Atlaikius 20 min. trunkančias “Vingio” kino teatro reklamas, eilinį kartą prisimeni, kodėl jau keli metai čia keli koją tik per kino festivalius, o visus kitus filmus žiūri “namų kino teatro” sąlygomis. Bet šįvakar – “Getsbis”. DIDYSIS GETSBIS !!! Dėl jo, tiksliau, dėl galimybės 3D formatu “sudalyvauti” legendiniuose Getsbio vakarėliuose pasiryžom iškentėti visus nepatogumus. Tad išneriam kojeles iš aukštakulnių, elegantiškai susikeliame ant priekinių ložių (atleiskit už nemandagumą, bet gi, neskaičiuojant reklamų, dar reiks beveik pustrečios valandos atlaikyti pačio filmo), siurbtelim vynelio (k/t padarė pažangą per paskutinį laiką ir prie popkorno pradėjo vyną pardavinėti mažose tarose) ir štai – jau esam pasirengę didžiojo kinematografinio “stebuklo” pradžiai…

Su amerikiečių pasididžiavimu, F.S. Fitzgeraldo kūryba susipažinau dar studentiškais metais ir net tada, nepasakyčiau, kad jis man kėlė labai didelį žavesį: perskaičiau jo porą romanų veikiau iš smalsumo, nei dėl jo literatūrinio stiliaus. Ir, tiesą pasakius, labai nustebau sužinojusi apie australų režisieriaus B. Luhrmano sumanymą statyti modernią “Didžiojo Getsbio” ekranizacijos versiją. Nustebau dėl to, kad nelabai supratau, kokias to romano esminės idėjas galima pateikti moderniai, aktualiai šiems laikams – girtuokliaujantį ir svetimoteriaujantį vyrą, prieš kurio nuotykius ir meilužes nuo pat medaus mėnesio pradžios akis užmerkia žmonelė? Ar labai modernus paties Getsbio siekis, bet kokiomis priemonėmis praturtėti ir rengiant triukšmingiausius vakarėlius visame mieste, bandyti susigrąžinti prieš daug metų jo atsižadėjusią (dėl jo vargingos padėties) ir už kito ištekėjusią mylimąją? Tas klausimas išliko stebint visą filmą, bet atsakymo taip ir neradau.

Man susidarė įspūdis, kad pats režisierius bando filmą sumoderninti tik vienu keliu – muzikinio takelio kokybe. Taip, pripažinsiu – tas įvairių stilių, atlikėjų muzikinis miksas (Jay-Z , Beyonce, Amy Winehouse, Lana Del Rey, Emeli Sande ir t.t..) tikrai buvo neblogas, bet vėl gi… ar jis tikrai visada derėjo su tuo, ką matėm ekrane? Ar tikrai repas ir hip hopas (vietoj ankstyvojo džiazo) dera su art deco stiliumi ir lindyhopo šokiais? Galit apšaukti mane senamadiškumu, bet pritariu kažkieno išsakytai nuomonei, kad vietomis visas tas bandymas “sumodernint” klasiką panašėjo į bandymą derinti vienoje lėkštėje kečupą ir ikrus.

Turiu pripažinti, kad tuometinis glamūras ir trečiojo dešimtmečio vakarėlių gaivališka atmosfera pavaizduota tikrai realistiškai ir efektingai. Po muzikinio takelio, tai buvo antroji (ir paskutinė) šio filmo stiprioji pusė, kuria norisi mėgautis, kurioje norisi kuo ilgiau pasilikti ir pašėlti drauge. Aš net juokavau, kad mano profesijai (renginių organizatorei) po šio filmo premjeros ateina didžiųjų iššūkių metas, nes klientai ims reikalauti tokio lygio ir prabos vakarėlių “kai pas Getsbį”.

Silpniausia grandis B. Luhrmano ekranizacijoje man pasirodė bandymas apčiuopti ir perteikti meilės chemines galias tarp pagrindinių šios istorijos veikėjų. Jei nebūčiau skaičiusi romano, vargiai būčiau supratusi kokia šios meilės istorijos esmė ir pagrindinė žinutė. Romane kur kas išsamiau, konkrečiau atskleisti tiek paties Getsbio, tiek Deizės paveikslai. Filme ši meilės istorija žiūrovą jaudina tik iki tam tikro laiko, nuo vidurio viskas ima plaukti paviršiumi, paliekama daug klaustukų (pvz., kodėl pasakotojas taip stipriai žavisi Getsbiu, kodėl pats Getsbis užmerkia akis neišvengiamumui? ir pan.).

