Ar žinote, kad panaudoję vienos savaitės JAV kariuomenės išlaidas, visame pasaulyje išnaikintume badą? Panaudoję visas karo Irake išlaidas galėtume visame pasaulyje pastatyti pakankamai normalių mokyklų ir ligoninių? Būtų gražu, bet šiandien ne apie JAV.

Prieš kokį pusmetį vienoje interneto svetainėje turėjau begalinę diskusiją. Aišku, diskusija išsigimė į eilinį apsilojimą. Diskutavome apie kariuomenės reikalingumą ir Lietuvos kariuomenę. Aš esu tas, kuris keikia bet kokius karinius veiksmus, tuo pačiu ir bet kokią kariuomenę. Suprantu, kad pasaulyje be kariuomenės niekada nebus išsiverčiama (kaip ir be karų), tačiau jau ilgą laiką esu labai tvirtos nuomonės – Lietuvai kariuomenė yra visiškai nereikalinga. Mes turime NATO ir ES. Kariuomenės mums reikia tik tokios, kad patenkintume šių sąjungų reikalavimus. O reikalavimai – diplomatinių sugebėjimų menas.

Ta tema šiandien atradau labai puikų Ą. Bagdono straipsnį. Jame yra auksinių minčių, kurias skaitydamas tik linksėjau galva. Autorius rašo: „Išlaidos kariuomenei mažina investicijas į civilinę pramonę ir skatina nenašų darbo jėgos panaudojimą. Lėšos kariuomenei iš esmės „pavagia“ lėšas, kurios galėtų būti skirtos švietimui ir sveikatos apsaugai.“ Iš tiesų vienas didžiausių pasipiktinimų man užėjo tada, kai Lietuvos valstybė prieš metus pirko mums visiškai nereikalingų karinių laivų už 190 mln. Lt. Tuo tarpu kaip tik artėjo krizė, visur buvo karpomi biudžetai, žmonės gyveno baimėje, bet pinigai ir toliau buvo švaistomi tokiems bereikšmiams dalykams.

Toje diskusijoje labiausiai buvau kaltinamas tuo, kad kaip aš toks, tikru lietuviu save laikantis, galiu nepagarbiai šnekėti apie savo tėvynę ir aiškinti, kad jos nereikia ginti? Oponentai puikiai perfrazuodavo mano mintis, nors aš turėjau omenyje visai ką kita – jei mes turėtume ir dvigubai didesnę kariuomenę, nei dabar, užpuolus mus ji būtų visiškai nereikšminga. Kol ji būtų mobilizuota, kol kažkas kažkur susivoktų – miestai jau seniausiai būtų subombarduoti, o valstybė užimta. Kaip rašo autorius: „Akivaizdu, kad Lietuvą užpuolus ji būtų užimta per labai trumpą laiką ir jos likimas tikėtinai, o ir pageidautinai, spręstųsi diplomatinėmis, o ne karinėmis priemonėmis. Nei terorizmas, nei partizaninis karas tam neturėtų reikšmingos įtakos.“ Tuo tarpu visi rezervo karininkai ir kariuomenę palaikantys žmonės mane kaltina tėvynės išdavimu ir kartais silpnaprotyste. Kadangi strateginiuose veiksmuose nenusimanau, visada klausiu: ką mūsų kukli kariuomenė su trim tankais ir 10 000 automatų galėtų padaryti prieš, tarkim, šiuolaikinę Rusijos kariuomenę? Ar temptume ilgiau nei keletą valandų?

„Kartą įkurtos institucijos labai sunkiai panaikinamos net tada, kai jos nebeatlieka jokios prasmingos funkcijos. Pavyzdžiui, kas dabar pasigenda pasieniečių prie sienos su Latvija ar Lenkija? O prieš tai atrodė – kaip gi čia be pasieniečių, juk visos valstybės turi.“ Ir vis tiek aš tikiuosi, kad kada nors gyvensiu Lietuvoje, kurioje pinigai nebus švaistomi tokiems bereikšmiams dalykams. Kai dabar iš pensininkų atimami paskutiniai pinigai, už kuriuos jie ir taip nepragyvena, kai visiems mažinamos pašalpos, o susirgti mūsų šalyje paprasčiausiai negalima, nes vėliau nesusimokėsi už komunalines, šimtai milijonų litų yra švaistoma kariuomenei.

Ir galų gale, koks tikslas mums turėti savo kariuomenę, jei net ilgametis kariuomenės vadas V. Tutkus, žmogus, turintis pasiaukojamai mylėti savo tėvynę, pasuka į Kremliaus pusę? Ar karo atveju neatsitiktų taip, jog pusė mūsų visokių vadų ir leitenantų pasuktų tuo pačiu keliu, kad tik išsaugotų savo užpakalius? Kam Lietuvai reikia tokios kariuomenės – kuri neatlieka jokios naudingos funkcijos, nerodo jokio gero ir lavinamojo pavyzdžio ir, galų gale, tik ryja taip trūkstamus pinigus neatnešdama jokios realios naudos? Vaikų, jaunimo ir vyresnių žmonių valstybingumą ugdyti galima daug pigesniais, veiksmingesniais ir gražesniais būdais.

Būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip atrodytumėme tarptautiniuose vandenyse, jei nuspręstume kardinaliai sumažinti savo kariuomenės išlaidas ir sumažinti kariuomenę iki minimumo. Tada ir galėtume naudoti šūkį „Drąsi Lietuva“, nes taptume išskirtiniais Europoje. Bet ne šiame gyvenime. Jei tai padarytų kitos valstybės, gal tada, kaip tikri „drąsuoliai“, ir nusektume iš paskos.

Taigi, po kelis sakinius apie šį puikų laiko švaistymo išradimą – kompiuterinius žaidimus:

Crysis: Warhead. Jei žaidėte pirmąją dalį, tai žinote, apie ką kalbu. Pirmoji man labai patiko, antroji nuo pirmosios neatsilieka… bet ir niekuo nepralenkia. Gal tik patobulėjusia grafika. Pats žaidimas tikrai kokybiškas ir puikus, vienas malonumas tokį žaisti. Tačiau visą laiką neapleido vienas jausmas – kad žaidžiu tą patį pirmąjį Crysis. Visiškai niekas nepasikeitė. Ar tai gerai? Mano nuomone – ne. Kadangi baigus žaisti pirmąją dalį jau kaip ir esi „visko paragavęs“, antroji jau pasirodo nuobodi. Tas pats per tą patį. Nieko naujo. Taigi, čia didis minusas – vietomis netgi atrodė, kad žaidžiu tą pačią pirmą dalį, nors grafika tikrai tobulesnė ir siužetas visai smagus. Korėjiečiai, amerikiečiai ir ufonautai vienoje saloje – veža :)

Jei norėčiau pagirti žaidimą, tai vėlgi girčiau jo esmę – kostiumą. Vienas smagumas su juo :) Jau nuo pirmos dalies pamėgau įsijungti neribotas kostiumo galimybes ir tiesiog sustojus kur nors prie kokių blogiukų, su jais linksmintis. Prieiti tyliai, pykštelt. Palakstyt aplink turbo greičiu. Patrankyt su padidinta jėga. Vienos smagybės :) Tikriausiai šis žaidimo pagrindinis objektas ir liks Crysis vizitine kortele, nes dar nei vienam žaidime nemačiau taip smagiai panaudojamų kostiumo galimybių.

Tiek to Crysis. Geras žaidimas, vienas įsimintinesnių shooterių. Stebinantis savo kokybe ir sąlyginai mažais reikalavimais kompiuteriui.

*

Call Of Duty: World At War. Nors ir nemėgstu žaidimų apie karą, o iš jų yra patikęs tik kažkuris, kur reikėjo skersti vokiečių SS karininkus, tai skeptiškai žiūrėjau ir į šį. Žaidžiau ir COD: Modern Warfare, kuris man pasirodė visiška nuobodybė. Ir kaip gi netikėta – ši dalis mane visiškai nustebino. Pradedant fantastiška grafika, tęsiant puikiu, tiesiog puikiu dvipusiu siužetu ir baigiant įtampa. Žaidime valdai du kareivius pakaitomis – vienas iš jų rusas, besiveržiantis į Vokietiją, kitas – amerikietis, besitaškantis Japonijoje. Man labiau patiko žaisti už rusą, nes šioje žaidimo dalyje tiek grafika, tiek aplinka, tiek veiksmas man daug įdomesnis ir labiau įtemptas. Apgriuvę Vokietijos miestai, bandymas apsiginti nuo krūvos tankų ar visur prilindusių snaiperių ir kitokios įdomybės, sutinkamos tokiuose žaidimuose. Tuo tarpu amerikiečiai lakstė po visokias pelkes, džiungles ir pievas, kas man yra ypatingai nuobodu, bet ištveriama. Bet apskritai žaidimas labai įspūdingas, grafika tokia, jog kartais lakstai ir žiūrinėji pro langus į kraštovaizdį. O bene įdomiausias ir linksmiausias dalykas yra slaptas lygis Nazi Zombies, kuriame esi uždarytas apleistame name ir tiesiog turi gintis nuo krūvos nacių zombių :) Smagi pramoga.

*

Far Cry 2. Laiko gaišimas. Tikrąja to žodžio prasme. Nusigauni „namo“, gauni užduotį, kol nusigauni iki užduoties vietos – pasenti gali. Įvykdai užduotį, vėl amžinybę keliauji atgal. Tada vėl gauni naują užduotį, iki kurios pusė dienos keliavimo. Och, kaip nuobodu. Nuo taško A iki taško B, nuo B – iki A, ir tai būtinai nusitęsia per visą žemėlapį. Erzino nesveikai. Dar buvo žadėta, kad šiame žaidime grafika bus neapsakoma, kad žaidimo veiksmas bus įtemptas. Nei grafikos įspūdingos pamačiau, nei veiksmo kokio. Grafika gal būtų ir graži, jei nebūtų nerealistiška ir netgi juokinga. Gamtoje nei vieno žvėrelio, nei vieno paukštelio. Gali sprogdinti pastatus ar medžius, tai absoliučiai niekas net nesujuda. Veiksmo irgi ne per daugiausiai. Džiunglės, pievos, miškai ir nei gyvos dvasios. Važiuoji, sutinki kareivėlių, nupyškini, sėdi ir važiuoji toliau, vėl ką nors sutinki, nupyškini ir taip be galo be krašto. Labai lengva tvarkytis su blogiukais – žaidimo smegenys labai prastos, nes kareiviai laksto ratais, trankosi į medžius, nesupranta, kurioje pusėje esi. Ką jau kalbėti apie žaidimo vietas, kur turi sėlinti – gali bėgti kiaurai, vis tiek tavęs nepamatys. Juokinga, kad jei nori nušauti žmogų, turi suvaryti visą apkabą į jį – o kai prieini pasižiūrėti į lavoną, tai nei kraujo, nei jokio ženklo. Numeti bombą blogiukui po kojom, o ji jo nė kiek nesužeidžia ir jis net nepastebi tavęs.

Labai prastas žaidimas, visiška nuobodybė. Ištvėriau tik valandą – kiek skaičiau atsiliepimų, tai ir visas likęs žaidimas yra lygiai toks pats, kaip pradžia. Gerai, kad ir nežaidžiau toliau, nes būčiau išprotėjęs nuo tokios nuobodybės :) Nepatariu žaisti niekam. Yra daug geresnių shooterių su daug įdomesniu ir įtemptesniu siužetu.

*

Portal. Kai pirmą kartą pabandžiau šį paprastą žaidimą – nebeatsitraukiau. Žaidžiau jį jau kokius keturis kartus ir dar neatsibodo. Nėra ką apie jį pasakoti, nes suprantamai sunku apibūdinti. Šiek tiek gal paaiškins šis vaizdo įrašas:

Click here to view the embedded video.

Eksperimentavimui ribų nėra. Ir pamąstyti kai kur reikia, pasitelkti logiką. Tikrai siūlau pažaisti, atgaiva nuo tradicinių shooterių. Ypatingai laukiu jau greit pasirodysiančios antrosios dalies.

*

Frontlines: Fuel of War. Nors tokių žaidimų su panašiu siužetu jau yra apsčiai, ir nieko naujo šiame nepamatysite, bet man jis kažkodėl patiko. Gan lengvas, smagus žaidimėlis. Tikriausiai labiausiai patiko tai, jog galima valdyti begalę ginklų ir visokiausių šiuolaikinės armijos žaisliukų – pavyzdžiui, mašinytes su sprogmenimis ar miniatiūrinį malūnsparnį. Pramogavau su malūnsparniais tiek, kad vienu metu net pabodo. Tada ėmiausi oro atakų – labai smagus žaisliukas, kai turi jų neribotą kiekį. Pasirinkimas gan didelis, pradedant paprastu bombardavimu, baigiant galingais automatiniais ginklais. Siužetas visiškai neįsimenantis. Žaidimo pabaigoje net pasidarė nuobodu, nes priešininkų veiksmus galima buvo nuspėti, viskas vyko labai vienodai. Bet, kaip ir sakiau, šitas žaidimas, mano nuomone, labiau skirtas pramogai – palakstai, paskraidini malūnsparnius, valdai visokius miniatiūrinius tankus, pabombarduoji iš oro. Vidutinis žaidimas su keliais smagiai pliusais.

*

Dead Space. Paliko gerą įspūdį. Viskas nuo pradžių iki pabaigos – patiko. Siužetas – kaip tik man, tolima planeta, apleistas laivas, krūva ateivių ir visokiausios naujovės iš fantastikos srities. Žaidimas prasideda nuo to, kad tavo valdomas personažas (labai kietas inžinierius, kuris turi dar kietesnį kostiumą) yra atskiriamas nuo savo komandos ir susiduria su pirmaisiais ateiviais-žmogėdromis. Aišku, neapsieisim be seilių, tad tavo personažas dar ieško ir savo merginos, dirbusios šiame laive. Na, bet esmė ne šituose pezaluose. Apskritai siužetas labai įdomus ir įtraukiantis. Sekiau kiekvieną įrašą, apžiūrinėdavau visus kampus, nes viskas buvo įdomu. Vienas smagiausių dalykų – tai kostiumo tiuningas ir ginklų tobulinimas. Šiek tiek priminė Bioshock, bet tik pačią idėją. Vien dėl tokių tobulinimų verta rinkti viską iš visų pakampių, nes gali parduoti ir už tai pasitobulinti ginklus ir t.t.

