir liks toks karštas. Bet vargais negalais įveikiau…

Antrą kartą į valgyk-kiek-nori restoraniuką turbūt neičiau. Nors ir prieš tavo akis pagamintas maistas iš šviežių ingridientų, bet… aš namuose galiu skaniau padaryt!

Pažiūrėjus kiek valgau… reikėtų turbūt dažniau sportuot pradėt.

O šiandien, grįžęs iš darbo, namuose radau (dziudo licenziją):

Tai kaip filmuose kai būna, keletą epizodų pasirewindino atgal, ir prisiminiau, kad aš žmonai buvau pažadėjęs suknelę… (jeigu praeis pradedančiųjų kursą).

Tada (vis dar penktadienis) susikibę už rankų lekiat link parduotuvės. Pirkinių sąraše tik trys produktai, bo viso kito namuose galima rasti. Portobello grybai, mėlynas sūris, ir šiek tiek rakulos lapų… Įsivaizduok, kad parduotuvėj (nors ir pektadienis) nėra eilių, dėl to apsisukam labai greitai, vienintelis lyrinis nukrypimas – į vyno skyrių – prigrieti ko nors prie mėlynojo sūrio…

Tada, abu grįžtat namo, ir į virtuvę. Gi, penktadienis, reikia palepint save… vienas svert sūrio, kitas atidaryt vyno butelį, vienas plaukt rukolos lapų, kitas kaist orkaitę. Dabar lėčiau… Įsivaizduok, kad vakarienė gaunas dar skaniau negu atrodo recepte. Tas nuostabus pirmas kąsnis traškios šiltos duonos, ištirpusio, bet vis dar stipraus sūrio dengiančio kepto portobello grybą, apkepinto raudonojo svogūno riekelė ir tik truputuką kartokų, bet gaivinančių rukolos lapų… ir tada, gurkšnis ramaus raudonojo vyno…

O jeigu dar trūksta fantazijos… tai prie nuostabios vakarienės pridėk filmą… kurį žiūrėdama mergaitė net porą kartų besišypsodama apsiverkia.

Kaip, sakot,  kad ketvirtadienis šiandien, o ne penktadienis? Ką gi… vadinas, rytoj bus galima pakartot… arba paragaut ką nors dar skanesnio, ir nuveikt dar ką nors įdomesnio!

Šįkart, courgette fritters (cukinijos blyneliai) pasigamino ir susivalgė labai greitai… Porą mažų cukinijų, porą šaukštų miltų, sauja tarkuoto parmezano ir… po keletos minučių galima eiti susidėt kimono treniruotei…

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV,
Then you need to be at NAV TECHDAYS 2011!

Pagaliau išaušo ilgai laukta (ir vis, praeity, kažkaip pasprunkanti) diena, kai keliausiu į Dynamics NAV konferenciją. Rudeniop teks palėkti iki Belgijos (Antwerp miestuko). Konferencijos bilietai nupirkti, viešbučiai užsakyti… Beliko tik atsiversti, ir šiek tiek atnaujinti „People To Meet“ sąrašiuką…

Kai po ilgos dienos darbų, nusikalęs grįžti namo, svajodamas apie gurkšnį šalto gaivinančio alaus (na, gerai, gerai, taip dažnai apie alų gal ir nesvajojam… oj prasitariau), o namuose pasitinka:

O vakarienei, sušokom abu į prijuostes, kibom abu už peilių ir… pasidarėm salotų… ne, ne, juokauju, ne šiaip salotų – buvo ir mėsos, o tiksliau vištienos. Chicken & Beetroot Meatball Salad (vištienos ir burokėlių kukulių salotų). Turbūt mūsų pirmosios „šiltos“ salotos… bet tikrai nepaskutinės – burokėlių ir vištienos mini kotletukai idealiai derėjo prie fetta sūrio, saldžiųjų bulvių skrudintų gabaliukų ir įvairių salotų lapų. Dar šiek tiek alyvuogių aliejaus – idealu! Priminkit kada, kad receptą užrašyčiau… bo, šitas būtinai kris į mūsų šeimynos kulinarinę knygutę.

Žiūriu į nuotrauką ir mąstau, kad eilinį kartą neatrodo taip gerai ir skaniai, kaip valgėsi. Reikėtų pradėti ne su telefonu, o su foto aparatu fotografuot (kad nors šiek tiek pasidalinti skanumu). Bet tai taip sunku susilaikyt, nesuleidus dantų į tokią vakarienę…

Kadangi knygą padovanojau vakar (o šiandien ryte išsliūkinau į darbą – žmona turbūt tikėjos, kad pasiimsiu laisvą dieną – bo visgi sukaktuvės, ir dar gimtadienis), tai šiandien reikėjo sugalvot kažką naujo… Pirma idėja buvo – pagaminsiu žmonai valgyt! Bo… vis tiek, kai pats gamini, tai gaunasi skaniai… Bet… (čia tipo galvoju) tai pakankamai dažniai mes skaniai pasidarom valgyt. Nieko naujo, nieko įdomaus… (na gerai, gerai… turbūt, jeigu tiesą sakyt, tai po ilgos darbų dienos, valgyt daryt aš nelabai ir benorėjau). Taigi, pasiūliau žmonai „o gal einam į Palazzo?“ (bo, ten… skanu, beveik kaip namuos

O kad būtų įdomiau, dar liepiau pasiimt užrašų knygutę. „Rašysim“ sakiau, neatskleisdamas daugiau informacijos..

Tiesa, restorane, žmona (čia po kelių metų po vedybų šizofrenija turėtų prasidėt? you know, i am a spy… i am a spy) greitai pagavo kampą ir pradėjo užsirašinėt sakydama „gal pagalvos, kad esam kokie kritikai, ir padarys skaniau valgyt?“. Kai padavėjas atnešė vyno butelį, ir davė paragaut, o paskui pakeitė lėkštę „bo šita gal nelabai švari“, žmona mano švytėjo mąstydama „užrašų knygutė veikia!“.

Besimėgaujant nuostabia vakariene, ir švelnaus balto vyno taure, į užrašų knygutę rašėm žmonos svajones – „ką norėčiau nuveikti iki kito gimtadienio…“.

Užrašė mergaitė ne vieną norą, (kur jeigu vyras pasistengs) dėl kurio būtų galima lėtai ir laimingai nusišypsoti… Tiesa, buvo ir kuriozų…

– (rašo) nusipirkti gražių lėkščių!
– ne ką nusipirkti… bet ką nuveikti! neįdomu gi daiktai…
– taigi… piiiiirrrrrkkkkktttttiiiii… pats pirkimo procesas, o ne iš „amazon“ nusipirkti, kaip tu darai…

Rašau ir galvoju, kaip labai myliu savo mergaitę, ir džiaugiuosi, kad tampame maisto snobais… skaniai pavalgyti yra smagu.

Susitarėm dėl dar vienos taisyklės… kai nusipirksim KitchenAid, kiekvieną kartą, įjungus jį į elektros tinklą, bus privaloma du kartus nueiti į baseiną. Bo, kitaip tapsime oh you fatty fatty fatty!

Geras šokoladas yra gerai.
Rankų darbo šokoladas yra posh.
Geras rankų darbo šokoladas yra super.

Padovanoti šokoladinių saldainių žmonai (su sąžinės jausmu), ir po to veršiuko akim žiūrėti į žmoną… kartais irgi suveikia.

Kai jau turėsim „savo“ namus, virtuvė turbūt bus svarbiausias kambarys… Bo, mūsų „kulinariniškoji“ biblioteka auga sparčiai ir greitai knygos nebetilps į vieną lentyną.

Berods, teks išmokt japoniškai kalbėt (dziudo metimus bent jau), ir išsilaikyt bent jau mėlyną diržą, kad galėčiau į varžybas palėkt. Bo, kiek čia galima su žmona muštis?

Šiandien po pietų nusprendėm palėkt iki Kembridžo (bo, trečią dieną neiti į darbą, biški jau atsibodo). Tuo pačiu, norėjau žmonai parodyt kur daro labai skanią double espresso, ir visai neblogus sumuštinius (tiesa, su sumuštiniais nelabai išdegė, bo šiandien bank holiday, tai sakė kepykla nedirba… ir neturėjo bagečių), tačiau kavos įkalėm. Prie mūsų kavos gėrimo proceso dar prisijungė Kęstukas, tai buvo proga truputį pasivaikščiot (ir mano žmonai išsišnekėt… bo tiek daug kalbančios seniai bebuvau matęs).

Bevaikštant pradėjo lynoti… iš pradžių lėtai, paskui vis smarkiau. Tai, vis užsukdavom į kokią parduotuvę (žmona ieškosi batelių), ar knygyną (bo mūsų lentynoj knygoms dar vietos yra), ar į kavinę (kaip buvau pasiilgęs caramel macchiato kavos iš Starbucks!), bet vis nenustojus lyti, išeidavom atgal į lauką ir žingsniuodavom toliau. Kadangi žmona turėjo dar sesei atvažiavus nusipirktą „lietutį“, buvo puiki proga jį išbandyti (čia taip, mes su Kęstuku savo sąžinę raminom… bo mes ėjom po skėčiu, o žmona ne).

Galų gale, kai žmona vietoj „šlepsėjimo“ pradėjo „plaukti“, nusprendėm, kad jau laikas į namukus. Bo, kad ir labai smagus pavasariškas lietus, susirgti šiuo metu būtų negerai.

O namuose šiltai persirengę, išgėrę po arbatos puodelį, išsivirėm nuostabiai šildančios ir alkį malšinančios papa al pomodoro (duonos ir pomidorų) sriubos… Ir, man atrodo, kad mūsų receptai meluoja… visada sako „4-iems“, kai mes, be problemų (ir be sąžinės graužimo) ramiai suvalgom „2-iese“.

Šeštadienio rytas prasidėjo su pirkinių sąrašu žingsniuojant į vietinį turgų. Pakeliui, dar užsukom, į Mello kavinukę, iškalt po stiprios kavos puoduką, ir sušlamšt po skanų sumuštinį. Bet, kai pasiekėm turgų, mūsų pirkinių sąrašas buvo greitai užmirštas, nes pastebėjom kažką naujo…

Duonos oazę! Stovėjom gerą pusvalandį ir varvinom seilę… kol galų  gale nusprendėm, kad „visko vis tiek nepaimsim… gausim kelis kartus į turgų eiti, kad paragaut nors pusę“, tai prigriebėm trijų skirtingų rūšių duoną (buvo galima griebt arba visą kepalą, arba pusę, arba ketvirtadalį). Kadangi numatyto pirkinių sąrašo atsisakėm, tai vadinasi nieko naujo ateinančiom dienom negaminsim. Teks valgyti sumuštinius…

Dar prigriebėm iš turgaus šiek tiek pomidorų, agurkų, salotų… ir naršau dabar internetą, kur kokį skanesnį sumuštinio receptą ištraukt.

– Ar esam food snobai?
– Kodėl?
– Ką tik devynis svarus ant duonos išleidom…

Šįkart į atostogas su savim kartu pasiėmiau iphone’ą (tai, labai daug nuotraukų stovi Tomas nulenkęs galvą ir maigantis telefono ekraną). Ne dėl to, kad būčiau pasiekiamas (bo, telefono „skambinimo“ paskirčiai nelabai ir tenaudoju), bet kad galėčiau greitai „užregistruot“ akimirkas (ir vėliau prisiminčiau ką nuveikėme).

O nuveikėme daug! Su kolegos lenkiška mašina (ir beveik miegančiu, nusikalusiu, kolega) labai greitai nulėkėme iki oro uosto, grįžtant porą „ratų“ pasukome ne ten, bet čia todėl, kad aš bandžiau sureguliuot navigaviją lenkų kalba, namuose pasitikome naujavedžius su putojančiu vynu, „congratulations“ siena ir itališkos mėsos rinkiniu (kurio didžiąją dalį turbūt patys ir suvalgėm), gavom keletą manijų (šokaladukų), kurios irgi kažkaip paslaptingai labai greitai dingo, ir dar kitokio LIETUVIŠKO gėrio, taip pat pabandėme visai skanios bjaurybės „RIGA BALZAMS“ (su kuom šitą gėrį, stovintį šaldytuve reikės pribaigti, nežinau), išmiegojom pusiau ant žemės pusiau ant pripūsto čiužinio, prisiragavome visokių japoniškų, ukrainietiškų, itališkų skanumynų greenwich turguje (po to teko apsilankyt nacionalinio jūrų muziejaus tualetuose), stebėjome saulės „juodąsias“ dėmes per teleskopą karališkojoj grinvičo observatorijoje, apėjome ratą apie London ir Tower tiltus, užlipome 311 laiptelių į Monument bokštą (nusileidę, už tai net gavome diplomą!), išgėrėme porą pintų alaus Fuller’s pub’e, tada dar porą kitokių rūšių „The Barrow Boy and Banker“ pub’e, pasivaidenome prie Bin Ben laikrodžio (pakeliui, McDonalds prigriebiau burgeriuką), ir per St. James parką praėję prisėdome pailsėti Trafalgar Square aikštėje (kurioje į fontaną jaunimas įmetė dvi merginas! gerai, kad ne mūsiškes), atgavę jėgas patraukėme link dar vieno pub’o (netyčia, teko patikrinti du gėjų pub’us, kol suradom trečią „straight“ pub’ą) „The Harp“, kuriame išlenkėme dar po bokalą, Londone traffic’e vijomės važiuojančią mašiną, ir pasiviję sušokome į ją (mašinai vis dar važiuojant), susitikome su draugų draugu, ir „beveik“ apturėjome turistinę kelione su mašina aplink Londoną, tik kažkaip labai greitai mašina pavargo ir pridusus buvo palikta kelio pakrašty), nuoskaudą dėl sugedusios mašinos nuraminome vėlgi pub’e – The Volunteer Pub – šįkart ragaudami čekišką alų, išsimiegojom šįkart jau lovoj (kas lovoj, o kas ant žemės),  prisivažinėjome su traukiniais (tiek į Londoną, tiek į Kembridžą), prisišopinome (mostly, merginos, bet ką čia su žmonom padarysi… jeigu šopinasi, vadinasi reikia? – kokia graži suknelę… ir tik £276?!), prisivalgėme dieviškai skanių Chocolat Chocolat ledų, suremontavome (čia, jūs remontuojat, aš žiūriu) mūsų sulūžusią lovą, apvaikščiojome Royston’o charity parduotuves, išragavome įvairių jūros gėrybių (kai kurių net pavadinimų nežinojau), išgėrėme porą butelių labai skanaus balto vyno, pasidarėme dar vieną alaus degustaciją namuose (kaktusai ir imbieras aluje nėra tokia brilliant idėja, tačiau baltojo arklio legendos „Košmaras“ paliko įspūdį), dar kartelį apsišopinome, suvalgėme brangių (bet labai skanių) sumuštinių su TRULY ORGANIC ingridientais, apsikabinome atsisveikinant, ir nusprendėme, kad kokias nors atostogas vėl būtų gerai susiorganizuoti…

Atrodo tokios trumpos atostogos (truputį ilgesnis savaitgalis nei įprasta), tačiau tiek daug įspūdžių ir  „pirmų“ kartų. Ačiū atostogavusiems kartu!

Kokį rezultatą norėtumėte pasiektie šiandien?
Kaip suprasite, kad pasistūmėjote į priekį?
Kuo bus naudinga išspręsti problemą?
Kas praversdavo praeityje sprendžiant tokias problemas?
Kas apskritai gerai sekasi?

Klausimai, kuriais Rytis pasidalino feisbuke pakeitė mano suplanuotą „anime“ sekmadienį. To be fair, keletą anime serijų vis tiek pažiūrėjau… bet tada kuriam laikui įnikau į knygą The Solution Focus (Susitelkimas į Sprendimus).

Ką galiu pasakyti perskaitęs knygą? Hmnz…

Nors… Turbut pusyne be popieriaus uzsinoreti i WC butu dar nepatogiau!

Smegenys atsisako suvokti, kad apelsinai gali būti aštrūs… labai smagus derinukas

Šiandien per darbus nebebuvo kada pavalgyti normalių pietų. Sugraužiau kelius dar vakar žmonos keptus riestainius, drebančiom rankom keldamas n-tąjį kavos puoduką, bet ko nors karšto suvalgyti – nepavyko. Taigi, traukiniu riedant namo, jau mąsčiau, ką čia tokio sukirtus vakarienei… į ką čia būtų galima suleisti dantis…

Tačiau vakarienės „receptą“ leidau išsirinkti savo mergaitei… dėl to išsvajotosios mėsos nebeliko. Pasigaminom „Roasted peppers with herb couscous„. Kol grauži apskrudusią papriką, prikąsdamas sultingu pomidoriuku ir minkštu svogūno kąsniu, ir pakepintu cukinijos gabaliuku – atrodo… nu visai nieko… neįspūdingai, bet valgyti galima. Nors visai skanu… bet kai užkandi apskrudusį ožkos sūrio gabaliuką ir jis tiesiog tirpste ištirpsta… užmiršti net apie pilną balto vyno taurę… stūkstančią šalia.

Skanu! Bet… taigi vegetariškai… svarstau dabar, užsirašyt į receptų knygutę, ar ne?

Šiandien buvau palėkęs (čia, valandą važiuot su mašina, tris valandas su traukiniu, ir pusvalandį su taksi… ir taip į vieną pusę!) prie jūros. Fabrike. Panašiam kaip Vičiūnai (kur kažkada teko dirbti – oj, kiek prisiminimų vaikštant po gamybos cechus ir sandėlius). Prieš einant į cechą, reikia persirengti, nusiprausti ir dezinfekuoti rankas, užsidėti gobtuvėlį ant galvos, apsiauti guminius batus, ir žingsniuot į darbo vietą. O kad nepasimestum… visur yra didelėm raidėm užrašytos instrukcijos.

Angliškai. Lenkiškai. Lietuviškai!

Nice… žodžiu, jeigu leki padirbėti Anglijoje į fabriką kokį… nesitikėk greitai išmokti anglų kalbos. Bo, jos kaip ir nereikia…

You are never too old for one more ride!

Jau kelinti metais su žmona gyvename be televizoriaus. Tačiau, karts nuo karto, pasižiūrim kokią TV laidą internetu (pavyzdžiui, BBC iPlayer ar 4OD yra gėris). Čia visai neseniai pažiūrėjom „Two Greedy Italians“… tai gražių vaizdų tiek apie Italiją, tiek apie maistą… žiūri ir varvini seilę.

O jeigu atrodo skanu per TV, tai pasigaminus turėtų būti dar skaniau? Savaitgalį, su Kęstuku, išbandėm „Ricotta Dumplings“ receptą (čia kaip gražiau išsiverstų – rikota sūrio koldūnai?) – tai, mano nuomone, vienas iš lengviausių ir pakankamai greitų receptų, kurie gali suteikti „wow“ akimirką…

Pirmadienio bandymas – Quick & Easy Chicken Stir Fry. Kadangi pirmadienis buvo ne darbo diena, tai apie šį stir-fry jau rašiau. Pastebėjimas: šviežūs, neišlukštenti žirniai, šiek tiek pakepinti, yra labai skanūs.

Antadienio bandymas – Pasta & Meatball Soup With Cheesy Croutons. Žmoną ilgai turėjau įtikinėti, kad čia ne kukulių receptas. Taigi, „Italian Herb Meatballs“! (skamba žymiai geriau?) Begamint valgį buvo labai keista į sriubą pilti pieno… bet gavosi visai skaniai. Ne įspūdinga, bet valgyti galima (o tai reiškia, kad recepto neužsirašysim… ir daugiau turbūt nebedarysim – vis dėl to sriuba su kukuliais…)

Trečiadienio bandymas – Grilled Chicken Tandoori Masala. Kadangi šaldytuve buvo likę tik tandoori pastos, teko planuotą receptą truputį pakeisti. Tačiau… niekas negali sugadinti recepto su vištiena! Iš šito recepto pasisavinti reikėtų idėją, kad prie standartinės „salotos su agurkais ir pomidorais“ idealiai tinka smulkiai supjaustytas raudonas čili!

Ketvirtadienio bandymas – Grilled prawns with warm spring salad. Pirmas savaitės receptas, kurį verta užrašyt į mūsų šeimos receptų knygutę. Su žmona sukirtom kaip triušiai (greitai ta prasme). Sėdim… mąstom… privalgei? Aš irgi.. biški gal net per daug. Ir tik tada pastebėjom kad receptas buvo 4 asmenims! Pakepintos cukinijos, apvirti šparagai, šiek tiek citrinų sulčių ir „nekaltųjų“ alyvuogių aliejaus – idealios šiltos salotos!

Penktadienio bandymas – Spiced Pea & Potatoe Rolls. Besukdamas roll’us nusprendžiau, kad vien tik iš jų turbūt neprivalgysim. Tai dar greitai pastirfryinau krevečių, ypatingai aštrių (su imbieru, čiliu ir česnaku). Susukti roll’ai irgi gavosi pakankamai aštrūs, tai situaciją gelbėjo Kęstuko atvežta lietuviška (atšaldyta) gira!

Dažniausiai į parduotuvę einame su ingridientų sąrašu vakarienei ir pas mus šaldytuvas visada būna beveik tuščias. Tačiau vakar, sumąsčiau, kad vėl reiktų pabandyti, kaip Londone darydavom – suplanuot ką valgysim savaitei į priekį… bo, tada rečiau į parduotuvę vaikščiot reikės – ir pinigų mažiau išleisim, ir laiko daugiau turėsim (pavyzdžiui, mokytis ant rankų stovėt?).

Taigi… sudariau šios savaitės meniu (ir šaldytuvas gavosi beveik puspilnis):

• Kiniška virtuvė: quick & spicy beef pho with egg noodles
• Japoniška virtuvė: tempura prawns with minted mango
• Indiška virtuvė: chicken tikka masala skewers with yoghurt cucumber salad
• Itališka virtuvė: pasta & meetball soup with cheesy croutons
• Taivaniška virtuvė: Spiced pea & potatoe rolls
• … dar ką nors iš likučių

Užsakiau maisto internetu (iš Tesco). Kas įdomiausia, kad atvežė ne visko ko man reikėjo – t.y. nerado mano užsakytos jautienos… Dėl to, žmonai į mane bežiūrint alkanom akim, reikėjo greitai improvizuoti – vakarienei vietoj aštrios jautienos teko pasidaryt kitokį stir-fry su vištiena.

Stir-fry padaryt lengva… sauja susmulkinto ginger, šiek tiek česnako, daug raudono čili, pakepinus įmest mažus vištienos gabaliukus, paskrudint, tada dar daržovių belekiek, ir nomnomnom. Visada skaniai ir greitai (ne visada įspūdingai)!

Tačiau dienos įvykis buvo – vištienos mėsinėjimas! Vietoj default’inių vištienos krūtinėlių ar šlaunelių, nupirkome visą vištą. Ir aš su savo didžiuoju cleaver’iu (toks peilis, kaip kirvis) pirmą kartą gyvenime (kiek pamenu – gal kada kaime yra tekę?), pjausčiau vištą – per sąnarius, kaulus, ir visa kita. Smagus jausmus. Spėju pasipjaut ir nusipešt pačiam vištą būtų NEXT LEVEL.

Pirmadienis. Vėl ne darbo diena. Jaučiuosi keistai taip ilgai nenuėjęs į darbą (jau du keturių dienų savaitgaliai iš eilės). Keista.

Šiandien su Eveliuku nupėdinome iki mūsų miesto parko, kuriame vyko miesto šventė. Kadangi pusryčių buvome nevalgę, tai greitai sukramsnojom po vieną hotdog’ą (prisiminiau, kad Palangoj prieš n-metų jie būdavo daug skanesni) ir apėjom visą parką ieškodami ko nors įspūdingo. Kitame parko gale pastebėjome ilgą eilę, prie kurios ir mes atsistojome (čia turbūt labai angliškas įprotis – pamatai eilę – stok). Pastovėję pusvalanduką gavome po didelį sumuštinį su keptos kiaulės gabaliukais ir suskrudusia skūra. Skanumėlis!

Tada kol Eveliukas kibo į ledų porciją, o aš „tvarkiau“ coca-cola skardinę (reikia gi kartais pasidžiaugt ir junk-food’u?) pasižiūrėjome į gimnastų pasirodymą. Nuostabiai žavios gimnasčių ugningos šik… ką ten ugningos, visos hot-road’inės! (keletą kartų gavau iš žmonos alkūnės į šoną, kai šį pastebėjimą „garsiai“ pagalvojau). O ką daryt, kad gimnastai (na, gerai, ir gimnastės) buvo su „liepsnos“ spalvų kostiumais? Ugningos spalvos gi…

Įspūdingas pasirodymas! Užsidegiau ir pats… išmokti vaikščioti ant rankų išmokti pastovėt ant rankų… how hard can it be?

Kadangi nuo paskutinio „gaminimo“ buvo likę dar keli šaukštai grietinės, ir miltų (nuo to laiko, kai pradėjom kepti duoną patys)  niekada netrūksta, šiandien pasidarėm „riestainių dieną“. Čia ne riestainių pusryčiai, pietūs ar vakarienė, o visa diena dėl to, kad… gulim lovoj, geriam arbatą, ir graužiam riestainius.

The Time You Enjoy Wasting Is Not Wasted Time!

Riestainiai, arbata, ir 32-a „Hajime No Ippo“ serija. Gera, pailsėti…

Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką „dažų“ rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir „vyniojom“ savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… „Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt“ (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Su Benu susižvalgę dar, dėl viso pikto, pasiėmėm mažytę dėžę alaus (o gal mažiau imam, gi nebetokie jauni? – tyliai kuždėjo sąžinė žmona). Ir patraukėm link namų. Lipdami į mašiną pastebėjom, kad Beno mašiniukas su naujais ratais, tai aš papasakojau, kad kolegos (darbe) ratai brangiai atsiėjo vienam iš jų sprogus… Ir tada, po keletos minučių, belaviruojant tarp mažų Royston’o gatvelių, buvo BūūūūŪŪŪŪM, TrioookkŠŠTTT – pagalvojau – nu va, prišnekėjau – sprogo ir mums? Bet problema buvo paprastesnė… tiesiog nulūžo ir iškrito spyruoklė… (ta prasme, „problema paprastesnė“ – tai čia Beno žodžiais… man taip nutiktų, tai tektų skambint tam pačiam Benui).

Ir šiaip su problema Benas susitvarkė greičiau negu aš būčiau Windows’us perintaliavęs. Dauuug greičiau. Po darbų (Benas išardęs mašiną, ir atgal ją sudėjęs – o aš šalia pastovėjęs) grįžome į mūsų butuką, ir vakarienei pasidarėme indiškai-anglišką variantą „chicken korma“, prie kurio mūsų „Cobra“ alaus dežutė labai smagiai susivartojo.

Šįvakar pradėjau skaityti Oliver James knygą „They F*** You Up – How To Survive Family Life“ (pavadinimo, gal neversiu). Gal reikėtų pabaigt skaityt keletą kitų knygų, kurios jau irgi pradėtos… arba bent jau nuspręsti, kad toliau jų neskaitysiu, o ne „pradėt“ dar keletą.

Kažkada dariau bandymą – žiūrėjau kiek skirtingų anime galiu žiūrėt, ir prisimint (ar pagaut) pagrindinę mintį… taip po vieną seriją iš skirtingų anime serialų (ir skirtingų žanrų). Mano limitas, berods, buvo septyni skirtingi serialai. Tai dabar panašiai su knygomis… darbo kuprinėje guli dvi dar nebaigtos skaityti knygos (kurias retkarčiais traukiny išsitraukiu), lentynoje dar pora (kurias jau rečiau beprisimenu), o šįvakar susirangiau ant šilto kilimo kaip katinas, ir įnikau į dar vieną – knygą apie vaikus, tėvus, jų mąstymą – panašumus ir skirtumus.

Knyga skaitosi labai lėtai, bet įdomiai. Per valandą įveikiau tik penkiasdešimt puslapių, ir turbūt jeigu dabar sustočiau, turbūt apmąstymams turėčiau dar kelias dienas sunaudot…

Skaitau ir džiaugiuos savo tėvais… kad (žvelgiant iš mano pusės) man nereikėjo išpildyti „tėvų“ svajonių… (jeigu reikėjo, ir neišpildžiau, atsiprašau!) ir galėjau tobulėt man įdomiose srityse (taip, turiu omeny, dziudo). Iš kitos pusės, skaitau, ir gailiuos savo būsimų vaikų… tapę dziudo čempionais, galėsit tobulėt „sau“ įdomiose srityse!

Pradžia (kaip daugumoje receptų su makaronais) pakankamai lengva – išmaišom tešlą, ir paruošiam įdarą.

Tada, kol makaronų tešla ilsisi šaldytuve, surenkame makaronų gaminimo aparatą, prisimindami ir pasidžiaugdami grupiokų vestuvine dovana (reikėtų dažniau ženytis? daugiau naudingų dovanų gautume?), uždedam ravioli makaronų gaminimo priedą ir… bandom žiūrėt kaip čia seksis…

Nesisekė! Ravioli priedas prie makaronų mašinos nebuvo draugiškas, ir viską ką mes į jį dėjome tiesiog bandė suvalgyt… ar tai sulipint į didelį gumulą. Mano mergaitė dar bandė su juo draugaut ir gerintis, bet vis tiek nieko doro nesigavo (pirmąją saują tešlos palydėdama liūdnu žvilgsniu mergaitė išmetė į šiukšlinę).

Nežinodami, kas čia blogai (čia aparatas neveikia, ar netokią tešlą išminkėm), nusprendėm pasukti truputį kitu keliu. Prisiminę kaip mamos darydavo koldūnus, mes taip pat išlankstėm likusius makaronus…

Taigi… ne ravioli… bet gavosi vis tiek skaniai.

Esu beveik etatinis duonos kepėjas… kiekvieną kartą gaunasi vis skaniau.

…

Šiandien su mergaite pasidarėm arbatos į termosą, ir išėjom truputuką pasivaikščioti. Pasukom link artimiausio parkelio (bo, toks mažytis) ir prisėdom ant medinių suoliukų. Įsipylėm arbatos į puodukus (Evelina į termoso puoduką, o aš iš virtuvės buvau prigriebęs normalų puoduką), atsivertėm savo knygas (kaip į parką be knygų?) ir įnikom skaityti…

Po kurio laiko (nors skaitėm labai labai skirtingas knygas), susižvalgėm ir užvedėm pokalbį… „kiek metų čia gyvensim?“ Iš vienos pusės žodis „metai“ atrodo labai ilgas laiko tarpas… iš kitos pusės, jau vėl reikia prasitęsti nuomos sutartį dar vienam pusmečiui, o tai reiškia, kad Royston’e gyvenam beveik pilnus metus…

Kęstukas turbūt žinos, kad mums tai pakankamai sunki užduotis, bo dažniausiai į parduotuvę einam pirkti pagal ingridientų sąrašą. Tačiau šįkart, būtent Kęstuko žinojimas mums ir padėjo – šaldiklyje radom Kęstuko paliktą faršo gabalą… šaldytuve mano dar nepribaigtus (nepribaigtus, bo… jeigu nėra ką valgyti, tai kepu kiaušinienę) keturis kiaušinius, o spintelėj dar buvo likę porą šimtų gramų miltų… vadinasi, gaminsim makaronus!

…

Po lengvų duonos kepimo įspūdžių, išminkyti tešlą makaronams buvo tikras įšūkis. Norėčiau pamatyti tikrą Italų močiutę, kiekvieną savaitgalį kepančią visai šeimynai lazaniją, ir tešlą minkančią rankomis… turbūt rankos atrodytų kaip Rembo!

Mano mergaitei labai patinka anties paštetas (patys dar nebandėme pasigaminti, tačiau karts nuo karto nusiperkam tai iš parduotuvės, tai iš farm shop’o). Vakar galvoju… reikia truputį pasierzinti. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau pašteto… bet duonos tai „pamiršau“. Mergaitės, radusios pirkinių krepšy paštetą, šypseną greitai pakeitė klausiantis žvilgsnis „o kur duona?“.

O šiandien… mergaitei išėjus į darbą kepiau duoną. Su moliūgo sėklom. Išminkiau, palaukiau, sumaigiau į formą, vėl palaukiau, pašoviau kepti, dar ilgiau palaukiau (buvo laiko „pasivyti“ kelias savaites nematytus naruto ir bleach), išėmiau… ir… negaliu ragaut. Už vakarykščius pasierzinimus, gavau bausmę – dabar turiu sulaukti mergaites, kad kartu paragautumėm. Taip ir žiūri į mane duona, viliodama griebt peilį, ir per traškančią plutą atpjaut pirmąją riekę. Atrodo kiekviena minutė vis ilgėja… ir ilgėja…

Nakvojom taip pat Londone. Ryte jaučiausi lyg oro uoste miegojęs… nežinau, čia nuo vakarykščio brendžio, ar nuo miesto triukšmo…

Mums abiems patinka pasivaikščiot. Man – belekur, belekaip (pievos, laukai, karvės?), žmonai mieste (žmonės, kavinės, parduotuvės?). O va, mergaitei, po kaimą labiau patiktų su mašina važiuot. Ir kad aš vairuočiau… bo kai vairuoju šneku mažai – tai galima pro langą žiūrėt.

Grįžau iš darbo pusantros valandos vėliau nei turėčiau. Galvojau, kad apie vakarienę reikės jau užmiršt…

O bet tačiau! Žmona, lyg atspėjus, kad namo vėluosiu, vakarienę paruošė tokią, kuriai „atšalimas“ nebūtų baisu… Kaip maži vaikai kirtom į suši. Radau dar vieną vaistą nuo slogos (jos net neturėdamas). Visai kaip garstyčios (ar krienai), stiprų ir aštrų atodūsį duoda ir wasabi pasta!

Šeštadienį su Kęstuku kepėm picų. Keletą. Paskui žiūrėjom filmų. Keletą.

Vakaro moralas buvo: beware, women are not witches, they are pure evil…

Šiandien iškepiau du kepaliukus duonos! Tas kur gražesnis – pagal standartinį receptą, o tas kur visas susiraukšlėjęs, tai su džiovintais marinuotais pomidorais.

Kadangi buvo prašančių pasidalinti receptų (o ir šiaip, įdomesnius receptus gi visada reikia užsirašyt), tai kol duonikė karšta, pasistengsiu užrašyt…

Paprastas Duonos Receptas

Ingridientai

• maišiukas (7 gramų) mielių miltelių (su šviežiom bandžiau, bet nesigavo porą kartų, tai nusprendžiau, kad geriau su paprastais milteliais)
• 500 gramų strong bread (stiprių duonos?) miltų
• 2 arbatiniai šaukšteliai druskos
• 1 arbatinis šaukštelis cukraus
• 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
• vandens

Receptas

1. Sukratom miltus, mielių miltelius, druską, cukrų į didelį indą ir gerai išmaišome. Jausmas gana keistas su šaukštu sukinėt miltis, bet reikia gerai išmaišyti, kad mielės pasiskirstytų tolygiai. Viduryje indo iškasame didelę duobę…
2. Dabar reikia šilto/šalto/drūgno vandens. Kad per ilgai prie kriauklės nestovėt sukinėjant karštą/šaltą/karštą/šaltą, lengviausias būdas paruošti vandenį – užskaisti arbatinuką ir kai vanduo užvirs, įpilti į indą 100 ml verdančio vandens ir 200 ml šalto vandens. Į vandenį supilam aliejų.
3. Supilam paruoštą aliejingą vandenį į miltų duobę ir maišom… iš pradžių patogiausia su šaukštu, bo labai prie rankų limpa. Bet po poros minučių sukimo su šaukštu, labai smagu iškratyt visą masę ant stalo ir pradėt minkyt su rankomis. Minkom keletą minučių (kepu duoną jau kokį šeštą kartą, tačiau taip ir nenutaikau kiek laiko minkau tešlą, turbūt kiekvieną kartą vis kitaip), kol tešla pasidarys standi. Jeigu atrodo kad tešla dar limpa prie rankų, tai minkyti reikia toliau (papildomų miltų nereikia, bo dar paminkius šiek tiek, tešla nebelips).
4. O dabar prasideda kantrybės treniravimas… įmetam tešlą į tą patį indą kur maišėm miltus/tešlą, ir uždengiam rankšluoščiu (bandžiau tiek drėgnu, tiek sausu – rezultatas gaunasi toks pats) ir paliekam tešla „paaugti“ 1 valandėlę.
5. Po valandėlės bandom ištraukti tešlą iš indo (taip bandom – bo tešla priešininsis). Pabarstom stalą miltais (čia jeigu žmona spėjo nuvalyti stalą kur prieš tai minkiau tešlą, jeigu nespėjo – tai papildomų miltų nelabai tereikia). Ir vėl paminkom (lenkdami tešlą per pusę, ir stumdami nuo savęs). Tešlą suformuojam į „kaip turi atrodyti duona“ formą ir dedam į šaltą aliejumi išteptą skardą. Vėl uždengiam rankšluoščiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Per tą pusvalandį, įkaitinam orkaitę iki 240 laipsnių karščio.
6. Dedam skardą su duona į orkaitę, ir kepam pusvalandį.

Man patinka tokie receptai, kur po pusvalandį (ar ilgiau) reikia palaukti. Puiki proga pažiūrėt vieną kitą anime seriją.

Kadangi svečių savaitgalį nesulaukėm, tai viso to gėrio taip ir neįveikėm. Taigi, šįvakar po darbų, laukė „sumuštiniai“. Mano ideali žmona iškepė idealų kepalą duonos (aha, tą kur šeštadienį aš kepiau, jau seniai suvalgėm, neliko nė trupinėlių), šaldytuvas saugojo ėrienos likučius, o ką „tepsiu, dėsiu, tepsiu, dėsiu, tepsiu… ir tada NOM NOM NOM“ nulėkėm prigriebti į parduotuvę.

Ir… man berods, radau idealaus sumuštinio receptą…

• riekė šviežios (dar šiltos) duonos
• tepam ploną ploną sluoksnį sviesto (visai nesunkiai ant šiltos duonos tepas)
• dedam porą saujų žolių (kaip rocket’ai vadinasi? garstyčių lapai? ar kaip?)
• dedam sluoksnį plonai supjaustytos avienos (aha, naudojam likučius)
• tepam su šaukštu sluoksnį garstyčių (jeigu slogos neturit, tai labai ploną… o jeigu jaučiatės drąsūs, tai galima ir storesnį – žadą atims)
• dedam sluoksnį per pusę perpjautų vyšninių pomidoriukų
• dar tarp pomidoriukų vienas kitas mažiukas raugintas agurkiukas
• ir tada, dar viena riekė duonos ant viršaus… ir paspaudžiam (kaip maloniai spaudžias šviežia duona)

Ir tada… NOM NOM NOM. Žiūrint kaip drąsiai tepėt garstyčias, slogos jau turbūt nebeturit… ar net iš džiaugsmo verkiat, kad slogos ateinančias metais irgi neturėsit. Vienintelė palaima (ir paguoda), kad tą karštį labai maloniai nuvėsina šviežūs pomidoriukai. O avienos minkštumėlis neišpasakytas… Pabandžiau dar vieną sumuštinį be garstyčių, tada jautės vakarykščio čili padažo skonis…

Man rodos aš per skaniai valgau

Kantrybės geriausiai išmokyti gali virtuvė. Nuo pačio ryto su žmona sukinėjomės apie orkaitę, ir vis nekantraudami žvilgčiojom pro langelį. Laukė ilgos  (ir atrodė vis ilgėjančios) keturios valandos iki pietų…

Lėtai keptas avienos kumpis su čili padažu ir čiobreliais

Ingridientai

• 2-2.5 kg avienos (avies kumpis su kaulu) – pas mūsų vietinėsė parduotuvėse, didžiausias mėsos gabalas svėrė tik pusantro kilogramo, tai teko kepti šiek tiek trumpiau)
• krūmas čiobrelio (kuo žalesnis tuo geriau… dėl to ir rašau, kad krūmas)
• sauja rozmarino (turėjom tik džiovinto, aišku, žalias būtų žymiai skaniau)
• 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 250 ml baltojo vyno (laukimas kol viskas iškeps ganėtinai sutrumpėja, jeigu likusius 500 ml pradedi vartoti uždarius orkaitę)
• 1 galva česnakų (tiesiog išskaidytų dalelėmis, bet nenuluptų)
• 4-5 šaukštai čili džemo (jeigu labai aštrus pasitaikė… tai tada dar labai tiktų 2 šaukštai medaus)

Receptas

1. Įjungiam orkaitę, nustatom iki 160 laipsnių, ir kol orkaitė įkais, paruošiam avienos kumpį. Įdedam kumpį į skardą, pasiimam mažą peilį ir kumpį ruožais įpjaustom (aš pjausčiau kas centimetrą, ir po pusės centimetro gylio ruožiukus). Tada, praplečiam įpjovimus, ir prikišam čiobrelio ir rozmarino. Likusius čiobrelių lapus užkratom ant avienos.
2. Apšlakstom kumpį su alyvuogių aliejumi, pabarstom su druska ir maltais juodaisiais pipirais, ir švelniai pamasažuojam kepsniuką, kad visas šitas gėris įsigertų. Tada supilam vyną aplink laimingą avienos kumpį (bent ne ant pačio kumpio). Griebiam didelį gabalą folijos, ir užbarikaduojam mėsą, kad nebeliktų jokių tarpų.
3. Kepam 3 valandas. Po daug anime serijų 3 valandų, išimam skardą, nukeliam foliją, sukratom česnakus gražiai aplink avieną, vėl su ta pačia folija užbarikaduojam ir šaunam atgal į orkaitę. Kepam dar 30 minučių.
4. Vėl išimam skardą iš orkaitės. Nuimam foliją, ir supilam visą skystį (vyną/sultis/etc) į atskirą indą (iš šito gėrio dar darysim padažą). Tada, su šaukštu (ar su šluotele kokia) aptepam avienos gabalą su čili padažu (ir medum). Stengiamės aptepti taip, kad užteptumėm visur, bo būtėnt tie gabaliukai kur klius padažo, bus skaniausiai apskrudę. Pašaunam atgal į orkaitę, ir vėl kepam 30-40 minučių.
5. Po dar poros anime serijų Traukiam skardą lauk iš orkaitės. Pasidedam kur nors, kad galėtume gėrėtis savo meno kūriniu (bo avienai, po ilgo ir varginančio kepimo, reikia dar 20 minučių pailsėti), ir kimbam į padažo gamybą: nugriebiam nusistovėjusius riebalus (kur prieš tai buvom išpylę visus skysčius iš skardos), ir supilam sultis į katilą. Verdam ant vidutinės ugnies, kol padažas pradeda kietėt (arba, kol nebeįstengi pasipriešint norui suleist dantis į kumpį).
6. Pjaunam gabalą kumpio, užpilam samtį padažo, ir NOM NOM NOM!

