Ypatingą pažangą šioje srityje padarė Tolimųjų Rytų šalys – Indija, Japonija, Kinija. Buvo sukurta nemažai metodikų, kaip valdyti ir keisti savo psichiką – Indijos žiniuoniai galėjo dienų dienas sėdėti vienoje pozoje ir medituoti, Japonijos samurajai lavino ne tik judesių greitį ir tikslumą, bet ir psichologiškai ruošėsi kovai ir net mirčiai. Kinai taip pat turi psichiką reguliuojančių metodų – Či Gun, Tai Či Čiuanj. Tiek Japonijoje, tiek Kinijoje ir aišku dar daugelyje kitų šalių kaip puikus savęs ugdymo, psichikos reguliavimo metodais pasitarnavo Rytų dvikovos.

Rytų dvikovos – kūno kultūros ir sporto sudedamoji dalis, kurios paskirtis skatinti individo socializaciją per dorovinį ugdymą, stiprinti sveikatą, fiziškai ir psichiškai lavinti, mokyti apsiginti. Kaip matome apie kovą – savigyną paminėta yra tik paskutinėje eilėje. Pirmiausia, tai yra dorovinio ugdymo, fizinio ir psichinio lavinimo efektyvi priemonė.

Kinų kovos menas (Ušu) turi net virš 1000 stilių, tuo tarpu galima išskirti apie 130 pačių žinomiausių, tarp kurių neabejotinai populiariausias yra Tai Či Čiuanj. Nesigilindamas į kinų filosofiją, kuri yra labai svarbi ir mums – europiečiams sunkiai suvokiama, šį kovos meną būtų galima apibūdinti, kaip judesių sistemą, kuria siekiama ugdyti tiek kūną, tiek sielą. Apskritai, kiekvienas Rytų kovos meistras, o ypač Tai Či Čiuanj, yra linkęs pabrėžti, kad jo kovos menas tobulina žmogų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, morališkai bei psichologiškai.

Kyla natūralūs klausimai:

kokią įtaką Tai Či Čiuanj treniruotės gali turėti žmogaus psichikai?

kokie psichologiniai bruožai yra būdingi Tai Či Čiuanj treniruotėse dalyvaujantiems žmonėms?

Nesustabdomai milžinišku greičiu didėjantis gyvenimo tempas, nuolatiniai stresai skatina žmones ieškoti būdų, kaip suvaldyti save, savo mintis, emocijas. Tam naudojami įvairūs metodai – autogeninė treniruotė, meditacija, joga, ar net paprasčiausios vandens procedūros. Šiuo klausimu ir kinai turi savo metodiką – Tai Či Čiuanj, kurią jau daugelį amžių sėkmingai taiko praktikoje. Todėl verta yra paanalizuoti šio kovos meno treniruočių įtaką žmogaus psichikai, kad patvirtinus jos pagrįstumą, galimą būtų taikyti kasdieninėje praktikoje bei supažindinti žmones su dar viena savireguliacijos priemone.

Nežiūrint to, kad Kinijoje nenuginčijamai įrodytas Tai Či Čiuanj teigiamas poveikis žmogaus sveikatai, iki šiol, bent jau Europoje, yra atlikta labai nedaug tyrimų, kurie nagrinėtų, kaip šio kovos meno treniruotės galėtų įtakoti žmogaus psichiką. Be to daugelis pastebėjimų remiasi tik asmenine patirtimi ir nėra patikrinti moksliniais metodais. Tad šis darbas yra bene vienas pirmųjų bandymų Lietuvoje ar net Europoje panagrinėti Tai Či Čiuanj treniruotes lankančių žmonių psichiką.

Lietuva išnyktų nuo vieno iš trijų – Kaliningrado-Visagino-Astravo AE – reaktorių sprogimo. Išnyktų kartą ir visiems laikams. Išnyktų labai tragiškai ir žiauriai: lėtai merdėtų nuo radioaktyvių pagirių ir niekada neišsiblaivytų. Pasaulis šalintųsi Lietuvos, kaip dabar šalinamasi bet kokios minties apie Černobylio AE katastrofą.

Trumpas ekskursas į praeitį. 1986 m. balandžio 26-ąją Černobylio AE trečiasis reaktorius sprogsta dėl niekam iki šiol nesuprantamų priežasčių (nesivelsiu į diskusiją kodėl – atominė energetika visada yra pasmerkta katastrofai). Kaip teigiama dokumentiniame filme apie Černobylio tragediją „Sekundė iki katastrofos“, branduolinė energetika turėjo tapti pigios ir nesibaigiančios Sovietų Sąjungos elektros energijos šaltiniu. O Černobylis buvo tiesiog pavyzdinis SSRS mokslo triumfas – pažangiausia ir galingiausia AE visoje sąjungoje.

Kaip ir visos utopijos, taip ir ši galiausiai sprogo. Sprogo visomis prasmėmis – tiek ideologine, tiek fiziologine: būtent ši katastrofa, kaip teigia to paties filmo kūrėjai, sugriovė mitą apie nenugalimą ir labai galingą Sovietų Sąjungą ir buvo tikroji jos griuvimo priežastis; nuo jos tiesiogiai nukentėjo tiek žmonių, kad pasverti katastrofą nesunku ir empiriškai.

Juokingiausia, o gal graudžiausia, kad panašių avarijų visame pasaulyje jau būta tiek daug, kad jas visas sunku būtų aprašyti ir storiausioje knygoje – ir toli gražu ne vien Sovietų Sąjungoje. Nuo atominių elektrinių nelaimių daug dažniau kentėjo vakarietiškas pasaulis. Vien JAV galima suskaičiuoti kelias dešimtis tokių katastrofų (apie kurias žinoma, o kiek dar nežinoma?).

Taigi mitas, kad atominė energetika yra saugi, atrodo, turėjo amžiams ištirpti kartu su amžiams neištirpsiančiu Černobylio radioaktyvumu. Bet taip neatsitiko. Ir tam yra daug logiškų ir svarių priežasčių. Apgailėtiname naujame pasaulyje atominė energetika iš naujo reabilituojama tų pačių mito apie saugią atominę energetiką kūrėjų, kurie ir sukūrė Černobylio katastrofą. Tai dėsninga – šio žanro specialistai nieko daugiau ir nesugeba, todėl vėl grįžta prie to, nuo ko pradėjo, – grįžta, kurdami dar didesnę, dar galingesnę ir dar žiauresnę tragediją.

Reversija šiuo atveju yra ne tiek neišvengiamas prigimties padarinys, kiek logiška įvykių slinktis, kurį žymi, kaip gražiai pasaulio istorija kartoja savo klaidas. Laimi, žinoma, istoricizmas, nes jo pagrindas visuomet buvo vienas ir tas pats – tai bekompromisis žmogiškas cinizmas.

Kas sukūrė Černobylį? Autoritarų idiotizmas. Kas kuria Kaliningrado-Visagino-Astravo fenomeną? Taip pat autoritariniai režimai.

D. Grybauskaitė ir A. Kubilius – tai ne laisvos šalies politikai, o mažų mažiausiai demokratiją griaunantys veikėjai. Prezidentė gyva tik sovietinio lygio propaganda, premjeras – tik prezidentės reitingų dėka. Sudėjus į krūvą gauname nesąmonę, kuri vadinama svarbiausiais Lietuvos asmenimis. Manote, kad jiems rūpi Lietuva? Tai kam jie stato naują AE? Atsakymas paprastas: nes jiems į jus visus nusispjaut! Būkime ištikimi kaimynų sekėjai ir patys pasistatykime bent vieną paminklą tautos išnykimo proga.

