kastauyra: vietoje laiškų.

Blockchain

2018-06-24T11:45:00.004+02:00

Biškį gal jau atvėso susidomėjimas per paskutinius kelis mėnesius - buvo žlugusių ICO, bitcoinas nebekainuoja $20K - bet dar nemirė. Tai, kaip ir žadėjau, papasakosiu apie blockchainą. Nuobodžius pagrindus, bottom of the things.

Blockchainas yra computer science duomenų struktūra - CS'istai (ir matematikai) žino visokius ten grafus, linked listus, hash table'us, tai čia dar vienas tos rūšies. Bet tos visos likusios kažkodėl netraukia tokios margos publikos kaip kriptovaliutų atveju. Blockchainas yra, ko gero, vienintelė duomenų struktūra, sukėlusi hype ir aukso karštinę.

Ji nėra labai sudėtinga. Turime blokus, kiekvienas jų viduje turi kokia tais naudingą informaciją-kriptovaliutų atveju tranzakcijų sąrašą, prieš tai buvusio bloko kontrolinį skaičių, ir bloko sukūrimo laiką. Viskas. Prieš tai buvęs blokas gali būti vienas ir tik vienas, vadinasi, blokai išsirikiuoja į grandinę laike, iš čia turime chain.

Jeigu šitoje vietoje sustotumėm, tai turėtumėm ne blockchain, o kažką, kas leidžia lengvai patikrinti, ar informacija grandinėje nebuvo pakeista - jeigu buvo, pasikeičia bloko kontrolinis skaičius, o kadangi jis nurodytas sekančiame bloke, tai pasikeičia ir to sekančio, ir taip toliau iki pat grandinės pabaigos. Tai yra gera savybė ir buvo naudojama seniai iki blockchaino.

Bet blockchainas čia nesustojo ir įdomybės prasideda taisyklėse, kas ir kaip turi teisę kurti naujus blokus, bei kriptovaliutų pritaikyme - kada tranzakcija laikoma įvykdyta. Bitcoin sukūrėjas (ir kiti iki jo, bet anie nerado patenkinamo sprendimo) norėjo, kad būtų visiškai decentralizuoti elektroniniai pinigai, kur niekas niekuo neturi pasitikėti, ir negalėtų būt jokio veikėjo, galinčio bet ką padaryti su
svetimais pinigais - užšaldyt ar atšaukt tranzakciją. Dėl to negali būt ir jokios "centrinio banko" institucijos, leidžiančios pinigus, ar patvirtinančios tranzakcijas.

Tam sugalvojo blokų kūrimo loteriją - "Proof of Work" solidžiau skamba, bet "loterija" tiksliau apibūdina. Joje gali dalyvauti bet kas norintis, laimima bitcoine vidutiniškai kas dešimt minučių, bet kad dalyvauti, reikia, grubiai sakant, spėlioti spėlioti ir galbūt atspėti sunkiai atspėjamą skaičių. Kad būtų paskata dalyvauti loterijoje, laimėtojas į naująjį bloką įrašo vieną tranzakciją, kurioje sau sukuria tam tikrą kiekį bitkoinų - tai yra miningas.

Dar ta loterija turi savybę, kad jos sunkumas automatiškai keičiasi pagal dalyvių skaičių, kad būtų vienas laimėtojas per vidutiniškai dešimt minučių. Jei dalyvių mažėja, skaičių darosi atspėt lengviau, jei daugėja - sunkiau.

Tranzakcijos nėra formaliai patvirtinamos, o tik įrašomos į bloką. Kuo senesnis tas blokas, t.y. kuo daugiau naujų blokų buvo sukurta ant viršaus, tuo ramiau dėl tos tranzakcijos. Vartotojo reikalas, nuo kelių blokų jis laikys ją patvirtinta.

Loterija turėtų saugoti tinklą nuo atakų. Norint atakuoti, reikia sukurti daug naujų blokų nuo atakuojamo iki bent vienu daugiau, nei yra dabar tinkle. Tam reikia atspėt ne vieną, o daug skaičių, ir dar sutilpt į dešimt minučių.

Planas buvo gražus, bet gyvenime buvo biškį kitaip. Kai bitkoiną pasidarė galima parduot už realius pinigus, greit minintojų prisidaugino gyvas velnias, loterijos sunkumas automatiškai šovė į astronomines aukštumas, elektros sunaudojimas-švaistymas loterijos skaičių spėliojimui-pasidarė palyginamas su kokios mažesnės valstybės visu sunaudojimu. Be to, miningas turi masto ekonomijų, taigi labai greit centralizavosi, ir jei didžiausi minintojai sugalvotų patys atakuot tinklą, iš principo galėtų.

Po to prasidėjo popkorno generavimas ir šou biznis. Pirmiausia, bitkoinas pradėjo praeidinėti finansinio ir securities reguliavimo naudos pamokas - kaip kažkas pasakė, replayina ant fast forward visą finansinių scamų istoriją su vagystėm apgavystėm, nesaugiais ir nesąžiningais exchange'ais ir taip toliau. Tada prasidėjo hype'as, kad blockchainas kriptovaliutose tėra pirmas pritaikymas, ir mes jį dabar pritaikysim visur kitur, autorių teisų apsaugoje, medicininėms istorijoms, elektroniniam balsavimui - visiškai bet kur. Tada prasidėjo smartkontraktų ir ICO hype'as. Daugiausiai nesąmonių generuoja pastarasis, bet man labiausiai patinka blockchain pritaikymas nekriptovaliutom - eina metai po metų, bet nėra NEI VIENO veikiančio pritaikymo, tik pažadai jau tuoj tuoj nuskristi į kitą galaktiką.

Geriausiai Sorry for Your Loss ir ICO absurdus aprašo David Gerard, o jo knyga Attack of the 50ft Blockchain yra išvis linksmų istorijų rinkinys, ne tai kaip šitas tekstas - fringe economics, konspiracijos, someone is wrong on in the internet, fail'as po fail'o, pirkit ir skaitykit.

Pamokanti istorija apie Summer of Code studentą Wajahatą

2012-11-18T16:14:00.000+01:00

Kur yra pinigų, ten atsiranda ir visokių smulkių ar stambių niekšelių, bebandančių juos pasisavinti.

Google kas vasarą organizuoja programą studentams visame pasaulyje: studentai siūlosi programuot opensourcą, o Google jiems už tai sumoka po $4500 (stipendijos dydis fiksuotas vienas ir tas pats visam pasauliui, o tai reiškia, kad, nors dalyvauja daug pirmojo pasaulio šalių studentų, jie taip nagais ir dantimis į programą nesikabina kaip studentai iš trečiojo pasaulio.) Viskas gražu ir visi būna patenkinti: opensourco organizacijos gauna prirašyto kodo ir motyvuotų kontributorių, Google gauna geros karmos bei short-listina kandidatus sau į internshipus ir įdarbinimus, o studentai gauna neblogą įrašą į CV ir pinigų.

Paskutinis punktas ypač įdomus. Taigi pasitaiko krūvos beverčių aplikacijų, krūvos aplikacijų, motyvuotų minties "o gal jie ten visi durniai", aibės e-mailų "sir plz tell me how I get teh moneys", ir dar kelios aplikacijos, kur studentas prisiekinėja amžiną meilę opensourcui ir tuo pat metu nėra niekad su juo anksčiau susidūręs. Dar yra studentų, kurie sugeba parašyti gerą aplikaciją, bet prisidaro problemų vėliau: dingsta, tada atsiranda dvi dienos prieš mid-termą (prie kurio passinimo pririštas $2000 išmokėjimas ir antra programos pusė) ir dievagojasi, kad dabar tai jau tikrai niekur nedings ir dirbs kaip prisukti.

Aš pats dalyvavau kaip studentas prieš šešis metus ir tai savo laiku gana smarkiai padėjo man karjeroje. Dabar, praėjus keliems metams, dalyvauju iš kitos pusės: atrinkinėju aplikacijas ir mentorinu atrinktus studentus. (Opensourcinė organizacija, kurioje šiemet tai darau, yra Drizzle, vienas iš MySQL forkų, taigi man arti mano day-job Percona, žodžiu, man patogu.)

Tokia priešistorė, dabar prie reikalo. Šiemet vienam tokiam projektui, kurį buvau numatęs mentorinti, atsiuntė aplikaciją toks Wajahatas bei papuolė tarp atrinktųjų.

OK, pradedam darbą! Aš jam parašiau emailą, jame pasveikinau tapus atrinktu, koks būtų pirmas projekto žingsnis ir kaip dirbsime toliau. Jis atrašė, kad puiku, ir... dingo. Į emailus nereagavo. Po savaitės su trupučiu aš pradėjau domėtis, ar negalima pakeisti studento (pačioje programos pradžioje tai įmanoma), bet, po dviejų savaičių tylos, jis atsirado. Kaip tik likus dienai iki studentų dokumentų pridavimo termino, prie kurio pririštas pirmų $500 išmokėjimas. Patogu, ar ne. Studentas labai atsiprašinėjo, minėjo visokius "travel due to family emergency", pažada "smooth communication now", na, tebūnie, pasitaiko.

Kelias sekančias dienas iš tikrųjų dirbo, bandė kažką aiškintis. Kol vėl nepražuvo dviem savaitėm. Manęs tai visai nedžiugino, parašiau laišką, kad nuo šiol reikės savaitinių statuso reportų. Jis atsirado, atsiprašė, sutiko su reportais, ir atsiuntė pirmą iš jų. Atidariau, aštuoniolikos lapų Word dokumentas, pilnas nieko: iš interneto atsiųsti paveiksliukai, atsitiktinių kodo funkcijų automatiškai sugeneruoti flowchartai ir kitoks BS. Aš jam parašiau tiesų emailą: reportas nesąmonė, projekto nesupranti, progresas nepatenkinamas, schedulinam Skype pokalbį, reikia daug apšnekėt. Jis su Skype sutiko, tiesa, užsimena apie kažkokias elektros problemas, susiskambinom, porą valandų pašnekėjome, lyg ir viską suprato. Man truputį ramiau, kad per tą pokalbį jis neblogai pasirodė, gal dar išplauks projektas. Porą dienų po pokalbio susirašinėjom emailais, klausimai vietomis atrodo įtartinai durnoki, na bet proto ribose.

Ir tada jis vėl dingo. Laukiau laukiau, kol beliko kelios dienos iki midtermo ir jis vėl atsirado su eiline BS rezultatų porcija. Aš juos peržiūrėjau, įvertinau likusį laiką, supratau, kad nieko čia nebus. Tada vietoj praignoruotų "kur dingai" laiškų parašiau jau visai kitokį laišką:

This progress is unacceptable and there is no time to improve it. It took you two weeks to send this status update. I have asked you for weekly status updates and for immediate contact if there are any roadblocks. All in all, the current state of the project is greatly behind the schedule and currently you are doing what you were supposed to do during the community bonding period, i.e. before the coding start.

Thus I'm very sorry but I don't have any other choice but to give a failing midterm evaluation for your project.

Please do not get discouraged and consider participating in the next year's program if you are still a student by then, after learning what could be improved the next time.

Šitas laiškas kažką užtrumpino ir kaipmat išsprendė visas vėluojančios komunikacijos ir studento pradingimo problemas. Atsakymas atėjo ne už savaitės ir ne už dienos, bet už trijų valandų:

I agree with your about the progress that is is unacceptable.
In fact, I wasn't even expecting that you will ever respond to my email.
It presents me like I am not at all interested in the project and the project
can, in no way, be completed if it continues on current speed.
That is not entirely true. The reason why I submitted a proposal for this project was
because it is in fact a very interesting project.
Although I have been very unfortunate that I couldn't utilise my time and I am not an 'excuse' person so I didn't want to discuss/mention the family issues and electricity problems that had affection the project progress, but I guess I should have had done that so that at least you were aware of my situation.But the kind of problems that were effecting me , you wouldn't ever believe them. I know communication has been also poor for the same reasons.

The reason why I may want to request you to reconsider your decision is based on the following;

Thing have changed since last Thursday.
- I am in UK (arrived Thursday last week) and glad that there is no electricity problem here.
- The reason for the last of communication for the last two weeks was that, I was busy resolving tickets, visa related issues.
- I am glad that there is no electricity problem here.

It will take no more than 10 days to finish off the project as I can work all day through.
I would like to continue to work on this. I can assure you that by the end of next week, I will finish this work off!
This is a challenge to myself and if I am unable to do this, I will consider myself a failure, but just so you know
I have never failed any project in my entire life and have dealt with projects of relatively much greater complexity.

I am working daily on it (without anything else on the plate/ no interruptions) and I can assure you I will
complete the project within two weeks (by the end of next week).

I can even update you daily with regards to the progress.

I will provide you the next update very shortly.

Kitą dieną (nei aš dabar jau kur nors skubėjau su šituo projektu, nei dar buvau spėjęs priprast, kad mes susirašinėjam dažniau nei kartas į dvi savaites) parašiau dar kartą "ne", pasiūliau dalyvauti kitąmet, ir kad, jei turi kažkokių techninių projekto klausimų, mielai atsakysiu, bet projektas jau nebebus Summer of Code. Gavau kelis laiškus, daugmaž va tokioj dvasioj (nieko neparyškinu, nes reiktų ryškinti viską):

Please let me know if you are willing to help me further with this. I know you have a good reason not to, but this is not in the interest of the project either. I am sincere with getting this project finished and I am sure you are as well. Although it is not intuitively apparent that the project will succeed, given the progress, but I believe it is still very much 'possible' and I am willing to work , no matter how many hours a day it takes. At the end, it's about the quality of work and I can promise you that you will be convinced with my results within the given timeframe.

I am not trying to change your decision based on my intensions. I will show you results. I will give you progress and given that there are still 4 days until the 13th of July, which is very challenging for me if we see from that point of view, but I want to try my best to utilise the remaining time to try and get a convincing result to you by the 13th of July.

At least this is not an unreasonable request?

Dar kartą parašiau, "ne, bet su techniniais klausimais padėsiu". Tada atėjo:

At this time, I am purely concerned about completing the project. I am not asking you to change you mind, since that is a different matter. This is purely intended to complete the project and has nothing to do with me requesting you to change your mind.

Lygiagrečiai atėjo dar viena status reporto iliuzija ir techniniai klausimai, pilni absoliutaus projekto nesupratimo. Laiškai dabar ateidinėdavo po kelis po dieną, kartais su pakartotais laiškais už poros valandų "aš vis dar laukiu atsakymo!" Aš neskubėdamas į juos atsakinėjau, nors reikalas žlugęs.

Studentas, supratęs, kad aš savo nuomonės nekeisiu, ėmėsi sekančio žingsnio: įtikinti kitus Drizzle Summer of Code mentorius. Pradėjo nuo Stewarto, šito projekto komentoriaus, mano kolegos:

To: Stewart, Laurynas
Subject: Urgent!

Hi Stewart,

Hope you are well.

I am writing to you because Laurynas seems to be away (aš jam neatrašiau kelias valandas) and this is urgent.

Laurynas has informed me that he will fail me by mid-term evaluation.

Even despite explaining the reasons behind the lack of communication and providing reassurance that the project will get back on track, Laurynas seems to have not considered my circumstances. However, I am not complaining about the fact that he is unhappy.

If there was any other person in his place, even I myself, probably I would have done the same.

However, what I am unhappy about is the fact that, I am trying to recover the project from the last 6 days , I have literally worked 20hours / day and in the last 5 days I have worked over 100 hours, at least this should be given some degree of consideration .With this the progress has been achieved and now I am at the stage much much ahead of where I was five days ago and even very close to what I committed in the initial project plan.I have developed great understanding of the code.

I am making a small request to you.

1 - Please evaluate the work which I have submitted today, and also for the sake of a neutral evaluation, by ignoring the past and considering the actual work I have done, please provide me with feedback.

The progress can be found at
http://blahblahblah

2 - If you are happy, then please allow me to continue with the project. However if you are unhappy with current progress, there is an option to delay the evaluation by a certain timeframe, although I am not sure what the allowance for that. But If you would consider delaying the progress for a few days, and provide me with a target, I will try my best to meet that target. Because there are no more issues I am facing that would hinder the progress. The main issue was the electricity problem which no longer exists.

While I am writing this email to you, I am still working and hope to come up with an even more considerable progress.

Stewartas sąžiningai peržiūrėjo jo progresą ir priėjo tokių pat išvadų kaip ir aš:

This work is woefully inadequate. A bzr tree created on the same day as all three commits to it, two of which are documentation in the wrong format.

The documentation that is there is what I'd expect in the first week of SoC, possibly even within the first couple of days.

I very much doubt this is the result of 20h work, let alone 20h/day for 5 days. For that amount of effort, I'd expect some actual code, possibly even a proof of concept implementation using the execute API.

Nepavyko. Bet nepasiduokime! Atkreipkite dėmesį į paryškintą dalį prieš pabaigą. Aš taip neparašyčiau. Na, aš ir kitais atžvilgiais ribotas esu: tikrai nesugebėčiau dirbti penkias dienas po dvidešimt valandų per parą.

To: Laurynas

Subject: Important!

I am making progress through the project. In the last 5 days I have worked over 100 hours by working 20 hours / day, so that I can bring the project back on track. I have developed a decent understanding of the project and I have prepared a deliverable (A report) which demonstrates my understanding of the underlying code routines. This will be submitted to you by no later than tonight or tomorrow morning first thing. And this is exactly as I promised to achieve by the mid-term.

However, I am even trying for a working prototype for at least the basic functionality, which I didn’t initially promise to submit by the midterm, but I hope to complete that by the end of tomorow but more time, since although the underlying problem is clear, this is a considerably complex project but it is very much achievable at the same time.

I am wondering, if it will be possible for you /Stewart to consider delaying my mid-term evaluation until Wednesday (18^th July). I am very confident that I will be able to submit a working solution for at least partial/basic functionality by then. As I mentioned, all the issues I was having in the past, that were causing communication and progress delays, have now been resolved and I am working like crazy to make up for this.

If not anything else, at least, in the essence and sprits of open source community, my effort can be considered. We are all here to contribute and collaborate with each other. Things don’t always go according to plan and thing were completely not in my control. However, you can still make this work since it’s all down to you. But in all fairness it will not affect my long term goal of completing the project very much within the time. And again, as I said, I will give you results to back myself up.

And also please guide me further with the project,.

I will appreciate your understanding at this point.

Atrašiau, "ne", "nebedirbk po 20 valandų per dieną", "rezultatai nekažką kaip už 100 valandų darbo." Tęsėsi techninis susirašinėjimas.

Tada mid-termas praėjo oficialiai ir studentas gavo oficialų išmetimo iš programos laišką. Iškart po to jis pasigavo mane Google Talk su pokalbiu dėl "kodėl mane failinai", į kurį man nereikėjo veltis. Tuo pat metu jis skundėsi visiems iš eilės Drizzle Summer of Code mentoriams ir programos administratoriui, žodžiu, bet kam, ką tik sugebėjo rasti. Galiausiai jis apeliavo į Google.

Šitoje vietoje atsitiko šis tas netikėto. Stewartas gavo laišką iš nepažįstamo žmogaus, kuriame parašyta "sveiki, esu laisvai samdomas programuotojas. Neseniai čia laimėjau va tokį projektą: elance.com/blablabla. Jis man pasirodė kiek panašus į vieną iš jūsų Summer of Code projektų, ar nėra čia kažkokios problemos?"

Mes atsidarėme tą elance projektą, ir pamatėme savais žodžiais perrašytą, bet akivaizdžiai mūsiškį projektą. Užtat nuo savęs pridėtos norimos kontraktoriaus savybės: "Experience of working on complex projects.", "I need a sharp minded person, really smart who can understand complex functionality fast, and code fast.", "Expert C++ skills (over 10 years experience with C++ and multi-threading)". Projektas fiksuotos kainos, $1500 – palyginkite su studento gaunamais $4500 .

Mes netekę žado visa šitą persiuntėme į Google. Tada, pažiūrėję, kad kontraktas jau sudarytas ir jo apmokėjimas yra escrow (kaip tai lietuviškai vadinasi?), nusprendėme studentui nieko nesakyti, o kontraktoriui atrašyti, kad viskas OK, tegu dirba. Pradėjome planuoti, kaip studentą įdėsime į Drizzle sponsorių puslapį, šalia Google ir Rackspace.

Ėjo laikas. Google ilgokai tvarkėsi su apeliacija, aš ir toliau studentui po truputį padėdavau su techniniais klausimais. Galiausiai vienas iš techninių klausimų išvirto į projekto sėkmės aptarimą:

So, can we say, you would reconsider your decision, if I am able to implement this before in a couple of weeks?
Since I believe it is very much possible to attain this.

Please let me know if there is any good news for me.

Norėtum.

On the SoC side the decision has been made and, sorry, I won't reconsider it.

Norėčiau!

Hi Laurynas,
I am delivering what was expected from me. I am even ahead of my mid-term commitments now. So in a way I managed to do three months of work in just less than three weeks. And that you are now even considering my conclusion acceptable.
I explained there were reasons for lack of progress, but the progress has now come back on track and I am in full grip of the issue.
I am sure your deliverable would be ready before 24th August.

I have suggested a reasonably acceptable solution. Given the complexity of the project, I think it is an achievement to finish it off within the time frame I have actually left until the 24th of August.

The extenuating circumstances are not self-inflicted, they were beyond my control, why is that so hard to believe or why is that you just don't want to consider it.
I am working day night on this. This will be a contribution for open-source community, we are all working here for that.

The decision you previously made was on the basis of progress, now I have the plan and I have done the analysis too. I am just in the implementation phase and I will soon be able to finish this.

I would very much appreciate if you can consider this. I think, we just need to look from the interests of the project here. I have brought the project back to life, which was initially thought to be over.

Kurį laiką pasvarstęs, ką čia atsakius ("No."), nusprendžiau tiesiog išvis nebevargti.

Dar po savaitės, rugpjūčio viduryje, atėjo Google atsakymas, kad apeliacija nepatenkinta, mid-term failinimas buvo teisingas. Studentas žaibiškai paklausė, vos ne vienodais žodžiais kaip manęs mėnesiu anksčiau, kokie tokio sprendimo motyvai. Google administratorė, be kitų dalykų, paminėjo ir elance projektą.

Nuo to momento iš studento daugiau nebeišgirdom. Po kurio laiko paklausėm kontraktoriaus, ar jis vis dar dirba su savo klientu, atsakė, kad ne. Gaila, mūsų planas papildyti Drizzle sponsorių puslapį neišdegė.

Čili FAIL

2011-05-16T04:15:00.003+02:00

Apie kalėdines dovanas

2010-12-29T04:36:00.013+01:00

Žmona atrado viename tokiame forume, kad ten šnekama apie kalėdines dovanas. O kartais prisišnekama ir prisidovanojama iki tokių FAIL'ų (lietuviškai turbūt reikia sakyti „nepavyko“ atlaidžiu tonu), kad labai linksma. Beprotystė, matyt, užkrečiama, tad temos besikartojančios:

1. Aš esu geriausias dalykas, nutikęs šiam pasauliui po Mahatma Gandhi. Kai paskelbs mane šventuoju, ne, kai įkurs mano vardo bažnyčią, visi mano atvaizdai taps aukso vertės, o mano nuotrauka su kitu žmogumi kaip minimum suteiks jam išrišimą.

Mano foto rėmely

patarsiu viena dalykeli toms kurios galvoja kaip idomiai ipakuot dovanas, as pernai per Kaledas saldainius perpakavau i popieriukus su musu nuotraukom, labai patenkintas buvo, visi gimines ziurejo ir sake kokia as saunuole tik kad va tie saldainiai jau metus laiko stovi, nes gaila valgyti ir ismest toki grazu popieriuka.

-Marškinėliai su mano ir to žmogučio foto
-Mano ir to žmogaus foto rėmelyje

Sniego rutulys su nuotrauka viduj

-galvoju,kad reiktų bandyti foto koliažą ar albumą padaryti...gal man labiausiai tai patiktų, o kitiems nežianu

Draugei-Pagalvėlė su mūsų foto [...]
Kitai draugei- viskas ats pat tik daiktų kitokios spalvos ir vietoj pagalvėlės dėlionė su mūsų foto

o tolimesniems giminaiciams issiusiu atvirutes su musu seimos nuotrauka.

Seneliams - mūsų su vyru vestuvių albumas.

Vyro močiutei - turbūt pačių gamintas kalendorius su nuotraukomis iš vestuvių.

Brangiausiam galvoju pirkti auksines splavos puodeli su savo atvaizdu

uosviui zadejau pelei padekliuka prie kompo dovanoti su musu foto;

turiu Kalėdoms idėją - iš kelių savo nuotraukų padaryti atvirutes draugams. gal kas nors žinote, kur Klaipėdoje būtų galima tai padaryti ir kiek daugmaž tai atsieitų? :

2. Mano vaikai – tikri angelėliai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pavyzdžiui, vargas tam seneliui, kuris po vaiko gimimo kada nors gyvenime norėtų gaut ką nors kitką negu abrozdėlį su tuo angelėliu. Gimininga pirmajai temai, galima su ja kombinuoti dar geresniems rezultatams.

2009m (sic) kalendorius su dukreles nuotraukomis (po 35lt)-mamai ir uosviams

5.Vyro tėvui-Remelį su anūkės nuotrauka.

mb tevams galvoju daryt 2011metu sienini kalendoriu su anuku nuotraukomis

teciui - medinis remelis su anuko nuotrauka (AlanDeko 17Lt);

Anytai/Šešurui: [...] + anūkės nuotrauka (dovanojam per kiekvienas Kalėdas) (viso iki 50 Lt)

seneliams fotoknygas su anuku fotografijomis (cia jau tampa kasmetine tradicija), siemet dar norejau visu metu filmuka padaryti, isrinkau svarbiausius video,tik kadangi pati nemoku, nezinau kaip gausis....
giminaiciams kalendorius su vaiku foto

anytai - 50 vaiku nuotrauku - uz visa pusmeti (maxima foto dabar akcija) - 16 lt

manau faina dovana seneliam tai keldorius ar knyga su anukelio nuotraukom,ar tai kox grazus remelis su nuotrauka

Seneliams užsakėme tokius suvenyrus- burbulai su blizgučiais, o viduje- anūkių nuotrauka (matosi iš abiejų pusių)

3. „Mamyte, jūs jau ilgokai gyvenate...“ Tėvams, uošviams, anytoms, seneliams reikia dovanoti tai, kas primena jiems jų garbų amžių, taipogi neprošal priminti, kad ir amžinasis gyvenimas ne už kalnų.

Vyro močiutei (jau supakuoti vitaminai senjorams)

Mociutei ir diedukui - po buteliuka Bittner balzamo

knygu rinkinys "pokalbiai su Dievu" (apie 70Lt) - Anytai

4. Kaimynė rekomendavo, sako tikrai tai veikia. Ji nemeluoja gi. Arba per televiziją rodė, o televizija irgi nemeluoja. Arba kažkur internete buvo parašyta, o internetas tai jau išvis niekad neklysta.

o aš šiemet visiems artimiems ( tėvams,vyro tėvams,sesei su vyru,vyro broliui su žmona) dovanosiu detoksikacinius pleistrus, kad išsivalytų visiems toksinai ir būtų visi sveiki

nanotechnologijų pagrindu pagaminti įvairūs skysčiai.Kažkuris vienas, nes brangūs, bet verti

Tevams ir uosviams: sveikatos dovanos - po Himalaju druskos 1kg (radau pigiai), teciui ir uosviui Brahmi milteliu (nuo streso ir t.t.), mamai ir uosvienei - Triphala (valo organizma)
Mociutei: Himalaju druskos + Asvaganda milteliu

5. Loterija - ir mano visi artimieji galės man dėkoti, kad padariau juos milijonieriais! Kaip žinia, loterija yra legalus būdas iš varguolių ištraukti daug pinigų, o jiems tai dar ir patinka.

uosvienei - daug teleloto

Tėtei: Teleloto bilietų (fanas ), o daugiau nieko nesugalvojau...

Tete: Teleloto bilietai (dekoruotame voke)

6. Akcijiniai lipdukai. Dovana iš supermarketo ar degalinės už akcijinius lipdukus rodo, kad apie artimuosius galvojau kiaurus metus ir pasiaukodamas rinkau tuos lipdukus. Jie, be abejo, suprastų, jei kuriais metais lipdukinių akcijų nebūtų ir jie liktų be dovanų.

Sesei- kamuolys "kappa" už lipdukus iš spaudos kiosko ir dar gal paimsim rankine iš statoilo už lipdukus

Sesės draugui - termosas "berghoff" už lipdukus

7. WTF? KPŠ? Marškinėliai su nuo muzikos pulsuojančiais vaizdais, benzopjūklai, šachmatai šachmatais nežaidžiančiam žmogui ir visa kita, į ką pirma reakcija – WTF.

- Noriu padovanoti chalatą, bet nežinau ar brangiausiasis nešios.
- Tai gal jis lankėsi pas jus namie, gal kokį kartą matavosi jūsiškį chalatėlį??/ O jei jau pirksit, tai geriau jau nepagailėti ir nupirkti tikrai kokybišką. Tar labai faina būtų, jei kokį užrašą užrašytumėt, galit ir pati, tik atitinkamus dažus dar reiks nusipirkti arba nunešti į T-IDĖJOS ir ten užrašys. Galite ir pigiau išsisukti - tiks ir marškinėliai su jūsų foto ar jo

sunui - marskineliai su pulsuojanciais vaizdais (nuo grojamos muzikos stiprumo),

Draugės MB - [...]automobilinė vandens kaitinimo spiralė, kuri jungiasi prie "prikūrkės"

7.Sesės vyrui-kalėdinį kaklaraištį (pas mus jį galima įsigyti IKI parduotuvėje)

Mano mamai ir teciui-[...], forminio batono, [...]

Mano seneliui-[...] ir cigareciu+teleloto

kaimynui - plecka degtinytes

Mamai gerus vitaminus , o tetei jei rasiu tai aisku benzopjukla

Teciui - didelis puodukas arbatai su nuotrauka ant jo (liko tik apsispresti kokia nuotrauka uzdeti: jo masinos ar papugos

Sveiki gal zinot ka galima orginalaus padovanot teciui? [...] galvoju apie šahmatus bet kad niekada nezaides ir nezinau kur juos pirkt

8. Viskas viename. Ankstesnių temų kombinacijos. Teleloto bilietas už akcijinius lipdukus su mano ir mano vaiko nuotrauka? Paimsiu šimtą!

uosviams - kraujo spaudimo matuoklis, kalendorius su musu seimynos nuotraukomis

seneliams (su vyro seneliais net 7 gaunas) galvoju padovanoti musuu kaledines nuotraukas remeliose prideciau dar kokiu vaisiu,ar saldainiu (nors ne vienas nevalgo tokiu dalyku);

Mociutei- zuvies taukus, veltinio angeliuka, remelius su proanukio nuotrauka:)

9. Dovanos specialistui

teciui medikui-knyga ,,seimos sveikatos enciklopedija"

Analogiškai būtų galima:
tėčiui IT specialistui – knygą „nebijokime kompiuterio arba pirmoji pažintis“
tėčiui muzikantui – vienos oktavos vaikišką sintezatorių
tėčiui matematikui – kalkuliatorių iš kiosko už 2 lt
tėčiui vertėjui – ploną tos kalbos pokalbių knygutę

10. Visa kita.

Jis tikrai neturi tų dainų, o be to, mano dovanos jam biudžetas – vienas litas.

vyrui irasysiu kompakta jo megstamos muzikos - kaina mazdaug 1 LT

Dovanų čekis brangokas, tai gerai bus ir kvietimas.

Mamai - kvietimas y rankinuku parduotuve ( verkiant reikia naujo )

Nupieštas anūkas ir nuotrauka.

Uosviams- dailininko piesinys (ju nuotrauka su ankuku)

Sudėtingas žodis, kurio nemoku, bet gal atrodysiu protingas?

Dovanėlės gurmanams:
- Alaus bokalai;

Dvasinių dovanų specialistas

Paprastai dovanoju nematerialias dovanas - kuponai, masažai, abonementai, bilietai.

Gyvenimo permainos

2009-10-25T09:20:00.005+01:00

Pasveikinkite mus. Rugsėjo dvyliktą vedžiau nuostabiausią merginą pasaulyje.

Dabar, praėjus šventėms, pusmečiui esu Šveicarijoje, Lozanoje, EPFL.

Lietuviškas LiveJournal ir pasaulio gelbėjimas baneriais

2009-05-30T18:06:00.006+02:00

Panašu, kad grįžau prie gražios tradicijos rašyti kartą per mėnesį arba rečiau. Kas dar nepripratot, arba priprasit, kur dingsit, arba tikėkitės, kad sąžinė mane užgrauš ir prispaus rašyti dažniau, bet, pažindamas savo sąžinę, daug vilčių jūsų vietoje neturėčiau.

Yra bent pora tikrai įdomių blogų lietuviškame LiveJournal. Pirmas yra Aurelijaus Katkevičiaus. Kreivos kažkada nuomonės buvau apie jį dėl pastarojo darbo Pakso komandoje, šitai padės geriau įsivaizduoti, apie ką aš čia. Ta nuomonė buvo ne dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų, bet vien dėl asociacijos su prezidentu iš pačios mažiausios „p.“ Tikrai žmonėms patogiau gyventi sprendžiant apie kitus vien iš to, su kuo šie vaikšto.

Tačiau praėjo keli metai ir nuomonė pasitaisė, visų pirma to paties blogo dėka. Skaitai ir matai gebėjimą atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, perspektyvą, bei brandą (keistas pasakymas, kai autorius man į tėvus tinka, bet gi turim ir pavyzdžių, tinkančių man į senelius, o viso to neturinčių – toje pačioje politikoje apstu to). O apie ką rašo? Nesvarbu, skaityti įdomu ir tai, kas manęs tiesiogiai neliečia, tarkim, apie žurnalo redaktoriaus darbą.

Kitas toks blogas yra žalio bebro. Tekstai netrumpi (atleiskit atleiskit tie, kam maksimali informacijos porcija yra viena Twitter žinutė. Beje, kada paskutinį kartą skaitėt knygą? Na žinot, kur daug puslapių ir reikia juos versti?), temos irgi labai įvairios. Bet labiausiai užkabino mane ir privertė parašyti šį blogo įrašą vienas gana paprastas dalykas.

Šitas. Hipokrizė, Birma ir banerizmai. Perskaitykit ir komentarus.

Aaach. Man labai labai patinka, kai kas nors, mokantis už mane aiškiau reikšti savo mintis, parašo už mane viską, ką galvoju. Aš taip gerai nesugebu. Bet grįžtam prie temos. Mane visada glumino visokie facebookistai, kviečiantys mane "join my cause against child cancer!", blogeriai, stabdantys Rusijos agresiją prieš Gruziją, bet nepasakantys, o tai kaip nebaneriškai galima būtų padėti. Na taip, aš nesu UŽ vaikų vėžį, bet ar tu, gerasis samarieti, nors penkis litus paaukojai? O gal kokiu kitu tikru būdu prisidėjai? I got bad news for ya, sunshine, bet banerių gali nors ir tūkstantį prisidėti, tikras būdas tai nebus.

Vienu laipteliu aukščiau yra tos plastmasinės apyrankės, bet, žinai, gal tu geriau padėk į tą dėžutę dvidešimt litų ir neimk tos apyrankės, negu kad padėk du ir vaikščiok išdidžiai pasipuošęs.

Galima būtų tęsti ir tęsti. Exhibit A. Exhibit B. I rest my case.

Baisiausių albumų viršelių sugrįžimas

2009-04-19T12:57:00.018+02:00

Nesitikėjot? Nesitikėjau ir aš. Pirma dalis buvo seniai, labai seniai. Bet neseniai netyčia radau šitai.

SVEEEEEEIIKIIII!!!

Mažiau žinomas Brian Eno karjeros posūkis: muzika rankšluosčiams.

Ostapą Benderį ir vėl paleido iš kalėjimo

Merginos su spyruoklėmis ant galvos yra kosmosas.

Pugačiova su draugu pirmosios savo kelionės į Vakarus metu pataikė ne į tas drabužių parduotuves.

Reperiai. Kažkada Los Andželo gatvėse judviejų bijojo visi.

"Well it's the INSIDE story! Got it? INSIDE story! Hahahaha!"

Jonah klausimą apie savo seksualinę orientaciją suprato pažodžiui ir neteisingai.

Amerikietiškas runkelis. Lietuvoje tokie balsuoja už Paksą ir Paleckį, ten už Bušą. Laisvalaikiu pozuoja Wulff Morgenthaler komiksams.

Fosteri, kas toliau? Toliau jau niekur.

Nesuprantu, kam jie tą akiniuotą įdėjo, visai nesiderina prie likusių trijų.

Fredi, jeigu tu tai rašai ant albumo viršelio, tavo draugų labui man belieka tikėtis, kad tai tiesa.

Blogiausia pabaigai. Pirma, labiau juokinga, negu baisu:

Ir galiausiai labiau baisu, negu juokinga:

Apie desperatiškus muzikantus

2009-03-09T20:48:00.003+01:00

Yra internete toks puslapis Last.fm. Turiu aš ten savo profilį, taipogi turiu iTunes pluginą, kuris visą praklausytą muziką suseka ir ten sudeda, tad visas pasaulis gali matyti, ką klausau. Viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Kalėdas grįžtu Lietuvon, nueinu į Thelonious, apsiprekinu krūva kompaktų. Po truputį juos perklausau. Jų tarpe yra ir Baltic Prog Fest 2007, gana vidutiniškas rinkinys su pakankamai vidutiniškais atlikėjais iš Lietuvos ir visos Europos. Na bet viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Last.fm gaunu žinutę ir prašymą draugauti: "Hey, thanks for listening to me." Nuo vieno atlikėjo iš Baltic Prog Fest'o.

Susimasčiau. Ar daug kas jo klauso?

Apie slides

2009-02-19T22:56:00.003+01:00

Vieną gražią spalio ar lapkričio dieną Francois pradėjo aiškinti, kad tiesiog būtina važiuoti slidinėti. Nuo tos dienos nepraėjo nė kokie trys mėnesiai, kaip mes taip ir padarėme.

Kas tie mes? Veikiantys asmenys:
Carmen. Slidinėti nemoka, padarė visą juodą slidinėjimo organizavimo darbą
Rune. Danas. Slidinėti moka, padarė patį patį juodžiausią organizavimo darbą – kalbėjo telefonu daniškai.
Dalia Vi. Slidinėti nemoka.
Francois. Slidinėjimo idėjos autorius. Slidinėti moka.
Xin. Kinas. Slidinėti nemoka.
Hoyoung. Išprotėjęs korėjietis. Slidinėti nemoka. Užtat moka snieglentinti, ir dar kaip.
Laurynas. Slidinėti nemoka. Kaip vėliau paaiškėjo, moka kristi ir ridentis nuo šlaito su slidėm ar be jų.

Kadangi lėktuvas brangu, važiavom autobusu. Dvidešimt penkias valandas. Naktį miegojau ant autobuso grindų. Išsimiegojau kaip po plentvole. Septintą ryto buvom Val Thorens, du su puse kilometro virš jūros, pusantro metro sniego. Slidinėsim! Jėga.

Šeštadienis. Išlipom iš autobuso, pavalgėm, ir tiesiai ant slidžių. Krūva naujokų, ganomi dviejų mokytojų – Francois ir Rune. Kapstomės varlinyke ir žalioj trasoj, pradžia linksma: pirmiausia nemoku išstovėti ant slidžių. Vėliau nemoku pajudėti kur nors. Dar vėliau nemoku sustoti. Ir galų gale nemoku pasukti kur nors.
Dienos atradimas. „Kiek žmonių! Visi važiuoja į mane!“
Dienos trauma. Žalioj trasoj netyčia sugebėjau rasti kalnelį, nuo kurio netyčia sugebėjau pašokti. Nesugebėjau tik nusileisti nepametęs slidžių.

Sekmadienis. Miegojom gal vienuolika valandų. Skauda visus raumenis. Mes, naujokai, išėjome mokytis į mokyklą, o ekspertai, atsikratę mūsų, nušvilpė į savo juodąsias trasas. Su mokytoju sukinėjamės varlinyke, darom gyvatuką plūgu įveikinėdami posūkius paskui mokytoją kaip ančiukai ir vaizduojam lėktuvus. Po to žalia trasa, dar po to, anot mokytojo, „lengva mėlyna“. Puikumėlis.
Dienos atradimas. Vakarykščio dienos atradimo atšaukimas.
Dienos trauma. Špagatas. Kai krenti, slides kur kas labiau apsimoka pamesti nei nepamesti.

Pirmadienis. Miegojom gal dešimt valandų. Skauda visus raumenis. Oras kaip Aalborge, tik su sniegu vietoj lietaus. Tai reiškia, kad viskas uždaryta. Pamoka atšaukta, spėju pasikelti paskutiniu liftu kokį 100 m į galą žalios trasos, nusileidžiu nieko nematydamas. Slampinėjam po miestuką ir viešbutį neturėdami, ką veikti.
Dienos mįslė. Čia tik mes, seni krienai, miegam po dešimt valandų, keliamės, kad būtumėm trasoj iš pačio ryto, ir beviltiškai nusivarę einam miegot nesulaukę dešimtos vakaro. Gi septyniolikiniai gimnazistai olandai, su kuriais turim garbės gyventi vienam viešbuty, švenčia iki šešių ryto kasdien. Kada jie slidinėja?

Antradienis. Dėl miego ir raumenų nieko naujo. Oras pasitaisė, Francois pasikeitė slides į snieglentę, o Rune – į trumpas slides. Kad visi vienodai nieko nemokėtumėm. Draugiškai darom mėlynas trasas.
Dienos atradimas. Pirmą dieną atrodę neįveikiami šlaitai šiandien atrodo juokingi.
Dienos trauma. Paskutinė trasa vakare, ant šlaito vieni kalnai ir duobės (naujoko supratimu). Mažai kontrolės ir daug kūlversčių.

Trečiadienis. Antra pamoka. Bandom daryti posūkius lygiagrečiom slidėm, o ne plūgu. Gaunasi neypatingai. Galų gale mokytojas nusiveda mus į, anot jo, „lengvą raudoną“ trasą. Jaučiamės dievai.
Dienos atradimas. Kai rideniesi šlaitu žemyn raudona trasa pametęs slides, savaime nesustoji, ne taip, kaip mėlynoj.
Dienos trauma. Žr. atradimą.

Ketvirtadienis. Peršalau. Pasiimu išeiginę, drebu lovoj po antklode, žaidžiu TapDefense su iPhone.
Dienos atradimas. TapDefense 43 lygis ant "hard" sunkumo.

Penktadienis. Šiek tiek mažiau peršalęs, atgal ant slidžių. Oras vidutiniškas. Keliaujam kažkur toli liftais. Leidžiamės raudona trasa nieko nematydami: viskas absoliučiai balta, sniegas nesiskiria nuo dangaus, baltumą paįvairina tik raudoni kuolai.
Dienos atradimas. Kai nieko nematai, nematai ir visokių kalnelių. Bumt bumt bumt per kojas.
Dienos trauma. Nei iš šio nei iš to špagatas lygioj vietoj. Ai ai ai skauda skauda, gal man jau šiandienai užteks.

Šeštadienis. Išsikraustom iš viešbučio, autobusas tik vakare, paskutinė slidinėjimo diena. Leidžiamės prieš tai nebandyta mėlyna trasa, matomumo nedaug. Aš paskutinis, prieš mane Dalia, leidžiamės nuo kalniuko lygiagrečiom slidėm – priešais įkalnė. Aš vos vos greitesnis už Dalią, tad gimsta geniali mintis aplenkti. Čiut čiut pasuku dešinėn, o ten priversta daug puraus sniego, kurio nesimato. Įvažiuoju į pusnį, pametu lazdas ir pusiausvyrą. Už dešimt metrų pametu dešiniąją slidę. Dar už dešimt pametu ir kairiąją. Bumt, bumt, bumt, dar dešimt metrų kūlversčiais pašokinėjęs sustoju. Nušlubuoju susirinkti žaislų. Tuo metu sustoja snieglentininkas: „hey man are you ok, from the lift I saw you crash“. Slidžių nebegaliu užsidėti: abu priekiniai bato tvirtinimai nusisukę stačiu kampu. Slides nunešam į barą šalia trasos, ten kažkas randa atsuktuvą, išima (akivaizdžiai nereikalingą) detalę iš vieno tvirtinimo ir atstato juos abu į vietą. Dėl išimtosios detalės liepia jokiu būdu daugiau nekristi. Kojos manęs nebeklauso, tad tyliai ramiai nučiuožiu iki nuomos, atiduodu slides. Ramu.

Vakare važiuojam namo. Kelionę paįvairina du autobusai, sugebėję kelyje parvirsti ant šono, tad pirmus dvidešimt kilometrų serpentino žemyn leidžiamės valandą. Sekmadienį vakare esam namie. Visi apsidaužę ir visi labai laimingi.

Oro kelionių istorijos, vol. 3452

2008-12-21T20:49:00.002+01:00

Šį kartą Kopenhagos oro uostas mane turbūt supainiojo su Neriumi, tad bagažą gavau dviem dienom vėliau.

Tuo pačiu skrydžiu į Vilnių skrido ir kokie dešimt legendinių ginkluotų boratų. Apsirengę labiau nei "nothing but body armor and weapons." Gal reikėjo alaus jiems pastatyt?

Gandai apie mano mirtį yra perdėti

2008-11-26T09:02:00.003+01:00

Tačiau gal dar truputį užtruks, kol rimčiau ir pastoviau grįšiu prie kastauyros rašymo. (Neklauskit)
Aišku, po tiek laiko nežinau, ką daryti su Indijos pabaiga. Ką nors sugalvosiu.

Kitose naujienose:

Hi, kastauyra.

Čakas Norisas (Norisas) is now following your updates on Twitter.

Oho.

Indija: Taj Mahal ir numirėlių miestas: trys išdūrimai

2008-07-03T09:17:00.000+02:00

(Automatiškai paskelbtas įrašas. Pats šiuo metu sėdžiu (ar guliu) Roskildės festivalyje)

Aplankyti Taj Mahalo kėlėmės beprotiškai anksti, kad būtumėme ten sulig aušra. Buvo verta. Buvo labai verta, nors ir turistų ten buvo koks milijonas. Kylančios saulės spindulių magija ant balto marmuro:

Vėliau, truputį ratais pasivaikščioję po Agrą, sėdom važiuoti į netoliese esantį Fatehpur Sikri, arba „numirėlių miestą“, kaip kažkas netyčia pavadino.

Nuobodu nebuvo. Mašina nespėjo sustoti, o prie mūsų jau buvo prisistatę bent penki savo paslaugas siūlantys „gidai.“ Po penkių sekundžių prisistatė ir šeštas, bet pastarasis akivaizdžiai kišo nosį ne į savo teritoriją, mat tik išsižiojo ir gavo iš kojos ir vytelės nuo vieno iš pirmų penkių. Visus pasiuntėm po velnių, pasiėmėm rikšą, į kurią susėdom labai indiškai, aš ir Eigminas važiavom pusiau ore vairuotojui iš šonų. Rikša mus privežė prie pačio „numirėlių miesto.“ Čia „gidų“ atakos tik sustiprėjo. Pasitaikė ir originalių: „Hello, I am not a guide, I'm a volunteer. For fifty rupees I'll show you a free entrance around the corner!“ Mandagiai padėkojom ir patraukėm pagrindinio įėjimo link. „No! NO!!! Do you hear me? If you go there you have to pay! Come with me and you will not have to pay!!!“. Priėjom prie pagrindinio įėjimo. Jis, be abejo, buvo nemokamas.

Bet vis tiek išsidūrėm. Prie įėjimo bomžų minia. Batus! Batus nusiimkit, kažkas rėkia iš šono. Mes ir paklausėm. Nusiėmėm, tvarkingai padėjom prie didelės dviejų indų prižiūrimos batų krūvos. Įėjom į vidų. Čia galų gale sutikome tikrą gidą. Government approved, su popieriais, kalba lėtai ir mandagiai. Netgi gaila buvo atsisakyti jo paslaugų.

Na gerai, mes viduje. Ir kas toliau? Aplinkui verda chaosas. Aikštės plytos ant saulės karštos nežmoniškai, o mes basi, tad šokinėjam iš šešėlio į šešėlį. Taip pablūdyjom ratais, kol galų gale neprisistatė dar vienas gidas. Nieko neaiškino nešaukė nesigyrė. Tik ramiai vaikščiojo su mumis ir kažką pasakojo. Parodė pelėdą.

...kol galiausiai nepriėjome jo šeimos turgelio. Antras išdūrimas. Po be galo paslaugaus gido nebuvo kaip nepirkti. Nusipirkau šį tą...

Galiausiai tropikų saulės veikiamos mano smegenys išsilydė galutinai. Kai priėjo kažkoks vaikas ir paprašė tušinuko, aš automatiškai jį ir daviau. Mažasis niekšelis net nepadėkojęs atsisuko kažkur, sušuko „TUŠINUKAS!!!“ ir tą pačią akimirką staiga atsidūriau tarp septynių vaikų, kuriems visiems vienam per kitą reikėjo visko iš eilės ką turiu. Reikėjo didelės kantrybės juos ignoruoti, kol galų gale per kokias dvidešimt minučių jie atsikabino. Visą tą laiką jutau draugiškai veriančius bičiulių žvilgsnius ir girdėjau esminius kritinius komentarus apie savo protinius sugebėjimus. Teisingus...

Supratome, kad toliau nieko nepamatysim be savo paliktųjų batų. Taip pat supratom, kad mus su batais išdūrė. Surinkom saują smulkių (kokias penkias rupijas), nuėjom pas paslaugiuosius batų apsauginius, čiupom savo sandalus, supylėm į saują tuos smulkius ir staigiai pasišalinom. Iš paskos girdėjom ganėtinai nepatenkintą riksmą.

Jau su batais ėjom žiūrėti antrą kartą ir šįsyk rimtai. Galų gale priėjome teritoriją, kur įėjimas mokamas. Susimokėjom, įėjom ir atsisėdom pusvalandžiui pailsėti nuo chaoso. Pailsėjom... Ir galų gale viską apžiūrėjom.

Indija: Delhi, Agra

2008-06-20T16:42:00.008+02:00

Pirmiausia atitaisymas: indiški „moskvičiai“ ir „volgos“ visai nėra rusiški moskvičiai ir volgos. Tiesiog atrodo panašiai. Atsiprašau už painiavą.

Kitą rytą prasidėjo mūsų kelionė su vairuotoju. Sutartu laiku laukė antros jaunystės Toyota Qualis, sumetėm daiktus, susigrūdom patys ir išvažiavom žiūrėti Delio. Pirmiausia nuvažiavom apžiūrėti valdžios rūmų. Gėdos jie nedarytų jokiai imperijai, nuo kuklumo Indijos valdžia tikrai nemirs. Tik viso to apžiūrėti praktiškai neįmanoma: tvoros ir ženklai „sustoti draudžiama.“ Teko pasitenkinti lėtu lėtu garbės ratu.

Neįtikėtinas vaizdas: sustojusios mašinos prie raudono šviesoforo:
Po valdžios kvartalo buvome pristatyti į Humayun's Tomb:
Čia mane persekiojo kažkoks šlavėjas. Jam vis reikėjo pašluoti netoliese manęs keistai į mane žiūrint, kol nepradėjau galvoti, ar nebūsiu įmynęs į kokį dramblio šūdą. Galiausiai paprašė pinigų.

Apie pietus į Agrą. Du šimtai kilometrų. Kelias siauras, eismas intensyvus ir indiškas. Per tris valandas nieko neužmušę nusigavom į vietą. Agroje yra du dalykai: raudonasis fortas ir Taj Mahal. Pastarąjį mums patarė pažiūrėti aušros metu, tad palikome jį kitam rytui ir išsiruošėm į fortą.
Ne šiaip fortą, o beždžionių fortą. Apskritai beždžionės juokingi padarai. Primena žmones...
Atsižiūrėjusius raudonojo beždžionių forto vairuotojas nuvežė ieškoti viešbučio. Ir pradėjom suprasti kelionės su vairuotoju trūkumus. Jis vežė į brangesnius viešbučius nei mums norėtųsi. Šitą vėliau sutvarkėm, bet kelionės pradžioje teko paišlaidauti.

Pristatytiems į viešbutį dar pasiūlė nuvažiuoti į kilimų fabriką. Visi, išskyrus Eigminą, ten ir nuvažiavom. Kilimų fabrikas svečius mėgsta labai. Parodo, kaip jie audžiami, kaip jie piešiami, kokie jie geri, galiausiai pasodina rūsyje ant sofutės, atneša šaltų gėrimų ir prasideda pardavimas. Įdomu buvo stebėt ištobulintą pardavimo techniką, tik vat kilimo man nereikėjo. O reikėjo jo Eglei...

Dieną užbaigėme ant viešbučio stogo.
Ant gretimo stogo vakarojo indų kompanija. Galiausiai pabendravo ir su mumis:
„Hello, my friend! How are you? I love you!“

Indija: Delis

2008-06-12T19:15:00.000+02:00

Atsikėlę kažkur per pietus susėdome į du taksiukus ir vėl patraukėm į oro uostą, tik šį kartą vidaus skrydžių. Pervažiavom tą pačią kvapų ir eismo jūrą ir atvykom į naujai pastatytą terminalą.

Aš pakeliui:

Didžiausių avarijų diena Indijoje:

Naminiame oro uoste jokio supuvusių kilimų kvapo. Jokio įsivaizdavimo, kad tai labai senas sandėlys, o ne oro uostas. Užtat indiška specifika: visos skrydžių bilietų parduotuvės lauke, o prie įėjimo stovi trys kareiviai su šautuvais (ir už stalo sėdi jų generolas) ir tikrina, kad be bilieto į vidų nepatektum. Viduje normalus oro uostas, tik nukondicionuotas šaltyn iki pingvinų žiemos ir su bagažo patikrinimu prieš registraciją.

Skrydžio į Delį metu indiškų oro linijų ypatybių prisižiūrėjom nedaug. Užstrigo tik viena: skrydžio viduryje salonu perėjusi stiuardesė, kuri visur pripurškė tualetinio oro gaiviklio.

Delis. Vėl pasiėmėm pora taksiukų--Mumbajuje visi buvo maži moskvičiukai, Delije gi visi yra mažos senos volgos. Vėl kažkur važiuojam. Kartą sustojom prie raudono šviesoforo. Man ir Eglei sutartinai atvipo žandikauliai. Atvažiavome į seną turgų. Nors taksistui pasakėm kur mums tiksliai reikia (tiek „tiksliai“, kiek tai pasitaiko Indijoje), jis sustojo turgaus gatvės pradžioje ir pareiškė, kad toliau taksams negalima. Eikit va ten, parodė į minią.

Šitaip pasiųstiems nieko kito ir neliko. Turėjom žemėlapį, kuris be abejo, buvo visiškai nenaudingas. Pabandykite turgaus minioje rasti vieną konkrečią dviejų metrų pločio gatvytę tarp penkiolikos tokių gatvių. Užtat pasimetusių turistų su džiaugsmu laukė ne viena ir ne dvi „turizmo agentūros“ ar kas ten bebūtų, kurioms visoms labai rūpėjo mūsų kelionių planai. Perėjom pagrindinę gatvę iki galo ir, žinoma, nieko pakeliui neradom. Užtat radom Eigmį, Viką ir Domą, atvažiavusius kitu taksu iš kitos pusės. Sugrįžom gatve atgal. Paieška vis tiek bevaisė, bet užtat kiek džiaugsmo visoms agentūroms, kurios mus mato antrą kartą.

Galiausiai pasinaudojau vienos tokios agentūros paslaugomis, kad paaiškintų, tai kur gi tas mūsų viešbutis. O! Iš Lietuvos! - apsidžiaugė. Ištraukė kažkokios merginos nuotrauką. Pažįsti? Ne. Kaip tai, taigi čia žinomiausia Lietuvos manekenė! Tikrai?, pagalvojau. Ir ji keliavo su mumis! Keliaukit ir jūs! Galiausiai, išpešęs pažadą, kad tikrai pas jį sugrįšim dėl kelionės (visokius tokius pažadus Indijoje dalindavau nesunkiai), parodė, kaip eiti.

Parodytą vietą vis tiek sugebėjom dar kokius tris kartus praeiti. Galiausiai mus pakvietė kažkoks šone sėdėjęs europietis, visiškai nepanašus į turistą – ei, gal jūs ieškote mano dėdės viešbučio? Paaiškėjo, kad mes tikrai ieškom jo dėdės viešbučio. Įsikūrėm. Kaip ir rašė Lonely Planet, kambariai išdažyti "happy pink" spalva.

Merginos ir ta turgaus gatvė, kuria vaikščiojom pirmyn-atgal:

Už mūsų viešbučio durų:

Kadangi išankstiniai kelionės planai kažkur ties čia ir baigėsi (net ir lėktuvo bilietus Mumbajus-Delis turėjom tik į vieną pusę), pradėjom galvoti, o ką veiksim ir kur toliau važiuosim iš Delio. Su Eigmiu nuėjom paklausti viešbučio savininko, ar turi kokių patarimų. Pasirodo, jis tik to ir telaukė. Su kokia knyga keliaujate? Lonely Planet? Leiskite jums prisistatyti, iškilmingai pareiškė. Ištraukė iš po stalo tris Lonely Planet India leidimus, atvertė vieną. Matote, rodo, čia autorių padėkos. Matote, dėkoja man. Imam kitą leidimą... Matote, ir čia man dėkoja. O trečios knygos turbūt nė neverta rodyti. Tai va, prisistačiau. Dabar šnekam. Ko norit? Pakeliauti penkiese? Kiek laiko turit, ką norit pamatyti? Ką gi ką gi. Tai gal jums mašiną su vairuotoju? Pardavinėjo jis mums tą mašiną ir vairuotoją pusvalandį. Pardavėjas jis geras. Pardavė. Su Eigmiu grįžom pas merginas ir per kokias tris valandas, bekartodami magiškus didžiojo Lonely Planet geradario žodžius, pardavėm ir joms.

Taip pat tą vakarą spėjom truputį apsiprekinti ir pavalgyti:

Nuotraukoje virš stalo matote elektros skydelį. Elektra, kol valgėm, dingo tris kartus. Tuos tris kartus, ir dar kokius tris kartus profilaktiškai, indai viską mesdavo ir, it akis išdegę, bėgdavo jo atidarinėti ir kažką viduje įnirtingai perjunginėti. Jų pastangos nenuėjo veltui. Maistą atnešė karštą.

Kitą dieną prasidėjo kelionė su vairuotoju.

Indija: Mumbajus!

2008-05-27T19:24:00.010+02:00

Atvažiavom prie savo viešbučio. Didelis namas, mažas siauras įėjimas tiesiai į statybas. O vidury remontų, pasirodo, dirba viešbutis. Tvarkoj, sveiki atvykę, tuoj nuvesim visus į jūsų kambarį.

Nuvedė.

Ir nėra dušo, nors gal jis lyg ir buvo, kažkoks nupjautas vamzdis palubėj... Eigmis nuėjo bartis. Išsibarė sėkmingai. Mus nuvedė į kitą kambarį. Dušai netgi du. Tada visi draugiškai prisiminėm kultūrinį šoką ir jetlagą ir nuėjom miegoti (kažkur apie aštuntą ryto vietos laiku.)

Atsikėlėm ir pirmyn į miestą!

„Visai kaip Atėnai“, grįžus į Aalborgą pakomentavo graikas Kostas:

„Ne... vis dėl to ne Atėnai...“, greitai pasitaisė:

O šiaip miestas gražus. Kolonijinė architektūra ir visa kita:

Indijos vartai:

Radom ir vietinį universitetą. Visos merginos kaip mat nusprendė stoti čia:

Vaikščiojom ilgai. Gatvės prekeiviai puolė iš visų pusių. Kadangi pirma diena, šokas ir visa kita, labai mandagiai atsisakinėjome pirkti balionus, dramblius ir būgnus. Neprekeiviai draugiški neprekeiviškai. Žiūri, šypsosi. Šypsomės atgal. Šypsosi dar labiau.

Galiausiai išalkome. Ajajajai, kur pavalgyti? Ir kur pavalgyti taip, kad Indijos neprisimintumėm bloguoju? Lonely planet sako, valgykit čia, čia arba čia. Einam ieškoti. Vienos vietos neradom, kita pasirodė beesanti kioskas, trečią radom. Įeinam. Arktinių kondicionierių šaltis. Meniu: „continental food“, kitaip sakant, steikai su bulvių koše. Klientai: vokiečiai pensininkai (gal ne vokiečiai, ir gal ne pensininkai, bet šitas pavadinimas prigijo visai kelionei.) Kadangi mes norim kažko indiško, apsisukam išeiti. Administratorius tekinas mus pasiveja visas nesuprasdamas: kas, o kas ne taip, pasakykit??! – ne, nieko tokio, tiesiog nedžiugina...

Galiausiai kažką radom. Viduje tvarkingai nešvaru, minia vietinių, keli turistai, ir meniu nesuprantamas, nors ir anglų kalba. Puiku.

Vakare parėjom į viešbutį. Kitą dieną laukė skrydis į Delį.

Visos nuotraukos yra picasawebe, nuorodos jau buvo parašytos anksčiau. Dauguma bloge esančių nuotraukų yra Eigmio.

Indija: Mumbajus: eismas

2008-05-20T22:10:00.000+02:00

(Parašiau parašiau kelis juodraščius ir matau, kad trumpai ar greitai nesirašo. Ką gi, rašysiu taip lėtai ir smulkiai, kaip norėsis :)

Eigmino nuotraukos.
Mano nuotraukos.

Kelionė prasidėjo kaip visada: niekur nespėjant. Penkiasdešimt minučių prieš išėjimą iš namų baigiau rašyti straipsnį doktorantūrai ir susimečiau daiktus į kuprinę. Išlydėti atėjo Nerius bei Mindaugėlis ir taip trise išbėgome į stotį. Namus palikau saugoti tokiam Nikolajui, doktarantui iš Rusijos, laikinai besisvečiuojančiam Aalborge. Per mano skubėjimą vargšui teko indus suplauti už mane...

Traukinys. Danai mėgsta remontuoti bėgius, tad važiavau visą naktį. Neišsimiegojau. Kitą rytą visas apspangęs nuskridau į Helsinkį. Ten radau ne ką mažiau apspangusius draugus (Eigmio nuotrauka):
Taip Helsinkio oro uoste spangome gerą pusdienį iki savo lėktuvo. Nuskridome be nuotykių. Per septynias su puse valandos išgėrėm turbūt beveik visą alų, kiek jo buvo lėktuve.

Leidžiamės Indijon! Per langą matosi Mumbajus. Iškart pasidaro aišku, kad čia kitokia šalis: vos ne iki horizonto pavieniai milžiniški pajuodę daugiaaukščiai be langų ir apačioje lušnynų jūra. Nusileidome. Oro uostas iš išorės primena apleistą sandėlį, o viduje pasitinka supuvusių kilimų kvapu. Karšta. Viduje užsimezga kultūrinis šokas. Praeiname imigraciją („your passport is broken!“ aiškina Domai pasienietis, rodydamas į atlėpusį viršelio kampą), susirenkame bagažą, susimokam už taksus, išsikeičiame pinigus. Prieiname išėjimą...

Už išėjimo prasideda Indija. Dar karščiau. Milijardas žmonių. Visi kažko labai nori paklausti tavęs: ar turi viešbutį, kur reikia važiuoti, ar pirmą kartą Indijoje. Kažkokiu būdu susirandam savo apmokėtus taksus. Išsiskirstom į dvi mašinas, prie manęs pribėga kažkoks vargeta, atima kuprinę ir įmeta į taksą. Per nemiegojimą ir šoką nespėju sureaguoti ir tenka susimokėti. Taip įvyko pirmasis išdūrimas Indijoje.

Pati tuščiausia gatvė visoje Indijoje:

Važiuojam. Pats taksas panašus į mažą seną moskvičiuką neveikiančiu spidometru ir šiaip be nereikalingų detalių. Kažkokiais keliais vietiniame chaoso katile, kuris vadinasi eismas Indijoje, važiuojame link centro. Praradę žadą dairomės į vietinius lūšnynus, šiaip namus, žmones, šeimomis gyvenančius ant šaligatvių bei karves ant kelio. Kur ne kur pakeliui kvapai užriečia nosį ypatingiau nei kitur, bet važiuojame palyginus greitai. Eismo organizacija kelia nuostabą, sumaišytą su siaubu. Šviesoforai, šalutiniai keliai, juostos, kelio ženklai, ir, galų gale, kuria kelio puse reikia važiuoti: nedidelė dalis dalykų, kurie Indijoje yra, bet apie kuriuos patys indai nieko negirdėję. Užtat svarbiausias dalykas kelyje yra pypsiukas. Galima važiuoti per raudoną, lenkti iš kurios nori pusės ir užlindinėti prieš nosį, ar važiuoti ne ta kelio puse, jeigu tuo metu pypseni kaip išprotėjęs. Kartą netyčia sustojom prie raudonos. Kai ji persijungė į žalią, tą pačią akimirką šimtas mašinų už mūsų choru mums tai pranešė. Jeigu netyčia vairuotojas nežinotų, ką reiškia žalia. Kad tik netyčia nestovėtų 1/100 sekundės ilgiau nei reikia. Jeigu netyčia vairuotojas būtų tiesiog aklas.

Taip, Indijoje vairuoti gali ir aklas, bet tik su labai gera klausa...

Indija: viza

2008-05-04T10:25:00.006+02:00

Indijos pasakojimą pradedu iš tolo – apie tai, kaip negalima vizų darytis.

Sunkus gyvenimas turint tik vieną pasą: nėra kaip jo atiduoti dviems savaitėms ambasadai, nes vis kažkur keliauti reikia. Na bet ištaikiau langą tarp savaitgalio Londone ir Velykų Lietuvoje: dviejų su puse savaičių tikrai užteks. Surenku dokumentus, viską išsiunčiu, laukiu. Laukiu. Laukiu. Liko savaitė. Skambinu į ambasadą. Ten, žinoma, niekas jokių telefonų nekelia nuo pirmadienio iki trečiadienio. Išskristi turiu sekmadienį.

Ketvirtadienį telefoną pakelia. O! Sveiki, kur mano pasas? Atsiunčiau prieš dvi savaites, į Indiją važiuosiu už mėnesio. Ai, tai nesijaudinkit, pas mus čia daug darbo, bet mes per tą mėnesį jums tikrai vizą padarysim. Bet man paso reikia šį sekmadienį! Tada indas ilgai mąstė, kaip čia gali būti, kad aš noriu paso, nes susiruošiau kažkur keliauti dar iki Indijos. Gerai, pasakykit duomenis, telefoną, mes jums perskambinsim, gal galit rytoj ateiti pasiimti, su viza arba be jos.

Neperskambino. Prisiminiau, kad turiu paso siuntimo pašto kvitą ir, kad būtų įdomiau, sugalvojau patikrinti, ar pristatytas į ambasadą. Internete patikrinau. Rašo, kad mano siųstas laiškas su pasu jau dvi savaites guli Kopenhagos pašte. Ojojojoj. Nubėgu į paštą. Man pasako tą patį, bet dar pataria rytoj rytą paskambinti ten ir ten, gal jie geriau žino, kur mano pasas.

Penktadienio rytas. Skambinu ten ir ten. Taip taip, laišką pristatėm. O kad internete patikrinus rašo priešingai, nekreipkit dėmesio, mes tikrai tikrai pristatėm, mes Danijos paštas, pas mus kitaip nebūna.

Gerai. Pasiimu penktadienį neplanuotų atostogų ir sėdu į Kopenhagos traukinį. Ambasada. Po pusvalandžio gana nervingo laukimo galiausiai palengvėja: aha, turim jūsų pasą. Gal galite palaukti penkiolika minučių? Tada ir su viza atiduotumėm. Gerai apsvarstęs sutinku.

Galiausiai visas išsišiepęs išeinu su pasu ir viza. Tokią sėkmę reikia reikia atšvęsti, taigi susitinkam su Neringa ir švenčiam tol, kol praleidžiu visus traukinius atgal į Aalborgą, išskyrus naktinį.

Sekanti pasakojimo dalis jau tikrai tikrai bus apie pačią Indiją.

Indija!

2008-05-02T00:33:00.008+02:00

Dabartinis nerašymo priepuolis turėjo gerą priežastį: dvi savaites Indijoje.

Važiavau su draugais (nuotraukoje privalomasis fonas).

Ypatingai linksmi žmonės (kelionės draugai irgi linksmi pasitaikė).

Turistiniuose objektuose vaikšto visokie ožiai. Indai visada arti gamtos.

Permanentinis chaosas, į turistus dėmesio nekreipkit.

Tai buvo teaser'is („erzinantis anonsas“). Netrukus bus pasakojimai ir daug nuotraukų.

Amžiaus koncertas Danijoje

2008-03-31T10:38:00.004+02:00

Ir Danijoje pasitaiko gerų dalykų. Amžiaus koncertas, pavyzdžiui. Ir aš jį tikiuosi pamatyti. Roger Waters Odensėje. Ieškau bendraminčių – tad rašykit! Kaina apie 700 kronų.

