Užgavėnės prasideda!

Atbėgo, atkulniavo per laukus žiema. Įsismarkavo. Bet… Keturkaimio jaunimas jos nepagailėjo. Todėl vasario 18 dieną, susirinko išvyt ją laukan. Ak, tokia nelaukta, užpuolė kaip reikiant, bet mes, jaunimas, apsiginklavę šaukštais, blynais ir uogiene prikepėm tiek blynų, kad net žiema išsigando. „Ar tik ne bus man galas?“ su tokia mintim patyliukais žiema pradėjo palikt mus. Mūsų jaunimas ne tinginiai. Ryte nepatingėję 11 val. mūsų vaikinai susirinko, kad paruoštų malkų laužui. Šitiek plušo, šitiek dirbo, kol 14 valanda atėjo. Tada ir merginos pasirodė. Vaikinai išalkę, nekantrauja blynų, o merginos… Jos kaip visad „punktualiai“. Susirinko, su keletu nesklandumų pradėjome blynų maratoną. Vos spėjo blynai iškepti, staigiai dingdavo. Mažiesiems tai tikrai patiko. O blynų įvairovė. Dideli, maži, vidutiniai… Kokių tik nebuvo. O laikas nesnaudė. Lėkte lėkė. Vos tik pradėjom, o še ir tešla pasibaigė ir visi jau sotūs. Visą laiką gyvenom su muzika ir blynų gausa. Šalia ruseno laužas, kad nesušaltume visiškai. Vos tik prasidėjo, o čia ir pabaiga. Buvo tikrai smagu. Visi pajudinome jau spėjusius per žiemą sustingti kaulus, pamaitinome urzgiančius pilvus ir išvijome nenuoramą žiemą.

Keturkaimio "Čyterių" komanda

Neseniai susibūrusi Keturkaimio „Čyterių“ komanda praktiškai be jokių treniruočių 55-ajme „Santakos“ laikraščio krepšinio turnyre, po ilgų ir permainingų kovų užėmė antrą vietą.  Paskutiniosios rungtynės dėl prizinių vietų vyko Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos salėje tarp Keturkaimio „Čyterių“ ir Gižų „TNT“. Aikštelėje po nepalankiai susiklosčiusio pirmo ir antro kėlinio „Čyteriai“ priešininkų komandą paskutiniuose –  trečiame ir ketvirtame kėlinyje pradėjo spausti. Priešininkų turėta didelė persvara sutirpo iki 5 taškų.

Mūsiškiam kamuolys kaip užburtas išsisukdavo iš lanko ir nekrisdavo į krepšį. Artėjant ketvirto kėlinio pabaigai sportinė fortūna nusišypsojo priešininkų komandai. Ir rezultatu 71 – 79 Keturkaimio „Čyteriai“ nusileido Gižų „TNT“ komandai.

Internetinė svetainė Keturkaimis.lt savo ir Keturkaimiečių vardu dėkoja Keturkaimio „Čyterių“ komandos žaidėjams ir treneriui Mindaugui Valaičiui už įdėtą darbą ir parodyta sportinę aistrą krepšiniui, bei Keturkaimio krašto garsinimą. Taip pat raginame visus Keturkaimiečius ir aplinkinius žmones palaikyti krepšinio komandą Keturkaimio „Čyteriai“. Linkime ateityje jiems sėkmės krepšinio aikštelėje ir tikime ,kad ir toliau kraštiečius džiugins pergalėmis.

Įdedame keletą nuotraukų iš rungtynių ir iš anksto atsiprašome už jų kokybę!

Sveikiname sulaukus Šv. Kalėdų! Linkime daug laimės, ramybės, sveikatos ir džiaugsmo gyvenime! Taip pat sveikiname su artėjančiais naujausiais 2012 metais, tegul jie būna geri ir sėkmingi visose mūsų gyvenimo ir darbo srityse!

Su pagarba Keturkaimis.lt administracija.

V. K. Jonyno teviškė

Žodis – bendruomenė – dabartiniam lietuvių kalbos žodyne reiškia: „gamybiniais ir kitais santykiais susijęs gyvenimas, kolektyvas“. O interneto platybėse, Vikipedijoje, randam tokius paaiškinimus: „Bendruomenė – žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas (“mes – jausmas”). Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių.“ ; „Bendruomeninė organizacija – tai nevyriausybinė organizacija. Gali būti tiek formali, tiek ir neformali. Gali turėti teisinę formą, registruota pagal valstybės, teritorinio vieneto ar savivaldybės teisės aktus kaip visuomeninė organizacija, asociacija ir kt. Tokiu atveju tai savanoriškai susibūrusi organizuota žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius.“

Prieš kurį laiką yra „susikūrusi“ ir Keturkaimio bendruomenė. Tai iš tikrųjų labai sveikintinas ir geras mūsų pasirinkimas. Iš šono žiūrint lyg ir nuveikta nemažai darbų, atnaujintos ir pritaikytos bendruomenės reikmėms Lauckaimio pradinės mokyklos nenaudojamos patalpos, apšviesta dalelė gyvenvietės, prižiūrimos kelios kapinaitės, bandoma tvarkyti šalia mokyklos esanti V. K. Jonyno tėviškė. Šio žymaus kraštiečio tėviškės tvarkymas ir sukelia didelę nuostabą mūsų bendruomenės veikla. Pastaruosius keletą metų čia vešliai bujojo piktžolės, žėlė krūmynai ir keturkaimiečiams tai nerūpėjo. Daugelis net nežinojo kokio iškilaus ir talentingo žmogaus čia gyventa, tik Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus A. Žilinsko ir jo darbuotojų dėka buvo pastatytas kryžius atminti V. K. Jonyną ir jo tėviškę. Gerbiamo A. Žilinsko straipsnyje apie Jonyną rašoma „V. K. Jonynas, tryliktas vaikas penkiolikos vaikų būryje, gimė Ūdrijos kaime, Alytaus rajone, tačiau nuo 1,5 metų jau gyveno Suvalkijoje. Užaugo jis gražioje sodyboje Lauckaimyje. Ten, kur dabar yra pradinė mokykla, kitoje kelio pusėje – žolynuose paskendę tėviškės sodybos pamatai. O prie mokyklos tebestovi Jonynų akmeninis šulinys.“. Štai aptvarkius minimus žolynus, iš tikrųjų pasirodė ten buvę pamatai ir išlikęs mūrinis rūsys. Tačiau tvarkymo metu, po kurio laiko, stebuklingai dingo dalis pamatų ir rūsys. Gal šie statiniai ir nėra jau toks svarbus kultūrinis paveldas, kurį reikėtų išsaugoti, bet kita vertus jie niekam ir netrukdė. Nesinori tikėti ,kad jų „išnykimą“ palaimino ir Vilkaviškio krašto muziejus. Teigiama ,kad šitoje vietoje bus užsėta graži, lygi pieva. Tai žinoma geriau negu piktžolės, bet gal išlikę statiniai yra žymiai autentiškiau nei žalia žolė?

