Šįkart taip pragmatiškai filosofuoju apie jau nuo vasario mėnesio neužmetamą Fredrik albumą „Trilogi“. Albumas čia toks sąlyginis, gi iš tikro tai į vieną sujungti trys neįmanomai reti ep, bet kadangi anie tokie jau reti, projektas  nusprendė išleisti 3 in 1.

Fredrik -- duetas iš Švedijos, Fredrik Hultin ir Ola Lindefelt, iš nuotraukų ir kuriamos nuotaikos žiauriai primenantys norvegiškuosius Kings of Convenience, kas yra šiandienos lyginimo skalėje gana teigiamas  reiškinys.

Prieš tai vaikinai pasaulį žavėjo grupėje The Lovekevins (vėliau pakeitusioje pavadinimą į The LK), iš kurių stovyklos jau pora metų nieko naujo nesigirdi, o šiemet jau po pavadinimu Fredrik išleido antrąjį albumą. Beje The LK muzikoje net neverta ieškoti kažko panašaus į Fredrik skambesį.

Pirmasis dueto darbas „Na Na Ni“ manęs visiškai neužkabino, nors kai kas jį įsirašė į 2008-ųjų geriausiųjų sąrašą. O „Trilogi“ tiesiog apžavėjo iš pirmojo karto. Penkiasdešimties minučių konceptualus albumas panardina į tamsius, paslaptingus tunelius, kur šiurena šmėklos, o paklydėlės sielos dainuodamos atveria savo širdį. Iš pirmo klausymo albumas pasirodė gana minimalistinis muzikos atžvilgiu. Bet kaip minėjau, kuo toliau, tuo daugiau atrandu sluoksnių ir pasluoksnių. Narplioti tuos sluoksnius gana nedėkingas darbas, bet visumą galima pavadinti stulbinančiai vieninga, lyriška ir išbaigta. Čia nerasite „pliko“ muzikavimo akustinėmis gitaromis kaip pas KoC (gink dieve, nenoriu anų numenkinti, tiesiog išskiriu nepanašumus), Fredrik stebina savo hm … minimalistiniu pilnumu: pagrindinės linijos lyg aiškios, bet už jų slypi kažkas neapčiuopiamo. Eksperimentinis elektroninis mušamųjų fonas, pagardinamas tai grubia elektrine, tai akustine gitara, kuria grojama lyg arfa, tai smuiku, tai triūba, tai biesai žino kuo. O kai pirmo plano lengvo vyriško vokalo prisideda visos armijos vaiduoklių folkiškas pritarimas, gaunasi kažkas panašaus į trolių/laumių liaudies sakmes-lopšines, pavadintas švediškai, bet sekamas angliškai. Tiesa, net po keliasdešimt perklausų dar nepriėjau iki kūrinių teksto analizavimo, manau, kad ir neprieisiu, nes tokiai muzikai nėra skirtumo, apie ką dainuoja.

www.youtube.com/watch?v=zOYt4sQm7K8

Fredrik – Vinterbarn

www.youtube.com/watch?v=aw60raqaaEU

Fredrik – Milo

www.youtube.com/watch?v=P0AO8vHL1gY

Fredrik -- Viskra

„Trilogi“ – toks mažas nevienadienis šedevras, kokių šiais laikais ypač trūksta. Universalus, tinkantis ir fonui, ir atidžiam, dėmesingam klausymui.
Bijau, kad tai bus šių metų pats pats.

http://www.frdrk.org
http://www.myspace.com/fredriktheband

„Sezonas prasideda be jokio ypatingo įsibėgėjimo ir gana audringai. Sudarinėdami šio pusmečio repertuarą pastebėjome tendenciją: darosi vis sudėtingiau į savo erdves sutalpinti visas nepriklausomas scenos menų organizacijas, kurios pageidauja pristatinėti savo kūrinius būtent Menų spaustuvėje. Nors tenka pasukti galvą, kaip tai padaryti proporcingai ir subalansuotai, tokia paklausa džiugina bei liudija, kad pati Menų spaustuvės idėja buvo savalaikė ir tiksliai atitiko tai, ko trūko mūsų scenos menų bendruomenei ir visai visuomenei“, – teigė Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas.

Nuo rugsėjo mėnesio iki Naujųjų metų Menų spaustuvės repertuare matysite net 21 organizacijos pavadinimus. Tai – ir nepriklausomi teatrai (Gyčio Ivanausko, Vyčio Jankausko, Naujasis, cezario grupė, Utopija, Trupė liūdi, Stalo teatras, Atviras ratas, Keistuolių teatras, No Theatre, OKT, teatras „Menas“, db projektai), ir kitos nevyriausybinės organizacijos (Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ir kt.).

Ko gero, daugiausiai šurmulio sezono pradžioje į Menų spaustuvę įneš Naujojo cirko savaitgalis’10. Nuo rugsėjo 9 iki 12 dienos bus pristatyti penkių užsienio naujojo cirko trupių spektakliai kieme ir Juodojoje salėje, taip pat bus skaitomos paskaitos apie naujojo cirko istorinius, teorinius ir praktinius aspektus.

Savo programas čia pristatys XX tarpautinis modernaus šokio festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“, tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

Taip pat į Menų spaustuvę susirinkę žiūrovai šį pusmetį galės pamatyti žymiausių Lietuvos režisierių Cezario Graužinio („Nutolę toliai“), Gintaro Varno („Publika“) ir Oskaro Koršunovo („Prakeiktieji“) premjeras.

Sostinės Šiltadaržio gatvėje įsikūrusios repeticijų salės ir vaidybinės aikštelės šį pusmetį sulauks labai daug eksperimentuojančio jaunimo. Rugsėjo 3-4 dieną savo debiutinį pasirodymą pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pantomimos kurso studentai (vadovas – Juozas Javaitis). Su režisiere Egle Mikulionyte spektaklį „Pupi Pipa Pupi“ sukūrę jaunuoliai taikliai pasivadino aktorių ansambliu „Degam!“.