Be romano pagalbos, filme neapčiuopčiau šios istorijos daugiasluoksniškumo. Juk tai ne tik bandymas pavaizduoti didingą meilės istoriją, bet ir tuometės amerikietiškos kultūros (kurios aktyviu dalyviu buvo ir pats F.S. Fitzgeraldas) karikatūra, kurioje Getsbio meilės istorija yra tiesiog elegantiškas, stilingas pasišaipymas iš “amerikietiškos svajonės”. Visos šios istorijos esminė mintis, jog pagrindinis herojus bandydamas save ir kitus įtikinti jog „praeitį galima pakeisti“, iš tiesų negali susitaikyti su didžiosios iliuzijos žlugimu, kad jo pinigai ir padėtis visuomenėje, toli gražu nėra visagaliai… Jis suvokia, kad negali nupirkti svarbiausio gyvenimo dalyko – meilės ir negali pakeist praeities. Negali pakeisti kažkam parašytų ar ištartų žodžių, padarytų veiksmų ir jų poveiko, įtakos būtent tuomet, būtent kažkam, kai visa TAI vyko.. Kad ir kaip ją neigtum ir kokiais vardais ją bepavadintum – PRAEITIS jau niekada NIEKADA nebebus kitokia nei buvo tuo metu. Tu turi galimybę keisti dabartį, ateitį, bet tik ne praeitį…

Dar – po filmo pagalvojau, jog nebuvo nė vieno aktoriaus, kurį būtų galima pagirti už vaidybą. Net pats Leonardas Di Caprio su prabangiu įdegiu, nors ir puikiai tiko įkūnyti Getsbio personažą, bet tikrai šįkart nedemonstravo aukščiausios klasės. Jau nekalbu apie Tobey Maguire, „žmogų vorą“, kuris filme tiko pasakotojo Niko Carrawa’yjaus vaidmeniui, bet, mano manymu, niekaip neįsipaišė į vaizduojamo laikmečio bei Getsbio aplinkos kontekstą. Tiesą pasakius, manęs neįtikino ir Carey Mulligan patikėtas tuštutės Deizės vaidmuo. Šios aktorės akys pernelyg liūdnos ir intelektualios, tad niekaip negali jų tapatinti su paviršutiniškumu ar kvailumu.

Tad viską apibendrinant, galima sakyti, kad filmas „Didysis Getsbis“ yra stiprus, energingas ir vertingas dėl muzikinio takelio ir estetinės pusės: kostiumų dizainas („Prados“ namai rūpinosi), didinga scenografija, apšvietimai ir CGI vaizdo efektai, kurie iš tiesų smarkiai pagyvina filmą. Bet, mano nuomone, B. Luhrmano ekranizacija – tik tuščiaviduris kiautas, kuris savo išoriniu blizgesiu toli gražu nekompensuoja šio filmo emocinio šaltumo ir turinio tuštumos..

143 minutės vėjavaikiškumo, prabangaus girtuokliavimo, ištvirkavimo gražios muzikos fone – tai tikrai viskas, kas liko mano atmintyje po šio filmo.

Praėjus daugiau nei penkiolikai metų po to, kai Giedrė įžengė į Lietuvos muzikos sceną, pradžioje kaip grupės „Dogbones“ vokalistė, vėliau – kaip „Empti“ ar „Pieno lazerių“, dabar į ją žengia su ką tik išleistu soliniu albumu „Optinė apgaulė“.

Nors prieš keletą metų po pertraukos į sceną sugrįžęs duetas „Empti“ greitai susigrąžino vienos įdomiausių ir kokybišką muziką kuriančių Lietuvos grupių reputaciją, tačiau šiandien Giedrė ruošiasi žingsniams į sceną be šio pavadinimo.

„Su „Empti“ tikrai viskas gerai. Dabar aš noriu atskleisti savo kūrybą, kuri netinka „Empti“ estetikai. Nenorėjau, kad ji liktų neišgirsta, – sako atlikėja. – Ši muzika bus kiek kitokia, bet ji taip pat atliekama tik gyvais instrumentais, be jokių elektronikos priemaišų. Daugiau dėmesio melodijai, o ne garso detalėms.“

„Lengvo džiazo įtakos nevengianti dainininkė iš esmės šiame albume kuria popmuziką – bet tokią, dėl kurios niekam neturi būti gėda. Gražią, kokybišką, melodingą“, – apie „Optinę apgaulę“ savo apžvalgoje atsiliepia muzikos žurnalistas Ramūnas Zilnys.

