Manau, kad tinklaraščio formatą, mano asmeniniu atveju, nužudė socialiniai tinklai, pagrinde twitter. Anksčiau radęs įdomų straipsnį ar juokingą klipuką, suregzdavau kelis sakinius ir gaudavosi įrašas, o dabar užtenka poros žodžių ir nuorodos, kad tik į 140 simbolių įsitektų.

Kai kurie iš jūsų jau turbūt matė mane bečiulbant, kad antradienį dalyvavau HTC renginyje, kuriame buvo pristatytas HTC Sensation telefonas. Iš tiesų, tai vakarinė dalis, kurioje aš dalyvavau buvo tiesiog „tūsas“ ir proga pačiupinėti naują žaislą — pats pristatymo renginys vyko dieną ir buvo skirtas žurnalistams.

Renginys turbūt paliko didesnį įspūdį, nei naujai pristatytas aparatas. Kas gali skųstis keturiais nemokamais gėrimais, užkandžiais, bei populiaraus Londono DJ pasirodymu?

Išmaniųjų telefonų gamintojams atėjo sunkus metas — sukurti kažką naujo gan sunku, kai visi realiai gamina tą patį. HTC Sensation specifikacijos atrodytų įspūdingai, jei ne konkurentų LG Optimus 2X bei Samsung Galaxy S II, kurie abu rinkoje pasirodys anksčiau nei HTC Sensation.

Turbūt dėl šios priežasties HTC nusprendė iš kitų išsiskirti toliau tobulindami savo Sense UI bei pristatydami HTC Watch paslaugą. Sense UI išties su kiekviena versija pasipildo naudingomis funcijomis, pvz tam tikrų programų paleidimu vos atrakinus telefoną (sutaupo porą paspaudimų). Tačiau dėl HTC Watch esu nusiteikęs kiek skeptiškai.

HTC Watch — tai galimybė tiesiai telefone žiūrėti filmus bei serialus. Kažkas panašaus į Netflix, kurio Europoje dar nėra ir tuo HTC naudojasi. Manau Netflix Europoje nėra ne be priežasties — niekam ne paslaptis, kad turinio platinimas yra slidus reikalas ir reikia begalės susitarimų su studijomis, kad galėtum pats tuo užsiimti. Dėl to ir esu nusiteikęs skeptiškai HTC Watch atžvilgiu, nes tai nėra pagrindinis HTC verslas ir nemanau, kad jiems labai seksis su visomis studijomis susitarti.

Taigi, savaitę pradėjęs vienu nauju įrenginiu, penktadienį turėjau progą darbo savaitę užbaigt apčiupinėdamas visą krūva naujų aparatų. Na, bent jau aš taip maniau…

Galimybę sudalyvauti The Gadget Show Live laimėjau savo interneto tiekėjo žaidime, kuriame reikėjo papasakot kokios technologijos, tavo manymu, ateityje bus svarbiausios. Daug negalvojęs surezgiau trumpą tekstą apie HTML5, kurį, jei labai norite, galite rasti jų tinklaraštyje, ir po savaitės jau gavau pranešimą, kad laimėjau bilietą.

Iki dalyvavimo žaidime net nežinojau, kad tokia paroda Jungtinėje Karalystėje išvis vyksta, o pasiskaitęs apie ją plačiau, susidariau galbūt per daug optimistišką vaizdą, kad ši paroda bus panaši į JAV vykstančią Consumer Electronics Show. Klydau. The Gadget Show Live labiau panašėjo į kalėdinę mugę, kurioje buvo pardavinėjama vien tik elektronika. Parodoje nebuvo pristatytas nė vienas naujas įrenginys, bet vartotojai tiesiog galėjo pažaisti su aparatais, apie kuriuos iki tol buvo tik girdėję.

Labai tikėjaus pačiupinėti Asus Transformer, bet geriausia prie ko gavau prisiliest, tai Motorola XOOM, LG bei Acer Android tablet’ai ir dar keli „no name“ Android aparatai su Android 2.1 versija. Honeycomb paliko išties neblogą įspūdį, nors Google ir neviešina šios versijos išeities kodo, motyvuodami tuo, kad ji yra pusiau skusta, pusiau lupta ir nėr čia ko programeriams jos naudot. Tiesa, nei Honeycomb, nei čiupinėtas iPad 2 vistiek manęs neįtikino, kad man reikia tablet — tiesiog nematau tokiam aparatui vietos savo arsenale.

