Vilniuje yra daugybė šaunių vietų pasimatymams su draugais ir smagiems vakarams kartu. Vieną vasaros naktį su drauge nusprendėme dviese pabandyti aplankyti jų kuo daugiau – tiek, kiek suspėsime iki ryto.

Susitikome prieš vidurnaktį (škotas pasakytų, kad labai vėlai, ispanas – jog labai anksti) senamiesčio širdyje ir savo kelionę nusprendėme pradėti nuo ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) lauko kavinės, esančios priešais Rotušę. Laisvą staliuką rasti buvo sunku, bet galiausiai įsitaisius netrukus natūraliai gimė mūsų šios nakties taisyklės.

Pasiekus naują vietą (kaskart keičiantis) vienas eina atsisėsti, o kitas prie baro – paimti bokalą alaus. Užduotis – išrinkti kuo retesnės rūšies alų, pilstomą tame bare: būtinai tokį, kuris dar nebuvo ragautas prieš tai kitoje vietoje, ir šviežią – iš statinės, o ne iš butelio (juk alaus taroje pilni prekybos centrai, ar ne?). Imame tik vieną bokalą – per pusę – siekiant per ilgai ten pat neužsibūti ir išsilaikyti ant kojų bent jau kol rytmečio saulė pakils. Prie staliuko laukęs žmogus turi be užuominų atspėti, ką kitas išrinko.

Pradžia buvo sėkminga ir pirmus tris kartus nei vienas nesuklydome: ŠMC ant staliuko atsirado jos išrinktas tamsus Chodovar, BIX’uose – mano mėgstamas Varniukų, Artistuose – neseniai baruose atsiradęs Švyturio Nefiltruotas alus. Visko, ką per naktį išragavome, aš neprisiminiau jau jai pasibaigus, bet aplankytų vietų sąrašą galiu sudaryti: toliau sekė Vasaros terasa (Mokytojų namų kiemelyje), Opus3 terasa (kieme prie Baltų dramblių), Universiteto pubas, Cosy, Transilvanija, Būsi trečias, Misterija (buvęs Mano alibi), Chaplin terasa, Satta, Disco 311, Prospekto pubas ir galiausiai Solento – iš viso 15 aplankytų barų ir 10 išgertų skirtingos rūšies alaus bokalų.

Dar keletas vietų liko neaplankytos, nes jos arba (galiausiai pasiekus) jau nebedirbo, arba tiesiog nepateko į mūsų iš anksto nesudarytą maršrutą. Tai – WOO, Alaus namai, Šnekutis, Balti drambliai, Play. Kai kuriose vietose atsidūrėme todėl, jog niekas kitas 5-6 valandą ryto jau nebedirbo. Ir vis tiek buvo smagu („O kaip nebus…“, – pasakysite jūs).

Kiek atsiėjo tokia naktis kiekvienam? Maždaug tiek pat, kiek įėjimas į eilinį klubą savaitgalį arba pora kokteilių jame: vidutinė alaus kaina buvo 6 litai, tad apie 30-40 litų (arba 10 eurų – kas užsieniečiui skambėtų neįtikėtinai).

Iš visų aplankytų vietų labiausiai man patiko Totorių gatvės kiemelyje po daugybe juodų užuolaidų paslėpta Chaplin terasa – labai jauki, gyva, vasariška vieta, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą. Apskritai terasos šiltomis naktimis yra nuostabu.

Taigi šiuo trumpu įrašu norėjau pasidalinti tiek vietomis vakarui Vilniaus senamiestyje praleisti, tiek savotiška mūsų pub crawl modifikacija – galbūt vieną tai paskatins kokį vakarą išlįsti iš namų (vietoje sėdėjimo namie prie kompiuterio ar televizoriaus), galbūt kitą, iš kur nors tolėliau, – aplankyti Vilnių, naktinio gyvenimo beieškant.

No related posts.

Mes turime dvi bėdas: mažiau norinčių kurti ir būti nepriklausomais bei nepalankias sąlygas pradedantiems verslą (nors valdžia tai yra nurodžiusį kaip vieną savo veiklos prioritetų ir situacija, atrodo, po truputį gerėja). Įsivaizduokite, kiek būtų galima pasiekti, jei vietoje visų pašalpų ir lengvatų bedarbiams, pinigai būtų skiriami remti žmones, nusprendusius kurti savo verslą, – pavyzdžiui, atleidžiant juos nuo mokesčių pradiniam laikotarpiui.

Kaip bebūtų, Lietuvoje dešimtys tūkstančių žmonių studijuoja ar yra baigę verslo vadybos mokslus. Neabejoju, jog 4 metai lietuviškame universitete negali suteikti tiek žinių ir motyvacijos kurti verslą, kaip daug gyvenime pasiekusių žmonių kalbos ir patarimai. Būtent tuo šiame įraše aš noriu pasidalinti.

Steve Jobs: trys gyvenimo pamokos

Vieno iš Apple įkūrėjų kalba, pasakyta 2005 metais Standfordo universitetą baigiantiems studentams.

Click here to view the embedded video.

Stanfordo verslumo mokykla: jei turėtum 5 dolerius ir 2 valandas, ką darytum, kad uždirbtum kuo daugiau?

Tokią užduotį dėstytoja skyrė savo studentams. Jų sprendimai buvo nuostabūs.

David Heinemeier Hansson: kaip sukurti pelningą verslą ir prasmingai išnaudoti savo laiką

Programuotojas, verslininkas ir rašytojas iš Danijos, geriausiai žinomas kaip Ruby on Rails autorius.

Click here to view the embedded video.

Jason Fried: marketingas dalijantis

37Signals – interneto kompanijos, kurios savitą verslo logiką periima daugybė įmonių, įkūrėjas.

Click here to view the embedded video.

Paul Buchheit: kaip klausyti savo lankytojų

Žmogus, kurio rankose gimė pirmoji Gmail versija.

Click here to view the embedded video.

Mike Arrington: kaip priversti internetą apie jus kalbėti ir kaip į tas kalbas atsakyti

Populiariausio pasaulyje technologijų tinklaraščio TechCrunch autorius.

Click here to view the embedded video.

Paul Graham: kaip sukurti sėkmingą projektą

Y Combinator, Silicio slėnio kompanijos, investuojančios į naujas idėjas, įkurėjas ir Harvardo profesorius. Su jo pagalba gimė daugiau nei 100 sėkmingų interneto projektų, tarp kurių – Dropbox, Reddit ir Posterous.

Click here to view the embedded video.

Andrew Warner: kaip be investuotojų pradėti verslą

Būdamas vos daugiau nei dvidešimties jis su broliu sukūrė kompaniją, kurios pardavimai viršijo 30 mln. dolerių per metus.

Click here to view the embedded video.

Pabaigai

Jeigu norite išgirsti sėkmingų verslo istorijų iš jų pačių kūrėjų lūpų – mixergy.com yra nuostabus interviu su versliais ir išradingais žmonėmis šaltinis. Jie pasakoja tai, kaip gimė jų idėjos, kokias klaidas darė ir ko iš jų išmoko, – tai naudingiau už daugumą paskaitų ir knygų apie verslą. Puslapį sukūrė ir interviu ima jau anksčiau mano minėtas žmogus – Andrew Warner.

Taip pat buvau užsiminęs apie 37Signals – kompaniją, kurios pėdomis seka ne viena kita. Jos moto – daugiau yra mažiau: kad ką nors sukurtum tau nereikia nei daug pinigų, nei daug žmonių. Apie tai jie parašė trumpą ir lengvai skaitomą knygą, kuri nemokamai prieinama internete: Getting Real (tiesa, perskaitęs pirmą skyrių nusprendžiau, kad noriu ją laikyti rankose ir užsisakiau spausdintą variantą).

Tai tiek apie verslą šį kartą. Vargu, ar daug kas ras laiko ir kantrybės peržiūrėti daugiau nei porą kalbų, bet tikiu, kad tai sąrašas, prie kurio bus verta sugrįžti ateityje.

Related posts:

1. Kaip gimsta idėjos arba verslo šaknų beieškant
2. TED: geriausios girdėtos kalbos ir idėjos

CouchSurfing leidžia ieškoti žmonių pagal maždaug 20 kriterijų. Keliaudamas padariau išvadą, kad kai kurie nustatymai padeda rasti tave priimsiančius žmones žymiai greičiau.

Pirmiausia nėra jokio skirtumo, ar žmogus pildydamas savo anketą į klausimą „Has Couch?“ yra atsakęs „Yes“, „Definitely“, ar „Maybe“ – jeigu jis norės ir tuo metu galės, mielai tave priims, todėl reikia rinktis visus variantus.

Antra: kadangi dažniausiai rašoma likus ne daugiau nei savaitei iki atvykimo, geriausia rinktis, jog rodytų tik tuos žmonės, kurie prie CouchSurfing buvo prisijungę per paskutines 7 dienas, – kitaip tik gaiši laiką naršydamas anketas ir rašydamas laiškus tiems, kurie galbūt jau net pamiršo, jog priklauso šiai bendruomenei, ir, žinoma, atsakymo (bent jau laiku) greičiausiai nesulauksi.

