Internetinėje parduotuvėje galima įsigyti 100% japoniškos, 100% rūšinės, 100% pirmo skynimo, aukščiausios kokybės žalios arbatos. Puiki proga paragauti ne maksiminės ar neaiškios kilmės kiniškos, bet tikros japoniškos žalios arbatos. Šiuo metu galima įsigyti keturius skirtingus žalios arbatos produktus.

1. Sencha - pati populiariausia japoniška žalioji arbata. Sencha yra šviesiai žalios spalvos pasižymi gaiviu aromatu ir švelniu skoniu. Arbatą galima ragauti plikytą arba atšaldytą.

2. Žalioji arbata sencha (煎茶) pakeliuose. Sencha supakuota į trikampius pakelius po 2,5 g., todėl arbatą labai patogu arbatą paruošti karštą arba atšaldytą.Naudojami tik rūšiniai Yame regione išaugintos arbatos lapeliai.

3. Genmaicha – žalia arbata su skrudintais ryžiais. Genmaicha žalia arbata pasižymi pikantišku skoniu ir stipriu aromatu. Lengvai kartus žalios arbatos skonis puikiai dera su salstelėjusiu ryžių skoniu ir aromatu.

4. Gyokuro -　žalioji arbata priklausanti prabangiausių Japonijos arbatų kategorijai. Nuo 2001 metų dešimt metų iš eilės gyokuro iš Yame regiono pelno Japonijos Žemės ūkio ministerijos skiriamą aukščiausią apdovanojimą įvertinant arbatos kokybę bei skonines ir maistines savybes. Arbata pasižymi ypač ryškiai išreikštomis skoninėmis savybėmis. Žalioji arbata gyokuro yra sodriai žalios spalvos, stipraus aromato, natūraliai švelniai saldaus skonio.

Svarbu pažymėti, kad visos arbatos yra rūšinės. Joms yra naudojami tik rūšiniai Yame regione išaugintos arbatos lapeliai.

Tradicinės japoniškos žalios arbatos istorija

Žalia arbata (jap. k. vadinama riokučia (ryokucha 緑茶)) yra neatsiejama Japonijos kultūros dalis. Visame pasaulyje japoniška žalia arbata yra itin aukštai vertinama tiek paprastų vartotojų tiek ir arbatos profesionalų bei įvairių sričių mokslininkų ne tik dėl savo skonio, aromato, natūralios sodriai žalios spalvos, bet ir šioje arbatoje esančių daugybės žmogaus organizmui reikalingų maistinių medžiagų. Žalia arbata yra tikriausiais sveikatos šaltinis.

Žalia arbata dažnai yra vadinama tiesiog „japoniška arbata“ (nihoncha 日本茶) nors istoriškai jinai pradėta auginti Kinijoje Song dinastijos laikais. Į Japoniją žalia arbata kaip ir daugelis kitų kultūrinos, maisto raciono ir pan. elementų į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. 12 amžiuje pirmąją žalią arbatą į Japoniją atvežė budistų dvasininkas Myoan Eisai (明菴栄西) ir pristatė ją Zen Budizmo Rinzai mokyklos dvasininkams bei pasekėjams. Tuo metu žalia arbata vertinta kaip vaistai ir buvo prieinama tik kilmingiesiems. Įdomu pastebėti ir tai, jog siekdami pajusti tikrąjį nušvitimą zen budizmo vienuoliai atlikdami meditaciją zazen kaip pagalbinę priemonę, padedančią sužadinti ir išryškinti visus penkis jausminius pojūčius, vartojo žalią arbatą. Dėl šios priežastiesJaponijoje istoriškai yra išlikęs ypatingai glaudus tarpusavio ryšys tarp žalios arbatos ir zen filosofijos. Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję apie paslaptingąją žalios arbatos ceremoniją, kuri yra geriausias to pavyzdys.
Pačioje pradžioje žalioji arbata dar kitaip vadinama sencha būdavo paruošiama labai paprastai. Žalios arbatos lapeliai būdavo tiesiog verdami vandenyje. Kitas paruošimo būdas sietinas su arbatos ceremonijai naudojamų žalios arbatos miltelių macha paruošimu. Išdžiovinti arbatos lapai būdavo sutrinami akmeniu ir taip gaunami žalios arbatos milteliai macha.
Kaip ir minėta anksčiau prieš 900 metų žalia arbata galėjo mėgautis tik išrinktieji – Japonijos visuomenės kilmingieji arba ypatingai turtingi japonai. Žalia arbata vartota nuovargiui pašalinti, padėti organizmui atsistatyti bei kaip gyvybingumo šaltinis. Vėliau tobulėjant žalios arbatos auginimo ir paruošimo technologijoms šis sveikatos šaltinis tapo prieinamas kareivių, vadinamų bushi (武士), klasės atstovams. Dar vėliau žalioji arbata netruko paplisti ir paprastų japonų tarpe. Šiuolaikiniame žalios arbatos paruošimo procese yra pasitelkiami arbatos garinimo ir minkymo gamybiniai procesai, todėl arbatos nereikia virinti kaip prieš 900 metų. Pakanka sudžiovintus arbatos lapelius užpilti karštu vandeniu ir Jūs galite mėgautis nuostabiu gamtos dovanojamu skoniu.
Pati žalioji arbata Japonijoje pradėta auginti prieš 900 metų Kyushu saloje. Sakoma kad pirmaisiais žalios arbatos medžiais buvo apsodinta visa Sefuri kalno (aukštis 1055 metrai) papėdė.

Šiuo metu žalia arbata yra auginama ne tik Japonijoje, bet ir Kinijoje, Indonezijoje bei Vietname, tačiau japoniška žalia arbata yra išskirtinė savo kokybe bei maistinėmis savybėmis. Beje, tarp visų pasaylyje suvartojamų arbatų, žalia arbata šiuo metu sudaro apie 20 procentų. Kiekvieno produkto skonis itin stipriai priklauso kokioje gamtinių sąlygų aplinkoje augo vienas ar kitas augalas. Būtent todėl labai stipriai skiriasi japoniškų ryžių, žalios arbatos, ir kitų produktų skonis lyginant su kitų šalių produkciją. Kitas svarbus aspektas yra tas, jog skiriasi japoniškos ir kitose šalyse užaugintos žalios arbatos paruošimo bei pats gamybos procesas.

Rūšinė žalia arbata

Paprastai  japoniška žalia arbata gali būti skirstoma į rūšinę ir maišytą. Kaip pati geriausia rūšinė žalia arbata visoje Japonijoje yra vertinama Yamecha.  Pastaroji arbata yra auginama Yame regione, Fukuoka prefketūroje, kuri yra pietinėje Japonijos Kyushu saloje.

Yamecha rūšinė žalia arbata auginama aukštikalnėse kuriose vyraujantis specifinis klimatas suformuoja išskirtinio skonio ir aromato žalią arbatą. Kalnų papėdėje esantis Yame regionas pasižymi keliomis labai svarbiomis klimatinėmis savybėmis. Pirma, skirtingu paros metu ryte ir vakare aukštikalnėse vyrauja dideli karščio ir šalčio skirtumai, todėl yamecha žalioji arbata ypač gerai įsisavina visas naudingąsias medžiagas. Antras ne ką mažiau svarbus aspektas yra kalnų papėdėje tvyrantis rūkas. Norint išauginti aukščiausios kokybės žalią arbatą rūkas yra kertinis elementas. Pasirodo, jog kuomet arbatos lapai bręsta jie po truputį kietėja, o tai savo ruožtu neigiamai įtakoja skonines savybes. Kuomet žalios arbatos lapai yra labai kieti tiesiog neįmanoma pagaminti skanios žalios arbatos. Taip pat bręstantys arbatos lapai sukietėja kuomet augimo laikotarpiu susiduria su intensyviais tiesioginiais saulės spinduliais. Yame regione, kuriame ryte kylant saulei ir vakare jai leidžiantis kalnų papėdese, tvyrantis rūkas sušvelnina tiesiogių saulės spindulių poveikį. Tai savo ruožtu leidžia tinkamai vystytis jauniems žalios arbatos medžio lapeliams.

Dėka aukščiau minėtų specifinių gamtinių sąlygų gimsta švelnaus skonio ir stipraus aromato aukščiausios kokybės japoniška žalioji arbata yamecha.

Žalia arbata – sveikatos šaltinis

Jau prieš 800 metų senuosiuose Japonijos metraščiuose užfiksuota, kad žalioji arbata yra ilgaamžiškumo ir sveikatos šaltinis. Nuo seniausių laikų žalia arbata traktuota kaip itin vertingas augalas savo sudėtyje turintis daugybę žmogaus organizmui reikalingų maistinių ir vaistinių medžiagų. Pastaraisiais metais žalia arbata bei jos poveikis intensyviai tyrinėjamas įvairiuose universitetuose ir mokslinėse įstaigose. Moksliškai įrodytas japoniškos žalios arbatos teigiamas poveikis sveikatai. Žalia arbata – natūralus sveikatos šaltinis.

