Ryanair aviakompanijai perėlus dalį srydžių iš Kauno į Vilnių, S. Bartaus tinklaraštyje užvirė įdomi diskusija apie Kauno ir Vilniaus patrauklumą turistams. Tikrovė tokia, kad į Vilnių atskrenda ir daugiau užsienio turistų, na o iš Kauno daugiausiai skrenda patys lietuviai. Ar Kaunas visiškai neįdomus miestas? Nemanau. Aišku, Vilniaus, kaip sostinės, pozicija geresnė - apie jį, kaip miestą, išgirsta daugiau žmonių.

Šiame straipsnyje pasiūysiu šešias tezes, kuriomis galėtų būti grindžiama Kauno reklama. Kartu paanalizuosiu labai dažnai daromas klaidas reklamos turistams srityje. Tai, mano nuomone, ta reklamos sritis, kurioje tų klaidų daroma labai daug - ir čia nekalbu vien apie Kauno reklamą.

Neverta tikėtis, kad užsienietis, paskaitęs Kauno (ar bet kurios kitos vietovės) reklamą, ilgam įsimins 10 ar 15 svarbių tezių apie jį. Jei įsimins, tai tik kelias. Kaip visi prisimena, kad Paryžiuje yra Eifelio bokštas, o Egipte - saulė ir piramidės. Reikia, kad tos tezės būtų kaip įmanoma svaresnės, pristatytų Kauną kaip įmanoma unikalų a)Regiono, iš kurio tikimasi turistų (Europos), mastu [3, 5, 6 tezės] ir b)Regiono, kuriame reklama pozicionuoja miestą (šiuo atveju, Baltijos šalių), mastu [1, 2, 4 tezės].

Turistų įsimintos tezės apie Kauną turi būti tokios, kad priverstų juos svarstyti Kauną kaip vieną savaitgalio kelionės galimybių, tikrinti bilietų į šį miestą kainas (jeigu turistai netikrins reisų į Kauną kainų, tai nė pigiausi Ryanair pasiūlymai nepadės jų privilioti). Mano siūlomos šešios tezės (jos - pastorintos):

1)Kaunas - 4 pagal dydį Baltijos šalių miestas, atsiliekantis tik nuo trijų sostinių: Vilniaus, Rygos ir Talino, bet svarba joms prilygstantis.

Reklamuojant turistinę vietą verta ją priskirti regionui. Pasirinkimas, kur keliauti, daug priklauso nuo nuvykimo laiko ir kainos, o tai lemia atstumas. Regiono įvardijimas, be kita ko, apibrėžia tą atstumą, sukelia pageidaujamas asociacijas. Regionas, kuriam priskiriame, turi būti pakankamai žinomas, kad potencialus turistas jį žinotų (ir išvydęs reklamą miestą imtų sieti su tuo regionu). Tame regione miestas turi kol kas atsilikti nuo konkurentų (nėra jokio tikslo reklamuoti Kauną kaip vidurio Lietuvos svarbiausią miestą - čia Kaunas ir šiaip laimi). Tačiau jis turi turėti potencialą, panaudojus rinkodarą, tame regione sužibėti (manau priskirti Kauną Rytų Europai ar Šiaurės Europai būtų jau klaidinga - šie regionai kol kas per dideli, atsižvelgiant į dabartinį Kauno populiarumą).

Daugybei užsieniečių Baltijos šalys - vienas regionas. Vilnius, Ryga ir Talinas, būdami sostinės, natūraliai yra žinomiausi jo miestai. Todėl verta pozicionuoti Kauną kartu su jais (juoba, kai gyventojų skaičiaus atotrūkis nėra toks didelis). Kitaip užsienio turistas, sumanęs atvykti į Baltijos šalis, gali net nesvarstyti Kauno, kaip galimybės, pasąmoningai šį jam menkai žinomą miestą prilygindamas visai likusiai Baltijos šalių provincijai.

2)Kaunas - Baltijos šalių kultūrinė širdis. Kaune virš 90% gyventojų sudaro pagrindinės šalies tautybės žmonės, tuo tarpu kituose iš 5 didžiausių Baltijos šalių miestų - vos 50-60%.

