Na, mes jau keletą gerų savaičių esame Vilniuje. Džiaugiamės, kad mus neseniai pakvietė pabendrauti Aurelija, kuri atliko neįsivaizduojamą darbą – mūsų mintis ir idėjas išdėstė linksmame straipsnelyje Kelionių Manijos portale. Nuoroda čia:

Nekeliautojai Katja ir Augustas – už pasaulį be etikečių

Mums patiems jau sunku ką berašyti apie save ar mūsų gyvenimą. Jam tiesiog nerandame žodžių O Aurelija, vat, pasistengė, ir jai tuos žodžius vis tik pavyko sudėlioti ir gana taikliai.

The post Nekeliavimas first appeared on Gyvenimas kelyje.

Šią savaitę svečiuojamės pas Dalią ir Craig’ą bei jų 16 mėnesių dukrelę Stellą. Jiems Esperance miestelyje jau keletą metų priklauso restoranėlis „Ocean Blues”, mat Craig’as profesionalus virėjas. Kūčių vakarą pagal lietuviškas tradicijas apsiėmėm pagaminti bent jau 12 patiekalų. Berods pavyko tą skaičių surinkti. Saldusis Kūčių stalas buvo papuoštas žaliavalgišku tortu pagamintu iš migdolų, morkų, obuolių ir bananų (kam įdomu, receptas čia).

[See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Pirmąją Kalėdų dieną (antrosios pas juos kaip ir nėra, ją vadina Boxing Day) išlėkėm pasivėžint iki Cape le Grand nacionalinio parko esančio apie 50 km į rytus nuo Esperance. Šiame parke nuostabūs pliažai, grubi pusdykuminė flora ir galimybė automobiliu pasivėžinti kai kuriuose pliažuose ant smėlio. Oranžiniai medžiai matomi nuotraukose yra vadinami kalėdiniais. Juos taip vadina, nes jie pražysta būtent per šias metų šventes.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Cape le Grand nacionalinis parkas turi keletą gražioms fotografijoms tinkančių pliažiukų. Vienas iš įdomiausių – tai Lucky Bay (Laimės įlanka). Kaip ir visada, mus lydi sėkmė, ir laimės pliaže matėm dvi kengūras besigardžiuojančias žuvimi. Oficialiai šie gyvūnai yra vegetarai, tad kai jie kartais užkandžiauja rasta dvėselėna, tai stebina net vietinius australus. Teko girdėti kad jos valgo ir trekštėltas gyvates nuo kelio.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Pakeliui atgal į Esperance užsukome į Wylie Bay smėliokopas. Nuostabus baltas smėliukas, kurį į akis pučia stiprus vėjelis ir puiki vieta kiek paišdykauti.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Daugiau nuotraukų iš Kalėdinio pasivažinėjimo ir kitų vietų kurias aplankėme Vakarų Australijoje rasite mūsų albume.

Analogas Danijoje

Wylie Bay smėlio kopos ir Cape le Grand parko pliažai su galimybe važiuoti per smėlį automobiliu mums priminė kelias magiškas vietas Danijoje, kur lankėmės 2009 metais.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Daugiau nuotraukų iš šių Danijos kampelių galite peržiūrėti Šiaurės Danijos ir mūsų vestuvių Danijoje foto galerijose.

Keliam bures Rytų link

Esperance kol kas bus mūsų paskutinis stabtelėjimas Vakarų Australijoje. Pirmadienį (gruodžio 27 d.) ištranzuosim link rytinės Australijos pakrantės. Didžiausias iššūkis – Nullarboro dykuma, kur kai kuriose vietose net 500 km atstumu nėra nieko apart to pačio tuščio peizažo ir tiesaus tuščio kelio. Neužilgo būsim Sidnėjuje (vis dar esam 3500km nuo jo), kur esam užkviesti sudalyvauti tolimo giminaičio A. Laukaičio 85 metų jubiliejuje.

The post Kalėdos Esperance miestelyje first appeared on Gyvenimas kelyje.

Australijos žemyne jaučiamės magiškai. Jaučiamės tikrai nuostabiai ir pakylėtai. Šiuo metu tai tinkamiausia vieta mums būti Jau mėnesį esame vakarų Australijoje. Čia prasideda vasara, tad daug reklamuojamų užsiėmimų kviečia mėgautis šiuo metų laiku. Iš tikrųjų, kiek keista matyti skrajutes su žodžiu „vasara”, nes mums šis metų laikas sunkiai asocijuojasi su gruodžio mėnesiu.

