Dabartinė kultūra atrodo praradusi gėrio ir blogio jausmą. Todėl primygtinai būtina priminti, kad gėris egzistuoja ir paims viršų, nes Dievas yra geras ir daro gera (plg. Ps 119, 68).

<…> Brolių ir seserų „sergėjimas“ taip pat reiškia rūpinimąsi jų dvasine gerove. Čia norėčiau priminti vieną, mano akimis, primirštą krikščioniškojo gyvenimo aspektą – brolišką pabarimą turint prieš akis amžinąjį išganymą. Šiandien visi paprastai labai imlūs artimo meilės ir rūpinimosi kitų fizine bei materialine gerove temai, o apie dvasinę atsakomybę už brolius ir seseris menkai užsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje ir dabar yra tikrai brandaus tikėjimo bendruomenėse, kur rūpinamasi ne tik brolių ir seserų fizine sveikata, bet ir jų dvasine gerove bei galutine paskirtimi. Šventajame Rašte parašyta: „Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų“ (Pat 9, 8 ir t.).

Pats Kristus liepia pabarti nusidedantį brolį (plg. Mt 18, 15). Veiksmažodis elenchein, čia reiškiantis pabarimą, pavartotas ir nusakant pranašišką krikščionių užduotį viešai smerkti į blogį įpuolusią kartą (plg. Ef 5, 11). Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinių gailestingumo darbų. Svarbu vėl atrasti šį krikščioniškosios artimo meilės matmenį. Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Galvoje turiu laikyseną tų krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai ir neinančių gėrio keliu.

Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove.

Visą popiežiaus Benedikto XVI žinios 2012 m. gavėnios proga tekstą skaitykite Vievio parapijos tinklapyje.

Ramios ir vaisingos visiems gavėnios – atgailos ir artėjimo prie Dievo laiko. ♦

Kai vystėsi internetas, žmonės manė, jog laikui bėgant bus galima nebevažinėti darbovietėn ir dirbt namie. Vis tik dėl blaškumo daugumai tai buvo per sudėtinga. Vietoje to buvo surasta galimybė turėti apkarpytą namų versiją darbovietėje. Taip atsirado „Facebook’as“.

*

Truputėlis pamąstymų apie ekonominės krizės ištakas besikeičiančioje visuomenėje.

Mes daugiau nesame taupymo/gaminimo/vartojimo visuomenė, esame eikvojimo visuomenė („užbaigimo užbaigus“ prasme ji yra „išsėmimo“, ar labiau „suvartojimo“, nei paprasčiausiai „vartojimo“ visuomenė). Galime sakyti „prijaučiu socializmui“, „prijaučiu liberalizmui“, ar „prijaučiu etatizmui“, bet vis tiek kalbame apie ekonomiką; iš esmės tai yra ekonomiška pasaulio samprata. Ir manau, kad tokia ekonomika daugiau nebeveikia. Tai postmodernybė. Ir ši ekonomiška pasaulio samprata, kuri mums suteikė puikių dalykų, sukūrė mūsų moderniąją visuomenę (kurios jokiais būdais nekeikiu), daugiau nebeveikia. Tai ekonominė krizė.   [..]

Nebėra jokio intelektualinio tikslo laikytis ekonominio modelio; vyksta kažkas kita. Jaunoji karta daugiau nebesidomi politika ar darbu. Dažnai ironiškai sakau, kad PEL (leplan d’epargne logement – taupyti ir nusipirkti namą) nebėra jų gyvenimo idealas. Jiems nebereikia savo namo. Nes galiausiai tai antkapis. Dėl tos paprastos priežasties, kad šiandien jie vedę, o rytoj jau gal išsiskyrę. Gyvenime būna daug vedybų bei įsimylėjimų. Todėl didinga ekonomikos idėja, grindžiama taupymu bei investavimu tiek makro, tiek mikro lygiu, daugiau nebeveikia; [..]

Iš pokalbio apie postmodernybę su Micheliu Maffesoli.

*

Dažnai ant krikščionybės paburbama, jog šioji įtraukė pagoniškų religijų elementus. Esą, jos šventės yra svetimos. Sinkretizmas toks. Aišku, kritikams pasigilinti į viso to prasmę atrodo visai nereikalinga.