Antigravitacijos zonos – super. Smagindavausi iki atsibodimo. Aišku, neišvengta ir klaidų – kai skraidydavai nuo vieno paviršiaus iki kito, vaizdas kažkaip užstrigdavo ir negalėdavau pažvelgti viršun, tad ateiviai užpuldavo netikėtai. O ateiviai užpuola taip, kad žaidėjas privarytų į kelnes (didelis minusas). Kai žaidėjui tampomi nervai tokiais „staigiais užpuolimais“ – man nepatinka. Na, bet tai nesugadino pasimėgavimo žaidimu. Visokie „rakandai“ puikiai sugalvoti. Navigacijos įrenginys padėdavo ir apsaugodavo nuo bereikalingo klaidžiojimo. Holografiniai kostiumo rodomi vaizdai – puiku. Objektų sulėtinimas šiek tiek priminė Timeshift, bet labai puikiai pasitarnavo ir kėlė džiugesį. Vėlgi, su šiuo įrankiu papramogauti galima apsčiai.

Tikrai geras, įdomus ir įtraukiantis žaidimas. Viena iš tų įdomesnių trečio asmens šaudyklių. Tikrai verta neskubėti ir apsižvalgyti aplinkui, panagrinėti detales. Didelėse erdvėse pažvelkite į viršų, dažnai pamatysite įspūdingų vaizdų ar įrengimų. Žaidimas padarytas ne atsainiai, padirbėta stipriai. Tikrai verta aukoti laiką.

*

Mirror’s Edge. Netradicinis žaidimas, paperkantis tuo, jog pasakoja apie vieną populiariausių šių laikų jaunimo „sporto šaką“ (dar vadinamą gyvenimo būdu) – parkourą. Kai išgirdau, kad kuriamas toks žaidimas, apsidžiaugiau – bus įdomu. Ale, šiek tiek nuvylė. Visų pirma, siužetas visiškai eilinis ir gan nuobodu žaisti. Bet tiek to. Tačiau nusivilti teko pačia žaidimo eiga. Įsivaizdavau, jog žaidime bus didžiulė miesto erdvė, kurioje galėsi laisvai lakstyti ir bele kaip laipioti – kokia ir yra parkouro esmė. Tačiau taip nėra. Veiksmai gan stipriai apriboti, dažnai turi tik vieną kelią, kurį dar turi kažkaip pasiekti. Keliose vietose buvau visiškai strigęs ir teko internete ieškotis perėjimo paaiškinimų. Taip atsitiko todėl, kad kai kuriose vietose žaidimas buvo visiškai nelogiškas ir atrodė, jog tikrai nebus įmanoma atsispirti nuo sienos ir šoktelti į 5 metrų aukštį. O pasirodo, taip ir reikdavo daryti :) Būdavo ir kitokių logikos iškraipymų – gali šokti nuo 30 metrų aukščio namo, bet būtinai prieš paliesdamas žemę pradėk verstis – jei versiesi, nesusižalosi. Kvaila šiek tiek. Žaidimo grafika graži – bet nepanaši į tikrą pasaulį. Įžanginiai vaizdai pateikiami kaip animaciniai filmai, tad ir pats pasaulis yra visiškai kaip animacinis filmas – su ryškiomis spalvomis, gražiai nupieštas, spindintis. Bet visai gražu. Pabandysiu apibendrinti: vidutinis, bet visai įdomus žaidimas (kadangi netradicinis). Pažaisti visai smagu, nes įdomu grakščiai palakstyt stogais ir paskraidyt nuo vieno pastato ant kito. Jei nėra ką veikti, galima pažaisti. Jei bus neįdomu pirmas 20 minučių – toliau nežaiskite, visas likęs žaidimas visiškai toks pats.

*

F.E.A.R 2: Project Origin. Pavadinčiau kitaip. FEAR: Pilnos Kelnės 2. Nors iškart galiu patvirtinti, kad praeitai daliai, per kurią klykčiojau iš baimės, ši neprilygsta. Tačiau vis tiek – pridaryti kelnes galima labai daug kartų, ypač, kai veiksmas vyksta apleistoje mokykloje. OMG, kaip krėtė šiurpas! Kūrėjai dar kartą įrodė, jog kurti šiurpą keliančius vaizdus (ir garsus!) jie sugeba puikiausiai už bet kokius žaidimų kūrėjus. Jei kituose žaidimuose bandoma tiesiog išgąsdinti staigiai pasirodančiomis nesąmonėmis ir klyksmais prieš nosį, tai šiame žaidime žaidėjas įbauginamas palengva. Tikriausiai gyvenime nesu patyręs tokio jausmo kitoje situacijoje – kai pradeda kilti šiurpas, tačiau kokias 10 sekundžių įsitempimas ir šiurpas tik stiprėja, o ne atslūgsta. Labai įdomus jausmas, prie kurio gali priprasti kaip prie narkotiko – todėl, tikriausiai, šį žaidimą ir žaidžiau. Kad ir kaip bebūtų baisu ir kiek kartų bebūčiau metęs ausines, pasiuntęs na* ekraną ir nuėjęs prasiblaškyti, vis tiek toliau žaidžiau. Ir tikrai žaisiu kitas FEAR dalis.

Trumpai užbaigiant: jei nežaidėte Perseus Mandate dalies, žaiskite ją. Ji geresnė. Siužetas ten įdomesnis. Bet ši irgi nebloga, istorija įdomi (nors žaidimo pabaigoje šiek tiek viskas pabosta), o baimės – iki kaklo. Beje, grafika patobulėjo fantastiškai, įvairūs vaizdai daug gražesni, nei buvo. Naujoviškas valdomas robotas buvo labai smagus prasiblaškymas. Tikras horror šedevras!

*

Viskas! Laikas Bioshock 2!

Ar vaikystėje rašydavote laiškus į ateitį, slėpdavote juos kur nors ir pažadėdavote juos atplėšti tik prabėgus tam tikram laikui? Aš tai darydavau nuolatos. Žiauriai džiaugiausi, kai prieš kelis metus iš buvusios mokytojos gavau laišką, rašytą, kai buvau dvylikos metų. Paskutinį tokį laišką rašiau pernai – bet abejoju, ar jis bus išsaugotas.

Todėl noriu pristatyti gan seną interneto tarnybą, kurią ką tik atradau: Future Me. Jei esate tikri, kad po ilgo laiko vis dar naudositės tuo pačiu el. paštu, viską padaryti labai paprasta: parašote laišką – įvedate savo adresą – siunčiate – gaunate laišką, kuriame turite patvirtinti pašto adresą spustelėdami ant nuorodos – ir viskas. Kai ateityje jau būsite pamiršę apie tokį dalyką, netikėtai gausite savo laišką :)

Vėliausia data, kuria galima siųsti, yra 2060 metai. Stipriai abejoju, ar ta tarnyba tada dar veiks, bet kokį penketą-dešimtį metų gal ir galima tikėtis. Visgi tarnyba turi šiokį tokį vardą, veikia nuo 2003 metų ir išsiuntė/dar saugo virš milijono laiškų. Aš tikiuosi, kad jie neišduos savo vartotojų ir tuoj pat siunčiu krūvą tokių laiškų :)

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Where The Wild Things Are (2009) – ar buvot kada užpykę ant filmo? Aš ant šio užpykau. Bais susinervinau, kai jis pasibaigė. Ta 101 minutė prabėgo kaip 20, ir visiškai nemeluoju. Nežinau kodėl, bet šitas filmas mane užbūrė nuo pat pirmos sekundės. Nuo pat pradžių susigyvenau su berniuku, pergyvenau kartu su juo, susinervinau, kai sugriuvo jo sniego pilis, bėgau su juo kartu tolyn nuo namų ir vėliau grįžau atgal. Fantastiškai gražus filmas. Ne, ne gražus, o neapsakomai nuoširdus ir sukeliantis labai malonų jausmą viduje. Sukėlė panašius jausmus kaip Son of Rambow. Užuojautą su liūdesiu, bet ir džiugesį, jog net nelaimingi vaikai moka linksmintis. Šis sugeba susikurti sau didžiulį gražų pasaulį su nerealiomis asmenybėmis meškinų kailiuose. Net neapsisprendžiu, kuris iš jų patiko labiausiai – tikriausiai bulius :) Apie filmo gražumą net nėra ką kalbėti – jei mėgstate ypatingai gražias pasakas ir nuoširdžius filmus – nerkite. Nepasigailėsite. Šitas filmas yra gerų jausmų bedugnė. Net neturiu žodžių, koks jis nuostabus. Apsiseilėsiu net!

James Gandolfini (Soprano) balsas erzino tik pradžioje – vėliau pripratau :) Nesuprantu, kodėl tokiam gražiam filmui buvo parinktas tokio baisaus personažo (Soprano) balsas. Gal todėl, jog režisierius, Spike Jonze, kaip bebūtų keista, prieš šį filmą nieko panašaus nenuveikė, o dirbo tik su tokiomis laidomis kaip Jackass ir įvairiais riedlentininkais (Fully Flared) bei muzikos grupėmis. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugebėjo taip persikūnyti ir sukurti visiškai su jo ankstesniais darbais nederantį kūrinį? Beje, pažiūrėję filmą, nepamirškite filmo garso takelio – jį jau išsiuntinėjau visiems draugams. Imkite ir jūs (ir tai bus pirmoji nelegalaus torrento nuoroda mano tinklaraštyje) :) Tai toks gražus darbas, toks nuotaikingas albumas, jog klausau jau ketvirta diena be sustojimo, ir visiškai neatsibosta. Kiekvieną kartą puikiai pakelia nuotaiką. Nuostabus filmas, dar nuostabesnis albumas. Tikiuosi, kad tokių filmų ateityje dar bus. Gražiau gyventi, ir tiek.

SAVAIČIŲ ORGAZMAS:
Inglourious Basterds (2009) – neapsakomas malonumas kiekvieną filmo minutę. Gal Tarantino paskutiniu metu ir buvo paklydęs į populiaresnį holivudinį stilių (kuris man vis tiek ypač patiko), tačiau dabar su didžiuliu trenksmu grįžo į senąsias, Pulp Fiction vėžes. Ir tai visiškai veža. Juokiausi, kai linkomanijoje paskaičiau komentarus apie šį filmą. Paaugliai vaikai purkštavo, kad filmas prastas ir nuobodus, „vien tik plepa ir dar vokiškai“. Pažiūrėjus filmą šie komentarai sukelia daug juoko, kadangi Tarantino vėl sugrįžo prie to, ką moka tobuliausiai – ilgų, ilgų, labai ilgų dialogų ir inteligentiškų ginčų scenų, kuriose veiksmo nėra, dialogai vystomi labai lėtai nepamirštant puikios vaidybos ir nuotaikų perteikimo, ir įtampa tose scenose išlaikoma ypatingai stipri. Nei vieną filmo minutę nesugebėjau atsipalaiduoti – kartais dėl juoko, kartais dėl scenos įtampos. Tradicinė Tarantino vizitinė kortelė – scena, kai visi nutaiko vieni į kitus ginklus, didelio žavesio nesukėlė, tačiau tai visiškai nesvarbu. Bet kurios filmo scenos finalas buvo visiškai puikus, scenos užbaigiamos labai laiku ir absoliučiai niekas šiame filme neatrodė pigiai.

Visą filmą meldžiausi, kad Tarantino išdrįstų „pakeisti istoriją“ ir sukurtų savo mums gerai žinomų istorinių įvykių versiją. Džiūgavau, kai supratau, kad taip ir bus. Nežinau, ar tai jo drąsa rizikuoti tokia slidžia tema, kai visas pasaulis vaikosi faktų ir kiekvieną klystantį režisierių karia ant šakos. Aišku, čia ir durniui aišku, jog filmas specialiai toks, tačiau nesupratingų žmonių dažnai pasitaiko. Tarantino nacių nekenčia tikriausiai tiek pat, kiek aš – tos tobulos nacių skerdimo scenos, tos nuostabios juodo ir žiauraus humoro scenos… Eh. Jei būčiau filmo apie Antrąjį Pasaulinį karą personažas, tikriausiai norėčiau šokti polką ant nacių lavonų. Nacių žudymas šiame filme buvo toks gražus! Dar filmas bais gražus savo kalbų įvairove. Aišku, jos tik keturios (plius papildomas Brad Pitt naudojamas dialektas), tačiau visos pateiktos visu savo tvirtumu. Vokiečių kalba tikriausiai dar nei viename filme neskambėjo taip gražiai. O perėjimas iš vietinės prancūzų kalbos į anglų – fantastiškas. Tikriausiai geriausias nei kada nors perėjimo problemos išsprendimas :)

Vaidyba. Brad Pitt mane dar kartą, dar vieną eilinį kartą visiškai nužudė. „Gorlomi – Arivederchi“ sceną galėčiau žiūrėti šimtus kartų ir jaučiuosi kaip jauna mergaitė, pirmą kartą pamačiusi pusnuogį Twilightą Edward Culleną. Spiegiau iš laimės. Brad Pitt pradeda pasižymėti (tiksliau, jau ryškiai pasižymėjo) kaip vienintelis aktorius holivude, sugebantis kalbėti bet kokiu amerikiečių dialektu. Jo sugebėjimai tokie unikalūs, jog sulyginus kelių jo filmų personažų kalbėjimo manieras, negali patikėt – jos visiškai skirtingos ir autentiškos. Kaip kažkuriame įraše jau minėjau ir minėsiu dar daug kartų – kuo toliau, tuo Pitt’as puikesnis. Visų aktorystės sugebėjimų (vaidybos, kalbos, ekspresijos, veido išraiškų) jam galėtų pavydėti bet kas. Tačiau šiame filme jis visgi nusileido vienam aktoriui – eiliniam ir tik šiek tiek žinomam vokiečių serialų aktoriui Christoph Waltz. Jei jis šiais metais negaus Oskaro už vaidybą – aš nebetikiu Oskarais (nors niekada ypatingai jais netikėjau, bet vis tiek jie yra gan neblogas rodiklis). Jo personažo neapibūdinsi – tai reikia išvysti. Scena prie stalo filmo pabaigoje („Uuuuh, that’s a bingo!“) – puikiausias filmą vainikuojantis dialogas. Ir apskritai, visame filme negalėjau atsistebėti tokio eilinio aktoriaus persikūnijimu. Tobulas vokiečių karininkas, sergantis sveiku pedantizmu, mėgstantis žudyti žydus ir apgaunantis visus savo veido išraiškomis bei manieromis. Ir dar, su labai smagiu humoro jausmu. Tobulai atliktas vaidmuo.

