Dolce Vita by Laura

Balio Jatiluwih ryžių terasos

noreply@blogger.com (Laurute) — Wed, 14 Jun 2023 11:43:00 +0000

Tikriausiai pačios gražiausios Balyje, įtrauktos į Unesco paveldo sąrašą ir neapstatytos kavinėmis bei viešbučiais, kaip Tegallalang.

Ryžiai yra Balio duona ir druska, pagrindinis amatas maitintojas. Todėl terasose galima pamatyti besidarbuojančius vietinius žmones.

🥾 Tai puiki vieta pasivaikščioti, ne per daug turistų . Ryte jų išvis nebuvo.

🚲 Taip pat tinka pasivažinėjimui dviračiu. Keli skirtingo ilgio maršrutai.

Aš pasirinkau 2.5 kilometrų pasivaikščiojimo maršrutą, kuris užtruko apie 2 valandas, nes vis kur nors sustodavau pailsėti, pasigrožėti vaizdu ar atsigerti kokoso.

Atvykau fancy style, su Baliečiu vairuotoju, kuris turėjo prisiparkuoti tam skirtoje vietoje. Manau su motoroeriu galima apvažiuoti išsamiau ir ištyrinėti giliau.

Dirbti keliaujant

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 22 Nov 2022 17:16:00 +0000

Maniau tai bus paprasčiau. Sėdėsiu ant jūros kranto su laptopu, klientai birs iš dangaus, o užduotys vienas du ir pasidarys.

Realybė pasirodė visai kitokia. Visų pirma, supratau, kad kai esu naujoje šalyje labiausiai norisi gerti į save įkvėpimą, mėgautis tenykšte atmosfera ir džiaugtis saule. Be galo sunku perjungti protą iš atsipalaidavimo režimo į užduočių režimą. Ypač, kai trumpam atvykę turistai pašonėje, atsipūtę sau geria kokteiliuis su skėtukais ir dėl nieko nesuka galvos.

Antra problema, FOMO - fear of missing out. O jei kažką įdomaus praleisiu? Nepamatysiu? Nesudalyvausiu?

Bandžiau dirbti išganingose co-oworking spaces, truputį padėjo, bet vistiek iki galo nesuprasdavau, kaip tie digital nomads ramiai sau KIEKVIENĄ mielą dieną po aštuonias valandas išbūna įbedę akis į kompiuterį. Alio? Ar jiems nerūpi, kad palmės moja nuo pajūrio? Kad reikia apžiūrėti krioklius? O dar flamingų ežeras netoliese? Ar jį turi kokį mygtuką įjungti bei išjungti darbo režimui?

Man tai padaryti itin sunku!

Geriausiai veikia variantas dirbti daug, kol esu Lietuvoje, ir dar ypač oras ne itin motyvuojantis kažką veikti. Prisipažįstu, kartais tai vos nepasibaigia burn out’u. Na, o padirbus ir susitaupius - keliauti ir mėgautis keliavimu. Galbūt šiek tiek padirbti, bet ne per daug.

Taip pat man reikia ramios, nuolatinės, stabilios aplinkos, kur galiu susikaupti ir nesiblaškyti. Juk nukreipus mintis nuo užduoties, užtrunka apie 20 minučių vėl prie jos sugrįžti. Bent jau taip sako psichologai.

Ką Londone madinga valgyti ir gerti?

noreply@blogger.com (Laurute) — Fri, 10 Aug 2018 11:53:00 +0000

GĖRIMAI

Kiekvienais metais kavinės konkuruoja kas išras originaliausią gėrimą. Kažkada buvo Chai Latte, Matcha latte, Tumeric latte, dar vėliau kava su kokoso aliejum (labai skani beje, sakau kaip žmogus nemėgstantis kavos). O dabar gi paskutinis mados klyksmas yra Ashwagandha. Pagal apibūdinimą tai kartu raminanti ir energizuojanti žolelė. Gėrimų labai daug kur apart Whole Foods ar kokių super trendy sveikatos kavinių nepamatysi, bet niekas netrukdo tiesiog nusipirkti pudros ir gamintis patiems sumaišant su kitais prieskoniais ir riešutiniu pienu (nes tikrą pieną šiais laikas gerti taip pat nemadinga ir nenaudinga).

Tiesa prakalbus apie keistus gėrimus, kavinė į kurią patenka tik kantrieji Farm Girl Notting Hille atidarė naują vietą Chelsea, kuri panašu nėra tokia sausakimša. Gali būt, kad apie ją ne daug kas žino. Čia kavos perėjo eksperimentinę tansformaciją nuo Levandų, Rožių, Hibiscus Latte iki Drugelių. Žmonės dažniausiai jų paragavę tiesiog užsimano paprastos kavos, na bet įdomumo dėlei kodėl neišbandyti. (9 Park Walk, Chelsea, London SW10 0AJ)

Tiesa dar nepamirškim Kombucho’s gėrimų, bei itin išpopuliarėjusios Bubble Tea.

MAISTAS

Havajai šturmu ima Londoną, nuo Havajietiškų burgerių (kuriuos kepa ant lavos) iki Poke dubenėlių, kurie tiesiog yra salotų ir sushi hibridas. Praktiškai jau imi pavargti vien juos beužsisakinėdamas, nes reikia nuspręsti ar nori kale ar špinatų, o gal visai nenori jokio žalėsio, tada iš 20 kitų ingredientų išsirinkti kokius 4 ir iš 150 padažų pasirinkti vieną. Žinoma būna rekomendacijos, bet galima ir paeksperimentuoti.

Burbuliniai vafliai vis dar trendas. Prie jų visada eilės ir jie itin paklausūs. Galima juos užpildyti įvairiais skoniais, gelatto, matcha, karamele bei įvairiausiai pagardais. (Bufle, 19 Rupert Street, Soho, W1D 7PA)

Jei norite paragauti neįprastų ledų, jų pasirinkimas taip pat nemenkas. Mėlynojo pelėsinio sūrio skonio su graikiniais riešutais arba baravykų su šokoladu La Gelatiera Soho (27 New Row, London WC2N 4LA).

Šviežiai nupjautos žolės, taip jums nepasigirdo Chin Chin Camden. Jie turi specialią laboratoriją, kur bet ką gali paversti į ledus, tik atneškite ingredientų. (49-50 Camden Lock, Camden Town, London NW1 8AF).

Tahini ledai su kardamonu Palomar Soho, beveik kaip iš avinžirnių. (34 Rupert St, London W1D 6DN)

Karšti vasaros taškai Londone

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 26 Jul 2018 16:20:00 +0000

Dalinuosi savo įžvalgom ir patarimais, kas šiuo metu Londone yra ant bangos ir ką galima nuveikti per ne tokią jau ir ilgą vasarą, kuri šiais metais pasitaikė itin karšta. Paprastai atšilus orams dauguma stengiasi pabėgti iš miesto prie kokio nors vandens telkinio ar miško. Tačiau ir Londone nėra kada nuobodžiauti. Pramogų pasiūla vyrauja nuo netikrų paplūdimių iki lauko kino teatrų, nuo keistų ledų iki cirko pasirodymų.

KINO TEATRAS PO ŽVAIGŽDĖMIS

Nors orus prognozuoti sunku, o bilietus užsisakinėti reikia gerokai iš anksto, niekada negali žinoti ar nežiūrėsi filmo susisukęs nuo vėjo bei permirkęs nuo lietaus. Tačiau tikrai verta surizikuoti, o galbūt net prigriebti skėtį, kad pasimėgauti filmais netikėčiausiose Londono vietose. Šią vasarą lietaus rizika gal kiek mažesnė, bet vistiek neaišku, kada gali kilti kokia audra.

Filmai laive– Kodėl gi nepasižiūrėjus filmo plaukiojant Temzės upe stebint saulėlydį? Ar gali būti kas nors dar romantiškesnio? Juos siūlo City Cruises. (http://www.citycruises.com/special-events/timeout-movies-on-the-river)

Sommerset House – dvi savaites Rugpjūčio mėnesį bus rodomi filmai Sommerset House kieme. (https://www.somersethouse.org.uk/whats-on/film4-summer-screen)

Luna Cinema – Kino seansai parkuose ir jaukiose, nuostabiai pasimatymams tinkančiose erdvėse (Kew Gardens, Hamstead Heath, Hampton Court bei Regents Park). (www.thelunacinema.com)

Nomand Cinema – vienas populiariausių lauko kino organizatorių, siūlantis žiūrėti filmus prie St Paul Katedros, Bromptono kapinėse, Hyde Park Lido, Wembley park ir daugybėje kitų vietų. (www.whereisthenomad.com)

Taip pat yra ir teatras po dangumi. Opera Holland Parke, kur galima pasiklausyti Traviatos, Cosi Fan Tutte bei Ariadne. (Opera Holland Park Theatre, Ilchester Pl, Kensington, London W8 6LU). Regents Park Open Air Theatre, pritatantys Šekspyro pjesę As You Like it, Peterį Peną, Little Shop of Horrors ir kitus spektaklius. (Inner Circle, London NW1 4NU)

PAPLŪDIMIAI LONDONE

Kartais nebūtina važiuoti prie tikros jūros. Mieste taip pat galima atrasti smėlio bei patirti tropinę atmosferą. Tuo labiau, kai tikroji Anglijos jūra dažnai pabėga nuo kranto dėl potvynių ir atoslūgių, todėl vaizdas ne taip ir skiriasi.

Neverland – Fullhame esantis pliažas ant Temzės kranto. Didžėjai, žaidimai, brunchas, didžiulės lovos ir spalvotos pašiūrės. (364 Wandsworth Bridge Rd, Fulham, London SW6 2TY)

Camden Beach – Roundhouse kiekvienais metais savo terasą paverčia į pliažą, kur vyksta gyvi koncertai. Čia galima žaisti ping pongą, yra baras, kur nusipirkę pina coladą ir įsitasę ant spalvotų kėdžių pasijusite kaip kokioje Jamaikoje. (Chalk Farm Road, Camden NW1 8EH)

London Royal Docks – Kiekvienais metais atgabenamos tonos smėlio ir krantinė virsta paplūdimiu. Įėjimas nemokamas. (1 Siemens Brothers Way E16 1GB).

KARŠČIAUSIOS VASAROS PARODOS

Spice Up Spice Girls exhibition, Business Design Centre, Angel, Islington. Tai didžiausia keliaujanti paroda grupės gerbėjams, su šimtais kostiumų bei asmeninių grupės daiktų. (https://www.spicegirls-exhibition.com)

Frida Kahlo exhibition, V&A Muziejus, Kensington - Didžiulė asmeninių meninkės daiktų kolekcija, iliiustruojanti jos gyvenimo istoriją.

Fashioned from Nature, V&A paroda pasakojanti kaip drabužių istorija susipynė su gamtos elementais. Inovatoriškos medžiagos ir dažymo būdai leis nauju žvilgsiu pažvelgti į rūbų kūrybą.

Lee Bull – Hayward Gallery. Žymiausia Pietų Korėjos meninkė kuria siurrealistinį pasaulį. Kiborgai ir mokslinės fantastikos elementai skritinguose kamabriuose priverčia keliauti per laiką ir erdvę. Patiks keistų parodų mėgėjams.

The Ey Exhibition Picasso 1932 – Love, Fame and Tragedy – Tai pirmoji Picasso solo paroda Tate Modern, suteikianti galimybę pamatyti daugiau nei 100 paveikslų, skulptūrų bei piešinių, kartu su šeimos fotografijomis ir nematytais jo gyvenimo momentais.

Rodin ir senosios Graikijos menas – British museum pristato didelę Rodino skulptūrų kolekciją, pasiskolintą iš jo muziejaus Paryžiuje. Meninką įkvėpė Graikų panteono skulptūros, kuris jis 1881 metais pamatė tame pačiame Britų muziejuje.

KUR PASISĖDĖTI LAUKE?

Neals Yard Covent garden – spalvotas kiemelis truputėlį nuo visų pasislėpęs, tačiau jau tapęs vieša paslaptim. Jame įsikūrę restoranėliai siūlo didelį vegetariško ir sveiko maisto pasirinkimą.

Coppa Club Tower Bridge – Žiemą siūlo stiklinius igloo, o vasarą jie patampa tropikų mini oazėm. (Coppa Club, 3 Three Quays Walk, Lower Thames Street EC3R 6AH)

John Lewis terasa ant stogo kiekvienais metais su nauja tema. Jaukus sodelis, kur galima prisėsti gėrimui ar užkandžiui pavargus nuo Oxford street triukšmo. (300 Oxford St, Marylebone, London W1C 1DX)

Mano, kaip vietinės Notting Hillo gyventojos, patarimas būtų išbandyti Pomona’s restoraną ir jų sodelį su pergola. Jis beveik niekur neminimas, tačiau visos vietinės mamos po jogos pamokų būtent čia gurkšnoja vaisių kokteilius ir valgo sumuštinius su avokadais. Labai vasariška atmosfera, tiesiog Kalifornija Londone. (47 Hereford Rd., London W2 5AH)

ĮDOMŪS RENGINIAI

Galimybė aplankyti St. Pauls Katedrą ir vakarais nemokamai, pasikelti ant jos viršaus, pasigėrėti miesto vaizdais bei nusileisti į požemius, kur palaidoti nusipelnę šaliai žmonės. Katedra atvira nuo 18.30 iki 21.00.

Liepos 6- 15 dienomis vyks British summer time koncertai Hyde Parke, kuriuos pristato Barclays bankas. Dalyvaus tokie atlikėjai kaip Michael Bubble, Bruno Mars, Paul Simon ir Eric Clapton.

Underbelly Festival South Bank – Kiekvieną vasarą krantinėje įsikuria mini cirko miestelis jau švenčiantis dešimtus metus. Repertuaras siūlo įvairiausius pasirodymus nuo kabareto, improvizacijų, komedijų, koncertų iki žonglierių ir akrobatų triukų. O kol laukiate koncerto, galima atsigaivinti vasarišku gėrimu ir pasistiprinti maistu iš šalimais esančių vagonėlių.

Kelionė automobiliu po Ameriką - 9 diena - Mojave dykuma ir Joshua Tree Park

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 05 Jun 2018 16:45:00 +0000

Nulėkti nuo Los Anželo iki Las Vegaso yra juokų darbas. 4 valandos su trupučiu greitkeliu ir tu jau vietoj. Bet dviem blondinėms nuotykių ieškotojoms gi per paprastas toks maršrutas. Tiesiu keliu mes nevažiuosim. Geriau pažiūrėkim Mojave dykumą, Joshua tree parką ir taip toliau.

Pajudėjom iš Las Vegaso tikėdamos kokios gražios pakelės užkandinės, vadimojo Diner. Pakeliui atradom Fat Greek užeigą, kurią visi reklamuoja tikriausiai todėl, kad tai geriausia, kas aplink yra. Bet tai nereiškia, jog tai geriausia apskritai paėmus. Tenkaip tik per Work and Travelprogramą dirbo Lietuvaičiai. Kur tik tautiečių nesutiksi. Miestelis, yra absoliučiai mažas, nykus, su trim kazino. Toks gūdus ir išblankęs, kur filmuose rodo, grynai in the middle of nowhere. Na ką gi, užkandome kažką iš to, ko ten buvo tam Greek menu. Beje nežinau ar nors vienas patiekalas kažką bendro su Graikija turi.

Tuomet jau leidomės klaidžioti po žymiąją dykumą. Tiesą sakant ten yra tik vienas besišakojantis kelias. Ir spėkit ar mes pasirinkom reikalingą atšaką? Aišku, kad ne. Po pusvalandžio vairavimo spooky keliu, kur asfaltas suskilinėjęs ir aplink nei gyvos dvasios, jau ėmė mums kažkaip ta atmosfera nepatikti. Aplink kur ne kur tik apleistos bakūžės ar namų griuvėsiai. Užmetėm akį į GPS ir kažkodėl tik dabar supratom, kad nusukom ne ten. Taigi vėl pusvalandį reikėjo grįžti atgal iki to atsišakojimo ir rinktis kitą kryptį. Bestovint prie užvertos pervažos, riedant nesibaigiančio ilgumo traukiniui man jau ėmė vaidentis jei kas nors dabar iš galo privažiuotų tai nebebūtų kur dingti. Na bet įveikę paranoją ir galvoje kylančias siaubo istorijas grįžom iki to reikalingo atsišakojimo. Tačiau laukė kita bloga žinia. Benzinas ėjo į pabaigą. O Mustangas žinote ištroškęs, geria kibirais. Tada ėmėm Googlinti kur yra artimiausia degalinė ir bliamba vėl reikės kažkur nusukti nuo mūsų krypties link Joshua Tree Parko. Bet ką darysi. Gailiai stebėjau krintančią žemyn benzino juostelę ir jau net mačiau tos degalinės miražus. Ai ne, čia ne miražas. Tikrai degalinė. Phew. Žinoma jau ketinome pilti visą baką, tačiau paslaugus patarnautojas sako:

- Ar pastebėjot, kad čia kainos tris kartus didesnės nei visur kitur, nes tai vienintelė degalinė dykumoje?

Be to dar kažkokia ikoniška, ant route 66 kelio. Netoliese sustojęs turistinis autobusas vykdė fotosesiją.

Taigi vėlgi, išsigooglinom kur yra kita artimiausia kita degalinė ir kiek mums užteks to benzino iki jos. Supratę, kad vis dėlto užteks, važiavome į tą, kuri buvo jau visai netoli Joshua Tree parko.