Greičiausiai pamatų ir rūsio išnykimo priežastis – senovinės raudonos plytos. Matyt, jų prireikė kažkuriam tarpe mūsų esančiam „dvasios ubagui“. Juk jam nei motais, kad V. K. Jonynas iliustravo garsiąją K. Donelaičio poemą ,,Metai“ ir jos titulinio lapo raižinys buvo pieštas Keturkaimio apylinkėse.

Prisiminus Kristijono Donelaičio kūrinį „Metai“ įkyriai lenda galvon populiari mintis apie „prasigėrusį Lietuvos kaimą“. Savo kūrinyje jis be jokios romantikos aprašė šią ir kitas žalingas žmonių ydas. Nesvetima tai mūsų kaimui ir „bendruomenei“ ,kuri įsikūrusi kitapus kelio mokyklos pastate. Atnaujintuose bendruomenės namuose galima sakyti nieko ir nevyksta, išskyrus „pasibuvimus“. Tenka mums girdėti ,kad jie būna ypač audringi. Kyla retorinis klausimas – ar šalia mokslo ir žinių šventovės pridera tokia „bendruomenės“ veikla? Gal geriau šią vietą užleiskime jaunimui? Įrenkime biblioteką, sukurkime internetinę prieigą, ir tai bus vieta ne tik „bendruomenei“ susirinkus „spręsti savo klausimus“.

Šioje vietoje susiburtų ir jaunimas ,kuris dabar išgytas į pakelę. O vietoj svaigalų butelio ant stalo atsirastų knyga, kuri kartu su ypač populiariu internetu ko gero tikrai pritrauktų ne tik vaikus ,bet ir daugelį kitų. Dabar Keturkaimyje bibliotekos kaip ir nėra. Ji pastaruosius kelis metus prisiglaudusi pas ūkininką gyvenamajame būste. Nors seniau ji puikiai išsiteko pradinėje Lauckaimio mokykloje. Čia buvo patogu ne tik moksleiviams, bet ir kaimo žmonėms. Reikėtų mums susiprasti ,kad negražu per ilgai piktnaudžiauti žmogaus geraširdiškumu. Todėl pabandykim kartu su mokykla, seniūnija įkurdinti ją senojoje vietoje.

Krepšinio aikštelė Keturkaimyje

Gal šiam tikslui galėtų padėti ir mūsų Lauckaimio rinkiminėj apylinkėj išrinktas gerbiamas seimo narys A. Butkevičius. Jo dėka įrengta krepšinio aikštelė padėjo mūsų jaunimui ne tik pamilti krepšinį ,bet ir dalinai išspręsti laisvalaikio ir užimtumo problemas. O senojoj vietoj esanti biblioteka tikrai buvo jaunimo traukos centras. Trauktų juos ir dabar, bei netrukdytų žmogui gyventi, ūkininkauti…

Mus stebina dar viena „bendruomeniškumo“ apraiška, kada neva bendruomenės atliktus darbus (tokius kaip patalpų įrengimas, kapinaičių ir pakelių tvarkymas…) vykdo iš darbo biržos atsiųsti darbuotojai, o juos prižiūri bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis. Todėl kyla klausimas kaip apmokamas darbas yra susijęs su bendruomeniškumu. Esminis bendruomeniškumo pagrindas ir matmuo yra savanoriškumas t.y. mūsų pačių sugebėjimas, susitarimas organizuotis ir veikti be valstybės įsikišimo. Juolab tenka girdėti kalbų ,kad už „pirmininkų“ ir „seniūnaičių“ priežiūrą šiems darbuotojams tenka padirbėti pastarųjų naudai. Mūsų supratimu tai visiškai neteisėta ir neteisinga, kaip ir kita nelegali ūkinė „bendruomenės“ veikla, kada galimai prašinėjama iš ūkininkų susimokėti už asfaltuotų teritorijų panaudojimą (pastariesiems susipylus cukrinius runkelius aikštelėj prie dirbtuvių). Tokie galimi veiksmai nedaro garbės ne tik „Keturkaimio bendruomenei“ ,bet menkina pačių Keturkaimio gyventojų orumą.