Ir apskritai, jei šių metų Oskarų išrinktas geriausias filmas bus koks Avatar, o ne šis filmas, visiškai supyksiu. Avatar – gražus ir malonus popsas. Čia gi, drąsiai sakau, puikiausias meno kūrinys. Man buvo gaila, jog jo trukmė tik 2,5 h. Buvo gaila, kai filmas baigėsi ir žinojau, kad tikrai žiūrėsiu jį dar kartą. Beje, pabaigoje tryniau rankas ir džiūgavau – kaip tik to ir tikėjausi. Puiki ir džiugi kerštinga antifašistinė pabaiga, kuri, labai gaila, bet nesipildė tikrovėje. O būtų buvę taip smagu! Būtinai privaloma žiūrėti, nelaukit nė minutės. Vienas geriausių 2009 metų filmų, be jokių konkurentų. Tarantino vėl įspyrė visiems į klyną.

SAVAIČIŲ KOSMINĖ ODISĖJA:
Moon (2009) – vienu sakiniu: frazė „galiojimo laikas“ įgauna visiškai naują prasmę. Nepriklausomas visiškai šviežias britas režisierius Duncan Jones, 5 milijonų dolerių biudžetas (palyginimui, District 9 – 30 mln., Terminator Salvation – 200 mln.) ir šiek tiek nuoširdaus darbo. Gauname puikų, gražų fantastinį filmą. Be jokių ateivių ar galaktikų karų. Pripažinimas krūvoje festivalių, geriausi įvertinimai ir daugybė filmo gerbėjų. Apie šį filmą man pranešė tokie pažįstami, kurie galvojau filmų išvis nežiūri. Ir tai parodo, kad tai tikrai geras darbas. Filmas apie Mėnulio bazėje dirbantį vyriškį. Darbo sutartis – trys metai, darbuotojas vienas. Vienintelis jo draugas – nuostabiai draugišku ir gražiu Kevin Spacey balsu apdovanotas robotas Gerty su paprasčiausiu smailiku ekranėlyje. Iš pat pradžių pagalvojau – o ne, jie kopijuoja 2001 Space Odyssey ir pirmąjį kino istorijoje protingą ir pavojingą robotą. Vėliau, pasirodė, kad tai tik specialiai sukurta aliuzija, priverčianti sugretinti šį robotą su ano filmo robotu. Režisierius pats teigė, kad šiuo filmu norėjo „atiduoti pagarbą“ tokiems fantastiniams filmams, kaip 2001 Space Odyssey ar Soliaris. Pagarba puikiai atiduota. Šis filmas yra puikus šiuolaikinis tokių filmų pavyzdys, lyg kokybiškas grįžimas į tuos ramius, rimtus ir gražius fantastinius filmus. Siužetas, garso takelis, atmosfera, aplinka – viskas primena tuos filmus.

Taip, veiksmo šiame filme nesurasite. Tai visiškai kitoks filmas, nors ir fantastinis. Sam Rockwell vaidmuo – visiškas jo sužibėjimas, mėgavausi kiekviena akimirka. Kiekvienas jo persimainymas ir sugebėjimas parodyti žiūrovui, kuo skiriasi jo personažų emocijos ir būdai, privertė dabar pasidomėti pačiu aktoriumi. Skaičiau, kad siužetas buvo rašomas būtent šiam aktoriui. Labai dažnai keliamas klausimas – ar gali filmas su vienu personažu, vienu aktoriumi, būti įdomus? Šis filmas – puikus to įrodymas. Nors režisierius – nepatyręs, aktorius – vienas, o dekoracijos – kuo pigesnės, tačiau filmas drąsiai lenkia daugybę 2009 metų geriausių fantastinių filmų savo kokybiškumu, siužeto įdomumu ir apskritai – tiesiog didelis pasimėgavimas žiūrėti tokį filmą – lėtą, įtraukiantį, be jokių sproginėjimų ar pasišaudymų. Be tokių filmų kino pasirinkimas būtų labai nuobodus. Būtinai pažiūrėkite. Vienas iš 2009 metų filmų, kuriuos privaloma pažiūrėti.

P.S.: ar be manęs kas nors įžvelgė sulyginimą su religija? Prašymai (maldos), atsakymų nebuvimas, gražūs pažadai, „užtarnauto poilsio“ laukimas, skatinimai ir pagyros dėl gero elgesio, pažadai apie gyvenimą PO, keliavimo kabinos forma kaip karsto, ir t.t.?

SAVAIČIŲ PERSONAŽAI:
A Serious Man (2009) – oh, tie broliai Coen‘ai… Vis mesteli kokį filmą, kuris susuka smegenis ir jautiesi kaip kvailys – arba nesupratęs filmo, arba išvis nieko nesupratęs. Ir tuo tarpu labai gerai suvoki, kad filmas taip puikiai pastatytas, kad vienas malonumas jį žiūrėti. Žydeliai, žydeliai. Tikriausiai tokio smagaus ir teigiamo filmo apie žydus dar nebuvo. Puiki komedija, puikūs netradiciniai vaidmenys, puiki satyra. Viskas tiesiog puiku. Žvengėm iš kiekvieno naujo personažo – vien sūnaus mokyklos direktorius – nemirtingas. Filmą tikrai verta pamatyti dėl vaidybos ir aktorių. Tačiau yra ir rimtesnių dalykų. Simbolika filme tikrai įdomi ir ne visada pastebima. Viskas cikliškai kartojasi, kol vienu metu nustoja kartotis ir filmo tėkmė visiškai pasikeičia – pagrindinis personažas baigia sugniužti, gyvenimo bėdos taip užspaudžia, kad jis baigia išprotėti. Žavėjausi jo tvirtumu – jo vietoje seniausiai visus būčiau pasiuntęs į visus galus ir dingęs kur nors. Ir nerūpėtų man jokios mitzvah ir kitokios ceremonijos. Taigi, filmą tikrai būtina pažiūrėti. Jei ankstesnis Coen’ų filmas Burn After Reading buvo galbūt įdomesnis siužetu, tai šis nenusileidžia jam personažais, jų gyvenimais ir bendra filmo dvasia. Tokį filmą verta pažiūrėti antrą kartą – kad vėl išvystum tuos žydų senolius, juokingus rabinus, puikų pagrindinį sumišusį personažą, smagią šeimynėlę, išprotėjusius aplinkinius ir visą tą ciklišką filmo simboliką. Nepamirškime ir pabaigos, po kurios sėdi ir galvoji, kad tai tikriausiai viena gražesnių pabaigų, tačiau atnešanti krūvą interpretacijų ir klausimų. Siečiau pabaigą su Šriodingerio kate – taip režisieriai žaidžia su mumis. Nežinote, kas ta Šriodingerio katė? Būtinai paskaitykite prieš žiūrėdami filmą. Beje, nepaminėjau, kad filmas visai neblogai padeda pažinti žydų tradicijas nieko apie jas nežinantiems. Internete galima rasti interpretacijų, kad filmas pastatytas kaip šiuolaikinis Jobo knygos (Senojo Testamento) pasakojimas. Toje knygoje pasakojama apie Jobą, kuris prarado viską, tačiau nesiliovė tikėti dievu. Tačiau tuo pat metu filme galima įžvelgti ir daugybę ateizmą tvirtinančių apraiškų, o taip pat Šriodingerio katė, brolio rašoma knyga apie kažkokius kosminius ryšius (kurie veikia) ir kiti moksliniai dalykėliai. Privalomas pamatyti filmas. Didelis pliusas. Ir po filmo nepamirškite paskaityti kokią gerą jo analizę. Atsivers akys.

••

Terminator Salvation (2009) – iškart prie reikalo – pirmą sykį išgirdus tą nuostabų garsą, džeržgimą, kurį skleidžia robotai – krėtė šiurpas. Tas garsas toks fantastiškas, kad negalėjau jo atsiklausyti – kol filmo gale jis neįgriso, nes buvo daroma paprastai – naudojamas lygiai tas pats garsas visais atvejais, kai pasirodydavo kokie robotai ar terminatoriai. Piguva. Visas filmas – kažkokia piguva. Po trečiojo filmo atrodė, kad ketvirtasis – Terminatoriaus finalas – bus toks įspūdingas, kad smegenis ištaškys. Na, taip, efektai – labai įspūdingi. Robotai – puikūs. Švarco veidelis ant roboto – priceless. Bet tuo viskas ir pasibaigia. Istorijos pateikimas ir epo užbaigimas (tikėkimės, kad užbaigimas) visiškai prastas, neįdomus, nerišlus, nuobodus. Žiovulį keliantis. Ne terminatoriška kažkaip. Nebeliko to sveiko humoro, buvusio pirmuose Terminatoriuose. Liko tik saldžiai iščiustytas ir sulipdytas holivudas, kuris išorėj gražus, o viduj randi labai nedaug. Marcus’o drama buvo visiškai neužkabinanti ir neįdomi. Didžiojo John Connor susitikimas su savo tėvu – sukeliantis juoką. Apskritai, filmas neblogai nuvylė – juk tikėtasi tiek daug, o gauta tiek mažai. Filmas labiau yra naujas Terminatoriaus epas, o ne senojo tęsinys – siužeto skylių palikta begalė, filmas visiškai prieštarauja pirmųjų trijų filmų siužetui. Efekčiukai, daugiau nieko. Aišku, ko gi norėti iš nepatyrusio režisieriaus, prisiimančio režisuoti labai garsų epą. Tai blogoji pusė. Tačiau filmą žiūrėti galima. Terminatoriaus mėgėjams, efektų garbintojams ir gražių robotukų fetišistams. „Gilaus“ kino nebus, nebus net natūralių ir nuoširdžių emocijų ir logikos veikėjų veiksmuose. O gal logikos ir neverta tokiuose filmuose ieškoti? Reikia tik atsijungti racionalumą ir mėgautis kokybiškai sulipdytu fantastiniu bajavyku?

Zombieland (2009) – post-apokaliptinių baisių filmų, apie išnykusią žmoniją, likusius vienišus didvyrius, milijonus zombių pasaulyje – prikurta begalės. Vieni labai geri, kiti visiškai prasti. Tema, atrodo išsemta. Bet! Kodėl gi nepadarius iš šio žanro geros komedijos? Ne pigios idiotiškos zombių pjaustymo pornografijos, o smagios, subtilios ir netradicinės komedijos? Taip ir yra su šiuo filmu. Savotiška, labai smagu ir verčia kikenti. Jokių nuobodžių aiškinimų filmo pradžioje, jokių tragiškų žmonijos išnykimo istorijų. Vienišas drovus ir juokingas pilietis su šautuvu ir keletas lakstančių zombių. Ir krūva taisyklių, kaip išlikti gyvam. Po kiek laiko pridėkime šiek tiek nuprotėjusį zombių skerdiką (pamišusį dėl kažkokių pyragėlių), gražią mergiotę su sesute ir Beverly Hills 90210 gatvę. Kas išeina – daug absurdiško juoko ir smagus vakaras :) Tikrai reikia pažiūrėt – pastaruoju metu holivudas smagesnės komedijos tikriausiai ir nėra išleidęs (nebent kažką pražiopsojau). Atpalaiduojantis ir nuotaiką pakeliantis filmas. Ir zombiai visai nebaisūs ir neklykauja ant kiekvieno kampo :)

Avatar 3D (2009) – nežinau nuo ko pradėti, kadangi šį filmą (ir dar 3D kino teatre) tikriausiai matė daugelis. Reklama ir atsiliepimai daro savo – mačiau ir aš. Nesigailėjau, buvo smagu. Tad gal tik pastebėjimai: 3D technologijos Lietuvoje dar labai prastos. Dažnai vaizdas būdavo susiliejęs, nefokusuojamas. Tačiau dažnai ir labai gražus – 3D efektas pasimatydavo puikiai ir suteikdavo visai neblogą įspūdį – vieną akimirką pagalvojau, jog žmonėms, sergantiems aukščio baime, turėtų būti sunku :) Ko trūko dėl 3D efekto – spalvų!! Spalvų visiškai nebuvo! Pabandžiau pažiūrėti įprastą, ne 3D filmą ir supratau, kiek dar technologijoms reikia tobulėti – filmas yra toks spalvingas, toks gražus, tačiau kino teatre to beveik nemačiau. Bet čia smulkmena – visko geriausio iškart tikėtis nereikia. Įspūdį paliko gerą, kažkas naujo, gražaus ir smagaus. Ypač tie vaizdai, kurie priverčia netgi krūptelėti, kai koks akmuo skrenda tau pro petį :) Ir tikiuosi, kad kažkaip bus sprendžiama titrų problema – nieko blogiau už 3D titrus neįmanoma sugalvoti.

Apskritai į šį filmą nuo pradžių žiūrėjau skeptiškai, kadangi visi žiniasklaidos šaltiniai plyšo pezalais, kad Avatar  sukels revoliuciją kino istorijoje. Ir pasakysiu savo kuklią nuomonę – nesukels tos revoliucijos, neskaitant to, kad uždirbo begalę pinigų. Taip, filmo efektai sukurti puikiai ir labai įdomiai (pilnas youtube vaizdo įrašų, kaip buvo kuriami efektai). Personažų (avatarų) veidai sukurti kaip niekada kokybiškai ir puikiai atspindi žmonių veidų emocijas ir nuotaikas. Tačiau tai nėra kažkokios revoliucijos ar naujovės – tiesiog buvo pritaikytos visos naujausios technologijos, puikiai sujungtos, tobulai išnaudojamos ir todėl gimė šis labai gražus kūrinys. Nieko stebuklingai naujo jie nepadarė. Avatar niekada nebus dar viena Matrica, kuri efektų srityje išrado krūvą naujų dalykų ir taip įžengė į istoriją. Avatar į istoriją įžengs tik kaip graži pasaka, kurioje technologijomis buvo sukurtas kokybiškas ir gražus kūrinys. Beje, filmas į istoriją labiau galėtų įeiti kaip mažiausiai pirataujamas – kadangi jis buvo specialiai kurtas 3D kino teatrams, prasmės jį žiūrėti kompiuteriuose – nėra. Todėl jis sumušė visus rekordus, uždirbo nežmoniškus pinigus – nes visi ėjo į 3D kino teatrus ir net ne po vieną kartą (Lietuvoje buvo kažkoks psichas, kuris pažiūrėjo šį filmą virš 20 kartų).