Kalėdos ir Naujieji čia artėja taip pat sparčiai kaip ir Lietuvoje. Tik skirtumas tas, jog 2011-uosius sutiksime 6 valandomis anksčiau nei Lietuva. Nors parduotuvės stengiasi pasikabinti kokį žaisliuką ar pastatyti plastmasinę eglutę – Kalėdinis jausmas ne toks stiprus ir šiltas kaip Europoje. O sniegas čia – kaip neįmanoma svajonė. Kartą buvom sutikę pagyvenusią australę, kuri teigė, jog niekada gyvenime nėra mačiusi sniego…

Šio įrašo tikslas – pasidalinti keletu vaizdelių ir pastebėjimų iš kengūrų šalies, kurią vietiniai vadina tiesiog Oz.

„Burger King” restoranai čia vadinami „Hungry Jack’s”

Pirmą kartą atsidūrus priešais šį restoraną apima tuo pačiu pažįstamas, bet tuo pačiu ir svetimas jausmas. Wikipedia rašo, kad Burger Kingui atėjus į Australiją jų prekės ženklas susikirto su šalyje jau egzistuojančios parduotuvės vardu. Tai taip ir gavosi, kad pervadino į alkaną Džiaką.

[See image gallery at followtheroad.com]

Mylinčios musės

Vakarų Australijos musės yra identiškos lietuviškoms. Tik yra vienas skirtumas – australiškos be pasigailėjimo bučiuoja.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Plastmasiniai maišeliai be reklamos

Supermarketuose įprasta gauti plastikinius maišelius nemokamai (kaip ir daugelyje besivystančių šalių), tačiau kiek keistokai atrodo matant vienspalvius maišelius – jokių reklamų ar parduotuvės logotipų. Kol kas dar neišsiaiškinom, kodėl čia taip pas juos.

Išprotėję dėl banglenčių

Jei Lietuvos vaikigalis kliedi apie krepšinį, tai australiukas nuo mažens svajoja būti profesionaliu banglentininku (angliškai surfer, surfing).

[See image gallery at followtheroad.com]

Papūgos parkuose

Pas mus žvirbliai parkuose, o Oze – papūgos. Mes užaugę matydami papūgėles narvuose, o čia didelės papūgos virš galvos skraido – vis dar neperpratom.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Mums mieliausia papūga keistu pavadinimu „28”. Taip taip – „dvidešim aštuoni”. Ją čia taip vadina. Jos nesam nufotkinę, tad įdedam mažą paveiksliuką iš interneto. Viena iš tų dvidešimt aštuoniukių kartais atskrenda į balkoną, pakrekšti kažką po nosim, palinksi mums galvele ir nuskrenda savais keliais.

Basiakojai

Bent jau Vakarų Australijos gyventojai mums atrodo ganėtinai atsipalaidavę. Jų galvose pliažinės nuotaikos. Nebestebina jau ir basomis vaikštantys vietiniai parduotuvėse, gatvėse, parkuose. Šiaip basomis vaikščioti tikrai yra jėga.

Gerų žinių laikraštis

Miesto parduotuvės, prekybos centrai ar šiaip viešos vietos pilnos stovelių su nemokamais laikraščiais arba žurnalais. Net įdomu kiek žmonių ką nors prenumeruojasi, nes nemokamų leidinių temų spektras tikrai platus. Tiesa, mums labiausiai patiko Gerų Žinių laikraštis „Iššūkis”.

[See image gallery at followtheroad.com]

Iš serijos „Made in China”

Pasauliui globalizuojantis ir panašėjant europietiškus produktus Australijoje išvežioja azijiečiai. Būna ir taip.

[See image gallery at followtheroad.com]

Kengūros

Taip taip – kengūras jau matėme. Tiksliau, vis dar matome. Į priešais esantį golfo parką jos kiekvieną rytą ir popietę ateina pakramsnoti žolės.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

The post Pastebėjimai Australijoje first appeared on Gyvenimas kelyje.