ES sąjunga neseniai sugalvojo, kad vasario 11d. turėtų būti Europinė pagalbos numerio 112 diena. Savotiškas bandymas į sekuliarizuoti Jono Pauliaus II paskelbtą Pasaulinę ligonių dieną ir  Lurdo Švč. mergelės Marijos minėjimą?

*

Ekologijos reikšmė šiandien neginčijama. Visiems būtina įsiklausyti į gamtos kalbą ir atitinkamai atsakyti. Bet aš primygtinai norėčiau paliesti vieną aspektą, kaip ir anksčiau – taip man atrodo – pasiliekantį už borto: egzistuoja ir žmogaus ekologija. Žmogus irgi turi prigimtį, kurios turi paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori. Žmogus yra ne tik save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, bet taip pat yra prigimtis, o žmogaus valia būna teisinga tik tada, kai jis paiso prigimties, girdi ją ir save priima kaip tokį, koks yra ir kokio jis savęs nesukūrė. Būtent taip, ir tik taip, įgyvendinama tikroji žmogaus laisvė.

Iš Popiežiaus kalbos Bundestage

*

Užupyje vaikšto žmogus su gražiu didžiuliu šunimi ir kabina lapus ant sienų. Lapuose šuns nuotrauka ir pranešimas, jog jį neseniai rado pasimetusį. O juk galėtų to nedaryti. Bet daro. Gražu.

-

Nuotrauka iš snieguoto Vilniaus priklauso BroGuggs

Manau, kad šiuo laiku žmogus kaip niekada yra neabejingas savo protui. Pasaulis pasitiki žmogaus protu. Gal ir pats su savimi ginčyčiausi dėl šios minties, vis dėlto jei jau kalbame apie žmogaus protą, tai verta paieškoti, kas ką apie tai kalba.

Čia nebus daug mokslinių biologijos ar kitų gamtos mokslų sričių tyrinėjimų, kalbame apie patį mąstymą. Tikriausiai neveltui šio pokalbio viešnia ir knygos autorė Tatjana Maceinienė gvildenant tokią temą kertiniu akmeniu pasirenka laisvę. Sakytume baisiai nuobodus klausimas „kas yra laisvė?“. Pastudijavęs rašytojos knygą drįstų prieštarauti tam nuobodumui, nes vis dėlto yra priežasčių, kurios mus kviečia su gilesniu susidomėjimu pažvelgti į šį klausimą.

Labai svarbus Tatjanos Maceinienės ištartas teiginys, jog laisvė yra dvasinė kategorija. Net jei ir pasirodytų savaime suprantama, tai pradėjus ieškoti laisvės savyje atrandame abejotinų vietų, net jei prieš tai ir manėme, jog esame visiškai laisvi. Anaiptol, kartais tuo metu, kai atrodo, jog esi visiškai laisvas, gali būti, jog yra atvirkščiai – esi priklausomas labiau nei galėtum įsivaizduoti. Ir vėl, taip paprastai pasakyti per sunku. Atsakinėjant į šį klausimą mums pasirodo labai reikalinga filosofo Juozo Girniaus mintis „Meilė yra ta šviesa, kuri nušviečia laisvę“. Į savo apmąstymus įvedame dar vieną, rodos, nelengvai išaiškinamą sąvoką – meilė. Tačiau turime aiškią mintį šiuo atveju – laisvė itin stipriai susijusi su meile. Čia tikrai neužteks siauro meilės supratimo, o juo labiau teorijos atskirai nuo praktikos.

Laisvė reikalauja vieno dalyko – skirti gera nuo bloga. Su tokiu teiginiu laukčiau daug diskusijų. Laisvė to reikalauja, nes tam, kad ji neprarastų prasmės, jai reikalinga atsakomybė. Atsakomybė už tai, ką suprantu esant bloga, ar ką suprantu esant gera. Dabar geriau matosi, jog meilė suprasta teoriškai ir praktiškai iš tikrųjų nušviečia laisvę. Man į galvą mąstant apie tai ateina vienas Vardas – Jėzus Kristus!

Kaip manai ar miega Tavo protas? Paklausyk ir nuspręsk – žadinti ar nežadinti.

Nuoroda į laidą ♦

-

Nuotrauka priklauso Cayusa

Daug kalbama apie tai, kokia yra, galėtų būti, turėtų būti ir bus Lietuvos valstybės strategija. O Vasario 16-ąją galima giedant himną įsiklausyt į žodžius: argi ne puikios gairės?

Su Vasario šešioliktąja!