V. Putino ir A. Lukašenkos porelė – tai pažangios ir vis stiprėjančios tironijos pavyzdys. Du broliai bendraminčiai, tą patį šešėlį regintys pamišėliai, visiškai iracionalūs lunatikai, ir tuo pačiu – patys pragmatiškiausi politikai, puikūs verslininkai ir mažiau puikūs šou meno atstovai. Abu jie – iš praeities. Iš tolimųjų viduramžių atėję vergvaldžiai, kurie savo tautas regi kaip avių bandą, nes tiki, kad be jų šios tiesiog pražūtų, nors, deja, yra atvirkščiai. Su beribiu cinizmu abu imasi dviejų atominių elektrinių statybos prie Lietuvos sienos. Abu nori įvaryti daug baimės laisvai tautai ir parodyti, kad nors pasaulis ir pasikeitė, kaip teigė B. Obama, bet jo dėsniai išliko tie patys – valia galiai. Suvokimo srityje turime dvi problemas – šitais klounais tiki tik Stalino gerbėjai. Vietoj baimės laisvose sielose jie pasėja vien neapykantą ir pasišlykštėjimą totalitarizmu.

Bet, o tai yra daug svarbiau už akivaizdžių ir aiškių dalykų įvardijimą, kyla elementarus klausimas – kodėl, po velnių, tokia recepsija nesulaukia jokios Vakarų visuomenės ir pačių lietuvių reakcijos? Kodėl VISAS pasaulis nemato, kaip brandinama nauja ir labai galinga atominė katastrofa?

Kas tai – amnezija ar hedonistiškas abejingumas Trečiojo pasaulio šalims? Nei viena, nei kita. Tai logiškas žingsnis – tokios šalys kaip Lietuva anksčiau ar vėliau turėjo tapti atominių jėgainių dykumomis. Prie Lietuvos sienos greitai reikėtų kabinti užrašą: „Sveiki atvykę į netikrovės dykumą“. Tai yra į vietą, kuri įjungus tris AE akimirksniu virstų netikrove jau vien dėl to, kad bet kurią akimirką galėtų išnykti. Tikrovė taptų savo pačios įkaite – viena tikrovė yra faktas, kad egzistuoji, kita tikrovė – faktas, kad tu bet kurią akimirką gali žūti: bet tikriausia yra tai, kad nebelieka jokio pagrindo ir visa, ką galima realiai įvardyti, pakimba ties „galimybės nebūti“ laužu.

Visas Baltijos regionas tampa teroristų minų lauku. Logiška – gyvename terorizmo amžiuje. Tad kodėl gi tik atskiros vietos turėtų tapti teroristų taikiniu, jei galima užminuoti ištisas valstybes? Ypač tas, kurios neturi politinės galios priešintis.

Mūsų tikrovė jau tapo politinių žaidimų aikštele. Mes visi jau esame įtraukti į mirtininkų sąrašus ir paskelbi personomis, į kurias visiems nusispjauti.

A. Merkel – kaip apgailėtino naujo pasaulio politinis simbolis – pragmatizmu ir tik pragmatizmu gyva vokiečių kalė pirmoji prakalbo apie tai, kad atominių elektrinių statyba nėra tokia bloga, kaip apie ją galvota anksčiau. Ji pirmoji įvardijo faktą, kuris mus visus ir įkalino AE raizgalynėje: energetika suka ekonomiką, todėl joks žmogus negali jos sustabdyti. Blogiausia žinia yra ta, kad tai tiesa.

Prancūzų filosofas L. Ferry jau seniai padarė vieną genialią, tik, deja, dažniausiai slepiamą mintį – kol pasaulis nesupras, kad ekonomikos pažanga tėra dvasios atžanga, tol mes žudysime save gamindami vis daugiau ir daugiau šlamšto. Kitaip sakant, jau K. Marxo terminais „milžiniška prekių sankaupa“ taps mūsų kasdienybe, tačiau mes vis tiek ją didinsime. Kaip teigia L. Ferry, pasaulis negali sustoti, nes nėra jokios alternatyvos tam, kas vyksta. Tai yra tam, kad kiekvieną sezoną būtų nauja mada, kuri verstų vartoti ir jausti frustraciją bei didintų vergų darbą. Žaidimas juokingas, bet jį žaidžia visi ir suka turbiną, kuri galiausiai sprogs.

AE statyba nėra transgresija, kaip būtų galima įsivaizduoti turint bent kruopelę proto. Tai, kas daro vokiečius laisvus, mus įkalina ir pasmerkia radiacijai: „Darbas daro laisvus“ (J. Goebelso propagandos šūkis). Nedaug tepasistūmėjo arijų rasė, jeigu prisiminsime du pasaulinius karus. Kita vertus, šalis, gyvenanti totalaus pragmatizmo sąlygomis, visuomet galvoja apie tai, kaip kuo daugiau užvaldyti ir nulemti. Neatsitiktinai Vokietija yra viena iš glaudžiausiai su Rytais sanguliaujančių valstybių – net žurnalistų įvardijama kaip Vakarų prostitutė Nr. 1.

Nafta greitai baigsis. Jos atsargų vis mažiau ir mažiau. Artimuosiuose rytuose greitai bus pereita nuo naftos prie heroino gavybos. Rusija taps esmine pasaulio supervalstybe. Būtent todėl jau dabar pasaulio lyderiai – nuo B. Obamos iki A. Merkel – daro viską, kad tik įtiktų šios mitinės valstybės vadovams. Jie žino, kad be jų taptų neįmanoma ekonominė pažanga.

Todėl bus statoma dar ne viena AE. Užminuota ne viena netrikrovės dykuma. Radiacijai bus pasmerktas ne vienas regionas. Ir nesitikėkite, kad apie tai rašys žiniasklaida, nesitikėkite, jog kas nors prisimins Černobylį. Kodėl? Todėl, kad kol nebus surasta alternatyva kapitalizmui ir jo beatodairiškos turbinos sukimuisi, pasaulis negalvos nei apie žmones, nei apie gamtą, nei apie save.

Tobulas kapitalizmo epochos gyventojas yra tas, kuris niekam neturi laiko, kuris visuomet dirba ir atlieka kokią nors svarbią misiją, nesvarbu kur – kokiame nors debiliškame holdinge, bukapročių pilnoje politikoje ar nekenksmingame morkų augime. Svarbu, kad neliktų laiko susimąstyti – o kam to reikia? Svarbu, kad „darbas tave išlaisvintų“ nuo bet kokio mąstymo apie tai, ką, po velnių, veiki šioje žemėje.

Tokioje epochoje, kurioje gyvename, atominė energetika, kaip ir kekšiška politika, yra neišvengiama. Nes svarbi tampa ne gyvybė, ne gamta, ne pasaulis – svarbu yra vien tai, kiek daug šūdo gali sukaupti sau ir ateities kartoms.

Būtent tai ir daro visas apgailėtinas naujas pasaulis, negalvodamas nei apie pasekmes, nei apie ateitį, nes yra per daug užsiėmęs gamybos apsukų didinimu ir laisvės siekiu, suvokiant ją kaip „galią valiai“ – tai yra iliuziją, kad svarbus tampi tik tada, kai visą save išnaudoji penkmečiu į priekį. Kai tampi nemąstančiu kapitalizmo sraigteliu. Apgailėtino naujo pasaulio piliečiu.

Sveiki atvykę į utopijos pabaigą.

P.s.: dvejų metų senumo įžvalgos…pabaiga dar priartėjo.

