Hedo City Blog'as

Švento Rašto skaitiniai

2010-03-09T15:50:00.000+02:00

Ezekiel 23:19-20:

Ji tik dar labiau ištvirkavo, prisimindama savo jaunystę, kai buvo prostitute Egipte. Ji geisdavo savo meilužių, kurių peniai buvo lyg beždžionių, o ejakuliacijos - lyg arklių.

(Yet she became more and more promiscuous as she recalled the days of her youth, when she was a prostitute in Egypt. 20 There she lusted after her lovers, whose genitals were like those of donkeys and whose emission was like that of horses.)

Kodėl religija yra pavojinga

2010-03-03T15:15:00.000+02:00

Ištraukos iš filmo "Jesus Camp" ("Jėzaus stovykla"): dokumentiniai, pačių tikinčiųjų filmuoti kadrai kalba patys už save:

Nepamirškite pažiūrėti taip pat ir 2-os bei 3-ios dalių!

Švento Rašto skaitiniai

2010-02-23T12:04:00.002+02:00

Smegenų operacija - kelias į dvasiškumą

2010-02-22T13:55:00.002+02:00

Su autoriaus sutikimu, pateikiu Jūsų dėmesiui lietuvišką originalaus straipsnio vertimą: The brain surgery path to transcendence, by Tom Reese

Transcendencija - tai tikėjimas, jog esate susijęs su Jus supančiu pasauliu visai neįmanomiausiais būdais; kad esate neribotas savo paties kūno, mistiniais būdais išeinate už jo ribų.

Transcendencijos jausmas, panašu, yra susijęs su dešiniuoju pusrutuliu. Smegenų skanavimai, atlikti medituojantiems Budistų vienuoliams, parodė sumažėjusią veiklą šiose vietose; tuo pat metu, žmonės, su pažeistomis smegenimis šiose vietose kalba apie savo padidėjusį dvasiškumą

Dar naujesnis tyrimas iš arčiau pažvelgė į smegenų auglių operacijas turėjusius pacientus. Naudodami jautrę dvasiškumo matuoklę bei tikslų smegenų audinių identifikavimą, jie sugebėjo nustatyti ryšį su dviem konkrečiomis smegenų vietomis, parodytomis pavekslėlyje. Viena iš jų yra dešiniajame smegenų pusrutulyje, kita - kairiąjame. Šios smegenų vietos atsakingos už mūsų kūno (bei jo dalių) vietos erdvėje jutimą.

Tokiu būdu šie tyrimai remia hipotezę, jog transcendentiniai išgyvenimai sąlygojami smegenų funkcijų praradimu šiose vietose. Įdomu pastebėti tai, jog efektas buvo tiek akimirksninis (pastebimas iš kart po operacijos), tiek ilgalaikis (pastebimas seniau operuotuose šiose vietose pacientuose).

Pasijautimas transcendentališkesniais, panašu, skatina žmones atsigręžti į religiją. Pacientai, išgyvenę smegenų operacijas šiose zonose, jautėsi labiau religingi nei prieš operaciją. Taigi, jei jūsų pažįstamas netikėtai susidomės vaikščiojimu į bažnyčią, draugiškai pasiūlykite jam apsilankyti pas vietinį neurologą!

---
Urgesi, C., Aglioti, S., Skrap, M., & Fabbro, F. (2010). The Spiritual Brain: Selective Cortical Lesions Modulate Human Self-Transcendence Neuron, 65 (3), 309-319 DOI: 10.1016/j.neuron.2010.01.026

This article by Tom Rees was first published on Epiphenom. It is licensed under Creative Commons

"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (IV dalis)

2010-02-17T10:41:00.003+02:00

Viename straipsnyje, tegul ir 4-ių dalių, evoliucijos neaprašysi, juolab neįrodysi. Tenorėjau trumpai pasidalinti savo įspūdžiais. Užbaigsiu savotišku saldainiuku: kalbėsime apie vieną svarbiausių mūsų organų - ir apie tikrai pribloškiančius jo defektus. Defektus, kurių, nepakartotų net pats nemokšiškiausias kūrėjęs (jei mus iš tiesų "kurtų", o ne "perdarinėtų") - bet spręskite patys. Tačiau apie viską iš eilės.

Išnykusios akys

Panašiai, kaip požeminių tunelių gyventojai ilgainiui prarado sparnus, įvairiausi gyvūnai, gyvendami tamsiausiuose urvuose prarado savo akis. Tiksliau tariant, paprastai jie išsaugojo akių formos rudimentinius organus, tiesiog prarasdami gebėjimą matyti.

Šioje vietoje kyla keli natūralūs klausimai: jei salamandra gyvena urvuose, kuriuose visai nėra šviesos, kam kūrėjas suteiktų jai "netikras akis"? Kitas klausimas skirtas evoliucionistams: jeigu salamandros protėviai turėjo (matančias) akis, kaip evoliucijos pasekoje jos tai prarado? Juk, atrodytų, evoliucija "tobulina" organizmą, o ne jį "supaprastina". Juk akių gali prireikti ateitį, kam "gaišti laiką" jas pašalinant?

Neturėdamas atsakymo į pirmąjį klausimą (gal nebuvo jokio kūrėjo?), pereinu prie antrojo. Performuluokime jį taip: kaip akių praradimas galėjo būti naudingas salamandros protėvių išlikimui bei dauginimuisi?

Prisiminkime, kaip veikia natūrali atranka: kiekvieno gyvo organizmo genai yra pastoviai "bombarduojami" mutacijų. Dauguma mutacijų nėra naudingos, todėl nuvertinamos natūralios atrankos. Jeigu naujasis individas mažiau atsparus mirčiai bei blogiau veisiasi, tokia mutacija skubiai pašalinama iš genų fondo. Tačiau jei mutacija nėra kenksminga išlikimui ir dauginimuisi (ar yra naudinga) - ji paliekama genų fonde ir toliau vystosi. Galima būtų argumentuoti, jog salamandros akių "užsitraukimas" padarė ją "sveikesne" (funkcionuojančias akis reikia iš pradžių užauginti - reikalauja resursų - vėliau saugoti - tačiau potencialiai jos visada išlieka infekcijų židiniais, etc.) - visais atvejais niekaip jai nepakenkė. Tokiu būdu šios mutacijos ne tik nebuvo pašalinamos, tikėtina jos buvo skatinamos - kol palaipsniui funkcionuojančios akys pagaliau tapo "netikromis".

Kas sugalvojo akis?

Tokia ar panaši būtų optikos specialisto reakcija, pamačius panašios sandaros į akį optinį prietaisą... Iš vienos pusės - puikiausios raiškos prietaisas, prilygstantis (ir pranokstantis) geriausius Zeiss ar Nikon pavyzdžius. Iš kitos - kaip pastebėjo 19-o amžiaus mokslininkas Hermann von Helmholtz: :jeigu optikas bandytų man parduoti prietaisą su visais defektais, būdingais akiai, aš ne tik atsisakyčiau tokio prietaiso, bet ir griežtai iškritikuočiau jo dizainą".

Viena iš priežasčių, kodėl akis, atrodytų, "taip gerai mato", yra smegenų darbas. Smegenys, tarsi kokybiškiausia "photoshop" programinė įranga, realiu laiku sutvarko akies perduodamą informaciją - prieš pateikdama galutinį rezultatą mums. Pati akies optika net iš tolo nėra tobula. Bet aš dar net neužsiminiau apie didžiausią nesusipratimą.

Įsivaizduokite šiuolaikinį skaitmeninį fotoaparatą. Jis fotografuoja vaizdą pasitelkdamas pluoštą jautrių šviesai elementų. Šių elementai nukreipti į fotografuojamą objektą savo jautriąja puse, tuo tarpu jų gaunama informacija perduodama laidais, einančiais iš jų galo. Atrodytų suprantama ir logiška.

Bet ką Jūs pagalvosite, jei pasakysiu, kad akies "šviesai jautrūs elementai" nukreipti į (kaukolės) vidų (nuo objekto); "laidai", perduodantys informaciją smegenims, išeina tarp "šviesos elementų" ir stebimo objekto (todėl šviesa, norėdama pasiekti "šviesos elementus" turi prasiskverbti pro "laidus", t.y. pastarieji "užstoja vaizdą"). Jei jau tai Jums atrodo nelogiška, toliau laukia tik dar daugiau blogų naujienų. Vienas iš rezultatų, kad "šviesos elementai" žiūri į vidų, o "laidai" išvesti į išorę, yra tas, kad kažkaip tie laidai turi pasiekti smegenis... ir jie tai daro "prasmeigdami" akies obuolį - tuo sukurdami "nematomą zoną". Jeigu smegenys neatliktų savo "photoshop" triukų, viskas, į ką žiūrėtume, turėtų skylę savo vidury! :) Sutikite, tai nėra tiesiog blogas dizainas - tai idioto dizainas!

Visgi, dėka milijonų ir milijonų mažų "palopymų" ir "pataisymų" (evoliucijos metu), akys puikiai veikia. Tai nelyginant ta istorija, su 1990 į kosmosą paleista stotimi - išaiškėjo, jog jos teleskopas turi esminę dizaino klaidą. Pasiųsti į stotį kosmonautai turėjo "padaryti kas įmanoma", kad teleskopu būtų galima naudotis. Neturėdami galimybių iš naujo sukurti teleskopo (ištaisius dizaino trūkumus), specialistai "padarė kas įmanoma". Jie panaudojo visą eilę nedidelių detalių, kompensuojančių blogo dizaino klaidas. Trumpai, teleskopas pradėjo gerai veikti ir buvo dar ilgai sėkmingai naudojamas. Mano mintis paprasta - net ir didelės dizaino klaidos dažnai gali būti ištaisytos vėlesnių korekcijų metu (neperdarant viso prietaiso iš naujo) - ir tai, atidžiau apžiūrėjus prietaisą, dažnai pastebės net ne specialisto akis.

Vaikai: saugoti ar auklėti

2010-02-12T02:30:00.003+02:00

Gyvename savotiškoje vaikų saugojimo euforijoje: kažkodėl dabar susigriebėme, jog mūsų vaikai nėra saugūs, jog rūpinamėmės jais nepakankamai. Deja, kelias, kurį siūloma rinktis, paprastais nėra toks jau nekaltas - nenuostabu, jog jį siūlo ne besiremiantys šiuolaikine psichologija, o kelių tūkststančių senumo praktiką išpažįstantys žmonės. Nors, bendresne prasme, indokrinuojami gali būti ne tik vaikai, šį kartą kalbėsiu apie juos. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano rašinyje įdomių minčių ras kiekvienas.

Iš pradžių trumpai apžvelkime kelis vaiko augimą įtakojančius principus. Vienas jų - savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis kopijuoti savo tėvus. Ši savybė yra kiekvieno vaiko dalis, todėl protinga būtų į ją atsižvelgti, formuojant savo auklėjimo strategiją (prie to dar sugrįšime).

Antra - kiekvienam vaikui iš prigimties būdinga savybė - smalsumas. Vedamas smalsumo, mažylis gali bandyti paliesti ugnį (ir tai n4ra pageidautina), tačiau tas pats smalsumas leidžia jam pažinti pasaulį bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.

Trečia savybė, kurią norėčiau išskirti, tai polinkis galvoti ir analizuoti. Vedamas smalsumo, vaikas tiria jį supantį pasaulį, kažko nesuprasdamas jis apie tai klausinėja. Gautus atsakymus jis apmąsto, stengdamasis viską surikiuoti savo galvelėj logiškai ir prasmingai. Tai prasideda žymiai anksčiau, negu mes linkę tai įvardinti kaip "mąstymą".

Suprantama, vaiko pasaulis tuo neapsiriboja. Tačiau šios trys pirminės savybės (pirmosios dvi iš kurių būdingos ir gyvynų jaunikliams) sudaro savotišką branduolį - nuo to, kaip mes suprasime šias savybes bei jomis pasinaudosime, didžiai priklauso mūsų vaiko ateitis. Tai tarsi vartai į vaiko vidų - jų dėka mes galime vaikui padėti, arba galime jį sužaloti.

Indoktrinacija - kas tai?

Turbūt sutiksite, kad kiekvienas matome pasaulį skirtingai - savo akimis. Turbūt sutiksite ir su tuo, jog toks pasaulio regėjimas yra pats vertingiausias - kiekvienam iš mūsų. Iš esmės, tai ir yra, kas padaro mus individualiais, kas padaro mus asmenybėmis.

Indoktrinacija tai savo požiūrio įteiginėjimas kitam - vietoj loginių argumentų, panaudojant moralinius. Iš esmės, kitam liepiant mąstyti taip, kaip mąstome mes patys. Nesunku suprasti, jog toks elgesys nėra moralus, todėl pats terminas beveik be išimties vartojamas negatyvia prasme.

Kadangi vaikai yra linkę mus pamėgdžioti, mes neišvengiamai įtakosime jų mąstymą (supratimą, bei vertybes). Tame nėra nieko blogo - tai mechanizmas, suteiktas gamtos, ir užtikrinantis, jog kūdikis jau po 18 metų galėtų gyventi savarankiškai. Visgi, virš viso to, mes dar turime galimybę tiesiogiai indoktrinuoti savo vaikus - iš esmės liepdami jiems priimti mūsų vertybes, neigdami viską, su kuo nesutinkame, tiesiog slėpdami tai nuo jo; galbūt net bausdami savo vaikus, jei jie nesutinka išpažinti mūsų tiesų. Akivaizdu, toks auklėjimo metodas mūsų vaikui yra tik žalingas.

Bet net jei mes tiesiogiai neindoktrinuojame savo vaikų, egzistuoja visa eilė pozityvių veiksmų, kurie padeda dar labiau puoselėti vaiko savarankišką mąstymą (o ne aklą mūsų veikmų, minčių ar vertybių kopijavimą).

Pasakysite: "Viskas, apie ką kalbi, gali atrodyti gražiai popieriuje, tačiau kaip elgtis su tomis vertybėmis, kuriomis mes šventai tikime - ir nuoširdžiai norime pasidalinti su savo vaikais? Ypač - ką daryti, jei jie to 'nesupranta'?"

Padėkim vaikui tapt "imlesniu"

Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, norėčiau trumpai aptarti štai ką. Trys vartai, per kuriuos galimje įtakoti vaiko pasaulį, veiks efektyviai - jei juos plačiai atversime - puoselėdami; tačiau ilgainiui jie gali užrudyti, nustoti būti pajėgūs plačiai atsidaryti - jei jais nesirūpinsime ar, dar blogiau, juos laužysime. Šiems vartams užrudyjus, gali būti sunku vėliau kažką viduje "prisišaukti". Pamąstykime apie tai.

Vaikai linkę daug klausinėti. Jeigu mes tai skatiname, jei mūsų atsakymuose (dažnai ne taip svarbu, kokie jie) jie girdi entuziazmą - jie tik dar daugiau tai darys (klausinės ne tik mus, klausinės savo mokytojus, draugus, klausinės patys save). Esmė tokia - šie vaikai bus linkę išsiaiškinti viską, ko nesupranta; mokymasis bus jiems kažkas malonaus bei patrauklaus. Priešingai, jei tokie klausimai mus tik erzina, jei mūsų atsakymai tik byloja "palik mane ramybėje" - žinia, kurią vaikas girdės iš mūsų bus "klausinėjimas yra nonsensas, negaišk tam laiko!". Ilgainiui tai taps aiškiai matoma.

Tas pats su mąstymu. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, vaikas užduoda klausimus. Iš pradžių jis nežino kito kelio. Tačiau net dabar jis galvoja: jei vaikas klausia, kaip toli yra saulė, o mes atsakome, jog saulė yra už trijų metrų - tokiu atsakymu vaiko nepatenkinsi - įrodymas jog jis mąsto - išgirdęs atsakymą, jis bent jau įsitikina, jog šis neprieštarauja jo paties supratimui apie pasaulį. Tad vėlgi, mes galime tai skatinti arba galime tai slopinti (neutraliems išlikti nepavyks, nebent visai su savo vaiku nebendrausime). Pvz. vaikas klausia, kaip toli saulė - mes jam atsakome; jis galvoja - galbūt jis prisimena, kaip jo mama matavo medžiagos gabalą siūdama - su matavimo juosta - todėl jis bando įsivaizduoti, kaip kažkas išmatavo atstumą iki saulės; jam tai pasirodo neįmanoma, todėl jis vėl klausia - "iš kur žinai?" - "mokslininkai parašė" - "o iš kur jie žino?". Turėtume žavėtis panašia savo mažo žmogučio intelekto raida. Ir leiskime jam tai suprasti! Bet, svarbiausia, jokiu būdu už tai jo nebarkime... net netiesiogiai ("daug žinosi, greit pasensi"; "kodėl tu nori viską žinoti?!", etc.)

Ir pagaliau mūsų kopijavimas. Jei kažką darome patys, nesistebėkime, jei tai darys mūsų vaikas! Taip veidmainiška yra reikalauti vaiko nedaryt kažko, ką darome patys -
pigiai apeliuojant į savo autoritetą - bene blogiausia, ką galime padaryt savo vaikui. Tuo pat metu, nesmerkime vaiko, jei kažkuriose situacijose jis nesielgia taip, kaip elgtumėmės mes patys - matyt tam yra priežasčių - kurias vertėtų sau pasiaiškinti.

Auklėjimas be indoktrinacijos

Dabar įsivaizduokime, jog suprantame ir puoselėjame visus tris vaiko vartus. Pats savaime tai pasireikš tuo, jog mūsų įtaka vaikui padidės. Abipusis ryšys bus nustatytas, mes būsime jo artimais draugais, kurių nuomonę jis nuoširdžiai gerbs. Dabar pereikime prie klausimo apie tai, kaip pasinaudoti šia palankia startine situacija maksimaliai.

Turėkime galvoj, kad šis mano rašinys nėra apie etikos normas. Tikėkite tuo kuo jūs tikite. Mano vienintelis rūpestis yra kaip jūs visa tai pateiksite savo vaikams - jų neindoktrinuodami.

Aš pats, bendraudamas su savo vaikais (vengdamas juos indoktrinuoti), taikau įvairius (papildomus) "saugiklius". Pvz. jei manęs klausia, ar aš tikiu, kad yra vaiduokliai: (1) aš atsakau, jog netikiu; (2) tada aš galiu trumpai paaiškinti kodėl; (3) tada aš būtinai pabrėšiu, jog tai mano nuomonė; jei kalba vis dar nebus nukrypus kur kitur, (4) galiu trumpai pailiustruoti, ką apie tai mano tas ar kitas man pažįstamas žmogus. Trumpai, (1) aš visada stengiuosi atsakyt į savo vaikų klausimus atvirai - (2) argumentuoti savo požiūri, ir tada (3) konstatuoti tai, jog jie turės (savo) atsakymą susirasti patys.

Mano vaikai, kaip aš pats, netikintys. Tačiau galėčiau spėti, jis išmano apie įvairias religijas daugiau, už savo tikinčius bendraamžius. Religija nėra užginta tema mūsų namuose, dažnai nagrinėjama žymiai giliau nei "dešimt dievo įsakymų". Tas pats liečia kitas jauno žmogaus gyvenimą liečiančias sritis.