Tikėkimės ,kad šios kalbos yra švelniai tariant – netiesa. Nesinorėtų gilinti takoskyros tarp Keturkaimiečių ir „Keturkaimio bendruomenės“. Tarpe mūsų yra daug žmonių ,kurie ir be atlygio jau eilę metų prižiūri vandentiekį, nupjauna tas pačias pakeles, iškerta krūmus, nustumdo sniegą, pataiso kelius ir t.t.. Neatsilieka ir jaunimas: be atlygio žaidžia už įvairias rajono komandas krepšinio varžybose, jo dėka eilę metų sukurtas internetinis portalas www.keturkaimis.lt, daugelis iš jų užsiima kita kūrybine veikla. Tai gal iš tikrųjų žymiai bendruomeniškesnis ir yra mūsų jaunimas, kuris be atlygio susiorganizuoja ir populiarina Keturkaimio kraštą? Todėl nebijokime užleisti jam „bendruomenės“ patalpų, suteikime galimybę ten burtis, kurti, bendrauti, juk jie mūsų ateitis. Prisiminkime savo jaunystę kada rinkomės toje pačioje vietoje ir visiems buvo smagu, gera pašokt, padainuot, pasilinksmint. Nebijokime ir nesklandumų, iškildavo jų seniau, iškiltų ir dabar, tačiau juk viskas įveikiama. Jau dabar jie mums siūlo bendravimą, pasiryžę sunešti knygų, galbūt perleisti senesnių kompiuterių, pamokyti jais naudotis, leidžia ir skatina Keturkaimiečius naudotis savo internetiniu portalu. O prašo vienintelio – vietos susirinkti! Susimastykime kol laikas, nelaukime kol užels „vešliom piktžolėm ir krūmynais“ mūsų teviškės. Juk tik mūsų vaikai ir anūkai tai gali išsaugoti ir neapleisti. Ženkime pirmą žingsnį, išraukime nepasitikėjimo piktžoles iš savo galvų ir padarykim gerą darbą – palaikykim savo vaikus.

P.S. Drąsiai išsakykite savo mintis, rašykite savo nuomonę portale www.keturkaimis.lt.

Su pagarba Keturkaimiečiai.

Valdo kopūsto nuotrauka

12kl. Lietuvių kalbos įskaitos darbas.

“Šią temą renkuosi galbūt todėl, kad šalia manęs yra dvarų ir parkų. Nuo savo kiemo žvelgdamas į rytus matau apleistą Paražnių dvarą ir jo parką. Už jo matau Šūklių miškelį ir jame esantį Šūklių dvarą. Tai pat iš mūsų kiemo matosi dvarininko Lengvino kapavietės vieta. ŠI aplinka mane supa nuo vaikystės, čia aš išnaršęs visus užkampius, čia mano ir draugų žaidimų vietos, todėl šią vietovę drąsiai galiu įvardinti kaip tėviškę. Net jei ateityje ir pasikeistų ši aplinka, mano dvasioje ir prisiminimuose ji vis vien išliks tokia pati. Todėl man ne vis vien kas atsitiks su dar išlikusiom dvarų pastatų liekanom ir baigiančiais išnykti parkais. Lietuvoje kultūros paveldo objektų saugojimu rūpinasi Lietuvos kultūros ministerija. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą yra įtraukti septyni senamiesčiai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Trakų, Telšių, Kėdainių ir Ukmergės. Tai pat virš šimto parkų ir daugiau nei 500 dvarų sodybų. Ypatingos kultūros vertės objektus šalims tarp jų ir Lietuvai padeda saugotu JTO organizacija Unesco, kurios narėmis yra 193 pasaulio šalys. Į šios organizacijos paveldo sąrašą yra įtraukti ir keturi objektai Lietuvoje. Vienas iš jų yra Vilniaus senamiestis.( Kuršių Nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas)
Man artimiausi senamiesčiai, mano manymu randasi Kudirkos Naumesčio ir Kybartų miestuose. Kudirkos Naumiesčio kaip senamiesčio centrą sudaro barokinio stiliaus bažnyčia , statyta  1783-1807m. XX a. miesto kultūrine šerdimi tapo Vinco Kudirkos atminimas ir jam pastatytas (V. Grybo) paminklas, bei aplink paminklą suformuotas skveras. Tai pat yra saugoma ir visa centrinė miestelio dalis. Centrinėje miestelio dalyje neleidžiama statyti naujų pastatų, ribojamas jų aukštis, neleidžiama keisti gatvių išplanavimo (kurių išdėstymas saugojamas kaip vertybė). Miestelyje aš mokinuosi, čia mano draugai,  bažnyčioje ėjau pirmą Komuniją, galbūt tuo jis man yra artimas ir ne visvien kas atsitiks su juo. Todėl jį verta saugoti, kad ateityje galėčiau jį rasti tokį patį. O Kybartų senamiestis mane traukia naujai atkurta geležinkelio stotimi.
Bet vis dėl to labiausiai mane domina dvarai su savo parkais. Šie dvarai kartu su senamiesčiais – faktinis įrodymas apie šalies istoriją. Nes juos sukūrė ne iš kažkur atėja dvarininkai ar  ponai, bet vietiniai gyventojai. Jie statė dvarų rūmus ir prižiūrėjo parkus. Galima tik įsivazduoti koks tai buvo grožis kada apie juos pasakoja mano senelis. Jis būdamas paauglys ėjo į Šūklių  dvare veikusią mokyklą (s2) . Šūk­lių dva­ras is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas XVII a. Tuo­met jis pri­klau­sė Kau­no pa­vie­tui, Al­vi­to se­niū­ni­jai. Šūk­lių dva­ras pri­klau­sė Gav­rons­kiams, Au­gus­ta­vo gu­ber­ni­jos dva­ri­nin­kams. Ap­link Šūk­lių dva­rą bu­vo pa­so­din­tas di­džiu­lis me­džių par­kas. Ja­me iš­kas­ti tven­ki­niai. Po ka­ro dva­re bu­vo įkur­ta mo­kyk­la. Ta­da mo­ki­niai rū­pi­no­si par­ko te­ri­to­ri­ja. Iš­si­kė­lus mo­kyk­lai ir ap­si­gy­ve­nus šei­moms, par­ko te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­leis­ta. Šūk­lių dva­ras iš­gar­sė­jo ne sa­vo ar­chi­tek­tū­ra, o su­kaup­tais dai­lės ir me­no pa­min­klais. Rū­mai bu­vo ap­sta­ty­ti Liud­vi­ko XV epo­chos bal­dais, juos puo­šė ir pui­kus an­gliš­ko sti­liaus par­kas su ve­ja.