Kūrinius soliniam albumui dainininkė brandino daugiau nei dvejus metus. Dainų įrašams ji pasitelkė muzikantus, gerai žinomus Lietuvos džiazo ir roko scenose – būgnininką Darių Rudį, pianistą Andrejų Polevikovą, gitaristą Paulių Volkovą, trimitininką Mindaugą Vadoklį ir bosistą Julių Valančauską. Visi jie su Giedre pasirodys koncerte.

„Lietuvoje yra pakankamai publikos, kuri eina ir į džiazo, ir į roko, ir į geros popmuzikos koncertus. Žiūrovų, kurie mėgsta kokybę, o muzikos stilius nėra toks svarbus. Jų aš tikiuosi nenuvilti“, – neslepia atlikėja.

Šią vasarą po „Tuborg Liquid Soundtrack“ vėliava įvyks net dešimt vienas už kitą geresnių koncertų. Koncertų ciklo pradžią skelbs Giedrė, o dar kitą ketvirtadienį, gegužės 23 d. į „Vasaros terasos“ sceną lips vokalistės Daivos Starinskaitės vedamas ketvertas „Keymono“.

Koncertų pradžia – 20 val., jiems pasibaigus „Vasaros terasos“ ketvirtadienius pratęs didžėjai. Įėjimas į koncertą, kaip ir į kitus „Vasaros terasos“ renginius, nemokamas.

Eglė Kuckaitė. Grafika. Tapyba.

Pirmojoje personalinėje parodoje Palangoje dailininkė Eglė Kuckaitė pavadinusi ją „Derama Įtampa Palangos Ramybėje“ parodys estampus, sukurtus oforto, minkšto lako technikomis ant cinko iš „gėlių“, „japoniškojo“, „mitinio“, „kasdieniškojo“, „demonių“ ir kitų neįvardytų kūrybos periodų.

Tapybos darbuose – juodos linijos-dėmės dalys tapytos-spaustos nuo akmens iš Karelijos kalnų grandinės, kuri susiformavo prieš 2000 milijonų metų. Ypatingai minkšto paviršiaus akmuo leidžia dirbti tiek ant popieriaus, tiek ant drobės.

Parodoje menininkė taip pat eksponuos grafikos darbus, šiemet rodytus Tarptautinėje eksperimentinės grafikos bienalėje (IEEB) Bukarešte.

„Apibendrinant, Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai (moterims visuomenėje), apie laiko savybes ir kt.

Paskutinieji darbai yra mišrios technikos, neretai atlikti ant drobės. Techninis meistriškumas pasiektas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau norisi kalbėti apie technikas ir daug labiau apie konceptualias idėjas, kur menininkė dirba su atminties tematika, tęsia savistabą bei kūno kalbos pirmavimą racionalios raiškos atžvilgiu.“ (M. Krikštopaitytė)

Eglės Kuckaitės kūrinių yra įsigiję Lietuvos Europos parkas, Estijos meno muziejus, Nacionalinis Grabado muziejus (Buenos Airės. Argentina), Nagojos meno universitetas, galerija “Be&be” (Japonija), Siviko modernaus meno galerija (Italija), Floriano muziejus (Rumunija).

Paroda veiks iki gegužės 30 dienos.

 Jūratė Kazakevičiūtė. Objektai, minkštosios skulptūros

Druskininkietė tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė parodoje „Transformacijos. Dialogas su gamta“ pristatys minkštas, tekstilines skulptūras – tai gan didelės, siurrealistinės, realių fizinių parametrų kimštos figūros. Autorė akcentuodama kūno nuogumą siekia pažvelgti į jį be išankstinės nuostatos, kiek įmanoma objektyviau. „Jautiesi, lyg įkyriai tyrinėtum kokį keistą žmogų – gyvą būtybę. Autorė greičiausiai sąmoningai siekė tokio poveikio – „žmogskulptūrės“ visada turi žmogaus kūno pavidalą.“ (A. P. Virbickaitė)

„Skulptūrų kūrimo procesas galėtų tapti pilnaverte kūrinio tąsa, juk kokios pribloškiančios jos savo atvirumu, kuomet susegtos smeigtukais, jų išklotinės regisi iškalbingesnės, nei įgyti veido bruožai, tegul abstraktūs ir komunikabilūs. Toks jau tas išsinėrimas iš odos, kuomet šiuolaikinė tekstilė netenka savo rūbo. Paklūsta koncepciniam laikmečio diktatui. Skolina ir skolinasi iš aplinkos medijų ir kitų meno sferų kanonų. J.Kazakevičiūtės nebyliųjų, akimis sekiojančių žiūrovą kūrinių garso takelis – „skulptūra-tekstilė-objektas-instaliacija.“ (I. Kazakevičius)

Paroda veiks iki birželio 14 dienos.