Taigi, gražus kūrinys? Tikrai taip. Aišku, tai eilinė holivudinė istorija, kai gėris nugali blogį, bla bla bla. Tačiau nėra labai viskas blogai ir bendrai ši pasaka yra labai puiki. Aš tai sakyčiau, kad čia filmas vaikams :) Bet žiūrėti buvo visai smagu. Žiūrovas labai lengvai pavergiamas graudžiais čiabuvių pasriūbavimais griūnant jų namams, liūdnomis ateivių ašaromis. Žiūrovui ypač lengvai sukeliamas pyktis ant visos žmonijos, kai keli egoistai karininkai ir verslininkai ima griauti draugiškų būtybių namus, žudyti šeimų narius ir kitaip kenkti „visuotinei gerovei“. Nepamirškime, kad nepiktybiški gyventojai žūva ir jų namai dega 3D efekte, todėl žiūrovas dar labiau suartinamas su jų kančiomis, kai prieš akis mato virstančius medžius ir sproginėjančias bombas. O vėliau, kai visi kareivai yra traiškomi vietinių piktų gyvūnų, žiūrovas sėdi, žiūri į trimates skerdynes ir galvoja, kodėl gi žūva šie niekuo nekalti išsigandę kareiviai, kurie tik vykdo maniakiško vado nurodymus? Tačiau negaila tų kareivių, nes jie gi – blogis. Ir aišku nepamirškime visą filmą tęsiamų jausmų, meilės, nesusipratimo, džiaugsmo ir galų gale beveik tragiškai nesibaigusios laimingos pabaigos. Tiesiog tobulas pop filmo rinkinys, kuris negali nepatikti masėms. Saldus, herojiškas, su graudžia pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija ir visišku atsidavimo silpnesniesiems jausmu. Kas gi kritikuos tokį filmą?

* 3D efektas – gražus, be jokių didelių problemų, tačiau tikrai ne tobulas.
* Pagrindinio veikėjo kojos – nerealu! Tai tik įrodo, kad režisierius kreipia dėmesį į smulkmenas. Jos ne tik buvo neįgalios – jos ir atrodė kaip neįgaliojo kojos! Plonos it šakaliukai.
* Nevalingas bandymas užmatyti Neytiri spenelius – tikrai taip!
* Mėgavimasis saldžiapopsiniu standartiniu holivudiniu kūriniu su ypač gražiais peizažais – tikrai taip!
* Ar 2D Avatar žiūrėčiau kino teatre – manau, kad ne. Ar 3D pritrauks mane į kino teatrą ateityje – be abejonės.
* Ar verta žiūrėti šį filmą 3D kino teatre (jei dar rodo) – tikrai taip! Pažintis su naujomis technologijomis!

••

New York, I Love You (2009) – pamenate ypač gražų iš daugybės trumpų meilės istorijų sudėtą filmą Paris, I Love You? Taaaip, čia „antra“ dalis. Labai geras filmas, nors ne toks puikus kaip pirmoji dalis. Kaip ir pirmasis, taip ir šis – patiko be jokių komentarų. Tai puikus pavyzdys, kokius gerus trumpametražius filmus apie meilę įmanoma pastatyti. Banali tema – tačiau puikus išpildymas. Šįkart nuo meilės temos keliuose filmuose buvo nusisukta, tačiau nelabai toli. Patiko visi iki vieno. Tobuliausias kūrinys – su dieduku ir močiute – su G. labai kikenom, nes aiškiai įžvelgėme savo charakterius :) Beje, jei galvotume apie techninius dalykus ir panašiai, tai pirmoji dalis buvo labiau „jausminga“. Ne veltui veiksmas Paryžiuje :) Ši dalis labiau „holivudinė“, daugiau sausų santykių, ne tiek daug romantikos ir daugiau seksualinių, o ne meilės temų. Beje, pasigedau homoseksualios meilės, kurios pakankamai buvo pirmoje dalyje. Ir dar – visiškai nustebino Shia LaBeouf (Transformerių žvaigždės) vaidmuo – po tokio šlamšto Transformeriuose (apie tai vėliau šiame įraše), net keista buvo matyti tokį gerą vaidmenį. Tikiuosi, šio gražaus bendro trumpametražių filmų rinkinio trečios dalies nebus – kad nesugadintų puikaus bendraautorių kūrinio. Bet pažiūrėti vis tiek privaloma! Gražu ir tiek!

The Informant! (2009) – tikrais įvykiai paremta gero humoro komedija. Kodėl gero? Nes subtili ir ne kiekvienam suprantama. Iškart perspėsiu – filmas gali daug kam nepatikti, nes visas filmo pagrindas – ilgi ir painūs dialogai. Ar gali būti įdomus filmas apie kažkokios mums nežinomos kompanijos slaptus darbelius nustatant kainas ir kitaip sukčiaujant nusukant mokesčius? Ar gali tai būti įdomu, kai beveik nieko nežinome apie JAV ekonomiką ir mums tai toli toli? Tikrai gali, tačiau ne kiekvienam. Taigi, jei mėgstate tik bajavykus ir nieko daugiau, arba esate labai išrankus filmų žiūrėtojas – geriau net nežiūrėkite. Filmas tikrai nėra tradicinio siužeto, nuspėjamas ir žiūrovų mases vaizdais maitinantis kūrinėlis. Matt Damon dar kartą nustebina savo sugebėjimu įsikūnyti į durną (apsimetantį durnium) personažą. Filmas nėra visiškai atitinkantis tikrus įvykius – net filmo pradžioje nurodoma, jog tam tikri įvykiai ir scenos buvo išgalvotos. Viskas pateikiama su sveiku, geru humoru. Įdomu stebėti, kaip paprastai vienas gudrus žmogus gali apgauti visą FTB sistemą, o dar įdomiau suvokti, jog visą filmą tikėjai personažu, ir tik filmo gale supratai, kad pats buvai išdurtas. Visiškai išdurtas. Jei perskaitysite kokią apžvalgą ir tada žiūrėsite filmą – gal ir nebūsite išdurti. Tačiau iki pusės filmo aš nuoširdžiai tikėjau pagrindinio personažo naivumu ir kvailumu, kol vieną akimirką nesupratau, kad jis kažką suka :) O susuko jis nepriekaištingai. Mane žavėjo vis didėjanti suma ir tos sumos pateikimas žiūrovui – kartais tai buvo pasakoma taip neišsiskiriančiai, jog galima buvo net pražiopsoti.  Žavėjausi aktoriaus sugebėjimu perteikti personažo akiplėšiškumą, kai FTB agentas jam parodė telefono kodą laiške, o jis toliau juodai melavo nesikeičiančiu veidu. Ta scena – tikriausiai viena geresnių filme. Įtempianti, rimta ir žavinti gera vaidyba. Tikrojo žmogaus, Mark Whitacre, biografija visai įdomi – kai pažiūrėsite filmą, būtinai ją paskaitykite (tik ne prieš filmą – bus neįdomu). Yra įdomių faktų, nors vienas labiausiai dėmesį patraukiantis – jog Mark Whitacre gavo 10 metų bausmės, tuo tarpu jo bendrininkai, netiesiogiai apvogę milijonus žmonių ir nusukę šimtą kartų didesnes sumas, gavo trigubai mažesnes bausmes. Beje, jis jau paleistas iš kalėjimo ir laimingai gyvena su savo šeima bei dirba puikioje įmonėje. Kalėjime laiko veltui neleido – mokėsi, skaitė ir apsigynė kelis mokslinius laipsnius. Tikiuosi, per daug neišplepėjau. Tikrai verta pažiūrėti. Sudėtingas, suktas ir kartais sunkiai suprantamas filmas, tačiau labai smagus ir geras. Puiki netradicinė komedija.

Trick R Treat (2008) – o kad visi siaubo filmai būtų tokie! Visiškas oldschoolas! Pagaliau nors vienas režisierius grąžino Horror žanrui garbę ir tarp visų idiotiškų kraujaškų ir mėsmalių filmų į pasaulį paleido visai neblogą siaubo komedijos filmą. Su tradicine Helovyno diena, su daug moliugų, kaukių, baisių pasakojimų ir keistų istorijų. Filmas sukurtas pagal keturias istorijas, kurios susipina tarpusavyje. Pradėjus žiūrėti filmą atrodo: „eh, dar viena klykčiojimų ir kraujo baisybė“. Tačiau kuo toliau – tuo geriau. Išprotėjęs direktorius, kaukėtas žudikas, nuskendęs autobusas, vilkolakiai ir keistas personažas su bulvių maišu ant galvos – uh, kaip smagu. Patiko ypač, tikrai, labai. Sukėlė nostalgiją, ir laikas pralėkė labai smagiai. Kas įdomiausia (ir tikriausiai juokingiausia), netikėti siužeto vingiai yra daug sunkiau nuspėjami šiame nuotaikingame filme, negu kokiuose „didinguose“ šių laikų siaubiakuose, kai išleidžiama penkiolikta filmo dalis, kur dar prieš jos išleidimą jau gali nuspėti būsiantį siužetą. Taip yra tikriausiai todėl, jog režisierius nesistengė sukrėsti ar sukelti šoką tais siužeto vingiais – tiesiog darė paprastą ir senamadišką filmą, kuriam nereikia jokių didžių sukrėtimų, kad žmonės galėtų juo mėgautis. Daug režisierių ir šlamšto kūrėjų galėtų to pasimokyti. Iki šiol geriausias matytas filmas apie Helovyno dieną. Būtinai pažiūrėkite. Visai nebaisu, užtat labai smagu!

Go (1999) – labai paprastas ir niekuo ypatingu neišsiskiriantis filmas. Vidutiniai aktoriai, vidutinis siužetas, vidutinė ir daug kur matyta idėja ir filmo eigos būdas. Pasakojimas dėstomas kelių filmo personažų gyvenimo linijomis, prasidedančiomis nuo vieno taško. Kas nutiko vienam, kas nutiko kitam, ir kaip visa tai susiję. Panašu į Guy Ritchie stilių, šiek tiek į Tarantino, bet iki šių didžių režisierių – laaaabai toli, neapsigaukite. Filmas pradedamas pasakojimu apie merginą, kuriai trūksta pinigų, todėl ji nusprendžia užsiimti vienkartine narkotikų prekyba. Iš dalies filme neblogai parodoma, kodėl neverta prasidėti su narkotikais – sulauksi daug bėdų. Tačiau iš kitos pusės – filmas blogas. Jame taip smagiai parodomas teigiamas narkotikų poveikis, kad taip ir norisi išbandyti. O tai jau skatinimas, ir tai yra blogai.  Beje, kuo toliau, tuo filmas darosi juokingesnis – į pabaigą netgi priverčia pasijuokti. Tuo tikriausiai jis ir įsiminė – toks televizijoms sekmadienio vėliems vakarams skirtas filmas, kažkuo užkabinantis ir prajuokinantis. Neblogi bajeriai, juokingi siužeto vingiai – daugiau nieko ir nereikia. Trumpai baigiant – filmas visiškai vidutinis, būtų gaila už tokį mokėti kino teatre, tačiau pasižiūrėjimui neturint ką veikti – puikiai tinka. Kai iš ekrano nesinori reikalauti didžių filmų su giliomis mintimis – puikiai tinka.

Up In The Air (2009) – kaip kažkur skaičiau, tai pirmasis filmas kuriame George Clooney parodo dalyką, kurio niekada nerodė – pažeidžiamumą. Aš dar pridėčiau – senėjimą. Šiame filme man jis pasirodė toks senstantis ir pasitikėjimą praradęs vyras… Gi vidutinio amžiaus krizė. Tačiau personažas buvo „Clooniškas“ ir viskas buvo atlikta puikiai. Apie filmą: gražus, juokingas ir smagus. Puikaus režisieriaus Jason Reitman (Thank You for Smoking, Juno) paprastas, vidutinis, bet tikrai neprastas holivudinis filmas apie kelių žmonių gyvenimus ir apie mums, lietuviams, nelabai suprantamą JAV verslo, darbo ir kitokią sistemą. Atrodytų lyg ir viskas, tačiau viską vainikuoja pabaiga ir visa filmo esmė – Šeima. Visą filmą sukasi mintys apie tai, kad negalėtum gyventi to žmogaus gyvenimo – be draugų, šeimos, namų, visada kelyje. Tai puikiai vainikuoja žmonių pasisakymai filmo pabaigoje, nes kiekvienas, turintis šeimą/mylimą žmogų, labai gerai supras, ką tie žmonės sako. Iš tiesų šį filmą verta pažiūrėti vien dėl paskutinių 20 filmo minučių (aišku, be viso filmo jos būtų nesuprantamos) ir dėl filmo moralo bei veikėjo likimo, kuris nėra holivudiškas. Jei žiūrint atrodo, kad tai paprasta komedija-drama, filmo pabaiga visiškai pakeičia nuomonę ir palieka gerą įspūdį. Gerą jausmą. Tad jei norite to – pirmyn. Neblogas kūrinys, smagus siužetas, geri aktoriai ir puikus jausmas.

