SAVAIČIŲ KINO MAESTRO:
Shutter Island (2010) – ilgai lauktas Martin Scorsese kūrinys. Puikus paslaptingumo pilnas trileris su puikia aktorių vaidyba (netgi Leonardo DiCaprio). Filmas visiškai įtraukė, siužeto vingiai labai nustebino, apskritai visas filmas pliusminus tobulas. Visgi, genialaus kūrėjo režisūra. Tokiam režisieriui, aišku, šiek tiek neatleistina, kai toje pačioje scenoje vieną akimirką veikėjas adatą laiką prie kaklo, o persijungus kamerai – jau toliau nuo kaklo, ir taip kelis kartus. Minimalių klaidų yra palikta, tačiau jos visiškai netrukdo mėgautis šedevru. Nors, aišku, dėl šių klaidų būtų galima ginčytis, ar tai netyčia paliktos klaidos, ar specialiai „pakišti“ kabliukai žiūrovams, priverčiantys galvoti, jog „kažkas čia ne taip“. To puikus pavyzdys – scena, kai DiCaprio apklausia ligonius – atkreipkite dėmesį į moterį, kai ji gauna vandens stiklinę, ir ypač stebėkite stiklinę. Tai filmas, kurį reikia pažiūrėti antrą kartą, kad suvoktum viską, kas įvyko. Antras kartas netgi turėtų būti įdomesnis, kadangi tik filmo pabaiga suteikia visam filmui daug didesnę prasmę, nei atrodė jį žiūrint. Gudrus, tas Scorsese – uždirbs daug pinigų iš tų, kurie eis antrą kartą filmo žiūrėti :) Trumpai sakant – labai geras, nė kiek nenuvylęs ir super susuktas filmas, kurį būtinai reikia pamatyti. Beje, filmo paskutinė minutė sukėlė daugybę diskusijų, todėl pažiūrėjus filmą, verta paskaityti šį straipsnį anglų kalba (nemačiusiems filmo – jokiu būdu neskaityti). Aš, beje, iš pat pradžių pabaigą supratau ne visai tiksliai. Super suktukai užsuktukai. Skubėkit žiūrėti, tuoj pat.

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS:
Artimos šviesos (2009) – lietuviškas kinas GYVAS!! Kuo nuoširdžiausiai – paliko labai gerą ir malonų įspūdį. Pažiūrėjus filmo reklamą, galima susidaryti įspūdį, jog filmas bus kažikoks „Greiti ir įsiutę“ padirbinys. Visiškai priešingai! Netgi su gilia mintimi, puikiu operatoriaus darbu, puikiais dialogais, gražiais naktinių Vilniaus gatvių vaizdais ir puikiu garso takeliu. Ir svarbiausia! Pagaliau su normaliu garso operatoriumi ir normalia vaidyba kino ekranams, o ne teatro scenai! Filmo siužetas užkabino. Užkabino pažįstamą jausmą, pažįstamą pojūtį važiuojant naktinėmis miesto gatvėmis be jokios krypties. Labai puikiai pateikti personažai, kurių kiekvieną iškart lengva pažinti. Šis filmas visiškai skiriasi nuo daugumos lietuviško kino filmų – jis yra tikras kino filmas, o ne „kokios nors lietuvių rašytojos nuobodžios knygos-scenarijaus adaptavimas ekranui pagal teatro vaidybos taisykles“. Tai tikras filmas, kuriame nėra absurdiškų sovietinio filmavimo kuriozų, kai nufilmuojama scena, o vėliau garso studijoje visai kitas aktorius ją įgarsina (pasirodo, merginos personažas visas įgarsintas – žiauriai išsidūriau :)) Džiugu, kad nors įgarsintas kokybiškai, ne taip, kaip „Dievų miško“ absurdai. Ir vis tiek smagu, kad filmas panašus į kokybišką europinį kiną, o ne taiko į sovietinio „lietuviško kino“ stilių.) Pagaliau kažkas normalaus! Pagaliau kažkas, ką ne gėda rodyti užsienio festivaliuose – ir netgi įmanoma gauti gerų įvertinimų (o jų gauta). Tikrai verta pažiūrėti, ir ne vien dėl to, kad tai vos atsigaunančio lietuviško kino kūrinys – verta dėl to, jog tai tikrai neblogas filmas. (P.S.: restart’ą vieną kartą ir man padarė – nu blemba, bjaurus dalykas, man nepatinka :) )

SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA:
Lessons of Darkness (1992) – nors pats režisierius Werner Herzog teigia, jog mieliau laikytų filmą moksline fantastika, tačiau tai tik režisieriaus žaidimai, nes filmas yra vienas geresnių dokumentinių filmų, pažiūrėtų paskutiniu metu. Ir be jokių diskusijų – ypatingai gražus. Pažiūrėjus šį šedevrą, galima pasakyti: dar niekada nafta nedegė taip gražiai. Nors filmas ir dokumentinis, tačiau netradicinis – jame mažai interviu, mažai kalbų, daugiausia tai yra labai gražiai nufilmuoti vaizdai ir keli pasakotojo (paties režisieriaus) sakiniai. Sulėtintais gražiais vaizdais pasakojama apie 1991 metų Kuveito naftos gręžinių gaisrus. Nors istorija mums visiškai tolima, tačiau verta paminėti, jog Irako kariai traukdamiesi iš Kuveito naudojo visišką naikinimo taktiką ir susprogdino virš 700 naftos gręžinių. Iš jų apie 600 degė, o galutiniais skaičiavimais, išsiliejusios naftos ežerai padengė apie 5% visos valstybės žemės. Filme nepateikiami jokie faktai, jokia istorija ir nenurodomos jokios vietovės. Lėta lėta dokumentika rodo ugniagesių kasdienybę ir tuos baisius naftos gaisrus. Šiek tiek parodoma ir Kuveito, kaip jis atrodė po karo. Filme apstu įspūdingų scenų – kaip sprogmenys nugali ugnį, kaip tyla net pradeda spengti, kai gręžinys užgesinamas, kaip išprotėję ugniagesiai iš naujo padega ką tik užgesintus gręžinius. Beje, dėl pakartotinų padegimų informacijos taip ir neradau. Režisierius pripažino, jog paskutinės filmo frazės yra „priklijuotos“ ir ne visiškai atitinka realybę. Bet kodėl ugniagesiai iš naujo padegdavo tai, ką nugalėdavo, informacijos neradau. Todėl galiu tik prisiminti, jog režisierius tikslą pasiekė – paskutinės scenos sukėlė nesuprantamą jausmą, lyg ir siaubą, ką žmonės daro ir kaip elgiasi. Labai geras filmas, puiki dokumentika, tikrai patariu pažiūrėti.

City Island (2009) – labai smagi, nebanali ir juokingos šeimos santykius nagrinėjanti komedija. Aišku, nepasakyčiau, kad siužetas labai realistiškas – besipykstantys tėvai, dėl storulių pamišęs jų paauglys, nesantuokinis vaikas, užaugęs kalėjime, problematiška dukra, ir visa tai sueina į daug santykių aiškinimosi, visokius kuriozus ir galų gale laimingą pabaigą. Realybėje tai būtų neįmanoma, tačiau čia – komedijos žanro filmas. Ir tikrai vykęs. Nėra jokių bjaurių holivudinių klišių. Nėra jokių idiotiškų bandymų sukelti juoką standartiniais stereotipais apie juodaodžius, gėjus ar blondines. Tiesiog paprasta komedija su juokingais personažais, su pasimetusiu šeimos vyru ir jo bandymu suklijuoti šeimą bei, aišku, laiminga pabaiga. Kaip gi be jos. Tikrai galima žiūrėti, smagus filmas, puiki atgaiva tarp visų idiotiškų holivudo komedijų.