Šaunuoliai, kad vaikinai nebrenda į angliškas lankas, tačiau šlifavimo, gilumos ir žodyno turtingumo tekstams dar reikia. “Kiek kainuoji tu?” koncepcija aiški – parokuoti apie parsidavėlišką politiką, abejingą požiūrį į gamtos teršalus, pilką dabartį ir neaiškią ateitį. Žodžiu, muzikinis maištas, kuriuo stengiamasi apdainuoti televizines kasdienybes, vengiant ar tai nepažintos, ar tai laikomos nuvalkiotos jausmų tematikos. Tiesą sakant, nuobodoka. Mamontovo “TV daina” (kurios įtaka rodo ilgas ausis “Oligarchai” eiliavime) atskleidė situaciją ryškiau nei visas Skyders albumas. “Suktukas” lyg bando lygiuotis į SH, nors albumo visuma neša į “Arbata” manierą. Žodžiu, mokytojai ne tokie ir blogi, bet reikia juos norėti pralenkti, ne tik pakopinti ir rimuoti “mieste” su “vakare”. 

Albumo “Kiek kainuoji tu?” muzika jau seniai sugrota, vienodoka, stokojanti išskirtinumo (nežinant, galima supainioti su minėta “Arbata”), instrumentinio įvairumo – na, ką galima išspausti iš mušamųjų, boso ir gitarėlės? Tiesą sakant, daug, bet tam reikia (tikriausiai, Skyders sakytų, visų pirma, pinigų) atsidėjimo, savikritiško požiūrio, kūrybiškumo, noro ne tik groti, bet groti kokybiškai, įdomiai, nepaleisti į pasaulį dainų neužtušavus visų baltų dėmių. Pvz., kaip kulminacijoje kitomis spalvomis galėtų suspindėti įdomiausias albumo gabalas “Aerozoliai”, jeigu ten prisijungtų minimalūs styginiai. Dabar gi Tomas Šileika bando savo netūžmingu vokalu sukelti uraganą, bet ne koks gi Jeronimas Milius jisai yr, ir čia nepadės nei prisijungęs smarkesnis trunksmas per lėkštes, nei vienos gitaros “ahujienas” papjaustymas.

Nenustebina vaikinai ir aranžuotėmis – jos jau po poros kūrinių nuspėjamos: ramiai uždainuoja, o per priedainį papjauna gitara ir taip važiuoja užburtu ratu. Gitarinės partijos silpnokos – lyginu su Atgrubnagiu (o kas neleis? anas vienas pats turi draivo daugiau už Skyders ketveriukę). Mušamieji, net nežinau, – eilinis standartas. Ir visas albumas toks – lietuviškas pradedančiųjų grupių standartas, su kokiu aukštai neiššoksi. O čia gi tie patys vyrai demonstruoja originalumą:

Gal verta pagalvoti apie migraciją iš roko rėmų.

ps. Sorry, chebra, kad nevyniojau į vatą.

 „Vilnius Temperature“ – tai fenomenalus video blogas, kuris žingsnis po žingsnio dokumentuoja akustiškai grojančias vietines ir ne tik vietines grupes Vilniaus miesto fone. Jais patikėjo net patys islandai „Gus Gus“.

 Taip pat „Vilnius Temperature“ sužavėjo ir loftiečius: „Tai jau ne tik Lietuvoje įvertintas muzikos videoblogas, taigi šiemet pakviečiau juos sudaryti kylančių muzikos vilčių iš  Pabaltijo programą“, – sako festivalio organizatorius Victoras Diavara.

 „Temperatūros“ scenoje gros tik perspektyviausi

 „Vilnius Temperature“ scena veiks visas 3 festivalio dienas. Viena iš didžiausių šios scenos žvaigždžių – estai „Zebra Island“. Tai šiuo metu bene madingiausia nauja Estijos grupė. Jų muzika svyruoja nuo dream pop iki shoegaze, o jų skambesys lyginamas su „Beach House“ ir netgi su Lietuvoje labai mylimais „M83“.