Kiekvienas į susitikimą atsinešė savo pagamintą patiekalą. Mes sumaišėme salotas, kiti atgabeno dideli arbūza, treti pasiūlė kažką gurmaniško. Viena iš renginio įdomybių – tai mistinės dėžės iššūkis. Trims burtų keliu atrinktoms komandoms buvo pateikta dėžė su keliais vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Komandos turėjo per 10 minučių naudojant visus ar dalį ingredientų sukurti gyvo maisto patiekalą.

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Aš buvau vienoje iš porų ir su kolege iš Anglijos pagaminome mango ežiuką su rankomis trintomis uogomis:

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Kaimyninė komanda nuo pat pradžių įvardijo savo kūrynį kaip „Patiekalas su parašu”, kuriam pagaminti naudojo svogūno daugus kaip pagrindą:

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Trečioji pora buvo bene kūrybiškiausia. Ji pristatė būrinį laivą su ramybę simbolizuojančiais rąstais ant žolėtos pakrantės:

[See image gallery at followtheroad.com] [See image gallery at followtheroad.com]

Daugiau nuotraukų iš šio žaliavalgiško susibūrimo rasite mūsų naujoje Australijos nuotraukų galerijoje bei Martinės (Martine – vienos iš dalyvių) blog’e: „Raw food meetup potluck„.

Žaliavalgių susitikimai aplink Perth (Vakarų Australija)

Štai keletas nuorodų, kurios gali būti naudingos vieną dieną atsibeldusiems į šį pasaulio kraštą:

• Perth Raw Food Picnics naujienos el.paštu
• Raw Food Association of Western Australia susitikimų tinklapyje Meetup.com
• Perth Raw Food grupė portale GiveItToMeRaw.com
• South West Raw & Vegan Facebook puslapis susitikimams pietvakarių Australijoje

The post Žaliavalgiai Vakarų Australijoje first appeared on Gyvenimas kelyje.

Naktį iš lapkričio 12 į 13 su Airasia skridome iš Kuala Lumpuro į Perth – pagrindinį ir vienintelį miestą Vakarų Australijoje. Mes net neįsivaizdavome kokia maža ar didelė yra ši šalis. Pradėjus domėtis – nustebome suvokę, jog ji uždengtų beveik visą Europą. Wow, Australija – tai sunkiasvoris gigantas

Į Perth atvykome šeštadienio ankstų rytą. Muitininkų ir imigracijos darbuotojų kontrolė mums buvo viena paprasčiausių kokią esamę patyrę. Imigracijos pareigūnė nuskanavo mūsų pasus, patikrino nuotrauką ir nepasakius nė žodžio tekštelėjo štampus į mūsų pasus. Šiaip įvažiuojant į šalį gan griežtai kontroliuoja įsivežamus maisto produktus. Mes turėjome įvairių riešutų ir sėklų, tačiau tai sveikatos inspektorei neužkliuvo. Tuo visi mūsų patikrinimai ir baigėsi…

Perth mieste gyvena 1,5 mln. gyventojų. Ši vieta populiari dėl aplink jį esančių kasyklų. Tai labai izoliuotas Australijos kraštas. Artimiausias miestas – Adelaidė už 2800 km. Tarp Perth ir Adelaidės – tik maži miesteliai su maximum 60 tūkstančių gyventojų.

Jau praėjo dvi savaitės nuo mūsų nusileidimo Australijos žemėje. Beveik visą tą laiką buvom apsistoję Fremantle miestelyje, kuris yra apie 18 km į pietus nuo Perth. Iš esmės tai labiau atrodo kaip Perth tęsinys. Fremantle labai mėgiames menininkų. Čia jiems, ko gero, daug galimybių. Pirmiadieniais užsukdavom į alternatyvią vietelę pavadinimu FERN, kur yra gaminama veganiška vakarienė Soupi kitchen (astilyginimas už vaišes – norimo dydžio finansinė labdara).

Mūsų pirmasis įspūdis apie Australiją – jaučiamės kaip Danijoje Gyvenimas ramus, žmonės visiškai atsipalaidavę, gatvės taikios ir vakarais tuščios, aplinka švari ir gražiai sutvarkyta. Net žmonių išvaizda mums daug kartų primeną Daniją.