The Science Of Sleep (2006) – tikras, gražus europietiškas (prancūziškas) filmas. Su natūralumo jausmu, be jokio dirbtinumo, kompiuterinių vaizdų ir pan. Tokie filmai labai puikiai atskiedžia įvairiausią holivudo produkciją, kuri, nors ir dažnai būna gera, tačiau išvargina. Tokiuose filmuose, kaip šis, nerasi klišių. Žiūrint iš kitos pusės – kaip ir minėjau, tikras prancūziškas filmas. Meilė, santykiai, sudėtingos moterys, nesuprantami personažų poelgiai. Nors net pagal filmo pavadinimą galima spręsti, jog filmas bus fantazijų ir sapnų mišinys. Bet kartais to buvo šiek tiek per daug – dalis fantazijų atrodė nederančios prie siužeto, o nuprotėjęs personažų elgesys – nepaaiškinamas. Kiekviename tokiame „natūralesniame“ filme visada ieškau to paties natūralumo – tikresnės vaidybos, įprastesnių žmonėms santykių ir kitų panašių buitinių dalykų.Filmas apie sapnus, apie sapnavimą nemiegant, apie netikrą atsibudimą ir kitus miego sutrikimus. Viską apvainikuoja labai smagios personažo vizijos ir puikios pasimetusio žmogaus veido išraiškos. Verta žiūrėti, gražus filmas apie jausmus, meilę, keistuolius ir bendras žmonių fantazijas.

The Imaginarium of Doctor Parnassus (2009) – labai gero ir mano mėgstamo režisieriaus Terry Gilliam darbas. Labai graži pasaka apie stebukladarį senuką, stebuklingą fantazijų pasaulį už veidrodžio ir vaizduotės galimybes. Kuo filmas ypatingas? Kad ir kaip keistai skambėtų, bet vieno iš pagrindinių aktorių Heath Ledger mirtimi. Filmas dar buvo tik įpusėtas, kai aktorius mirė, todėl režisieriui reikėjo rasti sprendimą, kaip tęsti darbą. Tad pasitelkęs vaizduotę jis įrodė, jog filme apie vaizduotę galima daryti bet ką – Heath Ledger personažą filme įkūnijo dar trys aktoriai. Ir viskas, mano nuomone, pavyko puikiai! Jei nežinočiau šio fakto, visiškai neatkreipčiau į šią keistenybę dėmesio. Atrodytų, lyg taip ir buvo sugalvota iš pat pradžių. Tai ir yra režisieriaus profesionalumo įrodymas. Filmas tikrai vykęs, ramus, plaukiantis, ir pilnas gražių vaizdų. Verta žiūrėti, kažkas netradiciško ir nesuprantamai užkabinančio. Daugiau nėra ir ką bekomentuoti, mėgavausi ir net tingisi ieškoti priekabių :)

The Ghost Writer (2010) – prasidėjęs šiek tiek nuobodžiai, vėliau filmas įsibėgėja ir tampa visai neblogas detektyvas. Politika stipriai kvepiantis filmas apie autobiografijų rašytoją, nusamdytą užbaigti knygą apie buvusį britų ministrą pirmininką. Nemaža siužeto dalis atrodo šiek tiek „pritempta“ – nelabai natūraliai, bet susukta taip, jog veiksmas vyktų. Jei neaišku, ką noriu pasakyti – tarkim, scena, kaip jis gauna buvusio rašytojo daiktus – man, asmeniškai, ji labai netikroviška ir dirbtina – „nespėjome sutvarkyti daiktų“, kai patys namai – pedantiškumo viršūnė. Tokių cinkelių yra, bet tai netrukdo žiūrėti paties filmo. Filmo metu netgi nekreipiau dėmesio į įvairius netikslumus – juos prisiminiau tik vėliau. Veiksmo yra, filmas šiek tiek įtraukia ir jį tikrai galima žiūrėti. Nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau neblogas darbas. Kol kas vienas iš geresnių filmų, režisuotų man savo darbu neypatingai patinkančio Roman Polanski (išskyrus filmą The Pianist), ir dar labiau nepatinkančio už savo „nekaltą pedofiliją“. Gaila, kad kartais geri kūrėjai būna ir tokie…

The Lovely Bones (2009) – kai pažiūri filmą, paprastai gali lengvai priskirti jį kokiai nors kategorijai, pavadinti jį liūdnu ar linksmu. Su šiuo filmu – sudėtingiau. Jame persipina žiaurūs ir baisūs žudiko vaizdai kartu su vaikišku sentimentalumu, meile, nekaltomis svajonėmis. Vieną akimirką šlykštiesi žudiko personažu, o kitą jau esi persisaldinęs mergaitės nostalgiško balso pasakomis. Prieš žiūrėdamas šį filmą užmačiau, kad net garsusis cinikas qemm’as dėl jo susileido. Galvojau, bus rimtas filmas, jei net jį paveikė. Be to, kaip gali tikėtis kažko prasto iš Žiedų valdovo trilogijos režisieriaus? Pažiūrėjęs filmą šiek tiek nustebau, nes apie jį labai gerai išsireiškė G.: šis filmas labiausiai skirtas 12-16 metų mergaitėms. Ir aš tam visiškai pritariu. Siužetas pasakoja apie nužudytą mergaitę ir kaip ji bando susisiekti su savo artimaisiais. Filmas pilnas labai įspūdingų ir gražių vaizdų iš mergaitės „dangaus“ – kai kurie vaizdai buvo taip gražiai padaryti, jog teliko stebėtis kūrėjų fantazija ir gailėtis, kad tokių gražių vietų niekada ir nepamatysime realybėje. Pats siužetas – labai gerai pamokantis (dėl to tokį filmą vaikams ir paaugliams ir reiktų rodyti). Elementari pamoka – nebendrauk su nepažįstamais, nelipk į jų automobilius, neik su jais neaišku kur. Puikus ir sukrečiantis vizualus pamokymas kiekvienam jaunam vaikui. Visa kita yra graži ir liūdna istorija apie šeimą, tėvo kančias, sunkumus, žudiko paiešką. Tačiau pasakojimo tonas ir siužeto pateikimas vėliau ir man pasirodė šiek tiek per „jaunas“, o nuo scenos, kai mergaitės demonstruoja madas ir laksto rogėmis, filmo sentimentalumas mane pribaigė ir galvojau tik vieną – jaučiuosi, lyg skaitydamas vaikišką ar jaunimo literatūrą :) Užbaigiant – filmą tikrai galima pažiūrėti, vien dėl gražių vaizdų ir estetiško pateikimo. Prastas jis tikrai nėra, jis tik labiau skirtas jauniesiems žiūrovams. O jauniems žiūrovams filmą pažiūrėti tikrai vertėtų – ir įdomu, ir gražu, ir pamoko.