 „Scenos kuravimas – naujas nuotykis mums. Publika įpratusi „Vilnius Temperature“ sieti su ramia akustine muzika, bet mes norėjome praplėsti ribas, tad į festivalį pakvietėme elektronikos, roko ir net modernaus džiazo atlikėjų“, – sako „Vilnius Temperature“ bendraautorius, muzikos žurnalistas Karolis Vyšniauskas.

 Kaip pavyzdžius Karolis pamini estų bass muzikos duetą „Faun Racket“, vieną talentingiausių „miegamojo muzikantų“ Lietuvoje „King Sleep“, Talino muzikos savaitėje užsirekomendavusius vilniečius „Without Letters“.

 Taip pat „Temperatūros“ scenoje pasirodys šiuo metu tarp rimčiausių lietuviško rokenrolo vilčių esantys „Deeper Upper“, 18-os dar neturintis, bet jau senųjų indie tradicijų grąžinimu iš užmaršties susirūpinęs ba., Europą su savo akademinio džiazo standartus laužančia muzika išmaišę „InSearch“, indie, disco ir grunge muzikos stipruoliai „Monkey Tank“, XXI a. hipiai „Baltasis kiras“, triuškinantį džiazą kuriantys „Sheep Got Waxed“ vaikinai, „Joy Division“ ir kitų šaltų post-punk grupių įkvėpti anykštėnai „Chairs and Tables“.

 Išrink savo „Vilnius Temperature“ grupę

 Vieną iš sekmadienio grupių „Vilnius Temperature“ komanda kviečia rinkti patiem žiūrovam. Jau šiandien „Vilnius Temperature“ Feisbuko profilyje bus pradėtas savaitę truksiantis atviras balsavimas. Viena iš daugiausia balsų surinkusių grupių bus pakviesta į „Loftas Fest 2013“.

Įrašinėdamas „Unstoppable Momentum“ Joe Satriani į pagalbą pasikvietė prodiuserį Mike‘ą Fraserį, prisidėjusį prie tokių grupių kaip „AC/DC“, „Metallica“ ar „Aerosmith“ sėkmės. Lyg to būtų negana – studijoje kartu darbavosi ir kiti rinktiniai muzikantai. Klausydami albumo atminkite, kad ritminę liniją palaiko su Stingu bei Jeffu Becku koncertuojantis būgnininkas Vinnie Colaiuta bei Kalifornijos roko grupėje „Jane’s Addiction“ grojantis bosistas Chrisas Chaney, o animacinio filmo „Metalocalypse“ scenaristų sukurtos grupės „Dethklok“ narys Mike‘as Keneally įgrojo klavišinių partijas.

„Albumo įrašams surinkau naują komandą, nes norėjau, kad kiekvieno muzikanto patirtis ir individualumas kūriniams suteiktų šviežumo ir savito prieskonio“, – apie naują vienuolikos kūrinių albumą pasakoja Joe Satriani. „Visi mes labai skirtingi, bet labai džiaugiausi jau pirmomis dienomis pastebėjęs, kaip Mike‘as, Chrisas ir Vinnie papildo vienas kitą. Jų energetiniai laukai idealiai sutapo, tad nekantriai laukiu, kokias emocijas albumas sukels klausytojams.“

Joe Satriani pirmąjį solinį instrumentinės muzikos albumą išleido 1986 metais. Dėl ypatingos grojimo technikos ir kompozicinių sugebėjimų jo muzika iškart atrado savo klausytoją. Po sėkmingo starto į darbus gitaros maestro kibo su nauja energija, tad beveik per 30-ies metų muzikinę karjerą pasauliui padovanojo trylika studijinių albumų, kurie parduoti daugiau nei 10 mln. egzempliorių tiražu. Joe Satriani virtuoziškumas pastebėtas ir muzikos kritikų – per visą karjerą jis net penkiolika kartų buvo nominuotas įvairiose „Grammy“ kategorijose.

Į liepos 7 dieną Vilniaus „Teatro arenoje“ vyksiantį Joe Satriani ir jo grupės koncertą bilietus platina „Bilietai LT“ kasos ir internete http://bilietai.lt. Organizatoriai informuoja, kad vėliau bilietai brangs.

Joe Satriani – A Door Into Summer (2013)

Sezono atidarymo vakarą „Vasaros terasą“ ir draugus pasveikins net trys šiandien ypač aktualūs ir įdomūs gyvi muzikiniai projektai. Jaunas ir be galo talentingas „ba.“ (Benas Aleksandravičius) su gyvų muzikantų kompanija surengs pirmąjį savo pasirodymą ir pristatys naujausią minialbumą „Raktas“. Po „ba.“ debiuto į sceną žengs šiuolaikinio folkloro duetas „Kamanių šilelis“, o koncertinį vakarą užbaigs reggae/dub stiliaus muziką Lietuvoje puoselėjantis ansamblis „Dubenėlis“.

