U.D.O. – Accept vokalistas, jau truputį matytas kažkada Metalmanijoje, tada pusvalandžio su trupučiu neužteko. Vilniuje jis grojo daugiau nei 2 valandas. Kadangi prieš kelis metus namuose grodavo vien tik Accept ir U.D.O., tai buvo privaloma ir visai malonu prisiminti tuos laikus. Nuskambėjo visi žymiausi Accept kūriniai: vos pagalvojus, kad galėtų pagroti I’m a Rebel, jis ir buvo sugrotas, tas pats ir su Fast as a Shark ir kitais. Pačioje pabaigoje buvo ir viena man iki šiol negirdėta Accept daina, vadinasi, teks lopyti išsilavinimo spragas ir išsamiai susipažinti su šios puikios grupės kūryba.

Kadangi U.D.O. koncertas patiko, savaitgalį buvo pajamtas renginukas “Nešantys audrą” su Aistvara, Thundertale ir Soul Stealer. Vėlavo kaip tikras metalo koncertas :-) Aistvara iš pirmo žvilgsnio pasirodė tiesiog Žalvarinio klonas, bet paskui visai patiko. Mergaitės gražiai dainavo, nors ir matėsi, kad labai jaudinasi, berniukai gražiai grojo, ateityje viskas turėtų būti dar geriau. Nors…

Metalo grupes galima suskirstyti į dvi kategorijas: vienos progresuoja, o kitos regresuoja. Thundertale ir Soul Stealer paskutinį kartą buvau matęs prieš daugiau nei 4 metus, 2005aisiais. Tada abi buvo pradedančios ir labai perspektyvios heavy metal grupės. Thundertale grojo gerą powerį ir patiko labiau už Soul Stealer, kurių muzika pasirodė kažkokia chaotiška ir gana nuobodi. Per pastaruosius kelis metus grupės išleido albumų, spėjo pasirodyti telike, daug koncertavo ir visaip kitaip darė karjerą, todėl buvo smalsu pamatyti, kas iš to išėjo.

Pirmieji pasirodė Soul Stealer. Skambėjo labai maloniai, Rūtaisa netgi už kelis gabalus atleido Jeronimui Miliui undergroundo išdavimą ir vaidenimąsi žydruosiuose ekranuose. Jų pasirodymą baigėme apsilankymu Ledo tako kioskelyje ir kompakto įsigijimu, kuris vėliau puikiai susiklausė namuose. Tikimės, kad ir dar kartą susiklausys. O Thundertale… Nors grupė tapo visokia idėjine patriotine, deja, nauji jų kūriniai nevežė. Maloniai skambėjo tik tos senos pirmojo albumo dainos. Gaila, bet panašu, kad Lietuva prarado tokią perspektyvią powerio komandą…

Bendras rezultatas: pagal patinkamumą šios dvi grupės susikeitė vietomis, o į koncertus Mulen Ruže reikėtų eiti gal dažniau, ar ką? Beje, jų puikus tekstinis tinklapis, man patinka, greitai kraunasi ir labai idėjiška, kaip šiems laikams.

Iliustracija: vienas iš tų senų gerų Thundertale gabalų:

Iliustracija 2: Soul Stealer groja akustiškai per radiją:

Taigi, idealių vestuvių sąmata tokia:

• 20 Lt – santuokos liudijimo išdavimas zagse pagal neiškilmingą ceremoniją.
• 10 Lt – transportas. Išeina 4 talonėliai po 2,5 Lt jauniesiems ir liudininkams, bet automobiliu važiuoti būtų pigiau – jūsų teisė rinktis.
• 20 Lt – 4 alaus kabake netoli zagso, irgi jauniesiems ir liudininkams. Dabar alus gali būti pabrangęs, tai reikėtų turėti šiek tiek litų papildomai.