Jau nuo rugsėjo mėnesio startuoja šiemet Menų spaustuvės programai „Atvira erdvė“ sukurti projektai: choreografės Rūtos Butkus šokio teatro spektaklis „Šventė“, režisierės Agnės Dilytės necukruojantis kasdienybės spektaklis vaikams „Neklausinėk, Julyte!”, „liūdno slibino“ Vaido Kublinsko kuriamas spektaklis „5 monai“, Giedrės Ubartaitės šokio ir muzikos spektaklis „Mono tyla“, kontroversiškasis Vido Bareikio ir Ainio Storpirščio „Romeo ir Romeo“.

Naujuosius metus kviesime sutikti su režisieriaus Agniaus Jankevičiaus statoma „anti Traviata“ – spektakliu pagal austrų rašytojo Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis“. Šis spektaklis taip pat inicijuotas „Atviros erdvės“ programos.

Šį pusmetį taip pat pristatome naują Menų spaustuvės veiklą, kuri okupuos Infoteką. Nuo spalio 14 dienos, ketvirtadieniais čia vyks teminės diskusijos, kuriose bus nagrinėjama įvairių scenos menų kaita per 20 metų – 1990-2010 m. laikotarpį. Bus aptariama režisūra, kultūros politika, muzika, scenografija, drama. Pranešimus skaitys ir diskusijas provokuos teatro ir muzikos kritikai bei praktikai.

Esate trijų miestų gyventojas. Žiemojate Atėnuose, vasarojate Helsinkyje, taip pat būnate Vilniuje. Koks jūsų santykis su kiekvienu iš šių miestų?

Esu vieno miesto – Vilniaus gyventojas, dažnai išvykstantis į kitus miestus. Man Vilnius visais atžvilgiais puikus miestas. Ir būtų tiesiog tobulas, jeigu būtų prie jūros.
Helsinkyje turiu keletą senų mielų draugų, su kuriais sieja kūrybiniai interesai. Todėl kartais grįžtu į tą miestą, kuriame apsistojus ilgesniam laikui iškyla didelė rizika pradėti nemylėti gyvenimo. Arba tapt filosofu. Tarp kitko, būnant Helsinkyje, aplanko šviesios ir džiugios meninės idėjos. Galbūt iš poreikio pasipriešinti aplinkai.
Visai kas kita – Atėnai. Kiekvienas sugrįžimas į Atėnus – lyg pabėgimas iš mums įprasto racionalaus absurdo pasaulio į gaivios anarchijos zoną. Kiekviename Europos mieste gali įžvelgti iš kartos į kartą perduodamą koncepciją, pagal kurią buvo ir tebėra statomas miestas. Bet Atėnai atrodo lyg atsiradę savaime, be minties, be logikos ir šalto išprotavimo, lyg koralinis rifas. Man tas anarchizmas atrodo labai humaniškas. Pavyzdžiui, gatvių pavadinimai – yra, o namai dažniausiai nesunumeruoti. Ir kam juos numeruoti, jei visados artimiausioje mažytėje parduotuvėlėje gali pasiklausti, kas ir kur yra?

Po „Zorbos“ premjeros vienas graikų kritikas pavadino jus „tikru graiku“ – jo nuomone, idealiai atskleidėte Zorbos „graikiškumo“ esenciją. Kaip jaučiatės pats? Lietuvis, kosmopolitas, o gal graikas?

Po spektaklio „Dafnis ir Chlojė“ graikai kartais pusiau rimtai paklausdavo: „Ar tik jūs, lietuviai, nebūsit kilę iš graikų?“ Juokais atsakydavau, kad tai – beveik tikra tiesa. Neva patys naujausi mokslo atradimai leidžia daryti prielaidą, kad kilome vieni iš kitų, – tik ne mes iš jūsų, o jūs iš mūsų. Rimčiau kalbant, ir kosmopolitų, ir patriotų ideologijos man atrodo vienodai nemalonios. Ir viena, ir kita sugalvota kaip įrankiai manipuliuoti, protams „užmuilinti“.
Aš mąstau ir rašau lietuviškai, nesvarbu, kokioje terpėje būčiau. Ir esu labai patenkintas, nes lietuvių kalba man – pati gražiausia iš visų girdėtų.

Jums teko dirbti įvairiuose teatruose Lietuvoje, Suomijoje, Švedijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje… Ar galite palyginti, ką reiškia menininkui dirbti solidžiuose valstybės finansuojamuose teatruose, o ką – mažuose, nepriklausomuose?

Yra teatrų, panašių į fabrikus, yra ir kitokių, primenančių mažas dirbtuvėles. Fabrikuose kuriami paklausūs produktai masėms. Šedevrų fabrikai negamina. Mažose dirbtuvėlėse kuriami subtilesni dalykėliai. Ir darbuotis mažoje dirbtuvėje maloniau.
Dažnai tas valstybinių teatrų solidumas – vestibiuliai, fasadai, įspūdingi teatro vadovų antsvoriai, raudonas kėdžių aksomas ir „komerciškai subalansuotas repertuaras“ yra tarsi ryškus „stop“ ženklas, perspėjantis, kad ten, viduje, – cinizmas, tuštybė.
Teatrus klasifikuoju ir vertinu ne pagal dydį, vardą, ar blizgesį, o tik pagal juose praktikuojamos etikos lygį.

Vienose šalyse režisierius – vienvaldis diktatorius, kitose – lygiavertis trupės narys. Štai Graikijoje aktoriams neretai repeticijų metu rūkyti draudžiama, o režisieriui – leidžiama. Ar kultūrų skirtumai trukdo, ar padeda kurti?

