Vincnet'o blogas

Kelių ženklinimo klaida

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 16 Aug 2018 05:33:00 +0000

Vertindamas šią Eduardo Kriščiūno veiką teismas pažymi, kad, vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 8 punkto nuostata, jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu, taigi šioje situacijoje Eduardas Kriščiūnas, matydamas, kad kelio ženkle nurodyta informacija skiriasi nuo kelių ženklinimo, privalėjo vadovautis kelio ženklu Nr. 533, Nr. 534 "Pėsčiųjų perėja", kuris yra akivaizdžiai matomas, ir privalėjo kirsti kelio važiuojamąją dalį nulipęs nuo dviračio.

O dabar apie viską nuo pradžių. Yra toks Vilniaus gyventojas Eduardas Kričšiūnas, kuris be visų kitų man nežinomų užsiėmimų yra aktyvus miestietis, kovojantis už pėsčiųjų ir dviratininkų teises bei labai smarkiai neduodantis ramybės projektuotojams, kurie projektuoja, nesilaikydami STR (statybų techniniai reglamentai). Ypač visuomeninės erdvės. Per siauras šaligatvis, per mažai parkavimo vietų, pažeistos zonos, etc...

Iš dalies dėka Eduardo dauguma vilniečių šią vasarą savaitgaliais pagaliau galėjo laisvai vaikščioti Gedimino prospekto viduriu. Netolima praeitis kaip atrodė situacija Gedo prospekte iki tol:

Dėl savo veiklos Eduardas turi labai daug jo nemylinčių žmonių. Viena grupė, kuri smarkiai nemyli Eduardo, yra taksistai (dėl aiškinimo, kad reik KET laikytis). Kita yra politikai (dėl nepatogių klausimų), bet čia kita tema. Taigi, vieną dieną taksistas vaizdo registratoriumi užfiksavo, kaip Eduardas dviračiu važiuoja per perėją. Čia užregistruotas vaizdas:

O dabar apie visas detales, kurios pačios savaime kaip ir normaliai atrodo, bet kai viskas susijungia į visumą, gaunasi labai keista situacija.

Veiksmas vyksta Vokiečių gatvėje, kuri visa yra paženklinta "Gyvenamoji zona" ženklu. Pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi visoje gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui. Gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones.

Kaip matom, dar yra ir perėjos ženklas. Ir realiai šiuo atveju jis nepagerina pėsčiųjų situacijos, bet pablogina, nes jau nors ir veiksmas vyksta "Gyvenamojoje zonoje", atsiradęs kelio ženklas įpareigoja pėsčiuosius per gatvę eiti tik šioje vietoje.

Be visa to, ant grindinio yra 1.14 kelio ženklinimas. Kitaip sakant ant žemės nupieštas dviračių takas. Taisyklėse aprašytas taip :

1.14. Dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš kvadratų, žymi vietą, kur dviračių takas, dviračių juosta kerta važiuojamąją dalį, arba žymi dviračių juostos dalį važiuojamojoje dalyje. Šias linijas leidžiama kirsti iš abiejų pusių.

Ir prie šios situacijos pridėjus dar ir teismo sprendimą, rezultate gaunasi, jog jei kur prie perėjos ir matote pažymėtą dviračių taką, jis automatiškai nebegalioja, nes yra "Pėsčiųjų perėjos" ženklas. Laimei teismo sprendimas dar ne galutinis ir yra galimybė jį skųsti. Taigi jei esi teisininkas, prijaučiantis pėstiesiems ir / arba dviratininkams, Eduardui padėtų tavo pagalba. Čia yra paskutinis teismo sprendimas.

Yra, aišku, ir gerų dalykų šioje istorijoje. Pasirodo, policija turi pajėgumų reaguoti į tokius nusižengimus, taigi drąsiai galite fiksuoti ir siųsti policijai mieste pastebėtus pažeidimus. Kad dar ir savivaldybė taip pat efektyviai tokias kelių ženklinimo klaidas ištaisytų, būtų nuostabu.

P. S. Čia yra visa istorija nuo pradžių: "Vilniaus dviračių takų kuriozai"

P. P. S. Kai užupio gyventojai prašė įrengti perėją prie Angelo paminklo, jiems buvo atsakyta, jog gyvenamojoje zonoje perejos neįrenginėjamos, nes ir taip pėstieji turi pirmenybę. Tačiau po kurio laiko, eilinio miesto gerinimo etapu, paišant dar perėjų gyvenamosiose zonose, ir užupis gavo savo perėjų. Istorija čia.

Apie greičio viršijimą

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 09 Oct 2017 17:42:00 +0000

Didžiąją gyvenimo dalį buvau daugiau pėstysis nei vairuotojas. Šią vasarą taip jau nutiko, kad iš miesto centro persikėliau gyventi į miesto pakraštį ir dabar daug dažniau važiuoju automobiliu nei vaikštau pėsčiomis. Dažniausias mano maršrutas darbas - namai - darbas. Ir beveik kiekvieną kartą važiuodamas negaliu nepastebėti, kaip dauguma vairuotojų nepaiso greičio ribojimo ženklų. Nesakau, aš ne šventasis, tikrai kartais viršiju greitį, bet kai 50 km/h atkarpoje su perėja, prietemoje ir lyjant, tave pralenkia sunkvežinis 80+ km/h greičiu - darosi pikta. Tada prisimeni klasikinę "Trolley problem". Pateiksiu ją čia perfrazuotą:

Važiuoji sunkvežimiu, kai staiga ant perėjos iš nežinia kur iššoka iš mokyklos keliaujantis penktokas (dėl didesnės dilemos, tarkim, tas penktokas yra tavo sūnus). Sustoti nebėra laiko. Tu gali pasirinkti:

a) važiuoti toliau tiesiai ir mirtinai partrenkti moksleivį, arba

b) pasukti ir nunešti stotelę su joje autobuso laukiančiomis pensininkėmis.

Ši dilema dažnai prisimenama ir diskusijose apie autonominius automobilius. Kaip teisingai pasielgti kompiuteriui tokiose situacijose. Bet ką pamiršta dauguma, kad autonominiai automobiliai visų pirma nepakliūna į tokias situacijas, nes jie neviršyja leistino greičio. Sunkvežimio atveju tu nužudei tą moksleivį ne tada kai fiziškai į jį atsitrenkei, bet tada kai viršijai greitį. Viršydamas greitį tu pastatai save į situaciją, kurioje (galimai) nebeturi kito pasirinkimo kaip tik ką nors nužudyti.
Nes jei neviršyji greičio, "Trolley problem" ne be tokia jau ir dramatiška gaunasi, nes atsiranda slaptas punktas:

c) sustoji ir praleidi moksleivį per perėją

Tai jei kas nori / gali, imkite ir naudokite šią idėja socialinėse reklamose. Gal supras žmonės, kad "nėra pasiteisinimo viršyti greitį" (žiopli pėstieji, nemato kad aš važiuoju, naudoja telefonus ir šiaip važinėtų geriau). Čia reklaminis šūkis iš olandiškos reklaminės kompanijos

Kosmonautai politikoje

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 20 Nov 2016 07:28:00 +0000

https://en.wikipedia.org/wiki/Law_of_triviality

Įsivaizduokime, kad NASA ruošias statyti kosminį laivą skrydžiui į marsą. Gauna valstybinį biudžetą ir užuot surinkę komandą iš geriausių inžinierių, paskelbia demokratinius rinkimus. Kandidatuoti gali visi. Rinkimo teisę turi kiekvienas 18+ pilietis. Ką žadą kandidatai inžinieriai niekas netikrina. Visiems ok, jei kuris nors žada padaryti jog raketa skristų didesniu nei šviesos greičių, kitas žada padaryti kad raketa skristų nenaudodama kuro, kitas sako esąs geriausias indžinierius, nes jo senelis buvo labai geras inžinierius (beje pastarasis vis tiek atrodo patikimiausiai). Atrodo neįtikėtina, kad NASA kada nors taip pasielgs. Ir visiems OK dėl to, niekas nesako, "ė, NASA naudoja valstybinius pinigus" dėl to turi būti demokratiniai rinkimai.
Bet va su valstybės valdymų kažkaip šitas nesigauna dalykas. Niekam nekyla klausimas, kodėl norint gauti leidimą projektuoti paprastos konstrukcijos statinius reikia daugiau egzaminų išlaikyti nei norint projektuoti valstybę. Net mašiną norint vairuoti reik teises išsilaikyti. Ir tuo labiau niekam nekliūna, kai per rinkimus į valstybės inžinierių postus kakžkas žada jog BVP augs 89% per mėnesį, arba kad padidins išmokas ir sumažins mokesčius, nu ir dar visiems po butą.
Mano momentine nuomone demokrainė technokratija (nemaišyti su autokratija) būtų geresnis būdas valstybėms "skristi į marsą" (ilgalaikis, sudėtingas uždavinys reikalaujantis daug bendradarbiavimo). Žmonės balsuoja už tikslus, o tikslus įgyvendina ekspertai, remdamiesi realiais duomenimis. Matuodami kaip sekasi tuos tikslus įgyvendinti ir pateikdami ataskaitas tiesiogiai rinkėjams.

P.S čia yra padrikos dušo mintys, tiesiog burbančios ir nesiūlančios nieko konstruktyvaus. Nepriimkite rimtai, aš valstybės valdyme visai nenusimanau. Tiesiog mąstau analogijom.

Kuo skiriasi plyta nuo "eismas draudžiamas"

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 14 Nov 2016 21:52:00 +0000

Draudžiamoji trijulė.

Kuo skiriasi šie ženklai, ilgą laiką man buvo mįslė. Bet man rodos pradedu suprasti. Tai noriu tuo supratimu pasidalinti.

Draudžiama įvažiuoti visoms transporto priemonėms, išskyrus maršrutinį transportą. Šitas yra pats griežčiausias. Jį pamatęs, turėtum įsivaizduoti, kad priešais tave mūrinė siena. Jokiu būdu negali ten važiuoti. Nesvarbu, gyveni ten ar keleivius veži. Jis paprastai naudojamas "uždaryti" vienpuses gatves, kad žmonės prieš eismą nepradėtų važiuoti, arba gatvę paverčia pėsčiųjų gatve po darbo valandų, taip kaip padaryta gedimino prospekto pradžioje Vilniuje.

Draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus maršrutinį transportą ir skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ pažymėtas transporto priemones. Šiek tiek švelnesnis draudimas nei plyta. galima važiuoti neįgaliesiems. Bet priešingai nei plyta, labai tikėtina, kad tai nėra vienpusė gatvė ir eismas yra draudžiamas toje gatvėje iš visų pusių. Šis ženklas draudžia važiuoti net jei veži prekes ar gyveni toje gatvėje. Todėl šis ženklas naudojamas rečiau nei "draudžiamas motorinių transporto priemonių eismas".

Draudžiamas motorinių transporto priemonių, traktorių ir savaeigių mašinų eismas, išskyrus mopedus, motociklus be priekabų, maršrutinį, aptarnaujantįjį transportą ir skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ pažymėtas transporto priemones. Šis ženklas labiausiai paplitęs ir mažiausia apribojantis. Jis negalioja taksistams, kurie veža keleivius, gyventojams kuriems reikia iki namų privažiuoti, taip pat aptarnaujančiam personalui kuris veža prekes. Šio ženklo šalutinis efektas yra tas, kad kažkodėl jis leidžia motociklų eismą. Dėl ko aš visai nepykstu, bet manau, kad čia šalutinis efektas, o ne užmanymas.

O pabaigai vilniečiams aktuali nuotrauka, kuri jau kurį laiką man neduoda ramybės. Pagal aukščiau surašytus paaiškinimus, kaip galvojate, ar galėčiau kurią dieną po darbo, tarkim aštuntą ateiti su draugais futbolą pažaisti gedo prospekte? Gal kas norėtų prisijungti?

Mano dabartinė nuomonė apie narkotines medžiagas

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 06 Oct 2016 16:03:00 +0000

Nesugalvojau neutralios asociatyvinės nuotraukos...

Prieš rinkimus vienas iš kandidatų testų yra paklausti kokia jų pozicija dėl kanapių legalizaavimo. Kadangi aš ne kandidatas, tai manęs niekas neklausia, bet aš vistiek pasakysiu. Mano nuomone visų pirma, visom narkotinėms medžiagoms turi būti taikomi vienodi apribojimai. Gal tiksliau, bet kokia išimtis turi būti pagrįsta tyrimais. Nes narkotikas nelygus narkotikui (alkoholis kaip ir nikotinas mano nuomone yra narkotikas). Narkotikų esmė yra jų vartojimas. Tai yra, žmogus nori svaigintis, naudoja narkotikus, žmogaus tikslas paiektas, jis niekam tai darydamas nemaišo (Gal kas svaiginasi galvą į sieną daužydamas). Todėl manau jog žmogus turi turėti visišką laisvę pats gaminti ir vartoti ką tik nori. Problema atsiranda kai atsiranda pinigai. Kaip jau rašiau, kai įsijungia kapitalizmas, jis neturi viršutinės ribos pelnui. Kai kas nors pradeda gaminti ir pardavinėti narkotikus ir iš to uždirbti, yra visais būdais skatinamas vartojimas ir bandoma didinti pelną. Ar tai būtų alkoholis ar tabakas. Dabar turimi du legalūs narkotikai kuriuos žinau. Todėl mano nuomone turėtų būti draudžiama ekonominė veikla kuri pelną gautų iš narkotikų gamybos. Nori svaigintis, užsiaugink, pasigamink. Išmoksi sodininkystės, chemijos, knygų paskaitysi. Bet neturėtų būti įmonių, kurios pelnytųsi iš to. Aišku čia visai ekonomikai nenaudinga, mažiau darbo vietų, mažiau pinigų. Bet gal ką gudriau dirbti galim sugalvoti.
Aišku yra išimčių tam pačiam alkoholiui kuris ne tik svaigintis naudojamas. Tarkim laboratorijose, pramonėj, langų valikliuose. Bet tai manau išsprendžiama. Nes kad ir tuos pačius opijatus dabar medicina naudoja ir sugeba kažkaip legaliai pagaminti ir niekas dėl to neverkia.
Ir dar, pažiūrėkite šitą trumpą filmuką.

P.S. žiūrėsime kaip keisis mano nuomonė augant mano vaikams. Ir taip čia daug klausimų lieka neatsakyta ir viskas labai supaprastintai pateikta.

Kodėl reikia ilgesnių savaitgalių

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 03 Oct 2016 18:24:00 +0000

Man kartais neduoda ramybės kapitalistinės ekonomikos veikimas. Tiksliau gal to veikimo rezultatas. Pabandysiu paaiškinti. Kapitalizmo esmė (kaip aš, nestudijavęs ekonomikos, suprantu) yra uždirbti pinigus ir tai daryti kuo efektyviau. O rezultatai matuojami pagal sukuriamą vertę. Kuo daugiau jos, tuo geriau (kaip ją paskaičiuoti čia jau kitas klausimas). Taigi tarkim esu skutimosi peiliukų gamintojas. Gaminu peiliukus ir juos parduodu. Gautus pinigus panaudoju geresnių peiliukų gamybai. Gaunu dar daugiau pinigų. Dalį jų jau skiriu ne tik gamybai, ar tobulinimui bet ir reklamai, kad žmonės pirktų būtent mano gaminamus peiliukus. Bet ateina laikas kai pagaminu tiek daug peiliukų, kad žmonės tiesiog nebespėja jų sunaudoti. Mano verslas nebegali augti kiekiu. Tada pradedu skirti dar daugiau pinigų reklamai ir pardavinėju peiliukus brangiau. Verslas ir toliau auga, sukuriamos naujos darbo vietos reklamos specialistams. Gaunu dar daugiau pinigų. Verslas vis dar negali augti kiekiu, taigi vėl didinu kainas, pridedu daugiau ašmenų į peiliukus, dar daugiau pinigų išleidžiu reklamai, sukuriu dar daugiau darbo vietų. Ant popieriaus viskas labai gražu mano rinkos vertė milžiniška, sukurtas kalnas darbo vietų. Bet kiek atsitraukus supranti, kad beauginant efektyvumą ir pajamas, kažkur pasimiršo pagrindinis tikslas. Nusiskusti. Kapitalizmo problema yra tai, kad jis neturi apibrėžtos viršutinės ribos. Kitaip sakant kapitalizmui niekada nėra "pakankamai". Nėra to galutinio tikslo, kurį galima pasiekti ir eiti ilsėtis. Taip, kapitalizmas skatina efektyvumą. Bet tas efektyvumas nepavirsta į daugiau laisvo laiko. Jis visada pavirsta į dar daugiau naujo darbo.
Būtent apie tai man priminė Aurimo pasidalintas straipsnis "ON THE PHENOMENON OF BULLSHIT JOBS"
Tai kaip gi to išvengti, kaip padaryti, kad kylant efektyvumui pagaliau reikėtų mažiau dirbti, o ne užsiversti naujoviškais darbais, kad tik būti užimtam penkias dienas iš septynių... Taip, teisingai, reikia ilginti savaitgalius. Kaip teko girdėti sakant skandinavus, work smart, not hard... Labai tikiuosi sulaukti keturių dienų darbo savaitės.

P.S. taip čia atsiranda nauji iššūkiai. Ką daryti su elektrinėm kurios veikia ištisą parą, ligoninės, mokyklos, darbai kuriuos reikia daryti nuolatos, bet manau tai yra išsprendžiama.

Interneto naujienų 101*

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 07 Aug 2016 08:56:00 +0000

Interneto naujienas galima suskirstyti į kelias grupes. Apie vieną iš jų noriu parašyti. Pagal 1976 metų filmą The Network pavadinsiu šią naujienų grupę "You got to get MAD!!!" Iš filmo ištraukos tūrėtų būti aišku kodėl:

Susižavėjusiems šia kalba pateikiu filmo tag-line: "A television network cynically exploits a deranged former anchor's ravings and revelations about the news media for its own profit."

Manau, kad tokio tipo naujienos geriausiu atveju sugaišina visų mūsų laiką, blogiausiu atveju - supriešina mus ir kažkam padeda siekti savo tikslų.
Štai keletas pavyzdžių iš mano asmeninio socialinio srauto:

SWITZERLAND’S NOT PLAYING GAMES With Muslim Immigrants: “If you reject our culture, we will reject your application for citizenship".
Lietuviškame DELFI šios naujienos nėra: Europos Komisija labai nepatenkinta, kad Lietuva drįsta atsirinkinėti kvotinius pabėgėlius.
Vienoje Albanijos ligoninėje gyvi sudeginti pacientai. Viskas vyko prieš stebėjimo kameras.

Mano nuomone, tai nėra naujienos. Tai yra informacija, kuri jus piktina (be realaus pagrindo). Atiminėja jūsų laiką, o svarbiausia nukreipia jūsų dėmėsį nuo iš tikro svarbių (kas jums bebūtų svarbu gyvenime) dalykų. Todėl labai prašau, nesidalinkite tokia informacija ir neleiskite jai plisti. Visada prieš dalindamiesi, pasitikrinkite bent kelis dalykus:

straipsnis turi autorių;
straipsnyje nurodytas informacijos šaltinis (patikrinkite, ar šaltinis originalus, o ne dar vienas portalas);
straipsnis turi datą (atrodo elementaru, bet būna, kad penkerių metų senumo straipsniu dalijasi kaip aktualija);
pažiūrėkite kitus to paties portalo straipsnius, ar jie visi nėra tendencingi;
jei straipsnyje kažkas kritikuojama, ar yra kritikuojamos pusės atsakymas;
jei dalinamasi video įrašu ar nuotrauka, ar tikrai tekstas atitinka turinį;
ar portalas, kuriame patalpinta informacija, turi kontaktinius duomenis (max234@gmail.com - nesiskaito);
ar straipsnio antraštė atitinka straipsnio turinį;
ar straipnis jus pasiekė per "Sponsored" kanalus.

Kodėl jums tai turėtų rūpėti? Įsivaizduokite, dabar yra balandžio pirmoji. Internetuose pamatote straipsnį apie tai, kad lietus paplovė Gedimino kalną ir nugriuvo pilies bokštas. Jūs nesusimastęs pasidalinate šia informacija feisbuke ir išskubate gyvai pažiūrėti, kaipgi atrodo ta nugriuvusi pilis. Ir tik pakeliui suprantate, kad šiandien balandžio pirmoji. Jaučiatės apgautas, norite ištrinti tą post'ą, bet po juo jau pilna pašiepiančių komentarų, apie tai, kad čia ne tiesa, o tik balandžio pirmosios pokštas.

Įsivaizdavote?

