Visi, kas mane bent truputį pažįsta, žino, kad aš mėgstu alų. Labai. Netgi labiau nei kokį šokoladą, o ir šokoladą aš mėgstu taip, jog jo valgymo kiekiais paprastai gąsdinu normalius žmones. Ir jei šokoladą smagiausia valgyti pasislėpus vienai (nes aš savanaudė ir nemėgstu dalintis), tai alų daug smagiau gerti su gera kompanija. Gera kompanija – dalykas gan retas, o kadangi per daug jos niekada nebūna, tai pasitaikius progai vis stengiuos ją papildyti naujais įdomiais žmonėmis. Iš patirties žinau, kad įdomūs žmonės randami pačiose netikėčiausiose vietose, tad nusprendžiau šį kartą išbandyti facebook’ą. Būtų viskas tikriausiai visai neįdomiai vienu alaus su vienu žmogum ir pasibaigę, bet iš kažkur išlindo bičas, pradėjęs teigti, jog „normalios ir vertingos merginos stengiasi nuo alaus laikytis atokiau.“ Na, kad nesu labai vertinga žinojau jau seniai – ne blondinė, tai joks turtingas arabų šeichas neims. Organų irgi brangiai neparduočiau – kepenys nuo to paties alaus jau seniai tinkamai nebefunkcionuoja, plaučiai prarūkyti… Tačiau niekada net į galvą nešovė, kad esu dar ir labai nenormali.

Taaaaaaip, normalios merginos stengiasi laikytis atokiau nuo alaus. Paprastai jos laikosi taip atokiai, kad ne tik pačios jo vengia, bet ir savo normaliems vaikinams neduoda – aniems Utenos Friday gerti tenka, kol jos savo kokteiliukus per šiaudelį siurbčioja. Tiesa, aš irgi kartais kokteilius geriu. Long Island Iced Tea dažniausiai, nes vis tikiuosi, kad vieną dieną aš jį nugalėsiu, o ne jis mane. Bet šitas irgi visai ne normalioms merginoms skirtas – nes jame yra alkoholio (rimtai yra, o ne parašyta, kad yra) ir niekas ant viršaus neuždeda skėtuko. Švenčių proga normalios merginos leidžia sau išgerti taurę šampano (ne, ne taip kaip mes – jos negeria tiesiai iš butelio, ir dėl paskutinio gurkšnio su kitom nelabai normaliom merginom nesimuša).

Normalios merginos visada nuostabiai atrodo. Iš ryto jos keliasi visa valanda anksčiau už savo normalius vaikinus, tam, kad spėtų susišukuoti ir pasidažyti. Tada vėl gulasi atgal ir apsimeta natūraliai gražiomis. Normalios merginos niekur neina be sijono ir aukštakulnių. Net jei lauke minus dvidešimt, o šaligatviai nevalyti jau savaitę, jos vis tiek slidinėja ant savo dešimties centimetrų kulnų, taip puikiai derančių prie jų užpakalio nedengiančio sijono, kas kelias minutes suspiegdamos ir bandydamos įsitverti arčiausiai esančio objekto. Aš, žinoma, suknelę irgi kartais užsidedu. Per vestuves arba kai spintoj nebelieka jokių kitų švarių rūbų…

Normalios merginos yra alergiškos gamtai. Jų neįkalbėsi savaitgalį su palapinėmis važiuoti prie ežero. Nes gi kaip nepatogu miegot, naktimis šalta ir aplink skraido krūvos vabzdžių. O jei dar pradės lyt – susigadins šukuosena ir plaukų išsitiesint nebus kaip. Normalios merginos nesėda ant žolės, nes žolėj gyvena dideli, pikti ir labai pavojingi vabalai. Jei visgi nebelieka jokios kitos išeities, būtinai pasitiesia kokį nors paklotėlį ir atsargiai prisėda vis pasitikrindamos, ar tik netyčia nesiliečia prie žemės. Retkarčiais pašoka paranojiškai cypdamos, jog kažkas jomis ropoja. Bute pastebėjusios vorą, normalios merginos į pagalbą kviečias savo normalius vaikinus – anie nedelsdami atskuba įrodyti savo vyriškumą medžioklėj.

Gaila, kad normalios merginos draugauja tik su kitomis normaliomis merginomis. Žmonės sako, kad geras pavyzdys užkrečiamas, tai, sakau, gal žinot kokią nors normalią, kuri iš gailesčio su manim bent trumpam padraugautų ir išmokytų, kaip vertinga mergina elgtis turi? Aš pasiryžus keistis – nesmagu gi šitaip gerą merginų vardą gadinti…

O jūs žinojot, kad mano draugai mane pažįsta geriau, nei aš pati save? Ne? Aš irgi nežinojau. Ir man tai buvo staigmena. Tiesa, maloni gan. Tik pagalvokit – jei aš nieko apie save nežinau, o jie žino, kiek daug visokių svarbių sprendimų nukrenta nuo mano pečių. Nes kas nuspręs geriau, nei žmogus, viską žinantis apie tave? Teisingai, niekas. Bet net ir nepaisant nuo pečių nukritusios sprendimų naštos, šitas dalykas yra labai labai smagus. Nes gi pasirodo, aš dar ir nesu tokia lieva, kaip apie save galvojau.

