Hedo City Blog'as

Kuo skiriasi moterų teisių gynėjos nuo feminisčių?

2012-03-11T00:46:00.005+02:00

Nenusivilkite kiek lėta (tačiau reikalinga) įžanga. Vėlesnis turinys atperka viską su kaupu. Labai rekomenduoju ir kitus šio video autorės įrašus.

Kodėl mums vis negana

2012-02-04T03:34:00.004+02:00

Neuropsichiatras, knygos “American Mania: When More Is Not Enough” autorius Peter C. Whybrow kalba apie tai, kaip, istorijos bėgyje, pasikeitė mūsų aplinka, kodėl jos nebeatitinka mūsų genetinis programavimas, ir kaip tai įtakoja mūsų gyvenimą:

Bayes teorema paaiškina mus supantį pasaulį

2011-12-31T03:40:00.004+02:00

Paskutiniu metu man vis nepavyksta parašyti kažką nuo savęs - dėl to prašau man atleisti. Visgi, prieš Naujuosius norėjau pasiūlyti jums kažką tikrai vertą dėmesio - ir ši Richard Carrier paskaita tam tinka labiau, nei bet kas kitas. Trumpai, ji pristato mąstymo metodą, naudojamą šio blogo įrašuose:

Apie Kalėdas

2011-12-14T10:43:00.002+02:00

Tiems, kas tuo yra nesidomėję ir norėtų trumpos santraukos

Religija, kaip pelningas verslas

2011-11-02T11:29:00.004+02:00

Apie Nigerijos pamokslininkus milijonierius (~24 min dokumentinis)

Dar vieną kartą apie mokslinius tyrimus

2011-10-21T03:12:00.001+03:00

Neturiu daug vilčių, kad atsiras daug žiūrovų, tačiau esu tikras, jog jie nenusivils!

Ateizmas, religija ir Hitleris

2011-10-10T18:00:00.000+03:00

Turiu įprotį susierzinti grubiais tiesos iškraipymais, tad seniai ketinau skirti atskirą įrašą vienam iš jų. Religingi žmonės, nuo eilinių tikinčiųjų iki pat jų hierachijos bosų, mėgsta kartoti, jog Adolf Hitler neva buvo ateistas ir tikslingai persekiojo religiją. Suprantama, sunku būtų sugalvoti teiginį, toliau nutolusį nuo tiesos.

"Tvirtai tikiu, jog mano veiksmai išpildo Aukščiausio Kūrėjo valią" - Adolf Hitler, "Mein Kampf"

Pati tiesa, ką netrukus parodysiu, nėra prieštaringa:

1. Adolf Hitler buvo katalikas:

(a) buvo pakrikštytas(bene vienintelis pačios bažnyčios nustatytas reikalavimas, siekiant pakliūti į katalikų sąrašą);

(b) ekskomunikuotas bažnyčios jis niekada nebuvo;

(c) jis pats save visada laikė kataliku (bažnyčia į katalikų skaičių dažnai įskaičiuoja net savęs katalikais nelaikančius).

2. Adolf Hitler religijos neuždraudė ir jos nepersekiojo.

3. Adolf Hitler uždraudė ateistines mintis bei judėjimus.

Yra apstu citatų, kuriose Hitler apeliuoja į savo simpatijas krikščioniškom vertybėm - iki pat 1943 metų. Absoliuti dauguma, jei ne visi, fašistų buvo krikščionys. Toliau kalba Hitler:

"Nesigėdiju prisipažinti, jog užtvindytas džiaugsmo aš klaupiuosi ir dėkoju Dangui, už man suteiktą sėkmę gyventi šiuo laiku"

"Tėvynės giesmės vėl pasiekė dangų, ir paskutinį kartą Viešpaties malonė nusišypsojo savo nedėkingiems vaikams"

"Privalome kovoti už savo egzistavimą bei saugumą, plėsdami savo rasę, užtikrindami, jog mūsų vaikai vengs ją maišyti; už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę; kad mūsų žmonės galėtų įgyvendinti Kūrėjo planą"

"Kita vertus, jei dėl neryžtingumo ar išsigandę, atsisakytume kovoti šį mūšį - tik pagalvokite apie savo tautos ateitį po 500 metų? Nemanau, kad ten rasite nors kažkiek Dievo..."

Tuo pat metu, 1933 metais Hitler oficialiai uždraudė visus ateistinius bei laisvos minties judėjimus, apie ką pasigyrė savo kalboje:

"Mes stojome į kovą prieš ateistinį judėjimą - ne vien keliais žodiniais pareiškimais: mes visiškai jį uždraudėme"

"Tikiu, jog vykdau Visagalio Kūrėjo planą. Išnaikindamas žydus aš įgyvendinu Viešpaties valią"

Laisvo mąstymo lygos būstinė tapo konsultacijų religiniais klausimais biuru.

Tuo metu, kai kritinio mąstymo judėjimas, Vokietijoje turėjęs apie 500 000 narių, buvo ištrinamas iš istorijos, nepaliekant jokių pėdsakų, bažnyčios varpai džiaugsmingai sveikino bei palaikė nacių režimą - nuo jo atėjimo į valdžią iki pat pabaigos. Jau 1944 metais Max Sievers, vienam iš vokiečių Laisvo mąstymo lygos tėvų, giljotinos pagalba buvo nukirsta galva.

Tiesa, nacių režimas persekiojo ir pavienius krikščionis - tačiau tik dėl jų nepaklusimo režimui, ne už jų religines pažiūras. Suprantama, tokių buvo tik nedidelė mažuma. Jokios bažnyčios nebuvo uždraustos ar persekiojamos dėl savo religinės praktikos. Tiesa yra ta, jog Romos Katalikų Bažnyčia niekada oficialiai nekritikavo nacių - ar atvirkščiai.

Tokie faktai. Nepamirškite jų kitą kartą, kai kažkas bandys jus įtikinti priešingai.

Klysti žmogiška, tačiau kam? (II dalis)

2011-09-29T20:30:00.001+03:00

Taigi, grįžkime prie mūsų sveikatos testo. Kaip jau prasitariau, truputį pagudravau - tačiau prisipažinkite, dauguma, išgirdę tokias žinias apie savo sveikatą nejuokais sunerimtumėte. Spėju, įvertinote savo sirgimo šansus 80-95% skaičiumi - kuris, jei būtų teisingas, tikrai sukeltų paniką kiekvienam.

Nors vien iš mano pateiktos informacijos nėra įmanoma teisingai įvertinti savo sirgimo rizikos, intuityviai taip neatrodė. Jei testas klaidingai diagnozuoja vos 5% nesergančių, galime pilnai juo pasikliauti. Taigi, pirma pamoka: mes pernelyg dažnai darome užtikrintas išvadas, net jei trūkstama informacija gali stipriai jas pakeisti į tą ar kitą pusę.

Tačiau štai visa kita reikalinga informacija: yra žinoma, realiai serga maždaug 1% visų besitikrinančių; taip pat nėra žinomi jokie "pražiopsoti" atvejai (kada tikrai sergančio žmogaus testas būtų parodęs, jog jis sveikas). Ar tai keičia jūsų atsakymą?

Intuityviai, tai keičia labai mažai - vistiek dauguma mūsų bus linkę manyti, jog turime labai rimtą pagrindą nerimauti. Net jei sąmoningai stengsimės pasitelkti 2-o tipo mąstymą - daugumai mūsų jis mažai ką pagelbės. Todėl nori nenori teks pasikliauti "intuicija"...

Kadangi žadėjau, jog tai nebus matematikos pamoka, tik trumpai konstatuosiu, jog šansai, kad iš tiesų sergame yra kiek mažesni nei 17%... galite galvoti apie tai ką norite, tačiau tai yra labai toli nuo "tikrai sergu" ar net "labai tikėtina, kad sergu"... Įdomu, kad tik maždaug 15% gydytojų, turinčių reikalą su panašiais tyrimais, kuriems buvo pateikta ši problema, sugebėjo teisingai į ją atsakyti...

Atskirupse įrašuose žadu dar pakalbėti apie skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų detaliau. Kol kas tiesiog laikykime, jog visi pripažįstame 1-o tipo "mąstymo" ribotumą (priimant kompleksinius sprendimus) ir norime sužinoti, kas trukdo mums dažniau pasitelkti 2-ąjį. Bendro pobūdžio patarimai, tokie kaip "mąstyk kritiškai", nėra labai naudingi praktikoj.

Galima būtų išskirti tris pagrindines mąstymo klaidų grupes:

- kognityvinis brokas;
- smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas;
- nekorektiški duomenys.

Kognityvinis brokas

Kognityvinis brokas yra metodologiškai klaidingas smegenų naudojimas (tiesos paieškose):

(a) primityviausia forma - defaultinis pasikliovimas 1-o tipo procesų išvadomis; kūną valdo smegenys, joks veiksmas neatliekamas be smegenų komandos; jokia komanda nėra generuojama, kol situacija neįvertinama ir sprendimas nėra "sugalvotas"; tačiau 1-o tipo procesai įvertina situaciją ir pasiūlo sprendimą - todėl mums atrodo, jog turime pagrindą atlikti tą ar kitą veiksmą; vėliau esame įsitikinę, kad taip pasielgėme, nes "tam buvo priežastis", bandome ją "prisiminti" ir kitiems paaiškinti; savo blogus sprendimus teisiname laiko "pagalvoti" trūkumu ar "skubėjimu"; tiesa yra ta, jog šiuo atveju laiko mums tikrai netrūko (1-o tipo procesai yra beveik žaibiški), o savo poelgio tikrųjų priežasčių mes nežinome (1-o tipo procesai atliekami nesąmoningai);

(b) bandome pasitelkti 2-o tipo procesus, tačiau atliekame tai maksimaliai minimalistiškai: teieškome patvirtinimų savo jau žinomom tiesom (ar tiesom mums pasiūlytom 1-o tipo "galvojimo"); arba pasitenkiname labai paviršutiniška faktų analize ar vos keliais "įrodymais" (nepaisydami to, jog egzistuoja nemažiau priešingų), etc.