Jei kultūrų skirtumai trukdo dirbti – nedirbk, grįžk namo. Man viena iš stebuklingų teatrinės kūrybos ypatybių – galimybė kultūrų skirtumus paversti impulsais, netikėtomis idėjomis.
Skandinavijos šalyse iš tiesų buvau pravardžiuojamas diktatorium, šovinistu, teroristu… Bet be pykčio. „Būk diktatorius, Cezari, – sakydavo man aktoriai, – mes taip pavargome nuo tos demokratijos.“ Ta jų demokratija reikalauja rimtai išklausyti ir, pozityviai šypsantis, aptarti ir išanalizuoti net akivaizdžiai kvailas idėjas. Taip kūrybos procesas paskęsta plepalų liūne.
Primityviai suvokta demokratija teatre galų gale nulemia prastus meno standartus. Demokratiška kolektyvinė kūryba – vidutinybių džiaugsmas, šansas nevykėliams. Jei aktorius priverčia režisierių pasitenkinti vien tuo, ką nesunkiai ir patogiai sau sugebėjo atlikti, tai jau kapituliacija, katastrofa. Jei režisieriai kartais „pakankina“ aktorius, tai nebūtinai reiškia, kad režisierius turi tironiškų kompleksų. Pagarba aktoriui išreiškiama reikalavimais, tikėjimu, kad aktorius turi net sau pačiam nežinomų vidinių išteklių, spalvų, ir darbu, įgalinančiu tuos resursus ir spalvas ištraukti į dienos šviesą.
Kūryba – vertikalus procesas, ir hierarchiniai santykiai teatre lemia aukštesnius standartus.
Graikijoje žmonių tarpusavio santykiai man atrodo priimtinesni ir suprantamesni nei Skandinavijoje. Čia, kaip ir Rytų Europos šalyse, hierarchiškumas lygiai toks pats, kaip ir demokratijos flagmanais vadinamose visuomenėse.

Su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu ir dailininku Vytautu Narbutu esate puiki komanda. Spektaklių recenzijose nuolat pabrėžiamas muzikos, scenografijos ir režisūros vientisumas, visi elementai tobulai papildo vienas kitą. Kaip atsirado šis kūrybinis trio ir kaip pavyksta jį išlaikyti, kai visi trys gyvenate skirtingose šalyse?

Prieš dvidešimt metų šviesios atminties Dalia Tamulevičiūtė pakvietė statyti vaikišką spektaklį Jaunimo teatre. Pasiūlė ir scenografą iš tuometinių savo studentų – Vytautą Narbutą. Susitikę gėrėme kavą ir fantazavome, kokį spektaklį sukursime. To spektaklio vaikams niekados ir nepradėjome statyti, bet draugystė nenutrūko ir Vytui persikėlus gyventi į Islandiją. Su Martynu susipažinome dirbdami Jaunimo teatre, kai repetavome pirmąjį „cezario grupės“ (cezario grupė rašoma iš mažosios) spektaklį „Arabiška naktis“.
Ir Vytas, ir Martynas – aukščiausio lygio profesionalai, ir, be to, perfekcionistai – mane tai žavi. Ypač „susicementavome“ kartu dirbdami užsienyje. Visokiausių nuotykių drauge patyrėme. Ir ne paskutinis vienijantis dalykas – panašus humoro jausmas.

Ar kurdamas spektaklius svečiose šalyse nesusiduriate su kalbos barjeru? Įdomu, kaip vyksta repeticijos, kuomet scenoje tekstas sakomas graikiškai ar švediškai – ar su jumis nuolat dirba vertėjas?

Niekados nedirbau su vertėju. Repeticijose kalbu angliškai. Kai pritrūksta žodžių, parodau gestais. Galiu ir pašokti, padainuoti. Paradoksalu, tačiau netobulai valdydamas kalbą žmogus mintis formuluoja daug tiksliau. Nebelieka niuansų, vien esmė. Ir aktoriai, kurie nelabai gerai supranta angliškai, daug įdėmiau klauso mano netobulos anglų kalbos. Ir daug geriau išgirsta. Komunikacija visados tikresnė, kai vartojamas minimalus žodžių kiekis. Mažiau apibūdinimų – daugiau erdvės protui.
Repetuodamas kasdien prieš akis turiu lietuvišką ar rusišką spektaklio tekstą, kasdien klausau, kaip jis skamba gimtąja aktorių kalba ir anksčiau ar vėliau imu gerai suprasti kone kiekvieną žodį.

Kaip, jūsų nuomone, skiriasi teatro publika skirtingose šalyse?

Man atrodo, kad Skandinavijos miestų žmonės vaikšto į teatrą ar į parodas, koncertus dažniausiai tam, kad įrodytų sau ir kitiems, jog yra kultūringi, „progresyvūs“ piliečiai. O teatre patirti įspūdžiai apibūdinami taip: „įdomus vaidinimas“ arba „aktualus, verčiantis susimąstyti pastatymas“. Tuo tarpu Graikijoje akivaizdu, kad žmonės teatru domisi nuoširdžiai. Ir taip pat nuoširdžiai, kartais tiesiog audringai reaguoja į tai, ką teatre mato. Nesigėdija atvirai išsakyti nuomonės, ginčijasi tarpusavyje.
Dar pastebėjau, kad graikų žiūrovų pasirinkimą – apsilankyti spektaklyje ar ne – labai mažai veikia recenzijos spaudoje. Nes kiekvienas oriai pasilieka teisę susidaryti savą, individualią nuomonę. Teatras ypač reikšmingas Atėnų gyvenime. Mieste yra maždaug pusantro šimto teatrų ir teatriukų. Kiekvieną sezoną išleidžiama apie 400 premjerų. Vasaros metu atėniečių šeimos sėda į mašinas ir važiuoja į už šimto kilometrų esantį senovinį Epidauro teatrą žiūrėti antikinės dramos pastatymų. Ir dažniausiai išperkami visi bilietai. O vietų Epidauro teatre – 14 000!