Tai dabar supraskite, kad suinteresuoti žmonės nepergyvena, ar šiandien yra balandžio pirmoji, ar ne, ir rašo "you got to get MAD!!!" straipsnius kiekvieną dieną. O tikslas geriausiu atveju - pelnas iš reklamos, blogiausiu - supriešinimas ir destabilizacija. O tai naudinga tam, kas nepatenkitas dabartine situacija. Pasidalinsiu keliomis citatomis iš šio straipsnio: "America, welcome to the war":

"Russia is effectively using our democracies and our systems of rule of law against us. The method works like a computer virus. They insert a lie, a false accusation, a fabrication, an illegally-obtained private conversation — some form of kompromat — into our media, competing for ratings and ad revenue, and then they let us tear ourselves apart."

"They are elements of an openly stated doctrine — a resurrection of Soviet style political warfare, in which intelligence agencies seek to amplify divisions among their enemies, weakening the Western front by sowing discord and dissent whenever the opportunity presents itself."

Taigi, dar kartą, būtike atidūs, nepamirškite, kad kiekviena diena propogandai yra "balandžio pirmoji" ir nepasimaukite ant jos spąstų. O jei tai ir ne propoganda, o tik bandymas užsidirbti iš reklamos, tai bent jau negaišikite kitų laiko.

(*) 101 (one-o-one) taip žymimas pirmasis kursas kokio nors dėstomo dalyko. Kitaip sakant pradmenys.

Niekada nepamiršk

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 27 Jun 2016 16:39:00 +0000

Šiandien mieste už akių užkliuvo lipdukas ant mašinos. Nenupaveikslavau, tai teks įsivaizduoti. Bet labai paprastas, tai nebus sunku. "Laikykis atstumo" ženklas, tik žmogiukams vietoj galvų svastika ir pjautuvas su kūju. Suprask, "padarėm" fašizmą per užpakalį. Labai mane triggerino (interneto slangas, kai kažkokia informacija smarkiai sujaukia mintis, kartais ir veiksmus). Iš karto raudonoji aikštė prieš akis, pergalės dienos paradas, pasipūtę generolai išsirikiavę ant lentymų, didysis vadas moja tėviška ranka ir visi labai džiaugiasi. Ir tas jausmas, kad džiaugiasi ne dėl to, kad karas pasiaigė, bet dėl to kad jie jį laimėjo. Kad jie nugalėjo. Kad jie kiečiausi ir va žiūrėkite atvažiuoja tankai ir raketos kurios parodo, kokie mes kieti. Visiems gėlių ir degtinės.
Taip viskas galvoje susijaukė, čia kaip švęstum, kad baigė degti Londonas (great fire of London). Ir va štai mūsų gaisrininkai patys kiečiausi ir kai kitą kartą kils gaisras, tai mes vėl ji užgesinsime. O jei prireiks, tai pakursime ir tada užgesinsime.
Neįsivaizduoju kitokio su karu susijusio minėjimo, kaip tik gedulo ir atminimo, kaip tai žiauriai baisu ir kaip reikia viską daryti, kad tai jokiu būdų nepasikartotų. O aš karo net nesu matęs, bet kažkaip tas žinojimas į mane iš aplinkos jau persismelkė ir tikrai nenorėčiau patikrinti šio suformuoto supratimo savo kailiu. Palyginimui subjektyviai parinktos dvi nuotraukos iš pergalės parado Maskvoje ir iš atminimo dienos Londone. Pabandykite pajausti emocijos skirtumą nuotraukose.

Londonas. Aguonų laukas. aguona, kaip šautinės žaizdos simbolis.

Maskva. Vaikas su kareivio uniforma. you go girl.

O pabaigai dar flashbackas iš praeities. Šituo video jau dalinausi prieš šešis metus, bet pasidalinsiu dar kartą. Turintys laiko užsidėkite ausines ir paklausykite ką apsiskaitęs žmogus jums gali apie karą papasakoti.

P.S. ir dar kartą, gerai pažiūrėkite į tą aguonų lauką ir pagalvokite apie tai, kad kažkada toks laukas buvo ne iš aguonų padarytas, o iš žmonių, kurių kiekvienas turėjo savo gyvenimą su savo visais džiaugsmais, rūpesčiais, vaikais, draugais, darbais ir viskuo ką turi tu.

Transcendentiniai žmonės

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Fri, 20 May 2016 07:42:00 +0000

Neutrinas.

Yra žmonių, kurie mano gyvenima atsirado iš niekur, netikėtai ir be priežasties, bet po jų atsiradimo atrodo jog kitaip ir negalėjo būti ir kad jie yra būtent ten kur reikia. Kai kurie iš jų, kaip netikėtai atsiradę, taip nepastebimai ir pradingsta. Lyg tau sėdint svetainėje pro sieną įeitų vaiduoklis, prisėstų šalia, tu su juo pasikalbėtum kaip su senu draugu, jis atsistotų ir išeitų per kitą sieną ir tau net nekiltų minties jog čia kažkas keisto nutiko... Man tokius žmones norisi vadinti transcendentiniais žmonėmis. Protingi žmonės man pasakys, kad tas žodis jau užimtas ir reiškia visai ką kitą. Bet kažkodėl pažodinis vertimas man rodos tinkamas. Trans- + -scendere. Perlipti. Perlipantis. Žmonės kuriems negalioja socialiniai ratai, išankstinės nuostatos, socialinis lanšaftas. Tokie žmonės kurie eina gyvenime kiaurai visus šiuos konceptus kaip neutrinai per materiją. O su savimi jie dažnai atneša tai kas neįprasta tavo erdvėje. Man patinka transcendentiniai žmonės. Ir tiek kurie pasilieka ir tie kurie išeina.

P.S. pradžioje, prie palyginimo kaip kiaurai transcendentiniai žmonės eina per viską, norėjau naudoti "burtininkas pereina kiaurai didžiąją kinų sieną", bet tada susimąsčiau, jog jis iš tikro nieko kiaurai nepraeina, o tik sukuria to iliuziją. Todėl atsisakiau šio palyginimo ir pasirinkau neutriną.

Minimalizmas atrodo paprastai

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 17 Apr 2016 15:52:00 +0000

Man patinka minimalizmas. Ypač interjere. Iš vienos pusės dėl to, jog aš esu programuotojas ir gyvenimas su kompiuteriu suformuoja tam tikrus lūkesčius tikslumui ir paprastumui. Iš kitos pusės, man patinka daryti daiktus. O minimalizmas atrodo paprastai. Taip pat atrodo, jog ir padaryti minimalistinį daiktą yra paprasta. O suprojektuoti dar paprasčiau. Apie visa tai turėjau laiko pagalvoti gamindamas kabyklą. Atrodo tikrai paprastai.

Kabykla vulgaris.

Medinis bruselis, 45° kampo skylės ir nupjauti pagaliukai. Bet tada prasideda labai konkretūs klausimai. Kokio ilgio daryti pagaliukus, kokio dydžio bruselį, kokiais tarpais gręžti skyles. Galų gale, kokio skersmens pagaliukus naudoti. Ir minimalizmas nebeatrodo taip paprastai. Na, žinoma, jei gražaus minimalizmo nori.

Po projektavimo neišvengiamai keliauji į dirbtuves ir bandai pagal savo projektą išsipjauti detales. Ir čia dar vienas barjeras. Išgręžti skylę medyje yra labai lengva. Išgręžti medyje skylę ten, kur reikia, ir tokią, kokios reikia, yra labai sunku. Nupjauti medį, kad jis būtų tiksliai 90° kampu, yra sunku.

Pirmasis prototipas, kurio negėda parodyti viešai.

O minimalizmas šitoje vietoje visai nepadeda, nes tavo daiktas stovi prieš žiūrovą plikas. Minimalus. Jis neturi plintuso, kuriuo galėtų prisidengti savo gėdingus netikslumus. Tiesios linijos parodo visus netiksliai nupjautus kampus. Pasikartojantys pagaliukai parodo šiaip nepastebimus ilgių skirtumus. Čia tau ne tautodailininko iš kelmo padaryta kėdė su šakų atlošu. Minimalizmas negali pasislėpti už dekoracijų, nes tiesiog jų neturi.

Tai štai tokios mano mintys apie minimalizmą. O ta pačia proga noriu pasidalinti daugiau kabyklos nuotraukų ir paprašyti patarimų ar pastabų, kaip šią kabyklą padaryti gražesnę, ką sumažinti, ką pailginti, gal pakreipti. Medį galima keisti, pagaliukus galima daryti iš metalo, etc. Suradus tą tikrąją formą, būtinai pasidalinsiu brėžiniais bei instrukcijomis ir kiekvienas norintis galės pasigaminti tokią kabyklą arba paprašyti, kad kas pagamintų.

Ir pabaigai dar atskleidimas (disclosure). Autoriai, paklausti apie savo kūrinius, kartais sako, kad juos įkvėpė tas ir tas, tai šios pakabos atveju mane įkvėpė arba tiesiog nusprendžiau pasinaudoti Faudet ir Harisson kabyklos idėja. Crosscut hooks by Faudet-Harisson

Klaidingas supratimas apie dviračių eismą

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 03 Apr 2016 18:51:00 +0000

Gedimino prospektas yra gyvenamoji zona (max 20 km/h) , o savaitgaliais juo esimas yra draudžiamas.

Eilinį kartą atsitiktinė FB diskusija privertė atsiversti kelių eismo taisykles. Šį kartą apie dviračius ir dviratininkus. Dviratininkų dalis ypač trumpa. Dešimt punktų. 420 žodžių. (KET). Čia noriu pasidalinti savo neprofesionalia interpretacija apie klaidingus dviračių eismo supratimus.

1. Dviratininkas visada privalo važiuoti dešine kelio puse.

106. Prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.

Kitaip sakant, jei dviratininkui reikia pasukti į kairę, jis persirikiuoja į kairę kelio pusę.

2. Norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį dviratininka privalo nulipti nuo dviračio.

58. Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, jeigu eismo sąlygos to reikalauja.

Paboldinau aktualų tekstą. Tai yra, jei eismas normalu, dviratininkas gali važiuoti kur jam reikia nenulipdamas nuo dviračio.

3. Dviratininkai gali važiuoti tik dviračių takais.

57. Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako, dviračių juostos, kelkraščio nėra arba jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto

Manau papildomo paaiškinimo nereikia.

4. Dviratininkams draudžiama važiuoti šaligatviu.

Žiūrėti prieš tai esantį punktą.