Trečia: rezultatus geriausia rūšiuoti pagal atsakomumo procentą. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei žmogus negalės tavęs priimti, galbūt pasiūlys tiesiog susitikti mieste, pabendrauti, išgerti kavos ar alaus, pasakys ar net aprodys gražiausias vietas ir bus tarsi asmeninis gidas ir draugas mieste, kuriam galėsi paskambinti bet kada vėliau, jei susidursi su kokiu klausimu ar problema.

Šiuos ir daugumą likusių paieškos kriterijų galiausiai išsaugojau į savo susikurtą puslapiuką – tiesiog, kad nereikėtų jų kaskart žymėti iš naujo. Belieka suvesti svarbiausią informaciją: miestą, šalį, lytį ir amžių – ir jums prieš akis atsiras sąrašas žmonių, kurie labiausiai linkę sutikti nepažįstamuosius ir kartu įdomiai praleisti laiką.

Paprastas patobulinimas padeda greičiau atrasti aktyvius bendruomenės narius

Paieška galite naudotis adresu http://kernius.net/CS/

Netrukus leisiuosi į naują kelionę, tad, manau, šiuo įrankiu pats kelyje naudosiuosi ne kartą. Grįžęs tikiuosi aprašyti savo įspūdžius ir juose žmonės, sutikti per CouchSurfing, tikriausiai užims nemažiau vietos nei pamatyta gamta ir miestai.

Related posts:

1. CouchSurfing: nemokama nakvynė už bendravimą
2. InterRail – traukiniais po Europą (EuroTrip)
3. Pabėgimas arba vienas Ispanijoje
4. Roma. Už miesto ribų (III dalis)
5. Savaitgalio kelionė: pigūs skrydžiai ir gražiausi Europos miestai (gidas)

Kiekvienas susidūrimas su gyvenimu yra geresnis nei paskaita apie jį. Bet kuriuo atveju, bet kurioje srityje.

Rimantas Šimanėlis

Nusprendžiau pasilikti pas pirmąją dieną sutiktą italą visam likusiam laikui Romoje – nakvoti keturias naktis, nors tai visiškai prieštaravo mano siekiui sutikti kuo daugiau žmonių ir niekur ilgai neužsibūti. Dabar galiu pasakyti, jog šiuo sprendimu džiaugiuosi, – bendrauti su juo buvo tarsi kasdien į rankas paimti naują knygą – to pačio puikaus rašytojo, bet vis kitą dalį.

Tiesa, po kiekvieno vakaro – jau nuo pat pirmojo – aš pagalvodavau, ar mes dar turime vienas kitam ką pasakyti. Dažnai atrodydavo, kad visi klausimai jau užduoti, viskas, kas įdomu, jau papasakota. Bet ateidavo kitas vakaras ir viskas prasidėdavo iš naujo – iš vieno sakinio natūraliai kildavo kitas, neįsivaizduojant, apie ką kalba pasisuks po kelių minučių.

Paskutiniajame pasakojime apie kelionę į Romą noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau apie miestą ir šalį. Neperskaičiau, o išgirdau, – vienintelis mano šaltinis buvo sutiktas žmogus, todėl nežinau, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, – netikrinau nei enciklopedijose nei turistiniuose giduose – tai būtų tas pats, kaip ieškoti patvirtinimo kiekvieno sakinio iš storo romano. Galiausiai, net jei dalis viso to buvo pasaka, tai ji nuostabi ir vien dėl to verta aprašyti.

Italija

Jeigu paklaustum kur nors pasaulyje sutikto italo: „Ei, o kaip ten pas jus, Italijoje?“, galėtum tikėtis vieno iš daugybės skirtingų atsakymų – priklauso nuo to, iš kurio šio margo krašto lopinėlio jis kilęs. Tai šalis, kurią apibrėžti labai sunku. Viduramžiais dabartinės Italijos žemės buvo padalintos į karalystes. Kiekviena turėjo savo kultūrą, tradicijas, skirtingus valgius ir gėrimus… Ir tebeturi iki šiol. Seniai nebeliko išorinių sienų, bet niekas nesugebėjo nugriauti vidinių.

Pirmiausia man įstrigo milžiniški klimato skirtumai: sausio viduryje Milane temperatūra vos siekė nulį, Romoje buvo 15, o Sicilijoje – apie 25 laipsniai šilumos. Ar nenuostabu: sėdi į traukinį ir po trijų valandų iš žiemos Šiaurės Italijoje patenki į pavasarį šalies viduryje. Dar geras pusdienis riedant žemyn – ir tu jau mėgaujiesi vasara. Tarsi trys metų laikai vienoje valstybėje.

Roma yra politinė Italijos sostinė, Milanas – ekonominė. Miestus skiria 500 kilometrų, bet daugybė žmonių kasdien keliauja pirmyn ir atgal. Dėl šios priežasties lėktuvai iš vieno miesto į kitą kyla kas 10-15 minučių, o Milane yra net atskiras oro uostas, skirtas vien skrydžiams į Romą. Skrydis trunka geras 50 minučių – ne ką ilgiau nei pasiekti patį oro uostą iš Romos centro. Ši oro linija laikoma trečia užimčiausia Europoje.

Italijoje galioja daugybė konservatyvių įstatymų. Parlamente ne kartą buvo svarstomi abortų, eutanazijos, tos pačios lyties žmonių santuokų įteisinimai, bet niekas nebuvo priimta. Priežastis – milžiniška kitos valstybės vadovo, kuris nevengia išreikšti savo neigiamos nuomonės svarstant liberalius įstatymus, įtaka Italijos politikams ir visuomenei. Tas vadovas – popiežius.

„Krikštatėvio“ išgarsinta Italijos mafija įsikūrusi šalies Pietuose, kuriuose nuo jos priklausomi daugybė žmonių. Kas lėmė tai, jog mafija klesti ne Šiaurėje prie Milano ar Venecijos, ne šalies viduryje – prie Romos, o pačioje Italijos apačioje? Pirmiausia Pietų regiono (kurio sostine laikomas Neapolis) ekonominis atsilikimas – darbo stygius ir žemi atlyginimai. Pajamų trūkumas žmones skatina įsitraukti į mafijos tinklą, o tie, kas susikuria savo nedidelius verslus ir pradeda uždirbti daugiau, privalo mokėti duokles. Antra priežastis – geografinė padėtis. Mafijos karalystė yra atitolusi nuo didžiųjų šalies miestų ir užgulusi provinciją, kurioje negali sulaukti didelio pasipriešinimo. Be to, tai iš visų pusių Viduržemio jūros apsuptas Europos pakraštys, į kurį svetimi – ne vietiniai – užklysta gerokai rečiau.

Studijų sistema Italijoje yra labai liberali: aukštojo mokslo diplomas įteikiamas išlaikius nustatytą egzaminų skaičių (apie 20), o laikyti galima kad ir vieną per metus. Tokiu būdu greičiausiai universitetą įmanoma pabaigti per 3 metus, bet neretam prireikia net 5 ar 6, nes italams įprasta studijuojant padaryti pertrauką – susirasti darbą ar pakeliauti po pasaulį – o tada vėl grįžti prie mokslų. Tiesa, mano 35 metų pašnekovas yra iš tų žmonių, kurie padarę pertrauką į studento suolą taip ir nebegrįžo. Priežastis paprasta – darbas patiko ir sekėsi, teisės studijos nepatiko, nesisekė ir niekaip nebuvo susijusios su sritimi, kurioje pradėjo daryti karjerą. Dabar vadovaudamas daugiau nei 100 žmonių kompanijos atstovybei savo mieste ir gaudamas puikų atlyginimą jis yra nuostabus pavyzdys to, jog studijos tau nesukuria gero gyvenimo, – jį susikuri pats, jeigu moki atrasti ir išnaudoti savo stipriąsias puses.

Lietuvoje pensininkai yra vargingiausia visuomenės dalis. Italijos socialinio draudimo sistema gerokai skiriasi: žmogus 40 metų trečdalį savo atlyginimo atiduodamas mokesčiams išėjęs į pensiją kiekvieną likusio gyvenimo mėnesį gauna tokią pinigų suma, koks buvo paskutinis jo atlyginimas. Jei kyla kainos, pensija kyla kartu su infliacija, taip apsaugant žmones nuo pinigų nuvertėjimo.

Roma

Įspūdingiausia Romos dalis – senasis miestas – vieta, kurią romėnų laikais buvo galima laikyti pasaulio centru. Vaikščioti po ją įmanoma visą dieną. Tą aš ir padariau.

Romos širdis. Čia kadaise vedė visi keliai

Kiekvienas valdovas Romoje norėjo turėti savo rūmus, kurie ne tik tenkintų jo poreikius, bet, svarbiausia, – taptų tarsi paminklu, per amžius liudijančiu jo valdymo laikotarpį. Tikslas buvo pasiektas – didžiuliame slėnyje pačiame miesto centre nėra tuštesnio žemės lopinėlio, kuriame nebūtų išlikę skirtingas epochas menančių griuvėsių.

Visai netoliese stovi Koliziejus – turbūt pirmasis vaizdas daugeliui iškylantis mintyse pagalvojus apie Romą (kaip Eifelio bokštas – apie Paryžių).