Antroji klaida - reklamuodami turistams stengiamės parodyti miestą tokį, kokį mes patys suvokiame kaip “šiuolaikišką”, “vakarietišką” - neva turistams iš vakarų to būtinai reikia. Pavyzdžiui, daugiakultūrinį, pilną modernių pastatų. Ši klaida būdinga neturtingų šalių gyventojams, kurie savo kultūrą dažnai laiko provincialia, neva neįdomia, o vakarų kultūrą - siekiamybe. Dėl panašaus požiūrio griaunami Pekino ar Baku senamiesčiai ir ten statomi daugiaaukščiai. Bet daugybę turistų - nepaisant jų nuomonės apie globalizaciją - žavi ne modernumas, tačiau autentika. Taip, geros paslaugos turistams (viešbučiai, restoranai, turistų informacija) yra pliusas, bet kultūrinis, architektūrinis ir kitoks suvienodėjimas - tik minusas.

3)Kaunas yra miestas-tvirtovė. XIX - XX a. milžiniškos Rusijos imperijos tvirtovės galingi fortai supa visą miestą, o jo centre stovi karininkų cerkvės, naujam gyvenimui prikeltos kareivinės ir karinis sandėlis, virtęs bažnyčia, karių kapinės… Tai geriausiai išsilaikiusi tokio dydžio XIX a. tvirtovė Europoje ir beveik visa ji šiandien prieinama kiekvienam.

Trečioji klaida - reklamuodami užsieniečiams rašome tai, kas įdomu mums patiems. Šią klaidą darydamas Kauno reklamuotojas visų pirma minėtų Kauno pilį ar bažnyčias, o ne “apgriuvusius fortus”.

Bet kiek tokių pilių, kaip Kauno pilis, yra Europoje? Tūkstančiai už ją įdomesnės. Vilniečiui ar klaipėdiečiui įdomi Kauno pilis, bet ne todėl, kad ji labai įspūdinga, o todėl, kad gimtojoje Lietuvoje pilių mažai. Dėl vilniečio ar klaipėdiečio ji gali konkuruoti (nes mažai kitų pilių lietuviai gali per kelias valandas pasiekti automobiliu), bet dėl vokiečio ar prancūzo - tikrai ne (panašus skrydis lėktuvu ir jie gai atsidurti prie šimtų didesnių pilių).

Na o XIX a. - XX a. pradžios istorija besidominčiam žmogui, arba “urban explorer” subkultūrai priklausančiam Kauno fortai gali būti neprilygstami. Procentaliai tokių žmonių gal mažai, bet skaičiumi Europoje - daug.

Romos, Paryžiaus, Budapešto ar Krokuvos savo senovės grožiu Kaunas nenukonkuruos ir neverta bandyti. Jei Kaunas akcentuos tą patį, ką akcentuoja šie miestai, tai jis geriausiu atveju atkreips eilinio turisto dėmesį, bet pateks į kokią keturiasdešimtą ar penkiasdešimtą vietą to turisto norimų aplankyti Europos vietų sąraše - ir savo eilės turbūt nė nesulauks. Blogiausiu atveju Kaunas nė neatkreips dėmesio - tiesiog reklaminė tezė “pilis, gražus senamiestis” yra tokia pati, kaip gerų 50 proc. regiono miestų, o be išskirtinumo pabrėžimo reklama greitai pamirštama.

Visada yra geriau ne būti keturiasdešimtam-penkiasdešimtam milijonų žmonių sąrašuose, bet patekti į pirmąjį penketuką mažesnio skaičiaus potencialių turistų sąraše. Nes šitie tikrai atvyks, jei tik bus galimybė. Na o pirmieji atvyks tik tuomet, jei nebus galimybės vykti į dar nelankytą aukščiau sąraše esantį miestą (kas mažai tikėtina).

4)Gotikinių bažnyčių pilnas Kauno senamiestis - geriausiai išsilaikęs tarp visų Baltijos šalių didmiesčių senamiesčių, beveik nenukentėjęs per karus ir pokario griovimus.

Ketvirtoji klaida - vardinant įvairius turistinius objektus nepaaiškinama, kuo reklamuojamasis miestas yra įdomesnis už kitus gretimus miestus įprastinėse turizmo kategorijose. Šitą paaiškinti svarbu siekiant privilioti turistus, jau svarstančius galimybę atvykti į Baltijos šalis.

Pavyzdžiui, blogoje reklamoje tiesiog vardijamos gotikinės bažnyčios - bet juk jų yra ir Vilniuje, Rygoje, o šie miestai - dar ir sostinės, tad tokia reklama niekaip neįtvirtintų Kauno unikalumo.