If Drugs Were Legal (2005) – visai neseniai tinklaraštyje užsiminiau, jog pasisakau prieš stipresnius narkotikus. Vienas komentatorius pasiūlė pasižiūrėti filmą apie narkotikų legalizavimą ir kuo tai gali būti gerai. Filmas susideda iš dviejų dalių: 2015 metų Britanija, kur visi narkotikai legalizuoti, o jų prekyba prižiūrima valstybės, ir dabartinė Britanija – persipinantys dialogai su abiejų pusių šalininkais. Iš tiesų, filmas mano nuomonės nepakeitė, gal tik sukėlė daugiau pamąstymų. Niekad nebuvau pagalvojęs apie visus legalizavimo pliusus – prižiūrimą prekybą, nelegalių dylerių gaudymą ir sunaikinimą mažomis rinkos kainomis, licencijuojamą gamybą ir kokybės priežiūrą. Labai puikiai parodyta, kaip galima būtų prižiūrėti beviltiškus heroino narkomanus – išduodant tik po tam tikrą kiekį, tik su leidimais, ligoninėse, kuriose jie būtų prižiūrimi ir nenumirtų perdozavę. Filme parodyta labai daug galimų ir realių teorijų, ką gero duotų legalizacija. Ale, yra ir minusų, o žvelgiant į žmoniją, sunku paneigti vieną dalyką – kai tai būtų oficialu, legalu, prieinama kiekvienam, padidėtų ir vartojimas, „pajaunėtų“ vartojančių amžius. Aš pats teigiau, jog ir dabar narkotikų bet kas gali gauti, kai tik užsinori (ir patys gaudavom). Tačiau faktas tas, jog lengva gauti lengvųjų narkotikų – dėl sunkesnių tektų pavargti. Dabar, žiūrėdamas pagal save, kokso, ratų ir pan. nebandžiau ir neplanuoju bandyti. Jei būtų legalizuoti ir galėčiau nusipirkti parduotuvėje – būtų visai įdomu išbandyti. O tai nėra gerai. Tai mane ir sulaiko nuo tapimo legalizavimo šalininku, todėl ir nardau kažkur per vidurį. Filmą pažiūrėti buvo visai įdomu, įnešė naujų idėjų į diskusijas apie narkotikus. Likau vis tiek per viduriuką, nes matau daugybę minusų dabartinėje kovos su narkotikais politikoje, bet matau nemažai minusų ir legalizavime.

The Tall Blond Man with One Black Shoe (1972) ir The Return of the Tall Blond Man with One Black Shoe (1974) – abu filmus galima žiūrėti kaip vieną. Bus ilga prancūziška komedija, visai neprasta ir vietomis tikrai gerai prajuokinanti kvailu, absurdišku, bet smagiu prancūzišku humoru. Tinka atsipalaidavimui, kai nėra ką veikti, bet nieko rimto nesinori. Kvailas ir paprastas „Gudručio stiliaus“ filmas, juokingos situacijos, „prancūziškai kvailas“ siužetas ir apskritai toks smegenis pravalantis filmas. Nieko įspūdingo nesitikėkite. Tai filmas, kuriame ginklai su slopintuvais išleidžia garsą pffft, o iššaudyti žmonės krenta dramatiškai ir nepalieka nė lašelio kraujo :) Neprailgo, nenusibodo, pailsino, prajuokino, tiek ir tereikia.

Road to Perdition (2002) – nėra tai labai geras filmas apie mafiją. Nėra tai labai geras filmas apie finansų machinacijas. Nėra geras filmas apie santykius. Tai visko mišinys. Ir tikrai nėra blogas mišinys. Mafijos narys tampa jų pačių taikiniu. Bėga su sūnumi ir bando išgyventi. Istorija apie tėvo ir sūnaus santykius. Viskas holivudiškai iščiustyta, todėl tai tik psprastas, gan gražus, ramus filmas. Į geriausiųjų kalną tikrai nepatenka, bet tikrai nėra prastas. Aišku, neskaitant Tom Hanks vaidmens, kurį jis suvaidino labai prastai ir neįtikinamai. Apskritai filmas niekuo neišsiskiria iš daugybės kitų – ir po metų pasimirš. Vietomis lėkštas, vietomis nagrinėjantis atsibodusius ir banalius dalykus. Šviesių, įsimintinų scenų filme labai nedaug, o ir jos – pasikartojančios, matytos, nepaliekančios didelio įspūdžio. Tokia tipinė, eilinė, paprasta, nupoliruota holivudinė drama su vos užuodžiamu mafijos kvapeliu. Žiūrėti įmanoma.

Virtuality (2009) – tai turėjo būti įžanginė dviguba naujo serialo serija – tačiau kažkodėl televizijos serialo nepatvirtino ir jis toliau nebus kuriamas. Gal šiek tiek ir gaila, nes labai trūksta pabaigos, o intriga sukurta visai įdomi. Visai gera fantastinė istorija apie erdvėlaivį, kuris ieško Žemės pakaitalo gyvenimui. Tačiau siužetas nesisuka aplink planetas, visatą, ateivius ir pasišaudymus – istorija yra labiau apie žmones, jų santykius ir virtualaus pasaulio sistemą, kuri padeda žmonėms pasinerti į savo svajones. Sistema sugenda, joje atsiranda virusas – ir prasideda linksmybės. Kas be ko, dar iš gyvenimo erdvėlaivyje „kuriamas realybės šou“, kurį žiūri visi likę žemėje. Kaip atskiras filmas, šis kūrinys būtų labai prastas. Tačiau šįkart taikomi kitokie vertinimai, kadangi tai turėjo būti serialas. Iš tiesų net neverta žiūrėti – nebent bus pradėtas kurti serialas. Gera idėja, gražūs efektai, graži pasiruošimo skrydžiui scena, pusėtina vaidyba, tačiau kelias niekur neveda – nėra pabaigos. Galima tik tikėtis, kad kokia nors televizija užsikabins ir bus pradėtos kurti ir kitos serijos.

Unthinkable (2010) – labai, labai gera vaidyba. Tiek Samuel L. Jackson, tiek paties „teroristo“ Michael Sheen. Pastarasis jau ne pirmą kartą pasižymėjęs kaip daug žadantis gan šviežias aktorius. Pats filmas – šiek tiek lėkštokas. Teroristas grasina susprogdinti daug JAV miestų (dėl musulmoniškų reikalų), super-slaptos JAV karinės organizacijos pradeda gelbėjimosi operaciją, gaudo teroristą, bando surasti bombas. Beveik visas siužetas sukasi apie vieną patalpą – kankinimo kamerą. Filme parodomi daugybė JAV naudojamų kankinimo būdų, kurie buvo naudojami Guantanamo kalėjime. Todėl man šis filmas ir atrodo šiek tiek keistas, nes tokia tema – jau šiek tiek per vėlu… Tokie kankinimo veiksmai jau smerkiami, tiesa atskleista, kalėjimą jau nori uždaryti. Žiūrint filmą kyla toks įspūdis, jog pavėluotai norima „prisiminti“ ir parodyti „kaip buvo baisu“. Nors juk iš tiesų, niekam nerūpėjo ir nerūpi, kaip ten ką kankino ir kankina. Filmas neužkabino. Aišku, Jacksono vaidmuo tikrai įtraukė, todėl ir filmas susižiūrėjo gan greitai. Bet neskirčiau filmo prie gerųjų, nes jis toks… eilinis. Po 10 metų bus vienas iš tų, pamirštų ir niekada nebeprisikelsiančių. Aišku, vieną dalyką filmo kūrėjai pasiekė – jis priverčia pamąstyti, kokie yra tavo teisingumo įsitikinimai, kur baigiasi teisiniai dalykai ir kada atsiranda riba, kai be nužudymo nėra kitos išeities.

Na ir paskutinis dalykas, žiūrint sukėlęs didžiausią juoką – Carrie-Anne Moss personažas. Kad ir koks žmogus turėtų būti geraširdiškas, kad ir koks kovotojas už žmogaus teises, bet… Kai ant plauko kabo milijonų žmonių gyvybės, ar normalus žmogus gailėsis to, kuris tuos žmones gali nužudyti? Aš nesigailėčiau nė per plauką, ir manau, kad daugybė žmonių taip pat. Todėl tas dirbtinis vaidmuo, kad jai vis tiek rūpi žmogaus gėrovė, jo šeima, dar kažkas… Dirbtina ir netikroviška.