(c) neturim tvirto pasitikėjimo 2-o tipo mąstymo pranašumu: konfliktuojant 1-o ir 2-o tipo "mąstymo" išvadoms, pasikliaunam 1-uoju; pvz. galime atmesti net labai įtikinamus argumentus, nes juos pristatęs žmogus mums pasirodė "nenuoširdus"; arba nebūdami tikri savo 2-o tipo mąstymo kokybe, nesąmoningai esame linkę didesnę reikšmę teikti argumentų pateikėjo "nuoširdumui" (vertinamam 1-o tipo procesų pagalba), nei jo argumentams (vertinamiem 2-o tipo procesų).

Patarimas: išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais); tobulinti ir išmokti pasitikėti 2-o tipo procesais; įdėmiai stebėti save sprendimų momentais, sąmoningai įjunginėti 2-o tipo "mąstymą", paversti jį įprastu sprendimų priėmimo įrankiu.

Smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas

Pats galingiausias kompiuteris mažai vertas be kokybiškos programinės įrangos. Dažnai žmonių 2-o tipo mąstymo kokybė skiriasi ne tiek dėl jų "hardware" (smegenų fiziologijos) - kiek dėl turimos programinės įrangos (ar, liaudiškai, "reikalo išmanymo").

Elementariausias atvejas būtų loginės klaidos. Iš kelių (tegul teisingų) prielaidų mes darome klaidingą išvadą. Mes "galvojame", mums atrodo, kad ką tik pateikėme neginčijamą savo pozicijos įrodymą - nenutuokdami, jog gavome klaidingą išvadą, nes vadovavomės klaidinga logika.

Žmogus gali būti rimtai nusiteikęs žengti kritinio mąstymo keliu (žr. patarimą aukš.), tačiau susidūręs su situacija, apie kurią nesugeba "mąstyti", naudodamas 2-o tipo procesus, neturės kito pasirinkimo, kaip kreiptis pagalbos į 1-o tipo procesus. Štai kodėl taip svarbu įvesti logikos / logikos klaidų kursą jau pradinėse mokyklose (nepalyginamai svarbiau už visą eilę esamų kursų); arba kodėl svarbu turėti tikimybių teorijos pagrindus (bent jau).

Dažnai žmonės priima sprendimus tiesiog vadovaudamiesi savo "intuicija", tačiau kartais jie "bando mąstyti" - tačiau nesuradę savo smegenyse tinkamo "software", jie tiesiog naudoja tą įrankį, kuris veikia... kas, tikiu, daugeliui ir atsitiko sprendžiant mano uždavinį? Kažkas gali apskritai "nepasitikėti" tikimybių teorija, todėl nesvarbu kokia sirgimo rizika, toks žmogus norės elgtis "saugiai" (ir per se iracionaliai) - 1c atvejis, tačiau kitas gali norėti sužinoti savo rizikos skaičius (ir jais pasitikėti). Deja, vien to nepakanka: arba mes patys, arba mūsų gydytojas privalo sugebėti teisingai tokius skaičius apskaičiuoti (t.y. turėti atitinkamą programinę įrangą savo smegenyse).

Nekorektiški duomenys

Klaidingi duomenys ne tik nesuteikia mums galimybės rasti teisingą atsakymą, jie suteikia mums klaidingą pasitikėjimo savo sprendimu jausmą. Aptikę programinės įrangos spragą (nežinodami kaip logiškai analizuoti kažkokią situaciją), mes bent jau suprantame (ar galime suprasti), jog sprendimą priimame, vadovaudamiesi "intuicija". Operavimas klaidingais duomenimis mums suteikia aiškų "mąstymo" įspūdį, todėl prieita išvada mums gali atrodyti labiau patikima (nei spragos atveju). Daug žmonių sugeba teisingai atlikti paprastas logines išvadas (i.e. jie turi patenkinamą software), tačiau tokias išvadas jie daro iš neteisingų prielaidų.

Egzistuoja galybė "liaudies išminties", kuri, trumpai tariant, neatitinka tikrovės. Pvz aš galiu "galvoti", kaip apsisaugoti nuo gripo: kadangi liaudies išmintis byloja, jog juo susergama "peršalant" - galiu nuspręsti, gripo sezono metu profilaktiškai vilkėti šiltesnius drabužius; mano sprendimas gali būti labai sąmoningas ir, neabejotinai, priimtas pasitelkus 2-o tipo procesus (kad nesušalčiau, turiu apsirengti), tačiau visgi klaidingas - dėl nekorektiškos pradinės prielaidos.

Arba kažkas gali "žinoti", jog "statistikos pagalba galima bet ką įrodyti". Tokios "žinios", visai pagrįstai, gimdys nepasitikėjimą bet kokiais statistiniais tyrimais ar išvadomis. Tai darydamas žmogus naudosis korektiškais 2-o tipo procesais, tačiau jo naudojami nekorektiški duomenys įtakos jo išvadas. Panašiems pavyzdžiams nėra galo.

Racionalus mąstymas nėra trivialus užsiėmimas ir net aukštas IQ jo negarantuoja (dėl jau apžvelgtų priežasčių). Tačiau racionalus mąstymas yra naudingas kiekvienam iš mūsų. Geresnis mąstymo procesų mechanizmo supratimas leidžia mums jį efektyviau įtakoti bei koreguoti, našiau pasinaudojant savo kognityviniais procesais.

Klysti žmogiška, tačiau kam? (I dalis)

2011-09-24T20:00:00.001+03:00

Įsivaizduokite, tyrimai parodė, jog sergate potencialiai mirtina liga. Jūsų gydytojas jus užtikrino, jog testas labai patikimas (klaidingai diagnozuojami vos 5% nesergančių), todėl turite į tai žiūrėti labai rimtai. Kiek stipriai sunerimsite?

Jei įtariate mano klastą, jūs teisūs. Taigi, žinodami, jog atsakymas, tikėtina, nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio, gerai pagalvoję pabandykite įvertinti iškilusį pavojų konkrečiu skaičiu (ar nedideliu intervalu). Šis įrašas nėra apie matematiką, tačiau norėdami iš jo gauti didžiausią naudą, pasistenkite užrašyti savo atsakymą prieš skaitydami toliau.

Prie mūsų problemos mes sugrįšime kitoje dalyje, o kol kas pasiaiškinkime kuo ji svarbi. Žmonės įvairius sprendimus atlieka kasdien - siekdami tam tikrų tikslų. Tokie sprendimai yra pagrįsti mūsų turima informacija - jos supratimu, teisingu išvadų padarymu, etc.

Visa tai vyksta mūsų smegenyse ir yra liaudiškai vadinama "mąstymu". Deja, iki pat visai neseniai, labai mažai buvo žinoma apie tai, kas konkrečiai vyksta smegenyse (i.e. kaip jos "mąsto"), tačiau neuro mokslas nestovėjo vietoje (nors neatsakytų klausimų skaičius nemažėja, kognityvinių procesų supratimas sparčiai tobulėja). Nesigilindamas į bereikalingas detales, pasistengsiu labai glaustai paaiškinti mums esmines hipotezes.

Šiuolaikinis mokslas kalba apie dviejų rūšių kognytivinius procesus:

1-o tipo: greitus, nereikalaujančius sąmoningo dėmesio, galinčius veikti paraleliai

2-o tipo: lėtus, reikalaujančius sąmoningo dėmesio, paprastai atliekami tik po vieną

Trumpas įvadas į žmogaus smegenų architektūrą (kuri iš esmės skiriasi nuo kompiuterių):

- kompiuteriai dirba aukštu dažniu (2Ghz = 2000000Hz) bei palaiko gana ribotą paralelių procesų skaičių - to pasekoje, procesai atliekami labai greitai, nors paraleliai atliekamų procesų skaičius ir gana ribotas;

- smegenys dirba ypač žemu dažniu (10-20Hz, išimtinais atvejais iki 200Hz), tačiau palaiko praktiškai neribotą skaičių paralelių procesų - t.y. jos vienu metu labai lėtai gali vykdyti labai įspūdingą skaičių procesų (programuotojai, įsivaizduokite programą, parašytą 20Hz dažnio CPU - veikiančią realiu laiku - parašytą turinčiam šimtus bilijonų branduolių procesoriui).

Papildomai, neurologijoje yra žinoma "100 žingsnių taisyklė": tik ribotas neuronų skaičius gali būti nuosekliai aktyvuotas vienu kartu. Smegenys gali leisti neribotą paralelių "programų" skaičių, tačiau jokia "programa" negali turėti daugiau nei 100 "komandų" - todėl paraleli architektūra [natūraliai] palaiko tik 1-o tipo kognityvinius procesus (kurie palyginus trumpi bei gali būti atliekami nesąmoningai - 2-o tipo procesai turi būti "virtualizuojami" į ilgą sąmoningai atliekamą procesą). Taigi, turime "žaibišką intuiciją" (1-as tipas) bei "nuobodų galvojimą" (2-as tipas).