Vilis Normanas

]]> http://www.frontas.eu/savimone/2012/02/apgailetinas-naujas-pasaulis-utopijos-pabaiga-%e2%80%93-tragedijos-gimimas/feed/ 0 http://www.frontas.eu/saviugda/2012/02/sekmingu-ir-nesekmingu-zmoniu-skirtumai/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=sekmingu-ir-nesekmingu-zmoniu-skirtumai http://www.frontas.eu/saviugda/2012/02/sekmingu-ir-nesekmingu-zmoniu-skirtumai/#comments Thu, 02 Feb 2012 06:43:15 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=3915 Prieš kokius 30-40 metų daugelis turėjo tik keletą televizijos kanalų. Jeigu tais laikais norėtumėte ką nors sužinoti, Jums reikėtų eiti į biblioteką ir praleisti kažkiek laiko ieškant informacijos. Norint sužinoti, kaip sekasi vienam iš Jūsų toliau gyvenančių giminaičių, Jums tektų rašyti jiems laišką – arba, jeigu Jūs turėtumėte pinigų, paskambinti jiems tolimo ryšio linija. O jeigu Jums prireiktų sužinoti kelią, tektų sustoti degalinėje ir pasiklausti.

Nuo to laiko pasaulis drąstiškai pasikeitė. Dabar, yra tūkstančiai TV kanalų ir daugelis žmonių net negali žiūrėti vieno ilgiau nei keletą minučių. Jeigu norite kažką sužinoti, Jūs tiesiog panaršote internete Google ar Wikipedia puslapiuose savo kompiuteriu ar telefonu ir per keletą sekundžių sužinote, ką norėjote. Jeigu norite sužinoti, kaip gyvena Jūsų giminaitis ar draugas, tiesiog keletą minučių panaršote jo Facebook sienoje. O jeigu norite su jais pasikalbėti, pasiskambinate mobiliuoju arba tiesiog bendraujate Skype, net su 6-7 vienu metu! Na, o kelio kryptis? Ją sužinote tiesiog paspaudę mažą žemėlapio paveiksliuką savo telefone.

Šis pastovus pasitenkinimas yra gyvenimo Informaciniame amžiuje rezultatas, kuris yra kaip kardas su dviem ašmenimis, kadangi gyvenimas Informaciniame amžiuje, vis daugiau žmonių suteikia vis daugiau galimybių praturtėti, nei kada nors iki šiol istorijoje, tačiau jis taip pat ir pasunkina praturtėjimo kelią, kadangi mes visi kenčiame nuo DDS (ang. ADD) – Dėmesio deficito sutrikimo. Šiandien, mes gyvename pasaulyje, kuriame sunku susifokusuoti. Kadangi yra tiek daug informacijos tiesiog mums po ranka, mūsų protas, ypač jaunų žmonių protas, yra priverstas šokinėti nuo vieno stimulo prie kito. Šiais laikais retai pavyksta susikoncentruoti į vieną dalyką ilgesniam laikui.

Tačiau, jeigu Jūs norite tapti sėkmingais, Jums reikės išmokti FOKUSUOTIS. Paraidžiui, išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia – Sekti Vienu Veiksmo Kursu Iki Sėkmės (angl. Following One Course of action Until Successful). Tai reikalauja laiko ir pastangų.

Daugeliui žmonių, prireikia metų, kelerių, kad pasiektų vieno ar kito norimo tikslo, pagerintų savo gyvenimo kokybę. Tam reikia nusiteikimo sunkiai mokytis, ugdyti Jūsų finansinį išprusimą, ugdyti santykius, bei mokytis iš klaidų. Ir per tuos metus, Jūs praleisite daug valandų, ilgų dienų net negaudami atlygio. Skirtumas tarp norinčių būti sėkmingais ir esančių sėkmingais yra F.O.C.U.S. ‘as.

Nebūk didvyris, susitaikyk su situacija ir būk pasiruošęs laukti.

Pirmos 15-45 minutės yra pačios pavojingiausios, todėl vykdyk visas grobėjo instrukcijas, kuo jūs ilgiau esate kartu, tuo mažesnė tikimybė, kad grobėjas sužalos tave.

Baimė yra natūrali reakcija. Pasistenk nusiraminti, padaryk pauzę, giliai įkvėpk ir įvertink padėtį.

Nekalbėk be reikalo, tik jei būtina, stenkis būti draugiškas, bet nesukčiauk.

Pabandyk pailsėti, atsisėsk jei gali, jei situacija ilgai užsitęstų, pabandyk pamiegoti.

Jeigu tau siūlo pavalgyti, neatsisakyk, net jeigu nenori. Tai tau suteiks jėgų, o atsisakymas supriešins.

Nedaryk pastabų ir neduok pasiūlymų grobėjui, jei tavo patarimai bus blogi, grobėjas gali pagalvoti, kad tai ir numatei.

Nebandyk bėgti, kol nebūsi absoliučiai tikras, kad tau pasiseks ir, netgi jei taip yra, pagalvok dar kartą prieš bandydamas.

Jei kam nors iš įkaitų reikalinga medicininė pagalba, pranešk tai grobėjams.

Nesiginčyk su grobėjais ir kitais įkaitais, išreikškite bendrą požiūrį.

Nemaldauk, nesiteisink ir neverk.

Neatsuk į savo grobėjus nugaros, jeigu negausi tokio nurodymo, bet taip pat nespoksok į juos. Akių kontaktas gali būti geras dalykas, žmonės linkę mažiau žudyti, jei į juos žiūrima.

Pasistenk palaikyti gerus santykius su grobikais. Pakalbėk su jais apie šeimą ir vaikus.

Jei tiki, kad gelbėjimo operacija tuoj įvyks ar girdi triukšmą ir susišaudymą, surask saugią vietą, gulk ant grindų, galvą uždenk rankomis ir nedaryk jokių staigių judesių.

]]> http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/kaip-elgtis-zmogui-jei-ji-paeme-ikaitu/feed/ 0 http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/apie-baimes%e2%80%a6/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=apie-baimes%25e2%2580%25a6 http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/apie-baimes%e2%80%a6/#comments Mon, 30 Jan 2012 05:56:16 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=2183 Baimė yra proto kuras. Giliai paslėpta baimė suskaldo mūsų esybę. Baimė valdo idealistą, kuris bijo kritikos. Baimė valdo darboholiką, kuris bijo nesėkmės. Baimė paralyžuoja delsiančiuosius, kurie bijo sėkmes. Baimė dominuoja drovųjį, kuris bijo įsipareigojimų. Baimė prasiskverbia į užslopintą širdį, kuri bijo atstūmimo. Baimė pakaitina piktąjį kumštį, kuris bijo pasitikėti. Baimė šoka kartu su amžinu vaiku, kuris bijo atsakomybes. Baime užšaldo šaltą protą, kuris bijo artumo. NEBIJOK NEBIJOTI!

Ankstyvieji metai

Josipas Broz-Titas – Jugoslavijos politinis ir karinis lyderis, maršalas, gimė 1892 m. gegužės 7 d. (cerkvės knygose buvo įrašyta gegužės 25 d.) Kroatijoje, Kumrovcų kaime, valstiečių šeimoje. Jų namas buvo vienas iš didžiausių kaime, tačiau kartu gyveno daug giminaičių todėl nei vietos, nei maisto visiems neužtekdavo. Tėvas buvo kroatas, motina slovėnė. Jis buvo septintas vaikas šeimoje iš penkiolikos, tačiau išgyveno tik septyni. Vaikystėje, kaip ir visų valstiečių vaikai, ganė bandą, padėjo tėvams laukuose, baigė pradinę mokyklą.