Žalia arbata pasižymi šiomis savybėmis: prevencija nuo aukšto kraujo spaudimo, diabeto, vėžinių susirgimų, gripo, kataraktos, senėjimo procesų, apsaugo nuo blogo burnos kvapo,  dantų gedimo, sumažina kraujyje esančio kolesterolio kiekį, skatina šlapimo išsiskyrimą, pasižymi teigiamu poveikiu lieknėjimo procesams ir dietai ir t.t.

Beje, galite prisijungti prie zaliaarbata.lt facebook draugų kuriems bus pateikiami karščiausi pasiūlymai ir įvairios naujienos susisjuios su žalia arbata ir Japonija.

Parengta pagal

www.zaliaarbata.lt

Japonijoje fiskaliniai metai prasideda balandžio 1 d., todėl kelionę laimėją laimingieji į Japoniją galės atvykti ne anksčiau nei balandžio mėnesį.

Visi norintys laimėti nemokamus pakvietimus į Japoniją turės internetu registruotis Japonijos Turizmo Agentūros puslapyje, kuriame turės užpildyti specialią anketą ir pateikti planuojamos kelionės planą.

Visgi reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog bus apmokėtos tik lėktuvo išlaidos, tuo tarpu nakvynės bei transporto kaštus ir t.t. turės padengti patys keliautojai. Be to, keliautojai apie savo keliones Japonijoje turės publikuoti specialiame internetiniame puslapyje.

Reikėtų pastebėti, jog iki nelaimės Fukušimoje keliautojų skaičius į abejingų nepaliekančią Japoniją nuolat augo ir 2010 metais siekė 8,6 milijono lankytojų per metus. Deja, bet šiais metais keliautojų skaičius yra sumažėjęs. Šių metų rugpjūčio mėnesį Japonijoje apsilankė 31,9 proc. (t.y. 546,800) mažiau keliautojų nei 2010 metais. Vyriausybės strateginis tikslas iki 2020 m. keliautojų skaičių padidinti iki 30 milijonų per metus.

Kalbant apie Jūsų galimybes laimėti nemokamus lėktuvo bilietus į Japoniją manau šansai yra tikrai pakankamai dideli. Programos tikslas pakviesti kaip galima daugiau keliautojų iš įvairių šalių, tad lietuviai tikrai neturėtų likti nuskriausti. Kai tik bus naujos informacijos susijusios su šiuo klausimu informuosiu savo bloge. Apie lankytinas vietas ir pan.  sudarant kelionės planą galite klausti komentarų skiltyje.

Sėkmės ir iki pasimatymo Japonijoje!!!

Pabandykime ir mes kartu pažvelgti į šią dėlionę.

„Valandiniai darbuotojai“

Prieš pradedant dėlioti Japonijos darbo rinkos bei įsidarbinimo proceso delionę pirmiausiai reikėtų aptarti galimas darbuotojų „rūšis“.

„Valandiniai darbuotojai“ (パートタイム、アルバイト) – šiai darbuotojų kategorijai galima priskirti visus tuos, kurie dirba nekvalifikuotus darbus pagal valandinį užmokestį. Pavtzdžiui restoranų padavėjai, kasininkės, parduotuvės salės darbuotojai, valytojai, slaugos srities darbuotojai (tam tikrais atvejais), užsienių kalbų mokytojai (tam tikrais atvejais) ir t.t. Pasikartosiu, bet vadinamieji arubaito (papildomi darbai) yra vis tie kurių užmokestis skaičiojamas pagal išdirbtas valandas, tačiau darbuotojai neturi turėti ilgalaikio konktrakto. Šiuos dabrus dažniausiai dirba studentai arba namų šeimininkės.

Minimalus valandinis užmokestis yra nustatomas Sveikatos, darbo ir socialinių reeikalų ministerijos bei skiriasi kiekvienoje prefektūroje. Mažiausias minimalus valandinis užmokestis yra nustatytas pačiose neturtingiausiose Japonijos prefketūrose. Aomori, Akita, Iwate ir Okinawa prefektūrose minimalus valandinis užmokesits yra 610 jienų t.y. apie 18,3 lito. Tuo tarpu brangiausiai darbo valanda  įvertinta Tokijuje 719 jienų tai yra apie 21,57 lito, Kanagawa (Yokohama miestas) 717 jienų – 21,51 lito, Osaka prefektūrose 712 jienų – 21,36 lito. Jeigu komapnija darbuojui moka mažesnį nei nustatytą minimalų užmokestį tai yra vertintina kaip įstatymų pažeidimas.

Kita vertus Tokijuje, Osakoje ar kituose Japonijos ekonomiškai labiau išsivysčiusiose megapoliuose asmeniškai skelbimuose neteko matyti darbo skelbimų su minimaliu darbo užmokesčiu. Galite patys pasižiūrėti į vieną iš valandinį darbą siūlantį puslapį ir įvertinti ką ir už kiek galima dirbti.

Pavyzdžiui darbas mokyklos valgykloje „prie puodų“  įvertintas 850 jienų – 25,50 lito, pardavejas ABC batų parduotuvėje 900 jienų – 27 litai, skambučių operatorius apie 30 litų už valandą. Dirbant tokio pobūdžio darbus dažniausiai yra reikalaujama, kad būsimas darbuotojas galėtų dirbti bent tris dienas per savaitę  po penkias valandas. Kai kuriais atvejais darbdavys apmoka atvažiavimo iki darbovietės transporto išlaidas.

„Valandiniais darbuotojais“ dažnai dirba studentai norintys prisidurti vieną kitą jieną pramogoms bei sukaupti reikalingos patirties. Studentams ypač dirbantiems paslaugų srityje tai yra puiki proga įsisavinti mandagiosios japonų kalbos subtilybes kurios žinių prireiks ieškant „tikro darbo“. Beje reikėtų paminėti, kad užsieniečiai studentai studijuojantys Japonijos mokslo įstaigose ir turintys „studento vizą“ migracijos tarnyboje privalo gauti vadinąmąjį papildomos veiklos leidimą (資格外活動). Pastarasis leidimas suteikia teisę legaliai dirbti 28 valandas per savaitę. Taigi modeliuojant situaciją, jog jūs esate lietuvaitis studijuojantis Japonijoje ir dirbantis tarkime kažkokioje picerijoje indų plovėju ar salės darbuotoju ir gaunate 27 litų valandinį darbo užmokestį per mėnesį galite prisidurti apie 3024 litus. Tačiau  turinti omenyje Tokijo kaninų lygį tai nėra kažkuo ypatinga suma. Kaip ir minėjau Japonijos studentų vertinimu papildomi 1200 litų tėra arbatpinigiai, ledžiantys šiek tiek pasiausti didmiesčio pramogų jūroje.

“Tarnaičių kavinės” Maid cafe – vienas geriau apmokamų arubaito

Populiariausias „valandinis darbas“ japonų studentų tarpe yra  matematikos, anglų kalbos ir kt. korepetitorius. Tia yra bene geriausiai apmokamas valandinis darbo užmokestis. Tą patį galima paskyti apie užsieniečių geriausiai apmokamus darbus. Be konkurencijos pirmoje vietoje bus užsienio kalbų mokymas. Anglų kalbos valandis užmokestis galėtų svyruoti tarp 60 ir 90 litų. Tačiau 99 proc. anglų kalbos mokytojų ieškančiuose darbo skelbimuose bus nurodyta, jog yra pageidaujama gimtosios kalbos studento. Visgi lietuviams nereikia nukabinti nosies, o tiesiog bandyti tekti savo kandidatūrą, kadangi tikimybę susirasti tokį darbelį iš ties yra pakankamai didelė. Be to galima užsiregitsruoti specializuotuose puslapiuose kaip antai  teacher 7 ir pasiūlyti savo kaip lietuvių kalbos mokytojo kandidatūrą.