Aš neturiu pergyventi, kuo tikės ar netikės mano vaikai; su kuo jie draugaus, ar ką žiūrės internete. Iš esmės suprasdamas, jog net norėdamas, negalėčiau to padaryti: nei (1) įtikinti jų kuo pats tikiu per prievartą (o tokio bet kokio tipo pamokslavimas yra prievarta, nes paprastai remiasi moraliniais argumentais "kodėl neklausai manęs, aš tavo tėvas, esu tiek nugyvenęs, etc."), nei (2) apsaugoti jų nuo visų pavojų (vėlgi per prievartą).

Vakcina geriau už sterilią aplinką

Jeigu norite, ką siūlau yra savotiška imunizacija: leisdami vaikui susiliesti su mums nepriimtinomis nuomonėmis, vertybėmis, reiškinias (ne tik pasakodami apie tai patys, tačiau ir leisdami bendrauti su šias nuomones ar vertybes išpažįstančiais žmonėmis, ar nevaržomiems naršyti internete), ir vėliau visa tai kartu aptardami - mes formuojame vaiko "imunitetą" (visai panašiai, kaip imunitetą suformuoja skiepai; ar, priešingai, imunitetą sužlugdo pernelyg didelis sterilumas).

Ir pabaigai: aš nepasisakau už vaiko "palikimą likimo valiai" - ko gali baimintis tėvai, turintys problemų savo santykiuose su vaikais - jeigu visos trys durys bus gerai suteptos ir plačiai atvertos, tėvų įtaka vaikams visada bus stipresnė nei aplinkos; kritiškai mąstančiais vaikai negimsta, tačiau jie gali šią savybę išsiugdyt - su mūsų pagalba. Pasirinkimas jūsų: kritinis mąstymas vs. indoktrinacija.

"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (III dalis)

2010-02-10T05:20:00.000+02:00

Dvi paskutinės mano pasakojimo dalys žada būti įdomiausios. Dawkins žodžiais tariant, darysime tai, ką daro lotynų kalbos mokytojas, mokinantis ne pačios lotynų kalbos, o įrodinėjantis, jog Romos imperija (su savo kalba) egzistavo. Tai kaip gi su tuo klausimu: kokie gi Romos imperijos bei lotynų kalbos egzistavimo įrodymai? Net šiandien, Romos imperijos pėdsakus galime matyti visur aplinkui: savo kalboje, kultūroje, architektūroje, literatūroje, etc. Panašiai ir evoliucija: ji giliai įsirėžusi kiekviename organizme, gyvame šiandien!

Įsivaizduokime, jog visgi yra kūrėjas. Įsivaizduokime, kad jis gerai apmąstė ir sukūrė visas gyvybės formas (iš pradžių savo galvoje, o vėliau tai įgyvendino). Viena savybė, kurios mes būtinai tikėtumėmsi šito pasekoje - tam tikras visų gyvybės formų sandaros nuoseklumas, elementarus logiškumas, jei norite. Problema tame, kad gyvi organizmai yra tokiais nėra! Kaip matysime, jie veikiau panašūs į iš kažko perdarytus, apkarpytus, užlopytus - yra būtent tokie, kokių tikėtumėmės būtent iš evoliucijos (neturėjusios išankstinio plano ar išankstinių brėžinių).

Kiekvienam iš mūsų pažįstamas šiurpulio jausmas. Iš tokios reakcijos nėra jokios (žinomos) naudos mums. Tačiau tokią naudą turėjo tolimi mūsų protėviai - plaukuoti žinduoliai, naudojantys tai lyg savotiška termostatą (pasišiaušus, šiltas oras sulaikomas kailyje). Kiek vėliau, tai buvo pradėta naudoti dar ir socialiam komunikavimui (išsigandęs, gyvūnas pasišiaušdavo - kartu atrodydamas didesniu savo priešui. etc.). Tačiau mes, žmonės, neturim iš to jokios naudos. Beja, ir pačių kūno plaukų liekanos, tik patvirtina mūsų praeitį. Sunku sugalvoti, kam toks "kūrėjas" visa tai būtų mums suteikęs.

Paimkime delfinus. Paviršutiniškai žiūrint, jie labai panašūs į žuvis - visgi taip nuo jų besiskiriantys. Pradėkime nuo to, jog delfinai neturi žiaunų - pakankamai tobulų gyvenimo vandeny prietaisų. Jeigu kūrėjas nusprendė apgyvendinti delfiną vandenyje, kodėl jis nusprendė nubausti jį vietoj žiaunų suteikdamas jam... žinduoliškus plaučius... taip tuos pačius, skirtus gyventi sausumoje! Arba pagalvokite - delfinas pajėgus "nuskęsti" (jei bus išlaikytas po vandeniu pakankamai ilgai)... Sutikite, kvėpavimo skylė jo galvoj panašesnė į skubotą žinduliškos nosies pritaikymą gyvenimui vandenyje, nei išankstinį dieviškąjį planą...

Arba banginiai. Kaip ir delfinai jie net plaukia kitaip, nei "tikros" žuvys: žuvys vizgina savo uodegą į šonus (visai kaip jų protėviai driežai), tuo tarpu delfinai ir banginiai - viršun žemyn (kaip jų sausumoj gyvenę protėviai). Nors banginiai ir neturi rudimentinių kojų, jie visgi turi nedideles ataugėles stuburo gale (įdomu kam?). Neatsitiktinai, abu - banginiai ir delfinai - turi smegenis - ko nepasakysi apie jokias žuvis. Nors eilė žuvų veda gyvus jauniklius, delfinai žindo savo mažylius pienu - tikrai nėra patogiausia terpė tai daryti vandenyje (alio, kūrėjau?). Kaip driežai, žuvys yra šaltakraujės, tuo tarpu - kaip žinduoliai - delfinai ir banginiai - yra šiltakraujai. Lengva nuspėti, kodėl vienoks ar kitoks savo kūno temperatūros reguliavimas buvo naudingesnis ropliams ar žinduoliams - ne visai aišku, kodėl kūrėjas tiesiog nesuteiktų "optimalaus" kūno temperatūros reguliacijos aparato visiems vandens gyvūnams.

Panašius išsigimimus galime stebėti tarp paukščių. Kam paukščiui sparnai, jei jis neskraido? Žiūrint į stručius, gali suprasti, kaip evoliucijos metu jų sparnai sumenkėjo, tuo tarpu išsivystė kojos - tačiau kam šautų į galvą suteikti šiam gyvūnui sparnus, iš anksto jį "suplanavus"? Arba pingvinas. Praradęs plunksnas, tačiau visgi dar toks panašus į paukščius (dedantis kiaušinius, turintis sparnelius, etc.) - evoliucija ryškiu rašalu užrašyta tiesiog jam ant kaktos!

Vabzdžių pasaulis, šia prasme, tik dar ryškesnis (kas natūralu). Dauguma vabzdžių turi keturis sparnus, tačiau musės tik dvejus. Nunykusių sparnelių vietoj jos turi nedidelius "pagaliukus" - naudojamus stabilumui palaikyti. Jei tikėsime aerodinamikos specialistais, tai savotiškas stabilumo iškeitimas į manevringumą. Tačiau kartais musės išsigimsta, ir tada jos vėl turi 4 sparnus - wow, kūrėjau, ar gali kartą apsispręsti?

Štai mažiau žinomi faktai apie skruzdėles. Dirbančios skruzdės visai neturi sparnų. Tačiau kai kurios iš jų, vien dėl aplinkos (o ne genetinių priežasčių), tampa motinėlėmis - išsiaugina sparnus - tačiau naudoja juos tik kartą, kad nuskristų susirasti poravimosi partnerį. Vėliau jos pasikasa po žeme ir ten apsistoja - atsisakydamos sparnų, kartais tiesiogine prasme juos nusikandžiodamos (!). Sparnai tik trukdo požeminiame gyvenime, todėl dirbančios skruzdėles niekada jų neužsiaugina apskritai.

Švento Rašto skaitiniai

2010-02-09T14:23:00.004+02:00

Matthew 10:34-35 (Jėzaus žodžiai):

"Nemanykite, kad atėjau atnešti į Žemę taikos. Ne taiką atnešiau, o kardą. Atėjau supriešinti vyro su savo tėvu, dukros - su savo motina, marčios - su savo anyta"

("Do not suppose that I have come to bring peace to the earth. I did not come to bring peace, but a sword. For I have come to turn "'a man against his father, a daughter against her mother, a daughter-in-law against her mother-in-law--")

"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (II dalis)

2010-02-05T05:00:00.001+02:00

Kitas įdomus eksperimentas buvo atliktas John Endler su akvariuminėm žuvim gupijom (Poecilia reticulata). Pirmuosius įtarimus pastebėjęs laukinėj gamtoj, jis vėliau atliko labai kruopštų laboratorinį eksperimentą. Trumpai, gupijų patinėliai, kad atkreiptų patelių dėmesį būna ypatingai margi ir gražūs. Endler pastebėjo, kad nežiūrint to, vietose, kur yra daugiau plėšrių žuvų - patinėliai žymiai blankesni.

Jo eksperimentas buvo atliekamas 10-yje tvenkinių. 5 tvenkinių dugnas buvo smėliuotas, 5 - akmenuotas. Į 2 (smėliuotą ir akmenuotą) jis nepatalpno jokių plėšrūnų, į 4 (2 smėliuotus ir 2 akmenuotus) - agresyvius ir pavojingus plėšrūnus ir į likusius 4 (vėlgi 2 smėliuotus ir 2 akmenuotus) - labai neagresyvius plėšrūnus. Rezultatai, jau matomi po 5 mėnesių, dar stipriau išryškėjo eksperimento pabaigoj (po 14 mėnesių):

(1) patinėliai tvenkiniuose su plėšrūnais bluko, be jų - ryškėjo; tvenkiniuose su pasyviu plėšrūnu patinėliai taip pat ryškėjo;

(2) smėliuotuose tvenkiniuose su plėšrūnais, patinėlių plėmai mažėjo, akmenuotuose - didėjo; tuo tarpu tvekiniuose be plėšrūno bei su pasyviu plėšrūnu - priešingai: mažėjo akmenuotuose ir didėjo smėliuotuose.

Kitaip tariant, žuvų patinėliai akivaizdžiai prisitaikė prie aplinkos: maskuodamiesi dugno reljefe prieš plėšrūnus, bei stengdamiesi kuo labiau išsiskirti prieš pateles; pasyvių plėšrunų atveju dauginimosi instinktas nusvėrė apsauginį.

Mokslo grožis tame, kad visi tyrimai yra vieši, ir kiekvienas gali juos atkartoti. Jei jie gauna skirtingus rezultatus - mes tik sveikiname tai - ir tiesiog norime sužinoti kodėl. Nėra nesveiko pykčio, dažnai eksperimentai ne tik kartojami, jie pratęsiami.

David Reznick su savo padėjėjais būtent tai ir padarė. Jis pastebėjo, jog spalvos pakitimai - tai tik ledo viršukalnė. Pasirodo, guppies vandenyse su agresyviais plėšrūnais pasiekia lytinę brandą anksčiau ir yra mažesnės; jos dažniau veisiasi; jos susilaikia daugiau palikuonių. Reznick, toliau tyręs Endler žuvytes, sugebėjo patvirtinti šiuos rezultatus tiek gyvoje gamtoje, tiek laboratorijoje.

"Trūkstamos grandys"

Žmonės, sužinantys apie mokslą iš TV ir laikraščių, dažnai kalba apie "trūkstamas grandis" evoliucinėje teorijoje. Iš tiesų, tai ką jie yra nugirdę, yra jog evoliucionistai neturi iškasenų, iliustruojančių kiekvieną be išimties kažkada gyvenusių (ir evoliucionavusių) gyvų organizmų. Wow, ar neturėtume džiaugtis, kad apskritai kažkas išliko?

Dawkins duoda detektyvo, tiriančio nusikaltimą, pavyzdį. Jeigu nėra liudininkų, jis turi remtis įkalčiais, kuriuos jam pasiseka rasti. Bet sakykim jis randa pėdsakus, pirštų antspaudus, DNR iš prakaito lašelio ant pistoleto. Tegul visa rodo į vieną konkretų žmogų - plius jis turėj motyvą. Jei šie įrodymai būtų pateikti teisme, prisiekusieji be didesnių ginčų pripažintų įtariamąjį kaltu. Byla baigta. Tačiau palaukite (ši Dawkins analogija tiesiog auksinė) - kažkas prisimena, kad pastatas turėjo kamerą. Visi atsidūsta ir įdėmiai žiūri video įrašą... netrukus jie mato įtariamąjį išsitraukiantį pistoletą, jį užtaisantį ir įsėlinantį vidun...

Pamanytumėt, kad tai dar sustiprina įrodymus prieš įtariamąjį... Tačiau jo advokatas netikėtai pareiškia, kad kamera užfiksavo tik labai ribotą epizodą: neaišku, nei iš kur įtariamasis atėjo, nei ką jis darė viduje... akivaizdus įkalčių trūkumas!

Laimei, kita kamera buvo koridoriuje, vedančiame į kambarį, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas - ji parodo, kaip įtariamasis su užtaisytu ginklu patenka į tą kambarį, pro praviras duris matosi kaip jis susikimba su auka ir vėliau dingsta... kai jis paskubomis netrukus išbėga iš kambario... To jau užtenka, ar ne? Pasirodo ne! - Įtariamojo advokatas pareiškia, kad mes vis dar nežinome kas iš tiesų įvyko tame kambaryje, plius jokia kamera neparodo, kaip, įėjęs pro išorines duris, įtariamasis patenka į koridorių... Žodžiu, dabar turime dar daugiau "neaiškių" vietų - daugiau įkalčių veda tik prie daugiau abejonių...

Iškasenos, nelyginant tokie video įrašai, tėra papildomi įrodymai. Malonu juos turėti ir jie tik sustiprina mūsų bylą, tačiau net visai be jų mūsų byla buvo visiškai įrodyta. Tuo tarpu neegzistuoja nei vieno įrodymo prieš evoliuciją. Ir jeigu klausite, kokie galėtų būti įrodymai prieš evoliuciją - pvz jeigu būtų rasta "naujesnė" gyvybės forma gyvenusi "seniau":

Jeigu dievas visus sukūrė tuo pačiu metu, kodėl nesame radę nei vieno, vieno vienintelio, naujesnės gyvybės formos pavyzdžio gyvenusio praeity?

Visi evoliucionistai užsičiauptų amžiams, patikėkite. Bet aišku, tai reikštų, kad evoliucijos nebuvo.

Dar kartą apie "piratus"

2010-02-04T09:30:00.004+02:00

Visiems, skeptiškai įvertinusiems mano etinę poziciją intlektualinės nuosavybės atžvilgiu, norėčiau pasiūlyti dar vieną perspektyvą. Šį kartą, pabandysiu argumentuoti savo poziciją istoriniais, konkrečiais pavyzdžiais (priešingai mano abstrakčiai argumentacijai). Mes, kaip visuomenė, panašų konfliktą sprendžiame jau ne pirmą kartą - konfliktą tarp finansinių konkrečios visuomenės dalies bei pačios visuomenės interesų. Kaip netrukus pamatysime, visi atvejai iš esmės panašūs: jais norima apriboti mūsų visų prigimtinę teisę į savo privačią nuosavybę, aukščiau jos pastačius kažkieno finansinius interesus. Pamatysime, jog labai panašiai jie buvo sprendžiami, bei kas iš to išėjo.

Knygų parduotuvių savininkai, o su jais ir knygų leidėjai, buvo didžiai nepatenkinti 18 amžiuje beatsirandančiom bibliotekomis. Panašiai, kaip šių dienų leidėjai, jie veikiau norėjo matyti žmones perkančius knygas iš jų, nei nuomuojančius jas bibliotekose (pradžioje, visos bibliotekos buvo mokami knygų nuomos punktai). Viešosios bibliotekos, išlaikomos mokesčių mokėtojų, pradėjo keisti komercines tik 1850-ais - Amerikoje, ir dar vėliau Anglijoje.

Panašiai, kino studijos ne tik nerodė entuziazmo dėl video nuomos punktų atsiradimo - jos bandė juos uždrausti įstatymu. Jų nelaimei, pagal "pirminio pirkėjo doktriną", sąžiningai įsigijęs daiktą žmogus gali daryt su juo ką tinkamas (jeigu aš nusipirkau traktorių ir skolinu jį savo kaimynams - nu to irgi gali nukentėti traktoriaus gamintojas bei pardavėjas, tačiau niekas negali man to uždrausti). Tada studijos bandė licenzijuoti savo produkciją, bent taip pasipelnydamos iš nuomos. Tačiau jau apie 1985- uosius dauguma, jei ne visos, studijos atsisakė tokių schemų ir pasitenkimo pelnu iš video kasečių pardavimo vartotojui bei nuomos punktams (ta pačia kaina).

Abiem aprašytais atvejais, tiek knygų leidėjams (ir pardavėjams), tiek kino studijoms - pasisekė, kad jų pastangos užgniaužti savo kūrinių laisvesnį vartojimą buvo nesėkmingos. Pasisekė, nes jųdviejų pardavimai (ir pelnai) nuo to tik išaugo. Labiau išsilavinęs ir geriau informuotas vartotojas tapo geresniu pirkėju. Tačiau tai nėra mūsų pagrindinis agumentas - svarbiausia, kad tai buvo natūralūs visuomenės raidos žingsniai, apčiuopiamai naudingi, net jei reikėtų lyginti su prarastu (siauros) žmonių grupės pelnu (jei toks būtų). Šiandieną mes priimame bibliotekas kaip kažką savaime suprantamo, daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų.

Dabar, trumpam pamirškime praeitį, ir paklauskime savęs štai ko: kaip būtų šiandien? Jei bibliotekų nebūtų, ir kažkas pabandytų jas įsteigti - ar jiems pavyktų? Ar nebūtų jie užsipulti su tuo pačiu aršumu, kaip šiandien puolami skaitmeninės informacjos platintojai? Ar negaliotų bibliotekoms tie patys baudėjų argumentai?

Mirtis piratams! Ar tegyvuoja "piratai"?

2010-02-02T03:41:00.000+02:00

Kartais pats gyvenimas diktuoja auktualias temas. Įvykiai, įsisukę svetur, panašu, pasiekė ir Lietuvą. Nuskriausti kūrinių autoriai (rečiau) ar (neva) juos atstovajaunčios organizacijos (dažniausiai) viena po kitos pradėjo kreiptis į teismus, reikalaudamos kraujo. Pats savaime, šis reiškinys suskaldė visuomenę į priešingas stovyklas: problema ta, jog ištikimybę tai ar kitai pusei paprastai apsprendė mūsų jausmai (ar, geriausiu atveju, paviršutiniški, elementarios kritikos neišlaikantys argumentai). Pabandykime pažvelgti į tai be išankstinių nuostatų, įvertinadami abiejų šalių interesus.