Koliziejus iš vidaus. Galima tik įsivaizduoti, koks nematomas gyvenimas virė po scena

Koliziejus man pasirodė šiek tiek paslaptingas. Prieš 2000 metų romėnai sugebėjo sukurti statinį, kuriame vienu metu galėjo tilpti daugiau nei 50 000 žmonių (net šiais laikais Lietuvoje mes neturime tokios vietos ir kas žino, ar kada turėsime). Milžiniškuose jo požemiuose su įėjimais iš skirtingų pusių savo kovų laukė gladiatoriai, narvuose tūnojo liūtai, tigrai ir buliai. Tai pastatas, kuriame vyko du gyvenimai – vienas viršuje ir visiškai kitas – po žeme.

Iki šiol pasaulis galėjo išvysti tik viršutinę Koliziejaus dalį, bet visai neseniai buvo paskelbta, jog Roma ruošiasi žmonėms atverti Koliziejaus požemius.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl Koliziejus yra nevienodo aukščio? Ne, jis neapgriuvo. Jei atkreipsite dėmesį į aukščiausioje vietoje baltuojančius luitus, galbūt pastebėsite, – tai marmuras. Visi įspūdingi fontanai Romoje pastatyti iš marmuro. Koliziejaus marmuro. Jį griaunant. Marmuras buvo brangus, o viduramžių valdovams grožis mieste rūpėjo labiau nei apleistas ir seniai nebe naudojamas Antikos palikimas.

Romos fontanuose tryškdavo nepaprastas vanduo. Iš ežero per laukus ir visą miestą jis atitekėdavo 22 kilometrų ilgio akveduku, kuris baigiasi ties vienu įspūdingiausių – Trevi fontanu.

Iki šių dienų išlikęs akvedukas, kurio viršumi į Romą tekėdavo gėlas vanduo

Provincija

Vieną vakarą susitikome traukinių stotyje. Buvo gana vėlu, apie devynias. Ėjo į pabaigą trečioji mano bastimosi po Romą diena ir mieste jau jaučiausi savas. Italas tąsyk atrodė labai pavargęs. Traukiniui pradėjus skrosti tamsą vėl užsimezgė pokalbis. Vyras darbe buvo praleidęs dvyliką valandų ir jo pavaldiniai rekomendavo jam pasiimti laisvą dieną. „Turiu tau gerą žinią – rytoj aš visą dieną laisvas, nes neplanavau šią savaitę nė vienos poilsio dienos ir visus reikalus susitvarkiau prieš jai prasidedant“.

Iš pradžių nesupratau, kur slypi ta geroji žinia, – mintis, jog jis norės mane visą dieną vedžioti po Romą visai nežavėjo, nes jau buvau gerokai pripratęs eiti vienas ten, kur užsinoriu, ir prie nieko nesiderinti. Kitaip savęs miesto gatvėse tuo metu jau negalėjau įsivaizduoti.

Netrukus sužinojau, jog italas nusprendė automobiliu man aprodyti Romos apylinkes – vietas, kurios paprastam turistui yra ne tik sunkiai pasiekiamos, bet ir mažai žinomos. Šiam jo žingsniui, matyt, paskatino tai, jog anksčiau buvau nemažai klausinėjęs apie tai, ką įdomaus galėčiau rasti toliau nuo miesto centro, – jaučiau, kad penkios dienos tyrinėjant Romos senamiestį man būtų per daug ir reikia pačiam sėdus į traukinį kur nors nuvykti. Be to, vyras po pusmečio nuo motociklo avarijos vis dar jautė ne visai sugijusią koją ir senokai ketino užvežti dokumentus į pamėgtą sanatoriją, kuri pasirodė esanti nuostabaus maršruto centre.

Devintą valandą ryto liftu nusileidome į požeminį gražą. Prasidėjo kelionė, kurios nei trukmė, nei maršrutas man nebuvo gerai žinomi. Kaip vėliau paaiškėjo, nežinojo to ir mano gidas.

Žavėjimasis pasauliu, kurio iki šiol nežinojai esant, neregėtų vaizdų atradimo džiaugsmas – tai, ko siekia kiekvienas keliaujantis žmogus, mane užplūdo jau po gero pusvalandžio, kai staiga pradėjome automobiliu kilti į milžinišką aukštį. Kelyje į viršūnę mūsų nosis vis labiau pradėjo riesti iš kažkur sklindantis dvokas. Italas kaip visada turėjo visus atsakymus: „Tai buvęs vulkanas. Tiksliau, trys vulkanai vienas šalia kito. Jie veikia orą iki šiol, bet užkilęs į viršų jau būni pripratęs – kvapo nebejauti“. Ir jis buvo teisus.

Pasirodo, pirmiausia vyras mane nusprendė nuvežti į maždaug 30 kilometrų nuo Romos nutolusią vietovę, pilną mažų miestelių, įsikūrusių kalnuose tarp buvusių vulkanų, apie kuriuos mena jų viduriuose plytintys apvalios formos nedideli ežerai, apsupti neregėto pločio ir aukščio šlaitų. Būtent ant tų šlaitų virė gyvenimas, o namai stovėjo taip, kad pro jų langus galėjai matyti visą daubą.

Praeitame amžiuje viename iš trijų ežerų su didžiuliu slėniu šalia buvo rastos romėnų karo laivų liekanos. Manoma, kad čia jie buvo statomi ir bandomi prieš leidžiant į jūrą – gana saugi vieta galėjo tai būti, pagalvojau aš, – vargu ar priešas bastytųsi po aukštai esančius buvusius vulkanus, jų viduje ko nors ieškodamas.

Vulkaninės kilmės ežeras netoli Romos. Hipnotizuojantis vaizdas, kurio nesinorėjo palikti

Kiekvienas kalnų miestelis yra  kuo nors ypatingas.

Pirmasis ir turbūt didžiausias – Castel Gandolfo – buvo ne kartą renkamas viena gražiausių vietų Italijoje. Vasaros metu miestelis labai mėgstamas Romos gyventojų, o pagrindinė to priežastis – temperatūrų skirtumas: vos už pusvalandžio kelio nuo Romos, užkilus ant kalno būna 10 laipsnių vėsiau nei miesto centre (kitaip sakant – ne 40, o „tik“ 30 laipsnių šilumos). Turbūt todėl popiežius čia turi savo vasaros rezidenciją, į kurią kasmet iš Vatikano persikelia gyventi dviems mėnesiams, ir tuo metu kiekvieną sekmadienį laiko mišias mažytėje miestelio bažnyčioje.

Netoliese esantis Marino miestelis garsėja savo vyndarių šeima. Kiekvienų metų antrą spalio sekmadienį, nuėmus vynuogių derlių, vyksta šventė, kurios metu iš visų jame esančių fontanų trykšta ne vanduo, o vynas. Sako, tuomet čia suplūsta neregėtas skaičius žmonių, o aplinkui blaivų lieka nedaug. Tiesa, prieš porą metų ruošdamiesi šventei vyndariai supainiojo vamzdžius ir vietoje fontanų vynas pradėjo tekėti pro čiaupus žmonių namuose (britų BBC straipsnį apie tai pavadino: „Italai vandenį paverčia vynu“).

Trečiasis kalnų miestelis yra žinomas savo kepama duona, o paskutinis, į kurį patekau, – Nemi –  žolelėmis įdarytu firminiu kalakutu. Buvo labai keista, kai iš pat ryto visiškai tuščioje gatvelėje ant šlaito stovėjo žmogus ir laukdamas pirkėjų pjaustė keptą kalakutą.

Nemi – vienas iš miestelių, įsikūrusių ant buvusių vulkanų šlaitų

Žemiau nei visa gyvenvietė stovi mokykla. Jei mano suolas būtų prie lango, vargu ar ką nors išmokčiau

Nubėgęs į sanatoriją atiduoti dokumentus, italas paliko mane gerom 20 minučių grožėtis vaizdais nuo skardžio. Netrukus jis grįžo su pasiūlymu – aplankyti taip pat netoli Romos esantį Tivolį. Tai miestelis, garsėjantis savo vilomis, kurias prieš kelis šimtmečius statėsi popiežiai, kiekvienas norėdamas turėti vasaros rezidenciją pagal savo skonį.

Patekęs į Villa d’Este, esančią miestelio centre, greitai supratau, ką mėgo joje gyvenęs popiežius, – vanduo vilos sode buvo visur, kur tik galėjo žengti žmogus: čiurleno palei bet kurį takelį, tekėjo žemyn šalia kiekvienų laiptų turėklų.

Mano gidas paaiškino, jog per patį vilos sodą teka nuo kalno besileidžiantis upeliukas ir prieš daugmaž pusę tūkstančio metų jis buvo sumaniai išnaudotas – galiausiai visas vanduo vėl suteka į vieną vietą ir keliauja toliau.

Tuo metu jau buvo po vidurdienio, bet italas net negalvojo apie ekskursijos pabaigą. Sustojęs pamąstyti, ką dar galėtų man parodyti, po kelių akimirkų pranešė savo sprendimą: iki vakaro turime daug laiko, todėl vyksime žemyn į Pietus, į miestelį, iš kurio kilusi jo mama ir kuriame jis praleido pirmuosius 6 savo gyvenimo metus, prieš persikraustydamas į tėvo gimtąjį Milaną. Žinoma, nekilo mintis atsisakyti galimybės pamatyti Italijos provinciją.