„Kontraktiniai darbuotojai“

„Kontraktiniai darbuotojai“ (契約社員)– kita viena didžiausių darbuotojų kategorijų. Kontraktiniai darbuotojai – dirbantys pagal tam tikrą konktraktą　kuris gali būti atnaujinamas kas keletą mėnesių, pusę metu, metus ir pan. Tai yra tarsi tarpinė grandis tarp „valandinių“ ir „tikrųjų firmos“ darbuotojų. Kontraktininkai dirba kaip ir reguliarūs firmos darbuojai, penkias dienas per savaitę, pagal iš anksto nustatytą valandinį užmokestį. Tačiau esminis skirtumas yra tas, jog kontraktininkams dažniausiai nėra kompensuojamos transporto iki darbovietės išlaidos, pasibaigus kontraktui yra lengvai atleidžiami iš darbo neišmokant jokių išeitinių kompensacijų, patys moka  sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokesčius　ir įmokas pensijų kaupimo fondui. Galbūt skambės nemaloniai, tačiau iš principo kontraktiniai darbuotojai tėra „daiktai“ arba marksistiniais leninistiniais terminais kalbant „gamybos priemonės.“

Kontraktinio darbuotoju įdarbinimu rūpinasi įvairios įdarbinimo agentūros, kurios Japonijoje yra vadinamos hakengaisha (派遣会社). Didžiausios įdarbinimo agentūros yra Pasona , Recruit Staffing, Tempstaff, Staff Service, Adecco ir t.t. Darbo paieškos procesas gana paparastas. Kandidatas kreipiasi į įdarbinimo agentūrą kurioje palieka savo gyvenimo aprašymą, atlieka tam tikrus testus (kalbos, kompiuterinio raštingumo), užpildo anketas kokio pageidautų darbo. Tuomet įdarbinimo agentūra atsižvelgdama į kandidato kvalifikacijas, ansktesnę patirtį, sugebėjimus bei pageidavimus kasdieną teikia įvairius darbo pasiūlymus. Darbo pasiūlymai skiriasi tiek pagal valandinį užmokestį, darbo pobūdį taip pat ypač Tokijuje nemenkas dėmesys yra skiriamas vietai, kurioje yra įsikūriusi būsimoji darbovietė. Menkas malonumas kasdieną pusantros valandos pilnu žmonių traukiniu ryte ir vakare važinėti į savo darbovietę.

Kiek uždirba kontrakatiniai darbuotojai? Tarkime pardavėjo darbo pasiūlymas Tokijuje naujai atsidarusioje juvelyrikos parduotuvėje. Kontrakto laikotarpis 6 mėnesiai, valandinis darbo užmokestis apie 42 litai. Per mėnesį kartu su planuojamais viršvalandžiais šis darbuotojas gali tikėtis užsidirbti apie 8000 tūkstančiuis litų. Turint omenyje Tokijo butų nuomos kainų lygį ir tai, kad nuo šios sumos reikės ssusimokėti visus mokesčius tai galima įvertinti kaip gana prastą atlyginimą. Darbo skelbimas skirtas užsienio kapitalo draudimo kompanijoje dirbančiai sekretorei skelbia, kad per mėnesį galima tikėtis sukrapštyti apie 9000 litų. Na o jeigu jūs esate informacinių technologijų specialistas Microsoft kompanija galėtų pasiūlyti atlyginimą siekiantį iki 15000 litų per mėnsį. Visgi vidutiniškai vertinant kontraktiniai darbuojai uždirba apie 300,000 jienų, t.y. apie 9000 litų.

Tačiau kaip ir minėta „kontraktinis darbas“ visuomet išlieka kontrkatiniu.Gali būti, kad jūs išdirbsite tik keletą metų, o gali būti visus  20 ar 30 metų. Bet kuriuo atveju neikada negali žinoti kada papūtus nepalankiems ekonominiams vėjams būsite priverstas susikrauti lagaminus ir nešdintis lauk iš darbdavio biuro. Taip pat dirbant tokį darbą belieka tik pasvajoti apie išeitines kompensacijas, paaukštinimą darbe, žymiuosius ir visų „tikrųjų firmos“ darbuotojų laukiamus bonusus ir kitas privilegijas. Kontraktiniai darbuotojai tėra „gamybos priemonės.“  Šiuo metu nereguliarūs firmos darbuotojai sudaro apie 40 procentų visų firmos darbuotojų ir šis skaičius nuolat didėja keldamas vis didesnę sosialinę įtampą.

Tikrieji firmos darbuotojai

„Tikrieji firmos darbuotojai“ – absoliučios daugumos japonų siekiamybė. Galima teigti, kad jau nuo darželio yra tarsi programuoji eleitinių japonijos kompanijų būsimi darbuotojai. Tik pabaigęs prestižinią mokyklą gali įstoti į „gerą“ universitetą, ir tik pabaigęs „gerą“ gali tikėtis gauti „svajonių darbą“ kurioje nors vienoje iš didžiausių Japonijos korporacijų.

Pabandykime atsakyti į klausimą kasgi taip traukia absoliučią daugumą japonų svajojančių dirbti prestižinėse korporacijose. Atsakymas būtų stebuklingas žodis – shuhin koyo (終身雇用) arba kitaip tariant įdarbinimas iki gyvos galvos. Nors tiesą pasakius pastaruosius du dešimtmečius nereikėtų vienareikšmiškai tikėtis, jog visą gyvenimą galėsite išdirbti toje pačioje kompanijoje iki pensijos.

XX a. paskutinis dešimtmetis Japonijos ekonomikoje buvo kaip niekad niūrus. Nekilnojamo kainų burbulas sprogęs Japonijoje devinto dešimtmečio pabaigoje bei politikų „impotencija“ būtinoms reformoms įstūmė šalį į daugiau nei dešimtmetį trukusį ekonomikos ledynmetį. Atsirado terminas prarastasis dešimtmetis ir prarastoji karta. Savo ruožtu per visas siūles pradėjo braškėti žymioji shushin koyo sistema. Šiais laikai nei vienas, netgi pačios didžiausios ir iš pirmo žvilgsnio stabiliausios kompanijos darbuotojas negali būti tikras, jog sulauks pensijos toje pačioje darbovietėje.

Kaip bebūtų tikrojo darbuotojo statusas pirmiausiai reiškia stabilumą. Tokį darbuotoją atleisti iš darbo yra nepaprastai sudėtinga. Būtent todėl pastaraisiais globalios ekonomikos ir konkurencijos metais procentiškai nuolat didėja kontraktinių darbuotojų dalis firmos darbuotojų „balanse“. Tokiu būdu kompanija gali greičiau ir efektyviau reaguoti į besikeičiančią verslo aplinką. Taip pat tikrųjų darbuotojų statusas yra neatsiejamas nuo vadinamųjų bonusų, t.y. papildomų atlyginimų. Bonusai priklauso nuo firmos rezultatų. Tai yra savotiška skatinamoji, motyvuojanti tikrųjų firmos darbuotojų priemonė. Bonusai Japonijoje paprastai išmokami du kartus per metus – birželio, liepos mėnesiais ir gruodžio, sausio mėnesiais. Tuo pačiu tai yra prekybininkų medaus mėnesis, kuomet galima pabandyti kaip galima labiau “išmelžti” potencialius klientus. O „,melžti“ tikrai yra ką. Jeigu ekonomika auga ir kompanija demonstruoja gerus rezultatus, tikrasis firmos darbuotojas gali tikėtis gauti 4 arba netgi daugiau papildomų atlyginimų.

Paskaičiuokime. Vidutinis Japonijos firmos darbuotojo atlyginimas yra apie 13 tūkstančių litų per mėnesį. Vadinasi firmos klestėjimo metu jūsų metinės pajamos gali siekti apie 208 tūkstančius litų (16 mėnesių dauginam iš 13 t. litų).

Be to tikrieji firmos darbuotojai iki darbo važiuoja nemokamai. Kai kurios kompanijos  (ypač Informacinių technologijų kompanijos kurių darbuotojai dirba iki ir netgi po paskutinio traukinio) netgi apmoka iki 1000 litų per mėnesį už būsto nuomą jeigu jų darbuotojas gyvena 15-20 minučių pėsčiomis nuo darbo atstumu. Toks darbuotojas vadinasi be didesnių rūpesčių namo gali parsibaladoti ir pirmą valandą nakties.

Kompanija taip pat padengią dalį išlaidų susijusių su pensijų kaupimu, sveikatos draudimu ir kitais mokesčiais. Negana to jeigu esi „rimtos“ korporacijos bitė darbininkė išeidamas į pensiją gali tikėtis gauti 200-500 tūkstančių litų išeitinę kompensaciją už visus išdirbtus metus.

… yra dėl ko stengtis…

Įdomi reklama. Miške senukai sutinka seishain “reguliarų firmos darbuotoją” žvėrį ir baito mergelę

Tačiau kaip byloja liaudies išmintis „ne viskas auksas kas auksu žiba.“ Jeigu vieną dieną turėsite galimybę tapti tikruoju japoniškos korporacijos firmos darbuotoju turėtūmėte būti pasirengęs paaukoti savo … gyvenimą. Nuo šiol jūsų gražiausių 40 metų (paprastai nuo 22 metų iki 65 metų, kuomet išeinama į pensiją. Beje pensijinį amžių žadama didinti iki 70 metų. ) privalo būti pašvęsti firmai. Firma yra jūsų tėvas motina ir šventoji dvasia. Jūs gyvenate ir dirbate, aukojatės ir kvėpuojate vardan firmos. Atostogos? pamirškite šį žodį. Normalios kompanijos darbuotojas nepaims atostogų ilgiau nei kaip savaitei ar dešimčiai dienų. Jeigu japonui tikrajam firmos darbuotojui pasakysite, kad galite atostogauti tris savaitės iš eilės dievaži pagalvos, kad iš jo tyčiojatės. Logika yra paprasta. Jeigu firma be tavęs gali išgyventi savaitę laiko tai kam tu po velnių apskritai esi reikalingas tokiai firmai. Kiekvienas darbuotojas turi savo funkciją ir visas firmos mechanizmas sukasi kaip tiksliai surinktas šveicariškas laikrodis, tad pašalinus nors vieną detalę griūną visas mechanizmo veikimas.