Pastebėkime, jog bendru atveju diskutuosime apie intelektualiąją nuosavybę (t.y. tie patys argumentai savaime galios ne vien muzikos kūrinių ar kompiuterinės programinės įrangos autorinėm teisėm, tačiau ir naujų išradimų patentams, etc.). Toliau, mus labiau domins ne konflikto teisinis traktavimas (pagal tos ar kitos šalies esamus įstatymus), o, veikiau, jos moralinis išsprendimas (t.y. jeigu galiojantys įstatymai pasirodytų esą amoralūs, tai išteisintų kaltinamąją pusę mūsų akyse).

Pirmas raundas: pusių argumentai

Distiliuotoj formoj jie atrodo maždaug taip:

"Už piratų baudimą":

- piratuotojai pažeidžia galiojančius įstatymus;
- intelektualios nuosavybės naudojimas be savininko sutikimo (kaip ir bet kokios kitos privačios nuosavybės) yra vagystė;
- dėl piratuotojų veiklos nukenčia kūrinių autoriai.

"Prieš piratų baudimą":

- piratuotojai iš savo veiklos nesipelno;
- sunku (Lietuvoje) būtų rasti žmogų, nė karto nieko nepiratavusi;
- piratuotojai neturi kito pasirinkimo (nes kūriniai arba iš vis neprieinami arba neįperkami, etc.)
- kai kurie piratuotojai vėliau kūrinius perka legaliai

Neabejoju, jog esu girdėjęs ir kitų argumentų, tačiau paprastai jie tik praplečia ar paaiškina mano jau išvardintus - visais atvejais to turėtų mums pakakti.

Žaidimo taisyklės

Kaip jau galėjote suprasti iš paminėtų argumentų, sunku tikėtis kažkokios išvados tokiame ginče. Kiekviena pusė kalba apie skirtingus dalykus tuo pačiu metu visai nesidomėdama kitosios situacija, mintimis (ar jausmais). Tokioj situacijoj egzistuoja du principinai sprendimai: (1) vienos iš grupių interesus iškelti virš kitos; (2) rasti tam tikrus universalius (bendražmogiškus) principus, įskaitančius abiejų pusių interesus defacto. Jeigu nesutinkate su (2) kelio visapusišku pranašumu, toliau skaityti nėra jokios prasmės.

Silpni abiejų pusių argumentai

Taigi, pažiūrėkime iš eilės. Suprantama, piratuotojai pažeidžia įstatymus - pati klausimo esmė yra ar šie įstatymai prasmingi (ir ar moralūs apskritai). Paprastas pvz būtų vergas, nesutinkantis tarnauti savo ponui - net jei vergvaldystė buvo įteisinta įstatymo, vergo elgesys nebus amoralus (smerkktinas) mūsų akyse.

Antrajame argumente, intelektualinės nuosavybės default prilyginimas kitos (apčiuopiamos) formos privačiai nuosavybei yra klaidingas. Pati privačios nuosavybės prasmė kyla iš poreikio pasidalinti ribotus išteklius - kadangi visi mes negalime turėti konkretaus daikto, egzistuoja mechanizmas, nustatantis, kam jis priklauso. Nesunku matyti, kad padėtis nėra analogiška intelektualios nuosavybės atžvilgiu. Kalbant apie vagystę, vėlgi, pavogus daiktą iš jo savininko - pastarasis jo nebeturi - toks pirminis vagystės apibrėžimas (t.y. kad savininkas kažko neteko prieš savo valią). Intelektualios nuosavybės atveju, kūrinio autorius nieko nepasigenda, jis ir toliau pilnai disponuoja savo kūriniu.

Trečiasis argumentas pateikiamas kaip savaime suprantama tiesa - tuo tarpu man nėra žinomas nei vienas patikimas tyrimas, tokią žalą apskaičiavęs, ar bent jau įrodęs. Suprantama, jei kiekvienas piratuotjas netikėtai sumokėtų už kūrinį kūrinio autoriui, pastarojo pelnas padidėtų, tačiau nėra akivaizdu ar toks pelnas askritai padidėtų (o gal net sumažėtų?) nelikus piratavimo (ar jam sumažėjus). Tačiau šis argumentas turi dar gilesnę problemą: jis apriori deklaruoja kūrinių autorių teisę į tokias pajamas (apie tai kiek vėliau).

Dabar pažiūrėkime į piratų draugų argumentus. Deja, situacija ir čia nei kiek ne geresnė. Ar piratuotojas iš savo veiklos pasipelno ar ne nėra reikšminė aplikybė - jeigu pripažintume intelektualinės nuosavybės naudojimą vagyste, koks skirtumas ką aš darau su pavogtu automobiliu - važinėju pats ar jį parduodu?

Antrasis argumentas yra gryniausia pusiškumo forma: jei man nuo to būtų blogai, tai yra neteisinga :) Deja, etika taip neveikia. Privalome vertinti poelgį (ar reiškinį) iš šalies. Jei išaiškėja, jog, pagal naują atradimą, elgiamės netinkamai - turėtume koreguoti savo elgesį.

Trečiasis argumentas yra veikiau nevykęs pasiteisinimas: muzikiniai kūriniai (ar kompiuterių programinė įranga) nėra pirmo būtinumo prekės; net jei žmogus iš tiesų neįgali jos įpirkti, visiškai nepateisina jo vogimo (čia tuo atveju, jei tai yra vogimas).

Paskutinis argumentas nebent iš dalies kontroargumetuoja paskutinį piratų priešų teiginį, tačiau, suprantama, negali būt priimtas rimtai pats savaime. Net jei kūrinių autoriai turėtų papildomos naudos iš piratavimo, tai nereikštų jog mes galime tai daryti prieš jų valią (pvz aš pavogiu tavo automobilį, įtardamas, jog juo vaziuodamas užsimuši ar susižeisi).

bet... atsakymas pačioje "intelektualinėj nuosavybėje"

Kaip dažnai būna - atsakymas šaknyse. Žodžių derinys "intelektuali nuosavybė" taip giliai įaugo mūsų visuomenėje, jog net nesusimąstome ką jis iš tiesų reiškia (jau nekalbant apie tai, kaip jis atsirado). Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo nedidelės privačios nuosavybės apžvalgėlės.

Gyvūnai neturi privačios nuosavybės, žmonės pirmieji ją išrado. Pagrindinė idėja paprasta - viskas gamtoje egzistuoja ribotais kiekiais, todėl negalime kiekvienas turėti visko. Todėl atsirado būtinybė tokiems resursams priskirti savininką (atskira kalba kaip) - kad būtų aišku, kas gali naudoti tą ar kitą (ribotą) resursą - ir tai gerbti. Viskas labai logiška ir praktiškai breikalinga (atkreipkite dėmesį į nuosavybės savybes bei pagrindinę motyvaciją jai atsirasti).

Intelektuali nuosavybė nepasižymi nei vena iš šių savybių: viena, ji nustato teisę į kažką, visiškai neribotą savo kiekiu; jeigu aš dainuoju savo sukurtą dainą ir ją pradeda dainuoti kažkas dar - aš nieko neprarandu; net jei dainuos milijonas žmonių, aš ir toliau "turėsiu" savo dainą, jos niekas iš manęs neatims; antra, intelektualine nuosavybė buvo sukurta priešingu tikslu - iš esmės proteguoti monopoliją (kaip reiškinį) - o ne pačios visuomenės narių labui; taip, be intelektualios nuosavybės įvedimo dauguma kūrinių autorių nebūtų tapę tokiais turtingais - tačiau, prisiminkime, privati nuosavybė buvo sugalvota ne tokiu tikslu.

Trumpai, intelektuali nuosavybė nėra privati nuosavybė, todėl privačiai nuosavybei galiojančios moralės normos jai default negalioja.

Dar daugiau, intelektualios nuosavybės teisė apriboja naudojimąsi privačia nuosavybe: pvz aš negaliu naudoti savo kompiuterio man patinkančiom dainom duplikuoti; arba negaliu jų dovanoti savo draugams. Tokiu būdu teisė į privačią nuosavybę, vieną iš švenčiausių žmonijos atributų, defacto apribojama naujai sukurtos teisinės sąvokos - vien siekiant įteisinti galimybę monopolijai atsirasti (kuri pagal apibrėžimą, ir yra vienašališkas *daugiau nei pakankamų* resursų pasisavinimas).

Pabaigai, kiek anekdotinis pavyzdys. Sakykim, aš atsiduriu negyvenamoj saloj ir vienintelis būdas man iš čia ištrūkti yra sukonstruoti laivą - kurio detalius brėžinius aš, visai atsitiktinai, čia suradau. Bet laivo modelis yra užpatentuotas! Suprantate mano dilemą: jei būčiau atradęs patį laivą - nesusimąstydamas galėčiau juo plaukti, tačiau atradęs brėžinius - negaliu jais pasinaudoti! Tik parodo, kiek nenatūrali ir išgalvota yra pati intelektualios nuosavybės koncepsija.

Kartais žmonės sako, jog nelikus inteletualios nuosavybės - neliktų motivacijos kūrybai: hmm, pagalvokime... Niutonas atrado traukos dėsnį, Mocartas sukūrė nuostabias simfonijas, Da Vinčis nutapė pribloškiančius paveikslus... Tiesa yra ta, jog be intelektualios nuosavybės visuomenės progresas tik dar labiau įsibėgėtų (tik pagalvokite, kiek žinių taptų visiems laisvai prieinamomis), o visi tebūtų nuo to laimingesni (suprantama, dainininkai nebūtų milijonieriais, bet gal į gerą?).

"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (I dalis)

2010-01-30T08:50:00.010+02:00

Naujoji Richard Dawkins knyga "Įspūdingiausias šou pasaulyje: evoliucijos įrodymas" (The Greatest Show on Earth: The Evidence for Evolution) pranoko visus mano lūkesčius: niekada nebūčiau pagalvojęs, kad apie evoliuciją galima pasakyti tiek daug ir tiek įdomaus. Tai tikrai nėra knyga vien evoliucijos fanams - tačiau tikrai galite jais tapti, net jei raukotės, vien išgirdę žodį "evoliucija." Tačiau nepriklausomai nuo visų argumentų ir to, ką Jūs apie juos manote, sunku nesižavėti pačiu Richard Dawkins meistriškumu pristatant savo poziciją ("lyg detektyvas, tiriantis nusikaltimą" - San Francisco Chronicle).

Dawkins nėra naujokas - jo knygos "The Selfish Gene" ir "San Extended Phenotype" pristatė iki šiol neregėtą, unikalų požiūrį į evoliuciją. Kitos trys knygos: "Blind Watchmaker", "River out of Eden" bei "Climbing Mount Improbable" - artimiau pažvelgė į konkrečias evoliucijos detales. Tačiau visose iki šiol jo rašytose knygose pats evoliucijos faktas buvo laikomas akivaizdžiu, jis nebuvo aptarinėjamas ar įrodinėjamas. Savo naujausioje knygoje Dawkins atlieka būtent tai - pateikia kol kas išsamiausią ir pilniausią argumentų rinkinį "pradedantiesiems". Nesistegdamas nei išsamiai atpasakoti visą knygą, nei ją objektyviai įvertinti, tiesiog pasidalinsiu man labiausiai patikusiomis mintimis.

Tik teorija?

Pirmiausia Dawkins paaiškina nesusipratimą, kylantį iš elementaraus sąvokų misinterpretavimo (sąmoningo ar ne). Oxfordo anglų kalbos žodynas pateikia dvi žodžio "teorija" reikšmes:(1) idėjų ar teiginių sistema ar schema, hipotezė, atrasti ar patvirtinti stebėjimų ar bandymų - ir yra geriausias žinomų faktų paaiškinimas; teiginys, patvirtintas žinomų dėsnių ar principų;
(2) hipotezė, pasiūlyta kaip paaiškinimas; tačiau tik hipotezė, spekuliacija, iš esmės tik spėjimas; idėja ar idėjų rinkinys apie kažką.

Kai mokslininkai, vadindami evoliuciją "teorija" jie turi galvoj (1) reikšmę, tuo tarpu evoliucijos priešininkai "supranta" (sąmoningai ar ne) kaip (2) - akivaizdu abi reikšmės diametraliai skirtingos.

Tiesa yra ta, jog visų mokslų teiginiai (išskyrus matematikos) yra tik "teorijos" - t.y. nors nėra absoliučiai įrodomi, priimami kaip įrodyti.. Trumpai, evoliucija yra "įrodyta" taip pat, kaip yra įrodyta, jog holokaustas ar Romos imperija tikrai egzistavo.

Kodėl istorija ilgesnė nei 10000 metų

Dawkins paaiškina, kaip mes sužinome įvairių akmenų amžių. Biologus jis sulygina su detektyvais, priklausančiais nuo geologų, kaip pastarieji priklauso nuo patologų - nustančių mirties laiką. Dendrochronologai skaičiuoja medžių žiedus, leidžiančius nustatyti laiko tarpus metų tikslumu. Deja, net ilgaamžiai medžiai neleidžia mums pažvelgti toliau į praeitį. Todėl šiam tikslui pasitelkiamas vadinamas radioaktyvusis laikrodis.

Sunku trumpai paaišinti kaip veikia šis metodas, tačiau jis yra grindžiamas nestabilių (radioaktyvių) elementų irimu: priklausomai nuo elemento, jų irimo greitis skiriasi. Paprastai kalbama apie "pusamžį" (half-life): fermium-244 jis 3.3 milisekundės, carbon-14 - 5000/6000 metų, potassium-40 - 1.26 milijardai metų, rubidium-87 - 49 milijardai metų. Pvz jei turime kažkiek potasium-40, po 1.26 milijardų metų pusė jo suirs į argon-40 - ką ir reiškia pusamžis. Per kitą 1.26 milijardą metų pusė likusio potassium-40 suirs į argon-40 ir t.t. Jeigu pradžioje X mes visai neturime argon-40, pagal potassium-40 santykį su argon-40, žinodami potassium-40 irimo pusamžį pabaigoje Y galime nesunkiai apskaičiuoti laiko tarpą tarp X ir Y. Akmenys, susidarę iš radioaktyvių elementų, tampa puikiais radioaktyviaisiais laikrodžiais. Panašiai datuojamos suakmenėjusios gyvūnų ar žmonių liekanos.

Evoliucija ir toliau vyksta prieš mūsų akis

Evoliucijos abejotojai, neturėdami geresnių kontroargumentų dažnai prašo parodyti jiems evoliuciją. Be akivaizdaus pasiūlymo jiems ilgiau pagyventi, pasirodo, visą eilę evoliucijos atvejų galime pamatyti net vieno savo gyvenimo metu. Drambliai mutuoja link trumpesnių ilčių - atsakydami į medžiotojų ilgesnių ilčių pomėgį. Driežai, perelti į skirtingą aplinką netikėtai išvystė didesnes galvas - prisitaikydami prie naujos, vegetarinės dietos - vėlgi viso labo kelių dešimtmečių tarpe (arba 18-19 kartų). Abu minimi atvejai įvykę be sąmoningo žmogaus įsikišimo, natūralioje gamtoje.

Kažkurie mokslininkai, vienas jų Lenski & Co., pabandė panašias iššaukti panašias mutacijas tiesiog laboratorijoje. Jokio siurprizo - visiškai sėkmingai. Eksperimentas tapo ypač reikšmingu dėl jo viso jo atlikimo - labai kruopštaus, detalaus ir tiksliai patvirtinančio bemaž kiekvieną evolucijos teorijos teiginį. Lenski eksperimentas vyksta jau daugiau nei 20 metų, kas, atsižvelgus į bakterijų gyvenimo trukmę (45000 kartų) reikštų maždaug 1 milijoną metų žmogaus mąstu - santykinai labai neseniai (evoliucine prasme). Kokie evoliuciniai pakitimai bebūtų pastebimi šiose bakterijose šio laiko tarpo metu, įsivaizduokite, kokie jie galėtų būti 100 milijono metų žinduolių evoliucijos tarpe. Tačiau net 100 milijonų nėra tiek ilgas (geologine prasme) periodas.

Sunku trumpai perpasakoti visą eksperimentą (ar net jo Dawkins sutrumpintą versiją): bakterijos buvo suskirstytos į 12 grupių (genčių), tada buvo keičiama jų aplinka; įdomu, kad dalis bakterijų pasirinktinai buvo laikinai užšaldomos (kad vėliau būtų atšildytos ir galėtų toliau gyventi - po daugelio milijonų savo metų). Dar įdomiau, nors, kaip Darvinas ir tikėtųsi, visos mutacijos darė bakterijas labiau prisitaikiusiomis prie naujų gyvenimo sąlygų, kiekviena iš 12 genčių tai padarė skirtingai! Tačiau kaip mokslininkai žinojo, kad mutavusios bakterijos yra būtent geriau prisitaikiusios už senasias (o ne atvirkščiai) - jie tiesiog suleido ė naująją terpę "mutantes" bei "pirmines" - ir pažiūrėjo, kurios išgyvens, o kurios išnyks. Visų 12 genčių mutantės (pamenate visos skirtingos tarpusavyje!) nurungė "pirmines" - faktas, iš esmės labai stipriai patvirtinantis, jog (ilgalake prasme) mutacijos vyksta ne kaip atsitiktiniai išsigimimai, o labai kryptingai - darant organizmą vis labiau prisitaikiusiu prie esamų sąlygų.

Vienas iš mutacijos padarinių buvo bakterijų išaugimas. Stebint grafikus, galima buvo įžvelgti, jog jų vidutinė masė augo eksponentiškai - labai sparčiai iš pradžių, ir vis lėčiau vėliau - galiausiai pasiekdama savotišką plateau. Nors tas teisinga visom 12 genčių, jų galutnė vidutinė masė labai net skirtinga - beveik dvigubai, jei lyginsime sunkausią ir lengviausią. Taip pat, kai kurios iš genčių vėliau "aplenkė" kitas šios evoliucijos metu, nors iš pradžių ir atsilikdavo.

Toliau mūsų laukia dar nuostabesni rezultatai (tikri šedevrai jūsų intelektui). Kol kas visos 12 genčių vystėsi ta pačia kryptimi - prisitaikydamos prie naujų sąlygų - vienos geričiau, kitos lėčiau kartais viena aplenkdama kitą. Tačiau maždaug po 33000 kartų viena iš genčių "pamišo" - pradėjo pasiutusiai daugintis, ir netrukus jau 6 kartus lenkė savo dydžiu likusias. Kas atsitiko? Pasirodo, pirminė mutacija, sąlygota gliukozės nepritekliumi, buvo atskinga už 12 genčių evoliuciją. Tačiau mėginiuose buvo ir kitų medžiagų - jegu bakterjos "išmoktų" jas panaudoti savo maistui, tai suteikųjoms milžinišką pranašumą prieš kitas. Kaip tik ta ir įvyko vienoje iš genčių - joms išmokus "valgyti" kažką daugiau nei vien gliukozę, automatiškai padidėjo prieinamo maisto kiekis - ko pasekoje jų populiacija pradėjo sparčiai augti (kol pasiekė naują placeau). Kitaip tariant, nors visos 12 genčių mutuadamos savaip prisitaikė prie gliukozės trūkumo, tik viena iš jų išvystė kažkokią papildomą mutaciją (pavadinkime ją mutacija A) - visiškai nenaudingą pati savaime. Vėliau, jau gyvendamos gliukozės nepriekliuje, kai (kurių genčių) bakterijos išvystė mutaciją B - vėlgi visai nenaudingą pati savaime. Tačiau mutacija A + mutacija B vedė prie gebėjimo absorbuoti maistui papildomą medžiagą! Tiktai vienintelė iš genčių - turintį mutaciją A gavo iš to naudos. Ir vėlgi, tolesnis Lenski eksperimentas įrodė šią, pradžioje tik hipotezę. Evoliucija buvo ką tik pateikta ant padėklo prieš mūsų akis: atsitiktinės mutacijos kartu su kryptinga natūralia atranka!