5. Važiuodamas per perėją dviratininka privalo nulipti nuo dviračio.

Čia jokio punkto nepacituosiu, nes tiesiog niekur taisyklėse nerašoma, kad dviratininkui reikia nulipti nuo dviračio važiuojant per perėją. Tiesiog pagal taisykles dviratininkas net neturėtų važiuoti per perėją. Dažnai per kelią eina ir perėja ir dviračių takas greta. Ir per tokį taką kertantį kelią dviratininkas važiuoja nenulipdamas. Ir neturėdamas pirmumo.

6. Kirsdamas kelią dviratininkas niekada neturi pirmumo teisės.

60. ...privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.

Kitaip sakant, jei važiuoji sankryža tiesiai, o varuotojas nori paskuti į dešinę, jis privalopraleisti dviratininką.

7. Vokiečių gatvėje aštuonmetis negali važinėtis dviračiu.

55. Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.

Čia labiau bonusas, bet gal ne visi žino. Vokiečių gatvė ir didėle dalis senamiesčio centro yra gyvenamoji zona. Joje maksimalus leistinas greitis yra 20 km/h. Ir ne be reikalo. Nes pėstieji net ir važiuojamoje dalyje turi pirmumo teisę (gali eiti per kelią kur panorėję), o aštunmetis gali nebijodamas važiuoti dviračiu gatve. Čia jei kas nori pažiūrėti, gyvenamųjų zonų žemėlapis : https://goo.gl/bbbvcg

Taip pat gyvenamojoje zonoje riedutininkas turi pirmenybę prieš mašinas, nes jis taip pat skaitomas pėsčiuoju.

Ar norėtum pasitreniruoti su mediniu kardu?

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Wed, 24 Feb 2016 09:37:00 +0000

Žinau, kad ir tarp mano pažįstamų yra prieš skiepus nusistačiusių, tai bus proga viešai padiskutuoti. Gal kas ką nors naujo sužinos. Taigi. Kartas nuo karto Lietuvoje atsiranda koks užsimiegojęs antiskiepininkas ir iš internetų išsitraukia (dažniausiai tiesiog peršarina) 2011 metų "mokslinį" straipsnį, kuriame neva parodoma, kaip skiepų kiekis susijęs su vaikų iki vienerių metų mirtingumu. Abejoju, ar jie skaito tai, kuo dalinasi. Plius, prie tokių straipsnių dar populiaru įdėti ir skiepijamo ir baisiai jau graudžiai verkiančio vaiko filmuką. Kas garantuoja, jog už širdies sugriebtos mamytės net neatsidarys straipsnio ir tiesiog komentaruose paverks: "kaip baisu, kokie daktarai žvėrys, pati juos subadyčiau ta adata", ir t.t...

Taigi, apie viską iš eilės. Mokslinis straipsnis "Infant mortality rates regressed against number of vaccine doses routinely given: Is there a biochemical or synergistic toxicity?". Jau ką ką, bet iš delfio ar 15min turėjome išmokti, kad straipsnis su klaustuku gale nieko rimto nežada. Straipsnio esmė. Paimtos 32 šalys, sugrupuotos pagal tai, kiek skiepų privaloma vaikams iki vienerių metų, ir pabandyta susieti tai su vaikų iki vienerių metų mirtingumu. Kodėl tai yra netikslu? Dėl daug ko. Viskas gražiai surašyta straipsnyje: Vaccines and infant mortality rates: A false relationship promoted by the anti-vaccine movement. Bet kad nereikėtų vargintis ir skaityti (!), pasakysiu paprastai. Paimtos mirtys iki vienerių metų, neatsižvelgiant į mirties priežastį. Neatsižvelgiama, ar vaikas mirė per pirmas dienas, kai nebuvo gavęs beveik nė vieno skiepo, ar jau sulaukęs beveik metukų. Kažkodėl paimamos tik 32 šalys, nors duomenų yra ir daugiau. Čia jau spekuliuoju, bet matomai į mirusių naujagimių skaičių patenka ir tie, kurie atsisakė skiepytis.

Antra. Verkiantis vaikas badomas adatomis. Sutinku, nėra malonus vaizdas, aš pats ant rankų savo dukrą laikiau, kai ją skiepijo, ir tikrai ji graudžiai verkė. Kokias 30 sekundžių. Paskui pamiršo. Manau daugumos vaikai daugiau ir graudžiau verkia, kai negauna norimo saldainio. O štai kas būna, kai vaikas nepaskiepijamas ir suserga kokliušu. Non stop kosulys su realia galimybe numirti. Įsijunkite garsą.

Parodykite visiems šitą video, kai pamatysite badomo vaiko vaizdus. Lai žino, kokios alternatyvos bakstelėjimui yra. Stiprių nervų turėtojams paskaitykite ir pažiūrėkite šį straipsnį: Parents share video of baby's last days to promote whooping cough vaccination

Tie, kas treniruojasi su mediniais kardais : youtube

Trečia. Šalutinis poveikis. Čia gal ne moksliškai, bet palyginimu pasisakysiu. Aišku, viskas turi šalutinį poveikį. Net vandens per daug išgėrus galima numirti. Woman dies after water-drinking contest. Įsivaizduokime skiepus kaip kovą su mediniais kardais. Aišku, gali įsivaryti pašiną, gali nagus atsidaužyti, labai retais atvejais, gali priešininkui netyčia akį išdurti, ir labai labai labai retai gali kažkaip ypatingai nelaimingai susiklosčius aplinkybėms pasismeigti ant savo medinio kardo. Bet privalumas kovos su mediniais kardais, manau, labai gerai pasireiškia kovos lauke susitikus priešininką, kuris metaliniu kardu be ceremonijų tau nukerta ranką vienu kirčiu, nes tu nežinai ką daryti su savo metaliniu kardu arba apskritai tokio net neturi.

Taigi, visiems vaikams po medinį kardą, kad laikui atėjus, žinotų ką su metaliniu daryti.

Well scientifically traditions are an idiot thing

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Tue, 16 Feb 2016 15:13:00 +0000

Zoomed and enhanced...

Kurią tai dieną internetuose radau tokį štai paveiksliuką. Su pirerašu alia "aš mieliau būsiu vergas nei laisvas". Suprask, mieliau bučiuosiuos su Василиса Прекрасная (Vasilisa Nuostabioji) nei dalyvaučiau kažkokiam gėjų parade. Autoriaus mintis aiški, tik jis pateikia labai pri'zoom'intą paveiksliuką. Man iš karto kilo mintis pateikti patikslintą paveiksliuką. Štai jis:

Daugiau apimantis vaizdas.

Nežinau, ar reikia daug komentuoti, bet, kai kažkas sako, kad mano tradicijos geresnės už tavo, netenki laisvės būti savimi. Būk savimi, leisk kitam mėgautis tuo, kuo jis yra, ir, jei jau tau taip reikia - laikykis savo tradicijų, bet neversk jų laikytis kitų*. Čia labai man patikęs epizodas iš serialo Rick and Morty. Apie tradicijas (Well scientifically traditions are an idiot thing).

*Turiu vieną tradiciją, kurios verčiu laikytis savo žmoną. Mano giminėj pirmasis sūnus vadinamas senelio vardu. Vincentas - Justinas - Vincentas - Justinas - Vincentas ...

Show me the money.

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 04 Feb 2016 19:54:00 +0000

Viskas prasidėjo nuo komentaro feisbuke, bet visgi peraugo į atskirą įrašą. Atstiktinė idėja :

Atpėkite, kokios profesijos idėjos autorius.

Manau, kiekvienas programuotojas gyvenime pergyvena etapą, kai nori sutvarkyti kažkieno kito daržą pagal IT supratimą. Aš irgi, kai buvau jaunas, sukau galvą, kaip čia padaryti sistemą, kurioje galėtum lengvai analizuoti teisės aktus, surasti prieštaravimus, spragas ar kokius neatitikimus. Kitaip sakant, išmokyti kompiuterį skaityti įstatymus. Tokių kaip aš mačiau ne vieną ir hackatlonuose. Visi labai kilniom idėjom. Bet pagyvenau su teisininke, labiau supratau teisę ir turiu alternatyvų pasiūlymą visiems norintiems pagerinti ar kompiuterizuoti įstatymus.

Įstaymai yra smulkmena. Mūsų kapitalistinėje santvarkoje tai tik priemonė reikiamai valdyti pinigus. Pinigai yra tai, ką visi idealistai turėtų norėti praskaidrinti. Ideali situacija būtų, jei visi valstybės finansai būtų skaidrūs ir viešai prieinami realiu laiku. Atėjai į puslapį ir matai, kiek biudžete esamu momentu pinigų, kiek per paskutinę savaitę išleista ir kam. Nes valstybės pinigai - tai mūsų visų pinigai, ir tokia informacija negali būti neprieinama.
Tokia tai ideali situacija. Bet, manau, beveik kiekvienam aišku, kad tai yra nerealistiška. Pačiam teko dirbti banke ir esu girdėjęs gandų apie bankuose esančias sąskaitas, į kurias sukrenta pinigai, kurie neaišku, kam priklauso (būna tokių pinigų bankuose). Ir tai yra bankas, komercinė insitucija, kuri geriausiai turėtų mokėti elgtis su pinigais. Spėkit, ar bankas gali kiekvienu momentu pasakyti, kiek jis turi pinigų? Kodėl ketvirtinės ataskaitos kai kam taip kelia galvos skausmus. Nes turi kalną skaičių apie pinigus iš įvairių pakampių ir tau reikia juos į ataskaitą sudėlioti taip, kad balansas gražiai atrodytų.
Realus pavyzdys - didžiausias pasaulio (?) bankas DB (vokiečių bankas). Po to, kai buvo riebiau apibauduotas įvairių valstybių už tai, kad nesugeba pateikti teisingų ataskaitų apie savo finansus, nusprendė apjungti visas ataskaitų ruošimo programas į vieną bendrą. Pavadino projektą STRIDE (Strategic Reporting and Information Delivery Program). Projektas prasidėjo 2010 ir, jei neklystu, tęsiasi iki šiol. Kainavo belenkiek milijonų pinigų. Dalį tų pinigų gavau ir aš. Trumpai apie tai WSJ.

Matomai po team buildingo pratimo liko ant lentos...