The Life Aquatic With Steve Zissou (2004) – kaip rašė kažkoks tai žmogus: Bill Murray. Šį filmą pažiūrėsite dėl to, jog jame yra Bill Murray. Ir tai yra tiesa :) Jei atvirai – labai keistas filmas. Kartais galvodavau, kad jį tuoj jungsiu, nes kažkokia nesąmonė. Bet po sekundės apsigalvodavau. Labai šokčiojantis, nenuoseklus, „šizovas“ filmas. Gal todėl Bill Murray ir atlieka pagrindinį vaidmenį :) Bet tai ir yra šio filmo cinkelis, šio filmo žavesys – visokios išprotėjusios sapalionės, veiksmai „be ryšio“, absurdiškos situacijos, nuprotėję personažai. Nerealūs personažai! Puikiausias absurdo komedijos pavyzdys. Filmavimo būdas, ryškiai spalvoti žuvyčių efektai ir nepatogios pauzės tarp dialogų kelia klausimą – ką rūkė režisierius? Filmas tikrai ne kiekvienam, netgi galvoju – ar man? Apskritai visiškai jokių taisyklių neatitinkantis filmas ir sunku jį priskirti kokiam žanrui ar su kuo nors jį sulyginti. Bet šiaip patiko. Pralinksmino. O ir garso takelis puikus, tas, kur perkurtas David Bowie dainas su gitara gyvai filmo eigoje atlieka Seu Jorge. Išleistas netgi atskiras filmo albumas su jo dainomis. Nežiūrėkite, jei norite kažko nuoseklaus.

Carriers (2009) – žmoniją užpuola virusas, visi išmiršta, lieka nedaug gyvų. Girdėta? Gerai, kad nors šiame filme zombiai nelaksto kiekvienam kadre :) Taigi, imam štai tokį siužetą – keturi jaunuoliai važiuoja į niekur ir bando taip gyventi. Jų kelią perbėga tėvas su sergančia dukra, kurią bando nuvežti kažkur, kur yra vaistų. Na viskas ir taip aišku, kad nuo tos dukros užsikrės visi ir bus labai baisu. Aktoriai – labai prasti. Ta mažai kalbėjusi mergina – nesuprantu, kaip išvis galima nusamdyti tokią aktorę, kuri net nesugeba vaidindama perteikti nei vienos emocijos veide? Akmeninis veidas, kaip išsireikštų tam tikri žmonės :) Trumpai sakant – nuobodu. Visiškai. Jei mėgstate (kaip ir aš) postapokaliptinius filmus apie didžias ligas ir išsigelbėjusius žmones – šio nežiūrėkite. Nes tai visiškai prastas detalių iš kitų tokių filmų rinkinys. Jei tikitės pamatyti ką nors įdomaus – nepamatysite. Visiškai viskas nuobodu ir atsibodę.

Capote (2005) – apie Philip Seymour Hoffman aš tikriausiai ir baladę sukurti galėčiau. Meilės baladę. Mano tinklaraštyje galima rasti krūvelę atsiliepimų apie jį – ir visi jie garbinamieji. Jau minėjau, kad tai vienas mėgstamiausių mano aktorių, paskutiniai šeši jo filmai be jo nebūtų tokie geri. Kai kurie filmai apskritai būtų šlamštas, jei ne jis. Fantastiškų sugebėjimų aktorius, vienas iš tų, kurie sugeba taip persikūnyti į savo personažą, jog negali patikėti. Taip yra ir su šiuo filmu. Žinote, būna tokie filmai, kuriuose svarbiausias dalykas – personažas. Šis filmas (biografinis, apie rašytoją Truman Capote ir jo knygą „Šaltakraujiškai“)  nėra labai kažkuo išskirtinis, ypatingas kažkuo nematytu. Apskritai tai yra visiškai vidutinis holivudinis filmas apie nusikaltėlius, teismus ir t.t. Tačiau jame vaidina Philip S. Hoffman. Nežinau, kaip jis sugebėjo taip įsijausti į savo personažo asmenį, bet kai paskaitai Capote biografiją – įsivaizduoji jį būtent tokį. Spigus balsas, moteriškos manieros, cinizmas, dėmesio troškimas. Apie tokią aktoriaus vaidybą nepapasakosi – tai reikia pamatyti. Ir neveltui jis už tai gavo Oskarą, BAFTA ir kitus apdovanojimus. Todėl netempiant gumos – vien dėl to ir reikia pažiūrėti šį filmą. Tik dėl nepasakomų jo vaidybos sugebėjimų. (P.S.: serialo Lost gerbėjai – pažiūrėkite. Pamatysite pažįstamą įdomų veidą kitokiame amplua :) ).

The Boondock Saints II: All Saints Day (2009) – tokio puikaus filmo tęsiniui neįmanoma išvengti lyginimo su pirmąja dalimi. Todėl daug kas keikia šią dalį, kad ji prasta ir prarado pirmos dalies dvasią. Aš pasakysiu – nė velnio! Dvasia puikiai išlaikyta, o tie dalykai, kurie būtų buvę jau banalūs šiame filme, labai puikiai pakeičiami šiek tiek nauju stiliuku. Iš tiesų visą filmą ypatingai gelbsti Julie Benz personažas – Eunice. Girl’s got to have her fun! Iš pradžių lyg ir įkyri, tačiau kuo vėliau, tuo žavesnė – puikus personažas su dar puikesnėmis manieromis, labai tinkančiomis tokiam personažui (I am so smart, I make smart people feel like they are retarded). Ir tikrai, nors filmo pradžioje galvojau, kad jos nekęsiu – vėliau krizenau iš kiekvieno jos pasirodymo. Puikus personažas. Respekčiukas!

Kai pamačiau pirmą dalį, jau žinojau, kad antra kuriama. Labai jos laukiau, ir nė kiek nenusivyliau. Trečios, aišku, tikrai nebereikia, bet šiai kritikos tiek daug nereiktų. Dažnai nutinka su tokiais filmais, jog atsiranda milijonai pirmų dalių gerbėjų, kurie keikia visus sekančius filmus. Negi žmonės nori visiškai tokių pačių tęsinių? Juk būtų nuobodu, jei viskas būtų taip pat. Be to, antroje dalyje puikiai išlaikyti tam tikri niuansai, pavyzdžiui, susišaudymo scenų pateikimas, kai pasakotojas vaikšto po pasišaudymo patalpą. Puikiai ir nepriekaištingai! Pirmosios dalies pagrindas buvo pati mintis, dviejų herojų personažai. Tas filmas sukėlė daug diskusijų, kas yra teisinga ir iki kokio lygio teisingumas galimas. Tuo tarpu ši dalis – pratęsimas, tačiau jau labiau pramogoms. Sakyčiau, kad tai puikus sagos užbaigimas, kai duodama žiūrovui pramogų ir viskas gražiai užbaigiama. Siūlyčiau tikrai pažiūrėti. Jei nematėte pirmos dalies, būtinai pažiūrėkite ją. O šis filmas tikrai nėra blogas, jei nenusiteikiate ir nenorite visiškai tokio paties, kas buvo pirmoje dalyje. Identiškas filmas būtų nuobodu. Kaip ir rašiau apie pirmą filmą, profesija – dar kartą pasikartosiu – labai puiki ir „herojiška“. Užsienietiškieji „drąsiai kedžiai“ :)

••

District 9 (2009) – prieš žiūrėdamas šį filmą, ilgą laiką (kadangi visur mirgėjo nuomonės apie jį) ignoravau bet kokius pranešimus ar atsiliepimus. Jau tada spėjau, kad filmas pavykęs ir „kitoks“, nes apie retą filmą būna tiek visko prirašyta. Pradėjus žiūrėti šiek tiek nustebino – pseudo-dokumentika? Negi tai bus dar vienas idiotiškas filmas kaip Cloverfield, kur su „mėgėjiška“ kamera kažkas laksto ir filmuoja nesąmones? Po kelių minučių pasirodė, kad viskas OK. Tuomet ir nustūmiau mintis ir pradėjau ramiai žiūrėti.

Filmas tikrai netradicinis. Fantastinis filmas apie ateivius, apie žmonių ir jų santykį. Tačiau tai neeilinis holivudinis šaudau-gaudau filmas, kur viskas sproginėja ir ateiviai skerdžia žmones arba atvirkščiai. Čia viskas pateikiama kaip standartinė dokumentika, su paprastais „vedančiojo“ paaiškinimais. Taip palaipsniui, po truputį vykstant veiksmui išaiškinama, kas čia buvo ir kaip kas kur vyksta. Paaiškinama apie pačius ateivius, parodomos jų ginklų galimybės, šiek tiek pasišaudant parodoma, kad ateiviai pamišę dėl kačių maisto ir pan. Labai puikus, nors ir netradicinis formatas. Tik manau, jog antrą kartą toks formatas jau būtų nebeįdomus. Tuomet gan ilgai rodoma nuobodi beletristika, supažindinimo su personažu plepalai ir toliau vystomas siužetas, iki kol mūsų personažas pradeda mutuoti. Tada prasideda veiksmas. Jei norėjote veiksmo – štai. Staiga iš „dokumentinio filmo“ telieka įprastai filmuojamas veiksmo filmas su šiek tiek kitokiais filmavimo kampais ir retkarčiais sudrebančia kamera. Iš netradicinio fantastinio filmo jis tampa visiškai tradiciniu, nors siužetas toliau puikiai plėtojamas ir kokybė neprarandama – visos kovos scenos, visas personažo nekantrumas norint pasiekti savo tikslo – išlaiko filmo atmosferą, kokia buvo nuo pradžių. Tik pseudo-dokumentika kažkur dingsta.

Neapsisprendžiu, ar pirma filmo pusė, ar antra yra geresnė. Ir apskritai, neapsisprendžiu, ar šitas filmas toks jau puikus, jog būtų vertas nominacijos Oskarams. Gal ne tokios nuotaikos jį žiūrėjau, bet kažkuo jis man kliuvo. Nors filmo pabaigos drama, liūdnas ateivio veidas ir meilė savo vaikui atrodė labai gražu; taip pat ir visas tas sužaidimas, jog „ir bjaurūs ateiviai turi jausmus“ – visa tai buvo skoningai pateikta, tačiau manęs kažkaip nepapirko. Dar labai įdomu, jog filme vaidino vietiniai tų lūšnynų gyventojai, ir buvo įdomu juos stebėti. Tačiau jei nežinai šio fakto, ar filmas netampa šiek tiek prastesnis? Trumpai sakant – geras sci-fi filmas, puikus pateikimas, filmavimo būdas ir t.t., labai smagi pagr. personažo vaidyba – tačiau kažko stebuklingo nepamačiau. Pažiūrėti tikrai reikia, visgi stiprus ir kitoks fantastinis filmas, tačiau kažko stebuklingo neišvysite (mano nuobodžia nuomone). Tiesiog kitokio stiliaus, kitoje vietoje filmuota ir daug įdomesnė „Nepriklausomybės diena“.

••

Tell Tale (2009) – žmogui persodinta širdis pradeda jam rodyti ženklus, kas yra ankstesnio širdies šeimininko žudikai. Matydamas vizijas ir „jausdamas širdimi“ personažas nevalingai pradeda keršyti širdies šeimininko žudikams. Filmas pagal Edgaro Alano Poe trumpą novelę. Išpildymas – prastas. Aktoriai vaidino visiškai šaltai ir neįsimenančiai. Ir tai sugadino visą filmą. Kažkaip nenatūraliai viskas. Toks pusėtinas filmas su visiškai nuspėjamais personažų veiksmais ir siužetu, net jei novelės neskaitėte. Neverta, nieko ypatingo.

Next (2007) – smagi idėja. Žmogus numatantis savo ateitį pusantros minutės į priekį. Pranašumas fantastiškas! Tačiau pats filmas… Televizinis holivudinis standartinis, niekuo neypatingas filmas. Todėl jį viena akimi ir žiūrėjau per televizorių skusdamas bulves ir vėliau jas vartodamas. Filmą irgi smagiai suvartojau, nes galvojau ne apie jokius jo siužeto vingius ar vaidybos gerumą, o apie bulves. Jei rimtai, tai filmas visiškai eilinis ir niekuo neišsiskiriantis, siužeto idėja tikrai ne naujiena ir nieko čia gero. Galima žiūrėt skutant bulves. Arba verdant makaronus. Arba kepant kebabą. Ale, scenos filmo gale buvo visai neblogos – kur rodė daug vaikščiojančių Nikolų Keidžų, kadangi jis tyrinėjo visas įmanomas ėjimų galimybes. Tai režisieriaus sprendimas buvo visai smagus. Ir aš būčiau taip padaręs :) Ir pabaiga labai smagi – taip galima sukurti ir filmą be galo – suki ir suki ratais. Kvadratais. Negaiškit, yra tikrai geresnių Nicolas Cage filmų. Kitaip sakant, pažiūrėkite į pavadinimą ir pereikite prie „Kito“ filmo.

SAVAIČIŲ KOKYBIŠKAS DEBILIZMAS:
Transformers 2: Revenge of the Fallen (2009) – jei norite pamatyti tobuliausius ir tikrai gražius šiuolaikinius efektus – žiūrėkite Transformerius. Filmą žiūrėjau tik dėl efektų ir sekiau kiekvieną sceną, prikimštą tų nuostabių robotų transformacijų. Vis prisimindavau dokumentinį filmą apie pirmos filmo dalies kūrimą, iš kurio sužinojau, jog kiekvieną filmo kadrą su efektais galingiausi kompiuteriai „apdorodavo“ po 48 valandas. Nesuvokiamo dydžio ir smulkmės grafiniai vaizdai. Ir tai labai puikiai ir ryškiai matosi filme. Labai gailiuosi, kad ir šį kartą nenuėjau į kino teatrą. Žiūrėdamas per tą kuklų ekraną, vis įsivaizdavau, kaip visi tie puikiai parinkti garsai džeržgia kartu su fantastišku grafiniu kompiuteriniu vaizdu. Kuris ne tai kad stebina, bet nurauna stogą. Paprastai visokie efektai dažniausiai daromi prietemoje, niūresnėje aplinkoje – tuomet matosi mažiau klaidų, paprasčiau daryti objektų ryškumą, apskritai viskas daug lengviau. Tuo tarpu Transformeriai visiškai nustebino tuo, kad visos scenos išskirtinai ryškios – kova miške su medžių vartymu ir gražiais saulės atspindžiais, kova dykumoje ir dar daugybė ryškumo, kuriame kiekviena Transformerių detalė fantastiškai išryškėja. O spalvos, spalvos!.. Dievinu bene tobulai sukurtus efektus, kai kiekvienu kadru gali grožėtis kaip gražiu kompiuteriniu piešiniu. Kai nėra to neskanaus „netikrumo, pigumo efekto“, kai bet koks sprogimas atrodo kaip nupieštas flomasteriu.

