P.S. Pastebėjau, kad žiūrint per Safari spalvos vaizduojamos su ColorSync profiliu, tad vaizdas kiek skiriasi kitose naršyklėse.

Tokia nuotaika būna tik tada, kai lyja, o ypač - kai ataidi jau pailsęs griausmas iš tolumos. Kartais pats garsas priverčia krūptelėti, bet tuo pačiu - gėrėtis gamta.

Nebaisu, o netgi norisi sušlapti po tokiu lietumi, pajusti kiekvieną lašą ant savo dangun iškelto veido. Šią akimirką supratau, kad, ko gero, per šiuos metus net nebuvau naktį pabudęs pasiklausyti lietaus. Kažkodėl tiesiog mėgau tai daryti anksčiau. Ypatingas vakaras, žavinga naktis. Tegu lyja dar truputį.

• keliauta po Europą - per mokslo metus aplankyta Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Čekija;
• pagaliau pradėjau bandyti brazdinti gitara - ir net nusipirkau savo!
• per vienerius metus spėjau suvaidinti trijuose spektakliuose - and counting;
• baigtas pirmas kursas -uffff;
• pakeičiau tris gyvenamąsias vietas;
• praleista daug nuostabių vakarų su gera kompanija, dainomis ir akordais;
• bandyta mokytis šokti - gaila, kad tam sutrukdė studijos ir kiti užsiėmimai;
• gėda pripažinti sau pačiam - tačiau perskaityta tik viena grožinė knyga;
• pasiekta kritinė nuovargio būsena - vasarą tik valgau ir miegu - kas bus kitą semestrą?
• nevažiuoju į Be2Gether - deja;
• išmaišytas Vilniaus senamiestis;

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti - tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

“Palėpė” - tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė “Palėpės”.

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite - “Literatūra ir menas“

Nuo to laiko “Palėpėje” gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia “Palėpės” premjera - “Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje“, kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną “Badas”.

Bet tai - tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai… “Palėpė” neturi teatrams įprastos salės - jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos - jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti - ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį “Palėpė” rodo spetaklį “Dangaus Keleivis” pagal Edmond Rostand pjesę “Sirano de Beržerakas”, kurios premjerai Paryžiaus “Port Saint Martin” teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume “Mes kartu” spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai - už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į “Palėpę” - juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė - dvi su puse valandos.

Nieko neturiu prieš Sony Ericsson ir jų telefonus (kitaip nesvarstyčiau S500i kaip savo artimiausio pirkinio), bet ši miela skrajutė privertė nusišypsoti:

Pastebėkit, kad telefoną laiko mergina. O štai laikanti ranka - akivaizdžiai vyriška:

Galiu pasigirti - per paskutines dvi semestro įskaitų savaites atsikračiau beveik visų įmanomų žalingiausių žmogaus įpročių - poreikio miegoti, valgyti ir gerti. Gerai, kad bent jau eilinė stiprios kavos ir “Red Bull” dozė priversdavo mane bent kelioms valandoms išsilaikyti ant kojų, iki neprasidėdavo minėtųjų gėrimų cheminės reakcijos visiškai tuščiame skrandyje.

Bet jau per keletą dienų savijauta atsistatė, o tas laikas atrodo lyg košmariškas sapnas, apie kurį, deja, primena neapgintų fizikos laboratorinių darbų aplankas. Et…

Ar pastebėjot? Dažniausiai pirmas dalykas, kurį padaro prie aprasojusio lango viešajame transporte prisėdęs keleivis, tai jį prasivalo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Pamažu praėjo trys mėnesiai. Per juos įvyko labai daug įvairiausių dalykų, ir gyvenimas staiga tapo daug turiningesnis negu gyvenant provincijoje ir tuo labiau mokantis mokykloje.

Per tą laiką gyvenau prie Spaudos Rūmų. Išsikėliau į Žemuosius Panerius, gyvenu pas gimines. Liūdina, kad abi vietos yra ganėtinai toli nuo Saulėtekio ir jose nėra interneto, bet gyventi galima. Todėl ir blog’o nerašau, nebent kokia mintis aplanko savaitgalį, kai esu namie, bet yra ir begalės kitų reikalų, kuriuos privalu atlikti. :)

Dar dalyvauju VGTU teatro “Palėpė” veikloje, kuriam norėčiau kada nors skirti vieną didelį ir labai pagiriantį įrašą.

Taigi, šį mėnesį prasideda įskaitų savaitė. Po to - egzaminų sesija. Tikiuosi, kad kitą kartą jau rašysiu iš namų Pašilaičiuose, kuriuose, greičiausiai, jau bus internetas. Sėkmės jums :)