Palengvėjusia širdim pagaliau turėdamos marias nebrangaus kuro ir kibiro dydžio puodelius Coca-Colos su ledu jau visai galėjome ir atsipūsti. Tik bėda, kad bevažinėjant po dykumą laiko apžiūrėt tuos Joshua Trees nelabai liko. Užsukom trumpam, padarėm porą kadrų. Na maždaug aplankėm ir patraukėm pagaliau į Los Angelą. Grįžom į tą lygiąją beigi greitąją autostradą, kuri visai pašėlo link miesto su penkiom eilėm. Bet šiaip nei taip gyvos ir sveikos nuvairavom į civilizaciją.

Whistable - žvejų miestelis

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 31 May 2018 12:53:00 +0000

Whistable - mažas miestelis prie jūros, Londono pietuose, Kente. Pati jūra žinoma neįspūdinga, kaip ir daugumoj miestelių aplink Londoną. Tokia bespalvė, bangų nerasta, smėlio taip pat nepastebėta, tik akmenys. Tačiau pats miestelis turi žavesio ir nėra prikaišiotas karuselių bei visokių tarškių atrakcionų kaip kartais pasitaiko. Be to labai didelis skanaus maisto pasirinkimas, o atmosfera tokia jūriškai džiugi. Whistable garsėja austrėmis ir jų festivaliais. Austrių galima rinktis ant kiekvieno kampo, su Tabasko padažu, su citrina, užkeptų su prieskoniais. Nes jei nepridėti kokio nors skonio, kas apskritai norėtų ir galėtų praryti tą glitų padarą. Na bet gurmanams savi malonumai.

Dar kas labai gražu tai tie spalvoti nameliai, tipiškas Anglijos pajūrio akcentas. Juos galima išsinuomoti nakčiai arba tiesiog nusipirkti, kaip daro dauguma žmonių, kad turėtų kur laikyti paplūdimio rakandus, rankšluoščius, pripučiamus ratus, kanojas ir gyvą galą kitų svarbių dalykų. Tų namelių aksesuarai ir reikalai skirti puošybai yra atskiras biznis. Kiek visokių vėliavėlių, malūnėlių, kabančių kriauklelių ir pagalvėlių su švyturiais. Poilsiautojai džiugiai kepa BBQ ir gurkšnoja vyną savo mini balkonėliuose. Juose telpa tik dvi kėdės, bet kam daugiau ir reikia? Kas neturi namelio ar šiaip trumpan užsukęs, eina for pint of beer vienoj iš pajūrio kavinukių. Ten nuo ryto iki vakara kepami fish & chips, gruzdinami kalmarai, džiuvėsėliuose voliojami scampi (tokios geldelės), grillinamos žuvys ir verdami krabai.

Štai va tokie džiaugsmai laukia vos 1,5 valandos traukiniu nuo Londono norinčių pakeisti aplinką ir pakvėpuoti druskingu oru.

Los Anželas - prodiuseriai, kokteiliai, paplūdimiai, palmės ir neholivudinis gyvenimas.

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 15 Mar 2018 18:53:00 +0000

Aš šiam miestui jaučiu nuostaligiją dar nuo tų laikų, kai buvau studentė ir Orange county dirbau Disneylande. Los Andželas tiek išsitęsęs ir sulipęs su daugybe kitų miestų, kad nesuprasi, kur jis prasideda ir kur baigiasi.

Iš pradžių jis vadinosi El Pueblo de Nuestra Senora la Reina de los Angeles del Rio Porciucula, kas rodo, kad jo tikrieji įkūrėjai buvo Ispanai. Turbūt kai kurie dabartinių Meksikiečių protėviai.

- - Na, tai viskas aišku, jie turi teisę čia būti, - pasakė mano draugė, kuri niekaip negalėjo atsistebėti Meksikiečių gausa. Tikrai Los Angelas atrodo kaip mažoji Meksika.

Į akis krenta ir spalvinė ir turto nelygybė. Bet tikrai, iki tokio lygio, kad sunku nepastebėti. Ant vieno kampo prabangiausios vilos, už penkių minučių Mažoji Meksika, tada vėl brangus Santa Monicos rajoas. Darbai irgi paskirstyti principu: graži padavėja wanna be aktorė priima užsakymus, indus nurinkinėja būtinai meksikietis. Šiaip visi padavėjai, o ypač hostess tiesiog privalo būti gražūs. Ir pats darbas tikriausiai vienas iš geriausiai apmokamų, nes arbatpinigių gali susirinkt 10 kartų daugiau nei tavo alga. Be to visos viliasi sutikti kokį prodiuserį ir net priimdamos užsakymus vaidina. Kadangi mes ir vakarieniavom būtent su prodiuseriu, tai gal juos užuodžia iš tolo.

Negaliu tiksliai atsakyt, kodėl LA man vistiek patinka, nepaisant dirbtinumo ir plastic fantastic personažų. Gal dėl vandenyno, gal dėl kalnų, gal dėl gero maisto, dėl šypsenų (tikrų/netikrų visur), gero aptarnavimo, ir atsipūtusio požiūrio. Nors aišku kino pramonės konkurencijos aš neišbandžiau, spėju ten ne tokie visi ir atsipūtę. Stresuoja kas gražesnis ir kam labiau pasisekė. Tobuliną kūną iš pagrindų, sportuoja kaip išprotėję, dedasi baltus dantis, lyginasi raukšles, persisodina plaukus ir tampa kuo tik nori, bet ne savimi.

Los Anželas yra atkaklių svajotojų miestas. Ne šiaip svajotojų, bet tokių, kurie nepasiduoda po 100 peržiūrų. Kai kuriems netgi ir pasiseka. O kas nutinka visiems kitiems niekas nežino. Čia visko nereikia imti už gryną pinigą.

Kaip mano draugas pasakė: ‘Kiekvienas miestas kažką slepia po savo paviršiumi. Maskva - agresiją, Londonas - represiją, o Los Anželas - depresiją. Manau jis teisus. Nežinau kiek tų šypsenų iš tikro spinduliuoja laimę, ir netgi kiek tų plastinių operacijų padailintų veidų vis dar sugeba šypsotis. Veidas ištemptas taip, kad jame dingsta bet kokios emocijos.

Aš Los Anželą priimu kaip žaidimą, kaip filmą su gražiomis dekoracijomis. Kur vos pasukus už kampo pasimato backstage, norisi sustojus prie šviesaforo instinktyviai iš vidaus užsirakinti mašinos dureles, nes nežinai kas išlįs iš už kampo.

Gyenimas susiklostė taip, kad teko trumpai pagyventi netgi su dviem prodiuseriais. Viskas pagal Holivudo scenarijų, nors ir neprabangiai jie gyvena. Paparacių foto aparatai taip pat neblyksti ant kiekvieno kampo. O Holivudo alėja yra visai ne tai, ką įsivaizduoja dauguma turistų. Paprasta gatvė su žvaigždėm ir suvenyrų parduotuvėm. Mes ten net kojos nekėlėm, todėl pavogiau nuotrauką iš interneto. Bet ir taip visi tikriausiai tas žvaigždes ant asfalto jau šimtus kartų matėt.

Taigi tęsiant apie tuos prodiuserius. Pas vieną įsikraustėm ryte ir išsikraustėm vakare. Labai jau keistas ir dar control freak mums pasirodė. Jei tiksliau tai draugei atrodė kaip žudikas maniakas. Ji buvo įsitikinusi, kad jei ten liksim, gyvos negrįšim. Be to įtartinai švaros tarnyba kaip tik valė jo baltą sofą, visko gali būti kad nuo kraujo dėmių. Na čia perdedu truputį. Bet dramatiškos situacijos reikalauja dramatiškų sprendimų. Pagalvojom jei su juo užstrigsim visas tris dienas, tai mūsų Los Angelo atostogas galima laidoti. Deja, dėl šios nesamonės mes labai susipykom, ir iš to streso beparkuodama sudaužiau mašiną. Dieną teko praleisti kamščiuose bandant nusigauti į oro uostą, pasiimti naują, grįžti iš oro uosto į West Hollywood, susirinkti lagaminus ir važiuot į staigiai surastus namus per Airbnb pas gėjų Jo. Mūsų raudonas Mustangas virto juodu. Gal prie LA stiliaus net labiau classy. Turėtumėt pamatyt kaip mes keldavom ir nuleisdavom stogą, nes tai saulė, kelpina, tai greitkelis, tai koks dodgy rajonas, o stogą pakėlinėt galima tik visiškai sustojus. Bet kai galėdavom važiuot nuleistu stogu, naudodavomės proga. Prodiuseriui pareiškėm, kad per daug mums steso tam Los Anžele vairuoti ir rytoj nerizikuosim dar kartą mašiną sudaužyti, todėl kraustomės į Santa Moniką prie jūros. Kaip vėliau paaiškėjo aš galiu nuspėti ateitį.

Kol kas pernakvoję labai draugiškam ir stilingam bute pas Jo iš West Hollywood, nuvažiavom brunch į Venice beach apgalvoti plano kaip pagaliau pasidžiaugti tuo Los Angelu. Be to turėjom susitikti kavos su kitu prodiuseriu.

- - Tai ką merginos šiandien veiksit?, - pasidomėjo jis.

- - Tiesą sakant pirmiausia turim susirast, kur dėtis šiai nakčiai.

- - Jei reikia namų, namai yra. Kraustykitės pas mane į Santa Monicą į svečių kambarį. (Ha! Ar nesakiau apie ateities spėjimą?).

- - Kad jau taip siūlai..., - Po 10 minučių pažinties atidavėm jam lagaminus, susitarėm dėl vakarienės ir išvažiavom sau į Matador paplūdimį, kuris yra Malibu. Štai prašom kaip gerai nieko neplanuoti kartais. Gyvenimas pats pasirūpina.

Aišku kamščių vistiek neišvengėm, bet jie kur kas malonesni važiuojant vandenyno pakrante, Route 1 Pacific, nuleistu stogu.

Dėl primygtinų išprotėjusio pirmojo prodiuserio rekomendacijų užsukom į Getty Villa, kuri šiaip yra nemokama, bet parkingas 15 USD. Amerika net iš nemokamų muziejų sugeba pinigų pasidaryti. Tiek jis mus įtikinėjo, kad verta užsukti, net straipsnius siuntė. Mes nelabai supratom kodėl. Aš bent jau tikėjausi gražaus vaizdo nuo kalno į vandenyną, bet ir jį užstojo medžiai. O pati vila na graži, bet apėjom per 20 minučių ir nutarėm, kad jau viską čia pamatėm. Nežinau, gal jis Europos muziejuose nebuvęs? Ir šiaip manau bet kuri Beverly Hills vila laisvai nustelbtų šį taip išliaupsintą namelį. Žodžiu užsidėjom varnelę ir patraukėm link įdomesnio tikslo – smėlio ir bangų.

Matador paplūdimys ne toks prigrūstas žmonių, kaip pavyzdžiui kokia Santa Monica. Jis yra tarp uolų, reikia žemyn leistis laipteliais. Vienoje pusėje daug namų ant kranto, o kitoje uolos ir horizontai. Nuostabu.

Pakeliui atgal sustojom Moonshadow, kuris iš išorės atrodo kaip neišvaizdus garažas, o užėjus randi terasą tiesiai virš vandens, su baltom kėdėm ir lovom. Iš mūsų vallet parking atkakliai atėmė raktelius, nors šiaip mes pačios prisiparkavom ir kaip ir nereikėjų jų pagalbos. Bet LA labai dažnas dalykas turėti vallet parking prie restoranų ir dar susirinkt pinigų už tai, nes negi apmokęstinsi patį parkingą. Žodžiu 10 USD su tipsais, kad kažkas atvarytų mūsų mašiną už penkių žingsnių. Jei nori prabangiai sau gerti kokteilius, tai būk prabangus nuo pradžios iki galo kaip sakoma. Keista dar raudono kilimo nepatiesė ir to neapmokęstino. Toj terasoj prisižiūrėjom visokiausių divų ir prastinių operacijų meistriškumo. Manau jei nori LA pradėti small talk gali klaust kas yra tavo dizaineris, arba kas tau pjaustė nosį ir tempė raukšles. Nors gal dar įsižeis, kad supratai jog čia nenatūralus grožis? Na bet kamon. Los Angelo vyresnės moterys man visos nuštampuotos pagal tą patį šabloną. Turbūt net chirurgo braižą įgudusia akim galima atskirti.

Pagaliau atsipalaidavę po vakar patirto streso, pakvėpavę vandenyno oru, o ne tik greitkelių dulkėm grįžm pas savo naujai sutiktą draugą prodiuserį Nr 2. Jis jau buvo suorganizavęs vakarienę labai puikioj vietoj Laurel Hardware, su nuostabiu baru, kokteliais ir sodeliu lauke.

- - Kaip čia rengtis tam Los Angele? Ar labai puoštis? – Vis klausinėjom.

- - Čia labai low key, - juokėsi prodiuseris, kuris pats žinoma pripažino tik T-shirts ir beisbolo kepuraites. Nors vis dėl to eidamas į tą restoraną patapo stilingu ir netgi išsitraukė odinę striukę. Na cool biker style, patys suprantat.

Gal iš dalies jis ir buvo teisus, nes padavėjos atrodė kur kas įspūdingiau nei lankytojai. Tarsi ką tik nulipusios nuo podiumo ar grįžusios iš filmo atrankos. Tuo tarpu lankytojai buvo tokie gan vidutiniai ir low key, palyginus su personalu. Maistas kaip labai šiais laikas populiaru buvo fusion. Jei nori, kad tavo restoranas atrodytų cool and trendy, pavadink jį fusion ir viskas bus OK. Labai skaniai pavalgėm salotų, žuvies ir dar visokių nibbles, atsigėrėm arbūzinių kokteilių ir pasidalinom avietinį desertą.

Po vakarienės, nors jau merkėsi akys, laukė turas po naktinį Los Angelą, Sunset Bulvar ir Hollyvood Hills, nuo kurių atsiveria vaizdai į žibantį miestą. Naujasis prodiuseris buvo puikus gidas, vairuotojas ir rekomenduotojas. Jau nekalbant, kad puikus svečių priėmėjas ir problemų sprendėjas.

Kitą dieną nuėjom į naują brunch vietą. Mano vienintelis prašymas, kad būtų sveikuoliškų smoothies. Kas beje išrado pavadinimą glotnutis? Atsimenu kai pirmą kart išgirdau, net nepagalvojau, kad kalba apie smoothie, maniau apie kokį švelnų audeklą ar tyrelę kūdikiams. Na, bet kam gražu, lai taip vadina. Man smoothie yra kokteilis ir tiek. Nebeatsimenu šito restorano pavadinimo, bet buvo labai cool and trendy. Aš toliau valgiau visokias įmantrias kiaušinienes meksikietiškais motyvais. Londonui tikrai yra kur tobulėti brunch prasme. Daugumoje vietų meniu viršūnė būna toast su avokadu ir kiaušiniais.

Tada išvažiavom dienos metu pavažinėt po Beverlly Hills ir Holivudo kalvas. Beigi nufotografuot žymųjį ženklą. Labai juokėmės iš turistinių autobusiukų važinėjančių pro ižymybių namų. Tiesą sakant mes tą patį darėm vakar vakare su savo mašina, nors nieko ten apart tvoros nesimato. O turistai net ir mus fotografavo. Haha. Na žinote, skrybėlėm pasidabinę, akiniai nuo saulės, raudonos lūpos, kabrioletas. Galim visai kaip žvaigždės prisistatyt. Bet nuomotos mašinos numeriai teisybę išduoda. Čia kaip sakoma, nori atskirt turtingą, žiūrėk arba į batus arba į numerius.

Kadangi kamščiai, tai vėl truputį užtrukom. Tačiau mane apėmė toks pasididžiavimo savimi jausmas. Ypač kai kažkodėl kai kurie žmonės įsitikinę, kad aš nemoku vairuoti, nors per gyvenima nesu padarius nei vienos avarijos. Na, gerai įvažiavau į tą gaisrininkų stulpelį ar ką ten netyčia, bet jo net nesimato per tą Mustango ilgą priekį. Be to aš net nepagalvojau, kad ten jis gali ten išvis būti. Tačiau niekada nesukėliau avarijos kuri pakenktų kitų sveikatai ar gyvybei. Kaip didžiavausi, kad net per penkiaeilius LA greitkelius sugebėjau nardyti. Žodžiu po LA labai džiaugiuosi savo vairavimo įgūdžiais, nors prieš tai labai nerimavau ir bijojau.

Grįžom atgal po savo pasivažinėjimo į Santa Monicą dūsaudamos, kaip smagu būtų turėt dar vieną papildomą dieną ir praleist paplūdimy. Visai nesinori į tą Londoną skristi. Ir ką jūs mano. Nuvažiavusios oro uostan, atsibučiavusios su prodiuseriu, pridavusios mašiną ir lagaminus, atsisėdusios ramiai skrydžio laukti staiga matom, kad atidedamas porai valandų. Na nieko tokio, laukiam toliau. Vėl porai valandų atidemas. Ramiai sau peržiūrinėjam nuotraukas, kuriam video, liūdim dėl grįžimo namo. Staiga užmetu akį ir matau, kad mūsų skrydį rodo tik aštuntą ryto kitą dieną. Tuo tarpu yra dešimta vakaro. Na va prašom. Nesinorėjo skristi, tai dar pasilikit.