Diskusijų dialektika (kart.)

2010-01-28T20:16:00.012+02:00

Esu kažkada parašęs tokį straipsniuką, pamaniau gal visai gerai būtų jį ir čia turėti.

Tie, kas mane pažįsta, žino, kaip vertinu žodžio laisvę, kiekvieno teisę turėti savo nuomonę visais klausimais. Mūsuose tai dar nėra plačiai priimtina, vis dar turime per daug "kas teisinga" ir "kas ne". Tačiau šita trumpa esė ne apie tai. Kažkam net gali pasirodyti, kad pasisakau prieš žodžio (nuomonės) laisvę - nors, aišku, taip nėra. Kalbėsiu, veikiau, apie populiarų nesusipratimą (dažnai vedantį mane iš proto) ir, tiesą sakant, labai fundamentalų racionalaus komunikavimo principą. Pažadu, truputis jūsų kantrybės atsipirks su kaupu.

Nebent esate panašus į mane, turbūt daug nesusimąstote, kai reiškiate savo mintis tuo ar kitu klausimu. Ne, tai nėra blogai. Tačiau, tokiu atveju, jūs naudojate tą patį minčių reiškimo mechanizmą, nepriklausomai nuo situacijos. Šiame rašinyje bandysiu parodyti, jog skirtingos situacijos reikalauja skirtingų būdų, kuriais mes jas analizuojame bei diskutuojame. Panašiai, kaip sunku susikalbėti dviem žmonėms kalbantiems skirtingom kalbom, labai sunku susikalbėti žmonėms, to nepaisantiems (t.y. naudojantiems skirtingus argumentavimo principus). Absurdiška būtų neigti, jog kalbant abiem šalim suprantama kalba palengvina komunikaciją.

Pirmoji klausimų kategorija susideda iš klausimų, neturinčių (ir negalinčių turėti) objektyviai teisingo atsakymo, pavadinkim ją etikos grupe. Tokių klausimų (ar problemų) pavyzdžiai būtų: "ar meluoti blogai?", "kaip turiu rengtis?", "ar tinka vyrams nešioti sijonus?", "ar turime mylėti žemę, kurioj gimėm?", etc. Kartais klausimas gali (kaip mums atrodo) turėti akivaizdų, visuotinai priimtą atsakymą ("ar nužudyti kitą žmogų gerai?"), o kartais gali egzistuoti tiek nuomonių, kiek yra jas reiškiančių ("kokia turėtų būti ideali moteris (vyras)?"). Kartais atsakymas į klausimą gali mums būti akivaizdus, o kartais mes gali ilgai laužyti galvą ieškodami atsakymo. Svarbu suprasti, kad atsakymų įvairovė bei kokybė nedaro įtakos problemos ar klausimo priskyrimui tai ar kitai kategorijai - kriterijus, kurį naudojame - turi ar neturi mūsų klausimas objektyvų atsakymą (nesvarbu mes jį žinome ar ne). Taigi, mano pirmasis postulatas toks:

Niekas neturi tiesos monopolio į etikos grupės klausimus, todėl kiekvienas galime turėti savo nuomonę šiais klausimais - visos nuomonės teisingos (nes teisinga nuomonė neegzistuoja)

Antroji klausimų kategorija susideda iš problemų, kurios turi (žinomą ar nežinomą) teisingą atsakymą - pavadinkime ją faktų grupe. Pavyzdžiai: "kokios spalvos mano akys?", "", "kiek sveria mano šuo?", "koks yra pasaulio 100m bėgimo rekordas", etc. Faktų grupės klausimai turi vieną teisingą atsakymą, kurį mes žinome arba ne. Mums nežinant, atsakymas gali būti žinomas kitų žmonių arba iš nežinomas apskritai. Vėlgi, svarbu suprasti, kad net jei niekas pasaulyje nežino atsakymo į kažkurį klausimą, jis pilnai gali priklausyti faktų grupei, jei tenkina mūsų anksčiau apibrėžtą reikalavimą (teisingas atsakymas egzistuoja). Sakykim niekas gali nežinoti kiek tiksliai žmonių gyvena žemėje ar kiek ilgai žiurkė gali sulaikyti kvėpavimą, tačiau abu šie klausimai priklauso faktų grupei. Dabar antrasis postulatas:

Faktų grupės klausimai turi teisingą atsakymą, todėl "žodžio (nuomonių) laisvės" principas jiems nėra taikytinas. Mes tiesiog tą atsakymą žinome arba ne. Teisingas atsakymas nesikeičia laikui bėgant

Trečioji kategorija - mišri - susideda iš klausimų, kurie (tarsi) turi teisingus atsakymus, tačiau jie veikiau (atrasti) žinomi netiesiogiai, suformulavus teorijas, pagrįstas netiesioginiais įrodymais (faktais). Jei norite sužinoti mano šuns spalvą, galite jį apžiūrėti. Turite faktų kategorijos klausimą. Pamatę mano šunį, jūs žinote atsakymą, kiekvienas jį matęs žinos tą patį atsakymą ir, lengva suprasti, šis atsakymas absoliutus (tikrai teisingas). Tačiau sakykim jūs norite sužinoti gulbių spalvą. Ne vienos konkrečios gulbės, tačiau visų (kokių spalvų jos būna?). Naudojate panašų (empirinį) metodą - apžiūrinėjate gulbes. Apžiūrite 10 gulbių - visos baltos. Ne, galvojate, o kas jei yra kitokių? - Tad toliau apžiūrite dar 90 (viso 100) - vistiek visos baltos. Iš to jūs darote išvadą - formuluojate teoriją - kad visos gulbės baltos. Čia turime klasikinį teorijų grupės problemos pavyzdį. Viena vertus, geri šansai jūsų teiginys teisingas. Tačiau kaip ten bebūtų, tai pats racionaliausias "spėjimas", kurį galite padaryti. Tačiau nesuklyskite, nors 100 jūsų apžiūrėtų gulbių buvo baltos, juoda gulbė visgi gali egzistuoti, jūs jos tik nematėte. Tai ir yra kas skiria teorijų grupę nuo faktų. Trečiasis postulatas:

Teorijų grupės klausimai turi tik labiausiai tikėtinus atsakymus. Nors mes nesame absoliučiai tikri dėl jų teisingumo, tokie atsakymai yra nepalyginamai daugiau, nei spėjimai (ar kažkieno nuomonė)

Taigi, dabar žinote viską apie problemų grupes... Tolesnėje rašinio dalyje apžvelgsime tinkamus tyrimo bei argumentacijos (ginčo) metodus kiekvienai iš grupių, bei dažniausiai pasitaikančias klaidas (vedančias į nesusipratimą bei žlugdančias mūsų apsikeitimą informacija).

Etikos grupė yra filosofų gyvenamoji vieta. Viena, suprantama, susipažinimas su bent jau žymesnėmis filosofijos atšakomis labai padeda tokioje diskusijoje. Labai sunku pasakyti kažką vertingo žmogui, neperskaičiusiam nei vienos filosofinės knygelės. Tačiau gera naujiena yra tai, jog nežiūrint to, kiekvienas galime teigti savas tiesas (sutinkamai su pirmuoju postulatu). Kas nuostabiausia, mūsų teiginiai niekada nebus būti klaidingi - iš esmės mes tik komunikuojame apie save. Mes pasakojame tai, kuo tikime, kas mums patinka ir ko norėtume. Vienintelė įmanoma klaida čia, kaip ironiškai, yra tai pamiršti. Pamiršti, jog nėra teisingų nuomonių. Pykti, kad kitas galvoja kitaip, bandyti jį "atversti", o nepavykus griebtis smurto. Skamba pažįstamai? Nenuostabu, religinis sektantiškumas yra viena to apraiškų (kažkam gal artimesnis pavyzdys bus dauguma delfi komentarų). Teiginys "Bušas idiotas" irgi priklausytų šiai kategorijai, ir tereikštų mano asmeninę nuomonę - tobulai legalu tai viešai teigti šalyje, kur šis žmogus yra prezidentas ("žodžio laisvė"?). Kodėl tada būsiu sodinamas net į kalėjimą (jei siūlomas įstatymo projektas bus priimtas), viešai pasakęs "man patinka gėjai" (arba "gėjai jėga")? Ir spėkite kokioje šalyje?

Faktų grupėj jau visai kita tvarka. Faktai tiriami empiriškai ir visos išvados daromos logikos pagalba. Tad valdo logika + empirinis patyrimas. Gera naujiena tai, kad visi mes galime matyti bei girdėti. Tad jei aš mačiau, kad kaimynas nusipirko naują mašiną, aš tai žinau (kartu jos spalvą, markę, etc.). Arba aš galiu girdėti, kada trinkteli durys, taip žinodamas, kad kažkas grįžo namo (nemaišyti su "girdėjimu" kažkokio pasakojimo - tai nebus empirinis patyrimas, nes mes "patirsime" tik įvykio perpasakojimą, ne patį įvykį). Bloga naujiena ta, kad negalime visko matyti ir girdėti, turime priklausyti nuo kitų patyrimo šaltinių bei pasikliauti savo logika (darant išvadas). O va su logika, brangieji, mums sekasi ne kaip. Daugumai iš mūsų. Kadangi niekas nėra ginčytis apie tai ką abu matė (ar girdėjo), visi nesusipratimai, ginčai ir nesutarimai gimsta, kaip taisyklė, dėl logikos stokos. Ir aš nenoriu menkinti ar nuvertinti kažko, tas atsitinka su pačiais protingiausiais iš mūsų. Štai keli klaidingos logikos pavyzdžiai:

- aš valgau rūkytus lašinius, kad ilgiau gyvenčiau: "mano senelė valgė daug rūkytų lašinių ir išgyveno 105m." - mes juk nežinome, kiek būtų ji išgyvenusi, jei nebūtų valgiusi lašinių; teisingas tyrimas būtų stebėti atsitiktinių žmonių grupę, pusę jų maitinant rūkytais lašiniais;

- aš aktyviai investuoju į akcijų biržą, sekdamas vieno guru pėdomis (naudoju jo sistemą): kadangi jis tapo milijonieriumi per 3 metus, aš irgi tikiuosi tai pakartoti - jo sistema galėjo būti pelninga vienais metais, gali būti nuostolinga kitais (t.y. gal jam pasisekė); mažiausiai, bent jau turėčiau patikrinti sistemos pelningumą ilgesnio periodo metu (akcijų biržos simuliacija), ryžtingai atsisakydamas jos nepalankių rezultatų atveju;

- stengiuosi kuo labiau išsiskirti iš visų, nes nenoriu būti "pilkos masės" dalim - vidinių savybių išskirtinumas veda prie savaimio išsiskyrimo iš kitų tarpo, o ne atvirkščiai; ekstravagantiškas elgesys pats savaime nepadės man tapti "gilesne" asmenybe.

Teorijų grupė, spėju, jums pati tamsiausia. Natūralu, joje kyla didžiausia dalis nesusipratimų (vedančių į aršius ginčus ir konfliktus). Priežastis yra ta, jog intuityviai, mes nesam linkę suprasti, koks teiginys kvalifikuoja į teoriją (ir tampa reikšmingu) ir koks ne. Jei aš pateiksiu jums bone fide teoriją, o jūs to nesuprasite, (1) dažnai jūs tai priimsite labai skeptiškai, (2) kaip kontroargumentą pateiksite savo teiginį, tačiau vadovausitės veikiau savo nuomone, t.y. etinių klausimų grupės metodu, (3) arba, stokodamas logikos, jūs neteisingai interpretuosite faktus, tokiu būdu sukurdami klaidingą teoriją. Štai kaip vystėsi vienas iš mano pokalbių:

Aš: Šiandien žiūrėjau įdomią laidą apie astrologiją. James Randi buvo pasikvietęs vieną žymų astrologą. Pasirodymas baigėsi visišku fiasko, astrologas stipriai klydo ir retai pataikydavo pasakyti kažką teisingo.

Jis: Aš tai aiškiaregiais tikiu (pastebėkime laisvą žodžio astrologas interpretavimą bei etinės grupės argumentacijos terminologiją - tikiu). Aš pats buvau pas vieną, tai viskas, ką sakė pasitvirtino. (dabar klaidingai interpretuojami empiriniai faktai ir sukuriama nepagrįsta teorija)

Aš: Rimtas? Nesiūlei jam pabandyti gauti tą 1 milijono dolerių premiją? Tereiktų parodyti ką jis gali...

Jis: Nu kur dabar jis važiuos į Ameriką? Jis pinigų tam neturi, aš pats jam 50 litų daviau už būrimą, tai labai apsidžiaugė.

Aš: Tai kelione kelių tūkstančių dolerių juk nekainuotų, o gautų visą milijoną? (taip kalbu, aišku, vien kad padėčiau žmogui suprasti jog tai absurdiška)

Jis: Nežinau, reikės gal pasiūlyti (čia suprantu, kaip nuoširdžiai mano pašnekovas tiki tuo aiškiaregiu)

Aš: Klausyk, o tu įrašinėjai, ką jis tau sakė? Norėčiau paklausyti...

Jis: Ne, bet aš atsimenu 3 dalykus, kurie teisingi buvo.

Aš: Tris dalykus... o kiek "dalykų" jis tau pranašavo?

Jis: Nežinau, neskaičiavau, gal 10 iš viso. Bet juk viskas negali išsipildyti, tai nieko nereiškia? ("nieko nereiškia"? bent jau reiškia, kad jis atspėjo vos 30% - daug ar mažai tai, priklauso nuo kiek bendro pobūdžio ar specifikuoti jo spėjimai buvo)

Aš: Matai... tame šou, astrologas darė horoskopą vienam žmogui iš salės. Vėliau jį garsiai skaitė. Tam žmogui tiko gal 20%, tačiau žmonėms salėje tiko nuo 5% iki 35% irgi (tos pačios pranašystės). Ar supranti ką tai reiškia? (tiesa akivaizdi - nors techniškai įmanoma, kad tiesiog susirinko tokie "panašūs" žmonės, todėl turime teoriją o ne faktą, nors labai arti)

Jis: Tai nieko nereiškia. Kaip jau sakiau, man gerai atspėjo, be to mano draugas buvo, jam irgi išsipildė ("tai nieko nereiškia"? - remiantis eksperimento rezultatais, teorija formuluoja pati save, taip sakant; "kaip jau sakiau" - laida buvo apie astrologus, ne aiškiaregius apskritai, tad techniškai tavo argumentas net ne į temą; sakai draugas irgi buvo... nekalbu apie subjektyvumą - neturime pranašysčių įrašo - salėje juk irgi dalyvavo 150 žmonių! wow, žmogus visai be logikos - nėra prasmės tęsti šio pokalbio)

Turbūt išvarginau, tad jau baigiu. Tik paminėsiu dar vieną mane gluminančia miskoncepsiją. Atrodytų kaskart, kai tik iškyla diskusija apie religinių knygų prieštaravimą šaltiems faktams, gindami religiją žmonės griebiasi to paties argumento: "jūs tikite į mokslą, mokslas yra jūsų religija (suprask mes tik meldžiamės skirtingiems dievams)". Neteko matyti gerai į tai atsikirtusio ateisto, todėl pateiksiu savą versiją: religija priklauso etikos grupei (niekas nenuginčys), mokslas (priklausomai nuo koks) - faktų arba teorijų. Tiek tų skirtumų (ir panašumų) - visiškai skirtingi pasauliai, jei skaitėte ką rašiau aukščiau. Todėl ne, aš neturiu nieko prieš religiją. Esu prieš neišmanymą, priskiriantį ją tai pačiai grupei su mokslu. Nei daugiau, nei mažiau. Kitą kartą, kai ginčysitės, pagalvokite, kokiai kategorijai priklauso jūsų tema ir ginčo metodus pasirinkite atitinkamai.

Nuodėmių miesto Gidas (IV dalis)

2009-12-25T08:03:00.000+02:00

Azartiniai lošimai, atliekami teisingai, yra bene geriausią malonumo, naudos ir kainos balansą turinti pramoga Las Vegas’e (ir ne tik). Viską pradėkite nuo lošėjo kortelės įsigyjimo. Skirtingi kazino turi skirtingas korteles, tačiau kai kurios kortelės galioja keliuose kazino. Operacija nieko nekainuoja, tereikia turėti asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Turėdami kortelę, naudokite ją kiekvieną kartą kažką lošdami. Kazino automatiškai registruoja Jūsų lošimo trukmę bei statymų vertę – už ką vėliau gaunate atitinkamas premijas. Premijos gali būti naudojamos užmokant už valgį, perkant suvenyrus ar tiesiog apmokant viešbučio numerį. Jeigu lošite daug – galite tapti platininu ar net deimantinu nariu – šiuos atveju papildomai gausite nemokamų naktų įvairiuose to klubo viešbučiuose bei kitų privilegijų. Trumpai, jei jau lošite, būtų neprotinga atsisakyti to, kas nemokama.

Patarimai pradedantiems lošėjams

Pirma, svarbu suprasti kazino azartinių lošimų pagrindinį principą. Nors pavienis lošėjas ir gali laimėti vieną ar kelis kartus iš eilės, visi žaidimai sukurti taip, jog ilgainiui Jūsų laimėjimus kompensuoja pralaimėjimai ir to pasekoje telaimi kazino. Tačiau įvairių žaidimų kazino “kąsnis” skiriasi. Sakykim, Jūs 100 kartų lošiate $5 vertės statymą – jeigu to pasekoje kazino vidutiniškai laimi $50, sakysime, jog šio lošimo kazino “dalis” yra 10% ($50 nuo $5 x 100=$500 statymų). Suprantama, kuo mažesnė yra konkretaus lošimo kazino dalis, tuo jis palankesnis lošėjui. Geras lošėjas rinksis lošimus būtent pagal tai, o ne pagal jų išorinius atributus.