Repo Men (2010) – tai yra paprastas, geras ir gerai sukirptas bajavykas. Veiksmo filmų mėgėjams. Visiškai nereali futuristinė ateitis, dirbtiniai organai, organų policija, vienas blogiukas, atsivertęs į gėrį ir gėrio pergalė prieš blogį. Pasišaudo, pasigaudo, parodo raumenis, pasprogdina bombioškių. Nieko netrūksta. Dar netgi pabaigoje turi visai neblogą siužeto vingį, aišku, šiek tiek nuliūdinantį teisingumo ieškotojus :) Būta ir debiliškų dalykų, pavyzdžiui, pseudo-sekso scena, kur vietoj glamonių ir normalių sekso ypatybių, porelė pjaustosi kūną ir kaišioja į kūną barkodų skaitytuvą. Juokiausi tai žiūrėdamas ir galvojau, kokie gi turbo terminatoriai tie filmo herojai, kad jų kūnas ir smegenys neatsijungia nuo tokio skausmo :) Holivudinių veiksmo filmų mėgėjai – pirmyn. Patiks. Norintiems gilaus ir prasmingo filmo – verčiau nežiūrėti. Bum bum, peu peu, didvyriška kietuolio ir silpnosios meilė bei vieno kietuolio atsilaikymas prieš dešimtis kitų kietuolių. Viskas.

Stir of Echoes (1999) – lengvas siaubiakas, kuriame paprastam vietiniam skeptikui hipnozės metu buvo „atverta sąmonė“ ir jis pradėjo matyti vaizdinius. Tuomet ieškojo tų vaizdinių prasmės, kas per mergina jam rodosi, kas čia vyksta, susipyko su šeima, vos neišprotėjo ir galų gale viskas baigėsi tarkim laimingai :) Pliusminus įdomus pasakojimas, vidutiniai aktoriai ir gan prastas ir pigus holivudinis pastatymas. Išvada – tinka neturint ką veikti. Iš siaubo trilerių serijos – vienas geresnių. Ramus, įtraukiantis, nenusivažiuojantis. Nėra nereikalingų kraujaškų ir kitokio absurdo. Tačiau kad ir kaip nesinori peikti filmo, tačiau yra šimtai už jį geresnių, kuriuos daug labiau verta pažiūrėti.

From Paris with Love (2010) – jaunas ambasados darbuotojas suvedamas su JAV šnipu, kad abu sustabdytų teroristų ataką Paryžiuje. Tai būtų Travoltos nuopolis, bet jis dar pakenčiamai vaidino. Prastas filmas. Nerealistiškas veiksmas, kvailokas siužetas, „perspausti“ personažai. Veiksmo filmas, kurio reiktų vengti – nes jis tiesiog neįdomus. Buvo kelios smagios scenos, bet tikrai ne visas filmas. Tikrai yra geresnių, kuriems verta aukoti laiką.

The Obama Deception (2009) - dar vienas juokingas sąmokslų teorijų filmas. Dabar visi anarchistai ir antiglobalistai gali trinti rankutėmis ir sakyti „va, tai įrodymas, filmas pastatytas“. Viskas jame – apie tai, kaip JAV valdžia, o taip pat ir Obama yra nupirkti tų pačių kapitalistų kiaulių bla bla bla ir kaip viskas blogai bla bla. O filme – apstu demagogijos. Bet taip ir turi būti – juk tai sąmokslų teorijų karaliaus Alex Jones filmas. Jeigu ir yra jo visai įdomių filmų, juose vis tiek apstu demagogijos. Taigi, šio filmo visiškai nesiūlau niekam žiūrėti. Nesugebėjau jo pabaigti. Nuobodybė, ypač kai kalbama net ne apie mano šalį.

Predator (1987) – artėjant šio filmo jaunojo brolio Predators pasirodymui, nusprendžiau, kad reikia sužinoti, kas gi čia per Švarco garsusis šedevras. Komedija, komedija. Juokingi tie senobiniai Švarco filmai :) Apskritai tai šis filmas būtų visiškas niekalas, jei ne Švarcas, vokišku akcentu šaukiantis „kamaan, kamaan, kyl my, dū it, ajm hiėr“. Tik dėl jo akcento ir vaidybos verta žiūrėti :)

Jekyll (2007) – šešių dalių britų serialas apie daktaro Jekilo ir misterio Haido palikuonį. Pasiūlė man jį pažiūrėti, nes ale mistikos jame yra. Mistikos yra, šiek tiek ir įdomybių, bet didelio įspūdžio nepaliko. Daug kas labai giria šį trumputį televizijos serialą, bet man jis toks… eilinis. Net neturiu ką komentuoti, geriau apie jį skaitykite normalias apžvalgas :)

The Langoliers (1995) – gal ir nevertėjo. Sako, kad viena geriausių Stephen King ekranizacijų. Aš pasakyčiau – na ir tragiškas ekranizacijas kuria :) Nors vimčiojau nuo The Mist, šis filmas tiek absurdo jausmo nesukėlė – visgi įtampa šiokia tokia yra, paslaptingumas irgi. Kartais buvo netgi įdomu. Finale kikenau kiek galėjau – kuo toliau, tuo labiau šis filmas vis labiau juokino, o pabaigoje tos minkštos spurgos su šimtais dantų, kramtančių laiko tėkmę… Eh. Tiesiog nėra žodžių. Nežinau, kaip tokie filmai gali kam nors patikti. Nors gal ir žinau – jei žiūri filmą tik dėl to, jog lygintum su knyga, gal ir verta žiūrėti. Tačiau kaip kino darbą… Niekaip. Šlamštas, o ne ko nors vertas kinematografijos darbas :) Pigus pigus pigus, labai pigus kūrinėlis su pigiais pigiais aktoriais ir pusę laiko – stambiais surauktų veidų planais.

SAVAIČIŲ NUSIVYLIMAS:
The Book of Eli (2010) – ar žinot tą jausmą, kai žiūri dominantį ir gerą filmą, veiksmas rutuliojasi, filmas super patinka, o tada po truputį pradedi suprasti, kad viskas čia gerai nesibaigs? Toks jausmas apėmė mane. Laukiau filmo jau seniai, pradžia sudomino visiškai, scenos nuostabiai gražios, postapokaliptinis pasaulis fantastiškas ir viskas tiesiog puiku. Tada siužetas rutuliojasi ir pradedi suvokti, kas čia ta per „Book of Eli“… Tuomet likusi filmo dalis tampa šiek tiek humoristine, vietomis pradedi juoktis, kol galų gale – filmo pabaiga. Tragiška ir viską taip juodai sušikanti, kad net nesinori nieko apie filmą rašyti.