*

Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės

Tegul dirba Tavo naudai

Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

–
 Nuotrauka priklauso elem

Pavojaus akivaizdoje bendrų politinių tikslų siekiantys veikėjai susispiečia draugė̃n, idant kartu būtų lengviau atsilaikyti.

Pavojaus akivaizdoje rinkos valdomi ekonomikos dalyviai išsilaksto į šalis, stengdamiesi išgelbėt kuo daugiau savo pinigų.

Geras pirmo atvejo pavyzdys – blokados auksas. Norėdami padėti besikuriančiai valstybei, 1990 metais lietuviai sunešė „26 754 vienetus juvelyrinių įvairių prabų auksinių gaminių“, aukojo pinigus.

Būdingas antro atvejo pavyzdys – eilės, išsirikiuojančios prie žlungančio ar žlugdomo banko, taip pat ir augančios palūkanų normos (kai auga dėl pavojaus prarasti pinigus).

Kaip susiję su Europos sąjunga (ES)?

„Man teko labai atkakliai ginti Britanijos interesus, o tai sunku kambaryje, kur žmonės spaudžia tave pasirašyti dalykams, kurie, anot jų, yra mūsų visų interesas“, – prieš porą mėnesių sakė Deividas Kameronas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Sakinys neblogai apibendrina daugialypį ES krizinį būvį.

Šis būvis kyla iš nesutarimo arba nežinios, kas Europoje yra „mūsų visų interesas“. Ta nežinia kelia baimę.

Jeigu vienintelis bendras interesas sąjungoje tėra materialinė gerovė, laukia greitas išsiskirstymas. Jaunimas Vakarų Europoje tyliai supranta, kad ji bus pirmoji po ilgos pertraukos karta, kuri medžiagine prasme gyvens prasčiau už ankstesnę. Baimę tai stiprina dar labiau.

Kaip ir ateisiantis išvydimas, jog vadinamoji krizė Europoje iš tiesų nėra jokia krizė – greičiau naujasis pasaulio status quo, kurį ilgai sekėsi dangstyti po skolų kaukėmis. „Europa [..] prarado daug pinigų ir dėl to dabar turi gyventi skurdžiai“ – tiesiai šviesiai sako buvęs Malaizijos ministras pirmininkas. Ir priduria: „Azijoje mes gyvename pagal išgales. Kai esame vargšai, mes gyvename kaip vargšai. Manau, Europa turėtų to pasimokyti iš Azijos“.

Troškimas praturtėti čia ir dabar gali skatinti ES šalių geranorišką bendradarbiavimą pakiliais ekonomikai laikais. Prastais laikais reikia šio to daugiau. Ne tokioj tolimoj ateity daug kas priklausys nuo bendrų prasmių paieškos rezultatų. Jeigu kažkada katalikišku sąmokslu vadinta ES nuspręs, kad yra ir kitų svarių priežasčių jai būti,  pavojų akivaizdoje sanglauda tik sustiprės. Jei ne – pagrindinės šalys iš bendro pyrago pasiims savo gabaliuką ir išeis valgyti vienos. Naują pyragą sulipdyti ateityje būtų sunku.

 ***

Šiandien minime šventuosius Kirilą ir Metodijų – Europos globėjus. Šie broliai (vėliau tapę vyskupais) gimė Graikijoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų, tai yra dar tais laikais kai Bažnyčia nebuvo pasidalinusi. Europos globėjais 1980 metais juos paskelbė a.a. popiežius Jonas Paulius II-asis.

 –

Nuotrauka su šv. Kirilu ir Metodijumi paimta iš Vikipedijos.

Sakytum, normalioje partinėje sistemoje taip neturėtų būti. Partijos turėtų siekti įgyvendinti ne kažkieno verslo interesus, o visuomenės bendrąjį gėrį – o jų skirtumai turėtų atspindėti skirtingas to bendrojo gėrio vizijas. Bet ar Romanovo partija – tikrai toks neįtikėtinas modernios partinės sistemos iškrypimas? O gal ji tiesiog logiška jos pasekmė? Pažiūrėkim, ką jau 1918 m. Vakarų saulėlydyje rašė vokiečių istorikas ir filosofas Oswaldas Spengleris: „Privačios verslo jėgos nori laisvo kelio dideliems turtams užgrobti. Jokie įstatymai neturėtų jiems stoti tame kelyje. Jos nori leisti savo interesus atitinkančius įstatymus ir tuo tikslu naudojasi savo pačių sukurtais įrankiais: demokratija, savo išlaikomomis partijomis.“

