Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.

Gal todėl ir mėgstu fotografiją. Užkonservuota kito žvilgsnio projekcija, kurią gali tyrinėti ir knebinėti iki begalybės.

Kairioji akis – Afrika, dešinioji – Japonija.

Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.
Čia net menkiausias judesys virsta įvykiu, o nuo scenos sklindantis garsas (net jei tai ir triukšmas) gali sukelti orgazmą tikros muzikos išsiilgusioms ausims.

Vilniuje gausu festivalių.

Ir visi jie – išskirtiniai.

Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.

Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.

„Sirenos“ nuo pat jų atsiradimo mane žavėjo tuo netramdomu ir dažnai ausį rėžiančiu riksmu, kviečiančiu išlaisvinti teatrą nuo prietarų. Tai buvo festivalis, kuris be baimės atvirai laužydavo teatro tabu.

Šiais metais tirpau iš laimės, nes žinojau, jog vietoj graudžių trupinių (tiesiog finansinės galimybės niekada neleisdavo pamatyti visų spektaklių), laukia hedonistinis apsirijimas visais įmanomais buvimo teatre malonumais.

Žodžiai tvinko ir brukosi prie liežuvio ir pirštų galiukų, nerimaudami kada kada kada galės išsprūsti ir pasidalinti atradimo džiaugsmu su tais, kurie galbūt neturės galimybės patys pamatyti to nuolatinio teatro sugebėjimo prisikelti. Vis iš naujo ir iš naujo. Milijonus kartų su kiekvienu uždangos atsitraukimu.

Žodžiu spirgėjau kaip lašinys, kai „Meno Duobė“ gavo pakvietimą į spaudos konferenciją ir „Sirenų“ organizatoriams iškeliavo akreditacijų prašymas: fotografui ir tekstų rašytojui.

Pirmieji žingsniai link teatro, nepaisančio tabu, padaryti.

IR BUM!

Iš akių pažiro žiežirbos.

Kiekvieną kartą susidūrus su poetais (o jei sąžiningai, tai su jų biografijomis) man kyla klausimas, kurio dar niekada nedrįsau užduoti nei vienam iš jų. Poetu gimstama ar tampama?

Poezija man – vienas iš tų sunkiai suvokiamų fenomenų, talpinančių savyje visas įmanomas priešybes: tai ir griežta forma, ir visiškas kalbos bei visų įmanomų taisyklių nepaisymas, tai ir bereikšmių žodžių žaismas, ir neišbaigiami reikšmių klodai, tai ir universalios, daugeliui suprantamos idėjos, ir labai konkretaus konteksto reikalaujantys tekstai…

O didžiausią nuostabą kelia neriboti virsmai – eilėraščio magija, galinti visa, kas nepoetiška paversti tikra poezija.

Beje, ne per seniausiai teko išgyventi vieną tokį magišką seansą.

Žvėryne.

Šiltnamyje.

Kai nutilo muzika ir lietus iš obelų paunksmės išbaidė žmones, primenančius, jog čia tik viešo maitinimo ir susibūrimo vieta (restoranas „Jalta“). Pasirodė nedidelio ūgio žmogus. Prabilo kasdieniškai. Draugiškai perspėjo, jog skaitys savo poeziją, nors skaitydamas ir nenori būti siejamas su tą poeziją parašiusiu žmogumi – savimi, t. y. Semionu Chaninu.

Pastaruoju metu kankina keista būsena. Noriu parašyti apie nusistovėjusius kultūros vandenis sudrumstusį „Naujojo cirko savaitgalį“, bet bijau.

Baisu, jog nesurasiu tinkamų žodžių. O tie, kuriuos sugebėsiu išspausti ne tik neatspindės patirto malonumo, bet dar ir visą naująjį cirką pavers banalybe.

Be galo trokštu išsilaisvinti ir keliais tiksliais apibūdinimais sužadinti skaitytojų smalsumą (bet ne tekstu, o naujuoju cirku).

