Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą: rudenį užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

„Sirenos“ devintuosius festivalio metus pasitinka su naujais virtualiais namais – internetine svetaine www.sirenos.lt bei staigmena teatro mylėtojams – galimybe įsigyti išankstinius bilietus į festivalį už simbolinę kainą.

Šiemetinio festivalio „Sirenos“ tema – „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai“.
Žodyje „vizija“ telpa daug prasmių: vaizduotės sukurtas paveikslas, haliucinacija, dieviška inspiracija, ateities tendencijų nuspėjimas. Vizionierius – tai žmogus, kurio regos laukas platesnis nei įprasta, nebūtinai suprastas, bet būtinai suprantantis ir matantis. Tuo tarpu eretiko pažiūros radikaliai prieštarauja visuotinei nuomonei, o iš graikų kalbos „hairesis“ – tai atskiras, nuosavas tikėjimas. Visi trys menininkai, kurių darbus išvysime „Sirenose“ – pasižymi ne tik matymu, bet ir turėjimu – atskiro, savito tikėjimo teatro misija išjudinti tai, ką visuotinai priimta laikyti neišjudinamu.

Šveicarijoje reziduojančio vokiečių režisieriaus Michel Schröder spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis, tačiau be cinizmo ir moralizavimo. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimą, režisierius susimąstė apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės – gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Kam tuomet apskritai stengtis išlikti? Kokius tikslus turėtume sau kelti, kad norėtume gyventi ir turėtume dėl ko kovoti? Koliažo principu sudėliotame spektaklyje šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai šveicarų trupė „Kraut_produktion“ pasakoja apie žmogiškąją būtį ir jos iššūkius.

Režisierius ir dramaturgas Rodrigo García garsėja tekstais, kurie sprogsta lyg bombos. Jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – tai uždaras, savitas pasaulis, kuriame du vieniši kaubojai stoja į kovą prieš šiandieninę vakarų visuomenę. Režisieriaus pasakojama istorija žiūrovus nukelia į reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, pakeitusį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos pasekmių užkaborius. O jie slypi visai čia pat komfortabilios, bet tuo pat metu tragiškos ir groteskiškos, mūsų egzistencijos. Spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ premjera įvyko 2009 m., už šį darbą menininkui įteiktas prestižinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.

Visiems, smalsaujantiems koks yra šiuolaikinis Europos teatras, tiesiog privalu pamatyti bent vieną italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį – su savo trupe „Societas Raffaello Sanzio“ jis kuria tai, kas neretai klasikinio teatro gerbėjams atrodo kaip erezija ar šventvagystė scenoje. Europos teatro enfant terrible, Romeo Castellucci į Lietuvą grįžta jau trečią kartą ir pristato spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Spektaklis paprasta kadrų seka pasakoja apie sūnaus mėginimą nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Sceną „stebi“ įdėmus Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas, kuris tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Castellucci vizijos ašis ir kodas – Jėzus. Kaip simbolis, ikona, provokacija mąstyti apie žmogaus būseną. Spektaklyje religija pateikiama ne kaip mistinė ir teologinė manifestacija, bet kaip esminių teatrą dominančių įvaizdžių ir praktikų rinkinio dalis.

Nors festivalis vyks rugsėjo 27 – spalio 7 dieną, „Sirenų“ rengėjai jau dabar siūlo pasinaudoti išskirtine galimybe ir gegužės 17-31 dienomis įsigyti išankstinius bilietus į festivalio užsienio programą už simbolinę kainą. Įspėjama, kad nuo birželio 1 dienos bilietai ženkliai brangs. Išsamesnė informaciją apie renginį – naujoje „Sirenų“ internetinėje svetainėje www.sirenos.lt. Lietuviškoji festivalio programa bus paskelbta vėliau.

Ispanas Chano Dominguez pasitelkė į pagalbą keletą kolegų, kurie prie jo fortepijono garsų prisidėjo boso ir perkusijos partijomis bei rankų pliaukšėjimais ir 2009-aisiais, Miles Davis kultinio albumo “Kind of Blue” 50-šimtmečio proga, sugrojo valandos trukmės gyvą “tributą”, kurį šiemet “Blue Note” išleido materialiame pavidale.

“Flamenco Sketches” pirmu smuiku groja Dominguezo fortepijonas, kuris “King of Blue” kompozicijas interpretuoja savotiškomis džiazinėmis-flamenkiškomis aranžuotėmis. Flamenko pliaukšėjimo meistras Blas “Kejio” Cordoba dar parodo ir savo vokalą, kuris jo reiškimosi momentu nuneša kažkur į Afrikos ar Lotynų Amerikos dirvonus, taip suteikdamas įrašui specifinį, gal kiek neįprastą, bet originalų prieskonį. Tikras skanumėlis džiazo mėgėjams.

http://www.youtube.com/watch?v=D00Xj7gVHOE

Vasarą, jau šeštus metus iš eilės, į Kauno miesto Senamiestį sugrįžta dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“. Tradicija tapęs Kauno miesto renginys, kauniečius ir miesto svečius visą vasarą kvies į koncertus po atviru dangumi.
Kiekvienais metais naujomis idėjomis stebinantis dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“ šiais metais žada dar didesnę atlikėjų, parodų ir meno dirbtuvių gausą. Renginio koordinatorė Judita Mackevičiūtė sakė, – „Mes pasistengsime parodyti miesto svečiams ir Kauno gyventojams, kad pas mus kultūra yra gyva ir ji spindi pačiomis ryškiausiomis spalvomis“. Per penkis vasaros sezono metu vykstančius renginius Kauną aplankys didžioji dauguma garsiausių Lietuvos dainuojamosios poezijos žanro atlikėjų, bus kviečiami užsienio atlikėjai, koncertuos jaunieji talentai, vyks grafikos, fotografijos, tekstilės, skulptūros parodos ir įvairios menų dirbtuvės.
Festivalio „Senamiesčio Žiogas“ atidarymo koncertas įvyks birželio 2 d. 18 val. “Ryšių istorijos muziejaus” kiemelyje. Pirmajame koncerte savo dainomis žiūrovus džiugins visada jaunas bei žavingas Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava, visus užkrečiantis savo gera nuotaika ir puikiai pažįstamomis dainomis. Taip pat pasirodys ir grupė „Saulės broliai“, grojantys muziką, patinkančią tiek instrumentinės, tiek vokalinės muzikos gerbėjams – joje skamba įvairovė nuo švelnių baladžių bei pasaulio tautų muzikos motyvų, iki ugningų keltiškų melodijų bei žaismingų dainų. Trečioji festivalio dalyvė Eglė Sirvydytė, gerai pažįstama dainuojamosios poezijos mylėtojams kaip išskirtinio balso savininkė, gitaristė, smuikininkė ir dainų autorė. Eglė ne tik vokalistė, bet ir kompozitorė, sukūrusi muziką modernaus šokio spektakliui “Mono Tyla”, spektakliui “Atėjau, pamačiau, negalėjau”. Atidarymo koncertą pradės talentingi ir labai spalvingi atlikėjai Akvilė ir Rokas. Jaunieji atlikėjai duetu dainuoti pradėjo vos prieš keletą metų, tačiau jau spėjo tapti konkurso ,,Pavasaris, poezija ir muzika“ nugalėtojais, bei daugelio festivalių dalyviais.