Didžiausią įspūdį parodoje turbūt paliko „susitikimas“ su Duke iš Duke Nukem, bei proga pažaisti Duke Nukem Forever bei pačiupinėti keletą senų kompiuterių, kuriuos tik paveiksliukuose buvau matęs. Šiaip manau, kad Duke Nukem bus eilinė tratilka ir po dvylikos metų kūrimo bei įvairiausių gandų, žaidimas tiesiog nuvils krūvą fanų, tačiau vistiek užsimaniau pasiskolinti iš ko nors Xbox ar PS3, kad galėčiau pereit šį legendinio žaidimo tęsinį.

Su Anglijos policija reikalų jau kartą turėjau — tuomet buvau nubaustas už greičio viršijimą automobiliu. Šįkart teks susimokėti baudą už važinėjimą dviračiu ten, kur nepriklauso. Nė vienu atveju nesididžiuoju ir didvyrio nevaidinu, tiesiog norėčiau pasidalinti patirtimi, kad į salą atvykusiems tautiečiams nereiktų ant to paties grėblio minti.

Vakar dviračiu važiuodamas namo pamačiau krūvą dviem ratais „apsiginklavusių“ policininkų, kurie stovėjo abiejose kelio pusėse ir stabdė dviratininkus. Nieko blogo neįtardamas, myniau sau ramiai toliau, kol vienas jų parodė man sustoti šalikelėje. Be didesnių ceremonijų (ir be prisistatymo) buvau nukreiptas pas policininko kolegą, kuris džiugiai man pranešė, kad pažeidžiau taisykles. Tikrai nesupratau ką tokio padariau: važinėju techniškai tvarkingu dviračiu su žibintais bei atšvaitais, ant galvos užsimaukšlinęs šalmą (nors jis neprivalomas). Jokių neleistinų manevrų taip pat neatlikau, tiesą sakant, prieš pat sustabdant dar labai gražiai praleidau autobusą. Tiesa, mindamas dviratį klausau tinklalaidžių, tai pamaniau, kad dėl ausinių prikibo, bet pasirodo ne.

Mano nusižengimas buvo tai, kad važiuodamas autobusų juosta, kurioje pagal nutylėjimą visada galima važiuoti dviračiu, nepamačiau, jog vienoje kelio atkarpoje yra pridėliota ženklų, draudžiančių važiuoti dviračiams. Svarbiausia, kad ženklai ten atsirado ne vakar ir ne praėjusią savaitę, o aš nuo rugsėjo kasdien mindamas tuo pačiu maršrutu nė karto jų nemačiau. Toje vietoje dviračių eismas draudžiamas turbūt dėl to, kad gatvė nėra pakankamai plati autobusams lenkti dviračius, o lėčiau važiuojantys dviratininkai greičiausiai kemša eismą.

Šiaip joks čia pasiteisinimas, bet man kiek keista, kad šalyje, kurioje pėstieji baudžiami tik kai sukelia avariją, nes per gatvę galima eiti bet kur ir bet kada, kol „tai yra saugu“, dviratininkai skalpuojami atsakančiai. Už važiavimą degant raudonam šviesoforo signalui, dviratininkai baudžiami taip pat kaip automobilių vairuotojai. Už važinėjimą šaligatviais taip pat tektų paklot bent 30 svarų — žinau, nes už tai irgi buvo sustabdę, bet tąkart paleido įspėję. Tik girtas važiuodamas dviračiu nebūsi taip rimtai nubaustas kaip automobilio vairuotojas, nes dviračio pedalų mynimas pagal kažkokius senus įstatymus prilyginamas jojimui arkliu. Turbūt reiks kada išsinuomot arklį ir prasijot ta pačia gatve — pažiūrėsiu ar ir tada nubaus, nes ženklo, kad arkliams ten jot negalima tai nėra.

Na, o toliau tai sistema panaši kaip ir viršyjus greitį — per 14 dienų galiu sudalyvauti pusvalandį trunkančiuose internetiniuose kursuose ir vietoj 30 svarų baudos sumokėti tik 16.33 už kursus. Taip ir padarysiu!