Prieš keletą dienų pajautėm, jog turime pajudinti savo sėdynes. Nusprendėme iškelti nykštį ir tranzuoti į pietus nuo Perth. Iš tikrųjų neturime nei planų, nei maršruto idėjų, vietoje to – vadovausimės pojūčiais ir intuicija. Šiuo metu jau turime pasiūlymą dėl pirmųjų 180 km pavežimo. Tai Gabrielle iš Naujosios Zelandijos, su kuria susipažinome prieš tris metus Ekvadore. Būnant Fremantle sužinojome, kad ji gyvena tame pačiame Perthe. Negana to – ji penktadienio vakarą važiuoja į vakarėlį už beveik 200 km kilometrų į pietus. Į šią kelionę ji pasikvietė ir mus. Tiesiog nuostabu stebėti kaip magiškai klostosi įvykiai, kai įsiklausom intuicijos ir vidinio balso!

The post Pirmi žingsniai Australijoje first appeared on Gyvenimas kelyje.

Kelios nuotraukos ir video.

[See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com]   [See image gallery at followtheroad.com]

The post Kobra po namu first appeared on Gyvenimas kelyje.

Motociklas su priekaba

Tą kartą pasivaikščiojimas būtų buvęs eilinis, jei ne magiškas ir netikėtas Visatos suderintas Šokis su žmogumi kurį mačiau vos keletą akimirkų pirmą ir paskutinį kartą. Jei ir matyčiau antrą kartą – jo neatpažinčiau. Tai buvo vidutinio amžiaus tailandietis su motociklu turinčiu šoninę priekabą su dviem ratais. Vyrukas važiavo priešinga kryptimi ir priešingoje kelio pusėje. Jam priartėjus, būdami skirtingose kelio pusėse šiek tiek prasilenkėm. Man buvo pats laikas pereiti į kitą gatvės pusę. Tuo pat metu tailandietis, nei iš šio nei iš to, irgi nusprendė, jog jam reikia apsisukti. Vaizdas buvo maždaug toks: aš besidairydamas į šonus kertu gatvę, o tuo pat metu simetriškai ir vienodu greičiu gatvėje apsisuka vyrukas ant motociklo lygiai taip pat dairydamasis į šalis. Apėmė magiškas jausmas. Tai labai panašu į idealiai suderintą šokį!

Po šios žaismingos sinchronizacijos mano galvoje buvo tik viena mintis:

GYVENIMAS – TAI LYG ŠOKIS!

Šokau šitoje vietoje

The post Gyvenimas – tai lyg šokis first appeared on Gyvenimas kelyje.

Monte Vista sveikatingumo centras kuriame dar savanoriškai darbuosimės iki šios savaitės ketvirtadienio yra apie 2-3 kilometrus nuo Thongsalos. Dažnai iki jos tiesiog einame pėsčiomis. Jei norime „sutaupyti laiko” – stabdome taksi, kuris nuveža už 8 Lt (100 Tailandietiškų batų, t.y. 50 nuo žmogaus). Taksi kainos palyginus kosminės. Turbūt todėl, kad dauguma užsieniečių nuomojasi motociklus kurių kaina parai 12-16 Lt (150-200 baht), o ilgam laikotarpiui galima gauti ir už 5 Lt/parai (1800 Baht/mėnesiui).

Miestelyje užsukam į šias 4 vietas, nors kartais pasitenkinam tik nr.1 ir nr.4:

1. 

   Tesco pirktos žolės

   Supermarketas TESCO. Jame randame didesnį žalialapių daržovių pasirinkimą nei turgelyje, bei kartais nusiperkam jaunų kokoso riešutų (geriam vandenį ir valgom minkštimą).

2. Parduotuvė „Limpipong”. Praktiškai vienintelė tokio pobūdžio parduotuvė saloje. Čia galima rasti nemažai europietiškai virtuvei reikalingų maisto produktų – kokybiškų makaronų, įvairių padažų, konservų, aliejų pasirinkimą. Taip pat turi gerą riešutų pasirinkimą. Šaldytuve turi kartais mažą pasirinkimą organinių daržovių. Jie taip pat prekiauja namų gamybos jogurtu. Mes pas juos nusiperkam kelias daržoves ir ką nors iš riešutų lentynos, nes mėgstam pasigaminti riešutų pieno ar tiesiog gyvo pyrago improvizaciją. Ši parduotuvė yra priešingame miestelio gale, tad tenka pasivaikščioti papildomą puskilometrį, pirmyn ir atgal.
3. Turgelis poilsiavietėms. Jis yra šalia jau minėto Limpipong. Jame tam tikromis dienomis būna nemažas pasirinkimas vaisių ir daržovių. Atrodo, kad tie keli pardavėjai dirba išvien. Čia dažnai urmu apsiprekina saloje esančios poilsiavietės. Mums patinka pas juos pirkti vaisius, nes jie kokybiški (urmu išperka, tad dažnai atveža šviežienos), bei dažnokai pardavėjas mums padovanoja nemažą maišelį kiek pasenusių, prekybai nebeišvaizdžių, bet dar tinkamų valgymui vaisių.
4. „Šviežas turgus” (angliškai – fresh market). Bent jau taip ši gatvelė su krūva prekystalių abiejose pusėse yra pažymėta visuose Thongsalos žemėlapiuose. Pas skirtingus prekeivius nusiperkam ko trūksta. Kartais gaunam „iš sodo” atrodančių žalių lapų, nusiperkam reikiamų daržovių (agurkų, pomidorų, morkų, ir pan.)

Iki namų paprastai grįžtam su taksi už tuos pačius 100 batų. Už šią kainą išlipame pagrindiniame kelyje ir mums belieka užkopti 200 metrų į labai statų kalną. Taksi į jį užvažiuoja už dvigubai didesnį mokestį. Nemėgsta vairuotojai to keliuko…

Į namus pargrįžtam su krūva pundų. Štai tiek gėrybių parsinešėm mūsų paskutinio apsiprekinimo metu.

Mūsų dienos pirkinys

Turėtų pilnai užtekti bent jau trims dienoms. Ši krūva gyvo maisto mums kainavo apie 150 litų. Pinigų detaliai nebeskaičiuojam, tačiau iš akies jaučiam, kad maistui išleidžiame vidutiniškai 50 litų per dieną (dviems žmonėms).

Maistas šaldytuviuke

Katjos kambaryje turime mažą šaldytuviuką į kurį po kiekvieno šopingo Katja su malonumu stebuklingai sutalpina ir supakuoja visas atvėsinimo prašančias daržoves. Šis šaldytuvas yra tikras išsigelbėjimas Nors Malaizijoje po tokio prietaiso sugebėjome išgyventi visus 2 mėnesius.

Dienos meniu

Sulčiaspaudė

Šiuo metu kiekvieną rytą spaudžiame sultis iš žalialapių daržovių bei kokio nors vaisiaus. Dažniausiai tai būna granatai arba obuoliai, o kartais ir mandarinai (juos čia, kaip ir Indijos pietuose, vadina apelsinais). Grynų sulčių gaunasi apie puslitrį arba daugiau kiekvienam iš mūsų. 8 valandą paprastai būnam jogos užsiėmime ir toliau dieną tęsiame valgydami vaisius (kartais su anakardžių riešutų kremu). Per pietus apie 12:30 suvalgome didelį bliūdą daržovių salotų arba suši stiliaus suktukus susuktus į suši nori jūržolę. Vakare toliau mėgaujamės vaisiais, riešutais o kartais išsispaudžiam dar vienas sultis arba pasigaminam kažką įdomesnio: gyvą pyragą, riešutų pieną ir pan.

Kainos

Pabaigai, besidomintiems surašysim keletą kainų iš Thongsala prekyviečių š.m. rugsėjo mėnesį:

Morkos – 1.20-1.65 Lt/kg (15-25 Baht)
Mandarinai – 3.20-6.50 Lt/kg (40-80 Baht)
Kokosai – 1.00-1.20 Lt/vnt (12-15 Baht)
Papaja – 3.20-4.00 Lt/kg (40-50 Baht)
Obuoliai – 1.00-1.40 Lt/vnt (12-17 Baht) – importuoti iš Kinijos
Vynuogės – 6.00 Lt/kg (75 Baht) – vietinės su kauliukais
Mango – 4.90-6.50 Lt/kg (60-80 Baht)
Avokadas – 3.20-5.70 Lt/vnt (40-70 Baht) – importuotas iš Australijos
Rambutanai – 1.60-2.50 Lt/kg (20-30 Baht)
Anakardžių riešutai – 25 Lt/kg (300 Baht)
Migdolų riešutai – 40 Lt/kg (500 Baht)
Datulės – 11.50 Lt/kg (140 Baht)
Granatas – 1.60-2.50 Lt/vnt (20-30 Baht) – priklauso nuo dydžio. Atrodo, importuotas iš Kinijos.
Agurkai – 2.50 Lt/kg (30 Baht)
Žalialapės daržovės – neatkreipėm dėmesio, bet apytiksliai 2-4 Lt/kg
Durianas – 2.85-4.00 Lt/kg (35-50 Baht) – sezonas ką tik baigėsi, tad jau nebepardavinėja

Tai kainos turizmu klestinčioje Ko Phangan saloje. Ko gero Tailando kontinentinėje dalyje viskas yra šiek tiek pigiau.