„Vasaros terasa“ yra atvira vieta muzikai, draugams ir idėjoms, todėl po didžiojo vasaros sezono atidarymo kiekvieną savaitės dieną čia lauks kažkas naujo. Nors galbūt jau pažįstama, bet kas kartą kitaip ir nuolat arčiau saulės. Kaip, pavyzdžiui, pirmadieniais gerą nuotaiką tradiciškai palaikys įdomios elektronikos ciklas „Minimal Mondays Live“. Antradieniais „Vasaros terasos“ scenoje skambės džiazas. Trečiadienio vakarais čia mainysis kelios didžėjų komandos. Gegužės 15-ąją už patefonų stos duetas „12 inčų po žeme“, po savaitės juos pakeis laužyti ritmai ir „Souled Summer“ kompanija.

Savaitgaliai „Vasaros terasoje“ prasidės ketvirtadieniais, kurių kiekvieną čia vyks didžiausiai renginiai. Kaip ir praeitais metais čia viešės gyvo garso ciklas „Tuborg Liquid Soundtrack“, kuriame jau suplanuoti ką tik savo debiutinį solo albumą pristačiusios Giedrės, tarp Londono ir Vilniaus gyvenančių „Keymono“, „Golden Parazyth“, „G&G Sindikatas”, „Biplan” ir kiti pasiilgtų atlikėjų koncertai. Kitus septynis vasaros ketvirtadienius pakaitomis vyks „Jack Daniel’s Studio No. 7“ koncertų serija. Šiais metais iš sostinės „Vienuolyno kiemo“ ji persikelia į Mokytojų namų prieigas ir plečiasi į Kauno „Ryšių kiemelis 837” erdvę. „Jack Daniel’s Studio No. 7“ koncertų serijos tikslas ieškoti ir atskleisti naujus lietuvių nepriklausomos muzikos talentus.
Penktadieniai ir šeštadieniai „Vasaros terasoje“ šį sezoną bus globojami didžėjų. Birželį planuojamas naujas ir elektroninei muzikai skirto radijo stoties „LRT Opus“ projekto startas. O jau pirmąjį vasaros sezono šeštadienį prie pulto stos „Miestomuzika.lt“ komanda ir kviestiniai jų svečiai.
Ankstyvomis sekmadienių popietėmis tradiciškai ištiks „Blusturgis“, prekiautojai siūlys atgaivinti jiems nebereikalingas knygas, drabužius, aksesuarus, žaislus ar įsigyti savo pačių sukurtus ir pagamintus daiktus. Čia sena taps nauja ir daiktai pasakos istorijas.
Kaip visuomet, šiais metais į „Vasaros terasos“ programą įsilies ir Vilniaus mokytojų namų organizuojami renginiai. Visi „Vasaros terasos“ organizuojami renginiai – nemokami. Koncertų pradžia – 20 val. Kaip ir anksčiau – ir dieną, ir vakare, ir truputi naktį čia jaukiai pabūti kvies atsinaujinusi kavinė.

R a š y t o j a s. Aš rašytojas.

Aš suprantu, kad iš šiandienos perspektyvos vertinti Daniilą Charmsą yra kiek nedėkingas užmojis, nes šiandien tokių “naujo meno” literatūrinių apraiškų su absurdiškais postmodernistiniais ekscesais tikrai netrūksta. Tad skaitant apsakymų ir apysakų rinkinį “Nutikimai” ne kartą šovė mintis, jog tokių miniatiūrų “ant smūgio” galima per valandą sukurpti ne vieną ir ne dvi. Pavyzdžiui, kad ir tokią: “Puškinas mėgo svaidytis akmenimis. Tik pamato akmenis, tuojau ir ima jais mėtytis. Kartais taip įsisiautėja, kad stovi visas raudonas, rankomis mosuoja, akmenimis mėtosi, tiesiog siaubas!”