Blackberry Curve 8520
Blackberry Curve 8900
Blackberry Curve 9300
HTC Desire
HTC HD Mini
HTC Wildfire
iPhone 3GS
Motorola Defy
Nokia E72
Samsung Galaxy Ace
Samsung Galaxy S

Blackberry telefonus iškart „nurašiau“, nes man visai ne prie širdies jų platforma. Nesakau, kad jie blogi ar dar kokie, bet jie tiesiog ne man. Šiaip toks lyrinis nukrypimas — važiuodamas metro Londone matau daug daugiau BB telefonų nei Android ir iPhone kartu sudėjus.

Su Nokia irgi viskas kaip ir aišku — esu turėjęs tik vieną „noškę“ (berods 5510), o Symbian jau kaip ir mirštanti OS, tai kam ją bekankint.

HTC HD Mini ir HTC Wildfire man per maži ekranai, o HTC Desire jau turėjau — iškeičiau į Nexus One.

Galaxy Ace yra biudžetinis Galaxy S variantas, tai jei jau vienodai galima rinktis abu, kodėl nepasirinkus geresnio?

Galutinis sąrašas liko toks:

* iPhone 3GS — dėl noro susipažint su iOS ir turėti tikrą priežastį nemėgti iPhone, nes dabar tik daug loju, o realiai ilgiau 5 minučių iPhone rankose nelaikęs;

* Motorola Defy — niekad neturėjau Motorola aparato, įdomu kaip atrodo tas jų MotoBlur UI, o be to pats aparatas yra atsparus smūgiams, dulkėms, drėgmei ir t.t.

* Samsung Galaxy S — nes pats šį aparatą esu rekomendavęs jau ne vienam žmogui, atsiliepimai apie jį tikrai geri, o ir šiaip jis pats galingiausias iš visos krūvos;

Ilgai nesvarstęs, nurašiau Motorola Defy, nes aparato specifikacijos neblizga, o to tvirtumo man kaip ir nereikia — Nexus One sėkmingai atlaikė ne viena „skrydį“, kopimą į kalnus bei duomenų rinkimą leidžiantis dviračiu nuo kalnų.

Liko didysis apsisprendimas, kurio rezultatą jau matėte įrašo antraštėje. Kodėl? Todėl, kad su pasirinktu telefonu man teks draugauti ateinančius du metus (tokia kontrakto trukmė). iPhone 3GS jau yra pasenęs tiek morališkai, tiek techniškai. SGS turi geresnį ekraną, procesorių, ir t.t. Žinoma, jei ką ir išmokau iš pagrindinio Login pranešimo, tai, kad user experience yra svarbiau už visa kita, bet klausimas kiek ilgai ta iPhone 3GS vartotojo patirtis bus gera, kai jau eina kalbos apie iPhone 5. Per du metus ir tos SGS specifikacijos nebeatrodys taip įspūdingai, tačiau bent jau būsiu tikras, kad visad galėsiu prikelti telefoną antram gyvenimui, jį nusirootinęs ir susidėjęs custom ROM.

Taip, kol kas žadu telefoną palikt tokį, koks jis yra — nors kartą pabūsiu paprastu vartotoju, bet apie tai parašysiu plačiau kai jau turėsiu įrenginį rankose.

P.S. žinau, kad pats šis įrašas toks pusiau trolinis, bet pasistenkim nesukelti flame wars komentaruose, kaip tai nutiko po įrašu apie OS pasirinkimą [reklama].

Kad ir kaip norėčiau pasidžiaugti penktą kartą sudalyvavęs viename šauniausių renginių Lietuvoje, man tai tebuvo ketvirtas kartas, nes pernai sugebėjau pavėluot į lėktuvą. Login man tapo savotišku nelaimių magnetu, tačiau tai dar nė karto nesutrukdė smagiai praleisti laiką.

Šiemet Login buvo išties smagus. Paskubėsiu užbėgt už akių kritikams, girdėjusiems mane bumbantį apie vieną-kitą pranešėją — nėra ko norėt, kad dvi dienas trunkančiame renginyje, kuriame apsilankė apie 2500 žmonių, visi pranešimai būtų aukso vertės. Žinoma, buvo ir tokių pranešėjų, kurie atrodė lyg su šautuvu į sceną išvaryti (čia reiktų © ženkliuko, bet nepamenu, kas tai pačiulbėjo), ypač antrą dieną. Tačiau svarbiausia, kad pirmas ir paskutinis pranešimai buvo išties šaunūs, o į tarpą taip pat nepagailėta gerų pranešėjų.

