Viskas prasidėjo Roswelle

Viskas, kas susiję su šiuolaikine NSO mitologija, prasidėjo 1947 m. vasarą Roswelle, Naujosios Meksikos valstijoje. Vietinis rančos savininkas Macas Brazelis aptiko paslaptingas nuolaužas savo laukuose. Iš pradžių vietinė karinė oro bazė išplatino pranešimą spaudai, teigiantį, kad jie atgavo „skraidantį diską“. Ši žinia sukėlė sensaciją ir akimirksniu apskriejo visą šalį.

Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Jau kitą dieną JAV kariuomenė pakeitė savo istoriją, teigdama, kad rastos nuolaužos tebuvo sudužusio meteorologinio baliono liekanos. Šis staigus ir prieštaringas paaiškinimas tapo pagrindu dešimtmečius gyvuojančiai sąmokslo teorijai, kad vyriausybė nuslėpė tiesą apie ateivių erdvėlaivio katastrofą ir galbūt net rado nežemiškų būtybių kūnus. Nors oficiali versija niekada nepasikeitė, Roswellis tapo NSO kultūros epicentru ir simboliu, įkvepiančiu nesuskaičiuojamą kiekį knygų, filmų ir dokumentikos.

Šaltasis karas ir „Mėlynoji knyga“

Po Roswellio incidento NSO stebėjimų skaičius smarkiai išaugo. Šaltojo karo įtampa ir branduolinio karo baimė sukūrė palankią dirvą nerimui dėl neatpažintų objektų danguje. Reaguodamos į tai, JAV karinės oro pajėgos pradėjo kelis oficialius tyrimus, iš kurių garsiausias – projektas „Mėlynoji knyga“ (Project Blue Book), vykdytas 1952–1969 m.

Projekto metu buvo ištirta daugiau nei 12 000 pranešimų apie NSO. Nors oficialioje ataskaitoje teigiama, kad dauguma atvejų buvo paaiškinti kaip gamtos reiškiniai, įprasti orlaiviai ar net klastotės, daugiau nei 700 atvejų liko klasifikuoti kaip „neatpažinti“. Būtent šie nepaaiškinti incidentai toliau kurstė visuomenės susidomėjimą ir įtarimus, kad ne visa tiesa yra atskleidžiama.

Modernių laikų susidūrimai: „Tic Tac“ ir Pentagono ataskaitos

Ilgą laiką atrodė, kad NSO tema liko populiariosios kultūros paraštėse. Tačiau viskas pasikeitė 2017 m., kai „The New York Times“ publikavo straipsnį, atskleidžiantį slaptą Pentagono programą, tiriantį neatpažintus oro reiškinius. Kartu su straipsniu buvo paviešinti ir trys nutekinti JAV karinio jūrų laivyno pilotų filmuoti vaizdo įrašai.

Garsiausias iš jų – 2004 m. „Tic Tac“ incidentas. Lėktuvnešio „USS Nimitz“ pilotai susidūrė su baltu, pailgu, į „Tic Tac“ saldainį panašiu objektu, kuris judėjo neįtikėtinu greičiu ir atliko manevrus, neįmanomus jokiai žinomai technologijai. Objektas neturėjo matomų variklių ar sparnų ir, atrodė, nepaisė fizikos dėsnių. Pilotų liudijimai ir radaro duomenys patvirtino šį neįtikėtiną susidūrimą.

Šie įvykiai privertė JAV vyriausybę pakeisti toną. 2021 m. Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras paskelbė ilgai lauktą preliminarią ataskaitą apie NAR. Joje buvo pripažinta, kad iš 144 karinio personalo užfiksuotų incidentų nuo 2004 m., 143 liko nepaaiškinti. Ataskaitoje nebuvo patvirtinta nežemiška kilmė, tačiau ji taip pat nebuvo atmesta, paliekant atviras duris įvairioms galimybėms, įskaitant slaptas kitų šalių technologijas ar išties kažką, kas yra anapus mūsų supratimo.

Nuo dykumos Naujojoje Meksikoje iki vandenynų platybių, NSO istorija yra kupina mįslių. Tai, kas prasidėjo kaip gandai apie sudužusį diską, virto oficialiai pripažįstamu nacionalinio saugumo klausimu. Nors galutinio atsakymo vis dar neturime, viena aišku: dangus tebėra pilnas paslapčių, o tiesos paieškos tęsiasi.

The post Nuo Roswello iki Pentagono: Kelionė per Garsiausius NSO Incidentus Istorijoje first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

„Spurga NSO“ danguje virš Šveicarijos. Keistos žalios šviesos dingsta debesyse virš Kanados. Lėkštės formos dėmė, staiga nugrimzdusi į vandenyną.

2021-ieji tiesos ieškotojams ir ateivių medžiotojams netrūko paslapčių, kurias verta apmąstyti. Tačiau tai taip pat suteikė jiems atsakymų – nuo karštai laukto Pentagono pranešimo apie karinius NSO pastebėjimus, naujų įžvalgų apie gyvenamas egzoplanetas ir tiesą apie vadinamąjį „ateivių signalą“ iš artimiausios Saulės žvaigždės. Štai 9 dalykai, kuriuos sužinojome apie ateivius (ir kur jų ieškoti) 2021 m.