Netrukus jau lėkėme greitkeliu. Italijoje nemažai mokamų kelių, bet sistema labai patogi: žmogus automobilyje pasistato mažą prietaisėlį, kuris automatiškai perduoda signalą kaskart įvažiuojant ir išvažiuojant iš mokamo kelio, taip suskaičiuodamas, kokį atstumą žmogus juo nuvažiavo. Galiausiai kas kelis mėnesius vairuotojas internetu susimoka sąskaitą, kuri apskaičiuota mokamais keliais nuriedėtų kilometrų tikslumu.

Be to, Italijos greitkeliuose greičio matavimas nėra pagrindinis kelių policijos rūpestis: kas kelis kilometrus stovi greičio matuokliai, kurie nuolatos seka, kokiu greičiu tu važiuoji. Nėra taip, jog pravažiavęs matuoklį viršydamas greitį iš karto gausi sąskaitą į namus – sistema apskaičiuoja kiekvieno vairuotojo vidurkį ir jis baudžiamas tik tada, kai greičio viršijimas yra nuolatinis.

Judant link pietų palei Viduržemio jūrą vaizdai pradėjo smarkiai keistis. Didžiulį įspūdį paliko lygumos ir iš jų tarsi iššokę milžiniško aukščio kalnai, kurių kiekvieno viršūnė buvo nusėta daugybe namukų (žinoma, tik iš apačios jie atrodė maži) – matėsi, kaip ten verda gyvenimas, ir nebuvo nei vienos viršūnės be kaimo joje. Mane tai labai sudomino – paklausiau italo, ko jie visi į tuos kalnus susiropštė taip aukštai, jeigu aplinkui ištisos lygumos, kuriuose nei gyvos dvasios. Jis man paaiškino: šioje vietoje kirtosi dvi Italijos karalystės, skirtingos žemės, skirtingos kultūros, skirtingi valdovai – per šimtmečius tai buvo pasienis, kuriame nuolatos vykdavo susirėmimai ir vienintelis būdas vietos gyventojams nenukentė buvo įsikurti ten, kur juos sunku pasiekti. Pavojų jau senokai nebėra, bet žmonės nepaliko savo protėvių namų iki šiol. Apie buvusį žemių susiskaldymą mena dabartiniai Italijos regionai, jų pavadinimai ir išlikusios ribos.

Po geros valandos kelionės mes pasiekėme žadėtą Terracinos miestelį. Tuomet supratau, kad mes čia ne dėl to, jog jame kadaise gyveno mano palydovas, – tai vieta, kurią tiesiog būtina pamatyti. Nieko nelaukę pradėjome tarsi spirale kilti į uolėtą kalną, kurio viršūnėje išvydau antikinę šventyklą, nuostabiai išsilaikiusią nuo pirmojo amžiaus.

Jupiter Anxur šventykla ant kalno prie Viduržemio jūros (I amžius)

Vaizdas atsirėmus nugara į šventyklos sieną buvo įspūdingas – tolumoje matėsi ne tik visas miestelis, bet ir Viduržemio jūros sala, esanti už kelių dešimčių kilometrų.

Vaizdas nuo romėnų šventyklos

Panašu į svajonių vasaros rezidenciją sausio viduryje

Jau nusileidus nuo kalno ir važiuojant per miestelį, ant kurio šaligatvių augo prinokę mandarinai, kuriuos galima tiesiog skinti ir valgyti, italas atkreipė mano dėmesį į tai, kaip lygiai atrodo to paties kalno šlaitas, kuris tarsi turėtų būti įsirėžęs į jūrą. Vyras netruko paaiškinti, jog romėnai šį kalną nukirto prieš 2000 metų, tiesdami, pasak jo, seniausią kelią Europoje, kuriuo mes tuo metu ir riedėjome. Kelias vedė iš Viduržemio jūros uosto į Romą ir juo į sostinę buvo vežama druska, atplukdyta iš Libano.

Šiek tiek nustebau, kai išgirdau, jog važiuojame dar toliau, nes Pietuose esantis Neapolis jau mums buvo arčiau nei Roma.

Už 30 kilometrų pasiekėme tolimiausią kelionės tašką – Gaeta miestelį, kadaise priklausiusį Neapolio karalystei. Tai du veidus turinti vieta: eiliniams italams – nuostabus kurortas, vasara visada pilnas žmonių, o pasauliui ir tarptautiniai bendruomenei – vienas svarbiausių NATO pajėgų Viduržemio jūros uostų. Būtent dėl šio fakto, miestelis vidury Italijos išsiskiria savo demografine padėtimi: jame gyvena 20 000 italų ir net 30 000 amerikiečių – NATO karių.

Tuo metu, kai italas man tai pasakojo, tuščiu keliu pro šalį praėjo aukštas augalotas vyras su berniuku. Išgirdau tik vieną sakinį, bet jis buvo puiki italo žodžių iliustracija realiu laiku: „How was your day at school?“.

Italas negalėjo atsistebėti miestelio tuštumu – sakė, niekada čia nėra buvęs žiemą, o visada, kai atvykdavo, negalėdavo rasti nei kur mašinos pasistatyti, nei kur prisėsti pavalgyti. Valgyti, tarp kitko, mes jau norėjome ir italas greitai suprato, jog rasti vietą užkąsti vėl nebus lengva – tik šįkart ne dėl to, jog viskas užimta, bet todėl, jog ne sezono metu beveik niekas nedirba.

Vaizdas vaikštant kurortinio miestelio promenada

Vis dėlto nuo jūros pakilę į miestelio centrą radome dirbančią piceriją. Buvo 16-ta valanda. Lietuvoje einant į piceriją tau laikas visiškai neturėtų reikšmės, bet tame Italijos regione buvo kitaip.

Įėjęs į piceriją radau kaip skirtingų rūšių sausainius už stiklo išrikiuotas jau iškeptas picas. Jų buvo nedaug – gal 4 ar 5 ir visos atrodė idealiai vienodai – kaip pyragai – storos, uždaros, su visais ingredientais paslėptais jų viduje ir matomais tik jas prapjovus. Buvau šiek tiek sutrikęs, nes neįsivaizdavau, pagal kokį kriterijų reikėtų rinktis patiekalą, – iš skirtingų itališkų užrašų prie picų supratau, kad jos nevienodos, bet pavadinimai man nesakė nieko.

Susigaudyti vėl padėjo mano gidas. Jis paaiškino, jog tokios picos nuo senų laikų valgomos šiose žemėse, o jų pavadinimai man negirdėti todėl, jog beveik jie visos jos – su skirtinga čia pagaunama žuvimi ir pavadinimai sako, kokia žuvis yra viduje. Tiesa, buvo viena pica su mėsa ir viena su svogūnais ir kitais žalumynais, tad nemėgstantys žuvies sau valgį vis tiek galėjo rasti.

Nusprendžiau, kad valgysiu tą, ką pasirinks italas, ir mes abu sukirtome po gabaliuką su kažkokia raudona žuvimi ir kitą – su svogūnais. Kadangi picos buvo kaip pyragai, užteko pasakyti, kokios dalies „pyrago“ nori: trečdalio, ketvirčio ar panašiai.

Kodėl svarbus buvo laikas? Picos pagal užsakymą ten nekepamos ir renkiesi iš to, kas jau guli prie prekystalio. Picerija, siekdama, kad klientai gautų šiltas picas, kepa jas tris kartus per dieną: ryte, prieš pietus ir pavakarį, prieš užsukant žmonėms po darbo. Mes ten atsidūrėme tuo metu, kai buvo pats kepimo įkarštis laukiant netrukus užplūsiančių klientų – o tuo metu buvome vieninteliai.

Italas man neleido mokėti. Ne tik už picas, bet visur, kur buvome kartu. Pagalvojau, kad ir aš, būdamas jo amžiaus, nenorėčiau šalia matyti atsiskaitančio dvidešimtmečio, o gal tiesiog italai taip priima visus svečius.

Paskutinis vakaras

Grįžome sutemus. Man patiko, jog jau galėjome nebekalbėti ir jaustis laisvai – aš pasiėmiau į rankas knygą, o jis įsijungė kompiuterį ir kelias valandas praleidome tiesiog taip.

Vėliau manęs buvo paklausta, ar vakarienei tiks itališka makaronų pasta. Negalėjau atsisakyti nacionalinio patiekalo, gaminamo italo. Be to, nusprendžiau, kad tai bus puiki galimybe išmokti pasigaminti tikrą itališką valgį man pačiam. Taip gerą pusvalandį praleidau virtuvėje stovėdamas italui už nugaros.

„Pasta Carbonara“ receptas man pasirodė nesudėtingas, o patiekalas labai patiko, tad jau grįžęs iš kelionės jį namuose gaminau ne kartą. Galiu pasidalinti: alyvuogių aliejuje pakepintas kumpis su svogūnais užpilamas ant jau išvirusių spaghetti; tuomet palaukus porą minučių, kol nukrenta temperatūra puodo viduje, pilama plaktų kiaušinių su pipirais ir druska masė (paskubėjus ir supylus per anksti pasidarytų kiaušinio košelė, o tikslas – kremas). Be to, kiaušinių skaičius turi atitikti valgančių žmonių skaičių. Galiausiai, kai gerai išmaišytas patiekalas dedamas į lėkštes, ant viršaus tarkuojamas kietas „Parmidžano“ sūris – man pasirodė vienas svarbiausių ingredientų. Iš tikrųjų – greita ir paprasta.