Iš viso 50-60 Lt. Rezultatas tas pats – duos santuokos liudijimą ir anketose prie šeimyninės padėties reikės rašyti “vedęs/ištekėjusi”. Problemų sumažėja gerokai, nes tėvai, kurie nori didelio, brangaus ir iškilmingo tūso, apie viską sužino tik po fakto. Tuo pačiu, žinoma, susidaro ir nedidelė problema, kad giminės gali būti kurį laiką nepatenkinti, bet juk jie vis tiek nieko negali pakeisti…

Tiesa, viskas prasidėjo nuo Bruce Dickinson atliekamos “All the Young Dudes”, jei kam įdomu :-) O jei pasinešimas ant senoviško roko tęsis, tai gal bus ir dar panašių postų.

Taigi, paskaičiau patarimus ir dar kažkokią informaciją internete, netgi nusifotografavau ir nusprendžiau, kad kadangi mano pasas baigia galioti, o naujo dokumento man reikia greitai, tai telefonu nesiregistruosiu. Nuvažiavau iki Naugarduko 100, automobilį priparkuoti ten yra pakankamai vietos.

Tik įėjus pro duris, žmonių skaičius gąsdino. Pasiėmiau numeriuką ir šalia iš karto sumokėjau už kortelės gaminimą. Migracijos tarnyboje mokėti už dokumentus galima tik banko kortele, tokiu atveju neimamas joks komisinis mokestis ir šiaip yra paprasčiau. Norint atsiskaityti grynais, tenka atstovėti papildomą eilę šalia esančiame banke, arba mokėti iš anksto kitur – tam reikia susirasti mokesčių dydį, įmokų kodus ir pan.

Eilėje prasėdėjau beveik valandą, kadangi buvau pasiėmęs skaitalo, tai laikas neprailgo. Jokio prašymo pildyti nereikėjo. Nuotrauką galima turėti savo, galima nemokamai nusifotografuoti gudriais ten pastatytais aparatais, kurie dar ir paima pirštų antspaudus, ir pasirašyti reikia ant jų ekraniuko. Viskas įskaičiuota į kainą :-) Paskui tiesiog padavė užpildytą prašymą, ant kurio pasirašiau, ir tada liepė laukti, kol pagamins kortelę. Pagaminimo faktą galima tikrinti internete.

Tiesa, darant pasą reikalavimai gali šiek tiek skirtis. Kadangi aš nesiruošiu niekur keliauti, tai paso darymas buvo atidėtas kitam kartui.

Manau, kad ekskursija pavyko, nes pasirinkta trasa yra nuostabiai tinkama lengviems pasivaikščiojimams ir papiknikavimams.

Visame kelyje buvo prasišėlę euroskeptikai: kiekviename stende buvo išpjaustytas angliškas tekstas ir Europos Sąjungos vėliava.

Dar buvo paukščių stebėjimo ir kitokio žiūronų panaudojimo:

Matėm vabalą ir IM jo nesumindė:

Nu ir visaip kitaip pasivaikščiojome, pavalgėme aviečių, papiknikavome, paganėme miške vaikus ir paskui pamigdėme juos pievoje. Gaila, kad tik aš vienas iš grupiokų su jaunąja karta buvau, tikiuosi, kad kitą kartą prisijungs ir kiti. Žinoma, vakare ir jau be vaikų tūsas buvo pratęstas kabake Alaus namai. Man pasirodė, kad tai labai teigiamai konceptuolus reikalas, nes be alaus ir užkandos prie jo daugiau nieko neturėjo.

Jei kam įdomu, daugiau nuotraukų čia.

Taigi, aną penktadienį šiaip taip įsigijome palapinę, baltus marškinius (labai svarbi aprangos detalė metalo koncerte), pasiėmėm Jurgį ir greitai greitai lėkėme į Anykščius. Nusipirkę bilietus į festivalį, nuvažiavome į Rūtaisos kaimą, kur pasistatėme palapines, pavalgėm, pasimaudėm ežere ir išskubėjome į koncertą, norėdami pažiūrėti į latvius Heaven Grey, kurie koncertavo antri. Nespėjom :-( Teks važiuoti kada nors į Latviją jų paklausyt.