Paauglystėje ir jaunystėje jis dirbo pameistriu pas kalvį, po to pas šaltkalvį, po trejų metų darbo jis puikiai įsisavino šaltkalvio darbą ir jau kaip kvalifikuotas meistras dirbo įvairiose gamyklose. 1910 m. spalį tapo metalurgijos pramonės darbininkų sąjungos nariu ir įstoja į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Dalyvauja streikuose. 1913 m. rudenį jis buvo pašauktas į Austrijos-Vengrijos armiją, kur baigė puskarininkių mokyklą ir tapo puskarininkiu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje už antikarinę propagandą buvo išsiųstas į frontą. Čia jis tarnaudamas 25-ajame kroatų pulke pasireiškia kaip sumanus ir drąsus karys, buvo būrio vadų.

Taip pat dalyvavo ir Rusijos fronte, Galicijoje, Karpatuose. Karpatuose jo būrys paėmė į nelaisvę keliasdešimt rusų kareivių ir už tai jis buvo apdovanotas. 1915 m. pavasarį Rusijos armija pralaužė frontą (konkrečiai čerkesų kavalerija), Tito buvo čerkesų raitelio sužeistas ir nuo mirties jis išsigelbėjo tik todėl kad jį palaikė mirusiu ir vėliau atskubėję rusų pėstininkai neleido čerkesams pribaigti visų sužeistųjų. Taip jis pateko į nelaisvę ir beveik metus praleido ligoninėje o vėliau karo belaisvių stovykloje. Čia jis 1917 m. po vasario revoliucijos pabėga į Sankt Peterburgą, čia jis net patenka į kulkosvaidžių apšaudymą, bando slėptis Suomijoje, tačiau Laikinosios vyriausybės „kompetentingi organai“ jį sulaiko ir trims savaitėms patenka į Petropavlovsko tvirtovę, iš kur su sargyba išsiunčiamas į karo belaisvių stovyklą, tačiau pakeliui jis pabėga ir Omske įstoja į Raudonąją Armiją. 1918 m. stoja į Rusijos bolševikų partiją. 1919 m. Omske tampa Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Jugoslavijos sekcijos nariu. Po to atėjus Kolčiakui jis beveik dvejiems metams dingsta Sibire. Čia jis vedą Pelagėją Belousovą ir 1920 m. grįžta į Kroatiją. 1918 m. Serbija, Kroatija ir Slovėnija susijungė į karalystę, valdomą karaliaus Aleksandro. 1929 m. ši valstybė pasivadina Jugoslavija. Čia jis draugų padedamas įsidarbina mechaniku ir įstoja į Jugoslavijos komunistų partiją. To metu ši partija buvo nelegali, ir J. B. Tito aktyviai dalyvauja revoliucinėje veikloje, organizuoja streikus, platina nelegalią literatūrą, kuria partines kuopeles. 1928 m. jis tampa Jugoslavijos komunistų partijos Zagrebo komiteto sekretoriumi. Jis slapstosi, keičia butus, vardus, tačiau valdžios agentai jį suseka. Tais pačiais metais jis yra areštuojamas ir nuteisiamas penkeriems metams kalėjimo. Jo žmona su sūnumi grįžta į Sovietų Sąjungą. 1934 m. išėjęs iš kalėjimo vėl įsitraukia į nelegalią veiklą. 1934 m. gruodžio mėnesį išrenkamas Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto nariu. 1934 m. gruodžio mėn. Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto politbiuro posėdyje buvo priimtas sprendimas Tito pasiųsti į Maskvą kaip partijos atstovą. Maskvoje jį buvo pasiūlyta paskirti į Kominterno Balkanų sekretoriatą politiniu referentu Jugoslavijos komunistų partijos klausimais. J. B. Tito šiuo metu išvyksta į Maskvą ir 1935–1936 metais dirba Kominterne. Į Maskvą Tito atvyko 1935 m. vasario mėn. iš Prahos su Austrijos piliečio pasu.

Dirbdamas Kominterne Tito bendravo su šios organizacijos vadovais, aktyviai palaikė Stalino kovą su trockistais. 1935 m. buvo Jugoslavijos komunistų partijos delegacijos sudėtyje septintajame Kominterno kongrese. 1936 m nelegaliai grįžo į Jugoslaviją. 1937 metais Tito tapo Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto vadovu. 1938 m. Tito teko vykti į Maskvą, čia jau buvo areštuota apie 800 Jugoslavijos komunistų. Pats Tito tik per stebuklą išvengė arešto. Kaip vėliau pasakojo pats Tito, šis laikotarpis Maskvoje buvo pats sunkiausias jo gyvenime. Beveik kiekvienas jugoslavas tuomet TSRS buvo laikomas trockistu.

1940 m. penktojoje JKP konferencijoje J. B. Tito išrenkamas generaliniu sekretoriumi.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, princo Pauliaus vadovaujama Jugoslavijos vyriausybė vykdė provokišką politiką. 1941 m. grupė karinių oro pajėgų karininkų įvykdo šalyje valstybinį perversmą, Princą Paulių pakeičia 17 – metis karalius Petras. Jugoslavija prisijungia prie sąjungininkų vykdomos politikos.

Tito II pasaulinio karo metu

Atsakydama į tai, Italija ir Vokietija, 1941 m. balandžio mėn. įsiveržė į Jugoslaviją ir šalį greitai okupavo. Karalius šalį paliko ir sukūrė vyriausybę emigracijoje. Prasidėjus karui iškart prasidėjo ir pilietinis, ir liaudies išvaduojamasis karas, pačioje karo pradžioje visi kariavo prieš visus. Buvo sukurta nepriklausoma Kroatijos karalystė, kuri vykdė serbų genocidą. Tai išprovokavo atsakomuosius veiksmus, prasidėjo pilietinis karas. Tito ir komunistai čia svarbaus vaidmens nevaidino, karą prieš kroatus pradėjo Jugoslavijos Tėvynės armija (četnikai) vadovaujami Michailovičiaus. Pilietiniame kare serbai žudė kroatus, šie serbus, ir tie ir kiti komunistus. Vokiečiai ir italai tuo metu jautėsi ramiai. Tito priėmė iš pirmo žvilgsnio beprotišką sprendimą: Tito partizanai, ginkluoti tik lengvaisiais ginklais su mažomis šaudmenų atsargomis patraukė į Bosniją, į patį Kroatijos karalystės centrą, į Paveličius. Čia juos, neturėdami kito pasirinkimo, palaikė vietiniai gyventojai, pirmiausia išlike gyvi serbai.

1942 m. Bihačo mieste buvo išrinkta liaudies išsivaduojamojo judėjimo večė (būsimos Jugoslavijos vyriausybės pagrindas). Tuo metu sajungininkai, įskaitant net ir Staliną, palaikė tik Michailovičių, o Tito nerėmė niekas. Vokiečiai savo pagrindiniu priešu laikė Tito, kaip išsireiškė Himleris „jis mūsų priešas, bet norėčiau kad Vokietijoje būtų dešimtis tokiu Titų-lyderių, turinčių geležinę savitvardą ir ryžtą“. 1943 m. Tito suteiktas maršalo laipsnis. Juo pradėjo pasitikėti ne tik draugai bet ir sąjungininkai. Čerčilis jau 1943 m pasiuntė pas Tito savo karinę misiją, Stalinas taip pat nusisuko nuo Michailovičiaus ir pradėjo teikti paramą Tito. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armija buvo pripažinta sąjungininkų kaip pagrindinė jėga kovoje prieš vokiečius šalyje. Vokiečiai už Tito galvą buvo pasiūlę didelį užmokestį. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armijai pradėjo teikti karinę paramą.