1. NSO yra tikri (ir vyriausybė tai žino)

Birželio mėn. Pentagonas paskelbė labai lauktą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašomi 144 NSO susidūrimai 2004–2021 m. Ataskaita buvo skirta įvertinti „neatpažintų oro reiškinių (UAP) keliamą grėsmę“ ir oficialiai patvirtino keletą NSO stebėjimų, kurie iki tol buvo dalijamasi tik per virusinę žiniasklaidą. Viena vertus, trumpas, 9 puslapių įvertinimas patvirtino, kad „dauguma praneštų UAP tikriausiai yra fiziniai objektai“, pradedant paukščiais ir oro balionais, baigiant užsienio stebėjimo įranga ir itin slaptais JAV vyriausybės projektais. Tačiau kiekvienas, tikėjęsis pripažinti nežemišką intelektą, galėjo būti nusivylęs, kai ataskaitoje nepavyko susieti nė vieno iš 144 susitikimų su ateivių veikla.

2. Juodosios skylės gali būti ateivių jėgainės

Nors ateiviai medžiotojai daug laiko praleidžia ieškodami gyventi tinkamų planetų už mūsų Saulės sistemos ribų, liepos mėnesį žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtas tyrimas perspėja, kad mokslininkai neturėtų pamiršti ekstremaliausių gamtos objektų – juodųjų skylių. Kadangi juodosios skylės gali spinduliuoti iki 100 000 kartų daugiau energijos nei žvaigždė, tokia kaip mūsų saulė, jos gali tapti viliojančiais taikiniais svetimoms civilizacijoms, norinčioms aprūpinti savo tarpžvaigždines įmones, rašo tyrimo autoriai. Norėdami tai padaryti, ateiviai galėtų panaudoti aukštųjų technologijų struktūras, vadinamas Dysono sferomis (milžiniškus, energiją siurbiančius rutulius, pirmą kartą pasiūlytus septintajame dešimtmetyje), kad pavogtų energiją iš baltai įkaitusios medžiagos disko, besisukančio aplink juodosios skylės horizontą, ir tada išspinduliuotų tą energiją į išorę. į kosmosą. Tyrimo autoriai teigė, kad ši pakartotinai spinduliuojama energija sukurtų ryškų bangos ilgio ženklą, kurį astronomai galėtų aptikti iš Žemės. Mokslininkai šiuo metu kuria algoritmus, kad galėtų ieškoti esamų teleskopo duomenų, ieškodami šių signalinių parašų.

3. Svetimų planetos gali atrodyti nepanašios į Žemę

Paprastai ateivių gyvybės paieškos prasideda ieškant į Žemę panašių planetų, tačiau gali būti ir kita svetimų pasaulio klasė, kuri yra tokia pat palanki gyvybei, teigiama rugpjūtį Astrophysical Journal paskelbtame tyrime. „Hicėjos“ planetos, kurios yra iki 2,5 karto didesnės už Žemę ir driekiasi didžiuliais skysto vandens vandenynais po atmosfera, kurioje gausu vandenilio, galėtų būti ideali vieta mikrobų gyvybei, panašiai į „ekstremofilus“, klestinčius kai kuriose atšiauriausiose Žemės aplinkose ( pavyzdžiui, hidroterminės angos), teigė tyrimo autoriai. Šių planetų Paukščių Tako galaktikoje ne tik gausu, bet ir jos yra neįtikėtinai įvairios – vienos skrieja labai arti savo žvaigždės, kitos – toli. Autoriai rašė, kad abiejuose po jų bangomis gali atsirasti smulkmeniška gyvybė, o tai reiškia, kad ateivių planetų medžiotojams gali atsirasti visiškai naujas tyrinėjimų kelias.

4. Vienas iš Saturno palydovų vis dar turi gyvybės potencialą

Metano kaupimas iš “Enceladus”, “Saturn” šeštoja pagal dydį mėnulio, gali būti ženklas, kad gyvenimas Teems Mėnulio požeminėje jūroje, birželio tyrimo nustatyta. 2005 m. NASA Cassini Saturn orbiteris aptiko geizerius, kurie iš „tigro juostelės“ lūžių netoli Encelado pietinio ašigalio į kosmosą išsprogdina vandens ledo daleles. Manoma, kad ši medžiaga yra kilusi iš didžiulio skysto vandens vandenyno, kad sloshes po Mėnulio lediniu apvalkalu – bet tai buvo ne tik vanduo rasti orbiterį; Daugelis kitų junginių, įskaitant dihidro (H2) ir įvairių anglies organinių junginių, įskaitant metano (CH4) įvairovė, taip pat pasirodė geizers.