Ne, ne mano čia kūryba buvo. To paties rusiškojo Charmso, tačiau ką tuo norėjo pasakyti ans net neįdomu. Ir tokių neįdomių tikrai “Nutikimuose” netrūksta, tačiau esti ir įdomumų. Pavyzdžiui, “Autobiografija” žavi absurdišku šmaikštumu ir sarkastiška autoironija, apysaka “Senė” netikėtai nustebina ir fabula, ir mistiniu siužetu, kurio pabaigos visiškai nesinori sulaukti, nes skaityti vienas malonumas. Apskritai, sakyčiau, Charmsui galioja taisyklė: kuo tekstas ilgesnis, tuo įdomesnis, kuo trumpesnis, tuo labiau primena neužbaigtą rašliavą. Deja, ilgų tekstų “Nutikimuose” ne tiek ir daug, kiek norėtųsi. Tiesa, Chramso tekstą ilgu galima laikyti, kai jis siekia bent porą puslapių.

Istorijos, pripildytos buitinių sovietinių vaizdelių, varijuoja nuo Bukowskio ar Limonovo apgirtusių haliucinacijų, kuriose filosofuojama apie moteriškes (“Sakoma, visos geros bobos – storašiknės. Ek, mėgstu didžiakrūtes bobas, man patinka, kaip jos kvepia…”, “Kas yra gėlės? Moterims tarp kojų kvepia kur kas geriau. Ir viena, ir kita yra gamta, todėl niekas nedrįs pasipiktinti mano žodžiais.”) ar bandoma pašiurpinti amoraliais pamąstymais (“Petia nuėjo į priemenę, išsirinko dėžutėje keletą ilgesnių vinių ir ėmė galvoti, kur čia jas įkalus. Jeigu būtų katė, tai, žinoma, būtų įdomu prikalti vinimi katės ausį prie durų, o uodegą prie slenksčio.”), iki Samuelio Becketto absurdiškojo teatrališkumo (“Kai žmogus įpranta labai vėlai gultis, tai jam labai sunku nuo to atprasti. Norint gultis anksti, egzistuoja vienintelis teisingas metodas: peršokti parą, t.y. gultis vis vėliau ir vėliau, iš pradžių vėlai naktį, paskui anksti ryte, paskui dieną ir pagaliau vakare. Taip galima nusigauti iki normalaus meto.”).

Bene, įdomiausia “Nutikimų” dalis – “Iš dienoraščių”. Čia rašytojas paberia ne vieną gyvenimiškos išminties perliuką, kaip antai:

“Arba amžina, arba neamžina. Beveik amžina neegzistuoja.”

“Švara artima tuštumai.”

“Mane domina tiktai “nesąmonė”, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis”, – rašo dienoraštyje Charmsas ir taip lakoniškai taikliai apibūdina visą savo kūrybą, kurioje nesąmonių tikrai apstu. O dėl prasmės, tai tokia kūryba, kai į rašymą žiūrima kaip į šventę, teikia atgaivą sielai po perdėm rimtų tekstų. Tad, dėl praktinės prasmės Charmsas, sakyčiau, save šiek tiek nusivertino.

ps. Susipažinti su trumpesniais “nutikimais” ir “Sene” bei “Autobiografija” galite čia.

—–

Informacija apie knygą: [apsakymai ir apysakos] / Daniil Charms; iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – 2-oji papild. laida. – Vilnius : Tyto alba, 2007. – 197, [5] p. – (Klasika). – ISBN 978-9986-16-551-4

]]>R a š y t o j a s. Aš rašytojas. S k a i t y t o j a s. O mano galva, tu š…das! Aš suprantu, kad iš šiandienos perspektyvos vertinti Daniilą Charmsą yra ...http://www.g-taskas.lt/daniil-charms-nutikimai/feed/2http://www.g-taskas.lt/daniil-charms-nutikimai/http://feedproxy.google.com/~r/g-taskas/~3/aPXvE9aZhjA/Anonsai. NaujienosOrganizatoriaiThu, 02 May 2013 00:16:12 PDThttp://www.g-taskas.lt/?p=20951

Geriausia artėjančios vasaros naujiena! Gegužės 25 d. „be penkių minučių“ vasarą pasitiks šokantis, dūkstantis, pašėlęs projektas VAROM! Sąmoningo ir blaivaus gyvenimo idėjos vedina entuziastų komanda vilniečiams ruošia erdvę be stereotipų, be nuodų ir nuobodulio, tačiau su gera doze šėlsmo, akrobatikos ir ypatingai griausminga nuotaika – juk šį kartą VAROM! scenoje pasirodys legendiniai BIX’ai! Roko pionieriai, ketvirtį amžiaus energingai valdantys muzikos sceną su Sauliumi Urbonavičiumi – Samu priešaky!