Todėl ilgai galvojau, nuo ko čia pradėti ir ką gero parašyti. Visas filmas persmelktas religinėmis užuominomis. Juk vien Eli vardas žydų ir arabų šventuose tekstuose varijuoja kaip „Dievo“ pakaitalas. O ir pats herojus nuolatos kalba ištraukomis iš biblijos, kai kuriose scenose ant dekoracijų galima rasti skaičius, žyminčius biblijos eilutes. Ir kuo labiau artėjo filmo pabaiga, tuo labiau krikščioniškos tiesos buvo aiškesnės filmo siužete. Kad ir kaip stengiausi nekreipti dėmesio, tačiau pro-katalikiškumo buvo šiek tiek per daug. Nebent, aš kažko nesupratau ir filmą būtų galima vertinti kaip anti-katalikišką – pasišaipantį iš neegzistuojančių vertybių, iš pasitikėjimo dievu ir panašių dalykų, kurie realiame pasaulyje neveikia. Nes kad ir koks uolus katalikas buvo Eli, bet elgėsi visiškai ne pagal bibliją, jo beveik visi veiksmai buvo neatitinkantys Biblijos mokymo – jis tik kalbėti gražiai mokėjo :)

Kaip ir minėjau, filmo pradžia – superinė. Viskas gerai, puikus veiksmo filmas. Pirmoji scena su kate labai graži. Yra filme scenų, kurios yra nepakartojamos ir kuriose puikiai atsiskleidžia Denzel Washington personažas. Tokių, kurios įsimena puikia, beveik tobula vaidyba (ypač scena po susišaudymo name). Tačiau yra daugybė scenų, kurios yra visiškai eilinės arba kelia juoką dėl savo vaidybos. Tačiau nepaisant to, filmą žiūrėjom su malonumu, kol, kaip minėjau, nepradėjo aiškėti tas svarbiausias „siužeto vingis“… O filmo pabaiga nuvylė visiškai, nusivylęs ištariau tik „kas per šūdas“ ir mintyse iškart atgaminau visus įvykius filme – tai padaręs tik dar labiau susinervinau ir pasakiau „nu ir bullšitas“. Ir tai, mano nuomone, yra visiška tiesa – kai gerą filmą visiškai sugadina jo pabaiga, kai dėl pabaigos gali prasikeikti, kam sugaišai tas dvi valandas žiūrėdamas tokį nelogišką absurdą… Kai dar be kitko, siužete yra tokių baisių skylių, jog negali nekreipti dėmesio (pirmas į galvą šovęs pavyzdys – Eli knygos storis).

Šiaip filmą žiūrėti galima, pastatytas tikrai neblogai, gražūs efektai ir muštynės. Veiksmas įtraukia, filmas neprailgsta, o ir pro-katalikiškumas ne toks jau ir labai baisus, kaip aš čia nupiešiau (gal tik sukelia juoką). Skaičiau, jog daug kam filmo pabaiga labai patiko ir siužeto vingiai – puikūs. Tačiau iš savo varpinės galiu pasakyti tik tiek – tai filmas, kurio gyvenime ne už ką nežiūrėčiau antrą kartą, nes visą filmą tik prakrizenčiau, kokia tai nesąmonė :) Jeigu norite filmo su gilia ir rimta mintimi, jei tikitės, kad šis bus kaip tik toks – tikrai ne. Neapsigaukite. Vartysite akis iš nepasitenkinimo :) Šio filmo gilumas kaip kokio dviejų rentinių šulinio. Mažas ir lėkštas.

Mėgstu kartais paskaitinėti spam’ą, todėl tenka rasti tikrų genijaus darbų. Šįkart labai prajuokino, tad noriu pasidalinti (pabraukimai originale buvo nuorodos):

„I’m currently being held prisoner by the Russian mafia penis enlargement penis enlargement and being forced to post spam comments on blogs and forum! If you don’t approve this they will kill me. penis enlargement penis enlargementnitip penis enlargement penis enlargement They’re coming back now. vimax vimax Please send help!“

Spam’erių literatūriniai sugebėjimai tobulėja :)

P.S.: jei kas nesupratote, laisvas vertimas: rusų mafija mane laiko įkaitu penio didinimas penio didinimas ir verčia mane rašyti spam’o komentarus tinklaraščiuose ir forumuose! Jei nepatvirtinsite šio komentaro, jie mane nužudys. penio didinimas penio didinimas penio didinimas penio didinimas Jie grįžta! vimax vimax Atsiųskite pagalbą!

Pagaliau! Vis bandydavau, vis bandydavau, bandydavau, bet vis tiek nepavykdavo.

Pagaliau! Vieną dieną prisiverčiau paskaityti instrukciją, kaip fotografuoti žaibus (labai nemėgstu skaityti instrukcijų). Bet pagaliau man buvo paaiškinta, ką darydavau ne taip :)

Taigi, atėjo dar viena audra, griebiau stovą ir praleidau valandą prie atidaryto lango :)

Turiu dvi mane tenkinančias nuotraukas. Ir dar dvi, kurios neblogos, bet neypatingai patiko:

Šioje pasisekė, nes tik atidarius kadrą pasirodė automobilis ir ryškiai apšvietė kavinę dešinėje:

Eksperimentuokite! Vienas malonumas!

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“
Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą, šiek tiek prieš tai, kai sugalvojo „grąžinti Katedrą Lietuvai“.

**

Jau kokius metus laukiau, kada galėsiu parašyti vieno sakinio įrašą, kuriuo dabar pavadinau šį įrašą. Gal ir būčiau tokį parašęs, bet, lyg specialiai, tą birželio 26-ąją buvau užsieniuose be interneto. O gal per tuos laukimo metus paaugau arba šiaip apsiraminau, nes dabar trečiąjį sakinio žodį nutylėjau. Bet tikrai ne iš pagarbos.

Pasimiro Brazauskas. Pamenu tik tiek, jog tą vakarą Slovakijoj smagiai prigėrėm ir gerai leidom laiką. Tokia naujiena nė kiek nesugadino nuotaikos. Nesigailėsiu asmens, kuris menkino Lietuvą, o pajutęs svylantį savo užpakalį, iškart puolė į kitą barikadų pusę. Kai jį išrinko prezidentu, mano tėvas nešiojo gedulo juostelę. Ir dar beretę megztą nešiojo. Nors dabar jos nenešioja, bet visiškai nesigėdija (kaip ir aš), jei jį pavadina „megzta berete“. Tai šimtą kartų geriau, negu būti pavadintam komunistu, Lietuvos išdaviku.

Brazauskas nebuvo tikras Lietuvos prezidentas, jis buvo apsišaukėlis. Jam Lietuva nerūpėjo. Jis labiau buvo CK pirmininkas, lietuviškųjų komunistų herojus. Juo žavėtis galima nebent dėl to, jog mokėdavo tobulai plauti žmonėms smegenis ir sugebėjo visuose gyvenimo atvejuose pasirinkti tinkamą barikadų pusę ir tokiu būdu pasiekti daug daugiau, nei bet kuris kitas sovietinės ideologijos pripampęs individas. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau apie jo ligą ir kaip jam sunku su ja kovoti, negražiai pagalvojau: „nemirk, kankinkis ilgiau“. Tada sąžinė man pasakė, kad už tokius žodžius gausiu atlygį, bet man nusispjaut – tai vienintelis žmogus gyvenime, kuriam linkėjau kančių. Visgi gyvenimas atlygina kiekvienam už savo darbus, todėl ir AMB gavo labai neblogą dozę. Gal tik per lengvą.