Naujame tyrime mokslininkai vyko keletą modelių, kad nustatytų, ar šie junginiai gali būti mikrobų įrodymas, kad “valgo” dihidrolį ir gamina metalą kaip atliekas. Komanda nustatė, kad metano farting mikrobai iš tiesų galėtų prisidėti prie planetos Gassy geizers – reiškia gyvenimą negalima atmesti ant ledo mėnulio.

5. Mokslininkai gali ignoruoti „ateivių šlamštą“ mūsų pačių saulės sistemoje

Remiantis naujausia Harvardo astrofiziko Avi Loebo knyga „Nežemiška: pirmasis protingo gyvenimo po žemės ženklas“ (sausio mėnesį išleido Mariner Books), keistas cigaro formos objektas „Oumuamua“, kuris 2017 m. perskriejo mūsų saulės sistemą, yra beveik tikrai svetimos technologijos dalis. Savo knygoje Loebas teigia, kad objekto neįprasta, pailga forma (skirtingai nuo bet kurios žinomos kometos), ypatingas ryškumas ir akivaizdus pagreitis toliau nuo saulės rodo, kad „Oumuamua nėra natūralios kilmės, o ateivių technologijos gabalas, galbūt išmestas į mūsų vidų. Saulės sistema atsitiktinai.

“Plūdras. Ankščių tinklelis bendravimui… Kitų protingų gyvų organizmų neveikiančios technologijos arba išmestos technologinės šiukšlės”, – rašė Loebas. „Visi tai yra tikėtini „Oumuamua“ paslapties paaiškinimai – tikėtini, nes čia, Žemėje, žmonija jau daro tai, nors ir daug ribotesniu mastu. (Dauguma objektą tyrinėjusių astronomų pritaria natūraliems paaiškinimams, vadindami jį kosminiu „dulkių zuikučiu“ arba tiesiog tikrai keista kometa).

6. Tūkstančiai svetimų pasaulių galėjo stebėti, kaip auga žmonės

Nors žmonių pastangos tarp žvaigždžių rasti svetimų civilizacijų prasidėjo tik praėjusį šimtmetį, daugiau nei 1700 ateivių civilizacijų galėjo mus stebėti prieš tūkstančius metų. Remiantis birželio mėn. žurnale „Nature“ paskelbtu tyrimu, 1715 netoliese esančių žvaigždžių sistemų per pastaruosius 5000 metų turėjo puikų Žemės matymo kampą, o daugiau nei 1400 iš jų šiandien tebemato aiškų vaizdą.

Visos šios žvaigždės yra maždaug 300 šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos, o 75 iš jų skrieja mažiau nei už 100 šviesmečių. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės radijo signalus perduoda maždaug 100 metų, bet kuri iš tų 75 žvaigždžių sistemų yra pakankamai arti, kad „mūsų radijo bangos jau būtų jas nuplovusios“, – tyrimo vadovė Lisa Kaltenegger, astronomijos docentė ir astronomijos direktorė. Kornelio universiteto Carl Sagan institutas tuo metu pasakojo „Live Science“. Kitas klausimas, ar tose žvaigždžių sistemose gyvenančios hipotetinės civilizacijos nori bendrauti su mumis, ar ne.

7. Nėra “geriausio” būdo bendrauti su ateiviais

Jei ateiviai mus stebi iš gana arti, koks yra geriausias būdas jiems pasakyti, kur mes gyvename? „Live Science“ rašytoja Joanna Thompson gruodžio mėnesį ištyrė šį klausimą ir nustatė, kad nė vienas metodas nėra nepriekaištingas. Viena vertus, radijo bangos yra viliojantis būdas bendrauti su nežemiškomis būtybėmis, nes šie signalai telpa į patogią elektromagnetinio spektro plyšį, vadinamą „vandens skyle“ – dažniu nuo 1420 iki 1720 megahercų, kuriame nėra kosminio foninio triukšmo.

Kita vertus, radijo bangos plečiasi keliaujant, o tai reiškia, kad bet kokia mūsų siunčiama žinutė bus labiau atskiesta, kuo toliau nuo Žemės. Lazerio šviesa neturi šios problemos – tačiau lazeriniai signalai reikalauja neįtikėtino tikslumo ir vargu ar pasieks ateivių stebėtojus, nebent nukreipsime savo pranešimą tiesiai į jų žvaigždžių sistemą. Abu metodai turi savo privalumų – ir nė vienas nėra tobulas.

8. Mūsų pačių technologija gali trukdyti

2019 m. balandžio 29 d. astronomai aptiko signalą, sklindantį link Žemės, atrodo, iš Proxima Centauri – artimiausios mūsų saulės žvaigždžių sistemos, kurioje gyvena bent viena potencialiai tinkama gyventi planeta. Kadangi signalas pateko į siaurą radijo bangų juostą, kurią retai sukuria žmonių orlaiviai ar palydovai, mokslininkai jį interpretavo kaip galimą ateivių technologijų ženklą. Tačiau signalas niekada nepasikartojo – o šį spalį žurnale „Nature Astronomy“ paskelbtas tyrimas paaiškina, kodėl: signalas iš tikrųjų buvo gautas iš netinkamai veikiančio kompiuterio ar korinio įrenginio, esančio šalia jį aptikusio teleskopo.