Teatras Europos šiaurėje ir pietuose. Kokie skirtumai, panašumai, mados, naujovės?

Deja, atrodo, kad skirtumai stipriai menkėja. Dabar Europoje visais būdais puoselėjama mada teatre „kritikuoti vartotojų visuomenės negeroves“ ir politikuoti. Idėjų ieškoma internete, spaudoje. Teatras skatinamas „kalbėti visuomenei aktualiomis temomis“, tai yra perpasakoti ir iliustruoti dalykus, jau daugybę kartų pasakytus masinės informacijos priemonėse. Net klasikinės dramos adaptuojamos su imigrantais, teroristais, homoseksualais ar feministėmis susijusioms problemoms apdainuoti. Ir teatras tampa neoliberalizmui patogiu žaisliuku. Iš teatro dingsta egzistencinės meilės, mirties, aistrų, išganymo temos. Dingsta metafizika. Nes metafiziškai mąstantis žmogus mažiau vartoja ir yra sunkiau kontroliuojamas, todėl jis nepriimtinas neoliberalistinei santvarkai.

Ačiū už pokalbį!

Cezario Graužinio „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją – Vilniuje Menų spaustuvėje, Kauno dramos teatre, Klaipėdoje „Švyturio menų doke“ festivalyje „PLArtFORMA“, Panevėžyje, Rokiškyje, Kelmėje ir kituose miestuose visą šį rudenį.
Daugiau informacijos – www.cezariogrupe.lt

Užbaigiamosjo koncerto svečias iš pietų – „The Uniform Lounge“ - solinis atlikėjo iš Portugalijos João Carlos Santos Mesquita projektas, prie kurio retkarčiais prisijungia ir kiti muzikantai. João Carlos groja akustinę muziką, kurioje taip pat susipina bliuzo ir bosanovos stiliai. Groti gitara ir dainuoti pradėjęs dar mokykloje,  autorinių dainų programą atlikėjas pirmą kartą pristatė prieš metus. Nors João Carlos yra portugalas, aštuoneri metai praleisti studijuojant Anglijoje lėmė tai, jog  jis kuria anglų kalba. Kalbėdamas apie kūrybos procesą, muzikantas teigia, jog pirmiausia jo galvoje gimsta muzika, o po to susideda žodžiai, kuriais jis dažniausiai kalba apie savo gyvenimo akimirkas, keliones, meilę, likimą, draugystę, socialines problemas.

Aidas Giniotis, visiems gerai pažįstamas kaip Keistuolių teatro pradininkas, aktorius ir režisierius, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ įkūrėjęs, yra vaidinęs arba režisavęs daugiau kaip 40 spektaklių, tačiau koncertų scenoje savo gerbėjų yra laukiamas ne mažiau nei teatre.   Savo dainas jis atlieka atvirai, nuoširdžiai ir šmaikščiai, šiltai bendrauja su publika ir mielai atsakinėja į žiūrovų užduodamus klausimus. Aido Giniočio koncertuose skamba visiems gerai žinomos dainos iš Keistuolių teatro spektaklių, bardų šlageriai bei autorinės dainos, tad jo klausytis smagu ir mažiesiems žiūrovams, ir suaugusiems Keistuolių teatro mylėtojams.

„Stipriai Kitaip“ – tai grupės „Suicide Dj‘s“ narių V. Bareikio, A. Storpirščio ir P. Dapšausko akustinių dainų programa. Tačiau žodį akustinis, kuris dažniausiai siejamas su ramiomis dainomis, atliekamomis pritariant gitara, šiuo atveju tenka interpretuoti „stipriai kitaip“. Pianinu, trombonu ir balsais, šmaikščiu, kartais netgi kandžiu bendadravimu su publika ir netikėtomis imprivizacijomis „Stipriai kitaip“ verčia savo klausytojus šėlti ir ploti iki skausmo. Kadangi du grupės nariai – Ainis Storpirštis ir Vidas Bareikis yra aktoriai, nenuostabu jog „Stipriai kitaip“ pasirodymuose muzika virsta teatru, o teatras muzika.

Saulius Petreikis – talentingas multiinstrumentalistas, grojantis vos ne visais pasaulio pučiamaisiais ir savo vidumi, eksperimentuojantis garsais, kuriantis meditacijas ir įvairias instrumentines bei vokalines kompozicijas. Tarsi iš kosmoso besisemiantis energijos ir pasirengęs visą ją atiduoti žiūrovams, S. Petreikis dažniausiai pasirodo scenoje su Domantas Razausku, taip pat yra grojęs su Egle Sirvydyte, akordeonų trio Chill Out ir kt. „Senamiesčio Žiogo“ koncerte Saulių Petreikį bus galima išvysti su broliu Donatu Petreikiu (balsas ir gitara), jaunu ir perspektyviu kūrėju,  žengiančiu pirmus žingsnius savo muzikiniuose ieškojimuose. Susibūrę į projektą „Saulės broliai“, muzikantai teigia, jog sunku apsakyti, kokią muziką jie pateiks žiūrovui ir paslaptingai pamini, jog bus galima išgirsti ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir pasaulio muzikos, folk, fusion, hindi, o į brolių duetą taip pat įsilies perkusininkas Vytis Vainilaitis ir kontrabosu grojantis Ignas Juzokas.

Koncertą pradės Justina Kaminskaitė – jauna dainuojamosios poezijos atlikėja, grojanti pianinu ir žavinti nuoširdumu bei mergaitiškai švelniu, bet tuo pat metu stipriu balsu. Atlikėja teigia jog jos eilėse – kasdieniai žodžiai, harmonija nesudėtinga, tad daugiau dėmesio ji skiria pačiam dainų atlikimui ir siekia jog klausytojai, leistųsi užvaldomi muzikos taip, kaip ji kartais nusineša ją.

