Tačiau tas niekas kiekvieną rytą pradeda su šypsena ir gera nuotaika, kuriuos perduoda aplinkiniams. Kai geriau pagalvoji, nors jis neturi nieko ir yra beveik vargšas, iš tiesų šis paprastas kiemsargis yra labai turtingas. Turtingas, nes moka džiaugtis paprastais dalykais. Jis neturi plazminio televizoriaus, naujausio aifouno, net žiguliukas jo jau kelis metus stovi nepajudinamas, tačiau visų šitų dalykų jam ir nereikia, kad būtų laimingas. Jis laimingas, nes ryte atsikėlęs gali matyti jį sveikinančią saulę, jis laimingas, nes gali užuosti rytinę gaivą, jis laimingas, nes gali išgirsti paukščių čiulbesį, jis laimingas, nes gali ir nori ne tik imti, bet ir duoti.  Duoti savo šypseną ir gerą nuotaiką — tai, ką kiekvienas galime turėti, kas nieko nekainuoja, tačiau ko daugelis gaili ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Nes negali jaustis laimingi, kol neturi naujo televizoriaus, nors senas dar kuo puikiausiai rodo, naujo smartfouno, o gal net ir dviejų, nors su senu kuo puikiausiai galima paskambinti, parašyti žinutę ir net internete naršyti, naujos mašinos, nors sena kuo puikiausiai važiuoja ir net negenda, ir būtinai naujausio aifouno — tiesiog todėl, kad jis naujausias, o turimas, pirktas prieš pusmetį, jau yra visiškai netinkamas ir morališkai labai pasenęs.

Įdomus tas gyvenimas, ir niekada nežinai, kas gali tapti vienu iš jo mokytojų. Net ir paprastas atsitiktinai sutiktas kiemsargis. Nors… atsitiktinai sutiktų kiemsargių nebūna…

Nenori mūsų vairuotojas vėluoti, todėl praleidęs kelis tokius pėsčiuosius, jau nebegali būti visai pavyzdingas eismo dalyvis, retkarčiais viršija leistiną greiti, į sankryžą įvažiuoja dagant geltonam šviesoforo signalui, visgi sėkmingai pasiekia galutinį savo kelionės tikslą, į pasimatymą nepavėluoja, savo gražuolės laukti nepriverčia, lyg ir turėtų jaustis puikiai, tačiau giliai širdyje visgi pyksta ant to pėsčiojo ir vis dar tikisi, kad tik šis yra toks svajotojas ir čia tik šiandien taip nepasisekė.

O pėstysis ir toliau sau ramiai eina per gatves pasišvilpaudamas, niekur neskuba ir galvoja tik apie save. Nors kai pats skuba, keikia kiekvieno automobilio, kuris nesustoja prie perėjos, vairuotoją, grasina jam kumščiu ir siunčia įvairius palinkėjimus. O vairuotojas tik nužvelgia tokį grūmojantį žmogelį, spustelna akseleratorių ir nurūksta savo keliais. Nes šis vairuotojas jau pasimokė ir žino, kad tokių pėsčiųjų, deja, yra tikrai ne vienas…

Taip tad ir gyvenam. Kiekvienas galvoja tik apie save, mano esąs ypatingas ir geresnis už kitus, tačiau nuolat skundžiasi, kad apie jį niekas nepagalvoja ir juo nepasirūpina. Gal pradėkim nuo savęs?

Dabar suprantu, kad tai iš ėsmės ir lėmė, kad tuomet buvęs geriausias draugas, dabar tėra tik buvęs. Nors man jis toks liks visuomet, tačiau geriausiu draugu juk nepavadinsi žmogaus, kurį matai vos kartą per metus ar dvejus, ir tai atsitiktinai…

Tačiau kad ir kaip keistai tai skambėtų, to nei kiek nesigailiu, nes iš esmės dėl viso to šiandien ir mano gyvenimas pasikeitė, o geriausias draugas galbūt ir atliko savo misiją — nors kelerius metus ir gyvenau visiškoje tamsoje, atsirado žmogus, kuris pamatė tą tamsą ir nusprendė viską sutvarkyti, nusprendė sugriauti sienas ir vėl įleisti į mano gyvenimą šviesos spindulių. Ir jam pavyko. Sunkiai, bet pavyko.