Prodiuseris po kažkokio vakarėlio atvažiavo mūsų vėl susirinkti į oro uostą. Labai nudžiugęs beje, kad liekam iki rytojaus ryto ir net pasišovė mus šeštą valandą vežt į oro uostą. Tačiau fortūna visai įsisiautėjo ir atidėjo mūsų skrydį iki 23.00 valandos. Kas pridėjo mums laisvą dieną ir galimybę gauti kompensaciją už patirtą vargą. Kompensacija mokama jei skrydis atidedamas ilgiau nei 3 valandom. Ką gi mes veikėm kad jau taip nepasisekė? Ogi ėjom į paplūdimį. Gėrėm margaritas ir dėkojom likimui.

Skrydį tuo tarpu vis atidėliojo ir atidėliojo, kol jau tiesą sakant ėmiau nerimauti, kada gi skrisim pagaliau. Jau parą vėluoju grįžti į darbą. Pasirodo lėktuve rado net 20 gedimų. Gerai, kad ir taisė juos visą šį laiką. Dar vienas privalumas skrendant po šitiek atidėdo skrydžio yra tas, kad pusė keleivių rado alternatyvų ir lėktuvas buvo pustuštis. Tiesa, net ir nuvažiavę į oro uostą 23-ai valandai vistiek laukėm iki 2 ryto. Šiaip ar taip 30 valandų vėliau grįžom namo į Londoną. Ir į realybę.

Las Vegas

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 11 Jan 2018 18:20:00 +0000

Staiga ramūs kalnų keliukai virto penkių juostų autostrada link horizonte šviečiančio miražo. Aškiai galėjome atskirti Eifelio bokštą, Disney Rūmus ir Bellagio kontūrus. Pačios tuo tarpu buvom išsirinkę Ceasars Palace viešbutį dėl nerealaus Romėnų stiliaus baseino. Vėliau dar sužinojom, kad būtent čia buvo filmuotas Hangover filmas beigi taip pat bumčikus leidžia žymiausias klubas Las Vegase.

Deja mūsų grįžimas į civilizaciją nebuvo toks paprastas. Pradedant nuo to, kad niekaip neradome įvažiavimo į milžinišką viešbutį. Po kelių nesėkmingų bandymų ne ten pataikius, vėl tekdavo sukti į užkimštą greitklelį bei važinėti ratais kvadratais. Vėliau jau apsidžiaugę, kad radom teisiingas duris, supratom kad čia vallet parking, o mums reikia self-parking garažo. Na, bet neprabėgus ir valandai jau priparkavome mašiną ir leidomės ieškoti išsigelbėjimo iš požeminio labirinto link registratūros. Kelionė su lagaminais tarp kazino stalų, parduotuvių, restoranų, besekant rodykles prilygo Vasco De Gamos Indijos atradimui. Ir tai man atrodo jis greičiau apiplaukė pasaulį.

Koks džiaugsmas buvo pagaliau pasiekti registratūrą. Bet tuomet pamatėm eilę įsiregistravimui. Net oro uoste nesu mačius tokių eilių. Taigi, ką gi, kur buvus, kur nebuvus, neprabėgus nei porai valandų pagaliau įsiregistravome. Štai jau vos lėkėme į išsvajotą kambarį ir ramią poilsio vietą iš viso to nežmoniško chaoso prie kazino stalų. Dar kartą primenu, mes gi atsibeldėm čia po savaitės kalnuose ir tuščiuose keliuose. Reikia laiko aklimatizuotis. Bet ar manote gyvenimas Las Vegase paprastas? Mūsų aukšto mygtuko lifte nebuvo. Štai taip. Tiesiog nebuvo. Tą kažkodėl supratome tik bekildamos liftu. Teko vėl leistis ir eit ieškot teisingo lifto. Nes gi suprantama ten yra Cezario šiaurinis liftas, Aleksandro pietinis ir dar Dzeuso debesinis nelemtas liftas. Po pusvalandžio teisingo lifto paieškų mes jau maldavome, kad kas nors nuvestu į tą kambarį esantį kažkokiam dievų olimpe. O Bell boy pažiūrėjęs į mūsų raktą pasakė: taigi čia yra jūsų atskiras kažkoks mažas nepastebimas liftelis, kuris važiuoja tiesiai į 15-tą ar kurį ten aukštą. Aš jau ėmiau kažką keisto įtarti, o mano spėliionės pasitvirtino pagaliau pasiekus slaptąjį aukštą ir einant koridorium su tiesiog neįtikėtinai dideliais tarpais tarp durų. Štai vualia, įžengėm į saviškį, o ten taip taip upgrade į top floor suite. No shit! Tiesa su vaizdu į sieną, bet kam tai rūpi. Nerealiai didelė ir šauni suite. Vonia du kartus didesnė už mano butą Londone. Net Hangover herojai galėtų pavydėti. Mes žinoma puolėme į paniką, kas čia nutiko, gal kokia klaida įvyko? Dar priskaičiuos mums milijonus už visą šį gėrį. Tačiau paskambinusios į registratūrą buvom nuramintos, kad gavom upgrade už dyką, nes viešbutis persipildęs. Tada jau ėmėm visur kur šokinėt iš laimės, ir ant sofos ir ant lovos beigi chalatus su šlepetėm matuotis. Iš tos suite net kojos nenorėjom kelti lauk. Dar kartą pasikartosiu, taip kaimas iš necivilizacijos atvyko į miestą. Be galo laimingos nuėjom miegoti.

Ryte nieko nelaukę užsisakėm pusryčius į kambarį. Pusę dienos žiūrėjom Draugus per TV. Pagaliau net prisiminėm, kad toks dalykas kaip TV yra. Tinginiavom, kiek tik tilpo.

Po pietų vis dėlto iškišom nosį laukan. Vaizdas buvo lygiai toks pat kaip ir vakar vakare. Tamsiame kazino taip pat atrodantys žmonės, vilkintys šortais ir šlepetėm įnirtingai spaudinėjo lošimų automatus. Neįmanoma atskirti koks paros laikas, diena ar naktis. Kažkokia belaikė sustingusi realybė.

Prasibrovėm iki baseino. Šiaip ne taip radom tuščius gultus. Įsitaisėm. Pasiemėm po gėrimą. Ir ką jūs manot? Ėmė lyti lietus. Ne šiaip koks lengvas pakrapnojimas, o tikra musonininė liūtis. Kurį laiką dar kentėme. Juk karšta vis dėl to. Bet galiausiai pasidavėm ir grįžom į kambarį. Šiaip ar taip aš net ir per lietų tam išsvajotam baseine vistiek išsimaudžiau. Juk dėl jo ir pasilikom čia visai dienai. Kad pasivolioti ant gultų saulėkaitoj. Iš kur čia vidury dykumos lietus? Musono sezonas pasirodo.

Neilgai trukus atėjo vakaras. Tie patys žmonės vis dar sėdėjo prie lošimų automatų, kurių mes net pirštu nepalietėm. Už tai savo nelaimei palietėm gėrimus mini bare (padėjom atgal pažiūrėję, kas ten yra) ir dar paslaptingai kambaryje atsiradusį ‘Love Pack’ su visokiais intymiais dalykėliais. Pasirodo čia nieko liesti negalima! Vien už palietimą kaip mat priskaitomi mokęsčiai tarsi už panaudotus daikus. Draugė dar ilgai aiškinojis registratūroje, kad ji tikrai nenaudojo jokio Love Pack ir tiesą sakant visai būtų apsidžiaugus jei būtų su kuo nors čia romantiškai apsistojus. Deja jokių romanų nepasitaikė ir Elvis nieko nesutuokė.

Las Vegase savo džipuką pasikeitėm į Raudoną Mustang convertable, kuriuo išdidžiai pravažiavom pagrindine gatve, vadinama The Strip. Joje ir susigrūdę visi žymieji viešbučiai vienas per kitą šviečiantys neoninėm spalvomis.

Fontanų pasirodymą Bellagio pražiopsojom.

Šiaip ne taip iš krūvos greito maisto restoranų vakarienei išsirinkau kažkokius super brangius noodles. Ai, tiesa, kadangi alkoholis Las Vegaso baruose tikrai nepigus, ką gi darė kaimas? Aišku pirko pigesnį vyną mažais buteliukais vienoje nutriušusioje degalinėje. Vistiek reikėjo prisipilti benzino grąžininat džipuką. Toje degalinėje turbūt susirenta visos vietinės prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Ilgai ten neužsibuvom ir džiaugėmės su vynu ir benzinu pasprukusios neužverbuotos kokiai striptizo užeigai.

Mūsų out buvo į šalimais esantį viešbutį, kur yra Cosmopolitan baras, rekomenduodas net kelių žmonių. Jame nebuvo jokio vibe. Apart poros vieną po kito maukiančius kokteilius ir girtėjančius ne valandom, o sekundėm ir grupės ne itin pasipuošusių vyrukų. Šiaip jau Las Vegase išvis nemačiau pasipuošusių žmonių. Gal nebent eilėje prie to prabangiojo žymiojo klubo. Iš pradžių norėjau sakyti, kad visi kiti rengiasi rūbais, buvusiais madingais 80-aisiais. Nors dabar manau tie rūbai niekada nebuvo madingi. Spalvoti marškiniai ir flip flopai ryte, dieną ir vakare. Nepriklausomai nuo paros laiko. Užmezgėm pokalbį su barmenu, kuris su entuziasmu pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jei gerai atsimenu, lug ir koktelių nemokamai davė. O gal ir ne. Per visą ta keistą žmonių masę prasibrovėme į savo kambarį, kuris buvo geriausia Las Vegaso vieta (be baseino žinoma) ir visai džiaugėmės, kad rytoj jau išvykstame į Los Anželą. Ne mums šis dykumos miražas. Viskas kažkaip per daug netikra, neoniška, plastiška, psichodeliška. Ir lošimai nelabai domina. Tai tokio pasibuvimo buvo per akis.

Tiesa tarsiu porą žodžių apie Hoover Dam užtvanką, apie kurią maždaug tiek ir tegaliu pasakyti. Kadangi buvo pakeliui sustojom, apžiūrėjom ir atsižymėjom. Gal jau per daug išlepę buvom nuo vaizdų, nes tikrai neaikčiojom kaip nacionaliniuose parkuose. Nors reikia pripažinti vistiek užsiskaito kaip inžinierinis stebuklas, gaminantis elektrą šitiekai lempučių Las Vegase.

Kelionė automobiliu po Ameriką - 7 diena - Route 66 link Las Vegas

noreply@blogger.com (Laurute) — Sun, 07 Jan 2018 21:29:00 +0000

Route 66

Jeigu pritrūkote idėjų kaip daryti verslą iš nieko (arba tiesą sakant niekada jų ir neturėjote), atvažiuokite Amerikon ir mokykitės mieli vaikai. Jei kažkada buvęs populiarus kelias tampa apleistu, nes nutiesė naujesnį ir greitesnį, ką gi tu darai? Ne, nebankrutuoji. O tampi retro kelio bendruomenės dalimi bei vintage istoriniu simboliu. Būtent tai ir nutiko senoms užkandinėms, moteliams ir degalinėms. Įprastom aplinkybėm tokioj užeigoj tikrai niekas nesiveržtų apsistoti. Bei jei tu esi Route 66 užeiga, neatsigini svečių.Kaip pusę gyvenimo dirbanti su pardavimais ir studijavus verslą galiu pabrėžti, jog žmonės nori kažkokių dalykų, ne todėl kad jie jų nori, bet todėl, kad trokšta būti kažko didesnio dalimi. Priklausyti ratui tų, kurie remia tokias pat idėjas, vertybes ir gyvenimo būdą. Verslininkas ir lyderis visada pirmiausia turi galvoti kam jis atstovauja, ir kokie žmonės norės būti jo sukurtos visatos dalimi. Išsamiau galite paklausyti Simon Sinek Ted kalboje. Rekomenduoju. Bandžiau įsiūlyti draugui, kuris amžinai vargsta su startupais, bet taip ir neprisiruošė pažiūrėti. Pats kaltas. Starupas nejuda iš mirties taško. Betgi Route 66 ne koks ten leisgyvis startuolis. Tikriausiai nėra nei vieno, kuris nesvajotų juo prasilėkti ir užsidėti varnelę savo bucket list. Tai ne šiaip kelias. Tai laisvės simbolis. Istorija. Kietumo matas. Nežinau, ko tie lėtapėdžiai vos traukė 50 km/val greičiu tuščiame kelyje. Nespėjau aplenkinėti. Be abejo, yra net kelios Route 66 radijo stotys. Tiesą sakant kai rašau, klausau Route 66 playlisto per Spotify. Žodžiu jaučiuosi, kad gyvenimas pavyko, nes varnelė uždėta. Kitas lygis bus prasilėkti su Harley Davidson. Kol kas tik su nevažiuojančiu papozavau, bei paplepėjau su netoliese sustojusiu baikeriu. Šiek tiek istorijos. Legendinis greitkelis Route 66, nusidriekęs per 8 JAV valstijas, dažnai yra tituluojamas pagrindiniu keliu Amerikoje ir romantiškai vadinamas Mother Road. Beveik 4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo nutįsęs greitkelis buvo atidarytas 1926 m. ir netrukus tapo vienu iš svarbiausių kelių Šiaurės Amerikoje.Didžiosios ekonominės krizės metu, 1930-1940 m., šis maršrutas buvo itin populiarus ekonominių migrantų tarpe: tuo metu daugybė bedarbių traukė ieškoti laimės į laukinius Vakarus.Greitkelis ėjo pro nedidelius miestelius, tad augant pravažiuojančio transporto intensyvumui vietiniai gyventojai ėmė siūlyti kelyje reikalingas paslaugas, atsirado įvairiausių užeigų, užkandinių, autoservisų, motelių. Nemaža dalis jų ir šiandien traukia lankytojus, ištroškusius pamatyti tikrąją Ameriką.Šeštajame dešimtmetyje Route 66 tapo populiariu tarp poilsiautojų, kurie keliavo atostogauti į Los Andželą. Manoma, jog būtent čia ėmė rastis pirmosios greitojo maisto užkandinės, išplitusios po visą šalį ir pasaulį.Nors nuo 1985 m. Route 66 nebenaudojamas kaip pagrindinis susisiekimo kelias, tačiau puikių kraštovaizdžių ir autentiškų užeigų supamą istorinį maršrutą tebesirenka daugybė žmonių. Ne tik tebesirenka. Tai tampa garbės reikalu. Nors ir daug lėtesnė alternatyva nei važiuoti greitesniu/naujesniu keliu.Prieš tai pravažiavome labai keistą miestuką, kuris net nebuvo mano must see sąraše ir teko truputuką pagooglinti.

Jerome Vaiduoklių miestas

Didžiausias miestas vaiduoklis bei miestas su vaiduokliais, dar vadinamas labiausiai vertikaliu miestu Amerikoje, esantis 1,5 km aukštyje. Kažkada buvęs vario kasybos židinys, vėliau gaisro sunaikintas net keturis kartus ir galiausiai apleistas. Dabar čia gyvena viso labo 450 žmonių. Daugiausia meninkai, rašytojai ir muzikantai. Tačiau jį aplanko daugybė turistų. Kaip gaila, kad nesustojome čia ilgesniam laikui, o tik greit pravažiavom. Vis negalėjom suprasti kur mes čia pataikėm ir kas tai per keistas miestas. Tik vėliau pasiskaičiau aprašymą. Tiesa ten dar yra Grand Budapest hotel pusbrolis – Jerome Grand Hotel, išlikęs nuo 1950-ųjų, kuriame be abejo vaidenasi. Marketingą miestelis pasidaręs neblogą, didžiuojasi žodžiu vaiduokliai ir viską ką gali jų simboliais aplipina. Turai, restoranai, parduotuvės. Ieškokit vaiduoklių, gal nusišypsos sėkmė. Ypač apleistų vario kasyklų tuneliuose.
Toliau kelias vingiavo per kalnus ir padovanojo gražių vaizdų, tačiau dėl nuolatinių vingių judėjome vėžlio greičiu.
Galutinis taškas buvo Las Vegas, apie kurį papasakosiu vėliau. Patekti ten po savaitės laukinėje gamtoje buvo, tas pats kas atsidurti pilnoje žmonių ir šviesų karuselėje be prižiūrėtojo.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Magiškoji Sedona

noreply@blogger.com (Laurute) — Fri, 15 Dec 2017 17:14:00 +0000

Iškart įspėju, kad čia bus toks truputį mistiškas pasakojimas, todėl kas neprijaučiat tokiems dalykams galit toliau neskaityti. Sedona mano akiratyje sukosi jau kurį laiką, todėl labai norėjau įtraukti į kelionės maršrutą. Daugybė dvasingumo mokytojų čia rengia seminarus arba persikrausto kažkuriuo savo gyvenimo etapu, kaip kad pavyzdžiui Bentinho Massaro. Netgi yra toks Sedonos metodas kaip tvarkytis su jausmais ir emocijomis, pradėtas Lesterio Leversono. Jį praktikuodamas šis išsigydė nepagydomą ligą, nušvito ir ilgai gyveno. Tikima, kad aplink šią vietą yra 4 labai stiprios energijos sukūriai, prie kurių žmonės keliauja medituoti. Kažkodėl man viskas šiame miestelyje atrodė įstrigę 80-uosiuose, įskaitan mūsų viešbutį. Susidarė įspūdis, kad ir gyventojai likę nuo tų laikų, kai jaunystėje atvažiavo čia krautis energijos. Tokie į pensiją išėję hipiai, bet kažkokiu būdu turintys pinigų, nes namai ir vilos įsikūrę aplink nepalieka abejonės dėl kainų. Be to daugybė brangių viešbučių ir retreatų, kaip kad pavyzdžiui Enchantment resort slėnyje tarp uolų, visai prie pat vieno iš energijos sūkurių, harmoningai įsiliejantis į gamtos vaizdą. Bežiūrėdama į jį nuo uolos, negalėjau patikėti, kad įmanoma pastatyti viešbutį, kuris ne tik nedarkytų kražtovaizdžio, bet dar jį ir papildytų. Nakvynės kaina beje apie 400 USD nakčiai, jei jau paklausėt. Fainas tas prabangus dvasingumas. Nors kita vertus kodėl jis būtinai turėtų būti neturtingas?