Va, pavyzdžiui, vakar sužinojau, kad labai sėkmingai bendrauju nepažįstamų žmonių kompanijose. Iš žmogaus, kuris mane tokioj matė vieną vienintelį kartą, gal kokias dešimt minučių. Kadangi didžiąją dalį vakaro praleidau sėdėdama ant suoliuko tolimiausiam garažo kampe, tikrai nesuprantu, kaip sudariau tokį puikų įspūdį. Matyt, jis pataikė eiti pro šalį kaip tik tuo metu, kai ko nors klausiau kur galima gaut alaus. Ir ne, alaus aš ieškojau ne todėl, kad su bokalu visi draugų randa, o todėl, kad po šešto bokalo pasidaro visai pochui yra tų draugų ar ne.

Taip, aš bijau nepažįstamų žmonių. Surprise, surprise. Nors… Ne visai taip – nepažįstami žmonės atskirai po vieną (arba po du, su dviem aš dar susitvarkau) visai nebaisūs. Bet daug nepažįstamų žmonių vienoj vietoj man kelia panikos priepuolius. Jų metu kažkur galvoje tyliai spragteli mygtukas, išjungdamas visas smegenų dalis, atsakingas už bendravimą, ir taip mane paversdamas žmogumi, sugebančiu tik šypsotis ir linksėti. Įkyrus balselis mintyse šaukia „nu gi pasakyk ką nors! Protingo! Kvailo! Nesvarbu, tu tik pasakyk ką nors!“, rankos dreba, o išdžiuvusios burnos dėka alus iš bokalo dingsta kokius du kartus greitesniu tempu, nei paprastai.

Šiaip tokių situacijų aš stengiuos vengti. Nes nelinksmos jos visai, visai. Apskritai, dalyvauti kažkur, kur bus daug nepažįstamų žmonių, man tas pats kaip traukti dantį be nuskausminimo, visą dieną klausytis Bieber’io, žiauriai karštą vasaros penktadienį važiuoti mikroautobusu Kaunas-Jurbarkas ar peržiūrėti visas Twilight dalis. Nenužudo, bet sveikatai kenkia. Po to noris daužyt galvą į sieną (nusipelnė bjaurybė, nes nustoja veikt, kai yra reikalinga) ir košmarai kokį mėnesį sapnuojas.

Todėl sakyt, kad „baik čia išsikalinėt, taigi viskas bus super, nes tu esi labai awesome“ yra maždaug taip pat nesąžininga, kaip akrofobiką pastačius ant šešiolikaaukščio stogo liept jam prieit prie paties krašto be jokios užtvaros ir ramint „taigi viskas bus gerai, vaikščiot ir stovėt juk moki, nenukrisi“.

Tad taip, maždaug tokia smarkiai nevykus aš kartais (bet tik kartais. Nes dažniausiai aš labai faina) esu. Ir visai smagu, jog vis dar atsiranda draugų, kurie nežino, kad ir Kaspinuotis ne visada išsišiepęs, sąmojingas ir įdomus būna. Bet jei jau esat vieni iš jų, gal tada pagaliau pripažinkit, kad nepažįstat manęs taip gerai, kaip įsivaizduojat?

Ėmė taip ir nutiko, kad Stylish Blogger Awards atkeliavo net iki manęs. Šiaip jau gal būčiau ir nekreipus į tai dėmesio, bet kai apdovanojimą teikia pats rimčiausias žmogus blogosferoje, rašantis patį rimčiausią blogą, negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Tad dėkoju tau, Leo, už šį garbingą apdovanojimą ir sveikinu sugalvojus, kaip čia priversti mane ką nors parašyti.

Apdovanojimas per metus visai nepasikeitė – niekas vis dar nesupranta kam ir už kokius gerus darbus jis skiriamas. Gavę apdovanojimą visi gražiai padėkoja, parašo kelis faktus apie save, o tada nominuoja kitus žmones. Kad ir tie pasikankintų.