Bilietus platina Bilietai.lt

Nors šiemet „Sirenų“ užsienio programa ne tokia plati, kokios tikėtasi, tačiau ne mažiau ambicinga. Tai įrodė dar 2010-ųjų vasario pabaigoje festivalyje apsilankęs japonų teatro meistras Tadashi Suzuki, dusyk parodęs legendinį savo spektaklį „Dionisas“. Rudenį toliau programą tęs tarptautinė Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro trupė, „Teatro del Carretto“ iš Italijos ir estų teatras NO99.

Pirmasis žiūrovų susitikimas įvyks su 1986 metais Italijoje įkurto Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro spektakliu „I am America“, sukurtu pagal amerikiečių literatūros chuligano, beat-generation poeto Alleno Ginsbergo eiles.

Kita pažintis su italų šiuolaikiniu teatru – tai „Teatro del Carretto“ ir režisierės Marios Grazios Cipriani „Hamleto“ pastatymas. Marios Grazios Cipriani pasiekimai įvertinti daugybe prizų įvairiuose Europos teatro festivaliuose. Pernai už spektaklį “Pinokis” „Teatro del Carretto“ pelnė publikos apdovanojimą Sankt Peterburgo teatro festivalyje “Baltiskij dom”.

Paskutiniąją festivalio dieną žiūrovai išvys estų teatro NO99 spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“. Vokiečių menininko Josepho Beuyso ir „šunžmogio“ Olego Kuliko performansų pagrindu sukurtas spektaklis – žvilgsnis ne tik į teatro, bet ir į paties meno prigimtį. Apie kultūros politikos situaciją kalbančiam teatrui nepamaišė ir keistas sutapimas, kad spektaklio repeticijoms einant į pabaigą Estijos kultūros ministre tapo moteris, kurios pavardė reiškia „triušį“.

Kaip ir kasmet, „Sirenose“ bus pristatyta ir įdomiausių praėjusio Lietuvos teatrinio sezono darbų programa. Žiūrovai pamatys netrukus antrosios dalies premjeros sulauksiantį Rimo Tumino „Mistrą“ , vos sykį sostinėje matytą jauniausiosios lietuvių režisūros kartos atstovų Artūro Areimos spektaklį „Laimingi“ ir Ievos Stundžytės spektaklį „Antigonė (ne mitas)”, Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Prakeikta meilė“, Beno Šarkos spektaklį-performansą „Kiaurai“ ir suomių režisieriaus Kristiano Smedso teatrinės akcijos „Vyšnių sodas“ vaizdo įrašą.

Užsienio programos spektakliai bus rodomi nedidelėje, bet jaukioje „Menų spaustuvės“ (Šiltadaržio g. 6) erdvėje. Po spektaklių žiūrovai bus laukiami įdomiam pokalbiui su kūrėjais. Festivalio įžanga taip pat taps susitikimas su teatralais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 2-uose (Kongresų) rūmuose (Tilto g. 16) bus rodomas Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro dokumentinis filmas „Action in Aya Irini“, aktoriai bus kviečiami į keturias dienas truksiančias kūrybines dirbtuves.

Bilietus į spektaklius bus galima įsigyti „Tiketa“ ir „Bilietai.lt“ kasose. Visa festivalio „Sirenos“ programa – puslapyje www.okt.lt.

Vytautas V. Landsbergis žinomas kaip įvairiapusis menininkas: vieniems – dainuojamosios poezijos kūrėjas. Kiti skaito rašytojo literatūrą vaikams. O „Pasakoje“ bus akcentuojamas jo, kaip kino kūrėjo, vaidmuo. Vytauto V. Landsbergio draugystė su kinu prasidėjo devintajame dešimtmetyje. 1988–1991 m. Gruzijoje jis studijavo kino režisūrą, tuo pat metu pasirodė ir pirmieji trumpametražiai dokumentiniai filmai – „Šėpa“, „Tėvas“, „Koncertas“. 1991-aisiais režisierius sėmėsi patirties iš tokių kino grandų kaip Jonas Mekas, Krzysztof Kieślowski bei Krzysztof Zanussi. Nuo 1993 m. Vytautas V. Landsbergis filmus kuria po jo paties įsteigtos kino ir video studijos „A Propos“ stogu.

Daug dėmesio dokumentikai

Neatsitiktinai didžiausią ciklo dalį sudaro dokumentiniai filmai – jie visoje režisieriaus kūryboje užima svarbią vietą. Šį žanrą Vytautas V. Landsbergis lygina su laiko mašina: „Kai stebi, kaip filme kalba Nagys ar Mekas, gali atsidurti tame laike. Dokumentika metams bėgant įgauna vis daugiau vertės: kai laikas, kada kūrei filmą, nutolsta, atsiveria visai kitas antropologinis kontekstas“.

Ciklo žiūrovai turės galimybę apžvelgti Vytauto V. Landsbergio kūrybą nuo pradžių pradžios iki šių dienų. Bus parodytas vienas pirmųjų filmų – poeto modernisto Vytauto Bložės videoportretas „Tėvas“. Iš naujausių – 2010-aisiais pristatyta juosta, per kurios premjerą užsimezgė „Pasakos“ ir Vytauto V. Landsbergio draugystė. Tai dokumentinis filmas „Nuo pasaulio stogo“, kurio centre – Tibeto pabėgėliai, gyvenantys Indijoje.