Grįžus į Lietuvą skrandį pradėjo nenumaldomai traukioti televizijos ir žiniasklaidos vėmalai. Dar tikriausiai nesu matęs tokio dirbtino ir šleikštaus mirusio žmogaus užpakalio laižymo. Net bjauru skaityti dėl lankomumo kurpiamus portalų straipsnius. Šlykštu matyti laidas, kur AMB tapo ne tik „daug nuveikusiu Lietuvos prezidentu“, bet netgi „atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę“! Tokį brudą išmąsčiusiam žurnalistui norėtųsi spjauti į veidą. Beveik niekas nerašo tiesos, o tik laikosi labai kvailos taisyklės „apie mirusį gerai arba nieko“. Kažkodėl vieno tipo nusikaltėlių (paskutinės Lietuvos „sensacijos“) atveju šios taisyklės nesilaikoma, bet kai pasimiršta Lietuvos progresą stabdęs ir šalį į sovietų gretas bandęs grąžinti asmuo – visi, nesilaikantys taisyklės, paskelbiami amoraliais žmonėmis. Tuomet ir aš pabūsiu amoralus. Negaliu susilaikyti neparašęs kitokios nuomonės, kai matau kaip neskoningai visoje žiniasklaidoje AMB garbinamas ir šlovinamas už tai, ko nepadarė. Kažkoks iškrypėlių šou, naujo „tautos didvyrio“ gimdymas iš mėšlo krūvelės.

Bjauru ir viskas. Būsiu naivus ir tikėsiuosi tik vieno – kad praėjus dešimčiai, dvidešimčiai metų istorija parodys, kur teisybė, ir AMB bus sutrintas su žemėmis, kaip menkiausias Lietuvos prezidentas. Man net neapsiverčia liežuvis jo vadinti prezidentu, nes prezidentas paprastai turi mylėti savo Tėvynę, gerbti ją ir bandyti ją iškelti kuo aukščiau. Ir jokiu būdu nemenkinti.

Sveikinu Bažnyčią su puikiu sprendimu nevelti politikos ir religijos. Ar tai bus pirmas žingsnis politikos ir religijos atskirties link? Abejoju, bet vis tiek palaikau. Nors nenustebčiau, jei po 50 metų jau kiti klerikalai sugalvotų Brazauską paskelbti šventuoju. Šioje organizacijoje visko pasitaiko.

Pabaigai, kadangi visa žiniasklaida atsiklaupusi lyžčioja užpakalius, o tokie politikai kaip Zuokas parodo visiškai nesuprantamą savo veidą (ir dar nupeza apie tai, jog AMB reiktų laidoti valdovų rūmuose),  siūlau pasiskaityti kelis mano atrastus straipsnius ir įrašus; galbūt jie geriau apibūdins požiūrio tašką nei mano pamintyjimai:

Tomas Čyvas – trumpai ir tiksliai.
Uroboras – ką čia tokio pasakyti? Net ir aš prieš kelias dienas grįždamas mąsčiau, ar verta kažką rašyti, kai mirė toks nereikšmingas žmogus. Bet, kaip minėjau, negaliu susilaikyti, kai matau žiniasklaidos poziciją.
Artūras Račas apie 43 Kontstitucijos straipsnį – labai tiksliai apie tai, kodėl AMB neturėtų būti laidojamas Katedroje.
Adreview - žiauriai ir su daug netaktiškų keiksmažodžių (įspėjau!). Dėl šlykščios kalbos neapsisprendžiau, ar nurodyti čia jo įrašą, bet visgi jo mintys atspindi tam tikrą šios istorijos dalį.
Ir aišku vėl priminsiu garsiąsias jo frazes. Dar pasakykit, kad buvo ne toks ir darė ne tai, ką sakė.

Užbaigdamas įrašą pasakysiu labai paprastą ir banalią frazę: darbai, o ne užimamos pareigos ir populiarumas išaukština žmogų. O Algirdo Mykolo Brazausko darbai tikrai nebuvo suteikiantys garbės ar iškilumo.

Artimiesiems užuojauta ir ilgai neliūdėkite.

Reiktų Sacharukui & co. pasimokyti iš rusų politikų :) Štai čia tai menas priimti įstatymą 459 449 balsais, kai salėje dalyvavo tik 88 parlamentarai!

P.S.: neseku Sacharuko skandalo, nes jis man neįdomus. Todėl, jog, mano kuklia nuomone, neliečiamybės atėmimo labiau vertas ne neteisėtai pabalsavęs seimūnas (ką garantuotai darė ne jis pirmas ir ne paskutinis), o du LR Seimo nariai, nepaklusę policijai, pakurstę riaušes, užpuolę žmogų, susimušę su pareigūnais ir kitaip nepagarbiai pasielgę su kitais.

Geriau vėliau negu niekad – užimtas įvairiais darbais prieš atostogas, pavėluoju su naujienomis. O naujienos – mane nustebinusios. Istorija labai trumpai: žmogelis sumanė suorganizuoti eilinį mažutį renginį vaikams Katedros aikštėje – piešimas, žaidimai, etc. Iš savivaldybės sužinojo, kad reikia renginį suderinti su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Kurija pasakė „pas mus tik valstybinės šventės“. Organizatoriai spjovė, gavo iš savivaldybės leidimą ir renginį suorganizavo. Vykstant renginiui atėjo purkštaujantis kunigėlis, o po renginio parašė skundą. Dabar organizatoriui gresia įspėjimas arba 2000 Lt bauda.

Už ką??? Pirmą kartą pamatęs jo pareiškimą (šį, viršuje), pagalvojau, jog kelis sakinius iš ten reiktų išbraukti. Tačiau susipažinęs su visa istorija, pagalvojau, ar pats jo vietoje nebūčiau parašęs dar pikčiau. Kai išgirdau apie šį įvykį, pagalvojau, jog žmogus negavo leidimo iš savivaldybės. Tačiau vėliau iš jo paties sužinojau, jog leidimas gautas ir viskas, nepaisant kunigėlio, įvyko sklandžiai ir gražiai. Pasirodo mūsų valstybėje egzistuoja kažkoks Administracinio įstatymo papildymas, kuriame nurodyta – jei nori rengti renginį viešoje, už mokesčių mokėtojų pinigus prižiūrimoje, visų Lietuvos žmonių ir svečių laisvoje erdvėje – Katedros aikštėje, turi atsiklausti Bažnyčios leidimo. Turi atsiklausti religinės organizacijos leidimo šalyje, kurioje nėra valstybinės religijos. Leidimo rengti renginį vietoje, kuri priklauso Vilniaus miestui ir Lietuvos valstybei. Absurdas. Čia tas pats, kaip aš dabar pasakyčiau, jog nuo šiol Fabijoniškėse ir Antakalnyje be mano žinios negali vykti joks renginys. Jokia mugė ar mainų turgelis. Skamba kvailai, ar ne?

Nors pats Donatas sako, jog jam gresia tik įspėjimas, visi suvokiame, jog problema slypi ne tame. Bažnyčia ne tik yra išskirtinė organizacija mūsų valstybėje (nemoka mokesčių, gauna įvairias pašalpas ir t.t.), bet ir savinasi viešąsias erdves. Uždraudžia žmonėms pilnateisiškai jomis naudotis. Šįkart aš tiesiog sėdėjau ir dar kartą pasigailėjau, kad manęs niekada netraukė teisė ir jos nestudijavau – dabar aukočiau daug savo laiko, kad tokie nekorektiški įstatymai būtų pakeisti, nes jie elementariai prieštarauja Konstitucijai.

Niekaip nesuprantu, kokią teisę turi religinė organizacija Lietuvoje nurodyti, ką kam veikti viešoje vietoje? Gal kas man, neprieteliui, paaiškins? Net savivaldybei davus leidimą, žmogus vis tiek bus baudžiamas – kaip taip įmanoma išsivysčiusioje valstybėje?

P.S.: štai ta demoniška šventė, prieš kurią kovoja Bažnyčia. Aš manau, kad savo mėšle sustabarėjusi organizacija jei galėtų, tai ir šiuos pramogaujančius jaunus žmones susemtų ir visiems išdalintų po porą tūkstantėlių baudos. Pikta.