Taaaaaaaigi, berniukai ir mergaitės, jūsų dėmesiui penkios tiesos apie Kaspinuotį:

1. Žmonės, skaitantys mano rašliavas neretai susidaro nuomonę, kad esu agresyvi. Nežinau, kodėl jie taip galvoja, nes šiaip jau aš esu labai miela – nesikandžioju, nesispardau, daiktų į žmones nemėtau. Ir net debilų nesiunčiu ten, kur juos dažnai siunčia Rokiškis.
2. Tiesa, jei kas nors mane rimtai supykdo, darau visus tuos aukščiau paminėtus dalykus. Vienu metu. Kol pavargstu arba nusibosta.
3. Bet pykstu aš retai ir labai trumpai. Visas mano pyktis išgaruoja per kelias valandas, o tada jį pakeičia liūdesys. Jau ką moku, tai moku – liūdėti.
4. Kai man būna liūdna ar kažkaip kitaip negera aš rašau. Ne ne, nemeluoju, tikrai rašau. Tiesa, dažniausiai nebe čia.
5. Čia neberašau ne todėl, kad neturiu apie ką, tingiu ar nespėju. Na gerai, tingiu kartais truputį, bet dažniausiai nusprendžiu nerašyti todėl, kad žinau kas visa tai perskaitys. Ir jei prieš tris su puse metų (taip taip, tiek laiko praėjo nuo pirmojo įrašo) blogo skaitytojai buvo keli nepažįstami žmonės, dabar čia dažniausiai užsuka buvę klasiokai, grupiokai, draugai, ex’ai ir net mano mama.

Kadangi beveik visi apdovanojimus jau gavę, gan sunku sugalvoti kam čia dar jį įteikus. Visgi yra keli tokie blogeriai, kurie savojo apdovanojimo iš kitų niekaip nepasiima. Buržujus sako, kad visi šitie apdovanojimai yra nesąmonė, o Gnomas tikriausiai miegojo žiemos miegu ir todėl visą ceremoniją pražiopsojo (jau pavasaris, Gnomai, kelkis!). Šiaip jau neatsiimti apdovanojimo yra labai labai nemandagu, bet jums bus atleista, jei priimsite jį iš manęs. Tad griebkit šią vienintelę ir nepakartojamą galimybę – eikite rašyti.

Keisti tie žmonės… Kai tik reikia pradėti ieškoti darbo, visi jie supanikuoja – tai jiems jo nėra, tai yra, bet per mažai moka, tai gerai moka, bet velniškai sunkus… Ir kažkodėl visi jie baisiai skuba tą darbą susirasti. O aš į tai žiūriu filosofiškai. Kadangi darbas sudaro didžiąją žmonių gyvenimo dalį, bet koks (Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų) jis būti, savaime suprantama, negali. Todėl ir pats darbo paieškos procesas turi būti ilgas, tam, kad pagaliau kažką radus, labiau tai vertintum. Taigi, padarius tokias išvadas, ėmiau, ir sukūriau savo nuosavą darbo paieškos sistemą. Geriausiai ji veikia tada, kai turite kur gyventi ir ką valgyti, bet jei mėgstate ekstremalų sportą, galite išbandyti ir esant tuščioms kišenėms. Turėtų būti dar smagiau!

Pats sunkiausias visada būna pirmas žingsnis. Tačiau su šia sistema net ir pradžia nėra tokia baisi! Jums tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos, įsijungti gerą filmą ir laukti, kol darbas pas jus ateis pats. Kiek lauksite priklauso nuo jūsų kantrybės. Aš patarčiau palūkėti bent dvi savaites. Tuomet, jei jau nieko neįvyks, o filmus žiūrėti pabos, parašykite facebooke ant sienos, kad jums labai labai reikia darbo. Galite apie tai užsiminti ir draugams, nesantiems facebooke. Kai visa tai padarysite, laukite toliau – dabar jau tikrai darbas turėtų pas jus ateiti. Ką jau ten, po šitiek pastangų atbėgti turėtų…

Kartais taip nutinka, kad darbas vis gi neateina. Jei nuo pirmojo jūsų paieškos žingsnio praėjo daugiau nei mėnesis, susirūpinkite – gal nėra kam ateiti? Peržiūrėkite skelbimus internete. Jei radote jus sudominusių, galite ramiai atsikvėpti. Darbo yra, tiesiog jis neskuba. Neskubėkite ir jūs – jei baigėte žiūrėti visus filmus, perskaitykite kažkada neužbaigtą knygą, pereikite naują žaidimą, susitikite su seniai matytais draugais. Pasidžiaukite laisvu laiku – kai darbas iki jūsų atsivilks, vargu, ar iš vis tokio turėsite.

Būna, darbo vis dar nėr, o laisvas laikas jau įgrysęs iki gyvo kaulo – peržiūrėti visi filmai ir visi serialai, perskaitytos visos namie rastos knygos, nuo žaidimų pasidarėte panašūs į zombiukus, o seniai matyti draugai nebeturi jums laiko, nes, skirtingai nei jūs, darbą jau susirado. Jei taip nutiko ir jums, turėtumėte žengti antrą žingsnį. Vėl peržiūrėkite skelbimus internete. Atsirinkite jums patikusius, o tada nusiųskite darbui pakvietimą – užtenka laukti, kol ateis pats. Pagooglinkite kas yra CV. Pagal rastą šabloną pabandykite užsipildyti savo. Tai padarę siųskit jį į visas jums patikusias vietas. Kiekvieną rytą peržvelkit naujus skelbimus – gal vėl atsirado kas nors, vertas dėmesio. Jei skelbimus kas rytą tikrinat jau daugiau kaip mėnesį, pagooglinkit kas yra motyvacinis laiškas. Pabandykit ir patys parašyti tokį. Nesinervinkit, jei gausis labai juokingas – visiems taip pirmą kartą būna. Geriau paprašykit pagalbos tų, kurie darbą jau turi – vis gal kas normalesnio išeis. Kai bendrom pastangom kažką sukursite, pradėkite šitą dalyką visur siųsti kartu su CV. Jei visa tai padarėte, laukite toliau. Jau tuoj tuoj darbas turėtų atsiliepti į jūsų pakvietimą.