Are you feeling kind of posh these days? Having Sunday roast, reading Sunday Times…

Vis dar bandau kepti duoną (bandymas nr. 3)… pirmi du kartai gavosi „gražūs“, bet skonio atžvilgiu neįspūdingi. Trečią kartą – duona gavos beveik su skiautere… liko dar pusvalandukas, kol bus galima paragauti!

…

Po pusvalanduko… NOM NOM NOM! Karšta, garuojanti, kaimu kvepianti duona…

Šaldytuvas laukia sekmadienio…

Teoriškai turėjo gautis šeštadieninis avienos kepsniukas, tačiau po žmonos darbų užsukom į kavinukę užkąst. O kadangi mėsos gabaliuką skrudint reikės daugiau nei tris valandas, tai… gal nukelsim kulinarius pabandymus rytojui. Nors, iš nuotraukos matau, kurio ingridiento iki rytojaus gali nelikt…

Kada paskutinį kartą šventei Šv. Patriko dieną?

Po ilgos darbo dienos, vietoj namų, pasukau link Kembridžo. Kol žmona būna Londone, aš pabūsiu Kembridže… Flying Pig… kodėl egzotiška? Skraidanti kiaulė…  ką reiškia, egzotiška? Skraidanti kiaulė… o būtų visai gerai, medžiot skraidančias kiaules.

Ačiū, Arnai, už smagų vakarą!

Šiandien suvokiau koks nuostabus jausmas pamatyti vaiko pirmąją užgimstančią šypseną, išgirsti vargais negalais išlementus pirmuosius žodžius, prisidėti prie pirmųjų nedrąsių žingsnių žengimo, su nuostaba stebėti ir palaikyti „pirmyn, tu gali, dar truputį“ ir didžiuotis kiekvienu, nors kol kas nenušlifuotu, bet vis tiek idealiu judesiu.

Šiandien Evelina pirmą kartą užlipo ant dziudo tatamio… šiandien suvokiau, kad mūsų vaikai bus čempionai.

Iš vienos pusės – tiek darbas, tiek maistas, tiek dziudo – tai labiau negu patinka (ir suvalgo didžiąją dalį laiko). Iš kitos pusės, grįžus namo, norisi dar ką nors nuveikti. Atsibodo nuobodžiauti.

Aišku, šįvakar turbūt geniali mintis „ką veikti“ į galvą turbūt nebešaus… tačiau, kad nors kiek darbingesnis pasijusčiau, pasiėmiau senąją gyrą, ir draugiškai papuškavau… Tukish Get-Up greitai išmuša prakaitą, ir iškart nebesijauti toks labai labai jau neproduktyvus.

Šiandien kepiau duoną.

Net pats sakinys skamba skaniai!

Kol žmona ruošiasi rytojaus shadow home secretary kalbai (aha, ir vėl politika!), vakarienę gaminti teko man. Tačiau per daug nesiskundžiam… bo kol žmona nemato, visada galima išbandyti kokį nors naują receptą…

Chicken & Chorizo Jambalaya

Ingridientai

• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• 2 vištienos krūtinėlės (supjaustytos kvadratiniais gabaliukais)
• 1 svogūnas (supjaustytą juostelėm)
• 1 raudona paprika (supjaustyta juostelėmis)
• 2 česnakai (supjausti stambokais gabaliukais)
• 75 gr. chorizo dešros (supjaustos riekelėmis)
• 1 šaukštas Cajun prieskonių
• 250 gr. ryžių
• 400 gr. vyšninių pomidoriukų (galima prigriebti skardinę, arba šviežių)
• 350 ml. vištienos sultinio

Receptas

1. Įpilam šaukštą aliejaus į didelę keptuvę (aš, jaučiau, kad su keptuve nelabai kas gausis, tai iškart griebiau rimtesnį katiliuką) ir įkaitinam. Sukratom gabaliukais supjaustytą vištieną ir čirškinam 5-8 minutes, kol vištiena pagels/paruduos. Su žnyplėm (jo, aš buožė, žmona nupirko žnyples – pats smagiausias virtuvės daiktas!) iškabinam vištieną į lėkštę.
2. Tada, į tą pačią keptuvę, sukratom supjaustytą svogūną ir kepam 3 minutes (retkarčiais vis pamaišydami), kol svogūnas suminkštės. Sukratom papriką, česnaką, chorizo dešros gabaliukus ir šaukštą Cajun prieskonių. Gerai išmaišom (jau dabar turėtų jaustis prieskonių karštis!), ir kepam dar 5 minutes.
3. Sukratom atgal vištienos gabaliukus, ryžius, pomidorus (jeigu naudojam šviežius, o ne iš skardinės, tai reikės dar truputį sultinio įpilt) ir vištienos sultinį. Sumažinam ugnį, uždengiam katilą, ir paliekam lėtai virti dar 20 minučių (visai netikrindami „ar jau?“). Aš prigrieniau žurnalą paskaityt, kol iPhone’as skaičiavo kiek laiko liko.
4. Jau! Griebiam kuo didesnį šaukštą ir „Nom nom nom“!

Iš išvaizdos rezultatas buvo šiek tiek panašus į plovą… tačiau skonis (nors, tiesą pasakius, plovo jau nevalgiau belekaip ilgai) gavosi visai kitoks. Skanuva!

Ėjau į parduotuvę sumedžiot savo mergaitei vynuogių ir greipfrutų (visada prie lentynos sustojęs pamatau baltus ir ružavus… ir sustingstu porai minučių bandydamas prisiminti, kuriuos gi mano žmona labiau mėgsta). Žingsniuodamas link kasų, lentynoje pastebėjau kažką naujo. Obviously, impulse buy, ir prie vakarienės išgėriau stiklinę burokėlių ir obuolių sulčių. Verdiktas – per saldu…

O apie vakarienę… bemedžiojant vaisių, mąsčiau, ką čia suvalgyt būtų galima, kad būtų paprastai, bet skaniai. O kas gali būti paprasčiau negu paprastas omletas? O kad būtų šiek tiek kitaip… dar prigriebiau rūkytos lašišos. Kepam omletą… baigiant įmetam lašišos keletą sluoksnių, ir sulankstom omletą į kvadratą. Nom nom nom!

Mielosios mano blog’o skaitytojos (iš tikrųjų, tai Jūsų turbūt yra tik dvi – labas, mama! labas, žmona!), sveikinu jumi su Tarptautine Moters Diena!

Turbūt pirmą kartą pasakiau „Užskaitau!“ vegetariškai vakarienei…

Kartais žmona į mane žiūri liūdnu (ir priekaištingu) žvilgsniu, kad aš jos nesiklausau. Ypač jei kalba eina apie politiką. O kai žmona studijuoja tarptautinius santykius (ir jeigu bando pasipasakot, ką nuveikė per dieną), tai ši tema yra truputį sunkiau išvengiama…

Nemėgstu knygų, kurios bando formuoti tavo mąstymą (taip, srityse, kurios man neįdomios (na, gerai, gerai,mano mieloji, žmona – srityse, kurios man mažiau įdomios), mano mąstymas pakankamai nesusiformavęs. Kadangi, šiuo metu gyvenu ne Lietuvoje, tai man nelabai rūpi kas vyksta Lietuvos politikoje. Iš kitos pusės, nors ir gyvenu Anglijoje, bet esu lietuvis, tai man nelabai rūpi, kas vyksta Anglijos politikoje. Jau net nekalbu apie kitų valstybių (Rusija, Kinija, JAV) pakilimus ir krizes… Taigi, jei pokalbiai virsta į politines diskusijas, ir mane kas nors bando į tai įtraukti, visada bandau sumąstyt, kaip čia politiškai korektiškai pasakyt, kad man neįdomu? Ir kad nuomonės apie tai turbūt net neturiu…

Dėl to, kai pasiėmiau žmonos iš bibliotekos parsineštą knygą „Stupid White Men“, ją pradėti skaityti man buvo sunku. Na, ir kas, kad Amerikos prezidentas Bush’as? Na, ir kas, kad jam tą postą praktiškai padovanojo tėtis? Na, ir kas, kad balsavimą nulėmė tik keletas balsų? Na, ir kas? Per porą savaičių (praktiškai skaitydamas po 10 minučių traukinyje važiuojant į ir iš darbo) knygą perskaičiau, bet pasaulis (ar tuo labiau mano mąstymas), nuo to per daug nepasikeitė. Sužinojau daug žmonai įdomių faktų, kurie šiandien, for me as an ignorant white man, nėra dar svarbūs.

Šiandien su žmona ėjome iki gym’o. Šiaip pažiūrėt, kiek kainuoja, kas per gym’as… Pakeliui, užsukome į protestantų bažnyčią (i know, i know!), kur vyko FairTrade Coffee mugė. Tai nusipirkome arbatos už porą svarų. Vadinasi, parėmėme kokį nors ūkininką iš belekur (padarėm gerą darbą iš pačio ryto? – gera pradžia!).

Tada, žingsniavome toliau iki gym’o. Pasidžiaugėm, kad jau kačiukai ir dar kažkokios geltonos gėlės (mergaitė, sakė, kad tos gėlės Lietuvoj tik per velykas pradeda žydėt) žydi (ot, nenufotkinau…), vadinasi, pavasaris jau čia… nors buvo dar šalta (mergaitė vis grūdo savo leteną į mano striukės kišenę ir bandė susišildyt).

O gym’u biški nusivyliau… keletas įdomesnių aparatų ir tiek. Na, gal baseinas, įdomesnis. O taip, nežinau… nežinau… Reikės pagalvot ar verta, ar užteks pasitenkinti dziudo. Arba, per skelbimus pažiūrėt, kokios geležies nusipirkt ir iš pustuščio „sitting room’o“ pasidaryti gym’ą namuose.

O grįžtant namo pajutau, kad pilvas urzgia… tai užsukome pas vietinį mėsininką ir nusipirkome porą mėsos gabalų (kepsniukų), bei pomidorų su brokoliais. Taigi, geras pusvalandukas, ir su mergaite kibom į kepsniukus…

Grilled Ribeye Steak

Ingridientai

• kepsniukų (1 vienam žmogui)
• druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus
• 300 gramų brokolių
• 300 gramų vyšninių pomidoriukų



Receptas

1. Griebiam kepsniukus iš šaldytuvo, užbarstom druskos su pipirais, užpilam truputuką aliejaus, ir kaip mylimos žmonos nugarą masažuodami, gerai įtrinam viską iš abiejų pusių. Paliekame kepsniukus pastovėt 20 minučių. Kol kepsniukai stovi, įjungiam orkaitę ir įkaitinam iki 200 laipsnių (labai gera proga pažiūrėt kokį nors anime!)
2. Pasibaigus anime serijai Po 20 minučių, sukratome į skardą brokolius su pomidorais. Pabarstome su druska ir pipirais. Apšlakstome alyvuogių aliejumi. Pašauname į orkaitę. 10 minučių kepame daržoves (vėl gera proga, pradėti žiūrėti dar vieną anime serijytę, arba pasidaryt kavos).
3. Įkaitinam grilinę keptuvę (bo, kitokios neturėjau). Labiau. Tada, metam kepsniuką (jei telpa, galima du) ant įkaitintos keptuvės ir žiūrime kaip čirškinas (žiūrėjome, abudu su mergaite, kaip mėsa keičia spalvą) 4 minutes. Apsukame, ir kepame dar 4 minutes.
4. Ir… ne, dar nesuleidžiam savo ilčių į nuostabų kepsniuką. Paliekame kepsniuką pastovėt 5 minutes, kad mėsoj prisikauptų daugiau sulčių. O tada, tėškiam kepsniuką į lėkštę, griebiam iš orkaitės daržoves ir kratom šalia kepsniuko. Ir… dabar jau leidžiam iltis į kepsniukus. Nomnomnom! 

17:30 susipakuoju nešiojamąjį kompiuterį, ir iškeliauju namo (t.y. kaip visada, pusvalanduką žingsniuoju iki Foxton traukinių stoties). Tačiau šįvakar viskas buvo kitaip… pusė kelio iki traukinių stoties mane lydėjo besileidžianti saulė. Atrodė, kad saulė tokia didelė, tokia raudona ir taip arti… sumąsčiau, kad nufotografuosiu (su telefonu, bo fotoaparato taip ir nesinešioju niekur), kad pasidalinti „mažais džiaugsmais“ ir su kitais.

O nuotraukoje saulė tokia mažutė ir, atrodo, taip toli. Bet ir maži džiausmai yra gerai… bo, tokis saulėlydis reiškia, kad jau tikrai tikrai pavasaris…

Mes su kolegomis turime šiokią tokią rutiną. Pirma – į vietinę valgygklą pavalgyti. Antra – pasivaikščioti. Kadangi dirbame beveik in-the-middle-of-nowhere (bent jau taip atrodo, kai žingsniuoju pusvalandį iki darbo – atrodo vien laukais eini ir eini), tai atrodo, kad nelabai  kur yra pasivaikščiot. Bet iš tikrųjų, apgaulingai, visai už kampo slepiasi visas kaimukas…

Taigi, jei lauke nėra per daug šlapia ar šalta, žingsniuojam link  kaimuko. O tada link tilto… Kur prasideda įvairios diskusijos nuo „kodėl šitas lėktuvas taip žemai skrenda“ iki „o čia gali būti krokodilų?“…

O tada atgal į ofisą… pasivaikščioję ir pailsėję.

Dynamics NAV pasaulis yra labai mažas (bent jau UK… nors turbūt Lietuvoje tai turėtų dar labiau jaustis). Čia kažkurį savaitgalį buvau nulėkęs į vienos dienos „pasinėrimo“ kursus, kur turėjo parodyt kas naujo ir gero buvo sukurta naujausioje Dynamics NAV versijoje. Tokio tipo kursai (jeigu tai nėra hands-on labs), mano nuomone, duoda labai mažai techninės naudos (bo, kas gi šiais laikais neskaito blog’ų? o jeigu skaito, tai visos tos „naujienos“ jau koks pusmetis visai nebe naujienos).

Visdėlto, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (parašius šią frazę man kažkaip mintyse suskambėjo „atleisk man“ laidos muzika… tipo aš ją žiūrėdavau?) – tokie kursai duoda galimybę susipažinti su kitais NAV pasaulio atstovais tokiems kaip aš (bo kaip sakiau, visi visus pažįsta… o jeigu esi naujas veidas, tai būna visai įdomu pasikalbėt). Jeigu pasitaiko galimybė nors kiek ilgiau pabendraut, būtinai stengiuosi paklausti vieno klausimo „Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?“

Pačiam į šitą klausimą dažnai atsakinėt netenka, bet kadangi mikado paklausė, tai pasitaikė puiki proga pasirepetuot atsakymą! Bo turint omeny, kad mano intention yra dirbti Kopenhagoj (arba Readinge), tai šitą klausimą kada nors teks atsakyti ir dar kam/kada nors…

O viskas gavos „per merginą“ (dabar jau žmoną). Kol studijavau KTU, neturėjau žalio supratimo, ką aš veiksiu pabaigęs mokslus. Tiesiog, kai jau gavau diplomą, norėjau būt arčiau savo mergaitės (ir nesėdėt autobuse po keturias valandas kiekvieną savaitgalį)… dėl to pabaigęs mokslus iš Kauno grįžau į Plungę (pas tėvus ant sofos – turbūt turėjau įkyrėt biški) ir įsidarbinau vietinėj įmonėj (neturiu žalio supratimo, kas tas navision’as, tačiau norėčiau dirbti jums – more or less tokio tipo sakinys leido man pradėti dirbti bandomąjį laikotarpį už 800 litų per mėnesį – hmnz, dabar susimąsčiau, ko ten sakėm Lietuvoj vertas bakalauras? – nors tiesą pasakius, iki šiol niekas niekada į mano diplomą taip ir nepažiūrėjo). To be fair, vėliau atlyginimas kilo keletą kartų, tačiau ne dėl atlyginimo gi dirbam?

Taigi pirmus metus dirbau IT specialistu ir „mokiaus“ iš kolegų ir manual’ų (pirmą dieną man davė atspausdintus devloper (I ir II manualus) tiek apie Navision’ą, tiek apie verslo sistemos vartotojus ir jų problemas. Sakyčiau netgi labiau negu patiko susipažinti su verslo problemos, ir tuo metu žiūrėti (bo pats patirties dar neturėjau) kaip tos problemos sprendžiamos su Navision sprendimais (mergaitė pradėjo suprasti, kad esu biški darboholikas). Po metų, kartu su savo mergaite išvažiavau „užsitarnautų“ atosogų į Londoną… mėnesiui (kad mergaitei parodyt, jog visdėlto nesu darboholikas)… iš kurių taip ir nebegrįžau.

Kai baigėsi atostogų santaupos, reikėjo nuspręsti ką veikti toliau. Dėl to pradėjau ieškotis darbo… again su Navision’u, bo kitokios praktikos ar patirties nebuvau turėjęs. Tačiau, per porą, kuriuos turėjau, interviu, jaučiausi, kad žinau viską apie šią mažą sistemą, ir bet kuriai įmonei kuri mane pasamdytų, būčiau tikras aukso veršis. Taigi, pakankamai lengvai darbą gavau Londone. Ir tada supratau, kad toli man iki aukso veršio, ir kad nieko aš beveik nemoku. Taigi… vėl kibau į mokslus – kursai/egzaminai/sertifikatai/kolegų išnaudojimas (kaip darai? kodėl taip darai? kaip dar galima daryti?)/etc. Per pirmą pusmetį išsilaikiau kokius šešis Dynamics NAV egzaminus (čia slidi tema – kai kuriems tokių egzaminų idėja ar vykdymas nepatinka, kai kurie mano, kad tai gera idėja – aš lieku pakankamai neutralus… Universitete man irgi matematika nepatiko, bet egzaminą šiaip ne taip išlaikyti vis tiek reikėjo? Plius, added value visada yra gerai). Dabar, žiūrint atgal, visur kur dirbau, įmonės „rizikavo“ mane įdarbinant… bo ant popieriaus mano cv tikrai neatrodė įspūdingas. Tačiau, kiekvieną dieną darbe stengiuosi būti geresnis negu praėjusią dieną, taigi tikiuosi, kad ši rizika pasiteisindavo.

Po triejų metų įdomaus ir smagaus darbo Londone man paskambino vienas pažįstamas konsultantas (sutiktas kursuose prieš porą metų – once in a while pabendraudavom email’ais apie „what’s new“ navision’o pasaulyje) ir pasiūlė darbą didesnėje, geresnėje, įdomesnėje kompanijoje – kuri šiais metais buvo Dynamics NAV partnertis numeris 1. Taigi iš Londono persikrausčiau arčiau link Kembridžo, ir vėl pasinėriau į „naują mokymąsi“ (bo, eilinį kartą, kai manai, kad daug žinai, atsiranda žmonių, kurie parodo, kur galima tobulėti toliau).

O šiaip, kai manęs paklausia ką dirbi, kartais tiesiog atsakau: I solve business issues…

Grįžtu iš darbo. Su žmona abu susižvalgom alkanais žvilgsniais. Šaldytuvas verkia iš tuštumo. O mano pilvas urzgia jau seniai užmiršęs pietums valgytą fish’n’chips. Pasidarom ką nors, ko dar nedarėm? Preferably, mėsiško? Ir greito?

Po poros minučių žmona rado receptą „Pesto Chicken“ ir aš išbėgau iki parduotuvės ingridientų… kurių šiam receptui yra labai mažai:

• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• 4 vištienos krutinėlės (aš prigriebiau 6 rietelius (kaip Lietuviškai „tights“?) vietoj krūtinėlių – susivalgė labai skaniai)
•  200 gr cherry tomatoes vyšninių pomidoriukų (parduotuvėj buvo tik po 250 gr, papildomi gramai tikrai nesutrugdė) – perpjautų per pusę
• 3 šaukštai pesto padažo (aišku, namuose pasidarytas būtų žymiai skaniau, bet kai alkanas, tai galvoji „gal kitą kartą pats pasidarysiu, dabar tiks ir pirktinis)
• 3 šaukštai creme-fraiche grietinės
• keletas lapų baziliko (prigriebiau visą krūmą iš parduotuvės, tačiau receptui, užteko saujelės mažos)

O pats vištienos receptas – gamybos proces, tai dar trumpesnis negu ingridientų sąrašas:

1. Įkaitinam aliejų keptuvėje (preferably nelimpančioje) ir suverčiam vištieną. Leidžiam porą minučių pasičirškinti, kol truputį paruduos, ir apverčiam ant kitos pusės. Taip kepinam vartydami apie 8-10 minučių, kol vištiena iškeps. (Žmona tuo metu, kol kepiau vištieną išvirė ryžius).
2. Sukratom pomidorus ant viršaus, pabarstom biškį drukos ir pipirų. Kepam kelias minutes (vis pamaišydami). Pomidorai turėtų šiek tiek suminkštėt. Tada sumažinam ugnį, ir sudedam 3 šaukštus grietinės ir 3 šaukštus pesto padažo į keptuvę. Lėtai maišome, kol gausis tirštokas padažas. Įmetam dar suplėšytus baziliko lapus, ir galim valgyt!

Labai tiko prie ryžių, bet manau ir su bulvių koše būtų labai skaniai susivalgę. Vakarienę padarėm per kokią 15 – 20 minučių. Suvalgėm turbūt dar greičiau…

„Ignorance is bliss“
– American Proverb quotes

Kiek Lietuvių kalbos abėcėlėje yra raidžių? Kas žino? Tu tuom įsitikinęs? Kiek tiksliai raidžių? Taip niekur nepažiūrėjęs instantly atsakytum?

Šiandien per pietus išsiaiškinom, kad anglai be vargo gali atsakyti į šitą klausimą (na, kiek anglų abėcėlėje raidžių yra). Taip pat italai. Tačiau lietuviai ir lenkai šito atsakyti negali (čia jau labai apibendrinu, turėdamas tik po vieną pavyzdį). Na, pagalvoję truputį, ir paskaičiavę, tai gali pasakyti… tačiau tikrai ne instantly.

Tai bandėm išsiaiškint, kodėl taip yra… nuomonės svyravo tarp „taigi, tai visų mokslų pamatas, tokius dalykus reikia priimti kaip gryną tiesą ir tiesiog žinoti… kad nekiltų klausimų“ ir „kam tokią bevertę informaciją iš vis saugoti savo atmintyje? gi, niekas niekada (bent jau iki šiandien) nepaklaus, kelintą vietą alfabete užima raidė „Ė“? ir be to, visada galima prisiminti, ką nors naudingesnio… pvz. Newton’s method„.

Galutinės išvados taip ir nepriėjom… tačiau, jeigu kada nors teks susidurti su atstovais iš kitų planetų, manau kad „užsienio kalba“ bus matematika…

Pavalgę, dar ėjom truputį pasivaikščiot. Šįkart kalbų tema nebebuvo įdomi, bo diskusijos pakrypo link matematikos. Bandėm įrodyt teoremą that there are infine number of infinities. Galų gale kaip ir prisvaigom (ir beveik patys sugalvojom) visiems žinomą (pabūkim snobu?) Hilberto paradoksą of the Grand Hotel.

Šiandien žmona grįžusi iš Londono rado mane sėdintį ant žemės besidarbuojantį prie komiuterio. Prisliūkino, pabučiavo, ir pradėjo kaip mažas vaikas prašyti „noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų“. Pasižiūrėjom į laikrodį – po aštuonių dešimt – vadinasi, Morrisonas nebedirba, Londis irgi nebedirba… o iki Tesco toli, tai gal neinam? Bet tada mergaitė prisiminė, kad Roystono centre yra „pas indą“ parduotuvė… kuri gal dirba ilgiau?

Dar po keletos „noriu čipsų, noriu čipsų…“ frazių, aš jau aviausi sportbačius. Maniškė vietoj batų įšoko į riedučius (kaip juokingai laiptais lipo žemyn!) ir pusę kelio iki parduotuvės įsikibus į parankę prašė patempt… Kitą pusę kelio beveik virsdama (nors, to be honest, taip ir neapvirto) riedėjo pirmyn…

Parduotuvėj prigriebėm čipsų… ir pakeliui iki namų nusprendėm (šįkart jau aš sakiau „chicken’n’chips, chicken’n’chips, chicken’n’chips“) prigriebti biški maisto (bo aš tingėjau vakarienę daryt, ir tik keturis virtus kiaušinius tebuvau suvalgęs, tai jaučiausi dar alkanas). Užsukom pas vietinį „chicken’n’chips“, bet viščiuko nebebuvo, tai teko pasitenkinti žuvimi… Užsisakėm porciją fish’n’chips. Laukiam, šnekamės, laukiam. Tada pardavėjas (negi padavėju vadinsi) klausia iš kur esam? Sakom iš Lietuvos… Lietuvos? A, va, Ji (pamoja į šoną, į prie staliuko sėdinčią moterį) irgi iš Lietuvos.

„Sveiki“ – pasilabinam ir nutilstam kuriam laikui. Turbūt pasirodėm kaip eiliniai lietuviai (turint omeny, kad buvau su savo žaliaisiais treningais, sportbačiais, ir pūsta striuke apsivilkęs)… gerai, dar kad alaus nepirkau parduotuvėj… Išeidami dar pasakėm „Iki“.

Keista sutikti Lietuvius kažkokiam užsienio užkampyje. Iš kitos pusės, man dabar net į Lietuvą grįžus ir Kaune į troleibusą įlipus labai keista – tiek daug žmonių, kalbančių lietuviškai… aaaa!

Šiandien buvo labai trumpa diena. Nors į darbą su traukiniu išvažiavau anksčiau (7:39), tuom užsitraukdamas savo mergaitės rūstų žvilgsnį (reikėtų kada nors nufotografuoti), tačiau, atrodo, kad vis tiek dar poros valandų trūko… Kaip reikia dirbti, kad nesijaustum „nieko nenuveikęs“? Ta prasme, visada (dažniausiai) turiu šiokį tokį suplanuotų darbų sąrašą, kur pagal šiokius tokius prioritetus tas sąrašas susirikiuoja, ir tada pasidarau kavos puoduką ir prisdėdu prie kompiuterio…

Apie pusę pirmos mane dažniausiai kas nors išsitempia (kolegos arba šefas) papietaut. Tada, užkandę ką nors mėsiško, dar pusvalanduką pasivaikštome, ir vėl, pasidaręs dar vieną puoduką kavos prisėdu prie kompiuterio…

Tada (nežinau kodėl taip tiksliai, beveik kaip su žadintuvu) pusę šešių susivokiu, kad jeigu dabar neišeisiu namo, tai pavėluosiu į traukinį. Jeigu pavėluosiu į traukinį, tai nusipelnysiu daugiau negu „rūstaus savo mergaitės žvilgsnio“. Taigi, pašoku nuo darbų (likusį darbų sąrašą perkeliu į kitos dienos TXT failiuką – o taip, aš loginu viską ką darau, how geeky is that?), susipakuoju kompiuterį, ir išlekiu į kelionę (pusvalanduką pažingsniuot iki traukinių stoties).

O galvojau, kad prieš pradėdamas rašyti apie Stylish Blogger Award, parašysiu vieną sakinį… Šiandien buvo labai trumpa diena.

…

Ačiū, Barbora, už nuorodą ir „Stylish Blogger Award“ ženkliuką (kurį, beje, išsisaugojau iš gūgliaus). Kas įdomiausia, kad pats kažkada rašiau LiveJournal, bet jau senai buvau užmiršęs apie šią platformą… tik šiandien mano mergaičiukė, man parėjus iš darbo, laiminga šokinėjo sakydama „gavai apdovanojimą, gavai apdovanojimą“. Taigi, pasidžiaugiau mergaitės šypsena, laikas grįžti prie Stylish Blogger Award įpareigojimų:

1. Thank and link back to the person who gave you the award.

Barbora, slapyvardžiu starlin_elvea rašo blogą „Varnėnė rūke„. Ačiū (tiesą pasakius, neskaitau tavo įrašų (o ir turbūt kai kurių įrašų negalėčiau perskaityti, bo LiveJournal turi Private ir Friends Only įrašų tipus), bet paskaitysiu. Promise.

2. Share 7 things about yourself.

1. Mano zodiako ženklas Svarstyklės. Kodėl tai svarbu? Dėl to, kad prieš priimdamas sprendimą, daug svarstau (nors man pačiam taip neatrodo… bo svarstant laikas prabėga labai greitai) ir tuom kartais erzinu aplinkinius. Tačiau, kai nusprendžiu… there is no way back (kol kas life-changing sprendimai buvo tik į gerą).
2. Man patinka gaminti (arba valgyti). Net nežinau kas labiau. Man patinka pasigaminti ką nors skanaus, kad galėčiau tai suvalgyti. Neturiu geranoriškų idėjų gaminti skaniai bet kam (neturiu aistros suteikti neapsakomo skonio valandikę kiekvienam…), bet neprieštarauju paplušėt prie dujinės, jei tai reiškia, kad bus skani vakarienė.
3. Man patinka dziudo. Nors į dziudo einu tik kartą per savaitę, tačiau žinau, kad man patinka dziudo, ir kad mano vaikams patiks dziudo. Net tik kad patiks, bet užaugs dziudo čempionais. Pamąsčius, tai kol buvau mokyklinukas, maniau, kad sportuosiu ir toliau dziudo, stosiu į karo akademiją, ir toliau tobulėsiu dziudo sritį.
4. Man patinka mano darbas. O bet tačiau, vietoj karo akademijos įstojau į informatiką (ir ją baigiau). Kažkaip netikėtai (kol dar nežinojau ką veiksiu su tuo informatikos diplomu) įsivėliau į Navision (Dynamics NAV) aplinką… ir ten pasilikau. Dabar gyvenu, kvėpuoju, ardau ir kuriu, dirbu ir mokaus su navision.
5. Aš myliu savo žmoną mergaitę. Parašiau… ir mąstau – tik penktam punkte tepaminėjau žmoną? (ką žmona pamanys, kai perskaitys!). Nors… ant mano žiedo išgraviruota „love, devotion, passion“. Per vestuves pusiau rimtai juokavau, kad tai reiškia – LOVE = žmona, DEVOTION = darbas, PASSION = dziudo.
6. Mano vienas iš „to-do“ darbų 2010 metais buvo – išsilaikyti motociklo teises. Vis dar neįvykdytas punktas… vis dar noriu, bet nepakankamai, kad ka nors apie tai padaryčiau. Svarstyklės, ane?
7. Aš išvažiavau į Londoną atostogų mėnesiui. Šitas punktas galbūt labiau skirtas paneigti pirmąjį punktą – bo vis dar atostogauju… Tiesa, jau nebe Londone, bet vis dar ir ne Lietuvoje.

Award to 15 recently discovered blogs.

Beveik visus blog’us, kuriuos skaitau, skaitau per Google Readerį. Tačiau yra keletas blogų, į kuriuos karts nuo karto užsuku „pasėdėt“ (paskaityt neskubėdamas).

1. Eugenijus.eu
2. bartaz.lt
3. gnomas.lt
4. dolcevitabylaura
5. rytis.net
6. grikšas.lt

Ir pridėsiu dar vieną… kurį pradėsiu skaityti (aišku, jeigu bebėgant išeis Martynui rašyti):

• Santiago Run

You can do anything, but not everything. – David Allen

Tu gali pasiekti bet ką, bet ne viską.

Liko tik viena savaitė iki mėnėsio pabaigos, ir šeštadalis metų bus prabėgęs. Mano darbo dienos bėga labai greitai (per greitai), tačiau savaitgaliai sulėtėja (labai sulėtėja – kaip per žmogus voras filmą, kai Piteriui norėjo užvožt gerai, o jis pasitraukė nuo smūgio, pažiūrėjo į kumštį, į veidą ir vėl į kumštį).

Kas atspės, kodėl taip yra?

Visada įvertini tai ką praradai (ta prasme, ką turėjai, bet nebeturi). Dėl to,  jeigu dabar kas prispaustų ir lieptų surašyti priežastis dėl kurių būtų verta grįžti į Lietuvą (kokias tris keturias tikrai galvą pasukęs sugalvočiau!) – tai pirmoji būtų – INTERNETAS.

Anglijoje, kad ir kur bebūčiau, visada tenka nusivilti interneto kokybe (čia, tarkim… man reikia parsisiųsti kokią didelę sql duomenų bazę…), bo greičiai tai apgailėtini. Visada… t.y. iki šiandien. Radau dar vieną vietą, kur galima kraustytis gyventi…

Reading, Thames Valley Park, Microsoft Campus. Download 10 mb/s. Upload 10 mb/s.

Traukiny dažniausiai skaitau (ebookus telefone). Dėl to beveik visada pastebiu, kad reikia išlipti, paskutinę minutę. O vakar… ne tik kad beveik paskutinę minutę išlipau iš traukinio, bet dar ir ne su savo dviračiu. Gerai, kad dviračio savininkė pastebėjo ir pradėjo šaukti… tai vos vos spėjau atiduoti jos dviratį ir pasiimti savo.

O būčiau turbūt net po savaitės kokios nepastebėjęs, kad ne su savo dviračiu važinėju.

Šiandien į dziudo treniruotę ėjome kartu su mergaite. Na, ant tatamio taip ir neužsitempiau (kol kas), užtat turėjau nuosavą palaikymo komandą!

– If you’ll hear „kill em all“ from my wife, get ready…

O visai smagu, kai beveik paslikas guli ant tatamio, pakeli akis į viršų, ir matai, į tave piktdžiugiškai žiūrinčias akis (ir sukąstus dantukus…) siunčiančias piktoką mintį – get up! now! kill em all!

Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie „kavą į lovą“). Gavau dovanų… su Valentino diena.

Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių.  Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.

Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš „kiaušinio dėklo“ (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…

Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good :)).

Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with  bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno „tinkančio prie midijų“).

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko „valyti“ midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…

Kai kofeinas pasiekė mano kraujagysles ir galutinai prabudau kilo klausimas – ką veikti? Po ilgos ir darbingos savaitės (ir po dar ilgesnio „žvaigdžių vartų“ šeštadienio), nebeturėjau jokių įdėjų, ką gi šiandien galėtume nuveikti. Atrodo, galvoje zuja tiek daug minčių, tačiau nėra nė vienos nuo kurios norėčiau, ką nors pradėti.

Tada (vėlgi, paskatintas savo mergaitės), pasiėmiau nugraužtą tušinuką (kodėl pas mane visi tušinukai labai greitai susivartoja?) ir seną (praėjusių) metų kalendorių… pagalandau dantis, ir pradėjau rašyti. Rašyti, kas šauna į galvą… ką reikėtų nuveikti, padaryti, ištrinti, parašyti, nupirkti, parduoti, išmokti, užmiršti, pagaminti, suvalgyti, etc, etc. Atrodo, kad galva pilna idėjų, kurių nėra kur padėti, ir kurios knibždasi tarpusavyje. Tačiau, kai pradėjau rašyti, pasirodo, kad tų idėjų yra vos tik pilni kalendoriaus lapai… nuo paprastų kasdieninių darbų „išsilygink marškinius“ iki įdomesnių ilgiau trunkančių projektų „padaryk vaiką“.

Rašiau, graužiau tušinuką, varčiaus lovoj, vėl rašiau – ir taip kokią gerą valandą. Po tos valandos, dabar, galva rami ir tuščia. Tegul popieriaus lapai dabar galvoja… o aš einu paswinguosiu truputį su senąja gyra ir palįsiu po šaltu dušu.

– O kur biskočiai dingo?

– Kokie biskočiai? – nomnomnom…

Gerai, kai žmona mėgsta saldžiai paekspermentuoti…

Smagu išbandyti naujus receptus… netgi jeigu „skanu, bet neįspūdinga„.

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. = Namuose pasitinka papiktinta žmona.
Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Extra pinigai. (side effect: Extra annoyed wife).

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Penktadienį vakarieniavome Palazzo restorane…

Ir tada pastebiu, kad iš po baseino, prie mūsų prisijungė (deja, tik kaip žiūrovė…) mano mergaitė. Vyriški instinktai, ne kitaip

Taigi, toliau bekovojant, buvau vienintelis, kuris turėjo savo nuosavą palaikymo komandą.

O grįžtant mergaitė sako:
– atrodei agresyvus…
– taigi aš toks ramus?
– kol nepradedi kovot.

Kambarys didelis ir beveik tuščias. Viename gale, didelė, sena, šešių aukštų lentyna pilna knygų. Kitoje pusėję, dar senesnis „čemodaninis“ stalas, atlenktas tik per vieną pusę (kad neužimtų daug vietos). Stalas pastumtas truputį į šoną, kad būtų arčiau elektros tinklo ir arčiau routerio.

Tame, dviejų kvadratinių metrų kampe, kuriame stovi stalas, sėdime mes trys – Kęstukas, Tomas ir Evelina. Sėdime visi tyliai. Geriame Mojito kokteilius (su Kęstuku kimbame į double), ir visi taipinam kažką.

Mažas kamputis. Trys kompiuteriai. Trys žmogučiai. Ir visi barškinam klaviatūrom.

Can it get anymore geeky than that? I can officially say: WE ARE GEEKS!

Kadangi vakar truputį apsiskaičiavom (na, gerai, gerai – apsiskaičiavau aš) su bulvių skutimu, ir išvirėm per daug bulvių košės (plius dar šaldytuve buvo likę keli vištos sparniukai), tai šiandien vakarykštę vakarienę pakartojom (na, gerai, gerai, aš tik seilę varvinau, o vakarienę šįkart padarė žmona)… Tiesa, receptą prigriebėm kitą ir iš bulvių košės mergaitė padarė „bobutes“, ir gavos netgi skaniau negu vakar.

Visų pirmą, norėčiau padėkoti, Žiupsnelis Druskos blogo autorei – jei mano žmona būtų tokius šonkauliukus pradėjus kepti, kai pradėjom draugauti – būtų nereikėję n-metų laukti iki vestuvių Prašau, nepykti, kad nusikopijuosiu receptą pas save (ne tik į blog’ą, bet ir į savo užrašų knygutę), bo tokį gėrį reikia išsaugoti…

Lipšnūs Kiaulienos Šonkauliukai Vištienos Sparniukai

Ingridientai

• ~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų Šešių, arba kiek į skardą telpa, vištienos sparniukų
• Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo
• Dviejų šaukštų medaus
• Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)
• Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)
• Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)
• Trijų-keturių šaukštų sojos padažo
• Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Receptas

1. Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.
2. Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą Susirandam tokį nediduką puodą, į kurį supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Įtarkuojam česnako arba imbiero, įberiam kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.
3. Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus vištienos sparniukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę Imam po vieną sparniuką ir pamirkom į padažą, tada dedam į skardą. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai sparniukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.
4. Po 20 minučių, traukiam skardą lauk, aptepam sparniukus šituo gėriu padažu dar kartą, ir vėl šaunam atgal į orkaitę.
5. Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės Skanaus! Ir kimbam kirsti sparniukus, kol kiti šeimynos nariai nepamatė!

Ačiū žmonai už nuostabią vakarienę! Kirtau kaip koks alkanas vilkas tris metus praleidęs afrikoje, ir kai savo porciją baigiau, liūdnomis akimis žiūrėjau į žmoną, kad dar duotų biški. „Bobutės nesigavo kaip ciocelei…“ – bandė pasiguosti mergaitė, o aš nieko negirdėdamas vis žiūrėjau, kaip dar kokį trupinį prigriebti…

Skanu.

Pastebėjau, kad mano dienoraštis tampa vakarienių ir knygų epizodų mišiniu… O tai turbūt reiškia, kad skaitau įdomias knygas, ir valgau skanias vakarienes.

Šeštadienio vakare pasigaminom „stew“ variaciją – tiesa su dešrom vietoj mėsgalių, ir su vynu, vietoj sultinio – bet gavosi visai skaniai:

Pastaba pačiam sau: pigus vynas – gerai tik keptuvėje…

Sekamdienio vakare per daug neimprovizavom – lipšniai aštrūs vištienos sparniukai su paprasta bulvių koše buvo pats tas:

Antrą savaitgalį iš eilės nieko neveikiu, tik skaitau (ir skaitau tiek, kad ne nelieka laiko ką nors dar nuveikti). Vėlgi, skaitau brolio rekomenduotą knygą. Pirmus puslapius (na ir kas, kad elektroninė knyga? vis tiek galima sakyti puslapius? turbūt? o „Amazon Kindle for Mac“ skaitymą paverčia pakankamai maloniu procesu) praverčiau šeštadienį po pietų. Šįkart nesugebėjau suskaityti visos knygos per pusantros dienos, tačiau liko labai mažai.

Iš vienos pusės labai smagu, kai knyga įtraukia taip, jog išjungi kompiuterį tik tada kai reikia eiti miegoti (tiksliau, kai miegoti reikėjo eiti prieš porą valanų). Iš kitos pusės, perskaityti knygą per porą dienų nėra labai gerai… Bo jeigu ir toliau taip (dar keletą savaitgalių), tai kažin ką, be to jog pats skaitymo procesas man patiko, aš prisiminsiu? O juk šių metų pagrindinė skaitymo idėja – ne tik sausai suskaityti knygas – bet iš kiekvienos knygos stengtis pasiimti kažką tokio, ką būtų galima pritaikyti savo gyvenime. O iš šios knygos (dar kitaip tubrūt galėčiau knygą pakrikštyti „zappos way“) reikėtų netgi labai daug ko pasimokyti, pasiimti, sukramtyti, permąstyti, pritaikyti sau, ir įgyvendinti. Sakyčiau, netgi geriau būtų, ne iš vieno prisėdimo suskaityti knygą, bet per dieną (ar net per porą dienų) perskaityti tik vieną skyrių, ir apmąstyti, ką perskaitei. Bo, Tony Hsieh gyvenimas atrodo labai įdomus.

Mano gyvenimas irgi įdomus… (čia daugtaškiai turbūt nieko gero nereiškia) bet juk visada galima jį dar paįvairint? Nors skaitau elektroninį knygos variantą, mielai šitą knygą įtraukčiau į savo šeimos biblioteką, ir perskaityčiau dar porą kartų.

No matter what your past have been, you have a spotless future!

Jeigu tave ryte, prie darbo stalo (t.y. stalo, ant kurio stovi per naktį paliktas įjungtas kompiuteris) pasitinka toks vaizdas – Financial Times Weekend Magazine su garuojančiu nuo karščio double espresso kavos puoduko – vadinasi, žmona tave myli.