Neseniai išgirdau, jog Gedimino prospekto verslininkai paprašė savivaldybės atidaryti prospektą automobiliams, nes „klientai negali privažiuoti“. Galvojau – nesąmonė, nepadarys tokio kvailo dalyko. Pasirodo, padarė. Visam laikui, taip pat ir savaitgaliais, atidarė gabalą nuo Žvėryno iki Jogailos gatvės. Tai pirma kilusi mintis buvo „o ten buvo uždara??“. Nes jei kas esate vakarais ėję ta atkarpa, tikriausiai matėte kad prie didesnių klubų ar kavinių automobilių netrūksta, o policija privažiuoja, pasižiūri, ar kas nesimuša, ir nuvažiuoja. Niekam nerūpėjo.

Antra mintis buvo „vargšai, vargšai tie mūsų valdininkėliai“. Vargšais pavadinau ne veltui. Pirmiausia, tai kaip juokingai lengvai jie pasiduoda kažikokių verslininkų spaudimui. Pasakė ir per savaitę padarė, net neatsiklausę visuomenės nuomonės. O antra – liūdna man, kaip mūsų valdininkėliai ir politikėliai visiškai nemoka mąstyti šiuolaikiškai, blaiviai ir protingai. Kodėl taip sakau? Nes beveik neabejoju, jog ateis laikai ir likusiai Gedimino prospekto atkarpai.

Kad nepasirodyčiau burbeklis, pezantis ant vargšų valdininkėlių, pasakysiu visiškai paprastą, šiuolaikišką ir (beveik galiu garantuoti) situaciją pagerinantį sprendimą: visiškai uždaryti Gedimino prospekto atkarpą iki katedros, palikti tik vieną mažytę juostą aptarnaujančiam ir gyventojų transportui (bet ne taksi!); visame kitame plote įkurti didžiules lauko kavines su stogeliais ar skėčiais, milijoną suoliukų, daug gyvų medžių, kokį fontaną ir paversti gatvę visiška pėsčiųjų zona, kurioje veiktų daug lauko-vidaus kavinių, būtų kur pasėdėti, parymoti po medžiu ir pankeliams pagroti gitara. Galiu garantuoti iki galvos padėjimo – gatvė atsigautų, taptų labai populiari ir visos ten esančios įmonės plotų katučiu. Būtų dar gyviau už Vokiečių gatvę, kuri, tiesą sakant, yra tik didžiulė stovėjimo aikštelė.

O apvažiavimas? Dažnai važiuoju į senamiestį ar centrą ir nė karto neprisireikė važiuoti Gedimino prospektu. Ta gatvė automobiliams nereikalinga. Ir man labai liūdna, kad mūsų valdininkėliai taip neįsivaizduoja gyvenimo be automobilio, jog nesugeba pamąstyti ir sugalvoti tokio paprasto, elementaraus, mažai tekainuojančio ir daug naudos darančio sprendimo.

Prisimindamas praeito savaitgalio diskusijas su draugais apie atskaitos taškus, ateivius iš dešinės, gravitacijos reikšmę, „nubyrėjimą į Lenkiją“ ir paradoksus, noriu ir su savo skaitytojais pasidalinti šiek tiek primirštu Pinokio (kitaip sakant, Buratino) paradoksu. Šis paveikslėlis ir yra tas paradoksas. Nesupratote? Klauskite komentaruose :) O žmonės, pasirodo, knisasi dar giliau ir bando įrodyti, jog Pinokis – visagalis :)) (deja, anglų kalba).

Kad būtų smagiau galvoti apie paradoksus, labai noriu pasidalinti dienos video, kuris įrodo, jog kartais kalbos barjeras neegzistuoja – tiesiog nebūtina žinoti užsienio kalbos, kad suprastum esmę. Pažadu, žiūrėdami šį video apsiverksite iš juoko arba bent jau nesusilaikysite nekrizenę :)

Click here to view the embedded video.

Viena iš tų kvapą užgniaužiančių nuotraukų.

Nevalingai prisiminiau Matelio „Prieš parskrendant į žemę“.

Rasta pas pukomuko, originalas – oldschoolhollywood.

***

Šį įrašą patarčiau skaityti tik visą serialą „Lost“ mačiusius žmones. Atskleidžiamas turinys. Nevertėtų rizikuot. Komentarų irgi nemoderuosiu – tačiau pasistenkite komentaruose šnekėti be atskleidžiamo turinio. Jei serialo nematėte – geriau neskaitykite įrašo, o eikite ir pradėkite žiūrėti patį serialą :) Tikrai verta.

***

Yra du dominuojantys Lost žiūrovų tipai. Vieni serialą mėgo iki 3-4 jo sezono ir dabar teigia, jog serialas nusivažiavo ir yra ištemptas, ir kiti, kurie serialą mėgsta, su malonumu žiūri juo gyvena ir net garbina. Nors iš dalies pritarčiau pirmiesiems, kai kurių dalykų seriale buvo galima išvengti, tačiau esu labiau prie antrųjų – Lost nuo pat pirmos iki paskutinės serijos man buvo labai įdomus, įtraukiantis, sukeliantis daug minčių, iškeliantis krūvą teorijų ir nepaleidžiantis nuo virvutės. Aišku, yra dar ir kitokių žiūrovų – nemažai jų nesigilina ir serialą tiesiog žiūri, net nekurdami teorijų.

Pažiūrėjęs paskutinę Lost seriją, jaučiausi gan liūdnai. Vien tai man įrodo, jog šis serialas man geriausias iš kada nors matytų. Taip prisirišau prie kiekvieno personažo, taip juos pažinau ir su jais susigyvenau, kad buvo žiauriai sunku sėdėti šias dvi valandas ir su jais po truputį atsisveikinti. Šešeri metai. 121 valanda žiūrint ir mėgaujantis. Dar dvigubai tiek laiko kuriant teorijas, diskutuojant, skaitant kitų sugalvotus paaiškinimus ir kitaip gilinantis į šitą fenomenalų serialą. Kadangi visą serialą žiūrėjau labai įdėmiai, buvo nuostabu paskutinėse serijose atsekti sąsajas su ankstesniais sezonais – vienas kitam ištartos frazės, paralelės, tam tikrų veiksmų paaiškinimas. Pasiilgsiu viso to. Nenoriu susitaikyti, kad serialas buvo galutinai užbaigtas ir taip išbaigtas. Tie nesuvokiami dalykai ir nesuprantami vaizdai visi išaiškinti ir padėtas galutinis taškas. Nebebus jokių didžiulių teorijų ir spėliojimų.

Ar nors vienas iš jūsų, žiūrėjusių serialą nuo pradžių iki galo, galės išgyventi be Hugo?? Aš ne. Ir visgi labai džiaugiuosi, kad Desmondui viskas baigėsi gerai – jis, kaip ir Hugo, juk vieni iš geriausių personažų.)