Jaukią Ryšių istorijos muziejaus kiemelio aplinką pagrąžins J. Vienožinskio menų fakulteto studentų keramikos darbų paroda bei kūrybos namučių „Vėjų fėja“ organizuojamos meno dirbtuvės jauniausiems koncerto klausytojams. „Senamiesčio Žiogas“ vėl laukia visų išsiilgusių dainų su šypsenomis, vaikiško nuoširdumo, Senamiesčio pavėsio, gitarų muzikos skambesio, vakarojimo tradicijos ir muzikos su tikrais tekstais. Renginio bilietais prekiauja bilietai.lt.

Rašytojo Jaroslavo Melniko vardas Lietuvos skaitytojui žinomas gerai. Jo kūrinius spausdina lietuvių kultūriniai žurnalai ir savaitraščiai. Jį vertina skaitytojai ir pripažįsta literatūros pasaulio profesionalai – dukart jo knygos pateko į Lietuvos skaitytojų renkamą „Metų knygos“ penketuką ir du kartus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų buvo išrinktos į Kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Autorius apdovanotas Jurgio Kunčino literatūrine premija, nominuotas Europos knygos prizui. Jo romaną prancūzų kalba Les Parias d’Eden (Išguitieji iš Edeno) išleido viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Robert Laffont“. Tačiau Ukrainoje, su kuria, pasak rašytojo, jį sieja tolima praeitis, jo vardas iki šiol buvo labiau siejamas su literatūros kritika ir filosofija. Grožinė J. Melniko kūryba ukrainiečių kalba atskira knyga šį pavasarį buvo publikuota pirmą kartą.

Pavadinimu Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) ją išleido prestižinė Kijevo leidykla „Tempera“. Apysakų ir apsakymų rinktinėje ukrainiečių kalba skelbiami paties autoriaus atrinkti geriausi jo kūriniai. Knygos sutiktuvių proga gegužės 16–18 d. Kijeve ir Lvove literatūriniai renginiai, kuriuose dalyvaus autorius.

Gegužės 16 dieną vyks apvalaus stalo diskusija apie literatūros kritikos problemas, kurioje rašytojas papasakos apie literatūrinį kontekstą Lietuvoje. Ta pačią dieną numatytas autoriaus interviu Ukrainos nacionaliniam radijui. Gegužės 17 dieną knyga Телефонуй мені, говори зі мною bus pristatyta pagrindiniame Kijevo knygyne „Є“, o gegužės 18-ąją vyks knygos sutiktuvės centriniame Lvovo knygyne. Susitikimuose Kijeve ir Lvove dalyvaus Ukrainos rašytojai, kritikai, žurnalistai, renginius ves Nacionalinio universiteto „Kijevo Mogilianska akademija“ profesorius ir žinomas literatūros kritikas, pagrindinės Ukrainos literatūrines svetainės Litakcent vyriausiasis redaktorius Volodymyras Panchenko.

Vizitą ir knygos pristatymo renginius Ukrainoje J. Melnikas vertina kaip svarbią kultūrinę misiją – savo skaitytojams jis žada kalbėti ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, Lietuvos pasiekimus. Pasak, rašytojo, Ukrainoje Lietuva turi labai gera įvaizdį, ukrainiečiai nori žinoti daugiau apie mūsų šalį ir kultūrą. Lietuva rėmė Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Ukrainos ir Lietuvos rašytojų bendradarbiavimas intensyvėja. Lietuvos rašytojai vyksta į Lvovo knygų mugę, o rašytojai iš Ukrainos svečiuojasi Vilniaus knygos mugėje. Praėjusį rudenį prozos festivalyje „Europos literatūros dienos Šiauliuose“, kartu su J. Melniku, kitais Lietuvos rašytojais bei svečiais iš Prancūzijos, dalyvavo žinomas Ukrainos prozininkas Tarasas Prochazko.

Nuo 1989 metų Lietuvoje gyvenantis Jaroslavas Melnikas, ukrainiečių spaudoje pristatomas kaip „paslaptingo likimo ukrainiečių rašytojas, gyvenantis tarp Vilniaus ir Paryžiaus“, yra Lietuvos ir Ukrainos rašytojų sąjungų narys. Ir nors jis labai nemėgsta būti spraudžiamas į tautinius ar kitokius ideologinius rėmus, galima tik pasidžiaugti, kad lietuvių literatūrai pasisekė laimėti tokį savitą ir įdomų autorių.

INTERVIU: Jaroslavas Melnikas: „Kaukė prilimpa ir nužudo“

Jaroslavo Melniko rašymo stiliaus su niekuo nesupainiosi – rodos, iki smulkmenų pažįstamą, detaliai aprašytą tikrovę, žmogiškų santykių peripetijas, vidinį personažų gyvenimą rašytojas apgaubia tokia mistiška simbolių, metaforų, pasąmonės vaizdinių atmosfera, kad skaitytojas lyg eidamas Mebiuso juosta nejučia atsiduria išvirkščioje tikrovės pusėje. Ir šis netikėtas virsmas iš tiesų sukrečia ar bent jau nustebina.

Gegužės 16–18 d. Jaroslavas Melnikas dalyvaus savo knygos ukrainiečių kalba Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) sutiktuvėse Kijeve ir Lvove. Įdomu, kad lietuvių skaitytojų jau senokai pamėgtą autorių, savitą ir magiškai patrauklų jo kūrinių pasaulį pagaliau turės progą atrasti Ukrainos skaitytojas.
Prieš kelionę „Lietuviškoms knygoms“ rašytojas atsakė į keletą klausimų.

Ar ką tik ukrainiečių kalba išėjusi knyga Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) yra debiutinė Jūsų grožinė knyga Ukrainoje, ir tai reikštų kad iki šiol Ukrainoje buvote žinomas tik kaip literatūros kritikas, filosofinių tekstų autorius?

Ukrainoje mano proza buvo spausdinama prestižiniuose literatūriniuose žurnaluose Київська Русь ir Кур’єр Кривбасу. Bet atskira mano prozos knyga pasirodė pirmą kartą. Aš seniai svajojau atspausdinti savo prozą šioje šalyje, su kuria mane sieja tolima praeitis. Juk tai didžiulė šalis, kurioje gyvena apie 50 mln. gyventojų – vien Kijeve jų gyvena daugiau nei Lietuvoje.