Man labiausiai patiko šie pranešimai:

* Aral Balkan — Už patogumo ribų: emocinio dizaino menas

Labiausiai šiame pranešime įsiminė tai, kad Twitter yra šikniai ir jei nesinaudoji OAuth, taip išmesdamas lankytoją iš savo aplikacijos, negali prie Twitter žinutės nurodyt iš kokios programos ji buvo parašyta.

* Peter Sunde — The Pirate Bay istorija ir intelektinės nuosavybės teisių vizija

Labiausiai įsiminė istorija apie lepšius detektyvus, kurie buvo pasamdyti sekti The Pirate Bay įkūrėjus ir naktį fotografuodavo su blykste bei važinėjo jų kompanijai registruotais automobiliais. Taip pat prisiminiau, kad reikia vėl įsidėti Flattr mygtuką ir nepamiršti kitų pa’flattr’inti.

* Darius Didžgalvis — Interneto ribojimas ir tinklo neutralumas (pranešimas buvo praktiškai toks pat kaip ir FTTH konferencijoje Milane)

Nustebau sužinojęs, kad TEO ne kartą vyko į JAV tartis su Holivudo studijomis dėl turinio platinimo Lietuvoje. Kaskart jiems buvo pasiūlytos neįgyvendinamos sąlygos, todėl mes ir toliau sėkmingai naudojamės Linkomanija.

* Andrius Iškauskas — Autorių teisių ateitis (pranešimas buvo „ouldskūlinis t.y. be skaidrių“)

Manau pranešimas turėjo vadintis „Autorių teisių praeitis, dabartis bei ateitis“ — išties puikus pranešimas ir dar puikesnė po to sekusi diskusija, su bandymais provokuoti pranešėją.

* Christian Heilmann — Ką daryti, kad internetas taptų dar geresnis?

Turbūt praktiškai visi žino, kad HTML5 gali daug ką, bet šiame pranešime buvo pademonstruotos ateities technologijos, kurias galime naudoti jau dabar tiesiog savo naršyklėje.

Apibendrinant Login 2011, galiu pasakyt, kad viskas sukosi apie dvi pagrindines temas: autorių teises bei mobiliąsias aplikacijas. Pirmą dieną išvis turbūt nebuvo pranešimo, kuriame kas nors nepaminėjo iPhone ar bendrai Apple.

Nemažai pranešimų nufilmavo kolega @ernetas iš versme.net, o daugiau įspūdžių galite paskaityti kolegų atsiliepimuose:

* Martyno Vareikio tinklaraštis
* Asmeninė iškrovos terpė
* Mantas Malcius be „č“
* Geležinis kryžius
* …Nes taip gyventi neįmanoma. Bet gyvenam.
* Blog de la Kroitus
* Saulius Rimkus
* Tomo Čitavičiaus blogas

Na, o nepatingėjusiems paskaityti įrašo iki galo, siūlau šiokias-tokias lauktuves iš konferencijos:

* Zebra prisijungimas parai: 4323FA9E / 89448F6E (vartotojo vardas / slaptažodis)

* 6 mėnesių ESET licencija: LT70-ntjse7ww jau panaudota

* 90% nuolaida svetainių talpinimui HOSTEX’e: jl5qycy jau panaudota

Būtų džiugu, jei panaudoję vieną iš aukščiau nurodytų kodų, parašytumėte apie tai komentaruose, kad kiti nebevargtų bandydami.

Taip, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus aš esu vagis, nes mėgstu žiūrėti amerikietiškus serialus, jiems dar nepasirodžius Anglijoje, kur šiuo metu gyvenu, o taip pat karts nuo karto parsisiunčiu kokį filmą. Tiesa, nuskriausčiau save nepridūręs, kad jau ne vienus metus naudoju tik legalią (daugiausia nemokamą / atviro kodo) programinę įrangą, o visą „skolintos“ muzikos kolekciją iškeičiau į Grooveshark metinę prenumeratą.

Čia ir yra esminis skirtumas tarp manęs ir piliečio Ragelskio. Aš vogti nemėgstu, o esant prieinamai alternatyvai mielai susimoku. Niekad neskaičiavau, bet turbūt esu vienas iš tų piratų, kurie išleidžia daugiau, nei eiliniai vartotojai. Tuo tarpu Ragelskis įrašus savinasi su malonumu, o gražiai paprašytas liautis, dar ir išjuokia · autorius.

Ragelskio projekto palyginimas su torrent svetainėmis, kurios taip pat uždirba pinigus iš reklamos, mano manymu, yra labai neteisingas. Juk aš nekaltinu kiekvieno, perskaičiusio mano įrašą ten, o ne šiame tinklaraštyje.