Įvykdę šiuos mano sugalvotos darbo paieškos žingsnius, idealiame pasaulyje jau turėtumėte turėti darbą. Jei neturite, nesikrimskite, jūs ne vieni. Aš irgi dar neturiu. Galų gale, ir sistema vadinas „darbo paieškos“, o ne „darbo radimo“. Jei vis gi tokia padėtis jūsų netenkina ir darbo tikrai labai reikia, vietoj to, kad lauktumėte, kol jis ateis, galite pabandyti pas jį eiti patys – rašyti laiškus bendrovėms, kurios darbuotojų neieško. Sako, žmonės kartais taip kažką randa. Arba galite eiti dirbti Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų. Po ilgų ir kankinančių paieškų, juk ir jis nebeatrodo toks blogas, taip?

Jau tuoj tuoj, visai greit, mažiau nei už pusės metų man bus dvidešimt. DVIDEŠIMT – gi toks didelis ir baisus skaičius. Dvidešimt jau ne –niolika, nebegali gerti visą savaitę be pertraukos, miegoti kartą per tris paras ir išmiegoti dvidešimt keturias valandas, ar kur nors išėjęs dingti ir atsirasti tik po penkių dienų. Dvidešimties žmonės studijuoja savo svajonių specialybę arba dirba ne visai svajonių darbą, gyvena su savo antromis pusėmis, tuokiasi ir gimdo vaikus. Ir jie žino, ko nori iš gyvenimo.

Man tuoj dvidešimt, o aš ne tik nežinau, ko noriu, aš net nežinau ką veiksiu po mėnesio ar poros, nežinau, kur būsiu už pusės metų ir visai neįsivaizduoju kas būsiu po penkerių. Prieš penkerius metus viskas atrodė taip paprasta – baigi mokyklą, įstoji į universitetą, gauni diplomą, susirandi draugą, darbą, sukuri šeimą. Beveik tobulas gyvenimo planas. Tačiau eina metai ir su laiku pradeda matytis plano, kuris atrodė toks tobulas keturiolikos, trūkumai. Pirmuosius pastebėjau kai dešimtos klasės pabaigoje auklėtoja liepė pasirinkti dalykus, kuriuos norėsime mokytis kitais metais. Tuo metu kilo masinė panika tarp tų, kurie nežinojo kur stos baigę mokyklą, todėl niekaip negalėjo apsispręsti ką rinktis. Šiek tiek pasinervinus nusprendžiau, kad iki mokyklos baigimo maždaug taip toli kaip iki kosmoso ir pernelyg neimdama viso to į galvą susirinkau dalykus, reikalingus socialiniams mokslams. Šiaip ar taip, bet kada bus galima atsisakyti ir pasirinkti kitus. Vienuoliktoj klasėj pirmą kartą susimąsčiau, kad gal visgi reiktų pradėti rimtai galvoti ką norėčiau veikti toliau. Vienintelis į galvą šovęs dalykas buvo žurnalistika. Pirmieji tokia idėja pasibaisėjo tėvai. Draugai bei pažįstami taip pat kažkodėl neatrodė susižavėję. Galiausiai visiems primygtinai siūlant nebūti kvaila ir pasidomėti kuo nors kitu, minties stoti ten atsisakiau. Dar kartą peržiūrėjau visas Lietuvos universitetų siūlomas studijų programas. Išsirinkau kokius septynis neblogus variantus. Nežinau ar todėl, kad jie man patiko, ar todėl, kad nepatiko mažiau nei visi kiti. Taip ir mėčiaus nuo vieno prie kito. Atėjus pavasariui važiuodama troleibusu keikiaus ir sakiau, kad į studijų prašymą surašysiu visus keturioliką pasirinkimų – kur priims, ten bus gerai. Šalia sėdėjęs protingas dėdė patarė šitaip nedaryti – geriau išsirinkti vieną. Tarsi pati nežinočiau, pagalvojau. Visgi, grįžus dar kartą permečiau akimis ilgąjį sąrašą. Likus metams iki egzaminų visiems paskelbiau, kad stosiu į psichologiją.