Jeigu ryte, prieš prisėdant prie kompiuterio, tenka su žmona nueiti kur nors papusryčiaut, užsukt į parduotuvę, kad nusipirkt Lavazza kavos (ir braškių  – čia ne į temą, bet sausio mėnesį braškių? jaučiuos, kaip kokioje pasakoje, kuri tuoj pavirs į siaubaką. braškes reikia valgyti vasarą! vasarą! ne sausio gale…), ir grįžus namo žmona padaro stiprios double espresso kavos – vadinasi, žmona tave myli.

Sėdžiu savo senam (norėčiau manyt, kad fotelis už mane senesnis, nors iš tikrųjų gal taip ir nėra) pintam foteliuke. Lėtai, ištiesęs mažąjį pirštuką, siurbčioju kavą, ir džiaugiuosi ramybe. Kad mane žmona myli, tai faktas (skaitom dar kartą pirmas dvi pastraipas). O kaip kažin… žmona žino, kad ją myli vyras?

Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau pas mus (suprask, Anglijoje) jau jaučiasi dienos ilgėja… Dar praėjusią savaitę, darbui baigiantis (ir keliaujant namo) manęs lauke pasitikdavo naktis (tamsu, nors į akį durk – šiaip žiaurus posakis… ir taip nieko nematai, o dar jei akis išdurtų).

O šiandien… na, buvo pakankamai tamsu, bet jau nebe naktis. Darbo pabaigoj su kolegom gūglinom ar tikrai lauke šį penktadienį šviesiau lauke negu praėjusį. Pasirodo, kad taip. O be to per ateinantį mėnesį (vasarį) dieną turėtų pailgėti daugiau negu valanda. Vadinasi, gausime per dieną po porą minučių. O tai reiškia, kad darbus baigsiu ir namo keliausiu dar dieną! I LIKE (gal nebeatrodysiu toks darboholikas… bo dabar atrodo, kad naktį išeinu, naktį pareinu).

Šiandien grįždamas iš darbo traukinyje peržvelgiau šiek tiek „quik“ receptų (iPhone’as valdo! Good Food Apps’ai irgi). Kadangi pilvas reikalavo aukų, tai išrinkau keletą potencialių variantų. Mano mergaitė permetus akimis mano receptus, iškart atmetė jautienos troškinius (bo trisdešimt minučių per ilgai…), tai apsistojome ties žuvimi („Tomato & Thyme Cod“).

Po nepilno pusvalanduko griebėme už peilių ir šakučių… Valgom, valgom. Ir tada reziumavau, „Skanu, bet neįspūdingai…“. Čia reiškia, valgyti galima, bet į savo moleskininę receptų knygą neįrašyčiau.

Šeštadienio rytą pradėjau skaityti Tim Ferris knygą „The 4-Hour Body: An Uncommon Guide to Rapit Fat-Loss, Incredible Sex, and Becomming Superhuman“.

Pirmadienio rytą, suvalgęs kiaušinienės pusryčiams (niekada nevalgau pusryčių?!), įkalęs stiprios juodos kavos (kavą dažniausiai pasidarydavau tik įžengęs į ofisą), ir padaręs 75 kettlebell swing’us (minimali efektyvimo dozė?) bei keletą įdomesnių atsilenkimų, knygą skaityti pabaigiau.

Užteks tiesiog skaityti knygas… Laikas, beskaitant įgytas žinias įsisavinti, ir panaudoti (ar bent jau pabandyti). Taigi, paekspermentuokim… kas blogiausio gali nutikti?

Kadangi namuose turių 16 KG gyrą, ir keletą minučių laisvo laiko rytais, paeksperimentuosiu su rytine mankšta.

Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su „English Breakfast“ – kuo rečiau, tuo skaniau.

Taigi, šįkart buvo iškilus dilema – kepti blynus ar ne? Bo, aš dar jų nelabai buvau pasiilgęs. Deja, žmonos „veršiuko“ žvilgsnis nugalėjo, ir nuėjau į virtuvę maišyti tešlą. Tiesa, reikalai (ir entuziasmas) gerokai pasitaisė, kai atidaręs šaldytuvą pamačiau kiaulienos (beikono) gabaliukų…

Teko kartą Londone valgyti blynų su kiauliena ir su „golden syrup“ (a la dirbtinis medus). Buvo keista, bet patiko. Drįsčiau teigti, kad šįkart namuose gavosi netgi skaniau. Bet čia turbūt dėlto, kad jau nebebuvo keista…

Aš kai pasiilgstu Lietuvos – tai dažniausiai pasiilgstu lietuviškų patiekalų (kurie, turbūt nėra tokie lietuviški, kaip mūsų kartais atrodo) – kugelio, cepelinų, šaltibarščių. O dėl tokių dalykų nelabai „apsimoka“ grįžti… geriau, užsidėt prijuostę, ir kibti virtuvėj į „darbus“.

Benai, negerai mašiną remontuoti, kai kepamas kugelis… negerai.

Man rodos knyga „The 4-Hour Body: An Uncommon Guide to Rapid Fat-Loss, Incredible Sex, and Becoming Superhuman“ man patiks.

Nuoširdžiai sakau, Jūsų knygos taip niekada ir nebūčiau perskaitęs, jeigu ne mano žmona. Kuri buvo trumpam (kokiai savaitei) pradingus iš mano akiračio (kol perskaitė knygą pirmoji) davusi man laisvę ir ramybę pabūti savo oloje. Paskui įdavė knygą man. Ir prisakė skaityt.

Pradėjau skaniai. Paskui analizuodamas. Dar vėliau, pradėjau tave laikyt snobu. Ir Palangoje atostogaujantys lietuviai, man buvo visiškai neįdomūs. Nuo sausio vienuoliktos dienos, kiekvieną vakarą guldamas į lovą vis žmonos paklausdavau – o tau ta knyga patiko? Kodėl? Vis negaudavau išsamių atsakymų, ir kitą vakarą vėl trumpam tekdavo pasinert į knygos puslapius. Ir vėl ko nors klausdavau, apie jau perskaitytą skyrių. Pauliau, moki rašyti įdomiai. Kartais erzinančiai, bet vis tiek įdomiai. Niekada neskaičiau tavo straipsnių, ir turbūt neskaitysiu naujų. Tačiau knyga kažką manyje pakeitė.

Gaminti „ką nors skanaus“, mane turbūr pirmas (jau emigravus atostogų, kurios užsitesė) įkvėpė Jamie Oliver. Tačiau, manau, kad tavo dėka, šiandien vakarienė buvo kitokia negu „dažniausiai“ (negaliu sakyti visada, bo pakankamai dažnai valgome ką nors naujo).

Šįvakar žingsniavom iki artimiausio Morrison’o, kuris turi savo žuvies skyrių. Žmona pusvalanduką pirštais baksonojo midijas ir tikrino ar jos užsidaro. Tada susipirkę reikiamus ingridientus (atsiprašau, bet receptas tai ne iš tavo knygos – tačiau, turi pilną teisę jaustis laimingu – bo, įkvėpėjas, tai tikrai tu), pasukome link namų. Pakeliui namo, užsukome į vietinę vyno parduotuvę, kurioje pardavėjas (spėju, jam dar tolokai iki someljė, tačiau) nuoširdžiai mums patarinėjo, koks vynas labiausiai tiktų prie midijų. Vėlgi butelis nekainavo milijono, tačiau prie galutinio rezultato labai tiko.

Kam, bandyti apibūtinti vakarienę tiktai žodžiais, jeigu galima pabandyti tiesiog parodyti (ko beje, prisiminus knygą, nepastebėjau nė karto, kad trūksta paveiksliukų, kol neperskaičiau kitų žmonių atsiliepimų apie knygą):

• ką tik iš parduotuvės, ruošiamės gamint…



• praėjus pusvalandukui, vakarienė paruošta…



• praėjus penkioms minutėms, vakarienės nebėra…

Skaitydamas apie maisto ir vyno derinimą, vėlgi galvojau, kad Pauliau, po n-metų praleistų Italijoje, Jūs tiesiog tapote snobu. Tačiau, valgydamas antrą kartą (pirmą kartą dar studentu būnant, teko paragauti midijų Paryžiuje, ir man tada pasirodė labai „neskanu“ – dabar, perskaitęs knygą, nusprendžiau, kad nei „skanu“, nei „neskanu“ tiesiog negali būti – kiekvieną proga pavalgyti turi būti kaip pamoka) midijas, pasijutau kaip devintam dangui. Ir vynas (velniai žino ten ar geras jis, ar nelabai, sąžinės nuo to per daug neskauda) prie maisto tiko labai… tik kai jau viską suvalgėm, ir dar liko vyno porą taurių – tada vynas jau buvo rūgštesnis.

O jeigu trumpiau, tai norėjau pasakyti, kad – pirma, Pauliau, Jūsų knyga yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais. Taigi, respect. O antra, tai, jei kada būsite netoli Kembridžo, Anglijoj ir alkanas, tai prasineškit – padarysiu vakarienę. Gal netokią „gurmė“-išką, gal labiau „gurmanišką“, bet pažadu, per daug nei kečiupo, nei majonezo, tikrai nebus… Už 10 įdomiai praleistų vakarų, tai turbūt mažiausiai, ką aš galiu padaryti.

Ačiū.

Šiaip neturiu nieko prieš vegetarus. Pats kartais pietums pasirenku „vegetarišką“ porciją (bet čia dažniausiai tada, kai žinau, kad vakarienei bandysiu kokį naują sultingą jautienos kepsnio receptą). O kartais ir žmona vakarienei padaro kokių graikiškų salotų, ir žiūrėjimas liūdnomis akimis mėsos nė kiek neprideda (aišku tokiu atveju, visada paklausiu, o kas prie salotų?)… Bet dažniausiai (jeigu turiu bent kokią pasirinkimo galimybę) rinksiuosi ką nors rimčiau… vištieną, jautieną, kiaulieną… bet ką, į ką galima dantis suleisti.

Tačiau šįvakar teko išbandyt naują vegetarišką (savo pačio laisva valia pasirinktą) receptuką iš vos kelių ingridientų – viena didžiulė saldi bulvė (parduotuvėj svėrėm kokioas penkias bulves, kol radom tinkamą – 850 gramų), kelios saujos šaldytų špinatų, ir stiklinė grietinėlės (na, dar ten česnako, drukos, pipirų ir sūrių – bet turbūt jeigu turi keptuvę – tai tokie dalykai ingridientais nelaikomi ir atskirai dėl jų į parduotuvę eit nereikia, ane?). Sluoksnis smulkiai supjaustytų saldžių bulvių, sluoksnis špinatų, vėl sluoksnis saldžiųjų bulvių, keptuvėj pakepinta grietinėlė su prieskoniais ant viršaus, ir sauja sūrio. Ir keturiasdešimt minučių laukimo (skaitant dar vieną skyrių iš knygos „Staltiesės Ritmu“.

„Sweet Potatoe & Spinach Bake“ užskaitau! Plius, žmonikė, norom nenorom (sakė, kad patiko, bet ką ten žmoną suprasi?) gavo dozę špinatų.

Kiaulienos ir obuolių mėsainių (burgerių) receptas

Ingridientai

• 8 geros kokybės kiaulienos dešrelės
• 1 didesnis (gerai prinokęs) obuolys
• 1 šaukštas šviežių susmulkintų šalavijo lapų
• 2 šaukštai raudonojo vyno acto
• pusė šaukšto smulkiojo cukraus
• 1 mažesnis raudonas svogūnas (labai, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
• 200 gramų raudonojo kopūsto (irgi, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
• 2 arbatiniai šaukšteliai wholegrain garstyčių
• 4 mėsainių bandelės (perpjautos pusiau)

Receptas

1. Pradedam nuo obuolio. Iš pradžių nulupame obuolio odelę, ir perpjauname obuolį į keturius lygias dalis. Išpjauname sėklas, ir padedame į šalį.
2. Įjungiame orkaitę, ir įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros.
3. Kol orkaitė kaista, išardome dešras (išlupame iš skūros) ir sudedame mėsą į indą. Sutarkuojame obuolį į tą patį indą. Įdedame susmulkintus šalavijo lapus, ir su rankomis viską gerai sumaišome. Suformuojame keturis (ar penkis, ar net šešis – jeigu dešros didesnės pasitaikė) mėsainio formos gabaliukus.
4. Sudedame mėsainius į skardą ir pašaunam orkaitėn. Kepame 25-35 minutes, kol gražiai apskrus ir iškeps. Aš po dvidešimt minučių pradėjau tikrint kas kelias minutes ar mėsainiai jau pakankamai apskrudo, tai laukti buvo pakankamai sunku.
5. Kol mėsainiai kepa orkaitėje, liko padaryti salotas, kurias dėsime ant mėsainio. Sumaišome actą su cukrumi ir truputį juodųjų pipirų. Maišome, kol ištirps cukrus. Cukrui ištirpus, toliau įmaišome susmulkintą svogūną, kopūstą ir garstyčias. Viskas! Dabar, kuo ilgiau paliksime salotas pastovėti, tuo bus skaniau (svogūnai su kopūstų labai smagiai marinuojas ir minkštėja)… Nors aš tai pusę beveik suvalgiau, kol mėsainiai iškepė.
6. Iškepus mėsai, lipdom mėsainį – gabaliukas duonos, mėsos gabaliukas, salotų kalnas, gabaliukas duonos, suspaudžiam, ir valgom. Daugiau nieko nereikia – jokių padažų, majonezų ar kitų nesamonių. Skonis ir taip dieviškas! (jeigu jau labai norisi, ką nors užsitepti, tai dėk šaukštą garstyčių ant mėsos – nebesinorės.

Tik įlėkus į namus, su mergaite prigriebėm po tašę ir išpėdinom link TESCO. Rankose gniaužiau popieriuką su ingridientų sąrašu… Burgeriai…

O parduotuvėje, kai jau radome visus reikiamus ingridientus, ir susidėjomę viską į karutį, žmona pastebėjo kažką keisto. Kažką, ko Anglijoj dar nebuvome matę. Kažką, kas kvepėjo namais… agurkais… ir praėjusiomis Kalėdomis. Kažką…

Ogi, stintos!

Šaldytuvas saugo ingridientų atsargas burgerių atakai kurią nors kitą dieną. O šiandien aš jaučiuosi sotus ir padaręs didelį darbą – pirmą kartą (bent jau kiek pamenu) savo noru valiau žuvį!

Džino neturiu, tačiau iš kalėdinio siuntinuko dar yra likę šiek tiek trejų devynerių. Tai gal aš jau ir eisiu… lyginti.

Mano šitą savaitgalį (kaip ir keletą prieš tai buvusių), būtų galima drąsiai pavadinti „tingėjimo“ savaitgaliu. Tokio didesnio tingėjimo, kai net apie pietums, vietoj to, kad išbandyt ką nors naujo, prisėdome prie „ko nors paprasto“ (kažkaip, keptos bulvės man asocijuojasi su KTU’no bendrabučiais, nors taip dažnai bulvių lyg ir nekepdavom).

Jeigu taip paklaust savęs „tai, ką nuveikei?“ būtų galima išpaust:

• pažiūrėjau porą (ką ten porą, netgi tris) filmus (senus, gerus, ne kartą matytus)
• perskaičiau dar keletą skyrių iš knygos „Staltiesės Ritmu“ (vis dar neapsisprendžiu, ar man šita knyga patinka ar ne)
• perskaičiau porą žurnalų (delicious ir good food), po to dar pažiūrėjau laidą apie „žuvų šviežumą UK“
• beskaitydamas žurnalus, suplanavau, ką valgysim kitą savaitę (porks & apple burgers with red cabbage, italian vegetable soup, grilled bass with sauce vierge, sweet potatoe & spinach bake, chicken with herby mascarpone – vien pavadinimus skaitant tįsta seilė… plius savaitaliui – jau senokai bekepėm kugelio?)
• pra’stumbe’inau kelias valandas…

Paskui dar keletą valandėlių praleidau naršydamas po ebay’jų ir žiūrėdamas ką gero kvepalų pardavėjai parduoda. Turiu tokią idėją, kuria kol kas vadinu „A1“ – bandau išanalizuot ar būtų galima įsisukti į kvepalų verslą. Kaip ten sako „analysis by paralysis“, bet visai įdomu pažiūrėt, kas, ką, už kiek parduoda, o paskui išsiaiškint iš kur, už kiek perka. UK spėju galima ant visų pirštų suskaičiuot didžiuosius „kvepalų“ pardavėjus (na, bent jau tuos, kuriems geriau sekasi). O šiaip… turbūt kaip ir visuose „perku-parduodu“ versliukuose, uždirbti tuo momentu, kada perki (o ne kada parduodi).

Taip žiūri į duomenis ir visa ta labai primena VEMP’ą. Arba parduoda pigiai ir dideliais kiekiais, arba brangiai, bet prestižines prekes. Man rodos reikėtų sukurti „apie verslą“ kategoriją ir dažniau parašinėt apie tai, kaip nieko neveikiu.

A Fact of Life: After Monday and Tuesday even the calendar says WTF

Grįžtu, sulijęs visas, po darbo namo. Žiūriu į žmoną alkanomis akimis, o žmona kaip Saimono katinas sako „mauuu“ ir rodo pirštu į burną (kam, neaišku, kas yra Saimono katinas, žiūrim filmuką).

Užuominą supratau… kas pas mus svečiuose buvę, tai turbūt jau pastebėjo, kad mūsų lentynoje knygos ir žurnalai su įvairiais receptais tiesiog patys dauginasi, tai ilgai galvot „ką valgysim?“ nereikėjo. Griebiam Džeimio knygą „Ministry of Food“ ir atsiverčiam pirmąjį receptą iš „Twenty-minute meals“ (negi cepelinus darysi, kai alkanas belekaip?). Susirašom ingridientų sąrašiuką, ir lapatai iki artimiausios maistų prekių parduotuvės.

Ir… po truputį ilgiau negu dvidešimt minučių… džiūgavome ragaudami medium-done jautienos kepsniuką su čiabata ir pagruzdintu grybu. Mąstant paprastai – gavosi didelis sumuštinis ir tiek. Tačiau ragaujant… seniai kur tokį skanų kepsniuką bebuvau sukirtęs.

Vakarienę užskaitau. Užsirašysim į savo knygutę…

Pradėjau skaityti Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“. Pirmu prisėdimu suskaičiau pirmąjį skyrių (tai 53 puslapiai, vadinasi knyga susiskaitys greičiau negu per savaitę – o tai jau savaime didelis pliusas knygai). Trumpai tariant patiko… Tačiau, pastebėjau, kad nebepasitikiu knygomis. T.y. seniau lengva būdavo pačiam sau pasakyti „taigi juodu ant balto parašyta, kaip gali būti neteisybė?“. O dabar…

O dabar skaitau, ir gūglinu. Kas tie gurmanai? Kas tos gurmės? Kur ta Lavazza kavos mokykla? Iš kur kilo frazė „Gero Apetito“? Kodėl parmezano sūris nužudo žuvies skonį?

Iš vienos pusės, būtų labai lengva skaityti ir „priimti“ žinias. Iš kitos pusės kartais mane erzina žmonės, kurie savo pokalbius (ar ginčus) grindžia faktais, kurių aš nežinau. Taigi, Pauliau, skaitau tavo įdomią knygą, ir tikrinu tavo faktus….

Knyga FotoSkrydis. Visa Lietuva 2 from Fotoskrydis.lt on Vimeo.

Kalėdos praėjo, pasibaigė ir Kalėdų eglutės galiojimo laikas (bo visos dovanos jau seniai išdalintos, o ir spygliai pradėjo po truputį kristi). Atsisveikinome su eglute ją ne taip smagiai, kaip vaikinukai filmuke, tačiau buvo visai smagu.

Evelina apkabindavo eglutę suglausdama šakas, o aš jas (t.y. šakas) surišdavau. Ir taip keletą kartų, kol eglutė susipakavo į poilgį stulpą. Tada, dar kartą apkabinau eglutę, ir vargais negalais perlenkiau per pusė. Paskutinis surišimas, ir eglutė, pasislėpusi juodame šiukšlių maiše iškeliavo…

Bratkartoffeln (vokiškos skrudintos bulvytės)

Ingridientai

• 500 gr virtų bulvių
• 1 geltonas svogūnas
• beikono gabaliukai (čia, labiausiai tinka angliškas (nors ir lenkijoj) rūkytas bacon’as, bet turėtų tikti iš šiaip rūkytos kiaulienos smulkūs gabaliukai)
• žiupsnelis druskos ir pipirų

Receptas

1. Išvirti bulves su lupenomis ir atšaldyti (geriausia išvirti bulves iš anksto, dieną prieš kepimą, kad pastovėtų).
2. Nulupti bulves ir supjaustyti smulkiais gabalėliais (kaip močiutės, kad seniau bulves kepdavo)
3. Smulkiai supjaustyti svogūną ir kiaulieną.
4. Įkaitinti keptuvę ir sukratyti rūkytos kiaulienos gabaliukus. Kai išsiskirs riebalai ir kiauliena apskrus, sukratyti smulkiai supjaustytus svogūnus. Kepti kol svogūnai suminkštės.
5. Tada sumažinti ugnį (iki medium) ir sukratyti bulves (jeigu riebalų mažokai, galima įmesti porą gabaliukų sviesto). Kantriai kepinti bulves atsargiai su šaukštu apverčiant, kad visos gražiai apskrustų.
6. Kai bulvės apskrus ir paruduos, užkratyti druskos ir pipirų, sumaišyti dar kartą ir tada jau galima valgyti. Super skanu!

Kadangi žmonikė išlėkė iki London’o ir paliko mane vieną pasikompiuterastinti, tai vakarop pasijutau ganėtinai alkanas. Ir ką gi informatikai (na, gerai, informatikai, kuriems patinka biški skaniau valgyt paprastus makaronus) išalkę valgo? Aga, ir mano pirmoji mintis buvo take-away, tačiau bežingsniuodamas iki artimiausio chicken’n’chips persigalvojau…

Po gerų poros valandų vėl sėdžiu prie kompiuterio. Vis dar alkanas (ta prasme, take-away taip ir nepasiėmiau), tačiau jaučiuosi atlikęs gerą darbą. Suradau savo užrašų knygutei seną, bet ne kartą išbandytą kibinų receptą (dėl įdomumo, dar pagūglinau, ir susiradau dar vieną receptą iš kasuvalgyti.lt) ir kibau į tešlos minkymą. Šiaip ne taip suminkiau trisdešimt kelis kibinus… dabar beliko dar šiek tiek palaukti, ir galėsiu pradėt vakarieniaut…

Kas turit dar kokį kitokį kibinų receptą?

Skaičiau grumlino pamąstymus apie emigraciją, ir pats susimąsčiau. Ar yra Lietuvoje likę žmonių, kurie nepažįsta nors vieno, kuris būtų emigravęs?

Prisiminus skirtingus savo gyvenimo epizodus, praktiškai iš kiekvieno iš jų yra žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos, ieškoti laimės (ar bent jau duonos kąsnio) svetur:

• Iš Rotinėnų kaimo – turbūt pirmasis mano pažįstamas emigrantas, laimės (o tiksliau pinigų) ieškoti keliavo į Airiją.
• Iš Plungės Dziudo Klubo – yra pažįstamų veidų tiek Amerikoje, tiek Anglijoje.
• Iš Plungės Saulės Gimnazijos – klasiokai išsibartstė po Norvergiją, Daniją, Angliją, Italiją.
• Iš Kauno Technologijos Universiteto – grupiokai (čia, jau pabaigus studijas, ir padirbėjus Lietuvoje) toliau mokosi arba dirba Olandijoje, Anglijoje, Naujojoje Zelandijoje.
• Netgi iš tėvų kartos, yra pažįstamų veidų, kurie karts nuo karto iškeliauja užsidirbti į užsienį.

Vien aš, asmeniškai, pažįstu daugiau negu dvi dešimtis žmonių, kurie dėl įvarių priežasčių, Lietuvai pasakė „iki greito“. Kažin ar mane galima laikyti „average“ statistiniu Lietuvos emigrantu? Jeigu galima, tada DELFIO skelbiami skaičiai yra tik maža dalis… ir emigraciją įgauna labai didelį pagreitį.

Nors po dziudo treniruočių grįžtu kaip po rimtų varžybų – visas nubrozdintas, kad net kolegos paskui darbe per dantį traukia sakydami „matyt nesi toks kietas…“  arba „o kaip atrodo jis?“ – bet visdėlto man dziudo patinka.

O „Sleep Cycle“ programikė turėtų sekti triukšmo lygį lovoje (skamba ganėtinai pošlai) ir pagal nustatytą laiko periodą (pavyzdžiui, tarp 6:15 ir 7:00), nusprendusi, kada tu esi „labiausiai pabudęs“, turėtų paleisti skambėti tylų ir lėtai garsėjantį žadintuvą. Žoždiu, idėja tame, kad iš lovos ankstų rytą tavęs žadintuvas nepriverčia pašokti iš netikėtumo, o tik draugiškai, tau jau pramerkus akį, sako, kad laikas keltis.

Yra vienintelis minusas (nelabai man patinkantis feature’as) – jeigu prabundi ryte ir nori patikrinti kiek laiko, ir jeigu tai darai nustatytame laiko periode, tai tik pakėlus telefoną, įsijungia žadintuvas… Šįryt, apie 6:20, gavau iš brolio sms žinutę „jau eilėj į lėktuvą“, ir kadangi paėmiau telefoną perskaityti žinutę, automatiškai įsijungė žadintuvas.

Labas rytas. Gero skrydžio!

2007-ųjų metų pabaigoje drąsiai rašiau, kad iPhone telefono aš nepirkčiau. Tačiau per kelius metus gali daug kas pasikeisti… Ne, ne, pats iPhone telefono taip ir nenusipirkau, bet perėjęs į naują darbą (ir tris metus praktiškai gyvenęs visai be mobilaus telefono), gavau naują iPhone 3GS.

Pirmosios žaidimo su naujuo žaisliuku valandos pasirodė įdomios. Pirmosios dienos – užkabino. Pirmosios savaitės – ir parsiųsti pirmieji du šimtai iPhone app’sų – mane praktiškai konvertino į Apple pasekėjus. Užsimaniau sukurti savo „hello world“ programikę iphone telefonui. O tam dalykui, jau reikia viso Mac kompiuterio (arba…).

Gerai, kad kolega Benas, mane perkalbėjo (ačiū Benai, sutaupei apie 1000 svarų). Ne, app’so programikę vis tiek bandysiu sukurti, tik Mac kompiuterio prieš tai nepirksiu. Kadangi sulaukiau kolegų per Naujų Metų šventimą, tai tuo pačiu daviau ir su savo dell’u pažaisti. Mažų stebuklų dėka, dėdė dell’as pavirto į dėdę DellMac’są.

O toliau kas? O toliau – visada norėjau patikrinti kaip IT dėstomas kituose Universitetuose (ne tik KTU’ne). Taigi, pasižiūrėsiu į Stanford’ą (iPhone Application Development).

JAMIE’S BURGERS

Ingredients

• 12 Jacobs cream crackers
• 8 springs of fresh flat-leave parsley
• 2 heaped teaspoons of DIJON mustard
• 500 gr good quality minced beef
• 1 large egg
• sea salt and freshly ground black pepper
• olive oil
• 1 round lettuce
• 3 big tomatoes
• 1 red onion
• 3 or 4 pickles
• 6 burger buns

Recipe

1. Wrap the crackers in a tea towel and smash up until fine, breaking up any big bits with your hands and put them into a large bowl. Finely chop parsley including the stalks. Add parsley, mustard and minced beef to the bowl. Crack in the egg and add a good pinch of salt and pepper.Scrunch and mix everything up well.
2. Divide into 6 and pat and mold each piece into a roundish shape about 2 cm thick. Frizzle the burgers with olive oil. Cover and place in the fridge until needed (this helps them to firm up).
3. Preheat a large griddle or frying pan for about 4 minutes on a high heat. Turn the heat down to medium. Place the burgers on the griddle or in the pan and use spatula to lightly press down on them. Cook them to your liking for 3 or 4 minutes on each side.
4. Halve your burger buns and lightly toast them on the clean griddle or in the clean pan.
5. Serve!

 

Dar vakar gamindami vakarienę kalbėjome, kad seniai bebuvau įsipjovęs į pirštą. Geriau būtūme nekalbėję, bo Džeimiaus Burgeriai pareikalavo aukų – jau trečiąjį kartą įsipjoviau į pirštą.

Paskutinį kartą ant ledo buvau turbūt dar Universiteto laikais Kaune. Smagus jausmas, kai nuplėšus pačiūžas nuo kojų, jos pasidaro tokios lengvos ir linkstančios.

Kadangi vienas iš brolio naujametinių resolution’ų, buvo „išmokti, ką nors gaminti kaip Jūs“, tai šįryt su broliu žingsniavome iki artimiausio Tesco nusipirkti reikiamų ingridientų Džeimio kiaušinienei…

Pirmąjį variantą (kiaušinienę su parmezano sūriu) iškepiau aš, bandydamas paaiškinti ką, kada ir kaip daryti. Tada brolis iškepė po skirtingą kiaušinienės variaciją mano žmonai (su baziliku ir pomidoriukais), Kęstukui (su smagiai paskrudintu beikonu) ir sau (truputį paimprovizavęs su viskuo – su pomidorais, beikonu ir beveik pamirštais baziliko lapais).

Job’s done. Tick. Moving to next?

O mes Naujuosius Metus šventėme taip:

1. Prisijungiame prie www.one.lt
2. Spaudžiame CTRL + END arba įnirtingai suktelime pelės rutuliuką, kad nukeliauti į puslapio apačią.
3. Spaudžiame ant „Norite išsiregistruoti?“
4. Įveskite slaptažodį ir paspauskite „ištrinti“

Nuolatiniu kavinukės klientu save galima pradėti laikyti tada, kai tau atėjus į kavinukę, vietoj to, kad atneštų meniu, ar, kad paklaustų „kaip visada?“, tau tiesiog atneša juodos kavos puodelį, o tavo mergaitei, putojantį kapučino puodelį…

Dar prieš kokį mėnesį, lašiša man buvo pati prasčiausia žuvis. Ne tai, kad neskani… bet tarkim kokia menkė, ar beveik bet kokia kita balta žuvis, man buvo šimtą kartų skaniau negu lašiša. Taipogi, kartą vienam žuvies restorane, kai mano mergaitė su pasigardžiavimu kirto į lašišos kepsnį, aš mieliau pasirinkau fish & chips (paprastą žuvėką su bulvytėm fri).

O bet tačiau… prieš išsikraustant iš Londono su kaimynais užsukom į žuvies turgų. Kadangi jau pavasaris, ir kaip tikri lietuviai, šašlykų sezoną buvome atidarę senai, atsisveikinimo proga šašlykų kepti nebebuvo jokio noro. Dėl to, turguj prigriebėm apie penkis kilogramus šviežutėlės lašišos, ir dar kilogramą ar porą parūkytos (parūkyta lašiša su citrinos griežinėliu ant juodos duonos apteptos sviestu ir seniau buvo pusiau valgomas patiekalas).

Lašišą pamarinavom trim skirtingais būdais (net nepamenu kaip… nors gal esu užsirašęs į savo “tikrai verta” receptų moleskin’ą) ir tada kepėm ant žarijų, rūkėm, vėl kepėm. Pasakysiu trumpai – nieko taip skaniai kepto ant žarijų nebuvau per savo trumpą gyvenimą valgęs – net vištienos šašlykai neprilygo skoniu…

O šiandien, turėdamas omenyje, kad mano mergaitės vos ne mėgstamiausias mėsos gabalas yra lašiša, nusprendžiau pagaminti vakarienę. Iš TESCO parduotuvės prigriebiau porą gabalėlių lašišos (brangoks žaltys), pora čili pipiriukų, biški žolių (kurių pavadinimų lietuviškai net nežinau – kaip reikės gyvent kai/jei grįšiu į Lietuvą!?), agurko, grietinės, aštrios KORMA curry pastos, citrinos ir nan-duonuos.

Pačopinam žalumynus, paspaudžiam citriną, pamaišom grietinę, ištepam padažu žuvį, ir pakepinam penkias minutes. Viskas! Po gero pusvalanduko (stengiuos pjaustyt atsargiai, bo per paskutinį mėnesį du kartus įsipjoviau skaudžiai) valgėm nuostabų lašišos patiekalą. Ir šįkart buvo ANTRAS KARTAS, kai įsimylėjau lašišą.

Dabar beliko persikraustyti kur nors arčiau vandens telkinio, kur lašiša būtų pigesnė.

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Nužingsniavom link golfo laukų, ir dar iš tolo pastebėjom porą pažadėtų palapinių. Iš toli jos pasirodė pakankamai mažos (pagalvojau, o ką norėt, visgi Roystonas pakankamai mažas). Priėjus arčiau, palapinės nelabai ir tepadidėjo – kaimukas turi savo buhalterį, savo aludarius, savo labdaros organizacijas, savo laikraštį, savo baldų dizainerius, savo fotografų… ir tai maždaug viskas.

Nusprendę, kad nelabai ką daugiau pamatysim, prigriebėm po stiklinę PIMS’o ir pasukom link kalvų dar truputuką pasivaikščiot. Belipant į kalniuką smilgos glostė kojas, paukščiai neerzinančiai čiulbėjo, aplinka kvepėjo vietomis nupjauta žole, o aš eilinį kartą apsipyliau PIMS’u savo dar šiandien išskalbtą maikutę.

Atrodo, kad ne taips bus lengva sužinoti viską apie Roystoną. Iš kitos pusės, galbūt aš per daug tikiuosi iš šito mažo miesteliuko.

Po persikraustymo iš Londono, kiekvieną rytą prabundu dar prieš šešias. Nors žaliuzės užtrauktos, jaučiu kaip po kraštus skverbiasi ryto šviesa. Kad nepažadinti Eveliuko apsisuku ir apsikabinu savo pūkinę pagalvę. Dar tyliai pagulėsiu ir dar prieš pat suskambant žadintuvui, jį išjungsiu. O tada jau kelsiuos…

Tačiau šįryt nebenorėjau “dar pagulėt ir palaukt”. Pabudau šeštą. Atsikėliau ir tyliai išsliūkinau iš miegamojo link svetainės. Kokia ji dar mieliai tuščia ir jauki. Įeini pro duris, ir tave prieky pasitinka du pinti foteliai, tyliai žvelgiantys pro langą į traukinių stotį. Ant kilimu klotų grindų ilsisi mano užrašai ir dar vakar pradėta skaityti knyga. Po dešine nuo durų stovi mūsų pirmoji gerokai senstelėjusi, bet mums nauja, mūsų pirmoji būsimosios bibliotekos knygų lentyna.

Pasidarau kavos puoduką ir atsisėdu į fotelių kompaniją. Siurbčiodamas kavą žvelgiu pro langą ir mąstau, kada žmonės keliasi šiam miestely? Turbūt vėliau nei Londone. Kavos aromatas priverčia nusišypsot. Pro langą matau kaip šaligatviu prabėga sportiškai apsirengusi moteriškė. Paskui vyras. Pagarba. Žmonės sportuoja. Kažkada ir mes barake su grupioku bandėm rytais bėgiot. Visas dvi dienas.

Taip besėdint ir besimėgaujant kava ir tyla prabėga pusvalandis, valanda. O tada pasirodo porą mašinų. Ir traukinys. Po pievelę strikinėjani voverytė palydi ankstyvus žmonės link traukinių stoties. Rytą tuoj pakeis diena. O ir mano kavos puodukas jau tuščias.

Per paskutinį mėnesį nutiko daug įdomių ir labai daug ką keičiančių dalykų…

Gavau darbo pasiūlymą iš kompanijos, kurioje norėjau “kada nors, tolimesnėje ateityje, dirbti”. Dėl to, išėjau iš darbo, kuriame dirbau paskutinius trejus metus. Sujaukdamas visus savo, ir darbdavio planus. Išsikrausčiau iš Londono.

Atsikrausčiau į mažą miestelį. Kaimą. Truputį mažesnį nei Plungė. Išsinomuojom butuką. Per vieną dieną. Apėję tris agentūras. Apžiūrėję du variantus. Užtruko turbūt truputį ilgiau, negu pirmą kartą atvažiavus į Londoną, kai tiesiog sakėm “mes jamam šitą kambarį”, tačiau išsinomuot butą per vieną dieną, sakyčiau yra neblogas skill’as.

Pirmą kartą gyvensim vieni du. Pirmą kartą… praktiškai nuo studijų laikų turime kažką panašaus į namus, o ne bendrabutį. Nusipirkome pirmąją savo lovą, pirmąjį savo super čiužinį. Pirmuosius savo peilius (su kuriais jau spėjau du kartus įsipjauti), keptuves, puodus. Pirmuosius dėvėtus ir senus, bet labai patogius pintus fotelius, kuriuose sėdim skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir ragaudami įvairiausius sūrius. Toks jausmas, kad dabar vyksta tai, kas turėjo vykti pirmąsias savaites po vestuvių. Žinoma, su “pirmaisiais dalykais”, sulauksime ir pirmųjų savo sąskaitų…

Visi šie pasikeitimai daro mane vis laimingesnį ir linksmesnį. Nežinau kodėl, tačiau jaučiuosi globojamas žmonių su kuriais gyvenu, dirbu, praleidžiu laiką, kad ir kur bebūčiau. Namuose manęs visada laukia meile švytinti mergaitė. Darbe – tobulėti skatinantys kolegos. Dziudo (o taip, vėl pradėjau sportuoti) – labai palaikantys vis dar nepažįstami, bet jau dziudo draugai. Ir kiekvieną kartą priėmus didesnį sprendimą, tik po poros savaičių suprantu, kad tas sprendimas buvo geras.

Kai atvažiavau į Londoną atostogų ir nusprendžiau pasilikti, jaučiausi kad žinau daug. Kai pradėjau dirbti Londone, suvokiau, kad beveik nieko nežinau. Po trejų metų, jau jaučiau, kad išmokau nemažai, kad galėčiau dirbti bet kur. Kai išsikrausčiau iš Londono, ir pradėjau dirbti naujame darbe, supratau, kad vėl beveik nieko nežinau. Žvelgiant atgal, kiekvienas didesnis, sunkesnis sprendimas, mane skatina velniškai tobulėti. Tik tiek… kad galėčiau dažniau priiminėt gyvenimą keičiančius sprendimus… O gal kaip tik, visi jie buvo priimti pačiu tinkamiausiu metu.

Sėdžiu prie virtuvės baro (virtuvikė maža, stalui nelebai vietos yra, užtat turim nuosavą pusryčių bariuką), valgau skanų pyragą su avietėmis (dar vakar parneštą iš ūkininkų turgaus) kiekvieną kąsnį užsigerdamas žalia fair-trade arbatą, ir žiūriu į niekur. Kažką tyliai mąstau. Akys bėgioja baro paviršiumi vis užkliudamos už atšaldyto stiklinio vandens butelio, išpakuoto ir vėl atgal į dėžė sudėto posh vyno atidarytuvo, dziudo dokumentų, džiūstančios duonos, kurią dar šiandien sudėsim į pomidorų sriubą, saldainių dėžutės (parneštos iš labai smagios saldumynų parduotuvės iš miestelio centro). Ir tik staiga pajuntu kaip mane nutvieskia suvokimo akimirka…

– O, Lietuviškai!

– Kas? – netoliese paklausia Evelina.

– Saldainiai! Etiketė…

Pasirodo, viduryje Anglijos, kažkokiam mažame kaime, kur dar neteko aplinkui girdėti lietuviškų žodžių, galima nusipirkti Vokietijoje gamintų, tačiau su lietuviška etikete užklijuotų saldainių. I LIKE!

Tačiau pastebėjęs kaip linksmai mano žmonikė mina dviratuką, prigriebiau ir antrą tokį patį… dabar beliko tik į darbą pradėt važinėt.

O šiandien ryte nusprendėm nulėkt atsigert skanių smūčių. Apie 9 km į vieną galą. Atsigėrėm, užkandom english breakfast, ir atgal. Mjooo…. Londonas yra didelis, o brompton’as yra mažiukas. Bet ale kaip smagu važinėt… kad ir per patį Tower Bridge tiltą tarp mašinų pralėkt…

Sekantys pirkiniai turbūt bus porą šalmų… Bo dviratį pirkdamas nugirdau:

– What helmet would you recommend for me?

– Well… how hard are you going to crash?

Kažkada esu gerokai skraidęs. Kažkodėl visada virš Plungės. Su labai tiksliomis detalėmis. Na, kartais dar link Klaipėdos. Vėliau skraidančių sapnų pradėjo mažėti. Dabar tokių pasitaiko visai mažai.

O bet tačiau… vakar vakare pradėjau skaityti fantastinį romaną “Juodoji Gvardija”. Užmigau belikos keliasdešimt puslapių iki pabaigos. Naktį aš ne tai, kad skraidžiau, bet sugrioviau, sunaikinau visą pasaulį, ir vėl jį atstačiau iš naujo. Savo rankomis. Geltonomis plytmis. Ir dideliu kalaviju…

Ką tik suskaičiau paskutinius puslapius. Pirma mintis – NE, tik ne TAIP. Negali taip pasibaigti… Negalima užbaigti knygos su beveik “to be continued” užrašu. Tai būtų labai neteisinga ir neatleistina. Piktai šokau prie google’0 ir po penkių minučių nusiraminau. Dar ne pabaiga… dar devynios knygos iki pabaigos.

Jeigu nerasit manęs po darbo prie interneto… tai turbūt būsiu apsikabinęs arbatos puoduką, ir kitą serijos knygą “Ilgėjantys Šešėliai”.

Iškeliavus atostogų į Londoną transporto kaip ir nereikėdavo. “Nuvažiuot pasivaikščiot” (Londone nebuvę šito kažin ar supras) galima ir su viešuoju transporto. Man visai patinka (kad kartais ir perpildyti) požemiai metro traukinukai zujantys pirmyn atgal.

Tačiau… po daugiau negu 2.5 metų (jau sakyčiau beveik trys metukai), nusprendėme su žmona, kad laikas įsigyti savo pirmąją šeimos transporto priemonę…

Namo iš Londono centro grįžome pakaitomis – tai greitai žingsniuodami šalia, tai lėtai mindami dviračio pedalus ant žalio dviračių tako.

Per Kalėdų atostogas bevaikščiodami su Benų šeimyna po Southend-on-sea, netyčia užsukome į vietinį knygyną. Na turbūt ne visai netyčia, bo užsukome į daug daugiau parduotuvių (mano žmonai reikėjo kuprinės, man reikėjo kokio paštininko tašiuko, kad būtų kur susidėti dokumentus, Benų šeimynai gal ir nieko nereikėjo, bet kadangi susidėjo su mumis… tai teko pasivaikščiot kartu po parduotuves), taučiau ko reikėjo, taip ir nenusipirkome.