The post Mūsų maistas Ko Phangan saloje, Tailande first appeared on Gyvenimas kelyje.

Prieš keletą mėnesių suvokėme, kad tai tik mes o niekas kitas, kuriame savo gyvenimą. Susikurti gyvenimą tokį, kokio nori yra ypatingai paprasta. Ir tai supraskite tiesiogine šių žodžių prasme. Svarbiausia išmokti būti dėkingu Visatai už kiekvieną susitikimą, kiekvieną įvykį ir kiekvieną Momentą. Į dėkingumą Visata atsakys suteikdama dar daugiau tokių momentų, kurie suteikia džiaugsmą ir laimę. O tada vieną gražią dieną imi ir iš širdies pajunti kaip gyvenime viskas yra tiesiog neįtikėtinai Paprasta. Absoliučiai Viskas.

Paskutines savaites mūsų mintys daugiausia sukosi apie gyvą-žalią maistą, susitikimus su kitais žaliavalgiais, mūsų namo vizualizavimu, pajamų didėjimo vizualizavimu, bei tvirtu žinojimu, kad turime pakankamai galios įgyvendinti Visus savo norus.

Šios savaitės pradžia yra nuostabus pavyzdys, kai patyrėme Visatos siunčiamus stebuklus, kurių metu mums yra rodoma fizinėje realybėje, jog viskas vyksta pagal „planą”, t.y. pagal mūsų mintis ir norus. Kitaip tariant, mes sėkmingai vibruojam dažnyje, kuris pritraukia tuos žmones ir įvykius, kurių mums ir reikia.

Tad norim su jumis pasidalinti vakarykščiu trečiadieniu, kurio metu fizinėje realybėje turėjom progą patirti Visatos dovanas mums. Kitaip tariant – dovanas, kurias mes patys kuriame savo mintyse, ir jos realizuojasi po trumpo uždelsimo laiko juostoje.

Taigi, pradėkime nuo to, kad jau pusantro mėnesio gyvenam Ko Phangan saloje, kur savanoriaujam Monte Vista sveikatingumo centre. Tuo užsiimsim dar 2 savaites – iki rugsėjo galo. Dirbam 6 val. per dieną. Penktadieniai ir šeštadieniai laisvi. Už savo pastangas gaunam nemokamą būstą, daug medžiagos dvasinėmis temomis, bei, jei norėtume, ir pilną maitinimo programą, tik kad mes šiuo metu virto maisto nevartojame. Tad 2-3 kartus per savaitę vakare po darbo einam į už 3 km esantį Tongsala (Thongsala) miestelį apsiprekinti. Tuo užsiėmėm ir vakar, trečiadienį. Darbą baigėm apie 3 val. dienos, ir kaip tik tuo metu į miestą su mašina važiavo centro savininkas. Kadangi tuo metu Katja užkandžiavo pomelo vaisių (kiniškas greipfrutas) – tad kiek sudvejojom, ar viską mesti ir važiuoti į Tongsalą mašina, o gal numoti į tai ranka ir be streso vėliau tiesiog pasivaikščioti. Pasirinkome antrąjį variantą. Besimėgaudami pomelo vaisiumi bendravome su nauja centro savanore turke Aytanga. Iš jos gavom nemažai informacijos apie nuomojamus namus saloje, jų vietas ir kainas. Daug vertingos informacijos! (Tai viena iš tų stebuklingų sinchronizacijų, kurias mums pateikė Visata. Ačiū!) Grįžę į savo kambarius nusprendėme keliolikai minučių atsipūsti. Kiek delsėm su išvykimu į miestelį, tačiau kaip vėliau sužinojom – viskam juk buvo priežastis!