Pradėkime nuo blogiausių, t.y. didžiausią kazino dalį turinčių lošimų: neabejotinas lyderis čia yra lošimų automatai (slot machines). Lošėjai, žaidžiantys lošimo automatais, laikomi nevykėliais (suckers) – nebūkite jais. Asmeniškai aš negalėčiau žaisti lošimo automatais jau vien dėl to, kad jie nuobodūs! Savo ruožtu stalo žaidimai, tokie kaip black jack, ne tik turi mažiausią įmanomą kazino dalį, bet ir yra nepalyginamai patrauklesni. Svarbiausia, Jūs žaidžiate juos ne vienas – kortas dalina gyvas žmogus, kartu su Jumis prie stalo sėdi kiti lošėjai. Kazino duoda lošėjams nemokamus gėrimus, tad aistros netrunka užvirti: gali pamatyti ir išgirsti tikrai įdomių ir nelauktų dalykų.

Kad pats lošimas nebūtų varžantis ir nejaukus, pradžiai siūlyčiau apsistoti ties vienu žaidimu (black jack yra šia prasme nepralenkiamas) – gerai išmokti jo taisykles bei “pagrindinę” (basic) strategiją. Žinodami žaidimo taisykles Jūs galėsite žaisti per daug neįsitempdami, o “pagrindinės” strategijos išmanymas leis Jums sumažinti kazino dalį iki minimumo. Teisingai žaisdami Black Jack Jūs vidutiniškai pralošite mažiau nei 1% savo statymų, kas reiškia, kad atlikdami $5 statymus net kiekvieną minutę, per valandą pralošite vos $3 ($5 x 60=$300 x 1% = $3)! Taigi valanda tokios pramogos Jums tekainuos vos $3 – patys spręskite kiek kainuotų vien Jūsų per valandą išgerti gėrimai...

Prostitutės bei masažistės

Bent trumpai nepaliesti šios temos, mano nuomone, būtų tiesiog nesąžininga. Nežiūrint to, kad oficialiai prostitucija yra nelegali Las Vegas miesto zonoje, tai netrukdo nuodėmių miestui siūlyti šią paslaugą įvairiausiais įmanomais būdais. Ir pasakysiu tiesiai šviesiai – jei kada Jus kamavo mintis tai išbandyti, Las Vegas tikrai turi ką pasiūlyti. Suprantama, būnant Amerikoj (o ne kur nors Tailande), negali tikėtis vien simbolinių kainų, tačiau paslaugų asortimentas irgi atitinkamas - pilniausias iš pilniausių (merginų amžius, kilmė, išvaizda, siūlomos paslaugos, etc.).

Patogiausia ir saugiausia išsikviesti norimą merginą telefonu – tiesiai į savo viešbučio kambarį. Agentūros, teikiančios tokias paslaugas, labai profesionalios ir orientuotos į kliento patenkinimą – tad nebijokite paaiškinti kokios merginos (ar kiek) ieškote. Suprantama, atviru kodu niekas neįvardija konkrečių paslaugų, nedarykite to ir Jūs. Kainos nėra fiksuotos, nors paprastai Jums bus pasakyta kaina ~$100 - kas padengs tik merginos atėjimą į Jūsų kambarį (gal būt į tai dar įeis švelnus erotinis masažas) – toliau viskas priklauso nuo abipusio susitarimo (ko ir kiek ilgai norite, kokios kategorijos mergina, etc.). Sėkmės! :)

Paskutiniai patarimai

- Las Vegas yra labai saugus miestas – jei niekur nenuklystate iš Strip’o. Tad apribokite savo keliones Strip’u – ir nieko nebijokite;

- Arbatpinigiai yra privalomi – padavėjos, nešikai, lošimų dalintojai, įvairūs patarnautojai – visi dažnai gauna tik minimal atlyginimą, tad arbatpinigiai sudaro didelę jų pragyvenimo šaltinio dalį; nebent buvote aptarnauti tikrai nekokybiškai – nepašykštėkite už tai atsilyginti; daugeliu atveju aš apsiriboju $1 – išsskyrus arbatpinigius pavalgius – tada 15-20%;

- Kuponai – nepatingėkite pavartyti įvairias į Jūsų rankas patekusias kuponų knygeles – dažnai galėsite sutaupyti ne dolerį ir ne du; čia labai populiarūs kuponai į įvairius šou, bufetus, ekskursijas, etc.

- Reikalaukite kokybiško aptarnavimo - jokiu būdu nesiūlau būti viskuo nepatenkintu bambekliu, tačiau jei mokate už paslaugą, nebijokite pasiskųsti, jei ji nebuvo suteikta kokybiškai; neteisingai iškeptas kepsnys be kalbų bus pakeistas nauju, plius, didelė tikimybė, kaip atsiprašymą dar gausite nemokamą desertą; jeigu naktį blogai miegojote dėl iš kažkur sklindančio triukšmo - viešbutis su malonumu pakeis Jūsų kambarį kitu - kartais pasiūlydamas nemokamą pagerinimą į liukso klasę. Amerikoj apskritai, ir ypač Las Vegas'e, Jūsų skundai bus visada sutinkami su natūraliu susirūpinimu ir supratimu - niekas tikrai nevers Jusų jaustis nepatogiai.

Taigi, tuo ir pabaigsiu šį savo įvadinį nuodėmių miesto gidą :)

Nuodėmių miesto Gidas (III dalis)

2009-12-23T07:45:00.000+02:00

Jeigu norėtumėte kažko „stipresnio“, Las Vegas ir čia Jūsų nenuvils. Striptizo klubai yra išsidėstę kiek atokiau nuo paties Strip‘o, tačiau lengvai pasiekiami ar su taksi, ar pačių striptizo klubų parūpintu transportu. Tačiau štai keli būtiniausi dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti. Pirma, Las Vegas‘e egzistuoja dviejų rūšių striptizo klubai – visiško nuogumo ir "tik su kelnaitėmis". Pagal galiojančius įstatymus, visiško nuogumo klubuose neleidžiama pardavinėti alkoholio (žinau, kolūkis) – todėl tiesiog patikėkite, kai sakau, jog geriausi striptizo klubai yra „tik su kelnaitėmis“.

Antra, prostitucija Las Vegas‘o mieste yra draudžiama (apie tai daugiau kiek vėliau), tad nesugalvokite to pasiūlyti kažkuriai šokėjai – galite būti ne tik nesuprasti, bet ir jėga išmesti lauk vieno iš milžiniškų apsauginių. Bendru atveju, neturėtumėte savo iniciatyva liesti šokėjų, tiesiog palikite visą darbą joms.

Trečia, jeigu prie Jūsų prieis mergina (o kažkuri prieis) ir siūlys Jums pašokti (lap dance) – supraskite ją teisingai – ji nedaro to, nes Jūs jai patikote – ji tiesiog dirba. Standartinė „lap dance“ kaina yra ~$20 ir jis trunka tiek, kiek trunka viena grojama daina. Jeigu nesiruošiate už tai mokėti (arba Jums užtenka vieno šokio), geriau iš anksto atsisakykite – kad vėliau nekiltų nereikalingi nesusipratimai. Visame kitame, tiesiog vadovaukitės sveiku protu :)

Tarp lošimo, šou, ekskursijų bei naktinių klubų Jūsų dienotvarkė turėtų būti pakankamai intensyvi ir užpildyta. Liko kelios mano dar nepaminėtios pramogos, kurių tikrai nelaikau prioritetinėmis, tad nepergyvenkite neradę joms laiko. Visgi, jei nesimiega, ar galite sau leisti praleisti Las Vegas‘e kiek ilgesnį laiką, štai Jums dar kelios idėjos.

Atrakcijonų kalneliai – mylite juos ar nekenčiate – dėl vieno galite būti tikri – tokių dar niekur nesate matę. Mano mėgstamiausi – esantys ant aukščiausio Las Vegas‘e pastato (Stratosferos viešbučio) stogo! Negana to, kad baisu būtų tiesiog suptis šiais atrakcijonais, jie dar užkelti ant dangoraižio stogo! O supiesi kabėdamas tiesiog virš bedugnės... Bet suprasiu Jus, jei šitą praleisite :)

Jeigu ir atrakcionai nepriverčia Jūsų širdies pakankamai plakti, galite pabandyti nušokti su parašiutu - net jei tai esate darę Lietuvoje, manau patirsite naują malonumą. Naujokai gali šokti kartu su instruktoriumi, kuris pasirūpins, kad Jūsų parašiutas laiku išsiskleistų ir Jums nebūtų dėl ko jaudintis. Automobilų fanams stipriai rekomenduoju išsinuomoti vieną iš savo svajonių automobilių - kur dar, jei ne Las Vegas'e norėtumėte juo smagiai praūžti rėkdami ir mosikuodami rankomis? Tai tikrai nekainuos Jums visų Jūsų santaupų, o atsiminimas liks visam gyvenimui.

Na ir pabaigai liko senas geras apsipirkinėjimas: asmeniškai nesu šio meno fanas, todėl jei pajausite entuziazmo stygiu – per daug nesupykite. Kaip ten bebūtų, Las Vegas‘e yra keli tikrai įspūdingi parduotuvių kompleksai, kuriuos verta aplankyti. Aš galiu nemėgti pačio pirkimo, tačiau kartais man patinka tiesiog žiūrėti į prabangą bei perteklių. Vartotojiška visuomenė yra savotiškai patraukli... nežinau kodėl - tiesiog tai panardina mane į savotišką transą... :) Tad jei turėsite laiko, būtinai aplankykite bent šiuos kelis: The Forum Shops, The Grand Canal Shopes bei Miracle Mile Shops.

Nuodėmių miesto Gidas (II dalis)

2009-12-21T07:31:00.000+02:00

Apie azartinius lošimus norėčiau pakalbėt atskirai – egzistuoja tiesiog per daug klaidinančių nuomonių apie juos. Taigi, pirma – azartinių lošimų paskirtis nėra praturtėti. Visos, su azartiniais lošimais susijosios nelaimės, prasideda nuo šios paprastos tiesos nepaisymo. Iš azartinių lošimų turtėja tik juos siūlantys kazino – taip jie sugalvoti, taip jie ir veikia. Antra – tai nereiškia, kad lošti azartinius žaidimus yra “blogai”: t.y. prieštarauja sveikam protui ar yra tuščias pinigų švaistymas. Tuoj paaiškinsiu viską detaliau.

Į azartinius lošimus pažiūrėkime kaip į bet kurią kitą (mokamą) pramogą: mes nusistatome norimą biudžetą ir už tai gauname atitinkamą malonumą. Didelė dalis žmonių nesupranta, kad azartiniai lošimai gali būti ne tik įtraukianti, bet ir tikrai palyginus nebrangi pramoga. Duosiu paprastą pavyzdį: jeigu einate į naktinį klubą, vien įėjimas kainuoja $20-30/žmogui; tada už kiekvieną gėrimą mokate dar po $5-8. Žaidžiant kazino, esate kitokioje, tačiau nemažiau prabangioje aplinkoje, sutinkate ir pabendraujate net su daugiau įdomių žmonių. Gėrimus gaunate nemokamai, papildomai patiriate laimėjimo ir pralaimėjimo virpulį. Tiesa yra ta, kad pats lošimas neturi Jums daug kainuoti, jei žinote, ką darote. Teisingai pasirinkus lošimus ir žinant “basic” strategijas, valanda žaidimo kainuos Jums (priklausomai nuo statymų dydžio) vidutiniškai $3-5/val – apie $40 už 10 valandų vakarą! Suprantama, visada yra šansas kartas nuo karto laimėti – kas tik dar pagerina perspektyvą.

Supraskite mane teisingai, aš nesakau, kad kiekvienas turi lošti azartinius lošimus. Tačiau „paragauti“, mano nuomone, turėtų kiekvienas. Tai nėra kažkas „užkrečiamo“, tad visada galima bus daugiau to nedaryti, jei tikrai nepatiks. Sunku patikėti, kad milijonai ir milijonai žmonių kasdien aplankančių Las Vegas kazino, yra nesusipratę? Visais atvejais jie tikrai nėra „sergantys“ azartinių lošimų liga ar pralošiantys savo šeimos santaupas (ar savo namus)... Tiek ir tenoriu pasakyti. Apie mano konkrečias rekomendacijas norintiems pabandyti azartinius lošimus kiek vėliau.

Las Vegas‘o šou – kita labai svarbi, mano požiūriu, tema. Viena vertus, tai, jog visi patys geriausi pasaulio šou yra sukoncentruoti Las Vegas‘e yra „comon knowledge“ (visuotinai žinoma), kita vertus – man pačiam, atsimenu, tai buvo didelis atradimas. Pirmą kartą keliaudamas į Las Vegas‘ą aš net neįtraukiau šou žiūrėjimo į savo dienotvarkę! - Tik nesugalvokite Jūs pakartoti šios mano klaidos! Iš tiesų, siūlyčiau pamatyti bent du šou (čia mažiausiai). Tuo pat metu, man sunku būtų rekomenduoti kažką konkretaus – paprasčiausiai todėl, kad čia yra tiek daug tikrai gerų šou, kiekvienas iš kurių yra savotiškai unikalus. Patarti galėčiau nebent apsispręsti dėl „kategorijos“ ir tada iš kiekvienos kategorijos pasirinkti vieną iš įžymesnių – tikrai neprašausite. Paminėčiau tolias "kategorijas": muzikiniai, operos, vaidinimai, komedijos, cirkai, magija, "suaugusių" šou, etc.

Dar vienas dalykas, kurį būtinai norėčiau parekomenduoti – tai skirkite bent vieną dieną Las Vegas apylinkių apžvalgai. Kelionė išsinuomota mašina yra vienas iš galimų pasirinkimų, tačiau pirmam kartui geriau rinkitės vieną iš ekskursinių kelionių autobusu (kurių apstu, nuo trumpų – trunkančių vos 4 val., iki užimančių visą dieną – 14 val.). Įspūdinga hidroelektrinė bei „raudonieji kalnai“ – bent du tikrai verti dėmesio objektai. Jeigu užaugote žiūrėdami filmus apie indėnus – tai tik dar labiau sustiprins Jūsų sentimentus. Linkusiems kiek daugiau išlaidauti, galiu dar parekomenduoti pasiskraidymus malūnsparniu (tiek po naktinį Las Vegas‘ą, tiek po jį supančias dykumas).

Dabar apie nakties pramogas. Jeigu naktiniai klubai yra Jūsų arkliukas – būtinai pasistenkite aplankyti bent kelis klubus. Viena problema su šiuo planu yra begalinės eilės. Jeigu galite sau tai leisti, pagalvokite apie VIP bilietą (ar net staliuko rezervaciją) – kas leis aplenkti visas eiles bei turėti savotišką "bazę" klubo viduje – priešingu atveju, tiesiog apsišarvuokite kantrybe – anksčiau ar vėliau Jūs vis vien pateksite į vidų. Kas liečia pačius klubus, labai sunku vienareikšmiškai pasakyti kuris geresnis už kurį – viskas labai priklauso nuo Jūsų kompanijos, tikslo bei to, kas Jums svarbiausia. Paminėsiu vos kelis, nuo kurių galėtumėte pradėti: Pure – 2 aukštai, 4 atskiros skirtingos muzikos salės, nuostabus Strip’o vaizdas; Tao – įrengtas autentišku azijietišku stiliumi, dvelkia ypatinga prabanga ir dėmesiu detalėms (pats savininkas dažnai sutinka klientus, etc.); Moon – įsikūręs paskutiniame aukšte, su atsidarančiu stogu (šokiai po atviru dangum); Voo Doo – 51-ame aukšte, stulbinantis Strip‘o vaizdas.

Nuodėmių miesto Gidas (I dalis)

2009-12-17T03:04:00.007+02:00

„Sin City“ – kaip dažnai dar vadinamas Las Vegas - sunku pažinti per kelias dienas, juolabiau iš kelių kino filmų ar pasakojimų. Asmeniškai aš myliu šį miestą – vadinkite tai meile iš pirmo žvilgsnio... kuri tęsiasi jau virš dešimt metų. Apie Las Vegas‘ą, atrodo, galėčiau pasakoti valandų valandas, kas kart prisimindamas kažką naujo, kažką įspūdingo. Tačiau, tikiuosi, tai netrukdo man išlikti objektyviu tikrovės atžvilgiu, pastebėti ne vien šio miesto blizgesį. Šį kartą Jūsų dėmesiui siūlau savo šviežiausius įspūdžius.

Jeigu Jūs absoliučiai nekenčiate kelionių (ir, galbūt, laikote jas tuščiu laiko ir pinigų švaistymu) – ignoruokite šį mano patarimą – tačiau visiems kitiems: jei tik tai Jums yra fiziškai įmanoma, bent kartą gyvenime aplankykite šį nuodėmių miestą – padarykite sau tokią paslaugą! Ir visai nesvarbu, mėgstate Jūs azartinius lošimus ar ne. Be jokių abejonių, Las Vegas yra azartinių lošėjų rojus, tačiau jis, taip pat, yra nepalyginamai daugiau. Nei viename kitame mieste pasaulyje Jūs nerasite tiek aukščiausio lygio šou: kiekvienas iš kurių savaip nustebima ir sužavi. Nei viename kitame pasaulio mieste Jūs nerasite tiek aukščiausio lygio naktinių klubų: ir jei tai Jūsų arkliukas – patikėkit, kai sakau, kad nesate matę nieko panašaus. Gurmanams – Las Vegas yra susikvietęs žymiausius pasaulio šefus – dar pridėkite per pus mažesnes nei Europinės kainas, ir kaip nepersivalgyti, lieka vieninteliu Jūsų rūpesčiu. Sergantys prabangių parduotuvių liga čia taip pat atras savo rojų: nesvarbu ką Jūs bepirktumėte. Sąrašas tuo nesibaigia.

Kaip žinia, Las Vegas‘o miestas įsikūręs dykumos slėnyje. Vietiniai gyventojai, suprantama, skundžiasi karštomis vasaromis, tačiau mums, paprastiems mirtingiesiams, tai reiškia bemaž tobulą klimatą visus metus. Dar geriau, jei esate alergiški lietui. Žiemos sezonu temperatūra nukrinta beveik iki nulio, tad lauke nepasimaudysi, tačiau visą likusį laiką kiaurą dieną gali mirkti baseine ar šildytis saulėje, belaukdamas vakarinio šou ar naktinio klubo. Jeigu norisi kažko aktyvesnio (tačiau ne per daug aktyvaus) – puiki proga pasipraktikuoti savo golfo swingus viename iš golfo aikštynų.

Tiesa ta, kad jei atvykote į Las Vegas‘ą vos keliom dienom – pamatyti nespėsite beveik nieko. Juolabiau, jei neturėsite gero gido (ar nebūsite visko idealiai suplanavę). Tačiau kaip ten bebūtų, nepadarykite didžiausios įmanomos klaidos – nepasirinkite viešbučio, nesančio Strip‘e (Las Vegas bulvare) – nesvarbu kiek sutaupytumėte! Kuo mažiau laiko turite, tuo arčiau „veiksmo“ turite norėti būti. O kas liečia „veiksmą“ – tai kitas Strip‘o pavadinimas. Apsistokite bet kuriame Strip‘o viešbutyje – ir viską, kas Jus domins, pasieksite pėsčiomis. Stipriai nerekomenduoju nuomuotis automobilio – geriau išleiskite sutaupytus pinigus kitur, be to Las Vegas kamščiuose praleisite pusę savo atostogų.