„Naujojo cirko savaitgalis“ – savotiškas fenomenas. Mano manymu, tai festivalis, kurio ryškiausias, nors ir nepagrindinis bruožas – edukacija. Visų pirma festivalio spektakliai aukštyn kojomis apvertė iki kaulų smegenų į vaikystės prisiminimus įsiėdusį cirko vaizdinį. Čia nelakstė prakaituotu grimu išsiteplioję klounai, visų juslių neužgniaužė gyvūnų šlapimo tvaikas, niekas nesišvaistė botagais ir žiūrovų malonumo vardan neatliko gyvybei pavojingų triukų.

Nenumaldomai artėjantis ruduo – ypatingas metas. Miestą užplūsta jauni, ateities apžavėti veidai, senamiesčio gatvėse ir kiemeliuose glaudžiasi vėsūs pritemę vakarai, o į menų spaustuvę jau šeštus metus iš eilės atkeliauja naujasis cirkas.

Šito įvykio visada laukiu tirtėdama iš nekantrumo, nes žinau, kad tai, ką išvysiu bus gyva ir neįprasta. Truputį kitoks požiūris į meną tiesiai iš naujojo cirko savaitgalio organizatorių ir dalyvių lūpų.

Monika Šlančauskaitė

foto video manipuliacija.lt

Kartais imu nebesuprasti šiuolaikinio meno. Nepadeda net galvos laužymas.

Tuomet baisiausiai įsigeidžiu, jog koks meno kūrinys bamteltų tiesiai ant mano kiauro makufeliaus ir bent patvirtintų Niutono dėsnį…

Kartais atrodo, jog tai neįmanoma. Kartais traukos dėsnis tikrai neveikia šiuolaikinio meno ir jis plevena kažkur pakibęs virš gyvenimo.

Prisipažinsiu tokius jausmus dažniausiai išgyvenu įvairiose menui skirtose institucijose ar stebėdama specialiai surežisuotus proginius-projektinius meno kūrinius.

Tada baisiausiai trokštu dviejų dalykų: tiesos ir šviesos.

Internetinėje erdvėje gausu šviesos šaltinių.

Tiesa, šį šaltinį aptikau laimingo atsitiktinumo dėka, apsilankiau seminare „Three uses of the knife“ ir užtaikiau ant E-flux naujienų portalo bei žurnalo steigiamojo vadovo paskaitos.

Tąkart atsivėrė akys.

Dabar vis dažniau veriasi e-flux internetinis puslapis.

Ar gali žmogus, neturintis nieko bendro su menu, tapti ne tik jo objektu, bet ir visuomenei reikšminga ikona ant meno altoriaus?

Gali.

Pasiknaisiojus meno istorijos lobyne įmanoma atrasti ne vieną tokią (tiek realią, tiek žmogiškosios sąmonės pagimdytą) figūrą: Jėzus Kristus Superžvaigždė, Che Guevara, Alisa iš stebuklų ir veidrodžių karalystės... Visi šie asmenys senai peržengė siaurus savo paskirties rėmus ir transformavosi į po pasaulį klajojančias įvaizdžių šmėklas, dažnai nebeturinčias nieko bendro su tikrosiomis jų istorijomis (Jėzus Kristus ne tik tikėjimo simbolis, bet ir miuziklo žvaigždė, Che Guevara ne tik revoliucionierius, bet ir kapitalistinės mados industrijos nuolat tiražuojamas dekoro elementas, Alisa ne tik literatūrinis personažas, bet ir geismo objektas).

 Ana Ševčnko. Teismo eskizas “Michailas ir Platonas”.

Kuris kažkodėl užsispyrė ir nepanoro parodyti to atspindžio, kurį tikėjausi išvysti.

O buvo taip...

Pirmiausia jo fotografijas užtikau kažkur internete: mažučiai juodai balti paveikslėliai, į kuriuos žiūrint atsiveria, kažkoks stebuklingas pasaulis.

Atrodo imi matyti tai, kas nulėmė konkretaus vaizdo atsiradimą:  fotografo nuotaikas, ryšį ir santykį su užfiksuotais objektais. Žiūrėdamas jautiesi taip tarsi galėtum apčiuopti fotografijos užgimimo momentą.

Niekada nebūčiau pagalvojus, jog nuotraukos gali taip atrodyti.

