O jeigu jus išgąsdino, kad nežemiška civilizacija pagal tokią rinkmeną susidarys labai jau prastą nuomonę apie mūsų civilizaciją – stokite į eilę. Už nedidelę kainą „Lone Signal“ priims ir jūsų žinutę, kuri bus ištransliuota į kosmoso erdves.

Viena iš netolimų Saulei žvaigždžių „fejerverką“ pademonstravo praėjusių metų gegužę. Įdomu tai, kad 15 kartų didesnis žvaigždės ryškumas netrukus baigėsi – ji toliau sau lyg niekur nieko švietė taip, kaip ir iki tol.

Mokslininkai vienoje iš dvinarę sistemą Gliese 412 sudarančių žvaigždžių užfiksavo galingą žybsnį. Per 160 sekundžių regimojo žvaigždės paviršiaus temperatūra išaugo nuo 2,5 tūkst. ligi 15-17,5 tūkst. laipsnių Celsijaus. Palyginimui, Saulės paviršiaus temperatūra siekia apie 5,5 tūkst. laipsnių Celsijaus. Panašaus pobūdžio žybsniai žvaigždėje įvyksta po keletą kartų per metus, tačiau paprastai jie būna kur kas silpnesni.

„Fotometriniai ir spektrometriniai žybsinčių žvaigždžių stebėjimai svarbūs todėl, kad teikia mums informaciją apie jų būklę ir fizikinius procesus, o tokia informacija būtina tikslinant žvaigždžių formavimosi ir evoliucijos teorijas, – aiškina Santjago de Kompostelos universiteto (Ispanija) astrofizikos profesorius Vachtangas Tamzianas. – Ypač reikšmingi dvinarių sistemų žybsnių stebėjimai – taip mes galime išsiaiškinti, ar yra ryšys tarp žybsnių dažnumo ir žvaigždžių tarpusavio išsidėstymo orbitoje. Šis klausimas iki šiol tebėra atviras.“

Daugelis žybsniais nesisvaidančių žvaigždžių – raudonosios nykštukės. Tai – labai ilgaamžės ir itin dažnos Paukščių Tako žvaigždės. Jos šviečia blausiai, tad astronomai turi galimybė stebėti tik tas, kurios nuo Žemės nutolusios ne daugiau kaip per kelias dešimtis šviesmečių.

Žybsnių metu šių nedidelių žvaigždžių ryškis gali padidėti net daugiau kaip 100 kartų per kelias minutes. Po žybsnio žvaigždė visados sugrįžta į ankstesnį būvį. Tam pakanka kelių dešimčių minučių.

Tokių žybsnių priežastys kol kas nėra aiškios. Žinoma tik tiek, kad jie įvyksta vadinamųjų „trumpųjų sujungimų“ metu – persipynus magnetinio lauko jėgos linijoms. Per tokį įvykį žvaigždėje atpalaiduojami didžiuliai kiekiai energijos. Kai kurie duomenys byloja, kad raudonųjų nykštukių žybsniai analogiški Saulėje vykstantiems žybsniams, tačiau svarių įrodymų tokiai teorijai dar trūksta.

Maikas gyvena Arizonoje (kur, beje, 2011 m. nufilmavo apokaliptinę dulkių audrą), tačiau šioje valstijoje besisukančios superakies tipo audros labai retos. Todėl fotografas nuolatos lankosi centrinėse JAV lygumose, kur jau ne vienus metus mėgina aptikti ir nufilmuoti “besisukantį disko formos audros debesų sūkurį, kuris panašus į virš Žemės pakibusį svetimeivių erdvėlaivį.”

“Ir, o vaikeli, mes jį radome,” – savo tinklaraštyje skelbia audrų entuziastas iš Arizonos.

2013 m. birželio 3 d. jis su savo komanda stebėjo audrą netoli Bukerio (Teksasas, JAV).

“Tą audrą persekiojome iš neteisingos pusės – iš šiaurinės, tad kol prasibrovėm į pietinę pusę, gavom ir krušos, ir liūties, – pasakoja M. Olbinskis. – Bet kai mes iš jos išlindom… šitas debesų monstras kybojo virš Teksaso ir sukosi nelyginant ateivių žvaigždėlaivis legendiniame Stiveno Spilbergo (Steven Spielberg) filme “Artimi trečiojo laipsnio kontaktai” (“Close Encounters of the Third Kind”).”