Lost kritikai teigia, kad serialas nusivažiavo ir pasidarė tik tempiamas ir neįdomus eilinis serialas. Aš visiškai prieštaraučiau, nes tai yra vienintelis mano matytas serialas, kuris taip progresavo, o jo pradžia visiškai skiriasi nuo pabaigos, nors pabaiga ir susiejama su visu serialu. Tai serialas, kurio personažai keitėsi taip, kaip jokiame kitame. Vien pažiūrėkime į Locke personažą – ar dar nors viename seriale yra toks įspūdingas personažas, sudarytas iš trijų asmenų – Locke prieš skrydį, Locke saloje ir Locke po mirties. Trys asmenybės ir visiškai persimainantis personažas, sukuriantis ypatingai stiprų serialo pagrindą. Daug kritikų (ir mano draugų) keikė, jog serialas pasidarė meilės šou, vien meilės trikampiai, seilionės ir kitokie neįdomūs dalykai. Tačiau tie kritikai neprisimena, kad veiksmo pirmuosiuose sezonuose buvo dešimteriopai mažiau, nei paskutiniuose :) Be to, man serialo stiprybė susideda ne tik iš dūmų monstro, pasišaudymų, Dharmos, daugybės lavonų ir kitokių veiksmo ir mistikos epizodų – man ne ką mažiau svarbesnis serialo aspektas buvo personažai, jų „augimas“, savęs atradimas, kiekvieno suvokimas, ką jis turėjo, ko neteko ir ką gavo šioje saloje; gyvenimo tikslo ieškojimas ir įvairiausi nuklydimai nuo kelio. Ir tai puikiai užtvirtino paskutinis sezonas, o dar labiau – paskutinė serija. Juk kaip teigė kūrėjai, serialo mistika nebuvo tik pati sala – tai buvo ir personažai, jų gyvenimai ir elgesys.

Iš pradžių nesupratau, ar Lost finalas mane tenkino, ar ne. Tačiau vėliau suvokiau, kad tai puikiai užpildė visą serialo esmę – žmones, bendruomenę, jų santykius, gyvenimus. Norėjusiems veiksmo ir salos problemų išsprendimo – tai buvo, viskas išspręsta puikiai ir gražiai – gėris nugalėjo. O norėjusiems gilaus ir reikšmingo finalo, laimingos pabaigos – viskas patiekta ant lėkštutės. Aišku, ta laiminga pabaiga man buvo žiauriai liūdna: tas mirties suvokimas, jog anksčiau ar vėliau, kad ir kokie įtempti ir svarbūs mūsų gyvenimai būtų, kad ir kokioje „saloje“ atsidurtumėme, vis tiek mirsim. Tačiau Lost labai gražiai pateikia pačios mirties esmę – niekas nemiršta vienas. Tie žmonės, kurie tavo gyvenime tau buvo svarbiausi, liks su tavim ir kartu „pereisite į naują etapą“. Tikriausiai Lost atvaizdavo, mano nuomone, nuostabiausią dalyką – mirtį kartu su artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis, paskatino nebijoti mirties, nes jų atvaizduotas šešto sezono gyvenimas ne saloje gali būti vienas iš pomirtinio gyvenimo variantų. Smagu, jog tokios ale „skaistyklos“ teorija sklandė jau nuo pirmojo serialo sezono – ir štai pačiame finale ši teorija panaudojama labai idealiai – nesugadinant saloje įvykusių įvykių ir užtvirtinant, kad visi tie įvykiai ir žmonės egzistavo, tačiau įprasminant visus ten žuvusius žmones ir visą tai, ką jie kartu nuveikė. Šis serialas paskutinėmis 20-čia savo minučių suteikia prasmę gyvenimui. Suteikia prasmę mirčiai, tokiam betiksliam ir nutrūkstančiam nežinomam dalykui.

Lost paliko daug neatsakytų klausimų. Tačiau tai tik puikus kūrėjų ėjimas, kadangi tokiu būdu serialas liks „gyvas“ – žmonės vėl jį žiūrės, vėl kurs teorijas, interpretuos ir diskutuos. Taip serialas gyvuos dar ilgiau. Aš tvirtai manau, jog jei serialas būtų buvęs sutalpintas (kaip pradžioje planuota) į tris ar keturis sezonus, jis tikrai nebūtų išaugęs į tokį tvirtą kūrinį, kuris dar dešimtmečius bus minimas, cituojamas, rodomas kaip pavyzdys. Sakykite, ką norite, tačiau šis serialas dar ilgai bus pateikiamas kaip geriausio serialo pavyzdys – jame buvo absoliučiai visų reikalingų sudedamųjų dalių: meilės, netekties, žmonių santykių, veiksmo, pasišaudymo, mistikos, ateivių teorijų, senovės civilizacijų pėdsakų, nemirtingumo, supermeno galių, detektyvo, kelionių laiku, alternatyvių realybių, bombų, visokiausio plauko kosmosų ir, svarbiausia – daugybė vietos didžiulėms interpretacijoms, teorijoms ir sugebėjimas serialą kurti taip, jog iki pat galo nebūtų aišku kas vyksta ir kokia tiesa slypi už visko. Juk ne veltui apie serialą prirašyta milijonai žodžių, šimtai tūkstančių straipsnių ir įrašų. Ar žinote nors vieną kitą serialą, kuris būtų sukėlęs tokį didžiulį ažiotažą? Kol kas nesu apie tokį girdėjęs.

Noriu paklausti kiekvieno, kuris sako, kad serialas nusivažiavo ir tapo neįdomus, išaiškinimai yra nesąmoningi, finalas buvo labai prastas – kaip būtų geriau, koks išaiškinimas būtų geresnis? Kol kas man nei vienas neatsakė, išskyrus mano sesę, kuri pasakė „galėjo tai būti ateiviai, o ne kažkokia spindinti šviesa“. Aš manau, kad jei tai būtų ateiviai, serialas būtų eilinis sci-fi šlamštelis su ufonautais. Tačiau net ir dabartiniu atveju apie ateivius teorijų prikurti galima. Taigi ir noriu paklausti paprasto klausimo - kas būtų geriau šiame seriale? Ar serialas turėjo išlikti savo linijoje ir visiškai nesikeisti nuo 1-2 sezonų, neprogresuoti? Manau, kad jei taip būtų atsitikę, ties 4 sezonu jie jau būtų neturėję ką rodyti, nes hatch (tas rūsys) ir others‘ai buvo tik mažutė salos pasaulio dalis. Juk kiek galima lakstyti po tas pačias džiungles, medžioti šernus ir išsirinkinėti vadą bandant išplaukti iš salos? Aš visiškai balsuoju ne už tokią situaciją, o už dabartinę.

Labai laukiu, ką Lost kūrėjai veiks toliau. Tai ką jie padarė, buvo kažkas nepakartojamo. Tai kūrinys, kuris suteikia visišką katarsį ir televizoriaus žiūrėjimą padaro prasmingu – verčiantį susimąstyti, sukti smegeninę ir kurti teorijas. Net George Lucas tai pripažino ir parašė kūrėjams laišką :) Sakykite ką norite, tačiau tai buvo ir kol kas yra visų laikų geriausias serialas, nes nei vienas serialas nebuvo toks progresuojantis ir toks permainingas, nenuspėjamas bei turintis tokį kiekį įvairiausių dalykų, temų, istorinių faktų ir simbolizmo.

Nebesiplėsiu toliau, nes galėčiau apie tai parašyti knygą. Galva dar sukasi nuo įspūdžio ir nenorėjimo susitaikyti su tuo, jog nebematysiu nei vieno iš jų. Nebeturėsiu ko laukti kiekvienos savaitės viduryje… Epas užbaigtas. Vietos interpretacijoms apstu. Jei ko nors nesuprantate – jums atsakys Lostpedia. Jei norite kartu su manim solidariai išreikšti gedulą dėl atsisveikinimo su šiuo puikiu serialu – pirmyn komentuoti. O jei norite padiskutuoti, paprieštarauti man, pateikti geresnę serialo išaiškinimo idėją ar įrodyti, kad daktaras Hausas ir CSI yra geresni serialai – pirmyn, būtų labai smagu :) (Aišku, gi viskas yra skonio reikalas :) ).

See you in another life, brother.