Taigi, visus pinigus suskaičiuoti Lietuvoje manau taip pat nerealistiška, bet galėtume pradžiai supaprastinti užduotį ir papublikuoti jau ir taip žinomą informaciją. Sodra, VMI turi tai žinoti. Visų valstybės tarnautojų atlyginimus. Kas, kokiose pareigose, kokioj įstaigoje, kiek pinigų gavo. Tokia sistema, mano nuomone, realistiška ir būtų geras žingsnis finansinio skaidrumo link. Labai aiškiai pasimatytų valstybės organizacinė struktūra. Tarnautojų skaičius. Galų gale pareigybių dubliavimas. Aišku, siekiamybė būtų visuotinis privalomas pajamų deklaravimas, bet čia jau svajonės.
Taigi, IT'šnikai, užuot bandę išnarplioti įstatymus, skip the middle man ir eikite tiesiai prie esmės. Show me the money. Bapkės, bapkės, kam tau tos tapkės...

P. S. redaktorius miega, klaidos netaisytos...

Good guy netflix. Tikslas ir priemonės.

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sat, 30 Jan 2016 16:31:00 +0000

Netflix and chill

Sausio mėnesį labai džiugiai sutikau žinią apie tai, jog Netflix paslauga prieinama ir Lietuvoje. Nieko nelaukdamas išsitraukiau kreditinę ir nulėkiau registruotis. Malonus netikėtumas - pirmas mėnuo nemokamai. Puiku, registruojamės ir žiūrime. Bet dar tos pačios dienos vakare pabandžiau susirasti tam tikrą turinį ir buvau nemaloniai nustebęs, kai jo neradau. Pasirodo Netflix US ≠ Netflix LT. Ką padarysi. Artėjant nemokamo termino pabaigai, nusprendžiau, kad visgi apsieisiu nesumokėjęs 9 € per mėnesį ir atšaukiau savo registraciją. Ir vėl maloni staigmena. Nutraukus registracija, man buvo pranešta, jog vis tiek galiu iki termino pabaigos nemokamai naudotis. Tokia štai priešistorė. O mintis, kuria noriu pasidalinti, - tai tikslai ir priemonės jiems pasiekti.

Taip paviršutiniškai žiūrint, jei aš siūlyčiau kažkokią mokamą paslaugą ir teikčiau nemokamą bandomąjį laikotarpį, vartotojui, nutraukus bandomąjį laikotarpį, nutraukčiau paslaugos teikimą, ir kriukis baigtas. Pabandei, nepatiko, ką padarysi. Bet pasigilinus, nemokamo bandymo suteikimo tikslas nėra pats pabandymas. Tikslas yra, kad vartotojas iš nemokamo pereitų į mokamą. Ir kai galvoji iš šios perspektyvos, tai sustabdyti vartotojui nemokamos paslaugos teikimą jam nutraukus bandomąjį laikotarpį yra visiška beprasmybė. Ir Netflix labai protingai čia daro. Ok, nutraukei nemokamą bandymą, bet jei ką naudokis ir toliau, gal visgi dar persigalvosi. Gal kam ir elementari tokia įžvalga pasirodys, bet man tik dabar tai susijungė.

Žvėryno suoliukai

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 01 Oct 2015 11:31:00 +0000

Prieš kiek daugiau nei mėnesį Danutė iš Žvėryno paprašė "Padirbtuvių" atnaujinti vieno iš parkų suoliukus. Užvakar prisukome paskutinį iš šešių suoliukų ir tuo baigėme darbą, kurį pažadėjome Danutei. Tai tokia trumpa istorija. Toliau ta pati istorija kiek detaliau.

Rugpjūčio 23-ią Padirbtuvės gavo laišką iš Danutės, Žvėryno bendruomenės atstovės. Matomai Danutė matė prieš tai, ką veikėme, ir nusprendė pasiūlyti mums panašų užsiėmimą. Žvėryne prie Kęstučio / Liubarto sankryžos yra parkelis su begale suoliukų (26). Jie visi daugiau mažiau patrūniję. Artėjant Žvėryniečių šventei Danutė sugalvojo, kad būtų gražu atnaujinti parko suolelius. Pradžioje kalba ėjo apie visų suolelių atnaujinimą, bet dėl to, kad nespėjo surasti ir susitarti su rėmėjais, iš bendruomenės lėšų skyrė pinigų tik šešių suoliukų atnaujinimui. Mums šis projektas patiko, nes mums davė visą laisvę daryti suoliukus, kokius norime. Pinigai ir laisvė pasireikšti - kas gali būti geriau. Iš karto nusprendėme nedaryti suoliukų kopijų, bet padaryti kažką originalesnio. Buvo įvairiausių minčių. Kai kurios matosi filmuke.

Bet laikui senkant nusprendėm apsiriboti tik dviem sudėtingesniais modeliais, o likusius padaryti paprastesnius. Ties tuo projektavimai ir pasibaigė, teliko per porą savaičių pagaminti suoliukus.

Prisipažinsime, iki galo neįvertinome darbo sudėtingumo. Nežinantiems pasufleruosime, kad į suoliuko padarymą įeina: medienos suradimas ir nupirkimas; supjautų lentų atsivežimas iš lentpjūvės; visų reikalingų medžiagų supirkimas. Šių pirminių žingsnių mums nepavyko padaryti per vieną kartą, o tai reiškia tris ar keturis važiavimus į "Senukus" ar "Ermitažą". Aišku, prieš perkant būtina susiskaičiuoti tiksliai viską, ko ir kiek reikia. O kad galėtum viską susiskaičiuoti, taip pat reikia visiškai tiksliai žinoti suoliuko konstrukciją. Vėlesniame etape - daug pjovimo, gręžimo ir sukimo. Iš pradžių atrodė - kas čia tokio, šeši suoliukai, bet kai vienas suoliukas iš dešimties lentų, o lentoje reikia pragręžti po penkias skyles, kurios turi būti visos tiksliai reikalingoje vietoje, gauni 300 skylių, kurias reikia atsižymėti prieš gręžiant. Ir dar, beje, visus tuos 120 metrų lentų reikia nudažyti. Du kartus. O kol lentos nudažytos ir lauki, kol jos džiūna, sėdi ir neturi ką veikti. Padarius suoliukus, juos reikia nuvežti į vietą ir pastatyti, prieš tai numontavus senuosius. Statymas taip pat su savo subtilybėmis. Vietoje nėra elektros, dėl to reikia važiuoti į "Gotą" ir nuomotis elektros generatorių. Taip pat, jei pasiimi per silpną grąžtą, užuot išgręžęs betone skylę per kelias minutes, gali ir keliasdešimt minučių trukti. Vėl važiuoji pasiimti galingesnio grąžto. Jei nespėji darbų padaryti kol šviesu, dirbi prožektorių ir mobilių telefonų šviesoje. Ir taip toliau. Juokavom, jog gerai kad 26 suolių neapsiėmėm daryti per tas kelias savaites. Bet kokiu atveju iki šventės spėjom pagaminti ir pastatyti keturis suoliukus. Kiti du suoliukai nespėjo išdžiūti. Juos pastatėm po šventės praėjus savaitei. Labai gera pamoka, jog stovintis parke suoliukas už savęs slepia labai ilgą ir ne tokią jau paprastą istoriją. Ir neskubėkite piktintis, kai kas paskaičiuoja sąmatą ir sako, jog vieno suoliuko pastatymas kainuos 100 €. Mes gerokai nugrybavome su kainomis. Aišku, ne dėl pelno darėme, dėl savo pačių ego. Bet 40 € už suoliuką net nepadengia minimalių sąnaudų.
Tai tiek tekstinės istorijos apie veiksmą. Kitaip ta pati istorija gal atrodys nuotraukose, kurias su prierašais galite pažiūrėti mūsų "Padirbtuvių" puslapyje. Nuoroda: asdasdasd

Skiepykis ir nevažiuok per raudoną.

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 20 Sep 2015 17:04:00 +0000

Šuo ant Gedimino kalno.

Į Gedimino kalną negalima lipti kartu su šunimi. Apsimečiau, kad nemačiau šio ženklo. Kartais laužau taisykles. Kažkodėl konkrečiai ši man pasirodė nereikalinga. Tai ir nesilaikiau. Popiet važiavau motociklu ir laikiausi kelių eismo taisyklių. Net ir nevažiuojant jokioms mašinoms sankryžoje, nevažiavau per raudoną šviesą, nes labai aiškiai suprantu, kodėl reikia laikytis kelių eismo taisyklių visada, nors ir tuščia sankryža. Taip, pasaulis nesibaigia, jei kas pravažiuoja per raudoną. Dažniausiai. Nes tokie pravažiuotojai labai retai pasitaiko. Tas pats ir su skiepais, pagalvojau. Taip, bepigu šūkauti, kad "a va neskiepijau savo vaiko ir nieko jam nenutiko, ir neserga, ir sveikas". Taip, kol tu toks vienas važiuojantis per raudoną, tai gal nieko tokio, bet kai visi pradės neskiepyti savo vaikų ir važinėti per raudoną, tai... visi mirs. Kai kurių taisyklių visgi reikia laikytis. Kai kurių.

Jono svaJonė

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 23 Jul 2015 18:59:00 +0000

Svajonių

Šis įrašas - kaip skirtukas knygoje, skirtukas į mano gyvenimą, kuris ateity primins apie vieną neesminį, bet smagų nutikimą. Nes niekada negali žinoti, kuris iš tavo draugų / pažįstamų ateity taps įžymus menininkas. Galėsiu tada žurnalistams į kameras pasakoti šią istoriją apie Joną.
O istorija štai tokia. Vienas iš padirbtuvių makerspace narių - Jonas - iš kartono pasigamino didžiules raides. Maždaug po pusantro metro kiekviena. Raidės S V A J O N I Ų. Priešistorei reikia žinoti, kad Jonas dar lankosi (nežinau, ką ten veikia) Ruperto meno inkubatoriuje, kuris yra Svajonių gatvės kaimynystėje. Na ir dar akivaizdi žodžio sąsaja su paties Jono vardu, ir šiaip geras žodis. Taigi, tos didžiulės raidės kabėjo dirbtuvėse ant sienos ir niekam netrukdė, kol vieną dieną neprireikė kraustytis į naujas patalpas. O ten lubos nebebuvo tokios aukštos ir raidėms vietos akivaizdžios nebuvo. Ir pamenu tą momentą, kaip garsiai paklausiau aplinkinių ir pats išsigandau: "...tai išmetam Jono svajones?" Ir iš karto pats jau žinojau atsakymą. Kaip galima kieno nors svajones išmesti, kad ir kokios nefunkcionalios, nepatogios ar užimančios vietą (laiką) bebūtų. Taip ir iškeliavo Jono svajonės į naujas patalpas ir dabar turi ten savo dureles, už kurių yra sukrautos. Svajonių sandėliuke.