Reikšmingiausios asmenybės – videoportretuose

Menininko repertuare gausu videoportretų, kuriuose kino priemonėmis nutapytos Lietuvai reikšmingos asmenybės. Anot režisieriaus, tokio pobūdžio dokumentika yra susijusi su pareigos jausmu. Norėdamas pagerbti anapilin išėjusius šviesius žmones, įamžindavo juos kine – kaip pats teigia, tam, kad jų mintys „liktų vaikuose, kurie tų žmonių nebuvo sutikę. Kad moksleiviai užaugę sutvertų tokią Lietuvą, kokią norėjo matyt Daumantas, Lozoraitis, Nagys“. Į Henriko Nagio poeziją leis pasinerti bendras Vytauto V. Landsbergio ir rašytojo Sigito Parulskio kūrybos vaisius – dokumentinė juosta „Epitafija ant poeto kapo“.

Kiti įsimintini žmonės, režisieriaus įvardijami kaip tie, kurių palikimą buvo labai gera „dėlioti į vaizdą“ – tai skulptorius Vilius Orvidas, kurį „Pasakos“ lankytojai išvys jo vardu pavadintame filme, bei poetė Nijolė Miliauskaitė. Jos portretas atskleidžiamas dokumentinėje juostoje „Verdenė“. Užsukę pasižiūrėti pastarosios, tą patį vakarą stebės ir „Švendubrės Šamaną“ – atsiskyrėliškai gyvenantį poetą Vytautą P. Bložę.

Dar viena ciklo dalis turėtų sudominti drobės ir teptuko profesionalus – tai dailininkams skirta programa, į kurią atėjusieji ekrane išvys vienus žymiausių lietuvių dailės kūrėjų: Stasį Eidrigevičių, Šarūną Sauką, Petrą Repšį ir skulptorių Vytautą Kašubą.

Įvairiapusis režisierius, ieškodamas įdomių herojų, neapsiriboja vien meno pasauliu. Vieną iš ciklo filmų tiesiog privalu pamatyti kiekvienam sporto aistruoliui. Tai „Sabas“ – garsiausio visų laikų Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio sportinis šeimyninis portretas.

Ciklo švytuoklė: nuo temų vaikams iki anapusybės klausimų

Vytautas V. Landsbergis pastebi, kad lietuviškame kine juntamas humoro stygius. Todėl išsiilgusieji džiaugsmo ir linksmesnio žanro kviečiami į trumpametražių filmų vakarą – iš ekrano liesis muzika, kai bus rodomi muzikiniai filmai „Karininko romansas“ ir „Iš karčemėlės“. Šypsenos nuo veidų nedings ir žiūrint nuotaikingą pasakojimą „Dvi seserys“ apie sodyboje įkurtą muziejų.

Tikra nuodėmė būtų praleisti filmą, po kurio pasirodymo kino menininką pasiekė daugybė padėkų. Įprastai kuklūs ir pastabų susitikimuose neišsakantys Lietuvos žmonės, matyt, negalėjo nesureaguoti į temą, keliančią daug klaustukų. Filme „Dabar ir mūsų mirties valandą“ bandoma praskleisti nežinomybės uždangą į anapusinį pasaulį – tik ne bauginantį, o kupiną šviesos. Vytautas V. Landsbergis šį kino kūrinį linkęs įvardyti daugiau psichologiniu nei meniniu projektu, kurio tikslas – išėjimą amžinybėn aptarti iš ramesnės, gražesnės pusės.

„Pasakoje“ rodomo Vytauto V. Landsbergio ciklo filmas „Niujorkas – mano šuo“ pačiam kūrėjui ypatingas tuo, kad susuktas apie tam tikro laikotarpio guru – Joną Meką. Taip pat – ir dėl to, kad parodyti jį savo mokytojui buvo itin baugu: „Virpėjau, kaip šefas sureaguos?“ O šefas priėmė ir pasidžiaugė. Tą patį galės padaryti ir lietuviško kino mylėtojai, apsilankę šiame seanse.

Mažiesiems žiūrovams kino teatras „Pasaka“ pateiks Vytauto V. Landsbergio režisuotą nuotykių dramą „Jonukas ir Grytutė“. Čia žinomų aktorių kuriami personažai atskleidžia vaikų pasaulio fantazijas, kai blogio jėgos sunaikina svarbiausią gamtos ir Dievo kūrinį – šeimą.

Informacija apie kino kūrėją Vytautą V. Landsbergį:
http://www.lfc.lt/lt/Page=PersonList&PersonType=Director&ID=517

Kūrybinė Rasos ir jos kolegų skandinavų draugystė prasidėjo Liverpulyje. Čia dabar jau bendro projekto nariai mokėsi Liverpulio scenos menų institute. Stipendiją metus čia gilinti savo žinias vokalistė gavo laimėjusi lietuvišką muzikos realybės šou, vėliau savo iniciatyva studijas pratęsė toliau. „rasabasa“ užuomazgos siekia 2008-uosius, kuomet lietuvė Rasa ir norvegai Snorre, Sindre, Nils bei Bjørn, atstovaujantys įvairių stilių mokykloms, prieš tai dalyvavę kituose projektuose ir išleidę įrašų, ėmė groti kartu.

www.youtube.com/watch?v=kb_h5d1WrVA

Judanti, kinematografiška, svajinga ir melodinga „rasabasa“ muzika gimsta pasitelkus organiškus tik gyvų instrumentų sukurtus garsus. Tai į kategorijas sunkiai telpantis lietuviškos dvasios ir kitų tautų įtakų mišinys – rokas, pop, folk, triphop… Tiesa, epitetų ieškoti išgirdus skandinavų ir lietuvaitės kūrybą nebesinori – tik klausytis ir gerti muziką į save.

Apie Liverpulyje kuriamą, repetuojamą ir įrašomą savo muziką Rasa ir kolegos lietuviams keleto koncertų metu užsiminė dar praėjusią vasarą. Šįkart „Vasaros terasoje“ bus pristatyta išsami ir solidi debiutinio albumo programa. Patį kompaktinį diską, beje, visi norintys galės įsigyti renginio metu. „rasabasa“ koncerto pradžia – 20 val. Įėjimas – tradiciškai nemokamas.