Bet esu girdėjusi, kad Ukrainoje daugelis kalba rusiškai…

Jūs teisi, Ukraina buvo stipriai rusifikuota. Bet pagal apklausos rezultatus, apie 80 proc. Ukrainos gyventojų laiko ukrainiečių kalba gimtąja. Ukrainoje dėl kalbų susiklostė sudėtinga situacija. Nors ukrainiečių kalba laikoma valstybine, Ukrainos pietūs, taip pat ir didieji miestai centre daugiausiai yra rusakalbiai. Bet rusų tarp jų nedaug – tai ukrainiečiai, kuriems rusų kalba tėra bendravimo kalba ir ne daugiau. Tačiau paradoksas tas, kad kultūringo, intelektualiojo elito kalba – ukrainiečių. Rusų kalba Ukrainoje – tai „plebso“ kalba, ji siaubingai skurdi, dažnai tai tiesiog „pidžinas“, ir mažai ką turi bendra su kultūra. Todėl tikiuosi, kad mano proza, išleista ukrainiečių kalba, pateks į rankas tiems, kam tokia proza reikalinga. Ypač stiprus intelektualinis potencialas susikoncentravęs Lvove, kuris praktiškai savo dvasia taip ir liko Austrijos-Vengrijos miestas bei tikrąja ukrainietiškos Ukrainos sostine. Todėl gerai, kas knyga bus pristatyta ne tik Kijeve, bet ir Lvove.

Kokie kūriniai iš lietuviškų Jūsų knygų pateko į ukrainietiškąjį leidimą?

Ukrainiečių leidėjai pasiūlė man atrinkti geriausias apysakas ir apsakymus, kurie buvo spausdinti mano knygose, leistose Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykloje – Rojalio kambarys ir Pasaulio pabaiga (buvo geriausių metų knygų penketuke). Į knygą įtrauktos apysakos „Skambink man, kalbėk su manimi“ (taip pavadinta ir pati knyga), „Rojalio kambarys“, „Likimų knyga“, „Niekad nesibaigia“, taip pat apsakymai „Mano gyvenimo knyga“, „Kristus“, „Kelyje“, „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ ir kt..

Viename Interviu teko skaityti, kad rašytoją, ar platesne prasme – žmogų Jūs palyginate su kantiškuoju daiktu savyje, su laisvu paukščiu. Kas Jus įkvepia ir paskatina kūrinys po kūrinio atverti savo vidinį pasaulį skaitytojams, padaryti jį matomą, juntamą, suprantamą?

Taip iš tiesų ir yra – mes gyvename visuomenėje, kuri reikalauja vaidmenų, vaidybos. Mes visi turime būti personažais. Jei neturi gilaus vidinio pasaulio, tai didelių problemų nekyla. Bet rašytojas – tai vienišius, kuris gyvena savo pasaulyje ir kuriam susikurti kaukę, matuotis ją ir susigyventi su ja būna sunku. Persona, pasak Jungo, kurią mums primeta visuomenė, yra siaubingai galinga. Ji nužudo savastį. Įsižiūrėkite į visas pozas, kurios būdingos rašytojams per susitikimus. Man net atrodo, kad daugelis rašytojų todėl ir geria, kad jie viduje nesutinka su būtinybe rodytis su kauke, kuri bėgant laikui ima juos dusinti. Alkoholis jiems padeda užmiršti apie prieštaravimus.
Nėra jokių problemų būti savimi kūryboje. Problema yra išeiti į žmones ir būti savimi. O ne klounu arba juokingu genijumi su užriesta nosimi.

Niekas manęs neįkvepia atverti savo vidaus pasaulį skaitytojui. Jokio vidinio pasaulio neatveriu – tiesiog rašau tą tiesą apie žmogų, kurią jaučiu. Ir apie jokį skaitytoją negalvoju. Man įdomus žmogus kaip reiškinys. O paskui eini pas leidėją – ir tai jau visai kita realybė ir kitas pasaulis. Tai kaip šis ir anas pasaulis.

Kokia, Jūsų nuomone, galėtų / turėtų būti rašytojo misija šioje vartojimo įpročių ir pramoginės-vizualinės kultūros persunktoje visuomenėje?

Geras klausimas. Rašytojas – unikalus reiškinys. Ir tragiškas. Nes jo pašaukimas (jei jis tikras rašytojas) – savo dvasia yra svetimas vartotojiškai visuomenei su jos vertybėmis. Juk šioje visuomenėje į pirmą vietą iškelta, tai, kas laikina, o rašytojas – amžinybės įkaitas. Visi dideli rašytojai, pasakodami apie gyvenimą, kalbėjo apie amžinybę.

Bet kam šiandien reikia amžinų dalykų? Laukiate atsakymo – „niekam“? Atsakysiu – visiems. Jie reikalingi visiems. Tiesiog save kvailinam, kad jie mums nereikalingi. Bet jie stovi mums už nugaros. Nuo amžinybės niekur nepabėgsim. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus atsidurs veidu į amžinybę. Ir tada išmes į šiukšlyną masinę literatūrą, kaip nebaigtą valgyti pyragėlį, o ieškos atsakymo į amžinus klausimus. Rašytojas, mano nuomone, toks žmogus, kuris turi didžiulę tokių paieškų patirtį. Kiti žmonės galvoja apie amžinybę dešimt minučių per metus, o jis galvoja dešimt valandų per dieną. Tokia jo vieta. Būtų idealu, jei jis teiktų dvasinį peną, o ne tiesiog linksmintų. Jis kažkur vienoje eilėje su šventaisiais, pranašais.

Žinau, kad šiandien tokie aukšti žodžiai skamba juokingai. Bet tai irgi mūsų epochos diagnozė: ji juokingą padarė tiesą. Rimtumą. Būti rimtu – juokinga. Reikia maivytis. Bet ji už tai susimokės. Ir jau moka aukščiausia kaina. Visi žmonės jau moka. Dvasine krize. Kaukė prilimpa ir nužudo.
Ką Jums reiškia rašytojo ir skaitytojo susitikimas? Sakote, kad dabartiniais laikais jie vis rečiau susitinka. Kaip skaitytojai, su kuriais vis dėlto neprasilenkėte, veikia Jūsų kūrybą?