Nedidukas miestelis, turintis apie 11 000 gyventojų didžiuojasi net 200 įvairiausių New Age dvasinės pakraipos verlso vietų. Parduotuvės, būrimo salonai, netradicinio gydymo kabinetai. You name it, they have it. Dar senovėje ši vieta buvo laikoma šventa. Į ją žmonės keliaudavo iš visos tolimiausių Amerikos kampelių tam kad nusilenkti Didžiajai Dvasiai ir išklausyti jos nurodymus. Nežinau ką Didžioji dvasia padarė mūsų navigacinei sistemai, nes vis pasiklysdavom, dingdavo ryšys arba važinėdavom ratais. Ypač įspūdinga tai buvo naktį kilus audrai ir besitrankant žaibams. Nelabai supratom kodėl vis važiuojam pro tą pačią vietą arba kodėl mums rodo kelią į viešbutį per tą patį miestelį iš kurio ką tik atvažiavom. Net ir radus viešbutį, reikėjo dar atskirti savo namelį iš daugybės tokių pačių namelių.

Be visa ko dar tikima, kad Sedonoje lankosi žvaigždžių žmonės. Pasikalbėkit su vietiniais ir kas antras papasakos kokią nors istoriją apie ateivius. Tai tikriausiai vienintelė vieta žemėjė, kur organizuojami Ufonautų stebėjimo turai. Įdomumo dėlei paskaičiau ką per juos galima nuveikti. Pasirodo pagrindinė atrakcija stebėti judančias švieseles danguje. Kas penktas mietelio gyventojas teigia apie vienokį ar kitokį susidūrimą su ateiviais. Aš pavyzdžiui ateivių bijojau nuo paauglystės, kai kažkokiu būdu vis perskaitydavau ką nors apie astronomiją ar pažiūrėdavau filmą apie kosmosą. Bet vėliau išaugau iš tų baimių ir jas pakeitė kiek realesnės, kaip kad pavyzdžiui aukščio. Jei jau iš tiesų įmanoma susipažinti su kitom gyvybės formom, tai visai būtų įdomu. Deja UFO turai Sedonoj neduoda šimtaprocentinės garantijos. Geriausiu atveju galbūt pamatysit judančias švieseles horizonte.

Sedonoje net yra unikliausias pasaulio McDonalds, kurio logo ne raudonos spalvos, o turkio. Pats pastatas kaip ir beveik visi kiti aplink yra rudo atspalvio ir gražiai derinasi prie gamtovaizdžio. Dar žinoma galima rasti ir neįsivaizduojamo dydžio Whole Foods, kuriame lengviau pasiklysti nei kokiam Minotauro labirinte.

Pora žodžių apie tuos energijos taškus. Legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos, vadinamos ‘galios taškais’. Du pozityvūs ir du negatyvūs. Pozityvieji yra Kauai Havajuose ir Sedonoje. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Dar viena legenda yra apie tai, kad čia kažkada stovėjo šventyklos, kuros buvo sunaikintos potvynio ir vėliau ilgą laiką šiose vietovėse tyvuliavo jūra.

Kaipgi visi tie dvasinguoliai čia atsidūrė ir susibūrė? Visko pradininkė buvo M.Keller, kuri įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug. Nebūtinai tik dvasiniais tikslais. Kiti paprasčiausiai mėgsta žygius į kalnus.

Mes irgi palypėjome į vieną kalnelį. Tikėjomės palydėti saulėlydį, bet iškyšulys buvo apsuptas aukštesnių kalnų ir saulė greit pasislėpė apglėbdama pasaulį rausvai gelsva šviesa. Nuo viršaus žvelgėme į slėnius ir oranžines uolas horizonte. O apačioje tarsi nykštukų nameliai spindėjo Enchantment resorto nameliai.

Nelabai ką galiu komentuoti apie energiją. Bet ši vieta yra tikrai magiška. Joje jaučiau tokį tvirtą žinojimą, kad viskas bus gerai, kad pasaulis turi savo tvarką ir jei tiksliai žinom savo pašaukimą ir darom viską iš širdies, nepasisekti tiesiog negali. Aš paprašiau pašalinti visus blokus, kurie trukdo man eiti pirmyn, kurti ir dalintis meile. Bei paprašiau pagalbos padėti įgyvendinti savo tikslus ir svajones, tuo pačiu suprantant kad kiekvieną akimirką esu būtent ten kur man reikia būti. Nėra ko dairytis už kampo ir tikėtis, kad kitur vaizdas gražesnis. Viską priimti, vertinti, bet kartu ir eiti pirmyn. Tai ir bus nuostabus balansas.

Kelionė Automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

noreply@blogger.com (Laurute) — Fri, 08 Dec 2017 17:48:00 +0000

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius?

Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom.

Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.

Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.

Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių.

Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais.

Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais.

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai.

Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 5 diena - Rūstusis Didysis Kanjonas

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 30 Nov 2017 17:48:00 +0000

Kelias iki jo toks pats įspūdingas kaip ir pats gamtos kūrinys. Kai privažiavom kanjoną lynojo, pūtė stiprus vėjas, kuris niekaip negalėjo išvaikyti tamsių debesų susikaupusių danguje. Todėl turiu du įspūdžius – vakarinį šaltą ir rytinį karštą (iš kitos dienos).

Internetu nesugebėjome rasti nakvynės, todėl eilinį kartą nutarėm pasitikėti gyvenimų ir rasti ką nors bevažiuojant. Kuo labiau artėjom prie kanjono, tuo labiau mažėjo bet kokių žmonių pėdsakų. Apart poros treilerių parkų, jokio miesto horizonte. Ėmė darytis neramu ir netgi rezgėme planą nakvoti treileryje, kai staiga privažiavom senovinį indėnų prekybos centrą in the middle of nowhere. Ten buvo viskas ko reikia, degalinė, suvenyrų parduotuvė, restoranas ir žinoma motelis. Daugiau praktiškai nieko ir nebuvo. Pasiklausėme ar būtų vietos ir netrukus buvom apgyvendintos indėniškais motyvais dėkoruotam kambary su vaizdu į prerijas. Galima būtų pagalvoti, jog nusikėlėme į senovę, jei ne ledo mašina koridoriuj. Kaip gi šiose vietose be ledo?

Akivaizdu, kad patekome į indėnų žemę. Jie labai kūrybingi ir nagingi, ant kiekvieno kampo pardavinėjamos apyrankės, karoliai, plunksnos ir kiti papuošalai. Mes tuo tarpu ištirpom iš laimės suvenyrų parduotuvėje radę Route 66 atributikos ir kelionės garderobas pasipildė naujais marškinėliais. Tiesą sakant aš visą laiką juokdavausi iš turistų perkančių maikutes kelionėse (ir dar vežančių dovanų). Tai dabar štai va prašom – Rock chicks.

Ir toliau neatsisakėme minties sutikti saulėlydį kiekvienoje vietoje, kur bevažiuojam, bet apsiskaičiavom, kad pasikeitė laiko juosta ir vis bandėm susigaudyti, kada ta saulė iš tiesų turėjo leistis ir kiek yra valadų. Atvažiavę į kanjoną radome tik lietų ir rausvėjantį dangų.

Didysis Kanjonas užima beveik 5000 kvadratinių kilometrų plotą. Yra Šiaurinis kraštas (North Rim) ir Pietinis (Sout Rim). Juose galima kanjoną pamatyti iš skirtingų pusių. South Rim dovanoja visiems pažįstamus vaizdus, žinomus iš atviručių. Tai tas kanjono veidas, kuris net nei karto gyvai jo nemačius tikriausiai kiekvienam seniai įsirėžęs į atmintį. Vakarinėje dalyje yra žymusis Dangaus ratas (sky walk), kur atsistojus ant stiklinių grindų galima pamatyti kanjoną po savo kojomis.

Jei Ziono kanjone važiuoji jo dugnu ir žiūri į dangų užstojačias aukštas uolas, čia važiuoji Didžiojo kanjono viršumi, ir labai norint galima nusileisti į apačią.

Dienos sveiko maisto meniu baigėsi greito maisto užkandinėje pavadinimu Chicken with more Chicken, ar kažkaip panašiai, nes ten ir tebuvo tik vištiena patiekta įvairiausiais pavidalais: salotų, sriubos, sumuštinio, gruzdinta, skrudinta, kepta... Žodžiu supratote, puota Amerikietišku stiliumi.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 5 diena - Lake Powell

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 23 Nov 2017 10:19:00 +0000

Šiandienos galutinis tikslas buvo Didysis Kanjonas (Grand Canyon) pakeliui aplankat porą kitų objektų, kurių nelabai aplankėm nes orkaitės tempertūra ne itin viliojo lipti iš malonios oro kondicionieriaus vėsos mašinoje.

Pakeliui sustojom tik prie Lake Powel, kuris atsirado Hidroelektrinės paskandintame tarpeklyje. Ežeras toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Labai populiarus įvairioms laivininkystės apraiškoms kultivuoti. Be jachtų, valčių, plaustų ir garlaivių, yra ir gyvenamųjų namų ant vandens ilgesnėms atostogoms. Vandens žydrynė gali konkuriuoti su Maldyvais. Nuotraukose nesimato to žydrumo, bet patikėkit manim.

Savaime suprantama, po savaitės miškuose, pamanėm, kad bus smagu nueiti į paplūdimį. Deja visiškai neįvertinom +45C laipsnių temperatūros. Paaiškėjo, kad mintis surengti pikniką prie vandens ant smėlio labiau primena karštos bulvės vartymąsi žarijose. Jei nežinote kas yra +45C, įsivaizduokit karštą feną pučiantį tiesiai į veidą. Penkios ėjimo minutės nuo mašinos iki vandents prilygo žygiui per Sacharą.

Atrodė tuoj išsilydisim ir prisiklijuosim prie asfalto. Keisti poilsiautojai tuo tarpu kuo ramiausiai deginosi ir turškėsi vandenyje. Ar jie kokioj paralelinėj realybėj? O gal tiesiog miražas? Susižvalgę susirinkom visus užkandžius ir nušliaužėm iki mašinos, kur visu pajėgumu įsijungėm kondicionierių ir bandėm atgauti kvapą.

Vėliau sustojom pavėsinėje ant kalvos su vaizdu į ežerą, kur netgi pūtė šioks toks vėjelis. Nepalyginamai geriau. Ir Burito susivalgė kur kas skaniau. Tačiau vistiek buvo be galo karšta.

Po smagios patirties prie ežero nutarėm, kad kitų objektų (tokių kaip Horse Shoe bend ir Antilopės Kanjonas) nėra ko lankyti. Tačiau jei kas būsite apylinėse ne sausros apokalipsės metu, būtinai sustokite. Įdedu keleta nuotraukų, kad žinotumėt kaip atrodo.

Horse Shoe Bend

Antilopės Kanjonas

Mes tuo tarpu tiesiu taikymu pajudėjome link pagrindinio tikslo – Didžiojo Kanjono. Net išradome, kaip visą laiką laikyti coca colos skardinę atšaldytą. Į kibiro dydžio puodelį reikia prisikrauti ledo.

- Ne, aš nenoriu pirkti viso to puodo coca colos, noriu tik skardinės arba mažo buteliuko (geriausia cherry coke) ir prikraukit puodą ledo, - aiškinau nustebusiam benzino kolonėlės pardavėjui. Amerikoje Coca Cola liejasi laisvai. Tik kvaili Europiečiai perka skardines.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 4 diena - Ziono Parkas

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 09 Nov 2017 10:01:00 +0000

Paskutinis didžiojo kanjonų penketo sąraše buvo Ziono parkas.

Priminsiu, kitus: Arkų Nacionalinis parkas, Canyonlands, Capitol Reef ir BryceCanyon. Dar labai rekomenduojamas pamatyti Monument Valley, bet mes deja dėl laiko trūkumo ten neužsukom. Vėliau, netgi sužinojau apie nerealų viešbutį su vaizdu tarsi į paveikslą.

Pagal indėnų ir pirmųjų mormonų pasakojimus, Zionas – tai dievų namai. Unikali parko geologinė struktūra išgarsino jį visame pasaulyje. Viena iš lankomiausių šio parko vietų yra 2 km tunelis uoloje iki kurio reikia bristi per upę. Būtina žinoti, kada eiti, nes yra buvę liūdnų atvejų, kai pakilęs vanduo tiesiog užliedavo siaurą tarpeklį nusinešdamas gyvybes.Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši susiraizgę augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų.Kadangi automobiliais po parką važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Stovyklautojų miestelis didžiausias kokį mačiau. Beveik pasijutau kaip Oxford Street Londone nuo to žmonių bruzdėlyno. Gerai nors tiek, kad po to visa minia išsisklaido po kalnus. Stovėjimo aikštelėje taip pat galima pasiklysti. Nežinau kaip tų autobusų vairuotojai neišprotėja kas valandą kartodami tą pačią istoriją vis naujiems keleiviams: - Pažvelkite į Angelų uolą aukštyn. O dabar žemyn. Štai prabėgo būrelis laukinių kurapkų.Neįprastumas ir išskirtinumas šiame parke yra tas, kad važiuoji jo dugnu. Kanjonas toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia apačią. Tiesą sakant jautėmės truputį klaustrofobiškai, tarsi įkritę į šulinį. Norint pasigėrėti vaizdais iš viršaus reikia leistis į žygius. Į juos mes nesileidom dėl laiko trūkumo. Tačiau ilgesniam laikui apsistojus būtų labai smagu pakopinėti.Jei kam paprasti takeliai per daug nuobodūs, visada galima išbandyti Angels Landing - siaurą praėjimą kalno viršukalnėje, kur iš abiejų pusių atsiveria bedugnė. Nuotrauka ne mano ir nežinau ar aš pasiryžčiau. Nors gal tik baisiau atrodo nei iš tikrųjų.

Zionas populiarus dar ir dėl to, kad jis arti Las Vegaso. Daug žmonių prasuka ratą pro jį ir Didijį kanjoną bei grįžta atgal prie lošimo automatų. Vienas iš tokių buvo benzino kolonėlėje sutiktas Kanadietis, kuris netyčia įsipylė mūsų benziną. Vėliau sumokėjo už mūsiškį ir kantriai stovėjo, kad įrodytų, jog tikrai neapgavo. Nors aš ir sakiau, kad viskas gerai. Pasitikėsim. Bet geriausia dalis buvo prie parko esantis Kanab miestelis, kuris pasirodo yra naujoji hipių meka. Aplink veganiški restoranai, gyvūnų gelbėjimo prieglauda, daug jaunų kavinėse uždarbiaujančių žmonių. Likome itin maloniai nustebusios pamatę būsimą nakvynės vietą. Kiekvieną vakarą su nekantrumu laukdavom kur apsistosim ir tikėdavomės blogiausio. Bet man atrodo, kad nakvojom tik geriausiose viešbutukuose už prieinamą kainą. Jokių baisių siurprizų nepasitaikė. Nei vieno tarakono ar nešvarios patalynės. O šį vakarą išvis siurprizas. Atvažiuojam į Kanab, ateinam į reception, viskas super quirky ir trendy. Naujas, stilingas, hipsta style motelis. Dar maloniau likome nustebę, kai užėjome vakarienės į gretimais esantį restoraną. Jis ne tik pasirodė esąs veganinis, bet dar ir turėjo karščiausią padavėją visose apylinkėse. Kuris beje labai apsidžiaugė pamatęs dvi blondines ir visą vakarą su mumis šnekučiavosi, vis nešdamas vyną už dyką. Mes net pusiau juokais pradėjom bendrą kelionę į Los Angeles organizuoti. Jo pasakojimai maždaug tokie:

- Man patinka neprisirišti. Padirbėsiu čia, vėliau gal važiuosiu į Los Angeles. Norėčiau dirbt reklamose.
- Ar turi patirties?
- Ne, bet neseniai keliavau su muzikos grupe.
- Kokiu instrumentu groji? Gal gitara?
- Tiesą sakant buvau autobuso vairuotojas!
Šiaip USA turbūt vienas geriausių darbų yra būt padavėju. Neblogai uždirbi ir turi visokeriopą laisvę. Taip jis ir bastesi po šalį. Tolimesnis jo planas buvo bandyti laimę ir tapti modeliu Holivude. Mes po kelių taurių vyno žinoma visokeriopai pritarėm tiems planams. Nors mūsų bendri planai ir liko neišsipildę. Kitą dieną pajudėjom ieškoti naujų nuotykių.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 4 diena - Bryce Canyon

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 31 Oct 2017 18:14:00 +0000

Šis parkas save reklamuoja kaip nuostabiausią žvaigždžių stebėjimo vietą planetoje. Geriausia pataikyti tamsiausią naktį, kai nėra jokio mėnulio. Tačiau, net šviečiant pilnačiai, patirtis yra kitokia, tačiau vistiek labai graži. Tokia magiškai mistiška. Kaip jau tikriausiai supratote, mūsų vizito metu būtent švietė pilnatis. Tuo tarpu mes pagal siaubo filmų scenarijų važinėjom tamsoje tarp miškų ieškodamos aikštelės pasigėrėti naktiniu vaizdu. Filmuose tokiais atvejais herojai privažiuoja kokią apleistą pašiūrę ir spingsint mažai švieselei, juos užpuoja zombiai ir vilkolakiai. Nieko panašaus neatsitiko. Ramiai ant suolelio paspoksojome į sidabrinės švienos užlietus uolienų spyglius ir saugiai grįžom namo. Dar lankytojų centras turi teleskopus ir galima iš širdies į tas žvaigžes žiūrėti. Mes ten neužsukom. Nutarėm, kad ir plika akim bus gerai. Kaip jau minėjau ryškiausia ir vienintelė žvaigždė buvo mėnulis.