Bet… ko atrodė, kad nereikia, tai nusipirkau. Moleskin 2010-ųjų metų kalendorių. Kuris iš dalies pakeitė mano blog’inimo įpročius (t.y. juos panaikino). Dabar kiekvieną vakarą jau krisdamas į lovą miegot, prigriebiu savo metų kalendorių ir parašau, ką doro nuveikiau, pastebėjau, ar norėčiau nuveikti.

Taip berašydamas (ir kartais praleisdamas po kelias dienas), pastebėjau, kad pažiūrėjus ką rašiau prieš mėnesį, labai lengva prisiminti, ką tada veikiau, kodėl taip galvojau, ir netgi kaip jaučiausi. Tačiau, pažiūrėjus į tas dienas, kur nieko neparašiau.. net labai sukdamas galvą neprisimenu, kas tą dieną įvyko…

Jeigu diena buvo verta tavo gyvenimo, tai verta apie ją užrašyti…

Šįvakar po ilgos darbo dienos (taip taip, visi surandame pasiteisinimų), įsijungiau pažiūrėt vieną filmą. Po jo, dar vieną. Paskui pasižiūrėjau į savo užrašų knygutę, kad per penkias 2010-ųjų metų dienas aš jau pažiūrėjau kokius aštuonis filmus…

Reikia šitą įdomų, bet nelabai naudingą užsiėmimą pakeisti kuom nors kitu.

Sekmadienis. Su Kęstuku nuvažiavome iki Kembridžo. Rytoj jau abiems į darbą. Pradinis planas buvo nuvykti į nuomojąmą kambarį, pasilikti daiktus ir lėkti apsipirkti. Tačiau, kai atkeliavome į būsimus Kęstuko namus, savininko dar nebuvo. Tai truputį teko palaukti. Geroką tokį truputį. Pažiūrėjome Simpson’us (gerai, kad informatikai visada su savim vežiojas kompiuterį), paskui How I Met Your Mother. Kai jau galų gale nusprendėme važiuoti atgal į Londoną, į duris pasibeldė landlord’as.

Taigi traukinyje sėdžiu vienas ir ramus važiuoju namo. O Kęstuko laukia įdomūs nuotykiai Kembridže.

Reikės dar kada užsukti į Kembridžą… ir patikrinti už ką (be kelių Universitetų), šitą kaimą žmonės vadina miestu…

O man patinka važiuoti traukiniu. Dieną. Kai gali žiūrėti pro langą ir rasti ką nors gražaus. O vakare, ar naktį, ar šiaip kai jau tamsu už lango, man labiau patiktų sėdėti prie židinio, žiūrėti į liepsnojančias anglis ir gerti karštą arbatą. Arba sėdėti prie kompiuterio.

Jau nuo ryto su Kęstuku svarstėm galimybę nukeliauti iki London Eye, kad pažiūrėti naujametinių fejerverkų. Tačiau tiek draugų, tiek interneto patarimu – nusprendėm fejerverkus pažiūrėti kitą dieną per Youtube.

O kad nebūtų namuose labai nuobodu sėdėt… nusprendėm, namuose nesėdėt. Apie dešimtą valandą sėdome į traukinį ir pajudėjome iš Londono. Aišku, lipti į traukinį, kai yra likę tik porą valandų iki Naujųjų Metų, nėra jau tokia puiki idėja… nes traukinys nuo vienos stoteles iki kitos (kur galima neskubant nueiti per 20 – 30 minučių peškom, važiavo apie valandą… Šalia sėdinti mergina iš pradžių garsiai keikės, paskui dar garsiau keikės, paskui dar garsiau keikės, kol galų gale pradėjo kūkčioti ir truputį tyliau keiktis. Iš pradžių pagalvojau, kad merginai gal truputuką pakrikę nervai, o paskui… kad visai įdomu būtų Naujuosius metus sutikti traukinyje.

Nors ir traukiniui stringant kas kelias minutes, visgi savo kelionės tikslą pasiekėme likus keletai minučių iki vidurnakčio. Griebėme šampano butelį (lietuviškas Alita pirktas turko parduotuvėje – beveik naujametinis stebuklas?) ir patraukėme ieškoti vietinių fejerverkų. Užsilipome ant tilto ir žvalgėmes į visas puses. Galima sakyti, fejerverkų nematėme. Na, bent jau ne tokius, kokius šaudė prie London Eye. Tačiau buvo smagu! Trumpai aptarėme, ką nuveikėme praėjusiais metais, ir ką reikėtų nuveikti per ateinančius.

Išgėrę šaltą šampaną ant tilto (pravažiuodamas vienas automobilis supypsėjo, tai nusprendėme, kad lietuvis turbūt) parėjome į šiltą kambarį ir nusprendėme pažaisti stalo žaidimą Agricolą. Pačiame žaidimo įkarštyje suskambo mano žadintuvas (6:30), o tik pabaigus žaidimą (apie aštuntą valando ryto) aš smigau ant sofos.

Susapnavęs labai daug planų, kuriuos reikia įgyvendinti šiais metais, atsibudau apie trečią valandą. Išgėrėme arbaots, sukirtome sumuštinių ir apie penktą valandą vėl nusprendėme sužaist dar vieną partiją. Tai į Londoną su Kęstuku grįžome lygiai po paros… Sausio 1-ąją, 11 valandą.

Nors Agricola žaidimo ir nelaimėjau, tačiau šie metai turėtų būti kitokie. Pasitaisau: šie metai bus kitokie! Linksmų Naujųjų, sėkmingų planų, sudėtingų tikslų ir labai žaismingų pasiekimų!

Gerai kartais tokios anime savaitės. Vos ne infosos anime nights, tik šiek tiek ilgesnės!

Atrodo niekada per daug nebijojau kalbėti. Tačiau jeigu būdavo galimybė nekalbėti, mielai ja pasinaudodavau. Jau senokai mąsčiau, kad gal būtų gerai, kada nors, nukeliauti link artimiausio Toastmaster’ių klubo, ir pasiklausyti kaip drąsūs dėdės kalba. Galvojau gerą pusmetį. Paskui dar šiek tiek…

Vakar į Londoną atskrido grupiokas Kęstukas. Sakau, gal norėtum nueit, ten pasižiūrėt. Kodėl gi ne. Tai ir nuėjom. Tryse. Žmona, Kęstukas ir aš. Tai ne tik pažiūrėjom, bet dar gavom progą po minutę pakalbėti laisva tema. Kęstukas pakalbėjo apie sėdėjimą ant tvoros, žmona apie tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta apie save, o aš apie savo laimingiausią momentą gyvenime (temas, tai parinko kolegos toastmasteriai, o mes gavom pakalbėt visai be pasiruošimo).

Seniai man taip rankos beprakaitavo, kai reikėjo atsistot prie dvidešimt nepažįstamų žmonių, ir kalbėt kažkokia filosofine tema, turint omeny, kad už poros minučių, kiti žmonės vertins tavo kalbą. Patiko šitas jausmas… ir noras išmokt drąsiau kalbėt dar labiau sustiprėjo. Kol kas nei žmonos, nei Kęstuko toastmaster’ių klubas per daug nesužavėjo, o aš turbūt jau lauksiu sekančio susibėgimo, ir bandysiu kibt į “dešimties kalbų kursą”.

Įdomu, ar dėstytojai universitete, kada nors jautė tokį nedrąsų jausmą, prieš pradėdami skaityti paskaitas studentams?

Suminkiau kilogramą miltų ir dešimt kiaušinių.

Kol būsimi makaronai maloniai sau šaldosi šaldytuve pusvalanduką, aš prisėdau pasėdėt.

Šiandien kepsim biški lazanijos. Biški daugiau.

Kai kurie kolegos sako, kad tai turėtų būti būtinas reikalavimas, kiekvienam save gerbiančiam profesionalui.

O aš? O man tai turbūt jų reikšmė ar nauda mažiausiai rūpi. Tiesiog vienas mažas žingsnis iš “aš galiu” serijos.

Vakar išlaikiau testą “NAV 2009 Installation & Configuration”. Checked. Now move on.

Kas tau yra sėkmė? Trumpai ne į temą. Ateityje turbūt būsiu blogas tėtis, bo jeigu vaikas ko nors paklaus, tai vietoj padoraus atsakymo, sakysiu, kad pasigooglintų. Šiandien pats pasigooglinau, kai nesugebėjau “sėkmės” apibrėžimo susikurti pats. Kas įdomiausia, kad paieškojus “kas tau yra sėkmė” (google.co.uk) suradau seno pažįstamo blog’ą – Labas, Pacifiste!

O šiaip… į palto kišenę įsidėjau užrašų knygutę ir tušinuką… pakeliui į darbą (ir iš jo) per ateinančias kelias dienas pabandysiu atsakyti sau į klausimą “kas MAN yra sėkmė?”. Bo, visuomenės, tėvų, draugų, bendradarbių sėkmės apibrėžimas man netinka (ir turbūt nepatinka). Nesvarbu, kur tu gyveni, kokią mašina vairuoji, kur valgai pietus, kokios tavo pareigos, kokios spalvos tavo batai, ar kaip spindi tavo auksiniai dantys. O kai paklausiau, kas man yra svarbu, nesugebėjau taip greitai atsakyt. Paklausiau mergaitės, nesugebėjo ir ji.

Kas TAU yra sėkmė? Kas TAU yra svarbu?

Laisvė? Šeima? Išsilavinimas? Darbas? Pinigai? Kelionės? Pasaulis? Žmonės? Vaikai?

Etatinio pasaulio gyventojo dienotvarkė susideda iš “laiko blokų”. Tai:

• pavalgyti (nesvarbu ar gamini valgyti pats, ar eini iki artimiausios kavinukės papietaut, ar į kokį restoraną pavakarieniaut)
• išsimiegoti (again, kai kurie žmonės “taupo” laiką bandydami uber-sleeping, o kai kurie įsitikinę, kad tai 8 valandos, kurių trumpinti nereikėtų)
• dirbti (įdomiausia, kad čia gal nelabai tinka “nesvarbu, ką jūs dirbate”… nors, jeigu dirbate ne sau, tai turbūt tikrai nesvarbu, ką jūs dirbate. Optimistiškai žiūrint, jeigu gyveni UK, tai 7,5 valandas per dieną gali užtušuoti “darbo” laikui)
• pažiūrėti TV (dar viena kategorija (kuo toliau, tuo labiau tai panašu į bereikšmį laiko švaistymą. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad namuose neturime televizoriaus. Tačiau… vis tiek kokį serialą “House” ar vieną kitą filmą kartais tenka pažiūrėti. Reikėtų pasistengti, kad šitokio laiko būtų dar mažiau)
• paskaityti (naujienas, blog’us, laikraščius, knygas – turbūt rečiau, ir visą kitą kas gali būti skaitoma. Ši sritis irgi gali būti priskirta prie laiko švaistymo, nebent skaitot įdomias ir naudingas knygas. Iš kitos pusės, kadangi pats nusprendi, kas tau naudinga ir įdomu, tai sudėtinga pasakyti ar tai laiko švaistymas ar ne)
• “praleisti laiko su” (jeigu per dieną, ar galų gale porą dienų, skiriu mažiau dėmesio savo mergaitei, tai gaunu iš alkūnės per šoną. Tačiau ši kategorija tinka ir daugiau variantų – pvz. išvesti šunį pasivaikščioti, pašerti kaimyno katiną, pabūti vienam, etc. Turbūt ši kategoriją yra vienintelė, kurioje mes tikrai turėtume atsipalaiduoti ir kažkiek pailsėti nuo visų kitų “darbingų” kategorijų)

Žiūrint į tokią gimstančią rutiną, ir pamąsčius, kad jeigu šiandien pavalgei neskaniai, neišsimiegojai, per dieną dirbai nemėgstamą (ar neįdomų) darbą, vartydamas laikraštį prie televizoriaus praleidai daugiau laiko negu su žmona, tai tiesiog valanda po valandos (diena po dienos?) švaistai savo gyvenimą.

Kol esi studentas ir neturi darbo, atrodo turi tiek idėjų, tačiau trūksta pinigų. Kai baigi mokslus ir kimbi į darbus, atrodo uždirni tiek pinigų, o trūksta idėjų.

Kaip dabar surasti gabalėlį aistros kiekviename iš eilinės dienos laiko intervalų?

Jau praėjusį kartą minėjau, kad mano mergaitė vėl kibo į mokslus. Dėl to pirmadieniais praktiškai nebesusitinkam. Na, tik ryte išeidamas į darbą pabučiuoju, ir prieš eidama miegot mergaitė mane naktį pabučiuoja.

Šiandien grįžtu iš darbo besiklausydamas Mamontovo dainų. Užsikabaroju į viršų (ta prasme, antram aukšte gyvenam ir kažkodėl esu įpratęs laptais užbėgt į viršų visada), atsirakinu duris. Ir žiū… ant lovos guli raštelis. Pirma mintis – ką čia dabar padaryt reikės? Antra mintis, kaip seniai man žmona laišką berašė (o seniau susirašinėjom!).

O ant raštelio surašytas mini “padaryk” sąrašiukas:

• pažiūrėk “mylių ameriką“
• suvalgyk melioną
• neužmiršk, kad Tesco atveš maisto savaitei
• gal dar pažiūrėk kokį bajeviką
• o tada gal dar biški pasimokyk (turint omenyje, kad penktadienį eisiu laikyt dar vieno navision egzamino, gal ir būtų gerai pasiskaitinėt)
• myliu!

Tai va… valgau melioną, rašau įrašą, žiūriu mylių ameriką, o mintyse vis skamba keistuolių “maži jausmai”. O kada Jūs paskutinį kartą palikot kam nors tokį mielą raštelį?

Sms žinute.

Kaimyno telefonu.

Atrodo dar vakar planavome ką šią savaitę gaminsimės valgyti. Tiesa, planas šiek tiek pasikeitė, bo ketvirtadienį namo parnešiau daug pupų, tai risotto atidėjom penktadieniui, o ketvirtadienį biški smirdėjom.

O penktadienį… pirmą kartą gaminom risotto, ir sakyčiau netgi labai pavyko. Labai gerai, kad receptui reikėjo tik truputuką balto vyno (tai reiškia, kad likusią dalį buvo galima suvartoti ilgai ir nuobodžiai maišaint verdančius ryžius). Kas įdomiausia, kad pats gaminimas atrodė labai ilgas (čia turbūt dėl to, kad reikėjo daug maišyti), ir jau buvau nusiteikęs, kad turbūt nebus labai skanu. O bet tačiau… kaip buvo skanu! Džeimiui būtų galima ranką paspausti (ir pamąstyti apie dar vienos knygos nupirkimą), tačiau kol kas… reikės išbandyti dar keletą likusių skirtingų risotto receptų.

Gaminti pradėjom man tik grįžus iš darbo (kiek laiko autobuse praleidau, nelabai įsivaizduoju, nes klausiausi Getting Things Done audio knygos), tačiau nuo stalo pasitraukėm tik apie dešimtą valandą vakaro. Pavalgę dar ilgai sėdėjom ir šnekėjom, ką senstantys žmonės turėtų daryti su savo gyvenimu, ką norėtų pasiekti ar padaryti per ateinančius niolika metų. Pavyzdžiui, kas būtų įdomiau: tapti vienu iš geriausių konsultantų ar vienu iš geriausių tėčių? Daugiau laiko skirti darbui ar žmonai? Siekti karjeros ar pradėti savo verslą?

Turbūt vyną reikėjo palikti sekančiam kartui…

P.S. Ir kodėl tai man labiau asocijuojas su Civilizacijos žaidimu, negu su pavyzdžiui kokiom istorijos pamokom?

Mano mergaitė šiaip auksinė. Tik kartais supyksta. Dažniausiai ne ant manęs, bet vis tiek kartais supyksta. Kartą (vakar) kai vėlavo Sainsbury’io vyrukai pristatyti mūsų užsakytą maistą, mergaitė pasipiktinus skambino Sainsbury’io aptarnaujančio personalo mergaitėms ir labai nuoširdžiai ir piktai guodėsi.

Aš kaip informatikas, tai ramus sėdžiu prie kompiuterio su “shit happens” (ne tik IT projektuose, bet ir šiaip gyvenime…) mąstysena, žiūriu “dziudo saga 1″, “dziudo saga 2″ filmus, o mergaitė aplinkui zuja zuja ir piktinas. Girdžiu į duris pabarbena (taip gerokai kelias valandas pavėlavę vyrukai) ir sako “sorryyyy…”, o mergaitė “you are very very late”. Kažkaip visa šita situacija mano galvoje prasisuko simpsono personažais ir aš dar ramesnis ir labiau atsipalaidavęs sėdžiu prie kompiuterio.

O tada mergaitė pareina nuo durų tokia visa besišypsanti ir spindinti. Ir parodo man atviruką nuo Sainsbury’io berniukų – su 10 svarų nuolaida kitam apsipirkimui. Turint omenyje, kad šitas apsipirkimas kainavo tik apie 25 svarus… galėtų mano mergaitė dažniau supykt

…

O šiandien vakarienei kirtom pirmąjį savaitės patiekalą – nuostabiai didelį ir skanų, dar rozmariniais kvepiantį, ir nuo karščio garuojantį viščiuką…

Jeigu miegu ant nugaros, tai kartais pradedu knarkti. Žinoma, aš šito tai pats nežinočiau, jeigu rytais man žmona nepapasakotų. Tai šįryt mano mergaitė papasakojo šios nakties istoriją: miegu sau ramiai ant nugaros. Pradedu gerokai knarkt. Kaip visada, mergaitė baksteli man į šoną, ir suinkščia “neknark”. Besisukdamas ant pilvo ir saldžiai apsikabindamas savo draugę pagalvę aš tyliai pasakau “o aš tai atsiprašau…”.

Susėdom su žmona ir suplanavom, ką valgysim kitą savaitę (čia mus turbūt paveikė laida “Economy Gastronomy”, kur rekomenduojama į parduotuvę užsukti tik kartą per savaitę prieš tai susiplanavus, ką gaminsies valgyti ir susidarius ingridientų sąrašiuką).

Sudarymi planą stengėmis pasirinkti, ką nors, ko dar negaminome… arba kas gavosi labai skaniai praėjusį kartą. Rinkomės iš Džeimio, Naidželo, Giedriaus, Economy Gastronomy receptų, ir šiai savaitei apsistojome ties šiais:

1. roast chicken with lemon and rosemary roast potatoes
2. chicken salad with couscous and oranges
3. mini shell pasta with a creamy smoked bacon and pea sauce
4. asparagus, mint and lemon risotto
5. Salmon en Papillote au Beurre de Basilic

Šeštadienio ir sekmadienio vakarienes palikom nesplanuotas, nes gal kas netyčia užsuks į svečius. O tada valgyti darytis žymiai skaniau kartu su svečiais… (spėju, kai statysiuos/pirksiu savo namą, tai virtuvė bus vienas iš svarbiausių kambarių. Čia žinoma, po super darbo kambario su žvėriškais kompiuteriais prie kurių dirbti bus labai nuobodu).

O paskui vietoj to, kad eitume į parduotuvę, užsukome į Sainsbury Online ir užsisakėm tik tai to, ko reikia anksčiau minėtiems receptams. Belieka sulaukt pirmadienio…

O šiaip, išlenkėm porą alaus ir išsiskirstėm. Smagumai prasidėjo namuose, kai keletą plytų pro langą įskrido. Kadangi aš miegojau tai nelabai ir supratau kas ten įvyko. Ar tai truputį išlenkusį kaimyną paaugliai vijosi nuo pub’o iki namų, ar tai emigrantų anglų jaunimas nemėgsta… bet faktas tame, kad porą plytų ramiai sau guli virtuvėj ant grindų, laukutinės durys sulaužytos, policininkai virtuvėj krapšto galvą ir šneka apie “two ladies sleeping…”.

Tipo laikas ieškot naujo buto?

1. Žmona pradėjo dar skaniau gaminti valgyti.
2. Kolegos, kad eisim į pub’ą, praneša nebe prieš valandą (kaip seniau), o prieš parą.

O šiaip, jeigu kas ieškojot kur pradingę, tai vėl turim internetą… (prie kurio pirmas dalykas, ką reikia padaryti, tai nupirkti didelę lentyną knygoms susidėti, kurių prisipirkom, kol nebuvo interneto)

Nuvažiuoju pas kolegą Beną (gi jau belekiek laiko nematęs, ir pasiilgęs… ir šiaip, pas Beną internetas veikia). Tada, savaitgalis atrodė maždaug taip:

• išsikepam porą burgerių
• pašaudom biškį counter strike
• tada vėl kepam porą burgerių
• tada vėl pašaudom biški counter strike

Ir taip dar keletą kartų…

Jau praėjo turbūt daugiau negu dvi savaitės, kai nebeturim interneto. Sakau turbūt, kad laiką leidžiant ne prie kompiuterio pakankamai sunku orientuotis, kiek to laiko praėjo.

Iš vienos pusės, gerai…

• Perskaičiau tris knygas, nusipirkau dar keturias.
• Pradėjau vėl mokytis rusų kalbos (tiksliau kartotis rusų kalbos žodynėlį). Šiaip rusų suprantu, bet norėčiau kalbėti laisviau nei dabar lemenu.
• Atėmiau iš kolegos video kamerą (nors kol kas dar ir “neturėjau laiko” – ryškiai meluoju, kaip galima be interneto neturėti laiko?), tad turbūt pradėsiu žaisti šiek tiek su maketavimais.
• Dar prieš “dingstant” internetui parsisiunčiau video, kaip mokytis plaukti – tai po truputį bandau išmokt lankydamas baseiną.
• Vakarais yra laiko pasėdėt su žmona, kartu pavakarieniaut ar pabendraut. Prieš tai vis galvose kirbėdavo mintis, kiek dar daug nepadarytų darbų.

Iš kitos pusės, blogai – nėra interneto! Ką daryt informatikui?

Po valandikės pasipliuškenimo baseine dar paklausinėjom kokios kainos jeigu mėnesinį bilietą nusipirkus? Tai sakė, 35 registracijos mokestis ir tada 15 svarų per mėnesį – gali eiti kiek nori. Taip pamirksėjęs primečiau, kad jeigu eitum į baseiną (čia jau labai labai teoriškai) tris kartus per savaitę, tai mėnesinį bilietą pirkti gautųsi velnioniškai pigiau negu mokėti pay-as-you-go. Ta tema pamąstysim dar vėliau…

O dabar (kol žmona miegot nevaro), reikia kibti į trečią dieną iš thirty day challenge. Dar kas nors dalyvaujat?

Dar būdami lietuvoje (kirsdami n-tąją porciją cepelinų) nusprendėme, kad grįžę į Londoną užsuksim į baseiną. Kaip tarėm, taip ir padarėm… o bet tačiau, iš pradžių reikėjo mano mergaitei įsigyt maudymosi kostiumėlį.

Kad labai nezirzėčiau tampomas po parduotuves iš pradžių buvau nuvestas pavalgyti pusryčių į smagią kavinukę Breakfast Club (”Pusryčių klubas”) prie Angel stoties. Sukirtau labai skanią moliūgų sriubą (vis dar ieškau tokios skanios kaip kažkada Šveicarijoje per helouvyną buvau valgęs, tačiau niekaip nerandu) ir graikiškas salotas su vištiena (o taip, vienintelis patiekalas iš meniu, kuriame buvo vištienos, tai kaip aš būčiau galėjęs jo neparagaut). Dar išgėrėm po smūtį (kaip “smoothie” lietuviškai? trintų vaisių mišinys? skamba nelegaliai) ir patraukėm link Oxford street gatvės.

Viena parduotuvė. Antra. Trečia. Ketvirta. Ooo.. knygynas, užsukam (mintyse sukasi išsigelbėjimo mintys). Negaliu patikėt, kad BORDERS knygynas (tas kur per keturis aukštus) užsidaro… Kaip mane kas nors į Oxford gatvė beišsitemps, kai ten nebebus mėgstamo knygyno… Kadangi visos knygos išparduodamos, tai visur toks didelis chaosas – žmonės lipa per galvas, knygos išmėtytos (neina rast kokių nori) – tai vėlgi pasukome “maudymosi kostiumėlio paieškų link”.

Penkta parduotuvė. Šešta. Septinta… Kiek tų parduotuvių gali būti? Galų gale (vargais negalais) mergaitė išsirinko! Vadinasi, dar spėsim į baseiną. Jau sukant namų pusėn, už pusė kilometro pastebėjau dar vieną knygyną Waterstones. Aišku, kad ir nepakeliui, mes į jį užsukome. Į knygyną įėjau toks visas nusikalęs nuo vaikščiojimo po parduotves, tačiau išėjau besišypsantis, su keturiomis knygomis rankose… Vakarop pradėjau skaityt Richard Brandson “Loosing My Virginity”.

Dar pakeliui kažkur prigriebėm smūčių mašinėlę (gi jei jau pradėsim eit į baseiną, tai būtų gerai pradėti sveikai maitintis – o pirmas žingsnis – gerti daugiau įvairių sulčių?).

O vakarop… užsukom į vietinį baseiną.

Prastas iš manęs plaukikas, prastas.

Kai nusileidome Rygoje ir mus pasitikdamas apkabino Evelinos tėtis, pagalvojau “namai, namučiai”. Tą patį pagalvojau, kai užsukome pas jos ir mano tėvus, pas močiutes, kai išsimaudėme tvenkinyje, kai panėriau jūroje, kai suvalgiau n-tąją porciją cepelinų, kai varčiau kepamus šašlykus ir gėriau su grupiokais alų…

Po beveik dviejų savaičių, nusileidus Londone ir garsiai paplojus (pasirodo, tai darome ne vien tik mes lietuviai, bet ir broliai latviai) pagalvojau tą patį – namai namučiai.

Londone, sveikas gyvas. Aš vėl esu lietuvis Londone.

“Vardo įteikimo ceremonija?” – žadėjau rašyt krikštynos, bet turbūt pas musulmonus biški kitaip vadintųsi. Na, pats pavadinimas nesvarbu, tiesiog šiandien su Eveliuku buvome nulėkę į kolegos vaiko vardo įteikimo ceremoniją. O jeigu dar tiksliau – tai papietaut su daug nepažįstamų žmonių. Tiesa, teko susipažinti (būti supažindintiems) su keletų žmonių (žmona, vaikai, tėvai, etc), tačiau dabar sėdžiu ir mąstau, kad nė vieno vardo neprisimenu. Visi tokie nelietuviški, ir neangliški, kad net bandant prisimint nelabai išeina.

Iš kitos pusės buvo smagu pažiūrėt kaip kažką galima švęsti visai be alkoholio… ir su labai labai aštriu (hot & spicy) maistu.Su Evelina bandėm įsivaizduot, ką ir kaip lietuvoje turėtų švęsti susirinkus visa giminė jeigu nebūtų nė lašo alkoholio? Liūdna turbūt būtų visiems.

O visi maži vaikai atrodo tokie trapūs?

Pagrindinės idėjos:

• anlgų kalba – tai naujos galimybės
• anglų kalba – tai raktas bendram problemų sprendimui (ar bent jau jų aptarimui)

Šįryt darbe pasitiko mane kolegos klausimas:

– Did you know?

– What?

– The pub downstairs…

– Yes?

– So, you didn’t know?

– What??

– It’s closing today… we are heading for a pint or two after work.

Bevartodami po paskutinę pintą alaus šiame pub’e nusprendėme, kad turbūt po kurio laiko toje pačioje vietoje atsidarys dar geresnis pub’as. Tik tada turbūt viskas bus ganėtinai brangiau (bo, dabartinis užsidaro dėlto, kad pakėlė nuomos kainas)… Krizė, o ne kitaip.

…

O kalbant apie darbus – ateinantis porą mėnesių nusimato labai sėkmingų ir darbingų. Implementinsim 2009 metų navision’ą, išnaudosim visaip kaip naujuosius (kam nauji, kam ne?) webservisus, ir apsrkitai, programinsim išsijuosę.

Šiandien ryte buvau labai tingus, tai vietoj standartinio žingsniavimo link stoties, nusprendžiau pasigauti autobusą. Pusiau miegodamas įlipau į autobusą, atsiverčiau knygą, ir beversdamas puslapius net nepastebėjau, kaip atlėkėme iki stoties (kai kurie vairuotojai tokie biški greičio mėgėjai, gerai dar kad kaip kolega Benas, nesugalvoja apsisukti gatvėj rankinį užtraukę).

Autobusui sustojus, visi paeiliau pradėjo grūstis lauk. Žiūriu, priešais autobusą stovi du lietuviai (nu neklauskit iš ko matosi, bet tikrai kartais galima pasakyti, kuris lietuvis…) ir skaičiuoja:

– Vienas…

– Du…

“Nagi, nagi” – pamąstau susidomėjęs, ką gi ten vaikinukai skaičiuoja…

– Trys balti…

Vos nesusijuokiau (toks keistas jausmas, kai norėtum juoktis, bet nesijuoki todėl, kad tavęs neidentifikuotų kaip dar vieno lietuvio – nors turbūt kiti ir į manę pažiūrėję, pasakytų “lietuvis”). Berniokai skaičiavo kiek “baltų” autobuse atvažiavo… Kaži ar buvo susilažinę?

Aš buvau trečias ir paskutinis.

Į kirpyklas užsuku retai. Todėl dažniausiai būnu gauruotas. O kadangi esu informatikas ir daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, tai turbūt tie gaurai niekam ir nemaišo.

Šiandien jau pribrendo laikas vėl nueiti į kirpyklą (turbūt antrą kartą šiais metais – negi pradedu dažniau į kirpyklas vaikščiot)? Nueinu, žiūriu, kad mano kirpėjos nėra. Tiek to, jeigu dabar nenukirps plaukų, tai turbūt vėl ateisiu tik po pusmečio. Tai sakau kerpam..

– Kaip kirpsim? – klausia kirpėja.

– Nežinau, kaip norit.

– Visi iš pradžių sako, kaip norit, o paskui pyksta, kad blogai nukirpau. – guodžiasi kirpėja.

– Tai kirpkit, kad atrodyčiau gražiau. Nesvarbu trumpai ar ne. Aš gi informatikas… – beveik pradedu teisintis mąstydamas, kad mane vis tiek visi kreivai nukerpa – verpetingą galvą turiu.

Tai ir nukirpo. Žiūriu į veidrodį ir mąstau, gerai čia ar blogai, kad pasakiau “kaip norit”. Bo gavosi truputį kitaip negu visada…

Koks tikslas būti uberproduktyviu visą savaitę, jeigu šeštadienį sustoji ir nieko nebeveiki? Per pirmadienį, penktadienį “sutaupytas” laikas labai greitai būna išsvaistomas šeštadienį.

– Any injuries?

– No yet.

…

Įdomu, kuris labiau nusiteikęs laimėti? Klausimas “Any injuries” (turi traumų?), galėtų reikšti, kad varžovas jaučiasi stipresnis ir nori žinoti ar gali kovoti visa jėga, ar geriau kovoti atsargiau, kad dar labiau nesutraumuoti. Atsakymas “Not Yet” (Kol kas ne) iš vienos pusės galėtų reikšti (bring it on, mada…, i’m gonna kill ya), kad čia tu esi stipresnis varžovas. Iš kitos pusės, tai galėtų reikšti, kad priešininkas turėtų kovoti atsargiau su tavim, kad netyčia nesužalotų.

Ale, reikalavimų rinkimas (o ypač dviprasmybių naikinimas) ir knygų skaitymas apie tai, paveikia ne tik mano darbą, bet ir laisvalaikį (jeigu nusivarymą nuo kojų treniruotėje galima laikyti laisvalaikiu).

Skaitau “Software Estimation: Demystifying Black Art”. Jau nuo pirmojo skyrio autorius pateikia įdomių minčių apie projekto estimates (laiko įvykdymui įvertinimą?) ir targets (prieš tai skaitytoje knygoje buvo vartojame frazė “goals”, tačiau man priimtinesnė “targets”): kuom jie skiriasi ir kuom jie panašus.

Įsivaizduok, kad ruošiesiai kelionei į Londoną (tarkim, aplankyti kolegą pūkį). Namuose turi du lagaminus: vieną tokį mažą raudoną, kuris labai tiktų kaip rankinis bagažas, ir Ryanair netgi leistų jį įsinešti į lėktuvo saloną. Kitas lagaminas juodos spalvos, daug talpesnis ir didesnis – galėtum susikraut savo (ir dar draugės) rūbus. Bet kadangi skrisi vienas, tai svarstai kurį lagaminą pasirinkti. Su mažuoju raudonu lagaminu, nereikėtų “check-in”intis, nereikėtų vėliau grįžus Kauno oro uoste laukti valandą eilėje, kol galėsi pasiimt lagaminą. Tačiau nesi tikras ar visi rūbai, kuriuos norėtum pasiimt, į jį sutilps. Svarstydamas kaip pasielgti, sumeti visus rūbus ant lovos (šalia raudonojo lagamino) ir pasvarstęs įvertini, kad “turbūt tilps”.

Gražiai sulankstai visus rubūs (gal net susuki juos, kad nesusiglamžytų – nice trick), ir dedi vieną po kito į raudoną lagaminą. Likus dar kelioms maikutėms ir vieniems džinsams, matai, kad visi rūbai į raudonąjį lagaminą nebetilps. Ką tokiu atveju darai? Ar bandytum rūbus dar labiau suspausti, tikėdamasis, kad visdėlto kaip nors jie sutilps? O jeigu vėl netelpa, gal bandytum sugrūsti juos naudodamas jėgą ar netgi pašokinėdamas ant lagamino? Vėlgi, paskutiniams rūbams netilpus, belieka dvi galimybės: palikti tau patinkančią maikutę ir džinsus Lietuvoje, arba viską sukrauti į didesnį lagaminą.

Aš darbe kartais jaučiuosi panašiai, kai manęs paklausia per kiek laiko pabaigsiu šitą darbą (kai jis dar nepradėtas daryti)? Kurį lagaminą pasirinkti? Spėju, ši situacija pasitaiko daugumoje programinės įrangos kūrimo projektuose.

O pirmojo skyriaus pagrindinė idėja būtų ta, kad projekto laiko įvertinimas neturi būti tikslus. Mano vadovas tikrai nenori žinoti, kad aš per dvi dienas intercompany dokumento valdymo iš esmės nepakeisiu. Jeigu jo tikslas (target), turėti produktą po triejų dienų, mano tiksliausias laiko įvertinimas (estimate), turėtų skambėt maždaug taip: esu 60 procentų tikras, kad per reikalavimus galima patenkinti per dvi dienas, arba 90 procentų tikras, kai tai būtų galima padaryti per penkias dienas. Turint tokį pradinį laiko įvertinimą, pagrindiniu darbu lieka rizikos valdymas (apie kurį dar neskaičiau).

Estimates don’t need to be perfectly accurate as much as they need to be useful.

Baigiau skaityti “More About Software Requirements”. Įdomi knyga – suskaičiau per savaitikę, per dienas skirdamas apie valandą laiko. O knyga įdomi turbūt dėl to, kad pastaruoju metu buvau pakankamai dažnai atakuojamas klausimų “kiek laiko užtruksi? per kiek laiko padarysi? per kiek laiko padarytum, jeigu labiau pasistengtum? tai pasakyk apytiksliai, kiek laiko užima tai padaryti?”.

Prisirinkęs keletą naudingų patarimų, prisėdau šiandien prie jau kažkada “įvertintų” (estimates provided) mini projektukų, ir perrašiau reikalavimų dokumentus. Šįkart, kiekvienas reikalavimų punktas yra netgi labai “testable requirement” (True, False… decision trees). Pažiūrėjau į prieš tai mano duotus “turbūt padarysiu” laikus, ir nusprendžiau, kad mano spėjimai buvo pakankamai sėkmingi iki šiol. Tačiau, pasirašius aiškesnius reikalavimus, matai daug ryškesni vaizdą, ką ir kaip reikės daryti. Ties kai kuriais punktais, netgi galiu pasakyti, kiek tai užtruks (hey, kur ši knyga buvop anksčiau?).

Tai pat bandau pasidaryti keletą excel failiukų, kuriuose galėčiau sekti savo sugaištą laiką reikalavimų dokumento parašymui/taisymui/developmentui/nenumatytų (pasikeitusių) reikalavimų atsiradimui ir jų įgyvendinimui. Sudėtingiau turbūt objektyviai įvertinti sugaištą laiką. Tačiau, be tokios informacijos apie sugaištą laiką, ateities “estimates” bus tik spėliojimai, o ne apytiksliai įvertinimai.

C:StudySoftware Requirements kataloge guli dar dvi knygos

• Software Requirements, Second Edition
• Software Estimation – Demystifying the Black Art

Šiandien (kaip ir kiekvieną trečiadienį) po darbo su kolegom lėkėm pabėgiot – porą nedidelių ratų nuo London Brigde iki Tower Bridge.

Bėgam ir žiūrim… ogi, pakelia Tower Bridge – ta proga, turėjom pasiteisinimą vietoj bėgimo šiek tiek pažingsniuot ir pailsėt. Einam, einam, o aš ir sakau, kad jau du metai kaip Londone gyvenu, bet dar pakelto Tower Bridge’o nesu matęs. Kolega, tokiu visai rimtu balsu pareiškia, kad jis irgi nematęs dar – o Londone jau 9 metus gyvena.

Visada būna pirmas kartas?

7 kartus iš 10 (laužiam statistiką iš piršto ir savo patirties – bet skamba tikrai geriau, negu “labai dažnai”), pasitaiko, kad konsultantas pirmąjį susitikimą pradeda nuo klausimo “Tai, ko Jūs norėtumėt?” (arba, jeigu pavyzdžiui konsultantas porą metų pagyveno Anglijoje, tai turbūt klaustų “Kaip mes Jums galėtume padėti?”) – iš karto lyg ir leisdamas suprasti, kad ohoho kokie mes esam kieti, ir galima pasiūlyti beveik viską. Na, jeigu konsultantas yra “pardavėjas”, ir jam knieti parduoti kuo daugiau “apmokęstinamų valandų”, tai ant jo pykti dėl tokio klausimo nelabai galima. Tačiau, jeigu šitą klausimą užduoda žmogus, kurio darbas surasti ir surinkti reikalavimus būsimam projektui (suprast, interpretuoti klientų netikslius norus, į šiek tiek suprantamesnę kalbą navision programuotojams o ir galų gale būsimiems vartotojams), tai jam reikėtų gerokai su liniuote per pirštus užvažiuot.

Tokie abstraktūs klausimai “Ko Jūs norėtumėt? Kokie Jūsų reikalavimai?” apskritai turėtų būti ištrinti iš konsultanto žodyno. Daugumos konsultatų (ką ten konsultantų, vos ne visos navision partnerių industrijos) tikslas yra (ar bent jau turėtų būti) – išspręsti klientų verslo problemas (ir žinoma, už tai gauti patenkinamą atlygį). Taip laimi abu – klientas, kad ir turėdamas pradinių išlaidų, tikisi sutaupyti ateityje dėl tinkamo problemos sprendimo. O konsultantas, gaudamas atlygį už gerai išspręstą problemą, tikisi ir ateityje sėkmingai spręsti kitas verslo problemas. Gi, dažniausiai problema atsirande dėl verslo procesų (ar jų supratimo ir valdymo) pasikeitimo (jeigu žiūrint giliau, tai nauja verslo sistemos problema – pradinių sistemos reikalavimų pasikeitimas).

Klausimai, kuriuos vertėtų paklausti, pradedant rinkti reikalavimus naujam projektui:

• Kokią verslo problemą stengiamės išspręsti? Kokias problemas naujas produktas turėtų išspręsti?
• Koks šios problemos sprendimo tikslas? Kokius tikslus naujas produktas leis Jums įgyvendinti? (ko negalite padaryti dabar)
• Kaip sėkmingas problemas sprendimas paveiktų Jūsų įmonės procesus?
• Pagal kokius kriterijus Jūs nuspręsite, kad problema buvo išspręsta sėkmingai?
• Kaip materialiai įvertintumėt sėkmingą problemos sprendimą? Ką ir kiek Jūs tikitės sutaupyti?
• Kurie žmonės (ar žmonių grupės)iš Jūsų kompanijos galėtų paveikti projekto vykdymą?
• Ar yra kitų projektų, kurie dabar vykdomi, kurie gali būti paveikti šio projekto?
• Kurie įmonės procesai turėtų būti įtraukti į šito projekto reikalavimus? O kurie ne?
• Kokios pagrindinės priežastys paskatintų Jus ar Jūsų kolegas naudotis nauju produktu (funkcionalumu)?
• Kaip apibūdintumėt (įsivaizduotumėt) naują produktą (atskirais žodžiais, pavyzdžiui: greitas, paprastas, gražus, pigus, etc)?
• Ar kurios nors specifinės produkto dalys yra svarbesnes už kitas?
• Ar turite kokių nors specifinių taisyklių (standartai, naudojami procesai), kurioms produktas turėtų paklusti?
• Kuom naujas produktas būtų panašus į sistemą, kurią turite dabar? Kuom jis būtų kitoks?
• Kuriuos aspektus iš dabartinio produkto Jūs norėtumėt išsaugoti? Kurių būtų galima atsisakyti?
• Kuris aspektas iš naujo produkto Jus labiausiai nudžiugintų?
• Kuris aspektas iš naujo produkto galėtų būti Jums naudingiausias? Kuris duotų mažiausiai vertės?
• Kas svarbiausia apie naują produktą?
• Ar galite apibūdinti aplinką (software/hardware) kurioje produktas bus naudojamas?

O turbūt svarbiausias klausimas (kurį aš pats pakankamai dažnai pradėjau naudoti gyvendamas Anglijoje): Ko dar aš turėčiau Jūsų paklausti (”Is there anything else I should be asking you“)?

Kai pradėjau dirbti su Navision, buvau vartotojo vietoje – ir man pačiam teko ne kartą bandyti atsakyti į kartais keistai atrodančius klausimus apie tai, ko mūsų įmonė nori iš naujo funkcionalumo. Pakeitus darbą (t.y. išvažiavus atostogų į Londoną), dabar esu visiškai kitoje pusėje – žmogus, kuris tuos klausimus kartais užduoda, o kartais žmogus, kuris priima konsultanto “išverstus” atsakymus ir turintis juos įgyvendinti.

Įdomu, iš kokių kitų perspektyvų dar teks pažvelgti į Navision’ą ateityje?