Taip šių metų rugsėjį pradėjau psichologijos studijas. Pirmomis savaitėmis viskas atrodė puiku – gyvenau kitame mieste, paskaitos ne tik kad buvo neprivalomos, bet dar ir įdomios, žmonės kažkokie keistai normalūs ir netgi smagūs [tarsi tie debilai, su kuriais baigiau vidurinę, būtų išnykę nuo žemės paviršiaus panašiai kaip dinozaurai]. Žodžiu, universitete, kitaip nei mokykloj, man patiko. Tačiau praėjus kelioms savaitėms ir pirmam įspūdžiui išblėsus pradėjau galvoti ką čia veikiu – per paskaitas neretai pradėdavo imti miegas, seminarai irgi atsibodo gana greit. Visi jie būdavo vienodi – kiekvieno metu kurie nors grupiokai skaitydavo savo pačių paruoštas skaidres. Nepatiko kaupiamo balo sistema – jo neturint, net ir gerai pasiruošus egzaminams jų išlaikyti buvo beveik neįmanoma. Iki semestro pabaigos universitetas man spėjo velniškai įgrysti. Su draugu kalbėdami apie studijas vis dažniau nuklysdavom į pasvarstymus – kas būtų, jei nebūtume įstoję, jei būtume stoję bent metais vėliau. Ar būtume išsirinkę kitas specialybes, ar apskritai vis dar būtume norėję mokytis? Taip po truputį mano tobulas gyvenimo planas griuvo. Vien mintis apie septynerių metų studijas visai dienai sugadindavo nuotaiką, o perspektyva uždirbti porą tūkstančių pinigų bandant padėti žmonėms, kurie nesugeba padėti patys sau, kėlė depresiją. Norėjos viską mesti ir bėgti į kitą pasaulio kraštą.

Nepabėgau, tačiau ir pirmo kurso baigti man nepavyko. O mano tobulas gyvenimo planas sugriuvo tarsi kortų namelis. Aš nežinau ką veiksiu rytoj ar poryt ir nežinau, kuriam pasaulio krašte gyvensiu po metų ar poros. Mano studijos sustabdytos, aš neturiu darbo, vyro ir tikrai neketinu gimdyti vaikų. Na, bent ne artimiausius devynis mėnesius. Aš vis dar nežinau, kuo norėčiau būti, tačiau sužinosiu. Na ir kas, kad ne dvidešimties?

Pastaruoju metu draugus dažnai užknisu savo burbesiais dėl Kaune treningais besipuošiančių berniukų, rengiančių spjaudymosi varžybas, asmenų, troleibusuose visiems demonstruojančių savo išlavintą muzikinį skonį… Žodžiu, dėl viso to, kas Vilniuje pastebima truputį mažiau. Taip skundžiuos jau gerus porą mėnesių ir tik šiandien susimąsčiau, kad reikia ne skųstis, reikia juos auklėti!

Juk iš esmės jie nėra piktybiški. Jie – paprasčiausi debilai, tad ar galima ant jų pykti? Net jei ir galima, kokia iš to nauda? Kas nuo to pasikeistų? Niekas. Štai, jei bent kartais pabandytume su jais pasišnekėti, sudrausmintume ir parodytume gerą pavyzdį, gal, žiūrėk, netyčia bent porą išauklėti pavyktų. Pavyzdžiui, pamačius stotelėje į šiukšliadėžę myžančius tris vaikinus visai nebūtina nusisukti ir patraukti priešingon pusėn, nei yra tavo kelionės tikslas. Daug šauniau būtų prieiti ir pasakyti, jog sisioti vidury Savanorių prospekto yra negražu ir nemandagu. Arba galima numesti kokį draugišką bajerį, kad jų vietoje, būdamas viešumoje tokių mažyčių traukti nedrįstum. Efektas garantuotas!

Mėgstantys troleibusuose versti kitus klausytis dainelių apie dvyratūką, savaitės dienas ir tuos nepažįstamus draugus taip pat nėra nepataisomi. Taip jie tik bando parodyti, jog skundžiasi dėmesio trūkumu. Kodėl gi jiems jo nesuteikus? Juk būtų galima prieiti, pagirti jų muzikinį skonį ir galbūt net pradėti visai įdomų pokalbį. Žinoma, tik paprašius trumpam išjungti muziką, kad būtų įmanoma susišnekėti. O galbūt dėmesio jiems netrūksta, gal jie tiesiog neturi pinigų ausinėms, nes taupė naujam treningui? Tokiu atveju tiesiog reiktų būti supratingais ir smarkiai nepykti.

Apskritai, reiktų nepasididžiuoti ir bendrauti su debilais. Todėl, kad juos ignoruodami, nepaliekame kitos išeities kaip tik ieškoti panašių į save. O leisdami laiką su tokiais pačiais, po mažu jie pradeda galvoti, jog visi normalūs žmonės elgiasi kaip jie ir savo poelgiuose nebemato nieko blogo. Taip tampa dar didesniais debilais, kas vėliau ir kelia normalių žmonių pasipiktinimą. Tad manau, jog nuo dabar bent porą valandų per savaitę skirsiu savanoriškam bendravimui su tokiais žmonėm, kurių šiaip jau privengčiau, tikėdamasi, kad galbūt šitaip pavyks juos atvesti į doros kelią.