Lietuvoje gi niekam ne paslaptis, kuri partija palanki MG Balticui, o kuri VP Grupei, kuri Icorui (kažkada buvo Rubiconas), o kuri Vikondai. Nauja Romanovo partija – jokia išimtis mūsų partinės sistemos kontekste. Tiesa, Romanovas, daug neslėpdamas savo tikslų, o iš steigiamojo suvažiavimo išvaręs žurnalistus, pasielgė kaip reta įžūliai. Galbūt taip padarė vedamas įsitikinimo, kad lietuviai jau visiškai neteko proto ir savigarbos. Šiaip ar taip, kodėl tiek metų kantriai balsavę už MG Baltico ar VP Marketo partijas turėtų staiga nuspręsti nebalsuoti už Ūkio banko partiją?

Bijau, kad jei šis Vladimiro Romanovo verslo, atsiprašau, politinis projektas pasiseks, po ketverių metų naujas partijas steigsiantys verslininkai bus dar atviresni. Galbūt jų nebevadins Lietuvos žmonių vardu. Juk negi lietuviai nebalsuos už „Industrimetal (įsirašyk bet kurios kompanijos pavadinimą) atsigavimo partiją“?

Kažkas negerai su sistema. Ir kažkas negerai su lietuviais. ♦

–

Nuotrauka priklauso tread.

Klausytis čia.

Aišku, kad mes kalbame čia apie daug dalykų, kurie susiję konkrečiai su šios ministerijos darbu. Aktyvus klausytojų dalyvavimas rodo, kaip tai yra aktualu. Vis dėlto kalbėjome apie artimo meilę iš esmės, o ji pasirodo šioje darbo srityje irgi turi begalę barų. Ministras per laidos pertrauką ir po jos padaro ganėtinai svarbią remarką – paskambinusieji daugiausia rūpinasi, teiraujasi ne dėl savęs, o dėl kito žmogaus. Kaip ir išnyksta akyse ir ausyse mitas, jog taip jau čia Lietuvoje visi ir džiaugiasi, kad tik kaimynui blogiau.

Jautrūs klausimai aptarinėjami, tiek dėl pensijų jau esantiems pensininkams, tiek dėl pensijų ateinančioms kartoms. Vienas iš klausytojų klausimų būtent ir buvo susietas su tuo, kokie planai yra ateityje siekiant tobulinti šią sistemą. Laidoje išgirsite ir labai konkretų atveji, kurio teiraujasi ses. Nijolė Sadūnaitė. Įdomu tai, kad ji apie šį atveji viešai kalbėjusi yra jau kone prieš pusę metų. Tikrai nėra lengva įveikti biurokratinį aparatą. Tačiau galime ministrą pagirti, jis savo paprastu tonu pakankamai konkrečiai atsakinėjo į klausimus. Konkretumas atsakymuose šiais laikais, drįstu teigti, tampa prabanga.

Nors šioje laidoje tikrai nebuvo „daug darbo“ kaip laidos vedėjui, kadangi nepaprastai noriai klausinėjo žmonės, vis dėlto pavyko ir man užduoti vieną kitą klausimą. O ir paklausiau, kokia gerbiamo ministro nuomonė apie tai, kodėl yra svarbu darbuotojams užtikrinti sąlygas laisvai išpažinti savo religiją, tarkim leisti krikščionims turėti laisvus sekmadienius ir didžiųjų švenčių dienas. Gal ne taip jau baisu būtų, jei prekybos centrai sekmadieniais nedirbtų? Nors aišku, tektų spręsti įvairius klausimus – „ką veikti?“. Vis dėlto nėra tai pats sunkiausias klausimas norint surasti atsakymą ad hoc.

Jei gerai įsiklausysite išgirsite ir klausytojo SMS atsiustą klausimą, kuriame cituojami žodžiai iš enciklikos „Rerum novarum“. Palieku jums klausytis šios laidos ir mąstyti kartu. ♦

-

Nuotrauka iš traukinio priklauso 85mm.ch

Ministro nuotrauka paimta iš Vikipedijos.