1-o tipo procesai išsivystė žmonėms gyvenant primityviose sąlygose (kur reikėjo greitai atskirti plėšrūną nuo potencialių pietų, draugą ar sąjungininką - nuo potencialaus priešo, etc.) - kur jie ir buvo ypatingai efektyvūs. Jie mums atrodo "natūralūs", nereikalaujantis pastangų - tai tarsi mūsų default mode.

Spręsdami sudėtingesnius uždavinius, panašius į mano jums pasiūlytąjį įrašo pradžioje - 1-o tipo procesai ne tik netikslūs, dažnai jie apskritai nepatikimi (i.e. spręsdami pateiktą sudėtingą uždavinį jie privalo jį suprimityvinti, tikėdamiesi, jog atsakymas dėl to nenukentės - dažnai tokios viltys nepasiteisina).

2-o tipo procesai, savo ruožtu, yra nepaprastai lėti ir, todėl, fiziologiškai brangūs. Šio tipo procesai yra pajėgūs išnarplioti pačius sudėtingiausius uždavinius - turint pakankamai daug laiko. Tačiau kadangi 2-o tipo procesai reikalauja tiek daug pastangų (ir sąnaudų), o žmonės yra natūralūs tinginiai, mes:

(a) defaultiname į 1-o tipo "mąstymą", net jei jis nėra patikimas;
(b) net jei naudojame 2-o tipo "mąstymą", naudojame pačias "pigiausias" jo formas (kas paaiškina kodėl nemėgstam sudėtingų paaiškinimų, įsikibę laikomės jau mums pažįstamų modelių, etc.)

Kasdieniame gyvenime mes nesam pratę aiškiai suvokti skirtumo tarp šių tipų procesų mums teikiamos informacijos. Dažnai mes priimame sprendimus išimtinai vadovaudamiesi 1-o tipo procesais, tuo tarpu 2-o tipo procesus pasitelkiame jau vėliau - kai norime suprasti ar turime pasiaiškinti, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Tai tik užmaskuoja tikrąją padėtį ir dar labiau apsunkina tikrųjų savo sprendimų motyvų supratimą: 2-o tipo [sąmoningi] procesai neturi priėjimo prie [nesąmoningų] 1-o tipo procesų informacijos, todėl niekaip negali mums atsakyti į klausimą kodėl mes taip pasielgėme - nebent pasiūlyti kažkokią racionalizaciją).

Pvz mes skaitome straipsnį, paaiškinantį GMO nekenksmingumą. Straipsnyje pateikiami argumentai gali būti teisingi ar klaidingi - tačiau svarbu tai, jog tai nustatyti yra pajėgūs tik 2-o tipo kognityvūs procesai. Realybėje, dažnas arba visai neskaitys panašaus straipsnio, arba reaguos į jį labai skeptiškai - net neįjungęs 2-o tipo "mąstymo". Viduje mes jaučiame, jog "ir taip aišku" - 1-o tipo procesai atlieka savo žaibiškus "paskaičiavimus" (kurių mes negalime sąmoningai jausti ar stebėti) ir mus apie tai informuoja. Kitais žodžiais tariant, mes "negalvojam", nes "žinant" nėra poreikio galvoti.

Kitą kartą pabandysime pratęsti savo pažinimą apibendrindami ir pažvelgdami iš arčiau į kliūtis, trukdančias mums racionaliai mąstyti.

Mobilūs telefonai ir vėžys

2011-09-23T02:55:00.003+03:00

Žurnalistinio mokslo 3-čia serija: nesusilaikiau nepasidalinęs atsitiktinai užtiktu "moksliniu straipsniu" ypač populiaria tema (pradėkite nuo pirmos ir antros šio ciklo dalių).

Kadangi tema tikrai aktuali, kiekvienam siūlyčiau nepagailėti keliolikos minučių susipažinimui su mokslui iš tiesų žinomais faktais (ačiū skeptoidui):

- įprasto formato įrašas
- audio podcastas

Abi nuorodos į identišką informaciją, pateiktą skirtingu formatu (deja, tik anglų kalba).

Transhumanizmas: pasaka apie drakoną

2011-09-15T16:43:00.000+03:00

Alegorinis įvadas į transhumanizmą

The Fable of The Dragon Tyrant: by Nick Bostrom from Future of Humanity Institute on Vimeo.

Dar apie žurnalistinį mokslą

2011-09-06T23:54:00.000+03:00

Šitas gerai pratęsia / papildo paskutiniame įraše paliestą temą:

Žurnalistai ir mokslas

2011-09-04T14:24:00.013+03:00

Iš pradžių pasirodė šitas. Vėliau tai lyg beždžionės perpasakojo kone kas antras internautas, jų tarpe FB grupės, tokios kaip "Noriu būti sveikas", ar net pats LŽS bosas.

Ne paslaptis, esu principinis mokslo fanas - ir tam yra gera priežastis: mokslas yra patikimiausias [žinomas] metodas, paaiškinantis mus supantį pasaulį bei prognozuojantis priežasties-pasekmės ryšius. Mokslas neturi galutinių atsakymų į visus klausimus, tačiau jo turimi atsakymai vidutiniškai visada yra geresni už kitus.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba - ne kiekviena panaši naujiena yra mokslas. Atskirų mokslinio tyrimo teiginių atkartojimas - nesuprantant konteksto - yra ne tik bevertis, tačiau dažnai dar ir klaidinantis. Jei eiliniam žurnalistui sunku suprasti mokslo naujienas, gal vertėtų jas tiesiog palikti specialistui? Gal nevertėtų publikuoti patarimų sveikatos tema tiems, kas nesupranta elementarios mokslinės metodologijos?

Kiekvienas, norintis susipažinti su originaliu tyrimų aprašymu, gali tai padaryti čia. Likusiems, trumpai apžvelgsiu esminius tyrimo momentus:

Trumpai, tyrimas nustatė koreliaciją tarp gyvenimo trukmės bei praleistų prie TV valandų skaičiaus - ir tame jokio siurprizo. Taip pat, tyrėjai pabandė įvertinti šias statistikas siejantį proporcingumo koeficientą, siekdami įprasto 95% statistinio patikimumo.

Patys tyrimo autoriai sutinka, jog:

(a) tyrimo modelis nagrinėjo koreliaciją tarp laiko, praleisto prie TV, ir gyvenimo trukmės; priežastingumas nebuvo nustatinėjamas;

(b) TV žiūrėjimas nebuvo izoliuotas, i.e. nėra aišku, ar kenksmingas yra pats TV žiūrėjimas, ar tiesiog su tuo sąlygojamas nejudriai leidžiamas laikas (i.e. skaityti knygą 6 valandas per dieną ar daugiau gali būti taip pat kenksminga, etc.);

(c) hipotetinė žmogaus, visai nežiūrinčio TV, gyvenimo trukmė buvo apskaičiuota pasitelkus formulę (o ne empirinio bandymo būdu); nėra aišku, ar žmogus visiškai atsisakęs TV gyventų ilgiau už žmogų, TV žiūrintį labai ribotai;

(d) modelio patikimumo intervalas be galo platus (todėl rezultatai praktiškai beverčiai): pvz. kiekvienos TV žiūrėtos valandos žala [gyvenimo trukmei] yra tarp 0.3 minutės (18 sekundžių) ir 44.7 minutės (3/4 valandos).

Taip, visai įmanoma, jog TV žiūrėjimas yra kenksmingas sveikatai (ir trumpina gyvenimą), tačiau šis konkretus tyrimas to neparodė. Tyrimas neatsakė į šiuos klausimus:

- ar TV žiūrėjimas trumpina gyvenimą, ar sveikesnis gyvenimo būdas trumpina TV žiūrėjimo laiką?

- ar TV žiūrėjimas yra nors kiek "kenksmingesnis" už žaidimą šachmatais ar knygos skaitymą?

- ar "saikingas" TV žiūrėjimas yra žalingas (i.e. nors kiek kenksmingesnis už visišką "susilaikymą" nuo TV)?

- kokia yra prie TV praleistos valandos "žalos" vertė: 18 sekundžių (0.3 min)? 44.7 minučių? skaičius intervalo viduryje?

Trumpai, tyrimas neatskleidė nieko naujo, apie ką būtų pagrindas trimituoti.

Žiaurumo istorija

2011-08-25T04:25:00.009+03:00

Ne paslaptis, jau ilgokai nieko nerašiau - paroje tėra 24 valandos, ir blog'o rašymas tiesiog išlieka kiek per žemai mano prioritetų sąraše. Nežiūrint to, dar nesu galutinai su juo atsisveikinęs, vis dar žadu kažką parašyti - susiklosčius tinkamoms aplinkybėms. Taip pat mąstau pabandyti audio įrašus (podcastus) - jei tai padėtų man sutaupyti laiko. Ką manytumėte apie tai? Nieko konkretaus pažadėti negaliu, bet tikrai galima būtų apie tai pagalvoti.

Ta pačia proga, norėčiau jūsų dėmesiui pasiūlyti vieną senesnių Hardcore History podcastų, palikusį man ypatingą įspūdį:

Suffer the Children

Šį konkretų podcastą, mano nuomone, turėtų paklausyti kiekvienas - tuo tarpu visiems, nors kažkiek besidomintiems istorija, labai rekomenduoju taip pat užmesti akį ir į Hardcore History archyvus.