Yra dvi susitikimų su skaitytojais rūšys. Kai jie tavęs nėra skaitę ir tu jiems pristatai savo kūrybą – ir susitikimas su skaitytojais, kurie yra tave skaitę ir nori tave pamatyti, užduoti tau klausimus. Man sekasi su antrojo tipo susitikimais. Nustebau, kad, pasirodo, yra mano kūrybos fanų. Prieš dvejus metus man paskambino iš Vokietijos, iš lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos ir pranešė, kad pagal mano apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ abiturientai laiko valstybinį egzaminą. Jie pusę metų analizavo šį kūrinį. Aš apie tai nieko nežinojau. Man taip pat pasakė, kad kita mano apysaka „Skambink man, kalbėk su manimi“ stipriai paveikė vyresniųjų klasių mokinius. Buvo tokių, kurie verkė.

Mane pasikvietė atvažiuoti pas juos savaitei. Tai buvo nuostabus susitikimas su lietuvių ir vokiečių skaitytojais. Apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ išvertė į vokiečių kalbą. Supratau, kad ne tik aš jaučiu tiesą, kurią aprašau.

Mūsų rašytojai neretai skundžiasi, kad Lietuvoje nėra geros analitinės kritikos. Ar Jums nebuvo kilęs noras užsiimti literatūros kritika čia?

Kažkada rašiau kritiką. Bet būti ir kritiku, ir prozininku – labai sudėtinga. Tai skirtingos profesijos. Tačiau laikas nuo laiko manyje nubunda kritikas – ir kartais rašau, „jei siela prašo“. Taip parašiau straipsnį „Juodoji Jono Strielkūno dėžė“, kurį spausdina „Literatūra ir menas“. Negalėjau jo neparašyti. Ir džiaugiuosi, kad didis poetas dar suspėjo jį perskaityti. Lygiai taip pat spontaniškai kartais rašau apie dvasines Lietuvos problemas – kada negaliu tylėti. Taip buvo su straipsniu „Pasaulis be aukščiausių jausmų, arba Lietuvos siela“, po kurio laikraštis „Respublika“ paprašė detaliau pakalbėti šia tema interviu „Mums nebus atleidimo“. Prozininkas rašo prozą, bet kartais jis tarsi nubunda iš miego ir tampa literatūros ar visuomenės, kurioje gyvena, kritiku. Ir tai normalu. Visuomenei reikia sielos polėkių.

Ar tikitės, kad Jūsų knyga Ukrainoje turės pasisekimą?

Viskas įmanoma. Jai skaityti reikia tam tikro mąstymo lygmens. Tai gali būti tiek pliusu, tiek minusu komercine prasme. Tokios prozos Ukrainoje nėra. Apie tai jau man sakė kai kurie ukrainiečių kritikai. Bet man svarbiau, kad mano proza suteiktų peno mintims ir jausmams, o išorinis pasisekimas – antrinis dalykas. Kai mano knyga pasirodė Prancūzijoje, buvau nustebęs, kad mano pasaulio vizija artima prancūzams, kurie visiškai kitokie, negu lietuviai. Nesitikėjau, kad jie taip pajaus. O pasirodė, kad jie kitokie tik išoriškai. Žmogiška prigimtis visų bendra. Tikiuosi, kad reakcija į tokius kūrinius, kaip „Skambink man, kalbėk su manimi“, Ukrainoje bus panaši, kaip Lietuvoje.

Dėkoju už atsakymus.
Rašytoją kalbino Rūta Mėlynė
TKPC/Lietuviškos knygos

Ar mums dar reikalinga civilizacija, jeigu mes nebesuinteresuoti būti civilizuotais?

Vargiai “Dieve, laimink Ameriką” galima pavadinti režisūriniu šedevru, kaip ir daug kur linksniuojama (juodąja) komedija, bet tai tikrai taikli satyra apie šiandieninę Ameriką ir ne tik, nes labai daug ką galima pritaikyti ir kitoms vakarų šalims, įskaitant Lietuvėlę.

Filmą veža du pagrindiniai aktoriai: Joel Murray (jaunesnysis Bill’o brolis) ir Tara Lynne Barr. Joelis vaidina mielą, vidurinio amžiaus krizės kamuojamą vyriškį Franką, kurį vieną dieną viskas užkniso ir įsivaizduojamus sušaudymus ima versti realiais. Prie trūkusios kantrybės žinoma prisidėjo už sienos klykiantis kūdikis, besiriejantys kaimynai, nenorinti matytis duktė (nes pas jį nėra ką veikti), gyvenanti su patėviu ir buvusia žmona, atleidimas iš darbo dėl gėlių įteikimo bendradarbei ir dėl žinios, jog auglys smegenyse jam gyvenimo laiko sutrumpino iki kelių mėnesių. Ir dar – Amerika, kurioje per televiziją rodo šlamštą, kur tv šou minedai sulaukia daugiau dėmesio, nei talentingosios žvaigždės, kur moksleiviai šaudo bendraklasius, kur kompiuteriniai žaidimai svarbesni už tėvus, kur išpaikinti vaikai kelia isteriją dėl gauto Blackberry, nes norėjo iPodo, kur žudomasi, kad patektų į televiziją ir t.t.

My name is Frank. That’s not important. The important question is: who are you? America has become a cruel and vicious place. We reward the shallowest, the dumbest, the meanest and the loudest. We no longer have any common sense of decency. No sense of shame. There is no right and wrong. The worst qualities in people are looked up to and celebrated. Lying and spreading fear is fine as long as you make money doing it. We’ve become a nation of slogan-saying, bile-spewing hatemongers. We’ve lost our kindness. We’ve lost our soul. What have we become? We take the weakest in our society, we hold them up to be ridiculed, laughed at for our sport and entertainment. Laughed at to the point, where they would literally rather kill themselves than live with us anymore.

Pirmoji Franko auka tampa realybės šou žvaigždė, nepatenkinta gimtadienio dovana Tuo susižavėjusi – taip pat savotiška nūdienos auka – šešiolikametė ima dievinti Franką ir tampa jo kompanione. Jaunutės, dar labai Holivude nepasižymėjusios, Barr šypsena ir veido bruožai primena Britnės plakatus, tai savaip žavu ir kraupu, pagalvojus, kad ir Britnei gali vieną dieną šauti mintis papyškinti į savo gerbėjus. Taigi, tandemas imasi darbo – apvalyti Ameriką nuo jos juodulių. Kai kurios scenos kelia kreivą šypseną, nes suvoki, jog tai pasiskolinta iš gyvenimo: pamenate, kaip kino teatre kažkas kažką nušovė dėl kalbėjimo seansu metu mobiliuoju, o visuma kažkuo primena A.B. Breiviko žudynes, kuris ir dabar tęsia savo šou. Taip ir filmo herojai niekieno netrukdomi pyškina į kairę ir dešinę.