Dabar šį dvarą prieš keletą metų įsigijas vienas verslininkas su Europos sajungos pagalba, bando atgaivinti. Tai bus nauja  traukos vieta ne tik vietiniams zmonems, bet ir turistams. O kartu ir man smagu, kad gražėja mano pažįstamos vietos.

Man labiausiai rūpi artimiausias Paražnių dvaras. Kurio apleistą parką ir šiukšlynu dar nuo kolūkių laikų paversta dvaravietę šiandien slepia didžiuliai šiukšlių kalnai ir piktžolės su krūmais. Nors tai gal pati gražiausia vieta aplinkui.(s) Šis dvaras valdomas stambaus ir ypatingai turtingo bei keistuolio dvarininko Lengvino, buvo ypač gražus. Dar išlikę šio pono mauzoliejaus likučiai(s), su savo kaip vienintelio Lietuvos vampyro legenda.

Pa­raž­nių dva­ri­nin­kas dar gy­vas bū­da­mas dva­ro lau­kų pa­kraš­ty­je prie se­no miš­ko kal­ve­lė­je įsi­ren­gė ka­pa­vie­tę-mau­zo­lie­jų. Ke­tur­kam­pe mū­ro tvo­re­le su bokš­te­liais įreng­to­je aikš­te­lė­je iš­mū­ri­jo lai­do­ji­mo rū­sį. Po­nas, ma­tyt, bu­vo keis­tuo­lis, nes, pa­sak se­no­lių, kar­tą iš baž­ny­čios par­si­ne­šė šven­tą Ko­mu­ni­ją ir ją pa­slė­pė klo­ji­me po šie­nu. Se­no­vė­je ti­kė­ta, kad Ko­mu­ni­jos iš­nie­ki­ni­mas yra mir­ti­na nuo­dė­mė, o to­kio nu­si­dė­jė­lio kū­no, jam mi­rus, že­mė ne­pri­ima. Ti­kė­ta, kad sie­lą nu­ra­min­ti ir kū­ną pa­lai­do­ti ga­li­ma tik ta­da, kai ve­lio­niui, iš­im­tam iš ka­po, nu­ker­ta­ma gal­va ir Ko­mu­ni­ja įde­da­ma į bur­ną…“ Anot le­gen­dos, Pa­raž­nių dva­ro sa­vi­nin­kas Leng­vi­nas bu­vęs itin šykš­tus žmo­gus, nors tur­tų ir su­skai­čiuo­ti ne­ga­lė­jęs – tiek jų tu­rė­jęs. Be to, tie tur­tai ne šiaip sau at­si­ra­dę – vel­niui po­nas, ma­tyt, sa­vo sie­lą už­ra­šęs bu­vo, kad šis jam vi­so­kio že­miš­ko­jo ge­ro ne­gai­lė­jęs. Sa­ko­ma, Leng­vi­nas mėg­da­vęs daž­nai į Ka­ra­liau­čių va­žiuo­ti, o šio­se ke­lio­nė­se jį ne­la­ba­sis ly­dė­da­vęs…

Kai at­ėjo Leng­vi­nui lai­kas at­si­svei­kin­ti su šiuo pa­sau­liu, dva­ri­nin­kas bu­vo pa­lai­do­tas pa­miš­kės mau­zo­lie­ju­je. Nors vi­sos apy­lin­kės žmo­nės, ly­dė­da­mi po­ną į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę, lin­kė­jo jam am­ži­nos ra­my­bės, po iš­kil­min­gų lai­do­tu­vių ra­my­bės ne­tu­rė­jo ne tik ve­lio­nis po­nas, bet ir Pa­raž­nių gy­ven­to­jai.

Pra­si­dė­jo to­kie da­ly­kai, apie ku­riuos kai­mie­čiai nė bai­siau­siuo­se sa­vo sap­nuo­se ne­bu­vo sap­na­vę. Nak­čiai su­gul­džius pa­sau­lį po­il­sio, ne­ra­mi po­no vė­lė kel­da­vo­si iš ka­po ir ka­rie­ta, kin­ky­ta pra­ga­ro ar­kliais, bai­siu grei­čiu lėk­da­vo per kai­mus, už­suk­da­ma vos ne į kiek­vie­ną kie­mą. De­mo­niš­kas triukš­mas nak­ties ra­my­bę vers­da­vo šiur­pu­lin­ga or­gi­ja, o žmo­nės, pa­ža­din­ti iš mie­go, jau ir ne­už­mig­da­vo, mal­do­mis lauk­da­mi ry­to. Mi­ru­sia­jam po­nui ne­už­tek­da­vo pra­ga­ro ar­klių. Va­sa­rą po vi­dur­nak­čio mir­ti­ną nuo­dė­mę pa­da­ręs dva­ri­nin­kas kel­da­vo­si iš ka­po ir ei­da­vo į kai­mie­čių tvar­tus ar ga­nyk­las. Ten jis ieš­ko­da­vo šy­vų (bal­tų) žir­gų. Iš­si­ve­dęs juos į pie­vas jo­di­nė­da­vo iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo. Ry­tais iš­si­gan­dę kai­mie­čiai ras­da­vę šla­pius nu­va­ry­tus ar­klius.