Kas sąlygoja mūsų moralumą?

2011-08-15T03:14:00.015+03:00

Neblogas įvadas į temą

Biblija: moralės šaltinis - ar ne visai?

2011-08-01T01:26:00.003+03:00

Antra racionalios moralės serijos dalis

Jėzus - beprotis ar kažkas blogiau?

2011-07-03T18:39:00.003+03:00

Racionali moralė

2011-06-27T01:01:00.004+03:00

Gerai papildo mano paskutinį įrašą:

Kultūrinių tradicijų kritika

2011-05-19T09:16:00.000+03:00

Mano profesionalus hobis yra nesąmonių kritika. Daugumai žmonių tokia pozicija atrodo per daug ambicinga. Mažiausiai, juos tai erzina - kas labai natūralu, turint galvoje mūsų genetiškai sąlygotą įprotį pastoviai teisinti savo poelgius įvairiais paaiškinimais (kurie retai būna logiškai vientisi) - ir mano reguliarų baksnojimą į tai. Tačiau kartais, jie mano, aš peržengiu visas ribas - kritikuodamas tai, ko kritikuoti negalima net iš principo - kritikuodamas žmonių religinius ar kultūrinius įsitikinimus. Kas aš toks, kad mokyčiau Afganistaniečius, kaip jie turėtų gyventi?

Savo argumentavime dažnai vartosiu gerbūvio sąvoką, todėl pradėsiu trumpai ją aptardamas. Kadangi tai nėra griežtai apibrėžta sąvoka, kažkas gali tam prieštarauti. Ką reiškia "aukštesnis gerbūvis"? Kas nustato, o dar svarbiau - kieno atžvilgiu? Tačiau panašūs prieštaravimai atrodo solidūs tik iš pirmo žvilgsnio. Pvz sveikata irgi nėra griežtai apibrėžta sąvoka. Nors nesunku įsivaizduoti atvejus, kada sunku būtų nuspręsti "kas sveikesnis", tas netrukdo mums kalbėti apie "geresnę sveikatą", siekti "geresnės sveikatos", etc.

Panašiai, kaip kiekvienas sveikai protaujantis žmogus nedvejodamas rinktųsi "geresnę sveikatą" vs "blogesnę sveikatą", tas pats galioja ir "aukštesniam gerbūviui". Pirminė problema, su kuria susiduriame pastaruoju atveju, yra visuotinai priimta nuomonė, jog gerbūvis yra išimtinai subjektyvus (todėl kas padaro laimingu mane, nebūtinai padarys laimingu kitus). Gerbūvis ir yra subjektyvus - kaip subjektyvi patirtis - tačiau tai nereiškia, jog jis negali būti tiriamas objektyviai. Sveikata irgi yra subjektyvi patirtis (aš jaučiuosi gerai, man niekas neskauda, etc.) - tas netrukdo mums ją objektyviai diagnozuoti, tyrinėti, atrasti sveikatai palankius (žalingus) veiksnius, etc.

Subjektyviai gerbūvis yra išgyvenamas kaip psichologinis pojūtis - apsprendžiamas genetinių savybių, aplinkos, patirties, etc. Panašiai, kaip sveikata diagnozuojama pasitelkus įvairius proxy (matuodami pulsą, kraujo spaudimą, tirdami kraujo sudėtį, etc.), "gerbūvio pojūtis" taip pat gali būti "diagnozuojamas" (ribotai - jau šiandien, ir vis plačiau ateity). Pvz. įmanoma objektyviai atsakyti į klausimą, skaudžiau įsidurti su adata ar įsipjauti peiliu, etc.

Tarkime, kažkam "patinka" gauti širdies infarktą. Kadangi širdies infarktas reiškia blogą sveikatą, o racionalus žmogus negali sąmoningai trokšti blogos sveikatos - toks žmogus arba meluoja, arba nesugeba suprasti savo pasirinkimo pasekmių. Tokio žmogaus prieštaravimas, jog "kiekvienas turime teisę į savo nuomonę", mūsų akyse neturės didesnės svaros. Mūsų pašnekovas gali būti visiškai nuoširdus ir įsitikinęs - vistiek galėtume objektyviai teigti, jog jo noras yra jam pačiam žalingas (i.e. iracionalus).

Tas pats teisinga kalbant ir apie gerbūvį. Žmogus gali teigti, jog jis "nesiskundžia", jog būdamas vaiku buvo mušamas - jis "supranta", "pateisina" ir net yra "dėkingas" savo tėvams už "griežtą auklėjimą" - tačiau tai nereiškia, jog tokio elgesio pasėkmės negali būti objektyviai įvertintos. Ir net jei šiandieną mes tiksliai nežinotume atsakymo į tą ar kitą klausimą apie mūsų gerbūvį įtakojantį faktorių - tai tereikštų, kad kol kas mes to nežinome. Tai nepakeistų paties fakto, kad tai yra mokslinių tyrimų, o ne subjektyvių nuomonių objektas.

Kartais bandoma prieštarauti, jog neva mokslas yra veiksmingas tik labai specifinėje, ribotoje teritorijoje. Pavyzdžiui teigiama, jog mokslas negali tirti religijos (ir todėl negali kažką apie ją teigti, etc.). Tačiau religiniai išgyvenimai, būdami subjektyvūs, lygiai taip pat gali būti tiriami objektyviai - kaip procesai, vykstantys smegenyse, etc. Iš principo, nėra jokių kliūčių tiek tokius procesus stebėti, tiek konstatuoti jų įtaką mūsų gerbūviui. Norint tai teisingai įvertinti, ne tik nereikės remtis subjektyvia intuicija - mes nenorėsime ja remtis - dėl jos nepatikimumo (kaip ir visose kitose objektyvaus pažinimo srityse).

Taigi, grįžkime prie Afganistano. Tarkime, aš teigiu, kad mergaičių lytinių organų apipjaustymas yra žalingas jų sveikatai - todėl siūlau jo atsisakyti. Dauguma žmonių su manim nesiginčys. Nesvarbu, iš kur šis barbariškas paprotys yra atsiradęs, ar kokios senovinės knygos jį rekomenduoja - dauguma žmonių sutiks, jog verta jo atsisakyti - kaip žalingo sveikatai. Dabar aš teigiu štai ką: išsilavinimo teisės mergaitėms neigimas yra žalingas jų gerbūviui - todėl siūlau jo atsisakyti. Ar šis mano teiginys mažiau objektyvus?

Žmonių sveikata, tegul individualiai skirtinga, tačiau labai priklausoma nuo visuomenės, kurioje jie gyvena, taip ir jų gerbūvis. Jeigu galime teigti, jog bendra žmonių sveikata yra nepalyginamai geresnė šiais laikais, nei gyvenant Jėzui - panašius vertinimus (bent jau iš principo) turime galėti atlikti ir lygindami skirtingų visuomenių bendrą žmonių gerbūvį. Kažkas, gyvenęs Jėzaus laikais, galėjo girtis savo sveikata ir džiaugtis sulaukęs 50-ies: net jei tas žmogus būtų protingiausias, iš visų tuo metu gyvenusių, kvaila būtų šiandieną tuo grįsti savo sveikatos vertinimus.

Amoralus neveiklumas, etc.

2011-05-02T00:48:00.007+03:00

Prieš daugiau nei šešis mėnesius pažadėjau Mindaugui atsakyti į jo klausimą atskiru įrašu. Vis dar žadu parašyti nedidelę seriją etikos tema, tačiau šiuo trumpu įrašu pabandysiu pailiustruoti šią konkrečią mintį.

Mindaugas pasiūlė tokį teiginį: "Esmė yra ne ar mano veiksmas prives (tiesiogiai ar netiesiogiai) prie eilės žmonių sužalojimo (ar mirties), bet ar jį atlikdamas nepažeisiu kitų žmonių laisvės" - ir aš su juo nesutikau. Pasistengsiu parodyti, jog toks teiginys stipriai konfliktuotų su mūsų intuityviu moralės supratimu (tokiu, kaip žudyti yra blogai).

Paprasčiausias būdas paneigti teiginį - sąlygų, kuriose jis akivaizdžiai klaidingas, sukonstravimas. Tą ir pabandysime toliau padaryti kelių pavyzdžių pagalba.

Situacija A

Tarkime, prieš mus yra pultas su vienu jungikliu ir laikrodžiu. Tarkime, laikrodis rodo laiką, likusį iki įvykio X. Tarkime, įvykio X metu žūtų milijonas vaikų. Perjungdami jungiklį mes turime galimybę deaktyvuoti įvykio X mechanizmą (jis nebeįvyktų). Klausimas: jei aš, visa tai žinodamas, jungiklio neperjungiu ir leidžiu įvykiui X įvykti - ar mano poelgis yra: (a) moralus; (b) amoralus; (c) nei moralus, nei amoralus?

Nežiūrint to, kad kažkuris psichopatas su manim nesutiktų, manau mūsų visų intuicija sako, jog (b) yra vienintelis teisingas atsakymas? Jei taip, tai prieštarauja Mindaugo teiginiui.