Mane nustebino tai, jog vienas gyvenantis vyras savo virtuvėje turėjo atskirą spintelę skirtą vien makaronams. Jų ten buvo daugybė skirtingų formų ir spalvų, o spaghetti pakuočių dydžiai mano (prie lietuviškų standartų pripratusiai) akiai atrodė milžiniški – po 1.5 ir 2 kilogramus – mažiausiai 3 kartus didesni nei Lietuvoje.

Be to, įdomu tai, jog daugybę miltinių patiekalų (pastas, lazanijas, picas) valgančio žmogaus virtuvėje nebuvo vietos pomidorų padažui. Dar iš senos išvykos į Paryžių žinojau, jog daug kur šis maisto priedas laikomas „skonį užmušančiu“ ir sakoma, jog „su kečupu gali suvalgyti bet ką“. Italas emocingai susiėmė už galvos, kai tarp kitko užsiminiau, jog Lietuvoje dažnas žmogus (o ypač studentai) makaronus valgo su pomidoru padažu. Jau ne pirmą sykį išgirdau: „Mama mia!“ – jis tiesiog negalėjo tuo patikėti.

Pavalgę mes paspaudėme vienas kitam rankas ir atsisveikinome – kaip visada, jis atsikels anksti ryte ir išvažiuos į darbą, palikdamas mane. Abu supratome, kad tikriausiai gyvenime daugiau nebe pasimatysime. Tiesiog – pasaulyje yra per daug nuostabių žmonių, kurių dar nesutikome.

Pabaigai

Dabar, rašydamas paskutines savo atsiminimų iš Italijos eilutes norėčiau prisiminti, kaip viskas prasidėjo: nieko nežinodamas nei apie šalį, nei apie tai, ką vienas joje veiksiu ir kur gyvensiu, nusipirkau lėktuvo bilietą skrydžiui po 6 dienų. Nors prieš išvykdamas apie kelionę negalėjau pasakyti nė žodžio, grįžus papasakoti penkių dienų įspūdžius man jų prireikė daugiau nei 6 000.

Nieko nežinoti buvo verta.

Related posts:

1. Roma. Kitoks gyvenimas (I dalis)
2. Roma. Šeimininkas (II dalis)
3. Pabėgimas arba vienas Ispanijoje
4. Tranzavimas po Europą (IV dalis): Italija
5. Geresnė nemokamos nakvynės su CouchSurfing paieška

Netrukus iš trečiokų būrio atsirado trys kandidatai, kurie greičiau nei kas kitas pradėjo suprasti, kaip veikia demokratija. Po kelių akimirkų jie jau būrė komandas ir savo talentais bei kalbomis bandė pavergti klasiokus. Galiausiai vaikai suprato, kad yra ir kitokių būdų laimėti, – rezgant intrigas, dovanomis papirkinėjant rinkėjus ir stengiantis išsikovoti kuo daugiau jų laiko.

Šis nuostabus 50-ties minučių filmas parodo demokratiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, – su visais privalumais ir trūkumais. Stebėdamas, kaip vaikai bando suprasti ir naudotis savo įgyta laisve, pats į ją pradedi žiūrėti kiek kitaip.

I dalis

Click here to view the embedded video.

II dalis

Click here to view the embedded video.

III dalis

Click here to view the embedded video.

IV dalis

Click here to view the embedded video.

V dalis

Click here to view the embedded video.

Related posts:

1. Tai, ko jūs dar „nežinojote“ apie D. Grybauskaitę
2. Rinkimai į Europos parlamentą: juokingiausios agitacijos
3. V. Adamkus: kodėl balsavau už A. Butkevičių

Idėjų atsiradimo skirtumai

Žmonės, kurdami dalykus sau, dažnai iš pradžių nekelia tikslo iš to uždirbti. Skirtingai vertinamas ir darbo rezultatas – jeigu tai, ką darai, pirmiausia naudosi pats, esi laimingas jau tada, kai tavo kūrinys pradeda veikti. Tuo tarpu, jei tavo idėjos įgyvendinimas skirtas kieno nors kito poreikius patenkinti, – visiškai neužtenka, jog jis sėkmingai baigtas, – dalykas bevertis, jei juo galiausiai niekas nesinaudoja ar už jį tau nemoka.

Kaip rodo istorija, jei tai, ką kuri, yra reikalinga tau pačiam, labai didelė tikimybė, jog toks pasaulyje esi ne vienas ir tavo įgyvendinta idėja bus taip pat naudinga kam nors kitam. Galbūt net šimtams ar tūkstančiams.

Organiškai kylančios idėjos

Daugybė dalykų buvo sukurta pirmiausia galvojant apie save. Apple gimė, nes Styvas Wozniakas norėjo kompiuterio (ne tik norėjo, bet ir galėjo jį sukonstruoti), o Styvas Jobsas žinojo, kaip jį parduoti; Google atsirado, nes Stanfordo universiteto doktorantai Laris ir Sergėjus negalėjo rasti jiems reikalingos informacijos internete dėl tuometinių paieškos sistemų nesugebėjimo iš galybės šaltinių atrinkti svarbiausius rezultatus (1996 metais populiariausios interneto paieškos sistemos nerasdavo net pačios savęs tarp pirmųjų dešimties rezultatų); Facebook buvo sukurtas Harvardo studentų bendrabučio kambaryje tuomet, kai pirmakursis Markas norėjo savo bendramokslius rasti internete.

Galiu pateikti ir asmeninių organiškai kilusių idėjų pavydžių.

Uždarbis.lt gimė 2004 metais, kai būdamas 14–kos ieškojau bendruomenės žmonių, kurie žino daugiau už mane ir galėtų atsakyti į mano klausimus (tais laikais IRC buvo bene vienintelė informatikų sambūrio vieta ir turėjo daugybę trūkumų). Šiandien, praėjus daugiau nei šešiems metams, tokių kaip aš, – norinčių dalintis IT ir verslo žiniomis – jau daugiau nei 30 000.

Pilietinės akcijos „Neišduok!“ pradinė Piliečių Santalkos idėja buvo pasiūlyti žmonėms popierinius atvirukus, kuriuos jie galėtų siųsti politikams, su asmenine žinute apeliuodami į jų sąžinę. Mano mintis buvo sukurti puslapį, kuriame tokią žinutę būtų galima išsiųsti el. paštu. Reikėjo trijų dalykų: nuorodų į prezidentūros, seimo ir vyriausybės narių el. pašto dėžučių sąrašus, paprastos formos žinutei rašyti ir jausmus savo kraštui žadinančio paveiksliuko, kurį būtų galima prisegti prie laiško. Per akcijos laikotarpį ne tik tėvynėje gyvenantys lietuviai, bet ir emigrantai iš viso pasaulio – nuo Argentinos iki Naujosios Zelandijos – iš viso išsiuntė porą tūkstančių laiškų, kuriuos gavę politikai neretai nepagailėdavo laiko ilgiems atsakymams. Tuomet mane pasiekė vieno pasimetusio seimo nario klausimas, ar jis vienas sulaukia tiek daug dėmesio (turbūt dauguma pasijustų nejaukiai savo pašto dėžutėje radę keliasdešimt laiškų su prašymu: „Neišduok!”, pasirašytų skirtingų žmonių).

„Ar 8?” atsirado vieną mano pirmosios sesijos vakarą, kai galiausiai nusibodo skaičiuoti semestro pažymius. Pasirodo, buvo nusibodę ne man vienam, – jau metus nebestudijuoju Lietuvoje ir skaičiuoklė man nebereikalinga, bet dabar šiame puslapyje per kiekvieną sesiją savo vidurkį sužino kas dešimtas Vilniaus universiteto studentas („kaip?“).

GalAlaus.lt idėja kilo su draugais sėdint bare Vilniaus senamiestyje, gurkšnojant „Švyturio Baltijos“ už 3.60 Lt ir mąstant, kiek dar vietų su tokiomis kainomis yra, kurių mes nežinome. Nusprendėme sukurti svetainę, kurioje žmonės galėtų vieni kitiems pranešti apie barus, siūlančius akcijas, tuo pačiu taip nemokama reklama paskatindami ir kitus verslininkus atpiginti alų. Netrukus į mano pašto dėžutę pradėjo plaukti ne tik alaus mėgėjų, bet ir barų savininkų laiškai, pranešantys apie paskelbtas akcijas ir prašantys juos įtraukti į sąrašą. Tiesa, šiuo metu puslapis juo šiek tiek ataušęs ir informacija jame pasenusi, nors ir verslo idėjų iš jo buvo kilusi ne viena.