Laimei, audros debesys nevirto tornadu.

Įspūdingą vaizdą Maikas užfiksavo Canon 5D Mark II su Rokinon 14mm 2.8 objektyvu.

“Visas siužetas suskaidytas į keturias dalis, – aiškina M. Olbinskis. – Pirmąją dalį turėjom nutraukti, nes ant mūsų pradėjo pilti kaip iš kibiro. Prieš pradedant filmuoti mums derėjo įsitaisyti kur kas piečiau, bet niekad nežinai, kiek tokie dalykai tęsis, tad filmavimą pradėjau kaip įmanydamas greičiau.”

“Vienas dalykas, kurį išsyk pastebėjome pirmiausia, yra lietus: dešinėje jis pila žemyn ir, galima sakyti, nespėjęs pasiekti žemės įsiurbiamas atgal į sūkurį. Fantastika!” – pridūrė fotografas.

Daugiau jo darbų rasite fotomenininko tinklalapyje “Vimeo”.

Vaizdo siužetas

Pirmas siaubingas klausimas, kuris pačioje komplikuoto skrydžio pradžioje kilo V. Tereškovai – ką daryti, jeigu jos kosminis laivas pasiklystų kosmoso erdvėje?

Sovietinė spauda V. Tereškovos skrydį aprašė kaip Sovietinės kosminės programos triumfą, bet esama ir kolegų, kurie tikina, kad V. Tereškova buvo tiesiog marionetė, kuri vos nesužlugdė savo kosminės kelionės.

„Ji skristi nenorėjo. Ji taip isterikavo, kad kosmose apsivėmė Paskutinę minutę prieš skrydį ji taip supanikavo, kad ją reikėjo prievarta prisegti prie sėdynės“, – leidinio „Christian Science Monitor“ žurnalistei Liz Fuller-Wright sakė sovietinės kosmoso programos mokslininkai.

Kosmonautės pykinimo problemos oficialiai buvo aprašytos – ji iš tiesų kosmose vėmė, o didžiąją savo trijų dienų kelionės dalį stengėsi sėdėti kaip galima ramiau – pykinimas nesvarumo būsenoje yra pakankamai dažna problema, kurią NASA sprendžia technologiškai pažangiomis priemonėmis. Tuo tarpu kosminė „isterija“ yra etiketė, klijuojama išskirtinai tik moterims.

 

Legendinė kosmonautė su pirmąja skrydžio problema iš tiesų susitvarkė pati. Pirmą skrydžio dieną kapsulės autopilotas dėl programavimo klaidos nukreipė ją tolyn nuo Žemės, taigi, kilo grėsmė, kad V. Tereškova pasiklys beorėje kosmoso platybėje.

„Autopilotas buvo suprogramuotas pakelti orbitą. Įvedžiau naujus duomenis ir padėtis susitvarkė“, – žurnalistams pasakojo V. Tereškova.

Nusileidimo – jį taip pat kontroliavo autopilotas – metu ryšio tarp kapsulės ir skrydžio valdymo centro Žemėje nebuvo, todėl kosmonautė nusileido gana toli nuo numatytos nusileidimo vietos. V. Tereškova tikino, kad įvyko komunikacijų įrangos gedimas. Tuo tarpu skrydžio kontrolės centro komanda teigė, apkaltino V. Tereškovą nutilus.

Gali būti, kad V. Tereškovos įtaka skrydžio problemoms niekada ir nebus galutinai atskleista. Neabejojama, kad sovietinė raketų inžinerija turėjo nemažai problemų – viena iš jų kainavo tris pirmąsias ir kol kas paskutines atvirame kosmose įvykusias žūtis („Challenger“ ir „Columbia“ katastrofos įvyko atmosferoje, taigi, formaliai tai nebuvo žūtys kosmose).

Kitų sovietinės skrydžio kontrolės narių prisiminimuose taip pat negailima kritikos V. Tereškovai už pačios susikurtas problemas skrydžio metu, tačiau tikėtina, jog aiškinimas, kad ją reikėjo prievarta prisegti prie kėdės, yra pramanas. Jeigu patyrusi parašiutininkė būtų paskutinę minutę persigalvojusi, ji galėjo be jokių sunkumų atsisakyti skrydžio ir užleisti vietą bet kuriai iš kitų keturių moterų, su kuriomis kartu 7 mėnesius intensyviai ruošėsi tam pačiam skrydžiui.