Taigi, manote, kad alpstu dėl šio filmo? Dėl efektų taip ir tikrai taip.  Tačiau siužetas… Trūksta žodžių. Jeigu pirma dalis buvo juokinga ir kvaila, tai ši… Tuštybės ir idiotizmo mugė. Tragiškas filmas. Neturiu žodžių, kaip pasibaisėjau holivudo kultūra, jei visai pusė velnio režisierius (Michael Bay) leidžia sau pastatyti tokio kvailumo filmą… Juk jeigu tiek milijonų sukišo į efektus, kodėl po velnių negalėjo kokio milijono paaukoti nors pusėtinam siužetui? Nes dabar tai tik liūdna ir graudu, kokia baisybė pateikiama šiame filme. Galiu pasakyti šimtą ir vieną pasibaisėtiną pastebėjimą, tačiau net nežinau nuo ko pradėti. Nuo visiškos filmo nelogikos? Nuo to bjauraus visų filmo personažų soliariuminio įdegio? O gal nuo Megan Fox, kuri pirmame filme gal ir buvo visai seksuali, tačiau šiame filme pateikiama kaip gašli kekšė? Kurios kiekvienas žvilgsnis ir gašliai pravertos rožinės lūpos turėtų suteikti scenoms kažkokio intymumo, tačiau iš tiesų sukelia nevalingą juoką ir pasibaisėjimą moters sušlykštinimu ir perspaustu seksualumu. O ką jau kalbėti apie tą tobuląjį informacinių technologijų guru, kuris savo bendrabutyje (!) turi slaptą kambarį su krūva kompiuterių? Toks šlykščiai stereotipinis personažas, kuris vėliau pasirodo tik labai prastas scenaristų kūrinys – jis jau toks technologijų žinovas, jog vienoje scenoje negalėjo patikėti, kad per palydovus galima susekti mobiliuosius telefonus. Arba kompiuterastas, kuris sako, kad „internetas nemeluoja“? K’mon, koks durnius rašė scenarijų?? Tęsiant toliau – šiuolaikinės vaizdo kameros kažkokiame superstame Egipto pasienio poste vidury dykumų, visiškai nereikalinga siužeto dalis su kažkokiu kvailu politiku, lėktuvinių bombų mėtymas belekur kur papuola, transformerių atsikosėjimas smėliu, t.t.t.t. Ir finalui – niekaip neišsitepančios pagrindinės aktorės baltos kelnės, nors ją šaudo, sprogdina, volioja smėlyje ir t.t. Pavadinčiau tai tragedija, nes tai tik keli pastebėjimai iš tragiško siužeto. Keista, kodėl toks tobulų efektų filmas būtinai turi būti toks idiotiškas ir prastas. Netgi gadinantis nuotaiką. Fui fui. Net pyktis ima, o tai mane sunervina. Bet ar verta žiūrėti? Tikrai taip – dėl efektų, vaizdų, naujausių technologijų grožybių. Ir tik kino teatre arba gera kokybe. O tada belieka nervintis ir keikti tą durnių, kuris parašė scenarijų.

Kaip pasakė Jaron Lanier, toks gudrus vyrukas, jei kelias savaites vidinis balsas tave graužė ir vertė ką nors parašyti tam tikra tema, tuomet rašyk. Šiek tiek perfrazavau, bet mintis ta pati. O ir pats dažnai galvoju, kad bus blogiau, jei neparašysi. Juk nieko blogo nenutiks, jei po 5 metų pasikeis nuomonė arba kai kuriuose dalykuose suklysi. Tuo labiau tai nesvarbu, kai aptariama tema – tik pamąstymai ir retoriniai klausimai :) Šia tema nenorėjau rašyti ir ilgai save atkalbinėjau. Parašyti paskatino trys dalykai: pokalbis su G. ir suvokimas, kad net artimiausi žmonės nesigaudo garsiojo seksualinių mažumų parado/eitynių Vilniuje prasmėje ir žmonių teisėse; laidos „Be grimo“ apie eitynes/paradą pažiūrėjimas; ir Dovilės įrašas apie socialinių garantijų užsitikrinimą ir paprasčiausią dviejų žmonių laimę. Na, ir dar John Dalhuisen („Amensty International“ atstovo) tikslus pasakymas, jog homofobiją stiprina tolerantiškų žmonių tyla ir abejingumas.

Ar tavo kaimynas (pažįstamas ar nepažįstamas) turi teisę nurodyti, ką tu gali kalbėti? Ar turi teisę liepti tavo žmonai/vaikui/broliui/tėvams rengtis tik taip, kaip patinka jam ir ne kitaip? Ar turi teisę nurodyti, ką tu gali daryti ir ko ne? Ar turi teisę kištis į tavo lovos reikalus ir nurodyti, kokiomis pozomis tau mylėtis? Ar turi teisę nurodyti tavo vaikams ar giminėms, ką mylėti? Manau, kad visi atsakysime – ne. Ir apskritai sutiksime, kad joks žmogus neturi teisės mums taip nurodinėti. Tai kodėl tokia daugybė mus supančių žmonių nori taip elgtis su homoseksualiais žmonėmis? Kodėl žmonės jaučiasi turintys teisę nurodyti kaip elgtis kitokiems nei jie? Galų gale kas labiau pažeidžia visuotinę moralę ir etiką – ar viešai skleidžiama diskriminacija, neapykanta ir bandymas riboti žmonių teises, ar ultra-konservatyvioje visuomenėje nepriimtinas, tačiau visiškai normalus, gamtai neprieštaraujantis elgesys?

Šiame įraše nebus diskusijų apie tai, ar homoseksualumas liga, ar homoseksualumas yra iškrypimas, ar homoseksualumas prieštarauja gamtai – jei iki šiol dar tuo esate įsitikinęs, tai puikiai tiktumėte Gražuliui į kompaniją. Apie tai jau pridiskutuota tonos puslapių ir komentarų, pasaulinės medikų asociacijos per tris paskutinius dešimtmečius yra paskelbę pakankamai savo tyrimų ir įrodymų, o homoseksualių žmonių ir šeimų tyrimų gausumas jau gali būti laikomas pagrįstu, todėl kartotis yra tiesiog neįdomu. O jei pavėlavote į diskusiją – patys esate kalti, juk gyvename nebe 15 amžiuje, nesame nosies iš savo trobos neiškišantys žmonės. Nors jeigu ir nespėjate į traukinį, neliūdėkite – net išsilavinę, protingi ir visai gerbiami politikai nustebina savo kritišku požiūriu į homoseksualumą. Taigi, nebijokite, jūs ne vieni :)

Daug kam gali kilti klausimas – kas čia per nuotraukos ir kodėl tokios? Kai Facebook tinkle pradėjo kurtis grupės už ir prieš homoseksualų (bei biseksualų ir transeksualų) eitynes/paradą, buvau labai nemaloniai nustebintas, kai pamačiau, kas iš draugų prisijungė prie prieštaraujančių grupės. Pats nesijungiau nei prie vienos grupės. Suprantu, kad taip mano draugai ir pažįstami išreiškia savo nuomonę, tačiau vis tiek tai buvo nemaloni naujiena man, kadangi galvojau, jog gyvenu tarp labai tolerantiškų žmonių. Pasirodo, ne, nors guodžiau save tuo, jog tai tik mitų ir stereotipų pėdsakas, kadangi žmonės galvoja, jog eitynės/paradas bus pimpalų šou su sekso elementais. Buvo kraupu skaityti prieštaraujančios grupės komentarus – ten savo „nuomonę“ pareiškiantys žmonės atrodė tokie buki ir trumparegiai, jog netgi darėsi nuoširdžiai liūdna dėl savo tautos. Gerai nors tiek, kad tarp tų rašiusių nepamačiau nei vieno savo draugo. Taigi, nuotraukos ir susijusios su tokiais žmonėmis: kai įsiveliu į diskusiją su kokiu nors nenorinčiu_nieko_girdėti žmogumi, kuris tesugeba pasakyti „Pyd**us reikia žudyti“, „Pyd**ai gaidžiai“ ir panašiai, mano pagrindinis klausimas jam būna labai paprastas – „Ar žiūri lesbiečių pornografiją?“/„Ar tau gražu dvi besibučiuojančios pusnuogės merginos?“ Spėkite, kokį dažniausiai atsakymą išgirstu? Taip, atspėjote.

Kažkodėl mūsų visuomenėje kairioji nuotrauka yra visiškai priimtina ir kokie 90% procentų žmonijos pasakytų, kad ji yra visiškai graži ir normali. Daugumai vyrų ji yra netgi labai seksuali. Tuo tarpu dešinioji nuotrauka – „du pyd**ai, žudyt tokius“. Kuo šios nuotraukos iš tiesų skiriasi? Niekuo. Jos yra visiškai vienodos, tiesiog vienoje yra viena homoseksuali pora, kitoje – kita homoseksuali pora. Kai tie asmenys, kuriems užduodu klausimą, supranta, ką norėjau pasakyti – jie dažniausiai nebeturi ką man atsakyti. Suveblena ką nors panašaus į „čia viskas kitaip, kai merginos, tai normaliau“ ir daugiau neturi ką pasakyti. Nuo kada dvi viena kitą bučiuojančios/masturbuojančios/besimylinčios merginos yra normalu, o du tą patį darantys vaikinai – iškrypimas? Aš įžvelgiu elementarų prieštaravimą sau, kadangi tai yra visiškai vienodi ir normalūs seksualiniai veiksmai, tik juos atlieka skirtingos lyties asmenys. Kažkodėl esame už sistemą, kurioje moters ir vyro atlikti veiksmai būtų vertinami vienodai ir lygiavertiškai, tačiau kai tai susiję su seksualiniu gyvenimu – viskas pasikeičia. Beje, jei esate tas kategoriškas pilietis, kuriam abi nuotraukos yra nepriimtinos – sveikinu jus su tvirta nuomone ir neveidmainiavimu.

Toks mano smulkus pastebėjimas. Dar galima kalbėti apie didįjį šurmulį, kuris kilo, kai visi sužinojo apie gegužės 8 dieną organizuojamą seksualinių mažumų ir jų draugų bei giminių paradą/eitynes. Kai sužinojau, kad jos vyks, nereagavau niekaip – man iš tiesų buvo vienodai, ar jos bus, ar ne, nes turiu nuomonę, jog Lietuvoje homofobiška situacija nėra tokia bloga, kokia yra tarkim Rusijoje ar Ugandoje, kur dėl savo seksualinės orientacijos žmonės yra žudomi. Ar pasieks ir mūsų šalis tokį siauraprotiškumo ir nesuvokiamo idiotiškumo lygį, kai žmonės bus žudomi už savo asmeninį požiūrį ar gyvenimą? Manau, kad ne. Situacija nėra tokia bloga, manau, kad viskas tik gėrės, nors ir ne tokiais tempais, kokiais norėtų homoseksualūs žmonės. Juk moterys balsavimo teisę irgi ne per dieną išsikovojo, o juodaodžiai vergavo ne vieną šimtmetį? Visuotinis aklumas užtrunka ilgai, todėl nereikia norėti per dieną nuversti trūnijančių ir smirdančių dogmų kalnų. Praplėsti akiratį nori toli gražu ne kiekvienas – didžiajai masei žmonių yra daug paprasčiau gyventi savo mažame pasaulėlyje ir nekvaršinti savo galvos „kitokiais dalykais“. Taip juk lengviau ir ramiau, o ir smegenys neperkaista.

Tačiau vis klausiau eitynėms/paradui prieštaraujančių žmonių: kodėl homoseksualai neturi teisės daryti eitynių ir žygiuoti gatvėmis? Kodėl heteroseksualai tai daryti gali, kodėl pensininkai tai daryti gali, netgi fašistai tai laisvai gali daryti – o štai visiškai tokiems patiems žmonėms, su dviem rankom, kojom, ir galva – to daryti nebegalima? Kodėl aš galiu nueiti į savivaldybę ir paprašyti leidimo surengti valentino dienos paradą su daug širdučių – ir jį gausiu? Kodėl leidimą gavo lietuviška radijo stotis ir galėjo vidury miesto surengti bikinių paradą?

Click here to view the embedded video.

Atvirai pasakius, man šie vaizdai sukelia pasišlykštėjimą tais besistaipančiais vyrais su pampersais, ko nesulyginsi su visai gražiu seksualinių mažumų paradu Latvijoje. Taigi, kodėl homoseksualiems asmenims parado štai rengti ir negalima? Kodėl bikinių paradas nesulaukia jokios kritikos, o seksualinių mažumų paradas (net neįvykęs!) pateikiamas kaip blogiausias ever dalykas, įvyksiantis Lietuvoje? Atvirai pasakysiu – neišgirdau dar nei vieno normalaus argumento, kodėl to daryti jiems negalima. Gal kas turite kokį?

Kuo daugiau diskusijų atsirasdavo visuomenėje, tuo mintys vis labiau kaupėsi. Buvo ir smagių dalykų, kurie kėlė nuotaiką. Buvo labai juokinga stebėti, kaip susivienija ir į vieną barikadų pusę stoja žmonės, prieš tai buvę nesutaikomais priešais. Forsai bičiuliavosi su visokio plauko fašistais ir nacionalistais (kaip visada sakiau, jie vieni nuo kitų skiriasi tik apranga), pensininkai su jaunimu, politikai su oponentais, ir netgi tikrai protingi žmonės susilygindavo su bukapročiais savo nekorektiškais viešais pasisakymais ir neetišku diskriminacijos skleidimu. Prasidėjo visuotinis cirkas ir nenumaldomas parado/eitynių maišymas su purvais, kai renginys dar net neįvykęs. Visi bijo nuogų pimpalų ir daug riebių storų vyrų su odiniais diržais.