Po gero pusvalandžio atžingsniavome į Tongsalą. Mūsų pirma stotelė – kitame miestelio gale esantis pašto skyrius, kur norėjom atsiimti vieną prekę, kurią prieš 2 savaites nusipirkom JAV e-parduotuvėje. Pakeliui buvo sustojęs taksi, kuris siūlė per didelę pavežimo kainą, tad jo atsisakėme ir tęsėm ramų ėjimą pėsčiomis. Laikas bėgo, bet tikėjomės, kad paštas vis dar dirbs. Į jį atvykome apie 5-tą vakaro. Nors durys dar buvo atidarytos, tačiau į pašto pastatą džipą varantis darbuotojas sakė, kad darbo valandos iki 4-tos, ir neva turim ateiti rytoj. Mes jam paaiškinom, kad mums kiek tolokai iki jo vaikščioti, nes neturim motociklo, ir gal būtų galimybė paketą atsiimti dabar.

Pašte maža betvarkė, tad mūsų paketo tarptautinių siuntinių spintoje nebuvo. Į tą spintą vyrukas žiūrėjo gal 15 minučių, pereidamas per tuos pačius paketus ir kelis kartus kartodamas „ateikite rytoj”. Tuo tarpu mes nelabai norėjome kur nors eiti. O jis atrodo suprato mūsų situaciją ir lyg užsuktas kartojo savo veiksmus – žiūri į siuntinių spintą, nieko neranda ir kartoja „ateikite rytoj”. Kelis kartus per tuos paketus prasinešėm ir mes. Nė karto nieko neradome. Žinoma, iš kur ten jis atsiras. Kai jau nuleidome rankas, paštininkas sugalvojo atverti šalia esančią spintą. Arčiausiai padėta dėžutė ir buvo mūsų! Valio! Susimokėjom importo mokesčius ir laimingi išejom laukan. „Lucky you” atsisveikino mūsų paštininkas.

Šalia pašto yra mažas turgelis, kuriame dažnai perkame vaisius. Besiprekinant pastebėjom mažą visureigį su 6-7 užsieniečiais, kurie ką tik iš vaisių prekystalio užsipirko gal 50 kokosų, kilogramus mangų ir kitų vaisių. Kai ėjom pro šalį, Katja užsiminė „gal jie žaliavalgiai?”. Man irgi pasidarė įdomu, ypač todėl, kad jie atrodė žaliavalgiškai, bet kažkaip dar nebuvo geras momentas jų pulti ir klausinėti. Kol mes rinkomės vaisius, chebra prie visureigio baigė valgyti žaliavalgių dievinamą durianą ir sušoko į mašiną. Pora į vidų ir keli ant pikapo. Užvedė motorą ir vienas bičelių pikape ėmė vairuotojui rusiškai aiškinti kaip ir kur dabar važiuoti. Vat tuo metu mano visos lemputės galvoje užsidegė ir dvejonių, kad tai rusai žaliavalgiai, nebeliko. Palikau Katją prie vaisių ir pats nulekiau prie mašinos. „Jūs gal žaliavalgiai?” paklausiau jų rusiškai. „Jo jo :)” sako jie. Wow! JĖGA! JĖGA! JĖGA! Įsišnekėjom. Tiek mes, tiek jie buvo visiškai nustebę tokiu susitikimu. Kur gi ne Iš jų sužinojome, kad iki mėnesio galo Ko Phangan saloje kaip tik vyksta didelis žaliavalgių sąskrydis. Kaip supratom, tai daugiausia rusiakalbė chebra iš NVS šalių. Dabar net įdomu pasidarė susirasti tinklapį internete, kuriame tokius susitikimus jie koordinuoja, matyt, turi būti kažkoks forumas… Ieškosim ir rasim Apsikeitėm telefonais, ir jau planuojame ateinantį penktadienį-šeštadienį aplankyti šiuos žaliavalgius kolegas. Beje, jie minėjo, kad saloje gyvena viena rusė, kuri gyvu maistu maitinasi jau pusantrų metų. Su Katja esam prisipildę laimės ir džiaugsmo iki pilnų kelnių. Sunku nupasakoti kaip jaučiamės. Tiesiog pakylėti! Visatai ir dar kartą dėkojame už tokią neįtikėtiną sinchronizaciją! Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų delsimas išvykti į miestą, taksi paslaugų atsisakymas, bei ilgas paketo ieškojimas pašte suves su krūva žaliavalgių rusų. Juk mieste galėjome būti prieš 2 valandas ir mūsų istorija būt buvus visai kitokia. Tiesiog fantastika!