Seniau geriausia būdavo rezervuotis viešbučius per hotels.com (ar dar seniau - per bene vienintelį travelocity.com) ar panašius agentus, tačiau dabar bemaž visi viešbučiai suteikia geriausias kainas užsakant tiesiogiai. Papildomas gerumas, kad užsakant tiesiogiai nereikia iš anksto sumokėti už visą buvimą (tuo tarpu agentai reikalauja apmokėti viską iš karto). Kalbant apie viešbučio pasirinkimą – kaip jau turbūt supratote, labai daug priklauso nuo Jūsų piniginės – gera naujiena tai, kad vėlgi, būsite tikrai maloniai nustebinti (gerom kainom), ypač jei lyginsite su Europinėm. Mano rekomenduojami viešbučiai (Top 2 ) būtų:

(1) 3* - Imperial Palace (vidutinė kaina ~$40/dieną): idealus ekonominis viešbutis, idealioje strateginėje padėtyje Strip‘e; tikrai normalūs kambariai, geriausia kaina Strip‘e, pačiame „veiksmo“ centre;

(2) 5* - Venetian (vidutinė kaina $200-300/dieną): idealus prabangios klasės viešbutis, visi kambariai „suites“ („butai“), geroj Strip‘o vietoj.

Eilė kitų gerų viešbučių, be jokios abejonės, tačiau šie du – mano nuomone geriausi iš geriausių (priklausomai nuo Jūsų kišenės - o Strip'e esu išbandęs kone visus).

Aerouostas yra vos ne miesto centre, tad savo viešbutį pasiekti galite labai greitai ir lengvai. Rekomenduočiau specialius autobusiukus – vežančius į visus Strip‘o viešbučius už $5, tačiau galite pasinaudoti ir limuzino paslaugom ($50-80), jei tai jus intriguoja.

Valgymas Las Vegas’e yra kitas subtilus dalykas. Viskas priklauso nuo Jūsų norų: ar norite sutaupyti, ar norite tikrai paskanauti. Visais atvejais siūlyčiau pradėti nuo all-you-can-eat bufeto (švediškas stalas). Tokie bufetai yra bemaž kiekviename didesniame viešbutyje (nebūtinai turite valgyti tame, kuriame apsigyvenote). Kainos panašios, svyruoja nuo $12/pusryčius iki $22/vakarienę ($16/pietus) – geresni viešbučiai turi kiek geresnius / brangesnius bufetus ir atvirkščiai. Bufete galėsite paragauti įvairiausio maisto, atsigerti įvairių gėrimų, pasmaližiauti. Vėliau galėsite nuspręsti ką norite daryti toliau. Jūsų pasirinkimą ribos tik Jūsų vaizduotė – pačiam Strip’e galima rasti tiek “fast food” tiek “five diamond” klasės restoranų.

Tiger Woods: pavyzdys ar nusidėjėlis?

2009-12-08T01:30:00.009+02:00

Kartais atsitinka kažkas, apie ką kiekvienas turi ką pasakyti. Skirtingos nuomonės pagrįstos skirtingais argumentais. Visi įrodinėja savo tiesas, tarsi nuo to priklausytų jų gyvybė. Man tai visada buvo įdomus fenomenas:) Tačiau bene dar įdomesnis yra tai, kai, kažkam atsitikus, visi žmonės vienbalsiai sutaria… įvykis yra toks trivialus ir vienareikšmis, kad niekam net į galvą neateina dėl jo ginčytis. Aišku, įdomumo kaip ir neliktų, jei apie tokį įvykį niekas daug nekalbėtų. Bet štai mes turime: žmonės turi tiek daug ką pasakyti, kad negali net užsičiaupti; visi suokia tą pačią dainelę, skirtingomis intonacijomis! Tokia šiuo metu, atrodo, Tiger Woods istorija (bent jau čia, Amerikoj).

Nesileisiu į pačios istorijos perpasakojimą, esu tikras kiekvienas gali susirasti šimtus, jei ne tūkstančius ją aprašiusius šaltinius. Tačiau esmė paprasta: Tiger Woods – geriausias visų laikų golfininkas, bilijonierius, daugelio vaikų stabas – viešai prisipažino turėjęs meilės nuotykių už santuokos ribų, beja ne vieną. Prisipažino, kai jau nebegalėjo išsisukinėti toliau. Tiesa, jo žmona pati tai suprato keliom dienom anksčiau (praleiskim tai, kaip ji į tai sureagavo).

Taigi, kokia didelė staigmena, a? - bent jau man tai ne. O ko tik netenka išgirsti - žaidžiant prie kazino staliukų, sėdint restorane ar tiesiog praeinant pro šalį… Pirma, žmonės (teigia) esą priblokšti netikėtumo. Kaip galėjo taip pasielgti toks “geras” ir toks “pavyzdingas” žmogus?! Jie jį gerbė ir žavėjosi juo, kaip sportininku. Daugelis savo vaikus ragino į jį lygiuotis. Kaip galėjo tai atsitikti, bet, dar svarbiau, kaip jis galėjo taip pasielgti? Visa tai lydi istorija po istorijos apie tai, kodėl tai yra neįtikėtina ir kodėl tai taip jiems skaudu.

Tada, žmonės prabyla apie tai, koks jis negeras. Ar tik galite pagalvoti, jis turėjo meilužę! Ir dar ne vieną (kol kas žinomos 3)! “Žmogus turėjo viską pasaulyje“ ir „taip neatsakingai viską prarado“. Čia pradedami skaičiuoti Tiger multi-milijoniniai kontraktai, po ko padaroma išvada, jog nei vienas čia susirinkęs nebūtų toks kvailas, net jei turėtų dalelę Tiger Woods turto. Prisimenamos įvairios istorijos apie Tiger skupumą bei jo didelį ego. Jautiesi, tarsi tavo paties vertė išauga kas kartą, tau pasakius dar kažką blogo.

Tokia ta visuomenė, kurioje gyvename. Tokia ta „žmogiškoji prigimtis“. Šia prasme ji beveik nesiskiria – kur benukeliautum. Bet nuo kur man pradėti? - Ką gi aš pats galvoju apie visa tai? Nagi pažiūrėkime į viską iš pradžių.

Pirma, bet kokio žmogaus sudievinimas neišvengiamai veda į nusivylimą: mes susikuriame mentalinį idealą ir suprojektuojame jį į konkretų žmogų – jis gali atitikti tam tikras mūsų trokštamas savybes, bet neįtikėtina, jog atitiks visas. Tokiu būdu „idealus“ žmogus realiame gyvenime neegzistuoja, tai tėra mūsų vaizduotės padarinys. Antra, galbūt dar svarbiau, kodėl mes tokie tikri, kad žinome, kas yra „geras žmogus“? Akivaizdu, žmonės dažnai sutaria dėl tam tikrų savybių (vadindami jas „geromis“), tačiau tiesa negali būti nustatoma balsų dauguma. Kažkas gali būti už mus stipresnis fiziškai, kažkas gali greičiau bėgti, geriau išmanyti matematiką ar atsiminti daugiau faktinės informacijos – visa tai lengva patikrinti – tačiau būti „geresnis“? Kasdieniam gyvenime dažnai mes kategoriškai pasisakome apie dalykus, apie kuriuos nesame giliau nesusimąstę.

Dabar kas liečia Tiger-blogietį. Pirma, ar jis padarė kažką unikalaus? Juk tai, ką jis „padarė“ yra, taip natūralu (jei ne natūraliausia)? Gal atsipeikėkime vieną kartą – koks sveikas bei turintis atitinkamus resursus vyras (išskyrus nebent fanatiškai religingus) apsiribos viena moterimi? - Perfrazuosiu savo klausimą – ar žinote nors vieną, kuris apsiribojo? Aš rimtai? Asmeniškai aš nustebčiau (būčiau priblokštas), jei kažkokiu būdu būtų buvę įrodyta, jog Tiger Woods po vedybų neturėjo kitos moters – tai aš vadinčiau sensacija! Nustebti dėl kažko akivaizdaus – man yra galvą svaiginantis fenomenas. Antra, kas nuosekliai seka iš pirmo – jeigu tai yra taip natūralu, kodėl mes visi apsimetinėjame priešingai? Suprantama, Tiger to nedarė prieš savo valią – jis to norėjo, tai jam patiko. Tuo metu jam tai buvo geriausias įmanomas laiko praleidimas (už kurį jis negailėjo dosniai susimokėti). Jo žmona, iki pat kol apie tai sužinojo, nuo to taip pat nenukentėjo: jie ir toliau buvo laiminga pora, kuriai visi pavydėjo. Net sužinojus, žmona “nukentėjo” tik todėl, kad “taip priimta” reaguoti; sutinku, ji galėjo būti įžeista Tiger slapukavimo, tačiau, pastarasis, savo ruožtu, slapukavo juk vien dėl tokios jos reakcijos . Pakeiskite žmonos reakciją – Tiger nebūtų buvę reikalo slapukauti – dabar išvis nebūtų nuskriaustųjų...

Palikime “taisykles” kaip“ įprasta – turime nuskriaustą ir įskaudintą Tiger žmoną, ant plauko pakibusią jų santuoką, tūkstančius nusivylusių ir pasipiktinusių žmonių… na ir pažemintą bei didžiai susigėdusį (dėl nieko) patį Tiger…

Dienos Klausimas: kurį variantą renkatės?

Komplekso anatomija: apie tai kas "brangu"

2009-11-13T19:01:00.004+02:00

Taip jau atsitiko, kad beveik ištisai kelevau paskutines keturias savaites, tad vis neprisiruošiau parašyti. Floridos saulė, savo ruožtu, turi stiprių gydomųjų savybių - mane ji visada įkvėpdavo kažką veikti ar daryti - todėl pabandysiu toliau pratęsti nematomų obuolių ir viso, kas su tuo susiję, temą. Stereotipai stereotipais, tačiau savotiškai džiaugiuosi, būtent Amerikoj apie tai rašydamas.

Esu turėjęs tokią problemą - važiuojant didesniu greičiu, automobilis pradeda stipriai vibruoti. Vibracija, akivaizdžiai kyla ratuose - problema tame, jog nėra aišku, diskai ar padangos dėl to kalti. Palikęs smulkmenas profesionalams, apsiribosiu konstatuodamas akivaizdų faktą - drebėjimo mes neišvengsim, jei bandysime pataisyti ne tą dalį. Panašiai ir mūsų gyvenimas - dažnai yra tiesiog "taisomi" ne ten, kur jie yra "sulūžę". Dar blogiau tai, jog gyvenime tokie "pataisymai" kartais duoda laikinus rezultatus, todėl apsigauname, palaikydami juos tikraisiais vaistais. Ypač, jei mus supantys žmonės mums pritaria.

Nematomų obuolių problema nėra vien teorinė, juolab nėra pigus mano ego patenkinimas. Skirtingos nuomonės (kylančios dėl skirtingų norų, pomėgių ir tikslų) ar tiesiog žmogaus polinkis klysti turi su tuo labai mažai bendro. Nematomi obuoliai yra, visų pirma, pilnai išsigalvotos teorijos ir koncepsijos - neturinčios (ar mažai turinčios) ką nors bendro su gyvenimo realybe. Ilgai jomis tikėjus ir jas puoselėjus, vėliau mes ne tik nesusimąstome, bet, net ir susimąstę, sunkiai galime susitaikyti su mintimi, jog visa tai buvo tiesiog melas. Tam reikia didelės vidinės drąsos.

Paimkime "tėvynės meilę". Ką iš tiesų reiškia ir simbolizuoja ši sąvoka? Mylėti žemę (fizine to prasme)? Ar mylėti (konkrečioj teritorijoj gyvenančius) žmones? Ir, svarbiausia, kodėl?

Meilė yra labai sudėtingas fenomenas pati savaime, todėl viskas, ką sakysiu toliau, turi būti suprantama su tam tikrom išlygom. Diskusijos labui naudosiu tam tikrus supaprastinimus bei abstrakcijas, tikiuosi tai padės geriausiai perteikti pagrindines mintis.

Taigi, grįžkime prie "tėvynės meilės". Jeigu turime galvoj meilę aplink mus gyvenantiems žmonėms - kas galėtų tam paprieštarauti? Turiu galvoj štai ką: aš gerbiu ir esu dėkingas visiems, su kuo man tenka bendrauti, kas man padeda ir kieno dėka mano gyvenimas yra toks puikus. Tai nėra kažkas antgamtiško, mes genetiškai paveldėjom natūralų instinktą į gėrį atsakyti gėriu, vengti mums priešiškų žmonių - kaip ir gintis, jei esame puolami. Tie patys principai sutinkami net gyvūnų pasaulyje (tegul jų "gėrio" ar "blogio" supratimas ir nebus toks sofistikuotas, kaip mūsų). Šis principas nėra obuolys, nes jis grindžiamas objektyvia realybe - juo vadovaudamiesi, mes kuriame pasaulį, kuriame gyventi yra geriau. Tačiau tai nėra "tėvynės meilė"!

Tai nėra "tėvynės meilė", nes išvažiavęs kitur, aš ir toliau išpažinsiu šį (universalų) principą. Žmonės, kurie mane supa Amerikoj (ar Australijoj), man yra tiek pat malonūs ir gerbtini, kiek jie mane gerbia, su manim draugauja ar man padeda. Aš juos myliu ir linkiu jiems visa ko geriausio. Savo darbu (ir visuomenine veikla) aš padedu jiems kurti dar geresnį gyvenimą savo vaikams. Man tai nėra "svetimi" žmonės, "ne lietuviai". "Tėvynės meilė", tuo tarpu, reiškia būtent tai: mylėk tik tuos, kurie gimė šalia tavęs, visus kitus visada laikyk "svetimais" (ar tiesiog "priešais"). Tai yra nesuvokiama man ir, neturėtų būti suvokiama niekam. Jeigu mylėti, gerbti, padėti yra gerai - tai turi būti vienodai teisinga visų atžvilgiu. Esminis žodis čia yra VIENODAI.

Gal aš per daug laiko gaištu kramtydamas tai, kas jau gerai sukramtyta, tačiau gal man atleisite. Meilė ir pagarba žmogui jungia ir vienija (mus kaip žmones, ne kaip lietuvius!), tuo tarpu "meilė tėvynei" - skaido, sėja pyktį ir priešiškumą. Tai, kas istoriškai turėjo savo vietą (kažkada priklausomybė ir akla ištikimybė savo genčiai buvo būtina išlikimo sąlyga), dabar tėra rudimentinė liekana. Mokindami savo vaikus šių atgyvenusių "vertybių", mes tik slopiname jų tolesnį vystymąsi, pasmerkiame juos vėl ir vėl išgyventi su tuo susijusias traumas.

Kalba neina vien apie Lietuvą. Ir Amerika nėra jokia tobula šalis. Kai, dievo į ausį pakuždėtas, J. Bush siuntė jaunus kareivius mirti į Iraką - karo priešininkai buvo tildomi tuo pačiu senu argumentu: "nejaugi jūs nesate patriotai?". Argumentas labai stiprus ir negailestingas - nes kas gi išdrįs išsižioti, išdrįs paprieštarauti - pagaliau kas nenori didžiuotis esąs savo šalies patriotas? Tai tarsi dar labiau šventvagiška, nei piktžodžiauti prieš Dievą... Nematomi obuoliai visada buvo (ir toliau yra) naudojami oponentams užčiaupti... sveikam protui užčiaupti - kai norime "įrodyti" kažką, kas prieštarauja bet kokiai logikai...

Kai Vilniaus gatvėse dėl savo odos spalvos sumušama juodaodė moteris, pasijuntame kiek nejaukiai: labai jau nelengva būtų pačiam taip pasielgti (ar net tiesiog šalia stovint į tai žiūrėti; ar net atvirai pripažinti, jog tam pritariam). Niekas neauklėja taip savo vaikų, niekas nemoko jų smurto. Bent jau taip mes galvojame. Tuo tarpu tiesa (taip, ta pati, negailestingai demaskuojanti visus nematomus obuolius tiesa) yra ta, jog daugelis iš mūsų TAI DAROME. Netiesiogiai, bet darome...

Kiek muštynių ar net pasaulinių karų būtume išvengę, jei ne nematomi obuoliai? Atvirai apie tai pamąstykite, ir suprasite, jog neperdedu: kryžiaus žygiai viduramžiais, hitleris, džihado karai dabar. Viskas vien todėl, kad kažkas sugalvojo, kaip suskirstyti žmones į geresnius ir blogesnius.

Vaikai kartoja tai, ką mato

2009-10-10T03:45:00.002+03:00

Čia savotiška iliustracija mano paskutiniam įrašui. Šį kartą jokių loginių išvedžiojimų ar argumentavimų :)

Komplekso anatomija: kodėl tai svarbu

2009-10-08T11:37:00.004+03:00

Šiandien toliau tęsiame pradėtą pokalbį apie kompleksus. Jų formavimosi mechanizmą jau trumpai apžvelgėme, dabar panagrinėsime tai kiek kitu kampu.

Mūsų, kaip biologiniai organizmų, funkcionavimą sąlygoja dviejų rūšių programavimas: genai bei auklėjimas. Abu jie svarbūs ir stipriai įtakoja mūsų mintis bei veiksmus – o to pasekoje mūsų “likimą”. Nors, paprastai, žmonės nesunkiai supranta auklėjimo reikšmingumą, jie retai supranta pačius auklėjimo principus (ar juos paiso). Neveltui sakoma, jog gerais norais kelias į pragarą grįstas – neužtenka “norėti savo vaikams gero” – reikia žinoti, kaip tai padėti jiems tai pasiekti.

“Daryk kaip aš sakau, ne kaip aš darau” yra taip plačiai paplitęs, jog net nesusimąstime, kad galėtų būti kitaip. Tačiau tik dalis žinių gali būti perteikta kalbos ar žodžių pagalba – mažesnioji dalis, jei kalbėsime apie elgesio įpročius. Vaiko smegenys “filmuoja” viską, ką darome - vėliau ši informacija (nesąmoningai) apdorojama, rūšiuojama ir sudėliojama į atitinkamus atminties stalčiukus. Vaikas yra sutvertas stebėti ir mokytis iš jį supančios aplinkos, ypatingai iš jį supančių autoritetų (savo tėvų ar mokytojų). Jo vėlesnis supratimas, vertinimai ar polegiai bus stipriai sąlygojami būtent šios informacijos. Nelyginant karo baisumus išgyvenęs karo veteranas – vaikystėje traumuotas vaikas nesugebės optimaliai funkcionuoti suaugęs.

Egzistuoja daugybė būdų žvelgti į vaiko auklėjimą ir galima būtų iki begalybės ginčytis kas yra gerai ir kas ne. Savo ruožtu norėčiau pasiūlyti paprastą, tačiau be galo efektyvią būdą klasifikuoti visom įmanomom auklėjimo formom. Kadangi auklėjime turime santykius tarp mokytojo (autoriteto) ir jo mokinio, toks skirstymas ir bus grindžiamas pagrindinėmis šių santykių savybėmis:

- jeigu yra reikalaujama, jog mokinys klausytų savo mokytojo (elgtųsi, kaip mokomas, etc.), kadangi mokytojas yra vyresnis (stipresnis, mokinys nuo jo priklausomas, etc.) – vadinsime tokį auklėjimo būdą “autoritariniu”;

- jeigu mokinys seka mokytoju, nes pastarasis yra labiau kvalifikuotas (daugiau žino), t.y nes mokiniui yra naudinga sekti protingais patarimais – tokį auklėjimo būdą vadinsime “demokratiniu”.