Suprask, su klientu pakalbėjai prieš pusvalanduką, ir pas tave ateina “account manageris” (kaip lietuviškai?), ir klausia “va, girdėjau kalbėjai su klientu apie reikalavimus – kiek užtruksi visa tai įgyvendinti?”. Pastebėjau, kad kažkaip mano stiklinis žvilgsnis account manager’ių neatbaido. Taigi, skaitom knygas toliau “More about software requirements: thorny issues and practical advice“… šiandien įveikiau antrą skyrių (turbūt lėčiau skaityti neįmanoma, nors iš kitos pusės, turbūt taip aktyviai mąstydamas dar jokios knygos nesu skaitęs).

Dažniausiai pasitaikanti programavimo klaida yra ne bug’as, o tiesiog skirtingas kliento ir programuotojo problemos sprendimo supratimas. Aga, idėja logiška, skaitom toliau. Kai skaitau knygą, mėgstu pasibraukti įdomesnes mintis (šįkart, kadangi skaitau CHM’ą, tai įdomesnes mintis tiesiog kopijuoju į notepad’ą).

“Įvertinti, kiek laiko užtruks projekto įvykdymas, tai ne tas pats, kas užsibrėžti optimistišką tikslą!” – jeigu būčiau turėtų knygą kietais viršeliais tai rankos būtų sudrebėjusios beskaitant šitą… Taip, pamąsčius, kokias gi aš metodikas taikiau bandydamas įvertinti kiek laiko užtruksiu programuodamas? Turbūt… ką ten turbūt, tikrai kad jokių…

Nors, toliau skaitydamas šiek tiek nudžiugau, pasirodo, pats to nesuvokdamas taikiau “testable requirements” laiko įvertinimą. Mano noras užsirašyti reikalavimus pažingsniui, kad paskui pagal juos būtų pakankamai lengva tiek programuoti, tiek testuoti, turbūt praeityje man davė naudos (bo, tik vieną kartą teko vėluoti su deadline’u).

Tačiau, kad galėčiau rimčiau analizuoti savo darbo našumą, ir vietoj optimistiško spėliojimo, galėčiau drąsiau prognozuoti (nors software projektuose, prognozuoti žodžio iš vis neturėtų būti – taigi čia tik estimates, estimates, estimates) – reikėtų vesti kažkokią tai statistiką ir sekti savo “pakilimus/nusileidimus”. Aišku, yra dar vienas punktas, kuris kaskart gelbsti kailį – tai su kiekvienu developinimu auganti patirtis ir galimybė palyginti reikalavimus su prieš tai įgyvendinto projekto reikalavimais.

Ok, turbūt laikas būtų slink link lovos ir sapnuoti toliau Navision’ą…

…

O mąstant apie ateitį, tai svarstau kelių kolegų pasiūlymus, pradėt (ir kaip nors greitai pabaigt) AAT Qualification kursus. Protingi dėdės sako, kad tai turėtų man labai padėti bendraujant su įvairių įmonių CFOs. Tai ką, google’inam…

Pastaruoju metu tenka truputį daugiau laiko praleisti programuojant C/Side (suprask, Navision yra toks “special”, kad net savo programavimo kalbą turi – na, bet pats pasirinkau Dynamics NAV kelią, tai…). Aišku, geras jausmas, kai po tokių pirštų pamiklinimų, klientas pasako “it works like a charm… saves me half a day per week“. Tačiau, kartais pasitaiko, kai programavimas šiek tiek užsitęsia (sakydamas, kartais, turiu omeny praėjusį penktadienį, kai supposedly “trijų valandų” darbą pradėjęs daryti po pietų taip ir nepabaigiau.

…

Problema buvo – reikalavimai. O gal tiksliau pasakyti, jų nebuvimas. Aišku, laisvė programeriui turėtų būti geras dalykas – darai ką nori, ir už tai dar pinigus moka? Bet, kai atsakymo neturėjimas vienam klausimui iškelia dar porą klausimų, o šitie dar po du, ir t.t. Ką daryti tada?

…

Taigi parėjau namo, pagooglinau, pa’amazoninau, pasiknaisiojau šiek tiek po torrent’us, pakalbėjau su broliu, ir pasiruošiau ilgai savaitei skaitymo apie įvairius requirement gathering. O pradedam nuo “More About Sofware Requirements: Thorny Issues and Practical Advice“.

…

Perskaičiau kol kas tik porą skyrių (turbūt daugiau per dieną ir neskaitysiu, bo reikia dar suvirškinti, ką perskaičiau, ir kažkaip į visa tai pažvelgti “navision” akimis. Tačiau tiesos akimirkų “aha…” pasitaikė ir pirmuosiuose skyriuose.

Kaip greitai bėga dienos (taip jeigu labai įsiklausyti, turbūt galėtum išgirsti kaip sensti?). Kadangi jau greitai birželis (o aš pataruoju metu nesu labai kantrus), tai sumąsčiau, kad būtų gerai paanalizuot, ką per praėjusį pusmetį nuveikiau. Kaip tikras informatikas prieš pasiimdamas tušinuką į rankas, visų pirma pagooglinau: how to review yourself. O pasirodo, tai pakankamai paprasta:

• Sudarom sąrašiuką, ką gero (ar blogo) nuveikėm per pusmetį (na, straipsniukas, tai apie metus buvo, bet tiks ir pusmetis).
• Greitu žvilgsniu prabėgam per sąrašiuką, ir pamąstom, kas iš nuveiktų darbų atrodo įdomiai ir netikėtai, o kas pakankamai nuobodžiai ir nuspėjamai.
• Sprendžiant iš sąrašo, kas šiuo metu mano gyvenime atrodo svarbiausia?
• Ką išmokau per pastarąjį pusmetį?
• Ką norėčiau išmokti per ateinantį pusmetį?

Kai taip susirašai viską ant popieriaus lapo, atrodo, kiek visdėlto mažai nuveikiau per šitą pusmetį…

Nors, optimistiškai žiūrint (ta prasme, jeigu neskaičiuojant darbų kiekio), tai… yra ir gerų dalykų:

• Rašant savo gyvenimo aprašymą (CV) jau turbūt galėčiau patenkinti daugumą Navision darbo skelbimų “reikalavimų“. Tiek praktikos ir patirties, tiek teorinių žinių atžvilgiu.
• Lėtai ir neskausmingai baigiau pirmąjį mini-semestrą Open University. Business Studies yra pakankamai įdomus dalykas, turbūt reikėtų apsvarstyti tolimesnes studijų galimybes.
• Greitai ir trumpai aplankėm Marselį. Turbūt galėtume dažniau, ką nors taip aplankyti. Nors gal būtų smagiau pakeliauti kur nors “ilgesnį laiką”. Kaip pavyzdžiui, atostogų į Londoną…
• Nors šeštadienis praleistas šokant Ceroc atrodė daug žadantis, daugiau pašokti taip ir nebeišėjo.
• Pradėjom bėgioti (nors ir labai nepastoviai) su kolegomis. Kad įdomiau būtų, užsiregistravom spalio (berods) mėnesį bėgti 10 mylių.
• Sužinojau, kad twitterinti apie Navision’ą gali ir lietuviai…
• Perskaičiau kelias įdomesnes knygas… O reikėtų daugiau ir dažniau paskaitinėt.

Žiūriu į praėjusį pusmetį, ir mąstau, kad nėra nieko nenuspėjamo ar įspūdingo. Įdomu, ką reikėtų daryti kitaip, kad po dar vieno pusmečio, toks “žiūrim, ką turim” įrašas atrodytų įdomesnis?

O šiaip trumpas pastebėjimas pačiam sau – šiandien gavau tris headhunt’erių pasiūlymas eiti dirbti panašų darbą į kitas kompanijas (su šiek tiek didesniu atlyginimu, biškutą mielesniais benefit’ais). O bet tačiau… Du kartus skambino tiesiai į darbą (wtf, apie ką jūs galvojat?) ir kitas atsiuntė el. paštu. Šiaip, kai atsiliepi darbo telefonu (pas mus ofisas toks… bendras… be sienų) ir ramiu balsu sakai “ne, šiuo metu manęs jūsų pasiūlymas nedomina… gal paskambinkit…” – ir supranti, kad tave girdi visi, kyla dvejopas noras – arba mesti telefono ragelį… arba pakartot “pala, pala, kiek ten jūs siūlot?”

Po darbo grįžau namo, ir su ką tik egzaminą laikusia mergaite nusprendėm nukeliaut kur nors pavakarieniaut. Pasirinkome netoli esantį Indą (suprask, indų restoraniuką – paskutiniu metu, tai jeigu eini į parduotuvę – eini pas rusą arba pas turką, jeigu eini į restoraną – tai pas indą, jeigu alaus – tai pas babajų – emigrantai labai savotiškai apibūdina “kur”). Akimis permetęs meniu, susimąsčiau, ką pasirinkti. Ar chicken tikka masala ar tandoori chicken. Tik pabaigęs vakarienę, supratau, kad tiek pietums, tiek vakarienei kramsnojau vištieną (čia turbūt vištiena man biški labiau negu patinka).

Kažkodėl su mergaite bendraut buvo daug smagiau negu su kolega. Turbūt dėl to, kad lietuviškai. O gal dėl to, kad vynas skanus buvo. BLUE NUN. Mėlyna vienuolė – pavadinimas. Jeigu taip labai greitai, kokia pirma mintis? Man tai… prasigėrusi mėlynanosė vienuolė. Na, bet kaip skanu…

Dabar bereikia, sužinoti, ką noriu pasiekti.

Antrą dieną aš įnikęs į knygą “Verslo menas” (galėtų dažniau UK būti nedarbo dienų, tai gal daugiau knygų pradėčiau skaityt?). Skaitau puslapį po puslapio, skyrių po skyrio, graužiu salotinį markerį ir vis galvoju – kažin kokių grybų reikia būti užvalgius kad taip pozityviai aprašyt kurią nors kompaniją. DELL, IBM, pietvakarių efektas, etc.

Iš vienos pusės atrodo lyg pigus verslo klasės straipsnis, iš kitos pusės – protingos mintys (kad ir truputuką per daug pozityvios) visada yra gerai. Skyrius “meistriškumo menas” vėlgi truputuką privertė pamąstyt apie darbą (mūsų kompaniją). Esame maža įmonė su dideliais klientais. Kad įtiktume klientams turime ne tik gerai atlikti savo darbą, bet ir turėti kažką daugiau negu turi kiti. Kažkada su kolegom prie alaus bokalų pub’e svartstėm, kad visdėlto nesam dideli, tačiau kiekvienas iš mūsų yra pakankamai stiprūs savo srityje, ir visi prisidedame prie kompanijos stiprėjimo. Tačiau ar galėtume nors vieną iš mūsų pavadinti “meistru”?

Žiūrint iš sporto pusės – meistriškumas yra pakankamai matomas dalykas – technika, greitis, patirtis, mąstymas, prisitaikymas. Kuo esi stipresnis (kuo didesnis tavo meistriškumo lygis), tuo geriau gali įvertinti savo varžovo sugegėjimus. Pavyzdžiui, dziudo – kai kuriems metimas varžybose gali atrodyti kaip paprastas metimas, tačiau tik varžovas, kuris pats treniravosi keletą metų kaip atlikti tokį metimą sugebės tinkamai įvertinti priešininko meistriškumą.

Todėl diskutuoti, ar kuris nors iš mūsų galėtų būti “meistriškumo pavyzdys” nelabai yra prasmės. Klientai to niekada nesupras. Kolegos turbūt visada tai pervertins. Tačiau susirasti keletą labai stiprių žmonių tavo darbo srityje (na, navision specialistai, kur jūs) ir užmegzti pažintis su jais, būtų labai sveikintinas dalykas.

Pamąstymui, jeigu nori būti geriausiu, tai turi:

• Sužinoti, kas yra šiuo metu geriausias ir jį pažinti. Daryti, tai ką daro jis (arba daugiau) ir jį pralenkti?
• Nuspręsti, koks turėtum būti, kad būtum geriausias, ir pažingsniui to siekti?

…

Norėčiau sudalyvaut kokiose dziudo varžybose.

Apie vienerių metų vertę klauskite sesijos neišlaikiusio studento;

Apie vieno mėnesio vertę klauskite neišnešiotą naujagimį pagimdžiusios motinos;

Apie vienos savaitės vertę klauskite savaitraščio redaktoriaus;

Apie vienos valandos vertę klauskite pasimatymo laukiančio įsimylėjėlio;

Apie vienos minutės vertę klauskite pavėlavusio į paskutinį traukinį žmogaus;

Apie sekundės vertę klauskite eismo įvykyje išgyvenusio žmogaus;

Apie milisekundės vertę klauskitę antrąją vietą olimpinėse žaidynėse laimėjusio sportininko.

Anonimas

Skaitau knygą (kurią jau senokai įsigijau iš manoknyga.lt ir buvau pamiršęs, kad ji kažkur vis dar yra) “Verslo Menas” ir mąstau ar mano dabartinė kompanija turi visas tas savybes, kurių reikia norint išlikti (ir/arba tapti geriausiais). Ko mums trūksta? Kodėl mes esame stiprūs ir vieningi?

Norėčiau kada nors įkurti kompaniją, kurioje žmonės norėtų dirbti. Kuri galėtų kažką pakeisti. Ir vėl aš su savo “kada nors”.

O šiaip šiandien rami sekmadienio diena. Geriu mergaitės padarytą kavą su kondensuotu pienu, klausaus kaimynų klausomos muzikos (aš tokios muzikos klausydavausi, kai žaisdavau counter strike studijų laikais, todėl dabar beskaitant, kartais akyse šmėstali headshot’ų vaizdai, mouse’o click’ai ir “yeah” atsidusimai) ir skaitinėju su geltonu markeriu rankose gana įdomią knygą. Paskutinė mano pasibraukta mintis buvo “Daugumos žmonių asmenybės yra labiau nuspėjamos, nei nenuspėjamos. Mano manymu, airiai yra labiau nenuspėjami dėl to, kad tiek daug geria“. Turiu kolegą airį. Kuris tikrai gali daug išgerti. T.y. kol nesutinka lietuvio. Tada nenuspėjamu tampa nebe airis, o lietuvis.

]]> http://asesulietuvis.lt/2009/05/kokia-yra-laiko-verte/feed/ 0 http://asesulietuvis.lt/2009/04/daryk-tai-kas-tau-patinka/ http://asesulietuvis.lt/2009/04/daryk-tai-kas-tau-patinka/#respond Tue, 07 Apr 2009 13:35:35 +0000 http://localhost/ael/blog/?p=216 Nesvarbu koks tavo amžius. Nesvarbu ką tu apie tai mąstai (galiu, negaliu, sugebu, nesugebu). Tiesiog daryk tai, kas tau patinka.

Trumpiau: o man patinka dziudo. Geras jausmas nugalėti stipresnį varžovą.

Praėjusią savaitę po darbo į autobusą nelipau. Iki metro irgi nėjau. Sumąsčiau, kad nėra taip toli ir visą savaitę iki namų žingsniavau pėsčiom. O iš tikrųjų ir nėra taip toli. Kokie 8 kilometrai. Pirmus du vakarus eidamas nauju keliu link namų, pastebėdavau ką nors įdomaus… Trečią dieną į mano ausis sulindo ausinukai ir vėlgi ėjimas į namus tapo “dienos trumpinimu”.

T.y. jeigu netyčia sulaužyčiau, tai nors niekas į teismą nepaduos.

Ta prasme, jeigu treniruotėse sulaužyčiau.

Kaip ten būtų, jeigu mane sulaužytų, tai neklausiau.

O kartais duodi žadintuvui per galvą (suprask, spaudi snooze) ir dar keletą minučių guli paslikas kol vėl suskamba žadintunvas. Tada išjungi jį visai, ir po keletos minučių supranti, kad vėl grimzti į miegą. Keltis (o tuo labiau padaryt keletą prisispaudimų) nėra jokios motyvacijos. Galų gale net kai atsikeli ir atsiprausęs keliauji link darbo pagauni save snūduriuojant, o mintys lėtai ir vangiai laksto kažkur toli.

Kodėl taip yra?

Pasiilgau Plungės.

Ačiū.

07:00. Pusiau išsirengę perėjome apsaugą. Šįkart nesupypsėjome nė vienas. Duty free zonoje iškart pasukome link JD Sport parduotuvės, kur aš prigriebiau sportabčius “all star” ir dziudo skirtas tapkes. Aišku, norėjau lietuviškų inkariukų, bet bus gerai ir allstar’iukai.

07:10. Papusryčiaujame “Frankies & Benny’s”. Man patinka English breakfast. Net ta neskani dešra man patinka. Ir kepti grybai. Apskritai, aš suprantu, kad visa tai neatrodo labai viliojančiai, bet kuo rečiau valgau English breakfast, tuo labiau man jis patinka.

08:15. Įsėdome į lėktuvą. Pasikėlimą ir šiaip daugiau negu pusę skrydžio pramiegojau.

11:25. Nusileidome Marselio oro uosto. Muitininkas ilgai tikrino mano pasą ir atidžiai peržiūrinėjo senas vizas.

12:20. Dar nie valandos nepraleidę šitoje nuostabioje aplinkoje, pastebėjome, kad angliškai turbūt su mumis niekas nekalbės. Dėl bilietų ir šiaip kas, kur, kame teks aiškintis ženklų kalba.

12:30. Isėdome į Navette autobusiuką, kuris už 8.5 euro teoriškai turėtų mus nuvežti iki Marselio centro – kur prasidės viešbučio paieškos.

O vaizdai ir oras tikrai pasakiški. Šalia manęs sėdi dėdė prancūzas su maikute trumpom rankovėm ir nuo saulės akiniais. Reikėtų ir man tokių.

13:00. Užkalbinę porą prancūzų suradome savo iš anksto užsakytą viešbutuką. Tiesa, kad prancūzai labai nenoriai kalba agliškai, tačiau kai tokia graži mergaitė, kaip mano Eveliuks, prieina prie prancūzo ir paklausia do you speak english, tai jie nevalingai palinksi galva.

13:20. Užsiregistravome Vertigo viešbutuke, už kurį palikome šmotą pinigų, gavome raktus nuo “savo” kambariuko, dar paklausinėję ką čia per dieną būtų galima pamatyt, išėjome ieškot nuotykių.

21:00. Kadangi visą dieną klajojome po Marselį, nebebuvo kada prisėst ir parašyt kaip sekės. Visų pirma, tik išėję iš viešbučio nupirkome tris atvirukus (na, žinot, postcrossing’o fanai ir šiaip kas norit atviruko?). Pasirodo už juos gerokai permokėjome, nes kuo toliau nuo viešbučio, tuo jie pigesni. Bet who cares? (naujas požiūris į pinigus?)

Marselis yra nuostabus, šiltas, senas ir lėtas miestukas apsuptas kalbų ir vandens. Aš leidžiantis lėktuvui bandžiau spėliot, kad mieste turėtų būti labai nevėjuota, nes kalnai turėtų suveikt kaip tvoros. Klydau. Vėjas gerokai draikė mano švarko atalpus, o aš iš dalies gailėjausi praradęs šunišką džiaugsmą, bo visai neseniai buvau apsilankęs kirpykloje.

…

Gerokai pasivaikščioję po Marselį (ir dar truputuką pasivažinėję su vietiniu traukinuku) nusprendėme, kad šitame miestuke galėtume ir ilgėliau apsistoti. Gaila, kad atostogų buvau pasiėmęs tik porą dienų.

Kai išalkome – patraukėme link uosto, nes ten viešbučio darbuotojas buvo žemėlapyje pažymėjęs keletą rekomenduotinų restoranų. Tačiau likome it bitę kandę, nes restorai tuo laiku (apie trečią valandą) jau užsidarinėjo ir mums prancūziško maisto pasiūlyti nebegalėjo. Truputį supykome, ir nusprendėme, kad ką nors užvalgysime pirmame pasitaikiusiame pub’e. Ironiška, tačiau tai buvo british pub. Išlenkėme po pintą Guiness alaus ir sukirtome porciją beef lazanijos. Mane apėmė trumpa panika, kad kokio velnio mes atskridome iki Prancūzijos, kad pavalgyti angliško maisto? O ir už bokalą alaus palikome po 7.5 euro – va, kodėl prancūzai taip mažai geria!

…

Apie 17:00 grįžome į viešbučio kambarį ir numigome pusvalanduką pokaičio.

…

Vakarop nuėjome paklausinėt viešbučio darbuotojų, kur čia vietiniai renkas. Ką jie valgo? Bo, visgi turizmo miestas, ir ten kur renkasi turistai, dažniausiai nebūna geriausios vietos. Taigi gavome dar vieną rekomendaciją (ir mažą taškiuką žemėlapyje), patraukėme ieškoti nuotykių prancūzų gurmanų pasaulyje.

…

O rekomenduota vieta buvo tikrai įdomi. Iš pradžių įeini į barą ir galvoji, kad ne čia pataikei (aš bandžiau įtikint mergaitę, kad mes tikrai kažkur kitur nuklydome). Tačiau, jeigu praeini barą, atsiduri labai mažame, bet jaukimae restoranėlyje, kuriame mums pasakė, kad mes atėjome prancūzų laiku labai anksti ir reikės palaukti, kol kas nors pradės gaminti valgyti. Tai mūsų toli gražu neišgąsdino. Sakom, duokit mums prancūziško vyno, ir mes jau kaip nors palauksime, kad ir kiek ten reikėtų laukti. Padavėja dar pasiteiravo, ar tikrai norime viso butelio, o ne taurės.

Kol laukėm savo vakarienės, su mumis pasišnekučiuoti atėjo restorano savininkas. Paklausinėjo iš kur esame, nes šitame restorane dažniausiai lankosi vietiniai. Taip pat papasakojo apie tris vynų rūšis, iš kurių vieną pasirinkome “laukimo procesui” sutrumpinti.

…

Vėliau užsisakėm patiekalą sudarytą iš įvairių sūrių ir mėsų/dešrų ir taip pat prancūziškai keptą antį. Visa vakarienė buvo tokia skani ir prancūziškai lėta. Londone tas lėtumas reikštų susinervinimą ir mažą arbatpinignių kiekį, o Marselyje lėtumas – pasitenkinimo ir džiaugsmo pojūtis. Buvo dieviškai skanu, su mumis kalbėjosi angliškai (matėsi, kad labai stengėsi), prancūziškas vynas buvo gaivus, ir aplinka labai jauki. We should get out of London more often…

…

O visdėlto kokie mes arogantiški. Puikiai suprantame, kad prancūzai nemėgsta anglų kalbos, tačiau mes vistiek visur kalbame angliškai.

22:05. Rytoj reikia viską labai tiksliai susiplanuot, kad netyčia nepraleist skrydžio. O ryte dar reikėtų aplankyti uosto turgų ir kur nors užkirsti prancūziškus pusryčius. Tačiau apie tai pamąstysim rytoj… o dabar keliauju pabendraut su viešbutuko darbuotojais ir kitais angliškai kalbančiais keliauninkais.

…

Marselis yra gražus.

Prigriebiam porą porų kojnių, vienus marškinius, Beno fotiką (ačiū Benai), kurio pakrauti turbūt Prancūzijoje nepavyks, šmotą pinigų (su mintimi, kad jeigu ko prireikes, tai visada galima nusipirkti – kam čia tampytis?) ir lekiam link oro uosto. Jau po keletos valandų galėsiu laužyt savo liežuvį ir bandyt Marselio kavinukėj užsisakyt juodos kavos su šviežia bagete.

O taip. Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.

P.S. Kadangi nesivežam kompiuterio (ir apskritai beveik nieko), tai įspūdžius pabandysiu parašinėti ant popieriaus lapo. Jeigu kas gausis, parašysiu ir čia grįžęs namo.

Tęsiant temą “sumąstyk, išbandyk ir išmok ką nors naujo” sekmadienio popietę su mergaite praleidome šokdami Ceroc. Na, pradžių pradžia kaip ir visur prasideda nuo pirmųjų kreivų žingsnių, tačiau po gerų penkių valandų, jau buvome įvaldę keletą smagių manevrų.

Mano mergaitė jau seniai norėjo mane išsitempti šokti, o aš vis spyriojaus. Taigi prisidengęs “think, try, learn”, nusprendžiau, kad gal būtų visai smagu išbandyti. Na, manau, dabar reikėtų kokį penktadienį nueit kur pašokt ir prisimint ką išmokom.

Prisiminus praėjusią savaitę (pirmadienį – bėgiojom po darbo su kolegom, antradienį – dziudo, trečiadienį – 5 km su kolegom, ketvirtadienį vėl dziudo, penktadienį – su kolegom nubėgom iki pub’o ir suvartojom po porą pintų alaus, šeštadienį kepėm skaniausią pasaulyje lazaniją – kas norės išbandyt?, o sekmadienį taip sakyčiau gerokai pašokom), tai nebejaučiu kojų visai. O rytoj po darbo nusimato dar bent minimum penki kilometrai…

Vienintelė paguoda, kad antradienį po pietų aš valgysiu prancūzišką batoną, ir užsigersiu vietiniu Marselio vynu. Čia, žinoma, jeigu nepasnigs…

Man visada patiko dziudo (ne veltui lankiau treniruotes tris kartus per savaitę ilgiau negu 8 metus). Tiesa, baigus mokyklą, įstojau į Universitetą ir dziudo užmiršau. Turbūt buvo daug kitokių įdomių užsiėmimų. Tačiau dziudo man vis tiek patiko…

Dėl to truputuką pamąstęs (Think) ir paskatintas Evelinos (ačiū už kimono!), vėl nusprendžiau pabandyti (Try).

Ir ką gi sužinai užlipęs po penkių metų pertraukos ant tatamio? O sužinai, kad tavo kojos po treniruotės gali taip ganėtiniai stipriai drebėti. Kad dziudo technika truputį panaši į važiavimą dviračiu – ne tobulai, bet po truputį pradedi prisiminti kas ir kaip. Kad į treniruotę kitą kartą nebenori eiti, bet jeigu nueini jautiesi dar geriau nei praėjusį kartą.

O vakar pavyko ir porą metimų per kovą padaryt. Atrodo vėl atradau užsiėmimą, kuris teikia džiaugsmo.

Nebepamenu (o gal tiesiog ir nekreipiau per daug dėmesio) iš kurio blogo radau metodą Think. Try. Learn. – tačiau jis man patiko. Lietuviškai “Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.” man idėja skamba netgi gražiau. O esmė turbūt tokia, kad kiekvienas turime labai daug norų ar šiaip idėjų ką norėtume padaryti, išmokti, pamatyti ir t.t. O vis naujų idėjų atsiranda bet kur ir bet kada. Kai kurie GTD specialistai rekomenduoja visas idėjas užsirašyt, kai kurie rekomenduoja sumąstyt ką daryt toliau (what’s your next action), o Think. Try. Learn. metodo esmė – pamąstyk ar tikrai norėtum tai išbandyti. Galbūt? Tada išbandyk… o bandydamas išmoksi ką nors naujo – ir tada galėsi nuspręsti ar tai tau patinka, ar tu nori toliau gvildenti savo idėją.

Kai šventėme naujuosius metus bandžiau pasvajoti, kad būtų smagu aplankyti nors vieną užsienio šalį šiais metais. Kadangi neturėjau užsibrėžęs tikslų, kuri šalis tai turėtų būti, pasitaikius pirmai progai prigriebiau pigesnius bilietus. Vasarį porai dienų teks nuskristi į Prancūziją. Kovo mėnesį porai dienų į Vokietiją. Gegužės mėnesį galbūt pasiseks trumpam ištrūkt iki Belgijos. O dar kada nors norėčiau ir į Lietuvą parlėkt.

Tolimesni Think. Try. Learn. planai:

• paskraidyt su akrobatiniu lėktuvu – Sumąsčiau, kad gal visai būtų smagu turėti piloto teises. Idant kada nors galėčiau iki kokios Aliaskos nuskrist ir nudobt paskutinę baltą mešką… Pirma idėja – tai turėtų būti labai brangu. Tačiau pradėjus ieškoti kur apskritai būtų galima Londone porą kartų praskrist, tai nėra toks brangus malonumas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau iš kitos pusės – gal man visai nepatiktų skristi su mažyčiu lėktuviuku, o tuo labiau jį valdyti? Kitas žingsnis – Try.
• pasivažinėt su motociklu (o gal ir teises išsilaikyt?) – Man visada atrodė smagiai rimti dėdės ant savo stambių žirgų (kol kas vadinamosios britvos netraukia, tačiau choperiai atrodo patogūs…). O ir, jeigu reikėtų daugiau priežasčių surast, kam man reikia moticiklo – galėčiau pakankamai greitai sau pačiam įrodyti, kad su motociklu iki darbo važinėt būtų greičiau ir pigiau negu su metro. Vėlgi, kai teks atsisėst ant motociklo ir pavairuot, gal man visai nepatiks? Kitas žingsnis – Try.
• išmokt sušokt ką nors tokio rimtesnio nei krypu-krypu šliapu-šliapu – Kažkada labai seniai, dar pirmosiose klasėse lankiau šokių būrelį. Nuo to laiko šokti (ar bent jau džiaugtis šokiu) nelabai ir beteko. Mano mergaitė kaskart man primena, kad norėtų su manim pašokti, o aš vis atmetu šią idėją sakydamas “kada nors”. Užteks… geriau pabandom, ką nors naujo. Kitas žingnis – Try. Šeštadienį keliaujam į keletos valandų workshop’ą, kur mokysimės šokti Ceroc šokį. Aš nežinau kas tai yra, mergaitė irgi nežino kas tai yra. Abiems bus proga išmokti ką nors naujo.

Suprantu, kad lengviau visada ką nors atidėti ar netgi ko nors atsisakyti, net neišbandžius. Saugu, paprasta, pigu (ir nuobodu). Tačiau kaskart kai susimąstai “o ką dar norėčiau nuveikti”, aš vis prisimenu kažkada jau apmąstytas ir niekada neišbandytas idėjas. Pats laikas jas tiesiog permesti į “seen that, done that” katalogą.

• apie kepsnius – maniškė mergiotė išmoko (na, gerai, gerai – visada mokėjo) labai labai labai skaniai gaminti. Seniai tokį skanų kepsnį bebuvau valgęs.
• apie lašišas – man visada lašiša atrodė viena iš prastesnių žuvų. Jeigu rūkyta, tai neskani. Jeigu kepta, tai kaip vištiena be skonio. O vakar teko paragauti žalios lašišos (tiktai gerokai įsūdytos). Skanumėlis!
• apie žaidimus – AGRICOLA – brangus, bet teisingas. Nors teko sužaisti dar tik porą kartų (ir tai, tik su taisyklėmis susipažįstant), bet manau, kad buvo vertas pusšimčio svarų. Ir apskritai, stalo žaidimai yra visai nieko, tik… emigravus nelabai yra su kuo žaisti.
• apie draugus – kolegos Beno šeimyna išbandė mūsų naują pripučiamą čiužinį. Patogumo, kaip supratau ryte iš kolegos veido, turbūt nelabai yra, tačiau… pats faktas, kad turim čiužinį yra labai geras kitų draugų atžvilgiu (jeigu ką, sausio pabaigai, ir balandžio pradžiai jau rezervuotas).
• apie vynus – kai ilgai renkiesi, dažniausiai išsirenki neskanų. O kai nueini į vyno parduotuvę ir išsirenki tokius, kurių dar nebuvai matęs, tai dažniausiai pasitaiko labai skanūs ir tenka gailėtis kad paėmei per mažai.
• apie fejerverkus – East Londone fejerverkų nebuvo. Arba nemačiau. Gerai nors, kad nulėkus pas draugų per teliką buvo galima pažiūrėt į fejerverkus Vilniuje. O iki Londono centro brautis tai tikrai nesinorėjo…

O dabar laukia labai įdomūs 2009 metukai.

Įžingsniuojam į artimiausią sumuštinių parduotuvę (pirmą kartą šitoj buvau) ir skanuojam akimis per pavadinimus, kuris čia skanesnis galėtų būti. Prieinu prie prekystalio ir sakau vaikinuikui:

– can I have a sandwich with roasted turkey – rupūs miltai, kaip tas kalakutas (turkey/tėrkei/tėkėi) tarias, tai velniai žino, bo manęs vaikinukas nesupranta ir paprašo pakartot. Susinepatoginęs žiūriu į prisegtą kortelę ir lėtai užsidega “supratimo” lemputė, kad vaikinuko vardas tai Vaidotas. Atsikvepiu, ir sakau:

– duokš man tą su kalakutu…

– ar labai alkanas esi? – nusišypso Vaidotas.

– labai – atsidūstu su šypsena irgi.

Taigi Vaidotas man prikapojo kepto kalakuto kad vos ėjo suspaust į sumuštinį. Užtepė dar uogienės ir palinkėjo sėkmės. Padėkojau, ir parbėgęs į mūsų naują ofiso posh virtuvę žiūrėdamas BBC News sukirtau sunkiai apžiojamą sumuštinį.

Gerai kartais brolius lietuvius sutikt… ir sotus, ir šiaip laimingas.

Penktadienį smagiai su kolegomis pasibuvome savo pačių suorganizuotame “Christmas party”: iš anksto užsakyta vieta, išanksto paruoštas meniu, pasirinktos vynų rūšys. Vienintelis dalykas, ko nebuvome pasirinkę – tai vakarėlio tema (nors turbūt Kalėdoms temos nelabai ir tereikia).

Kai visi truptuką užmiršom darbus begurkšnodami vyną, pradėjom kalbėt įdomia tema: kodėl mes visi čia (Londone) dirbame? Dar vienas įdomus pastebėjimas – prie mūsų stalo sėdėjo tik vienas “tikras” anglas – o visi kiti iš netgi labai skirtingų valstybių susirinkę.

Kai kurie kolegos Anglijoj jau daugiau nei dešimt metų pragyvenę – čia jaučiasi įsikūrę ir nebesiruošia niekur toliau judėt. Kai kurie kolegos, dar tik kelis metus čia begyvenantys – optimistiškai mąsto grįžt į savo tėvynę. Aš (turbūt irgi optimistiškai) dar ruošiuos judėt kur nors kitur, prieš planuodamas kur nors grįžt.

Įdomu, kad daugelis kolegų turėjo gerus darbus savo šalyse, namus, mašinas, šeimas – tačiau vis tiek keliavo kažkur į nežinią, ir paklausti kodėl taip darė – nelabai ką sumąstyt galėjo. O dar ar darytų? Turbūt nebe… “Negerai viską pradėt iš naujo – antrą ar trečia kartą – tai būna įdomu tik pirmą kartą”.

Pagal plana siandien turetu buti idomiausia kursu diena, bo bandys parodyti tai, kas man idomiausia. NAV 2009 + webservices. Nors, sprendziant is pirmuju dvieju dienu, turbut i stipresnius klausimus atsakymas bus: to dar nepadarem, bet sumastysim ka nors.

Siaip, Microsoft Dynamics NAV2009 yra grazus produktas. Tik mane kamuoja skirtingi jausmai: is vienos puses, tai patogus ERP irankis naujiems klientams, is kitos puses – “upgrade’o” parduoti esamiems klientams turbut bus neimanoma. Ir apskritai, nauja versija atrodo labiau “ea, rytoj dedlainas, paziurim ka turim, ir isleidziam i rinka” – tarpinis produktas tarp to, ka jau turejom ir tarp to, kad Microsoft isleis per ateinancius kelius metus.

Taciau kryptis aiski:

• SQL Reporting Services
• C#.NET
• webservices
• Visual Basic
• BI Analytics

Turim daug vietu kur tobulet…

Sedziu Maidenhead’e, geriu karsta kava is automato (kazkaip, ji buna skani tik pirmus tris puodukus) ir laukiu kol susirinks kolegos “mokiniai”. O taip, 3 dienu kursai prasideda (o tai reiskia, keltis sesta valanda ryto ir skubeti iki traukinio, ir gera valandike puskuot su juo – nors tai nera blogai, parasiau pirmaja versija savo namu darbu).

Priminimas paciam sau: google map’suose atstumai visada atrodo zymiai zymiai didesni, negu jie yra is tikruju (na, minutes tai paraso apytiksliai gerai, taciau vis tiek, atrodo kad reikes daug eiti, o pasirodo cia visai uz kampo). Va, todel ir sedziu vienas, kava geriu, ir laukiu…

O Maindenhead’e grazu ir tylu. Tokis uzkampis atrodo lyginant su Londonu… Idomu, kur gyvensim, kai (jei) grisim i Lietuva?

O tai reiškia, kad su autobusu iki namų tenka važiuoti pusantros valandos (kai seniau per 45 minutes buvo galima prasisukti). Negerai, negerai… Taip, kad kai kas nors kitą kartą paklaus, ar mane paveikė ši krizė, galėsiu drąsiai sakyti, kad TAIP…

Man visa indų šeimos atrodydavo labai draugiškos (na, bolivudo filmuose, viename name gyvena dažniausiai sūnūs, tėvas, senelis, senelio tėvas, mama, močiutė, o visa kita giminės pusė į svečius yra atvažiavę ilgesniam laikui). O šiandien pamačiau to realų pavyzdį: žingsniavau sau link artimiausio bankomato, tik žiū – keturiese sulindo į mažą telefono būdelę. Tikriausiai tėtis, mama, senelė ir jos teta norėjo paskambint sūnui…

Ale, o močiutė su teta apkūnesnės tokios, tai turėjo biški pasispaust, kad visi sutilptų draugiškai į būdelę. Užtat kaip smagiai turbūt susibendravo kad ir kam ten skambint norėjo.

Dėstytojas: šiandien iš 20 studentų, 5 į paskaitą neatvyks…

40-metis studentas: kodėl?

Dėstytojas: na, šiaip… suprantu, kad studijos svarbus dalykas, bet iš kalėjimo dėl paskaitos neišleidžia.

40-metis studentas: aš ir sakau, ko tie mano draugeliai tokie protingi pastaruoju metu pasidarė

…

O taip, pradėjau aš truputuką vėl mokytis.

Ankstų sekmadienio rytą (čia apie dešimtą valandą) nusprendėme, kad reikėtų kur nors nuvažiuot pasivaikščiot. Turbūt geriausiai šitą terminą “nuvažiuot pasivaikščiot” suprastų dar visai neseniai apsilankę grupiokai (Juste, kur ten vintage fotiko nuotraukos? Vis dar laukiam atviruko). Taigi… sėdom į autobusą ir po gero pusvalanduko buvome prie Aldgate East.

Dar keletą minučių pėsčiomis besižvalgant, “va čia galėtume kada vyno ar arbatos išgert, jei netoli išsinomuot kambariuką”, ir priėjome Spitafield turgų. O ten… bevaikštant siauromis gatvikėmis, bevingiuojant tarp rėkiančių prekiautojų “havaluk, havaluk, vanpaundširt, havaluk” užplūsta keisti jausmai: pasiilgau rietavo turguje pirktos rūkytos žuvies, medaus ir namuose darytos giros.

Žiūrint į kainas ir užrašus prie prekių, mąsčiau – čia jie prekes vagia ir pardavinėja pusvelčiui, ar čia jų kokybė tokia, kad po pirmo skalbimo ir grindims plauti nebetiks? Kaži kodėl bomžai vaikšto apsirengę kaip bomžai, jeigu už 10 svarų tokiame turguje galėtum padoriau apsirengti. Turbūt todėl, kad prie bankomatų nebeiškaulytų pinigų alui.

O šiaip gražu turguje… prisėdome su mergička ant šaligatvio, išsitraukėme keptus sumuštinius ir termosą arbatos. Pro šalį praslenka keletas nindzių su savo vienuolika vaikų, pralinguoja keletas pagiringų vienas kitą stumdačių lenkų, beveik prabėga keletas gariai besikeikiančių lietuvių – atrodo visas pasaulis tilptų šitoje mažoje turgaus gatvėje.

…

O prie lietuviško kumpių prekystalio, linksmai švyturio alų gurkšnojantis diedukas man labai gražiai pasakė sorry… kai aš jį užkliuvau praeidamas. Visdėlto anglų (kad ir apsimestinis) mandagumas daro šiokią tokią įtaką ir lietuvaičiams.

Vakar su kolegomis buvome pub’e atsigerti alaus ir išlydėti mus paliekančio kolegos. Ta proga teko paragauti kokių penkių skirtingų rūšių alaus. O kai pradėjom diskutuot, kuris alus geriausias, tai… aišku, kad lietuviškas?

O šiaip trumpi pastebėjimai apie alų ir anglus:

• London Pride alus primena HBH Juozo alų (švelnus kavos skonis)
• Londone tokie “social” alaus išgėrimai yra labiau networking’as negu išgėrimas. Griebi į rankas pintą alaus ir eini prie poros kolegų, pabendrauji, palieki kolegas ramybėje ir eini prie kitų kolegų. Kadangi žmonių belekiek, tai kalbėtis su visais nelabai išeina – tenka bendrauti mažomis grupelėmis. Tačiau tos grupelės būna suformuojamos iš naujo kas keletą minučių. O ir pokalbį lengviausia pradėti su nepažįstamais kolegų kolegomis: “Hi, we haven’t met yet. My name is Tomas” ir tada truputukas small talk’o.
• Anglai išlenkę porą pintų alaus tampa žymiai sukalbamesni.
• Po poros pintų alaus kolegos kažkaip labai įtaigai tvirtina, kad esu pirmas toks entuziastingas kolega jų tarpe. Kas būtų tikrai smagiau išgirst iš blaivių kolegų, bet kai pačio rankose London Pride, tai… gerai ir taip.
• Sprendžiant iš visų pokalbių tolimesnės mano studijos turėtų būti susietos su business instead of IT.

Post from: Aš Esu Lietuvis

Šiandien po darbo iki namų grįžau per pusantros valandos. Su autobusu. Taip, atstumas iki darbo viso labo tik aštuoni kilometrai. Taip, sėdėjau autobuse pusantros valandos. Taip žinau, kad pėsčiom turbūt būčiau greičiau parėjęs…

Na, iš tikrųjų, tai laikas labai neprailgo – pažiūrėjau filmą “Cable Guy” (pats negaliu patikėt, kad dar nebuvau matęs), tačiau per dieną praleisti apie porą valandų laiko viešajam transporte yra negerai. Damn, you, kolegos – Jūs čia privertėt susimąstyt, kad ilgai laiko praleidžiu metro.

Taigi, nusprendžiau kad būtų visai gerai atostogų kur nors nulėkt (čia porą dienų praleistų Brighton’e prieš porą savaičių, tai nesiskaito). Kadangi mane veža Simono Bartkaus straipsniai apie lėktuvus ir jų nuostolius, nusprendžiau, kad būtų gerai kur nors nuskrist (ir padaryt dar kam nors šiek tiek nuostolių).

Trumpiau tariant… jeigu viskas gerai… Lapkričio pradžioje lekiu iki Romos. Savaitei. Vienas (nebent kas iš kolegų lietuvaičių prisijungtų). Bilieto kaina į abi puses (priskaičiuojant dar visokių nenurodytų mokesčių) gavos 44 svarai…

Prisiminus, kad sesei bilietas iš Londono į Kauną į vieną pusę kainavo virš šimto svarų, man atrodo, kad greitu laiku į Lietuvą aš negrįšiu.

Dar praėjusią savaitę bevaikštant po Camden Town’ą su grupiokais (smagus buvo savaitgalis, ačiū!) prigriebėm porą atvirukų. “Užsiregistruotsim postcrossing’e” – pamąstėm su Eveliuku prisiminę Andriaus, Pauliaus, shiny, Dariaus įrašus apie atvirukų mainus.

Pradžiai užsiregistravome http://www.postcrossing.com/, o paskui pabandėme išsiųsti vieną atvirutą. T.y. gavome adresą ir trumpą aprašymą apie žmogų, kuriam turėtume kažką parašyti… Ale, visai smagu mąstyt, ką norėtum pasakyt žmogui, kurio nesi matęs, bet siunti jam atviruką.

Kitas žingsnis buvo – pagooglinti ir surasti kurioje vietoje reikia užrašyti adresą ant atvirutės. Tai turbūt reiškia, kad paskutinį kartą atviruką kam nors siunčiau senokai…

Galų gale taip linksmai su Eveliuku bemąstant ką užrašyt net nepastebėjom, kai prirašėm penkis atvirukus. Ta proga nužingsniavom iki artimiausio pašto, nusipirkom penkis pašto ženklus (o į USA siųst atviruką kainuoja 6 pensais daugiau negu į Europą), prisiminę vaikystę aplaižėm pašto ženklus prieš juos užklijuodami, ir po vieną sumetėm visus atvirukus į pašto dėžutę.

Taip smagu ir gera… išsiųst kažkam gabaliuką gėrio.

Tik velniškai karšta, tai žingsniuodami link namų prigriebėm porą ledų, medinę kėdę, ir balto vyno butelį.

Post from: Aš Esu Lietuvis

• nešiojamąjį kompiuterį iš dell.co.uk
• porą greito maisto pristatymų (picos/pasta/etc) iš just-eat.co.uk
• keletą knygų iš manoknyga.lt
• USB HDD iš ebay.co.uk
• porą domenų iš goddady.co.uk
• truputuką hostingo iš serveriai.lt
• truputuką labdaros mibuso.com
• truputuką labdaros linkomanija.net
• maisto produktus savaitei iš tesco.co.uk
• lėktuvo bilietus iš ryanair.co.uk
• auto top-up iš tfl.gov.uk
• stalą iš argos.co.uk

Gyvenant Lietuvoje pirmasis pirkinys internetu buvo bilietai į Londoną. Buvau priverstas pasiimt SEB Virtuon kortelę, iš kurios man labai gretiai piktas dėdė dar 5 eurus pasiėmė. Tada bankas tą kortelę užblokavo, ir man grąžino pinigus į užblokuotą sąskaitą. Taip iki šiol ir guli 5 eurai… kurių niekas paimti negali. Iš kitos pusės kai grįšiu į Lietuvą praleidęs pusvalandį banke turėsiu už ką porą butelių alaus nusipirkt.

Kai Londone gavau banko kortelę, paklausiau ar ja galima atsiskaityt internetu. Į mane pažiūrėjo banko darbuotojas kaip į kokį kaimietį ir pasakė, kad tiek su debetinėm, tiek su kreditinėm kortelėm internetu atsiskaityti galima. Po poros apsipirkimų internete, susimąsčiau apie saugumą. Na, šįkart kaip iš SEB korteles pinigų niekas dar nebuvo pasiskolinęs, bet nenorėjau visur suvedinėt savo kortelės duomenis. Todėl, užsiregistravau paypal, kurį naudoju “mažiau patikimiems” apmokėjimams.

Kada ir ką paskutinį kartą pirkai internetu?

Turbūt jau kažkiek pripratau prie Londoniško gyvenimo. Kažkada kolegų pasakymai “esi londone, elkis kaip londonietis – skubėk” atrodydavo juokingi. Dabar pats beveik nebepastebiu, kaip po darbo įsilieju į žmonių minią, ir kaip vientisa jūra judame link metro stoties. Pripratau prie to, kaip metro vagonuose visi nepastebimai suartėja (bo vietos ir taip mažai), ir tuo pačiu atitolsta (jokių pokalbių ar žvilgsnių į akis). Dauguma kaip ir aš paskendę savo mintyse klausosi iPod’o grojančios muzikos arba bando skaityti sulankstytą (gi vietos net stovėt nėra) nemokamą laikraštį, kurį tame pačiame vagone paliks išlipdamas kitoje stotelėje.

Tačiau kai kurios scenos man dar sugeba priminti, kad Londonas yra kitoks miestas. Vakar išlipau London Bridge stotelėje, ir plaukiau kartu su minia žmonių besikeičiančių traukinius (ieškančių Jubilee linijos). Per iPod’ą klausausi Evanescence visu garsu, ir sustoju minutei – žmonės plaukia mane aplenkdami,lyg manęs čia net nebūtų ir visa šita scena atrodo kaip iš kokio seno filmo.

Kažkodėl pamąsčiau, kad HDR nuotraukos darytos piko valandomis metro stotyse turėtų atrodyti nuostabiai. O tada vėl įsiliejau į srovę ir besišypsodamas patraukiau namo.

O žinot, turbūt klydau.

Vakar buvom nulėkę iki Canary Warf, kurio skverelį transliavo per didelį ekraną (po atviru dangum) operą iš Covent Garden Royal Opera House. Spėjom atkeliaut tik į trečią dalį, ir mano klausinėjimas „gerai, čia mes titrus matom, o kaip ten žmonės kur gyvai žiūri supranta kokia čia kalba šneka“ turbūt spėjo atsibosti tiek mano sesei, tiek mano mergaitei, tačiau vis labiau temstant pradėjau vis labiau mėgautis vaizdu.

Sprendžiant iš BP Summer Screens puslapio, keliausim į kitą opera biški geriau pasiruošę… (su termosu karštos arbatos, ir skania pikniko vakariene?)

Kažkurį čia savaitgalį buvome nulėkę iki Marylebone Summer Fayre, kur ne tik nusipirkom šviežių (organic – yeah, ne vien anglai dėl jų pamišę?) pupų, sukirtom po didelį vištienos sumuštinį, išgėrėm po pintą PIMS’o, bet ir susimąstę pasiklausėm džiazo koncerto.

O virtos šviežios pupos man yra net skaniau negu šokoladas…

O kai kas sugebėjo ir vaikystės vieną iš svajonių įgyvendint… Kokios gi tos mergaičių svajonės?

Taigi, prabundame ankstų šeštadienio popietį (o tai negi rytą?), susirenkame savo šmutkes, ir traukiame iki metro stoties. Kadangi (kaip visada) Jubilee linija neveikia savaitgaliais, tai tenka palaukti bus replacement services. Aš, žinoma, pasipildau savo oysterį mėnesiniu bilietu, bet kadangi šiandien teks daug su replacementais pavažinėt, tai bilietas pradės veikti tik nuo rytojaus. Biški suvalkietiškai, bet taupyti gi reikia?

Nuvažiuojame iki O2 arenos (kadangi sesė dar nebuvo mačius) ir užsukame trumpam pasivaikščiot. Mane eilinį kartą sustabdo prie metalo detektoriaus (kaip ir visada oro uoste), tačiau parodžius diržo sagtį praleiždia ir palinki geros dienos. Parodome sesei, O2 areną, truputuką prilygindami ją lietuvos Akropoliui. Tačiau iki Akropolio jai truputuką dar trūksta, gi… Akropolį ne vien tik pramogų gali rasti, bet ir parduotuvių… o šičia, bet kavinių/koncertų/filmų ir šiaip pramogų, apsipirkti tai negali.

O kadangi mūsų pagrindinis šiandienos tikslas yra nemokamai paplaukioti, tai prieinu prie stoties darbuotojo (jie dažniausiai dėvi ryškius geltonus arba oranžinius švarkus), ir paklausiu, kurgi čia mes galėtume rasti… kaip ten tas… am, nugi ship’s station? Vyrukas (kokių keturiasdešimties metų) linksmai pradeda mane traukti per dantį, dar paklausia iš kur esame… Aaa, lietuva… vilnius… sostinė… kiek beje bilietai iki lietuvos kainuoja? šimtas svarų šiom dienom? aaa… tada gal geriau į maljorką, pigiau vis dėlto…. o šiaip, gal kada ir įdomu būtų… o boat (or ferry) services are over there. Dėl savo ship station pasijutau truputį kaimietis… O ką daryt?

Kai nukeliaujame iki laivų miniuosto, ir pradedu pasakoti, kad čia va internete skaičiau, kad nemokamai bus galima paplaukioti… darbuotojai į mane žiūri tokiom mėlynom ir nepatikliom akim. Galų gale, teko nusipirkti bilietus, bo niekas apie jokį architektų festivalį negirdėjo. Nurijau piktą seilę, ir nupirkau tris bilietus – du brangesnius, ir vieną pigesnį (jeigu turi travel card – tai kainuoja tik pusantro svaro, jeigu neturi… tai cieli keturi). Sako, parodyk travel card, tai pašaukiu sesę, kad parodytų… Jin ištraukia savo oysterį, ir… darbuotojas sako, čia travelcard ar pay as you go. Na, kadangi travel card, tai tik pusantro svaro. Nuryju, dar vieną piktą seilę, ir siunčių blogio žvilgsnį pats sau, bo… Už savo bilietą mokėjau keturis svarus… o būtų užtekę pasakyti, kad mano oysteryje irgi yra travel card’as.

Ir… galų gale įsėdom į laivuką… Ale, smagumėlis. Nuo North Greenwich’o plaukėm iki Embankment stoties. Tai užtrukom gerą valandėlę. Galvojom, net kavos užsisakyt, bet tai blyn… laikydamas pyktį dėl keturių svarų kainavusio bilieto, nenorėjau sau leisti dar kavos už pusantro svaro nusipirkt.

O šiaip, jeigu būsit Londone, tai net labai rekomenduoju… Už pusantro svaro (na, sąžinė nenumirs jeigu pasakysit, kad Jūsų austriuke guli travelcard, vis tiek jie neturi kaip patikrint) pusantros valandikės praleist ant Temzės tikrai buvo smagu. Pakartosim…

Aga, aš irgi senokai. Net mano mergaitė kartais apie tai primindavo. Taigi, su sąlyga, kad šiandien gauta alga… gal nori nueiti į kokį restoraną? Ne, netingiu… galėčiau ir pats ką nors pagaminti, bet gal nori kur nors išeiti? Pasibūti? Pavalgyti?

Nespėjau sureaguoti, kai mano mergaitė jau buvo apsivilkus suknelę, susirišus plaukus ir įsikibus man į parankę. Einam… Jaučiuosi stiprus, kai einu su savo mergaite, o jos suknelė plėvesuoja pavėjui.

Dar išeidami sesei prisakėm, kad pasidarytų ką nors pavalgyti, o patys patraukėm link metro. Dar eskalatoriumi kylant mąsčiau, kur šįkart keliaut? Londonas didelis miestas, yra labai labai daug pasirinkimų, kur galima nueit ką nors pavalgyt, įkalt skanaus (ar nelabai) vyno, ir šiaip. Tačiau šįkart, pavažiuojam tik vieną stotelę – išlipam North Greenwich’e – prie O2 arenos.

Kadangi jaučiausi žvėriškai alkanas (net nežinau kodėl, bo per pietus darbe su kolegom smagiai kirtom džiovintą kiaulieną. Kaip kolega sakė… yes, it’s raw… dried, but still raw), tai pasiūliau savo mergaitei nueit į Nandos (ar koks ten pavadinimas… skanius viščiukus kepa, sočiai ir greitai). Tačiau, Eveliuks užsimanė kažko itališko… Taigi apsistojome ties ZIZZI.

Iš pirmo žvilgsnio – restoraniukas kaip ir dauguma Londone – jauku/mažai vietos/kaimynai šalia. Tačiau… jau seniai taip skaniai bebuvau valgęs. Kadangi itališkai – tai sakau, kertam pastas. Ir dar balto vyno prigriebiam… Nežinau ar čia vynas kaltas, bet buvo labiau negu skanu. Tikrai, kada nors sugrįšiu (turint omeny, kad gavom dar kuponą – buy one, get one free), tai turbūt ir pakankamai greitai.

O linksmiausia dalis buvo…

– do you have toilets here?

– well… um… we usually ask people to go outside to the garden… to do…

– oh… ok… (wtf? wtf? wtf?)

– just kidding, it’s right over there.

O kai jau maniau, kad pavalgiau skaniai… netyčia dar prigriebėm deserto. Galvojau, kad miriau ir patekau į rojų (kol valgiau savo mergaitės desertą). O kai užkirtau savo, tai nusprendžiau, kai kankins pagirios – tai Citrinų tortas bus labai smagūs vaistai.

Nuoširdžiai rekomenduoju – ZIZZI restorane:

– Penne dela Casa

– Tartufo al Cioccolato

O šiaip… dėl kai kurių receptų, mielai padirbėčiau kokiu virėjo padėjėju, ar padavėju tokiam restoraniuke.

Porą savaičių džiaugiausi tikrais vasariškais orais:

• pietus pavalgyt keliaudavau į artimiausią parką,
• autobuso stotelėje nelaukdavau – jeigu jo nėra, eidavau pėsčiom iki kitos stotelės,
• buvau jau išdrasėjęs, ne tik kad be striukės, bet ir be švarko į darbą keliaut,
• vakarais išeidavau pasivaikščiot/pabėgiot po netoliese esantį Green Way.

O bet tačiau – į vasarą sugrįžo Londonas. Šeštadienį vakare pakilo vėjas, pradėjo lyti… ir taip tęsiasi jau antra diena. Iš kur tiek daug gali lyti? Darosi liūdna, bo po lietų vienam eiti pasivaikščioti eiti noro tikrai nėra.

Tačiau, this is london, isn’t it? Pasidarau pilną “Švyturio” bokalą arbatos, ir sumaigau www.manoknyga.lt. Kažkada buvau nusižiūrėjęs vieną knygą, bet neužbaigiau užsakymo. Pasižiūrėkim, kiek užtruks kol man tą knygą atbogens iki Londono. O pats puslapis (t.y. jo patogumas) turbūt vertas atskiro įrašo.

Iš kitos pusės, čia Londonas. Čia net kolegos [vyr. giminės] sugebėdavo kartais pasakyti, kad mano marškiniai atrodo puikiai [ir aš pasijusdavau nejaukiai].

Tačiau, tai ką šiandien pamačiau “babajinėj”, mane nustebino… Arba pasaulis “traukiasi” [shrinking] arba verslo globalizacija mane stebina arba rytų Londoną visapusiškai užkariauja lietuvių emigrantų banga. Pasirodo, nuo šiandien [nors, jau senokai ten bebuvau prieš tai], galima nusipirkti Švyturio EKSTRA alaus. Ir netgi pigiau negu lietuvių lietuviškose parduotuvėse.

Jeigu taip [visiškai filosofiniaisi sumetimais] susimąstyt [kaip kadaise studijų laikais su kolega mąstėme statybos fakulteto fuksų ekonomikos paskaitoje] – ką daryt, kai alus pigesnis už pieną ir vandenį?

photo credit: Roman Lashkin

Taip aš informatikas ( tai dažniau skamba kaip diagnozė, negu specialybė). Taip labai daug darbo praleidžiu prie kompiuterio (netgi, jeigu neskaičiuotume to laiko, kurį praleidžiu prie kompiuterio darbe – 8 valandas per dieną). Ir taip, man patinka skaityti (čia kuom susiję su pirmais dviems teiginiais, tai nelabai pats suprantu).

Prisipažinsiu, esu išrankus, kartais pradėjęs skaityti kokią knygą ir perskaitęs tik keletą puslapių galiu be sąžinės graužimo padėti ją į šoną, ir daugiau nebepaliesti. Iš kitos pusės, man nelabai įdomi kitų nuomonė, todėl retai skaitau recenzijas ar atsiliepimus apie knygą prieš ją pradėdamas skaityti. Turbūt dėl to iš dalies švaistau savo laiką skaitydamas pirmus kelius puslapius knygos, kurios nepabaigsiu skaityti.

Pastebėjau, kad man nelabai svarbu kokiu formatu skaityti. Mane įtraukti gali tiek dar spaustuve kvepianti knyga, tiek pdf failiukas, kuriame kas porą minučių tenka spustelt pelės mygtuką. Tačkaj turbūt netgi esu labiau linkęs skaityti elektroniniu formatu, negu spausdintą knygą, nes tokią visų pirmą reikia nusipirkti (pasiimti iš bibliotekos/etc), paskui reikia rasti kur ją padėti [kai perskaitysi, arba nuspręsi, kad neskaitysi]. O kas, jeigu knyga nepatiks? Arba nebus verta kada nors prie jos sugrįžti? Geriau tada skaitmeninis variantas, kurį visada galima pasidėti “po ranka”, ir prireikus susirasti naudingos informacijos dar kartą.

O iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad perskaičiau “Kaip parduoti ratą” vienu prisėdimu. Ir tada prisiminiau, kad man patinka skaityti. Ir turbūt tai reikėtų daryti dažniau. Taigi dragginam pdf failiuką į “finished” katalogą, ir ieškom naujų informacijos šaltinių. Gal ką nors kas nors norėtų parekomenduoti?

Kalbant apie kainas Lietuvoje turbūt ne vienas pastebėjo, kad jos auga kaip ant mielių. Tačiau, manau nedaugelis pastebėjo, kad jos auga žymiai sparčiau negu prekybininkai norėtų mums parodyti. Nors, turbūt tai irgi visi pastebėjo.

Vakar sumąsčiau, kad esu pasiilgęs rūkytos lydekos. Taigi nupėdinau iki vietinės MAXIMOS Plungėje, ir nusipirkau pakelį rūkytų žuvėkų. Taip iš pirmo žvilgsnio pastebėjau, kad kaina pakilusi porą litų (negu kainavo prieš metus). Tačiau tik namo parėjęs supratau, kad kaina padidėjo ne porą litų, o šiek tiek daugiau. Kodėl gi? Ogi… viename įpakavime būdavo keturios žuvys. O dabar liko tik trys žuvys + porą litų daugiau kainuoja. Sumaniai tie verslininkai sukasi, sumaniai…

Taip pat lyginant su Anglija – Uncle Bens, Helmanz padažai/majonezai yra mažesnėse (ir beje brangesnėse) pakuotėse negu Londone. Še… ir mąstyk apie grįžimą į Lietuvą. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad šiuo metu grįžti yra per brangu.

Išgąsdintas Kauno bankų (jei ką, Plungėje dirba net šeštadienį), grįžau į namus – į Žemaitiją. Pirmas dalykas, ką pastebėjau – tai KAINOS (jos auga greičiau nei aš sukirtau tris cepelinus karčiamoj). Antras dalykas, tai kokia graži (nors ir iš pradžių atrodė pilka) ta mūsų Lietuva. Ir Plungė graži… galbūt kada nors vėl teks sugrįžt ir pratęst darbus Plungėje?

Trečias dalykas ką pastebėjau… kad norint kur nors palėkt su mašiniuku, už benziną palieki kelis šimtus litukų. Spėju mano didžiausios išlaidos per šias atostogas bus už benziną… na, bet dar savaitikė liko, tai gal viskas pasikeis.

Ketvirtas dalykas – ramuma… cepelinai, jūra, vėjas, žuvėdros, kaimas, tyla, mergaitė… viskas čia kitaip.

Prie jūros per keturias dienas buvome du kartus. Ir aišku, sugebėjom sušalti. Tai visą savaitė saujomis valgėme brangius lietuviškus vaistus, ir snargliavomės su Eveliuku. Dabar jau jaučiuos truputuką pagijęs, taigi rytoj turbūt jau trauksiu Kaunan. Reikia gi PizzaJazz picų skonį prisimint (ir vėlgi pasižiūrėt kiek kainas pakėlė).

Kaune bankai dirba tik nuo pirmadienio iki penktadienio. Bent jau ten, kur daugiausia lankosi turistų. Va taip… ir reprezentuok Lietuvą, šalį kurioje nėra kaip pinigų išsikeisti. Šaunu.

Vėliau radau vieną (iš dviejų) banką dirbantį MOLE. Tai mergaičiukės kai užklausiau, a ko ten Laisvės Alėjoje taip nyku ir tuščia? Atsakymą gavau: “Mus nužudė Akropolis”. O linksmiausia tai, kad turistai (anglai su kuriais teko pabendraut, ir keletą nuoširdžių patarimų apie saugumą Kaune duot) į prekybcentrius net nesiruošia eiti. “Taigi atostogaut, ir į ką nors kitą pasižiūrėt atvažiavome… o prekybos centrų pas mus tikrai daugiau yra”.

Vakar žiūrėjau laidą apie emigrantus – tiksliau apie emigrantus iš rytų europos – o dar tiksliau apie fuckin polish (čia įskaitant žinoma lenkus, lietuvius, latvius, estus, rusus, nu žodžiu, daug žmonių telpa po „polish“ kategorija). Laidoje buvo šnekinami grynakraujai anglai (kurie negaili ir metro kartais kokią mergaitę aprėkti lenkaite) ir senbuvius emigrantus (iš pirmosios/antrosios/trečiosios ar kiek ten jų iš visų buvo emigracijos į Angliją kartos). Aišku, visi labai pikti, ir čia rytų europiečiai kalti, kad vietiniai (tiek anglai, tiek senbuviai emigrantai):

• negauna darbo,
• negauna pašalpų,
• jaučiasi nesaugūs dėl ateities,
• jaučiasi nesaugūs dėl emigrantų kaimynų,
• praranda prastai apmokamus darbus,
• praranda gerai apmokamus darbus,
• vienaip ar kitaip jų teisės yra prastesnės negu naujos emigrantų bandos,
• yra priversti emigruoti į kitas šalis.

Mano nuomone, tie kurie taip mąsto, yra neprisitaikę pokyčiams, ir ganėtinai mažai pasiekę. Jų mąstymas suprantamas, teko pačiam bendrauti su anglais, kurie „o kam man dirbti, jeigu galiu pašalpą gauti“. O tada ateina emigrantas, ir pasiima jo pašalpą… o niekada nedirbusiam pradėti dirbti turbūt nelabai patinka.
Panaši situacija mūsų laukia ir Lietuvoje. Kai trūkstant darbo jėgos verslininkai prisiveš imigrantų iš kitų šalių, juos reikės kažkaip išlaikyti. O tai reiškia pritaikomas lengvatas, pašalpas, etc. Jie pradės dirbti Lietuvoje, jie pradės gyventi Lietuvoje, jie pradės balsuoti Lietuvoje, jie taps senbuviais, o jų vaikai Lietuvos piličiais. Kažkur matyta situacija žiūrint į Anglijos praeitį.

Po tokių laidų su visokiausiom statistikom, kokie visi emigrantai yra blogi, ir kyla priekabiavimai prie kitų žmonių. Anglai nemėgsta imigrantų, imigrantai atsako tuo pačiu ir nemėgsta anglų. Gerai, kad kol kas pačiam netenka susidurti su tokia neapykanta… tačiau yra apie ką pamąstyti.

O kaip jaustumėtės Jūs, jei eidami Vilniaus senamiesčio gatvėmis kieno tik bepaklaustumėt kur surasti autobusų stotį, gautumėt kažkokį burbtelėjimą belekokia nesuprantam kalba?

Pakalbėjau.

Rezultatai – gegužės pradžioje.

Tiesa, rezultatai manęs nelabai ir domina, tiesiog baigėsi kursai. Tikėkimės sugebėjau išnaudoti šią progą pagilinti savo anglų kalbos žinias. O dabar, t.y. nuo rytojaus, vėl kimbam į darbus. Ir pradedame planuoti iš naujo.

Realiai, tai net nežinau ką veikti toliau. Kadangi kažkurią dieną čia sugebėjau save įtikinti, kad visdėlto man REIKIA iPod‘o, tai galbūt sugebėsiu savė įtikinti, kad man reikia ir anime žiūrėti be titrų? Būtų pats laikas… kažin kiek galima išmokti per tris mėnesius? Nors, gal kaip visada, atidėsime kuriam laikui, ir pasieiškosim svarbesnių tikslų.

O kelionės laikas tai žymiai sutrumpėja, kai klausaisi audio knygų. Tai kol kas tuom ir džiaugiuosi.

O ką daryt toliau?

Lietuvoje dažniausiai užtenka gyvenimo aprašymo (bent jau šiuo metu, kai darbuotojų nėra tiek, kad galėtum su šakėm vartyt ir džiaugtis), kartais paprašo dar motyvacinio laiško (man pačiam Lietuvoje turbūt neteko rašyti tokio).

O Londone ieškantis darbo motyvacinis laiškas – tai būtina dalis pirmųjų žingsnių. Taip, šaunuolis, jeigu turite puikiai parašytą gyvenimo aprašymą. Tačiau, nuo motyvacinio laiškos priklausys, ar kas nors pa‘click‘ins ant Jūsų prisegto failo ir turės galimybę perskaityti Jūsų pasiekimus, ar Jūsų el. laiškas taps tik dar viena šiuškle beribėse GMAIL platybėse.

Kodėl man būdavo sunku parašyti motyvacinį laišką? Visų pirma todėl, kad jis turi būti MOTYVACINIS. Ir ką tai turėtų reikšti? Kodėl aš noriu dirbti pas Jus? Atsakymas – kad man reikia darbo, nes noriu valgyti, turbūt nėra labai tinkamas.

Tačiau anglai laišką siunčiamą kartu su gyvenimo aprašymu vadina „cover letter“, kas man labai labai palengvino užduotį. Tai nebėra tik tuščių žodžių paistymas apie tai, koks aš galiu būti motyvuotas, tai tampa prisistatymu, pasiūlymu paskaityti mano gyvenimo aprašymą, ir galbūt pabendrauti akis į akį. Taigi, suskaidę cover letter rašymą į kelis žingsnius, iš sunkios ir neįveikiamos užduoties, turime paprastą pasiekiamą tikslą. O rašyčiau aš taip:

• Kodėl aš rašau? (Kur ir kada mačiau darbo skelbimą? Gal kas nors rekomendavo man šią įmonę ir šią poziciją?)
• Kokia dabar mano situacija? (Ar dirbu toje pačioje srityje? Ar kurį laiką keliavau po pasaulį? Ar noriu visiškai pakeisti karjerą ir pradėti kažką naujo (bet turiu pakankamai įgūdžių, kad galėčiau tai padaryti)? Jeigu darbo ieškau Londone, ar šiuo metu gyvenu Londone? Jei ne, kada planuoju atvažiuot?)
• Koks nors įdomus faktas apie mane (geriausiai, kad jis būtų susietas su darbu, ir skatintų perskaityti tavo gyvenimo aprašymą).
• Kaip galima su manim susisiekti? (Ar galima man skambinti bet kada? Ar tik po darbo valandų? Kokiu telefonu? Kada galėčiau susitikti?)

Iš vienos pusės toks laiškas tampa labai paprastas. Iš kitos pusės – mums to ir tereikia. Mums reikia, kad personalo atrankos specialistas užsinorėtų perskaityti prikabintą gyvenimo aprašymą. O tai jau pirmas stiprus žingsnis.

O tada belieka tikėtis, kad žinoti kaip reikėtų parašyti gyvenimo aprašymą?

Ši savaitė paskutinė, ir baigsis mano „ilgosios pietų“ pertraukos, kai iš darbo turėjau galimybę porai valandų išlėkti į anglų kalbos paskaitas. O buvo smagu, ir jaučiuosi, kad išmokau šio bei to naudingo. Smagu buvo pamatyti ir kitokį mokymosi procesą (dėl to, dar labiau noriu studijuoti UK, o ne grįžti į Lietuvą ir ten tęsti studijas). Liko tik pasikartoti šią savaitę tai ką išmokome, ir pirmadienį išlaikyti egzaminą.

Įdomu kaip atrodys egzaminas, bo dėstytojas minėjo, kad bus dvi dalys. Ryte – raštu, o po pietų – žodžiu. Smagiausia tai, kad visai nesijaučiu kaip studentas. Aš atėjau ieškoti naudos, o ne gauti diplomo. Tai, sakyčiau labai labai keičia situaciją, ir mokymosi procesas jau vien dėl šios priežasties yra kitoks.

O mokėmės mes… truputį iš savo klaidų, labai daug iš kolegų klaidų, ir dar truputį iš dėstytojo. Smagiausia man buvo paskutinė prezentacija – su grupe turėjom paruošti pristatymą apie Waitrose parduotuvių tinklą. Ši paskaita buvo filmuojama, ir kitą paskaitą žiūrėjome video įrašą. Ale, kaip įdomiai jaučiuosi prieš kamerą (bo pirmą kartą teko stovėti prieš tokias dideles kameras ir akinantis apšvietimas šiek tiek gąsdino).

Kaip aš pats, dėstytojas, ir kolegos studentai sakydavo – mano pagrindinė problemą – kalbu labai greitai. Tai turbūt nėra blogai kalbant su žmonėmis, tačiau per pristatymus, svarbiausia ne išberti informaciją, o perteikti ją taip, kad klausytojai ką nors prisimintų. O kai žiūrėjau įrašą, tai omg… ką tu gali prisiminti, kai žmogu skalba 100 km/h greičiu? Reikėtų dažniau save pafilmuoti/pasipraktikuoti/paanalizuoti klaidas – bo tai kaip jaučiausi po pristatymo, ir po filmuotos medžiagos peržiūrėjimo – du skirtingi jausmų pasauliai.

Kiek kainuoja webcam‘ai?

Dabar tai atrodo ir praktiška, ir skanu – nereikia laukt kol šiek tiek atvės arbata, ir cukraus užtenka vieno šaukštuko (arba, nereik visai).
O šiandien pamačiau, kaip anglai valgo skrudintą duoną. Na, turbūt negaliu taip imti ir kurti stereotipų, pažiūrėjęs į vieną žmogų… tačiau visi kolegos darė taip pat. Taigi, mano akimis žiūrint, dar vienas kvailų anglų išmislo receptas:
1. Paskrudinam duonos.
2. Tepame margarino ant paskrudintos duonos.
3. Truputuką palaukę, kol margarinas aptirpsta, tepame uogienės ant viršaus.
4. Valgome pasimėgaudami, ir užgerdami arbata su pienu.

Na taip, uogienė man patinka. Ir margarinas man patinka. Tačiau kažkaip marginas + uogienė man panašu į pyragą su silke. Ką gi, einu gamintis dar vienų „angliškų“ pusryčių. Kur ten padėjot margariną?

Darbe visi kolegos yra ganėtinai vyresni (ir iš pradžių man tai atrodė keistoka – taigi keista matyt apie programavimą kliedinintį už tavo tėtį vyresnį žmogų?). Taigi vietoj kokios nors „alaus klubo“ ar panašiai, mes turime savo „arbatos klubą“. Trumpiau, tai reiškia, kad kas keletą valandų, kuris nors padaro arbatos. Ir taip sukamės ratu… Tiesa, kartais arbatą išduodame ir pasirenkame kavą, tačiau… vien tai, kad prie virdulio yra spintelė, o spintelėje yra virš 2000 arbatos pakelių, mūsų kolektyvą kartais tikrai galima pavadinti arbatos klubu.

Vakar mūsų vienas iš vyresnių programuotojų į darbą atsibogeno skrudintuvę. Kai pasakė „sutaupiau 20 svarų“, pamąsčiau kad moterys taip mėgsta sakyt, kai prasideda išpardavimai. Vienaip ar kitaip, pirmąją dieną kibome į HOVIS duoną ir persikų uogienę. Nežinau kodėl Lietuvoje šitie dalykai nėra labai populiarūs (turbūt todėl, kad greitai ir mums atsibos?), tačiau taigi skanumėlis – geriant arbata užkrimsti paskrudinta duona su kokia nors uogiene.

O šįryt, tas pats kolega dar atitempė duonos-pyrago. Sako, tokia pati kaip Starbucks‘e – bandom paskrudint. Ir nu… realiai, tai gavos skaniau nei Starbucks‘e. O ir… jei pamąstytume apie taupumą – starbucks‘e tai už gabaliuką paliksi 1,5 svaro – o čia už du pyragus tiek sumokėjo kolega.

Žodžium… „Pusryčių klubas“ įsteigtas, pirmieji pyragai suvalgyti. Pradedu svarstyt apie skrudintuvės pirkimą. Bet turbūt reikėtų kokį mėnesiuką palaukti, ir pasižiūrėt ar atsibos? O kol kas, kam gabaliuką šilto pyrago?

Lithuanian – Native
English (write/read/talk) – fluent
Russian (read/talk) – enough to understand

O va, mano jau keletą kartų minėtuose anglų kursuose, dėstytojas patarė rašyti kitaip. Fluent dažniausiai tinkamas, kai CV siuntinėji kitose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje turbūt būtų geriau sakyti, kad tavo anglų kalba yra fluent, tačiau Anglijoje reikėtų nurodyti tavo anglų kalbos lygį – advanced/etc).

Dėl rusų kalbos – tai keista situacija. Rusų mokiausi mokykloje, tačiau po mokyklos jos daugiau naudoti kaip ir neteko. Jeigu pasiimu kokią knygą iš IT srities, tai pradėjus labai lėtai galima įsibėgėti ir skaityti pakankamai gerai pagaunant kampą apie ką čia rašo. Taip pat, kai žmogus kalba rusiškai, suprantu pakankamai gerai… O vat, jeigu reikėtų pačiam kalbėti (ir dar, pavyzdžiui, su kokiu verslinininku), tai be “em… am… da… net…” nieko rimčiau ir nesigautų.

Dėstytojas pasiklausęs mano samprotavimų, pasiūlė vietoj enough to understand, parašyti working language, kas turėtų atspindėti aukčiau aprašytą situaciją.

O dėl lietuvių kalbos, tai Native nepakanka. Reikėtų rašyti Native Tongue arba dar kažkaip kitaip.

Žodžiu, gyveni ir mokaisi.

Dar prieš keletą dienų buvome apsidžiaugę prasidėjusiu kalendoriniu pavasariu ir pražydusiais medžiais. Tada, piktas vėjas viską truputuką atšaldė. Škotija pasidengė plonu sniego sluoksniu, o Londonui orų berniukai ir mergaitės žadėjo artėjančią sniego pūgą.

Tačiau šįryt išėjus į lauką prisiminiau, kodėl Londonas man primena Lietuvą. Ogi, dėl Lietuvos pirmų dviejų skiemenų – lietaus! Tik uždarius duris mane pasitiko apsiniaukęs dangus ir lėtai pavėjui krentantys lietaus lašai. Pagalvojau, kad smagu… Pavasaris visgi?

Kadangi oras ir betamsėjantis dangus pasirodė man visai gražūs, nusprendžiau žingsniuoti pėsčiom iki autobusų stoties ir ten šokt į traukinuką. Bežingsniuojant, pradėjo lyt smarkiau. Ir kuo arčiau buvau stoties, tuo smarkiau lijo. Kai tik įlipau į traukinį, lyti nustojo.

This is London… tsakant.

Kaip jau minėjau, buvau rimtai nusiteikęs įsigyti mašiniuką. Net mąsčiau, kad va, tokią sumą sutaupau, tokią sumą pasiimu paskolos ir perku šviežutėlį Toyota Yaris. Ir važinėju laimingas tai pas mergaitę, tai į darbą. Gerai, kad tokios klaidos nepadariau… Bo, pusę metų taupytų santaupų, Londone išleidau per nepilną mėnesį. Taip, neveltui šitas miestas yra antras brangiausias miestas pasaulyje!

Gyvenantiems Londone lengva sakyti, kaip čia pigu, kokie čia pigūs vaisiai, kad aš čia galiu sau leisti nusipirkti kvepalų, ar Armani paltą. Tačiau, tuo metu kai tu atvažiuoji atostogų… tu esi lietuvis, o į tave skūpomis akimis žiūri Londonas, ir bando iš tavęs ištraukti kuo didesnę sumą pinigų.

Pirmos savaitės išlaidos neapsiribojo – vien porą tūkstančių už vieno mėnesio nuomą (ir tai mes čia gerai, gavome kambariuką be užstato), kelis šimtus už traukinių bilietus… aišku, smagu paskambinti mamai į Lietuvą ir sakyti „mama, mama, geriu vandenį už dvidešimt penkis litus“, bet tai… sekančią dieną tai nebeatrodo juokinga. Labiau graudu. Taigi, teko suvalgyti brangiausią kada nors valgytą sumuštinį, išgerti brangiausios kada nors ragautos kavos, pasmaližiauti brangiausių kada nors pirktų ledų (pastebit tendenciją?), gyventi brangiausiai kada nors nuomotame kambarėlyje (kuris, lietuviškai mąstant, tokios kainos nevertas), važinėti brangiausiu viešuoju transportu.

Artėjant pirmo mėnesio pabaigai, su neramiu žvilgsniu žiūrėjau į savo lietuviškos sąskaitos balansą. Litų kaip ir nebėra… o aš nusprendžiau čia pasilikti. Jeigu per ateinančias dvi savaites nerandu darbo, tampu benamiu niekam nereikalingu bomžu neturinčiu pinigų net sugrįžti į namus. Kodėl man atrodo, kad šioje situacijoje yra pabuvojęs ne vienas lietuvis? Gerai dar, kad turėjau dirbančią mergaitę, kuri buvo nieko prieš reikalui esant „išlaikyti“ mane.

Tačiau, kas yra ironiška… ir smagu. Kad pirmasis mano atlyginimas (t.y. pusė to atlyginimo, nes buvau dirbęs dar tik pusę mėnesio) buvo daugiau, negu aš buvau sutaupęs per pusmetį Lietuvoje. Ir kodėl po šių žodžių man juoką kelia politikų klausimai „kodėl jaunimas emigruoja iš Lietuvos?“

Trumpai: pinigų reikės daugiau negu planuoji. Jei nori paskaičiuot… imk vienas prie vieno, kiek kainuoja Lietuvoje ir daugink iš penkių (na, taip brangu nėra, bet sunku pratybose, lengva kare?). Sumuštiniai parduotuvėj kainuoja porą svarų. Pavalgyti galima už 5-8 svarus pigesnėse kavinėse. Vaisiai, vanduo, limondas – kainuoja apie svarą. O kai atvažiuoji atostogų su ribotu biudžetu, tokios sumos labai greitai susidega ir pradeda augti.

Kas įdomu, ir turbūt kada nors teks praktikoje pritaikyti, kai eini į pokalbį dėl darbo, ir mąstai jog… bugabuu, tave dabar iškamantinės, ir išklausinės visokių nesamonių, tai pradedi jaudintis (keletas merginų akivaizdžiai (o tai galima?) jaudinosi). O jeigu mąstai, kad iš kitos pusės, kad va tu vertinsi ar personalo atrankos specialistas pakankamai gerai dirba, tada jaudinimosi kaip nebūta.

Šypsotis, žiūrėti į akis, kalbėti energingai – man jau nebėra sunku (tikriausiai dėl super didelės patirties, kad tikro darbo ieškodamas apturėjau net DU interviu). Taigi, beliko atsakinėti į standartinius klausimus. „Papsakok apie save?“, „ką apie tave pasakytų tavo kolegos?“, „o įmonės direktorius?“, „kodėl tu norėtum dirbti šitą darbą?“, „kodėl norėtum dirbti būtent mūsų kompanijoje?“ ir pan.

Buvo keletas ir anglijoje vadinamų „killer questions“ (žudančių klausimų). Pavyzdžiui, „do angels needs rules in the heave?“ (ar angelams reikia taisyklių danguje?), arba „please, could you sing me something?“ (padainuok ką nors?). Šitie klausimai tiesiogine to žodžio prasme „suvartė“ mano kolegas studentus, o aš šiaip ne taip sugebėjau išsikrapštyti iš keistos padėties. Problema tame, kad teisingų į tuos klausimus atsakymų nėra. Yra tik galimybė atsakyti neteisingai „ką? Kodėl? Juokaujat?“.

O paskui, po interviu, studentai „laikinai einantys personalo atrankos pareigas“ nusprendė, kad į darbą būtų priėme mane. Ir dar truputį papasakojo, ką dariau gerai, ar blogai. Lyginant su kitais žmogiukais, aš „sugebu prisitaikyti prie anglų bendravimo“. T.y. niekada nepasakiau „ne“, net į klausimą „ar turi vadovavimo patirties“, kurios aš žinoma neturiu. Nė į vieną klausimą neatsakiau vienu žodžiu (pavyzdžiui: „tai sakote Jūs esate iš Lietuvos?“ – atsakymas „taip“ būtų prastas. Žymiai geriau būtų atsakyti „o taip, iš Lietuvos, iš šalies, kur antroji religija yra krepšinis“). Nežinau kodėl, bet anglai labai mėgsta „small talk“, kuris daugeliu atveju ir gali nulemti sprendimą jūs tinkamas kuriai nors pozicijai ar nelabai.

Tiesą pasakius, iš manęs dar prastas „small talk“ specialistas, tačiau kai tenka į liftą įlipti su kompanijos direktoriumi, sugebu suregzti porą sakinių į temą. O tai jau pradžia?

Apskritai… tinkamai pasiruošus interviu (ko aš vakar nedariau, nes miegot nuėjau labai anksti) galima pranokti netgi žymiai geresnius už save kandidatus. Ir šioje srityje, man sekasi… Pamąsčius, visur man sekasi pastaruosius 23 metus. O tai nėra blogai

Taip, šaunuolis jeigu pasiėmei London in your pocket ar kokį kitą žemėlapį. Bet vis tiek, siūlyčiau pasigilinti labiau, apie įvairias transporto priemones, ir kaip iš taško A (pvz. Oro uosto) nukeliauti iki taško B (pavyzdžiui, iki adreso, kur nori nuomotis kambarį). Londone pakankamai plačiai išvystytas undergroundas (metro tinklas), ir labai daug kur važinėja smagūs iki praėjusios vasaros tik filmuose ir suvenyriniuose atviruokuose matyti autobusai. Taipogi labai daug taksi, tačiau nėkart dar neteko jomis naudotis.

Prisimenu, kai nusileidome Heathrow… viskas atrodė taip keista ir… net nežinau – didžiai? Ta prasme, didelis oro uostas, labai daug, netgi per daug žmonių, o dar šičia… o kaip iki Londono nusigauti? Gerai, kad mano mergaitė pasikausčius, tai tuo parūpino bilietukų traukiniui iki Londono, kurių kaina man atrodė ironiška.