Todėl verta pažymėti, kuo Kaunas išsiskiria regione ir kodėl tai geresnis pasirinkimas savaitgaliui praleisti nei valstybių sostinės. Keista, kad net patys kauniečiai retai mini faktą, kad Kauno senamiestyje, priešingai nei Vilniaus ar Rygos, beveik nėra sovietų išgriautų dykynių (aikščių, plačių gatvių) ar pristatytų chruščiovinių daugiabučių.

5)Kauno “Muziejų aikštėje”, greta žymaus simbolisto M.K. Čiurlionio galerijos bei Karo muziejaus yra ir unikalus Velnių muziejus, kurio 3 aukštai pilni velnių ir demonų skulptūrėlių iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Penktoji klaida: turistiniuose bukletuose be tvarkos vardijama galybė skirtingų objektų - bažnytėlių, dvarų ir dvarelių, vienuolynų, parkų ir rūmų. Tokia gausybė informacijos aktuali daug savaitgalių per metus po gimtąjį kraštą važinėti galinčiam lietuviui, bet užsienietis, planuojantis per savaitgalį aplankyti miestą, toje informacijoje tik paskęs nesupratęs, kur čia eilinis dvarelis, o kas - išties įdomu.

Tad informaciją reikia grupuoti, kelis traukos taškus apjungiant į vieną, dar įdomesnį, nes tik tokios “įdomybių bombos” gebės atkreipti užsieniečio dėmesį. Užuot pristačius kiekvieną Kauno muziejų atskirai - pristatyti “Muziejų aikštę” (Vienybės a.), kurioje gali rasti ir meną, ir istoriją, ir siaubą. Akcentai šioje tezėje sudėlioti kaip ir su Kauno tvirtove. T.y. karo muziejų pasauly daug, o štai Velnių muziejus - unikalus. Uždraustas vaisius traukia - ir siaubas, kaip ir erotika, visada randa besidominčiųjų. Keliaujančios kankinimų, mirties bausmių įrankių parodos, siaubo kambariai ir visa, kas susiję, niekur klientų nestokoja.

6)Tarpuakriu Kaunas buvo faktinė Lietuvos sostinė. 1920 - 1940 metais Kaunas padidėjo dvigubai - tai vienas nedaugelio Europos miestų, tuo periodu išsiplėtės taip smarkiai. Todėl iki šiol Kaunas garsėja savo tarpukario architektūra.

Galbūt silpniausia tezė iš aukščiau įvardytų, bet galinti rasti susidomėjusių. Tai - dar vienas dalykas, išskiriantis Kauną iš Europos konteksto. Visa, kas daro vietovę unikalia, turizmui skatinti yra gerai. Išskyrus gal nebent pačius neigiamiausius šiuolaikinius dalykus, tiesiogiai liečiančius turistus (pvz. didelis nusikalstamumas, jei toks būtų, užkrečiamos ligos, didelės kainos, menkos anglų kalbos žinios).

Beje, esu parašęs anglišką internetinį kelionių vadovą po Kauną, kuriame akcentuoju panašias tezes. Kviečiu paskaityti/pakomentuoti čia.

Jau artėja 2012 metų Pasaulio viktorinos čempionatas. Kaip ir seniau, esu Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvai, tad jį organizuosiu.

Dalyviai šiemet registruojasi itin aktyviai. Pirmą kartą planuojame rengti renginį ir Klaipėdoje. Be to, kaip ir pernai, jis vyks Vilniuje ir Panevėžyje.

Priminsiu, kad Pasaulio viktorinos čempionato metu dalyviams visame pasaulyje užduodami tie patys klausimai. Tą pačią dieną renginys vyksta daugiau nei 30 šalių, daugiau nei 70 miestų. Viktorinos klausimai išverčiami į vietines kalbas (Lietuvoje - į lietuvių kalbą, bet to pageidaujantys dalyviai gali gauti ir angliškus klausimus).

Rezultatai taip pat skaičiuojami ir pasaulio, ir valstybės, ir kiekvieno miesto mastu. Visi klausimai suskirstyti į 8 temas (pasaulis, istorija, mokslas, sportas, komunikavimas, gyvenimas, pramogos, kultūra). Jeigu nelaimėsite bendroje įskaitoje, galbūt puikiai pasirodysite kurioje nors iš atskirų temų? Gal toje temoje aplenksite ne tik savo miesto gyventojus, bet ir kitus lietuvius? O gal ir latvius bei estus pavyks aplenkti? Renginys plečiasi ne vien Lietuvoje: šiemet jis vyks ir Rygoje, Ventspilyje, Taline, Tartu (seniau Latvijoje ir Estijoje jis vykdavo tik Rygoje ir Tartu).