Naujajame tyrime mokslininkai dar kartą peržiūrėjo 2019 m. duomenis ir rado keletą „panašių“ signalų, kuriuose, atrodo, trūko vadinamojo ateivių perdavimo komponentų; Kartu šie signalai atitinka dažnių diapazoną, „atitinkantį įprastus laikrodžio osciliatorių dažnius, naudojamus skaitmeninėje elektronikoje“, rašė mokslininkai. Kitaip tariant, atrodo, kad ši ateivių žinutė buvo žmogaus kompiuteris fritze, tačiau jo tyrimas ir identifikavimas vis dar suteikia mokslininkams vertingos patirties atskiriant tikrus giliosios erdvės signalus nuo žemiško triukšmo.

9. Ateivių „pagrobimai“ gali būti sąmoningi sapnai

Aiškūs sapnai, kai žmonės iš dalies suvokia ir gali kontroliuoti savo sapnus miego metu, gali paaiškinti vadinamąsias ateivių pagrobimo istorijas, rodo liepos mėn. Teiginiai apie tokius grobimus datuojami XIX a. pagrobimų aplinkybės dažnai skamba svajingai ir sukelia siaubo ir paralyžiaus jausmus. Taip pat žinoma, kad tam tikros sapnų būsenos sukelia tokius jausmus, todėl rusų tyrinėtojai domėjosi, ar sapnų eksperimentai gali suteikti užuominų apie tariamus nežemiškus potyrius.

Mokslininkai paskatino 152 aiškius sapnuotojus sapnuoti apie susitikimus su ateiviais ar NSO ir nustatė, kad daugelis miegančiųjų pranešė apie sapnus, panašius į tikrus tariamų ateivių pagrobimų aprašymus. 24% iš tų, kurie savo svajonių susitikimus apibūdino kaip „realius“, taip pat patyrė miego paralyžių ir stiprią baimę. Tokios emocijos dažnai lydi pranešimus apie tariamus ateivių pagrobimus, ir nors asmenys, kurie aprašo, kad buvo pagrobti ateivių, gali iš tikrųjų patikėti, kad tai, ką jie patyrė, buvo tikra, šie žmonės tikriausiai patyrė nežemišką susitikimą būdami šviesiame sapne, pranešė tyrimo autoriai.

Parengta pagal livescience.com

The post 9 dalykai, kuriuos sužinojome apie ateivius 2021 metais first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Užfiksuotame vaizde matyti vidurinė didelio tamsaus kopų ploto dalis, esanti į Vakarus nuo 2000 kilometrų pločio Hellas baseino teritorijos, kurio centro koordinatės – apie 40 laipsnių pietų platumos.

„Ši stati, saulės apšviesta kopos pusė, vadinama paviršiaus judėjimo plotu, rodo pavėjui esančią kopos pusę ir jos migravimo kryptį, – rašoma NASA atstovų parengtame užfiksuoto vaizdo aprašyme. – Kitos ilgos ir siauros linijinės kopos, žinomos žemyninės kopos pavadinimu, taip pat yra čia, kitose vietovėse Rytų kryptimi.“

Kaip teigiama oficialiame NASA pranešime, nuotraukos tikslumas – 25 centimetrai viename pikselyje, rašo space.com.

Smėlio kopos Marse nėra retenybė. Tai šalta ir sausa planeta, kurios peizažo formavimuisi didelės įtakos turi vėjas. Nemaža Raudonosios planetos kopų dalis sudaryta iš tamsaus smėlio.

Viena tokių – Bagnold kopos, kurias NASA marsaeigis „Curiosity“ iš arti tyrinėjo praėjusiais metais. Bagnold kopos susiformavusios 154 kilometrų gylio Geilo krateryje, esančiame 5 laipsnius į Pietus nuo Marso ekvatoriaus. Ši vieta labai stipriai nutolusi nuo kopų, kurias pavyko užfiksuoti neseniai paskelbtoje MRO nuotraukoje, kurią erdvėlaivis padarė galinga HiRISE kamera.

720 mln. JAV dolerių (670,6 mln. eurų) „Mars Reconnaissance Orbiter“ misija pradėta 2005 m. rugpjūtį, o Marsą zondas pasiekė 2006 m. kovą.

Per pastaruosius 11 m. šis erdvėlaivis ieškojo ir rado praeityje Marso paviršiuje buvusio vandens aktyvumo patvirtinimų, tyrinėjo šios planetos geologiją ir klimatą, ieškojo vietų, tinkamų ateities misijoms (tiek komandinėms, tiek ir robotizuotoms), atliko labai svarbios komunikacinės jungties tarp NASA nusileidimo aparatų, planetaeigių ir juos kontroliuojančiųjų Žemėje vaidmenį ir vykdė kitas užduotis.