Karo metų Tito labai laikėsi konspiracijos, ir tik nedaugelis artimiausių draugų pažinojo jį iš veido. Todėl apie jo išvaizdą kildavo įvairių legendų, buvo prieita net iki tokio absurdo kad jis ne vyras, o moteris.

Jugoslavijoje tuo tarpu tęsėsi pilietinis karas. Četnikų jėgos seko, ir jie kovoje prieš komunistus buvo priversti naudotis ir vokiečių pagalba, tai dar labiau pakirto jų autoritetą, Tito partizanų daugėjo. Karo pradžioje (1941 m. gruodis) partizanų būriuose jau buvo apie 80000 karių, partizanų pajėgos pradėjo formuotis į proletarines brigadas. Partizanų karių skaičius tik didėjo. Nuo 1942 m. lapkričio nacionalinėje išsivadavimo armijoje susiformavo divizijos ir korpusai, o 1944 m. rugsėjo mėnesį Nacionalinėje išsivadavimo armijoje jau buvo apie 400000 karių. Jau 1941 m. Jugoslavijoje atsirado išlaisvinti rajonai, o 1944 m. šie rajonai sudarė apie du trečdalius šalies teritorijos. Partizanai tapo vienintele realia jėga Jugoslavijoje, kovojusia prieš vokiečius.

Vokiečiai, susitarę su italais ir kroatais, jau 1943 m. sausio 20 d. pradėjo stambią operaciją kodiniu pavadinimų „Vais“ prieš Tito partizanus. Šioje operacijoje dalyvavo keturios vokiečių, keturios italų ir dvi kroatų divizijos, visos šios jėgos veikė nepriklausomai viena nuo kitos. Po to vokiečiai organizavo dar keletą operacijų, norėdami sunaikinti Tito ir jo štabą, tačiau nesėkmingai. 1944 m. vasario mėnesį Stalinas atsiuntė ir savo karinį atstovą padėti Tito, taigi šiuo laikotarpiu Tito jau užsitikrino dviejų sąjungininkių paramą. JAV Tito remti atsisakė ir toliau rėmė karalių. Paskutinė rimta vokiečių operacija prieš Tito buvo organizuota 1944 m. gegužės mėnesį. Šį kartą, skirtingai nei ankstesniais, operacija buvo nukreipta konkrečiai prieš Tito. Bandyme sunaikinti Tito dalyvavo keli šimtai vokiečių desantininkų, trys divizijos ir kroatų pulkas. Tačiau Tito su savo štabu ir anglų bei tarybine misijomis pavyko per perėjas ir kalnus pasprukti iš šio katilo.

1944 m. rugsėjo mėnesį Tito slapta išvyko į Maskvą, kad susitikti su Stalinu. Susitikimas buvo ne ypač draugiškas, kaip manė Tito to priežastis galėjo būti griežtos telegramos, kurias jis siuntė į Maskvą tuo metu, kai Stalinas palaikė Michailovičių, gal būt ir dėl to, kad jo antroji žmona buvo nukankinta NKVD apkaltinus ją bendradarbiavus su gestapu. Tačiau kad ir kokia buvo susitikimo atmosfera, Stalinas sutiko su tuo, kad paėmusi Belgradą Raudonoji armija žygiuos į Vengriją, palikusi partizanams išvyti vokiečius iš Jugoslavijos, taip pat Jugoslavijos išsivadavimo armija parems kairįjį Raudonosios armijos sparną.

Kariniai veiksmai Jugoslavijos teritorijoje baigėsi jau po 1945 m. gegužės 9 dienos, kada vokiečių armijos likučiai bandė prasiveržti į Austriją ir pasiduoti amerikiečiams, tačiau buvo apsupti didžiulės (800000) Jugoslavijos išsivadavimo armijos ir tiesiog sunaikinti.

Pokarinis laikotarpis

Jau 1944 m. su Jugoslavijos ministru pirmininku emigracijoje I. Šubaišičiu buvo sudaryta sutartis sukurti laikinąją jungtinę vyriausybę. Tito šito reikėjo tik tam, kad būtų sureguliuoti santykiai su vakarų partneriais, kurie nenorėjo pripažinti naujosios Jugoslavijos ir norėjo grąžinti monarchiją. Tačiau Šubaišičius buvo priverstas pripažinti naują federacinę santvarką ir naują valdžią. Iki naujo steigiamojo susirinkimo (skupčinos), turėjusio nuspręsti šalies ateitį ir valdymo formą vyriausiąja valdžia šalyje liko 1943 m. sukurta antifašistinė večė. Karaliui buvo draudžiama grižti į šalį. 1945 m. kovo 7 d. pagal Jaltos konferencijos rekomendacijas, Tito sukūrė laikinąją Demokratinės Federacinės Jugoslavijos liaudies vyriausybę, kurią pripažino visos trys antihitlerinės koalicijos šalys, emigrantų atstovams teko tik trys vietos. Tito buvo paskirtas Ministrų tarybos pirmininku, gynybos ministru.

1945 metų lapkričio 11 d. įvyko rinkimai į atkuriamąją skupčiną, kur komunistai laimėjo didžiulę pergalę. Tą pačią dieną susirinkusi atkuriamoji skupčina vienbalsiai priėmė sprendimą apie Jugoslavijos liaudies federacinės respublikos sukūrimą. 1946 metų sausio mėn. buvo priimta konstitucija, pagal kurią visa valdžia priklausė liaudžiai. Ši konstitucija buvo sukurta tarybinės konstitucijos pavyzdžiu. Konstitucija paskelbė Jugoslaviją jungtine valstybe, susidedančia iš šešių liaudies respublikų.

Prasidėjus Tito valdymui bet kokie nacionaliniai ir religiniai prieštaravimai buvo komunistų diktatūros griežtai slopinami. Čia buvo sekama TSRS pavyzdžiu. Bet santykiai su TSRS vis aštrėjo. Santykių paaštrėjimas prasidėjo jau karo metais, kadangi Tito visada buvo labai savarankiškas ir dažniausiai veikdavo neatsižvelgdamas į Stalino norus. Stalinas šito negalėjo pakęsti. Jau 1945 m. TSRS–Jugoslavijos sutarties proga surengtame priėmime, Stalinas aštriai pasisakė Jugoslavijos partizanų ir Tito asmeninio gyvenimo adresu. Tito karo metu turėjo dvi žmonas.

Tuo metu pasaulyje klostėsi įtempta situacija. 1945-1948 m. įvyko Berlyno krizė, prasidėjo pilietinis karas Graikijoje, Tito kariuomenė grasino Italijos, Austrijos ir Graikijos sienoms, Čekoslovakijoje komunistai užgrobė valdžią. Jugoslavijos aviacija numušė du amerikiečių lėktuvus per klaidą įskridusius į jos oro erdvę. Jugoslavijoje buvo įvesta vienpartinė sistema. kurioje parlamentas vaidino tik simbolinį vaidmenį. Pats Tito asmeniškai taip pat pradėjo naudotis savo pergalės vaisiais. Jau karo pabaigoje jis pervažiavo į karaliaus rūmus Belgrado priemiestyje, pasisavino karaliaus ir net kai kurių didikų užmiesčio rezidencijas. Karališkajį traukinį perdarė į dar puošnesnį. Tuo pat metu Jugoslavijoje vyko represijos, buvo susidorojama su visais Tito priešininkais. Buvo nuteistas ir sušaudytas Dražė Michailovičius, tai sukėlė aršią Vakarų kritiką, ypač Čerčilio ir De Golio. Taip pat buvo nuteistas 16 metų katorgos arkivyskupas Stepanicas. Tuo pat metu iš šalies bėgo tūkstančiai antikomunistiškai nusiteikusių žmonių. Bet Tito į tai paprasčiausiai nekreipė dėmesio.