Tačiau dar grįžkime į priešistorę. Prieš pat nusileidžant saulei atvažiavome į itin mielą kaubojišką kaimelį su trim viešbučiais, dviem restorais ir keliom suvenyrų parduotuvėm. That’s pretty much it. Daugiau ten nieko nėra. Nutarėm, kad bus labai smagu ant šlaito surengti pikniką su persikų vynu (kai jau įsitikinom, kad vis dėlto čia pasirodo galima gerti), džiovinta jautiena (labai kaubojiškais maistas), vyšniom ir užkandėliais (ta pačia nesibaigiančia salsa, kurią valgėm jau trečią dieną). Maža problemėlė buvo, o gi kad neturim vyno atidarytuvo. Užsukom į šalimais esantį restoraną ir pataikėm tiesiai į kaubojų performanso vidurį. Taip ir sustingom akis išplėtę, kol tris kartus mūsų perklausė ar valgyt čia atėjom? Ne, ne tik vyno atsidayti. Tas beje nėra nemokamai. Atsiskaitėm 5 doleriais. Bet už tai dar ir ledo pasiprašėm.

Kaip ir įprasta užsukom į lankytojų centą užduoti kvailų klausimų. Bet jų darbas būtent yra į juos atsakinėti. Ten mums apibraukė žemėlapį su įspūdigiausiais vaizdais. Kiekvienam centre visada būna koks gražus, malonus jaunuolis itin nudžiungantis, kad užsuko dvi blondinės, o ne eilinė šeima su vaikais. Žinoma blondinių vardą pateisinom.

- Tai ar Sunset point yra saulėlydžiui žiūrėti, o Sunrise, saulėtekiui?

- Ehm... Čia tiesiog yra viena didelė atodanga, kur matosi žymiosios Bryce Canyon uolienos. Viskas į tą pačia pusę ir galima tiesiog palei ją pasivaikščioti bei pažiūrėti kitais kampais. Saulė deja leidžiasi į kitą pusę.

Mums iš kur tai žinoti? Patys kalti kad duoda tokius klaidinančius pavadinimus.

Artimiausias buvo Sunrise point, ten ir įsitaisėm su savo pikniko rakandais prie pat skardžio. Nors saulės nesimatė, supratom, kad jau nusileido, spalvų atšvaitai keitėsi įvairiausiais oranžiniais atspalviais. Tarsi gyvas meno kūrinys. Miela pora mus pafotografavo. Laimei moteris iš savo vyro paėmė telefoną ir nutarė paimprovizuoti kitu kampu, nes vyriškio darytų fotografijų geriau nekomentuoti. Juk tiek žymių fotografų yra vyrai, kodėl statistiškai nepažįstamam vyriškiui davus telefoną nuotraukai visą laiką būna arba nukirptas vaizdas, arba pusė galvos arba šiaip viskas išsilieję? Ir kodėl jie daro tik VIENĄ nuotrauką? Gi reikia mygtuką spausti 10 kartų mažiausiai. Mes jau pačios atsirinksim. Čia jums patarimas mieli vyrai. Spauskit kuo daugiau kartų, tada nereikės klausytis skundų ir gadintis atostogų. Arba jei iš 20 nuotraukų vistiek nei vienos nebus geros, bent jau turėsit rimtą argumentą. Tik dėl Dievo meilės nedrįskite savo mylimosios pavadinti nefotogeniška. Viskas visada yra telefono kaltė! Arba jūsų kaltė.

Bryce kanjono uolų formas išgraužė vanduo, ledas ir sniegas. O nudažė rūdys. Net sunku patikėti, kad kažkada čia buvo įprasti kalnai. Smailės iš aukštai atrodo kaip uolų miškas ar antikinio mieto griuvėsiai, per dieną keičiantys spalvas. Senovėje šalia Kanjono gyvenę indėnai manė, jog šios uolos yra žmonės, kurie patekę į dievų nemalonę buvo paversti akmenimis. Gal kada nors prisikels naujam gyvenimui?

Reginys tikrai magiškas ir būtina jį bent jau kartą gyvenime pamatyti. Pasijunti tarsi atsidūręs siurrealistinėje planetoje ar kokiam Dali paveiksle. Ypač įspūdingai atrodo medžiai augantys netikėtose vietose, išsiraizgiusiomis šaknimis.

Ne paslaptis, kad legviausia perkrauti save yra duodant šoką smegenims. Čia gamtos vaizdai yra tokie neįprasti, jog atrodo neuronai net čirška stengdamiesie susilieti į jungtis ir kažkaip susisteminti tai ką mato akys. Ką primena tos formos? Kaip įmanoma, kad jos taip susiformavo? Kokia neaprėpiama tolybė. Kur jos galas? Galiausiai pasiduodi, nustoji vertinti ir tiesiog gėriesi.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 3 Diena - Scenic Byway 12

noreply@blogger.com (Laurute) — Wed, 06 Sep 2017 17:24:00 +0000

Prieš pasukant į įspūdingąjį Route 12, kuris laikomas vienu gražiausių kelių Amerikoje, savo laimei radom dar vieną kolonėlę su Subway sumuštiniais. Kaip netikėta! Kažkodėl Subway man atrodo mažiausia blogybė iš visų greito maisto užkandinių. Pripažįstu tik In and Out, ikoniškąją burgerinę Kalifornijoje. Kitur jos ir nemačiau. Ten yra tik burgerių arba burgerių. Na dar bulvyčių. Šiaip ar taip šį kartą apsidžiaugėm net Subway menu. Pagaliau pirmą kartą per dieną daug maž normaliai pavalgę, nusiteikėm džiaugtis vaizdais ir nuvairuoti tas likusias 100 mylių iki Bryce Canyon.Iš pradžių net nesupratau kodėl šį niekuo neišsisikiriantį kelią tarp pušų taip visi liaupsina. Paparastas kelelis ir tiek. Be to aplinka transformavosi tarsi burtų lazdele mostelėjus. Raudonas uolienas pakeitė tikri pilki kalnai. Na beveik tikri, trūko sniego viršūnių. Kalnas be sniego, toks ten ir kalnas. Po kokių 10 mylių sustojus vaizdingoje aikštėle, ėmiau po truputį keisti savo nuomonę ir pripažinti, kad Route 12 įspūdingėja. Beje ir Frapuccino tapo dar skanesnė bežiūrint į tą grožį horizonte.Dar truputėlį pavažiavę staiga atsidūrėm tarp žemės ir dangaus. Aš nekenčiu foto aparato akies, kuri suplokština ir susiaurina bet kokią erdvę, o visus kalnus paverčia nykiais paveikslėliais. Tada gali kiek nori aiškinti, kokia nereali didybė ten tvyrojo, visi mato tik kažkokį neaiškų spalvų birzgalą. Nuotraukoje viskas atrodo lyg išblukęs peizažas. Tai veda prie išvados, jog grožis yra visai ne vaizdas, o jausmas. Pasigėrėjimo neįmanoma iki galo perteikti žodžiais ar sudėti į paveikslėlius, galima tik pajausti. Savo viduje viską suvokiam net ne 3D, o kokiu 10D formatu.Taip buvo ir su šiuo keliu. Atrodė, kad esame taip aukštai, jog sklendžiame su paukščiais. O mūsų džipukas šioje milžiniškoje matricoje tapo skruzdėlės dydžio. Sumažėjo gal net iki kokio atomo ar molekulės. Erdvė tokia didelė, kad protas jau net nustoja suvokti visą mastą. Norisi tik verkti iš džiaugsmo ir dėkingumo. Mačiau daug vaizdų, bet šis pranoko net Islandijos ledynus, Balio ryžių terasas ir Maldyvų jūros žydrumą. Nors viso labo tai tebuvo tik pilkas vaizdas. Jis skleidė tokią galią, kad neliko net mažiausios abejonės, kad kažkas, kas galėjo tai sukurti yra talentingiausiais meninkas visatoje.Vėliau patekom į kaubojų teritoriją, kur kiekvienas viešbutėlis stengėsi išnaudoti Wild West temą. Pravažiuodavom tai palapines, tai rančas. Kol pasiekėm savo nakvynės vietą Bryce Canyon. Apie kurį atskira kalba. Sekite įvykius.

Kelionė automoniliu po Ameriką (JAV) - 3 Diena - Capitol Reef

noreply@blogger.com (Laurute) — Wed, 30 Aug 2017 17:29:00 +0000

Nuvažiuota: 475 km

Muzika: Despacito (pagaliau ilgai lauktas, valio!) ir Bon Jovi (dar kartą valio!)

Maistas: Subway, Frappucino, vyšnių pyragas ir agurkai

Aplankytos vietos: Capitol Reef (stop points) ir Route 12 scenic drive

Dienos įžvalga: Skirtumas tarp žmogaus dėvinčio skrybėlę ir nedėvinčio skybėlės yra tas, kad vietoj atrodymo įprastai, jis staiga tampa nepamirštamu. Žinau, kad tikrai prisimenate nors vieną žmogų su faina skrybėle.

Šiandienos užduotis buvo susigrąžinti Road Trip muziką į mašiną, nes be geros muzikos Road Tripas prapranda pusę šarmo. Kadangi mano USB stick jau nakvojo su indėnų protėviais ir pasilaidojo save, reikėjo sugalvoti naują planą. Paprašiau kolegės man muziką persiųsti iš mano darbo kompiuterio per Drop box, surašiau visus loginus ir gavau po valandos. Tada dar valandą sugaišom, kol įrašėm į telefoną. Nes, o stebukle registratūroj buvo laisvas kompiuteris skirtas bendram naudojimui. Po visų šių reikalų iš Moab pajudėjom tik apie dvyliktą valandą, o laukė nemažai vairavimo. Todėl pusryčiai buvo išbraukti iš sąrašo kaip nebūtinas prioritetas.Pastebėjau, kad kiekvieną dieną pradedam su viltim pavalgyti blynų Amerikietiškoj pakelės užkandinėj, vadinam Diner ir vis kas nors nutinka. Šiandien skubėjom atsidurti Capitol reef, o nuo jo dar laukė ilgas atstumas iki Bryce Canyon.Kokia laimė vairuot toj Amerikoj. Keliai tušti, vaizdai gražūs, kalnai horizonte. Prifilmavom šokių video ir net nepastebėjom kaip ir atvykom iki to Capilot Reef. Nustebom, kad taip greitai. Gera muzika road tripe yra tas pats kas kojinės batuose ar minkšta kėdė kino teatre. Teoriškai galima apsieiti ir su Military radio, bet su Despacito kur kas smagiau.Atvažiavę į Capitol Reef sužinojom geras naujienas, kad dešimčių myliu spinduliu nerasim jokio maisto. Ar minėjau, kad nuo ryto nieko nevalgėm.

- Va tik yra suvenyrų parduotuvė, kur galit rasti pyragų ir ledų, - paguodė mums informacijos centriuky.

Alkanas pilvas tau ne draugas. Ar kaip ten sako liaudės išmintis. Valgiau vyšnių pyragą, agurkus, salsą, ir dar likusį persiką nuo Kolorado fermų laikų. Negalėjau atsidžiaugti, kad apsirūpinom nors kokiu maistu. Ir jūs taip darykit bevažinėdami po Amerikos Nacionalinius parkus. Žinote, laukinė gamta yra laukinė tikrąja to žodžio prasme. Dėl to ten taip ir gražu. Tikimybę rasti kokį kioskelį ar kavinukę galit pamiršti. O tie parkai tęsiasi kilometrų kilometrais. Arba mylių myliom. Kaip jums patogiau skaičiuoti.Capitol Reef nėra labai didelis. Jame kaip ir visur kitur yra ne per ilgiausias scenic drive, tačiau hikintojai žinoma pamatys daug didesnį jo plotą ir tikriausiai gražesniais kampais, nei vairuotojai. Mes taupėm laiką, ir savo kūno temperatūrą. Palyginus su kitom dienom labai karšta nebuvo, bet vistiek netinkamas klimatas 10 kilometrų žygiui. Papiknikavom sau ramiai su gražiu vaizdu, apžiūrėjom gausybę raudonų uolų ir slėnių, pavingiavom besisukančiais keliukais ir po poros valandų leidomės į tolimesnę kelionę.

Niujorkas

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 22 Aug 2017 18:12:00 +0000

Niujorkas, tai miestas, kuris niekada nemiega. Čia ne iš piršto laužta klišė, o tikra tiesa. Laiko pojūtis visai išnyksta. Tiek jame nufilmuota filmų bei serialų, kad ir pati visada jame jaučiuosi kaip filme. Tokia beveik Audrey iš Breakfast of Tiffanies. Dar tikriausiai ir jetlagas (koks lietuviškas atitikmuo?) priverčia pasijusti kaip sapnų karalystėj. Susiplaka dangų rėžiantys pastatai, centrinis parkas, West Village atmosfera ir terasos ant stogų. Šį kartą neaplankėm jokių turistinių objektų. Tik per Times square netyčia pravažiavom. Na gal dar už turistinį objektą galima užskaityti Trump tower. Tiesa dar praėjom ir Empire State Building bei Rokfelerio centrą. Hm… Tai pasirodo visgi šį tą aplankėm.

Niujorkas buvo apie žmones. Visos istorijos atsirado dėl žmonių. Per tris dienas lipom iš vienos taksi į kitą, važiavom per miestą skersai išilgai, klausėmės tokios muzikos įvairovės, kad geriausioj diskotekoj nesusapnuosi. Nuo Indiškų motyvų iki naujausių hitų.

Yra sakoma, kad čia savu jaučiasi kiekvienas. Ir tas kuris atvyko tik prieš 5 minutes, ir tas, kuris gyvena 5 metus. Miestas priima visus. Net ir autobuse, kur tikrai negalėjom nekrist į akis kaip dvi visiškai (vištiškai?) monetose nesusigaudančios blondinės, niekas nepakėlė uragano. Viena moteriškė, net sumokėjo dolerį, kad tik autobusas pagaliau pajudėtų ir ji nepavėluotų į darbą. Po to karto autobusais daugiau nebebandėm pasivėžinti. Paskaičiavom kad dviese už taksi sumokam tik keliais doleriais brangiau. Ir streso visiems mažiau.

Niujorke ne už ilgo pradedi vartoti vietinių žodyną, neišvengiamai kalboje atsiranda Upper East side, Lower West Side, Soho ir t.t. Tada prasideda sankryžos. Nurodymai taksistui skamba maždaug taip: 31-ji ir Madison avenue (kur buvo mūsų viešbutis, įsikūręs Midtown). Niujorko gatvių sistema labai paprasta, vertikalios turi vardus, o horizontalios skaičius (bet žinoma yra ir išimčių).

Mūsų dienotvarkė būdavo paprasta. Atsikeliam apie 12.00 valandą, tada einam for coffe ir brunch, truputį pasivaikštom, tuomet į kokią terasą for a drink, namo prigulti siestai ir pasislėpti nuo karščio. Vakare mažiausiai valandos ruošimasis eit out. Ir tada žinoma kokia nors vakariemė ar baras ant stogo.

Taip jau atsitiko, kad Niujorke lankėsi ir toks mano pažįstamas-nepažįstamas Trumpo rėmėjas, kuris žinoma apsistoja tik Trump Tower. Iš pradžių jis pakvietė mus vakarienės, su dar 10 merginų, o vėliau pietų prie baseino viso labo su penkiom. Na, nieko keisto, kad Trumpas patapo prezidentu. Tokių kaip jis pasirodo daug tarp mūsų.

Nusimuilinę nuo tos haremo vakarienės, nuėjom and 60 Hotel terasos, kuri buvo tuštutėlė. Apart mūsų buvo dar dvi porelės ir du Portugalai, kuriems žinoma labai pasidarė įdomu kokia kalba mes kalbam. Abu neseniai išsiskyrę ir nusiteikę tęsti vakarą kažkokiam Flower Market. Labai kvietė prisijungti. Aš tuo tarpu miriau nuo jetlago ir norėjau tik miegoti. Kažkokiu būdu vistiek sugebėjau įveikti 50 kokteilių bet po to jau negalėjau sulaukti kada grįšiu į viešbutį. Tą vakarą dar sugebėjom užsisakyti picą į kambarį ir užmigti. Vaikai, patarimas, jei jau grįžot namo ir esat lovoj, nebeužsisakinėkit maisto, nes vistiek nevalgysit.

Kitą dieną sutikom dėdę Saimoną. Taip jį praminėm nes jam 60 metų ir tikrai atrodė kaip dėdė. Jis išpasakojo visą gyvenimo istoriją, kaip dirbo finansuose, bet štai vieną dieną nuvažiavo Indijon beigi suprato, kokia tuštybė prabangiai gyventi. Nutarė, kad jam tiek daug nereikia ir propaguoja minimalizmą. Tik niekaip negali atsiginti moterų, kurios vis prašo joms pirkti brangius rankinukus. Čia ne mes jei ką.