Svajonės sandeliuke

Skundikas

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Thu, 25 Jun 2015 13:13:00 +0000

Viena istorija, kuri, manau, verta užfiksavimo. Praėjusių metų gruodžio 16-tą dieną vienas dviračių aktyvistas išsiuntė savivaldybei skundą apie, jo nuomone, opią problemą. Masiškai ignoruojamas ženklas sustoti / stovėti draudžiama, dėl ko dviratininkams ir pėstiesiems, ypač mamoms su vežimėliais, yra labai sunku naudotis šaligatviu. Situacija iliustruota nuotraukomis:

Kaip turėtų būti.

Reali situacija.

Kadangi skundas buvo pasirašytas elektroniniu parašu, jis prilyginamas oficialiam dokumentui, į kurį savivaldybė turi atsakyti per nurodytą laiko tarpą. Aišku, atsakymo nebuvo sulaukta. Bėgo laikas, o mašinas toliau kaip statė, taip ir statė toje vietoje. Nežinau, gal už baudas daug surinkdavo toje vietoje, todėl nieko ir nekeitė (spekuliacija).

Antras raundas. 2015 gegužės 11-tą. Po mero rinkimų aktyvistas sugalvojo patikrinti naują merą ir suorganizavo masinį tag'inimą po šią problemą aprašančiu įrašu.

Ištrauka iš įrašo:

Reikalavimai: 1) įrengti A T I T V A R U S, neleidžiančius užvažiuoti ant šaligatvio (nors svarstytina ir galimybė palikti šaligatvyje vietos per automobilio plotį); 2) skirti minimalias N U O B A U D A S -- pastabas -- atsakingiems savivaldybės darbuotojams, per 5 mėnesius nesureagavusiems (2014.12.16: „Dėkojame Jums už elektroninį laišką. Informuojame, kad laiškas gautas, užregistruotas ir persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją“) į pranešimą apie nuolatinius ir daugybinius KET pažeidimus. Kol nepradėsime išreikalauti tiesioginės atsakomybės, esminių pokyčių nei Vilniuje, nei Lietuvoje nebus, hau.

Po mero tag'inimų gegužės 18-tą Remigijus Šimašius pats asmeniškai sureagavo ir į diskusiją įtraukė atsakingą savivaldybės darbuotoją.

Dar po kelių priminimų liepos 1-ą buvo patikinta, jog problema sprendžiama.

Ir štai, birželio 16-tą, matome, jog problema išspręsta.

Nuo gegužės 18-tos iki birželio 16-tos. Kiek daugiau nei mėnuo. Nors praėjusios kadencijos savivaldybė to nesugebėjo sutvarkyti per pusę metų. Bet noriu pabrėžti ne tik šį konkretų atvejį, noriu apskritai atkreipti dėmesį į piliečių aktyvumą, nepabijokime to žodžio, skundžiant ir skundžiantis problemomis, kurios jiems maišo gyventi. Jei matai problemą, neapsiribok pabumbėjimu "aj aj kaip blogai", naudokis egzistuojančiomis priemonėmis, kad ta problema būtų išspręsta. Kažkada jau rašiau savo pamąstymus apie skundimo mentalitetą. Atseit kaip tai blogai, skundikas, stukačius, bla bla bla. Pasikartosiu dar kartą:

P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti, kaip, kur nusukai. O tie, kurie stengiasi, jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi, kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, kad vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus, ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieka ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.
P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!

P.S. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad Vilnius tuo metu turėjo rimtesnių problemų nei ne vietoje statomi automobiliai.

„Air Lituanica“ šaukia kreditorių susirinkimą, bendrovei inicijuojamas neteisminis bankrotas

Kodėl hipsteriams patinka mac'ai

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 20 Apr 2015 11:04:00 +0000

Random hipsteris iš google paieškos.

Dėmesio! Čia bus daug techninių detalių, bet pabandysiu suprantamai privesti iki originalios minties.
Kažkada senovėje, vienoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė skystų kristalų (LCD) monitorius. Jie veikia šviesos poliarizavimo principu. Du paveiksliukai, manau, bus aiškesni nei keli sakiniai.

Poliarizuota šviesa.

Ekrano struktūra.

Atkreipkite dėmesį, jog iš ekrano sklindanti šviesa yra poliarizuota.

Kažkada dar seniau, kitoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė poliarizuotus akinius.

Šviesa turi tokią savybę, kad atsispindėjusi nuo paviršiaus ji poliarizuojasi ir tampa lygiagreti paviršiui, nuo kurio atsispindėjo.

Poliarizuotas atspindys.

Todėl paėmus poliarizacinę plėvelę, statmeną atsispindėjusiai šviesai, atspindžių šviesa yra užblokuojama. Manau, daug kas matė tokias akinių ar foto filtrų reklamas:

Užblokuoti lango atspindžiai.

Problema atsiranda, kai bandai su poliarizuotais akiniais dirbti prie monitoriaus, kurio poliarizacija yra horizontali. Vaizdas gaunasi maždaug toks:

Can't see shit captain.

Taigi, Dell monitoriaus gamintojai nepagalvojo, jog kažkoks hipsteris naudos jų monitorių užsidėjęs armani akinius su polaroido lęšiais. Čia tokie brangūs akiniai, kurių aš niekada savo noru nepirkčiau.

O visas "apie daug ką pagalvota" grožis pasimato, kai su tais akiniais pasižiūri į šalia stovintį mac book'ą. Obuolių fabrike kažkas apie tai pagalvojo ir surado labai paprastą sprendimą šiai problemai. Poliarizacinę plėvelę dėti nei stačiai, nei horizontaliai, o įstrižai. Na nes tikrai mažai žmonių pakreipę galvą į kompiuterį žiūri.

Tai čia iš dalies tas dalykas, dėl kurio man patinka "makai". Jie pagalvoja apie problemas, kurių tu net nežinai, kad galėtum turėti.

Patikrinau savo mobiliuosius įrenginius, nexus bei sony telefonai yra poliarizuoti statmenai, tai yra paversti šonu, užtemsta, jei esi su akiniais. Smalsu, kaip su kitų gamintojų ekranais. Ar pagalvojo jie apie hipsterius su poliarizuotais akiniais?

Barzdų istorijos

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 09 Mar 2015 16:47:00 +0000

Neseniai pradėjau auginti barzdą. Ne dėl grožio, labiau dėl tingėjimo skustis. Bet taip jau yra, kad kartais vis tiek reikia nusiskusti. Tiksliau - būti nuskustam, nes pats tingiu. Taigi, prieš kelis mėnesius pirmą kartą gyvenime apsilankiau pas barzdaskutį. Šiandien šią procedūra kartojau antrą kartą. Kadangi esu visiškai žalias barzdų srityje, ir skutėjui paklausus, kaip kirpsim, tegaliu pasakyti "na sutvarkykite, kaip reikia", tai eksperimentuoju ir ieškau, kur Vilniuje man tą barzdą gerai sutvarkytų. Pirmą kartą lankiausi Kukla beauty boxe esančiame voxx barbers, gaila dabar negaliu pasakyti, koks skutėjas mane tvarkė, bet kaip pirmam kartui buvo visai gerai. Tiesiog neturėjau su kuo palyginti ir nelabai žinojau, ko tikėtis. Šiandien apsilankiau barzdaskučiuose. Šį kartą jau turėjau su kuo palyginti ir dabar tiesiog noriu pasidalinti savo patirtimi ir pastabomis.

Tikroji mano barzdos motyvacija.

Pirmas įspūdis barzdaskučiuose labai geras, pasitinka minkšta odinė sofkutė ir prieš akis besidarbuojantys du tamsiaodžiai kitataučiai. Vienas garbanotas juodukas, kitas šviesesnis kažkur nuo Indijos. Daug karštų rankšluoščių, odekolono kvapas, vyriškas interjeras ir gera muzika. Vyrai taip skrupulingai darbavosi prie klientų, kad man teko palaukti dvidešimt minučių ilgiau, nei buvo paskirtas laikas. Bet čia smulkmena, kur nepasitaiko.
Pradedam procedūrą. Pakliuvau pas šviesesnįjį. Pirmi pavojaus signalai. Jis nelabai supranta lietuviškai (natūralu), bet taip pat nemoka ir angliškai. Teko pasikviesti juoduką, kad pavertėjautų. Išsiaiškinom, ko noriu, juodukas gestais parodė mano skutėjui, kur ir ką daryti, ir nubėgo pas savo klientą. Kadangi taupiau laiką, tai tuo pačiu paprašiau, kad mane ir apkirptų (lai atleidžia man mano kirpėja). Nepasiūlė išplauti man galvos, o aš pats, kai jau pradėjo kirpti, ir nebeprašiau. Tiek to jau. Pats kaltas. Buvau apkirptas ir sušukuotas. Labai subjektyviai verkšlenant - nebuvo malonu. Gerokai prašukavo man kietomis šukomis tą pačią vietą kakle. Iš objektyvių nusiskundimų tai labai nepatiko, kai šukuojant fenu nudegino galvą. Čia reikia daug patirties, kad tai sugebėtum.
Pradedam skustis. Mašinėle nuimam gaurus. Įdomi detalė - nuskuto ir nosies plaukus. Aš, kaip ir sakiau, esu žalias, tai tiesiog man tai nauja buvo. Putomis prieš skutant kažkodėl patepė tik kaklą, nors skuto ir žandus bei smakrą. Nežinau, kodėl jų putomis nepatepė. Gal taip reikia. Tada atliko pačią nemaloniausią mano kada patirtą procedūrą. Su siūlu nupešiojo veido plaukus. Tuos pūkelius, kur ant skruostikauslių ir ant kaktos. Never again. Moterys, kur antakius pešiojatės, net nežinau, ką jums pasakyti. Toliau - ugnies procedūra. Čia irgi man kažkas super naujo ir kiek graudžiai juokingo. Su žiebtuvėliu (tokiu paprastu, kur kioskelyje parduoda) nudegino man ausų plaukus. Sėdžiu ir veidrodyje žiūriu, kaip man su žiebtuvėliu ausis degina. Say whaaaat? Kaip ir su fenu, tai čia irgi kiek apskrudino per smarkiai. Na bet gal čia taip reikia. Tada pabaigai gavau karštą rankšluostį ant veido. Labai nustebau, nes visada galvojau, kad karštą rankšluostį ant veido deda prieš skutant, kad suminkštėtų oda, o ne po skutimo. Ir tada paskutinis akcentas - stiprus alkoholinis dezodorantas ant viso veido. Viduje verkiau, bet išorėje likau rimtu veidu, gal tik ašara viena nuriedėjo.