K’mon, žmonės! Negi jūs tokie užsidarę savo būdelėse ir taip stereotipiškai mąstote? Nebus tam parade jokių pimpalų ir riebių nuogų vyrų. Visi priešininkai kalba apie kažkokias nuogybes, pimpalų demonstravimą ant platformų, sekso scenas gatvėse – atsibuskite, žmonės! Tokių dalykų čia tikrai nebus ir nemanau, kad Lietuvos seksualinės mažumos nusiristų iki tokio žemo lygio. Aš labai tikiuosi, kad paradas bus labai gražus gražių žmonių pasivaikščiojimas, be jokių kvailų plakatų su kvailais lozungais, be jokių pasipiktinimų valdžia ir be jokių kitų nesąmonių. Aš tikiuosi, kad bus daug šypsenų ir daug gražių, spalvingų žmonių, draugų, vaikų, kurie savo nuotaika parodys tai „neapsisprendusiai visuomenės daliai“, kuri nežino į kurią pusę eiti, kad homoseksualūs ir biseksualūs žmonės yra normalūs ir paprasti piliečiai. Ir kad nėra nei jokie pedofilai ar zoofilai. Apskritai, jei manote, kad homo=pedo/zoo, nežinau, ką čia veikiate. Išjunkite internetą ir persismeikite galvą.

Į diskusijas apie paradą/eitynes ir apie homoseksualus šįkart stengiausi nesivelti, nors kartais ir nepavykdavo. Išsidiskutavau jau seniausiai, viskas pasakyta, protingi žmonės išgirdo ką reikėjo. Esu „prareginęs“ ne vieną žmogų šiuo klausimu, esu apturėjęs daug gerų diskusijų, ir savo indėlį jaučiuosi įdėjęs – dabar lieka tik pasvarstymai ir kartkartėmis lakoniški pasiginčijimai. Aišku, labai norėčiau paklausti kiekvieno, kuris prieštarauja homoseksualumo rodymui gatvėse: kodėl mergina su vaikinu gali bučiuotis gatvėje ir taip demonstruoti savo seksualinę pakraipą, o vaikinas su vaikinu – jau nebe? Kodėl pirma pora visuomenės nuomone elgiasi normaliai, o antroji – iškrypėliškai? Ar tai ne tas pats seksualumo ir jausmų demonstravimas? Ar tai ne lygiavertiškas elgesys, tik jį atlieka skirtingi žmonės?

Man vis kildavo klausimas – nuo kada žmonijoje nenormalūs yra tie, kurių mažuma (nors drįsčiau teigti, kad homoseksualių ir biseksualių žmonių yra tikrai ne mažuma)? Kodėl tada taip visi nenorime lygiuotis į tas „žmonių mases“, kuriuos vadiname bukais, kurių pomėgius (televizorių, tinginystę, siauraprotiškumą) laikome prasčiokiškais ir skirtais „tik bandai“? Tačiau kai kyla diskusija apie homoseksualumą, drąsiai puolame į tą „bandą“ ir su visais buduliais, fašistais, piktais pensininkais ir durnais politikais, išsižioję rėkiam ir purkštaujam nepagrįsdami savo nuomonės. Be jokių argumentų, be jokios logikos, bet rėkiame ir jaučiamės teisiausi. Ir moksliniai tyrimai bei apskritai mokslas mums staiga tampa nebepatikimas šaltinis ir prastas argumentas.

Homoseksualūs, biseksualūs žmonės yra visiškai tokie patys kaip mes, jie gyvena tarp mūsų, ir tikriausiai jūsų darbovietėse/tarp kaimynų/tarp draugų tikrai rastumėte jų. Kodėl nerandate? Nes visuomenė yra dar taip sukaustyta savo myžaluose, jog bijo išlipti iš smirdančio kevalo ir atmerkti akis ir suprasti, kad  BŪNA kitaip mąstančių ir besielgiančių žmonių. Būna kitaip mylinčių žmonių. Būna jums nesuprantamai besielgiančių žmonių. Susitaikykite su tuo, nes anksčiau ar vėliau teks tai padaryti. Ar spjautumėte savo ilgamečiui geram draugui/draugei į veidą, jei sužinotumėte apie jo/jos homoseksualumą? Ar išsižadėtumėte savo vaiko/brolio/sesers, jei sužinotumėte apie jo/jos homoseksualumą? Jei taip, tai problema tikrai ne juose – problema tik tai jūsų ribotame požiūryje.

Homoseksualius vaikus tėvai išmeta iš namų. Homoseksualius žmones palieka draugai, jie išmetami iš darbo. Homoseksualai yra smerkiami ir žeminami. Ar tai normalus visuomeninis elgesys? Kodėl homoseksualūs žmonės turi vaidinti heteroseksualius žmones ir apskritai apsimetinėti kažkuo kitu, kuo nėra? Paradu/eitynėmis niekas nenori sukelti karo ir iškviesti heteroseksualių šeimų į kovą – tai būtų kvaila. Žmonės tiesiog nori būti pastebėti, suprasti, priimti į visuomenę. Turite kitokį būdą, kaip to pasiekti? Daug kas pasakytų, kad to nereikia, kam čia viešinti savo seksualumą. Aš iš dalies pritarčiau šiai nuomonei, nes pats to nedaryčiau (nors pritariu, jog kiekvienas turim tam lygias demokratines teises). Tačiau yra didelė tokių paradų nauda: daugybė žmonių, dėl susiklosčiusios bendros visuotinės homofobiškos nuomonės, bijo prisipažinti, kad yra homoseksualūs, todėl visą gyvenimą pragyvena baimėje, būna nelaimingi ir savimi nepasitikintys. Liūdna statistika vis dažniau praneša, jog paaugliai pasaulyje, o jau ir Lietuvoje, žudosi dėl to, jog bijo prisipažinti tėvams ir aplinkiniams, kad yra homoseksualūs. Visuomenėje yra sukelta tokia panieka homoseksualiems žmonėms, jog tokie paaugliai, jei tik yra silpnesni psichologiškai, puola žudytis, nes nebežino ką daryti. Jie nežino į ką kreiptis, nes bijo būti pasmerkti. Ar tai yra normalu, jei dėl savo meilės kitam asmeniui žmogus, nerasdamas palaikymo, atima sau gyvybę? Ar tai normalios visuomenės požymis? Tokios mirtys krenta ant pečių kiekvienam, kuris diskriminuoja homoseksualius, biseksualius ir visus kitaip gyvenančius žmones.

Tikiuosi, kad eitynės/paradas nors keliems procentams Lietuvos žmonių atvers akis, apšvies protą ir sugriaus kelias užpelijusias sienas. Tikiuosi, kad eitynės/paradas bus toks gražus, jog spauda nesugebės apie jį parašyti nieko blogo, o visas blogis kris ant budulių, fašistų ir homofobų, susirinkusių kitoje barikados pusėje.

O kaip bus iš tiesų – pamatysime gegužės 8-ąją. Būsiu ten, fotografuosiu ir čia smulkiai aprašysiu viską, ką manau. Ačiū, jei kas nors įveikėte šį įrašą iki galo :)

Pabaigai: straipsnis apie homofobišką retoriką iš delfi.lt. Cituoju: „…kartais ir labai artikuliuotai išsakoma, kad homoseksualas negali būti doras, negali turėti moralės ir apskritai nepriklauso (lietuvių) tautai (nuoroda į kilmės grynumą ir „švarumą“) ir yra antitautiškas (suprask, grėsmingas tautos ir valstybės priešas)“. Smagus ir teisingas skaitalas.
* Dar skaitalų iš komentarų: keturi lietuviams baisūs klausimai apie homoseksualus. Cituoju: „homoseksualai reikalauja ne išskirtinių, bet įprastų žmogaus teisių, todėl tos teisės turi būti užtikrintos, nes jie yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti – lygūs tarpusavyje“.

Užsimanėte trupučio kokso (suprask, kokaino, narkotiko)? Jūsų dylerį (suprask, prekeivį narkotikais) uždarė kaliūzėn? Nesirūpink! Tau į pagalbą ateina draugiškas internetas!

Apsilankyk kokso stumdymo puslapėlyje! (Perspėjimas: išjunkite garsą, nes berankiai puslapyje paliko bjauriai garsią muziką). Naršyk tarp puikaus naujausių vonios druskų (!) meniu ir pasirink, ką tik nori! Norite pusgramio vonios druskų? O gal 100 pakuočių po gramą? Tik 7500 litų, ir šis malonumas jūsų! Tik nepamirškite – turite būti sulaukęs 18-ojo savo gimtadienio. Ir be to, parduotuvė jums garantuoja visišką konfidencialumą! Tik 40 litų už vieną vonios druskos dozę – ir tuomet keliaujate į paštą, pasiimate savo voką ir mėgaujatės puikia, raminančia ir „įkraunančia“ karšta vonia.

**

Kyla keli klausimai:

1. Jie čia rimtai?
2. Po įvairių panašių atvejų nesinori žiūrėti skeptiškai, bet kažkodėl kirba mintis, kad tai kažkoks piaras, suprask – reklaminis triukas.
2. Įdomu, kiek temps neuždaryti, jei prekės tikros.
3. Ar sugebės pareigūnai juos pasodinti? Ar užteks kompetencijos padaryti pasalūnišką pasalą?
4. Jie čia rimtai?? :)

P.S.: kad nekiltų pamąstymų, jog aš čia reklama užsiimu: nepatariu pirkti tokių produktų, net jei mėgstate svaiginamąsias medžiagas. Jų kokybė gali nebūti tokia, kokios tikitės. Be to, kad dar labiau įrodyčiau savo nekaltumą, jau tuoj pat, po minutės, rašau laišką pareigūnams, kad patikrintų šį nekaltą ir dorą puslapėlį.

Nuobodžiaujant ir laukiant savo eilės Omnitel salone akys užkliuvo už artėjančių dviejų „įspūdingų“ merginų šviesiais plaukais, su aukštakulniais bateliais ir ekscentriška apranga. Rudas įdegis – įskaičiuota. Prisiartinusios prie vitrinų, kuriose išdėlioti mobilieji telefonai, jos iškart pasuko prie didžiausių modelių. Rodydamos 5 centimetrų ilgio nagais jos kalbėjosi:

- Ė, pažiek, šitas gal geras, čia tikriausiai su pirštu galima skambint, čia kaip tas Ajfonas.
- Ne, gal va anas, pažiek koks didelis, naujausias modelis bus, tikriausiai ir plejeris, ir žaidimų yra.

Ir taip toliau. Paklausite, kuo ši situacija tokia ypatinga ir verta paminėjimo buržujaus rašinėliuose? Dėl vieno paprasto dalyko: merginos diskutavo apie du nešiojamus saulės baterijų įkroviklius.

**

Ar pastebėjote, kad Apple dar kartą iškreipė rinką? Anksčiau, dar visai neseniai, kuo telefonas labiau sumažėdavo, tuo jis būdavo „krūtesnis“ ir novatoriškesnis. Gamintojai buvo išleidę tokių minimalistinių modelių, kad net nerasdavai jų kišenėse. Tuo tarpu kas darosi dabar? Kuo telefonas didesnis – tuo jis, tarsi, geresnis. Ir visi vėl perka dideles plytas (plyteles), kurios neretai yra daug prastesnės už mažesnius modelius.

Tinklaraštis man vėl uždirba pakvietimą į šį renginį (tai jau antra piniginė suma, kurią sutaupiau savo blevyzgų dėka!), todėl įsipareigojau parašyti gerą (arba blogą) žodį apie šiais metais, kovo 18 d. vyksiantį „Login 2010“. Su bais bais gražiu puslapiu.

Labiausiai, kaip blogerį (po praeitų metų nusivylimu programa ir blogerių užmiršimu), mane domina sesija „Ignite“. Tai pranešimų formatas, kuriame blogeriams skiriama po 5 minutes. Jokių „brangių“ pranešėjų ir skambių užsienietiškų vardų. Vien tik savi žmonės ir kolegos blogeriai. Tikiuosi, kad turėsime smagybių ir įdomybių, visai kaip buvo „Blogin 2008“.

Tačiau nenuvertinu ir skambių užsienietiškų vardų bei lietuviškų stambių „šulų“. Sakiau, kad į „Login 2010“ eisiu tik tuo atveju, jei rasiu sau 5 įdomius pranešėjus. Taigi, penketukas:

1. Bene įdomiausi. Labiausiai mano ausų pageidaujama istorija. Pet Punk duetas. Lietuviai dizaineriai-reklamščikai-kūrėjai ir dar bile kas, nustebinę ne mane vieną.
2. Matthew Fraser. Tikiuosi gerų pamąstymų apie socialinius tinklus. Kad pasisemčiau peno, kai kam nors reikės įrodinėti, kodėl soc. tinklai griauna žmonių gyvenimus.
3. Tada Lingaitis. Aukok.lt įkūrėjas. Labai įdomu išgirsti šio projekto istoriją bei (jei pasitaikys proga) paklausti, ar įmanoma įrodyti projekto skaidrumą.
4. Tomas Ramanauskas. Pagarsėjęs kaip labai „pasikėlęs“ snobas. O tokių mėgstu paklausyti, nes tada, jei jie iš tiesų yra tokie, galiu iš jų tyliai pasijuokti.
5. Penktą vietą dalinasi du pranešėjai: Walter de Brouwer, kurio tema apie Lietuvos pavertimą pažangiausiu centru Europoje turėtų būti žiaaauriai nuobodi, nes ji labai nerealistiška, kad ir kaip to norėtume. Tačiau noriu paklausyti, ką jis pasakys ir pasiūlys. Antrasis – Thomas Jestin, Facebook programų kūrėjas. Labai noriu išgirsti ir pamatyti žmogų, kuris kuria tas nesveikas ir visiškai betiksles bei jokios naudos neduodančias programėles, kurios atima iš žmonių begales jų laiko, kurį jie galėtų paaukoti daug geresniems ir naudingesniems darbams.

Taigi, pasimatysim. Lūkesčių nedėstysiu, nes praeitais metais nei su vienu norimu asmeniu nepavyko susipažinti :) Kas bus, tas bus, bet blogerių ir pažįstamų veidų šiose konferencijose visada pakankamai.

Radau pas Pirštą iš Lietuvos.

SAVAIČIŲ SMAGYBĖ:
The Horribly Slow Murderer with the Extremely Inefficient Weapon (2008) – geriausias trumpametražis filmas evar. Sugaiškite 10 minučių ir jį pažiūrėkite jutubėj spustelėję čia. Seniai taip smagiai nesijuokiau iš „siaubo“ filmo apie baisius žudikus :) Genijaus darbas. Ir jokių argumentų nereikia.

