Abraham Hicks – Now We Are Free!

http://www.youtube.com/watch?v=TFGac0hhM90

Apie mirtį
Abraomo mokymai

Mes nenorime būti abejingi tam ką daugelis iš jūsų jaučiate, tačiau mes labai norime, kad jūs į tą mirties reikalą pradėtumėte žiūrėti iš kitos perspektyvos: Jūs visi vieną dieną numirsite! Be to, mirtis neegzistuoja. Jūs visi pereisite į nefizinę būseną. Pats laikas nustoti perėjimą į šią būseną pateikti kaip nepatogią temą bendravimui, ir pagaliau pripažinti, kad tai reiškinys, kuris nutinka kiekvienam. Tas mirties reikalas yra toks nesuprastas, kad jūs jį be perstojo naudojate visiškai bereikalingam savęs kankinimui.

Yra tokių žmonių, kurie jaučia pasitenkinimą gyvenimu ir ryšį su Energijos Šaltiniu, kurie supranta, kad nėra atskyrimo tarp fizinės ir nefizinės būsenos, kurie supranta, jog negali ir būti kalbos apie spragą sąmonėje, ir suvokia, kad “mirtis” – tai tik žmogaus akių užmerkimo šioje dimensijoje ir, tiesiogine prasme, akių atmerkimas kitoje dimensijoje. Ir, patikėkite, tai ir yra mirtis – nesvarbu kaip ji atrodo tuo momentu. Sugrįžimas į Šaltinį iš kurio mes visi kilome – visuomet yra žavinga patirtis.

Versta iš anglų kalbos:

We’re not wanting to be insensitive to what so many of you are feeling, but we are very much wanting you to put this death thing in the proper perspective: You are all going to die! Except there is no death. You’re all going to make your transition into Non-Physical. It is time to stop making your transition into Non-Physical sound like a subject that is uncomfortable, and begin acknowledging that it is something that happens to everyone. This death thing is so misunderstood that you use it to torture yourself never-endingly and just absolutely unnecessarily.

There are those who feel such fulfillment of life and such Connection to Source Energy, who understand that there is no separation between what is physical and Non-Physical; who understand that there is not even a lapse in consciousness, that “death” is a matter of closing one’s eyes in this dimension and literally opening one’s eyes in the other dimension. And that, truly, is how all death is, no matter how it looks, up to that point.. The re-emergence into Source Energy is always a delightful thing.

2008 vasaris-kovas
Peru: Iquitos, Lima ir kt.

Sirgti Peru nėra taip jau blogai. Peru teko svečiuotis keletą mėnesių ir dėl įvairiausių priežasčių pasitaikė daug progų apsilankyti pas vietinius daktarus įvairiose institucijose. Šiame pasakojime apžvelgsiu šios šalies skirtingas gydymo įstaigas ir jų kainas.

Ligoninės, klinikos, poliklinikos ir kita

Peru gydymo įstaigas skirstyčiau į penkias kategorijas:

Ligoninės – priklauso valstybei, žmonių kaip skruzdėlyne, įėjus susidraugaukite su kantrybe.

Jei tai miestas – ligoninės daktarai bus pigiausias būdas pasikonsultuoti. Nemanau, kad kokybė ligoninėse yra bloga, nes juk dažnai tie patys daktarai dirba ir privačiose klinikose.

Ikitos (Iquitos) ligoninėje lankėmės kai po penkių savaičių kelionės džiunglėse susirgau maliarija (detalus šio nuotykio pasakojimas čia). Ten greitos pagalbos daktaro apžiūra kainavo 3 soles (2,40 Lt). Kadangi šis, puse milijono gyventojų turintis, miestas yra vidury džiunglių, egzistuoja taip vadinamas “maliarijos projektas”, kuriame dalyvauja visi sergantys šia liga. Tai reiškia, kad maliarijos apsėsti gauna reikiamus vaistus nemokamai (finansuoja valstybė). Tiesa, sistema šiek tiek kvaila. Yra dviejų rušių maliarija – vivax ir, kiek pavojingesnė, falciparum. Pirmajai gydyti tabletės geriamos 5 dienas, antrai – tris. “Maliarijos projekto” kvailumas pasireiškia tuo, jog visų reikiamų vaistų iš karto neduoda. Reikia kas dieną užsukti į ligoninę ir pasįmti dienos dozę. Kai tų vaistų reikėjo man, kovojom kad duotų viską iš karto, nes ligoniui važinėti į ligoninę kasdien yra nesąmonė.

Kadangi pirmomis dienomis Iquitos ligoninėj jokios ligos nerado, dėl šventos ramybės buvom užsukę ir į kitą mieste esančią Regiono Ligoninę. Čia greitos pagalbos konsultacija kaštavo kiek daugiau – 7 soles (5,50 Lt). Būtent čia daktaras man diagnozavo tropinę karštligę (Dengę).

Peru sostinėje Limoje kelionių draudimo neturintiems ir mažu biudžetu keliaujantiems pasitarnaus Hospital de la Solidaridad (Solidarumo Ligoninė). Tai didžiulis savivaldybės projektas, kurio dėka mieste įvairiuose rajonuose yra pastatytos mobilios ligoninės su daugiau nei 50 sričių specialistų. Šių ligoninių pagrindinė mintis – pagalba visiems už prieinamą kainą. Kaip jie patys rašo reklaminėje brošiūroje “Prieinamomis kainomis be eilių ir kliūčių aptarnaujame visus, nesvarbu ar turit socialinį draudimą ar ne”.

2008 m. pradžioje solidarumo ligoninių Limoje buvo 14. Be jų, tas pats projektas įrengė ir panašų skaičių kiek mažesnių sveikatos centrų, tačiau su ta pačia idėja – “aptarnaujame visus”.

Pirmą kartą pamačius solidarumo ligoninę, turbūt nustebsit – “kas čia per vagonėliai?”. Tai, dažniausiai, baltai su mėlynom detalėm nudažytų konteinerių kompleksas, kuriame įkurti kabinetai daktarams, laboratorijų kambariai ir kitos paslaugos, o priešais vagonėlius – plastmasinės kėdės pacientams. Nors jie žada aptarnavimą be eilių, vis tik tenka palaukti tiek kasoje, tiek ir prie populiaresnių daktarų – neumologų (plaučiai), otorinolaringologų (ausis-nosis-gerklė) ir kitų.

Konsultacija solidarumo ligoninėse kainuoja 9 solės (7,20 Lt). Susimokėti būtina iš anksto. Buvau užsukęs pas dantistą. Pirminė apžiūra pas šiuos specialistus kainuoja kiek mažiau – 5 solės (4 Lt). Už danties nuotrauką teko mokėti prieš fotografuojantis (9 solės, 7,20 Lt), na o prieš dedant plombą – buvau nusiūstas į kasą dar kartelį kartą (laikina plomba 16 Lt). Aparatūra neatrodė itin moderniška, tačiau juk ne blizgantys įrankiai, o meilė darbui yra svarbiausia.