The post NASA paviešino Marse užfiksuotas „gyvates“ – kas tai iš tikrųjų? first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Ledu padengtas Saturno palydovas Enceladas, ko gero, realiausia vieta Saulės sistemoje, kur gali egzistuoti nežemiška gyvybė – ar bent taip mano NASA, šį ketvirtadienį pranešusi, kad šio 504 km skersmens Saturno mėnulio tyrimai parodė, jog požeminiame palydovo vandenyne yra šiltųjų versmių. Žemėje tokios vietos žinomos kaip gyvybės šaltiniai.

„Mes esame gana užtikrinti, kad vidinis Encelado vandenynas yra tinkamas gyvybei ir mes turime ten grįžti bei išsamiau tai ištirti“, – sakė „Cassini“ misijos mokslininkas Hunteris Waite‘as.

Enceladas yra gana mažas palydovas – štai kaip jis atrodytų prie Žemės
©commons.wikimedia.org

Specialistai pabrėžia, kad šis atradimas negarantuoja, jog Saturno palydove egzisutoja mikroorganizmai. Vis dėlto zondo „Cassini“ ir Hubble orbitionio teleskopo duomenys rodo, kad ateityje verta būtų grįžti prie Encelado bei atlikti išsamesnius tyrimus.

Encelade veikia karšto vandens versmės – panašios srovės Žemėje yra kupinos gyvybės
©NASA/JPL/Space Science Institute | commons.wikimedia.org

Apie skysto vandens buvimą Encelade galima spręsti iš vandens geizerių, užfiksuotų dar 2006 metų kovo 9 d. zondo „Cassini“ nuotraukoje. Iš trykštančių ledo geizerių išsiveržę vandens garai sudaro itin retą atmosferą. Enceladas yra vienas iš nedaugelio Saulės sistemos kūnų, pasižyminčių aktyvia vulkanine veikla.

The post Atsiminkite šią dieną – NASA paskelbė apie gyvybei tinkamą pasaulį Saulės sistemoje (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Pirmojo, A etapo metu, atrinkta 10 mokslinių instrumentų, kurie bus kuriami Jupiterio palydovo Europos tyrinėjimams, informuoja spaceflightinsider.com.

Numatoma, kad naujasis misijos etapas, kitaip vadinamas etapu B, tęsis iki 2018 m. rugsėjo, jo metu turi būti sukurtas erdvėlaivis ir posistemiai.

A etapo metu buvo pradėtas kai kurių erdvėlaivio dalių, kaip antai, saulės baterijų, mokslinių instrumentų detektorių, testavimas, kuris tęsis ir B etapu. B etapo metu bus parinkti subsistemių pardavėjai, taip pat mokslinių instrumentų elementų prototipai, bus gaminami ir testuojami erdvėlaivio mazgai.

NASA misija suskirstyta į 4 etapus. Kiekvienu etapu misijos vykdytojai turi pademonstruoti, kad atitinka NASA reikalavimus ir yra pasirengę pereiti į kitą etapą. B etapas – yra pradinis erdvėlaivio kūrimas, C ir D etapai apims baigiamuosius darbus, erdvėlaivio gamybą, surinkimą, testavimą ir paleidimą.

Planuojama, kad 2020 m. turi pakilti kosminis laivas į Europą.

Po kelerių metų skrydžio jis pasieks Jupiterio sistemą. Erdvėlaivis apskris Jupiterį kas dvi savaites, kartkartėmis jis priartės prie Europos. Per pirmą misijos etapą erdvėlaivis priartės prie Europos 45 kartus nuo 2 700 iki 25 kilometrų atstumu.

Erdvėlaivis tyrinės paledėjusį Jupiterio mėnulio paviršių, tirs ledo atplaišų sandarą, struktūrą. Apledėjęs Europos paviršius bus tiriamas terminiu instrumentu, bus aiškinamasi, ar neseniai į paviršių neišsiveržė vandens, kiti instrumentai ieškos vandens ir mažų dalelių ženklų Jupiterio palydovo atmosferoje.

2012 m. NASA kosminis teleskopas „Hubble“ užfiksavo trykštančius geizerius Jupiterio palydove Europoje. Kad Europoje gali būti vandens, mokslininkai spėliojo jau ne vienerius metus. Apie ledą Jupiterio palydove pradėta spėlioti dar 1979-aisiais, visai netrukus pradėta svarstyti, kad jame gali būti Žemės gyventojams nepažintos gyvybės pėdsakų. Jupiterio palydovą Europa mokslininkai laiko vienu iš Saulės sistemos objektų, kuriuose vertėtų ieškoti nežemiškos gyvybės pėdsakų.

The post NASA ruošia itin įdomią nežemiškos gyvybės paieškos misiją (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Radinio autoriai iš „YouTube“ kanalo „Secure Team“ teigia, kad šie vaizdai yra „galutinis įrodymas apie slaptas technologijas“, kurias ateiviai yra atgabenę į Žemę.

„Tai yra stulbinantis atradimas ir viena iš akivaizdžiausių nenatūralių, neįprastų struktūrų, kurias mes atradome Pietų ašigalyje“, – teigė „Secure Team“ atstovas.

Šį vaizdą jie aptiko tyrinėdami Žemės palydovų darytas nuotraukas programa „Google Earth“, nurodo Dailymail.co.uk.