Vakarai Tito laikė tiesioginiu Stalino pasekėju, tokiu pat žiauriu ir besilaikančiu tokios pat veikimo linijos. Todėl niekas net negalvojo, kad situacija 1948 m. kardinaliai pasikeis, kad Tito ir Jugoslavija paliks tarybinį bloką.

Nesutarimai su Stalinu, prasidėję dar karo metu, kritinį tašką pasiekė 1948 m. Visą pasaulį aplėkė pribloškianti žinia, kad Jugoslavija ir jos vadovas Tito buvo pašalinti iš kominterno ir apkaltinti antitarybiškumu. Ir tik 1953-1954 m. santykiai su TSRS pradėjo normalizuotis.

Nutrūkus santykiams su komunistinio bloko šalimis palengva buvo užmegzti santykiai su Vakarų valstybėmis. Nuo 1950 m. prasidėjo glaudesni ryšiai su Vakarais. Pirmiausia buvo užmegzti santykiai su rekonstrukcijos ir vystymo banku. 1951 m. buvo pradėtos derybos su JAV dėl ekonominių santykių.

Tuo pat metu prasidėjo derybos ir dėl ginkluotės gavimo iš JAV. Tito dėl ginkluotės derėjosi slaptai ir tai slėpė. Kontaktus su amerikiečiais Tito laikė labai svarbiais. Dar vienas Tito veiklos bruožų buvo nesijungimas prie karinių blokų. Jugoslavija tarsi buvo tarpiniame punkte tarp karinių blokų. Buvo sudarytos sutartys su Didžiąja Britanija, JAV. Taip pat 1953-1954 m. Balkanų paktas tarp Jugoslavijos, Graikijos ir Turkijos.

Vienas iš netikėtų ir nemalonių Tito karjeros įvykių buvo 1953 m. lapkričio 8 d. anglų ir amerikiečių sprendimas perduoti ginčytiną Triesto miestą italams, Jugoslavijoje dėl to kilo neramumai, buvo užkabinėjami užsieniečiai, daužomos anglų ir amerikiečių bibliotekos, prasidėjo masiniai mitingai. Tačiau jau 1954 m. santykiai su Italija pagerėjo, padidėjo prekybos apimtys, „FIAT“ padedant buvo statoma automobilių gamykla Jugoslavijoje. Santykiuose su Vakarais Tito ieškojo to, kas naudinga Jugoslavijai. Jis paprasčiausiai pasinaudojo Vakarų ekonomine ir karine parama, tuo pat metu išlaikydamas visišką Jugoslavijos savarankiškumą. Čia taip pat išryškėjo jo bruožas nelaikyti pykčio, praradęs Triestą jis greitai santykius su vakarais atgaivino, gaudamas už tai ekonominę pagalbą.

Titas didelį dėmesį skyrė ryšių su buvusiomis kolonijinėmis šalimis Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje užmezgimui. Savo dažnų vizitų į šias šalis dėka 1953-1960 m., sulaukdamas ir atsakomojo ryšio, Tito tapo neformaliu neprisijungusių valstybių organizacijos lyderiu, kurios pirmoji konferencija įvyko Belgrade 1961 m. Ji suvienijo į jokius karinius blokus nesusijungusias valstybes. Tai atvėrė kelią Jugolavijos eksportui, taip pat naudingiems užsakymams statybos ir pramonės srityse, pakilo šalies prestižas. Svarbiausia Tito buvo tai kad jis tapo „trečio pasaulio“ šalių lyderiu, užėmusiu pozicijas tarp Rytų ir Vakarų. Tito bendravo ir su teroristino nuokrypio valstybėmis, tačiau jų nepalaikė.

]]> http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/josip-broz-tito/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/psichologinis-pasiruosimas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=psichologinis-pasiruosimas http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/psichologinis-pasiruosimas/#comments Thu, 26 Jan 2012 07:05:16 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=2018 Teko matyti ne vieną nustebusį veidą, kai kalba pasisukdavo link psichologinio pasirengimo kovai. Didžioji dalis lankančių įvairius kovos menų klubus gyvenime nieko apie tai nėra girdėję arba jiems atrodo, kad visas psichologinis pasirengimas – mokytojo ar trenerio kartojami žodžiai: “nebijok”, “protas kovojant turi būti šaltas ir blaivus”, “susikaupk”, “niekada nenuvertink savo priešininko” ir t.t.

O ir toli gražu ne kiekvienas sensėjus gali atsakyti, kai jo paklausiama, kokį psichologinį pasirengimą kovai jis suteikia savo auklėtiniams. Labai dažnai tenka išgirsti tokius žodžius: “Jie mokosi technikos, ruošiami fiziškai, na o psichologinis nusiteikimas kovai atsiras savaime” (gal ir “atsiras” vienam iš šimto) arba kitas populiarus pasakymas: “Jie dar nepasiruošę suprasti tokios informacijos” (?!).

Dabar pasižiūrėkime kas nutinka, kai kovotojas nepasirengęs kovai psichologiškai…

Susidūręs su agresoriais gatvėje, ar bet kurioje kitoje aplinkoje ir neturėdamas deramo psichologinio pasiruošimo, žmogus pamiršta visą techniką bei taktiką kurią dar visai neseniai taip puikiai demonstravo salėje ant tatamio. Taip nutinka, nes jis IŠSIGĄSTA, jį tiesiog užvaldo BAIMĖ… IR VISO TO PASEKOJE JIS PRALAIMI.

Jūs puikiai kovojate ringe, o ar galėsite taip pat gerai tai daryti ant skardžio krašto? Sugebate apsiginti nuo partnerio, ginkluoto mediniu peiliu, o ar apsiginsite tamsiame skersgatvyje nuo ginkluoto užpuoliko, laikančio rankoje tikrą, gerai pagaląstą peilį (kuomet kiekvieną neteisingą savo veiksmą Jūs išgyvensite LABAI skausmingai)? Sparingo metu išguldote tris, keturis ar net penkis Jus atakuojančius partnerius, nes suvokiate, kad Jus puldami jie tikrai neketina Jūsų laužyti, o kaip seksis tai padaryti gatvėje, kai susidursite su keliais “kampuotais berniukais”, kurie nusprendė įvairumo dėlei patampyti Jus veidu per asfaltą?

Stebint karius realiame kare, buvo pastebėta, kad tik 25% iš jų kovoja teisingai, o likę 75% daro vieną klaidą po kitos, nes siaubingai bijo… bijo žūti! Taip nutinka ir gatvėje.

Kaip jau supratote, pagrindinė psichologinio pasirengimo kovai užduotis – nugalėti baimę. Tai nereiškia, kad baimė visiškai išnyksta ir Jūs tampate bebaimiu (taip nutikti gali tik tuomet, kai žmogui atsiranda rimtų problemų su psichika). Psichologinio pasiruošimo metu Jūs išmokstate baimę kontroliuoti, pažaboti ir paversti savo pagalbininke, o ne kliūtimi.

Šis paruošimas – sudėtingiausia ir svarbiausia kovinio parengimo dalis, būtent todėl šiam pasiruošimui ir turi būti skiriama daugiausia dėmesio. Jokia, net ir pati geriausia technika, jau nekalbant apie fizinį pasiruošimą, neišgelbės, jei Jus sukaustys baimė.