Filmas įtraukia nuo pat pradžių, lengvo komizmo forma piešia nūdieną, kurioje tiek daug pažįstamų aspektų: automobilio užstatymas, tv laidos, kurių nežiūri, bet nuo jų turinio neįmanoma pasislėpti, bendradarbiai, diena iš dienos blevyzgojantys tomis pačiomis “garliavinėmis” televizijos temomis, vaikai, spardantys vieni kitus, filmuojantys patyčias ir vėliau dedantys vaizdus į Youtubą ir t.t.. Savotiškas beprotnamis pildantis kantrybės taurę, siužetu primenantis J. Schumacherio “Nuopolį”, tačiau įsibėgėjus, kai prie Franko prisijungia maniakiška paauglė, “Dieve, laimink Ameriką” virsta tarantiniškais “Žudikais iš prigimties”. Porelė taškosi kulkomis ciniškai, pasimėgaudami ir fanatiškai artėja prie tikslo, koks jis bebūtų. Antroje filmo pusėje reginys ima pabosti, nebetenka to smagaus šiandienos kritikavimo/pasišaipymo užtaiso. Nors gal toks ir buvo režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Bobcat Goldthwaito sumanymas – parodyti, kad ir toks, “šaudomasis”, atsakas visuomenei yra tik savotiškas televizinis šou, kurį visuomenė priima per daug nevargindama smegenų. Pažiūrės ir eis toliau maigyti savo ipodų, ipadų, nes jau bus pamiršę sceną, kurioje Frankas sako: “Visi kalba tik apie tai, ką matė per teliką, girdėjo per radiją ar skaitė internete. Kada tu paskutinį kartą su kuo nors bendravai be sms’ų, be kompiuterio, be ekrano virš galvos, kada kalbėjai ne apie žvaigždes, sportą, gandus ar populiarius politikus, o apie kažką svarbaus, asmeniško…

Amerikiečių kolektyvas Lost In The Trees ir anksčiau grojo visai neprastai. Tiesa tų įrašų neturi jie daug, ir tą patį ilgagrojį debiutinį “All Alone in an Empty House” (2008) kritikai puolė liaupsinti tik praėjus porai metų po išleidimo, kai grupės lyderis, pusiau žydas Ari Picker, po motinos mirties jau kūrė tai, ką pasaulis išgirdo šiemet.

“A Church That Fits Our Needs” nepabėgo nuo ankstesnės klasikinės muzikos ir indie folk/rock sintezės, tačiau atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis. Albumas talpina savyje labai daug, ir iš kokios pusės bepažvelgsi, priekaištų sunku rasti. Muzika lyg paimta iš brandaus kompozitoriaus miuziklo varijuoja nuo akustinės gitaros lengvų perkusijų (primenančių Fredrik) fone iki didžiulio simfoninio orkestro su violončelėmis, varpeliais, barškučiais, smuikais, arfa, fortepijonu ir mušamaisiais, elektroniniais efektais, kurie talentingo dirigento padedami sukuria klausytojui didžiulį emocinį furorą.

http://www.youtube.com/watch?v=k3l29e8-lU8

Ari’o falsetas kiek per daug primenantis Radiohead didžiąją dalį skamba verksmingai ir desperatiškai, bet kai jis, pvz, “Garden” kulminacijoje atsiskleidžia visa jėga, tai norisi nusiplėšti drabužius, išrauti širdį ir pateikti ant lėkštutės. Savų pliusų priduoda ir moteriški pritariamieji balsai, tai sekantys lopšinę (“Red”), tai imantys aukštas operines natas (“This Dead Bird Is Beautiful”).

http://www.youtube.com/watch?v=6lab1MWhugo

“A Church That Fits Our Needs” – jau įsirašė į metų geriausių albumų sąrašus, Pickeris sukūrė tikrai įspūdingą studijinį paminklą motinai ir yra vertas visų liaupsių (ypač tų, kurios sako, jog po tokio įrašo paprasčiau pereiti prie klasikinės muzikos, kuri jaunų klausytojų ausyse skamba vis rečiau).

http://www.youtube.com/watch?v=S9_Omda117o

(live)

http://www.facebook.com/lostinthetrees

http://www.lostinthetrees.com

Kultūrą ir draugystę Kaune stiprins „Ryšių kiemelis 837“

Kaistant asfaltui ir kylant temperatūrai su kauniečiais pasisveikins nauja kultūringa ir muzikali vieta. Gegužės 10-ąją į oficialų atidarymą pakvies Rotušės aikštėje esančio Ryšių istorijos muziejaus vidiniame kieme besikuriantis „Ryšių kiemelis 837“. Visapusiška muzikos, kino ir kitų menų programa čia numatyta iki pat rudens.

Naujos kultūringos ir draugiškos vietos Kaune idėja kilo idėjinei sostinės „Vasaros terasos“ komandai. Vilniaus Mokytojų namų kieme jau septintą sezoną šurmuliuojantys terasos lankytojai vertina aktualius renginius visoms amžiaus grupėms, gardų maistą, artimų sielų kompaniją – šie gero vasaros laiko atributai bus įkurdinti ir „Ryšių kiemelyje 837“.

Ryšių istorijos muziejaus pavadinimą iš dalies „pasiskolinę“ naujosios vietos kūrėjai jam suteikė ir daugiau prasmių. Neabejojama, kad čia megsis ryšiai tarp asmenybių, meno šakų, muzikos stilių ir t.t. Skaičius „837“ tuo tarpu puikiai pažįstamas telefono ryšiu Kaune bent kartą pasinaudojusiems. Beje, telefonų rasis ir pačiame kiemelyje – jais patogiai įsitaisius sofose bus galima paskambinti prie gretimų staliukų sėdintiems ar į barą.

Nuo ryto iki vėlumos veiksiančiame „Ryšių kiemelyje 837“ sau artimą programą bus galima atrasti kasdien. Pirmadieniais muziejaus kieme skambės džiazas, antradieniai bus skirti kinui, trečiadieniais čia rinksis teatro mėgėjai. Ketvirtadienių vakarai – metas elektroninei muzikai, penktadieniais vyks gyvi aktualių Lietuvos grupių ir atlikėjų koncertai. Šeštadieniais – „garažo išpardavimų“ turgus bei lounge muzikos vakarai, sekmadieniais – lėlių teatras. Absoliuti dauguma koncertų, spektaklių ir kitų renginių bus nemokami, į savo renginius kvies ir Ryšių istorijos muziejus, kiemelyje svečiuosis svarbūs miesto įvykiai.