Taigi po geros valandėlės žiūrėjimo per traukinio langą į kitokį pasaulį mes atsiradome Victoria stotyje. O tai buvo kažkas tokio… lyg didelis skruzdėlynas. Žmonių belekiek, judėjimas belekoks, išėjimų belekiek, įėjimų dar daugiau. Kur eiti visiškai neaišku. Kišenėje glamžiau popieriuką su užrašytu telefono numeriu ir adresu, kur mes turėtume išsinomuoti kambarį. Vėlgi mano mergaitė būdama mano kelrodė žvaigdžė nusitempė mane iki telefono parduotuvės, nusipirkom kortelė ir vargais negalais priskambinom buto šeimininkams. Bekalbant numirė telefono baterija (aga, minėjau, kad pasikrauti telefonus reikia, prieš keliaujant kur nors?), bet nors jau žinojome, kad kažkas yra namuose… Vadinasi, tereikia iki jų nusigauti. O turint tik adresą, ir neturint priėjimo prie google map‘sų tenka naudotis paprastu žemėlapiu.

Taip, gi kažkada lankiau orientacinį… pigiau grybo čia zuiki. Tu mane nuvešk iki Canning Town stoties, nes kol kas Prancūzijoje įvaldytas metro čia man vis dar atrodė bauginantis, o toliau, aš jau kaip nors surasiu, kur mums reikia nukeliauti. Vėlgi, paliekam po keletą svarų už metro bilietus į vieną pusę, ir nukeliaujam iki Canning Town stoties. O čia paaiškėjo, kad mano žemėlapio skaitymo sugebėjimai be kompaso, tokie patys kaip ir lietaus šaukimo – patirties nulis, tačiau Londone kartais lyja? Taigi… suradom. Manau, užtrukom ilgiau negu keturias valandas, skaičiuojant nuo oro uosto, iki gyvenamosios vietos. Dabar tą patį atstumą, turbūt būtų galima įveikti per kokią valandą. Taigi, patarimas – pasidomėk kaip greitai ir lengvai nukeliauti iki norimo kelionės tikslo. Arba paprašyk draugų pakalbos (kurie turbūt neturės laiko padėt, bet bent jau galės patart).

Sugalvok – ką, ko ir kiek reikia vežtis?

Kai nusprendėme su Evelina keliauti atostogų į Londoną, ji jau turėjo daugiau patirties negu aš. Prieš porą metų ji jau buvo praleidusi vasarą Londone, tai iškart pradėjo vardinti didelį sąrašą ko mums reikia vežtis, kiek lagaminų, ką į juos dėti. Aš žmogus paprastas… sugebėčiau į Londoną paprastai apsirengęs ir su kuprine ant nugaros iškeliaut. Gerai, kad mano mergaitė nėra paprasta.

Prisimenu, dar Plungėje teko lėkt iki Senukų ir griebt vieną iš pigesnių lagaminų (taigi, iš kur pas ką tik baigusį studijas – na, gerai, metai jau biški ilgiau negu ką tik, tačiau – jaunimą pinigų brangiems lagaminams? Imam… net nebepamenu, kiek jis kainavo. Dabar, tai realiai atrodo juokingi pinigai (na, ir tada atrodė juokingai brangu). Taigi… lagaminą nupirkau, pamąsčiau kokių rūbų reikėtų – bo nusimatė karšta vasara. Ir vėlgi Evelinos priminimai, kad ten “karts nuo karto lyja, ir tam reikia būti pasiruošus” buvo teisingi.

Be keletos rūbų, dantų pastos ir šepetukų, dokumentų ir vaistų, mobilaus telefono (išsikraunančio – visada, VISADA pasikraukit telefoną, kur nors išvažiuodami… ypač kur nors išskrisdami) ir fotoaparato nusprendėm, kad reikia įsidėti maisto. Vėl toks didesnis apsipirkimas – visokių košių, sriubų iš pakelių, dėšros, duonos, sūrio. Prisipirkom maisto tiek, kad pradžiai nors savaitei užtektų. Neapsirikom… valgyti tokias nesąmones mažų mažiausiai atsibodo, tačiau lietuviškai pigu.

Kadangi skridome dviese, tai buvo labai paprasta ir patogu paskirstyti daiktus. Į vieną lagaminą rūbai (vaje, kiek tos mergiotės prisikrauna daiktų), į kitą lagaminą – maistas ir dar keletas merginos rūbų. Į kurpines kas liko.

Aišku, pigiausias variantas, paprašyti tėvų, kad nuvežtų iki oro uosto. Bilietus jau buvome nusipirkę anksčiau interneto pagalba. O aš vis nedrąsiai bandydavau paskaičiuoti kiek mums reikės pinigų, kiek sutaupiau per paskutinį pusmetį, kiek reikėtų vežtis grynųjų. Ot… o planuose buvo pirkti mašiną, tačiau atostogos Londone svarbiau nei trečias golfas, ane?

Dar žinoma, pasiėmėm nešiojamąjį kompiuterį. Kaip kitaip, gi informatikas. Rankos padėtos ant klavišų nuramina iškarto, bet kokioje gyvenimo situacijoje.

Jeigu sumąstei keliauti atostogų į Londoną, reikėtų pasiimti kuo mažiau rūbų (ypač, jeigu žinai, kad turėsi galimybė išsikalbti – o tokių galimybių apstu). Ir dar… iš pradžių atvykę visi juokiamės kokie čia Londoniečiai bijantys šalčio. Mes po maikučių, o jie su striukėm, megztukais. Dabar nebesijuokiu, kai eidamas su šaliku ir ilgu paltu praeinu pro merginų ar berniokų būrį stoviniuojančių su trumpom rankovėm.

Jeigu važiuočiau dabar į Londoną, tai būtinai pasiimčiau:

• Kompiuterį (kuo mažesnis, tuo smagiau) – visgi kad ir nelegalu, kad ir baudžiama, tačiau bevielį internetą galima pasigauti ilgiau paieškojus.
• Fotoaparatą – pirmomis dienomis vis tiek gaudysi viską kas juda. Pirmomis savaitėmis, jau pradėsi atsirinkinėti, kas būtų gražiau, o kas popsas. Pirmaisiais mėnsiais, nebenorėsi nešiotis kartu fotoaparato, bo… tau gi į darbą reikia, o čia turistai maišos. O vėliau, vėl nori fotoaparato… nes pamatai daugiau negu paprastas turistas pamato per savaitę.
• Pinigų / banko kortelių / daugiau santaupų – pinigai tiesiogine to žodžio prasme Londone tirpsta. Ypač tada, kai dar nežinai, kas yra OYSTER card, kai nesi ragavęs Starbucks kavos, kai nesi valgęs SUBWAY sumuštinio, kai reikia mokėti už nuomą. Pinigų niekad nebus per daug… ypač, jei netyčia nusprendi užsibūti ilgiau.
• Keletą rūbų – sakyčiau porą komplektų, kad kol vieni padžiauti, su kitais lakstai. Dar smagiau, jeigu galima iš kelnių pasidaryti šortus, ar nuo džemperio nutraukti rankoves. Bo vasarą, kartais, kai nelyja, būna visai šilta ir smagu.
• Maisto – kad ir kokie neskanūs prisiminimai, pasiimčiau daugiau. Sumuštiniai po nueitų niolikos kilometrų Trafalgaro aikštėje yra nežmoniškai skanūs. O dar ir Lietuviški!

Visa kita, nereikalinga manyčiau. Gyvenimą dar daug kas galėtų palengvinti, bet kam įdomus lengvas gyvenimas?

Taip pat, mane stebina kelių žmonių išradingumas, kaip patekti į šį puslapį. Vos ne kiekvieną dieną, dėdės gūglo pagalba į šį puslapį atkeliauja skaitytojas į paieškos langelį įvedęs:

• as esu lietuvis //blogs
• lietuvis londonas mergaitė darbas kursai

Antrasis užklausimas taip ganėtinai atspindi mano gyvenimą Londone. Turbūt apie kiekvieną iš šių žodžių galėčiau daug prirašyti.

Taigi, mielas skaitytojau, turių klausimą – apie ką norėtum sužinoti? Apie ką norėtum, kad parašyčiau? Aš kaip ir iš tos užklausos (lietuvis londonas mergaitė darbas kursai) – esu lietuvis (tiksliau žemaitis) emigravęs į Londoną (užsitęsė mano atostogos ilgesniam laikui), mylintis savo mergaitę (kurį buvo čia kuri laiką pasimetus tarp Lietuvos ir Londono), dirbantis verslo valdymo sistemų (tiksliau Microsoft Dynamics NAV) konsultantu/palaikymo specialistu/programuotoju, ir pastoviai besimokantis ką nors naujo (lankantis kursus, paskaitas, besiklausantis visokių audio knygų apie sėkmę, skaitantis labai daug blog’ų apie finansus, ir karjeros galimybes).

Kiekvienas protingas klausimas gali tapti šio blog’o įrašu. O tu, ar sugebi užduoti protingą klausimą?

Gyveni ir mokaisi. Nuo to laiko, kai nusprendžiau pasilikti Londone, kiekvieną savaitę žvelgdamas atgal, matau kad išmokau kažką naujo. Tiek darbe, tiek paskaitose, tiek bendraujant su kolegomis – visur galima pasisemti kažką naujo.

Per pastarasias kelias savaites jaučiuosi daug sužinojęs apie įvairių šalių derybas ir prezentacijas. Galų gale, pačiam reikėjo sudalyvauti poroje prezentacijų… ir aš nuoširdžiai jaučiuosi piktas. Piktas dėl to, kad tik dabar, tik kai man jau 23 metai, man kažkas parodė, kaip tai galima padaryti… Taip, visada galima sakyti, kaltas ne mokytojas, o mokinys… o bet tačiau…

Taip, tiek mokykloje, tiek Universitete iš mūsų reikalavo, kad ką nors pristatytume, padarytume skaidres, papasakotume. Tačiau kokie buvo reikalavimai? Kad ir bakalaurinio darbo reikalavimas yra “virš keturiasdešimt puslapių”. Vaje… O kaip tai apsiginti bakalaurą? Kaip padaryti puikiais skaidres, ar gal jų net nedaryti? (spėjų informatikos fakulteto dėstytojai net neleistų gintis, jeigu ateitum be kokių dvylikos skaidrių) Šito manęs niekas nemokė… galima sakyti, aš net nežinojau, kad to galima išmokti. Mano nuomone, čia tik tokie žmonės kaip Steve gali Apple kompiuterius pristatinėti taip, kad visi netektų žado.

Taigi per pastarąjį mėnesį, teko perskaityti porą knygų apie prezentacijas. Teko pačiam sudalyvauti poroje prezentacijų/simuliacijų. Teko įvertinti kitų studentų darbą, teko pačiam išgirsti kitų žmonių įvertinimus, išgirsti daug patarimų. Ir aš dėl to džiaugiuosi… tiesiog, jeigu viso šito būčiau išmokęs prieš keletą metų, dabar daug kas galėtų atrodyti kitaip.

Beje, berods Kristinos blog’e radau nuorodą į MIT paskaitos įrašą How To Speak, kuri puikiai apibendrina mano įgytas žinias. Bežiūrėdamas šią paskaitą ir apžvelgdamas praėjusį mėnesį, matau kur galiu dar patobulėt. Ir apskritai… Londonas iš manęs daro dar didesnį optimistą.

Taip, kad mielas mano blog’o skaitytojau,

• jeigu tu mokinukas – eini žiūrėti paskaitos (nepasakok pasakų, kad anglų kalbos nemoki)
• jeigu tu studentas – eini žiūrėti paskatios (pats sau padėkosi)
• jeigu tu darboholikas informatikas (o kas dar gali skaityti darboholiko informatiko įrašus?) – eini žiūrėti paskaitos
• …

Dienos bėgyje, kai vienas užduotis keičia kitos, kai reikia spręsti degančias problemas, kartais pavargsti. O tada, spaudžiam WIN+D ir pasikraunam motyvacijos.

Aš čia gyvenu. Aš čia dirbu. Ir energijos vėl… nors šakėm kabink.

…

O produktyvumas padidėja, kai ekranas tuščias. Čia turbūt panašiai kaip su darbo stalu… jeigu ant jo nėra nereikalingų dalykų, tai dirbi žymiai efektyviau. Pavyzdžiui, ant mano darbo stalo galima rasti:
• Monitorių (aha, uhum, yeah)
• Klaviatūrą (o kaip gi)
• Pelytę ant balto kilimėlio su Microsoft Dynamics NAV logo
• Ausines, kurios dažniausiai ilsisi ant mano galvos
• Telefonas, kurį mielai įgrūsčiau į stalčių, bet kartais prireikia paspausti vieną kitą mygtuką ir ant jo (nors dažniausiai bendrauju per ausinių mikrofoną)
• Visą dieną puspilnis kavos/arbatos puodukas

Žodžium, esminis darbo vietos pasikeitimas – mano paprastą senuką 17 colių LCD monitoriuką pakeitė naujas šviežias didelis (21) coliukų gėris. Jaučiausi, kaip mažas vaikas gavęs ledų porciją. Iškart uždėjau didžiausią rezoliuciją, ir pradėjau žaist su langais. Ale, kaip smagu, kai į ekraną telpa keletas langų… taigi, skaitom PDF’ą ir debuginam navision’ą. Smaguva… Va, tokiom akimirkom pasijauti taip pat gerai, kaip kad kartais šefas patapšnoja per petį sakydamas “great job, Tomas”. Geras jausmas.

Tiesa, po kurio laiko pastebėjau ir minusų… Pvz, double click ant lango title nebetenka prasmės – bo, kokia nauda iš programos ištemptos per visą langą, jeigu ji visiškai išsitenka per pusę lango. Žodžium, pagooglinau ar nėra kokių programikių, kad expandinant programą, ji išsiplėstų tik per pusę ekrano. Deja, neradau nieko padoraus.

Tačiau… kartais genialumas slypi paprastume. Tiesiog reikės priprasti – paprasčiausiai spaudžiame CTRL (aišku, aš tariu tai kontrl) ir spaudžiame ant programų taskbar’e, kurias norėsime išplėsti lange. O tada, dešinį klavišą ir pasirenkame Title Vertically. Tada dar pastebėjau, kurią programą pažymėsiu pirmą, ta bus perrikiuota į kairę lango pusę. Smaguva.

O dar, rytais truputį paspausdinu DVORAK klaviatūra. Naudoju, tai QWERTY, tačiau va čia ir būtų tikrasis touch typing’as, kai net jei žiūrėtum į mygtukus, nematytum tai ko reikia. Išmoksim, jei norėsim.

Tarkim, svarbiausia Anglijoje (ar bent jau dirbant su Anglais) versle yra niekada nesakyti ne. Niekada. Geriau…

• I understand your point, but…
• You are quite right, however…
• It would be quite hard to agree to…
• Mmmm… the idea is quite good, but…

Iš pradžių man tai atrodė labai sunkus darbas – imituojant verslo pokalbius ir derybas, mąstyti apie savo oponentą, kad “wtf? do you even understand what are you saying? that’s rubbish”, o sakyti ką nors panašaus “you are quite right taking this view, nevertheless it would be quite hard for us to accept your offer”. Ir mano lietuviškas mąstymas tokį “quite hard” interpretuotų “tai pasistenk, jei sunku… ne mano problema”, o matai tipiškas anglų verslininkas turėtų omenyje “no, dude, that’s impossible”.

Va, taip spėju… ir nutrūksta verslo santykiai, dar net neprasidėję.

O prie “hau ajū dūing todei, meit” jau pripratau, ir net nebesusimąstau, tau įdomu ar ne. Default’iniai atsakymai į default’inius klausimus. Tačiau vienas dalykas tame yra geras… kad ir lietuviai, kad ir statybininkai (nu, neturiu aš nieko prieš lietuvos jaunuolius uždarbiaujančius UK statybose), kad ir aš… visi UK šypsosi daugiau. Kartais besijuokdami iš savo juodų dienų, kartais besijuokdami iš savo kolegų juodų dienų, o kartais šiaip… nes čia viskas kitaip. O kai šypsaisi… drūžba načinajieca su ulibki.

The Astronomical Clock iš natalieduvoisin albumo.

Šiandien darbe su kolegomis per pietų petraukėlę gėrėme kavą ir diskutavome apie nieką. Visi kažkodėl jau jautėsi kaip penktadienį, nors dar tik ketvirtdienio vidurys. Taip pradėjus kalbėtis nuo golfo pamokų, atostogų Italijoje, šalčių Kinijoje, pabaigėme kalbėti apie miegą. Kada, kas, kodėl, kaip miega ir keliasi? Kaip supratau kolegos labai nepatenkinti, kad rytais reikia anksti atsikelti… nes gi Londonas, dar po atsikėlimo reikia apie valandą (kurie Londone gyvena) ar apie dvi valandas (kurie tolėliau gyvena) praleisti viešajame transporte…

O kolegoms sunku atsikelti, nes…

• vakarais žiūrim televizorių… ir jau kai nueinam miegoti, tai dar įsijungiam televizorių, kol užmigsim – man labai primena pirmus metus po studijų, kai grįžau į Plungę. Kiekvieną vakarą po darbo prieš miegą įsijungdavau televizorių. Dar nustatydavau, kad automatiškai išsijungtų po kurio laiko… spėkit, ar sunku būdavo rytais keltis?
• einam miegoti, kai dar nenorim miego… čia tas pats, kas pavalgyti labai sočius pietus viename restorane, ir eiti dar sotesnių pietų į kitą restoraną… visų pirmą – pinigų švaistymas… antra – sunku gi įkišt, kai nenori. Taip pat su miegu… kam švaistyti valandas, kurių visiems trūksta. Jeigu nesijauti pavargęs, ir atsigulęs į lovą neužmigsi per keletą minučių, tai kam ten iš vis gultis? Gi namuose tikrai dar yra nebaigtų darbų, neišmoktų dalykų.
• nėra svarbių priežasčių dėl ko keltis… sušvilpauja žadintuvas. spaudžiame ant sleep mygtuko ir toliau snaudžiam keletą minučių. Pradėjus žadintuvui rėkauti, vėl spaudžiam sleep mygtuką, ir toliau dedam į akį. Jeigu vidinis balsas papriekaištauja, tai duodam jam į akį ir pagalvojam “kam tuos marškinius lygintis, eisiu su tais kur vakar”. Sučirškus trečią kartą, numetam žadintuvą toliau pamąste “ai, biški paspausiu gazo, ir į darbą nepavėluosiu”. Kam dažnai pasitaiko tokios situacijos ryte? Ir ką gi tai reiškia? Ogi… “reikai į darbą” nėra pakankama priežastis, kad ryte pašokti iš lovos ir džiaugsmingai sau pačiam pasakyti “labas rytas”. Yra galimi du variantai problemos sprendimui: arba pakeisti darbą (gi visą gyvenimą negali daryti, kas nepatinka… nors mes užsispyrę lietuviai, gal ir galim), arba antra: surasti dėl ko tu norėtum atsikelti. Gi, prieš išvažiuodami atostogoms į kokią Italiją ryte net nesusimąstom ar jau lipti iš lovos. Dar neprabudę apsiaunam batus, ir griebiam už lagaminų…
• “šiandien šeštadienis… pamiegosiu už visą savaitę” – prisiminus studijų laikus (arba kitaip dar būtų galima pavadinti die4frags erą) labai pažįstama frazė… tačiau pabudimas anksti ryte, kaip ir kiekvienas įprotis – turi būti vystomas. Jeigu nusprendei, kad kelsies anksčiau… tai ir daryt tai kiekvieną mielą dieną. Iš tikrųjų tai netgi lengviau negu atrodo.
• neturiu ką veikti – na ir kas, jeigu atsikelsiu penktą valandą ryto? Ką veikt? Tai kad per sesijas studentai zirzia, kad niekur nespėja… o vakare įsijungia pažiūrėti naujo “Rambo” filmo turbūt reiškia, kad laiko vis dėlto netrūksta. Tiesiog… neproduktyviai laikas išnaudojamas. O tai jau kita problema.

Vienaip ar kitaip… keliuosi pusę šešių ryto jau senokai. Šią savaitę keliuosi pusę penkių ryto. Ir atsikelti tikrai nėra sunku… sukiau pasidaro tinkamai panaudoti atsiradusį laiką. Ir… nepasiduodi atsirandančiai rutinai.

Kaip Steve Pavlina pavadintų, tai 30 dienų įšūkis – per trisdešimt dienų galima suformuoti naują įprotį, arba atsikratyti seno. Kadangi… jau kurį laiką pakankamai sėkmingai atsikeldavau penktą valandą ryto (kol mergaitė nepradėjo rytais urzgėti), tai sumaniau, kad gerai būtų pabandyti keltis rytais dar anksčiau (bo mergaitė, tai vėl pabėgo į Lietuvą).

Taigi… ateinančias 30 dienų (pradedant nuo pirmadienio.. gi visada taip lengva pradėti nuo pirmadienio? nuo naujų metų? beje, kaip ten jūsų naujametiniai tikslai užsilaikę?), kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, lis, snigs, pirmadienis ar sekmadienis, I WILL:

• atsikelti 4:30 (dėl viso pikto, žadintuvą pasidėsim tolėliau nuo lovos, kad būčiau priverstas išsikrapštyti iš lovos norėdamas jį išjungti)
• pusvalanduką pasiklausyti audio knygų – turiu susidaręs perklausyti skirtų audio knygų sąrašiuką (kuris pastaruoju metu tik auga, nes nerandu laiko, ir apsimetu, kad neturiu iPod’o, vadinasi negaliu jų klausyti).
• 5:30 keliauti į sporto klubą (čia… vėlgi, galima sakyti taip jau darau… tiesiog iš “kelis kartus per savaitę”, keičiam į “kiekvieną dieną”). kadangi savaitgaliais sporto klubas pradeda dirbti vėliau, tai… keliauti į sporto klubą vėliau, bet kitu du punktai būtini.

Sugalvoti būtų galima dar daug gerų dalykų… tačiau pradžiai užteks ir šių. Taigi, everyday no matter what… o kad tikrai tikrai taip viskas gerai ir gautųsi, tai būtina biški save pamotyvuot kaip nors. Taigi… iš sekančios algos perku mini iPod’ą, jeigu sugebėsiu nepraleist nė vienos dienos.

Iš kitos pusės žiūrint… šiandien valgydamas mandarinus mąsčiau, kad jeigu nesugebi savo dienai suteikti vardo (pavadinimo/title/etc), kuris padėtų tau vėliau šią dieną prisiminti, turbūt diena buvo nieko verto. Ir dar iš pačio ryto turėtum nuspręsti, kad šiandien bus kitaip. Kad šiandien vakare, aš savo dienai galėsiu duoti vardą… ir ši diena bus prasmingesnė.

Čia panašiai kaip žiūrint į nuotraukas… užplūsta prisiminimai, ir gali drąsiai sakyti “tą, kartą, kai … (dienos pavadinimas)”. O šiandienai aš duočiau pavadinimą… pavadinimą “don’t judge people by their appearance” (neteisk žmonių pagal jų išvaizdą? kažkaip angliškai pastaruoju metu lengviau reiškiu mintis negu lietuviškai).

Ir apskritai, kaži ar daugelis lietuvių įvertina tai, ką turime? Tai, kad esame dalis Europos Sąjungos. Tai, kad turime laisvę judėti… Tai, kad galima keliauti laisvai po Europą ir dirbti patinkančius darbus. Kai šalia stovi Einšteinas, ir jis negali dirbti tavo darbo, nes jo šalis dar nėra Europos Sąjungoje. Tu supranti, kad šitas protingas dėdė turbūt yra geresnis už tave (hehe, turbūt?), tačiau jo šalis dar nėra Europos Sąjungoje.

Nesudedu minčių kaip norėčiau. Tiesiog šiandien teko pabendrauti su viena studente, kuri mielai porą kartų per savaitę klijuoja etiketes parduotuvėje ant įvairių prekių. Ir uždirba keletą svarų nuomai… ir niekam nesvarbu, kad ji po metų bus mokslų daktarė, kad ji tikriausiai protingesnė už visus toje parduotuvėje kartu sudėjus…

Aš džiaugiuosi, kad esu Lietuvis. Aš dar labiau džiaugiuosi, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje, nes tai reiškia, kad… aš galiu drąsiai palikti Lietuvą ir keliauti pažinti pasaulio, susirasti patinkantį darbą, daryti tiek daug visko, ko aplink mane kokie penki milijonai (skaičius ištrautkas iš piršto) žmonių daryti negali. Ir tikrai ne dėl to, kad I am better than them, ar kad Lietuva geresnė už Japoniją. Tiesiog todėl, kad gimiau pačiu laiku… gimiau Lietuvoje.

Kai su Evelina užsukome į Borders knygyną Oxfordo gatvėje lėtais žingsniais nukėblinau link business knygų. Kiekvieną kartą užduodamas sau tokius klausimus, vis mąstau… kad kada nors, I’ll be working for myself. Ir šįkart… išsirinkau vieną tokią mažą knygą “Who Moved My Cheese?”. Tai knygą ne apie verslą… o šiaip apie pasikeitimus. Ir apie tai… kas tu esi. Labai smagiai suskaičiau knygutę greičiau nei per porą valandų… ir dar tikrai perskaitysiu ne vieną kartą.

Turbūt esu sunkiai apsisprendžiantis, lengvai kitų įtakojamas, tačiau labai laimingas, ir “reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje” būnantis žmogus. Mane įkvepia pokalbiai su Augustu, mane priverčia susimąstyti pokalbiai su broliu, mane skatina pokalbiai su Kęstuku, mane stabdo… turbūt aš pats.

Kas dar neskaitėt šios knygutės, tačiau… bent kiek kertat anglų ir norėtumėt susimąstyt apie tai, kaip jūs bijot ar nebijot pasikeitimų… praneškit, pasidalinsiu… su sąlyga, kad kada nors grąžinsit, ir vėl galėsiu pasverti visus savo pliusus ir minusus…

Bandau save kritiškai vertinti, ar tobulėju nors kiek, ar nelabai. Žodynas nori, nenori auga… bo ir darbe tenka dažniau su kolegomis pabendrauti, ir paskaitose čia tavo nuomonė kitiems įdomi. Taip kad, kalbame… kalbame… pastebėjau, kad pradėjau kalbėti greičiau angliškai (turbūt greitai pradėsiu malti taip pat greitai kaip lietuviškai, ir vėl manęs niekas nesupras). Tačiau vis dar jaučiu, kad mano supratimo lygis žymiai lenkia mano kalbėjimo lygį.

Teko paskaitose jau porą darbų parašyt, ir mini prezentaciją padaryt. Iš vienos pusės jaučiuosi, kad kalbu vos ne geriausiai iš grupės, iš kitos pusės jaučiu, kad kolegos grupiokai galbūt daro didesnę pažangą negu aš. Turbūt reikėtų daugiau laiko skirti ne tik bendravimui, bet ir šiaip žodyno pavartymui.

Kas baisiausia, kad kalbantis ar su kolegomis bendradarbiais, ar su kolegomis studentais, ar šiaip su kokiais klientais, jeigu manęs kas nors nesupranta, ir paprašo pakartoti, aš viduje labai susimėtau… ir susimąstau, čia ką aš labai neaiškiai kažką pasakiau, ar čia jie manęs nesuprato… nes pačių anglų kalba nekažin ką geresnė.

Mane tai kartais erzina tokia lėta progreso kreivė… tačiau žingsnis po žingsnio… tikiu, kad po kursų, ar po gero pusmečio, kai pažvelgsiu atgal, suprasiu, jog daug išmokau, ir man tie kursai ne tik kišenę gerokai patuštino, bet ir davė šiokios tokios naudos.

…

O jeigu kalbėt apie darbą, tai tampu vietinio lygio žvaigžde… septyni egzaminai/sertifikatai per šešis mėnesius. Belieka, sau patapšnot per petį, įspirt į šikną, ir žengti drąsiai toliau. Nuo praėjusio penktadienio į savo el. paštą (pagal Microsoft rekomendacijas) turėčiau įtraukti dar porą eilučių:

• Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Application for Microsoft Dynamics NAV
• Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Developer for Microsoft Dynamics NAV

Nebereikia net laiško turinio rašyt… ir taip jau pilnas langas?

computer love mr_oji

Kažkurį vakarą su Evelina susirinkom namuose visus rastus atsuktuvus, ir išardėm mano nešiojamąjį kompiuterį Acer. Įdomu buvo išlupinėt po vieną detalę, ir žiūrėt kas kur yra paslėpta. Va, čia ramai susigrūdę bando kvėpuot, o čia hardas užslėptas. Taip detalė po detalės ir turėjom metalo ir platsmasės laužo krūvą.
Dulkių jau buvo gerokai prisikaupę, tačiau manau kaitimo priežastis buvo ne dulkės. Bandžiau sukinėt mažiuką ventiliatorių, kuris labia stengėsi priešintis tokiai pramogai. O turėtų suktis kaip bitutė… Taigi, išvalėm kiekvieną detalę, ir pradėjom surinkinėt… O čia prasidėjo problemos. Teko kam nors išrinkinėt nešiojamus kompiuterius? Kaip jie ten sugeba tokius trumpus, ir popieriaus storumo laidus įkišt kur reikia? Ta prasme, matau/žinau vietą, kur laidas turėtų įlyst. O bet tačiau… sunku kaip kokį storą katiną į stiklainį mažiuką sukišti – priešinas, lankstos, nelenda nors tu ką.
Aj, sakau, dedam šitą į šoną, pabūsim porą dienų be kompiuterio. Tai va, sėdžiu darbe prie kompiuterio, žmonių dar nėra (pastaruoju metu į darbą ateinu visada pirmas), ir naršau po DELL, HP, APPLE tinklapius, ieškodamas sau tinkamo kompiuterio.
Jaučiuosi keistai… kai reikia darbą mest, ir pasilikt Londone ilgesnių atostogų, tai net širgis nesudreba. O vat, kai reikia išsirinkt, kokį kompiuterį norėčiau turėt, tai elgiuosi kaip mažas vaikas. Svyruoju tarp “mažo, nešiojamo + didelis monitorius”, tarp “nešiojamo žvėries – desktop replacement”, kuris nelabai tinkamas nešioti… ir tarp “dėžutės”. Turbūt, sunkiausia apsispręst, nes vienaip ar kitaip gaila pinigų. Antras sunkumas – tai, kad Londone pastovumo reikia turėti kuo mažiau… o tai reiškia, kad dėžutė, ar sunkus nešiojamas kompiuteris kada nors gali tapti kančia (ką čia gali žinot kiek gyvensiu ten, kur dabar gyvenu). Tačiau iš kitos pusės žiūrint… mažiukas nešiojamas kompiuteris irgi negerai… kaip tada su filmais/photoshopais/adobe premierais/etc.
Esu paskendęs giliuose apmąstymuose.

Ilgiau pamąstęs turbūt išsirinksiu arba DELL XPS M1330 + 22 colių monitorių, arba DELL XPS M1730. Bo… visdėlto mažiau vargo be šūsnio laidų…

“Follow the Leader” iš noe_carrillo albumo.

Visi skundžiamės, kad sunku gyventi, kad maži atlyginimai, kad trūksta laiko, kad per daug darbo, kad mašinos per senos, kad pilvas per didelis, kad alus per brangus, ir t.t. Ir tyliai besiskųdami laukiame geresnių dienų. O kaži, ar pastebėtume… jeigu tos geresnės dienos pasirodytų?

Koks atrodytų tavo gyvenimas, jeigu jis būtų idealus? Ką tu darytum? Kaip tu jaustumeis? Kaip tu atrodytum? Ką ir kiek tu dirbtum? Kiek uždirbtum? Kuom tu mėgautumeisi? Kaip save realizuotum? Kaip tu kvepėtum? Ką tu mylėtum? Kas tave mylėtų? Kaip tu žinotum, jog tave myli? Kaip tu pajaustum, kad esi laimingas?

Jeigu nors vienas klausimas privertė susimąstyti, ir pagalvoti, tai turbūt geresnių dienų mes net nepastebėtume. Gi, skubame daugiau uždirbti, daugiau išmokti, daugiau darbų nudirbti… arba šiaip skubame dėl skubėjimo. Juk visi skuba?

Aš irgi… susimąsčiau kažkurią dieną sėdėdamas raudoname Londone autobuse… Kas? Kaip? Ir kodėl? O tada nusprendžiau… (hehe, kaip atrodo paprasta… to make a simple decision), kad būsiu pats sau pavyzdžiu. Kas man iš to, kad Disneyland direktorius keliasi pusę penkių ryto. Man nerūpi, kad pro šalį ką tik pravažiavo Ferrari, o aš pėsčiom žingsniuoju link autobuso. Aš būsiu tas, į kurį noriu lygiuotis… Don‘t look at the stars, be one of them (ko jau ko, o optimizmo man netrūksta). Taigi… keletas punktų, kurie būdingi žmogui, į kurį norėčiau lygiuotis…

– keltis 5:00 kiekvieną rytą (čia beveik paprasta, bo ir taip pastaruoju metu keldavaus anksti. Šįryt netgi atsibudau penkiom minutėm anksčiau, negu mano žadintuvas pradėjo rėkaut)

– niekada nepraleisti pusryčių (sudėtinga. Nuo studijų laikų beveik niekada nevalgydavau pusryčių, na nebent… atsikeldavau apie pietus. Taigi… atsikėlus penktą valandą, kad ir nelabai dar noris valgyti, sukertam kokio jogurto/vaisių/etc)

– rytinė mankšta (visai šalia darbo yra sporto klubas… nusprendžiau išbandyt (įkvėptas Kęstuko samprotavimų)… taigi, mini programikė su įvairaus plauko raumenų auginimo aparatais, kad sustiprėt šiek tiek.. ir toks visiškai atsipūtęs pabėgiojimas… taip nusprendžiau, kad pabėgiojimo riba 5 km. Per pusvalandį visai galima įveikti)

– susiplanuot dienos MIT (most important tasks) atėjus valanda anksčiau į darbą (ir kažkaip… netgi jei ne viską įveiki, ką buvai suplanavęs… vis tiek jautiesi kažką pasiekęs ir nuveikęs, nes aukščiausių prioritetų darbai jau padaryti)

– kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo – lengva! Taigi pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nuo 11:00 iki 14:00 angliškai bendrauju su kolegomis studentais, ir… tikrai jaučiu, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo.

– pasidaryti vakarienę – tikslas: ne kur nors išeit pavalgyt, o pasidaryt skanią vakarienę… ir dar kad pietums kitai dienai liktų. Sugaištu nemažai laiko, tačiau once again, yra kur tobulėt.

– atrodyti nepriekaištingai – sunkiausias mano DARBAS – marškinių lyginimas. Kartais plušu ilgiau negu vakarienę gaminu. Ir šiaip… buvau jau toks informatiškai desperatiškas, kad youtube ir videjug ieškojau kaip lyginti marškinius…

– išleisk mažiau negu uždirbi – čia, jeigu klausysimė protingų dėdžių ir „mokėsime pirma sau“, tai lengviau negu lengva…

O šiaip… gyvenu nuostabiai gražiame mieste. Dirbu netgi labai patinkantį darbą. Sugebu atskirti REIKIA, nuo NORIU. Esu laimingas… trūksta tik – mergiotės pašonėj, buto Londono centre, ir namo prie Palangos jūros. Na, bet žingsnis po žingsnio… būdamas pats sau pavyzdžiu?

Berašant net skaudėti pradėjo… rytinis pasportavimas nieko nereiškia, kai reikia tušinuką rankoje laikyti. Čia, jums, mieli dėdės informatikai, ne klaviatūrą švelniai glostyti…

Dėstytojas nusijuokė, o studentai liko nesupratę… Kaip tai? Neturi tušinuko? Ir nesinaudoji? Mano nuomone, tušinukai… yra toks dalykas, kaip lankstieji diskeliai… kai kuriuose kompiuteriuose dar pasitaiko, bet tie kompiuteriai, jau už tave patį senesni.
O pasirodo, rašyti dar moku… kaip daktaras!

“The Runner” iš Hugo albumo.

Pradeda atrodyti, kad laikas bėga greičiau, kad savaitės darosi trumpesnės, kad kai kurie darbai netenka prasmės, o kai kurie kaip tik išryškėja kaip būtini. Turbūt pradedu įsijausti į Londoną ritmą, kuriame kiekvienas turi skubėti… ir ne taip skubėti, kad atrodytum užsivertęs darbais, bet skubėti – tuos darbus užbaigti.

Nuo praėjusios savaitės, kaip ir buvome sutarę su šefu, mano pietų pertrauka pailgėjo pusantros valandos. Per ją turiu spėt ką nors užkąst, nužingsniuot iki Universiteto, pabendraut (kažkaip kol kas tai į “pasimokymą” nepanašu) su dėstytojais ir kolegomis studentais, ir vėl atgal į darbą.

Dėl tokios pertraukos, darbas gaunasi padalintas į dvi dalis. Tada, pradedi stengtis, suplanuoti savo to-do darbų sąrašą taip, kad iki pietų spėtum “užbaigti” vienus, ir po pietų pradėti kitus. Bo, jeigu nespėji iki pietų… tada po paskaitos grįžęs nelabai besupranti, “kuom mes ten baigėm?”. O taip sugaišti daugiau laiko.

Vyrams dirbti multitask režimu nelabai sekasi. O man dar reikia pradėt multitask režimu:

• darbas/todo
• mokslai/to study
• darbo mokslai/get certified in
• sportas/sveikata / get fit and successful (optimizmas dega mūsų akyse?)

Spėju reikės prigriebti kokią GTD sistemą. Popieriukai nelabai tinka, bo jeigu prireikia ką nors perplanuoti? Microsoft Outlook kalendorius pradeda atrodyt per daug spalvingas, ir gremėzdiškas.

Taip minutėlę sustingau, susimąstęs… aš čia paskaitoje, ar su draugelių grupe susėdę ratu šnekamės kaip mums sekasi gyventi. Tikrai, jausmas kitoks nei keliaut į KTU paskaitas (pas ką ten anglų mokiaus?). Apskritai, dėstytojas (bent jau kol kas – nebūkim optimistais, a ne?) atrodo toks linksmas vyrukas, išleidęs porą knygų (aišku, tai mums įspūdžio nedaro, mūsų lietuviško Universiteto senyvos senmergės taipogi turi knygų prispausdinusios), ir šiaip toks prie bajerio.

Kaip bandė paaiškinti, mes mokysimės anglų kalbos – biški kitaip nei iki šiol mokėmės. Čia nuskambėjo panašiai kaip KTU ekonomikos paskaitoje Šlevienė kai į šiukšlinę išmetė KTU parašytą programą, ir sako mokysimės kitaip. Mokysimės taip, kaip mokėtės vairuoti… t.y. bandysime vairuoti, kol išmoksime. Gi, neišmoksi valdyti mašinos, skaitydamas knygą?

Ir vėl… kažkurią akimirką susivokiu, kad čia kai kurie studentai galbūt ir pergyvena dėl pažymių (ale, kiek lietuviškų stiliaus ir šiaip klaidų darau, kad jau baisu – o angliškai stiliaus klaidos – tai čia jau slengas, ane?), bo jie čia pagal pilną programą mokosi… siekia kai kurie bakalauro, kai kurie magistro laipsnio. Čia aš vienas toks atsipūtęs, visur vėluojantis studentas.

Galų gale… nepatikėjau… gavom namų darbų. Jau tikrai buvau užmiršęs studijavimo laikus… Ką gi… griebiam google, ir bandom rašyt užklausas “define: severance package”.

(Dėl tolimesnių įvykių eigos, tarkim kad pastatas turi įėjimą A ir įėjimą B). Įeinu pro įėjimą A, ir klausiu ten stovinčio apsauginio, kur čia būtų galima rasti part-time English Course Business Communication būrelį? Tasai braukdamas su pirštu per ūsą sako, pavėlavai jau jaunuoli. Jie išėjo į antrą aukštą, į biblioteką.

Na, biblioteka, tai biblioteka. Lekiam ieškot, dar paklausiau kaip iki ten nusigaut, bet jis kažką sumikčiojo. Taigi.. vėl sukuosi ratais. Galų gale randu kaip pakilt iki antro aukšto, randu po penkiolikos minučių kur biblioteka, o ten ant durų parašyta, kad įėjimas iš pirmo aukšto. Jablinkšt jedreni fieni. Vėl ratais, kol randu kaip nusileist. Grįžtu prie apsauginio, sakau, gal norėtumėt parodyt, kaip ten nueit? Apsauginis sako, mielai, bet negaliu, kaip aš postą paliksiu.

Tai vėl ratais suku, suku… žiūriu įėjimas B. O ten jaunesnis toks apsauginis sėdi, kuris aiškiau paaiškino kaip iki bibliotekos nusigaut. Jau praėjos pusvalandukui įsibraunu į biblioteką, o ten tuščia. Nu blyn, galvoju, nesiseka. Pastoviu eilėj, prieinu prie senyvo bibliotekos liokajaus (administratoriaus?) ir sakau, aš toks ir anoks, kur čia dabar rast būtų galima tokius ir anokius? O tas taip neskubėdamas, ramiai… sako, pavėlavai jaunuoli. Jie visi jau į pub’ą patraukė.

Pradedu nervintis, prisimenu, kad vakar May sakė, kad šiandien paskutinė diena dokumentus paduoti, ir dalyvavimas būtinas. A, sakau… o gal galit paskambint ir paklaust kur yra. Paskambino… sako esam visi kol kas prie įėjimo B. yey…. lekiu prie įėjimo B, bet kažkaip netyčia atsirandu prie įėjimo A. Vėl eiliniai klausimai, kaip nusigauti iki …? Iš manęs jau pradeda juoktis, vėl papasakoja…

Ir galų gale, ateinu paskutinis, pavėlavęs, ir viską praleidęs. Parodo, man kur paduot formą, mergiotė tokia sako sėskis, nufotkino ir iškart atspausdino kažkokį tai studento pažymėjimą. Laisvas…

Tai ką, vėl studentas? Tikriausiai ir spintoje sugebėčiau pasiklysti. Na, netikras studentas tokis… bet reikės pabandyt, ar nuolaidų galima išgaut su šiuom pažymėjimu…

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1 iš brtsergio albumo.

Permaininga šiandien diena. Ryte atsikėlus, atrodė, kad už langų vyksta drago varžybos – pasirodo piktas vėjas į kambarį brautis bandė. Vėliau žiūrėdamas į metro laikrodžius mąsčiau, kad vėluoju… o atlėkiau iki darbo per anksti. Tai teko prisėst, ir pamąstyt… kad vis dėl to mobilus man (ar bent jau laikrodis) turbūt kartais praverstų.