Anksčiau šį mėnesį skelbta apie dar vieną atradimą – milžiniškus laiptus Antarktidoje. Juos NSO medžiotojai taip pat vadino ateivių darbu. Visgi kiti internautai pateikė labiau įtikinamų versijų, pavyzdžiui, toks vaizdas galėjo susidaryti dėl kameros klaidos arba tai gali būti sniego kopos.

Įtarimų ateivių ieškotojams sukėlė ir kitas vaizdelis iš Antarktidos – struktūra, primenanti sniegu užklotą 121 metrų skersmens kupolą.

„O ką, jei tolimoje praeityje, kai Žemė – ir Antarktida – buvo visai kitokios nei šiandien, ten gyveno senovės civilizacija, pastačiusi įspūdingas struktūras, paminklus ir šventyklas?“ – svarstė vienas forumo lankytojas.

Ypač didelio dėmesio internete sulaukė Antarktidoje pastebėtos „piramidės“ – apie jas skelbta dar prieš kelerius metus, o pernai metų pabaigoje šis „atradimas“ dar kartą prisimintas.

©„Google Earth“ nuotr.

Vieniems jos atrodė kaip protingų būtybių suręsti statiniai, kiti svarstė, kad „piramidės“ susiformavo natūraliu būdu ir yra paprasčiausi nunatakai (iš ledyno kyšančios uolos, kalvos, kalnagūbriai). Dar kiti svarstė, kad šie vaizdai suklastoti naudojant nuotraukų redagavimo programas.

[hdvideo id=340]

The post NSO bendruomenė vėl gaudžia: entuziastai aptiko Antarktidoje paslėptą „ateivių laivą“ (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Trečiadienį CŽA svetainėje publikuotų dokumentų išslaptinimas pradėtas dar 1995 metais. Tuometinis JAV prezidentas Bilas Klintonas pasirašė pataisą, kuria reikalaujama paviešinti senesnius, nei 25 metų dokumentus. Tačiau ilgai buvo praktiškai neįmanoma atlikti paiešką archyve. Tik 2000 metais Nacionaliniame JAV archyve Merilende buvo sukurta paieškos sistema CREST ir pastatyti keturi kompiuteriai, kuriais buvo galima naudotis tik bibliotekos darbo metu.

2014 metais visuomeninė organizacija „MuckRock“ netgi padavė CŽA į teismą, ieškinyje nurodydama, kad išslaptinti dokumentai praktiškai neprieinami. Tada CŽA pareiškė, kad dokumentų paskelbimas truks 28 metus, o po metų patikslino, kad su šia užduotimi susidoros per šešetą metų.

„Scanpix“/AP nuotr./Centrinė žvalgybos agentūra

Per 16 metų žurnalistams ir istorikams iš archyvo pavyko ištraukti daugiau nei milijoną dokumentų puslapių. Drauge su jais trečiadienį internete atsidūrė dar 11 milijonų puslapių.

Dokumentai publikuojami su kupiūromis. Pataisymai padaryti, siekiant apsaugoti informacijos šaltinius ir informacijos rinkimo metodus, paaiškino CŽA atstovė Heather Fritz Horniak. „Tai nėra pasirinktinis faktų pateikimas. Čia visa istorija: ir bloga ir gera“, — pažymėjo ji.

Kad būtų patogiau ieškoti, visas publikuotas archyvas suskirstytas į 12 sekcijų. Dalis jų skirti stambiausioms agentūros operacijoms ir projektams.

„Berlyno tunelis“

Atskira sekcija skirta medžiagai apie 1952-1956 m. vykdytą operaciją „Berlyno tunelis“. Taip vadinosi bendra CŽA ir Britanijos žvalgybos operacija, kuria siekta nutiesti slaptą praėjimą iš vakarinės Berlyno dalies į rytinę. Taip specialiosios tarnybos tikėjosi gauti prieigą prie sovietų komunikacijų. Pasak CŽA informacijos valdymo padalinio vadovo Josepho Lamberto, po archyvų išslaptinimo dešimtajame dešimtmetyje, šios istorijos detalės buvo populiariausia istorikų ir žurnalistų pateikiama užklausa.

Telekinezė ir pasikėsinimai į F.Castro

Atskirai CŽA pateikė ir medžiagą, susijusią su aštuntajame dešimtmetyje pradėtu „Stargate“ projektu. Jį vykdydamos, specialiosios tarnybos beveik 20 metų tyrinėjo „nuotolinį matymą“ ir kitus paranormalius gebėjimus bei galimybės jas panaudoti žvalgyboje. 1995 metais, paskelbus Amerikos tyrimų institutų ataskaitą, programa buvo nutraukta, o laboratoriniai tyrimai pripažinti nepavykusiais. Dabar CŽA publikavo daugiau nei 1000 eksperimentų protokolų, tiriamųjų parodymų ir jų užduočių. Išslaptinta medžiaga rodo, kad eksperimento dalyvių buvo prašoma aprašyti objektus, kurių jie nematė.