Rytinis pasisveikinimas darbe “Super Happy”

Šeima. Firma yra jūsų šeima. Nuo šiol galite įsidėmėti tokį žodį kaip tanshin funin (単身赴任), t.y. komandiruotė į firmos paskirtą darbo vietą atskirai nuo šeimos. Tarkime firmą pasakė žinai Jonai po pusės metų reikės pavažiuoti į Filipinus padirbėti vadybinku į kokią nors elektronikos gamyklą. Susikrauni lagaminus ir pirmyn. Kiek būsi neaišku.  Tokių pavyzdžių galima surasti visą galybę. Nepatinka – visuomet gali parašyti atleidimo iš darbo prašymą.

Būdamas tikruoju firmos darbuotoju galite pamiršti darbo valandas. Jūs dirbsite tiek kiek reikia kompanijai. Oficialios darbo valandos egistuoja tik darbo kodekse. Tikri firmos darbuotojai, šių dienų samurajai mėlynais kostiumais, kas dieną „profilaktiškai“ atlieka zangyo (残業). Zangyo – viršvalandžiai yra visiškai normalus dalykas, netgi sakyčiau garbės reikalas vardan firmos kasdieną paaukoti tris penkias papildomas savo, atsiprašau pamirškite žodį savo, gyvenimo valandas. Visiškai „normalu“ jeigu jūs dirbsite nuo kokios 9 iki 23 valandos vakaro. Kasdien. Viskas vardan kaisha – firmos. O jeigu jūs gyvenate tarkime 1,5 valandos nuo firmos ofiso, turėsite pukią progą išmokti miegoti stovinti važiuojant traukiniu. Juk miegoti kažkada reikia ar ne?

Ir pabaigai desertas. Mįslė – „baltos pirštinaitės 8-9 val. ryte?“ Kas? Stūmikas. Fantastinė profesija. Sustumti piko metu į traukinį lipančius keleivius. Galite pamiršti tokią frazę kaip traukinys ne guminis? Stūmikai įrodys ko nė blogiausiame sapne neteko regėti. Teisiog siūlyčiau profilaktiškai, bent vieną kartą pabandyti pravažiuoti centrine Chuo linija 8 valandą ryte tarkime nuo Tachikawa stoties iki Shinjuku. Kitas ne ką prastesnis turistinis maršrutas galėtų būti Saikyo linija iš Omiya iki Shinjuku. Adrenalino dozė garantuota. O jeigu jums nusišypsos laimė ir koks nors šokliukas (o tokių pasitaiko kartas nuo karto) tarkime ties Nishiogikubo stotele nuspręs išmėginti kieno kietesnė galva traukinio pirmo vagono ar jo, tuomet galėsitė pajusti permanintinį kaifą papildomai valandėlei žmonių prifarširuotame vagone kol vyrai baltais chalatais nuo bėgių nurankios nelaimėlio liekanas.

Statybų kompanijos rytiniai pasisveikinimai

Tokie tad būtų pagrindiniai tikrojo firmos darbuotojo privalumai ir trūkumai. Kiekvieno iš jūsų reikalas supręsti kurį kelią pasirinkti. Kitoje straipsnio dalyje papasakosiu kokius reikia nueiti kryžiaus kelius norint tapti tikruoju firmos darbuotoju. Laukite tęsinio…

Japoniški socialiniai tinklapiai

Dižiausiais japoniškas socialinis tinklapis yra mixi. Mixi kaip ir Facebook buvo įkurtas 2004 metais.Mixi pavadinimas siejamas su žodžiu mix “maišytis” ir žodžio individual trumpiniu”i”. Šiuo metu mixi yra registruota apie 20 milijonų vartotojų (visoje Japonijoje interneto varotojų skaičius apie 80 milijonų). Pradžioje šio socialinio tinklapio nariais buvo galima tapti tik turint pakvietimu iš kitų jau esamų narių. Todėl natūraliai mixi vystėsi kaip draugų ir pažįstamų socialinis tinklapis. Pradžioje savo susikurtame puslapyje dažniausiai būdavo rašomi internetiniai dienoraščiai bei talpinamos nuotraukos. Pastaruoju metu susidūriu su aršia Facebook konkurenciją mixi vis didesnį dėmesį skiria internetiniams žaidimams pritaikytiems socialinio tinklapio vartotojams. Taip pat nuo 2010 metų vartotojai gali registruotis be jokių pakveitimų. Siekdami išplėsti vartotjų  ratą mixi ypač aktyviai reklamuojasi televizijoje. Pagrindinis mixi pajamų šaltinis reklama.

Antras pagl populiarumą socialinis tinklapis Japonijoje yra Gree. Pastarasis kaip ir mixi buvo įkurtas 2004 metais, vartotojų skaičius virš 16 milijonų. Gree nuo susikūrimo pradžios daugiausiai orientavosi į internetinius žaidimus siekiant pritraukti naujus vartotojus. Sakoma, kad Gree populiarumas pirmiausiai susijęs su vienu labai paprastučiu “žvejų” žaidimu. Kaip ir kituose analogiškuose puslapiuose Gree galima rašyti savo interenetinį dienoraštį taip pat yra įdiegta pašnekesių funkcija. Daugiau nei 40 proc. vartotojų skirtingai nuo mixi yra vyresni nei 30 metų amžiaus.

Nacionaliniai žvejybos ypatumai;)

Naujausias sparčiai populiarėjantis į mobiliųjų telefonų varototojus orientuotas socialinis tinklapis Japonijoje yra Mobage Town. Mobage town startavo 2006 metų vasario mėnesį, šiuo metu vartotojų skaičius viršija 16 milijonų. Puslapis nuo pat pradžių orientavosi į telefoninius žaidimus žaidžiančius vartotojus. Asmeniniais reikalais ne kartą teko lankytis Mobage Town įkūrusios kompanijos DeNA ofise. Likau sužavėtas šios kompanijos ryžtu ir veržlumu. DeNA skirtingai nuo anksčiau minėtų socialinių tinklapių Japonijoje iki šių metų vadovavo patyrusi verslo konsultantė Tomoko  Namba, anksčiau užėmusi labai aukštas pareigas vienoje žymiausių pasaulyje konsultacinių įmonių McKinsey. Būdama patyrusi verslo konsultantė, Namba nuo pat pradžių DeNA vadovavo turėdama aiškią viziją ir strategiją. Pirmiausiai jie orientuojasi išskirtinai tik į mobiliųjų telefonų vartotojus. Ir tik praėjusiais metais pradėjo bendrdarbiauti su Yahoo pateikdami Mobage Town paslaugas kompiuterių vartotojams. Kompanija garsėja tuo, kad turi labai aukštą pelningumo rodiklį. DeNA pajamos 1,2 milijardo dolerių kuomet kompanija turi tik apie 20 milijonų vartotojų manau yra tikrai labai geras rezultatas. Pagrindinės kompanijos pajamos apie 90 proc. yra iš virtualių prekių, o ne reklamos.

Be to skirtingai nuo mixi ir Gree ateityje ketina orientuotis ne tik į Japonijos rinką, bet pasikliaudama įgytomis kompetencijomis Japonijos mobilių telefonų paslaugų rinkoje ketina aktyviai dalyvauti pasaulio ir pirmiausiai Azijos rinkose. Beje, kiekvienas programuotojas turi galimybę suprogramuoti socialinius žaidimus skirtus DeNA. Gal tai taps jūsų sėkmės istorija. Kaip pasakė Namba juos domina bet kuris asmuo, bet kuri kompanija kuri gali pasiūlyti išmaniesiems telefonams skirtus socialinius žaidimus. Ką manote apie tai…?

Siūlau pasižiūrėti Tomoko Namba interviu (angliškai). Tikrai labai įdomu:)

Japoniški lakuoti indai echizen urushi (

Parengta naudojantis Yamakyu Japanware co. informacija

Urushi arba dar kitaip vadinamų japoniškų lakuotų indų istorija siekia daugiau nei 1500 metų. Indai savaime yra neatskiriama japoniškos virtuvės dalis. Svarbu ne tik ką valgome, bet ir kaip bei kokiuose induose tai yra patiekta. Iki 1970-ųjų metų japonai daugiausiai valgė namuose ir todėl kur kas dažniau nei šiomis dienomis galėjo džiaugtis skanaudami iš išskirtinių urushi indų. Taip pat pagal japoniškas tradicijas mediniai lakuoti indai naudoti vaišinant ypatingus svečius tokiu būdu išreiškiant šeiminkų nuoširdžiausius svetingumo jausmus.  Kartu su vesternizacijos procesais pasikeitė ir tebisekičia japonų gyvenimo būdas. Vis daugiau žmonių užkandžiauja restoranuose ar kitose viešojo maitinimo įstaigose. Be to didelė dalis įvairių budistinių apeigų yra atliekama budistinės šventykloes. Dėl šių priežasčių kasdienis urushi lakuotų indų naudojimas yra praktiškai išnykęs ir po truputį tampa dar viena tradicine japoniško meno forma.