Toliau penktadienį koncertavo Leprous (neužvežė) ir Bilocate (jau geriau). Už šituos man labiau patiko tarp grupių pasirodymų grojantis rokelis. Kadangi ŽAS jau buvau matęs kažkada festivalyje Ferrum Frost, vietoj jų išvežiau mergas į kaimą miegoti – žmonės sako, kad praleidau gerą pasirodymą. Neesmė, grįžęs pažiūrėjau į šiek tiek popsovus blekerius Keep Of Kalessin, kurie atrodė gražiai ir skambėjo tūsovnai. Po jų dar viena grupė, kurios norėjau paklausyt – Nahash. Gal ir nuovargis turėjo tam įtakos, bet kai Jurgis pasiūlė susidėti jį į mašiną ir važiuoti miegoti, nesipriešinau. Abi norėtos pamatyti grupės liko iki galo nepažiūrėtos.

Iš ryto giminės kaime išrašė paskaityti Anykščių rajono laikraštį “Anykšta”, kuriame buvo išsamiai pristatomas festivalis, su visais argumentais už ir prieš. Sako, kad Rūtaisa dar pašiurpino savo gimines, pasakodama apie bažnyčių griovimus ir kitą metalistams priskiriamą veiklą, kurios jie iš tikrųjų nedaro – beje, mums tai taip savotiškai pasirodė faktas, kad festivalis vyksta parke, esančiame šalia kapinių su daug kryžių… :-) Bet šiaip tai festivalis ir jo dalyviai buvo itin saugomi policijos ir visokių apsauginių, o šiaip elgėsi draugiškai.

Šeštadienio rytinis koncertas buvo iškeistas į maudymąsi ežere, o vakare gimtadienių šventimas kaime buvo iškeistas į vakarinį koncertą. Suspėjom pamatyti Dissimulation – jie grojo neblogą industrialą. Kol koncertavo Obtest (nors man ir nepatinka, bet kentėt galima) ir Azarath (jau kažkada sakiau, kad nemyliu vidutiniško defo), ganėm lakstančius ir sienom lipančius kinderius (nuotrauka Renatos Drukteinytės):

Paskui Sinister kokybiškai užmigdė vaikus. Turint omeny, kad A nemiega, jei groja lieva muzika, tai yra geras įvertinimas, o ir man pačiam jie patiko. Nusiuntęs mamą pažiūrėti į Sepulturą, pats klausiausi jų iš parkingo. Klausėsi labai gerai, pabaigoje netgi mane leido užmest akį į juos. Aiškiai girdėjosi, kad Sepultura išleido naują albumą, kuriame, pasirodo, visai neblogas rokelis, o seni gabalai, žinoma, veža, o ir nustebinti klausytojus jie moka, grodami visokias vasariškas daineles.

Po Sepulturos išvažiavome miegot, tai paskutinių grupių nematėm. Kitą dieną dar vos vos kilstelėjome žemės ūkį, pasimaudėm ežere, ir šiaip ne taip grįžom į Vilnių. Iki dabar prisiruošiau parašyti apie tai čia, o dar reikia išsimušti nuotraukas iš visų ten mus fotografavusių…

Apie ką pamąstyti buvo – pats jau trečius metus kasdien važinėju automobiliu, nes tiesiog tingiu vaikščioti ar persėsti ant dviračio. Visuomeninio transporto alternatyva net nesvarstoma… Po kokio pusmečio džiaugsmą dėl įsigytos mašinos pakeitė susinervinimas ieškant, kur parkuotis tiek kieme prie  namų, tiek atvykus pas ką nors į svečius, tiek miesto centre. Be to, yra ir kitų nemalonių smulkmenų, kaip kad negalėjimas išgerti alaus vakare, nes teks sėsti už vairo, pinigų kišimas į seno automobilio remontą ir pan. Taigi, džiaugsmo ir taip nedaug.