VisosNaujienos.lt prieš kelis mėnesius gimė per vieną savaitgalį, tiesiog man pavargus naršyti po skirtingus naujienų portalus, ieškant dominančių žinių. Dabar šį puslapį atsidarau kasdien prisėdęs prie kompiuterio ir jau pamiršau, kada paskutinį kartą rinkau „www.delfi.lt”. Malonu, jog atsirado tūkstančiai žmonių, kuriems tai taip pat tapo kasdieniu ritualu. Vis dėlto turiu pripažinti, kad būčiau savo darbu patenkintas, net jei tas puslapis daugiau niekam nebūtų reikalingas – juk, kai kūriau, galvojau tik apie save ir kaip padaryti, kad man pačiam būtų patogu juo naudotis.

Galiausiai PedofiluNera.lt idėja kilo vieną po kito skaitant straipsnius apie tą pačią istoriją ir pagalvojus, jog viską būtų galima pateikti nuo pradžių iki galo – sudėlioti pasakojimą tik iš žodžių, kuriuos kažkas ištarė – be jokių žurnalistų išvedžiojimų į vieną ar kitą pusę ir paliekant spręsti pačiam skaitytojui. Ar buvo verta? Puslapį aplankiusių žmonių skaičiaus (beveik 10 000), 150 nuorodos į jį paskelbimų Facebook’e ir nepažįstamų žmonių laiškų su padėkomis man užteko, kad galėčiau atsakyti teigiamai.

Verslo nišos paieškos arba kas yra tikras verslininkas

Pateikiau daugybę organiškų idėjų pavyzdžių, bet jaučiu didžiulę pagarbą žmonėms, kurie sugeba atrasti nišą – tiksliau, tai, ko trūksta kažkam kitam (nors jiems patiems visai nereikia), – ir ją užpildyti. Tai žymiai rizikingiau, nes tu negali būti tikras, kad tikrai TIEMS žmonėms TO reikia, – galbūt tik tau taip atrodo.

Stengiantis patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius, pačiam juos nustačius, yra nemaža tikimybė prašauti iššvaistant laiką ir pinigus. Būtent tie, kurie sugeba pataikyti, yra tikrieji verslininkai – nes verstis jie gali bet kuo. Tuo tarpu žmonės, kurių idėjos gimsta galvojant apie savo poreikius, pirmiausia yra kūrėjai, – ne visos jų idėjos tampa verslais. Ne visos ir turi tapti.

Įsivaizduokite pasaulį be kūrėjų arba be verslininkų. Pirmuoju atveju mus suptų tik tai, kas mokama ir niekas nežinotų, ką reiškia žodžiai „iš idėjos“. Antruoju atveju mes tikriausiai neturėtume daugybės gyvenime būtinų dalykų – pavyzdžiui, niekas nevežtų mūsų šiukšlių į sąvartynus, jei nebūtų verslininkų, kurie suvoktų, jog tokių paslaugų žmonėms reikia ir iš to galima uždirbti.

Šioje vietoje norėtųsi papasakoti vieno verslininko – žmogaus, atradusio nišą – istoriją. Ji ypatinga tuo, kad to žmogaus vietoje galėtų būti bet kas – neturėdamas jokių ypatingų žinių, kapitalo ar pažinčių – o tiesiog mąstydamas, ko kažkam gali reikėti.

Apsilankykite parrotsecrets.com. Ar ši svetainė jums atrodo kuo nors ypatinga? Internete yra dešimtys tūkstančių tokių pačių. Nepaisant to, tai nuostabus verslo pavyzdys.

Nežinau, kokie skaičiai yra dabar, bet prieš pusantrų metų šio puslapio savininkas parduodavo po 15–20 el. knygų (kitaip sakant, paprastų PDF bylų) per dieną. Iš viso tai maždaug 5 475 kopijų per metus ir $ 437 726.25 pajamų iš puslapio, kurio išlaikymas kainuoja mažiau nei $ 10 per mėnesį.

Taigi atskaičius įvairias išlaidas žmogus, sukūręs šį verslą, uždirba mažiausiai 1 000 000 litų per metus. Neblogai, ar ne? Vis dėlto šia istorija norisi dalintis ne dėl puikaus uždarbio, o dėl to, ką ši prekė siūlo, kaip ji atsirado ir kas ją sukūrė.

Žmonės tikrai turi problemų su savo papūgomis ir nėra tiek daug informacijos, kaip jas treniruoti ir jomis rūpintis, kuri būtų aiški ir lengvai prieinama. Knyga „Papūgų paslaptys“ yra ne tik ne apgavystė, bet ir ne pinigų švaistymas, – tai tikras verslas, kuris teikia realią naudą savo klientams.

Kadangi papūgų priežiūra atsieina nemažai, jų savininkams sumokėti $ 79.95 už knygą, kuri gali sutaupyti daugybę laiko ir papildomų išlaidų, nėra daug.

Įdomiausia, kad ParrotSecrets savininkas pats net neturi papūgos. Jis tiesiog ieškojo nišos informacijos pasaulyje, kuri galėtų būti užpildyta el. knygomis, praleisdamas nemažai laiko naršydamas diskusijų forumus ir ieškodamas užklausų, į kurias Google žmonėms negrąžina trokštamų rezultatų (o tai dažniausiai reiškia, jog informacijos apie tai tiesiog nėra). Galiausiai jis pastebėjo vargą, kuriuo internete skundžiasi papūgų savininkai ir faktą, jog rinkoje nėra pakankamai šaltinių, galinčių jiems padėti.

Jei bandysite ieškoti informacinės nišos, pirmiausia pagalvokite apie dalykus, kuriuos išmanote patys – galbūt nėra daug žmonių, kurie žino tai, ką jūs, bet pakankamai tokių, kuriems jūsų žinios būtų naudingos.

Trumpai pabėgęs nuo papūgų, galiu vėl pateikti asmeninį pavyzdį. Prieš pradėdamas studijas Škotijoje praleidau gerus tris mėnesius skaitydamas daugybę šaltinių ir domėdamasis, kaip vyksta stojimas į Didžiosios Britanijos universitetus, kaip universitetai atsirenka sau studentus (kaip jiems įtikti), kuo skiriasi studijos skirtingose aukštosiose mokyklose ir kaip išsirinkti tai, kas geriausia man pačiam. Galiausiai supratau, jog žinių sukaupiau per daug, jog nebūtų gaila jas pasilikti tik sau, – kodėl tuomet nepasidalinti su tais, kuriems tos informacijos dar prireiks? Nusprendžiau ją patalpinti savo tinklaraštyje – pirmiausia todėl, jog tai labiausiai prieinama forma visiems, antra – todėl, jog nemaniau, kad tai verta knygos (ir neturėjau noro jos rašyti).

Kaip bebūtų, keli Anglijoje studijuojantys lietuviai pagalvojo kitaip ir jau rudenį knygynuose išvysite knygą apie studijas užsienyje, kurioje jie dalinsis ne tik savo patirtimi, bet ir publikuos interviu su skirtingų specialybių ir užsienio universitetų studentais iš Lietuvos. Ar jūs manote, kad laikais, kai lietuvių, stojančių į Didžiąją Britaniją skaičius dvigubėja kasmet (pagal UCAS paraiškų skaičiaus augimą šiemet – pirma vieta pasaulyje) abiturientas, galvodamas apie savo ateitį, nenuspręs tokios knygos įsigyti? Neabejoju, jog tai puiki niša ir puikus pavyzdys, kaip žmonės ją išnaudoja, nedarydami jokių stebuklų – tiesiog dalindamiesi tuo, ką patys sužinojo.

Bet grįžkime prie papūgų paslapčių. Jų verslo kūrėjas įžvelgė, jog el. knygos yra nuostabi prekė – jokių gaminimo, saugojimo ar pristatymo išlaidų. Svarbiausia – tai globalu – žmonės turi problemų su papūgomis visame pasaulyje – el. knygą jie taip pat gali gauti bet kur, akimirksniu.

Vis dėlto pirmiausia reikėjo knygą parašyti. O kaip tai gali padaryti tas, kuris ta tema nežino nieko? Lengviausias būdas yra paskelbti konkursą laisvai samdomų darbuotojų (freelance) svetainėje. Žmonės, turintys rašytojo gyslelę nurodė pageidaujamą atlygį ir laiką, per kurį jie tokią knygą parašytų. Pirmoji knyga (dabar jų yra kelios) buvo sukurta už $ 2 500 per 30 dienų, nepažįstamo žmogaus kažkuriame pasaulio kampelyje.

ParrotSecrets savininkas iš Amazon užsakė visas iki tol parašytas knygas apie papūgas ir nusiuntė jas laisvai samdomam rašytojui, laimėjusiam konkursą (labai tikėtina, jog pats rašytojas apie papūgas taip pat nežinojo nieko, tad prieš pradedant rašyti knygą jam reikėjo sukaupti žinių bagažą – perskaityti tai, ką buvo parašę kiti).

Mėnesis belaukiant knygos buvo praleistas galvojant svetainės adresą, rūpinantis jos dizainu ir kuriant Google Adwords (paryškintus tekstus, kurie rodomi Google paieškos rezultatų viršuje įvedus reklamos užsakovo pasirinktus raktažodžius) kampaniją. Pasiruošta taip, kad pabaigus knygą verslas galėtų iš karto startuoti.