Žmo­nėms iš siau­bo jau ne­bu­vo kas da­ry­ti, kol vie­nas ži­la­gal­vis se­no­lis pa­siū­lė iš­ei­tį: at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­ti po­nui gal­vą. Taip žmo­nės ir pa­da­rė: at­ka­sė ka­pą, nu­kir­to la­vo­no gal­vą ir pa­dė­jo prie pe­ties, ti­kė­da­mie­si pa­ga­liau su­lauk­ti ra­my­bės. De­ja… Bu­vo dar blo­giau: po­nas vis tiek kil­da­vo iš ka­po, už­si­dė­da­vo gal­vą ant pe­čių ir vėl jo­di­nė­da­vo kai­mie­čių ar­kliais. Žmo­nės ra­do iš­ei­tį: nu­spren­dė dar kar­tą at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­tą gal­vą pa­dė­jo tarp ko­jų – kad mi­ręs po­nas jos ne­pa­siek­tų, o ka­pa­vie­tę už­ver­tė ak­me­ni­mis ir kam­puo­se pa­sta­tė ke­tu­ris kry­žius. Vai­duok­lio pa­si­jo­di­nė­ji­mai bai­gė­si. Žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad nuo to lai­ko tik vie­nin­te­lę – Jo­ni­nių – nak­tį kar­tais lau­kuo­se ma­ty­da­vę su­šmė­žuo­jant rai­te­lį be gal­vos. Sa­ko­ma, kad trum­piau­sią me­tų nak­tį dar ir da­bar šio­se apy­lin­kė­se jis šmės­te­li, bet jau ne­si­šlais­to po ga­nyk­las, ieš­ko­da­mas bal­tų ar­klių.(s4)

Dar yra gyva mano kaimynė senutė kurios mama kartu su mano proseneliais dalyvavo šio pono laidotuvėse.

Aš labai norėčiau ateityje kiek tai bus įmanoma pačiam ar su kitų pagalba šio dvaro bei parko likučius išgelbėti. Kaip tai būtų galima padaryti matau iš kitų aplinkinių dvarų atkūrimo ir jų naudingo pritaikymo žmonėms. Didelį įspūdį paliko kelis kart aplankytas Šakių rajone esantis Zyplių dvaras(s) kurį galima sakyti išsaugojo ir naujam gyvenimui prikėlė vienas žmogus. Tai meninkas V. Cikana. Jis parodė kaip pritaikė davro arklidę meninkų susitikimam, parodė kaip padarė pečių, pirtį, kaip pritraukė vaikų, kitų lankytojų pastatydamas sceną, surinkdamas buities reikmenis. Šiame dvare buvau keletą kartų ir pastebiu, kad jau yra pritraukta ir europinių lėšų ir viskas atnaujinama. Įstrigo Cikanos pasakyti žodžiai „ Dvarus ir juose esančius pastatus reikia vertinti ne dėl to, kad juose gyveno dvarininkai, bet todėl, kad juo statė ir prižiūrėjo mūsų protėviai. Taipat kitas gerai sutvarkyto dvaro pavyzdys, Paežerių dvaras. Jame po truputį panaudojus Europos sajungos ir vietines savivaldybės lėšas atkurta oficinas su bokštu (s), tvarkomas parkas, įrengtos ekspozicijos, jame vyksta gyvos muzikos festivaliai. Šiuo metu atnaujinamas ir pagrindinis dvaro pastatas. Manau, kad šiuose Paežerių ir Zyplių dvaruose neužilgo susikurs tikrai įspūdingi žmonių traukos centrai, kuriuose bus netik muziejai, bet ir gyvai galėsime susipažinti su Sūduvos krašto tradicijomis.(Dainos, šokiai, amatai..)
Visa tai padės neužmiršti savo praeities nors gal daugelis mano, kad to nereikia, bet man atrodo, kad mes esam vienaip ar kitaip nuo jos priklausomi. Todėl galiu teigti, kad nuo seniausių laikų dvarai, parkai ir senamiesčiai buvo ir bus kultūros židinys. Iš jų galime sužinoti ir atskleisti daugelį mūsų protėvių paslapčių. O visa tai kartu sudėjus yra mūsų pačių istorija, kurią turime išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Todėl visa tai yra būtina išsaugoti.

Todėl į klausimą – ar svarbu išsaugoti senamiesčius senus dvarus ir parkus – galiu atsakyti Basanavičiaus žodžiais : „Tauta nežinanti savo praeities, neturi ir ateities“

Šūklių dvaras (Miestai.net nuotr.)

Ki­tas įspū­din­gas dva­ras, tiks­liau, mis­tiš­kie­ji jo griu­vė­siai – Šūk­liuo­se. Miš­ko tan­kmė­je – aikš­te­lė, ku­rio­je už žmo­gų aukš­tes­niais dil­gė­ly­nais ap­žė­lę dva­ro rū­mai, pel­ny­tai ga­li bū­ti va­di­na­mi vai­duok­lių na­mais: tuš­ti, griū­van­tys kam­ba­riai, po ku­riuos klai­džio­ja tik vė­jas, pa­te­kęs čia pro ert­mes, ku­rias kaž­ka­da bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti lan­gais, du­ri­mis… …Šūk­lių dva­ras is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas XVII a. Tuo­met jis pri­klau­sė Kau­no pa­vie­tui, Al­vi­to se­niū­ni­jai. Šūk­lių dva­ras pri­klau­sė Gav­rons­kiams, Au­gus­ta­vo gu­ber­ni­jos dva­ri­nin­kams. Ap­link Šūk­lių dva­rą bu­vo pa­so­din­tas di­džiu­lis me­džių par­kas. Ja­me iš­kas­ti tven­ki­niai. Po ka­ro dva­re bu­vo įkur­ta mo­kyk­la. Ta­da mo­ki­niai rū­pi­no­si par­ko te­ri­to­ri­ja.