Teko apsilankyti ir Taknos (Tacna) miestelio ligoninėje. Tai gyvenvietė prie pat Čilės. Pastarojoje šalyje daktarų paslaugos žymiai brangesnės nei Peru, tad čiliečiai miniom traukia į Takną. Nuo šio antplūdžio vietinė ligoninė jau yra apsidraudusi. Naujo paciento ligos istorijos užvedimas kainuoja 7 solės (5,60 Lt), tačiau užsieniečiams – 25 solės (20 Lt). Po kryžiaus kelių per ligoninės administraciją, vokietei Katjai vis tik pavyko į kompiuterinę sistemą užsiregistuoti kaip perujietei ir mokėti sąžiningą kainą. Jai padarė išimtį, nes užsieniečiams tarifas užkeltas dėl čiliečių kaltės, na o Katja juk atvykus iš nekaltos šalies Europoje. Konsultacija su daktarais šioje ligoninėje kainavo 5 soles (4 Lt), tačiau pamirškit apie ausų, nosies ir gerklės specialistą, kurio darbotvarkė užpildyta trims savaitėms į priekį.

Klinikos – privačios gydyklos, kuriose priklausomai nuo prestižo, išvaizdos ir daktarų, lupa dažniausiai žvėriškus pinigus.

Mes klinikose nesilankėme, tačiau teko girdėti, jog Limoje daktarai už vieną konsultaciją šiose įstaigose plėšia 150-200 solių (120-160 Lt). Kaip ten bebūtų, turintiems kišenėje žvangančių, gal geriau šlamančių, klinikos sutaupys laiko ir nepasišiukšlins paslaugos kokybe.

Poliklinikos - irgi privačios, su pagrindiniu skirtumu nuo klinikų – kainomis.

Limoje teko lankytis Peru-Japonijos poliklinikoje (Policlinico Peruano-Japones), kur konsultacija su tropinių ligų gydytojų kainavo 30 solių (24 Lt). Ši kaina, matyt, standartinė daugumai daktarų toje įstaigoje. Pats pastatas atrodė didelis, ištaigus ir tvarkingas. Viduje norėdami krimsnoti sausainius, apsauginio (jų čia kiekvienam aukšte) buvom maloniai paprašyti tai daryti kitame aukšte esančioje kavinukėje. Mat, pagal poliklinikos taisykles, viduje valgyti draudžiama (kavinė nesiskaito).

Minėtoje gydykloje konsultacijos kaina, bent jau vidutinio perujiečio atžvilgiu – nėra maža, tačiau eilės susidarydavo. Mūsų aplankytas daktaras kiekvieną pacientą įdėmiai išklausydavo, taip aptarnaudamas 2-3 žmones per valandą. Lukterėti savo eilės tenka kiekvienam, nebent atvykai pirmas.

Ne visos poliklinikos prilygsta jau aprašytajai. Limoje, Komas (Comas) rajone, prispyrė reikalas užsukti pas dantistą. Artimiausią radau dviaukščiame namuke su iškaba “Poliklinika”. Pirmiausia sužinojau, jog dantistas dirba nuo 16:00 iki 22:00. Įdomu kur tas daktaras valkiojasi iki pietų. Į įstaigą užsukau apie puse penkių. Dantistu save vadinantis vaikinukas rankose maigantis kuprinukę priimamajame šnekučiavosi su kolegomis. Buvau pirmas pacientas, tad paprašė kiek lukterėti – reikia gi užsimesti baltą chalatą. Besedėdamas akimis skanavau ant sienų kabančias propagandas. Viena jų – lenta su poliklinikoje dirbančių daktarų vardais. “Susipažinkite su mūsų profesionalais” – taip skelbė apkerpėjusi lenta.

Po akimirkos buvau pakviestas pas profesionalą į kabinetą. Ranką man spaudė turbūt universitetą bebaigiantis vaikinukas, i kurį vaikšto dienos metu. Neneigiu, gal jis jau ir profesionalas. Šiaip savo užduotį atliko kultūringai – man ant vieno danties reikėjo iš naujo uždėti laikiną minkštą plombą. Atrodė, kad daktarėlis daugiau rūpesčių turėjo ne su mano dantimi, o su paciento kėdėje įtaisyta lempa. Na, žinot, ta kuri į dantis spigina, kad geriau visi karijesai matytųsi. Aplink lemputę gerokai pajuodavę, tad laidelių kontaktai buvo šiek tiek pašliję. Tai reiškia, kad norėdamas apžiūrėti mano dantis, vaikinukas turėjo padaryti lemputei lingu-lingu, kad ta kaip nors pagautų kontaktą.

- Čia mūsų aparatūra kiek senoka… – išgirdau dantisto komentarą, turbūt gėda buvo. O man tai kas – juk svarbiausia, kad meilė darbui būtų.

Apsilankymas pas šios poliklinikos dantistą tekainavo 10 solių (8 Lt), bet nepamirškim, jog daktaro užduotis buvo paprastutė.

Dėl tų klinikų ir poliklinikų, tiesą pasakius, nesu tikras ar kaina ir yra rodiklis gydymo įstaigos pavadinimui. Berašydamas prisiminiau, jog teko matyti kliniką, kurioje konsultacija su daktarais kainavo ir apie 35 soles (28 Lt).

Daktarų kabinetai – ispaniškai skamba gražiau “consultorios”, t.y., ten kur teikiamos konsultacijos.

Tai biurai daktarų, kurie turbūt negavo kontrakto klinikose, arba nori dirbti ir reklamuotis individualiai. Kartais pasitaiko kelių aukštų namas, kuriame įsikūrę krūvos nepriklausomai dirbančių specialistų. Toks namas atrodo siaubingai – kiekvienas turi savo vis didesnę ir spalvingesnę iškabą, kad tik pavyktų kaip nors prisivilioti sergančiuosius.

Kainos daktarų kabinetuose turėtų būti pigesnės nei klinikose. Kiek nustebome kai Taknoje otorinolaringologo konsultacija kainavo net 50 solių (40 Lt). Spėjam, kad šiame mieste kainos yra šiek tiek užkeltos dėl sergančių čiliečių invazijos.

Taip pat į kabinetų klasę priskirčiau vietas, kurios per mažos pasivadinti klinika, nes turi vos kelių sričių specialistus. Vieną kartą ieškojom greitos konsultacijos dėl Katjos kosulio. Buvom išbandę keletą natūralių vaistų, tačiau nepadėjo. 15 minučių konsultacija su bendrų žinių (šeimos) daktare, kuri turėjo kabinetą mažame ofise su užrašu “medicininė pagalba”. Kainavo 20 solių (16 Lt). Už trumpą pokalbį, tai buvo nemažai. Ta pačia kaina Limoje galima pasikonsultuoti ir pas visas ligas natūraliom ir homeopatinėm priemonėm gydantį daktarą.