Vadinkit tai dvigubais standartais, vadinkit tai veidmainiavimu, tačiau vistiek manau, kad yra DIDELIS skirtumas tarp piratavimo ir tinklaraščių turinio vagystės. Taip, jei pasaulyje būtų tik dvi spalvos, mes su Ragelskiu abu butume tos pačios spalvos, tačiau ne viską galima apibrėžti tik juodai arba baltai. Šiuo atveju manęs sąžinė tikrai negraužia dėl pasirinkimo solidarizuotis su kitais autoriais…

Plačiau apie piratavimo problemą prašom skaityti pas Buržujų.

Įrašo apie pretenziją Ragelskiui komentaruose buvo užsiminta, kad šis tinklaraštis naudoja CC BY-SA 3.0 licenciją, kuri leidžia su jo turiniu daryti ką nori, įskaitant naudoti komerciniams tikslams. Tai nėra tiesa.

Kadangi licencija nėra išversta į lietuvių kalbą (gal reiktų pasidarbuot?), cituojamas jos dalis išverčiau pats:

Jei keičiate, transformuojate arba remiatės šiuo darbu, rezultatą galite publikuoti tik su tokia pat licencija kaip originalus darbas

ir

Privalote nurodyti autorystę taip, kaip to pageidauja autorius

Cituoju tik šias dvi dalis, nes jos dažniausiai pamirštamos ar ignoruojamos.

Taigi, projektas, kurio pavadinimo specialiai neminėsiu, mažų mažiausiai pažeidė pirmą punktą — perpublikuojamas turinys nėra publikuojamas su tokia pat licencija.

Antro punkto nesilaikymu Ragelskio turbūt teisme negalėčiau apkaltint, nes iš tiesų iki šiol nebuvau nurodęs, kaip norėčiau matyti nurodytą autorystę.

Metas tai ištaisyti kartą ir visiems laikams, ar bent jau kol nuspręsiu, kad noriu, jog autorystė būtų nurodyta kitaip, kas yra mano, kaip autoriaus teisė.

Taigi, jei naudojate šio tinklaraščio turinį, prašau:

1. Pranešti man apie turinio panaudojimą;

2. Įdėti nuorodą į originalų įrašą ir tai padaryti aiškiai kartu su tekstu;

3. Jei naudojate nepridėdami jokios aiškios vertės, galite naudoti tik dalį įrašo, su nuoroda į originalą;

4. Jei perpublikuojate turinį pilnai, be aiškių pakeitimų, po juo negali būti įjungta galimybė komentuoti;

Tokie štai paprasti mano norai. Žinoma, dėl visko galima susitarti atskirai, įskaitant kitos licencijos ar jokios licencijos netaikymo — rašykit, bendrausim.

Nors apie teisingą svetimo turinio naudojimą tinklaraščių bendruomenėje buvo diskutuota ne kartą, vis atsiranda gudručių, kuriems negalioja ne tik žmogiško bendravimo, bet ir aiškiai užrašytos taisyklės. Šiandien vienam iš tokių gudručių — Laurynui Ragelskiui (nuotraukoje) — buvo išsiųsta pretenzija, kurią su advokato Andriaus Iškausko pagalba surašė keletas tinklaraščių autorių (įskaitant ir mane).

Jei neteko girdėt šnabždesių ir atgarsių, tai gali pasirodyti, kad iškart imamės kiek drastiškų priemonių prieš žmogų, kuris sugalvojo iš svetimo turinio užsidirbti vieną-kitą kapeiką. Tačiau iš tiesų su minėtu piliečiu buvo bandoma bendrauti gražiuoju ir tik po to, kai tokios pastangos buvo išjuoktos, nuspręsta, kad reikia keisti toną.

Mano asmeninės nuostatos prieš projektus, kurie tiesiog ima ir publikuoja svetimą turinį, nepridėdami visiškai jokios vertės, ilgą laiką buvo gan neutralios. Tiesiog neturėjau nei laiko, nei noro per daug gilintis. Tačiau tokiems projektams pradėjus veistis kaip įkyriam pelėsiui, o tuo pačiu egzistuojant normaliems projektams, pradėjo darytis pikta. Jei blogeriai.net ar poko.lt gali populiarinti tinklaraščius nevogdami jų turinio, kodėl reiktų nuolaidžiaut kitiems?