Pasaulio viktorinos čempionato klausimai, rengiami tarptautinės komandos, yra tikrai kokybiški ir įdomūs. Kai nežinai atsakymo ir jį išgirsti dažnai pagalvoji “Kaip įdomu, ir kaip aš šito nežinojau?” (bent jau kai klausimas - iš temos, kuria šiaip domiesi). Tai - geros viktorinos požymis.

Prastose viktorinose (o pats esu dalyvavęs daugybėje viktorinų - ir gerų, ir blogų - ir dar daugybę organizavęs, kūręs klausimus) išgirdęs teisingą atsakymą, kurio iki tol nežinojai, dažnai pagalvoji “Ir kodėl tai kam nors turi rūpėti?”.

Lengva sugalvoti sunkų viktorinos klausimą - tiesiog iškapstyk kokio menkai žinomo įvykio datą ar žmogaus pavardę ir paprašyk tai parašyti. Bet sugalvoti sunkų, tačiau gerą klausimą - kur kas sudėtingiau. Džiugu, kad Pasaulio viktorinos čempionate vyrauje būtent tokie klausimai.

Todėl Pasaulio viktorinos čempionate beveik nebūna tokių klausimų, kur prašoma pasakyti įvykio datą, tikslų valstybės plotą, gyventojų skaičių ar panašius dalykus. Juk jei spėtum, kad kas nors įvyko 1956 metais, o teisingasis atsakymas būtų 1957 m. - tokį atsakymą sužinoti visai nebūtų įdomu. Pasaulio viktorinos čempionate nebūna ir klausimų, kur iš kelių variantų reikia pasirinkti vieną - tokie irgi paprastai neįdomūs, be to, čia daug lemtų ir sėkmė.

Jei susidomėjote, oficialus Pasaulio viktorinos čempionato puslapis Lietuvoje yra čia.

Jau septinti metai, kaip dalyvauju ir organizuoju intelektualius žaidimus. Nuo penktojo sezono (dabar – jau devynioliktasis) prisijungiau prie Protmušio. Esu Tarptautinės viktorinų asociacijos atstovas Lietuvoje – kasmet organizuojame įspūdingo mąsto pasaulinę viktoriną, kur tie patys klausimai užduodami visuose žemynuose. Stebėjau, kaip Lietuvos baruose užgimsta iš Anglijos atėjusi kvizų („protų kovų“) mada ir pats ne viename jų dalyvavau.

Visigi, dauguma barų žaidimų gana vienodi – diktuojami klausimai, o komandos rašo atsakymus. Klausimai paprastai labai įvairūs. Kartu su kolegomis pamanėme, kad būtų įdomu sukurti įdomesnį, specializuotą renginį.

Taigi, nuo gegužės 2 d. jaukiame restorane St. Michel Vilniuje startuoja Mind Street.
Nors klausimų bus visokių, labiausiai pravers ekonomikos, verslo, politikos ir kitos šiuolaikiniame gyvenime itin aktualios žinios.

Bet svarbiausia – užuot tiesiog paeiliui rašę atsakymus žaidėjai dalyvaus įdomiose rungtyse. Reikės strateginio mąstymo, pamatuoto pasitikėjimo savimi, gebėjimo vertinti riziką. Štai „Aukcione“ už jau uždirbtus taškus komandos galės nusipirkti palankias klausimų temas (jei, aišku, varžovai nepasiūlys daugiau). „Rizikos žaidime“ žaidėjai patys spręs, keliais taškais rizikuoja spėdami, kad jų atsakymas teisingas (taip, taškus čia bus galima ir prarasti). Na o „Sprendimų komitete“ laukia tikras strategijos ir „susižaidimo“ išbandymas – į klausimų atsakinėjimo „užduotį“ reikės išsiųsti tinkamus žmones. Jų spėjimai bus itin svarbūs, bet ir neišrinktieji turės galimybių rinkti komandai taškus.

Aišku, tai – dar ne viskas. Ateikite ir patys pamatykite. Daugiau informacijos čia .