Iš tiesų, kurį laiką buvo ketinta dvi moteris kosmonautes į kosmosą iškelti beveik tuo pačiu metu: iš pradžių V. Tereškovą kosminiu laivu „Vostok 5“, o po kelių dienų – Valentiną Ponomariovą „Vostok 6“ laivu. Ir nors planas iš dalies buvo realizuotas – sovietai iš tiesų vienu metu kosmose turėjo du pilotuojamus kosminius laivus – V. Tereškova kilo su „Vostok 6“, o prieš dvi dienas „Vostok 5“ iškėlė Valerijų Bykovskį.

Kai kosminė kapsulė, kurioje buvo V. Tereškova, prasilenkė su V. Bykovskio „Vostok 5“, jie pasikalbėjo tarpusavy ir netgi kartu dainavo, kol kapsulės taip nutolo viena nuo kitos, kad nutrūko tarpusavio ryšys.

Tikriausiai V. Tereškova skrydžiui buvo atrinkta dėl to, kad jau buvo patyrusi nesvarumą: iki kosminės programos ji jau buvo kelias dešimtis kartų sėkmingai šokusi su parašiutu. Tai ne tik suteikė trumpalaikį laisvo kritimo pojūtį, kuris juntamas ištisas tris dienas buvimo kosmose metu – tais laikais kosmonautai leisdavosi katapultavimosi iš kapsulės būdu, ant žemės nusileidžiant parašiutu. Tokia patirtis buvo itin naudinga. Nors ir treniruočių prieš skrydį metu jai teko dar 120 kartų šokti parašiutu.

Iš viso V. Tereškova orbitoje išbuvo 71 valandą – daugiau nei visi iki tol skridę JAV astronautai kartu sudėjus. Iki nusileidimo ji planetą apsuko 48 kartus.

Po V. Tereškovos kelionės iš Sovietinės kosmoso programos buvo išbraukti visi numatyti moterų skrydžiai. Ir V. Tereškova net du dešimtmečius buvo vienintele moterimi, pabuvusia kosmose. Tik 1982 metais sovietai iškėlė į kosmosą kitą moterį, Svetlaną Savickają. O kitais metais amerikiečiai leido skristi Sally Ride. Nuo to laiko JAV kosminėje programoje įvyko dar 48 moterų skrydžiai. Tuo tarpu Jelena Kondakova, į kosmosą skridusi 1994 metais, yra trečia ir iki šiol paskutinė kosmonautė iš Rusijos, paveldėjusios sovietinę kosmoso programą.

Kad ir kas bebūtų įvykę jos skrydžio metu, V. Tereškova tapo savo šalies didvyre ir pavyzdžiu kiekvienai mažai mergaitei, svajojusiai apie kosmosą. Ji buvo apdovanota vos ne visais įmanomais Sovietų sąjungos apdovanojimais, ne vieną dešimtmetį – ir iki Sovietų sąjungos žlugimo, ir po to – vykdė įvairiausią politinę veiklą. Ir šiuo metu ji yra Rusijos parlamento narė.

Pasak „Kepler“ tyrimų programos vadovo Rogerio Hunterio iš NASA Eimso tyrimų centro, kai kurios iš naujųjų kandidačių į egzoplanetas yra nedidelės, ir dalis jų, kaip manoma, skrieja vadinamosiose gyvybės zonose aplink savo žvaigždes, kuriose gali būti sąlygos skystam vandeniui egzistuoti. Tačiau dar laukia didelis darbas, kad šie „Kepler“ stebėjimų rezultatai būtų patvirtinti.Įvertinus naujuosius „Kepler“ stebėjimų rezultatus, šio kosminio teleskopo nustatytų kandidačių į egzoplanetas skaičius išaugo iki 3 216, sakoma pranešime. Papildomais astronomų stebėjimais iki šios dienos pavyko patvirtinti tik 132 egzoplanetų atradimą, tačiau „Kepler“ tyrimų programos mokslininkai tiksi, kad mažiausiai 90 proc. visų dabartinių kandidačių į egzoplanetas egzistavimas galiausiai bus patvirtintas. 