O patys urushi indai užėmė itin svarbią vietą tradicinėje japoniškoje virtuvėje. Urushi lakuoti indai be to pasižymi nuostabiomis spalvomis. Naudojant ilgesnį laiką indai atsiskleidžia vis naujomis spalvomis. tamsi saplva dar labiau patamsėja, o raudona spalva išryškėja.

Be to ursushi laku padengti indai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, todėl yra tinkamai maisto laikymui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl japonai naudoją urushi jubako, t.y. specialus indas skirtas lakyti Naujų metų osechi valgius.

Kas yra urushi?

Urushi yra ursuhi medžio (mokslinis pavadinimas Rhusverniflua) sakai. Su specialiais peiliais yra padaromos įpjovos urushi medžio kamiene ir vėliau surenkami išsiskyrę sakai. Biologiškai žiūrinti medžio sakai išsiskiria kadangi medis natūraliai stengiasi užgydyti padarytas žaizdas. Per vienus metus iš vieno urushi medžio gali būti surinkti tik maždaug apie 200 mililitrų sakų. Po sakų „derliaus“ surinkimo medžiai yra nukertami ir vėl per naujo atsodinami.

Beje reikėtų pastebėti, kad urushi gali būti naudojami ne tik kaip sakai, bet ir kaip klijai. Japonai nuo senų laikų urushi naudojo įrankių gamybai bei įvairių daiktų taisymui. Ursuhi natūralus lakas pasižymi tokiomis savybėmis kaip atsparus puvimui ir drėgmei. Šio medžio sakams taip pat būdingos specialios savybės džiūstant. Skystame pavidale esančios urushi medžiagos reaguoja su deguonimi ore ir ši cheminė reakcija dar labiau sustiprina skystį. Tai skiriasi nuo paprasto džiovimo proceso kuomet drėgmė mažėja šilumos ir oro cirkuliacijos dėka. Vieną kartą sustingus ursuhi lakui yra nepaprastai sunku jį pašalinti. Urushi natūralūs klijai yra itin atsparūs rūgščiai, įvairiems aliejams ir vandeniui.

Istoriškai urushi sakai daugiausiai būdavo renkami Echizen vietovėje (šiuo metu šio Fukui prefektūroje esančio miesto pavadinimas yra Sabae). Būtent todėl čia tradiciškai klestėjo Echizen urushi lakuotų indų pramonė. Nors urushi echizen tradiciškai yra vadinami lakuotais indais, tačiau yra galybė šių indų variacijų pradedant dubenėliais, lėkštėmis, puodeliais, padėklais, lazdelėmis ir baigiant vazomis, baldais ar kitomis interjero detalėmis.

Lakuoti indai pasižymi grožiu ir funkcionalumu. Yra sakoma, kad „urushi“ yra kildinamas iš japoniškų žodžių „uruwashii“ ar „uruoshi“, kurie reiškia kažką gražaus ir blizgaus. Galima nustebti, bet mediniai indai yra labai lengvi be to medis visuomet suteikia nenusakomą šiltumo jausmą. Japonams šie du aspektai buvo ir tebėra labai svarbūs, kadangi tradicinėje japoniškoje virtuvėje japonai dažnai valgo laikydami indus rankose. Taip pat medis pasižymi labai mažu karščio pralaidumu, tad nebijant nusideginti.urushi lakuoti indai leidžia valgyti sriubą laikant sriubos dubenėlį rankose Funkcionalumo ir dizaino pritaikymas daro šiuos indus ypatingais.

Echizen urushi šaknys

Kaip ir minėta tradicinių japoniškų lakuotų indų echizen urushi tradicijos siekia daugiau nei 1500 metų. Kai kurie archeologiniai radiniai leidžia teigti, kad iš tiesų Fukui prefektūroje urushi indai naudoti dar Yayoi laikotarpio metu.

Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 527 m. e. metais 26-asis Japonijos imperatorius įsakė Echizen meistrams sutaisyti karūną. Meistrai pataisė imperatoriaus karūną naudodami urushi technikas. Taip pat meistrai išreikšdami savo dėkingumą kaip specialią dovaną imperatoriui padovanojo lakuotą juodą indą. Impratorius buvo taip sužavėtas meistrų darbu, kad įsakė echizen urushi technika pasidalinti su kitais Japonijos regionais. Todėl Echizen vietovė Japonijoje pelnytai yra laikoma urushi indų gimtine.

Echizen Urushi indų gamybos procesas

1. Bazinės indo formos išdrožimas

Pirmiausiai prieš pradedant drožti būsimo indo ar interjero detalės bazinę formą medis yra šešis mėnesius džiovinamas. Gaminant natūralaus medžio lakuotas dėžutes ar padėklus medis yra džiovinamas apie metus laiko. Plastikiniai indai gaminamai suspaudžiant medžio ir plastiko miltus panaudojus karštį. Šiais laikais be natūralaus medžio gali būti naudojamas medžio ir plastiko mišinys kuris leidžia atpiginti gaminių savikainą. Todėl urushi indai tampa prieinamesni didesniai visuomenės daliai. Taip pat galima sutikti įvairių spalvų urushi indų: raudonų, juodų, gintaro spalvos, baltų ir t.t. Be to kai kuriose šalyse sakai yra gaunami iš ankardžio riešuto ir kitų augalų.

2. Paviršiaus apdirbimas

Urushi lakuotų indų paviršius yra du kartus padengiamas laku. Kiekvieną kartą lakas turi pilnai išdžiūti prieš atliekant tolimesnius darbus. Paviršiaus padengimas laku reikalauja labai gerų urushi meistro įgūdžių, kadangi jis turi būti padentas tolygiai ant viso paviršiaus. Džiovinimo metu turi būti labai tiksliai nustatytas temperatūros bei drėgmės režimas. Šis procesas užtrunka apie tris mėnesius. Yra keletas būdų paviršiaus padengimui. Meistrai arba naudoja specialų teptuką arba lakas yra purškiamas priklausomai nuo indo formos.

3. Dekoravimas

Indų ar interjeros elementų gamybos procesas baigiamas nuostabiu dekoravimu. Viena iš tradicinių piešybos technikų yra vadinama makie, kuomet ornamentams yra naudojami aukso arba sidabro milteliai. Chinkin yra kita meistrų naudojama dekoracijos technika, kuomet ant išdrožtų paviršių yra beriami milteliai ar tepamas specialus tepalas iš aukso arba sidabro. Šiais laikais taip pat yra pritaikomos ir kitos dekoravimo technikos.

Kasane echizen urushi indai

Kasane yra vienas žymiausių Japonijoje lakuotų indų prekinis vardas. Šiuos indus kuria, gamina  ir prekiauja urushi indų „gimtinėje“ Sabae mieste, Fukui prefektūroje įsikūrusi Yamakyu Japanware kompanija. Kompanijos pagrindinis tikslas sugrąžinti ypatingo grožio tradicinius japoniškus urushi lakuotus indus į kasdienį žmonių gyvenimą. Kompanija savo veiklą pagrinde orientuoja į šias sritis:

1. gražaus dizaino pritaikytų moderniam gyvenimo stiliui urushi indų kūrimas ir gamyba.

2. baltos spalvos urushi indų gamybą. Pastarieji indai puikiai dera su moderniu dizainu ir menu.

3. naujos togikasuri tesktūros pritaikymas lakuotiems indams.

ir t.t.

Šiandien echizen ursuhi indai gaminami ne tik laikantis tradicinių technikų, bet stengiamasi, kad šių indų dizainas būtų pritaikytas prie modernaus gyvenimo stiliaus. Taip pat nuolat yra bandoma išrasti naujas medžiagas naudojantis naujausiomis technologijomis. Echizen urushi užima dominuojančią padėtį (daugiau nei 80 procentų) Japonijos lakuotų indų rinkoje.

• Tinklaraštyje publikuotas straipsnių skaičius – 33. Dalis straipsnių taip pat publikuoti delfi.lt naujienų portale.
• Komentarų skaičius – 76
• Populiariausias straipsnis – Tokyo Sky Tree (東京スカイツリー), kuriame pasakojama apie naujuoju Tokijo ir Japonijos simboliu turintį tapti 634 metrų aukščio Tokijo bokštą. Pastarasis straipsnis sulaukė 1127 skaitytojų dėmesio.
• Per minėtą laikotarpų gaijin.lt tinklaraštį aplankė virš 3700 unikalių skaitytojų, kurie peržiūrėjo daugiau nei 13 tūkstančių puslapių
• Tinklaraštis lankytojų sulaukė iš 47 šalių. Daugiausiai tinklaraštyje lankėse Lietuvoje, Japonijoje bei Jungtinėje Karalystėje gyvenantys asmenys, tačiau sulaukta prisijungimų iš Maltos, Islandijos ir netgi Afganistano.
• 2011 m. gegužės mėnesį įkurta gaijin.lt facenbook grupė šiai dienai turėjo 57 gerbėjus.