Registruotis galie el. paštu info.mindstreet@gmail.com . Dalyvauja komandos iki 5 žaidėjų.

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.

Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS - MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS - MŪSŲ UŽDUOTIS”  (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams - lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusietikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK - NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS - TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis  fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius - geltonus, žalius ir raudonus - dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos - nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose - žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija - tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis - krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis - kitą jas palaikantį, o komunistas - komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent - sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie - mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės - įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas - bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” - skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip - susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams - amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus - apgavikams, arabus - teroristams, kairiuosius - komunistams, patriotus - naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi - bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji - vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą - prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.

Teisė ne baubas ir ją suprasti įmanoma.  Su ja susiduriame kasdien, bet populiariai pateiktos informacijos lietuviškame internete trūksta. Kad būtų ne vien įstatymų apžvalgos, bet ir platesni praktiniai patarimai. Ne vien “Kas”, bet ir “Kodėl”.

Šią spragą bando užpildyti naujas ir vienintelis lietuviškas tinklaraštis apie teisę: http://www.zemaiciuteise.lt .

Kviečiu apsilankyti.

Žiniasklaida rašo, kad protestuodama prieš JAV antipiratavimo įstatymą angliška Vikipedija buvo visai dienai išjungta ar “išimta iš interneto”. Bet tai nėra tiesa.

Iš tikro ji visą laiką buvo lengvai pasiekiama - tereikėjo įsikraunant tinklapiui paspausti naršyklės mygtuką “STOP” (greta “REFRESH”).

Visi straipsniai rodyti kuo puikiausiai, o tariamas išėmimas iš interneto tebuvo tam tikros “pop under” tipo reklamos uždėjimas, kuri išlįsdavo po kelių sekundžių nuo puslapio įkrovimo ir uždengdavo ekraną.

Jei ateityje Vikipedija panašiai politikuotų ir jums reikėtų perskaityti jos straipsnį, prisiminkite šią “STOP” mygtuko spaudimo techniką.

Bet nepamirškite visko, ką rašo Vikipedija, vertinti kritiškai, nes opiais klausimais joje paprastai laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko redagavimui, o tai ne visuomet tie, kurie teisūs. Angliškoje Vikipedijoje štai “susiremia” įvairių nuomonių piršėjai, pavyzdžiui, įvairių tautų kraštutiniai nacionalistai, kurių vienas pagrindinių redagavimo tikslų - “išteisinti” savo tautas už visus tautiečių padarytus “blogus darbus” ir sumenkinti aplinkines tautas. Štai straipsnius apie Rytų Europą itin dažnai perrašinėja rusų kraštutiniai nacionalistai, kurių šiais laikais, deja, Rusijoje tikrai gausu. Bent pavienių ”virtualių karių” turi ir kitos tautos, ir ne vien Rytų Europos.

Analogiškos situacijos susidaro ir kitais klausimais. Kaip sakiau, laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko. Įrodyta, kad reklamą per Vikipedijos redagavimus daro įvairios kompanijos, greičiausiai ir paprastai “sektomis” vadinamos religinės institucijos, manau, kad ir tam tikros valstybės. Juk tai šiandien svarbus informacinis šaltinis, ir neigiamos informacijos išėmimas, teigiamos įrašymas - galingas viešųjų ryšių ginklas. Dėl panašių priežasčių pats pasitraukiau iš aktyvaus Vikipedijos redagavimo, tad situacija, kurią čia aprašau, labiau atitinka buvusią prieš kelis metus, bet stebėdamas straipsnius šiandien nematau, kad būtų daug kas pasikeitę.

Daugiausiai problemų tad angliškoje Vikipedijoje su socialiniais straipsniais: kultūros, politikos, religijos, istorijos, teisės, žmogaus teisių, meno, ekonomikos temomis. Realiniais mokslais manipuliuoti sunkiau, čia mažiau vietos angažavimuisi. Tačiau didesnių ar mažesnių problemų yra daug kur, todėl norėdami tikslesnės informacijos, visuomet patikrinkite ir kitus šaltinius.

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” - sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas - ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (”antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” - tėvams, bedarbio pašalpos - nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės - taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų - socialiai remtini. Kiti - moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje - ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia - tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Ką iš tikro reiškia “bažnyčios ir valdžios atskyrimas”?