Jei ir jus kartais erzina ne visada elgesio normų prisilaikantys individai, nevenkite, neatsiribokite nuo jų. Padėkite jiems – būkite su kartu, bendraukite, palaikykite ryšį. Galbūt šitaip mums pavyks sukurti geresnę ir tobulesnę visuomenę!

Dažnai taip nutinka, kad pirmą kartą sutikus žmogų neįsimenu jo vardo. Taip atsitinka dėl įvairių priežasčių – kartais prisiminti trukdo išgerto alaus kiekis, kartais žinau, jog galimybė, kad niekada nebepamatysiu to žmogaus žymiai didesnė, nei kad pamatysiu, o dažniausiai vardų neprisimenu todėl, jog jie man nieko nepasako apie žmogų. Kaip ir gimimo data ar miestas, iš kurio jis atvažiavo. Aš galiu tris kartus pamiršti žmogaus vardą, bet prisiminti, jog jis studijuoja verslo informatiką, dirba bare, jo mėgstamiausias filmas – Adam’s Apples, laisvalaikiu jis skaito knygas ar yra apkeliavęs pusę Europos. Nes tai dalykai, kuriuos jis pasirinko pats, dalykai, kurie jį išskiria iš kitų, dalykai, kurie man yra įdomūs.

Taip, įdomius dalykus aš įsimenu greitai ir iš atminties jų neišmetu ilgai. Praėjus metams po mokyklos baigimo galėčiau jums daugiau ar mažiau tiksliai atpasakoti viską, ką išmokau per istorijos pamokas, o pastatyta priešais Lietuvos žemėlapį taip ir neparodyčiau kur koks miestas randasi. Ne todėl, kad nesimokiau geografijos. Mokiausi. Naktimis sėdėdavau apsikabinus būtent geografijos, o ne istorijos vadovėlį. Skaitydavau viską po tris, keturis, kartais ir penkis kartus. Sėdėdavau, kol išmokdavau. Pasiruošti istorijos pamokoms man užtekdavo pusvalandžio. Na, nebent nuspręsdavau, kad kuri nors tema tokia įdomi, jog verta apie ją paskaityti plačiau. Ir dabar aš vis dar moku istoriją, tačiau mano geografijos žinios apgailėtinos.

Ar įsivaizduojate, kiek laiko sugaišau mokydamasi dalykus, kurie man visiškai neįdomūs? Valandas, dienas, savaites, mėnesius… Savo laiko, kurį galėjau skirti man rūpintiems dalykams. Dalykams, kuriuos prisiminčiau dar ir dabar. Jei visas tas valandas, kurių metu liejau ašaras dėl savo nesugebėjimo įsiminti upių pavadinimų, būčiau skyrus knygoms apie Antrą pasaulinį karą, žinočiau daugiau, nei žinau dabar. Nes aš nė velnio nebeprisimenu kur kokia upė teka! Tiesa, lygiai taip pat nežinočiau ką atsakyti paklausta apie kai kuriuos istorinius aspektus. Ne tik todėl, kad nespėjau jais pasidomėti, taip galėjo nutikti ir todėl, jog kai kurie iš jų man pasirodė paprasčiausiai neverti dėmesio ir nuobodūs.

O nuobodžių dalykų pasitaiko visur. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu aš studijuoju psichologiją. Dalyką, kuris man patinka ir yra įdomus. Mane pažįstantieji dabar paklaustų – jei jis tau tikrai įdomus, tai kodėl nesimokai, kodėl neateini į paskaitas, kodėl turi skolų, kodėl…? Ir aš nežinočiau, kaip jiems į šį klausimą atsakyti. Nes, kad ir kaip keistai nuskambėtų, aš mokausi. Nedaug rastumėt pirmo kurso studentų, kurie būtų skaitę ar domėjęsi tiek, kiek aš. Ne, ne populiariosios literatūros, o to, kas kartais pas mus įtraukiama į papildomos literatūros sąrašus ar dėstoma vėlesniuose kursuose. Tad taip, aš nė velnio nemoku to, ką turėčiau mokėti. Bet galiu lažintis, jog dalis tų, kurie dabar tai moka, po metų irgi nieko nebeprisimins. Taigi, praleidę krūvą bemiegių naktų, teoriškai jie nežinos tiek pat, kiek nežinau aš. Išskyrus vieną mažą skirtumą. Aš žinosiu tai, ko nežino jie.