Taigi, pretenzija pristatyta — kas toliau? Aš asmeniškai manau, kad iš projekto, kuris čia neminimas specialiai, bus panaikinti pretenziją pasirašusių tinklaraščių įrašai ir iki teismų šis reikalas nenukeliaus. Tai būtų greita pergalė, nors kažkur giliai kirba noras pamatyti Ragelskį teisme. Kas iš to visiems kitiems Lietuvos tinklaraštininkams? Kaip visas šis reikalas bepasibaigtų (nebent baigtųsi tinklaraščių autorių pralaimėjimu), bus sudarytas precedentas kitiems tinklaraščių autoriams ginti savo turinį, reikalaujant, kad jis nebūtų publikuojamas arba būtų atsižvelgiama į tinklaraščiuose nurodytas licencijas.

Plačiau apie tinklaraščių autorių kovą su Laurynu Ragelskiu galite paskaityti pas kolegas (bus atnaujinta):

• Buržujaus rašinėliai – mano pirmoji teisinė patirtis arba Kaip Lietuvos blogeriai į teismą ėjo
• Common sense – Blogoramos galas
• uagadugu – Normalėjame: vieni autorystės šventenybę kliedesiais vadina, kiti — sodina
• Rokiškis – Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.
• Piktas gnomas Arvydas kalba – Kaip blogeriai Lauryną Ragelskį mušė
• Laimės paieškos rožiniam mieste – Apie Lauryną Ragelskį ir jo darbus

Nesupraskite manęs klaidingai — istorija išties tragiška. Gaila per anksti užgesusios gyvybės ir baisu, kad žudikai vis jaunėja.

Nesu kažkoks Facebook advokatas, nors ir turiu keistą meilės-neapykantos santykį su šia tarnyba, bet matyti spardomą gulintį ir nieko nedaryti visai nesinori.

Žurnalistų ir kitų neišmanėlių puolimams iliustruoti pasirinkau 15min.lt straipsnį „Į tragišką trylikametės alytiškės istoriją dėmesį atkreipė ir užsienio žiniasklaida“, nes jame surašyta ne tik autorinė nuomonė, bet ir išversti skirtingų šalių piliečių komentarai.

Lietuvos interneto komentatoriai jau kelias dienas piktinasi, kad mūsų šalies žiniasklaidoje akcentuojamas socialinis tinklas „Facebook“, per kurį ir susipažino trylikametė su keturiolikmečiu. Tačiau šią detalę akcentuoja ir kitų šalių visuomenės informavimo priemonės.

Kitaip tariant, pavyzdžiui, kadangi Anglijos mentai myža ant Prezidentūros, tai mes nuvažiavę į Londoną apmyšim Bekingemo rūmus. Tiesiog geležinė logika! Daugiau net neverta komentuoti.

Portalas taip pat primena, kad „Facebook“ dažnai kritikuojamas dėl per mažos privatumo apsaugos, o įvykių, panašių į Lietuvoje nutikusią istoriją, pasaulyje jau buvo ne vienas.

Facebook’e privatumo nustatymų tikrai netrūksta, problemų kyla nebent su jų sudėtingumu, bet čia jau atskiras klausimas. Nereikia maišyti privatumo trūkumo su žmonių bukumu ir privatumo įrankiu nenaudojimu.

Pas mus Filipinuose „Facebook“ skelbiamais duomenimis naudojasi sukčiai, bandydami išvilioti pinigų.

Vėlgi, kokio velnio jūs tiems sukčiams savo duomenis rodote? Nueikite į www.facebook.com/karolis.pocius ir pažiūrėkite kiek apie mane duomenų rodo Facebook (kalbu apie vartotojus, kurie nėra įtraukti į mano draugų sąrašus). Lygiai tiek, kiek aš jiems leidau rodyt. Mano adresą, telefoną ar darbovietę galima rasti pasinaudojus Google paieška ir tai yra mano, o ne Google ar Facebook problema.

Bijau, kad ateityje mirčių, susijusių su „Facebook“, bus dar ne viena.

Tikrai bus! Taip pat bus mirčių susijusiu su surūgusiu pienu ir neplautais dantimis. Ar jų taip pat bijome?

Kiek dar nekaltų vaikų mirčių, susijusių su feisbuku, sulauksime??! Tai mirtinai pavojingas puslapis, kurį reikia nedelsiant uždaryti!