Antra tema ginčams: kas nors iš bažnyčios hierarchų pasisako kokiu politiniu klausimu. Vėl pasigirsta protestas “Bažnyčia atsieta nuo valdžios”. Ir vėlgi - dauguma kitų institucijų, įmonių ir paprastų žmonių irgi nėra valdžios dalis, bet visi demokratinėje visuomenėje turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu. Tiek VU rektorius gali skųstis aukštojo mokslo reforma (arba tiesiog, jo nuomone, nebe tokiais žingeidžiais, kaip seniau, studentais), tiek Laisvosios rinkos institutas per didelėmis socialinėmis išmokomis, tiek verslininkai profsąjungomis ar profsąjungos verslininkais, tiek Lietuvos gėjų lyga Petru Gražuliu, tiek aš savo bloge - nekilnojamojo turto mokesčiais.

Natūralu, kad protestuoti prieš, jų nuomone, neteisingus valdžios sprendimus bei siūlyti savus, gali ir kunigai ar vyskupai. Kiekviena nuomonė galiausiai sulaukia (tik) tiek dėmesio, kiek yra ją išsakiusiuosius palaikančių žmonių. Jeigu bažnyčios nuomonė išgirstama - tai tik todėl, kad yra, kam ji rūpi. Čia yra vienas demokratijos pagrindų - žodžio laisvė.

Keista, bet neseniai susidūrėme su atveju, kai daugybė žmonių - dažnai tie patys, kurie skundžiasi per didele bažnyčios įtaka - reikalavo to, kas iš esmės tikrai panėšėtų į bažnyčios susiejimą su valdžia. Būtent, Vilniaus katedroje pašarvoti buvusį prezidentą A. M. Brazauską, kuris keli mėnesiai prieš mirtį duotame interviu prisipažino, kad katalikas nėra. Esant valdžios atsiejimui nuo bažnyčios, niekas neturi teisės to reikalauti: kaip ir pašarvoti iškilaus visuomenės veikėjo teatre, universitete ar kažkieno namuose.

Katedroje šarvojami arkivyskupai, su aktoriumi ir režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu atsisveikinta Nacionaliniame dramos teatre, o A. M. Brazauskas, visai logiška, buvo pašarvotas prezidentūroje - politikos šventovėje, nes politikai jis skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesakau, kad politikas negalėtų būti pašarvotas bažnyčioje - bet tam turėtų sutapti politiko (jo šeimos) valia ir tos religinės bendrijos įprastinė tvarka. Jei tai būtų daroma kažką iš jų paminant - jau kiltų rimtų abejonių valdžios ir religijos atskyrimu, nes išeitų, kad su valstybės vadovais priimtina atsisveikinti (tik) išskirtinai pompastiška religine forma. Forma, kuri neprieinama eiliniams žmonėms (jų juk katedroje nešarvoja).

Tarpukariu, kai religija buvo susieta su valdžia, buvo kitaip: tuomet kunigai privalomai melsdavosi už prezidentą Antaną Smetoną (laiminimų Smetonai prašydavo net sinagogų rabinai). Atlyginimus kunigams mokėdavo irgi valdžia. Ir “valstybės tarnautojų” pareigų kunigai turėjo: štai santuoką buvo galima registruoti tik bažnyčioje ar sinagogoje, valdžia šitos funkcijos nevykdė ir kliovėsi religinėmis institucijomis.

Štai tai ir reiškia valdžios ir religijos susiejimą - kai religija, viena vertus, atlieka tam tikras valstybės funkcijas, kita vertus, valstybė įpareigota atsižvelgti į valstybinės religijos nuostatas. Irane, kur valstybinė religija - Islamas, speciali Sargų taryba tikrina kiekvieno įstatymo atitiktį Koranui tarsi mūsiškis Konstitucinis teismas - Konstitucijai.

Ar darbdavys atsakingas už bet kokį visų jo darbuotojų elgesį?

Dar bažnyčia pliekiama kuriam nors kunigui “prisidirbus”. Tiesą pasakius, dėl šių priežasčių jau kliūva ne vien bažnyčiai, bet ir trims kitoms tam tikros lietuvių dalies nekenčiamoms žmonių grupėms: policininkams, verslininkams bei politikams. Apkaltinamas kunigas pedofilija kur nors Amerikoje - kalta visa bažnyčia; policininkas girtas sukelia avariją - turi atsistadydinti net jo vardo nežinojęs generalinis komisaras; verslininkas duoda kyšį - “Visi jie vagys” ir t.t.