Galima ginčytis dėl to, jog svarbiausia yra žinoti dalyko pagrindus ir tik tada reikia gilintis į tai, kas yra įdomu. Tačiau jeigu jūs rimtai susidomite kokia nors siaura tema, gilinsitės į ją tol, kol prieisite pačią esmę ir pagrindus. Taigi, pasieksite tą patį rezultatą, tik, ko gero, greičiau ir įdėdami mažiau pastangų. Žinoma, toks būdas niekada nepadės suprasti fizikos, chemijos ar matematikos. Bet argi didelis skirtumas ką jūs pirmiau perskaitysite – tai, jog viena iš Antrojo pasaulinio karo priežasčių buvo per didelės reparacijos Vokietijai, uždėtos po Pirmojo pasaulinio karo, ar tai, jog po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiams uždėtos per didelės reparacijos vėliau prisidėjo prie to, jog kilo Antrasis pasaulinis karas? Juk svarbiausia, jog galiausiai jūs žinosite abu dalykus.

Kiekvieno žmogaus mokymosi procesas turėtų būti individualus, todėl, kad tik šitaip gali būti pasiekti aukščiausi rezultatai. Juk iš esmės mokymosi neįmanoma objektyviai vertinti, kaip ir neįmanoma lyginant žmones, turinčius skirtingų dalykų žinias, pasakyti, kuris jų yra protingesnis. Net ir mokydamiesi tą patį mes prisimename ne vienodus dalykus ir darome ne tokias pačias klaidas. Tad ar nėra logiška, jog toks mokymasis, koks tinka vienam, gali visiškai netikti kitam?

Visi žino liūdną tiesą, kad negražioms panoms yra visiškai neįmanoma susirasti vaikino. Žinoma, galima bandyti save guosti tuo, kad išorė visai nesvarbu, svarbiausia – vidinis grožis, protas ir auksinis charakteris. Bet, brangiosios, kam taip žiauriai apgaudinėti save? Juk jei neturit ilgų kojų, didelių papų, dailios subinės, į kurią būtų galima paspoksoti, ar bent jau fotomodelio veidelio, kurį draugams negėda rodyti būtų, nė vienas bičas į jus tikrai nežiūrės. O jei nežiūrės, tai kaip tam vargšeliui pastebėti tarsi aurą iš toli šviečiantį jūsų nepaprastai gražų vidų? Teisingai, neįmanoma. Tik nepulkite dabar verkti dėl savo nelaimingos lemties. Jeigu jums nepasisekė ir esate negražios, tikrai nereiškia, kad reiktų pamiršti visas svajones apie nuostabias vestuves, žiedą su kelių karatų deimantu ir kieme lakstančius keturis vaikus. Taip pat nereiktų skubėti pirkti vąšelio nėrimui, katės ar domėtis artimiausiais vienuolynais. Todėl, kad jūs vis dar galite rasti vaikiną!

Tą galite pasiekti visai nesunkiai – tereikia šiek tiek proto ir gudrumo. Norint, kad vaikinai pastebėtų jūsų vidinį grožį, reikia, kad jie bent jau žiūrėtų į jūsų pusę. O tai paprasčiausia padaryti susiradus gražią draugę. Tokią, kuriai einant pro šalį visi vyriškos lyties atstovai žiopsodami akis išsinarintų. Taigi, susirandat šitokią paną ir susitariat, kad jei eisit kabint bernų, eisit dviese. Sandėrio esmė ta, kad graži draugė turi pritraukti bent vieno vaikino dėmesį. Kadangi bičai šiais laikais labai nedrąsūs ir į panų medžiokles taip pat eina po du, yra gan nemaži šansai, jog vaikinas kartu atsitemps ir savo draugą. Jei taip nutinka, reikėtų negaišti laiko ir kuo greičiau stengtis parodyti savo gražų vidų. Tai galite daryti įvairiais būdais – padeklamuoti pačios sukurtą eilėraštį, užvesti kalbą apie mėgstamiausias knygas ar papasakoti apie savo darbą benamių gyvūnų prieglaudoje. Jeigu po tokio nuoširdaus pokalbio auka dar neprašo jūsų numerio, pakvieskite jį pas save su tikslu susipažinti artimiau. Čia jau, patikėkit, susilydys kiekvienas.

Šis bernų kabinimo metodas yra šaunus tuo, kad garantuoja šimtaprocentinę naudą ir jums, ir draugei. Jūs pagaliau rasite vaikiną, o draugė galės būti rami ir atsipalaidavusi – ji gaus daugiau dėmesio, visuomet galės rinktis jai labiau patinkantį ir nejaus konkurencijos iš jūsų. Tad jei vis dar pavydžiais žvilgsniais varstot praeinančias poreles, naktimis verkiat apsikabinusios pagalvę ir dienoraščiui skundžiatės, jog niekas nepastebi kokios esat šaunios ir nepakartojamos, geriau tam skiriamą energiją nukreipkit gražios draugės paieškom. Kooperuokitės. Visgi pavasaris – poravimosi metas.

Kas per laikai… Seniau kai kas nors spirdavo į kepenis, truputį paliūdėjus būdavo galima bėgti skųstis blogan. Parašydavai kokį sarkazmo kupiną įrašą apie skriaudiką ir palengvėdavo tam kartui. Dabar gi neišeina. Didžioji dauguma tų, apie kuriuos čia būtų galima vieną kitą sakinį suregzti, dėl kažkokių neaiškių priežasčių retkarčiais apsilanko ir paskaito visas tas nesąmones. Aišku, galima būtų rizikuoti, bet gi kai kurie jautrūs – o jei pamatę ką nors, kas jiems nepatinka, supyks ir daugiau niekada niekada su manim nesišnekės? Su kuo aš tada draugausiu?