Jeigu Jūs nors kiek panašūs į žmones, kuriuos man yra tekę sutikti, spėju Jūs pasisakytumėte už “demokratinį”? Toliau spėsiu - jei esate tėvas, motina ar mokytojas – jog būtent taip ir auklėjate savo mokinius (vaikus). Ar bent jau taip manote darąs. Nors atvirai autoritarinis auklėjimo būdas vis dar plačiai paplitęs kai kuriose neišsivysčiųsiose šalyse (ar ypatingai religingose šeimose), dauguma iš mūsų suprantame to ribotumą. Niekas iš mūsų neprilyginame vaiko šuniui ir “netreniruojam” jo kaip šuns (tikiuosi).

Vaikai natūraliai “paklūsta” demoktratiniam auklėjimui. Net “išdykę” ar “chuliganai”. Ir jiems taip sunku nemaištauti prieš autoritarinį. Mūsų sėkmė ar nesėkmė mūsų santykiuose su vaikais paprastai apsprendžiama bendravimo keliu, kurį pasirenkame. Todėl kiekvieno iš mūsų interesuose būti demokratiškais. Visa tai labai logiška.

Realybėje ne viskas taip paprasta. Viena, mes dažnai ilgiem dialogams “neturime laiko”. Arba “esame pavargę”. Tačiau net jei randame laiko (ir jėgų) – kartais mūsų elgesys (pamokymai) tiesiog nėra racionalūs ar teisingi (pvz. jei mes užsirūkome, o vaikas skundžiasi, jog jį nuodijame; arba mes teigiame kažką, kas mums atrodo teisinga, vaikas mums paprieštarauja, ir mes nebesame tikri kaip yra iš tiesų, etc.) – todėl nėra būdo juos gerai argumentuoti. Dar kitais atvejais mes galime tiesiog nemokėti tai padaryti (pagrįsti savo nuomonės, net jei ji teisinga). Visa tai sukelia daug problemų. Iš vienos pusės mes tarsi norime būti “geri ir teisingi” – iš kitos, tai nėra labai praktiška ir lengvai įgyvendinama.

Tai ką gi mes darome? Retais atvejais, kai esame sudirgę ir nesusivaldom – mes nejučiomis “persijungiame” į autoritarinį režimą: pradedame rėkti ar net panaudojame jėgą nepaklusnumo atveju (labai tikiuosi, kad klystu). O ką mes darome likusiais atvejais? Nes jeigu tai viso labo tėra keli atsitiktiniai (ir labai reti) autoritarizmo protrūkiai, tegul ir negatyvūs, didelės žalos patys savaime jie nepadaris. Tačiau štai jums bloga naujiena: visais kitais atvejais mes irgi funkcionuojame autoritarizmo režime, tegul ir užmaskuoto. Ir kaip mes jį maskuojame? Pasitelkdami jau aptartus “nematomus obuolius”!

Įprastas pokalbis gali vykti maždau taip:

Jūs: kodėl nesuvalgiai visko? (pretenduojame, jog klausiame, tarsi mums būtų tai įdomu – iš tiesų jau esame apsisprendę “sumaitinti” vaikui maisto likučius)

Vaikas: jau esu sotus (koks klausimas toks atsakymas – nėra prasmės atsakinėti, jei niekam neįdomus tavo atsakymas)

Jūs: negalima palikti maisto išmesti – suvalgyk viską! (bandome simuliuoti demokratiškumą pateikdami “ne į temą” argumentą)

Vaikas: bet aš nenoriu valgyti lašinių - jie nesveika (bando argumentuoti – skirtingai nuo mūsų, jo argumentas bent jau “į temą”)

Jūs: nekalbėk nesąmonių! (atsitrenkę į faktus, kurių negalime paneigti, mes griebiamės moralinių argumentų – apvardžiuojame, taip bandydami juos sumenkinti); žmonės valgė lašinius per amžius ir nieko! (dar kartą bandome pateikti “ne į temą” argumentus – juk vaikas žino, jog lašiniai nėra nuodai – nuo jų iš kart nemirštama, tačiau kaip tai įrodo, jog jie nėra kenksmingi); neisi nuo stalo, kol neištuštinsi lėkštės!

Pokalbis gali tęstis. Beja, vaikas dėl lašinių gali būti neteisus (ar teisus) – tas nesvarbu. Svarbus yra mūsų nesugebėjimas išlikti demokratiškais. Ir jei (kai) tai kartojasi kiekvieną kartą, kai mes net to nepastebime – mūsų visas auklėjimas palaipsniui tampa autoritariniu. Autoritarišku vaiko akyse – nesvarbu, ką mes sau beįsivaizduotume.

Mūsų autoritariškumas, savo ruožtu, veda į kitas problemas. Viena, mūsų autoritetas krenta – tad vaikui tampa vis sunkiau ir sunkiau priimti mūsų nurodymus (ar mūsų pamokymus). Tai mus tik dar labiau erzina ir mes vis dažniau pagalbos atsigręžiame į nuogą jėgą. Jeigu mes labai ryžtingi (t.y. esame pakankamai stiprūs ir nebijome pavartoti jėgą) – vaikas tyliai paklūsta. Jis neturi kitos išeities. Ir jeigu mes tinkamai manipuliuojame “nematomais obuoliais” (bet apie tai išsamiau kitą kartą) – savo viduje jis galutinai palūžta ir tampa “šilkiniu”. Trumpai, negalėdamas iškęsti skausmo, kylančio matant jam artimiausius žmones taip su jį kankinančius, jis pradeda apgaudinėti pats save (įvyksta nesąmoningai, jei tik pamaitiname jį tinkamais “obuoliais”) – įtikina save jog, visa tai daroma “iš meilės” ir “norint man tik gero”.

Nesant pakankamai (ar reikiamų) “obuolių” autoritariškai užsipultas vaikas užsidaro savo viduje, tyliai prisiekia neapkęsti visko, ką jūs jį mokote, o išorėje – tampa apatiškas, dažnai linkęs į depresiją. Savižudžių klubas rekrutuoja vaikus būtent iš šios grupės.

Na o jei jūs nesate pakankamai stiprus (fiziškai bei socialiai įtakoti vaiką), vaikas tiesiog “nusivažiuoja”. Jis atvirai spjauna į jūsų vertybes ir pats “išeina į gatvę”. Ta prievarta, kurią jis patiria namuose, dabar išliejama gatvėje – ant nekaltų vaikų (panašiai kaip ji buvo išliejama ant nekalto jo paties namuose).

Tradicinės visuomenės (ir mes smulkiau kalbėsim apie tradiciją bei kultūrą kitą kartą) požiūris į tai labai praktiškas. Chuliganus ji siūlo sodinti į kalėjimą. Kalti dėl to, aišku, lieka tėvai ir mokytojai – dėl “nepakankamo auklėjimo” – tačiau iš tiesų jie turi galvoj: dėl per mažai jėgos, per silpno autorikratiškumo. Kas dėl apatiškų, depresuojančių ir besižudančių – jų vaistų receptas čia vėlgi gana tikslus – valgyti daugiau “obuolių” :)

Iš esmės turime ką norime turėti. Autorikratiška dvasia auklėtus ir primaitintus “obuolių” “šilkinius” berniukus ir mergaites. Pasiruošusius gaminti savo kopijas, naudojančius tuos pačius metodus: draudimus bei mitus. “Visuomenei” tai idealios sudedamosios dalys – lengvai valdomos, prognozuojamos, su viskuo sutinkančios (tereikia panaudot pakankamai jėgos ir papasakoti keletą naujų mitų).

Tad neturėtume stebėtis, kad teik daug žmonių aversiški moksliniam tiesios pažinimo metodui. Jų pasaulyje svarbesnis yra žinių šaltinis nei jų esmė. Didžiausia nesąmonė gali būti palaikyta išmintimi, jeigu ją ištars teisingos lūpos. Jėga ir socialinė padėtis laikoma vertybe – nes jos diktuoja kas teisinga ir kas ne. Loginiai argumentai bei faktai nėra gerbiami, nes “žiniukai” “tik filosofuoja”. Kokia prasmė net jų klausytis.

Kitą kartą pabandysime iš arčiau pažvelgti į įvairius “obuolius”. Fundamentalistai teigia, kad “obuoliai” net tik vertingi bet ir būtini – be jų “sugriūtų mūsų visuomenė”. Iš dalies jie teisūs – autoritariškai auklėjama ir valdoma visuomenė be “obuolių” yra pražūtinga. Tačiau “obuoliai” nereikalingi demokratiškai auklėjamai ir valdomai visuomenei. Laisvi ir realybėje gyvenantys žmonės nėra nei destruktyvūs, nei apatiški. Nesuluošinkime vaiko kol mažas ir nereikės vėliau jo “gydyti” (“obuoliais”).

Didžiausia visų laikų dviveidystė

2009-10-04T13:04:00.002+03:00

Mano paskutinis straipsnis apie religiją sukėlė nemažą reakcijų bangą. Buvau apkaltintas neobjektyvumu (skamba ironiškai iš žmogaus, laikančio grožinės literatūros kūrinį faktais, lūpų, bet yra kaip yra) ir net nesantaikos kurstymu. Būdamas racionalus žmogus, aš rimtai žiūriu į kritiką – ne todėl, kad ji mane kažkaip skaudina ar įžeidžia, bet todėl, kad ji padeda man suprasti mano klaidas, padeda tobulėti. Jau senokai nebuvau skaitęs šių “šventų knygų” - šiandien pasidalinsiu kai kuriais savo senais užrašais iš jų. Kadangi net retas “krikščionis” turi laiko susipažinti su savo išpažįstamos doktrinos tekstais, tikiuosi taip pasitarnausiąs visuomenės švietimui, jei nieko daugiau.

Įdomi ta "krikščioniška tradicija" (galioja visoms religijoms): iš pradžių jie sugalvoja kas jiems būtų naudinga ir kas ne – tada viską surašo į storą knygą; visi privalo sekti ta knyga, kitaip jie baudžiami (aišku Dievo vardu, todėl jų pačių labui); laikams keičiantis, keičiasi žmonių supratimas, vis sunkiau darosi įrodinėti, jog ta ar kita beprotystė yra “dievo valia” tikintis, jog žmonės aklai sutiks; tada jie pradeda daryti “pataisas”. Užbėgdamas už akių galimiems prieštaravimams, tokiems, kaip “nereikia viską biblijoje suprasti pažodžiui” atsakysiu štai ką: jei biblijos autorius dievas – jis, suprantama, visa žinantis, ir niekada nebūtų padaręs panaųšių klaidų (tiek loginių, tiek faktinių, tiek semantinių). Todėl jei pažodžiui sekame kažkuriais biblijos įsakymais, kaip žinome kuriais nederėtų sekti?

Bet užteks mano išvedžiojimų, pažvelkime į nuogus faktus…

Draudžiami dalykai:

- Netikrus apaštalus turi nužudyti jų pačių tėvai (Zech 13:3)

- Raganos turi būti nužudytos (Ex 22:18)

- Homoseksualūs vyrai turi būti nužudyti (Lev 20:13)

- Jeigu pora turėjo lytinius santykius moters menstruacinio ciklo metu, jie turi būti atskirti nuo visuomenės (Lev 20:18)

- Moterys yra vyrų nuosavybė (daiktai) (Prov 12:4)

- Bet kas, dirbantis sekmadienį, turi būti nužudytas (Ex 35:2)

- Užsispyrę ir nepaklusnūs vaikai turi būti negyvai užmėtyti akmenimis, pirmą akmenį metant jų tėvams (Duet 21:18-21)

- Invalidai negali artintis prie Dievo. Jų buvimas užterštų šventyklą (Lev 21:16-23)

Kas leidžiama:

- Vergovė (Exodus 21): vyras gali parduoti savo dukterį savo skoloms sumokėti; vergą leidžiama mušti; vergai užsieniečiai turi likti vergais amžinai, tuo tarpu vietiniai vergai tik iki 7 metų;

- Kraujomaiša (Genesis 20:12): Abraomas ir Sara, vyras ir žmona, buvo ir pusbrolis su pussesere;

- Genocidas (Dueteronomy 7): Dievas liepia izraelitams visiškai sunaikinti 7 tautas, už juos gausesnes ir stipresnias; jie padaro kaip buvo liepti; turint galvoj, jog izraelitų skaičius tuo metu buvo apie 2.5 mil – jie išžudė 17.5 nekaltų žmonių;

- Poligamija: šis netgi nereikalauja jokių citatų – Abraomas, Aizekas, Jokūbas, Davidas ir daug daug kitų; be keliolikos žmonų, dauguma vyrų taip pat turėdavo eilę sugulovių; vedę vyrai apvaisindavo savo verges ar net dukteris; prostitutės buvo jų kasdiena;

Todėl grižkime prie klausimo ar aš per daug šališkas? Ir kodėl aš “neieškau sąlyčio taškų”? – Kaip pagalvoju, gal ir galėčiau (būti švelnesnis) - jei nebūčiau kelis kartus (“nuo viršelio iki viršelio”) perskatęs biblijos… Gal taip žmonės išlieka “krikščionimis” – vengdami skaityti bibliją – ir pasitenkindami tik “saldžia tiesa” iš savo šventikų lūpų? Nežinau, negaliu pasakyti, tačiau man sunku.

“Buvo kiti laikai, Hadrian”, “niekas juk dabar nesilaiko šių atgyvenusių įsakymų”. Na, homoseksualūs vyrai vis dar yra mušami (kartais nužudomi) – bet dar svarbiau, kaip mes (tie, kurie išpažįstame bibliją) turėtume atsirinkti ką vykdyti ir ko ne? Pavyzdžiui, jei aš mokyčiau savo vaikus, kad biblija yra aukščiausias moralinis kodas – ar ne per sunku man vėliau būtų jiems paaiškinti, kad “na, suprantat, viskas čia teisinga… išskyrus tas vietas apie žudymą… ir apie seksą… nesimylėkite su savo pusseserėm… etc.”

Sakyti, jog neteisinga teisti “ideologijos” pagal jos praeitį (reikia mokėti suprasti kontekstą, mokėti atleisti, etc.), reikštų, jog tą patį principą turėtume taikyti ir fašizmui bei komunizmui - nesvarbu kiek nekaltų žmonių jie išžudė vardan savo išgalvotų idealų, “dabar jie taikesni”.

Taigi, ar tikrai aš “per daug piktai” apie tai kalbu? Ir, dar svarbiau, ar mes pasakome savo vaikams visą tiesą, kai pasakojame jiems apie “dievulį”?

Komplekso anatomija: įvadas

2009-10-02T11:41:00.002+03:00

Tai, apie ką kalbėsiu, nebus skanu ir lengvai virškinama. Tačiau viliuosi, jog nors kam nors tai parodys naują pasaulio perspektyvą. Žinau, šios mintys savo laiku apvertė manąją. Nesupratus reiškinio priežasties, sunku tikėtis sėkmingai jį įveikti. Kita vertus, visi sprendimai (dažnai gana akivaizdūs), paprastai, gali būti rasti atidžiai ištyrus reiškinio pradžią. Šiuolaikinė psichoanalizė iš esmės pagrįsta šiuo kertiniu principu.

Taigi, kada ir kodėl žmogus pirmą kartą “sugenda”? Akivaizdu, tai neįvyksta staiga, pavyzdžiui jam subrendus. Neatsitiktinai sakoma: “nekaltas kaip kūdikis”. Kiekvienas vaikas gimsta kaip švarus popieriaus lapas. Labai komplikuotas ir gana tobulas biologinis mechanizmas, paruoštas tolesniam programavimui. Visa eilė vaik0 protinių funkcijų (gamtos) sąmoningai prislopinta jo pradiniuose gyvenimo etapuose - viskas vardan jo gebėjimo mokytis.

Čia negali būti vaiko kaltės: jis labai aktyvus, smalsus ir dėmesingas. Viskas jam idomu, jis nori paliesti viską, ką mato, o vėliau, pradeda apie tai klausinėti. Gaunamą patirtį jis tvarkingai dėlioja savo greitai augančių smegenų stalčiukuose. Nėra prieštaravimų, yra tik kažkas, ko jis dar nežino. Tačiau greitai visa tai pasikeis. Netrukus jo protas bus sąmoningai sužalotas, ir su tuo jis turės gyventi visą savo likusį gyvenimą.

Iki pat dabar mane stulbina vien mintis apie tai, kiek toli pasiruošę nueiti žmonės, siekdami valdyti. Tačiau kaip mes galime valdyti vaiką? Kaip galime jį valdyti, nebūdami šalia? Ar jam tampant vis mažiau priklausomu ( bei stipresniu fiziškai)? Kaip galėtume jį priversti ne tik elgtis, kaip mes to norėtume, tačiau ir galvoti? Yra tik vienas būdas – tas pats būdas, naudotas mūsų pačių tėvų – ir jo pagrindas yra visiškai sugriauti vaiko pasitikėjimą savo jausmais ir faktais.

Kad tai įvyktų, turime pradėti visiškai sužlugdydami vaiko pasitikėjimą savimi. Vienas metodas daro tai geriau už visus kitus – kaip toj senoj pjesėj, kur vyras nori išvaryti žmoną iš proto. Iš pradžių jis pakabina gražų paveikslą ant sienos ir jie kartu su žmona jį visokiariopai aptarinėja ir giria. Tada jis paveikslą nukabina ir paslėpia. Kai žmona klausia, kur paveikslas, jis apsimeta nesuprantąs jos klausimo: “koks paveikslas?”. Kai ji bando aiškinti, “na žinai, tas paveikslas, apie kurį vakar tiek daug kalbėjom?” – jis toliau apsimetinėja: “apie ką tu kalbi, mes nekalbėjome apie jokį paveikslą!”. Jis tai daro vėl ir vėl, galiausiai visiškai suklaidindamas savo žmoną, kuri jau nebepajėgia atskirti vaizduotės nuo realybės.

Taigi, mes “supažindiname” vaiką su “nematomu obuoliu”. Žinau, daugelis iš karto pagalvos apie dievą (ir tai tinkamas pavyzdys), tačiau mes neapsiribojame vien religija. Kas tai bebūtų, principas vienas ir tas pats – ant stalo guli nematomas obuolys, kurį mes visi skaniai valgome… išskyrus tą faktą, kad mūsų vargšas vaikas iš pradžių nejuokais pasimetęs: “koks dar nematomas obuolys, jie juk su manim juokauja? ar ne?”. Bet ne, sakome mes, viskas labai rimta – tavo tėvelis, tavo mamytė, net tavo močiutė – visi mato tą obuolį, ir visiems jis yra be galo skanus. “Uh, ah – tai kodėl aš jo nematau???”