Leo Dzin

Paprastai mes skiriame dvi būsenas: nematerialu ir materialu. Mano mintys, emocijos, norai yra nematerialu. Mano namas, mašina, stalas, mėsa parduotuvėje yra materialu. Viena priežasčių kodėl žmonės neuždirba daugiau yra ta, jog jų mintys ir (pasi)tikėjimas, kad galima tai padaryti yra tiesiog per silpnas. Jie nesupranta, jog nuo minčių ir (pasi)tikėjimo stiprumo priklauso sėkmė materialiame pasaulyje. Nematerialus pasaulis taip pat kaip ir materialus gali būti skirtingo stiprumo. Pavyzdžiui, vinis yra daug tvirtesnis negu kiaušinis. Abu yra materija, tačiau tvirtumas skiriasi. Mintys irgi gali būti skirtingo tvirtumo, vieno žmogaus pasitikėjimas savimi gali būti geležinis, o kitas gali nuo menkiausio bakstelėjimo sudužti kaip kiaušinis. Minčių stiprumas gali nuolat keistis, o kuomet šios sustiprėja iki reikiamos ribos, jos labai lengvai pradeda virsti veiksmais ir rezultatais.

Pavyzdys apie tai kaip keičiasi noro stiprumas. Norite įsigyti batus, iš pradžių noras silpnas – 2 balai. Vėliau, kuomet pamatote patinkantį modelį, noras sustiprėja – 3 balai. O kuomet pamatote nuolaidą nusižiūrėtiems batams – noras jau 4 balai, noras jau pakankamai didelis, jog padarytumėte veiksmą ir nusipirktumėte batus. Pinigai iškeliavo, batai atkeliavo. Įvyko realūs pokyčiai materijoje, vien dėl to, jog noras ir su juo susijusios mintys tapo stiprios. Jei norite, kad kitų žmonių pinigai atkeliautų jums, tikėjimas savimi ir tuo ką darote turi turėti kuo daugiau balų. Noras gali būti silpnas ir nešiojamas galvoje daugybę metų, o gali būti toks stiprus, jog jį įgyvendiname iškart. Savo planais galime tikėti truputi ir nešiotis juos metų metus, o galime jais tikėti taip stipriai ir ryškiai, jog viską metę einame ir juos įgyvendiname.

Dažnai (pasi)tikėjimas yra paremtas išorinėmis aplinkybėmis. Pamatėme kažkokią nišą verslui, pamatėme, jog yra didelė paklausa, pasiūlėme rinkai produktą, kuris buvo labai gerai priimtas. Kiekvienas šių faktorių stiprina mūsų tikėjimą ir skatina veikti. Tačiau vienam žmogui šie faktoriai gali sukelti didžiulę motyvaciją ir stiprinti mintis, kitas gali likti visiškai abejingas, jo mintys taip ir liko silpnos. Jis ras šimtus pasiteisinimų, kodėl planas nesuveiks.

Daug knygų parašyta apie tai, kaip svarbu keisti savo mintis. Tačiau minties pakeisti neužtenka, kad gyvenime prasidėtų pokyčiai. Mintys turi būti tiek aiškios ir stiprios, jog prasidėtų nuolatinis sprendimų darymas. Kuomet mintys susiprėja, išnyksta abejonės, prasideda sprendimai, rezultatai, tada pradeda atsirasti ir pinigai. O su pinigais iš šios tarpnės būsenos jau lengvai pereiname galutinai į materialumo fazę, galite pirkti daiktus, kuriuos norite, keliauti ten kur norite, veikti ką norite ir t.t.

Taigi yra specifinė tarpinė būsena, kurioje nematerialios mintys pradeda virsti materija: rezultatais ir pinigais. Kaip kokioje cheminėje reakcijoje reikia pasiekti tam tikrą temperatūrą, kad medžiagos sureaguotų, taip mūsų galvoje mintys turi tiek sustiprėti, kad mes kaip raketos eitume ir pradėtume daryti tai, ką reikia daryti.

Minties stiprumą galite subjektyviai įvertinti 5 balų sistemoje.

1 balas. Turiu kažkokią mintį, bet nelabai ja tikiu, nesigilinu, net nežinau ar ji teisinga. Tokį žmogų išgirsime sakant – „duokite darbą su geru atlyginimu ir nekvaršinkite man galvos su visokiomis filosofijomis“.

2 balai. Turiu minčių, žinau, kad jos teisingos, gal taip ir reikėtų gyventi ir daryti, bet vistiek turiu kažkokių abejonių. Kartais susimąstau, jog kažką gal reiktų keisti, gal reiktų kažką bandyti daugiau daryti, bet nelabai aišku kaip ką daryti. Neturiu tam didelės energijos ir noro. Žinoma, dėl savo neveiklumo yra ir didelis noras kažkam suversti kaltę.

3 balai. Turiu minčių, žinau, kad jos teisingos, daug minčių savyje jau pakeičiau, kaltų neieškau, žinau, jog pats esu už viską atsakingas. Žinau, ką ir kaip daryti, stengiuosi taip gyventi. Turiu noro, abejonių kaip ir nėra, bet vis nesigauna, vis grįžtu prie senųjų įpročių, rezultatai labai vidutiniai. Daug į save investuoju, daug skaitau ir domiuosi, turiu didžiulį žinių bagažą, bet finansinė sėkmė vis neaplanko.

4 balai. Turiu aiškų žinojimą ką ir kaip daryti, darau, gaunu rezultatus, kaupiu patirtį. Gaunasi pamažu vis geriau ir geriau. Kartais suprantu daugiau, kartais mažiau, tiesiog dirbu, bandau ir viskas gyvenime yra gerai. Įgyvendinu daug savo idėjų.

5 balai. Absoliučiai tikiu, tuo ką darau ir tuo ką žinau, mano (pasi)tikėjimas toks stiprus, jog lengvai savo idėjomis apkrėčiu kitus. Turiu didelę motyvaciją ir energiją savo sukurtiems planams įgyvendinti. Viskas gaunasi natūraliai ir savaime. Galiu padaryti tokius darbus, kurie kitiems atrodo absoliučiai neįmanomi.

Kuomet iš 3 balų pereiname į 4 balus jau prasideda veiksmai ir rezultatai. Svarbiausiomis savybėmis tampa atkaklumas, valia, užsispyrimas, noras nugalėti, (pasi)tikėjimas savimi. Veiksmus juk galima daryti ir be visų šių savybių, bet tada gausite vidutinius rezultatus, trūks motyvacijos. Juk su 1,2,3 balų stiprumo mintimis žmonės irgi kažką dirbą ir veikia, tačiau prie geresnių nei vidutinių rezultatų tai nepriveda. Sunkiausia gyventi žmonėms su 3 balų stiprumo mintimis, nes jų mąstymas yra teisingas, jie žino, kaip viskas turėtų būti, bet tam tikri vidiniai blokai, kažkaip vis neleidžia pradėti daryti reikiamų sprendimų. Jie jaučia, jog yra kažkur visai šalia, bet vis negauna tų rezultatų, kurių norėtų.

Keletas pavyzdžių. Geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje. Tuo liaudis nori pasakyti, jog geriau truputis absoliučiai užtikrinto tikėjimo, nei daug silpno tikėjimo ir nežinios. Visi žino, jog geriau uždirbti mažiau, bet užtikrintai, negu daugiau, bet neaišku kada, kur ir kaip. Daugelis žmonių yra tiesiog nepajėgūs ištverti nežinomybės, todėl gyvenime nerizikuoja ir geriau renkasi tai kas aišku ir patikrinta. Patekus į nežinomybę, jų minčių stiprumas krenta iki 1-2 balų ir jie kaip šiaudo griebiasi net pačio menkiausio užtikrintumo. Finansų magistrai važiuoja vasarą į Angliją braškių skaičiuoti, kad tik būtų užtikrintumas arba kaip sakoma, „svarbu užsikabinti“. „Užsikabinti gyvenime“ neužtenka, nes labai tikėtina, jog po to ir liksite taip „kabėti“ ilgam laikui. Jei mintys ir tikėjimas yra silpni, jie ir liks silpni. Retas, kuris „pakabėjęs“ sustiprėja ir eina daryti tai, ką iš tiesų nori. Žinių kiekis dar nereiškia minčių stiprumo. Galite būti tūkstantį knygų perskaitęs, tačiau tai nereiškia, jog turite vidinės jėgos ir mintys yra tiek stiprios, jog virstų norimais rezultatais.