Niujorko ir šiaip Amerikos neįsivaizduoju be bagels ir cream cheese. Na dar kartais be storų amerikietiškų blynų ir klevų sirupo. Bet tos bagels yra mano silpnybė, kartu su French vanilla sirupu kavai, kuris čia toks populiarus, o Anglijoje jo niekas nežino.

Save vadinu pasivaikščiotoja. Apkeliavusi daugiau nei trisdešimt šalių supratau, kad labiausiai prisimenu ne kokią nors užkariautojo statulą ar dar vieną krioklį, bet jausmą kuris mane aplanko naujoje vietoje. Tas jausmas gali ateiti sėdint paprastoje užkandinėje, arba ant namo stogo, arba kalbant su žveju prie jūros, arba klausant pakistanietiškos muzikos taksti. Ir tada aš pagalvoju, va čia dabar esu tam naujam kitokiam gyvenime, kur viskas kitaip. Esu šitam dideliam mieste, su tiesiom gatvėm, aukštais pastatais, sėdžiu ant suoliuko parke ir žiūriu į visus keistuolius, kurie kažkodėl sugalvojo, kad bais smagi atrakcija pasivažinėt karieta traukiama pavargusio arklio. Tikriausiai matė kokiam filme apie Niujorką.
Buvo labai karšta. Kiekvieną dieną virš 30C, kas patikėkit manim tokiam mieste tikrai ne privalumas.

Mano draugė yra palyginimų virtuozė, ypač tada, kai net neįžvelgsi jokio panašumo. Pavyzdžiui, šita sodyba kur kas geresnė nei jachta pietų Prancūzijoje. O Niujorke išvis pasiekė aukštumas bandydama jį sulyginti su Londonu. ‘Hm… šitie Mid Town dangoraižiai visai kitokie nei Londono Kensington rajonas’. Nors šiaip gal geriau būtų juos lyginti su Canary Wharf? Bet vistiek koks skirtumas. Londonui iki Niujorko, kaip cirko drambliui iki džiunglių. Ir šiaip jie abu tiesiog labai skirtingi. Net ne giminės. Netikėtai supratau, kad aš pati labai mažai ką lyginu. Išskyrus tai, kad turiu įprotį bandyti į realybę įterpti vaizdus iš filmų ar knygų. Kažkada laukė didžiulis nusivylimas Barselonos funikulieriuje prisiskaičius Miguel Ruiz Zafon. Ten vietoj romantiško praskriejimo virš miesto, teko kepti karštyje ir grūstis it sardinėms. Apart to, kiek begalėdama stengiuosi viskam būti tokiais kokie yra. Čia nemenkas gyvenimo pasiekimas ir teko gerokai treniruotis. Nes iš pradžių buvau lygiai tokia pat kaip ir daug neseniai į Angliją atvykusių tautiečių, kuriem meatballs turėjo būt kaip kotletai pas mamą.

Kažkur čia jau nuklydau į lankas. Taigi grįžkim prie Niujorko.

Vietiniai sako, kad smagiausia skrendant į Niujorką sėdėti šalia pirmą kartą keliaujančių. Jie išplėtę akis klausinėją visų įmanomų patarimų vis klausdami ar tikrai užteks 3 dienų. Aš manau, kad bent kiek pajustum miesto ritmą tikrai reikia mažiausiai 3 dienų. Pirma diena išvis net nesiskaito. Jautiesi toks pasimetęs atsidūręs naujoj realybėj, kad net nesupranti iki galo kas vyksta aplink. Gal tik trečią dieną pasijunti kažkiek savas naujoje vietoje. Man tai buvo trečias kartas šiame mieste, o draugei pirmas. Smagu buvo stebėti jos entuziasmą.

Mano patarimas Niujorke būtų PAMIRŠKIT VISUS SĄRAŠUS, ką reikia nuveikti, pamatyti, padaryti. Paprasčiausiai išsirinkit rajoną ir vaikščiokit. Bendraukit su vietiniais, klauskit patarimų kas šiuo metu hot ir cool, kur geriausia valgyti, pirkti, kokias parodas aplankyti. Viskas ką nuveikėm buvo rekomenduota arba vietinių, arba ankščiau Niujorke buvusių žmonių. Išskyrus paskutinę terasą, kur sutikom (ir net vienu liftu važiavom) Ed Sheeran. Bet ji man pasirodė labai turistinė, nors vaizdai į miestą nerealūs. Taigi važiuokit į West Village, Tribeca, Soho, Upper East Side, Williamsburg ir vaikščiokit, valgykit, gerkit kavą, atraskit kokią keistą piceriją, ar hipišką vegan sumuštinių vežimėlį. Gink Dieve nepirkit tų Hod Dogų gatvėj. Ką aš tiesą sakant padariau patį pirmą kartą Niujorke. Nes gi Niujokko Hot Dogai so cool. Kalbėkit su padavėjais ir naujais atrastais pažįstamais, girkit žmonių stilių ir klausykit pagyrų. Amerikoje visada kas nors pagirs tavo aprangą. Jei esi apsirengęs ne marškinėliais ir šortais, jau iškart atrodai originalus. Taip, net ir Niujorke kas antras vistiek vaikšto su šotais ir maikėm.

Kitas patarimas jei išsigooglinot kokią rekomenduojamą vietą, o ypač iš tokių puslapių, kaip ‘vietinių patarimai’ ar ‘vietos kurių nežino niekas’. Būkit tikri, visi jas žino, ir jos bus pilnos turistų. Nueikit į Instagram, raskit hashtag su ta vieta, pažiūrėkit kokių nuotraukų įkėlę žmonės. Jei vistiek vis dar norit ten eiti, tada pirmyn. Kai kurios vietos ypač trendy ir jas pritagines kiekvienas blogeris ir vlogeris. Kartais net juokinga žiūrėt. Jei ten nebuvai, tu Instagram neegzistuoji.

Tai štai tiek įspūdžių iš Niujorko. Daug karščio, daug pasivaikščiojimų, daug terasų ir naujų pažinčių. Kurkit ir jūs kiekvienas savo miestą. Nes tikiu kad jūsų Niujorkas bus visiškai kitos.

MŪSŲ APLANKYTŲ VIETŲ SĄRAŠĖLIS

Viešbutis - The Roger. Apart to, kad vaizdas tiesiogine prasme buvo į kito namo sieną, labai šaunus ir palyginus ne toks brangus viešbutukas Mid Town. Galėčiau rekomenduoti, jei nebūtų draugei pinigų nuskaičiavęs už nieką, kuriuos ji bandė susigrąžinti visą savaitę. Todėl truputį susigadino įvaizdį. Čia kaip Valentaitės istorija. Buvo meilė, kol neapvogė. Bet vistiek juk buvo meilė iš pradžių.

Vakarienė - Skaniausia, stilingiausia ir jaukiausia, kokią galima įsivaizduoti Dirty French

Terasos ant stogo - 60hotel, Trump tower su baseinu (lunch), Refinery, Press Lounge Ink 48 Hotel.

Lunch – Baker and Co, su sodeliu bei Delis prie mūsų viešbučio, kuriame pirkom ir pusryčius ir salotas. Jūs nežinot kas yra nuostabus delis, ir kad jis gali būti milžiniško dydžio, kol neužėjot į šitą - Bread and Butter.

Sightseeing: Kerės namas, Draugų namas, West Village, Empire State Building, Rockefeller center, Times Square, Metropolitan museum.
Menas graži terasa ant stogo: Metropolitan museum. Beje, mokėkit tiek kiek norit, nesileiskit suklaidininami kainų. Mes iš pradžių susinepatoginom temokėdamos po 5 USD, bet tada žiūriu šalia moteriškė išvis moka 2 USD. Nors rekomenduojama kaina parašyta 20 USD man atrodo. Aš suprantu, kad menas vertas daug daugiau. Bet mes tiesą sakant labiau norėjom tik į terasą ir muziejui jau esu buvus du kartus, taip kad sąžinė rami. Pirmą kartą beje labai dosniai sumokėjau.

Pasivaikščiojimai: Central Park. Jį tai jau tikrai išvaikščiojom skersai išilgai. Dienos highlight buvo kai alkanos ir suplukę tikėjomės atsidursiančios prie pietinio išėjimo, bet suvokėme esančios prie šiaurinio.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 Diena - Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab

noreply@blogger.com (Laurute) — Fri, 18 Aug 2017 15:48:00 +0000

Šiandien nuvažiuota: 200 km.
Suvalgyta: Pomidorai, agurkai, salsa, čipsai, visokių įdomių traškučių (geriau neklauskit) ir didelis vegetariškas burgeris su saldžiom bulvytėm vakare.

Sutikti personažai: Nieko įdomaus nesutikom, nes beveik visa diena praleista ilgam tuščiam kely. Išskyrus Arkų parką, kur knibždėjo žmonių, bet mes neišlipom iš mašinos.

Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas).

Muzika: Kareivių radijas, kur į Bruce Springsteen dainas nuolat įsiterpdavo artimieji, linkintys Džonui grįžti greičiau iš tarnybos.

Nakvynė: Super brangus viešbutis River Canyon Lodge už 104 GBP, mano manymu nevertas tokios kainos ir netgi be pusryčių. Bet Moab nelabai buvo iš ko rinktis.

Vertos sustojimo vietos: Palisade, Arkų Nacionalinis Parkas, Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab.
Po truputėlį vakarėjo ir bijojau, kad nebespėsime aplankyti abiejų parkų. Džiaugiuosi, kad vis dėl to pavyko ir saulę palydėjome ant skardžio Dead Horse Point. Nelabai mėgstu vairuoti tamsoje, bet Moab buvo netoliese, todėl nieko tokio.
Tikrai labai rekomenduoju nieku gyvu nepraleisti šio parko. Tiksliau įtraukti jį į prioritetų sąrašą. Net jei ir esate buve Didžiąjame kanjone.

Canyonlands

Paprasčiausia viską apžiūrėti yra tiesiog vairuojant scenic route (Islend of the Sky district) ir sustojant įvairiuose taškuose. Čia yra daugybė apžvalgos aikštelių, parodančių kanjono veidą vis iš kitos pusės. Važiuoji sau, sustoji, įkvėpi pilnais plaučiais tos didybės ir važiuoji toliau. Tiesiogine prasme reikia nepamiršti giliai kvėpuoti, nes nuo grožio užgniaužia kvapą.

Tą grožį sunku sudėti į žodžius ir nuotraukas. Nepakartojamas jausmas vairuoti leidžiantis saulei, visu garsu klausantis muzikos (net ir military radio nebuvo taip blogai). Virš galvų skraidant ereliams. Nors galima sakyti, kad tai yra jaunėlis Didžiojo Kanjono pusbrolis, vis dėl to jis didžiausias parkas Jutoje. Kažkodėl mažiau lankomas nei kiti parkai. Žmonių pertekliaus tikrai nebuvo, kas pasirodė gan keista po Arkų fiestos. Tiesą sakant įpūdį jis paliko kur kas didesnį. Neprėpiamus tolius akies tinklainė suploja ir jie tampa tarsi gigantiškas plakatas, o ne 3D vaizdas.

Beje, nuostabūs vaizdai taip susuka galvą, kad išnyksta atstumo pojūtis. Dabar berašydama paskaičiavau, kad tas scenic route tęsiasi 34 mylias (apie 50km), kas pirmyn atgal reiškia 100km. Man pasirodė, kad jį įveikėm per minutę. Viskas tiesiog susiliejo į vieną nuostabią čia ir dabar akimirką, kur laikas ir erdvė neegzistuoja. Bet ar reliatyvumo teorija ne tą patį sako? Va moksliškai patvirtinau.

Turėkit omeny, kad tas kelias tik brūkštelėjimas per paviršių. Turint daugiau laiko galima tyrinėti ir tyrinėti, netgi likti nakvoti palapinėse.

Atsisėdę ant uolos krašto, gurkšnojome kas alų, kas vandenį, valgėm vyšniais ir slyvas pirktas Colorado ir tiesiog svaigom nuo laisvės pojūčio. Vis dėlto surengėm tą išsvajotą pikniką, nes tapo kiek vėsiau, netgi pūtė šioks toks vėjelis. Piknikai vėliau tapo mūsų mažu ir labai mėgstamu ritualu.

Supratau, kad vienas pagrindinių dalykų kurių pasiilgstu Londone yra erdvė, todėl taip ir traukia į kaimą, į gamtą, kur nėra jokių rėmų. Mieste akis visuomet atsiremia į kokią nors sieną, o mano buto dydis man kartais kelia klaustrofobiją.

Amerika gi yra erdvių šalis. Jau tikrai niekas ne pasakys ‘Man čia kažkaip ankštoka’. Jie tikriausiai net tokio žodžio nežino. Kai kas nors nubraižo namo brėžinius ir pagalvoja, ‘čia jau erdvu’, dėl visa ko prideda dar 50% erdvės. Tokia ir gamta. Norisi skristi kaip paukščiui ir svajoti, nes svajonės niekur neatsimuša. Tik sklinda kanjonais.

Dead Horse Point State Park

Praktiškai visi atvažiuoja dėl vienintelio vaizdo, kuris yra tarp labiausiai fotografuojamų pasaulyje. Tai Colorado upės išlinkimas tarp skirtingais raudonais atspalviais nudažytų uolų.

Mirusio arklio pavadinimas kilęs nuo tų laikų, kai kanjonais mustangai lakstydavo laisvi, juos bandydavo sutramdyti ir domestikuoti kaubojai. Viena didelė kaimenę nugaišo šiame taške nuo karščio ir troškulio. Štai ir visa legenda.

Savo vaizduotėje laikiau tarsi kokį atspausdintą trafaretą, ką būtent tikiuosi pamatyti. Todėl truputį nusivyliau, kai pirmam view point vaizdas visai nepriminė paveikslėlių. Net pasiteiravau kito turisto šalimais ar gerai čia pataikėm. Jis užtikrino, kad viskas gerai, tereikia važiuoti pirmyn.

Štai, voila, pasakiška vieta saulei palydėti. Nustebę stebėjome piknikautojus atvirai gurkšnojant vyną. Tiek tų kalbų apie sausąją valstiją.

Nakvojome Maob'o mieste, kuris galima sakyti čia vienintelis aplink, todėl akiplėšiškai užsikėlęs nakvynės kainas ir nesiūlantis labai daug kokybės. O gal mes tiesiog ne į tą viešbutį pataikėm ir ne tam restorane vakarieniavom.

Dar toks mažas of topicas apie Mormonus. Vis šen bei ten pastebėdavome žmones keistais tradiciniais apdarais. Moterus dėvėjo vadinamąsias Rosaline sukneles ir plaikstėsi labai ilgomis kasomis (pasirodo jos niekada nekerpa plaukų). Tai vadinamieji Fundamentalistiniai mormonai, maža mainstream Mormonijos atšaka. Jie pritaria poligamijai. Kuo daugiau vaikų ir žmonų tuo geriau. Jų lyderis, kuris dabar sėdi kalėjime už pedofiliją ir sekso skandalus, pats turėjęs 80 žmonų. O amžiaus vidurkis šioje bendruomenėje yra 19 metų. Vyresni tikriausiai pabėga. Kadangi bendruomenėje gal max 10,000 žmonių visi taip persimaišę, kad kas antras yra vienas kito broils ir pusbrolis. Normalūs mormonai šios atšakos kratosi ir šaiposi kaip įmanydami, kad neduok Dieve jų visų nesuplaktų į vieną krūvą.

Kitos pasakojimo dalys: Arkų Parkas, Palisade ir Pirmoji diena.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 diena - Arkų Nacionalinis Parkas Jutoje

noreply@blogger.com (Laurute) — Mon, 14 Aug 2017 17:30:00 +0000

Štai taip po 70 mylių be jokios gyvos dvasios staiga privažiavome vietovę, kur visos dvasios susirinko į balių ar kokią konferenciją. Prie parko įvažiavimo eilė buvo ne mažesnė, nei prie Apple parduotuvės, pasirodžius naujam iphone modeliui. Įspūdingasis parkas buvo tiesiog užplūstas mašinų ir lankytojų. Nepaisydami didžiulio karščio, užsidėję šlapius rankšluoščius ant kaklo, pasislėpę po skrybėlėmis ir skėčiais visi jie atkakliai žygiavo prie arkų beigi visokiausių formų uolienų ir jas amžino fotoparatais, telefonais bei ipadais. Ar pastebėjote, kad dažniausiai tik vyresni žmonės fotografuojasi ipadais? Man kažkodėl toks fotografavimasis primena muilines, nelabai cool vaizdas. Ir net sunku paaiškinti kodėl.

Visam parke priskaičiuojama apie 2000 įvairiausių gamtos kūrinių, bokštų, figūrų ir žinoma, taip atspėjote, arkų (jų yra apie 200). Pasižvalgyti į jas čia gi visi ir susirinko. Be to kažkas nepasivargino suteikti uolienoms gražius vardus, tokius kaip Langų rajonas, Pusiausvyros riedulys, Banginio akis, Teismo rūmų bokštai ir panašiai. Gal buvo kokia komisija ar visuotinis pasitarimas? Nes tiek kūrybingumo vienas žmogus tikriausiai neturėtų.