Pranešama, kad nauja kandidačių į egzoplanetas „porcija“ buvo aptikta vykdant stebėjimus „Kepler“ teleskopu nuo 2009 m. gegužės iki 2012 m. kovo. 

Nuo praėjusį mėnesį įvykusio gedimo, kai sutriko „Kepler“ teleskopo nukreipimo sistema, nauji stebėjimai nebevykdomi. Pasak specialistų, 600 mln. JAV dolerių kainavusio šio kosminio teleskopo, paleisto į orbitą 2009 m. kovą, tyrimų programa iš esmės jau baigta, nes tėra labai mažai vilčių, kad technines problemas NASA inžinieriams kaip nors pavyks pašalinti. 

Vis dėlto tokių pastangų dar neatsisakyta, sakoma pranešime. Šiaip ar taip, per „Kepler“ darbo orbitoje metus NASA mokslininkai gavo tiek daug duomenų, kad juos nagrinėjantys specialistai geriausiu atveju išnagrinėjo vos pusę jų kiekio. Pasak astronomų, gautų duomenų pakaks dar bent dvejiems metams intensyvaus darbo, ir gali būti, kad laukia dar nemažai naujų įspūdingų atradimų.

Planetologijos profesorius Ralfas Lorencas (Ralph Lorenz) įsitikinęs, kad žiemomis akmenis sukausto ledas, o kai išdžiūvusio ežero dugnas pradeda tirpti ir virsta purvynu, akmenis dengiantis ledas, papūtus stipriems dykumų vėjo gūsiams, įgalina apledėjusius ir purve plūduriuojančius akmenis čiūžtelėti skystu purvyno paviršiumi.

“Paprasčiau tariant, aplink akmenį susidaro ledo pluta, o skysčių lygis pasikeičia taip, kad akmuo purve pradeda plūduriuoti, – žurnalui “Smithsonian” apie savo 2009 m. atradimą pasakojo R. Lorencas. – Purvo paviršiuje susidaro nedidelė ledo lytis, ant kurios likęs akmuo, vėjui papūtus, plaukia skystu purvu ir palieka paskui save šliūžę.”

Iki šiol jokiam mokslininkui nėra pavykę užfiksuoti tokio akmens judėjimo. Abejojama, ar kas nors yra kažką panašaus matęs savo akimis.

Žurnalas “Smythsonian” praneša, kad R. Lorencas savo hipotezę iškėlė atlikęs paprastą eksperimentą savo virtuvėje. Jis iš pradžių sušaldė nedidelį akmenį vandenyje taip, kad dalis akmens kyšotų iš ledo. Tada apvertė akmenį aukštyn kojom ir įmerkė į nedidelę vandens balą su smėlėtu dugnu. Prof. R. Lorencas pastebėjo, kad jis gali stumdyti plūduriuojantį akmenį švelniai į jį pūsdamas.

Daugiau kaip šimtą metų galvas dėl šios mįslės laužantys mokslininkai buvo iškėlę teoriją, kad didžiuliai ledokšniai surakino keletą akmenų ir stūmė juos dykumos paviršiumi. Tačiau matematiniai modeliai parodė, kad tokiu atveju vėjų greitis turėtų siekti šimtus kilometrų per valandą.

O štai R. Lorenco teorijoje pažymima, kad, esant tinkamoms sąlygoms, akmenys gali judėti pučiant net ir švelniam vėjeliui – nes dėl ledo akmenys pradeda plūduriuoti ant suskystėjusio dugno, todėl smarkiai sumažėja trintis. Kitaip tariant, Mirties dykumoje akmenys yra ne riedantys, ne slenkantys, o plūduriuojantys, dreifuojantys.

Šiaip ar taip, dauguma lankytojų keliaujančių akmenų fenomeną tebėra linkę aiškinti mistinėmis aplinkybėmis – magiškomis galiomis, mistiniu magnetizmu, energijos laukais ir net ateiviais.