Statistika lieka statistika nes ne veltui sakoma, jog „yra melas, didelis melas ir yra statistika.“ Tad kiekvieno lankytojokokybiniai vertinimai yra kur kas svarbesni nei sausa statiska.

Pirmaisiais metais tinklaraštyje daugiausiai rašyta kultūriniais, ekonominiais kalusimais. Šiais metais ketinu parašyti keletą straipsnių apie Japonijos darbo rinkos ypatumus. Taip pat norėtųsi paliesti japoniškos maisto kultūros klausimus. Netgi ir būnant Lietuvoje ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje turint keletą esminių ingridientų galima pasigaminti kur kas „japoniškesnius“ patiekalus nei tai ką mes galime surasti vadinamuose Japoniškuose restoranuose Lietuvoje. Taip pat daugiau dėmesio norėtųsi skirti vizualinia medžiaga iliustruotiems straipsniams. Ir čia pirmoje vietoje turbūt reikės kalbėti apie šiuolaikinę J-pop muziką ar dėmesio vertus meninius filmus. Be abejo, aktuali tema išliks Fukušimos tragedija palietusi kiekvieną iš mūsų. Žinoma, kiekvienojo iš jūsų pageidavimai ir pasiūlymai kokios temos būtų įdomios visuomet yra laukiami (galite rašyti komentaruose).

Tokie tat buvo pirmi metai ir kaip sako japonai 今年もどうぞ宜しくお願いいたします。

Ačiū visiems. Smagaus skaitymo…

gaijin

Maneki Neko gestai

Žymiausias Japonijos katinas dažniausiai sėdi pakėlęs kairiąją letenėlę nors šiuo metu dažnai sutiksite katinėlius ir su iškelta dešine ar net abiem letenom. Prieš nusprendžiant įsigyti „naują augintinį“ reikėtų žinoti, kad pakeltos kairės ir dešinės letenelės turi skirtingas reikšmess. Todėl naujasis šeiminkas turėtų būti gerai apgalvojęs kur ir kokiu tikslu įkurdins naująjį šeimos draugą. Tikima, kad iškelta dešinė letenėlė prišaukia klientus, o tuo tarpu dešinė neša sėkmę ir gerovę. Taip pat reikėtų žinoti, kad kuo aukščiau iškelta letena tuo didesnė sėkmė.

Tradiciškai maneki neko modeliu nuo seniausių laikų Japonijoje yra tapusi mike neko katinų rūšis. Visgi pastaraisiai metais be tradicinių mike neko spalvų dažnai pardavinėjami balti, raudoni, juodi, rožiniai, mėlyni ir net auksinės spalvos katinėliai. Mėlyna spalva simbolizuoja „apsaugą“ nuo nelaimingų eismo įvykių, lemią geresnius pažymius mokykloje. Rožinė spalva meilės simbolis. Juodas katinas į namus kviečia laimę bei apsaugo nuo įvairiausių nelaimių. Raudonos spalvos katinėlis tarnauja kaip apsauga nuo ligų.

Kai kada maneki neko turi tam tikras dekoracijas aplink kaklą. Tai galėtų būti šalikėlis, antkaklis, varpelis arba dekoratyvinis seilinukas. Šie papuošimai istoriškai yra kilę iš Edo laikotarpio (1603-1808 m.) kuomet turtingos Edo miesto (dabartinis Tokijas) šeimos taip puošdavo savo augintinius. Tuo metu ypač populiarūs buvo iš raudonų gėlių padaryti antkakliai ir po kaklu kabinami varpeliai, kad šeiminikai girdėtų išgirsti kur yra jų numylėtinis.

Maneki Neko kilmė

Pirmieji įrodymai apie maneki neko kilmę yra sietini su 1870-iais metais kuomet 1876 m. viename vietiniame Japonijos laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis kuriame kalbėta apie kimono aprengtų katinėlių skultūras dalintas  Osakos šventykloje. Kiti istorikai teigia, kad žymiausio Japonijos katino pėdsakus galima aptikti Edo laikotarpyje (1603-1868 m.) Visgi tiksli šiuo katino kilmės istorija lieka nežinoma, todėl egzistuoja daugybė mitų ir pasakojimų.

Gotokuji šventyklos katinas. Kelionės metu užėjus baisiai perkūnijai vienas labai turtingas feodalas ieškodamas užuovėjos nuo audros nusprendė pasislėpti po Gotokuji šventykloje augusiu medžiu. Tuomet netikėtai lauke pasirodė šventyklos dvasininko katinas kuris tarsi mojavo letenėle ir kvietė garbingą svečią sekti paskui jį. Turtingasis feodalas didžiai nustebo, bet nusprendė sekti paskui katiną. Ir vos tik nutolo nuo medžio po kurio slėpėsi į pastarąjį trenkė žaibas suskaldydamas medžio kamieną. Nuo to laiko turtingasis feodalas ir vargingai besiverčiusios šventyklos dvasisninkas bei jo katinas tapo labai gerais draugais o pati šventykla suklestėjo. Kuomet katinas nugaišo atsidėkodamas feodalas jo garbei pagamino pirmąją maneki neko skultūrėlę.

Geišos katinas. Gražuolė geiša vardu Usugumo gyveno rytiniame Tojijuje esančiame Yoshiwara rajone kartu su savo mylimu katinu. Vieną naktį katinas netikėtai pradėjo tampyti geišos kimono kampą. Kad ir ką bedarė Usugumo mylimas katinas nenustojo elgtis keistai. Geišos šeimininkas pamanė, kad katinas yra užkerėtas, todėl išsitraukė kardą ir nukirto jam galvą. Tačiau visi neteko žado kuomet nukirsta katinėlio galva besirisdama grindimis nužudė kambaryje besislėpusią nuodingą gyvatę ketinusią įkąsti gražuolei Usugumo. Usugumo buvo pakerėta katino atsidavimu ir labai nuliūdo netekusi geriausio draugo. Po kiek laiko vienas svečias norėdamas praskaidrinti Usugumo nuotaiką padovonojo jai medinę katino skultūrėlę kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į buvusį augintinį. Palaipsniui minėta skultūra tapo žinoma maneki neko vardu.

Sena moteriškė ir katinas. Neišpasakytame skurde gyvenusi sena moteriškė vieną dieną buvo priversta parduoti savo mylimą katiną. Prabėgus keletui dienų katinas apsireiškė senolės sapne ir liepė jai nulipdyti jo atvaizdą iš molio (beje iki šių dienų minėtas molis ir iš jo pagaminti dirbiniai vadinami imadoyaki yra gerai žinomi visoje Japonijoje.). Moteriškė kitos dienos ryte padarė kaip liepta. Neprabėgus nei keletui dienų pro senolės namus ėjęs pakeleivis sustojo išvydęs molinę katino skultūrą ir nusprendė nusipirkti ją dovanų. Tuomet moteriškė nulipdė kitą skulptūrą, kurią taip pat netruko parduoti. Palaipsniui moteriškė ėmė lipdyti vieną po kitos molines katino skultūrėles kurios netruko tapti populiarios tarp miestelėnų. Taip gimė maneki neko istorija.

Maneki neko katiną ir kitus tradicinius gaminius galėsite išvysti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.

Gyokusendo yra žymiausia tsuiki varinius indus kaldinanti kompanija. Gyokusendo įsikūrusi šiurės rytuose, Niigata prefektūros Tsubame mieste. Tsubame metalo apdirbimo pramonės šaknys siekia Edo laikotarpio pradžią, t.y. apie 1600 metus, kuomet šiame iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančiame Japonijos provincijos kampelyje pradėti gaminti „wa kugi“ (japoniški metaliniai vinys ir smaigtai). Tsuiki atsiradimas Tsubame miestelyje sietinas su Toshichi meistro vardu. Pastarasis iš Sendai į Tsubame atvyko 18 a. pabaigoje (vienas didžiausių Tohoku regiono miestų) ir čia pirmą kartą pristatė tsuiki apdirbimo techniką. Šį gana sudėtingą metodą sėkmingai įsisavino Tamagagawa Kakubei, kuris buvo šiuo metu visame pasaulyje savo dirbiniais garsėjančios Gyokusendo kompanijos įkūrėjęs. Be to reikėtų paminėti, kad pačios gamtinės aplinkybės diktavo puikias sąlygas tsuiki metodo suklestėjimui Tsubame apylinkėse. Pasirodo, kad šalia Tsubame miestelio esančiame Yahiko kalne buvo puikios kokybės vario kasyklos, todėl vietiniams meistrams nereikėjo sukti galvos dėl žaliavos.