Mūsų mėgstamiausios arkos buvo tos, kurios matosi nuo kelio, t.y. iki kurių nereikia eiti toliau 10 žingsnių. Dargi suvalgėme pietus mašinoje su kondicionierium, nors svarstėm ir pikniko lauke galimybę. Ji balsų dauguma (du iš dviejų) buvo atmesta dėl nepalankių klimato sąlygų. Pietų meniu buvo agurkai, pomidorai ir salsa su čipsais. Aš išvis džiaugiausi, kad per tokį karštį dar sugebu praryti kąsnį.

Visos vietos aplink gražios ir gamtos sukurtos, bet va būtent šitą buvo nutarta aptverti ir už pasigrožėjimą imti pinigus.

Beje, keliautojai būna dviejų tipų. Turistai kurie privalo pamatyti ir nofotografuoti kiekvieną objektą, ir atsipūtėliai, kuriems patinka tiesiog būti bei nieko neveikti. Aš turiu truputėlį abiejų kraujo. Šiame parke atsibudo mano turistės dvasia ir su pasiryžymu ieškojau tos žymiosios arkos, kuri visose kelionių nuotraukose matosi. Delicate Arch ji vadinasi. Atvažiuojam prie naujo apžvalgos taško ir vėl bliamba ne ta arka! Tai kur ta arka? Galiausiai supratau, kad nesimėgauju kitais vaizdais, kurie taip pat nuostabūs.

Iš pradžių maniau, kad taip ir išvažiuosiu be jokios padorios arkos nuotraukos. Ypač kai paaiškėjo, jog ikoniškoji Delicate Arch nėra taip jau ranka pasiekiama, Iki jos reikia pasivaikščioti šiek bei tiek, o tiksliau 5 km! Šiaip jau toks atstumas man būtų buvęs vieni niekai. Bet būdamas orkaitėje jautiesi labiau kaip bulvė, o ne žygeivis. Net negalėjome įsivaizduoti to reikalo prie +33C karščio, tačiau žavėjausi žmonėmis kurie rizikavo saulės smūgiu, kad tik iki jos nusigautų. Prizoominau kiek galėjau, bet vistiek matosi tik kaip mikroskopinė arkutė. Beje, radom ir keletą kitų, ne tokių žymių. Taigi arkų aplakymas užsiskaito. Kaip jums atrodo?

Beje, keliaujant po JAV nacionalinius parkus (ypač jei lankote ne vieną) geriausia įsigyti National Parks kortelę. Ji kainuoja 80 USD, bet vėliau galima ją perleisti arba parduoti. Ant jos gali būti užrašyti du savininkai. Deja tik du ir daugiau nei kartą, perduoti nebeišeis. Parkų darbuotojai visada sutikrina su ID, todėl nepastebėti irgi neprasmuksite.

Apie mažus žingsnius link laimės

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 10 Aug 2017 15:16:00 +0000

Aš šiandien užsimaniau pasikalbėti apie laimę. Būtų labai įdomu padiskutuoti. Papasakokit jeigu galit, kas jus daro laimingais ir kaip pavyksta išlaikyt gerą nuotaiką, motyvaciją ir įkvėpimą? Ypač įkvėpimą bei aistrą gyvenimui. Labai lauksiu komentarų.

Mano gi labai vėlyvas gyvenimo atradimas buvo tas, kad laimė dažniausiai nei iš šio nei iš to neatsiranda. Pasirodo dėl jos reikia kažką daryti. Kiekvieną dieną atlinkti veiksmus, kol jie taps tarsi dantų valymas. Man nebūna taip, kad va nei iš šio nei iš to aš laiminga ir tiek. Ta laimė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Nuo ryto iki vakaro lygi geras ir pozityvus jausmas, o į visokias problemas ir iššūkius tiesiog numoju ranka. Na gerai, kartais taip pasitaiko ir tas geras jausmas netgi tęsiasi kurį laiką, bet vistiek ankščiau ar vėliau baigiasi. Nesakau, kad neįmanoma, kad jis nepraeitų. Manau Himalajų vienuoliai visą laiką puikiai jaučiasi sėdėdami ant kalno ir valgydami ryžius. Bet kita vertus, nelabai jie susiduria su kokiom praktinio pasaulio problemom. Dirbt nereikia, valgyt yra, stogas virš galvos yra, paskutinių madų sekt nereikia, žmonos irgi nėra, vaikų nėra, be to visi kiti aplink irgi tokie patys, nėra su kuo lygintis. Ir problemų nėra kaip išsigalvoti. Bet gal pas vienuolius savos problemos. Nelabai apie jas žinau.

Aš grįžtu prie žemės gyventojų, kuriems reikia eiti į darbą, mokėti sąskaitas, per kamščius brautis kiekvieną rytą, susirasti sveiko maisto, dėti krūvą pastangų, kad darbovietės investuotojai būtų patenkinti, tuo tarpu pačiai skaičiuoti kiekvieną centą sumokėti nuomai. Apie pasimatymus Londone ir to vienintelio paieškas geriau net nepradėsiu. Jei jums tai skamba kaip laimingas gyvenimas, galvokit iš naujo. Tačiau geros žinios tos, kad gyvenimas yra toks, koks pats susigalvoji, o jo prasmė tokia, kaip pats nusprendi. Visada galima keisti du dalykus: mintis arba veiksmus. Jei tos mintys, kurias mąstai nenuveda tavęs ten, kur reikia tai kam jas mąstyti? Neišeina galvoti kitaip, jūs pasakytumėt. Dėl praeities, dėl kitų patirčių, dėl nepavykusių eksperimentų. Bet ar tikrai neišeina? Užsirašykit ant popieriaus savo blogiausią mintį, padalinkit lapą per pusę, vienoj pusėj surašykit įrodymus, kad ji teisi, o kitoj, kad neteisi. Konkrečius įrodymus ar apklaustus liudininkus kaip teisme. O ne svaičiojimus ir išsigalvojimus. Esmė tame, kad labai daug minčių yra tiesiog iš piršto laužtos. Jos nieko bendro neturi su dabartine realybe. Dažniausiai tik su praeitimi. Reikia filtruoti savo mintis, o ne aklai sutikti su viskuo kas ateina į galvą. Ypač su tais dalykais, kurie niekur mūsų nenuveda. Pasakykit joms: ‘Ačiū už nuomonę, bet gal aš renkuosi galvoti kažką kitą’.

Kitas laimės draugas yra veiksmai. Bet kokie. Geriausia tie, kurie veda mus ten kur norim. Jautiesi vienišas, eik kur yra žmonių parašyk draugui, šeimai ar bent jau į kokį forumą online. Jei jau vistiek nesinori nieko matyti, eik pasivaikščioti, į gamtą, prie vandens, prie medžių, kur grynas oras. Judėk ir kuo daugiau. Moksliškai įrodyta, kad judant kūnas gauna deguonies ir gaminasi endorfinai. Nieku gyvu nesėdėk vienoj vietoj. Sėdėjimas vienam namie, jei esi blogos nuotaikos nuves tik į vieną, raudojimą ant grindų ir galvojimą kaip nepavyko mano gyvenimas. Bent jau imkis plauti grindų tokiu atveju. Grindų plovimas verkiant labai gera terapija beje. Jautiesi nevykėlis, padaryk tai kas tau sekasi, nupiešk, sutaisyk, padėk kam nors, parašyk, megzk, šok, galiausiai pagamink ką nors skanaus. Juk turi būti bent vienas dalykas, kuris pavyks. Jautiesi pavargęs, leisk sau pailsėti ir negraužk savęs, galbūt besiilsėdamas paklausyk įkvepiančios muzikos, paskaityk knygą, pažiūrėk ką nors įdomaus ir naudingo. Aš labai gerai žinau tą apatijos jausmą, kai nesinori nieko. Jausmų skalėje tai netgi blogiau už liūdesį ar pyktį. Iš šitų dviejų bent jau atsiranda kažkokia motyvacija. Kad ir patrankyti į pagalvę ar apšaukti kaimyną. Apatija yra žiauriausias jausmas, kuris įkalina visas svajones, įkvėpimą ir bet kokį šviežio oro gūsį. Todėl kaip galima reikia vengti atsidurti ten, kai nesinori nieko. Kažkur skaičiau, kad žmonėms ne nuo depresijos nesinori nieko, o depresija atsiranda nuo nieko nenorėjimo ir neveikimo. Tai galima kontroliuoti. Imi kalendorių. Pasižiūri į dienas ir susižymi ką kurią dieną gali nuveikti. Jeigu reikia įtrauki net mažiausius dalykus. Aš neseniai pradėjau užsirašinėti kiekvienos dienos planus. Sąrašai sutelkia mano dėmesį į tai, ką turiu padaryti. Labiausiai man patinka vien to jo turėjimas, ypač su per daug punktelių. Neverčiu savęs atlikti jų visų. Bet jei pasižymiu bent jau kokius tris kaip atliktus ateina tas pasitenkinimo jausmas.

Dar vienas aspektas, kuris man atrodo labai svarbus yra naujumo pojūtis kasdienybėje. Pabandykit daryt tą patį per tą patį diena iš dienos (ypač ką nors ko nemėgstat) ir greit norėsit lįst po antkode ir klaust savęs, kokia prasmė saulei šviesti. Reikia atrasti ką naujo galima patirti, ką padaryti kitaip, galbūt sutikti naujų žmonių, pakalbėti apie tai apie ką paprastai nediskutuoji, paklausyti keistos istorijos, atsidurti naujoje vietoje, išbandyti naują sporto šaką, pravažiuoti Mustangu pro dykumą (gera terapija, bet brangi ir ne dažnai pritaikoma). Tiesiog keisti aplinką. Keisti pokalbio temą jei darosi nuobodu. Keisti pietų meniu. Trumpam pabūti kažkuo kitu arba kaip tik labiau įsigilinti į save ir atrasti naujų pusių ar savybių. Leisti visoms savo pusėms atsiskleisti. O jos skleidžiasi įvairiais kampais būnant su skirtingais žmonėmis ar naujoje aplinkoje.

Šitie patarimai netaikomi žmonėms, kurie eina per krizinį laikotarpį ir tikrai turi priežąsčių liūdėti. Bet kasdieniniam gyvenimui, kai viskas lyg ir gerai, bet negerai būtina juos taikyti. Mes patys atsakingi už tai kaip jaučiamės, niekas kitas ir tik mes galim kurti savo laimę ir ja dalintis. Juk taip smagu būti šalia laimingų žmonių, argi ne?

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 diena - Palisade regionas (Colorado)

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 08 Aug 2017 17:29:00 +0000

Dabar kai rašau net sunku patikėti, kokia aktyvi ir pripakuota įspūdžių buvo ši diena. Nors vairavimo viso labo tik 200 km, palyginus nedaug. Aš specialiai planavau taip, kad vieną dieną reikėtų vairuoti mažiau ir pasidžiaugti gamta, o sekančią dieną laukdavo ilgesnis kelias. Šiaip ar taip, stengiausi neviršyti 500 km per dieną. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko pagal sumanymą, apart netikėto pasiklydimo dykumoj be benzino kelionės pabaigoj, bet net ir tada pasiekėm Los Angelą kartu su saulėlydžiu.

Šiandieninį pasakojimą teks išskaidyti į atskiras dalis, nes tikrai galėčiau duot medalį kas jį perskaitytų nuo pradžios iki galo vienu įkvėpimu, ką jau bekalbėti apie visas nuotraukas.

Beje diena prasidėjo katastrofiškais pusryčiais mūsų motelyje. Nesitikėjau, kad įmanoma sugadinti net ir bagel su cream cheese, bet pasirodo įmanoma. Daugiau ten šiaip ar taip nebuvo ką valgyti, todėl valgiau bananus vakar pirktus iš supermarketo. Beje ryte prisirinko įdomios publikos. Moteriškių nuaugusiais peroksidiniais plaukais ir ružavais šortais, burgeriais maitinamų vaikų ir storų nuplikusių dėdulių. Galima sakyt, kad likom nepusryčiavę, nes norėjosi kuo greičiau iš ten važiuoti.

Palisade, Colorado

Rytinis planas buvo aplankyti gražujį slėnį, kuriame aktyviai kultivuojama žemdirbystė. Apie jį sužinojom iš brošiūros registratūroje, kai paklausėm ką čia aplink verta pažiūrėti. Ir tikrai nenusivylėm.

Palisade Colorade garsėja persikais ir vyninėm. Žinoma vynas iš persikų! Iš jų dar daro džemą, salsą, duoną, džiovina, kepa ant griliaus, bei prisigalvoja įvairiausių kitų panaudojimo būdų. Kažkodėl prisiminiau tą posakį - gali būti saldžiausias persikas pasaulyje ir vistiek atsiras kas nors kas tiesiog nemėgsta persikų. Haha, čia ne apie mus! Persikų niekada nebus per daug!

Pasijutom lyg atsidūrę kitoj realybėj po mūsų pusryčių košmaro. Mažutės jaukos vaisių ir daržovių parduotuvėlės, vynuogynai, vynynės, persikai ir vyšnios visur kur bepažvelgsi. Vienoje parduotuvėje nusipirkom arbūzą, kurį mums supjaustė, o mes jį kapojom sėdėdamos ant šieno ir spoksodamos į kalnus.

Tuomet užsukom apžiūrėti levandų lauko, kur galima jų prisirinkti pilną krepšelį už tam tikrą mokestį. Ką elegantiškai ir dare merginos po elegantiškais skėčiais. Mes kelias nelegaliai nusiskynėm mašinai pakvėpinti.

Galiausiai užsukom į vynynę. Savininkė mus privaišino įvairiausiais vynais, kurių prisidegustavę norėjom pirkti kiekvieną, tokie skanūs jie buvo. Daug vynų pagaminta iš vaisių, žinoma populiariausi persikų. Aš nusipirkau dar ir vyšnių skonio, kuris priminė kompotą tik su laipsniais. Nereikia net sakyti, kad po vyno nuotaika pasitaisė kaip mat. Nebijokit, neišgėrėm tiek, kad negalėtume vairuoti. Iš visų gurkšnelių tikriausiai net pusė taurės nesusidarytų. Savinkė dar mus prigrasė paslėpti tą nuostabujį vyną, nes Juta sausa šalis ir gali atimti alkoholį. Po tokių kalbų net nebesitikėjom ten rasti anei kokio alkoholio, bet visos parduotuvės ir degalinės ramiausiai prekiavo svaigiausiais gėrimais, kartu su beef jerky (sausa jautiena), kurią vartojom nežmoniškais kiekiais. Taip trumpam atsiverčiau iš vegetarizmo, bet man fanatizmas ir šiaip niekad ne prie širdies. Visada darau, what I feel like ir kartais būnų apkaltinta už principų neturėjimą. Manau, kad principai (ypač ne esminiai) yra perdėtas reikalas beige gerokai apsunkina gyvenimą. Man principai ir vertybės yra ne tas pats. Bet čia jau truputį nuklydau į filosofavimus.

Prisipirkę vaisių, persikų, vyšnių, kaimiškų pomidorų, agurkų ir netgi naminės salsos džiaugėmės pataisęs savo įspūdį apie Colorado ir pajudėjome link Jutos. Dėl visa ko pasislėpę tą savo vyną, nes tikrai dar neduok Dieve dar kas nors atims.

Vaizdai gniaužė kvapą dar net neprivažiavus Nacionalinių parkų. Pirma pasitaikiusia proga išsukom iš autostrados (Route 70) į mažesnį kelią (route 128), kuris žėrė vieną nuotraukos vertą vaizdą po kito. Taip, aš suprantu, kad jie visi paveiksliuky atrodo kaip tas pats oranžinis kalnas įvairiais rakursais. Na bet the beauty is in the eye of the beholder. Ten tvyrojo toks truputį vienišumo jausmas, aplink nebuvo nei namų, nei žmonių, nei kitų mašinų. Tik laukai, kanjonai ir dykynė kiek aprėpia akys.

Ženklai skelbė, kad next services už 50 mylių. Žodžiu kokios gyvos dvasios artimiausiu metu nesitikėk. Beje mūsų road trip muzikos USB buvo sugadinta, todėl klausėmės tokio Military radio, kuris vienintelis ir tetraukė. Dainos visai neblogos, tokios rock style, ypač mylimi buvo Bruce Springsteen ir Jonny Cash. Nelaimei po kiekvienos jų į studiją skambindavo įvairūs veteranų giminaičiai ir siuntė linkėjimus, labai didžiuodamiesi savo sūnėnais ir jų drąsa.

Tokiu štai muzikos ritmu pasiekėm Arches Nationa Park, bet apie jį kitame įraše.

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 1 Diena - Colorado

noreply@blogger.com (Laurute) — Tue, 01 Aug 2017 16:59:00 +0000

Šiandien nuvažiuota: 400 km.
Suvalgyta: Subway, Frappuccino, Corona, Bananas ir daug traškučių.

Sutikti įdomūs personažai: Keista pardavėja Subway su gėle plaukuose. Kasininkė Walmart, kuri paaiškino, kad jie neturi nuolaidų kortelių, nes čia ir taip jau didžiausios nuolaidos. Bedantis pilietis, kuris labai susidomėjo mūsų kelione ir įspėjo dėl crazy drivers in LA.

Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas).

Muzika: Vis dar veikė mano USB su Road Trip songs.

Nakvynė: Grand Junction Clarion Inn , 81 USD (su visais mokęsčiais).