Nekantraujantys susipažinti su naujuoju Rotušės a. 20 kiemo „gyventoju“ laukiami jau nuo gegužės 10-osios, ketvirtadienio. Su atviro oro sezono pradžia kauniečius sveikins „Saulės kliošas“ ir „Artrace“. Durys atviros visiems atviriems žmonėms.

http://www.youtube.com/watch?v=d5LVoWyITHk

Septintasis „Vasaros terasos“  sezonas ketina būti ypač sėkmingas

Gegužės 11-oji – svarbi data visiems vilniečiams, pasiilgusiems antraisiais namais tapusių sostinės mokytojų namų  kiemelio sienų ir atviro dangaus. Penktadienio vakarą „Vasaros terasa“ oficialiai pradės jau septintąjį savo sezoną; iškart po atidarymo čia lauks jau pažįstami ir nauji renginiai, vardai, žmonės, garsai ir nuotykiai – viskas, ko reikia, kad skaičius „7“ šią vasarą išties atneštų sėkmę.

 Nuo minimalistinių pirmadienių  iki sekmadieninio turgaus

Kaip per šešerius  metus jau tapo įprasta, „Vasaros terasa“ iki pat rudens dirbs kasdien, o kiekvieną  vakarą kvies bendrauti ir pažindintis su muzika. Pirmadieninės nuotaikos tvarkyti į kiemelį grįžta sostinės senbuviai „Minimal Mondays“ ir komanda „min_for“ su draugais. Antradienius tradiciškai dalinsis švelnesnio ir gilesnio drum‘n‘bass skambesio puoselėtojai „Souled“ bei „Mažieji antradieniai“. Po du trečiadienius per mėnesį kalendoriuje užims nauja jaunojo Vilniaus talento Antano Antanėlio elektroninių kelionių serija „Bright Night Delights“ ir „Vasaros terasos“ šeimininko Rubeno rengiamos „Parallel Records Nights“.

Gyva muzika visu nuoširdumu ir pajėgumu kiemelyje skambės ketvirtadieniais. Šiuo adresu vasaroti grįžta praėjusiais metais neįtikėtino pasisekimo sulaukusi „Tuborg Liquid Soundtrack“ serija, kurios renginiuose kas dvi savaites gros Jurga Šeduikytė, Andrius Mamontovas, „The Ball & Chain“, „Antis“, „Happyendless“ ir kiti. Pakaitomis ketvirtadieniais akustinio skambesio grožį kvies atrasti vis populiarėjantis projektas „Vilnius Temperature“ – šioje serijoje jau suplanuoti „Colours of Bubbles“, „Fusedmarc“ ir kitų atlikėjų pasirodymai. Beje, „Vilnius Temperature On Stage“ lankytojų už įėjimą į koncertus bus prašoma sumokėti tiek, kiek jie manys esant verta.

Penktadieniai ir šeštadieniai „Vasaros terasoje“  šį sezoną bus globojami didžėjų. Savaitgaliams pradėti –  ramesni lounge vakarai, įsibėgėjus – „Partyzanų“ komandos ir kviestinių jos svečių fonotekų kasinėjimai „Atvironės“ bei vieno iš „Love In Slow Motion“ komandos narių St. Stereo šokiai.

Tingūs vasaros sekmadieniai be „Blusturgio“  nebūtų tikri sekmadieniai. Todėl ir šiemet Mokytojų namų  kiemelyje kiekvieną savaitę sveikinsis knygų, įrašų, rūbų, aksesuarų ir kitų istorijomis apipintų daiktų  pardavėjai.

Atidarymas – neapibrėžtai balkaniškai diskotekinis

Oficialiai šiltąjį sezoną „Vasaros terasoje“ penktadienį, gegužės 11-ąją, pasveikins net trys šiandien ypač aktualūs ir įdomūs „gyvi“ muzikiniai projektai. Tai – balkanišką nuotaiką su Vilniaus krašto kultūriniu palikimu derinantis „Banda Dzeta“ orkestras, šiaurietiškos melancholijos nėrinius kuriantys „Mmpsuf“ bei neapibrėžtai drąsią solinę programą pristatanti iš „Ministry of Echology“ ir kitų projektų pažįstama vokalistė Umiko. „Vasaros terasos“ draugus taip pat pasitiks sostinės diskotekų senbuviai Fast Edie („Disco Mafia“) ir Jonas Antanėlis.

Visi „Vasaros terasos“ organizuojami renginiai – nemokami. Į sezono programą nuo birželio bus įtraukti ir Vilniaus mokytojų namų pristatomi koncertai. „Vasaros terasos“ kavinė nuo gegužės 11-osios kasdien vartus atvers  vidurdienį, muzikinių vakarų pradžia – 20 val.

Diskusija „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ nebūtų tokia žavinti, jeigu joje nedalyvautų didysis italų intelektualas Umberto Eco. Bent taip mintijau pradėjęs skaityti, tačiau Jean-Claude Carriere‘as, prancūzų rašytojas ir scenaristas, netrukus įsijungė į pokalbį kaip lygiavertis pašnekovas, kuris patirtimi (nors ir kiek kitokia – daugiau iš kinematografinės ir teatrinės srities), sąmoju ir iškalba nenusileido Eco.

Italo pristatyti lyg ir nėra reikalo, o taip pat aistringas knygų kolekcionierius Carriere mums mažai girdėtas, nors knygos pabaigoje patektų darbų sąraše ne vienas aptiks pažįstamų eilučių – kad ir filmus „Kuklus buržuazijos žavesys“ (rež. L. Bunuel), „Gojos vaiduokliai“ (rež. M. Forman) ar „Baltas kaspinas“ (rež. M. Haneke), kuriems scenarijus parašė Carriere‘as.

Taigi du bibliofilai, inkunabulų medžiotojai, skatinami ir nukreipiami pokalbio vadovo, žurnalisto Jean-Philippe de Tonnac‘o, dalijasi savo patirtimi ir spėjimais apie knygų praeitį ir ateitį. Tiesa, Eco apie knygų ateitį jau gan išsamiai buvo ne kartą savo nuomonę išreiškęs (kad ir šioje paskaitoje), tad „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ kiek pasikartoja, dar labiau detalizuoja, tačiau tai tik viena iš daugybės šios pustrečio šimto puslapių storio knygos temų.

Pokalbio dalyviai nebijo nukrypti į lankas nuo kelio apie knygas ir tą padaro – linksmai, tinkamai, taip, kaip pritinka tikram gyvam pokalbiui, kurį skaitant dažnai norėjosi išvysti gyvai (su emocijomis, intonacijomis).