Super procedūra. Reika namie ją naudoti.

Iš bendrų pastebėjimų: tai jei skutėjas yra rūkantis, tai labai jaučiasi, kai jis prisikišęs kruopščiai barzdą tvarko ir tuo pačiu alsuoja į veidą. Čia tokia pastaba tiek voxx barberiams, tiek barzdaskučiams. Nežinau kaip tą rūkalų kvapą panaikinti. Vienas variantas yra tiesiog neberūkyti. Kita pastaba barzdaskučių skutėjui. Tikiuosi jam nedegė namai ar kas iš giminių į nelaimę nepateko, bet naudoti išmanųjį telefoną skutant ką nors, man atrodo labai neprofesionalu. Kokius tris kartus buvo pakibusio kirpėjo efektas, kai viena ranka jis laiko prie manęs kokias šukas ar šepetį, o kita maigo telefoną. Pagal mane tai yra visiškai no-go. O iš subjektyvių pastabų tai voxx'ai kol kas man labiau patiko. Taip pat patiko kaip dirba barzdaskučių juodaodis, gal dar reiks pas jį pabandyti nusiskusti, bet pas jo kolegą jau nebenoriu už jokius pinigus papulti.

P.S. "juodaodis" ir "šviesesnis nuo Indijos" vartoju visiškai be rasistinių intencijų, tiesiog tai buvo du ryškiausi skiriamieji bruožai. Jei tarkim būtų dirbę du žmonės ir vienas iš jų būtų su akiniais, gal pagal akinius juos indentifikuočiau.

P.P.S dabar skaitau savo verkšlenimus apie kažkokią grožio procedūrą ir galvoju WTF aš čia rašau dabar, bet čia labai momento esu pagautas, blogos patirties momento, tai reikia tai turėti galvoje. Subjektyviai blogos patirties. Ir stebiuosi visais penkių žvaigždučių įvertinimais internetuose.

Londono Hackerspace

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Wed, 18 Feb 2015 07:05:00 +0000

Akivaizdi priešprieša padirbtuvių logo "pakurk"

Po darbų Londone nusprendžiau apsilankyti viename iš vietinių hakerspace - London hackerspace. Pataikiau į atvirų durų dieną, kurią jie rengia kiekvieną antradienį. Įsikūrę jie per daug neišsiskiriančiame poros aukštų pastate. Lauke stoviniavo ir rūkė keli tipinės išvaizdos geek'ai. Paspaudęs didelį raudoną mygtuką prie durų buvau labai sklandžiai ir be jokių nereikalingų klausimų įleistas į vidų. Kadangi atėjau kiek anksčiau, dar nebuvo prisirinkę daug smalsuolių, todėl galėjau laisvai apsižiūrėti po visas patalpas. Niekas manęs nei lydėjo, nei aš kam įdomus buvau. Ėjau kur norėjau, žiūrėjau, ką norėjau, visi buvo užsiėmę savo projektais. Beje, viduje buvo gal kokie dešimt žmonių.

Siuvimo kampas

Patalpos atrodo daugiau nei nerealiai. Įrangos kiekius ir įvairovę sunku net nusakyti, todėl net nebandysiu to daryti. Nufilmavau abu aukštus, todėl tiesiog siūlau imti ir pažiūrėti video medžiagą. Ją kiek paredagavau ir pakomentavau bei iškarpiau įdomesnius kadrus. Po pasivaikščiojimo prisėdau prie vienos grupelės čilinančių vietinių, nutaikęs progą įsiterpiau ir iškvočiau, kiek galėjau apie jų sukurtą erdvę. Nors erdvė čia ne tas žodis, tai - bendruomenė. Ta nuostabi erdvė - tai tik dar nuostabesnės bendruomenės rezultatas.
Įsikūrė jie prieš penkerius metus. Pradinė mintis buvo hackerspace be jokių taisyklių. Nežinau, kiek žmonių tada dalyvavo ir kaip jie tą vietą išlaikė. Pirma problema, su kuria susidūrė betaisyklinėje aplinkoje, buvo ta, jog nariai pradėjo į patalpas nešti belenkokius daiktus ir tiesiog užgriozdino erdvę (padirbtuvės tą etapą jau praėjo). Teko priimti tam tikras taisykles. Beje, taisyklė numeris 0 (nulis) - "Don't be on fire". Taigi, per penkerius metus prisirinko nemažai taisyklių, bet visos labai su prasme.
Valdymas, o gal geriau sakyti valdymasis, vyksta konsensuso (bendro sutarimo) principu. Tai yra ne balsavimu, kurių daugiau - tie teisūs, bet principo, kad kuo daugiau žmonių padarytum laimingais. Bendravimas ir problemų sprendimas vyksta mailing list'e. Visi nariai turi vienodą balsą sprendžiant klausimus. Kasmet yra išrenkami keli patikėtiniai ("trustee"), kurių pareiga spręsti problemas, jei nepavyksta susitarti geruoju, arba kurie turėtų sudrausminti taisyklių nesilaikančius narius. Paprastai tai būna labai didelio autoriteto žmonės. Beje, patikėtinio kadencija trunka metus. Antrai kadencijai to paties žmogaus perrinkti negalima.

Tvarka bus!

Neįtikėčiasia dalis yra finansai. Per mėnesį ši organizacija sudegina virš 11.000 svarų. Beveik 15.000 EUR arba senais pinigais 50.000 LTL. Tai yra ne pelno siekianti organizacija ir išsilaiko ji pati iš savo narių įmokų. Nario mokestis yra nuo 15 svarų, bet nariai yra skatinami mokėti kiek negaila. Tačiau nepamirštama ir apie nepasiturinčius. Jei esi studentas ar šiaip "cash strap", bet labai nori kažką gaminti, tave priims ir pigiau ar gal net nemokamai. Šiuo metu yra apie 1200 narių. Vasarą būna pagausėjimas. Visa apmokėjimo ir narystės sistema yra automatizuota. Pačių susikonstruota sistema kas mėnesį patikrina banko išrašus ir sumokėjusius narius įtraukia į sistemą, nesumokėjusius pašalina iš jos. Į sistemą įtraukti nariai bet kada į patalpas gali patekti pasinaudoję londono metro "oister" kortele. Pypt ir durys atsidaro. Beje durų atidarymo sistemą jie taip pat patys susikonstravo ir visi kodai (kaip ir daug kitų dokumentų) yra laisvai prieinami internete (čia).

Palik viską tvarkingiau nei radai.

Visi nariai turi teisę bet kuriuo paros metu naudotis patalpomis. Tačiau nėra jokios rezervacijos sistemos. Sąmoningai. Nes tuomet prasideda tokie dalykai kaip "užsiregistravau, bet neatėjau". Dabar viskas paprasta, ateini ir bandai tilpti. Jei jau taip atsitiko, kad netelpi, bad luck, bet paprastai žmonės reikalui esant tikrai geranoriškai pasidalija erdve ir įranga. Nenaudoji juk dvi valandas ištisai tekinimo staklių. Beje, nario mokestis yra toks mažas Londono standartais (trys-keturi alaus bokalai), kad kai kurie nariai tiesiog kas mėnesi paremia šią nuostabią idėją, bet per daug nesilanko. Gal tik užsuka į kokius didesnius renginius. Tai va kažkaip ta visa gausybė narių organiškai ir dalijasi erdve.

Negooglinkite...

O pabaigai padrikų dalykų, ką iškvočiau ir kas man pasirodė įdomu, bet į tekstą niekur neįkišau. Kiek klausiau, nebuvo jokių rimtų traumų per visą laiką, nors nariai nėra kažkokie profesionalai, o greitai besisukančių aštrių įrankų ten tikrai apstu. Niekas nesusisprogdino, nors buvo atvejų, kai kaimynai piktinosi kieme sprogdinamomis skysto azoto bombomis. Niekas nebuvo užsidegęs (žiūrėti nulinę taisyklę). Virš durų prie išėjimo kabo raudonas pranešimas "thieves will be prosecuted". Nors apie kažkokias vagysčių problemas iškvosti nepavyko. Sakė, visokių pasitaiko žmonių. Būna tokių, kurie prisijungia ir tikrai daug duoda hakerspeisui, bet būna ir tokių, kurie susimoka, bet paiima, kiek tik gali patys beveik nieko neduodami atgal. Įrankiai lūžta, ir čia nieko nepadarysi. Tiesiog reikia taisyti. O tai daro patys nariai. Visur labai daug kartų parašyta "po savęs susitvarkyti, nes kitaip tai turės padaryti kitas". Ir išties - viskas labai tvarkinga. Prihakinta visa aplinka. Prie sofkučių kampo stovi senovinis crt televizosius, kuris rodo artimiausių auobusų grafiką. Kitame patalpos kampe švieslentė rodo interneto statistiką (upload/download). Yra šaldytuvas, kuriame pilna alaus, o šalia dėžutė alaus aukoms. Taip pat yra ir muziejukas, į kurį bet kuris narys gali padėti daiktą, jei mano, jog jis vertas būti tame muziejuje. Vienas iš eksponatų - plazminių pjaustyklių perpjautas kietasis diskas. Sakė, kažkada tokį aparatą turėjo. Šiukšlių rūšiavimas irgi su įdomia sistema. Trys dėžės. Nereikalingą daiktą dedi į pirmą dėžę, po vienos savaitės ir pirmos dežės nepaimti daiktai keliauja į antrą dėžę, po dar vienos savaitės į trečią ir, jei iš trečios dėžės daikto niekas nepaima, su juo atsisveikinama su visam.