Be to, vasarinį energijos kokteilį kartu su publika ir VAROM! vedėju Linu Karaliumi – Ezopu plaks sertifikuota zumbos instruktorė Karina Paulauskaitė, ritmais ir Brazilijos dvasia žadins „Capoeira Ficag Lietuva“, atsipalaidavimą dovanos ajurvediniai masažai. Įspūdingą reginį akims ir kvapą gniaužiančias akimirkas VAROM! ruošia gatvės gimnastų komanda „Project Mayhem“ bei parkūrininkas Tomas Gudėnas. Žmogus, įvaldęs kaskadinių triukų meną, specialiai šiam vakarui kuria magišką spektaklį ir teigia – čia susirenka tie, kurie moka švęsti! Matyt, ne veltui, Saulius Urbonavičius – Samas antrina : „Daug maloniau ir smagiau groti sąmoningiems žmonėms nei apsvaigusiems nuo alkoholio. Tik blaivas žmogus supranta ir tikrai pajaučia muzikos galią, prasmę ir džiaugsmą. Aš pats jau daug metų gyvenu blaiviai ir primygtinai siūlau tai pabandyti visiems. “

Blaivias, sveikas ir sąmoningas pramogas propaguojantis VAROM! projektas sėkmingai ir pritraukdamas vis daugiau dalyvių gyvuoja nuo šių metų sausio mėnesio. Anot organizatorių, praėjusiame renginyje apsilankė 1300 žmonių, gegužę laukiama dar daugiau, be to , VAROM! partneriu tapo Narkotikų, tabako ir alkoholio departamentas. Gegužės 25 d. VAROM! renginyje bus apdovanoti Departamento organizuojamo konkurso „Sveikatingumo simbolis“ nugalėtojai.

Liepos 26-28 d. rengiama ypatinga šventė – trijų dienų VAROM! festivalis po atviru dangumi su daug gyvos muzikos, interaktyvaus veiksmo, meno dirbtuvių ir paskaitų.

Pasak organizatorių, degančių kitokių nei įprasta linksmybių idėja, VAROM! projektas atsirado iš poreikio užpildyti vakarėlių be svaigalų ir kvaišalų nišą Lietuvoje, rengti sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojančius renginius, kurti sąmoningesnės visuomenės perspektyvą ir visa tai daryti nekalbant, o veikiant – suteikiant kiekvienam dalyviui asmenišką patyrimą – linksmintis įmanoma ir be svaigalų!

VAROM! į vasarą su BIX! – jau gegužės 25 d. 19 val. Vilniuje, „Nesė Pramogų banke“, Pamėnkalnio g.7. Nemokamai!

Švytėjimai startavo pernai su TARP festivaliu ir chillwave žvaigžde Sun Glitters. Didelio dėmesio sulaukęs vakaras pavirto renginių ciklu ir Vilniaus publiką toliau svaigino šviežiausiais tamsios urban muzikos ritmais. Šįkart laukia paskutinė Švytėjimų dalis, kurią vainikuos PALMISTRY (aka Shrimp Boy) – alternative r’n'b atlikėjas iš Londono, savo garsuose naudojantis tamsesnių beatų ir atmosferinių vokalų paletes, o tekstuose romantizuojantis gyvenimą neono šviesose paskendusiame metropolyje.

Palmistry muzikoje jausmingai persipina The Weeknd ir Burial įtakos, o jo instrumentalus jau spėjo įvertinti ir reperis Triad God (Hippos In Tanks). Ant scenos jaunasis talentas jau lipo kartu su tokiais atlikėjais kaip Pictureplane, Trust, How To Dress Well, Maria Minerva, todėl laukia puiki proga jau dabar susipažinti su būsimu dideliu vardu ir prisiliesti prie naujausių muzikos srovių pulso. Renginyje pasirodys ir naujas perspektyvus lietuvių projektas FUME, kurio muzikoje unikaliai apjungiami gilūs atmosferiniai garsai ir folk motyvai.

Taip pat vakarėlio garsus generuos DJ komanda, kurią sudarys: šamanišką tropikų veidą atskleisiantis Ophex, Lumenous kompiliacijų autorius RUGЯGЯLЯ bei tamsesnės elektroninės muzikos scenoje visiems puikiai žinomi Paul Nevermind ir Maida Bazaar.

Laikas: gegužės 11d. 22:00

Vieta: Gluck (Upės g. 6)

Kaina: 10Lt < 12:00am < 15Lt

Organizacija - www.facebook.com/shatrija

Palmistry - https://soundcloud.com/palmistry/sets/i-swear-mixtape

FUME - http://fume1.bandcamp.com/

Renginio facebook puslapis - https://www.facebook.com/events/517815841587395/