Diskusijos tandemas su knygos istorijos tema keliauja per kiną (čia Carriere paprotina, kad sukti filmus, tai ne tas pats, kas kurti kiną), scenarijų rašymą ir kolekcionavimą, religijas („religija yra kokainas liaudžiai“), šiuolaikines technologijas, antropologiją, interneto tekstų patikimumą (tikriausiai jau skaitėte apie Vikipedijos taisytojus, tačiau eruditas Eco taikliai klausia „O kas tikrins tikrintoją?“), nepelnytai pamirštus baroko poetus, dailininkus, skulptorius, meno istoriją, politikos ir ugnies cenzūrą, apie (ne)būtinumą perskaityti visas namų lentynose turimas knygas (čia Tonnac išmeta taiklią sentenciją „Čia kaip vyno rūsys. Nebus naudos, jei viską išgersime.“).

Dialogai kupini informacijos, vardų, datų, citatų, kuriuos skaitant nesitiki, jog įmanoma taip diskutuoti neturint po ranka jokių sufleruojančių pagalbinių priemonių. O retos klaidelės lyg patvirtina, kad nieko panašaus pašnekovai nenaudojo. Tačiau nereikia kratytis šios knygos dėl informacijos pertekliaus ir manyti, kad senukai šneka sausai ir beviltiškai akademine kalba. Jų dialogai kupini sąmojo, neformalumo, pikantiškų pastebėjimų (kaip, antai, apie spermos konservavimą, aprašytą „Mahabharatoje“, kaip Kafka daro įtaką Servantesui, kaip rozenkreicerių egzistavimą įrodo jų buvimo neigimas, kaip progresuoja kvailybė („Šiandien visi žmonės nori būti išgirsti, ir, deja, kai kada iš jų girdime vien kvailybes. Taigi galime sakyti, kad anais laikais kvailybė nesiekdavo pripažinimo, o šiais laikais griaudėja iš visų tribūnų.“), apie receptus ir jiems iššifruoti išrastus vaistininkus ir t.t.

„Nesitikėkite atsikratyti knygų“ – tikrai linksmojo mokslo, kaip nemeluoja knygos nugarėlėje esanti anotacija, tekstas, kuriame nepamirštamos ir pokalbio dalyvių asmenybės, nešykštinčios biografinių detalių ir subjektyvių nuomonių – skaitytojas sužinos kaip Carriere ir Eco susipažino su knygomis, kodėl juos apsėdo „knyginė“ kvailybė, kokias knygas iš namų gelbėtų pirma kilus gaisrui, kokios retenybės slypi asmeninėse bibliotekose, kaip medžiojami vienetiniai inkunabulai, koks likimas laukia asmeninių bibliotekų po savininkų mirties ir panašiai. Žodžiu rekomenduoju visiems knygų ir intelektualios kvailybės mylėtojams.

—–

Informacija apie knygą: Nesitikėkite atsikratyti knygų / Jean Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac (sudarytojas) ; iš prancūzų kalbos vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. – Vilnius : Žara, 2011. – ISBN 978-9986-34-254-0

„Žiupsnelis muzikos tavo ausims!“ – tokiu šūkiu šį pavasarį įsisukti į muzikos verpetus kviečia 28-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Gegužės 16–20 d. jauna muzika, kupina eksperimentų ir ieškojimų, pasklis Vilniuje, Druskininkuose bei Liškiavoje.

Pasak „Druskomanijos“ direktorės Sigitos Ilgauskaitės, šis festivalis išsiskiria premjerų gausa ir yra neįsivaizduojamas be jaunatviško šėlsmo, improvizacijų ar intriguojančių netikėtumų. Gyvybe, veržlumu ir netikėtais muzikiniais sprendimais džiugins ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių atlikėjai. Festivalio dalyvių laukiama iš Danijos, Švedijos, UK ir net tolimosios Japonijos.

„Druskomanijos“ tiesiog neįmanoma įvilkti į kokias nors temas ar rėmus, šis festivalis per daug jaunatviškai kaprizingas ir laisvas“, – sako S. Ilgauskaitė.

Šiemet „Druskomanija“ ypatingą dėmesį skiria ir svarbioms Lietuvos bei pasaulio muzikos atstovų jubiliejinėms sukaktims: Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus 70-mečiui, kompozitorių Osvaldo Balakauso 75-mečiui, Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui ir muzikos avangardisto Johno Cage’o gimimo 100-mečiui.

Festivalis prasidės Vilniuje, gegužės 16 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, kur koncerte „Kaktuso žydėjimas“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas jaunųjų dirigentų Manto Jauniškio ir Karolio Variakojo, atliks kelias Osvaldo Balakausko kompozicijas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurantų darbus. Gegužės 17 d. 19 val. M. K. Čiurlionio namuose svečiai iš Švedijos „Curious Chamber Players“, grojantys tiek įprastais instrumentais, tiek įvairiausiais garso objektais, atliks programą „nuo Kanzas Sičio iki Tokijo per Stokholmą“.

Artėjant savaitgaliui festivalis tradiciškai persikels į Druskininkus. Čia nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro šiuolaikinės muzikos garsai skambės tokiose erdvėse kaip restoranas-muzikinis klubas „Druskininkų kolonada“, sanatorijos „Dainava“ salė, M. K. Čiurlionio muziejaus sodelis, viešbutis „Regina“, meno galerija „Sofa“, Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčia. Kaip ir kasmet, laivu plukdoma druskomanų delegacija sekmadienio popietę aplankys Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią. Renginiuose klausytojus užplūs kamerinės muzikos subtilumas, garso performansai, instaliacijos, gyvojo meno pasirodymai, eksperimentinė elektronika, jausmingojo soul, ritmiško RnB bei karštligiško džiazo kompozicijos. „Festivalis pateiks plačiausią skonių paletę įvairios šiuolaikinės muzikos mėgėjams“,- programą pristato S. Ilgauskaitė.

„Druskomanija“ gegužės 16–17 dienomis vyks Vilniuje, gegužės 18–20 dienomis – Druskininkuose ir Liškiavoje. Visi renginiai nemokami.

www.druskomanija.lt

Vienas pagrindinių šiųmetės „Naujosios dramos akcijos“ renginių – lietuvių publikai gerai pažįstamo vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo vadovaujamo teatro „Krétakör“ pasirodymas (festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „Žuvėdra“, „hamlet ws“).

Per pastaruosius trejetą metų „Krétakör“ išgyveno didelius pokyčius. Sukūręs vieną populiariausių ir daugiausiai užsienyje gastroliavusį vengrų teatrą, Á.Schillingas vieną dieną nusprendė atsisakyti visų savo spektaklių, aktorių trupės ir pradėti naują eksperimentinių ieškojimų kelią. Pasak Schillingo, naujasis „Krétakör“ – tai ne tradicinis teatras, bet kultūrinė iniciatyva, o jos „svarbiausias interesas – kurti kūrybinės bendruomenės žaidimus, kurie savo šiuolaikinių estetinių savybių ir novatoriškų metodologijų dėka leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms“. Įgyvendindamas šį tikslą, „Krétakör“ buria įvairių sričių jaunus menininkus, socialinių, visuomeninių mokslų atstovus, galinčius tapti naujų jo projektų ir iniciatyvų partneriais bei bendradarbiais. Naują „Krétakör“ ideologiją įkūnijo trejus metus kurtas jo projektas „Krizės trilogija“. NDA’12 pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“. Abu jie bus parodyti gegužės 18 d. Nacionaliniame dramos teatre. Vakarą pradės speciali Á.Schillingo paskaita, skirta pristatyti naujojo „Krétakör“ idėjas ir ieškojimus.