Gyokusendo dirbiniai

Gyokusendo pirmaisiais veiklos metais daugiausiai specilizavosi namų buityje naudojamų varinių indų kaldinime. Tobulėjant meistrų sugebėjimams ir technikai, dirbiniuose po truputį pradėti naudoti įvairūs puošybos elementai. Taip gimė nuostabūs indai, kurie iki mūsų dienų išliko kaip puikūs meno kūriniai.

Kalbant apie Gyokusendo kompanijos istorines ištakas reikėtų paminėti 1873 metus. Šiai metais Japonija pirmą kartą dalyvavo Pasaulio parodoje kuri buvo orgazuojama Vienoje. Šioje parodoje Japonija nusprendė pristatyti Gyokusendo indus ir pačią tsuiki technologiją kuri sulaukė didelio susidomėjimo europiečių tarpe. Nuo to laiko Gyokusendo dirbiniai pelnė daugiau nei trisdešimt apdovanojimų įvairiose tarptautinėse ir Japonijoje organizuotose parodose. Visgi bene žymiausiais Gyokusendo dirbinys yra 1894 m. Jo didenybės Meiji imperatoriaus 25-osiosms vedybų metinėms paminėti skirta vaza. Nuo to laiko Guokusendo dirbiniai įvairiomis progomis dedikuojami imperatoriškajai šeimai.

Tsuiki gamybos procesas

Tsuiki gamybos procesą paprasčiausiai būtų galima apibūdinti kaip metalo kalimą formuojant galutinį dirbinį. Tsuiki gamyboje naudojama daugybė metalinių laikiklių ir platukų. Kiekvienas plaktukas yra individualus, pritaikytas pagal meistro fizinius ypatumus. Tsuiki dirbiniams naudojamas varis, kuris kalamas taip, kad metalas susitrauktų. Metalo sutraukimas ir apvalinimas yra vieni sudėtingiausi gamybos proceso elementai, todėl čia atsiskleidžia kiekvieno meistro sugebėjimai ir potencialas. Vieną kartą sukaltas metalas sukietėja, todėl turi būti kaitinamas ugnyje kol vėl galima suminkštėjusį metalą kaldinti formuojant norimą dirbinio formą. Pačioje pabaigoje specialiu būdu ant gaminio paviršiaus dedama spalva. Šimtmečių eigoje išrasta keletas spalvos paruošimo ir uždėjimo and dirbinio metodų, tačiau jie yra laikomi didžiausia Gyokusendo kompanijos paslaptimi.

Kiekvienas Gyokusendo dirbinys yra unikalus rankų darbo šedevras. Variniai indai pasižymi puikiomis šilumos pralaidumo savybėmis. Lyginant su metaliniais indais variniai indai net 5 kartus ir net 25 kartus geriau nei plieniniai indai praleidžia šilumą. Be to vario jonai maistui ar vandenui suteikia švelnesnį skonį. Indų priežiūra labai paprasta. Tereikia praskalauti vandeniu ir nušluostyti minkštu audeklu. Tuiki gaminiai yra ilgaamžiai, kurių grožis neišblės ir po dešimt ir po penkiasdešimt metų.

Gyokusendo ir kitus japoniškos virtuvės indus galėsite išvysti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.

Japoniškų smilkalų ištakos

Nihon shoki (Japonijos kronika) yra pirmasis rašytinis šaltinis kuriame kalbama apie smilkalų atsiradimą Japonijoje. Suiko imperatoriaus eros 3 metais, pagal vakarietišką kalendorių 595 metais, Japonijos kronikoje rašoma, kad Awajima salos pakrantėje buvo rastas didžiulis rąstas, kurį vietiniai gyventojai sukapojo į malkas. Vėliau minėtas malkas įmetus į krosnį pastebėta, akd medis skleidė keistą, tačiau labai malonų kvapą.

Japonijos kronikoje esantys įrašai apie šį nutikimą rodo didelį to meto žmonių susidomėjimo kvapais lygį.

Kvapo meistrai koshi

Koshi (香司, pažodinis vertimas „kvapą valdantis asmuo“) yra vadinami smilkalų meistrai arba tieisiog „kvapų meistrai.“ Koshi yra asmenys kuriems tenka visa atsakomybė, nuo žaliavos parinkimo, mišinių paruošimo iki galutinio produkto užbaigimo, gaminant tikruosius japoniškus smilkalus. Japonijoje smilkalų gamybos tradicijos siekia daugiau nei tūkstantį metų. Šių dienų Japonijos smilkalų sostine galima įvardinti Awajima salą, kurioje pagaminama net 70 procentų vietinės japoniškos produkcijos.

Awaji salos Ko-shi (awaji shima no ko-shi)

Awaji salos Ko-shi yra vienas žymiausių japoniškų smilkalų prekinių vardų. Awaji salos Ko-shi smilkalai gaminami griežtai laikantis tradicinei gamybai taikomų reikalavimų. Koshi vardą turintis smilkalas yra koshi meistro garbės ir atsakomybės reikalas. Masinės gamybos būdu pagaminti smilkalai savo savybėmis nei iš tolo negali prilygti Awaji salos Ko-shi kvapų pasauliui. Japonijoje populiarūs Ko-shi smilkalai yra geriausias smilkalų meistrų ilgamečio darbo, tradicijų, nuolatinio tobulėjimo ir meilės savo darbui įvertinimas.

Awaji salos smilkalų istorija

Awaji salos smilkalų istorija pirmiausiai sietina su Tanaka Tatsuzo vardu. Tanaka Tatsuzo 19 a. viduryje susidomėjo smilkalų gamybos technika. Jausdamas augantį vietinių gyventojų susidomėjimą šia prabangos preke Tanaka nusprendė savo gyvenimą pašvęsti smilkalų gaminimui. Tanaka pirmuosius savo smilkalus 1850 m. pagamino iš kedro lapų miltelių ir taip davė pradžią šlovingai Awaji salos smilkalų istorijai.

Awaji salos smilkalų suklestėjimą lėmė keturios pagrindinės priežastys.

Pirma, smilkalų gamybai palankios klimatinės sąlygos. Awaji sala yra išsidėsčiusi tarp Shikoku ir Chogoku kalnų. Dėl specifinio landšafto formų šiame gamtos suformuotame „tunelyje“ dažnai pučia vakarų vėjas. Tuo tarpu smilkalų gamybos procese ir ypatingai smilkalų džiovinimo metu vakarų vėjas yra pats palankiausias siekiant paruošti aukščiausios kokybės produkciją.

Antra, tame regione atskirais metų laikais pūsdavo žvejybai atviroje jūroje nepalankūs vėjai, todėl žvejai dažnai būdavo priversti likti namuose. Dėl šios priežasties tradiciškai išsivystė namudinės gamybos šakos. Smilkalų gamintojai taip pat yra priskiriami šiai pramonės šakai.

Trečia, palanki salos geografinė padėtis. Awaji salos Ei uoste 19 a. buvo įsikūrusi tų laikų jūros pakarantės apsaugos policija ir dalis Japonijos karinių pajėgų laivyno. Vienu metu uoste galėdavo prisišvartuoti virš šimto laivų. Į Ei uostą atplaukdavo daugybė laivų, kurie gabendavo įvairias prekes į ir iš Nagasaki, Hyogo, Sakai ir kitų vietovių. Tarp įvairiausių prekių į Ei uostą iš Nagasaki būdavo atplukdama smilkalų gamybai reikalinga žaliava, o atgal išplaukdavo jau pagaminta produkcija.

Paskutinė priežastis susijusi su papildomomis žvejų ir jų šeimų narių pajamomis. Smilkalų gamyba ypač 20 a. pirmoji pusėje tapo geras pajamas generuojančiu uždarbiu.

Aukščiau minėtos priežastys persipynusios kartu su japonišku kruopštumu, ilgamečių tradicijų tęstinumu ir nuolatinio tobulėjimo paieškomis tapo šių dienų Awaji salos Ko-shi smilkalų ištakomis.

Su Awaji salos Ko-shi meistrų pagamintais sakuros, žalios arbatos, kedro ir kitų aromatų smilkalais galėsite susipažinti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.

Remiantis žiniasklaidos priemonių atliekamais žymiausių lankytinų vietų rinkimais ir savo asmenine kelionių patirtimi pristatysiu penkis verčiausius jūsų dėmesio sakurų parkus Japonijoje.