Situacija B

Tarkime, jog ateiviai, mums nežinant, į visų 5-mečių vaikų smegenis įdiegė specialų prietaisą, kuris niekaip šių vaikų nesužalojo (ar kitaip nepaveikė), išskyrus tai, jog išgirdę žodį "dievas" jie iš karto miršta. Tarkime, jog niekas nemoka šių prietaisų nukenksminti, jų veiksmingumas yra neabejotinas ir mes visi apie tai žinome. Klausimas: jei daugelio vaikų apsuptyje (jų tarpe 5-mečių?) aš pasakau "dievas" - - ar mano poelgis yra: (a) moralus; (b) amoralus; (c) nei moralus, nei amoralus?

Vėlgi, turbūt sunku būtų įsivaizduoti etinę sistemą, kuri negeneruotų atsakymo (b)? Jei taip, tai prieštarauja Mindaugo teiginiui.

Situacija C

Kalbėkime apie visai analogišką situacijai B situaciją, su vieninteliu skirtumu - išgirdę žodį "dievas" vaikai nenumiršta, o tiesiog jiems stipriai suskauda galvą (tegul tai neturi jokių ilgalaikių pasekmių). Koks mūsų atsakymas šiuo atveju?

Vistiek (b)? Tada tai vėl prieštarauja mūsų aptariamam teiginiui.

Panašu, net visiškas neveikimas (situacija A) gali būti amoralus. Nekalbant jau apie kitų mirtį sąlygojantį veiksmą (situacija B) (amoralu, net sumažinus sąlygojamą žalą (situacija C).

Sekso industrijos atstovės turi savo nuomonę

2011-04-28T08:31:00.002+03:00

Per daug geras, kad pasimestų tarp kitų mano FaceBook'o link'ų. Stiprūs, aiškūs ir logiški argumentai - nepagailėkite 10-ies minučių :)

Statistika: nėra kaip atrodo

2011-04-27T00:55:00.001+03:00

Skaičiai, priešingai nei žmonės, nemeluoja. Kažkas gali neteisingai juos interpretuoti (sąmoningai ar dėl neišmanymo), tačiau klaidingas tokių skaičių interpretavimas nėra pakankama priežastis jais nepasitikėti ar, dar blogiau, ignoruoti. Statistinė analizė yra mokslinis metodas; naudojamas teisingai - įžvalgus ir patikimas.

Kaip yra išsireiškęs Nassim Taleb, esame prasmės bei paaiškinimų ieškantys gyvūnai. Laikydami, jog viskas pasaulyje turi savo priežastį, esame linkę ieškoti akivaizdžių bei logiškų įvykių paaiškinimų. Tačiau tai, kas buvo evoliuciškai pateisinama primityviame medžiotojų pasaulyje, nebėra teisinga šiuolaikiniame. Ne visada "akivaizdi" priežastis yra tikroji, ne visada tikroji priežastis pasirodo "logiška". Mūsų protas dar nėra spėjęs prisitaikyti prie nepalyginamai sudėtingesnių visuomeninių santykių, nesugeba vertinti juos intuityviai, juo labiau prognozuoti.

"Akivaizdu" - nereiškia teisinga

1995 metais kriminologijos ekspertas James Alan Fox įteikė JAV generaliniam prokurorui savo išvadas apie gręsiančią jaunuolių smurtinių nusikaltimų bangą. Jis aprašė du scenarijus: optimistinį ir pesimistinį. Sutinkamai su optimistiniu scenarijumi, jaunuolių atliktų žmogžudysčių skaičius per kitą dešimtmetį išaugs 15%; sutinkamai su pesimistiniu, šis skaičius daugiau nei padvigubės. "Mūsų laukia tokia didelė nusikaltimų banga", - rašė jis, "jog prisiminsime 1995-uosius kaip senus gerus laikus". Prieštaraujančių jo prognozei nebuvo. "Žinome, jog turime vos šešeris metus, sustabdyti kylančią jaunimo nusikalstamumo bangą", - savo kalboje sakė Prezidentas Clinton, "kitaip šalis paskęs visiškame chaose."

Tačiau netrukus, priešingai visų ekspertų prognozėms, jaunimo nusikalstamumas pradėjo kristi. Nemažiau pribloškiantis buvo šio kritimo mąstas: per penkis metus jaunuolių atliktų žmogžudysčių skaičius nukrito daugiau nei 50 procentų! Nesvarbu, jog ekspertai ką tik buvo pademonstravę visišką dilentantiškumą prognozuodami nusikaltimų kilimą - jie iš karto suskubo aiškinti įvykusio nusikaltimų kritimo. Nesvarbu, kad "akivaizdžios" ir "logiškos" priežastys pasirodė klaidingomis, jie ir vėl griebėsi viską aiškinti tuo, kas "akivaizdu" ir "logiška": kylanti ekonomika, sugriežtinta ginklų kontrolė bei išradingos policijos strategijos, - jų nuomone, buvo priežastys, atsakingos už staigų nusikalstamumo sumažėjimą. Nežiūrint to, jog šie paaiškinimai, per daug į juos nesigilinant, buvo pasigauti žurnalistų (ir to pasekoje, plačiųjų masių) - jie turėjo vieną problemą: jie ir vėl buvo klaidingi.

Panašūs pavyzdžiai tik parodo, kodėl mums reikalinga statistika. Sąžiningai renkama bei teisingai interpretuojama statistika yra vienintelis būdas teisingai identifikuoti priežastis ir pasekmes. Jei mano įžanga jus nors kiek suintrigavo, primygtinai rekomenduoju [tikrai fantastišką] Steven D. Levitt knygą Freakonomics. Autorius labai smulkiai aprašo visą statistinės analizės procesą (kokių duomenų sekas naudojame, kaip aptinkame koreliaciją, kaip nustatome priežastingumą, etc.), iliustruodamas tai praktiniais pavyzdžiais. Savo ruožtu, toliau tik trumpai aprašysiu savo pradėtą pavyzdį bei iš jo sekančias pamokas.

Ką byloja faktai?

Pirma, nei viena iš trijų išvardintų priežasčių - kylanti ekonomika, ginklų kontrolė ar išradingos policijos strategijos - pasirodo, iš esmės nesąlygojo nusikalstamumo kritimo. Tai "akivaizdžios" ir labai "logiškos" priežastys, tačiau statistiniai duomenys nepatvirtina jų [didesnės] įtakos nusikalstamumo mąstui.

Antra, tarp tokį kritimą sąlygojančių priežasčių, viena buvo ypač "neakivaizdi", "nelogiška", kažkas pasakytų "neįtikėtina" - tačiau kurią patvirtina tiek šalies (JAV), tiek atskirų valstijų, tiek užsienio valstybių statistika. Ši priežastis nebuvo paminėta nei vieno "nusikaltimų eksperto" - iš visų, taip dosniai dalinančių savo interviu spaudai ir televizijai. Kaip manote, kokia tai priežastis?

Ši priežastis yra abortų legalizavimas! 1973-iais JAV Aukščiausias Teismas paskelbė nuosprendį, legalizuojantį abortus visoje šalyje... tačiau pradėkime nuo pradžios. Ne visų vaikų šansai tapti nusikaltėliais yra vienodi. Dešimtmečiais atliekami tyrimai liudija, jog šansai vaikų, gimusių asocialiose šeimose (ar šeimose, kuriose jie nėra pageidautini, etc.) pasukti nusikaltėlių keliu nepalyginamai aukštesni, nei likusių. Abortų legalizavimas stipriai sumažino tokių vaikų skaičių - didelė dalis kurių, jei būtų gimę, maždaug po poros dešimtmečių būtų papildę nusikaltėlių gretas.

Abortai buvo legalizuoti keliais metais anksčiau atskirose valstijose, ir, nenuostabu, jaunimo nusikalstamumas jose pradėjo kristi keliais metais anksčiau, nei visoje šalyje. Ir priešingai, šalis, kur abortai buvo uždrausti, nusikalstamumo bangos užgriūdavo maždaug po tų pačių dviejų dešimtmečių. Beveik nėra abejonių ne tik dėl [negatyvios] koreliacijos tarp abortų skaičiaus ir nusikalstamumo, tačiau ir dėl to, jog abortų prieinamumas įtakoja [jaunimo] nusikalstamumo mąstą.

Ir paskutinis pastebėjimas. Iš to neseka, jog abortų legalizavimas yra teisingas ar pageidautinas. Teoriškai, galėtų būti, jog [atlikdami abortus] už nusikaltimų sumažėjimą sumokame per didelę kainą. Dabar šio klausimo nenagrinėjame. Svarbu štai kas: visa tai patvirtina, kad moterys sugeba teisingai apsispręsti dėl savo būsimo vaiko ateities perspektyvų (i.e. abortus renkasi tos moterys, kurių vaikų, jei jie gimtų, lauktų tikrai liūna ateitis).

Kas dar?

Tiek apie abortus. Kokios dar priežastys sąlygojo nusikalstimų mažėjimą? Dvi pagrindinės, vėl ir vėl statistiškai pasitvirtinančios priežastys, įtakojančios nusikaltimų skaičiaus mažėjimą yra: (a) griežtesnės įkalinimo bausmės ir (b) policininkų skaičius.

Nusikaltimų skaičius krenta, sugriežtinus įkalinimo bausmes. Tai atsitinka dėl dvejopo poveikio: nusikaltėliai, esantys už grotų, negali atlikti naujų nusikaltimų; laisvėje esantys potencialūs nusikaltėliai yra stipriau motyvuoti nepakliūti už grotų. Galime nekęsti didelių kalėjimų, tačiau jei ieškome nusikaltimų skaičiaus kritimo priežasčių, griežtesnis įkalinimas yra viena iš pagrindinių (atsakinga maždaug už 1/3 nusikaltimų skaičiaus nukritimo). Svarbu pastebėti, jog mirties bausmės naudojimas [esminės] įtakos neturi.