Anot Á.Schillingo, „Krizės trilogija“ – tai pirmiausia įrodymas, kad „Krétakör“ šiandien, praėjus trejiems metams po legendinio „Krétakör“ teatro iširimo, yra novatoriškos scenos meno dirbtuvės. Antra, „Krizės trilogija“ yra naujo pobūdžio struktūrinis modelis. Trečia, „Krizės trilogija“ yra talentų ugdymo programa, kuri jungia skirtingo amžiaus jaunus žmones ir skatina juos bendradarbiauti. Ketvirta, „Krizės trilogija“ – tai viešas forumas, per meną keliantis ateinančioms kartoms aktualius klausimus. Pagaliau, „Krizės trilogija“ yra išpažintis, išreiškianti mūsų asmenines baimes, patirtis, troškimus ir įsitikinimus“.

Projekto kūrimas prasidėjo 2008-aisiais, kai Sodja Lotker, Prahos kvadrienalės kuratorė, pasiūlė „Krétakör“ įgyvendinti projektą kvadrienalės 2011-ųjų programoje. Iš pradžių Á.Schillingas galvojo jį pavadinti „Jėzaus projektas“. Sekantis postūmis buvo Miunchene įsikūrusios Bavarijos operos intendanto Nikolauso Bachlerio siūlymas režisuoti muzikinį kūrinį 2011-ųjų Miuncheno operos festivaliui. Galiausiai „Trafo“ šiuolaikinio meno centro direktorius György Szabó pasiūlė pristatyti visą trilogiją Vengrijoje.

Nors pirmoji trilogijos dalis yra filmas „JP.CO.DE“, pirmiausia Á.Schillingas parašė scenarijų spektakliui „Dvasininkė“. Jame buvo pasakojama buvusios aktorės, paliekančios Budapeštą vardan dramos mokytojos darbo provincijoje, odisėja. Pagrindinė scenarijaus tema Schillingui tapo šiuolaikine parabole: „Aktorės likimas įkūnijo tą dvilypumą, kurį šiandien jaučiu Vengrijoje ir visoje Europoje. Įtampa tarp bevaisio geranoriškumo iš vienos pusės, ir reglamentų, kurie kuo yra veiksmingesni, tuo labiau stokoja žmogiškumo. Įtampa tarp naivaus besąlygiško pasitikėjimo ir nuostatų, kylančių iš patirties“.

Pradėję nuo aktorės istorijos, projekto kūrėjai nusprendė suteikti jai šeimą. Taip atsirado psichologas jos vyras ir sūnus, ieškantis savo vietos gyvenime ir besistengiantis suburti bendruomenę (pagrindiniai kitų trilogijos dalių – filmo „JP.CO.DE“ ir eksperimentinės operos „Nedėkingi šunsnukiai“ herojai). Plėtodami projektą, jo autoriai suvokė, kad šeimoje, kaip mažiausioje ir svarbiausioje visuomenės ląstelėje, atsispindi tikrasis jos vaizdas. Pasak Á.Schillingo, – „vienas labiausiai trikdančių mūsų atradimų buvo tai, kad nors šeima ir yra dirbtina bendruomenė, ji nepaklūsta apibrėžimui. Kiekvienos bendruomenės šerdyje glūdi kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. Mes tai pavadinome „siela“ ir padarėme išvadą, kad jos taip pat stinga ir mūsų visuomeniniame gyvenime“.

NDA info

Kas yra kūrybinės bendruomenės žaidimas?
Demokratija yra europietiškas prekės ženklas, o be to, dar ir rinkos lyderis. Panašu, kad diktatūros vystosi greičiau tada, kai jų produktyvumas auga didžiuliais šuoliais, bet iš vienos pusės jos sparčiai išeikvoja savo žmogiškus išteklius, o iš kitos, tuo pačiu sunaikina ir savo gamtinę aplinką, jau nekalbant apie tai, kad jų agresyvi ekspansija priverčia kaimynus imtis lygiai tokių pat agresyvių atsakomųjų veiksmų, kurių galutinis rezultatas yra karas.
Kūrybinės bendruomenės žaidimas – tai prekės ženklas, apimantis kiekvieną žmogaus veiklą, kuri užtikrina sveikos ir teisingos konkurencijos sąlygas visiems dalyviams, kuri yra vykdoma efektyvaus ir žmogiško bendradarbiavimo keliu, ir kuri patenkina pagrindinius Homo Ludens poreikius. Menas, nereikalaujantis aktyvaus dalyvavimo ir įsitraukimo, negali būti laikomas kūrybinės bendruomenės žaidimu.

Kas yra Krétakör?
Krétakör – tai kultūrinė iniciatyva, kurios sėkmė daugiausia priklauso nuo naujų jos sukurtų kultūrinių produktų tipų, novatoriškos vadybos ir ekonominės struktūros bei plataus partnerių tinklo.
Krétaköro svarbiausias interesas – kurti kūrybinės bendruomenės žaidimus, kurie savo šiuolaikinių estetinių savybių ir novatoriškų metodologijų dėka leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms, remti talentą nepriklausomai nuo socialinio-ekonominio statuso, ir palaikyti socialiai sąmoningas ir atsakingas kultūrines iniciatyvas.

Kokie yra mūsų asmeniniai siekiai?
Mes norime gyventi ir auginti vaikus visuomenėje, kurioje niekas nebando primesti savo požiūrių kitiems, o švietimas siūlo ateinančiai kartai daugybę būdų atrasti pasaulį. Iš esmės mes norime skleisti deramo nuolankumo gamtos pasauliui požiūrį, tačiau be kvailumo ar populizmo priemaišos. Ryšys tarp žmonių sukuriamos aplinkos estetikos ir jų protinių pajėgumų yra neginčijamas, ir būtent todėl mes visiškai remiame meno mokymą pradedant netgi nuo vaikų lopšelio. Žmonės, neturintys tinkamo proporcijos pojūčio, negali išvengti nesaikingumo bet kurioje gyvenimo sferoje, ir jie netgi gali sunaikinti vienas kitą dėl paprasčiausio neišmanymo. Mokytis ir mokyti visą gyvenimą – tai mūsų filosofija.

Árpád Schilling