Tarp kitko, viename “Metro” supermarkete Limoje šalia vaistinės matėme iškabą “nemokama daktaro konsultacija” su rodykle vedančia į mažą kambariuką. Tuo metu, deja, patarimų jau nebereikėjo, tačiau ši žinia gal pravers keliaujantiems į Peru.

Sveikatos centrai (“puesto de salud” arba “posta medica”) – tai įstaigėlės sutinkamos mažuose kaimeliuose, ten kur komercinės paslaugos arba didelė ligoninė neturi reikšmės.

Džiunglėse, palei upes įsikūrusiuose kaimeliuose šen bei ten yra įrengti sveikatos centrai. Juose ne visada galima rasti daktarus, tačiau kažką, išmanančio medicinoje labiau nei eilinis pilietis, tikrai rasit. Sudėtingesniais atvejais ligonis bus siunčiamas į artimiausią tašką su daktaru. Pantochos (Pantoja) kaimelyje, ant Napo upės kranto prie pat Ekvadoro sienos, daktaro nebuvo, bet užtat jie turėjo gan didelį sveikatos centro pastatėlį. Santa Klotildės (Santa Clotilde) kaime jau galima buvo rasti kiek geriau išvystytą mažą ligoninę. Ją prieš daugiau nei 30 metų įkūrė Šiaurės Amerikos bažnyčių misionieriai. Kai ten lankėmės teko susipažinti su pagrindiniais daktarais – dviem pagyvenusiais vyrukais, vienas iš JAV, kitas iš Kanados. Vietiniai juos vadina tiesiog “tėvais” (“padre”), nes jie be ligoninės dar ir mišioms bažnyčioje vadovauja.

Pantochoje konsultacija su medicina išmanančiu – 2 solės (1,60 Lt).

Angoteros kaimelyje (taip pat ant Napo kranto) daktaras Oskaras konsultuoja nemokamai. Tačiau, mums ten lankantis, daktarėlis jau vedė derybas su kaimo seniūnais dėl simbolinio mokesčio konsultacijai įvedimo – bent jau, kad sveikatos centras turėtų už ką valytojai ar vaikams kurie žolę pjauna susimokėti.

Vaistinės

Prieš pabaigiant, trumpai apžvelkime Peru vaistines. Šioje šalyje jos vadinamos “botica”. Kitose Lotynų Amerikos šalyse buvom pripratę jas vadinti “farmacia”. Kaip ten bebūtų, šis pastarasis vardas suprantamas ir Peru:

- Atleiskite, pone, kur galėtume rasti farmaciją?

- Botica? Paprasta, eikit tiesiai, tada į dešinę ir į kairę…

Vaistinėse, žinoma, pirmiausia bandys įsiūlyti vienus iš brangiausių, arba labiausiai išreklamuotus vaistus. Na, mes tokioms provokacijoms nepasiduodavom ir visuomet reikalaudavom gentinių produktų, ispaniškai “generica”. Tai vietinės laboratorijos gaminiai be prabangių logotipų ir reklamos. Kartais gentiniai vaistai kainuodavo net 10 kartų pigiau nei komerciniai.

Nemažai turtingosios farmacijos industrijos agentų teko matyti Peru ligoninėse, poliklinikose ir daktarų kabinetuose. Kostiumais išsidabinę agentai ir agentės paprastai nešiojasi didelį storą diplomatą, kuriame pilna parodomųjų atstovaujamos kompanijos vaistų. Gydymo įstaigos laukiamajame šie reklamuotojai kantriai laukia kol daktaro asistentė gaus leidimą juos pakviesti į kabinetą. Iš vienos pusės gydytojams dovanojami vaistų pavyzdžiai yra gerai nes tos dėžutės dažnai padovanojamos pacientams.

Viename daktaro kabineto laukiamajame teko stebėti kaip vienas iš tu gražiai kostiumuotų agentų patyliukais kažką organizavo su daktaro asistente. Kai susitarimas buvo įvykdytas, agento rankose išvydau asistentės išrašhytą saskaitą 70-čiai solių (56 Lt) su užrašu “pietūs su mediku iš išorės” (ispaniškai “cena con medico exterior”). Spėliojau, kaip čia galima būtų šį sandėrį interpretuoti. Įtariu, jog norėdamas kuo labiau įtikti, vaistų agentas į gydytojo sąskaita oficialiai perves mažą honorarą “už pietus”. Matyt, tai pravartu ir agento atstovaujamai kompanijai, kurios buhalterija fiksuoja padidėjusias išlaidas.

Kitos kainos

Pabaigai, jūsų orientacijai pateikiu keleta kainų ta pačia tema, kurios neįsipaišė į ankstesnį kontekstą:

Plaučių peršvietimas (x-ray) Peru-Japonijos poliklinikoje – 27 solės (22 Lt)

Pilnos hemogramos (bazinis kraujo tyrimo) atlikimas:
Regioninė ligoninė (Iquitos) – 17 solių (13,50 Lt)
Hospital de la Solidaridad (Lima) – 9 solės (7,20 Lt)
Hospital Unanue (Tacna) – 20 solių (16 Lt)

Odontologų paslaugos:
konsultacija – iki 15 solių (12 Lt)
plomba – 20-60 solių (16-48 Lt)
endodoncija (šaknų valymas) – 120-200 solių (95-160 Lt)
danties karūna – 80-250 solių (64-200 Lt)

PS: daktarų ir gydymo įstaigų skirstymas nėra oficialus, visa tai – mano susidarytas įspūdis iš patirties gyvenant kelis mėnesius Peru žemėje.

PPS: Šio straipsnio redaguota ir sutrumpinta versija kadaise buvo publikuota ir lrytas.lt portale.

Terence McKenna – Nobody is smarter than you are

http://www.youtube.com/watch?v=Yxfn5PFWYTk

Niekas nesupranta kas vyksta – nei budistai, nei krikščioniai, nei valdininkai, niekas… Vienintelis tyriausias rodiklis kaip TAU yra geriausia nugyventi šį gyvenimą – tai tu pats.

Tikėk savimi. Niekas nėra gudresnis nei TU pats. O jei jie ir gudresni, ką gero tai duoda tavo asmeninio pasaulio suvokimui?

2010 balandis
Varkala, Kerala, Indija

Kiek kainuoja grynai tik maistas mėnesiu vienam ar dviem žmonėms perverčiant litais?

Indiškas naminis maistas

Sunku pasakyt. Mes maistą dažniausiai gaminamės. Aš surašysiu maždaug kiek viskas kainuoja, o tada jau spręskit kiek tai susidarytų per mėnesį. Jei valgyt kavinėse/restoranuose – kainos priklauso nuo to, kur valgai – ar restorane turistams, ar vietiniams. Turbūt faktorius bus – kurioje vietoje gyveni – arčiau namų ir rinksiesi kavinę.