Reikalus Tongsaloje tęsėme užsukdami į Tesco supermarketą ir baigėm apsilankydami pas vieną vietinį daktarą, kuriam Katja norėjo sugrąžinti prieš mėnesį pirktas enzimų kapsules. Ji tiesiog nusprendė jų nevartoti ir pamanėm, kad pavyks už juos atgauti pinigus. Tas daktarėlis jaunas ir geras. Problemų kapsules sugrąžinti nebuvo. Atgavom pinigus ir suvokėme dar vieną Visatos žinią – juk mūsų mintys sukasi apie finansų augimą, ir štai mums buvo suteikta galimybė realizuoti ir pajusti papildomus finansus! Mūsų džiaugsmui ribų tiesiog nebėra. Sėdom į taksi ir grįžom į savo būstą Monte Vistoje. Vakaras tęsėsi ypatingai pakylėtai, o savo pakylumu tiesiog norime pasidalinti ir su jumis!

Taigi, suvokiant, kad gyvenime nebūna paprastų momentų – džiaugsmui nebereikia ir priežasčių. Juk Gera Gyventi!

Beje, artimiausiomis dienomis planuojame susitikti su lietuviu Aurimu, kuris Ko Phangan saloje užsiima tradiciniu Tailando kovos menu Muay Thai. Sakė jis čia atvažiuoja dažnai, tad nusimato dar viena įdomi draugystė!

The post Gyvenime nebūna paprastų momentų first appeared on Gyvenimas kelyje.

Trys mėnesiai Malaizijoje ir per visą tą laiką vietinę žinių laidą per televiziją žiūrėjom tik vieną vienintelį kartą. Tai, ką pamatėme reportaže, sakyčiau, yra labai neįtikėtina ir nuostabi sinchronizacija (kiti pavadintų atsitiktinumu).

Taigi, įsijungiam teliką ir ieškom ką čia pažiūrėjus. Staiga visi kanalai rodo tiksintį laikrodį. Rodyklės priartėjo prie 8-ių valandų. Visi kaip vienas pradėjo transliuoti žinias. Be malajų ir kinų kalbų, rodė žinias ir angliškai (Malaizija – buvusi britų kolonija). Tad prie jų ir pasilikom. Pradžioj parodė 5-6 reportažus apie nelaimes, žudynes, mirtis Meilės Parade Vokietijoje ir panašiai. Paskui ėjo vaizdai iš kažkokios globalizuotos sausainių kompanijos organizuoto bėgimo „Už gyvenimą 2010”. Atseit gaminam sveikus sausainius, tai ir bėgioti yra sveika.

Toliau prasideda tai, ko niekuomet nenuspėsi. Žinių vedėja kalba angliškai ir rodo vaizdus kaip žmonės iš kibiro traukia vėžius ir deda į lėkštę. Angliškai suprantam, bet garsas buvo gana tylus, tai per daug dėmesio nekreipėm. Tada oba, parodo vyruką kalbantį į kamerą su raudonais marškinėliais ant kurių užrašas prasideda „Vėžių …”, daugiau nesimatė. Mano smegenys dirba greitai ir susivokiau, kad bliamba – JUK TAI LIETUVA! Geras Vyro kalbą taip ir rodė lietuvišką su angliškais titrais. Kai pradėjau visu pajėgumu domėtis reportažu, jis ir baigėsi.

Štai tau ir sinchronizacija. Vėliau namo grįžęs mūsų draugas Kidd (Malaizijos kinas), pas kurį esame apsistoję čia Penango saloje, sakė, kad apie vėžių varžybas tą pačią dieną girdėjo ir per radiją. Nuostabu!

Beje, jei prisimenat, kažką panašaus esam patyrę prieš 3 metus Kolumbijoje. Skaitykite čia: „Lietuva Kolumbijos žiniose dėl lenkų”

PS: Penango saloje darysimės Tailando vizą. Šį pirmadienį ir antradienį tailandiečiams atostogos, tad esam „strigę” iki trečiadienio. Vizą padaro per dieną ir šiuo metu ji, berods, nieko nekainuoja.

The post Neįtikėtina sinchronizacija Malaizijoje first appeared on Gyvenimas kelyje.