Bet čia ne apie tai. Aš bandau parašyti apie parkavimo vietas kiemuose ir kiek jų reikia. Atsakymą rasti paprasta – važinėdamas autobusu, troleibusu, dviračiu ar vaikščiodamas pėsčiomis, aš vis tiek norėčiau turėti automobilį. Kodėl? Nes į kaimą, prie jūros, pažiūrėti kultūrinių atrakcijų keliasdešimt km už miesto ir visur kitur autobusu neprivažinėsi. Jei automobilis šeimai vis tiek reikalingas, vadinasi, jam laikyti reikia vietos. Iš to galima daryti išvadą, kad jokiu būdu negalima mažinti minimalaus automobilių parkavimo vietų prie naujų namų skaičiaus. Tai va tokia mano, Vilniaus gyventojo, nuomonė.

О, да вы – химик.

Вы постоянно проверяете себя на прочность. А заодно и окружающий мир. В конце концов, вся жизнь – это такой большой эксперимент, а уж вы-то экспериментатор от бога. На кухне вы можете творить чудеса, если конечно снизойдете до такой банальности, как кухня. Вы прожженый циник и неприкрытый романтик одновременно. И черт его знает, как вам удается это сочетать.

Пройти тест

Nors ir daug raidžių, rekomenduoju – yra prikolnų klausimų su prikolnais atsakymais. Savaime aišku, pageidautinas pasigyrimas komentaruose arba asmeniškai.

REDAGUOTA: pasirodo, tikrai buvo atšaka, iš tikrųjų imu iš Žavintos, toliau perduodu Aivarui, o medwezys tada pats ieško, kur pabaiga.

Kai buvo pirmą kartą, pasirodė, kad tai įdomus reikalas, bet dar nerašiau blogo. Šį kartą bandau prisijungti. Nieko įdomaus neskaitau (nežinau.lt ir pan. nesiskaito, ne?):

www.stent.lt – draugų kompanijos blogas, skaitomas privaloma tvarka. Ypač žaidimas Kur tai yra?, kuriame netgi vis dar pirmauju, spėju, neilgam.

Zaulios Nuotrupos – irgi sena chebrantė, išprotėjusios mokslininkės dienoraštis.

Neseniai užsiprenumeravau Evaldo Utyros blogą, duoda neigiamos informacijos apie Vilnių. Skaitomas kaip atsvara Ežiuko Viniuje optimizmui :-)

Kadangi skaitau žurnalą “Verslo klasė”, tai paėmiau ir jo redaktoriaus blogą. Netgi tikiuosi, kad jo pastabos apie teksto rašymą kada nors pravers darbe arba asmeniniame gyvenime.

Iš tų, kurių neprenumeruoju, bet pavartau, patinka Malibas ir Common Sense. Daug įdomių blogų yra labai retai rašomi, arba pakankamai populiarūs, kad jų nereikėtų minėti pagal taisykles.

Taip pat pūtė stiprus vėjas, bet IM ir jos triušis buvo šiltai apsirengę ir gerai pasiruošę turizmui. Pirmiausia teko lipti į kalną, o ten jau buvo galima pasislėpti už UNESCO pasaulio paveldo ženklo:

Struvės geodezinis lankas buvo skirtas matuoti dienovidiniui trianguliacijos būdu. Tam buvo pastatomi geodeziniai punktai, kurie vienas su kitu kažkokiu būdu susisiekdavo ir pagal išmatuotus kampus toliau galėdavo viską išskaičiuoti. Dabar šitas pasaulio kultūros paveldas atrodo taip:

Kaip matote, specialiai lankyti nėra ko, bet važiuojant pro šalį galima užsukti. Vaizdas nuo kalno tikrai gražus, toli matosi: