kastauyra: vietoje laiškų.

Čili FAIL

2011-05-16T04:15:00.003+02:00

Apie kalėdines dovanas

2010-12-29T04:36:00.013+01:00

Žmona atrado viename tokiame forume, kad ten šnekama apie kalėdines dovanas. O kartais prisišnekama ir prisidovanojama iki tokių FAIL'ų (lietuviškai turbūt reikia sakyti „nepavyko“ atlaidžiu tonu), kad labai linksma. Beprotystė, matyt, užkrečiama, tad temos besikartojančios:

1. Aš esu geriausias dalykas, nutikęs šiam pasauliui po Mahatma Gandhi. Kai paskelbs mane šventuoju, ne, kai įkurs mano vardo bažnyčią, visi mano atvaizdai taps aukso vertės, o mano nuotrauka su kitu žmogumi kaip minimum suteiks jam išrišimą.

Mano foto rėmely

patarsiu viena dalykeli toms kurios galvoja kaip idomiai ipakuot dovanas, as pernai per Kaledas saldainius perpakavau i popieriukus su musu nuotraukom, labai patenkintas buvo, visi gimines ziurejo ir sake kokia as saunuole tik kad va tie saldainiai jau metus laiko stovi, nes gaila valgyti ir ismest toki grazu popieriuka.

-Marškinėliai su mano ir to žmogučio foto
-Mano ir to žmogaus foto rėmelyje

Sniego rutulys su nuotrauka viduj

-galvoju,kad reiktų bandyti foto koliažą ar albumą padaryti...gal man labiausiai tai patiktų, o kitiems nežianu

Draugei-Pagalvėlė su mūsų foto [...]
Kitai draugei- viskas ats pat tik daiktų kitokios spalvos ir vietoj pagalvėlės dėlionė su mūsų foto

o tolimesniems giminaiciams issiusiu atvirutes su musu seimos nuotrauka.

Seneliams - mūsų su vyru vestuvių albumas.

Vyro močiutei - turbūt pačių gamintas kalendorius su nuotraukomis iš vestuvių.

Brangiausiam galvoju pirkti auksines splavos puodeli su savo atvaizdu

uosviui zadejau pelei padekliuka prie kompo dovanoti su musu foto;

turiu Kalėdoms idėją - iš kelių savo nuotraukų padaryti atvirutes draugams. gal kas nors žinote, kur Klaipėdoje būtų galima tai padaryti ir kiek daugmaž tai atsieitų? :

2. Mano vaikai – tikri angelėliai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pavyzdžiui, vargas tam seneliui, kuris po vaiko gimimo kada nors gyvenime norėtų gaut ką nors kitką negu abrozdėlį su tuo angelėliu. Gimininga pirmajai temai, galima su ja kombinuoti dar geresniems rezultatams.

2009m (sic) kalendorius su dukreles nuotraukomis (po 35lt)-mamai ir uosviams

5.Vyro tėvui-Remelį su anūkės nuotrauka.

mb tevams galvoju daryt 2011metu sienini kalendoriu su anuku nuotraukomis

teciui - medinis remelis su anuko nuotrauka (AlanDeko 17Lt);

Anytai/Šešurui: [...] + anūkės nuotrauka (dovanojam per kiekvienas Kalėdas) (viso iki 50 Lt)

seneliams fotoknygas su anuku fotografijomis (cia jau tampa kasmetine tradicija), siemet dar norejau visu metu filmuka padaryti, isrinkau svarbiausius video,tik kadangi pati nemoku, nezinau kaip gausis....
giminaiciams kalendorius su vaiku foto

anytai - 50 vaiku nuotrauku - uz visa pusmeti (maxima foto dabar akcija) - 16 lt

manau faina dovana seneliam tai keldorius ar knyga su anukelio nuotraukom,ar tai kox grazus remelis su nuotrauka

Seneliams užsakėme tokius suvenyrus- burbulai su blizgučiais, o viduje- anūkių nuotrauka (matosi iš abiejų pusių)

3. „Mamyte, jūs jau ilgokai gyvenate...“ Tėvams, uošviams, anytoms, seneliams reikia dovanoti tai, kas primena jiems jų garbų amžių, taipogi neprošal priminti, kad ir amžinasis gyvenimas ne už kalnų.

Vyro močiutei (jau supakuoti vitaminai senjorams)

Mociutei ir diedukui - po buteliuka Bittner balzamo

knygu rinkinys "pokalbiai su Dievu" (apie 70Lt) - Anytai

4. Kaimynė rekomendavo, sako tikrai tai veikia. Ji nemeluoja gi. Arba per televiziją rodė, o televizija irgi nemeluoja. Arba kažkur internete buvo parašyta, o internetas tai jau išvis niekad neklysta.

o aš šiemet visiems artimiems ( tėvams,vyro tėvams,sesei su vyru,vyro broliui su žmona) dovanosiu detoksikacinius pleistrus, kad išsivalytų visiems toksinai ir būtų visi sveiki

nanotechnologijų pagrindu pagaminti įvairūs skysčiai.Kažkuris vienas, nes brangūs, bet verti

Tevams ir uosviams: sveikatos dovanos - po Himalaju druskos 1kg (radau pigiai), teciui ir uosviui Brahmi milteliu (nuo streso ir t.t.), mamai ir uosvienei - Triphala (valo organizma)
Mociutei: Himalaju druskos + Asvaganda milteliu

5. Loterija - ir mano visi artimieji galės man dėkoti, kad padariau juos milijonieriais! Kaip žinia, loterija yra legalus būdas iš varguolių ištraukti daug pinigų, o jiems tai dar ir patinka.

uosvienei - daug teleloto

Tėtei: Teleloto bilietų (fanas ), o daugiau nieko nesugalvojau...

Tete: Teleloto bilietai (dekoruotame voke)

6. Akcijiniai lipdukai. Dovana iš supermarketo ar degalinės už akcijinius lipdukus rodo, kad apie artimuosius galvojau kiaurus metus ir pasiaukodamas rinkau tuos lipdukus. Jie, be abejo, suprastų, jei kuriais metais lipdukinių akcijų nebūtų ir jie liktų be dovanų.

Sesei- kamuolys "kappa" už lipdukus iš spaudos kiosko ir dar gal paimsim rankine iš statoilo už lipdukus

Sesės draugui - termosas "berghoff" už lipdukus

7. WTF? KPŠ? Marškinėliai su nuo muzikos pulsuojančiais vaizdais, benzopjūklai, šachmatai šachmatais nežaidžiančiam žmogui ir visa kita, į ką pirma reakcija – WTF.

- Noriu padovanoti chalatą, bet nežinau ar brangiausiasis nešios.
- Tai gal jis lankėsi pas jus namie, gal kokį kartą matavosi jūsiškį chalatėlį??/ O jei jau pirksit, tai geriau jau nepagailėti ir nupirkti tikrai kokybišką. Tar labai faina būtų, jei kokį užrašą užrašytumėt, galit ir pati, tik atitinkamus dažus dar reiks nusipirkti arba nunešti į T-IDĖJOS ir ten užrašys. Galite ir pigiau išsisukti - tiks ir marškinėliai su jūsų foto ar jo

sunui - marskineliai su pulsuojanciais vaizdais (nuo grojamos muzikos stiprumo),

Draugės MB - [...]automobilinė vandens kaitinimo spiralė, kuri jungiasi prie "prikūrkės"

7.Sesės vyrui-kalėdinį kaklaraištį (pas mus jį galima įsigyti IKI parduotuvėje)

Mano mamai ir teciui-[...], forminio batono, [...]

Mano seneliui-[...] ir cigareciu+teleloto

kaimynui - plecka degtinytes

Mamai gerus vitaminus , o tetei jei rasiu tai aisku benzopjukla

Teciui - didelis puodukas arbatai su nuotrauka ant jo (liko tik apsispresti kokia nuotrauka uzdeti: jo masinos ar papugos

Sveiki gal zinot ka galima orginalaus padovanot teciui? [...] galvoju apie šahmatus bet kad niekada nezaides ir nezinau kur juos pirkt

8. Viskas viename. Ankstesnių temų kombinacijos. Teleloto bilietas už akcijinius lipdukus su mano ir mano vaiko nuotrauka? Paimsiu šimtą!

uosviams - kraujo spaudimo matuoklis, kalendorius su musu seimynos nuotraukomis

seneliams (su vyro seneliais net 7 gaunas) galvoju padovanoti musuu kaledines nuotraukas remeliose prideciau dar kokiu vaisiu,ar saldainiu (nors ne vienas nevalgo tokiu dalyku);

Mociutei- zuvies taukus, veltinio angeliuka, remelius su proanukio nuotrauka:)

9. Dovanos specialistui

teciui medikui-knyga ,,seimos sveikatos enciklopedija"

Analogiškai būtų galima:
tėčiui IT specialistui – knygą „nebijokime kompiuterio arba pirmoji pažintis“
tėčiui muzikantui – vienos oktavos vaikišką sintezatorių
tėčiui matematikui – kalkuliatorių iš kiosko už 2 lt
tėčiui vertėjui – ploną tos kalbos pokalbių knygutę

10. Visa kita.

Jis tikrai neturi tų dainų, o be to, mano dovanos jam biudžetas – vienas litas.

vyrui irasysiu kompakta jo megstamos muzikos - kaina mazdaug 1 LT

Dovanų čekis brangokas, tai gerai bus ir kvietimas.

Mamai - kvietimas y rankinuku parduotuve ( verkiant reikia naujo )

Nupieštas anūkas ir nuotrauka.

Uosviams- dailininko piesinys (ju nuotrauka su ankuku)

Sudėtingas žodis, kurio nemoku, bet gal atrodysiu protingas?

Dovanėlės gurmanams:
- Alaus bokalai;

Dvasinių dovanų specialistas

Paprastai dovanoju nematerialias dovanas - kuponai, masažai, abonementai, bilietai.

Gyvenimo permainos

2009-10-25T09:20:00.005+01:00

Pasveikinkite mus. Rugsėjo dvyliktą vedžiau nuostabiausią merginą pasaulyje.

Dabar, praėjus šventėms, pusmečiui esu Šveicarijoje, Lozanoje, EPFL.

Lietuviškas LiveJournal ir pasaulio gelbėjimas baneriais

2009-05-30T18:06:00.006+02:00

Panašu, kad grįžau prie gražios tradicijos rašyti kartą per mėnesį arba rečiau. Kas dar nepripratot, arba priprasit, kur dingsit, arba tikėkitės, kad sąžinė mane užgrauš ir prispaus rašyti dažniau, bet, pažindamas savo sąžinę, daug vilčių jūsų vietoje neturėčiau.

Yra bent pora tikrai įdomių blogų lietuviškame LiveJournal. Pirmas yra Aurelijaus Katkevičiaus. Kreivos kažkada nuomonės buvau apie jį dėl pastarojo darbo Pakso komandoje, šitai padės geriau įsivaizduoti, apie ką aš čia. Ta nuomonė buvo ne dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų, bet vien dėl asociacijos su prezidentu iš pačios mažiausios „p.“ Tikrai žmonėms patogiau gyventi sprendžiant apie kitus vien iš to, su kuo šie vaikšto.

Tačiau praėjo keli metai ir nuomonė pasitaisė, visų pirma to paties blogo dėka. Skaitai ir matai gebėjimą atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, perspektyvą, bei brandą (keistas pasakymas, kai autorius man į tėvus tinka, bet gi turim ir pavyzdžių, tinkančių man į senelius, o viso to neturinčių – toje pačioje politikoje apstu to). O apie ką rašo? Nesvarbu, skaityti įdomu ir tai, kas manęs tiesiogiai neliečia, tarkim, apie žurnalo redaktoriaus darbą.

Kitas toks blogas yra žalio bebro. Tekstai netrumpi (atleiskit atleiskit tie, kam maksimali informacijos porcija yra viena Twitter žinutė. Beje, kada paskutinį kartą skaitėt knygą? Na žinot, kur daug puslapių ir reikia juos versti?), temos irgi labai įvairios. Bet labiausiai užkabino mane ir privertė parašyti šį blogo įrašą vienas gana paprastas dalykas.

Šitas. Hipokrizė, Birma ir banerizmai. Perskaitykit ir komentarus.

Aaach. Man labai labai patinka, kai kas nors, mokantis už mane aiškiau reikšti savo mintis, parašo už mane viską, ką galvoju. Aš taip gerai nesugebu. Bet grįžtam prie temos. Mane visada glumino visokie facebookistai, kviečiantys mane "join my cause against child cancer!", blogeriai, stabdantys Rusijos agresiją prieš Gruziją, bet nepasakantys, o tai kaip nebaneriškai galima būtų padėti. Na taip, aš nesu UŽ vaikų vėžį, bet ar tu, gerasis samarieti, nors penkis litus paaukojai? O gal kokiu kitu tikru būdu prisidėjai? I got bad news for ya, sunshine, bet banerių gali nors ir tūkstantį prisidėti, tikras būdas tai nebus.

Vienu laipteliu aukščiau yra tos plastmasinės apyrankės, bet, žinai, gal tu geriau padėk į tą dėžutę dvidešimt litų ir neimk tos apyrankės, negu kad padėk du ir vaikščiok išdidžiai pasipuošęs.

Galima būtų tęsti ir tęsti. Exhibit A. Exhibit B. I rest my case.

Baisiausių albumų viršelių sugrįžimas

2009-04-19T12:57:00.018+02:00

Nesitikėjot? Nesitikėjau ir aš. Pirma dalis buvo seniai, labai seniai. Bet neseniai netyčia radau šitai.

SVEEEEEEIIKIIII!!!

Mažiau žinomas Brian Eno karjeros posūkis: muzika rankšluosčiams.

Ostapą Benderį ir vėl paleido iš kalėjimo

Merginos su spyruoklėmis ant galvos yra kosmosas.

Pugačiova su draugu pirmosios savo kelionės į Vakarus metu pataikė ne į tas drabužių parduotuves.

Reperiai. Kažkada Los Andželo gatvėse judviejų bijojo visi.

"Well it's the INSIDE story! Got it? INSIDE story! Hahahaha!"

Jonah klausimą apie savo seksualinę orientaciją suprato pažodžiui ir neteisingai.

Amerikietiškas runkelis. Lietuvoje tokie balsuoja už Paksą ir Paleckį, ten už Bušą. Laisvalaikiu pozuoja Wulff Morgenthaler komiksams.

Fosteri, kas toliau? Toliau jau niekur.

Nesuprantu, kam jie tą akiniuotą įdėjo, visai nesiderina prie likusių trijų.

Fredi, jeigu tu tai rašai ant albumo viršelio, tavo draugų labui man belieka tikėtis, kad tai tiesa.

Blogiausia pabaigai. Pirma, labiau juokinga, negu baisu:

Ir galiausiai labiau baisu, negu juokinga:

Apie desperatiškus muzikantus

2009-03-09T20:48:00.003+01:00

Yra internete toks puslapis Last.fm. Turiu aš ten savo profilį, taipogi turiu iTunes pluginą, kuris visą praklausytą muziką suseka ir ten sudeda, tad visas pasaulis gali matyti, ką klausau. Viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Kalėdas grįžtu Lietuvon, nueinu į Thelonious, apsiprekinu krūva kompaktų. Po truputį juos perklausau. Jų tarpe yra ir Baltic Prog Fest 2007, gana vidutiniškas rinkinys su pakankamai vidutiniškais atlikėjais iš Lietuvos ir visos Europos. Na bet viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Last.fm gaunu žinutę ir prašymą draugauti: "Hey, thanks for listening to me." Nuo vieno atlikėjo iš Baltic Prog Fest'o.

Susimasčiau. Ar daug kas jo klauso?

Apie slides

2009-02-19T22:56:00.003+01:00

Vieną gražią spalio ar lapkričio dieną Francois pradėjo aiškinti, kad tiesiog būtina važiuoti slidinėti. Nuo tos dienos nepraėjo nė kokie trys mėnesiai, kaip mes taip ir padarėme.

Kas tie mes? Veikiantys asmenys:
Carmen. Slidinėti nemoka, padarė visą juodą slidinėjimo organizavimo darbą
Rune. Danas. Slidinėti moka, padarė patį patį juodžiausią organizavimo darbą – kalbėjo telefonu daniškai.
Dalia Vi. Slidinėti nemoka.
Francois. Slidinėjimo idėjos autorius. Slidinėti moka.
Xin. Kinas. Slidinėti nemoka.
Hoyoung. Išprotėjęs korėjietis. Slidinėti nemoka. Užtat moka snieglentinti, ir dar kaip.
Laurynas. Slidinėti nemoka. Kaip vėliau paaiškėjo, moka kristi ir ridentis nuo šlaito su slidėm ar be jų.

Kadangi lėktuvas brangu, važiavom autobusu. Dvidešimt penkias valandas. Naktį miegojau ant autobuso grindų. Išsimiegojau kaip po plentvole. Septintą ryto buvom Val Thorens, du su puse kilometro virš jūros, pusantro metro sniego. Slidinėsim! Jėga.

Šeštadienis. Išlipom iš autobuso, pavalgėm, ir tiesiai ant slidžių. Krūva naujokų, ganomi dviejų mokytojų – Francois ir Rune. Kapstomės varlinyke ir žalioj trasoj, pradžia linksma: pirmiausia nemoku išstovėti ant slidžių. Vėliau nemoku pajudėti kur nors. Dar vėliau nemoku sustoti. Ir galų gale nemoku pasukti kur nors.
Dienos atradimas. „Kiek žmonių! Visi važiuoja į mane!“
Dienos trauma. Žalioj trasoj netyčia sugebėjau rasti kalnelį, nuo kurio netyčia sugebėjau pašokti. Nesugebėjau tik nusileisti nepametęs slidžių.

Sekmadienis. Miegojom gal vienuolika valandų. Skauda visus raumenis. Mes, naujokai, išėjome mokytis į mokyklą, o ekspertai, atsikratę mūsų, nušvilpė į savo juodąsias trasas. Su mokytoju sukinėjamės varlinyke, darom gyvatuką plūgu įveikinėdami posūkius paskui mokytoją kaip ančiukai ir vaizduojam lėktuvus. Po to žalia trasa, dar po to, anot mokytojo, „lengva mėlyna“. Puikumėlis.
Dienos atradimas. Vakarykščio dienos atradimo atšaukimas.
Dienos trauma. Špagatas. Kai krenti, slides kur kas labiau apsimoka pamesti nei nepamesti.

Pirmadienis. Miegojom gal dešimt valandų. Skauda visus raumenis. Oras kaip Aalborge, tik su sniegu vietoj lietaus. Tai reiškia, kad viskas uždaryta. Pamoka atšaukta, spėju pasikelti paskutiniu liftu kokį 100 m į galą žalios trasos, nusileidžiu nieko nematydamas. Slampinėjam po miestuką ir viešbutį neturėdami, ką veikti.
Dienos mįslė. Čia tik mes, seni krienai, miegam po dešimt valandų, keliamės, kad būtumėm trasoj iš pačio ryto, ir beviltiškai nusivarę einam miegot nesulaukę dešimtos vakaro. Gi septyniolikiniai gimnazistai olandai, su kuriais turim garbės gyventi vienam viešbuty, švenčia iki šešių ryto kasdien. Kada jie slidinėja?

Antradienis. Dėl miego ir raumenų nieko naujo. Oras pasitaisė, Francois pasikeitė slides į snieglentę, o Rune – į trumpas slides. Kad visi vienodai nieko nemokėtumėm. Draugiškai darom mėlynas trasas.
Dienos atradimas. Pirmą dieną atrodę neįveikiami šlaitai šiandien atrodo juokingi.
Dienos trauma. Paskutinė trasa vakare, ant šlaito vieni kalnai ir duobės (naujoko supratimu). Mažai kontrolės ir daug kūlversčių.

Trečiadienis. Antra pamoka. Bandom daryti posūkius lygiagrečiom slidėm, o ne plūgu. Gaunasi neypatingai. Galų gale mokytojas nusiveda mus į, anot jo, „lengvą raudoną“ trasą. Jaučiamės dievai.
Dienos atradimas. Kai rideniesi šlaitu žemyn raudona trasa pametęs slides, savaime nesustoji, ne taip, kaip mėlynoj.
Dienos trauma. Žr. atradimą.

Ketvirtadienis. Peršalau. Pasiimu išeiginę, drebu lovoj po antklode, žaidžiu TapDefense su iPhone.
Dienos atradimas. TapDefense 43 lygis ant "hard" sunkumo.

Penktadienis. Šiek tiek mažiau peršalęs, atgal ant slidžių. Oras vidutiniškas. Keliaujam kažkur toli liftais. Leidžiamės raudona trasa nieko nematydami: viskas absoliučiai balta, sniegas nesiskiria nuo dangaus, baltumą paįvairina tik raudoni kuolai.
Dienos atradimas. Kai nieko nematai, nematai ir visokių kalnelių. Bumt bumt bumt per kojas.
Dienos trauma. Nei iš šio nei iš to špagatas lygioj vietoj. Ai ai ai skauda skauda, gal man jau šiandienai užteks.

Šeštadienis. Išsikraustom iš viešbučio, autobusas tik vakare, paskutinė slidinėjimo diena. Leidžiamės prieš tai nebandyta mėlyna trasa, matomumo nedaug. Aš paskutinis, prieš mane Dalia, leidžiamės nuo kalniuko lygiagrečiom slidėm – priešais įkalnė. Aš vos vos greitesnis už Dalią, tad gimsta geniali mintis aplenkti. Čiut čiut pasuku dešinėn, o ten priversta daug puraus sniego, kurio nesimato. Įvažiuoju į pusnį, pametu lazdas ir pusiausvyrą. Už dešimt metrų pametu dešiniąją slidę. Dar už dešimt pametu ir kairiąją. Bumt, bumt, bumt, dar dešimt metrų kūlversčiais pašokinėjęs sustoju. Nušlubuoju susirinkti žaislų. Tuo metu sustoja snieglentininkas: „hey man are you ok, from the lift I saw you crash“. Slidžių nebegaliu užsidėti: abu priekiniai bato tvirtinimai nusisukę stačiu kampu. Slides nunešam į barą šalia trasos, ten kažkas randa atsuktuvą, išima (akivaizdžiai nereikalingą) detalę iš vieno tvirtinimo ir atstato juos abu į vietą. Dėl išimtosios detalės liepia jokiu būdu daugiau nekristi. Kojos manęs nebeklauso, tad tyliai ramiai nučiuožiu iki nuomos, atiduodu slides. Ramu.

Vakare važiuojam namo. Kelionę paįvairina du autobusai, sugebėję kelyje parvirsti ant šono, tad pirmus dvidešimt kilometrų serpentino žemyn leidžiamės valandą. Sekmadienį vakare esam namie. Visi apsidaužę ir visi labai laimingi.

Oro kelionių istorijos, vol. 3452

2008-12-21T20:49:00.002+01:00

Šį kartą Kopenhagos oro uostas mane turbūt supainiojo su Neriumi, tad bagažą gavau dviem dienom vėliau.

Tuo pačiu skrydžiu į Vilnių skrido ir kokie dešimt legendinių ginkluotų boratų. Apsirengę labiau nei "nothing but body armor and weapons." Gal reikėjo alaus jiems pastatyt?

Gandai apie mano mirtį yra perdėti

2008-11-26T09:02:00.003+01:00

Tačiau gal dar truputį užtruks, kol rimčiau ir pastoviau grįšiu prie kastauyros rašymo. (Neklauskit)
Aišku, po tiek laiko nežinau, ką daryti su Indijos pabaiga. Ką nors sugalvosiu.

Kitose naujienose:

Hi, kastauyra.

Čakas Norisas (Norisas) is now following your updates on Twitter.

Oho.

Indija: Taj Mahal ir numirėlių miestas: trys išdūrimai

2008-07-03T09:17:00.000+02:00

(Automatiškai paskelbtas įrašas. Pats šiuo metu sėdžiu (ar guliu) Roskildės festivalyje)

Aplankyti Taj Mahalo kėlėmės beprotiškai anksti, kad būtumėme ten sulig aušra. Buvo verta. Buvo labai verta, nors ir turistų ten buvo koks milijonas. Kylančios saulės spindulių magija ant balto marmuro:

Vėliau, truputį ratais pasivaikščioję po Agrą, sėdom važiuoti į netoliese esantį Fatehpur Sikri, arba „numirėlių miestą“, kaip kažkas netyčia pavadino.

Nuobodu nebuvo. Mašina nespėjo sustoti, o prie mūsų jau buvo prisistatę bent penki savo paslaugas siūlantys „gidai.“ Po penkių sekundžių prisistatė ir šeštas, bet pastarasis akivaizdžiai kišo nosį ne į savo teritoriją, mat tik išsižiojo ir gavo iš kojos ir vytelės nuo vieno iš pirmų penkių. Visus pasiuntėm po velnių, pasiėmėm rikšą, į kurią susėdom labai indiškai, aš ir Eigminas važiavom pusiau ore vairuotojui iš šonų. Rikša mus privežė prie pačio „numirėlių miesto.“ Čia „gidų“ atakos tik sustiprėjo. Pasitaikė ir originalių: „Hello, I am not a guide, I'm a volunteer. For fifty rupees I'll show you a free entrance around the corner!“ Mandagiai padėkojom ir patraukėm pagrindinio įėjimo link. „No! NO!!! Do you hear me? If you go there you have to pay! Come with me and you will not have to pay!!!“. Priėjom prie pagrindinio įėjimo. Jis, be abejo, buvo nemokamas.

Bet vis tiek išsidūrėm. Prie įėjimo bomžų minia. Batus! Batus nusiimkit, kažkas rėkia iš šono. Mes ir paklausėm. Nusiėmėm, tvarkingai padėjom prie didelės dviejų indų prižiūrimos batų krūvos. Įėjom į vidų. Čia galų gale sutikome tikrą gidą. Government approved, su popieriais, kalba lėtai ir mandagiai. Netgi gaila buvo atsisakyti jo paslaugų.

Na gerai, mes viduje. Ir kas toliau? Aplinkui verda chaosas. Aikštės plytos ant saulės karštos nežmoniškai, o mes basi, tad šokinėjam iš šešėlio į šešėlį. Taip pablūdyjom ratais, kol galų gale neprisistatė dar vienas gidas. Nieko neaiškino nešaukė nesigyrė. Tik ramiai vaikščiojo su mumis ir kažką pasakojo. Parodė pelėdą.

...kol galiausiai nepriėjome jo šeimos turgelio. Antras išdūrimas. Po be galo paslaugaus gido nebuvo kaip nepirkti. Nusipirkau šį tą...

Galiausiai tropikų saulės veikiamos mano smegenys išsilydė galutinai. Kai priėjo kažkoks vaikas ir paprašė tušinuko, aš automatiškai jį ir daviau. Mažasis niekšelis net nepadėkojęs atsisuko kažkur, sušuko „TUŠINUKAS!!!“ ir tą pačią akimirką staiga atsidūriau tarp septynių vaikų, kuriems visiems vienam per kitą reikėjo visko iš eilės ką turiu. Reikėjo didelės kantrybės juos ignoruoti, kol galų gale per kokias dvidešimt minučių jie atsikabino. Visą tą laiką jutau draugiškai veriančius bičiulių žvilgsnius ir girdėjau esminius kritinius komentarus apie savo protinius sugebėjimus. Teisingus...

Supratome, kad toliau nieko nepamatysim be savo paliktųjų batų. Taip pat supratom, kad mus su batais išdūrė. Surinkom saują smulkių (kokias penkias rupijas), nuėjom pas paslaugiuosius batų apsauginius, čiupom savo sandalus, supylėm į saują tuos smulkius ir staigiai pasišalinom. Iš paskos girdėjom ganėtinai nepatenkintą riksmą.

Jau su batais ėjom žiūrėti antrą kartą ir šįsyk rimtai. Galų gale priėjome teritoriją, kur įėjimas mokamas. Susimokėjom, įėjom ir atsisėdom pusvalandžiui pailsėti nuo chaoso. Pailsėjom... Ir galų gale viską apžiūrėjom.

Indija: Delhi, Agra

2008-06-20T16:42:00.008+02:00

Pirmiausia atitaisymas: indiški „moskvičiai“ ir „volgos“ visai nėra rusiški moskvičiai ir volgos. Tiesiog atrodo panašiai. Atsiprašau už painiavą.

Kitą rytą prasidėjo mūsų kelionė su vairuotoju. Sutartu laiku laukė antros jaunystės Toyota Qualis, sumetėm daiktus, susigrūdom patys ir išvažiavom žiūrėti Delio. Pirmiausia nuvažiavom apžiūrėti valdžios rūmų. Gėdos jie nedarytų jokiai imperijai, nuo kuklumo Indijos valdžia tikrai nemirs. Tik viso to apžiūrėti praktiškai neįmanoma: tvoros ir ženklai „sustoti draudžiama.“ Teko pasitenkinti lėtu lėtu garbės ratu.

Neįtikėtinas vaizdas: sustojusios mašinos prie raudono šviesoforo:
Po valdžios kvartalo buvome pristatyti į Humayun's Tomb:
Čia mane persekiojo kažkoks šlavėjas. Jam vis reikėjo pašluoti netoliese manęs keistai į mane žiūrint, kol nepradėjau galvoti, ar nebūsiu įmynęs į kokį dramblio šūdą. Galiausiai paprašė pinigų.

Apie pietus į Agrą. Du šimtai kilometrų. Kelias siauras, eismas intensyvus ir indiškas. Per tris valandas nieko neužmušę nusigavom į vietą. Agroje yra du dalykai: raudonasis fortas ir Taj Mahal. Pastarąjį mums patarė pažiūrėti aušros metu, tad palikome jį kitam rytui ir išsiruošėm į fortą.
Ne šiaip fortą, o beždžionių fortą. Apskritai beždžionės juokingi padarai. Primena žmones...
Atsižiūrėjusius raudonojo beždžionių forto vairuotojas nuvežė ieškoti viešbučio. Ir pradėjom suprasti kelionės su vairuotoju trūkumus. Jis vežė į brangesnius viešbučius nei mums norėtųsi. Šitą vėliau sutvarkėm, bet kelionės pradžioje teko paišlaidauti.

Pristatytiems į viešbutį dar pasiūlė nuvažiuoti į kilimų fabriką. Visi, išskyrus Eigminą, ten ir nuvažiavom. Kilimų fabrikas svečius mėgsta labai. Parodo, kaip jie audžiami, kaip jie piešiami, kokie jie geri, galiausiai pasodina rūsyje ant sofutės, atneša šaltų gėrimų ir prasideda pardavimas. Įdomu buvo stebėt ištobulintą pardavimo techniką, tik vat kilimo man nereikėjo. O reikėjo jo Eglei...

Dieną užbaigėme ant viešbučio stogo.
Ant gretimo stogo vakarojo indų kompanija. Galiausiai pabendravo ir su mumis:
„Hello, my friend! How are you? I love you!“

Indija: Delis

2008-06-12T19:15:00.000+02:00

Atsikėlę kažkur per pietus susėdome į du taksiukus ir vėl patraukėm į oro uostą, tik šį kartą vidaus skrydžių. Pervažiavom tą pačią kvapų ir eismo jūrą ir atvykom į naujai pastatytą terminalą.

Aš pakeliui:

Didžiausių avarijų diena Indijoje:

Naminiame oro uoste jokio supuvusių kilimų kvapo. Jokio įsivaizdavimo, kad tai labai senas sandėlys, o ne oro uostas. Užtat indiška specifika: visos skrydžių bilietų parduotuvės lauke, o prie įėjimo stovi trys kareiviai su šautuvais (ir už stalo sėdi jų generolas) ir tikrina, kad be bilieto į vidų nepatektum. Viduje normalus oro uostas, tik nukondicionuotas šaltyn iki pingvinų žiemos ir su bagažo patikrinimu prieš registraciją.

Skrydžio į Delį metu indiškų oro linijų ypatybių prisižiūrėjom nedaug. Užstrigo tik viena: skrydžio viduryje salonu perėjusi stiuardesė, kuri visur pripurškė tualetinio oro gaiviklio.

Delis. Vėl pasiėmėm pora taksiukų--Mumbajuje visi buvo maži moskvičiukai, Delije gi visi yra mažos senos volgos. Vėl kažkur važiuojam. Kartą sustojom prie raudono šviesoforo. Man ir Eglei sutartinai atvipo žandikauliai. Atvažiavome į seną turgų. Nors taksistui pasakėm kur mums tiksliai reikia (tiek „tiksliai“, kiek tai pasitaiko Indijoje), jis sustojo turgaus gatvės pradžioje ir pareiškė, kad toliau taksams negalima. Eikit va ten, parodė į minią.

Šitaip pasiųstiems nieko kito ir neliko. Turėjom žemėlapį, kuris be abejo, buvo visiškai nenaudingas. Pabandykite turgaus minioje rasti vieną konkrečią dviejų metrų pločio gatvytę tarp penkiolikos tokių gatvių. Užtat pasimetusių turistų su džiaugsmu laukė ne viena ir ne dvi „turizmo agentūros“ ar kas ten bebūtų, kurioms visoms labai rūpėjo mūsų kelionių planai. Perėjom pagrindinę gatvę iki galo ir, žinoma, nieko pakeliui neradom. Užtat radom Eigmį, Viką ir Domą, atvažiavusius kitu taksu iš kitos pusės. Sugrįžom gatve atgal. Paieška vis tiek bevaisė, bet užtat kiek džiaugsmo visoms agentūroms, kurios mus mato antrą kartą.

Galiausiai pasinaudojau vienos tokios agentūros paslaugomis, kad paaiškintų, tai kur gi tas mūsų viešbutis. O! Iš Lietuvos! - apsidžiaugė. Ištraukė kažkokios merginos nuotrauką. Pažįsti? Ne. Kaip tai, taigi čia žinomiausia Lietuvos manekenė! Tikrai?, pagalvojau. Ir ji keliavo su mumis! Keliaukit ir jūs! Galiausiai, išpešęs pažadą, kad tikrai pas jį sugrįšim dėl kelionės (visokius tokius pažadus Indijoje dalindavau nesunkiai), parodė, kaip eiti.

Parodytą vietą vis tiek sugebėjom dar kokius tris kartus praeiti. Galiausiai mus pakvietė kažkoks šone sėdėjęs europietis, visiškai nepanašus į turistą – ei, gal jūs ieškote mano dėdės viešbučio? Paaiškėjo, kad mes tikrai ieškom jo dėdės viešbučio. Įsikūrėm. Kaip ir rašė Lonely Planet, kambariai išdažyti "happy pink" spalva.

Merginos ir ta turgaus gatvė, kuria vaikščiojom pirmyn-atgal:

Už mūsų viešbučio durų:

Kadangi išankstiniai kelionės planai kažkur ties čia ir baigėsi (net ir lėktuvo bilietus Mumbajus-Delis turėjom tik į vieną pusę), pradėjom galvoti, o ką veiksim ir kur toliau važiuosim iš Delio. Su Eigmiu nuėjom paklausti viešbučio savininko, ar turi kokių patarimų. Pasirodo, jis tik to ir telaukė. Su kokia knyga keliaujate? Lonely Planet? Leiskite jums prisistatyti, iškilmingai pareiškė. Ištraukė iš po stalo tris Lonely Planet India leidimus, atvertė vieną. Matote, rodo, čia autorių padėkos. Matote, dėkoja man. Imam kitą leidimą... Matote, ir čia man dėkoja. O trečios knygos turbūt nė neverta rodyti. Tai va, prisistačiau. Dabar šnekam. Ko norit? Pakeliauti penkiese? Kiek laiko turit, ką norit pamatyti? Ką gi ką gi. Tai gal jums mašiną su vairuotoju? Pardavinėjo jis mums tą mašiną ir vairuotoją pusvalandį. Pardavėjas jis geras. Pardavė. Su Eigmiu grįžom pas merginas ir per kokias tris valandas, bekartodami magiškus didžiojo Lonely Planet geradario žodžius, pardavėm ir joms.

Taip pat tą vakarą spėjom truputį apsiprekinti ir pavalgyti:

Nuotraukoje virš stalo matote elektros skydelį. Elektra, kol valgėm, dingo tris kartus. Tuos tris kartus, ir dar kokius tris kartus profilaktiškai, indai viską mesdavo ir, it akis išdegę, bėgdavo jo atidarinėti ir kažką viduje įnirtingai perjunginėti. Jų pastangos nenuėjo veltui. Maistą atnešė karštą.

Kitą dieną prasidėjo kelionė su vairuotoju.

Indija: Mumbajus!

2008-05-27T19:24:00.010+02:00

Atvažiavom prie savo viešbučio. Didelis namas, mažas siauras įėjimas tiesiai į statybas. O vidury remontų, pasirodo, dirba viešbutis. Tvarkoj, sveiki atvykę, tuoj nuvesim visus į jūsų kambarį.

Nuvedė.

Ir nėra dušo, nors gal jis lyg ir buvo, kažkoks nupjautas vamzdis palubėj... Eigmis nuėjo bartis. Išsibarė sėkmingai. Mus nuvedė į kitą kambarį. Dušai netgi du. Tada visi draugiškai prisiminėm kultūrinį šoką ir jetlagą ir nuėjom miegoti (kažkur apie aštuntą ryto vietos laiku.)

Atsikėlėm ir pirmyn į miestą!

„Visai kaip Atėnai“, grįžus į Aalborgą pakomentavo graikas Kostas:

„Ne... vis dėl to ne Atėnai...“, greitai pasitaisė:

O šiaip miestas gražus. Kolonijinė architektūra ir visa kita:

Indijos vartai:

Radom ir vietinį universitetą. Visos merginos kaip mat nusprendė stoti čia:

Vaikščiojom ilgai. Gatvės prekeiviai puolė iš visų pusių. Kadangi pirma diena, šokas ir visa kita, labai mandagiai atsisakinėjome pirkti balionus, dramblius ir būgnus. Neprekeiviai draugiški neprekeiviškai. Žiūri, šypsosi. Šypsomės atgal. Šypsosi dar labiau.

Galiausiai išalkome. Ajajajai, kur pavalgyti? Ir kur pavalgyti taip, kad Indijos neprisimintumėm bloguoju? Lonely planet sako, valgykit čia, čia arba čia. Einam ieškoti. Vienos vietos neradom, kita pasirodė beesanti kioskas, trečią radom. Įeinam. Arktinių kondicionierių šaltis. Meniu: „continental food“, kitaip sakant, steikai su bulvių koše. Klientai: vokiečiai pensininkai (gal ne vokiečiai, ir gal ne pensininkai, bet šitas pavadinimas prigijo visai kelionei.) Kadangi mes norim kažko indiško, apsisukam išeiti. Administratorius tekinas mus pasiveja visas nesuprasdamas: kas, o kas ne taip, pasakykit??! – ne, nieko tokio, tiesiog nedžiugina...

Galiausiai kažką radom. Viduje tvarkingai nešvaru, minia vietinių, keli turistai, ir meniu nesuprantamas, nors ir anglų kalba. Puiku.

Vakare parėjom į viešbutį. Kitą dieną laukė skrydis į Delį.

Visos nuotraukos yra picasawebe, nuorodos jau buvo parašytos anksčiau. Dauguma bloge esančių nuotraukų yra Eigmio.

Indija: Mumbajus: eismas

2008-05-20T22:10:00.000+02:00

(Parašiau parašiau kelis juodraščius ir matau, kad trumpai ar greitai nesirašo. Ką gi, rašysiu taip lėtai ir smulkiai, kaip norėsis :)

Eigmino nuotraukos.
Mano nuotraukos.

Kelionė prasidėjo kaip visada: niekur nespėjant. Penkiasdešimt minučių prieš išėjimą iš namų baigiau rašyti straipsnį doktorantūrai ir susimečiau daiktus į kuprinę. Išlydėti atėjo Nerius bei Mindaugėlis ir taip trise išbėgome į stotį. Namus palikau saugoti tokiam Nikolajui, doktarantui iš Rusijos, laikinai besisvečiuojančiam Aalborge. Per mano skubėjimą vargšui teko indus suplauti už mane...

Traukinys. Danai mėgsta remontuoti bėgius, tad važiavau visą naktį. Neišsimiegojau. Kitą rytą visas apspangęs nuskridau į Helsinkį. Ten radau ne ką mažiau apspangusius draugus (Eigmio nuotrauka):
Taip Helsinkio oro uoste spangome gerą pusdienį iki savo lėktuvo. Nuskridome be nuotykių. Per septynias su puse valandos išgėrėm turbūt beveik visą alų, kiek jo buvo lėktuve.

Leidžiamės Indijon! Per langą matosi Mumbajus. Iškart pasidaro aišku, kad čia kitokia šalis: vos ne iki horizonto pavieniai milžiniški pajuodę daugiaaukščiai be langų ir apačioje lušnynų jūra. Nusileidome. Oro uostas iš išorės primena apleistą sandėlį, o viduje pasitinka supuvusių kilimų kvapu. Karšta. Viduje užsimezga kultūrinis šokas. Praeiname imigraciją („your passport is broken!“ aiškina Domai pasienietis, rodydamas į atlėpusį viršelio kampą), susirenkame bagažą, susimokam už taksus, išsikeičiame pinigus. Prieiname išėjimą...

Už išėjimo prasideda Indija. Dar karščiau. Milijardas žmonių. Visi kažko labai nori paklausti tavęs: ar turi viešbutį, kur reikia važiuoti, ar pirmą kartą Indijoje. Kažkokiu būdu susirandam savo apmokėtus taksus. Išsiskirstom į dvi mašinas, prie manęs pribėga kažkoks vargeta, atima kuprinę ir įmeta į taksą. Per nemiegojimą ir šoką nespėju sureaguoti ir tenka susimokėti. Taip įvyko pirmasis išdūrimas Indijoje.

Pati tuščiausia gatvė visoje Indijoje:

Važiuojam. Pats taksas panašus į mažą seną moskvičiuką neveikiančiu spidometru ir šiaip be nereikalingų detalių. Kažkokiais keliais vietiniame chaoso katile, kuris vadinasi eismas Indijoje, važiuojame link centro. Praradę žadą dairomės į vietinius lūšnynus, šiaip namus, žmones, šeimomis gyvenančius ant šaligatvių bei karves ant kelio. Kur ne kur pakeliui kvapai užriečia nosį ypatingiau nei kitur, bet važiuojame palyginus greitai. Eismo organizacija kelia nuostabą, sumaišytą su siaubu. Šviesoforai, šalutiniai keliai, juostos, kelio ženklai, ir, galų gale, kuria kelio puse reikia važiuoti: nedidelė dalis dalykų, kurie Indijoje yra, bet apie kuriuos patys indai nieko negirdėję. Užtat svarbiausias dalykas kelyje yra pypsiukas. Galima važiuoti per raudoną, lenkti iš kurios nori pusės ir užlindinėti prieš nosį, ar važiuoti ne ta kelio puse, jeigu tuo metu pypseni kaip išprotėjęs. Kartą netyčia sustojom prie raudonos. Kai ji persijungė į žalią, tą pačią akimirką šimtas mašinų už mūsų choru mums tai pranešė. Jeigu netyčia vairuotojas nežinotų, ką reiškia žalia. Kad tik netyčia nestovėtų 1/100 sekundės ilgiau nei reikia. Jeigu netyčia vairuotojas būtų tiesiog aklas.

Taip, Indijoje vairuoti gali ir aklas, bet tik su labai gera klausa...

Indija: viza

2008-05-04T10:25:00.006+02:00

Indijos pasakojimą pradedu iš tolo – apie tai, kaip negalima vizų darytis.

Sunkus gyvenimas turint tik vieną pasą: nėra kaip jo atiduoti dviems savaitėms ambasadai, nes vis kažkur keliauti reikia. Na bet ištaikiau langą tarp savaitgalio Londone ir Velykų Lietuvoje: dviejų su puse savaičių tikrai užteks. Surenku dokumentus, viską išsiunčiu, laukiu. Laukiu. Laukiu. Liko savaitė. Skambinu į ambasadą. Ten, žinoma, niekas jokių telefonų nekelia nuo pirmadienio iki trečiadienio. Išskristi turiu sekmadienį.

Ketvirtadienį telefoną pakelia. O! Sveiki, kur mano pasas? Atsiunčiau prieš dvi savaites, į Indiją važiuosiu už mėnesio. Ai, tai nesijaudinkit, pas mus čia daug darbo, bet mes per tą mėnesį jums tikrai vizą padarysim. Bet man paso reikia šį sekmadienį! Tada indas ilgai mąstė, kaip čia gali būti, kad aš noriu paso, nes susiruošiau kažkur keliauti dar iki Indijos. Gerai, pasakykit duomenis, telefoną, mes jums perskambinsim, gal galit rytoj ateiti pasiimti, su viza arba be jos.

Neperskambino. Prisiminiau, kad turiu paso siuntimo pašto kvitą ir, kad būtų įdomiau, sugalvojau patikrinti, ar pristatytas į ambasadą. Internete patikrinau. Rašo, kad mano siųstas laiškas su pasu jau dvi savaites guli Kopenhagos pašte. Ojojojoj. Nubėgu į paštą. Man pasako tą patį, bet dar pataria rytoj rytą paskambinti ten ir ten, gal jie geriau žino, kur mano pasas.

Penktadienio rytas. Skambinu ten ir ten. Taip taip, laišką pristatėm. O kad internete patikrinus rašo priešingai, nekreipkit dėmesio, mes tikrai tikrai pristatėm, mes Danijos paštas, pas mus kitaip nebūna.

Gerai. Pasiimu penktadienį neplanuotų atostogų ir sėdu į Kopenhagos traukinį. Ambasada. Po pusvalandžio gana nervingo laukimo galiausiai palengvėja: aha, turim jūsų pasą. Gal galite palaukti penkiolika minučių? Tada ir su viza atiduotumėm. Gerai apsvarstęs sutinku.

Galiausiai visas išsišiepęs išeinu su pasu ir viza. Tokią sėkmę reikia reikia atšvęsti, taigi susitinkam su Neringa ir švenčiam tol, kol praleidžiu visus traukinius atgal į Aalborgą, išskyrus naktinį.

Sekanti pasakojimo dalis jau tikrai tikrai bus apie pačią Indiją.

Indija!

2008-05-02T00:33:00.008+02:00

Dabartinis nerašymo priepuolis turėjo gerą priežastį: dvi savaites Indijoje.

Važiavau su draugais (nuotraukoje privalomasis fonas).

Ypatingai linksmi žmonės (kelionės draugai irgi linksmi pasitaikė).

Turistiniuose objektuose vaikšto visokie ožiai. Indai visada arti gamtos.

Permanentinis chaosas, į turistus dėmesio nekreipkit.

Tai buvo teaser'is („erzinantis anonsas“). Netrukus bus pasakojimai ir daug nuotraukų.

Amžiaus koncertas Danijoje

2008-03-31T10:38:00.004+02:00

Ir Danijoje pasitaiko gerų dalykų. Amžiaus koncertas, pavyzdžiui. Ir aš jį tikiuosi pamatyti. Roger Waters Odensėje. Ieškau bendraminčių – tad rašykit! Kaina apie 700 kronų.

Padėsiu apsispręsti. Štai kas mūsų laukia. Waters'as, skirtingai kad ir nuo savo buvusių kolegų, labai gerai žino, apie ką dainuoja:

Pink Floyd psichodelė irgi niekur nedingo:

O praeitas amžiaus koncertas buvo kita Pink Floyd pusė Gdanske.

Žiupsnis padrikų naujienų ir www.kastauyra.lt

2008-03-15T20:39:00.003+01:00

Kaltas. Kaltas. Labai kaltas, kad nerašiau. Atleiskit, jeigu galit.

Pirmiausia skelbimas: nuo šiol kastauyra.blogspot.com yra pasiekiamas ir adresu www.kastauyra.lt.

Nuo Kalėdų įvyko daug ir visko. Pirmiausia apsistačiau namus baldais. Dabar negėda pakviesti svečių, tad svečiai lankėsi kokias dvi savaites kas antrą dieną. Dar negėda priimti ką nors laikinai gyventi, tad Francois kaipmat porai savaičių įsitaisė svetainėje iki savo išvykimo į JAV. Šiam išvažiavus (su mano visais raktais, ne kitaip :), ofise atsirado laisva vieta, kurią užpildė iš Singapūro grįžusi Dalia. Taigi sėdim trise: aš, ji ir graikas Kostas. Darbas stovi vietoje po senovei, užtat stalo futbolo stalas tuoj subyrės nuo per dažno vartojimo. Kartais jam duodame pailsėti, pavyzdžiui, organizuodami tarptautines konferencijas studentams.

Kas dar. A, prieš porą savaičių su Carmen nuskridome į Londoną savaitgaliui pas Estrellą. Apžiejom Londoną nuo pubų iki Dali skulptūrų, parsivežėm daug gerų įspūdžių. Jei mokat ispaniškai, įspūdžius galite perskaityti Carmen bloge.

O rytoj parskrendu Lietuvon dešimčiai dienų. Telefoną ir emailą žinot ;) Iki!

Danas, vardu Jesper

2008-01-08T18:50:00.000+01:00

Sunkus tas danų gyvenimas. Kai kada permainos jį padaro stačiai nepakeliamu, jeigu nėra supratimo, kad permainos, o ne jų nebuvimas, ir yra gyvenimas. Mes, lietuviai, juos galime suprasti, permainų užteko ir mums. Ir supratimo, kad su jomis reikia tvarkytis, irgi mažai turime.

Apie daną Jesperį, kurį pražudė permaina, vardu EU. O gal ir visa globalizacija.

Sėdime kartu su graiku Kostu ir serbu Dejanu apšnerkštame bare ir visai neskubėdami gurkšnojame alų. Staiga prie mūsų stalo nutūpia įkaušęs danas ir daniškai prisistato: „Sveiki! Mano vardas Jesper!“ Per minutę visi keturi išsiaiškinam, kad šnekėsimės angliškai. Pasakom vardus. Be abejo, Jesperis klausia, iš kur būsime. Graikija. Lietuva. Serbija.

Pirmiausia kliuvo graikams, nes Jesperis žmogus pakeliavęs, ir tie idiotai iš Atėnų nemoka kepti steiko. Visi juokiamės.

Tada jis susidomi, ką mes veikiame Aalborge. Visi trys doktorantai. Gerai. O jis dirba statybose, maišo skiedinį. Moka jam 250 kronų per valandą, tad pinigų turi kaip šieno ir nežino, kur juos išleisti – šneka į mus Jesperis, bešvytėdamas iš laimės. Nu nežino. Buvo Tailande, Graikijoje ir Jugoslavijoje-Ukrainoje (čia viena šalis), ir vis tiek visko neišleido. Aš turtingas! Aš turtingas - pakartoja, kad geriau įsimintumėm.

Bet užtat darbe ne viskas gerai. Įsidarbino pas juos statybose lenkų valkatos. Jie Lenkijoje buvo valkatos, nu tikrai, o vat Danijoje - prašau, statybininkai. Dirbti, be abejo, nemoka. Bet daro tai už trečdalį normalaus atlyginimo. Supratingai palinguojame galvomis. Mes už kokybiškas statybas.

Papasakoja mums Jesperis dar daug įdomių dalykų. Apie tai, kad Danija prieš dvidešimt metų buvo visiškai skurdi šalis, bet norvegai padovanojo jiems tris naftos telkinius, ir nuo tada Amerika klausia danų nuomonės prieš lįsdama į bet kokį karą.

Galiausiai Jesperis lepteli, kad uždirba per mažai ir negali sąskaitų apsimokėti. Kaip! - vos nepašoku iš vietos, lūpa dreba, akyse klaikuma. Taigi... Taigi... 250 kronų per valandą? Taigi taip, girtai linkteli Jesperis. Nusipirkau diiiidelį butą, pasakoja vaizdžiai. Ir mašinytę Audi A6, vrum vrum automatas (ore perjunginėja pavaras), dieve, kaip aš myyyliu savo mašinytę. O tada, prieš kelis mėnesius, Jesperį atleido iš darbo. Ir gauna jis dabar 90 kronų per valandą iš profsąjungos. Dar nueina į banką kas mėnesį, paprašo pinigų, ir bankas jam paskolina dar penkis tūkstančius kronų, nieko nesakydamas. Apie darbo paieškas nė žodžio.

Blogai. Bet Jesperis kaltus seniai nustatė: atvykėliai. Atvykėliai kalti dėl visų problemų, išduoda mums paslaptį. Turi šeimą tėvynėj? - klausia manęs. Ką sakė, kad išvažiuoji? Ties šituo klausimu nustojau jį girdėti. Liko tik vaizdas. Dano, kažką aiškinančio. Vis labiau besiraukiantys graiko ir serbo veidai. Netrukus, ačiū dievui, baigėsi mūsų alus. Jesperis mums bandė jo dar nupirkti, bet baras jį ignoravo. Mes gi pareiškėm, kad jau einam lauk.

A, gerai, aš irgi einu, atsako Jesperis. Einu kokaino.

Metų pabaiga, metų pradžia, introspekcija ir kitoks chaosas

2008-01-06T12:53:00.000+01:00

Ne, aš nenumiriau. Man tik labai patiko parčiai ir kelionės.

Pošventinė ramybė idealus metas introspekcijai.

Taigi, 2007-ieji. Padariau masterį, Google ir Kaliforniją. Pradėjau doktorantūrą. Tada sekė trys mėnesiai visiško chaoso. Jo metu sugebėjau „slapta“ nuskristi į Lietuvą lapkritį sutvarkyti reikalų, susirasti butą Aalborge (du kambariai senamiesty tiesiai prieš striptizo barą), atidėstyti virš dviejų šimtų valandų ir sužaisti kokius du šimtus stalo futbolo partijų. Kiek mažiau sklandžiai sekėsi išsimiegoti, daryti researchą, vaikščioti į darbą ne su Google maikutėmis (pas mane jų apie dešimt, visos skirtingos), ir rasti baldų savo butui. Pastarieji du punktai iki šiol linksmina mano draugus. Dar vienas planas liko neįgyvendintas, bet tai tik laiko klausimas, „the gods decree.“

Kalėdinių atostogų praleidau tik pusantros savaitės, bet užtat oij kaip linksmai. Grįžęs į Aalborgą visa esybe dar kartą pajutau, kad yra tik viena šalis, kurioje esi savas, o ne kažkoks pusiau pageidautinas imigrantas. Grįšiu namo.

2007-ieji buvo ypač geri, tokie bus ir 2008-ieji.

Raskite 3 skirtumus

2007-12-01T14:11:00.000+01:00

Tai visai netipiška tema kastauyrai, bet negaliu neparašyti. Vakar kažkur užtikau tokį labai įdomų puslapį - zaputina.ru aka russia.ru. Tenai yra keletas filmukų. Pasižiejau. Neapleido jausmas, kad visa tai kažkur jau matyta. Pirmyn į YouTube.

Ir ką gi ką gi. Raskite 3 skirtumus. Ar bent jau vieną.

Tėvų ir vaikų bendravimo problemų požymiai

2007-11-27T15:49:00.000+01:00

Spalio viduryje apžiūri tuščią butą ir jį išsinuomoji. Lapkričio pirmą įsikraustai. Kiekvieną dieną gauni daug daug pašto buvusiems nuomininkams – vaikinui ir merginai. Tada lapkričio antroje pusėje į svečius ateina vaikino tėvai ir klausia, ar jo nemačiau pastaruosius du mėnesius ir ar nežinau, kur jis yra ir kaip jį pasiekti. Išsineša susikaupusią toną pašto, kurio didžioji dalis atrodė kaip sąskaitos. Palieka mane susimasčiusį.

Kitą dieną paštas jiedviem pradeda kauptis iš naujo.

Jiems tikrai reikėjo bendrauti dažniau.

Google, Summer of Code, podcast ir antras blogas

2007-11-09T15:36:00.000+01:00

Kai nuvažiavau į Google, pačią pirmą savaitę nuėjau pasisveikinti su Summer of Code organizatoriais – šiaip ar taip, būtent SoC apvertė mano pastarąsias dvi vasaras iš pašaknų.

Pagrindinė organizatorė Leslie Hawthorn taip apsidžiaugė mane išvydus, jog prigrasino, kad įkinkys mane į jos SoC podcastų seriją. Rugsėjį taip ir atsitiko. Rezultatas yra čia, kur ji, aš, ir mano bosas Ian Lance Taylor (nepatikėsit, bet švedas) plepam apie GCC, SoC ir dar apie kažką. Perspėju, kad įdomu ten gali būti tik informatikams.

Ta proga galiu paminėti, kad kažkada seniai užsikūriau antrą blogą angliškai. Nededu į jį danų kalbos pamokėlių ir kitų paistalų, o rašau (rašiau) apie SoC. Ką toliau rašysiu, neįsivaizduoju. Ankstesnis perspėjimas galioja dar labiau.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Ketvirta dalis.

2007-10-21T20:38:00.000+02:00

(pradžia) (vidurys) (viduriukas)

„Į Vieną?.. Nieko nežinau...“

Praeinu patikrinimą ir patraukiu prie vartų. O tada ir prasideda. Kopenhagoje persėdimui turiu kažkur dvi valandas. Keturiasdešimt minučių iki pakilimo, lėktuvo ar personalo prie vartų nėra. Pusvalandis. Dvidešimt minučių. Nieko nėra. Tada švieslentėje uždegamas kitas skrydis, beveik valanda po maniškio. Atsiranda šioks toks smalsumas, bet jo nėra kur patenkinti – personalo nėra.

Galų gale personalas ateina. Aptarnauti to sekančio skrydžio. Personalą užpuola rėkiantys lenkai iš mano skrydžio. Aš tuo tarpu gaunu trumpąją žinutę iš SAS, kad skrydis atidedamas valandą penkiolika minučių. Hm... Kopenhagoje turiu kokias keturiasdešimt minučių. Spėsiu ir nebus kada nuobodžiaut. Šitas planas buvo labai optimistinis.

Praeina valanda, per ją per mūsų vartus sėkmingai išskrenda sekantis skrydis, o mūsų lėktuvo vis tiek dar nėra. Vienam keleiviui neišlaikė nervai ir prisigėrė negyvai. Atėjo pasieniečiai ir išsivedė, teks į Daniją skristi kitą kartą. Mano nervai irgi po truputį tempiasi.

Galų gale paskelbiama, kad skrydis atidedamas dar keturiasdešimt penkiomis minutėmis. Viskas! Viskas baigiasi. Nebus man Vienos. Pradedu planuoti, kad iškart važiuoju traukiniu į Aalborgą ir savaitę miegu vietoj tos konferencijos. Neturiu kaip nusipirkti tą patį prakeiktą bilietą trečią kartą. Šitas planas, pasirodo, buvo labai pesimistinis.

Galų gale atsiranda lėktuvas, visi susėdam. Kapitonas pasisveikina: „Sveiki visi, atsiprašome už vėlavimą, lėktuvui nuleido padangą, tai biškį keitėm, bet dabar viskas OK. Pučia baisiai palankus vėjas ir biškį spustelėsim, todėl skrydis užtruks pusvalandžiu trumpiau nei planuota.“

O tai tau. Kad kur velniai nujotų, nervai sugrįžo. Tai negi spėsiu? Nusileisim, pamatysim. Stiuardesės visiems keleiviams su normaliais bilietais aiškina jų persėdimo variantus. Mano bilietas nenormalus, tad klausiu pats. „Į Vieną?!“ – reakcija, tarsi ten oro uosto nebūtų, – „nežinau tokio skrydžio, bet spėsit spėsit.“

Nusileidžiam. Dvidešimt minučių. Bėgu bagažo. Bebėgdamas užmetu akį į persėdimus. Vienos nėra. Vis tiek bėgu. Bagažo laukiam apie dešimt minučių. Čiumpu jį, bėgu į registracijas. O kaip gi, yra toks skrydis. Pirmam monitoriuje antra eilutė nuo viršaus. Atsistoju į eilę, prieš mane tik kokie trys žmonės. Papasakoju problemą pirmai, užleidžia. Pasakoju problemą sekančiai porelei, bernas tik kreivai nusuka akis ir išsišiepęs sako „sorry.“ Mintyse prilinkiu jam daug negerų dalykų. Vis tik per minutę ateina mano eilė, tik mano skrydžio jau nebėra monitoriuose. Panelė skambina į vartus, ar registruoti? - registruoti, turi 8 minutes, bet mes jo nelauksim.

Bėgam! Pribėgam patikrinimą. Ir mane eilinį sykį atrenka detalesniam patikrinimui. Pasiguodžiu apie problemas. Tada atiduoda viską ir moja ranka - bėk. Kartoti nereikėjo. Galiausiai matau savo vartus, ir dar kokius penkis keleivius prieš juos. Spėjau. Uždusęs, dvi paras nesiprausęs ir suprakaitavęs atsisėdu apytuščiam austrų lėktuve. Stiuardesės turbūt nesuprato, ko aš toks laimingas ir visą skrydį sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies.

Bagažas nebuvo toks greitas kaip aš. Tad visą pirmą konferencijos dieną teko pravaikščioti su tais pačiais dvi paras nekeistais sulakstytais suprakaituotais marškinėliais. Vengiau būti arti žmonių.

Po šitos kelionės reikėjo gerų dviejų savaičių atsigavimui.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Trečia dalis.

2007-10-16T19:26:00.001+02:00

(pradžia) (vidurys)

„Jakšemaščjakšemaščjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč“

Naktis į sekmadienį. Kraunuosi daiktus. Kadangi iš transatlantinio skrydžio susirinkęs bagažą turėsiu persėsti į europinį, išmetu krūvą nereikalingų arba ne taip reikalingų daiktų. Krovimosi rezultatas: kuprinė pridavimui, 23 kg; rankinis bagažas, 10 kg; laptopo krepšys, 10 kg. Puiku. Atvažiuoja Joao, nuveža mane į oro uostą. Prisiregistruoju, einu į security - ir! Esu visiškai atsitiktinai atrinktas nuodugniam patikrinimui. Ačiū dievui, ne pačiam nuodugniausiam, kadangi nusirengti nereikėjo. Bet daiktus išnarstė pagal visas instrukcijas. Vienintelis privalumas, kad išvengiau visų eilių. Be to, visi tikrintojai labai apsidžiaugė išgirdę, kad dirbau Googlėj. Gal tai mane ir išgelbėjo nuo nuodugniausio patikrinimo.

Jau ir pats galutinai patikėjęs, kad nieko nelegalaus nesivežu, skrendu į Niujorką. Mus bando linksminti filmais: blogiausiu filmu, kokį kada nors esu matęs, ir Ocean's 13, kuris po to ano atrodė kinematografijos klasika.

Niujorkas. Be nuotykių pereinu JFK chaosą. Prisiregistruoju į lenkų skrydį. LOT specifika ta, kad visi šneka su tavimi lenkiškai. Pamatę vardą ir pavardę, pavartę tavo pasą. Bet po vienos "visiško idioto" veido išraiškos pradeda kalbėti ir angliškai. Belaukiant įsodinimo pasitaikė ir įdomesnis variantas, per JFK oro uosto garsiakalbį: „jakšemaščjakšemašcjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč.“ O tai tau. Ir ko gi jie čia nori iš manęs? Nueinu pas juos, paklausiu. Nieko nenori, tik boarding pasą pamatyti nori. Beje, LOT'as niekur neskuba. Žmones sodinti į lėktuvą pradėjo apie 20 minučių po numatyto skrydžio laiko. Už tai oro uostas LOT'ui atkeršyjo su kaupu ir už savo pakilimo laiko pramiegojimą pralaikė ant tako dvi valandas.

Varšuva. Ne oro uostas, o tvartas. Tik skirtingai nuo, tarkim, Venecijos Ryanairinio oro uosto, didelis tvartas su turgaus elementais. Alkoholio parduotuvių daugiau nei kėdžių keleiviams. Trys wi-fi internetai, visi mokami. Prastūmiau ten apie aštuonias valandas besėdėdamas kažkokioj kavinukėj, besiurbčiodamas red bulių ir bebandydamas pakurti iPhone su europinėmis SIM kortelėmis. Pasikūrė. Galiausiai patraukiau link Kopenhagos skrydžio vartų.

O vat tada ir prasidėjo... Matau, kad be ketvirtos dalies neapsieisiu.