Grubus kursas: 100 INR (Indijos rupijų) = 6 Lt

Pusryčiai:

• 25 INR Varkala mieste (2km nuo pliažų ir turistų)
• apie 50-70 INR (3 Lt) restorane turistams

“Didelis” maistas (pietūs, vakarienė):

• Vietinių restoranuose – apie 60-70 INR
• Turistinėj zonoj: 30-50 INR ryžiai + 70-100 INR koks curry, troškinys, ir pan. + čiapati bus turbūt papildomi 10-20 INR (nežinau kiek jie kainuoja, nes nepirkau)

Čia neįskaičiau arbatos (5-7 INR pas vietinius, 15 INR pas turistus), sulčių (turistų zonoj 40-60 INR), kavos…

Aišku, vien šitais patiekalais neišgyvensi. Norėsis kažką krimsti karts nuo karto
Vaisiai kainuoja įvairiai. Mangai sezono metu 50 INR/kg, bananai įvairių rūšių nuo 15 INR/kg iki 30 INR/kg. Ananasas 20-25 INR/kg, Arbūzas 10-15 INR/kg
Pienas nedaug kainuoja – bet nežinau kiek nes nepirkau. Yra kažkas panašaus į kefyrą, čia vadina Curd. Naminiai kiaušiniai turguj 5 INR/vnt.

Tikiuosi galėsit susidaryti įspūdį kokios galėtų būti išlaidos maistui per mėnesį. Jei gamintumėtės patys, turbūt būtų kiek pigiau. Daržovių kainos 20-60 INR/kg

Vandens buteliukas 1.5 litro – 15 INR. Mes pirkdavom 20 litrų butelius, kuriuos atveždavo iki namų po 50 INR. Kitų gaiviųjų gėrimų kainų neįsivaizduoju, nes čia niekad negėriau.

Apie namo nuomos kainas ir su tuo susijusias išlaidas – skaitykite čia: Mūsų namas Varkaloje.

Kokios maudymosi sąlygos Varkaloj? Ar švari jūra? Ar tai teikia malonumą?

Jūra mano manymu švari. Labai populiaru joje maudytis  Tik mes į ją ne dažnai užsukdavom. Gyvenom 2 km nuo jos, ir tiesą pasakius, jūra mūsų labai netraukė…

Vienintelė ypatybė – čia labai stiprios vandens srovės. Ar kaip čia išsireiškus. Įeini į jūra ir jauti vandens stiprumą. Užtat dažnai būna fainų bangų su kuriomis galima žaisti, ir plaukti ant jų užšokus (man niekada neišėjo to padaryti Jei, žinoma, neišsigąsit vandens stiprybės kai banga įsuka į savęs vidų.

Kokios oro sąlygos jūsų gyvenimo Varkaloje laikotarpiu? Skaičiau, kad kiek labiau į pietus nuo Varkalos pakrantę užklumpa du kartus per metus ciklonai. Vienas rudenį tęsiasi iki gruodžio vidurio, kitas pavasarį, bet šiaurinės Keralos dalies bent vienas ciklonas neliečia.

Nelabai žinau kas yra ciklonai, ir kaip jie pasireiškia, bet nuo lapkričio vidurio iki vasario galo – oras laikėsi vienodas. Lauke aišku šilta, bet galima gyventi, o naktį, ypač gruodį, būdavo kad net norėjosi kažką šiltesnio užsikloti (pavyzdžiui, miegmaišį, ar adijaliuką). Paprastai tai miegojom užsikloję ką nors ploną kaip paklodę.

Augustas skraido lovoje

Nuo kovo mėnesio prasidėjo sauna. Ventiliatoriai namie sukasi pastoviai  Lauke karšta. Dregmė 70-90%. Bet prie tokių sąlygų pripratom ir normaliai viskas  Užtat naktį galima atsigauti. Miegojom be užklotų, bet ir nebuvo karšta (kaip kad vasarą Ispanijoj). Blogiausiu atveju, jei nėra jokio vėjelio pro langus, galima įsijungti ventiliatorių ir nakčiai. Beje, ventiliatoriai daugelyje namų įmontuoti kiekvienam kambary lubose. Tai gan svarbus faktorius ieškant namo nuomai – patartina patikrinti, kad jie būtų ir veiktų.

Karštis laikosi turbūt iki gegužės galo. Paskui prasideda lietingas sezonas, tai būna ne tik karšta bet ir šlapia. Nors lietus labai gerai atvėsina visą žemę ir orą – tad nulijus kelias valandas būna labai gera ir malonu

Tarp lapkričio ir vasario lietaus beveik nebuvo – tarkim po kartą per 3-4 savaites. Balandį lietus padažnėjo ir šiek tiek nulijo kas 3-4 dienas. Bet ne daug. Žmonės sako, kad paprastai čia lietūs prasideda balandžio gale, tad 2010 metai buvo kitokie.

Šiaip naujienose skaičiau kad 2010 metų balandis buvo pats karščiausias Indijoje per pastaruosius 30 metų. Tad yra tikimybė, kad ateinančiais metais bus ne taip “blogai”.

I am FREE

Pragyvenimo išlaidos bus tokios, kokių norėsi  Mes dabar gyvename $10-$15/žmogui/dieną. Už nakvynę ir transportą (nebent miesto ribose) – nemokam. Tranzuojam ir apsistojam pas žmones. Panašiu biudžetu gyvenom tiek Indijoj, tiek Malaizijoj, tiek Tailande. Tad čia priklauso kokį gyvenimą norėsi gyventi. Jei valgai mėsą ir pieno produktus — tai manau laisvai galima išsiversti ir su mažiau nei $10 AUD per dieną, nes mes perkam nemažai vaisių ir daržovių. Parduotuvėse čia kartais būna nukainuotų (“reduced price”) produktų su žemomis kainomis – tad galėtum gaudyti juos. Supermarketo konteineriuose irgi karts nuo karto galima rasti gerų valgomų dalykų.

Priklauso su kokia nuotaika gyveni ir kokie tavo gyvenimo ketinimai – pagal tai susidėlios ir išlaidos. Mes pažįstam rusą kuris 6 mėn keliavo po Australiją ir išleido $1000 AUD. Žodžiu, viskas įmanoma.

Ar pakankamai saugu nakvoti palapineje?

Šita šalis tikrai saugi, tad ir palapinėj miegoti saugu. Tik tiek kad paprastai nėra labai legalu bet kur nakvoti. Pavyzdžiui, Vakarų Australijos pietvakariuose net mašinoje negalima nakvoti – bauda 100 dolerių. Jei esi nepriklausomas su palapine – visuomet rasi kokį užkampį už krūmų kur be problemų praleisi tamsiąją nakties dalį ir anksti susipakavęs nebūsi pastebėtas. Mes taip viename miestelyje vos ne centre nakvojom.