Bet tikrovėje blogų žmonių yra visose profesijose. Natūralu, kad daugumai atrodo, jog būtų idealiausia, kad girti už vairo nesėstų, o pedofilų tiesiog nebūtų. Bet pasaulis nėra toks gražus. Joks viršininkas negali kiaurai permatyti darbuotojo (iš ateistų pozicijos, kunigystė yra paprastas darbas, o vyskupas - kunigų viršininkas).

Štai ir pedofilų Lietuvoje turėjome tarp mokytojų, o JAV neseniai pagarsėjo atvejis, kaip daugybę kūdikių ištvirkino pediatras. Ar tai gerai? Aišku, kad ne, juk tai profesijos, susiduriančios su vaikais daug labiau, nei kunigai. Ar dėl to pliekiami visi mokytojai ar daktarai? Kažkodėl ne. Ką jau kalbėti, apie tūkstančius kitų profesijų: šaltkalvių, apsaugos darbuotojų ar Maximos pardavėjų, tarp kurių visų pasitaiko nusikaltėlių.

Jei aptinkamas kunigas pedofilas - Lietuvos žiniasklaida tai paskelbia, net jei tas būtų įvykę Australijoje. Apie daugumos kitų profesijų pedofilus taip nepranešama - todėl neatkreipus dėmesio į šį faktą gali klaidingai pasirodyti, kad tarp kunigų pedofilų daugiau. Panašiai, kaip daugybė žmonių labiau bijo skristi lėktuvu nei važiuoti automobiliu, nors iš tikro lėktuvai daug saugesni: tiesiog apie komercinių orlaivių katastrofas sužinome, kad ir kur pasaulyje jos beįvyktų, o apie autoavarijas - dažniausiai tik kai jos būna Lietuvoje (tai reiškia, išgirstame tik apie kokias 0,05% tragiškų pasaulio nelaimių keliuose).

Apie bažnyčią ir pinigus

Bažnyčia dar kaltinama turto siekimu. Taip, gali būti, kad yra tuo piktnaudžiaujančių kunigų - bet, vėlgi, taip yra kiekvienoje profesijoje. Daugybė Vilniaus ir Lietuvos bažnyčių yra skurdžios ir apgriuvusios, o zakristijos ar klebonijos - niūrios ir aptrupėjusios, viskas beveik neremontuota nuo pat šių pastatų atgavimo ~1990 metus. Bažnyčia surenka daug pinigų, bet jos darbuotojų ir, ypač, milžiniškų nepraktiškų pastatų išlaikymo kaštai - irgi didžiuliai, o dar vykdoma labdaringa veikla.

Nors aukos renkamos, jos neprivalomos - į mišias kiekvienas gali ateiti nemokamai. O ar pateksi taip paprastai nemokamai į profesionalų spektaklį, koncertą ar meno parodą? Menininkai turbūt dar labiau nei bažnyčia plaka materializmą. Bet ne, dauguma profesionalių jų renginių pasiekiami tik su bilietais. Jokiu būdu nei vienų, nei kitų nekaltinu - ir kunigams, ir menininkams irgi reikia išgyventi, įsigyti darbo priemones (kam scenos rekvizitus, kam duoną ir vyną).

Tikrų savanorių, dirbančių neatlygintinai, pasaulyje yra - bet tokie žmonės be laisvalaikio savanorystės paprastai dar turi ir tikrus darbus, kuriuose ir uždirba pinigus. Arba gyvena iš pašalpų: t.y. juos tiesiogiai išlaikome mes, visi mokesčių mokėtojai.

Ir beveik visos nepelno organizicijos renka lėšas - aukas, rėmėjų paramą, valstybės paramą, narių įnašus ir taip toliau. Juk kitaip jų tikslai šiandieniniame pasaulyje negalėtų būti įgyvendinti. Nė vienai iš jų, tame tarpe ir bažnyčiai, niekas nėra įpareigotas duoti jokių pinigų, jei nedalyvauja jų veikloje.