Papildomi policininkai mažina nusikaltimų skaičių - įvairi statistika patvirtina ir šią "logišką" priežastį. Ekonominė motyvacija veikia nusikaltėlius, kaip ir visus likusius. Panašiai kaip kylantys mokesčiai neigiamai motyvuoja verslą, augantis policininkų skaičius neigiamai motyvuoja nusikaltėlius.

Daugiau pornografijos?

2011-04-21T18:31:00.013+03:00

Pratęsiant mano paskutinio įrašo temą: jei seksas yra natūralus vaistas nuo prievartos, ar tai nereiškia, jog tradiciškai dėl savo sąsajos su seksu negatyviais laikomi reiškiniai, tokie kaip prostitucija ar pornografija, tokiais laikomi nepagrįstai? Dar daugiau: ar negali būti taip, jog šie reiškiniai yra / būtų net naudingi (ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei)?

Pornografijos temą jau esu palietęs. Tąkart argumentavau, jog nėra jokių faktinių priežasčių, sąlygojančių mūsų negatyvią nuostatą jos atžvilgiu, jog tokia nuostata yra veikiau mums įteigta. Šį kartą, norėčiau pažvelgti į šį fenomeną daugiau pro konkrečių skaičių prizmę.

Pasakysiu atvirai, nežinau paskelbtų jokių mokslinio metodo standartus atitinkančių tyrimų, parodančių pornografijos įtaką jos žiūrovų elgesiui. Iš to sektų, jog bet kokie teiginiai, neva pornografija skatina prievartą moterų atžvilgiu, tėra nepagrįstos spekuliacijos. Todd D. Kendall yra užbaigęs labai solidų darbą šia tema, atitinkantį mano kriterijus, išskyrus tai, jog jis dar nebuvo publikuotas. Mano įrašas, didele dalimi, ir remsis šio darbo išvadomis.

Jei pornografija skatina prievartą, daugiau pornografijos turėtų vesti prie daugiau prievartos atvejų. Kadangi interneto plitimas veda prie vis platesnio pornografijos prieinamumo, turėtume tikėtis seksualinės prievartos augimo, augant interneto vartotojų skaičiui. Tokiu būdu, pornografijos oponentų hipotezei esant teisingai, tikėtumėmės matyti koreliaciją tarp interneto vartotojų skaičiaus ir seksualinių nusikaltimų skaičiaus (daugiau interneto, daugiau išprievartavimų).

Savo darbe Todd D. Kendall parodo priešingą: seksualinių nusikaltimų skaičius JAV pasiekė savo piką ankstyvais 1990-aisiais ir nuo to laiko stabiliai krito - atsitiktinai ar ne, sutapdamas su interneto svetainių (www) atsiradimu 1993-aisiais (leidžiančių eiliniam vartotojui parsisiųsti erotinių video įrašų). Suprantama, internetas nėra vien pornografija. Kažkas gali teigti, jog gal internetas tiesiog atliko sėkmingą švietėjišką misiją, ar potencialūs prievartautojai tapo prisiekusiais internetiniais žaidėjais, etc. - tačiau tada interneto paplitimas būtų panašiai įtakojęs ir kitų, su seksu nesusijusių nusikaltimų skaičių - tačiau taip nėra.

Kitas galimas prieštaravimas: išprievartavimų skaičius galėjo (visai atsitiktinai ir nepriklausomai) kristi dėl kitų, su internetu visai nesusijusių priežasčių. Tiesa, tačiau net kompensavus visus žinomus veiksnius (tokius, kaip policijos padaugėjimas, urbanizacija, skurdas, amžiaus grupės, etc.), 10% interneto paplitimas atsakingas už maždaug 7.3% išprievartavimų sumažėjimą. Valstijose, kur vyrų skaičius didesnis nei moterų - net iki 15%. Ekonomine prasme, pornografija ir seksualinė prievarta yra viena kito pakaitalas: pingant pornografijai, vardan jos, vis daugiau vyrų atsisako prievartos.

Ir dar įdomu štai kas: didžiausią įtaką (išprievartavimų skaičiui) interneto paplitimas padarė 15-19 metų grupėje. Grupėje, kuri greitai įsisavina naujas technologijas, taip pat, kuriai pornografija buvo ypač sunkiai prieinama - be interneto. Kai pagalvoji, ne taip jau ir sunku įsivaizduoti, kodėl paauglys veikiau nusprendžia masturbuotis, žiūrėdamas porno, nei eina kažką prievartauti...

---

Kendall, Todd (2007). "Pornography, Rape, and the Internet"

Seksas: vaistai ar nuodai?

2011-03-29T15:44:00.012+03:00

Užspaustą žmogaus seksualumą laikau labai žalingu kiekvienam iš mūsų - todėl tiek apie jį ir rašau. Šį kartą pabandysiu pažvelgti į tai dar vienu kampu. "Tradiciškai" su seksu bandoma asocijuoti tai, kas negatyvu ("ištvirkėliai", "nusidėjėliai", "amoralūs", "nužmogėję", etc.). Tuo tarpu susilaikymas yra vertybė by default ("skaistumas", "tyrumas", "dvasingumas", etc.).

Rezultate - neva privalome slėpti seksą nuo vaikų, guiti jį iš TV ekranų, šiukštu vengti pornografijos, ar net šnekėtis sekso tema - nebent labai retai ir pašnibždomis. Šiame įraše ketinu tam paprieštarauti - tačiau ne tiesiog apeliuodamas į mūsų teisę į savo privatų gyvenimą, o nagrinėdamas evoliucinę sekso paskirtį bei objektyvią naudą (ir jo trūkumo atnešamą žalą).

Kažkodėl gąsdinimas ir apeliavimas į nuodėmingumą yra toks populiarus tarp moralistų: jei galvosi (darysi) taip ir taip, būsi blogietis. Kadangi nekalti gyvūnai tokiems moralistams dažnai yra blogio įsikūnijimas - tenka išgirsti, jog "neturėtume kruštis kaip trušiai" - vienas iš populiarių argumentų prieš seksą (i.e kaip galime elgtis kaip tie niekingi gyvūnai).

Suprantama, tai tas pats, kaip kritikuoti vegetarizmą - "nes Hitleris buvo vegetaras". Tačiau ironiška yra štai kas: gyvūnai (su retomis išimtimis, apie kurias kiek vėliau) lytiškai santykiauja išimtinai giminės pratęsimui - jie nesantykiauja vien malonumui patirti. Pvz šimpanzių patinai specifiškai atsisako santykiauti su patele, kol jos užpakalio spalva neparodo, jog ji yra pasiruošusi apvaisinimui. Kitaip tariant, bažnytinis kvietimas lytiškai santykiauti "vien su tikslu pradėti vaikus" yra kvietimas "būti kaip visi gyvūnai", o ne "nebūti kaip gyvūnai".

Evoliucija yra pagrįsta stulbinančiai efektyviu mechanizmu. Ilgainiui mes prarandame sau mažai vertingus organus (kartu su jų funkcijomis) ir įgauname mums naudingus (su jų naujomis funkcijomis). Kartais tie patys organai tiesiog atrofuojasi ar, priešingai, dar labiau išsivysto. Gyvų organizmų seksualumas netapo išimtimi.

Juo primityvesnė yra gyvybės forma, juo labiau jos veiksmai yra sąlygoti vidinio programavimo. Trumpai, paprastesnės gyvybės formos visas savo problemas daugiau mažiau sprendžia tokio programavimo dėka: beprasmė tarpusavio prievarta beveik neegzistuoja, lytiniai santykiai išimtinai pasitarnauja genetinei funkcijai atlikti. Tačiau besivystančios gyvų organizmų smegenys perima vis daugiau ir daugiau funkcijų iš tokio programinio (instinktų) lygio.

Viena vertus, tai leidžia tokiems organizmams siekti naujų, tiksliai neužprogramuotų jų genuose tikslų - būti kūrybingais, pradėti ženkliau įtakoti savo aplinką, etc. Kita vertus, toks "laisvos valios" atsiradimas pasireiškia ir ligi šiol nepastebėtais reiškiniais - tokiais kaip tikslinga tarpusavio prievarta, būrimasis į kovines grupes, masinis ir tikslingas savo priešų išžudymas, etc. Visa tai tapo ypač pastebima tarp bendrų mūsų, gorilų, šimpanzių bei orangutangų, protėvių - didžiųjų apes (great apes) - ilgai prieš išsivystant homo sapiens, nekalbant jau apie homo sapiens sapiens (šiuolaikinį žmogų).

Ir kaip į tai sureagavo evoliucinis mechanizmas? Trumpai, iš didžiųjų apes vėliau išsivystė homo sapiens, šimpanzės, gorilos bei orangutangai - evoliucija tarsi eksperimentavo: ieškodama tiek efektyviausių kylančių problemų sprendimų, tiek perspektyviausių tolesnio vystymosi formų. Artimesnis žvilgsnis į kiekvieną iš šių genetinių šakų yra akis atveriantis. Toliau, savo dėmesį sutelkime į šių rūšių seksualinio gyvenimo panašumus ir skirtumus.