Suprantama, vaikas turėtų pasirinkti ką nuspręsti: kad jo šeima jam meluoja arba, kad jo jausmai (ir protas) jo nebeklauso. Abi perspektyvos nėra džiuginančios (ir, bent jau tiesiogiai, netarnauja mūsų tikslui), todėl mes metame jam savotišką gelbėjimo ratą: “tik geri berniukai (mergaitės) gali matyti obuolį”. Koks išradingumas! Žinoma, mums nereikia išradinėti dviračio, tai mums buvo perduota su motinos pienu, tačiau kažkas visgi turėjo tai sugalvoti :) Vienu šūviu - du zuikiai: mes suteikiame vaikui atsitraukimo kelią (dabar jis gali tiesiog būti laikinai “blogas” ir, aišku, stengtis būti “geru” ateity) plius mes “įrodome” kokie “geri” yra jo tėvelis ir mamytė (ar bet kuris kitas moralinis autoritetas). Na, ir dar, nedidelė premija prie viso to – mes supažindiname vaiką su “netiesioginių” įrodymų koncepsija. Kitais žodžiais tariant, mes pradedam mokinti vaiką manipuliuoti tiesa (ją ignoruojant). Vėlgi, nei pats vaikas, nei mes tuo metu, negalvojam apie tai, ką darome tokioj šviesoj (tik darome tą patį, ką mums darė mūsų tėvai) – bet reikalo esmės tai nekeičia.

Toliau viskas rutuliojasi maždaug taip. Viena, nuo šiol mums nebereikia logiškai argumentuoti, kodėl elgiamės taip ar kitaip, kodėl vaikui liepiame kažką daryti, o kažko neleidžiame – dabar mes galime tiesiog apeliuoti į savo gerumą (kurį įrodo nematomas obuolys). Antra, vaikas dabar kiekvieną savo veiksmą ar sprendimą turi derinti su mumis, laukdamas iš mūsų patvirtinimo, kad jis “geras” (ir vertas pamatyti obuolį). Trečia, ilgainiui vaikas pats perpranta žaidimo taisykles - “gerieji” visada teisūs - kas nenorės būti “geru” – juolab, kad būtum geras, užtenka pamatyti nematomą obuolį... Realybė, faktai, loginė argumentacija palaipsniui nuvertinama ir išstumiama, vaikas vis rečiau ją taiko pasirinkdamas kas gerai ir kas ne, o susiginčijus – tiesa vis dažniau nustatoma kreipiantis į nematomą obuolį (kadangi obuolio nėra, kažkas turi pasakyti, kaip jis atrodo ir koks jo skonis). Svarbiau tampa būti “geru”, o ne “teisingu”.

“Handrian, visa tai graži filosofija”, “įrodyti, aišku, galima viską”, – jau vėliau sako man tokie suaugę vaikai. Tačiau filosofija nėra fantazija. Filosofija tiria gyvenimą koks jis yra. Logika aprašo taisykles, kuriomis remiantis daromos teisingos išvados. Vienintelis racionalus būdas paprieštarauti kažkieno filosofinei sistemai yra parodyti jos nenuoseklumą. Jeigu kažkas “įrodo” jog jis moka skraidyti, galima (1) priimti tokį įrodymą kaip teisingą; (2) paneigti pateiktą įrodymą (vadovaujantis faktais ir logika); (3) pripažinti, jog nesugebi šio įrodymo suprasti. Taip pat, teigti, jog “įrodyti galima viską”, būtų tas pats, kaip teigti, jog galima įrodyti, jog 2 x 2 = 4 bei, jog 2 x 2 =5 etc. Žmonės gali būti linkę manyti, jog yra ne kartą matę, besiginčijančias puses įrodančias skirtingus dalykus, tačiau taip nėra. Paprastai, viena iš besiginčijančių pusių (kartais abi) daro vieną ar kitą loginę klaidą, ko pasekoje ir prieiną klaidingą rezultatą. Panašiai kaip aritmetinės klaidos gali leisti besiginčijantiems gautri skirtingus rezultatus, taip ir loginės klaidos veda prie skirtingų išvadų. Tačiau niekas negali būti toliau nuo tiesos kaip manymas, jog žodžiais galime įrodyti ką tik užsimanome (tereikia būti teisininku :). Patyręs manipuliuotojas žodžiais iš tiesų gali suklaidinti neįpratusį logiškai mąstyti žmogų (sudarydamas įspūdį, jog kažką įrodė), tačiau tą patį nesunkiai padarys (su skaičiais) ir matematikas.

Tačiau ir tuo viskas nesibaigia. Mes galime norėti atrodyti “geri”, ir todėl deklaruoti, jog matome nematomą obuolį (ir net mokyti to paties savo vaikus), tačiau giliai viduje mes juk žinome: jokio obuolio nėra. Jo niekada nebuvo. Mūsų šeima mums melavo, ir mes melavom savo vaikams. Visas mūsų gyvenimas virtęs kova su pačiu savim… Tai tampa visų vidinių prieštaravimų ir kančių priežastimi. Šventikai sako, jog mes “ilgimės” dievo, tačiau tiesa yra ta, jog tik suluošintas (kompleksuotas) žmogus “ilgisi”. Deja, tai nėra ilgesys - tai skausmas. Skausmas, nuo kurio bėgam visą gyvenimą, bet pabėgti negalim. Ir daugiau obuolių mums tikrai nepadės. Mes nesam geri, nes nematom obuolio, tačiau mes negalime jo matyti, nes jo nėra; tačiau turime “tikėti” jog obuolys tikras, nes priešingu atveju neteksim visko, kuo tikime ir ko mokėme savo vaikus; todėl karuselė sukasi… mes prarandame patys save… mainais gaudami obuolį – kurį dabar garbiname, saugome ir giname (nuo “blogų” mergaičių ir berniukų) – juk svarbiausia būti “geru”, ne teisingu…

Bet grižkime prie valdymo. Kabliukas, kurį sumaitiname vaikui, giliai nuryjamas. Dabar toks vaikas tėra nuo mūsų meškerės lyno malonės priklausanti žuvis – mes atleidžiame tokį lyną tiek, kiek norime (ar ji suvyniojame). Visuomenė, tikinti į nematomus obuolius yra lengvai valdoma ir manipuliuojama. Iš tiesų, valdoma yra tik tikinti į nematomus obuolius visuomenė. Kadangi obuolio nėra, kažkas turi jį “atstovauti”. Kažkas turi pasakyti, koks skanus tas obuolys (kad kiti galėtų tai patvirtinti). Kažkas turi paaiškinti, kaip būti patriotiškais. Kažkas turi pasakyti, kas yra tos “šeimos vertybės”. Tokius obuolius lengvai pažinsite – jie nėra argumentuojami faktais ir logika, jais reikalaujama aklai pasitikėti. Kažkam gali tai nepatikti, bet tokia tiesa. Krikščionybės dabar nebūtų, jei ji nebūtų buvusi naudinga valdantiesiems. Galioja visom religijom. Ir ne tik religijom. Nematomi obuoliai visada teturėjo vienintelę paskirtį… O jūs klausiate kodėl aš nemėgtu (netoleruoju) obuolių?

P.S. tik nepamanykite, jog “obuolys” yra dievas ar religija. Taip, jie yra (obuoliai), tačiau egzistuoja visa galybė kitokių “obuolių”. Kiekvieną kartą, kai žmogus sukuria kažką, kas egzistuoja tik jo vaizduotėje ir pradeda reikalauti tai “gerbti” (ar garbinti) – turime naują “nematomą obuolį”.

P.S.S. abstraktai plačiai naudojami moksle – jie nėra “obuoliai” – nes niekas jų negarbina bei nenaudoja, kaip įrodymo nereikalaujančius autoritetus.

Krikščioniškos, bet ar vertybės?

2009-09-13T07:31:00.003+03:00

Britų profesorius Richard Dawkins, kalbėdamas Londone vykusioje diskusijoje “Ar ne geriau būtų gyventi be religijos?”, religiją prilygino čiulptukui: “Nemanau, kad turėtume žavėtis suaugusiais žmonėmis, vis dar čiulpiančiais (vaikiškus) čiulptukus tam, kad gerai jaustųsi”. Religinį “išsilavinimą” jis apibūdino kaip sienos, atitveriančios jaunų žmonių protus nuo tiesos, statybą. Manau, nepakanka tyliai išlikti anoniminiu netikinčiuoju, kai visur aplinkui viešai deklaruojamos “krikščioniškos vertybės”. Turime aiškiai ir tiesiai įvardinti daiktus savais vardais, nebijoti pirštu parodyti į blogį, teskleidžiantį neapykantą bei neišmanymą.

Tarp agnostiko ir ateisto

Nors esu labai taikus žmogus ir kiekviena proga pasisakau už toleranciją, kalbant apie religiją mano tonas įgauna kiek agresyvų atspalvį. Kodėl taip yra? Kas taip blogai su religija (be to, jog tai paprasčiausia pasaka)? Ir ar tai nėra tiesiog asmeninio pasirinkimo klausimas?

Pirma, jei kalbėsim apie asmeninį pasirinkimą, kaip žmogaus “teisę” nesiprausti, rūkyti – taip, šia prasme jis turėtų būti “laisvas” išpažinti religiją (ar tikėti, kad jis yra Bonapartas Napaleonas). Tačiau kartu, visuomenė turėtų garantuoti, jog vaikams suteikiama pilna informacija, tokiam sprendimui padaryti (į galvą ateina užrašas “Rūkymas kenkia jūsų sveikatai”). Agituoti už religiją, tuo tarpu, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama (bent jau etikos prasme) – negaliu net įsivaizduoti, kodėl tai yra leidžiama daryti iš sekuliarios valstybės Seimo tribūnos! Religija gali atrodyti kaip nekaltas avinėlis, tačiau netrukus pamatysim, jog taip nėra. Beja, šį kartą mes jai “atleisime” praeities nuodėmes, ir tekalbėsim apie dabartį.

Kaip religija įtakoja mūsų gyvenimą

Ne vienas ir ne du tyrinėtojai domėjosi religijos įtaka žmogaus intelektui. Nors tiesioginius įrodymus pateikti būtų beveik neįmanoma, buvo nustatyta neginčytina koreliacija tarp žmogaus religingumo ir jo intelekto – trumpai, kuo protingesnis žmogus, tuo mažesnis jo religingumas ir atvirkčiai. Čia galite rasti neblogą tokių tyrimų kolekciją.

Toliau, tyrinėtojus domino religingumo ir šalies ekonominio išsivystym0 priklausomybė – vėlgi, be retų išimčių, didesnis religingumas pasireiškia didesniu skurdu, o religingumas mažėja, augant šalies ekonominiam išsivystymui:

Galiausiai, buvoma bandoma išsiaiškinti, ar tikrai religija sukuria darnesnę (geriau funkcionuojančią) visuomenę, kaip dažnai teigia religijų pamokslininkai. Deja, ir čia buvo prieita išvada, jog religija nepadaro visuomenės darnesne. Journal of Religion and Society išspausdintas išsamus tyrimas, kuris demonstruoja tiesioginę koreliaciją (priklausomybę) tarp religijos ir visuomenės nefunkcionalumo (kuo daugiau religijos, tuo blogiau funkcionuoja visuomenė). Gregory S. Paul, mokslinio darbo autorius, iš esmės paneigia nerašytą mitą, jog religija, net jei dievo ir nėra, padeda mums visiems taikiai gyventi. Jis parodo, kaip giliai yra įsišaknijusi tokia nuostata (net cituodamas Dostojevskį ar Benjamin Frankliną), ir kaip tam prieštarauja faktai.

Lentelė parodo tiesioginę priklausomybę tarp įvairių religingumo aspektų ir žmogžudysčių.

Parodoma priklausomybė tarp religingumo ir abortų skaičiaus tarp paauglių.

Apibendrinimas

Galėčiau tęsti, tačiau mano tikslas nėra pateikti visus įmanomus faktus ar argumentus (ir tą bedarant parašyti atskirą knygą). Esmė tampa akivaizdi – viskas, turiu galvoj bet ką, paremtą faktais, o ne asmeninėmis nuomonėmis, liudija vieną: religija nė iš tolo neatlieka tos funkcijos, į kurią pretenduoja. Visuomenė arba tiesiogiai kenčia dėl savo religingumo, arba religija tiesiog suklesti (kaip parazitas) ant tokios (sergančios) visuomenės kūno. Ji gali, kaip tas čiulptukas, suteikti (iliuzinį) ramumo jausmą, tačiau, panašiai kaip neraštingumas, galiausiai tik pasmerkia mus visus sunkesniam gyvenimui.

Mokindami savo vaikus “tikėti”, mes mokome juos pasikliauti išoriniu autoritetu ir vengti kritiškai mąstyti – pasitarnauja autoritatiškai valstybei, tačiau labai kenkia visuomenei, kurioje mūsų vaikai gyvens ir kurs.

Tolerancija: kas tai yra ir kas ne

2009-09-01T00:41:00.003+03:00

Atsakymas į patriotai.lt įrašą

Esame laimingi, kad negyvename viduramžiais. Bent jau teoriškai, turime teisę mąstyti ir gyventi taip, kaip norime. Suprantama, egzistuoja daug įsitikinimų, idėjų, požiūrių, norų ir t.t. kuriems mes nepritariame ar nuo kurių mums darosi bloga. Kartais, mes galime nesuprasti kokių nors idėjų ar žmonių, tokias idėjas išpažįstančių.

Tas pats galioja kitiems žmonėms mūsų atžvilgiu. Jie gali mums nepritarti, manyti, jog klystame ar tiesiog mūsų nesuprasti. Jie, taip pat, gali mūsų dėl to atvirai negerbti.

Tačiau tai nekeičia reikalo esmės - šiuolaikinėj visuomenėj mes priėjome išvadą, jog visiems mums yra palankiau leisti vienas kitam turėti savas pažiūras (idėjas, norus, etc.), nei jas drausti. Niekas nenorime visuomenės, pagrįstos diktatūra, baime ir bauginimais. Kaip ten bebūtų, šiandienos “teisinguolis” rytoj gali virsti “klystančiuoju” – kas yra ne kartą ir ne du atsitikę istorijos bėgyje. Dauguma žmonių toleranciją laiko neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalimi - kažkuo mums naudingu ir, todėl, skatintinu. Socialinė evoliucija, panašiai kaip fiziologinė, istorinių klaidų ir bandymų pasekoje atrinko tai, kas pasiteisina, tai, kas daro mūsų gyvenimą geresniu.

Dabar apie patį paradoksą: ar tolerantiška pasisakyti prieš netoleranciją? Arba, ar tikrai, bet kokia kritika yra netolerantiška? Kas yra tolerancija apskritai ir kaip ją skatinti?

“Besąlyginė” tolerancija

Ši tolerancijos forma grindžiama krikščionišku “atsuk kitą žandą” principu. Trumpai, šiuo požiūriu, turi visada tylėti, su viskuo sutikti ir niekam nesipriešinti. Daugumai žmonių šis principas nėra priimtinas, ir aš jų už tai nesmerkiu.

Būtent šia prasme, kritikuoti netolerantišką elgesį ir būtų netolerantiška. Jeigu norite tolerancijos šalininkus apkaltinti netolerancija – turite naudoti būtent šį tolerancijos apibrėžimą. Ar tai ir turi galvoj video autorius? Kaip ten bebūtų, viskas, ką jis pasako, turi prasmę tik tada, jei būtent taip suprantame toleranciją. Problema tame, kad nei vienas žmogaus teisių gynėjas taip tolerancijos nesupranta.

“Naujoji” tolerancija

Viduramžių riteriai kiekvieną konfliktą spręsdavo dvikova. Šiandien tokia priemonė gali pasirodyti per daug ekstremalia daugumai iš mūsų. Net kumščių panaudojimas nesutarimams spręsti nebeatrodo toks priimtinas, paprastai, manome, turi pakakti žodžių.

Kita vertus, jei kažkas neigiamai įtakoje mūsų gyvenimo kokybę, norime turėti galimybe tokį asmenį įtakoti – skatindami nedaryti to, kas mums nemalonu, bei girti už mums patinkančius veiksmus. Toks noras labai natūralus - jam nesant, nebūtų įmanomas joks progresas. Ir ne, kovotojai už žmogaus teises nėra prieš tokį norą.

Didžioji dauguma lietuvių šioje vietoje turėtų pasijusti kiek susipainioję: kas gi tada yra ta tolerancija? Tikiuosi tolesnė rašinio dalis atsakys būtent į tai.

“Jūsų teisės baigiasi ties mano nosimi”

Paimkime kitokį pavyzdį. Visi sutinkam, kad žudyti (ar tiesiog vartoti prievartą) turėtų būti smerktina. Tuo pat metu, jei kažkas užpuola mane gatvėje (ar savo paties namuose) – man leidžiama gintis (vartojant jėgą) – be baimės būti apkaltintam prievartos vartojimu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas suprantam skirtumą tarp puolimo ir gynimosi, nors abiem atvejais žmogus gali naudoti tas pačias priemones (fizinę jėgą, kumščius ar net ginklą).

Analogiškas skirtumas yra tarp žmogaus, kritikuojančio kitą žmogų ir to, kuris nuo tokios kritikos ginasi. Beja, individualaus žmogaus kritika (už konkrečius veiksmus) paprastai nebus laikoma netolerancija. Laisvoj visuomenėj kiekvienas turime turėti teisę išreikšti savo nuomonę ir Lietuvoje tokie populiarūs persekiojimai už “šmeižtą” ar “orumo įžeidimą” yra tik didelis pokštas.

Netolerancija (fobija) būtų laikoma išskirtos grupės narių kritika už patį priklausymą šiai grupei: rasinė diskriminacija – neapykanta kitos rasės žmonėms; diskriminacija lyties pagrindu; diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu; diskriminacija išpažįstamos religijos pagrindu, etc. Kaip taisyklė, norint pasitikrinti, kiek tolerantiškos mūsų pažiūros ar idėjos, užtenka savęs paklausti: ar kritikuojamoj žmonių grupėj atsidurę žmonės tai pasirinko patys? Kaip aš pats norėčiau, kad su manim būtų elgiamasi, jei priklausyčiau šiai grupei?

Tačiau ką daryti, jei vienos tokių grupių teisės visgi varžomos? Pvz. žmonės diskriminuojami ar kritikuojami vien už priklausymą tai grupei? Atsakymas, akivaizdus man, yra daryti tą patį, ką daryčiau užpultas gatvėje – gintis! Jei tavo teisės varžomos, turi dėl jų kovoti. Gintis nėra tas pats kas pulti – kovoti už savo teises, pasisakyti prieš tokių teisių varžymą nėra netolerantiška. Kaip ir nėra netolerantiška kritikuoti bet ką, pasisakantį už diskriminaciją grupės pagrindu. Iš tiesų tai bene vienintelis būdas skatinti toleranciją! Nėra čia jokio prieštaravimo, jokio paradokso. Viskas gerai su naująja tolerancija :)