Svetainė, kurioje parduodama knyga, yra visiškai paprasta. Ne todėl, jog buvo pagailėta laiko ar investicijų, – tiesiog toks turinio pateikimo būdas (vienas ištisas puslapis) yra lengviausiai suprantamas jo tiksliniai auditorijai – pagyvenusioms moterims, turinčioms problemų arba dar tik svajojančioms apie savo papūgą. Štai kodėl ParrotSecrets veidu pasirinkta Nathalie Roberts („Papūgų mylėtoja paskutinius 12 metų“) – tai skamba tarsi kažkas, kuo mes galime pasitikėti.

Nathalie Roberts neegzistuoja.

ParrotSecrets sukūrė ne Nathalie Roberts, ne moteris ir net ne amerikietis. Jis indas ir gyvena Indijoje. Kai ParrotSecrets atsirado, jis gyveno su savo tėvais, kurie abu yra gydytojai. 2004 metais, kilus idėjai, jam buvo tik 18. Prieš metus, būdamas 23-jų, jis vis dar gyveno ten pat.

Šią istoriją savo tinklaraštyje atskleidė vienas amerikietis, susipažinęs su ParrotSecrets savininku 2005-siais Las Vegase, pirmosios indo kelionės į Ameriką metu. Aš ją perpasakojau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ji buvo aprašyta, – galbūt kitas ParrotSecrets gims jums.

Pabaigai

Baigdamas turiu pripažinti, kad bene visi mano pateikti idėjų ir verslų pavyzdžiai buvo susiję su internetu. Kaip bebūtų, manau, kad visos tiesos yra puikiai pritaikomos realiame pasaulyje (tik galbūt virtualiame – lengviau, greičiau, paprasčiau).

Kokį verslą bekurtumėte, jūs turite būti internete. Praėjo tie laikai, kai prireikus meistro atsivertę laikraštį ieškodavome skelbimų („Taisau dviračius. Tel. 8 666 …”). Dabar mes tiesiog vedame užklausą į Google. Ir aš nuspręsiu, kaip tu taisai dviračius pagal tai, kaip atrodo tavo svetainė. Jei man reikės meistro į namus, aš rinksiuosi tą, kurio numeris iššoks man prieš akis vos atsivertus puslapį, o pateiktas kainoraštis sutaupys laiko ir telefono skambutį paliks tik formalumu („Kada galite pas mane atvykti?”).

Galiausiai visada verta domėtis kitų patirtimi, padarytomis išvadomis ir patarimais.

Sekmės, kas bebūtum (kada nors būsi?), – kūrėjas, verslininkas ar abu kartu.

Related posts:

1. Lietuvoje pedofilų nėra
2. Kalbos, kurias turi išgirsti apie verslą galvojantis žmogus
3. VisosNaujienos.lt: idėjos gimsta sprendžiant savo paties problemas

– Bet man nereikia dienos. Mes bendraujame ne dienomis, o valandomis. Atrasti dieną – tai tas pats, kas atrasti kelias valandas joje. Neieškok man dienos – tai per daug, kad surastumei greitai. Ieškoki man laiko.

– Aš atrasiu tau dieną, nes laiko dabar neturiu.

– O kas yra laikas? Kada jis prasideda ir kada baigiasi? Ar laiko padaugės, jei atsikelsi valanda anksčiau ar užmigsi valanda vėliau? Padaugės, juk tikrai padaugės, – aš galiu suskaičiuoti!

– Aš atrasiu tau dieną, nes dabar esu užimta.

– O kas yra užimtumas? Ar tai tas pats laikas, tik jau suplanuotas? Ne, tai daugiau nei laikas, nes laiko galima atrasti – aš jau tai įrodžiau. Mes visada esame užimti – net kai gulime lovoje ar žiūrime pro langą – mes užimti. Galime būti užimti daugybe dalykų ir aš tau – vienas iš jų. Bet galiausiai mes visada renkamės savo užsiėmimus. Net tada, kai atrodo, jog pasirinkimo nėra – mes jau būname jį padarę. Užimtumą lemia pasirinkimas, pasirinkimą – prioritetai, o prioritetus… Juos lemia tavo norai.

– Aš atrasiu tau dieną… Kai norėsiu atrasti.

No related posts.

Pasiruošimas

Nusprendžiau, kad psichologinis pasiruošimas svarbiau nei fizinis, tad prieš kelionę niekaip specialiai nesportavau, – tiesiog nusiteikiau, kad gali būti nelengva ir ką nors tikrai skaudės.

Likus porai dienų iki kelionės įsigijau dviratį. Nenorėjau skolintis – nebuvau tikras, ar po 400-500 kilometrų savininkui galėčiau grąžinti lygiai tai, ką jis man patikėjo. Taip pat nesinorėjo didelių išlaidų – man nuolatos keliaujant dviratis vargu, ar bus aktyviai naudojamas ateityje. Tiksliai žinojau, ko ieškau: nebrangaus, lengvai riedančio plentinio dviračio – dideliais ir plonais ratais.

Kelios dienos naršant po skelbimų svetaines davė rezultatų: galiausiai apsistojau ties naudotus dviračius iš Vokietijos vežančia įmone. Gana rimta ji man pasirodė – su atstovybėmis dviejuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Vienas skambutis ir aš jau keliauju į gražą Vilniaus Lazdynų rajone. Radau lauke išrikiuotus 20-30 dviračių. Malonus vyras manęs paklausė, kokio dviračio ieškau. Kainą nurodęs kaip pirminį kriterijų gavau tris pasiūlymus. Išbandžiau. Neblizgantys, bet paruošti važiavimui ir rieda puikiai. Galiausiai per 10 minučių išsirinkau tą, kurio sėdynę ir vairą pavyko iškelti aukščiausiai, sumokėjau 240 litų ir laimingas per visą Vilnių jau riedėjau namo.

Tiesa, prieš atsisveikindamas pardavėjo dar paklausiau, ar pavyks man nuvykti su savo naujuoju pirkiniu iki Nidos. Kelis kartus pasitikslinęs, ar aš tikrai ketinu tiesiog sėsti ant ką tik įsigyto dviračio ir minti jį per visą Lietuvą, vyras galiausiai mane patikino, jog nors ir nemažai naudotas, dviratis turi patikimas dalis ir kelionę sėkmingai atlaikys. Be to, su atsiradusiu šiokiu tokiu rūpesčiu veide jis man patarė per likusias dienas iki kelionės kuo daugiau važinėtis ir grįžti pas jį, jeigu tik kas bus blogai. Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad pardavėjas buvo teisus ir dviratis kelionę atlaikė puikiai.

Žinoma, „naudoti dviračiai iš Vakarų Europos“ yra dviprasmiška sąvoka. Galbūt vogti, o galbūt supirkti Vokietijos turguose po keliasdešimt eurų, kokius mačiau su dokumentais pardavinėjamus kituose Lietuvos miestuose. Kaip bebūtų, šiuo atveju man tiesiog reikėjo transporto priemonės savo kelionei ir į tai nesigilinau.

Paskutinę dieną prieš išvykstant JYSK parduotuvėje radau krepšius, skirtus kabinti ant dviračio bagažinės ir atsiremiančius į abi galinio rato puses – pasirodė puikus pirkinys vos už 25 litus – nereikėjo ant nugaros temptis kuprinės, kas per kelionę tikriausiai būtų virtę kančia. Miegmaišis simbolišku pavadinimu „Aliaska“ (15 Lt) vasaros naktims buvo visai tinkamas. Neapvylė ir pigiausia kiniška palapinė (20 Lt), sverianti vos daugiau nei kilogramą, – tiesa, tik todėl, jog išvengėme lietaus. Taigi sprendimu kelionei rinktis pigiausius daiktus, kurių negaila prarasti, šįkart likau patenkintas.

Kelionė: faktai

Į kelią leidomės šešiese – keturi vaikinai ir dvi merginos. Nė vienas iš mūsų negalėjo savęs pavadinti dideliu dviratininku, kasdien lakstančiu miestų gatvėmis su specialia apranga ir besirūpinančiu kiekviena transporto priemonės detale. Tiesiog nusprendėme sėsti ir pasivažinėti daugmaž pusę tūkstančio kilometrų.

Maršrutas nuo Vilniaus iki Nidos buvo padalintas į keturias lygias atkarpas po 90-100 kilometrų.

Pirmąją dieną priešpiečiavome Trakuose, pietavome Aukštadvaryje, o vakarui su palapinėmis įsikūrėme stovyklavietėje prie Nemuno, Birštono pašonėje.

Antrąją dieną per Prienus po vidurdienio pasiekėme Kauną, kuriame darėme pietų pertrauką. Likusį pusdienį jau riedėjome nuostabiu Panemunės keliu, nakvynei pasirinkę Dubysos ir Nemuno santaką.

Trečiąją dieną mindami tarp nuo vieno iki kito per 10 kilometrų nutolusių miestelių su pilimis per pietus pasiekėme Jurbarką. Įveikę dienos atkarpą nakvojome prie upės vardu Jūra.

Ketvirtosios dienos tikslas buvo pasiekti Kuršių marias. Pusiaukelėje atsidūrė Šilutė, kurioje sustojome pailsėti. Vakaras – mažame žvejų uostelyje tarp Kintų ir Ventės rago. Ten netikėtai radome rūkytos žuvies restoranėlį, kuriame valgiau turbūt vieną skaniausių karšių savo gyvenime su specialiu vietos gamybos padažu (o ir kainos buvo gerokai žemesnės nei Neringoje).