Žinoma, būdama tokia faina ir protinga, sugalvojau kaip nuo visokių netikėtų žmonių apsilankymų apsidrausti. Ėmiau ir susikūriau facebook’e fanų puslapį. Jį galite rasti blogo kairėje, iškart po temų, tiesiai virš paieškos. Arba, jei jums patogiau, apsilankyti šitokiu va adresu. Ir, žinoma, pasakyti, kad patinka. Kai atliksite visus šitus veiksmus, aš žinosiu, jog jūs retkarčiais čia užeinate ir visokius negerus dalykus, jei tik tokių atsirastų, galite pamatyti. Todėl nenorėdama nutraukti mūsų ypatingų santykių nieko nedoro ir nerašysiu. Pažadu!

Jei jūs nebijote, kad galiu parašyti ką nors nemielo, yra ir kitų priežasčių, kodėl turėtumėte paspausti mygtuką „like“. Ypač tie, kurie nepripažįsta visokiausių reader’ių, kuriuose galima užsiprenumeruoti jums patinkančius blogus. Kadangi rašau aš pakankamai retai, tai turėtų gerokai atsibosti [švelniai pasakyta] kas kažkiek laiko tikrinti ar tik Kaspinuotis ko nors naujo nepaskelbė. O facebook’u, manau, naudojatės jei ne visi, tai dauguma, ir puslapį refresh’inat pakankamai dažnai, kad tie naujieji įrašai sienoje nepasimestų.

Jei jums nesvarbu, ką galiu apie jus pasakyti ir žinote kas per daiktas yra reader’is, vistiek paspauskite tą kvailą mygtuką, kad patenkintumėte mano ego.

Žinoma, kiekvienas protingas žmogus mano vietoje būtų pradėjęs dirbti. Tiesa ta, kad aš nesu labai protingas žmogus. Būtent todėl šį pavasarį būtų tekę kentėti sausrą. Jei ne vienas laimingas atsitiktinumas. Kaip jau kažkada prieš mėnesį rašiau, blogosferoj buvo prasidėjęs karas. Ir ne dėl bet ko, o dėl turinio plagijavimo. Kaip ten viskas vyko aš dabar nepasakosiu, bet mielai išduosiu kaip baigės. O baigės taip, kad keli iniciatyvūs žmonės su Justinu Žilinsku priešaky nusprengė įkurti BATGA-A – Blogosferos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą.

Taip jau nutiko, kad prie jos buvo pasiūlyta prisijungti ir man. Viso to pliusus ir minusus skaičiavau gan ilgai, kol pagaliau nutariau priimti pasiūlymą. Man įstojus į BATGA-A per artimiausią savaitę bloge bus įvesta registracija skaitytojams, bei  simbolinis mokestis už kiekvieną NAUJĄ [senus galėsite skaityti nemokėdami pinigų] įrašą. Pinigėliai bus tikrai nedideli ir atsiskaityti galėsite kaip tik jums bus patogiau – SMS žinute, pervedimu į BATGA-A banko sąskaitą ar PayPal. Vėliau jie bus dalinami tarp blogerių, prisijungusių prie asociacijos.

O aš, žinodama, kad pagaliau gausiu iš to materialinės naudos, pažadu rašyti dažniau.

Kiti blogeriai, prisijungę prie BATGA-A:

• Buržujus – http://www.kleckas.lt/blog/traukite-pinigine-skaitytojai
• Rokiškis -  http://rokiskis.popo.lt/2011/04/01/laikas-ir-blogeriams-pagalvoti-apie-autoriu-teises/
• Commonsense.lt – http://www.commonsense.lt/2011/04/01/mums-reikia-jusu-palaikymo/
• Gnomas – http://www.gnomas.lt/internetas/blogeriai-tesia-bendra-veikla-batga-a/
• Tomas Čyvas – http://cyvas.wordpress.com/2011/04/01/blogeriu-teises-ginamos/
• Andrius Kleiva – http://www.kleiva.lt/atidaryta-batga-a-ginsianti-tinklarastininku-teises-ir-apmokestinsianti-tinklarasciu-skaityma.html
• Skirtumas – http://skirtumas.popo.lt/2011/04/01/viesrasiai-legalizuojasi/
• VSA Vilnius – http://blog.vsa.lt/2011/04/01/vsa-vilnius-apmokestina-tinklarasti/
• Andrius Užkalnis – http://uzkalnis.popo.lt/2011/04/01/nemokamu-tinklarasciu-eros-pabaiga/
• PoPo – http://popo.popo.lt/2011/04/01/popo-lt-iveda-apmokestinima-blogams-ir-lankytojams/