Lietuvos pasiuntinybės Londone personalas. Sėdi įgaliotasis ministras, vienas ateitininkų organizacijos kūrėjų Kazys Bizauskas, dešinėje – sekretorius Juozas Kajeckas, priklausęs ateitininkų organizacijai. 1930 m.

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?

Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus.

Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

O kodėl išblėsęs idealizmas dabar? Ar manome, kad esame per silpni valstybėje, kurioje privalome konkuruoti tiek su sovietiniu palikimu, tiek su naujais postmodernizmo vėjais? Ar manome, kad šiais laikais daugiau lemia pinigai nei idėjos? Ar mus gąsdina pilkosios vartotojų masės, kurioms šiandien tarnauja žiniasklaida, pramogų verslas ir ekonomika? O gal tiesiog nebeturime Lietuvos IDĖJOS? ♦

Šventojo kankinio Stepono dienos šv. Mišių, transliuotų per LTV 2-ąjį kanalą, aukojimo giesmės priedainis

Šventasis tėvas Benediktas XVI knygoje Žemės druska rašo, kad jaunystėje jį katalikybėje sužavėjo du dalykai. Pirmasis jų – tai puošni ir slėpininga liturgija, kokia buvo celebruojama tais laikais: galimybė sekti Mišių tekstus dvikalbiame mišiolėlyje, po truputį gilintis į lotyniškų maldų prasmę, švenčiamų slėpinių didybę. Antrasis – tai racionalumas, protingi argumentai, kuriais katalikybė atsako į visus svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus.

Kartais galvoju, kodėl tiek daug šviesių ir protingų jaunuolių šiais laikais taip ir nepriartėja prie Bažnyčios. Aišku, tikriausiai ir dėl to, kad tikėjimo jiems neperdavė tėvai. Bet neabejoju, kad jei kažkas jiems sugebėtų parodyti tą visa paaiškinantį katalikybės racionalumą, jei atsivestų juos į tikrai sakraliai aukojamą Mišių auką, daugelis jų suprastų, kad katalikybė – kažkas rimta. Kad katalikybėje gali atrasti gyvenimo prasmę. Kad katalikybė yra nuostabus tiesos ir grožio – kurių trokšta kiekvienas žmogus – išsiskleidimas pasaulyje.

Gaila, kad daugelis kunigų nesupranta to troškimo, kuris yra ne šiaip užgaida, o slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Gaila, kad daugelis jų iki šiol yra įstrigę Vakaruose hipių laikais išpopuliarėjusiame „pastoraciniame“ prastų madų ir vidutinio skonio vaikymesi. Gaila, kad daugelis apskritai pamiršta, kad žodis „pastoracija“ reiškia ne vaikymąsi, o ganymą. Gaila, kad jie tiek mažai kalba apie žmogaus nuodėmę, šiurpulingą Auką, kuria ji buvo atpirkta, apie Dievo didybę ir nenuilstančias šėtono pastangas pasiglemžti žmonių sielas. Gaila, kad taip retai primena, kad mūsų laukia teismas, kuriame Galingasis kiekvienam teisingai atlygins už gyvenimo nuopelnus: kam amžinąja laime savo Karalystėje, kam amžinu pasmerkimu pragaro liepsnose.

Gaila, nes Bažnyčiai ir šiandien reikia tokių jaunuolių, koks kadaise buvo Josephas Ratzingeris – principingų ir veiklių, išmintingų ir narsių. Tokių, kuriems rūpi išsiaiškinti tikrus atsakymus į klausimus apie Dievą, apie žmogaus prigimtį, jo tikslą ir gyvenimo pasaulyje prasmę. Jaunųjų ratzingerių šiandien reikia ne tik į vyskupų ar kunigų, o ir į pasauliečių, turinčių ginti katalikybės principus kultūroje ir politikoje, gretas.

Vien saldžiomis šnekomis apie gerumą, dalijimąsi ir tarnystę, vien desakralizuota ir vis banalėjančia liturgija, bijau, tuos jaunuolius tik atbaidysim. Nepameskim proto vardan sentimentalumo. Nepameskim didybės vardan lėkštumo. Pameskim popkatalikybę, grįžkim prie tikro dalyko. Būtent tai mums sako senasis Ratzingeris. Ir būtent tai reikia padaryti vardan daugybės jaunųjų. ♦

-

nuotrauka iš katedros Prancūzijoje priklauso  Stuck in Customs

Nuotrauka su ledu vandeny priklauso Ludovic Hirlimann ( Licencija).