Magiškas daugiasluoksniškumas. Intymumas ir sukryžminti vaizdai.

Visada jutau ypatingą silpnybę koliažams.

Todėl aptikusi žinutę, jog Nacionalinėje dailės galerijoje vyks ne tik Jim Dine fotografijų paroda „Portretai“ (iki 08. 28),  bet ir spaudos konferencija, suspirgėjau.

Buvau šventai įtikėjusi, jog menininkas ir bus tas triušis, paskui kurio mintis bėgant atsivers stebuklinga pažinimo ola.

Baisiai norėjosi išvysti veidą to, kuris savo kūrybą tapatina su pažinimu per (suasmenintą) žiūrėjimą.  Anot Jim Dine: “Šią portretų seriją nors mieliau vadinčiau tai “veido” (fenomeno apmąstymu) sudaro įvairių žmonių ir mano paties atvaizdai, tačiau pagrindinis objektas – aš, stebintis veidą. Net skulptūrų nuotraukos perteikia mano žvilgsnį į veidą, kurį sukūriau iš bronzos, medžio ar molio, ir kuriam, kaip visuomet, mėginu įkvėpti gyvybės (sąmonės) naudodamas šį magišką įrankį – fotoaparatą.”

Deja, to stebinčio veido išvysti taip ir neteko.

Buvo tik trys tvarkingai atrodančios moterys, diktoriškais balsais. Šie beveik identiškai atkartojo parodos lankstinuko turinį, nuolat minėjo litvakišką menininko kilmę.

Parodos atidarymas buvo tarsi dar vienas informacinio lankstinuko  atkartojimas tik su gausesniu būriu oficialių asmenų ir didesne patoso doze.

Salė nr. 5, dydžiu tikrai priminė triušio landą. Ekspozicijai labai pritrūko erdvės.

Nustebino ir fotografijų transformacijos. Maži juodai balti magiški kvadratai išsiplėtė į nemenkų formatų spalvotas nuotraukas. Kai kurias iš jų dydis subuitino. Nebeliko intymumo, to pojūčio, jog jos skirtos niekam kitam tik tavo žvilgsniui.

Anot Jim Dine, jam kūryboje svarbiausi asmeninės erdvės vaizdiniai, kurių pagalba jis gali atrasti kitą, tą kuris yra anapus objektyvo. Fotografavimas, tai ne tik būdas užfiksuoti kitą, bet ir galimybė užmegzti su juo ypatingą ryšį – atrasti kitą savyje.

Todėl nelabai suvokiu, kodėl menininkas sukūrė dar vieną kliūtį stebėtojui. Panoro, jog jo atspindys taptų nesibaigiančio kūrybos proceso dalimi. Įrėmintų fotografijų stiklai blizgėjo geriau nei naujai nupoliruoti veidrodžiai.

Nuolatinė vaizdo evoliucija.

Netikėtai pati sau tapau kliūtimi, trukdančia tapti meno kūrinio suvokėja. Atspindys vis nuraibuliuodavo blizgiu stiklo paviršiumi, nubaidydamas artėjantį palaimingą suvokimą. Dar dar viena akimirka ir tuoj tuoj išvysi prieš akis išnyrančią būtį...

Laimei atokiame salės nr. 5 kamputyje gulėjo stora knygą su gausybe jo fotografijų, tai buvo palaimingas atradimas ir visa ką atperkanti akimirka.

Todėl visiems norintiems pamilti Jim Dine kaip fotografą siūlyčiau pažintį su jo nuotraukomis pradėti spaudoje.

Nuo magiškų juodai baltų kvadratų...

Monika Šlančauskaitė

Foto: manipuliacija.lt

Kas yra Vilnius?

Dabartinė Lietuvos respublikos Sostinė. Pižonų ir snobų veisykla? Vienintelis centras dar vienoje periferinėje Europos sąjungos valstybėje? Mažutis, labai uždaras inkubatorius, kuriame vystosi unikalūs, tačiau pasauliui nežinomi kultūros procesai?  Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių mūšio už tėvynę demarkacinė linija? Barokinių bažnyčių bokštai...