Skaldytis į grupes ir kovoti tarpusavyje - deja, žmogiška

Bažnyčia kaltinama ir labai tikromis istorinėmis nuodėmėmis: pavydžiui, inkvizicijos žiaurumais Viduramžiais. Tačiau didieji bažnyčios piktnaudžiavimai savo padėtimi jau seniai likę tik istorijos knygose, šiandieninė bažnyčia juos pasmerkė. O svarbiausia - tose pat istorijos knygose rasime analogiškų “argumentų” prieš turbūt kiekvieną tautą, valstybę, rasę, politinę ideologiją. Kiek indėnų išžudė ispanai tais pačiais žiauriaisiais amžiais? O ir ta pati inkvizicija žiauriausia buvo Ispanijoje, ar dėl to turėtume nekęsti ispanų? Čia - tik pavienis pavyzdys, nes 1000 - 1825 m. karai, žudynės, žiaurumai buvo daug įprastesnis reiškinys, nei šiandien, ir vykdė juos bene visi, kas tik turėjo galimybę.

Religija ar požiūris į ją - tik vienas pretekstų žmonijai susiskaldyti. Vėlesniais amžiais buvo tautos, rasės, ideologijos - rezultatas tas pats: milijonai žuvusiųjų. Jau nuo vaikystės vyksta muštynės tarp klasių, mokyklų, gatvės pusių, kaimų, subkultūrų ar skirtingų klubų fanų. Skaldytis į grupes ir kovoti - deja, žmogiška. Ir ne pačių grupių buvimas lemia aukas (visi žmonės niekad netaps vienodi). Aukas lemia grupių susipriešinimo faktas. Deja, pastebėjau, kad pas mus net apie toleranciją kalbantieji dažnai toleruoja tik tokios pat, kaip ir jie, nuomonės besilaikančius. O juk tolerancijos esmė - visai priešinga (pasak britų rašytojos E. B. Hol: “Nepritariu tam, ką sakai, bet ginčiau iki mirties tavo teisę taip sakyti”). 

Kodėl religijai ir kitoms analogiškoms institucijoms taikome dvigubus standartus

Iš to, ką dėsčiau aukščiau matosi, kad daug ateistų taiko dvigubus standartus vetindami bažnyčią lyginant su kitomis analogiškomis institucijomis. Bažnyčia kaltinama dėl to paties, dėl ko kiti “neužkliūva”. Pvz. daugybė žmonių nevaikšto į teatrą - bet tokios neapykantos, kai paskelbiama žinia, kad valdžia jam skiria lėšų, jie neskleidžia. Daug žmonių nevažinėja traukiniais - bet nesipiktina milžiniškomis investicijomis į valstybei nuostolingus keleivinius traukinius.   Kodėl taip yra? Tą lemia įvairios psichologinės bei istorinės priežastys. Tai - ir Sovietų Sąjungos vykdytos propagandinės prieš bažnyčią nukreiptos politikos pasekmės (sovietinė istoriografija akcentavo prieš 800 metų Azijoje vykusius Kryžiaus žygius ir tuo pat metu maskavo prieš kelis dešimtmečius Stalino Lietuvoje vykdytas represijas).

Neapykantą bažnyčiai sąlygoja ir ateinančios mintys iš Vakarų Europos, o ten, savo ruožtu, bažnyčia nemėgiama dėl dar gana neseniai jos turėtos didelės įtakos. Yra ir kitų priežasčių. Tam tikrus prietarus išgyvendinti labai sunku, nes jie persiduoda tolimesnėms kartoms per konformizmą. Pavyzdžiui, prieš tam tikrą žmonių grupę nusiteikę žurnalistai rašo labai šališkus straipsnius, tuomet jų nuomonę neįsigilinę perima ir dalis skaitančiųjų.

Panašiai taip neapykantą verslininkams sukelia ir žmonių pavydas jiems. Neapykantą musulmonams - nesuprantamos kultūros baimė bei manymas, kad kur kas didesnė dalis musulmonų yra potencialūs teroristai, nei yra iš tikro. O pastarąjį tikėjimą sukelia dažnos žinios apie musulmonų įvykdytus teroro aktus. Nesvarbu, kad kai pasaulyje musulmonų apie milijardą, tai tuos teroro aktus įvykdo tik menkutė jų mažuma.

Tad viliuosi, kad ateityje susiformuos naujas bažnyčios ir ateistų santykis. Kai vis didesnė dalis ateistų suvoks bažnyčią ne kaip drakoną, su kuriuo reikia kautis, bet kaip dar vieną instituciją, dar vieną bendro intereso žmonių grupę demokratinėje Lietuvoje. Šiandieninė Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Europoje manau jau seniai veikia tose ribose.

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų - 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai - lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) - tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 - net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis - jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale - taip pat Melburno klubai.