Ar lengva tranzuoti Australijos keliuose?

Stabdom mašinas Norseman miestelyje (Vakarų Australija)

Tranzavimas čia geras. Atrodyk tvarkingai, kultūringai ir ant didesnių greitkelių geriau netranzuok (nebent mirtinas reikalas). T.y. tranzuok ant įvažiavimų į greitkelius arba degalinėse. Kai kuriose valstijose tranzavimas oficialiai yra uždraustas (daugiau apie tai paskaityk hitchwiki.org), kaip kad Queensland ir berods New South Wales (čia kur Sydney yra). Tačiau žmonės vis tiek tranzuoja. Mes New South Wales tranzavom be problemų. Vakarų Australijoj irgi be vargų.

Kaip skaičiau turistinės vizos klausimas yra labai paprastas ir greitas?

Jo viza pavadinimu “eVisitor” (class 651) yra elektroninė ir nemokama. Daugiau apie turistines Australijos vizas skaityk mano straipsnyje Australija: turistinės vizos.

Galbūt žinote ar Australijoje sunku gauti nelegaliai trumpalaikių darbelių kelioms dienoms ar savaitei? Kaip į tai patys australai žiūri?

Darbą tikrai galima gauti. Tai vadinama “cash jobs”. Gal nebus labai gerai apmokamas – bet įmanoma (oficialaus darbo minimumas yra apie $16-20/val., neoficialaus – gali nukristi ir iki $10/val). Paprasčiausiai atvažiavus reikia bendrauti su žmonėmis, kalbėtis su fermomis, ir kažką rasi. Sako Western Australia gera vieta darbų klausimu. Vienas lietuvis prieš metus dirbo vietnamiečio fermoj 2 savaites, mokėjo jam apie $11/val, tai sumoj susidarė $1000.

Jei turėsi norą dirbti – darbas tikrai atsiras. No problem. Patys australai į viska žiūri easy. Gera atsipalaidavus šalis. Žinoma, tik neužsirauk ant valdininkų, t.y. neprikalbėk apie darbus kam nereikia deportuos iš karto  Žmonės tikrai labai atviri imigrantams, draugiški, ir visuomet pasiruošę padėti kuo gali.

Viza “eVisitor” (subclass 651)

Oficiali info: Visa eVisitor (sublcass 651).

Aplikuojama nemokamai ir online. Dienos bėgyje el. paštu atsiunčiamas atsakymas ar leidžiama atvykti į šalį ar ne. Leidimas galioja 12 mėn. nuo dienos kada leidimas išduotas. Per šį laikotarpį turit teisę atvykti į Australiją kiek norite kartų, ir kiekvienas vizitas negali būti ilgesnis nei 3 mėn (pavyzdžiui, jei atvykote sausio 13, paskutinė diena – balandžio 13). Jei iš anksto žinote, kad būsite ilgiau nei 3 mėn, tai gal geriau aplikuoti 6-12 mėn. turistinei vizai nr. 676.

Viza subclass 676

Oficiali info: Visa sublcass 676.

Šiai vizai aplikuoti galima prieš atvykimą ir jau būnant Australijoje (pavyzdžiui, jei atvykote su “eVisitor”). Aplikuojant prieš kelionę – kaina $110 AUD, būnant šalyje – $255 AUD. Tai administracinis mokestis, kuris visais atvejais negrąžinamas, nesvarbu ar viza neigiama, ar patys nusprendėte atšaukti aplikacijos procesą.

Jei esate už AU ribų – aplikuojama online. Jei esate Australijoje ir prašote max 6 mėnesių (nuo tos dienos kai įvažiavote į šalį) – visus formalumus galima irgi atlikti online. Jei norima pasilikti ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui – dokumentai turi būti pristatyti į artimiausią Imigracijos departamento ofisą.

Mes į Australiją atvažiavom su “eVisitor” ir artėjant 3 mėn. terminui (turi būti mažiausiai prieš 2 sav.) aplikavom vizai 676 papildomiems 3 mėn. Mūsų paprašė krūtinės rentgeno nuotraukų (pagrinde dėl tuberkuliozės). Jas Australijoje būtina daryti Medibank Health Solutions (MHS) ofisuose. Rentgenas čia kainuoja $99 AUD (jei įdomu: pilnas MHS kaininkas PDF formate). Jei aplikuojate už AU ribų, reikės kreiptis į vieną iš daktarų nurodytų čia. Šios rentgeno nuotraukos ypač būtinos, jei per paskutinius 5-erius metus bent 3 mėn išbuvote kurioje nors iš “didelės rizikos šalių” (tai jie prašo nurodyti formoje). Forma 1163i suteikia daugiau informacijos apie sveikatos reikalavimus.

Jei pasas lietuviškas – daug šansų, kad būsit paprašyti pateikti banko ataskaitas (bank statements), kuriose matosi einamas sąskaitos likutis ir paskutinės tranzakcijos. Mano ataskaitos buvo 1 mėn senumo, kurias ištraukiau iš internetinio banko ir išsiunčiau imigracijai kaip PDF attachmentus. Jose matėsi sumoje apie $1700 – papildomų problemų 3 mėn. vizos pratęsimui neiškilo. Jei bankuose nieko neturite – galima nurodyti sponsorių, kuris gali būti šeimos narys, arba draugas Australijoje. Tokiu atveju reikės pateikti sponsoriaus banko ataskaitas ir parašyti tarpusavio ryšį/santykį. Dokumentai siunčiami el. paštu PDF arba JPEG formate.

Be rentgeno ir piniginės informacijos manęs papildomai emailu paprašė atsakyti keletą trumpų klausimukų:

• Kelionės maršrutas ir planai Australijoje (nurodant datas)
• Jūsų ketinimai išvykus iš Australijos (nurodykite detales)
• Ar ketinate dar kartą aplankyti Australiją artimiausių 12 mėnesių bėgyje?
• Ar buvimo Australijoje metu ketinate aplikuoti kitai vizai?
• Pareiškimas paaiškinantis ar aš gausiu pajamas iš savo veiklos Australijoje
• Jūsų priežasties pratęsti apsilankymą Australijoje detalės

Jei prašo pateikti papildomą informaciją (rentgenas, pinigai, ir pan.) – į tai reikia sureaguoti per 7 dienas. Mes turėjome keletą klausimų dėl rentgeno, kuriuos išsiuntėme emailu. Tokiu atveju ateina automatinis atsakymas teigiantis, kad jie atrašys per 9 dienas. Paprastai taip ir būdavo. Atsakymo iš jų sulaukdavome po geros savaitės ar net ilgiau.