Iš­si­kė­lus mo­kyk­lai ir ap­si­gy­ve­nus šei­moms, par­ko te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­leis­ta. Len­kų kul­tū­ros is­to­ri­kas, kaip tei­gia A. Ži­lins­kas, Ro­ma­nas Af­ta­na­zy vei­ka­le ,,Dzie­je re­zy­denc­ji na daw­nych Kre­sach Rzec­zpos­po­li­tei“ pa­tei­kia įdo­mių ži­nių apie Šūk­lių dva­rą ir jo is­to­ri­ją. XIX a. I pu­sė­je Pa­e­že­rių dva­ro sa­vi­nin­kas Vin­cen­tas Gau­rons­kis sa­vo val­das pa­da­li­jo dviem sū­nums. Vy­res­ny­sis Zig­man­tas ga­vo Pa­e­že­rius su pui­kia re­zi­den­ci­ja, jau­nes­ny­sis Vik­to­ras – Al­vi­tą ir Šūk­lius. Vik­to­ro sū­nus Sta­nis­la­vas (1860–1942), ve­dęs He­le­ną Liu­bo­mirs­ką, bu­vo pas­ku­ti­nis Šūk­lių dva­ro sa­vi­nin­kas. Apie 1890 m. ku­ni­gaikš­ty­tė He­le­na Liu­bo­mirs­ka-Gau­rons­kie­nė iš ca­ro val­džios iš­si­rū­pi­no lei­di­mą įsteig­ti vai­kų prie­glau­dą, dar­že­lį. Kaip tei­gia Bos­to­no lie­tu­viš­ko­ji en­cik­lo­pe­di­ja, tai bu­vu­si už­mas­kuo­ta for­ma vei­ku­si lie­tu­viš­ka mo­kyk­lė­lė, ku­rio­je vai­kai mo­kė­si skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai. Vin­cen­tas Gau­rons­kis Šūk­liuo­se sū­nui pa­sta­tė pui­kius rū­mus, kaip ma­no­ma, ant kry­žiuo­čių lai­kus me­nan­čios pi­lies pa­ma­tų. Šūk­lių dva­ras iš­gar­sė­jo ne sa­vo ar­chi­tek­tū­ra, o su­kaup­tais dai­lės ir me­no pa­min­klais. Rū­mai bu­vo ap­sta­ty­ti Liud­vi­ko XV epo­chos bal­dais, juos puo­šė ir pui­kus an­gliš­ko sti­liaus par­kas su ve­ja… Vi­sos bu­vu­sios di­dy­bės nė kva­po ne­li­kę… Tik vė­jai, kaip mi­nė­ta, švil­pia pro kiau­ry­mes, tu­rin­čias du­rų, lan­gų kon­tū­rus, ir… pra­ėju­sių am­žių gy­ve­ni­mas, pa­si­reiš­kęs mis­tiš­ku po­ty­riu „Sa­vai­tės“ ko­res­pon­den­tei ir A. Ži­lins­kui vaikš­tant po bu­vu­sių rū­mų yran­čias pa­tal­pas. …Sau­lė tą­dien plies­kė, ro­dos, su­rin­ku­si vi­są rug­pjū­čio karš­tį pro vi­sas rū­mų kiau­ry­mes. Ap­žiū­rė­ję rū­mus, pra­dė­ję nuo rū­sio, A. Ži­lins­kas ir šių ei­lu­čių au­to­rė pa­su­ko prie an­gos, ku­ri kaž­ka­da bu­vo du­rys. Stai­gus ir la­bai stip­rus trink­te­lė­ji­mas (to­kį gar­są pa­pras­tai „iš­lei­džia“ stai­giai, su di­de­le jė­ga tren­kia­mos sun­kios ma­sy­vios du­rys) pri­ver­tė stab­tel­ti. Dar la­biau su­klus­ti pa­ska­ti­no vai­ko bal­sas. „Ai…“ – aiš­kiai iš­gir­do griū­van­čių rū­mų lan­ky­to­jai. „Ne vie­ni mes čia“, – te­pa­sa­kė A. Ži­lins­kas. Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rius ir žur­na­lis­tė ban­dė dai­ry­tis ki­tų lan­ky­to­jų – rū­mų pa­tal­pos bu­vo tuš­čios. Nė gy­vos dva­sios ne­bu­vo ma­ty­ti nė iš­ėjus iš pa­sta­to. Tik vė­liau, jau au­to­mo­bi­liu nu­va­žia­vus ke­le­tą ki­lo­met­rų, at­ėjo su­vo­ki­mas: juk pa­sta­te ne­bu­vo du­rų, ku­rios ga­lė­tų tran­ky­tis… Kas tai bu­vo? Gir­di­mo­ji ha­liu­ci­na­ci­ja, pa­si­reiš­ku­si dviem žmo­nėms vie­nu me­tu? O gal bu­vu­sios prie­glau­dos ma­ža­sis gy­ven­to­jas, kaip ir bal­to­ji Pa­e­že­rių dva­ro mer­ge­lė, įstri­gęs šio­je vie­to­je ne vie­nam šim­tui me­tų? Klau­si­mas taip ir li­ko at­vi­ras..

Pasiruošimas “į trasą”

Vieną gražia sekmadienio diena netikėtai pasigirdo variklių gausmai ,kurie sudrumstė Paražnių kaimo („2-ojo Keturkaimio“) ramybe. Ir kas tai galėjo būti? Ogi apylinkės „Ekstremalai“, kurie sumastė išbandyti Paražnių kaimo bekeles. Na ,o kaip jie taip padarė pamatysite mūsų užfiksuotose nuotraukose ir Video klipe. Išviso būvo pastebėtos septynios  „Samadielkos“.

Nors ši pramoga kai kuriems yra ne naujiena, bet vis tiek yra akis kur paganyti. Čia yra pateikta tik dalis vaizdo klipų, vėliau žadame įkelti ir likusias.

Paražnių dvaro liekanos

Ki­ta mis­tiš­ka is­to­ri­ja su­si­ju­si su Pa­raž­nių dva­ru, ku­rio, de­ja, jau nė griu­vė­sių nė­ra iš­li­kę. Šis dva­ras bu­vęs ke­liau­jant iš Ky­bar­tų į Ku­dir­kos Nau­mies­tį, pra­va­žia­vus Vil­ku­pius, kir­tus Šir­vin­tos upę, į de­ši­nę ve­dan­čiu kai­mo ke­le­liu. Prie ke­le­lio kai­rė­je pu­sė­je stūk­so se­nas ap­dau­žy­tas obe­lis­kas su ap­tru­pė­ju­sia vos įskai­to­ma da­ta – 1887 m. De­ši­nė­je žo­ly­nuo­se – bu­vu­sio gra­žaus dva­ro dyk­vie­tė. Se­no­vę me­na tik su­dir­žę sto­rų me­džių uok­sai, už­pel­kė­ję tven­ki­niai, ku­riuo­se, sa­ko­ma, vie­nuo­liai au­gi­nę žu­vis.