Daugiausiai dokumentų — daugiau nei 700 000 — buvo paskelbta skyrelyje „Bendros CŽA ataskaitos“, apimančios visą CŽA darbą. Be žiniasklaidos stebėjimo ir tarnybinio susirašinėjimo, ten yra ir anksčiau buvę įslaptinti tarnybos pranešimai. CŽA daug dėmesio skyrė Kubai ir Fideliui Castro. 1963 metų pranešimo „Castro planuojama ardomoji veikla Lotynų Amerikoje“ autoriai rašo, kad sugrįžęs iš Maskvos, F.Castro nerimavo dėl SSRS pastangų pagerinti santykius su JAV ir išsikėlė tikslą — aktyvinti revoliucinę veiklą kaimyninėse šalyse, pirmiausia – Venesueloje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Fidelis Castro

O štai istorija apie pasikėsinimus į Kubos lyderį paviešintuose dokumentuose kol kas nerasta. Yra tik F.Castro interviu, kuriame jo klausia, kodėl jis dėl pasikėsinimų kaltina CŽA.

Stalino mirtis

Archyve yra pranešimas iš CŽA „šaltinio“, kuris 1955 metais parą praleido sanatorijoje Kislovodske, kur rinko gandus apie kovą dėl valdžios po Stalino mirties. „Šaltinis“ aprašo Lavrentijaus Berijos planą po vado ligos užgrobti valdžią ir slaptus aukščiausių valdininkų susitikimus.

„Scanpix“ nuotr./Stalinas

Stalino mirčiai ir SSRS padėčiai po jos skirtas atskiras CŽA pranešimas su grifu „visiškai slaptai“. Jame tvirtinama, kad kol kas neįmanoma nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis Stalinas mirė. Po Nikitos Chruščiovo kalbos SSKP XX suvažiavime apie Stalino asmens kultą, JAV žvalgyba parašė, kad „komunizmo grėsmė Vakarų demokratijoms lieka didelė“. Kitame pranešime apie valdžios pasikeitimą specialiosios tarnybos rašo, kad naujasis režimas ne taip pasitiki savimi, dėl ko, be viso kito, gali kilti karas.

Tarp publikuotų dokumentų yra žvalgybos gauti Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – red.) oro uostų planai, sovietinių tankų aprašymas, mokslininkų dosjė, nematomų rašalų sudėtis ir netgi informacija apie išnykstančias fotografijas.

NSO ir „Zona 51“

Amerikiečių specialiosios tarnybos, slepiančios ateivius ir skraidančias lėkštes „Zonoje 51“, — vienas iš populiariausių mokslinės fantastikos ir sąmokslo teorijų siužetų. Nemažai publikuotos medžiagos iš tiesų skirta neatpažintiems skraidantiems objektams (NSO). Pranešimuose dažniausiai pateikiama žiniasklaidos ir NSO skirtos literatūros apžvalgos (tuose pačiuose CŽA archyvuose rašoma ir apie Lietuvos policininkų dėl pasebėto NSO ant kojų sukeltas specialiąsias tarnybas), o taip pat yra įslaptinta publikuotų nuotraukų analizė. Nevados dykumoje esantis objektas „Zona 51“ buvo išslaptintas dar 2013 metais.

Ką dar išslaptins CŽA

CŽA toliau apdoroja viešinimui skirtus dokumentus, tačiau jų apimtis „viršija žmogaus galimybes“, pasakoja J.Lambertаs. Pasak jo, siekdama publikuotos medžiagos skaičių padidinti iki šimtų milijonų, agentūra tiria dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi galimybes. Automatinis apdorojimas CŽA kol kas netenkina dėl rizikos publikuoti duomenis, kurie gali pakenkti nacionaliniam saugumui, paaiškino J.Lambertаs. „Labai ilgai dirbome su šiuo projektu. Tai vienas iš darbų, kurį norėčiau atlikti iki pasitraukimo“, — papasakojo jis „BuzzFeed“.

Publikuotas archyvas toks didelis, kad artimiausiu metu galime sulaukti naujų detalių apie garsias CŽA operacijas užsienyje atskleidimo, mano CNN.

The post Stalino mirtis, telekinezė ir NSO: apie ką papasakojo CŽA first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Žybsniai trunka labai trumpai, o juos kuriančio proceso energija turi būti milžiniška, kad signalas, pasiekęs Žemę, išliktų pastebimas.

Vienas toks žybsnis, pirmą kartą aptiktas 2012-aisiais metais, kartojasi.

Dabar, po ilgų paieškų, pavyko nustatyti galaktiką, iš kurios tas žybsnis sklinda. Paaiškėjo, kad tai yra nykštukinė galaktika, kurios žvaigždžių masė tėra apie 50 milijonų Saulės masių (palyginimui Paukščių Take – apie 100 milijardų Saulės masių), o nuotolis iki jos – beveik milijardas parsekų (vėlgi palyginimui – Andromedos galaktika nuo mūsų nutolusi per pusę milijono parsekų).