O dabar jau visai pabaigai prisipažinsiu, bijojau rašyti šį straipsnį, nes nežinau, ar įmanoma žodžiais perteikti tą jausmą, kuris užplūsta patekus į tokią erdvę kaip Londono hakerspeisas. Supranti, kad gyvenimas gerėja žvėrišku greičiu ir su juo gerėja žmonės. Pasitikėjimas net tarp pirmą kartą susitikusių žmonių tampa norma. Kad taisyklės yra ne tam, kad kažką draustų, bet kad primintų kaip elgtis, kad visiems būtų geriau. Ir tada dar pabunda vaikas viduje. Būdami maži, turėjome ir žaislų, ir smėlio dėžę, kurioje su draugais susitikdavome ir žaisdavome, bet kažkodėl, kai užaugome ir turime visas galimybes toliau žaisti, nustojame tai daryti. Kur mūsų suaugusiųjų smėlio dėžės, kur mūsų suaugusiųjų žaislai ir kodėl mes nebesusitinkam su draugais pažaisti. Nekalbu apie taisyklėmis sukaustytus stalo žaidimus ar alaus bokalų kilnojimo čempionatus. Kur mūsų spontaniški improvizuotų taisyklių kūrybiniai žaidimai, kur priimamas kiekvienas, atėjęs į smėlio dėžę ir nėra jokių apribojimų. Mums nereikia, kad tėtis sukaltų smėlio dėžę ar mama nupirktų lėlę. Mes patys jau tai galime padaryti. Bet kažkodėl nedarome... Na jau ne, aš sau pasidarysiu smėlio dėžę ir kviečiu visus ateiti pažaisti.

Taisyklės

P.S. ir ne, čia ne padirbtuvių reklama, aš tikrai noriu smėlio dežės.
P.P.S. Video tik smalsiausiems. Dvylika minučių neredaguoto, besikratančio ir susiliejusio vaizdo gali sukelti galvos skausmus ar / ir pykinimą.

Taisyklės yra ne tam, kad jas laužytų, o tam kad jas keistų.

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Mon, 02 Feb 2015 15:20:00 +0000

Starto vieta.

Prieš kurį laiką galvoje sukosi mintis pagaminti automatinį greičio matuoklį: pora telefonų, automatiškai atpažįstančių mašinų numerius ir suskaičiuojančių vidutinį greitį atkarpoje. Kiek paeksperimentavus paaiškėjo, jog nėra taip paprasta, kaip atrodo. Atviro kodo numerių atpažinimo bibliotekos yra nepakankamai greitos, o mobiliųjų kameros nepakankamai geros kokybės. Taigi vieną saulėtą sekmadienio dieną pasikviečiau pagalbon draugų, pasiėmiau porą go pro kamerų, termosą arbatos ir nuėjom pamatuoti vidutinio greičio rankiniu būdu. Jau kurį laiką man kliūna "gyvenamosios zonos" ženklas prie prezidentūros. Gyvenamojoje zonoje galioja 20km/h greičio apribojimas, bet būtent toje vietoje, niekas nekreipia dėmesio į tą ženklą. Taigi, vieną kamerą pastatėm prie zonos pradžios, kitą prie vaistinės. Pafilmavome kokias dvidešimt minučių ir rankiniu būdu išanalizavome duomenis.
Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Beveik visos mašinos viršijo greitį. Tos kur neviršijo, buvo tos, kurios bandė sukti į kitą gatvę, bet kadangi ten vyko parado repeticija, kelias buvo uždarytas ir joms teko pastoviniuoti, kol apsispręs, kur toliau važiuoti. O rezultatas skaičiais maždaug toks:

Užfiksuota mašinų: 49
Nuvažiuotas atstumas: 241.64 m
Vidutinis greitis: 38.92 km/h
Potencialių baudų: 769.5 € (per 14 minučių, skaičiuojant pusę minimalios baudos)
Greičio rekordas: 72 km/h

Visa lentelė čia (nuoroda).
O pagrindinė mintis, kurią noriu perteikti, - tai taisyklės, jų laikymasis ir jų keitimas. Mano, kaip ir daugumos užfiksuotų vairuotojų, nuomonė sutampa. 20km/h toje vietoje yra nepatogiai neprotinga. Todėl dauguma, kadangi nėra matuojami, nepaiso taisyklių ir jas apeina. Ir čia matomai ne vienintelė vieta, kur greičio apribojimas yra "rekomendacinio" pobudžio, nes niekas nesirūpina, jog taisyklių būtų laikomasi. Užduotis namų darbams - pabandykite mieste važiuoti neviršydami greičio.
O dabar įsivaizduokite, jei man būtų pavykę pigiai automatiškai matuoti vidutinį greitį, visa tai integruoti į teisinę ir pašto sistemą. Viršijai greitį, vakare gauni e-mail'ą (arba laišką po savaitės), kad ten ir ten viršytas greitis, ir prašom susimokėti baudą. Viršyjai dukart per diena, gauni dvi baudas. Kažkoks košmariškas distopinis scenarijus kasdieniam vairuotojui. Tektų laikytis taisykių. Bet yra ir kitas kelias, ir tuo aš džiaugiuosi. Mes turim teisę ne tik laikytis taisyklių, bet ir jas keisti. Dažnas pamiršta tai, nes paprastai ad hoc apeina taisykles, lieka nepagautas ir gyvena toliau. Bet jei visi mes kasdien laužom taisykles ir laikom tai norma, tai ar ne geriau tuomet pakeisti taisykles, kad jos atitiktų realybę. Neskatinu didinti leistino greičio, tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, jog jei yra taisyklės, tai yra ir galimybė jas keisti.

Finišas

P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti kaip, kur nusukai. O tie kurie stengiasi jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, jog vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieką ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.

P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!

Išspręsk problemą vieną kartą

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sat, 24 Jan 2015 07:49:00 +0000

Kada nors ir padirbtuvės tiek turės įrangos.

Adomas šią savaitę pasikvietė apžiūrėti (nemokamai apvalgyti) Google ofisą Londone. Alaus šaldytuvas deja buvo užrakintas iki penktadienio. Įsimintiniausia patalpa, dirbtuvės. Viskas, ko reikia ką nors paprototipinti. 3D priteriai, lazeriniai ploteriai, elektronikos kalnai, osciloskopai, lituokliai ir kalnai laidų. Nepastebėjau ar plaktukų buvo. O šalia toks kambariukas (nebepamenu kaip vadinasi), kur ateini ir jei ko reikia darbui, pasiimi. Kaip supratau, klaviatūros, pelės, ir šiaip visokios smulkmenos. Be jokio popierizmo be nieko. Atėjai pasiėmei ir eini toliau dirbti. Ir niekas nesprendžia problemos "o jei kas nors ką nors pavogs". Ir tada pagalvojau, jog šios problemos sprendimas įmonėse reikalauja daug pastangų. Reikia gauti patvirtinimus, pasirašyti kai kažką pasiimi ir turėti barkodą ant daikto, kad gražintum. Reguliariai inventorizuoti ką tu turi ir ką turi gražinti ir taip toliau. Ir tas "sprendimas" yra nuolatinis, tai yra pastangos reikalingos visą laiką. Bet yra kitas būdas. Išspręsti šią problemą kitoje vietoje. Ne ribojant darbuotoją, o atsirenkant darbuotoją. Tai yra priimant į darbą.
Ir lygiai tokią pačią paralelę pamačiau savo hobyje. Neseniai diskutavome apie padirbtuvių ateitį. Kaip organizuoti veiklą, ir kaip padaryti, kad nedingtų daiktai. Ir kaip dabar pamenu, taip nuklydom į lankas galvodami apie signalizacijas, daiktų katalogavimą, popierių pasirašymą, kad esi atsakingas už daiktą ir taip toliau. Ir čia yra ta pati problema, kad tai kontrolei reikės nuolatinių pastangų ir laiko užuot tai panaudojus kaip nors naudingiau. Atsirink su kuo bendrauji ir nereikės kiekvieną kartą per petį įtariai žvilgčioti.
Žinoma, tam tikro lygio biurokratija yra neišvengiama, bet reikia kartais į viską atsitraukus pažiūrėti ir pastebėti ar ne per daug jėgų švaistoma kur nereikia. Išspręsk problemą vieną kartą.

P.S. ši taktika netinka žmonėms gyvenantiems iš vienos problemos sprendimo, nes išpręsdami problemą jie nupjauna šaką ant kurios sėdi.

Smelkemna, bet malonu.

Tiesiog atsitiktinumas

noreply@blogger.com (Vincentas Vienožinskis) — Sun, 28 Dec 2014 10:54:00 +0000

Neseniai užkliuvo straipsnis iš 15 minučių "Mokslas pateikia vis daugiau Dievo egzistavimo įrodymų". Na su tokia antrašte sunku praslysti (by design). Atsidariau. Aišku straipsnis, tai vertimas iš WSJ : "Science Increasingly Makes the Case for God". Taupant jūsų laiką, straipsnį apibendrinu vienu sakiniu.
Kadangi įvykio tikimybė labai labai labai labai maža ir jis įvyko, tai to negalima niekaip kitaip paaiškinti kaip tik aukštesnės jėgos įsikišimu.
Kai tave užmėto tokiais dideliais skaičiais kaip oktilijonas ar septilijonas tikrai kartais pasimeti ir priimi tau pateikiama idėją. Bet paskui atsitrauki pagalvoji ir kažkaip neskanu pasidaro dėl tokio manipulaivimo. Tai noriu savo komentaru pasidalinti. Su pavyzdžiu.
Dabar sedėdamas prie kompo sugeneravau du atsitiktinius skaičius. Na ok, ne visai atsitiktinius, bet pagal tikimybių teoriją abu skaičiai turi tokią pačią tikimybę būti sugeneruoti.

Tikimybiškai abu skačiai vienodai tikėtini, bet mums kaip žmonėms, mėgstantiems viskame pastebėti dėsningumus pirmas skaičius atrodo daug išskirtinesnis. Jis gali pasirodyti toks išskirtinis, kad mes net nesusimąstysime, kokie kiti skaičiai dar gali būti sugeneruoti.
Lygiai taip pat egocentriškai mes žvelgiame į save kaip žmoniją, suprantame, kokia maža tikimybė (tai yra kiek daug faktorių turėjo susidėlioti), kad mes čia esame ir nusprendžiame jog tai tikrai negali būti atsitiktinumas. Bet gal gali. Gal jei ne visi nuliukai, vietoj mūsų gali būti visi vienetukai, arba visi aštuntukai.
Ką aš noriu pasakyti, jog mažos tikimybė įvykis neparodo, jog kažkokia aukštenė jėga jį įtakojo. Ir mokslas, prieškingai nei sako antraštė, nepateikia naujų dievo egzistavimo įrodymų.

P.S. Šiaip smagus wikipedijos straipsnis apie Russelo čiainiką : http://en.wikipedia.org/wiki/Russell's_teapot