„Pa­sa­ko­ja­ma, kad se­no­vė­je šio­se apy­lin­kė­se tris dva­rus val­dę bro­liai Leng­vi­nai, vi­si vien­gun­giai, – po­ri­na A. Ži­lins­kas. – Pa­raž­nių dva­ri­nin­kas dar gy­vas bū­da­mas dva­ro lau­kų pa­kraš­ty­je prie se­no miš­ko kal­ve­lė­je įsi­ren­gė ka­pa­vie­tę-mau­zo­lie­jų. Ke­tur­kam­pe mū­ro tvo­re­le su bokš­te­liais įreng­to­je aikš­te­lė­je iš­mū­ri­jo lai­do­ji­mo rū­sį. Po­nas, ma­tyt, bu­vo keis­tuo­lis, nes, pa­sak se­no­lių, kar­tą iš baž­ny­čios par­si­ne­šė šven­tą Ko­mu­ni­ją ir ją pa­slė­pė klo­ji­me po šie­nu. Se­no­vė­je ti­kė­ta, kad Ko­mu­ni­jos iš­nie­ki­ni­mas yra mir­ti­na nuo­dė­mė, o to­kio nu­si­dė­jė­lio kū­no, jam mi­rus, že­mė ne­pri­ima. Ti­kė­ta, kad sie­lą nu­ra­min­ti ir kū­ną pa­lai­do­ti ga­li­ma tik ta­da, kai ve­lio­niui, iš­im­tam iš ka­po, nu­ker­ta­ma gal­va ir Ko­mu­ni­ja įde­da­ma į bur­ną…“ Anot le­gen­dos, Pa­raž­nių dva­ro sa­vi­nin­kas Leng­vi­nas bu­vęs itin šykš­tus žmo­gus, nors tur­tų ir su­skai­čiuo­ti ne­ga­lė­jęs – tiek jų tu­rė­jęs. Be to, tie tur­tai ne šiaip sau at­si­ra­dę – vel­niui po­nas, ma­tyt, sa­vo sie­lą už­ra­šęs bu­vo, kad šis jam vi­so­kio že­miš­ko­jo ge­ro ne­gai­lė­jęs. Sa­ko­ma, Leng­vi­nas mėg­da­vęs daž­nai į Ka­ra­liau­čių va­žiuo­ti, o šio­se ke­lio­nė­se jį ne­la­ba­sis ly­dė­da­vęs…

Kai at­ėjo Leng­vi­nui lai­kas at­si­svei­kin­ti su šiuo pa­sau­liu, dva­ri­nin­kas bu­vo pa­lai­do­tas pa­miš­kės mau­zo­lie­ju­je. Nors vi­sos apy­lin­kės žmo­nės, ly­dė­da­mi po­ną į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę, lin­kė­jo jam am­ži­nos ra­my­bės, po iš­kil­min­gų lai­do­tu­vių ra­my­bės ne­tu­rė­jo ne tik ve­lio­nis po­nas, bet ir Pa­raž­nių gy­ven­to­jai.

Pra­si­dė­jo to­kie da­ly­kai, apie ku­riuos kai­mie­čiai nė bai­siau­siuo­se sa­vo sap­nuo­se ne­bu­vo sap­na­vę. Nak­čiai su­gul­džius pa­sau­lį po­il­sio, ne­ra­mi po­no vė­lė kel­da­vo­si iš ka­po ir ka­rie­ta, kin­ky­ta pra­ga­ro ar­kliais, bai­siu grei­čiu lėk­da­vo per kai­mus, už­suk­da­ma vos ne į kiek­vie­ną kie­mą. De­mo­niš­kas triukš­mas nak­ties ra­my­bę vers­da­vo šiur­pu­lin­ga or­gi­ja, o žmo­nės, pa­ža­din­ti iš mie­go, jau ir ne­už­mig­da­vo, mal­do­mis lauk­da­mi ry­to. Mi­ru­sia­jam po­nui ne­už­tek­da­vo pra­ga­ro ar­klių. Va­sa­rą po vi­dur­nak­čio mir­ti­ną nuo­dė­mę pa­da­ręs dva­ri­nin­kas kel­da­vo­si iš ka­po ir ei­da­vo į kai­mie­čių tvar­tus ar ga­nyk­las. Ten jis ieš­ko­da­vo šy­vų (bal­tų) žir­gų. Iš­si­ve­dęs juos į pie­vas jo­di­nė­da­vo iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo. Ry­tais iš­si­gan­dę kai­mie­čiai ras­da­vę šla­pius nu­va­ry­tus ar­klius.

Žmo­nėms iš siau­bo jau ne­bu­vo kas da­ry­ti, kol vie­nas ži­la­gal­vis se­no­lis pa­siū­lė iš­ei­tį: at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­ti po­nui gal­vą. Taip žmo­nės ir pa­da­rė: at­ka­sė ka­pą, nu­kir­to la­vo­no gal­vą ir pa­dė­jo prie pe­ties, ti­kė­da­mie­si pa­ga­liau su­lauk­ti ra­my­bės. De­ja… Bu­vo dar blo­giau: po­nas vis tiek kil­da­vo iš ka­po, už­si­dė­da­vo gal­vą ant pe­čių ir vėl jo­di­nė­da­vo kai­mie­čių ar­kliais. Žmo­nės ra­do iš­ei­tį: nu­spren­dė dar kar­tą at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­tą gal­vą pa­dė­jo tarp ko­jų – kad mi­ręs po­nas jos ne­pa­siek­tų, o ka­pa­vie­tę už­ver­tė ak­me­ni­mis ir kam­puo­se pa­sta­tė ke­tu­ris kry­žius. Vai­duok­lio pa­si­jo­di­nė­ji­mai bai­gė­si. Žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad nuo to lai­ko tik vie­nin­te­lę – Jo­ni­nių – nak­tį kar­tais lau­kuo­se ma­ty­da­vę su­šmė­žuo­jant rai­te­lį be gal­vos. Sa­ko­ma, kad trum­piau­sią me­tų nak­tį dar ir da­bar šio­se apy­lin­kė­se jis šmės­te­li, bet jau ne­si­šlais­to po ga­nyk­las, ieš­ko­da­mas bal­tų ar­klių… Be­je, vi­sai ne­se­niai po­nas pa­klai­di­no du me­džio­to­jus, ku­rie nie­kaip ne­ga­lė­jo nak­tį iš­ei­ti iš miš­ko: kur tik ei­da­vę, vis prie mau­zo­lie­jaus griu­vė­sių at­si­dur­da­vę…