Vertos sustojimo vietos: Glenwood Springs ir Lake Dillon

Po ankstyvo skrydžio nusileidome Denveryje. Blogos naujienos numeris vienas buvo, kad neatvyko draugės lagaminas. Geros, kad jis turėjo atvykti kitu skrydžiu po dviejų valandų. Laikas visai neprailgo, nes praleidome dvi valandas mašinų nuomos punkte besiaiškindamos dėl mašinos. Čia laukė blogos naujienos numeris du. Tiek žmonių, kuriems su matematika ir logika prastai nemačiau seniai. Skaičiai ant rezervacijos ir to ką jie norėjo, kad sumokėtumėm aiškiai skyrėsi, bet visi aiškino, kad viskas čia gerai. Ne veltui sakoma, kad jei 10 durnių tau pakartos kažką kaip tiesą, tu galiausiai pats patikėsi, kad esi durnas. Ačiū Dievui pagaliau menedžeris viską suskaičiavo kaip reikia ir dar davė geresnę mašiną. Gėda Hertz Colorado, bookinkit per Avis. Per pastaruosius nuomavom kitą mašina ir ne tik nekilo jokių problemų, bet ir dar mielai pakeitė sugadintą. Prieš važiuodama pasiskaičiau legendų apie baisiai didelius draudimus, kurie penkis kartus viršyja mašinos kainą, todėl labai nustebau, kad nereikėjo nieko ant viršaus mokėti. Mašina ir kitos mašinos jau buvo apdraustos, išskyrus vairuotojus žinoma. Amerikoje savo sveikata turi rūpintis pats. Bet nusipirkus nebrangią Travel insurance apsidraudi atskirai. Vėliau benuomodamos Las Vegase Mustangą buvom taip nustebintos mažos kainos, kad savanoriškai susimokėjom papildomai ir už pamestų raktų bei padangų draudimą (kas žinoma nesiskaito kaip nelaimingas įvykis ir nėra įtraukta į bendrą sumą).

Šiaip ar taip, vargais negalais gavom mašiną Denveryje ir atgavom lagaminą. Ir štai ilgai laukta mūsų road trip prasidėjo.

Turėjau numačius stotelę A (Glenwood springs) ir tolimesnę stotelę B (Grand Junction). Viršyjom planą su kaupu, nors Grand Junction gal ir ne pati gražiausia vieta apsistoti. Tačiau netoli nuo jos yra Palisade, vynuogynų ir persikų rojus, bei daug kalnų ir įspūdingų vietovių.

Man labai patinka kelionės mašina. Gal todėl, kad visų pirma Londone aš nevairuoju ir labai pasiilgstu vairavimo. O visų antra, mašina kelionėje patampa tavo geriausiu draugu, namais, restoranu, spinta ir stereo grotuvu. Viskas viename. Gali laisvai judėti kur panorėjęs. Amerika tobuliausia šalis Road Tripams. Neįsivaizduoju tobulesnės. Keliai platūs, viskas pritaikyta vairuotojams. Amerikoje apskritai viskas pritaikyta vairuotojams, tarsi nevairuojantys yra atskira klasė, dėl kurios neverta jaudintis. Drive through užkandinės, aiškūs ženklai ant kiekvieno kampo, įspėjimai kiek mylių iki artimiausios degalinės (dykumoje ar nuošalesnėse vietose tiesą sakant nieko gero nežadantys, bet labai naudingi), pakelės moteliai. Žodžiu keliaudamas Amerikoje tikrai neliksi be maisto, pastoges ar benzino. Be to, tokios vaizdingos autostrados kaip nuo Denverio iki Las Vegaso net negalėjau įsivaizduoti. Tiesa, kad kelionė nepasirodytų per daug mainstream vis nusukdavome į siauresnius ir labiau vingiuotus scenic routes, kurie kartais vesdavo per apleistas laukymes su kur ne kur boluojančia ranča, didingus kanjonus, eidavo palei upę ar raitydavosi kalnais. Labiausiai nustebino, kad route 66 tarp Sedonos ir Las Vegaso buvo beveik tuščias apart poros mašinų besivelkančių vėžlio greičiu. Na ir be abejo kelių baikerių. Niekaip nesuprantu, jei jau važiuoji tuščiu Route 66, kodėl reikia pūkšėti 30 km/h ir blokuoti kelią kitiems?

Taigi kaip supratote įvairovės šioje kelionėje tikrai netrūko.

Pirma diena buvo skirta pripratimui prie kelio ir mažam pasidairymui kur mes čia atsidūrėme. Tiesiog mėgavomės vairavimu vis trumpai kur nors sustodamos. Kadangi pakeliui maisto įstaigos pasirinkimo nelepino, pavalgėm Subway ir atsigėrėm Starbucks. Tiesą sakant sunerimom, jei ir toliau taip bus, ką reikės valgyti? Vėliau aptikom prekybos centrą, kur prisipirkom maisto atsargų .

Vakare susipažinom su visų roadtripperių dažniausia nakvynės vieta ir amerikietišku simboliu – ponu Moteliu, kuris nebuvo labai jau baisus, kaip kažkodėl tikėjomės. Tikriausiai filmų įtaka, nes koks nors detektyvas visada vyks pakelės motelyje, o herojai bus žudikai, vagys bei prostitutės. Galima sakyti mūsiškis buvo visai net prabangus. Apart to, kad jacuzzi buvo užimta barzdodų dėdžių, kurie nei žodžio netardami gurkšnojo alų. Tačiau kaip matėsi kiti svečiai buvo šeimos, ir net moteris su šuniukias. Kaip ir visada vėliau, taip ir tada pirmiausia pažiūrėjom į vonią ir pauostėm ar kambarys nepriplėkęs drėgme. Čia buvo du labiausiai gąsdinantys dalykai. Trečias pagal svarbą buvo lygintuvas. Šiame viešbutyje viskas buvo gerai, apart pusryčių kaip paaiškėjo kitą dieną.

Aš ėmiau pastebėti kiek mūsų pasaulio suvokimą formuoja ne tai ką patyrėme, bet tai ką matėme ar skaitėme. Visą laiką man atrodė, kad arba Kerę iš Sekso ir Miesto tuoj sutiksiu už kampo, arba kanjonuose atjos koks indėnas ar kaubojus, kaip iš Malboro reklamos, arba Los Angele nuo Holivudo kalvų nusileis kokia Merlin Monro. Vis bandžiau tai ką įsivaizduoju pritaikyti realybei. Va, Route 66 važinėja baikeriai, aha vieną pamačiau vadinasi taip ir yra. Viskas teisingai. Nors Marilyn Monroe taip ir nenusileido.

Turbūt vietos persisunkia atvykėlių dvasios. Amerikoje vis neapleido nuotykio jausmas. Tikriausiai panašiai jautėsi naujakuriai, užkariavę šiuos kanjonus ir vis giliau besiverždami į vidurį. Kiekvienas rytas žadėjo kažką naujo. Daugiau gamtos didybės, daugiau vaizdų, daugiau vairavimo, daugiau juoko, daugiau traškučių ir maišelių mašinoje, daugiau Frapuccino kavos ir kartais net Coca Colos (kurios šiaip niekada negeriu). Dar rasdavom naujų skrybėlių, marškinėlių, vėliavų, balionų. Taip mūsų namai ant ratų vis turtėjo ir ankštėjo. Profilaktiškai pravalydavom maišelius ir išmesdavom tuščius butelius.

Dabar va stengiuosi išlaikyti tą nuotykių dvasią kasdienybėje, kai viskas tampa pažįstama ir įprasta.

Beje nuotraukų iš pirmos dienos ne itin daug ir tos pačios tik iš Lake Dillon, kur tik trumpam sustojom kojas pramankštinti. Bet kitom dienom tai jau pasistengiau.

Marokietiška arbata svečiuose pas berberus

noreply@blogger.com (Laurute) — Fri, 23 Sep 2016 12:12:00 +0000

Bevažinėjant po kalnus atėjo laikas pailsėti ir sustoti puodeliui (tiksliau mažai stiklinaitei) arbatos. Viena iš populiariausių ekskursijų ir sustojimo stotelių Maroke yra apsilankymas pas berberus, kaimelių ar dykumų gyventojus, kurie yra tarsi atskira respublika ir turi savo kalbą. Jų namai, molinės trobelės beveik be baldų, tik su kilimais ir pagalvėlėm. Kaip suprantu mielai pasidaro šiokį tokį biznį iš turistų. Tačiau bet kokiu atveju Maroko žmonės labai šilti ir svetingi.

Arbata ruošiama mėtas maišant su kitomis žolelėmis, pridedant daug cukraus. Be abejo ji turi būti pilama į mažą stiklinaitę, laikant aukštai iškeltą arbatinuką. Nežinau ką tai duoda skoniui, bet tikriausiai suteikia ypatingumo.

Šveicarija: Sion vynuogynai ir pilys

noreply@blogger.com (Laurute) — Thu, 08 Sep 2016 15:27:00 +0000

- Aš esu pragmatikas, - sako mano draugas, kuris įsitikinęs, kad reikia visur ir visada nešiotis neperšlampamą aprangą.

- Žinoma, tu jau ketvirta diena prognozuoji lietų.
- Na vakar naktį dar ir kaip žaibavo su didžiausia perkūnija. Negali sakyti, kad aš neteisus.
- Kokiom 5 valandom vėluojančiai teisus.

Prognozės ir šiandienai eilinį kartą rodė lietų, o debesys atrodė itin žemai. Todėl iš šortų peršokau į džinsus, į kuprinę įsidėjau striukę ir nusiteikiau ramiai dienai vaikštinėjant po Sion miestelį ir geriant kavą.

- Ar pažiūrėjai kokių muziejų. Ką ten galima nuveikti?
- Na yra pilis ir bažnyčia ant kalvų. Bet va radau tokį nediduką dviejų valandų pasivaikščiojimą po vyuogynus ir ežeriuką. Gal spėtume prieš lietų?
- Ne, ne, šiandien jokio vaikščiojimo. Mano super laikrodis rodo, kad po dviejų dienų work out man reikia ilsėtis 24 valandas.
- Išties protingas laikrodis. Bet čia gi visai greitas pasivaikščiojimas.
- Tai vynuogynai ne ant kalno šlaitų?
- Na, kaip ir ant šlaitų, bet tikriausiai eina tiesus takelis pagal drėkinimo kanalą.
- Nėra Šveicarijoj lygių takelių. Patikėk manim!

Na, dėl takelių jis neklydo, visi jie veda į kalną. Dažniausiai į itin statų kalną. Nelaimei dėl oro jis buvo neteisus. Jokio lietaus nei ženklo, 25C (ar net daugiau) karštis ir plieskianti saulė. Taip, turistinės brošūros teigia, kad Sion yra saulėčiausia vieta Šveicarijoje. Savo kailiu ir prakaitu įsitikinau, kad jos tikrai nemeluoja.

McDonalde nusipirkę kas kavos, kas ledų, nes tiesą sakant ką daugiau ten bepirkti, patraukėme link mūsų trumpojo pasivaikšiojimo tako. Jis jau nuo pirmo žingsnio kilo aukštyn, iš pradžių miestelio gatvėmis, vėliau vynuogyais, o dar vėliau miškais. Kuo toliau tuo stačiau.

Tiesa buvo ir lygių vietų, ratas aplink ežeriuką tankiai apaugusį nendrėmis.

- Ar tu tikras, kad mes einam teisingu keliu?, - vis klausinėjau.
- Čia yra tik vienintelis kelias, ir jis veda tik į viršų.
- Ne, aš įsitikinusi, kad čia negali būti tas kelias.
- Nieko sau išsirinkai lengvą pasivaikščiojimą. Mano superlaikrodis šoke, jo visa sistema perkaito, nes dabar turėtų būti mano 24 valandų ilsėjimosi laikotarpis atstatyti jėgas.

Įvairiose kalno vietose aptikome keisčiausių sportavimui skirtų agregatų. Vieni atrodė kaip grybai, kiti - spalvoti basliai sukasti į žemę, kuriuos reikia apibėgti.

- Kažkaip nesimato jokių sporto entuziastų. Kaip ir visada mes vieninteliai žmonės, kur beeitume.
- Gi pirmadienis, - visi darbe!

Po pusantros valandos nesibaigiančio kopimo, kibirų prakaito, perkaitusios galvos. Pagaliau pasiekėm aukščiausią tašką, kur stūksojo didingi pilies griuvėsiai. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o jie tebestovi dar vis. Tiesa, mane labiau nudžiugino suoliukas, nuo kurio neketinau greitu laiku keltis.

Kol ilsiuosi ant suoliuko, galiu truputėlį papasakoti apie Sion miestelį, kuris palyginus su iki šiol matytais yra gan nemažas, su visais 33,000 gyventojų. Aplink intensyviai vyksta statybos ir plakatai reklamuoja butus su vienas už kitą gražesniais vaizdais. Kol net pamatų nėra, kol kas pastatomas bokštelis su kopėčiom, kad galima būtų susidaryti įspūdį. O senoji dalis labai jauki ir dvelkianti viduramžių dvasia. Skiriamasis bruožas - dvi kalvos. Ant vienos pilies liekanos, o kitos bažnyčia. Mes tuo tarpu buvome ant trečios kalvos, su nelabai svarbiomis pilies liekanomis apie kurias daug informacijos neradau.

- Jeigu nori valgyti, mes turim nusileist nuo šito kalno iki 14.00 valandos, nes gali būti, kad viskas užsidays iki kokių 17.00. Gal jau pailsėjai?

Gilus atodūsis.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vis dėlto yra lygių takų palei vynuogynus aplink Sion, einančių palei drėkinimo upelius, vadinamus bisses. Tik kažkodėl mes išsirinkom stačiausią.
Laimei nusileisti buvo lengviau nei pakilti. Nors galvojau, kad tuoj gausiu saulės smūgį. Juk nepasiemiau skrybėlės. Gi prognozavo lietų visą dieną!

Iš neturtingųjų pokalbių Šveicarijoje:

- Skaitau Trip Advisor ir jie turi burgerius, picą, kiniečius ir etiopijos virtuvę.
- Aš norėčiau kažko labiau šveicariško.
- Suprantu, kad tu norėtum daugiau sūrio. Bet vienu piniginiu ženkliuku pažymeti restoranai reiškia ne daugiau 20 Frankų už pietus. Nori kad paskaityčiau iš trijų ženkliukų kategorijos?
- Aha, įdomumo dėlei.
- Na, vienas Šveicariškas restoranas uždarytas. O kitas kažkoks Japoniškas sushi.
- Tik du restoranai?
- Ar pastebėjai kokio dydžio šis miestelis?
- Gerai, tai einam valgyti to burgerio.

Jis pasirodo buvo prie stoties, kurią sugebėjome dar ne iš karto rasti, nors ryte iš ten atvažiavom. Tikrai buvo perkaitusi galva. Burgeris beje buvo skanus. Labai jau taikiu pavadinimu Šventa Karvė, turint omeny kad kepamos vargšelės, kurios ką tik laigė po kalnus su varpeliais: http://www.holycow.ch. Taip, taip nusižengiau savo vegetarinei dietai, nes burgeriams atsilaikyti negaliu. Ir dar jie turėjo labai skanios persikų Ice Tea.

Kad galutinai atgautume jėgas, prisėdome lauko kavinėje kavos. Ir tada jau buvome pasiruošę vėl kopti.

Miesto gatvele pakilę aukštyn atsidūrėme tarp dviejų kalvų. Ta, kur su bažnyčia buvo žemesnė. Taigi pradėjome nuo aukštesnės. Nes juk visada reikia pradėti nuo sunkesnių dalykų. Tourbillon pilis pastatyta XIII amžiuje ne itin gerai atlaikė karus, nors ir atrodo kaip itin atspari tvirtovė.

- Nežiau kaip jie nesugebėjo apsiginti su tomis pilimis ant kalnų? Gi jų neįmanoma pasiekti.
- Gal jie visi numirė iš bado arba troškulio?
- Hm.. Įdomu kaip jie gaudavo vandens? Gi nekasdavo šulinio per visą kalno aukštį.

Ir ką jūs manote? Taip, būtent kasdavo! Bent jau Google tuo įsitikinęs.

Po pirmojo pasilaipiojimo, užkopti į pilį buvo vieni juokai. O vaizdai atsivėre nepaprastai gražūs.

Į trečią kalvą, su bažnyčia užkopiau viena ir ji buvo lengviausia. Tuo tarpu draugas klausė laikrodžio instrukcijų ir bandė atgauti kvapą. Koplyčia buvo itin senovinė, puošta viduramžių paveikslais, kuriuose Jėzus ir šventieji atrodė lyg iš siaubo filmo. Todėl pasimeldžiau tik mergelei Marijai, ji ten vienintelė negąsdinančiai atrodė.

Tuo mūsų kopinėjimas ir baigėsi. Sion miestelis man nepaprastai patiko, nepaisant visų vargų, nuovargio ir karščio. Tikrai rekomeduoju aplankyti. Tos pilys ir senos gatvelės skleidžia senovinę dvasią ir pasakoja istorijas. Vynuogynai irgi prideda šarmo.

Kelionė atgal buvo kupina klegesio. Visi mokiniai baigę pamokas kaip tik grįžinėjo į savo miestelius.

Na, o paskutinę dieną Šveicarijoje praleidau balkone, bandydama atsižiūrėti į kalnus.

- Taip ir sėdėsi tam balkone visą dieną? Gal nori pažiūrėti filmą?
- Tu rimtai? Siūlai man žiūrėti į mažą televizoriaus ekraną vietoj šito grožio?

Beeinant į stotį pagaliau pasirodė žadėtasis lietus. Dangus verkė kartu su manim. O į Londoną parsivežiau saulę. Grožis vis dar tebestovi prieš akis, ypač vakarais, kai einu miegoti.