Padėsiu apsispręsti. Štai kas mūsų laukia. Waters'as, skirtingai kad ir nuo savo buvusių kolegų, labai gerai žino, apie ką dainuoja:

Pink Floyd psichodelė irgi niekur nedingo:

O praeitas amžiaus koncertas buvo kita Pink Floyd pusė Gdanske.

Žiupsnis padrikų naujienų ir www.kastauyra.lt

2008-03-15T20:39:00.003+01:00

Kaltas. Kaltas. Labai kaltas, kad nerašiau. Atleiskit, jeigu galit.

Pirmiausia skelbimas: nuo šiol kastauyra.blogspot.com yra pasiekiamas ir adresu www.kastauyra.lt.

Nuo Kalėdų įvyko daug ir visko. Pirmiausia apsistačiau namus baldais. Dabar negėda pakviesti svečių, tad svečiai lankėsi kokias dvi savaites kas antrą dieną. Dar negėda priimti ką nors laikinai gyventi, tad Francois kaipmat porai savaičių įsitaisė svetainėje iki savo išvykimo į JAV. Šiam išvažiavus (su mano visais raktais, ne kitaip :), ofise atsirado laisva vieta, kurią užpildė iš Singapūro grįžusi Dalia. Taigi sėdim trise: aš, ji ir graikas Kostas. Darbas stovi vietoje po senovei, užtat stalo futbolo stalas tuoj subyrės nuo per dažno vartojimo. Kartais jam duodame pailsėti, pavyzdžiui, organizuodami tarptautines konferencijas studentams.

Kas dar. A, prieš porą savaičių su Carmen nuskridome į Londoną savaitgaliui pas Estrellą. Apžiejom Londoną nuo pubų iki Dali skulptūrų, parsivežėm daug gerų įspūdžių. Jei mokat ispaniškai, įspūdžius galite perskaityti Carmen bloge.

O rytoj parskrendu Lietuvon dešimčiai dienų. Telefoną ir emailą žinot ;) Iki!

Danas, vardu Jesper

2008-01-08T18:50:00.000+01:00

Sunkus tas danų gyvenimas. Kai kada permainos jį padaro stačiai nepakeliamu, jeigu nėra supratimo, kad permainos, o ne jų nebuvimas, ir yra gyvenimas. Mes, lietuviai, juos galime suprasti, permainų užteko ir mums. Ir supratimo, kad su jomis reikia tvarkytis, irgi mažai turime.

Apie daną Jesperį, kurį pražudė permaina, vardu EU. O gal ir visa globalizacija.

Sėdime kartu su graiku Kostu ir serbu Dejanu apšnerkštame bare ir visai neskubėdami gurkšnojame alų. Staiga prie mūsų stalo nutūpia įkaušęs danas ir daniškai prisistato: „Sveiki! Mano vardas Jesper!“ Per minutę visi keturi išsiaiškinam, kad šnekėsimės angliškai. Pasakom vardus. Be abejo, Jesperis klausia, iš kur būsime. Graikija. Lietuva. Serbija.

Pirmiausia kliuvo graikams, nes Jesperis žmogus pakeliavęs, ir tie idiotai iš Atėnų nemoka kepti steiko. Visi juokiamės.

Tada jis susidomi, ką mes veikiame Aalborge. Visi trys doktorantai. Gerai. O jis dirba statybose, maišo skiedinį. Moka jam 250 kronų per valandą, tad pinigų turi kaip šieno ir nežino, kur juos išleisti – šneka į mus Jesperis, bešvytėdamas iš laimės. Nu nežino. Buvo Tailande, Graikijoje ir Jugoslavijoje-Ukrainoje (čia viena šalis), ir vis tiek visko neišleido. Aš turtingas! Aš turtingas - pakartoja, kad geriau įsimintumėm.

Bet užtat darbe ne viskas gerai. Įsidarbino pas juos statybose lenkų valkatos. Jie Lenkijoje buvo valkatos, nu tikrai, o vat Danijoje - prašau, statybininkai. Dirbti, be abejo, nemoka. Bet daro tai už trečdalį normalaus atlyginimo. Supratingai palinguojame galvomis. Mes už kokybiškas statybas.

Papasakoja mums Jesperis dar daug įdomių dalykų. Apie tai, kad Danija prieš dvidešimt metų buvo visiškai skurdi šalis, bet norvegai padovanojo jiems tris naftos telkinius, ir nuo tada Amerika klausia danų nuomonės prieš lįsdama į bet kokį karą.

Galiausiai Jesperis lepteli, kad uždirba per mažai ir negali sąskaitų apsimokėti. Kaip! - vos nepašoku iš vietos, lūpa dreba, akyse klaikuma. Taigi... Taigi... 250 kronų per valandą? Taigi taip, girtai linkteli Jesperis. Nusipirkau diiiidelį butą, pasakoja vaizdžiai. Ir mašinytę Audi A6, vrum vrum automatas (ore perjunginėja pavaras), dieve, kaip aš myyyliu savo mašinytę. O tada, prieš kelis mėnesius, Jesperį atleido iš darbo. Ir gauna jis dabar 90 kronų per valandą iš profsąjungos. Dar nueina į banką kas mėnesį, paprašo pinigų, ir bankas jam paskolina dar penkis tūkstančius kronų, nieko nesakydamas. Apie darbo paieškas nė žodžio.

Blogai. Bet Jesperis kaltus seniai nustatė: atvykėliai. Atvykėliai kalti dėl visų problemų, išduoda mums paslaptį. Turi šeimą tėvynėj? - klausia manęs. Ką sakė, kad išvažiuoji? Ties šituo klausimu nustojau jį girdėti. Liko tik vaizdas. Dano, kažką aiškinančio. Vis labiau besiraukiantys graiko ir serbo veidai. Netrukus, ačiū dievui, baigėsi mūsų alus. Jesperis mums bandė jo dar nupirkti, bet baras jį ignoravo. Mes gi pareiškėm, kad jau einam lauk.

A, gerai, aš irgi einu, atsako Jesperis. Einu kokaino.

Metų pabaiga, metų pradžia, introspekcija ir kitoks chaosas

2008-01-06T12:53:00.000+01:00

Ne, aš nenumiriau. Man tik labai patiko parčiai ir kelionės.

Pošventinė ramybė idealus metas introspekcijai.

Taigi, 2007-ieji. Padariau masterį, Google ir Kaliforniją. Pradėjau doktorantūrą. Tada sekė trys mėnesiai visiško chaoso. Jo metu sugebėjau „slapta“ nuskristi į Lietuvą lapkritį sutvarkyti reikalų, susirasti butą Aalborge (du kambariai senamiesty tiesiai prieš striptizo barą), atidėstyti virš dviejų šimtų valandų ir sužaisti kokius du šimtus stalo futbolo partijų. Kiek mažiau sklandžiai sekėsi išsimiegoti, daryti researchą, vaikščioti į darbą ne su Google maikutėmis (pas mane jų apie dešimt, visos skirtingos), ir rasti baldų savo butui. Pastarieji du punktai iki šiol linksmina mano draugus. Dar vienas planas liko neįgyvendintas, bet tai tik laiko klausimas, „the gods decree.“

Kalėdinių atostogų praleidau tik pusantros savaitės, bet užtat oij kaip linksmai. Grįžęs į Aalborgą visa esybe dar kartą pajutau, kad yra tik viena šalis, kurioje esi savas, o ne kažkoks pusiau pageidautinas imigrantas. Grįšiu namo.

2007-ieji buvo ypač geri, tokie bus ir 2008-ieji.

Raskite 3 skirtumus

2007-12-01T14:11:00.000+01:00

Tai visai netipiška tema kastauyrai, bet negaliu neparašyti. Vakar kažkur užtikau tokį labai įdomų puslapį - zaputina.ru aka russia.ru. Tenai yra keletas filmukų. Pasižiejau. Neapleido jausmas, kad visa tai kažkur jau matyta. Pirmyn į YouTube.

Ir ką gi ką gi. Raskite 3 skirtumus. Ar bent jau vieną.

Tėvų ir vaikų bendravimo problemų požymiai

2007-11-27T15:49:00.000+01:00

Spalio viduryje apžiūri tuščią butą ir jį išsinuomoji. Lapkričio pirmą įsikraustai. Kiekvieną dieną gauni daug daug pašto buvusiems nuomininkams – vaikinui ir merginai. Tada lapkričio antroje pusėje į svečius ateina vaikino tėvai ir klausia, ar jo nemačiau pastaruosius du mėnesius ir ar nežinau, kur jis yra ir kaip jį pasiekti. Išsineša susikaupusią toną pašto, kurio didžioji dalis atrodė kaip sąskaitos. Palieka mane susimasčiusį.

Kitą dieną paštas jiedviem pradeda kauptis iš naujo.

Jiems tikrai reikėjo bendrauti dažniau.

Google, Summer of Code, podcast ir antras blogas

2007-11-09T15:36:00.000+01:00

Kai nuvažiavau į Google, pačią pirmą savaitę nuėjau pasisveikinti su Summer of Code organizatoriais – šiaip ar taip, būtent SoC apvertė mano pastarąsias dvi vasaras iš pašaknų.

Pagrindinė organizatorė Leslie Hawthorn taip apsidžiaugė mane išvydus, jog prigrasino, kad įkinkys mane į jos SoC podcastų seriją. Rugsėjį taip ir atsitiko. Rezultatas yra čia, kur ji, aš, ir mano bosas Ian Lance Taylor (nepatikėsit, bet švedas) plepam apie GCC, SoC ir dar apie kažką. Perspėju, kad įdomu ten gali būti tik informatikams.

Ta proga galiu paminėti, kad kažkada seniai užsikūriau antrą blogą angliškai. Nededu į jį danų kalbos pamokėlių ir kitų paistalų, o rašau (rašiau) apie SoC. Ką toliau rašysiu, neįsivaizduoju. Ankstesnis perspėjimas galioja dar labiau.