Pateiksiu jums glaustą apibendrinimą. Skirtumai tarp šių beždžionių nėra esminiai: vieni jų patinai, besiporuodami, savo pateles sistemiškai prievartauja, kiti - vartoja daugiau psichologinę prievartą ir fiziškai kariauja [dėl patelių] tik su kitais patinais; kažkurios iš patelių išimtinai santykiauja su "nugalėtojais" (ir yra jiems "ištikimos") - kitos, su visais norinčiais, etc. Panašumai, tuo tarpu, yra labai ryškūs:

- visų beždžionių patelės turi išorinius savo vaisingumo periodą parodančius ženklus;
- visos beždžionės santykiauja tik jų patelių vaisingumo periodu;
- visų beždžionių patinai yra linkę į prievartą ir reguliariai ja užsiima: tiek kitų patinų, tiek patelių atžvilgiu.

Ties tuo galima būtų ir sustoti - padarius išvadą, jog evoliucija, bent jau kol kas, atsakymo į prievartos proveržį nerado. Jeigu nebūtų dar vienos beždžionių rūšies! Bonobo (nykštukinės šimpanzės) yra genetiškai artimiausia mums (kartu su šimpanzėm) beždžionių rūšis. Štai ką atskleidžia žvilgsnis į bonobo seksualinį gyvenimą:

- bonobo patelės neturi jokių išorinių jų vaisingumą parodančių ženklų (i.e. patinai, prieš santykiaudami, negali žinoti, ar patelė gali pastoti);
- bonobo lytiškai santykiauja dėl malonumo (ir daro tai visur ir visada);
- bonobo patinai visai nenaudoja prievartos prieš pateles, dar daugiau - bonobo patelės, ne patinai, vadovauja šeimai ar genčiai.

Ar jau matote kur lenkiu? Bonobo ir yra pasisekusi evoliucijos eksperimento dalis (potencialiai, kartu su homo sapiens)! Seksas - evoliucijos pradžioje turėjęs vienintelę paskirtį (pratęsti giminę) - gali turėti ir kitą funkciją. Funkciją, kuri natūraliai sureguliuoja sofistikuotų organizmų polinkį smurtauti.

Homo sapiens, labiau nei tikėtina, savo genuose turi tą patį mechanizmą. Religija, deja, atliko šia prasme žalingą vaidmenį - užuot skatinusi seksą, ji jį uždraudė. Užuot dariusi žmones taikesnius, ji gamino tik dar žiauresnius monstrus. Ir vis dar toliau gamina.

Religija sako: "mes esame blogi iš prigimties, visada jausime norą nusidėti (suprask kažką skaudinti ar žudyti) - turime tiesiog tam atsispirti." Aš sakau: "ėjimas prieš savo prigimtį visada sudėtingas (ir pavojingas) - tad jei tik yra "natūrali" alternatyva, jai visada teikiu precendentą. Seksas - nekompleksuotas, sveikas, nevaržomas - turi galios "pagydyti mūsų nuodėmingą sielą" :)"

Apie naivius kritikus

2011-03-24T04:00:00.002+02:00

Šiuo įrašu užbaigiu savo "trilogiją", skirtą diskusijų dialektikai (jų tarpe formalios logikos vietai joje). Jei dar sutiksite jį perskaityti, pažadu jau kitame įraše pakeisti temą į ką nors įdomesnio :)

Juokas juokais, tačiau visada mėgstu sudėti visus taškus ant "i". Aptarinėjamą temą (su visais jos iškilusiais potemiais) laikau labai svarbia (ypač prisiekusiems racionalistams) - šiuo atveju skaitytojo pajėgumas suprasti diktuoja mano paaiškinimų apimtį.

Tiems, kas nesekė naujienų: košę užvirė šis [visai nekaltas] įrašas; komentaruose Mindaugas papylė daugiau žibalo į ugnį - į ką aš atsakiau čia; visą tai naiviųjų ateistų kritikas išvadino kliedesiais - o dabar aš bandau šį šou apibendrinti ir pagaliau užbaigti.

Pabandžiau visas savo pastabas sugrupuoti, kad būtų paprasčiau sekti mintį:

(A) PAGRINDINĖ DALIS: kovo - 8 osios įrašas / komentarai

- jei kažkas mano, jog tuo įrašu / komentarais įrodžiau / bandžiau įrodyti, jog kovo -8 yra seksistinė šventė ar pan - jie haliciunuoja; todėl reikšti mintis apie tai, jog "įrodyti neįmanonma", etc. yra tiesiog straw man; kaltas, matomai, yra oponento pozicijos kritikavimas, su ja tinkamai nesusipažinus - apie ką rašiau, kas yra vienas iš didžiųjų laiko gaišintojų (nebent kažkas sąmoningai misreprezentuotų mano išsakytą poziciją);

- įraše aš išsakiau savo "nuomonę", pagrįstą mano "vertinimo sistema" (ar pažiūromis); komentaras įgavo kiek gilesnę prasmę;

- ŠITAS SVARBUS: konkreti "nuomonė" priklauso neišsprendžiamų klausimų kategorijai; tačiau klausimas, ar mano "vertinimų sistema" yra [logiškai] nuosekli - yra apskaičiuojamas; su Mindaugu mes diskutavome / ginčijomis dėl savo atstovaujamų sistemų nuoseklumo (kas realybėje virto išimtinai jo sistemos tikrinimu);

- nuomones mes galime įgauti įvairiais būdais: (a) pasirinkdami atstovaujamą pusę random; (b) pasirinkdami tą, kuri mums "jaukesnė"; (c) remtis savo "vertybių sistema" (turėti tam tikrą sprendimus priimantį algoritmą). Nėra objektyviai "geresnio" būdo pasirinkti nuomonę, tačiau daugelis sutiktume, jog racionaliausias iš trijų yra (c). Sakykime, dėl tu sutarėme;

- aš nesitikiu, kad visi turėtume vienodas nuomones apie viską. Kaip ir nelaikau savo nuomonės kažkuo "teisingesne" už kito - unless žmogus nesivadovauja (c) - kada tiesiog laikau savą nuomonę "turinčia rimtesnį pagrindą" (vs. jo random). Tačiau, sakykim, mes abu išpažįstam (c) - ar bent jau taip manome. Šiuo atveju, vienintelis "reikalavimas" yra mūsų "vertybių sistemų" loginis nuoseklumas: trumpai, jei mūsų abiejų sistemos visiškai nuoseklios - tada bet kokie nesutarimai tarp mūsų bus GRYNAI IDEOLOGINIAI (vartoju sąvoką plačiąja prasme);

- tačiau įsivaizduokime, jog kažkas pademonstruoja mano sistemos nenuoseklumą. Akivaizdu, šiuo atveju mano "nuomonė" (tegul ir neapskaičiuojama) "nuvertėja". Iš esmės ji mažai besiskiria nuo (a) ar (b) būdu generuojamų nuomonių - kadangi ją nors ir apskaičiuoju pagal savo "vertybių algoritmą", pats algoritmas klaidingas (ne generuojamų reikšmių prasme, o kaip [logiškai] nenuoseklus).

- būtent tai buvo mūsų su Mindaugu diskusijos esencija. TĄ ir paaiškinau savo kitame įraše apie ginčus. Viena vertus: norėdamas "diskredituoti" mano pareištą nuomonę, jis turėjo parodyti mano "vertybių sistemos" nenuoseklumą arba pademonstruoti, jog mano vertybių sistema diktuoja skirtingą "nuomonę" (i.e. aš atlikau aritmetinę klaidą). Suprantama, pradėti tada reikėtų nuo mano tikslaus "vertybių sistemos" supratimo. Antra vertus: kadangi jis pasiūlė alternatyvią "nuomonę" - aš pasiteiravau, kokiu būdu jis šią nuomonę priėjo (a, b ar c). Kadangi jis pasirinko (c) - panorau susipažinti su jo "vertybių sistema" - kad pažiūrėti, ar ji nuosekli. Rezultate jam tiesiog sunkiai sekėsi tokią [nuoseklią] sistemą man pateikti - iš ko padariau išvadą, jog savo "nuomonę" jis arba grindė nenuoseklia sistema, arba apskritai naudojo (a) / (b) (o ne c).

- kaip jau paaiškinau anksčiau, pats savaime, tai nei įrodo mano teisingumą, nei paneigia Mindaugo "nuomonę" - tiesiog pademonstruoja, jog jo nuomonė NĖRA pagrįsta nuoseklia sistema (o aš tegiau, jog manoji YRA - ko bent jau niekas nepaneigė).