Tikimybė, kad radijo žybsnio šaltinio ir nykštukinės galaktikos padėtys danguje sutampa atsitiktinai, yra mažesnė nei 0.03 procento, taigi ryšys beveik neabejotinai tikras, tačiau tai vis dar nepaaiškina, kas tuos signalus siunčia.

[hdvideo id=347]

Aktyvaus branduolio galaktika neturi, žvaigždes formuoja, bet neypatingai sparčiai, kitokių keistų savybių irgi nematyti.

Tolimesni stebėjimai, kuriais turėtų pavykti aptikti daugiau greitų radijo žybsnių šaltinių, galbūt padės išsiaiškinti ir apie jų kilmę.

Tyrimo rezultatai pristatomi dviejuose straipsniuose, kuriuos rasite arXiv.

The post Paaiškėjo, iš kur sklinda paslaptingi milžiniškos galios kosminiai žybsniai, tačiau kas juos siunčia? (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Paaiškinimų yra įvairių, nuo kometų debesies iki nežemiškos civilizacijos statinių, bet gerų paaiškinimų – nedaug.

Šiai žvaigždei netgi skirtos specialios stebėjimų programos, pavyzdžiui Green Bank radijo teleskope Virdžinijos valstijoje. Tikimasi, kad papildomi duomenys leis pagaliau išsiaiškinti, kodėl ši žvaigždė taip keistai elgiasi.

O vienas naujas modelis aiškina Tabi žvaigždės šviesio svyravimus kaip pačioje žvaigždėje vykstančių pokyčių pasėkmę.

Statistiškai išnagrinėję žvaigždės šviesio kreivę, mokslininkai nustatė, kad skirtingo dydžio pritemimų pasiskirstymas yra laipsninė funkcija – mažesnių pritemimų yra daugiau, didesnių – mažiau, o paėmus dvi poras pritemimų, kurių gylių (šviesio sumažėjimų) santykiai yra vienodi, vienodi bus ir jų pasikartojimo dažnumų santykiai.

Tabi žvaigždė
©Ilinojaus universitetas

Tokie pasiskirstymai būdingi įvairioms sistemoms, esančioms arti radikalaus pokyčio – nuošliaužoms kalnuose, lenkiamiems trapiems strypams ir panašiai.

Tai gali reikšti, kad Tabi žvaigždė irgi artėja prie kažkokio radikalaus pokyčio, bet kol kas neaišku, kokio.

Tabi žvaigždė
©Ilinojaus universitetas

Taigi papildomi dedikuoti Tabi žvaigždės stebėjimai gali būti labai naudingi ir parodyti tai, ko dar niekada nesame matę – žvaigždę, kintančią iš vienos būsenos į kitą.

Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

[hdvideo id=346]

The post Jeigu hipotezė pasitvirtins, astronomai bus aptikę tai, ko dar niekada nesame matę (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.

Jau artimiausiu metu didžiosios pasaulio šalys ketina užkariauti kosmosą, o pagalius į ratus kiša ir keletas privačių kompanijų, tokių kaip Elono Musko įkurta „SpaceX“. Tiek nacionalinės kosmoso agentūros, tiek privačios įmonės žada kolonizuoti planetas bei surasti naują prieglobstį žmonijai.

Štai kinai visiškai neseniai paviešino savo ambicingus planus, kuriuose kalbama ne tik apie ekskursiją į tamsiąją Mėnulio pusę, bet ir apie skrydį į Marsą.

Dar šią savaitę Kinijos vyriausybė pranešė, jog per kitą dešimtmetį bus mestos didžiulės žmogiškųjų išteklių pajėgos bei investicijos kosmoso užkariavimui bei Saulės sistemos tyrimams.

[hdvideo id=345]

Kinų planai apima „tolesnes mokslines studijas ir esminius technologinius tyrimus siekiant pargabenti mėginius iš Marso, tirti asteroidus, tyrinėti Jupiterio sistemą ir pro planetą praskriejančius kosminius kūnus“. Be abejo, vienas iš pagrindinių tikslų yra ir siekis aptikti nežemiškos gyvybės formos pėdsakų.

Kinai nestokoja ambicijų toli pažengti vienintelio Žemės palydovo tyrimuose. Šios šalies mokslininkai tikisi pasiųsti zondą į Mėnulio tamsiąją pusę jau 2018 metais, o jau kitąmet ant Mėnulio paviršiaus nutupdyti mėnuleigį, kuris surinktų mėginių ir parskraidintų juos į Žemę.

Šio dešimtmečio pabaigoje kinai ketina vieną iš zondų pasiųsti ir į Raudonąją planetą. Viliamasi, kad surinkta medžiaga paklos pamatus Marso kolonizacijai. Surinkdama mėginius Kinija tikisi atskleisti ir daugiau Saulės sistemos paslapčių, pavyzdžiui, kaip ši planetų sistema evoliucionavo bėgant laikui.

The post Kinai atakuoja: artimiausiam dešimtmečiui Kinija parengė įspūdingų kosmoso užkariavimo planų (Video) first appeared on NSO projektas - ateiviai.lt.