Įstabūs iki 350 kg sveriantys akmenys, kurie mįslingai slenka lygiu dykumos paviršiumi patys, paskui save palikdami ryškias šliūžes ir taip demonstruodami, kad jie iš tiesų juda

Mokslininkams šį gluminantį fenomeną lemiančios jėgos iki šiol buvo paslaptis

Kai kurios šliūžės yra beveik 180 metrų ilgio

Dauguma lankytojų keliaujančių akmenų fenomeną tebėra linkę aiškinti mistinėmis aplinkybėmis

Tūkstančius metų šią uolą veikė erozija, tad jos viršus įgavo įdomią formą. Atlanto vandenyno pusėje esanti uola išraižyta taip, kad atrodo kaip žmogaus veidas, kurio akys nukreiptos į vandenyną. Buvo iškelta versijų, kad vėjas negalėjo suformuoti tokios uolos formos, kad galbūt senovėje olą išskaldė žmonės, tačiau archeologiniai tyrimai neįrodė, kad prie to būtų prisidėję žmonės. Tad greičiausiai tai – eilinė pareidolija. Tačiau uolos viršuje yra užrašas finikiečių kalba. O juk Finikija buvo senovės valstybė dabartinėje Sirijos, Libano ir Izraelio teritorijoje. 1963 m. archeologai atkapstė, kad užrašas yra toks: LAABHTEJBARRIZDABNAISINEOFRUZT.

Įvertinę, kad finikiečių kalba yra artimiausia hebrajų, iš kitos pusė perskaitė TZUR FOENISIAN BADZIR RAB JETHBAAL, kas greičiausiai reiškė, kad minimas Badzira, Finikijos valdovas, gyvenęs IX a. pr. m. e.

Užrašas susuko galvas mokslininkams ir jos iki šiol neatsisuko. Jau lengviau pereiti lynu, nutiestu nuo Pedra da Gavea uolos, nei įminti jos paslaptį. Buvo net iškelta versija, kad visa tai yra klastotė, bet gana gretai tai buvo atmesta. Užrašas kelia vieną klausimą: ar galėjo finikiečiai, kurie tikrai buvo geri jūrininkai, 2 400 metų anksčiau nei Kolumbas atrasti Ameriką?

Galimybė neatmetama. Yra net tokia užrašo atsiradimo versija: finikiečių laivas sudužo, jie išsilaipino į krantą ir uoloje, kuri labai geria matoma iš Atlanto vandenyno, ateities kartoms paliko užrašą.

Ar galėjo finikiečiai, kurie tikrai buvo geri jūrininkai, 2 400 metų anksčiau nei Kolumbas atrasti Ameriką?
©members.bib-arch.org

Atlanto vandenyno pusėje esanti uola išraižyta taip, kad atrodo kaip žmogaus veidas, kurio akys nukreiptos į vandenyną
©treknature.com

Uolos viršuje neaišku kaip ir iš kur atsidūrė akmenyje iškaltas milžiniškas užrašas finikiečių kalba – LAABHTEJBARRIZDABNAISINEOFRUZT
©patagoniamonsters.blogspot.com

Kaip rašo pepole.com.cn, incidentas įvyko birželio 4 d. Kompanijai „Air China“ priklausantis „Boeing 757-200“ skrido iš Čengdu į Guangdžou. Praėjus 40 minučių nuo pakilimo, visi, kas buvo lėktuve, pajuto nedidelį smūgį, o pilotai iš karto užfiksavo valdymo nesklandumus. Dėl to buvo priimtas sprendimas grįžti į oro uostą.

Nusileidimas įvyko sklandžiai, niekas nenukentėjo. Bet išlipę iš lėktuvo keleiviai pamatė keistą vaizdą: ant orlaivio nosies buvo didelis įlinkimas. Iš karto tapo aišku, kokį smūgį žmonės pajuto ore, bet kas konkrečiai įvyko, ilgai nebuvo aišku.

Susijaudinę keleiviai, laukdami kito lėktuvo, socialinius tinklus užtvindė pranešimais ir sulamdyto lėktuvo nuotraukomis. Atsirado daugybė versijų, kas lėktuvui galėjo atsitikti ore. Pati populiariausia versija – kad lėktuvas susidūrė su ateivių laivu.

Komentatorių nuomone, neatpažintas skraidantis objektas galėjo būti ir žemiškos kilmės – pavyzdžiui, bepilotis orlaivis. Tokia versija gana įtikinama, nes panašių atvejų jau yra buvę. Tiesa, lėktuvo susidūrimas su tokia skraidykle beveik garantuotai baigtųsi tragedija.