Jei vizai 676 aplikuojate būdami Australijoje ir atsakymas neigiamas, arba prieš gaunant imigracijos sprendimą nusprendžiate atšaukti aplikaciją (withdrawal) – jūs automatiškai gaunate “Bridging visa“, kuri leidžia šalyje išbūti maksimum 28 papildomas dienas (tam kad išsinešdintumėt T.y. papildomas mėnuo už $255 AUD (vizos aplikacijos mokestis) – kas yra visai neblogai.

Pastabos

• Nė viena iš šių vizų pase nefigūruoja (t.y. specialių lipdukų neklijuoja). Visa informacija kompiuteriuose.
• Ši informacija atnaujinta 2011 vasario mėn. Australijos imigracijos taisyklės, kainos ir kitos sąlygos visuomet gali pasikeisti. Naujausios info visuomet ieškokite AU imigracijos departamento tinklapyje: http://www.immi.gov.au/
• Yra ir kitų vizų variantų turistams, apie tai skaitykite oficialiame tinklapyje.

O čia visi neredaguoti atsakymai į žurnalistės klausimus:

Ar anksti gimė polinkis keliauti?

Tokį polinkį turėjau nuo gimimo. Tik tiek, kad jį buvau pamiršęs. Jį prisiminiau kai buvau pirmakursis universitete. Buvo sausio vidurys. Baiginėjosi pirmasis semestras. Mane žavėjo istorijos žmonių, kurie keliavo autostopu iki Čekijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių. Iki to laiko buvau praktiškai taip net nekeliavęs, išskyrus vieno nelabai vykusio bandymo su draugu po mokyklos baigimo tranzuoti vasarą iš Vilniaus į Palangą.

1997 sausį laikraštyje „Pirmadienis“ mama pastebėjo skelbimuką kviečiantį į Vilniaus Autostopo Klubo prezentaciją. Nuėjau. Patiko. Nuo kitos savaitės prisijungiau prie šio klubo savaitinių susibūrimų trečiadieniais. Ir pradėjau dalyvauti 1-2 dienų išvykose jau nuo pirmo savaitgalio. Buvau labai užsidegęs. Tiesiog suvokiau, kad tai ir yra kas mane veža. Bent jau tuo metu, 1997 metais. Vėliau kiek aprimau, bet jau buvau, kaip sakoma, pasiruošęs, apsigrūdinęs.

Ar prisimeni, kada pirmąsyk kirtai Lietuvos sieną? Kokia tai buvo kelionė?

Gal kai buvau dar darželinukas? Su močiute ėjom ir tranzavom iš Nidos į Kaliningrado sritį. Tiesa, tais laikais sienų tarp sovietinių valstybių lyg nebuvo. Kai mokiausi mokykloje šokau „Ugnelės“ tautinių šokių ansamblyje, tad su šiuo kolektyvu buvom išvykę į Archangelską (Rusija), Poznanę (Lenkija), Atėnus (Graikija).

Autostopu pirmą kartą kirtau sieną kelionėje iš Lietuvos į Varšuvą. Tranzavau į mūsų klubo organizuotą tarptautinę autostopininkų konferenciją.

Ar baigęs mokslus nejautei, kad aplinka spaudžia laikytis „normų“ ir gyventi taip, kaip dauguma: darbas, šeima, namai…?

Pastebėjau, kad žmonės dažnai nesupranta, jog vyksta spaudimas iš visuomenės. Jiems tai atrodo normalu. Kai baigiau mokslus – man irgi atrodė normalu yra ieškoti užsiėmimo pagal studijuotą profesiją. Kai pagalvodavau apie tai – nesijaučiau labai laimingas, tačiau vis tiek atrodė, kad kitaip neįmanoma neišgyventi. Po magistro studijų Danijoje (baigiau 2002 birželį) sukosi mintis grįžti į Lietuvą ir įkurti įmonę, užsiimančia Internetinių tinklapių gamyba. Tačiau man tai neatrodė labai patrauklu.

Vėlgi, aš tuo metu nesuvokiau, jog tai yra paprasčiausias sistemos, kurioje gyvenam, smegenų praplovimas: gimsti kvailas, tad suteikiam tau galimybę mokytis, o paskui tarnauk mums. Juk Gyvenimas yra daug daugiau nei 4 savaitės atostogų per metus.

Buvau didelėse dvejonėse ką veikti toliau. Į galvą lindo visuomenės sukurtos „normos“ kaip turi atrodyti gyvenimas. Juk praleidau 6 metus studijuodamas informatiką, tai kaip aš dabar galėčiau drįsti į tai numoti ranka ir daryti tai, kas man teikia malonumą (tai kas nesusiję su profesija).

Mano profesorius Danijoje pasiūlė padirbėti kelis mėnesius universitete ir taip turėti daugiau laiko pamąstymams (jis, savo ruožtu, kalbino studijuoti doktorantūrą). Darbas nesunkus ir gerai apmokamas, tad kodėl gi ne. Prieš pradėdamas kontraktą, 2002 liepą visą mėnesį keliavau Kinijoje. Mane ši šalis pakerėjo. Susidomėjau jos žmonėmis ir kultūra, kurių nesugebėjau per mėnesį perkasti ir suprasti. Norėjau kuo greičiau ten sugrįžti ir išmokti suprasti kinus – kaip jie mąsto ir kaip jie gyvena.

Danijos universitete pradirbau daugiau nei pusę metų ir sugalvojau už sutaupytus pinigus važiuoti gyventi į Kiniją. Buvau paskaičiavęs, kad su santaupomis pragyvenčiau 2-3 mėnesius, o tiek laiko būtų užtekę susirasti kitą pragyvenimo šaltinį. Tais metais (2003) kaip tik Aziją užpuolė SARS epidemija (kur, pasak žiniasklaidos, žmonės nusičiaudydavo lifte ir aplinkiniai užsikrėtę virusu miršdavo), sugriuvo ekonomika, sumažėjo darbo galimybės ir į Kiniją nusprendžiau nebevažiuoti.

Net jei ir neišvažiavau, mano sukurta gyvenimo Kinijoje vaizduotė, kurią galėjau tiksliai nupasakoti ir jaučiau kaip viskas klostysis mano naudai, padėjo susivokti, jog įmanomi ir kiti „nenormalūs“ gyvenimo būdai.

Kas padėjo suprasti, kad turi ruoštis gyvenimo kelionei per pasaulį?

Nuo tada kai būdamas studentu turėdamas laisvadienius pradėjau keliauti, pajutau kaip atsiveria akys, kaip sužinau daug įdomių detalių ir suvokiau, kad gyvenimas nėra apribotas vienais rėmais – o jei tokie rėmai ir egzistuoja – tai jie beribiai. Laikas bėgo, ir noras keliones paversti „profesija“ (tiksliau, mano gyvenimu) vis didėjo.