Man atrodo jei ką ir reiktų uždaryti, tai tik šio komentaro autorių… į kambarį minkštomis sienomis. Mat šizofreninė paranoja yra baisus sutrikimas.

Džiugu, kad straipsnyje bent jau buvo įtraukti keli sveikai mąstančių žmonių komentarai, pavyzdžiui:

Kitas skaitytojas rašo, kad „Facebook“ turi per 600 mln. vartotojų, o pranešama tik apie kelis nutikusius incidentus. „Naudotis „Facebook“ yra saugiau nei kokia nors kita veikla, pavyzdžiui, bandymas gatvėje nusipirkti laikraštį. Žūstančiųjų per avarijas skaičius irgi didesnis“, – svarsto kitas.

Kasmet nužudomi tūkstančiai žmonių, vieni susitiko gatvėje, kiti bare, treti tiesiog buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tačiau paprastai niekas nekaltina kavinės ar gatvės, kurioje auka sutiko savo žudiką. Tai kuo šiuo atveju kaltas Facebook? Lygiai taip pat kaip mokome vaikus nevaikščioti naktį tamsiomis gatvėmis, reiktų juos mokinti neviešinti savo asmeninių duomenų kur tik papuola, ar tai būtų Facebook, one.lt, ar mokyklos forumas.

Nerašinėčiau ir nepurkštaučiau čia jei antraštės skambėtų maždaug taip: „Privačius vartotojų duomenis pavogęs Facebook darbuotojas juos pardavė iškrypėliams“ — tačiau juk istorija visai ne apie tai.

Žinoma, iš dalies tokie rašinėjimai — tai kova su vėjo malūnais. Žurnalistai rašo tai, ką nori skaityt masės, o masėms reikia kraujo — apie tai rašyta ne kartą. Tačiau iš kitos pusės, jei sėdėsim sudėję rankas ir apsimesime, kad mums tai patinka, tai jie toliau taip ir rašys. Todėl, manau, kad vistik verta parėkaut — nors ir lokaliai, nors ir savo mažam kieme.

Dar prieš savaitę visus įtikinėjau, kad kofeinas manęs „neima“, nes per dieną išgerdavau po 10 ir daugiau tirpios kavos puodelių, o miegodavau kaip kūdikis. Deja (?) įsitikinau, kad kofeinas vistik mane veikia — ir dar kaip! — o tas poveikio nebuvimas anksčiau pasireikšdavo tik dėl dideliais kiekiais geriamos kavos išsivysčiusios tolerancijos.

Visą praėjusią savaitę negėriau kavos, arbatos bei gazuotų gėrimų. Be priežasties, tiesiog šiaip. Sudėjus tai su bandymu numest šiek tiek svorio, nes jau pats savęs nuotraukose nebepažįstu, visą tą savaitę jaučiausi kaip šlapiu skuduru trenktas. Akivaizdžiai trūko jėgų ir energijos, nors kasnakt miegodavau po dešimt valandų. Rytais atsikeldavau lyg ir visai energingas, bet tai trukdavo tik iki pietų, o po to vaikščiodavau suzombėjęs.

Per savaitę organizmas apsivalė, o antradienį vėl pradėjau gert arbatą (kavos vis dar ne) — šiaip, be priežasties :)

Per dieną išgėriau penkis puodelius juodos arbatos su pienu, be cukraus. Ir ką jūs manot? Vienuoliktą atsigulęs supratau, kad nė velnio miegot nenoriu. Vidurnaktį vis dar skaičiau Užkalnio „Prijaukintoji Anglija“, pirmą prisėdau prie kompo, nes buvo aišku, kad miegot vistiek nepavyks. Galiausiai tik po antros ryto pradėjau jausti, kad lyg jau ir galėčiau miegot. Ir tai nepavyko taip greit užmigt, kaip dažniausiai.

O šios trumpos istorijos moralas yra toks: tik nereikia skiesti, kad kava jūsų neveikia — veikia visus, tik vienus mažiau, o kitus stipriau, priklausomai nuo tolerancijos lygio. Tuo tarpu aš kavą iškeičiau į juodą arbatą ir dabar išplempiu tiek pat juodos arbatos su pienu puodelių per dieną. Gerai bent tiek, kad kofeino juodoje arbatoje yra perpus mažiau nei tirpioje kavoje.

„Šipūškių“ vis dar negeriu — per daug cukraus ir skrandžiui negerai…