Gyvenimas pasikeitė. Labai pasikeitė. Pasikeitė tai, kur aš gyvenu, su kuo aš gyvenu ir kaip aš gyvenu. Pasikeitė vertybės, pasikeitė požiūris į daugelį dalykų ir į patį gyvenimą. Ir jis toliau keičiasi, kaip kad keičiuosi ir aš pats. Kiekvieną dieną.

Teko girdėti įvairių nuomonių apie šį filmą — kaip ir visuomet. Tiesą sakant nesistebiu, kad daug kam šis filmas nepatiks. Todėl kad jį reikia žiūrėti ir pageidautina neužsiimant papildoma veikla, pvz., kemšant popkorną, nes tuomet smegenys susitelks į valgymą ir nežinia ko virškinimą, kai iš tiesų turėtų susitelkti į akis ir ausis. Nes šį filmą reikia žiūrėti ir klausytis, kas jame pasakoma. Tai filmas, kuriame yra daug minčių, ir ne visas jas iš karto išgaudai. Kai ką supranti tik išėjęs iš kino salės, kai ką tik kitą rytą, tikiu, kad dar daugiau pastebėtum ir suprastum tik antrą kartą žiūrėdamas filmą. Visai panašiai kaip ir Mažasis princas, kurį galima skaityti daug kartų ir kiekvieną kartą atrasti ir suprasti jame kažką naujo.

Kai naktį lyja lietūs, gyvenime vyksta pokyčiai…

Tiesą sakant, visai norėčiau paskaityti ir to paties pavadinimo Martinson’o, filmo scenarijaus autoriaus ir režisieriaus, knygą. Skaitydamas paprastai gali norimose vietose sustoti arba jas perskaityti kelis kartus, todėl ir atrasti galima kur kas daugiau. Žinau, kad šis filmas nėra knygos ekranizacija, tarp jų nemažai skirtumų, tačiau tikiu, kad pagrindinės mintys yra tos pačios, o galbūt jų net ir daugiau.

Muziką filmui parašė Andrius Mamontovas, kuris jame atlieka ir vieną pagrindinių vaidmenų. Muzika puiki. Dar kartą įsitikinau, kad Andrius ne tik puikus atlikėjas ir kompozitorius, bet ir aktorius. Jis puikiai tiko vaidmeniui ir išties susidarė įspūdis, kad Andrius net nevaidino, o buvo kiek įmanoma natūralus. Žaviuosi juo ir tikiu, kad susitikęs akis į akį prie arbatos puodelio, žavėčiausi dar labiau kaip žmogumi.

Staiga kilo noras pamatyti Nereikalingus žmones…

Nemėgstu vairuotojų, kurie nerodo posūkių. Tik nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi. Galbūt nežino, kam skirta ta kairė svirtis prie vairo? O gal taip stipriai laiko suspaudę vairą ir jokiais būdais nedrįsta atleisti, kad ir vieno piršto, reikalingo tai svirtelei pastumti? O gal, kas bijau, kad yra arčiausiai tiesos, kaip ir daugelyje kitų sričių tokie žmonės (?) prie vairo tiesiog yra ant visko padėję, galvoja tik apie save, mano, kad kelyje jie yra svarbiausi, todėl nieko neprivalo perspėti apie savo ketinamus atlikti veiksmus, ir apskritai kelių eismo taisyklės yra mėšlas ir parašytos nevykėliams.

Kiekvieną rytą atsikeliu su viltimi, kad galbūt atėjo ta diena, kai visoms oranžinėms lemputėms laiku ir vietoje leis atlikti joms paskirtą darbą. Ir  kiekvieną rytą ta viltis sugniuždoma…

Bet taip bebėgant visai nesunku ir kokį gražų takelį prabėgti, tiesiog jo nepastebėti, kuriuo pasukus būtų galima ir visai sustoti bei mėgautis tuo, ką matai, ką užuodi, ką girdi ir ką gali paliesti. Visai nebūtina nuolat kažkur lėkti, kad būtum laimingas.