Tiesa, kad meilė nepaiso nei valstybių sienų, nei tautinių, kultūrinių ar religinių skirtumų. Kaip susipažinai su Katja? Kuo tave praturtino ši draugystė?

Neišvykau į Kiniją, tad 2003 metų vasarą su draugu išvažiavom į Ispaniją, kur 3 savaites praleidom tarptautinėje savanoriško darbo vasaros stovykloje ir vėliau mašina keliavome aplink Ispaniją. Per svetingumo klubą internete HospitalityClub.org susirašiau su vokiete Katja, kuri Saragosos (Zaragoza) mieste mokėsi pagal Erazmus programą. Bebaigiant kelionę aplink Ispaniją, keletą naktų apsistojom pas Katją. Ji mane sužavėjo savo pokalbiais apie keliones, tyrumu ir tiesiog savo buvimu. Po kelių dienų pasikvietėm ją važiuoti kartu su mumis į Rainbow Gathering („Vaivorykštės sąskrydį“ – alternatyvių žmonių stovyklą) Pirėnų kalnuose Prancūzijoje. Ten mes ir suartėjome. Tiesą pasakius, Katja buvo idealus mano vaizduotėje sukurtos merginos atvaizdas. Kitais žodžiais tariant, svajonė pildėsi, tad nebuvo priežasčių mums nebūti kartu

Ar vedi sąrašą šalių, kuriose drauge su Katja lankėtės?

Šalis, kuriose aš esu pabuvojęs publikuoju savo svetainėje:
http://www.kligys.com/aplankytos-salys/

Papildomo sąrašo neturiu.

Koks projekto „Sujungti pasaulį“ tikslas? Kas iniciavo šį projektą?

Tai buvo Katjos idėja.

Tikslas – tai noras netiesiogiai sujungti skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų, rasių žmones. Mes esam lyg kurjeriai. Iš vieno sutikto žmogaus ar šeimos priimam dovanelę su žinute ir įteikiam “paketą” naujai sutiktam. Kadangi šios idėjos prasmę išaiškinti nėra labai paprasta, į žmonių “grandinę” įtraukiame tik tuos, su kuriais turime pakankamai laiko susibendrauti.

Daugiau apie tai rasite mūsų tinklapyje: http://followtheroad.com/lt/sujunkime-pasauli/

Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą. Ar sutinkate tų, kurie tikina, jog atėjo laikas grįžti „į normalų“ gyvenimą?

Keliaujant autostopu, iš vairuotojų dažniausiai ir girdime idėjas apie grįžimo „į normalų gyvenimą“. Ypač, kai sužino kiek mums metų Mes jokiu būdu neteisiam tokių žmonių. Tai kiekvieno pasirinkimas gyventi taip kaip atrodo yra teisinga. Juk svarbiausia laimės ir džiaugsmo jausmas. Nesvarbu kokį gyvenimą besusikurtum, svarbu turėti vidinį džiaugsmą, ramybę ir laisvę. Tai ir yra ženklas, kad darai viską teisingai.

Nebijai, kad apkeliavęs visą pasaulį suprasi, jog savo jaunystę praleidai su kuprine ant pečių be asmeninės erdvės? Ar netrūksta tikrų namų?

Pastaruoju metu su Katja sėsliai gyvename tai vienoje, tai kitoje šalyje. Tai jau nebe kelionė. Noras apsistoti vienoje vietoje, bent 2-3 mėnesiams susiformavo savaime. 3 metus keliavom autostopu Lotynų Amerikoje ir nakvodavom pas vietinius žmones. Tiek automobiliuose, tiek namuose – būdavom svečiai. Pastebėjom, jog nebelieka laisvės mums patinkantiems užsiėmimams, kurie nėra susiję su kelionėmis. Kaip ir sakai, iškilo asmeninės erdvės poreikis. Tad nusprendėme keisti gyvenimo būdą iš pastovaus judėjimo kelyje į sėslaus trumpalaikio gyvenimo skirtingose šalyse. Išsinuomojam namą, per kelis mėnesius susikuriam grupę draugų, susibičiuliaujam su artimiausiais vaisių ir daržovių pardavėjais, ir tokiu būdu susikuriam idealią asmeninę erdvę. Tai vadiname tiesiog geru gyvenimu.

Jau turime ir nuolatinę buveinę, kuri bus mūsų ilgalaikė bazė. Ji jau yra mūsų vaizduotėje. Beliko jai materializuotis

Kaip manai, kas yra tikras patriotizmas ir ar jis gyvas Tavyje?

Netikiu patriotizmu. Žmonėms yra svarbu susivokti, jog mes visi esame kaip vienas. Tik vienybėje galime gyventi laisvėje, nepriklausomybėje ir meilėje. Su tokiomis vertybėmis dabartinė sistema neišgyventų, tad dėl šios priežasties žmonės yra suskaldyti pagal šalis, o patriotizmas tik sustiprina susiskaldymą.

Dauguma žmonių dabar jaučia krizę ir keliones yra pamiršę.

Praėjo 2 metai, o žmonės vis dar jaučia krizę!? Tai tik žiniasklaidos pagalba jų pačių sukurta iliuzija. Patarčiau nuvažiuoti už Europos ribų ir pamatyti, jog niekur kitur krizės nebėra, o kai kuriose vietose jos ir nebuvo

Kiek reikia dirbti, kad galėtum sau leist išsiruošti i į kelionę per pasaulį?

Klausimas nelabai tikslus. Yra keletas labai svarbių momentų.

Pirmiausia, tokiai kelionei verta ruoštis tik tuo atveju, jei apie tai pagalvojus apima pozityvūs jausmai, didelis džiaugsmas, ir galite tai įsivaizduoti.

Ši taisyklė galioja ne tik kelionėms, bet visiems užsiėmimams.

Antra, labai svarbu pakeisti požiūrį į keletą dalykų. Supraskite, kad kelionė – tai jūsų darbas, kuris jums atsilygins (nebūtinai pinigais). Belieka pakelti bures ir išplaukti į platybes. Toliau, užtenka žinoti, kad viskas, Absoliučiai Viskas, ko jums prireiks kelionės metu – atsiras tinkamu metu ir tinkamoje vietoje – nė minutę anksčiau, ir nė minutę vėliau.

Jei, pavyzdžiui, bus poreikis pinigams – atsiras galimybė padirbėti, arba finansai materializuosis kitu būdu. Kaip tai nutiks – ne jūsų reikalas. Jums tereikia žinoti, kad viskuo bus pasirūpinta. Visu šituo dalinuosi iš asmeninės patirties. Tai tikrai yra taip paprasta kaip parašyta, tai tikrai veikia!

Trečia,  vadovaukitės tik savo intuicija ir nuojauta (kiti vadina, „širdimi“), o ne logiškais išmąstymais! Tai viena esminių gyvenimo taisyklių, kurią daugelis pamiršta.