Meilės, Sveikatos, Laimės ir Stiprybės! Su šventėmis Jums linki administracija

Aprimus pūgoms, trumpam sušvitus saulei, gamta ir vėl pasineria į tylą, tarytum kažko laukiama, kažko tikimasi. Dar antikos filosofai teigė, tyla – gimdo supratimą. Tyloje ir žmogui sudėlioti savo mintis sekasi žymiai lengviau negu įkyrioje kasdienybės erzelynėje.

O laukiama iš tikrųjų svarbaus įvykio; Kristaus gimimo. Šį kūčių vakarą, suspindus vakarei žvaigždei, vėl sėsime prie Kūčių stalo ir apmąstysim praeitų metų įvykius. Kūčių vakarienė taipogi siejasi su ramybe, susitaikymu, gyvų ir išėjusių anapus prisiminimu. Tai šeimos šventė.

Mūsų svetainė linki visiems skaitytojams ir lankytojams bei Keturkaimio kaimo bendruomenei  ramaus, tylaus Kūčių vakaro bei skaidrios, šviesios, laimingos Kalėdų šventės. Tegul kitais metais išsipildo visos jūsų Kalėdinės svajonės.

Gedimino pilis rudenį (Vilnius)

Prabėgus dviem metams, nuo seimo rinkimų jis vėl pastato Lietuvių tautą kryžkelėje. Tai lyg ir norėtųsi pratęsti senąjį straipsnį apie komunistus. Tik šį kartą stengsimės padiskutuoti, pasvarstyti apie jų įtaką dabartyje. Tam prielaida suteikia ir nepriklausomybės akto signataro A. Patacko straipsnis svetainėje Bernardinai.lt. Čia jis nagrinėja kriminalinio pasaulio įtaką buvusioje sovietų sąjungoje ir to kriminalinio pasaulio susiliejimą su tuometine valdžia.

Pas mus Marijos žemėje šie šėtonai prisitaikė ypatingai subtiliai, atsiriboją neva nuo tuometinės kompartijos, jie sukuria naują valstybės užgrobimo planą. Tam panaudodami kriminalinio pasaulio veikėjus ,bet ypatingai išnaudodami sovietinės birokrotijos ir nomenklatūros galimybes.

Kur tik galima po nepriklausomybės atkūrimo jie stengiasi valstybės valdymo organuose palikti senus darbuotojus ,kurių dauguma ir po šiai dienai dirba kaip po “kompetentingi”, “konstruktyvūs” ir t. t.. darbuotojai. O jai šių neužtenka tai į tą vietą bando įstatyti savo palikuonis arba buvusius toje partijoje (komunistų) veikėjus. Tam yra sukuriama įvairūs konkursai, valdininkų skirstymai į kategorijas (kur reikalinga pagal įstatus “tipo ilgametė patirtis”) tuo eliminuodami naujus, neturinčius “valdymo” patirties Lietuvos Respublikos piliečius.

Šis neoficialus “valstybininkų” klanas baigia uzurpuoti ne tik valdžios postus ,bet ir didžiąja dalimi yra pasisavinęs Lietuvos tautos turtą. Skirtumas tarp turtingiausių ir vidutines pajamas gaunančių gyventojų yra ne tik didžiausias Europos sąjungoje, bet ir ko gero pasaulyje. Šitas procesas, kaip rodo Seimo balsavimas dėl apkaltos dviem parlamentarams , ko gero tęsis ir toliau, nes pasak lrytas.lt apžvalgininko Valatkos, vienoje Baltijos televizijos laidų, Seimas paliko dirbti konstituciją pažeidusį ir priesaiką sulaužusį, buvusį “mentą” ,o “cirkininką” išmetė.

Tai ir ką dabar bekalbėtų “seimūnai”, ką jie beaiškintų savo rinkėjams jie liks visi inkorpore pažeidę konstituciją ir sulaužę priesaiką. Tai rodo Seimo reitingai ,kurie šiai dienai anot analitiko Gaidžio yra žemesni už jūros lygį. Kad mūsų valstybės valdymą patikim “turčiams” (šiame seime ypatingai daug atsirado naujų milijonierių, tarp jų ir mūsų atstovas ) yra didelė kaltė ir pačių piliečių. Taigi artėjant naujiems rinkimams į savivaldą reikėtų visiems rimtai pagalvoti už ką balsuoti ,kad mūsų rajono vėl neįvardintų kaip “raudonojo”. Taipogi prisiminkime kas vadovauja mūsų kaimo bendruomenei.

Nors šiuo metu ir tamsus ruduo ,bet gamta leidžia džiaugtis  pavasariška šiluma, tai gal kažkiek šios šilumos ir pavasarinės nuotaikos suteiks žmonėms viltį išgyventi šį sunkų periodą.  O artėjančios Šv. Kalėdos suteiks naujų vilčių ir galimybių pakeisti gyvenimą. Stenkimės jį pakeisti, pradėdami nuo savęs ir nebijodami išsakyti savo minčių, bėdų, vilčių viešai.