Pirmoji vieta  – Hirosaki parkas (Aomori prefektūra, Hirosaki miestas)

Pirmoji vieta tarp labiausiai japonų vertinamų parkų atitenka Japonijos šiaurėje Aomori prefektūros Hirosaki mieste esančiam Hirosaki parkui. Šiame parke auga apie 2600 penkiasdešimties rūšių sakurų. Lankantis Hirosaki parke vertėtų atkreipti dėmesį į seniausią Japonijoje someiyoshino rūšies sakurą, kurios amžius siekia daugiau nei 120 metų. Someiyoshino šiuo metu yra labiausiai paplitusi išveista sakuros rūšis Japonijoje. Be to, tame pačiame parke galima surasti ir pačią storiausią, kamieno apimtis apie 5.37 metro someiyoshino sakurą. Pats parkas yra išsidėstęs šalia Hirosaki pilies bokšto, tolyje matyti Iwakiyama kalnas. Sakuros, samurajų laikus menanti Hirosaki pilis ir didingas Iwakiyama kalnas sukuria nepakartojamą kompoziciją.
Prieš lankantis Hirosaki reikėtų žinoti, kad sakuros kaip ir kiti medziai gali būti formuojami taikant bonsai medelių formavime naudojamus principus. Japonijoje nuo senų laikų sakoma, kad „jeigu karpysi sakurą ji bus graži, o jeigu nekarpysi sakuros ji vistiek bus graži.“ Šis posakis susijęs su sakuros kaip augalo specifika. Sakuros lyginant su kitais medeliais nėra tokios atsparios „grožio procedūroms.“ Tačiau Hirosaki parkas būtent žymus tuo, kad čia nuo senų laikų sakuros yra formuojamos karpant. Šis kontraversiškai vertinamas sprendimas prieš trisdešimt metų netgi buvo įžiebes labai aršias diskusijas Japonijos mokslininkų ir botanikų tarpe.
Visgi grožintis šių dienų Hirosaki sakurų parku galima vienareikšmiškai teigti, kad pasirinktas sprendimas buvo teisingas. Pirma, senesnės ligotos sakuros dėl taikytų bonsai formavime naudojamų metodų atgijo ir tarsi prisikėlė antrai jaunystei. Antra, Hirosaki sakuros pasižymi ypač dideliu žiedų skaičiumi. Visų pastangų rezultatas nepakartojamo grožio oazė, kurią kiekvienais metais sakurų žydėjimo metu aplanko apie 2 milijonai lankytojų.

Antroji vieta – Yoshinoyama (Nara prefektūra Yoshino miestelis)

Antroji vieta atitenka šalia vienos senųjų Japonijos sostinių Nara (Nara laikotarpis 710-794 m.)　ir Yoshino miestelio esantis Yoshino kalnas. Kalbant apie Yoshinoyama tiksliausiai tiktų frazė „vienu žvilgsniu 1000 medžių.“ Būtent šis nepakartojamas viazdas, kuomet vienu žvilgsniu galima išvysti šimtus, ar net tūkstantį žydinčių sakurų pakeri šimtus tūkstančių japonų ir kitų šalių turistus.

Ant Yoshino kalno pagrinde auga shiroyama rūšies sakuros, nors atidus lankytojas galėtų suskaičiuoti apie 200 skirtinų sakurų rūšių. Kalno šlaite auga net 30 tūkstančių sakurų. Išties įspūdingas ir sunkiai protu suvokiamas skaičius. Kalno aukštis svyruoja nuo 200 metrų iki 800 metrų virš jūros lygio, todėl dėl aukščio skirtumo sąlygotų klimato aplinkybių Yoshinoyama veitovėje sakuromis galima grožėtis apie mėnesį laiko iki balandžio 20 dienos. Kalne įrengti takai kuriais galima pasivaikščioti, į viršūnę galima pakilti autobusu.  Neišdildomą įspūdį palieka potyriai, kuomet vaikščiojant kalno šlaitu papūtus lengvam vėjeliui pakyla sakurų žiedlapiai, primenantys apie gyvenimo trapumą.

Trečioji vieta – Arashiyama (Kijoto prefektūra, Kijoto miestas)

Arashiyama yra bene žymiausias gamtos kampelis Japonijos kultūros lopšiu vadinamoje senojoje sostinėje (tik 1868 m. sostinė perkelta į Tokiją) Kijote. Arashiyama kaip ir anksčiau minėta Yoshinoyama vietovė yra kalnas kurios šlaituose auga apie 1500 yamazakura ir someiyoshino rūšies sakurų. Sakurų žydėjimo metu kalnas tarsi paskęsta nuostabiame augalijos žalumos ir sakurų žiedų kontraste. Lankantis Arashiyama vertėtų užsukti į vienos iš dviejų pagrindinių zen budizmo pakraipų Japonijoje Rinzai mokyklos pagrindinę šventyklą Tenryuji. Pastaroji šventykla garsėja nuostabiomis shidarezakura sakuromis.

Arashiyama kalnas taip pat nuostabiai atrodo rudenį koyo laikotarpio metu kuomet japoniški klevai nusidažo raudona spalva ir kalnas tarsi paskęsta raudonyje.

Ketvirtoji vieta – Himeji pilis (Hyogo prefektūra, Himeji miestas)

Himeji pilis dar vadinama ir hakurojo ar shirasagijyo, t.y. „baltojo garnio pilies“ vardais yra tipinis feodalinės Japonijos pilies kompleksas. Nesumeluosiu pasakydamas, kad tai yra pati didžiausia, turistų lankomiausia ir žinoma įspūdingiausia pilis Japonijoje. Himeji pilis 1993 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. „Baltojo garnio pilies“ pavadinimas siejamas su nuostabiu išorės sienų baltos saplvos dekoru, o į viršų kylantys bokštai tarsi primena besirengiantį skristi paukštį.

Himeji pilis pradėta statyti apie 1333 metus. Vėliau daugiau nei tris šimtmečius ji buvo perstatoma ir kitaip tobulinama. Šiuo metu visą kompleksą su sustiprintomis gynybinėmis sistemomis sudaro 83 pastatai. Feodalinės Japonijojs architektūros šedevras baigtas statyti 1617-1618 metais. Reikėtų pastebėti, kad per 400 metų Himeji pilis sugebėjo stebulingai išlikti nesugriauta. Ji išgyveno itin aktyvų Himeji miesto bombardavimą antro pasaulinio karo metais. Pilies nepalaužė gamtos stichijos. Himeji skirtingai nuo šiuolaikinių statinių stebuklingai nenukentėjo ir per vieną didžiausių Japonijos istorijoje 1995 metų Didijų Hanshin žemės drebėjimą.

Himeji pilyje ir aplink ją esančioje teritorijoje auga apie 1000 sakurų. Himeji pilis itin įspūdingai atrodo žydinčių sakurų fone. Žvelgdamas į gamtos didybę ir kvapą gniaužiantį pilis grožį nejučiomis mintimis nugrimzti į Akira Kurosawa filmuose matytus samarujų laikus.

Deja, bet šiuo metu Himeji pilis yra restauruojama, tad reikės palaukti keletą metų kol vėl galėsime džiaugtis gamtos ir istorijos sinteze.

Penktoji vieta – Chidorigafuchi (Tokijo prefektūra, Chiyoda miestas)

Penktoji vieta žymiausių Japonijos sakurų parkų rinkimuose atitenka Tokijo metropolio širdyje šalia imperatoriaus rūmų nusidriekusiai Chidorigafuchi sakurų alėjai. Ueno parkas, milžinišką plotą užimantis Shinjuku gyoen parkas ir Chidorigafuchi yra bene žymiausios miestelėnų ir daugybės turistų lankomos sakurų žydėjimo vietos Tokijo metropolyje. Visgi mano vertinimu, jeigu sakurų žydėjimo metu tektų lankytis Tokijuje jūsų kelionės taikiklyje pirmiausiai turėtų atsidurti Chidorigafuchi. Chidorigafuchi sakurų alėjoje auga apie 260 someiyoshino ir ooshima rūšies sakurų. Skirtingai nuo kitų parkų Chidorigafuchi vertėtų apsilankyti vakare kuomet per patį žydėjimo piką (dažniausiai balandžio pirma savaitė, nors reikėtų pasitiklinti kiekvienais metais) nuo 18.30 iki 22 valandos yra įjungiamas specialus apšveitimas. Sakuromis taip pat galima grožetis ne tik judant su žmonių mase sakurų alėja (ilgis apie 700 metrų), bet ir plaukiant valtele šalia imperatoriaus rūmų esančiame kanale. Teisa jeigu norite išinuomuoti valtį patarčiau užsisimti eilę bent prieš porą valandų iki pajungiant apšvietimą. Reginys kurį jūs išvysite plaukdami valtimi tirai bus vertas įdėtų pastangų. Visgi kaip sakoma geriau vieną kartą išvysti nei, kad dešimt kartų išgirsti, todėl lauksime jūsų atvykstant į žydinčių sakurų šalį.

Šiame straipsnyje pristatyti tik penki iš daygybės tūkstančių sakurų parkų. Vertinimas gali būti subjektyvus, kadangi pats grožio suvokimas ir vertinimas yra subjektyvus.

Daugiau apie keliones Japonijoje, kaip kur ir kada keliauti bei ką vertėtų išvysti visi norintys galės sužinoti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.