Taigi, jei apėmė noras keliauti – Keliauk ir klausyk vidinio balso! Visa kita savaime susitvarkys. Patikėk manim!

Ar kelionės padėjo atrasti save?

Be abejo! Padėjo suvokti ne tik kas esu, bet ir kas yra gyvenimas, ir kas yra Geras Gyvenimas

Kelionių metu nutinka nesuskaičiuojamai daug įvykių per trumpą laiką, sutinki begalę naujų žmonių, kurių bendra energija padeda susivokti kaip gyvenimas funkcionuoja ir kaip jis yra formuojamas mūsų pačių mintimis ir įsitikinimais.

Žinoma, kiti tai atranda bei suvokia nebūtinai keliaudami.

Dabar kraustotės iš Malaizijos į Tailandą. Ką atradote Malaizijoje?

Malaizijos žmonės yra nuostabūs ir paslaugūs! Panašią patirtį turėjome Kolumbijoje, tad Katja Malaiziją taip pavadino „Azijos Kolumbija“. Ši šalis mums įkrovė dar daugiau pozityvios energijos ir dar kartą patvirtino, jog pasaulis pilnas gerų žmonių.

Malaizijoje mus taip pat džiugino vaisių ir daržovių gausa. Prekystaliai lūžta nuo skonių ir kvapų įvairovės.

Kodėl dabar būtent Tailandas?

Kadangi 3 mėnesių štampas pase baiginėjasi, esam priversti važiuoti į kitą šalį. Ilgą laiką net nesukom galvos kur keliausim iš Malaizijos. Tikėjom, jog intuicija tinkamu laiku pakuždės į kurią pusę traukti. Taip ir nutiko. Prieš savaitę tiek aš, tiek ir Katja pajutom potraukį Tailandui. Tad savęs neapgaudinėjam – ten ir važiuosim. Žinom, kad geresnio varianto ir nėra.

Ar Lietuva yra ateities planuose?

Mes neturime planų. Gyvename Šiuo Momentu. Dabar! Ateitis neegzistuoja (juk jos neįmanoma įrodyti), tad neverta apie ją ir galvoti – taip suteikiant laisvos vietos šiuo metu reikalingoms mintims ir idėjoms.

Dabar žinome, kad Malaizijos sieną kirsime įvažiuodami į Tailandą. Tik tiek. Visą kitą atiduodam į nuojautos ir intuicijos rankas.

Spalio 9-tą nutiko keletas įdomių sinchronizacijų, kurių pagalba pakeičiau kai kuriuos dienos sprendimus
sukėlė dar daugiau įdomumo gyventi ir sąmoningai stebėti tai kuo gyveni.

Žaislai

Mr. Magorium's Wonder Emporium

Porą dienų prieš spalio 9 d. gavau pasiūlymą į kelis savo tinklapius už tam tikrą mokestį įsidėti nuorodą į lietuviškos žaislų parduotuvės tinklapį. Vietoje to, kad įsiklausyčiau į intuiciją, logikos reikalaujanti smegeninė ėmė teikti priežastis, kodėl siūloma suma yra per maža. Tad šį papildomų įplaukų pasiūlymą atmečiau.

Vakare su Katja žiūrėjome Mr. Magorium’s Wonder Emporium (Pono Magoriumo stebuklų parduotuvė) – nuostabų filmą apie magišką žaislų parduotuvę. Filmo viduryje, kai mano protas buvo visiškai atsipalaidavęs, pajutau signalus iš aukščiau (tai vadinu bendravimu su Aukštesniuoju Aš, t.y. siela). Tai pasireiškė jausmais ir suvokimu, jog atsakydamas reklamuoti žaislų parduotuvės www adresą, aš tiesiogine prasme atstūmiau Visatos pasiūlymą papildomoms įplaukoms, apie kurias pastaruoju ir koncentruoju savo mintis. Ilgai dvejoti nebereikėjo. Kai įsiklausydamas į tuos signalus suvokiau,jog turiu pakeisti savo sprendimą dėl žaislų reklamos, pastebėjau žaismingą sinchronizaciją – siūloma nuorodą buvo apie žaislus, o žiūrimas filmas, kurio metu gavau signalus iš Aukščiau – irgi buvo apie žaislus, ir ne bet kokius, o magiškus! Labai stebuklinga ir nuostabi sinchronizacija!

Pabaigos pradžia

Tas pats minėtas filmas jau pačioje pradžioje man, kaip sakoma, suskambino varpais. Pirmose minutėse vaiko balsas ima pasakoti istoriją. O štai šitie sakiniai…:

…Magoriumo istorija siekė paskutiniuosius skyrius. Nieko tokio — juk visos istorijos, net tos, kurios mums labiausiai patinka, galiausiai pasibaigia… o kai jos pasibaigia, tai tik proga naujai istorijai prasidėti. Taigi, pabaigos pradžia prasideda skyriumi pavadintu “Molly Mahoney’s first”…

Angliškai skambėjo taip:

…the Magorium’s story was reaching its final chapters. That’s ok — all the stories, even the ones we love must eventually come to an end…
…and when they do, it’s only an opportunity for another story to begin.
So the begining of the end begins with the chapter called “Molly Mahoney’s first”…

…man kažką priminė… hm… “pabaigos pradžia”… kodėl gi man tai atrodo taip pažįstama?.. Keletą sekundžių pamąsčiau ir prisiminiau. Vos valandą prieš filmo peržiūrą skaičiau vieno ruso tinklaraštį, kuris savo naujausią įrašą pavadino “Бесконечное начало” (“Begalinė pradžia”). Šiame įraše jo pagrindinė mintis buvo tai, jog

be pabaigos nebus pradžios, svarbu mokėti atsisveikinti, tam, kad būtų nauji patyrimai ir susitikimai

Neįtikėtina! Praktiškai žodis žodin kaip filme!

Dabar beliko sąmoningai stebėti gyvenimą toliau ir neabejotinai Visata jau yra suteikusi galimybę man susivokti kokia “Pabaigos Pradžia” laukia mano artimoje ateityje. O gal tai jau įvyko? O galbūt tai ženklas man atlaisvinti užsisenėjusias mintis? Įdomu… Tikrai labai įdomu!

Beje, vos nepamiršau. Kaip tik šią dieną buvo mano sesės gimtadienis. Štai ir dar viena Pabaigos Pradžia tą pačią dieną, idealiu laiku, tinkamoje vietoje…

Taigi… linkiu jums žaismingų įvykių ir sukurti kuo daugiau Pabaigų, tam kad patirtumėte tuos dalykus, įvykius ir nuotykius, kurie jau seniai turėjo galimybę prasidėti, tačiau jiems dar nebuvo sukurta vietos ir erdvės jūsų gyvenime.

I dalis

II dalis

Šventoji tranzuotojų globėja ir Seimo narys autostopo eksperimente