Rūkyti karšiai žvejų uostelyje prie Kuršių marių

Galiausiai beliko viena problema – kaip pasiekti kitoje marių pusėje esančią Nidą. Uostelyje sutiktas žmogus mums patarė kreiptis į Stasį iš netoliese esančio Mingės kaimo, vadinamo Lietuvos Venecija. Netrukus dviračiais pasiekėme vietą, kurioje vietoje gatvių teka upė, o artimiausias tiltas – už keliolikos kilometrų, tad kirsti „gatvę“ su dviračiais teko valtele, kurią mums iš kitos pusės atsiuntė tas pats Stasys.

Kitą rytą su dviračiais susėdome į laivą, kuris porą kartų per dieną vyksta iš Mingės į Nidą. Kelionė truko porą valandų, per kurias plaukėme Minija, Nemunu ir Kuršių mariomis.

Laivelis mus su dviračiais keliantis per Kuršių marias

Atėjo poilsio diena – vienintelė, per kurių niekur nemynėme. Atvykę papusryčiavome ant suoliuko Nidos pušyne; įkaitus orui vidudienį patraukėme prie jūros; popiet įsitaisėme prie marių, o vakare nusprendėme keliauti ant Parnydžio kopos. Kelionės tikslas buvo sutikti pirmąją liepos naktį būtent ten – ir mums pavyko. Ramiai iki sutemų gurkšnojome alų nuostabiausiame Lietuvos kampelyje, o atėjus nakčiai tiesiog sulindome į miegmaišius. Įspūdingas mėnulis kabėjo virš dykumą primenančių smėlynų ir leido mums gerai matyti vienas kitą net po vidurnakčio.

Pasiekus tikslą: Nida, Parnydžio kopa

Prabudau ketvirtą valandą ryto, kai mano tamsų miegmaišį pradėjo stipriai kaitinti kylanti saulė. Išsiropščiau lauk ir visiems dar miegant per smėlynus nužingsniavau ieškoti, iš kurios pusės ji teka. Dar gerokai mieguistom akim saulę radau kylančią virš besiilsinčios Nidos stogų. Įsitaisiau ant šlaito aukštai smėlyje ir geras 20 minučių tyloje tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau nukreipęs akis žemyn į miestelį.

Šeštąją ir paskutiniąją kelionės dieną riedėjome gerus 50 kilometrų per Neringą – nuo Nidos iki kelto Smiltynėje. Dviračių takas smagus, gamta graži, o pertraukėlės – gaivinantis jūros vėju. Per pietus jau buvome Klaipėdoje, iš kurios vakariniu traukiniu sukėlę dviračius į vagoną grįžome į Vilnių. Lietuvos geležinkeliai turėjo net atskirą žmogų, kuris traukinyje buvo atsakingas už dviračių gabenimą.

Kelionė: jausmai

Atstumas pasirodė tinkamas: išvykdavome 9-10 valandą ryte, o minti baigdavome 19-20, turėdami gražius vakarus prie vandens. Malonu buvo kiekvieną vakarą išsimaudyti, užsikurti laužą, atsidaryti alaus.

Važiuoti nebuvo nuobodu. Per dieną akyse nuolatos keisdavosi vaizdai – tai rugių laukai, tai tankūs miškai, tai ramūs kaimeliai, tai nedideli ir jaukūs miestai (Birštonas, Jurbarkas, Šilutė), kurių gatvėmis gali ramiai riedėti.

Prieš išvykdamas labiausiai bijojau minti mašinų važiuojamais keliais – niekada nebuvau to daręs. Baimė dingo jau po pirmosios dienos – automobilių vairuotojai mus sulėtinę greitį iš tolo aplenkdavo ir per visą kelionę nebuvo nė vienos avarinės situacijos. Be to, nemažai žmonių važiuodami pro šalį šypsodamiesi mums pamodavo ranka ar pasignalizuodavo, taip išreikšdami palaikymą.

Fizinis krūvis buvo juntamas kiekvienam skirtingai. Pirmąjį vakarą (be jokio pasiruošimo įveikus 100 kilometrų) man skaudėjo viską: kojas, delnus, užpakalį. Vis dėlto po antros dienos išsimaudžius upėje tai praėjo ir likusias keturias dienas jau niekuo nesiskundžiau (o galbūt tiesiog pripratau). Kitiems kelionės dalyviams buvo atvirkščiai: pirmosiomis dienomis nieko nejautę, kūnų priekaištus jie pajuto jau įpusėjus kelionei kaskart užsėdę ant dviračio. Kaip bebūtų, niekam tai įspūdžių nesugadino ir gailėtis ryžto keliauti neprivertė.

Nesistengėme sumušti greičio rekordų ir sustodavome dažnai – maždaug kas pusvalandį trumpoms 5-15 minučių pertraukėlėms, per kurias dar kartais spėdavome kaimo parduotuvėse rasti vietoje kepamų bandelių ar Vilniuje neragautų natūralių girų.

Važiuodamas dviračiu kaip niekad anksčiau pradėjau vertinti reljefą: kiekvienas pakilimas, kad ir koks nežymus jis atrodytų, iškart pareikalauja nemažai papildomų jėga. Sunkiausia kelio dalis buvo pirmąją dieną – kalneliai tarp Trakų ir Birštono. Tai įveikus visa kita jau atrodė malonumas.

Pats gražiausias (palei Nemuną) ir lengviausias (visiškai lygus) kelias dviračiams prasideda nuo Vilkijos miestelio (šiek tiek už Kauno) ir tęsiasi iki pat Šilutės. Šioje atkarpoje su visa manta ant dviračių neretai pasiekdavome 25-30 kilometrų per valandą greitį, kartais tiesiog sportinio principo vedami – kai tas, kuris tuo metu turi daugiausia jėgų, rieda priekyje, o kiti tiesiog savaime jį vydamiesi nejusdami pasiekia tą pačią spartą. Dažniausiai išeidavo taip, jog riedėdavome grupelėse po tris: vieni greičiau, kiti lėčiau, o kiekvieno sustojimo metu susitikdavome.

Keliauti šešiese buvo puiku. Nors norą iš pradžių pareiškė gerokai daugiau žmonių, dauguma jų galiausiai tam nepasiryžo. Negaliu sakyti, jog tai neišėjo į naudą. Su didele grupe žmonių natūraliai atsirastų daug skirtingų norų, reikėtų vieno vadovo, kuris priimtų sprendimus ir visi jo klausytų. Tuo tarpu keliaujant vos keliems kompanija gali šiek tiek pabosti. Taigi, manau, kad 5-8 žmonės tokiai dviračių išvykai yra idealu (beje, anksčiau mano padarytos išvados: keliauti vienam – ieškant nuotykių, dviems – autostopu, keturiems – InterRail).

Pabaigai

Jau baigiantis mūsų kelionei nuskambėjo frazė, kuriai niekas nedrįso paprieštarauti: „Prieš keliaujant po svetimas šalis pirmiausia reikia pamatyti ir pažinti savo pačių žemę“. Geriau reziumuoti nesugebėčiau.

Related posts:

1. Ji, mano Neringa
2. Kitoks būdas parodyti Lietuvą pasauliui
3. Visi jie vagys…
4. Kokiame kontekste Lietuvą mini BBC?

Ar tai nugarą dengianti kuprinė, gerokai didesnė už tą, su kuria kadaise žingsniuodavau į mokyklą?

Ar tai laikas, trumpas laikas, kuriam čia atvykau, kurį čia praleisiu, jausmas, kad manęs greitai šioje vietoje nebebus?

Ar tai visiška nepriklausomybė, jokių įsipareigojimų nebuvimas ir galimybė kasdien ištarti: „Taip, aš šiandien laisvas“?

Ar tai atsiradimas kitoje vietoje, tarp kitų žmonių – bet kada, bet kur ir be jokios priežasties?

Ar tai artimųjų ir draugų nebuvimas šalia, pasakantis, jog esu ne namuose, toli nuo jų?

Ar tai kita kalba, kuri kaip niekas kitas išduoda mane, – svetimas, kilęs iš kažkur kitur?

Ar tai išvaizda – odos spalva, akys, plaukai – išskiriantis mane iš minios vos žvilgsniui pasiekus?

Galbūt viskas kartu, nes vargu, ar kostiumuotas vyras atvykęs į trumpą verslo susitikimą kitoje šalyje, šeimyna išsiruošusi į kurortą Turkijoje, studentė išvykusi pusmečiui į svetimą kraštą pagal mainų programą, ar emigrantas iš Nigerijos būtų sulaukę to paties klausimo… Ar tu keliautojas?

Coimbra, studentų miestas, Portugalija

2010 06 06

No related posts.

BBC paieškos rezultatai įvedus „Lithuania“

Per paskutines dvi savaites Lietuva buvo paminėta penkiuose straipsniuose: trys skirtingų lietuvių skirtingose Didžiosios Britanijos žemėse atliktos žmogžudystės ir gėjų paradas.

Related posts:

1. Kitoks būdas parodyti Lietuvą pasauliui
2. Visi jie vagys…
3. Dviračiais per Lietuvą: Vilnius – Nida