Šiandien persikraustėme į kitą ofisą. Taigi… atkeliavęs į darbą per anksti, buvau nudžiugintas, kad kompiuterių ir visos kitos įrangos dar nėra. Bus po pietų kažkada… na, informatiškai būtų galima nuliūsti, tačiau mano kalendoriuje buvo pažymėti kiti planai. Dešimtą valandą palikau depresuojančius informatikus ofise be kompiuterių, o pats nukėblinau iki Metropolitan University rengiamų anglų kalbos kursų.

Prisistato dėstytojai, pristato Universitetą, paduoda spausdinto šlamšto, perspėja kad gatvėse būtume atsargūs, o jeigu ne, tai apiplėš, išprievartaus, ir išgąsdins (pirmą kartą taip baisiai apie Londoną kalbant girdėjau – iš pačių londoniečių lūpų), yadayada. Tada, išdalino popieriukus, ir sako parašom testuką.

Parašom… davė pusvalandį laiko. Po penkiolikos minučių sėdžiu, viską kaip žirnius atbeldęs į stalą. Atsakyt atsakiau, bet turbūt dauguma neteisingai (gi anglų kalbos jau porą metų nesimokiau). Na, bet to aš čia ir atvykau, kad mokytis, tad testo rezultatai manęs kaip ir neturėtų per daug jaudinti. Atidaviau savo popiergalius, ir atgal į ofisą.

Ofise vis dar panika. Nėra kompiuterių, kavos aparatas neveikia. Informatikų perkreipti veidai prašo pagalbos, pardavimų konsultantų džiaugsmingi veidai prašo kavos. Nušuoliuojam iki artimiausios kavinukės, pasiimam kavos išsinešimui. Grįžtam į ofisą… iš neturėjimo ką veikti išbandom naujas kėdes (joa, skaitom instrukciją pavadintą JOY, ir bandom atlikinėt visus veiksmus, kuriuos galima ir negalima su šita kėde daryti).

Pabaigę kėdės instrukciją, kimbam į naujų telefonų instrukcijas. Vėlgi, kas šūstresnę melodiją uždės. Galų gale išsiaiškinam, kad telefonai kol kas neveikia. Šaunuoliai… tegul pailsi kol mes panikoje.

Pirmą valandą vėl visus palikęs gilioje neviltyje iškeliavau atgal į Universitetą. Šįkart laukia interviu. Einu, ir jaučiu kaip delnai prakaituoja… lyg į pirmą pokalbį dėl darbo eičiau. Nueinu.. atsisėdu. Paspaudžiam letenas (o jau išdžiuvo), pasisveikinam. Ir pirmas penkias minutes kalbuosi taip sukaustytai kažkaip… lyg… išmaldos prašyčiau (tikrai sunkus darbas būtų man). O paskui… taip dingt mintis – ea, taigi aš čia už viską moku. Aš moku už tai, kad mane mokytų… ir pasikeitus požiūriui pokalbis iškart pagyvėjo.

Dėstytojas leido suprast, kad aš turbūt vienintelis šituose kursuose kuris full-time dirbu, kiti kolegos – studenčiokai (hehe, kol pats vėl netapau studentu, galiu biški pasijuokt, ane?). Taigi… bent jau man interviu patiko, kaip dėstytojui nežinau. Rytoj bus matyt, į kurią grupę patekau, ir galėsim po savaitikės pranešt kaip sekasi tobulėt anglų kalbos srityje.

Tada vėl grįžau į ofisą, kur dar porą valandų skendėjom liūdnumo debesyje. Ir tada… jauni vyrukai atnešė mūsų supakuotą įrangą. Kad jūs būtumėt matę mūsų veidus… kaip mažam vaikui duoti gabalą šokolado, lėkštę ledų, ir dar per pertį patapšnojus pasakyt “šaunuolis, Petriukai, tavo batai patys gražiausi!”.

Taigi… nuo šiandien, iki ten kažkada… mano pietų pertrauka pailgėja nuo vienos valandos, iki dviejų su puse. Žiūrėsim, kaip seksis darbuotis… o šiaip šio mėnesio planuose jau horizonte matau SQL 2005 Maitenance and Configuration (or something like that) testuką.

…

Mokausi atskirti “reikia”, nuo “noriu”. Ale, taip nesiseka, kad vis dar “noriu”.

Nuotrauka iš halfcrazed albumo.

05:00 Pradžia kaip ir kiekvieno penktadienio. Rytinė rutina, ir po triejų valandų nuo atsikėlimo, aštuntą valandą darbe siurbčioji karštą kavą.

08:00 Ofise beveik kaip visada tokiu metu sėdime: toks linkmas senstantis fotografas-programuotojas, įmonės MD (managing director) ir aš. Tylu, ramu, tik klaviatūros mygtukai braška. Pro langą galima matyti kaip Londono kiaušinis šviečia skirtingomis spalvomis. Kažin, kiek to pastato administracijai toks apšvietimas kainuoja.

10:00 Keliauju į kitoje gatvės pusėje esantį pastatą (tiksliau du aukštus po žeme – OMG OMG, ten irgi ofisai.. eikit sau, kaip Londoniečiai išnaudoja visas erdves kur tik galima), į ten esančią įmonę Global Knowledge (skambus pavadinimas, jų el. pašto parašai irgi šūstrai atrodo). Parodau porą dokumentų, gaunu kavos puoduką, ir lėtai žingsniuoju laikyti dar vieno testo (vis dar stengiamės neatsilikti nuo savo užsibrėžto tikslo… lenk medį, kol Londone).

11:00 Į savo gyvenimo aprašymą galiu įrašyti dar vieną popieriuką – Microsoft Business Solutions – Navision 4.0 Costing exam passed. Pažiūrėjus į mano darbo kalendorių, tai mokslų/kursų/seminarų kiekvienam mėnesiui jau suplanuota iki 2008 metų rugsėjo. Taip optimistiškai pats sau sakau: planned, but unconfirmed, tiesiog… kad kažkada netaptų niekada, tai ir datas priskiriu.

13:00 Tris kartus pasiklydęs, nuėjęs kokius penkis kilometrus ne į tą pusę (va, tada susimąstai, kad norėtum telefono su google maps, ar bent jau popierinio žemėlapio), ir ganėtinai pavėlavęs, atsirandu pas klientą. Nothing special, just… mano pirmas kartas, kai pasirodau klientui ne šiaip pasikalbėti “dėdė, dėdė, o ką jūsų įmonė daro? ir kaip? ir kodėl?”, o atliktų numatytų darbų. Iš to, ką man apie tą žmogų pasakojo, buvau susidaręs pakankamai prastą nuomonę… tačiau kai teko pabendrauti, pamačiau, kad žmogus kaip jautis… jam viskas px, bet matosi, kad darbai nukreipti į įmonės gerą ateitį. Sėkmės.

15:00 Atlikęs numatytus darbus, keliauju namų pusėn. Vėl sugebu tris kartus pasiklysti (bo šįkart sugalvojau sutaupyti ir traukiniu nevažiuoti, tai sėdau į bet kurį autobusą). Londone yra vienas geras dalykas… kad ir kur benukeliautum, visada pamatysi ką nors gražaus. Ir toliau eidamas į niekur, išlįsi ten kur tau reikia.

16:00 Kadangi netikėtai atsidūriau prie Londono krūtų (O2 arenos), tai sumąsčiau užsukti į bet kurį filmą. Į tą, iki kurio mažiausiai laiko liko. Pasiėmiau kavos, kad neužmigčiau, ir nukeliavau į septintą salę likus dvidešimt minučių iki filmo. Išgėriau kavą ir užmigau.

16:20 Atsibundu. Pasidoro, lifehacker nemelavo… tai vienas iš geriausių būdų nusnausti. Išgeri kavos, ir eini miegoti. Tada po kurio laiko suveikus kafeinui (ar kaip tai vadinas), atsibundi. Jaučiuosi žvalus, ir išsimiegojęs… hehe, gal geriau kino teatre nemiegot. Po penkių minučių prasidėjo filmas. Auksinis kompasas. Afigiet… dar jei taip prastai nebūtų pasibaigęs (lyg režisierius norėtų sakyti, kad mažų mažiausiai turėsim trilogiją), tai filmas labai labai patiko. Įkvepianti pasaka – man kaip anime fanui pats tas.

18:30 Pasiėmęs Starbuck’so pačios skaniausios kavos, keliauju namo. Išlipus iš traukinio išgirstu “some change, mate?”, ir praeinu kaip visada. Taigi Londonas galimybių šalis, užsidirbtum jei norėtum. Tačiau sustoju, grįžtu, ir sakau “would you like some coffee, mate?”. Paliko laimingas su mano jau puse nugertos kavos, o ir aš pasijutau geriau. Bet tai vis tiek, norėtum užsidirbtum.

19:08 Žiūriu į ant žemės numestą lagaminą ir mąstau, kad jau rytoj galėsiu apkabinti savo mergaitę. Rytoj jau vėl būsiu Lietuvoje (tik kokio pyp, aš pirkau bilietus į tą Kauną).

Nuotrauka iš REM kvadratu albumo.

Senstu. Bo prisiminęs studentavimo pašėlusius laikus jaučiu nostalgiją. Kai su kolega prabudom Palangos paplūdymį, kai susilažinęs žiemą maudžiausi Trakų ežere, kai su kitu kolega traukėme ne į savo paskaitas kabinti panų, kai keliaudavom pasėdėt prie grupės medžio, kai darydavom bendrą vakarienę… pavyzdžiui blynai su bulvių koše, ir t.t. Kai kurios istorijos jau tapusios legendomis, kai kurios istorijos nukištos giliai į atminties kampučius (kaip žinia, prezidentu nebebūsiu turbūt).

Daug kartų buvo užgimusi idėja nulėkti “į Londoną” arbatos atsigerti (ar angliško alaus?), kuri žinoma ir likdavo tik idėja. Taigi, studento stipendija 150 lt vos vos ant alaus užtekdavo. O čia ką… gi milijonus kainuoja. Dabar prisiminęs tokią idėją nusišypsau… ir pamąstau, kad viskas turbūt būtų kitaip negu tais laikais įsivaizduodavom… gi, kas čia yra iki Londono palėkt? Pabandykime imituot situaciją…

Lekiam į Londoną? Taip. Planas būtų:
– perkam papigiai bilietus (kokią nors akciją pagavę gautume už 100-150 lt į vieną pusę)
– skrendam 2 valandikes iki Londono nuo Kauno oro uosto (koks grupiokas su mašina pametėtų)
– 1 valandikę važiuojam nuo Stansted’o oro uosto iki Stratfordo stoties 15 svarų (75 lt su bilietu atgal)
– šokam į metro (kadangi kas yra austriukai net neįsivaizduojam, tai iki pirmos zonos 4 svarai (20 lt) 0,5-1 val
– centre pasiimam kokios Starbucks kavos išsinešimui, ir gurkšnojam pasivaikščiodami palei Temzę – 3-4 svarai (15 litų). Ilgiau nei 2 valandas ir toks pasivaikščiojimas atsibostų… sukam atgal.
– šokam į metro ir lekiam atgal į Stratford’ą (4 svarai – 20 litukų) 0,5-1 val
– sėdim į autobusą ir lekiam iki oro uosto – vėl 1 valandikė kelyje
– skrendam atgal į Kauną (2 valandikės, pigiausiu atveju dar koks 100 lt)

Finale būtų išėję (optimistiškiausiu atveju) 10 valandų ir kokie 400-500 litų… O BET TAČIAU, dar ir anūkams būtų galima pasakoti “kaip mes Londone kavą gėrėm”. O visdėlto gaila, kad tais laikais ši idėja ir liko tik idėja…

O visą laiką/maršrutą tai internete galima drąsiai susiplanuoti, netgi nė karto nebuvus Londone. Et, jaunimas… važiuokit į Londoną kavos atsigerti! Kas jums jauniems tie 500 litų?

P.S. Zuiki, lekiam į Romą arbatos kada?

Nuotrauka iš Jon flickr foto albumo.

Kaimynai pradeda mane vadinti sveikuoliu. Ir visa tai dėl tingumo, ir greitumo. Praktiškai visą savaitę (turbūt paveiktas anime) valgyti dariausi RAMEN. Jau kažkada rašiau, kaip su kolegom buvom nulėkę pavalgyti tų japoniškų makaronų… Nors jeigu paskaitinėti kokią wikipedia, tai paaiškėja, kad iš tikrųjų tai kiniški makaronai, tik japonai juos labiau mėgsta?

Ir dar, kad padaryti dieviško skanumo RAMEN, tai turi ten dešimt dvidešimt metų treniruotis… vos ne lengviau samurajumi tapti, negu pačiam pasidaryti nuostabius ramen. O iš kitos pusės… jeigu pagoogle’inus, tai pasirodo užtenka dešimt minučių. Spėkit kurį variantą pasirinkau?

Kadangi šaldytuve kartais užsilaiko daržovių… tai jos ir buvo mano pagrindiniai RAMEN ingridientai. Taip gavau sveikuolio etiketę… o pasidaryti ramen paprasčiau negu paprasta:

Iš pradžių sumąstom ką norėsim prie makaronų (tai gali būti daržovės/vištiena/kiaušiniai/kiauliena/belekas ką randat šaldytuve), sumetam viską į verdantį vandenį, ir dar sukratom pirktinius RAMEN iš pakelio. Procesas atrodo kaip lietuvišką sriuba iš pakelių per penkias minutes pasidaryti, tačiau skonis tikrai geresnis.

Taigi… eilinį kartą pavarvinęs seilę į iPhone, į Motorollos kelius modelius, grįžau piktas namo, pasidariau kavos, pasiėmiau iš virtuvės patį didžiausią peilį ir gabalą izoliacijos (mieli lietuvininkai, kaip šitas dalykas lietuviškai vadinas?). Ir ką gi… išsitraukiau savo (savo mergiotės) senąjį telefoną, įgrūdau į jį naują kortelę (pirmą kartą tokią užmačiau, akimirksiu tapau reklamos auka, ir įsigijau) NOMI. Tai dabar skambinsiu vadinas į Lietuvą po 15 piškių per minutę (jeigu į mobiliuosiuos telefonus), arba iš vis po 5 piškes (į paprastus – ko tikrai nedarysiu… bet kai jau skaitai reklamą… tai mąstai, ogo, kaip pigiai gaunas, JEIGU SKAMBINČIAU).

Ir.. finale turime – mobiliaką ninzę (gaila, kad neturiu su kuo įamžinti, bet įsivaizduoju kaip toks mobiliakas derinsis prie mano kostiumo – gi juodas kostiumas, ir izoliacija juoda). Prarakiau dar porą skylučių – pakrovėjui įjungti, ir meniu valdyti.

Tada, bandžiau prisiminti kaip rašomi esamesai. Ir ką galiu pasakyti… taipinant su abiem nykščiais visai sparčiai gaunasi, ir visai nesvarbu, kad klavišų nematai (nes jie su izoliacija tvirtai apvaryti), čia visai kaip su kompiuteriu.. aklasis spausdinimas. Pagalvojau dar būtų smagu, ir ekraną su izoliacija apklijuoti, kad visai nematytum ką spausdini. Ir atrodytų KITAIP.

Čia, trumpai norėjau pasakyti, kad vėl mane galima pasiekti… kas numerį atspės

Nuotrauka iš msjasonprickett albumo.

Nežinau koks procentas žmonių dar skaito laikraščius, tačiau… kartais susimąstau, kokia iš to nauda? Taigi, kol informacija atspausdinama, ji pasensta. Naujausia informaciją dažniausiai galima rasti internete. O laikraščiai rašo apie tai, kas įvyko vakar… ar užvakar.

Čia, prisiminus dar mokyklos laikus, būdavo visai gerai… susirandi kokį nors puslapį, pavyzdžiui su patarimais, kaip pakeisti ekrano užsklandą. Ir visai nerūpėjo, kad puslapis kelių metų senumo. Nerūpėjo, nes informacija, kurią radai, buvo aktuali. Pavyzdžiui, kaip mIRC’e spalvotai rašyti…

O dabar.. atsidarai kokį nors tinklaraštį, ir ne tai, kad ieškotum sau naudingos informacijos, o iš pradžių pasižiūri į paskutinę atnaujinimo datą. Ir… priklausomai nuo to, kada jis paskutinį kartą buvo atnaujintas, tu užeisi dar čia kada nors, arba net neprisiminsi adreso. Informacija sensta… tiksliau sensta data, esanti prie informacijos.

Todėl, tokie plugin’ai, kurie padeda parodyti “ką aš rašiau prieš metus”, kartais sugeba iš begalinių informacijos srautų ištraukti pakankamai įdomios ir naudingos informacijos. Pavyzdžiui, nezinau.lt tinklaraštis – jame straipsniai tiesiog pakasa prieš tai pasirodžiusius gana įdomius straipsnius. Ir kaži ar daug žmonių po juos besiknaisioja ieškodami kokios nors naudingos informacijos. O kam, gi ta informacija pasenusi?

Nebent, gerai suindeksuota, ir paieškos sistemose randi, pagal savo užklausą… tada dar užsuki. Tačiau, kada paskutinį kartą lindote giliau negu į poros mėnesių straipnius? Vartotojų reiklumas kada nors sužlugdys augančius tinklaraščius.

O pats pastebėjau, kad naudoju RSS skaitytuvą. Ir… dažniausiai, jeigu informacijos per daug, tiesiog spaudžiu “mark as read” (pažymėk kaip perskaitytą), ir toliau skaitau tik naujausią informaciją. Tačiau kartais, atrandu tokių perliukų, kurių nesinorėtų praleisti…

Nuotrauka iš varnaboy albumo.

Šiomis dienomis yra labai malonu nulėkti iki centro, pasivaikščioti po kokią Oksfordo gatvę – pasijungti kaip Kauno troleibuse. O aš maniau, kad jau metro įlindęs jautiesi, kaip silkė… pasirodo aš dar nebuvau matęs kalėdinės londoniečių panikos. Kai viskas perkama glėbiais, nesimatuojant, nesirenkant, nežiūrint į kainas. Tiesiog masiška psichozė – o kas jeigu neliks dovanų? Taip, pamąstai, ale kokie materialistai… nors tikriausiai čia pusė iš jų turistai.

Tačiau turistaut šiuo metu į Londoną lėkt nepatarčiau. Vienas dalykas, tai žmonių daugiau negu šieno pas mano bočiaus tvarte, antras dalykas, tai jablinkšt jedrieni fieni kaip šalta (nesikeikaint). Nors… jeigu londoniečiai leka apsipirkti į USA (bo ten pigiau? įskaitant netgi bilietus už skrydžius). O dar kai dolerio kursas taip krenta lyginant su svaru…

O jeigu londoniečiai apsiperka JAV, tai kas perka dovanas Londone? Kaip suprantu, tai turkai ir lietuviai. Bo pigiau? A velniai žino kiek čia pigiau… nors, ką mes jauni (lietuviai) neuždirbam? Nesvarbu, kad turbūt pusė lietuvių dar ir prageria tai ką uždirbo (kaip lengvai mes čia iš piršto laužiam statistikas visokias), tačiau, reikia gi LIETUVAI parodyti, kaip čia gerai, ir kaip ten blogai – tai perkam dovanas maišais, glėbiais, ir visokiais kitais kvadratiniais metrais. Tegu žiūrės ir pavydės, ane?

Pirkau ir aš porą tušinukų šiandien iki Ilfordo nulėkęs, ir eilėje su penkiais Lietuviais stovėjau. Ir keiktis kartu norėjau, bet neišdrįsau. O taip broliškai lietuviškai turbūt visi būtume pasijutę.

Pažiūrėjęs į eiles parduotuvėse, aš bijau pagalvoti, kas dėsis oro uoste gruodžio 22 dieną, kai reikės lėkti link Lietuvėlės…

Drąsus aš sakyti taip, kol mano mobilusis neveikia. Tačiau… iš kitos pusės, kol esu Londone, mobilaus telefono kaip ir nereikia. Ta prasme, o kam skambinti?

Kol aš svarsčiau, ką veikti taupant ir važinėjant autobusais, scania pasiūlė skaityti knygas per telefoną. Neskaitant to, kad tai mažų mažiausias iškrypimas… gi, pats didžiausias malonumas yra versti popieriaus lapus skaitant knygą, pritaikyti telefoną įvairioms kitoms paskirtims man nesiseka. Nors.. jeigu pripratau skaityti e-book’us, tai turbūt priprasčiau ir skaityti knygą telefone.

Mano nuomone, telefonas turi… leisti tau paskambinti. Na, dar leisti išsiųsti esamesus. Visos kitos funkcijos… nėra būtinos, ir nebūtinai turi tilpt į mano kišenę.

O dar pamąsčius… juk galima fotografuoti, filmuoti, klausytis muzikos, naršyti po internetą, ir dar prisigalvoti visokių nesąmonių, kurias galima atlikti su telefonu. Tačiau yra tik dvi funcijos, kurių man tikrai trūksta. Tai žadintuvas, ir laikrodis. Nuo tų laikų kai mano gyvenime atsirado mobilus telefonas netikėtai išnyko laikrodžiai. O ir kam jų reikia, jei mobilus visada su tavim? Dabar mobilus kaip triusikai, tik į dušą nesineši, o šiaip tai net nemąstydamas mobilų pasiimi visur su savimi.

Mūsų įmonė yra kažkokia keista. Iš vienos pusės jaučiuosi labai jaunas šiame kolektyve (neskaitant sales kolektyvo žmonių) antras pagal jaunumą kolega neseniai atšventė 32 gimtadienį. Vienas iš tokių rimtesnių programuotojų laisvalaikiu mėgsta pakalbėti apie savo anūkus ir nuotraukas. Kažkada netyčia prasitarė, kad jam jau 52 metukai. Nei daug, nei mažai… galvojau, kokia keturiasdešimt. Tai kartais, kai daugiau sunkesnė darbo diena, save paguodžiu – dar jaunas berniokas, turi kur tobulėt, pasivysi va kolegas.

Aha… o iš kitos pusės žiūrint, tai kokie jie visi jauni žinių troškimu. Ne tik, kad dalyvauja visokiuose seminaruose, važiuoja į kursus, laiko sertifikatus, bet ir patys rengia webinarus, aktyviai networkin’a su savo srities specialistais, trumpiau tariant – mokosi. Va, man pradėjus dirbti, buvau nusiųstas į kursus, parodyti ką moku į navision developer kursus. Po jų teko išlaikyti porą egzaminų, ir gauti porą popieriukų. Ta proga, tas kietas senas programeris, sako… mjoo, popieriukai, reikėtų gal ir man. Paprašė iš manęs kursų medžiagos, perskaitė per kelis vakarus (na, apie sukauptą patirtį turbūt ir kalbėt nereikia), ir taip pat išlaikė tuos egzaminus.

Tačiau konkurencija (aha, keistas jausmas) jaučiu iš visai kito žmogaus. Iš mūsų komandos Business Consultant – tokia žavi moteriškė. Aš va, skęstantis optimizme, noriu į mėnesį po vieną egzaminą išlaikyt (kad turėčiau ką parodyt, jog stengiuos). O ji nuo manęs neatsilieka. Ir jaučiu, kad lenkia… Kol kas tiesioginės įtakos mano darbui ji neturi, tačiau… aš gi noriu būti business consultant as well. O tai… kad esu jaunas nieko nereiškia. Nes, kad pasivyti ką nors… reikia už jį judėti greičiau. O kol kas… aš vos sugebu ją pasivyt.

Taip pasižiūri į Kalendorių – ji egzaminą laiko penktadienį. O aš buvau suplanavęs kitos savaitės pirmadieniui (matyt, praradau ugnį tobulėt?). Taigi, keičiam egzamino datą į ketvirtadienį, ir nešamės manual’us namo. Suprantu, kad tai nieko nereiškia, ir tai, kad aš viena diena visai kitą egzaminą išlaikysiu ankščiau nei ji, niekas net nepastebės. Tačiau… ar būsiu greitesnis. Aš būsiu geresnis. Ir vieną dieną aš būsiu business consultant.

You can replicate success. If you take action.

Nuotrauka iš fabbriciuse’s photos

Dar visai neseniai rašiau, kad turbūt sumąstyti daugiau būtų, kaip būtų galima Londone sutaupyti, būtų sunku. Tačiau… kažkurią dieną toptelėjo mintis – o jeigu važinėtis autobusais? Čia iš panašios serijos būtų… kaip Kaune… gali važinėtis tiek mikriukais, tiek troleibusais… ir žinoma, studentai dažniausiai renkasi troleibusus. Kodėl? Todėl kad pigiau…

Taigi… jeigu DLR traukinukus laikysime mikriukais, o autobusus troleibusais… gimsta dar viena idėja, kaip sutaupyti. Paskyriau visą savaitę šiam mini eksperimentui. Londono transporto puslapyje galima susiplanuoti savo kelionę nuo taško A iki taško B įvairausiom transporto priemonėm. Radau, kad jeigu važiuočiau su115 autobusu, tai jis mane paleistų prie Aldgate East stotelės, o nuo jos jau ir pėsčiom nužingsniuot būtų galima per keletą minučių iki ofiso.

Atstumą suderinom… o dabar palyginkim kainas. Kadangi gyvenu trečioje Londone zonoje, tai kiekvieną savaitę tenka pirkti… 1-3 travelcard, kuri kainuoja nei daug, nei mažai – 27,8 svarų. Kiek kainuoja autobusų savaitinis bilietas per daug nesidomėjau, bo pastebėjau kad turint OYSTER kortelę bilietas į vieną pusę, kainuoja 0,9 svaro. Taigi… ši savaitė į darbą ir iš darbo… man kainavo mažiau negu dešimt svarų. O jeigu taip mėnesį? Du? Tris? Žiūrėk, čia ir mašinai taip sutaupyti galima.

Tačiau… kaip liaudies išmintis byloja, lazda turi du galus. Gaunasi žymiai pigiau… į darbą ryte nuvažiuoju netgi greičiau negu su traukinuku. Bet grįžtant iš darbo užtrunku ilgiau… o dar jeigu koks kamštis pasitaiko…

Šio eksperimento eigoje… kamščių dėka, per savaitę sugebėjau perskaityti tris knygas. Kadangi namuose (kol kas) laukiančios žmonos nėra… todėl manau, kurį laiką dar pasimėgausiu lėtais ir pigiais Londono autobusais. Bo, kai įlendi į knygą, tai ir galutinė stotelė labai greitai pasirodo…

Vienintelė rimta problema bus, jeigu sumąstysiu pirkti knygas, vietoj to, kad paieškoti kur artimiausia biblioteka. Tada eksperimentas bus nepasisekęs.

Nuotrauka iš CraigOppy photos

Į Londoną atvažiavau pailsėti po pirmojo savo oficialaus darbo metų. Norėjau pamatyti, kaip atrodo tas miestas, apie kurį mano mergaitė taip svaigo, ir buvo palikusį mane vieną visą vasarą būti prieš porą metų. O miestas… yra kitoks. Kitoks nei visa likusi Anglija, kitoks nei kada nors kokius kitus miestus dar mačiau…

Ir taip pabuvęs tris savaites Londone, nusprendžiau, kad tebūnie… Londonas bus tas miestas, kuriame aš gyvensiu, bent jau kurį laiką. Ir iš uždirbtų mėnesio ilgumo atostogų… jos prasitesė truputuką. Į geras pusmetines atostogas…

Ir kągi… penktadienį, mano atostogos baigėsi. Tai reiškia, kad…

• dar nesibaigęs bandomasis laikotarpis buvo nutrauktas,
• pasirašiau full-time neribotą darbo kontraktą [support and development consultant]
• atlyginimas kyla 12 procentų [jau esu suplanavęs, kur tas atlyginimo pakėlimas bus nukreiptas… taip kad galima sakyti, į rankas gausiu tą patį atlyginimą, kokį gaudavau]
• į darbą pradedu žiūrėti ne tik kaip į laikiną mokymosi priemonę, bet kaip į darbą? [o tai reiškia, kad reikės stengtis dar labiau]
• kad “netyčia” į Lietuvą grįžti neišeis [nebent tik atostogų]
• kad tampu etatiniu emigrantu

Nuotrauka iš Mike Nbg.

kadangi Anglija netikėtai pralošė prieš kroatus (galiu drąsiai sakyti netikėtai, nes futbolas man nuoširdžiai nieko nereiškia). ir bokalus apsikabinę verkiantys anglai man įspūdžio nedaro… tačiau, sekmadienį bevaikštant por parduotuves (dar porą tokių įrašų ir visi galvos, kad turbūt aš daugiau nieko ir nedarau, tik po parduotuves vaikštau), pastebėjau, kad anglijos rinktinės futbolo marškinėliai bekainuoja dvidešimt svarų… kai dar prieš porą savaičių jų kaina buvo truputuką virš keturiasdešimt.

ačiū, jums kroatai…

Nuotrauka iš mquest

apie nuomą – 400. gyvenu trečioje Londono zonoje. už nuomą moku 100 svarų per savaitę. už tai gaunu, tokį nedidelį double room’ą, kuriame šiuo metu esu įsikūręs vienas. ganėtinai linksmas dvi kaimynų poras. pakankamai padorų bevielį internetą. shared vonią/dušą/virtuvę/mažytį kiemuką. iš dalies jaučiuosi lyg gyvenčiau bendrabutyje. tačiau dar ne taip senai gi studijavimo dienelės buvo, kurių praleistos dienos man bendrabutyje patikdavo. žodžium.. pigiau rasti išeitų, tačiau kol kas labai gerai yra čia. tad pigiau net neieškom… o ir geresnių gyvenimo sąlygų nereikia.

apie transportą 27,8 * 4 (perku savaitinius traverl card’us 1-3 zonai). važinėju tiek su metro, tiek su DLR traukinukais, tiek su autobusais. irgi… bandžiau skaičiuot, kiek pigiau gautųsį, jei pirkti mėnesinį, ar metinį bilietą… taupiau nu niekaip. nebent važinėti tik į darbą ir atgal… tada porą svarų sutaupyti eitų per savaitę. tačiau kartais tenka ir iki parduotuvės palėkt… ir iki dziudo. žodžium.. nu niekaip.

apie maistą – 200. na, čia… kiek tingumas ir sąžinė leidžia. bo su anglišku maistu… tai jaučiuosi super kulinaru. bo kad ir ką šaldytuve turėtum, kad ir kokią nesamonę sugalvotum, ale vis tiek bus skaniau neigu fastfood’o english breakfast, ar chicken su bulvytėm. tačiau… jeigu valgyti netingi pasidaryti pats, tai savaitei užtektų ir trisdešimt svarų. tačiau.. mąstant, kad kartais reikia save palepinti, tai grubiai piam (50) svarų per savaitę yra daugiau neug pakankamai vienam/dviem žmonėm būti skaniai pavalgiusiems.

na ką.. pagrindiniai didžiausi pinigų ėdikai aprašyti. t.y. be ko gyventi būtų sunku ir mažų mažiausiai nepatogu. o toliau, kad ir kur leistum pinigus, tai jau arba for fun, arba tobulėjimui. gi reikia į save investuot… tačiau, tokie neapibrėžti dalykai, prireikus gali būti apriboti, ir prisidėti prie taupymo tikslų.

įdomu… kokia dalis pinigų išeina ant alaus, tipiškam Lietuviui londone? man patinka kolegos Lietuviai, kurie gurkšnodami alų pamąsto kartais garsiai.. na, va, pataupysim pinigėlių ir lėksim atgal į Lietuvą… aha, įdomu ko?

Sekmadienį iškeliauvau ieškot Kalėdinių dovanų savo būsimai žmonai (negerai, kai žinai, ko merginos nori… bo tada turi to ieškot, ane?) Aišku, negerai, kai nežinai ko nori… Bo tada dar turi biški pamąstyt. O mąstyt dėl panų, tai jau savaime laiko švaistymas, ane?

Vienok, nukeliavau iki Gallion Reach (bo apsiklausinėjau kaimynių, kur čia mergiočių parduotuvių rast) prekybvietę. Tai vajė, vajė… pažįstu ne vieną mergičką, kuri ten apsigyventų. Na, maniškei dar zaros trūktų, tai tik kokias penkias dienas gyventų ten… Vis ne savaitę.

Kad ir kaip ten būtų, neradau ko ieškojau. Tačiau… kai vaikštinėji stiklinėm akim stebėdamas kolegas tautiečius tiesiog masiškai kišančius viską į maišus didžiulius. Vajė… čia turbūt žmonai, kuri liko Lietuvoje augint porą vaikų. O čia turbūt meilužei, kuri Londone su juo arbatą geria. Na, gerai, gerai, neskubėkim teisti žmonių, kuriuos matau pirmą kartą. Tačiau, netgi vienas… parduotuvėj pabuvęs ilgiau nei dvidešimt minučių pradedu jaustis nejaukiai. Maždaug, ko tu čia nori… bet pats sau taip nesakysi?

Taigi, turėjau parašyt, kaip sekės iPhone pačiupinėt… žodžium, pasiklydęs savo košmare (beidamas iš trečios parduotuvės į ketvirtą), pamačiau iš tolo šviečiančia iPhone reklamą. Užsukau. Žiūriu, vaikai čiupnoja, tapšnoja, ir visaip kitaip džiaugias žaisliuku. Stoviu tyliai eilėje prie prekystalio, ant kurio padėti keturi iPhone’ai ir mintyse kaip varnoms sakau “šiūūū.. štiššš… šiūū vaikai” (kaži ar taip tikrai varnom sakyčiau). Kol galų gale vienas pasitraukia.

Na, ir ką galiu pasakyti. GRAŽUS. MIELAS. SEXY. FASHIONABLE. Tačiau nepirkčiau… esamesus rašyti jaunąjai kartai turėtų būti nepatogu (taip pat, įvairūs užrašai turėtų būti skausmingi). Telefonas lengvas, tačiau sakyčiau dar gerokai masyvus. Kišenėje pas mane neliktų vietos raktams (hehe… o dar jeigu su raktais jis ten pasimaltų, tai ir iš ekrano nieko neliktų). Žodžiu… dar daug ten ką bandžiau, tačiau nelikau susižavėjęs… Turbūt senstu.

Va, kam reikalingos nuotraukos…. kad ir kokio senumo būtų nuotrauka, ji padeda ne tik prisiminti kažkieno veidą, bet ir ką tadien veikei. Kaip buvai apsirengęs, kaip jauteisi, ką darei… Dėl to žiūrėdamas į vieną iš senesnių kolegos blogerio pbg pradėtą mini projektuką (kol kas mini, nes dar tik vienas mėnuo), mąstau kad ir man reikėtų ką nors panašaus pradėti. Tik tiek… kad neturiu nei fotiko, nei prastai fotografuojančio telefono, nei kompiuterio.

Gerai, kad kaimynas sugalvojo kalėdų proga susirinkti ir sau pasidovanoti kompiuterį (dėl ko jo mergina kažkodėl visiškai nesidžiaugia). Tačiau, aš turėsiu progą prisėsti prie senuko laptopo, kuris veikia tik tam tada kai laidus susuki į tam tikrą kamuoliuką ir retkarčiais parašyti šičia.

O šiaip sparčiai artėja Kalėdos. Savaitgaliais daugėja žmonių Londone. Artėja atostogos… Artėja bandomojo laikotarpio galas (pagalvojus, oho… greitai jau bus daugiau negu pusmetis, negu aš Londone gyvenu).

Mąstyk, kaip šeimininkas…

Tiek dabartiniame darbe, tiek su kasdien gimstančiom idėjom turbūt elgčiausi kitaip jeigu būčiau savininkas. Kiek gi galima skaityti verslo blogus/žurnalus…

Šįryt Londonas visai kitoks. Eidamas ryte link metro, mąsčiau, gal jau pavasarėja? Ar man čia vaidenasi, kad rytas šviesesnis negu vakar.

Metro įlipau į pirmąjį vagoną (neskubėk ir būsi pirmas? na, tik ne metro…). Geriau būti vienam iš pirmųjų, kurie išlipa iš traukinuko, tada jautiesi lyg vestum bandą paskui save. Jeigu skubėsi tu, skubės ir žmonės iš paskos. Jeigu sulėtinsi, tai gausi milijoną pykčio spindulių sau į nugarą. Bet užtat jauti savo žingsnius, ir drąsiai stovi ant žemės. O jeigu išlipsi per viduriuką, tai tiesiog būsi išneštas į gatvę, visiškai be jokio pasirinkimo.

Blackwall stotelėje įlipo į vagoną porą Lietuvių. Realiai, tai net nenužvelgiau, gilinaus į Metro laikraščio straipsnį apie futbolą. Va, treneriui išmokėjo porą milijonų už tai, kad rinktinė pralošė, ir dabar visa Londono ekonomiką patirs nuostolius (na, bent jau barų savininkai ir suvenyrų pardavėjai tai tikrai). Žodžiu, linksma būti tiek futbolo, tiek krepšinio treneriu – kol tavo komanda laimi.

Bet aš gi apie Lietuvius norėjau kažką pasakyti. Tai va, važiuojame pro Canary Warf ir vienas vyruks kitam sako. Va, šičia nebegaliu rodytis. Žinai, kodėl? Prieš mėnesį prisidirbom biški, žinai savaitgalis, nėra ką veikti, tai gėrėm. Ir taip biški daugiau. Na, žodžiu, deginam lenkiškus zlotus (net nenoriu įsivaizduoti, iš ko jie buvo atimti) ir prisipiso mentai. Bet taip jau gėrėm, kad šarabanai buvo pavažiavę (kalba netaisyta). Žodžiu, iškirtom porą mentų, bet į likusius nebeįkibom. Tai aš gavau 80 svarų baudą, o mano draugelis 200 valandų viešųjų darbų. Tai dirba dabar sekmadieniais visokias nesąmonės.

Taip net nenorėdamas klausaus, ir galvoju kaip čia dabar nepradėt juoktis. Bo, su mėlyna akim į darbą ateiti būtų negerai. Net neatsisukęs bandžiau įsivaizduot, kad čia šnekas kokie niolikmečiai, pabėgę iš mokyklos ir išvažiavę į Londoną plytų nešiot (t.y. laimės ieškot). O bet tačiau… kai sustojo traukinys, ir išlipome, priešais mane žingsniavo du Lietuviai vyrai. Vienas kokių 30 metų, kitas jau įkopęs į 40. Tiesa, trisdešimtmetis įkirtes gerus treningus, o tas ramesnis su džinsais. Iš tai kad rūbai skalbti prieš kokius metus, sprendžiu, kad vyrai dirba statybose.

Kažkaip visai nesinori sakyti “labas, rytas tautiečiai, kaip sekas?”.

O rytas Londone visai kitoks, bo danguje nėra nė vieno debesėlio. Darbe pro langą gali lėktuvus kas kelias minutes skaičiuot. Tikrai šiandien šviesiau.

Džiaugiuos, kad esu Lietuvis, bet juk galima ir tyliai džiaugtis, ar ne?

O bet tačiau, kaip greitai tai atsibosta. Todėl… sakau, reikia vėl paimprovizuoti (šūstrai skamba šitas žodis). Žodžium… mano random pusryčiai: biški dribsnių, biški kelogs’ų, sauja razinų, vienas vaisius supjaustytas gabaliukais (obuolys/bananas/mandarinas/apelsinas/etc). Ir ale kaip skanu. Va, traškinu dabar su mandarinu pusryčius ir mąstau ar pienas su mandarinais susimaišęs bekeliaujant į darbą nesukels man kokios grandiozinės reakcijos. Na, bet kaip skanu! Ir pasijuntu kaip beveik sveikuolis koks kirsdamas tuos dribsnius.

Atsikeli (pašokęs nuo išprotėjusio žadintuvo). Padarai rytinę mankšta (keletą prisispaudimų ir atsilenkimų užskaitom kaip mankštą – informatikas gi). Pavalgai sveikuoliškus dribsnius (nes daugiau šaldytuve tai nieko nėra, tik dribsniai ir kaimynų pienas). Pasidžiaugi Kalėdų eglute besiklausydamas Kalėdinės muzikos (iš dalies pasijauti kaip maksimoje, tačiau vis tiek gražu). Nusimaudai po pusiau šaltu dušu (niekaip nesugebėdamas sureguliuoti normalios vandens tėkmės). Šoliuodamas žingsniuoji link metro (šoliuodamas tarp šuniukų padarytų š). Pasilabini su visais darbe (tie visi, tai porą žmonių, bo ateini anksčiau negu visi kiti). Kimbi į darbus (keletą dar užsilikusių iš praėjusio penktadienio). Išsprendi porą support case’ų (vartotojai nėra kvaili, jei būtų kvaili – tai problemas spręstų patys, dabar protingai outsource’ina tai ko nemoka kitiems). Ištestuoti naują objektą. Surandi klaidą. Parašai programuotojui apie klaidą, ir su pasiūlymu kaip ją išspręsti. Taip žingsnis po žingsnio išbraukai savo to-do sąrašiuką. Net nepastebi, kaip jau atėjo pietų metas. Pasišildai namuose darytus keptus makaronus su mėsa ir sūriu. Labai skaniai pavalgai. Ir…

Ir, dienos darbai padaryti. O dar tik pusė dienos praėjo. O realiai mąstant nebeturi ką veikti. Tai koks tikslas keltis pusę šešių ryto, jeigu po pietų nebeturi ką veikti. Yra dvi galimybės, arba keltis vėliau… arba… išnaudoti laiką kitur. O darbe, be darbo, tai turbūt galima tobulėti nebent mokslų srity. Taigi, įrašom į kalendorių dar vieną egzaminą po “planned, but yet unconfirmed” kategorija, ir kimbam manualams į atlapus. Kad darbuotojai pradėtų dirbti tikrai pelningai įmonei, jie turi pradėti mąstyti kaip įmonės savininkas. Bet apie tai gal kitą kartą…

Kartais pastovūs klausimai: ką tu čia dabar darai? o ką turėtum daryti? o ką reikėtų daryti? gerokai įspiria į šikną, ir vietoj tingaus prisnūdimo vėl kimbi į darbus. O ką tu dabar darai? O ką turėtum daryti?

Kol mąstau kokį kompiuterį išsirinkti – nešiojamą ar stacionarų, mes (t.y. kaimynai, ką čia aš bandau sau laurus priskirt) papuošėme Kalėdų eglutę! In your face, MAXIMOS. Man nebūtina keliaut į parduotuvę, kad laukt Kalėdų… aš turiu eglutę savo namuosę. Papuoštą nuostabiais šiaudiniais žaisliukais, ir švytinčiom lemputėm. Gaila, neturiu fotoaparato…

Apskritai, pagalvojus kiek daug ko neturiu. Na, bet turbūt kol kas ir nereikia. Užtat turiu papuoštą eglutę, prie kurios galima atsigerti šiltos arbatos vakare. Genialumas paprastume.