Jei pasiūlo darbą su aiškiu atlygiu, turime 5 balų užtikrintumą. Mintys drąsios ir mes nedvejodami imamės darbo. Kai imamės patys kažką daryti savarankiškai, daug priklauso nuo mūsų sąmonės stiprumo. Jei esate garantuotas, jog idėja pavyks, turite klientų, kasdien dirbate ir reikalai juda į priekį – sąmonės stiprumas ir (pasi)tikėjimas aukštesni. Jei pradedate kažkokią naują veiklą, nesate tiek užtikrintas, (pasi)tikėjimas mažesnis. Jei greitų rezultatų nėra, kankina abejonės ar verta toliau investuoti savo laiką ir energiją. Pradedate galvoti gal užsiimti kažkuo kitu. Jei kurį laiką nesiseka jūsų mintys gali kristi iki 2 balų ir jūs dar labiau pradedate abejoti tuo ką darote. Jei mintys ir toliau silpnės, galiausiai mesite tai ką darėte.

Pardavimų rezultatai taip pat priklauso nuo minčių stiprumo. Tarkime, esate atsakingas už įmonės eksportą. Jei mintys silpnos, niekuomet nepasieksite gerų rezultatų. Silpnos mintys reiškia, jog nepilnai (pasi)tikite tuo ką parduodate, savo gebėjimais, nejaukiai jaučiatės bendraudamas, nemokate minčių sukaupti darbui, jos nuolat išsiblaško. Stiprios mintys reiškia, jog taip (pasi)tikite savo planais, kad kasdien darote sprendimus, jūsų užtikrintumas persiduoda kolegoms. Prisiminkime, jog mintys turi būti tiek stiprios, kad generuotų sprendimus. Jei nesate šioje fazėje, turite pašalinti visas priežastis trukdančias ją pasiekti.

Atsikratykite visų abejonių, kurios silpnina (pasi)tikėjimą. Mintys turi būti geležinės, 5 balų stiprumo. Liaudis sako, jog reikia labai labai norėti ir tada turėsi. Tačiau vienos geležinės minties neužtenka. Kas iš to, jog turėsite vieną mintį iš geležies, o likusias 99 iš kefyro. Užtenka keletos silpnų minčių, kurias žmogus nešiojasi ir tai gali jam blokuoti daugybę dalykų. Pinigai visuomet pradeda atsirasti toje tarpinėje būsenoje tarp materijos ir nematerijos, pasistengkite, kad jūsų mintys ją pasiektų ir joje pasiliktų nesvarbu kaip klostosi išorinės aplinkybės. Atidžiai sekite savo silpnąsias mintis, stiprinkite jas. Pinigai keliauja ten, kur stiprios mintys ir pasitikėjimas.

Aivaras Pranarauskas

]]> http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/stiprios-mintys-virsta-pinigais/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/tadas-blinda-%e2%80%93-%e2%80%9esvieto-lygintojas%e2%80%9c/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=tadas-blinda-%25e2%2580%2593-%25e2%2580%259esvieto-lygintojas%25e2%2580%259c http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/tadas-blinda-%e2%80%93-%e2%80%9esvieto-lygintojas%e2%80%9c/#comments Tue, 24 Jan 2012 08:00:49 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=805 Tadas Blinda (1846 m. – 1877 m. balandžio 22 d.) – vienas žymiausių Lietuvos maištininkų, kovotojų su neteisybe, ponais, dvarininkais, baudžiava. Dėl savo darbų pramintas „Svieto lygintoju“.Apie šią asmenybę mes daugiausiai žinome iš legendų, sklandžiusių Žemaitijos krašte. 1900 metus rašytoja Lazdynų Pelėda pradėjo rinkti žemaičių legendas apie Blinda ir rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau greičiausiai pabūgusi valdžios reakcijos šio savo darbo neišleido, jos medžiaga remdamasis Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis 1907 m. parašė dramą „Blinda, svieto lygintojas“. Rimčiausi T. Blindos biografijos tyrimai buvo atlikti 1973 metais, Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų. Tada bandyti objektyviai nustatyti jo biografinį portretą.Tadas gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime, pasiturinčio valstiečio Tadeušo Blindos šeimoje. Jo tėvas buvo ūkininkas, turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą. Ilgą laiką Blindą erzino socialinė nelygybė ir atskirtis tarp ponų ir valstiečių. Pirmąsyk jis dalyvavo aktyviame pasipriešinime 1863 metų sukilime. Ūkiu daugiausiai rūpinosi jo motina, o brolis, įstojęs į kunigų seminariją, netrukus buvo ištremtas į Sibirą. Legendos byloja, jog kertinis taškas, po kurio Blinda įsitraukė į kovą su buržuazija, buvo jo tėvo mirtis (~1865 m.). Jo tėvo pagrindinė mirties priežastis buvo sunkus ir alinantis darbas Pono laukuose, tuo tarpu Tadas negalėjo dalyvauti visose laidotuvėse, nes dirbo pas tą patį poną. Tadas sukilo, ir už tai buvo nuplaktas. Po to jis padegė pono dvarą ir su bendražygiais pabėgo į mišką, kur slapstėsi ir rinko savo komandą.

Jo grupuotė veikė Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse. Skirtingais duomenimis nurodoma, jog Blindos „šaikoje“ galėjo būti nuo 100 iki 300 žmonių. Daugiausia tai buvo jaunuoliai, nesinorintys taikstytis su ponų priespauda bei savivale. Grupuotė plėšė bei degino dvarus, vogė turtingųjų arklius, teikė pagalbą vargstantiems, dalijosi prisiplėštais pinigais su skurstančiais. Vieni jų gaują laikė „razbaininkais“ (plėšikais), kiti – „svieto lygintojais“, kovotojais už teisybę.

Išliko ir pasakojimai apie tai, kaip Blinda konfliktavo su kunigais. Šie buvo padarę skriaudos jo motinai bei Blindų šeimai, todėl buvo Tado nemėgiami. 1973-ųjų filme jis parodomas kaip gana religingas žmogus, ir nesmerkiamas bažnyčios, bet žinomi ir kitokie pasakojimai.

Viena žymiausių legendų apie Tadą – tai, kaip jis atvažiavo su savo žmonėmis į ponų susitikimą, ir privertė jį baudusį poną atvanoti bizūnu savo draugus, taip, kaip tas ponas buvo liepęs valstiečiams plakti Blindą.

Blinda mirė 1877 metais, Liuokėje. Jo pamėgtoje karčemoje buvo kompanija vyrų, norėjusių susidoroti su juo. Jie tyčia stengėsi sukelti konfliktą, atsisakė mokėti už gėrimus, neva žydų tautybės karčemos savininkė juos apgavo. Tada savininkė kreipėsi į Blindą pagalbos. Blindai priėjus pasikalbėti, vienas iš vyrų kirto geležiniais arklių pančiais jam per nugarą. Jie išsitempė Tadą į kiemą, kur ir nužudė. Bet jo vardas išliko žemaičių legendose amžinai.