Visą albumą galima paklausyti http://rasabasa.virb.com/

Tuo tarpu pats atlikėjas po truputi, panašu, kad ėmė bodėtis “Illinois” laikais įvaldyto skambesio. Išskirtinis vokalas, tekstai, puikios kone orkestrinės aranžuotės – atrodė nors imk ir kepk ant to paties kurpaliaus indie himnus kitoms valstijoms, bet ne… Iš pradžių jis išleidžia albumą “The Avalanche: Outtakes and Extras from the Illinois Album”, kas yra ne kas kita, kaip į “Illinois” nepatekę kūriniai (liekanų albumas vis tik sugeba patekti į ne vieną tų metų muzikinį top’ą), tada “Songs For Christmas”, kas yra kelių Kalėdinių albumų, kuriuos jis kasmet įrašinėjo draugams, rinkinys ir galiausiai eksperimentinis-meninis darbas “The BBQ”. Vienu žodžiu, nieko, ką būtų galima pavadinti normaliu “Illinois” tęsiniu. Dar berods pernai Sufjan ar tai prisipažino, ar tai pribrendo pasakyti, jog 50 valstijų projektas yra bullshit ir tokio tikrai nebus.

Ir štai rugpjūtį prasidėjo. 20 d. išleidžiamas “All Delighted People” EP (kurį tiek nemokamai paklausyti, tiek geros skaitmeninės kokybės įsigyti galite sufjanstevens.bandcamp.com), o dar po savaitės, nespėjus atsigauti po “mini” albumo išleidimo, pranešama, jog spalį pasirodys ir pilnas, naujas Sufjan Stevens studijinis darbas “The Age Of Adz”, kurį pristato daina “I Walked”.

Pavadinti “All Delighted People EP” mini albumu galima tik sąlyginai. Albumui skirtame puslapyje pristatomas, kaip

All Delighted People is built around two different versions of Sufjan’s long-form epic ballad “All Delighted People,” a dramatic homage to the Apocalypse, existential ennui, and Paul Simon’s “Sounds of Silence.”

albumas per aštuonias kompozicijas išsitęsia iki šešiasdešimties minučių ir varijuoja nuo visiško “Seven Swans” folko iki pirmų elektronikos virpesių, kurių Sufjano leidybinė kompanija “Asthmatic Kitty” žada būsimajame albume. Tai lyg atsisveikinimas su senaisiais ginklais, pereinant prie naujų. Dar “Illinois” koncertinio turo metu paleidęs (taip iki šiol oficialiai ir neišleistą) epinį “Majesty Snowbird”, kuris daug kas tikėjosi, jog bus naujojo albumo atspindys, Sufjan ne tiek tęsia ta pačia tradicija, kiek juda tolyn, eksperimentuoja. Dainos įgauna epinį skambesį, tačiau labiau užstringa jo muzikiniai ir vokaliniai eksperimentai. Kartais išnyra elektronika, ritmo mašina, o gan dažnai fone naudojamo intensyvaus moteriško vakalo fone, ir pats Sufjan Stevens iš savęs bando išreikalauti daugiau. Titulinė “All Delighted People” ar albumą užbaigianti “Djohariah” yra tarytum kelių dalių, tačiau jų trukmės (pirmos 11.38 antros 17.02) neatrodo dirbtinai ištemptos – Sufjano tekstai jau iki šiol galėjo nevaržomai rutuliotis 6 minučių ribose, o čia dar prisideda instrumentiniai ieškojimai…

Šį “mini” darbą labiausiai norisi apibrėžti, kaip didingą ir ambicingą. Kartais skambesiu, kartais užmoju, kartais emocija, tekstais. Kiek sunku rasti kažką sau asmeniškai religinių tekstų eilutėse stiprybės besisemiančioje “All Delighted People”, tačiau “The Owl And The Tanager” eilutės “You little boy, you little boy”, net nežinat konteksto priverčia susigūžti lyg perklausius visą albumą Antony išpažinčių.

Jeigu ir galima, ką prikišti “All Delighted People”, tai tik formatą. Deja, albumas yra išleistas tik skaitmeniniu formatu. Kita vertus, man pačiam tai buvo puikus išbandymas… Ilgai laiką tvirtindamas, jog albumą reikia nusipirkti tada, kai tu nori, jog šis atlikėjas ir toliau kurtų kažką panašaus, niekad nemaniau, kad kada nors ši filosofija galios skaitmeniniam darbui. Ką gi, “All Delighted People EP” yra pirmas mano įsigytas skaitmeninis albumas. Nesuprasčiau savęs, jeigu jo neįvertinčiau nors tais sumautais $5.

NUORODOS:
http://sufjanstevens.bandcamp.com/album/all-delighted-people-ep

Tradiciškai didžioji dalis pasirodymų bus parodyta Kaune, tačiau pirmoji festivalio premjera įvyks Vilniuje, Menų spaustuvėje, Rugsėjo 18 d. Čia bus pristatytas bendras Ispanijos teatrų Manantiales, Tranvia bei Kauno Auros šokio teatro tarpdisciplininis projektas „Atvirų akių panoramos“. Įdomu tai, kad spektaklio kūrėjai neįsivaizduoja savo pasirodymų be politinio diskurso. Šį kartą spektaklį įtakojo Federico García Lorca ir Jono Meko kūryba bei gyvenimo istorijos. Čia kūno, muzikine ir vaizduojamojo meno kalbomis bus kalbama apie kapitalizmą ir vartotojišką kultūrą.

Festivalyje šių metų premjerą rodys puikiai šokio scenoje žinomas vokiečių kilmės choreografas Johannes Wieland, šiuo metu dirbantis Niujorke. Jo trupės ir Kaselio valstybinio teatro spektakliui „Partrenktas žvėris“ muziką kūrė kritikų išgirtas eksperimentalistas Ben Frost iš Islandijos. Spektaklyje parodoma siurreali situacija, kuomet du žmonės paliekami ant lėktuvo pakilimo tako, jiems tenka stebėti besiskleidžiantį gyvenimo chaosą.

Pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas vertikalaus šokio spektaklis, jo metu trupė Il Posto (Italija) šoks ant M. Žilinsko dailės galerijos Kaune fasado. Trupė savo vertikalaus šokio pasirodymus rodė Singapūro meno festivalyje, ant Ara Pacis muziejaus fasado Romoje, žymiajame La Fenice operos teatre Venecijoje ir daugelyje kitų įspūdingų vietų.

Festivalyje taip pat pasirodys tokios trupės kaip Alias / Guilherme Botelho iš Šveicarijos, tarptautinė trupė A.lter S.essio, eksperimentinė šokio trupė iš Brazilijos ir daugelis kitų.

Programoje net penki spektakliai žymimi N-14 ir N-18 ženklais. Tokiais scenos kūriniais festivalio organizatoriai ir toliau žada pratinti žiūrovą prie atviro ir nuogo kūno, kuris scenoje virsta ne vartojimo, o šiuolaikinio meno objektu.

Neįprasta šiais metais ir tai, kad festivalis iš žiūrovams įprastos, bet šiuo metu remontuojamos VDU didžiosios salės išsikelia į kitas erdves. Žiūrovai lankysis BLC Verslo lyderių centre, „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, „Lituanica“ fabriko erdvėse, Kauno valstybiniame dramos teatre ir Menų spaustuvėje Vilniuje.

Nuo rugsėjo 15 dienos Laisvės alėjoje 51 bus atidarytas festivalio info-centras veiksiantis iki pat festivalio pabaigos. Čia veiks šiuolaikinio šokio biblioteka, bus rodomi filmai apie šiuolaikinį šokį, skaitomos paskaitos.

Renginys neapsieis ir be šiuolaikinio šokio mokymų vedamų žymių Europos choreografų. Rugsėjo 23-27 d., dienos metu vyks užsiėmimai vedami beveik visų dalyvaujančių trupių vadovų, užsiėmimai bus atviri ne tik šokėjams, bet ir kiekvienam norinčiam. Į mokymus reikalinga registracija martina[@]aura.lt

PROGRAMA

VILNIUS
Rugsėjo 18 d., 2010 (Šeštadienis)
Menų spaustuvė. Vilnius. 19:00
Šokio teatras „Aura“ (Lietuva) / Teatras „Manantiales“ (Ispanija) / Teatras „Tranvia“ (Ispanija)
„Atvirų akių panoramos“ / 50-60 min. PREMJERA (N-18)

KAUNAS
Rugsėjo 22 d., 2010 (Trečiadienis)
Kauno paveikslų galerija. 18:00 (įėjimas su kvietimais), 20:00
Šokio teatras „Aura“ (Lietuva) / Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (Lietuva)
Dvi premjeros. „Lietaus reminiscencijos“ / „Išplautas dangus“ / 40 min. PREMJERA

Rugsėjo 23 d., 2010 (Ketvirtadienis)
Kauno valstybinis dramos teatras. 19:00
Šokio teatras „Zawirowania“ (Lenkija)
„Už regos lauko“ 35 min (N-14)
Pertrauka
Karel Vanek (Vokietija)
„Laisvės fantomas“ / 50 min.

Verslo lyderių centras (BLC). 22:00
Mikołaj Mikołajczyk (Lenkija)
„Laukimas“ / 60 min. (N-14)

Rugsėjo 24 d., 2010 (Penktadienis)
„Girstučio“ kultūros ir sporto centras. 19:00
Alias / Guilherme Botellho (Šveicarija)
„Šoninis lietus“ / 60 min. PREMJERA (N-18)

Kauno valstybinis dramos teatras. 21:00
Eksperimentinė tokio trupė (Brazilija)
„Formos“ / 35 min
Pertrauka
„Dominiq” / 25 min.

Verslo lyderių centras (BLC). 23:00
A.lter S.essio (Prancūzija / Japonija)
„Netektis“ / „Sluoksniai“ / 50 min.

Rugsėjo 25 d., 2010 (Šeštadienis)
Kauno valstybinis dramos teatras. 18:00
Provisional Danza (Ispanija)
„Neatsakingi“ / 60 min. (N-18)

Senasis „Lituanica“ fabrikas. 20:00 ir 23:30
Šokio teatras „Aura“ (Lietuva) / Teatras „Manantiales“ (Ispanija) / Teatras „Tranvia“ (Ispanija)
„Atvirų akių panoramos“ / 50-60 min. PREMJERA (N-18)

M.Žilinsko dailės galerija 22:00
Il Posto ir Marco Castelli (Italija)
„Išnara“ / 35 min. NEMOKAMAS

Rugsėjo 26 d., 2010 (Sekmadienis)
Verslo lyderių centras (BLC). 18:00
Kaselio valstybinis teatras / Johannes Wieland (Vokietija)
„Partrenktas žvėris“ / 60 min. PREMJERA

Nuorodos:

Daugiau informacijos apie festivalį ir jo programą www.dancefestival.lt, www.aura.lt

Nuorodos į minėtų trupių puslapius
Aura http://www.aura.lt
Manantiales http://www.teatrodelosmanantiales.com/
A.lter S.essio http://www.pan-etc.net/
Johannes Wieland http://www.johanneswieland.org/
Il Posto / Marco Castelli http://www.ilposto.org/
Alias / Guilherme Botelho http://www.alias-cie.com/

Video
A.lter S.essio „Netektys“ | „Sluoksniai“

Johannes Wielad ir Kaselio valstybinis teatras „Partrenktas žvėris“

Il Posto / Marco Castelli „Išnara“

Alias / Guilherme Botelho

http://issuu.com/pravdamag/docs/pravda1