(B) Mano įrašas apie ginčus / komentarai

- kelis kartus bandžiau paaiškinti, jog visa antikvaro argumentacija yra straw man (kritikuojama skirtinga mintis)

- įrašo mintis NEBUVO apie formalią logiką; įrašo mintis aiškiai išskirta jo pradžioje: diskusijai sklanžiai vykti, reikalingas logika ir metodika - technika ir strategija;

- formalizavau savo dėstomas mintis tik siekdamas, jog jos būtų aiškesnės; dabar mes kalbame lietuviškai, tačiau jei pvz anglų kalba būtų tikslesnė ir labiau tinkama mano minčiai išreikšti (paaiškinti) - ir aš ja pasinaudočiau (paaiškindamas pvz kaip reikia sukonstruoti raketą) - tai nereikštų, jog siūlau konstruojant raketą [išimtinai] kalbėtis angliškai:

-- formalizacija yra tik KITA MINČIŲ REIŠKIMO KALBA;

-- kai mintis paprasta tiksliai išreikšti kalbamąja kalba - formalizacija, nors visada galės atlikti tą patį - gali vartoti tiesiog daugiau simbolių (todėl mes jos nevartojame kasdienėje kalboje);

-- formalios kalbos stiprioji pusė yra jos loginis vienareikšmingumas (jei aš sakau A, tu žinai exactly, ką turiu galvoj) - ko pasekoje, ji idealiai tinkama loginėm operacijom atlikti;

-- reziume: formali kalba paprastai pasitelkiama į pagalbą dviem atvejais: (a) norint išvengti dviprasmybių (pvz kai niekaip nesugebame teisingai suprasti vienas kito teiginių); (b) nesutariant dėl loginės sakinių struktūros (sakinius formalizavus, galima įrodyti jų loginį nuoseklumą / nenuoseklumą)

Antikvaras paprasčiausiai switchina mano argumentą:

Aš teigiau, jog IMO dėl pagrindinių dviejų priežasčių (išvardintų įrašo pradžioje) diskusijos užsitęsia ilgiau nei turėtų.

Antikvaras pradeda kalbėti apie kažkokį "metodą" - iš to ką sakė, supratau, jog kalba apie formalią logiką?

Nors nesakau nieko apie "formalią logiką". Mano mintis buvo two-fold: (1) išmokime logiškai dėstyti mintis; (2) aiškiai supraskime ką diskutuojame, planuokime savo minčių dėstymą, žinokime ką siekiame argumentuoti, etc. Tad "metodas" TURĖTŲ referinti į mano pasiūlytus 2 punktus?

Formalios logikos naudojimas turi savo paskirtį ir savo ribotumą (žr. aukščiau): tas akivaizdu, ir to niekada neneigiau (i.e. jei teigiu, jog formali logika dažnai gali būti naudinga, o oponentas atsako - bet ji kartais kenkia - laikau tai visiškai USELESS "pastebėjimu").

(C) Diskusija su antikvaru

(1) aš nesužinojau nieko naujo, todėl diskusija man asmeniškai buvo tuščias laiko gaišinimas; jis išsakė išsakė eilę teiginių - aš, tiesiog pabandžiau juos suprasti - pabaksnodamas pirštu į daromas [logines] klaidas; unfortunatelly negalime žinoti upfront, ar išgirstime kažką naujo / naudingo

(2) pati diskusija tik patvirtino mano suformuluotas [įraše] tezes: ją vilkino antikvaro daromos loginės klaidos (neteisingų teiginių pateikinėjimas - kuriuos vėliau jam teko atsiimti - nes turėjau gaišti laiką tai parodydamas) bei jo strateginio plano neturėjimas (neaiškus savo formuluojamos pozicijos suvokimas - iš ko seka jos netikslus / klaidingas formulavimo, kurį vėliau reikia taisyti, etc.)

PRIEDAS (mano paskutiniai atsakymai antikvarui)

(1) Apie tavo "naujo dėmemens" įvedimą

Originally mes sutikom, jog jei klausimas apskaičiuojamas, tada verta ji formalizuoti (ir išspręsti), jei ne - tegalime apsikeisti nuomonėmis

Tai aš laikau teisinga strategija, tik pastebėdamas, jog diskusijos objektą formalizuoti NEKENKIA abiem atvejais - (a) padeda suprasti, kada diskusijų objektas yra išsprednžiamas, kada ne (jei kartais "sveiko proto nepakanka tam suprasti), (b) parodo, kokie kintamieji jį sąlygoja (naudinga, nes jei galime sutarti laikyti tokius kintamuosius konstantomis - pvz abu sutariame, kad žudyti yra blogai - diskutuojamas teiginys gali tapti apskaičiuojamu, etc.)

Tavo NAUJA pozicija YRA skirtinga. Basically tu sakai svarbu NE TAI, ar teiginys apskaičiuojamas, svarbu ar MES TAI ŽINOME. Dar labiau bizzare yra tai, jog ŽINOM tapatini "kažkokie autoritetai jau yra jį apskaičiavę".

Su šia pozicija nesutinku iš esmės:

(a) "autoriteto" klausimas; tu sakai, jog apie apskaičiuojamus teiginius žinome, nes jie jau yra apskaičiuoti - siūlai konsultuotis su wikipedia? Juk jei mes su tavim ginčijamės, ir aš teigiu, jog teiginys A yra apskaičiuojamas - galiu būti PATS tą teiginį apskaičiavęs. Viena, mano apskaičiavimas nėra menkesnis už tvarskio (laikant, jog abu teisingi)?

(b) tačiau mano esminis prieštaravimas kyla štai kur:

- jei diskutuojam ar dangus gražus - abu sutarsime, jog tai neapskaičiuojama - todėl apsikeisime nuomonėm, etc.

- jei diskutuojame apie 2 + 2 = 4, abu sutarsime, jog tai apskaičiuojamas klausimas, ir, lucky for us, ekspertai jau yra jį apskaičiavę - todėl mums nereikės jo formaliai įrodinėti

- tačiau kas, jei mes diskutuojame 1054 skaičiaus pi reikšmę po kablelio (įdomumo dėlei įsivaizduok, jog gyvename kristaus laikotarpiu, ir jokie ekspertai dar nėra to apskaičiavę)?

- tavo original (ir mano palaikoma pozicija) yra priskirti šią diskusiją apskaičiuojamų kategorijai (regardless nuo to, mokam tai padaryti ir net ar tai apskritai įmanoma, etc.); makes sense: arba kažkuris iš mūsų pateikia savo "apskaičiavimo" versiją arba ne; vienam pateikus - kitas patikrina - arba randa klaidų arba ne; trumpai, diskusija yra "uždavinys" kurį arba turime išspręsti formaliai, arba pripažint, kad išspręst nemokam; makes sense

- tavo nauja pozicija sako, jog kadanagi nežinome atsakymo (joks ekspertas nėra išsprendęs) - MES nežinome ar uždavinys yra išsprendžiamas tu start with; reikia "diskutuoti" - tačiau nėra didelės vertės "diskutuoti" apie tai ką "galvoju" aš, ir ką galvoji "tu" (unless mūsų galvojimas pvz būtų pagrįstas tikimybiškai, kai vienas skaičius labiau tikėtinas už kitą, etc - tačiau tą vėlgi parodytume tik formaliai)

(2) Antikvaro hipotezė

Prieštaravimas 1: trumpai, antikvaro hipotezė NĖRA tvarskio teorema; tvarskis įrodė SAVO teoremą - tačiau TIKRAI neįrodė antikvaro hipotezės. Aiškinu:

[perfrazuotas] tvarskis: "mes negalim teigti apie teiginį to pačio teiginio kategorijom"

su kuo SUTINKU;

tačiau :

[cituojamas] antikvaras: t. y. negalim sakyti, kad klausimas apie teiginio išsrendžiamumą yra išsprendžiamas arba neišsprendžiamas.

NOPE

sakydamas "t.y.", tu implyini, jog iš tvarskio teiginio seka tavasis - TAIP NĖRA

tvarskio mintis yra ta, kad negalima PAČIU TEIGINIU iš pradžių apibrėžti kažkokios sąvokos - vėliau ją naudojant atlikti kitus teiginius apie original teiginį; intuintyviai tai akivaizdu - sukurtume rekursiją

antikvaro hipotezėje naudojamas "išsprendžiamumas/neišsprendžiamumas" yra apibrėžiamas OUTSIDE mūsų nagrinėjamų teiginių (i.e. teiginys A yra išsprendžiamas, jei jis arba T arba F, nesvarbu ar tą reikšmę galime žinome / mokam sužinoti; jei teiginys A yra ND - tada jis neišsprendžiamas)

todėl NĖRA jokio loginio prieštaravimo, klausti:

(1) "ar A išsprendžiamas?"
(2) "(1) išsprendžiamas?"

Kaip jau pastebėjau, (2) yra VISADA išsprendžiamas ((1) gali būti ir išsprendžiamas ir neišsprendžiamas)

Prieštaravimas 1: sutikti, kad kažkoks teiginys yra "apskaičiuojamas", tačiau vengti tai atlikti (referuojant į "ekspertus") yra nonsensas: viena, taip atliekamas argument from authority (i.e. net jei tvarskis pasakytų, jog antikvaro hipotezė teisinga - ne tai kad jis tai pasakė); antra, kas, jei mūsų diskutuojamas teiginys YRA apskaičiuojamas, TAČIAU jokie "ekspertai" apskritai nėra jo apskaičiavę (galioja 99,99% praktinių atvejų)

Pats faktas, jog net turiu aiškinti tai, ką dabar aiškinu, parodo, jog tavo "sveikas protas" tave [pa]klaidino - dažnai atsitinka, kai operuojame su sudėtingesniais, bei sau naujais objektais, ypač kai jie abstraktūs. Asmeniškai man formalizavimas nėra reikalingas (bent jau tokiais trivialiais atvejai) - tačiau nesugebantiems lengvai abstrahuoti (pvz maišantiems tvarskio teoremą su antikvaro hipoteze) jis yra IŠGANYMAS.

Ir paskutinis pvz: jei diskutuojame dėl atstumo tarp dviejų taškų - dažnai galime sutarti kas toliau ir kas arčiau (tai būtų "sveikas protas"); pažiūrėjimas į žemėlapį atitiktų pasikonsultavimą su "ekspertais", tuo tarpu išmatavimas su liniuote - būtų formali logika.