Į lėktuvą atsitrenkęs ir jį sulamdęs objektas nebūtinai turėjo būti didelis. Specialistai pažymi, kad lėktuvų nosys specialiai daromos netvirtos, kad susidūrus ore su nedideliu objektu susilenktų kaip aliumininė skardinė, nesutrupėtų į gabalus. Būtent taip nutiko su kinų lėktuvu.

Diskusijas nutraukė pati aviakompanija, paskelbusi atlikto tyrimo išvadas. Pasirodo, į lėktuvą atsitrenkė ir jo nosį įlenkė ne vietoje pasipainiojęs paukštis.

Parengė Jurgita Noreikienė

Tai ne pirmas kartas, kai prie Popokatepetlio ugnikalnio nufilmuojami keisti reiškiniai.

Spalio mėnesį ta pati kompanija „Televisa“ nufilmavo cigaro formos objektą, neriantį tiesiai į ugnikalnio kraterį.

Naujajame įraše objektas atrodo kur kas panašesnis į orlaivį. Atrodo, tarsi objektas priima sąmoningą sprendimą greitai nusileisti ir nerti į dūmų pilną kraterį.

„Huffington Post“ kreipėsi paaiškinimo į JAV vyriausybės patarėją Marcą Dantonio, turintį ir NSO skirtą tinklalapį.

„Nepanašu, kad tai būtų suklastota. Bent jau šiuo metu manau, kad užfiksuotas tikras vaizdas, – sakė jis. – Tai naktinio filmavimo kamera, kuri leidžia vulkanologams tirti filmuotą medžiagą ir pastebėti karščio padidėjimus vulkano kraštuose. Taip filmuojant, bet kokios užfiksuotos ryškesnės šviesos atrodys labai ryškios, kaip planetos ar žvaigždės.“

Bet ekspertas nemano, kad užfiksuotas objektas yra NSO. Pasak jo, objekto, neriančio į ugnikalnį, vaizdas yra tik perspektyvos pokštas.

„Manyčiau, kad užfiksuotas objektas yra komercinis reaktyvinis lėktuvas, praskrendantis regėjimo lauku“, – sakė jis.

Apie 2012 m. nufilmuotą cigaro formos NSO M. Dantonio sako, jog jis išties gali būti svečias iš kosmoso.

„Tai ypatingo grožio meteoras, judantis lėčiau už įprastus meteorus. Mano manymu, jis atitinka visus kriterijus“, – sakė jis.

Parengė Jurgita Noreikienė

Virš Čeliabinsko sekmadienio naktį vėl švytėjo dangus. Daugeliui miesto gyventojų, dar nespėjusių pamiršti meteorito sprogimo, šis švytėjimas sukėlė ne tik teigiamų jausmų.

Apie Čeliabinsko meteoritą skaitykite čia.

Čeliabinsko, visame pasaulyje išgarsėjusio sprogusio meteorito vaizdais, gyventojai nusprendė, kad dangus švyti nuo Šiaurės pašvaistės. Tačiau šiose platumose tokių dalykų nebūna.

Ekspertai netruko įminti mįslę. Sekmadienio naktį dangus mėlynai-balta ir raudonai-geltona šviesa ėmė raibuliuoti artėjant rytui. Pasirodo, šviesos šaltinis – mezosferoje (80-90 km aukštyje) susiformavę sidabriniai debesys. Jie matomi tik tada, kai apatiniai atmosferos sluoksniai tebėra Žemės šešėlyje, o aukščiausius sluoksnius apšviečia iš už horizonto pasirodanti saulė.

Tokie debesys – itin retas reiškinys. Pasak Valstybinio astronomijos instituto vyr. mokslinio bendradarbio Vladimiro Surdino, jie matomi tik šiose platumose – nuo Maskvos iki Čeliabinsko (nuo 45 iki 60 laipsnių į šiaurę ir pietus nuo ekvatoriaus). Tiksliai sunku pasakyti, kaip jie susiformuoja. Manoma, kad iš ledo kristalų. Tačiau galimas daiktas, kad tokiame dideliame aukštyje debesims padeda susiformuoti ir suirusių meteoritų dalelės.

newsru.com iliustr. / Dangaus švytėjimas Čeliabinske