S. Darko (2009) – neseniai pažiūrėtas filmas, Donnie Darko, buvo žiauriai geras, sukėlęs daug pamąstymų ir diskusijų komentaruose. Čia – tęsinys. Kurio galėjo nebūti. Režisierius – pagarsėjęs kopijuotojas, kartais net paimantis dialogus iš kitų garsių filmų ir įdedantis į savo filmus – Chris Fisher. Tai ko norėt iš tokio režisieriaus, kuris paima puikaus filmo idėją ir ją sudirba? Šis filmas visiškai prastas, vaidyba – tragiškai erzinanti. Visa filmo pradžia yra tik lėkštos seksualinės užuominos, visiškai vimdantys dialogai ir fantazijos neturinčio režisieriaus klejonės. Kai žiūri į pagrindinę aktorę ir galvoji – kodėl ji ekrane?? Kas tuos „aktorius“ įleido į filmavimo aikštelę. Įvairūs pirmojo filmo niuansai šiame filme sugadinami – pavyzdžiui, ta „permatoma želė“, išlendanti iš kiekvieno žmogaus krūtinės. C’mon, ten juk bet kam buvo aišku, kad ja bandoma parodyti, kaip Donnie mato ketvirtą dimensiją, t.y. žmogaus ateitį – kokia trajektorija jis judės. O šiame filme tai tapo kažkokiu ale gyvu padaru, kuris rodo žmogui kelią ir veda jį kur nors. Ir dar pabendrauja visaip atsukdamas savo slieko galvą. Nesąmonė kažkokia. Galų gale, Donnie Darko žavėjo tuo, kad buvo kuriama lyg ir baisulinga pasaulio pabaigos istorija, o pasirodė, kad viskas ten buvo šiek tiek paprasčiau ir realistiškiau. Šiame filme – ateiviai? Meteoritai? Kas per bullšitas? Net nejuokinga, kaip graudu. Eilinis, šimtasis pavyzdys, kodėl prastiems kūrėjams nereikia daryti gerų filmų tęsinių. Vienintelis gan neblogas dalykas šiame filme buvo tik garso takelis. Daugiau nieko gero.

G-Force (2009) – du teigiami dalykai šiame filme: 1 – džiaugiuosi šiuolaikiniais efektais, kai sumodeliuoto gyvūnėlio neatskirsi nuo tikro (kai kurios scenos filme buvo filmuojamos su tikrais gyvūnais, o netikri – pripaišyti). Gražu pažiūrėti. 2 – žiurkėnas ir jo asmenybės sutrikimai :) Daugiau šiame filme nieko įdomaus. Jei kažkas ir būtų, tai jau seniai parodyta kokiam nors Stuart Little ar panašiuose filmuose. Net vaikams nerodyčiau tokio filmo, nes tai nuobodokas ir kvailas apsipūtusio rašytojo fantazijos vaisius :) Nors kai pagalvoji – visokie senais laikais rodyti „Bethovenai“ nelabai nuo šio filmo ir skiriasi. O gi žiūrėdavom ir neatlipdavom nuo ekrano.

Vilniaus Getas (2009) – o jetau košmariškas, kaip man nepatiko šitas filmas. Tas perdėtas nelaimingas patosas vimdė nuo pat pirmos filmo minutės. OK, pradėkim nuo pradžių – filmo režisierius Audrius Lelkaitis, kažkoks ten žurnalistas ir pusė velnio fotografas. Filmas apie čigonų taborą ir nelaimingus jo gyventojus. Kodėl filmas man nepatiko? Nes nuo pat pirmos minutės pilami šūdai ant valstybės, o „vargšai čigonai“ guodžiami ir rodomi kaip baisiausios aukos. Pačioje filmo pradžioje režisierius rodo mums puikius Turniškių gyventojų namus. Dar parodo kitos kažkokios gyvenvietės gražius nuosavus namus ir sutvarkytus jų kiemus. Ir pradeda prisišikinėti prie tų žmonių, kodėl štai jie gyvena taip prabangiai ir viskuo apsirūpinę, o va čigonėliai taip vargsta ir neturi normalių namų? Ei, pala pala! Kaip tai kodėl? C’mon! Tie žmonės su nuosavais namais tuos namus iš kažkur pavogė? Jiems tuos namus prezidentas nuleido su lėktuvu ir leido ten gyventi? Gal vienas kitas vagis ir pasitaikys, bet atsiprašant – tie žmonės patys dirbo, patys užsidirbo ir turi teisę gyventi už savo pinigus taip, kaip jie nori. Nors ir namuose su auksiniais takeliais per sodą. Todėl mielas Audriau Lelkaiti – susikišk savo graudžią dokumentiką į vieną vietą.

Važiuojam toliau. Kai baigiasi patosiškas šūdo pylimas, prasideda įdomesnė filmo dalis. Filmas susuktas gan gražiai, parodo tikrai visą brudą, kuriame tenka gyventi čigonams. Į diskusijas, ar čigonai turi teisę ten gyventi, ar juos reikia iškeldinti – veltis nenoriu. Mano nuomone, jau geriau jie tegu ten gyvena, negu išvaryti ir išsklaidyti pradėtų trintis visuose miesto rajonuose. Ačiū, to tikrai nenorėčiau, o to čigonų taboro – na kam jo ten reikia? Statyti kažką norite? Tegu sau gyvena.

Kita mano nuomonė, kurią parašyti pastūmėjo filmas – kodėl valstybė turi rūpintis čigonais? Visą filmą pezama, kaip valstybė jais nesirūpina. Atsiprašau, bet nesuprantu – kodėl valstybė, kuriai ir taip nepyragai, turi už savo piliečių pinigus rūpintis kažkokiais atklydėliais, kurie savavališkai užima žemę, vagia iš valstybinio miško, pažeidžia visus įmanomus įstatymus, pardavinėja širkes kiekvienam ir kitaip rodo savo visišką asocialumą? Kodėl valstybė turėtų būti suinteresuota ne juos deportuoti, o jais rūpintis?

Ir paskutinis, įstrigęs vaizdas – moteris skundžiasi, kaip nėra pinigų ir kaip sunku gyventi. Tuo tarpu fone matosi prie teliko (!) sėdintis vyras, išvertęs pilvą ir nieko neveikiantis. Kai senais laikais mūsų šeimai trūko pinigų ir buvo sunku gyventi, mano tėvas ėjo dirbti antrą darbą ir dar savaitgaliais važiuodavom neoficialių darbelių į vieną sodybą. Tad nereikia sėdėti išvertus pilvą prie teliko (!) ir pezėti, kaip sunku gyventi.

Kvailas filmas. Ir visiškai netikslingas. Amerikoje mėgsta žmonės statyti tokius filmus – užslėptos melagystės, pateiktos kaip drama, patosas, brudo pylimas ant kiekvieno turtingesnio – kaip sakant, pigus populiarumas. Ale, kaip suprantu, lietuviai dar ne tokie durni, kad tokį šlamštą labai pripažintų.

Saw 6 (2009) – hehe. Che che. Ką čia pasakyti… :) Nenoriu net komentuoti. Po filmo galvojau – žinot, bus ir 7, ir 8, ir gal net 9. Septintame tas pagrindinis bičas keršys to senio žmonai. Žmona jį pribaigs. Tuomet 8-oje dalyje atsiras dar „neužbaigtų darbų“ ir žmona imsis jų. 9-oje dalyje žmona jau bus užverbavus kokį nors išgyvenusį jauniklį iš 8 dalies. Ė, tai tada bus ir 10 – joje tas jauniklis jau dirbs darbą. Toliau jau sunku numatyt, bet manau dar kelias dalis išspaustume. Ir nepamirškime, kad būtinai visose dalyse tas seniokas vis dar bus įrašęs kokių kasečių ir nurodymų. Jis gi viską numato į ateitį, ir viską tobulai teisingai. Beje, kuriant filmą, aktoriams scenarijus buvo duotas dalimis ir kodiniu pavadinimu, kad istorija nebūtų nutekinta prieš filmui pasirodant ekranuose. Tai man toks klausimas kyla – jūs ką juokaujat? Kam dar gali būti įdomi ta istorija? :) Ale, aš iš dalies ir teisus – dar nei vienas Saw filmas neuždirbo tiek mažai, kiek šis. Atsibodo visiems. Man irgi atsibodo, bet pažiūriu. Ir pažiūrėsiu tas visas dalis, kurias jau aprašiau. Ką jau darysi :) Bet jei yra žmonių, nuoširdžiai susižavėjusiu paskutiniais Saw filmais, tai aš tų žmonių visiškai nesuprantu.

The Shining (1980) – taip taip, nesijuokite, nebuvau matęs. Gi pripažintas geriausiu siaubiaku, o aš siaubiakų paprastai anksčiau vengdavau. Patiko. Tikrai kad geras ir baisus. Labiau psichologiškai baisus, nes Jack Nicholsonas psichopatą vaidinti besąlygiškai moka :) Jei atsiras dar tokių, kaip aš – pažiūrėkite. Bet jei Pjūklas ir Skambutis jums yra geriausi siaubiakai visame pasaulyje- abejoju, ar sugebėsite per šį neužmigti. Jis visiškai kitoks.

Red Planet (2000) – vėl nostalgijos susigrąžinimas :) Kai pasirodė šis filmas, kino beveik nežiūrėdavau. Bet užtat tais metais domėjimasis visata, ateiviais, planetomis – pats gazas. Todėl šis filmas taip žiauriai ir patiko – buvo vienas pirmųjų tokio stiliaus fantastinių filmų, kai kosminiais laivais juokingi holivudo aktoriai skrenda į kosmosą, nusileidžia kokiam Marse, ten pasivaikšto, pasimuša ir dar vabaliukų suranda. Dabar šis filmas pasirodė kiek nuobodokas, per „sausas“. Eilinis fantastinis filmelis, visiškai niekuo neypatingas, jei nors kiek domitės kinu. Susuktas gražiai, efektai kaip visada, bet tiek to ir grožio. Apie logiškumus ir fizikos taisykles net nėra ką kalbėti – tad ir nekalbėsiu. Jei niekad negirdėjot apie šį filmą ir nenorite jo pasižiūrėti dėl prisiminimų – net nebandykite. Abejoju, ar patiks :)

Universal Soldier: Regeneration (2009) – labai neturėjau ką veikti ir nebuvo sveikatos jokiam darbui – tad žiūrėjau. Žiūrėjau nemąstydamas ir negalvodamas, koks šis filmas yra mėšlas :) Jei mėgstate Van Dammo filmus, tai nekreipkite į mane dėmesio. Beje, šiame filme buvo ir įdomių dalykų. Visas filmas filmuotas Bulgarijoje. Filmo veiksmas vyksta Černobylio elektrinėje. Nepaisant visokių absurdų, kai šalia senojo reaktoriaus ramiai vaikšto žmonės ir jiems nuo radiacijos ausys nekrenta, visas bendras vaizdas, dekoracijos… Super. Esu matęs daug Černobylio nuotraukų ir negalėjau patikėti, kaip tiksliai atkurta dabartinė aplinka. Visi pastatai, jų apšiurusi apdaila, užžėlę medžiai ir krūmai. Vienu metu galvojau, jog Černobylio mieste filmas ir filmuotas – pasirodo ne. Bet tai tik filmo dekoracijos. Visa kita filme yra šlamštas.

Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles (1994) – visada vampyrų filmus apeidavau didžiuliu ratu, nes niekada jie man neteikė jokio žavesio. Nekeldavo jokio susidomėjimo ir būdavo netgi nuobodu. Prisiverčiau pažiūrėti šį filmą, kurį daug kas tituluoja kaip geriausią filmą apie vampyrus („Twilight“ fanai – eikit žiūrėt teletabių). Filmas didelio įspūdžio nepaliko, netgi prailgo – iškirpus bent 20 minučių iš filmo, nieko neprarastumėm. Filmas geras, aktoriai puikūs, scenarijus įdomus. Geras ir paprastas filmas. Nieko labai blogo negaliu pasakyti, todėl patylėsiu :)

The Devil’s Rejects (2005) – muzikanto ir kraujuotų siaubiakų režisieriaus Rob Zombie filmas. Vėlgi, du požiūriai. Pirmas – vienas rimtesnių ir labai puikiai susuktų kraujuotų siaubiakų. Spalvos, vaizdai, aktoriai, vaidyba – viskas tiesiog tobulai tinka tokiam filmui. Daug siaubiakų gamintojų galėtų iš šio filmo pasimokyti. Balansavimas tarp idiotizmo ir originalumo. Puikus balansavimas, sakyčiau. Tikrai prikaustė dėmesį, o aš netgi tokių filmų nežiūriu, nes jie man nuobodūs ir betiksliai.  Trumpai sakant – pavyzdinis savo žanro filmas. Antras požiūris – šlykštu, bjauru ir nesuprantama, kam to reikia. Keliose filmo vietose net suėmė šleikštulys. Psichopatai žudikai suvaidinti net per bjauriai gerai. Kelią siaubą net žinant, jog jie tik personažai. Nesuprantu tokių filmų esmės, kuriuose rodomas tikras žmonių išgyvenamas siaubas, kokio patirti nenorėtų nei vienas sveiko proto žmogus. Gal mano vaizduotė per smarkiai veikia ir bando viską sieti su realybe, bet apskritai po šio filmo gerai nesijaučiau. Juk ir taip turim tokių šlykštybių realiame pasaulyje, todėl nesuprantu, kam kurti tokius filmus, kurie netgi aukština tokius žudikus. Tačiau jau gi seniai aišku, kad Rob Zombie turi kažkokių psichologinių problemų. Filmą siūlau žiūrėti tik kraujuotų siaubiakų mėgėjams.

The Descent (2005) – nors filmas prasideda liūdna, bet visiškai nuobodžia gyvenimo istorija, vėliau pasidaro įdomiau. Kelios nuotykius mėgstančios merginos nusprendžia leistis į urvus ir juos patyrinėti. Pirma filmo pusė – tikras siaubiakas. Jaučiau tą mažų erdvių įtampą, jaučiau, kaip turėtų būti nemalonu, kai užstringi ir nesugebi praslysti pro mažą urvą, o oro tik mažėja, mažėja… Uf, šiurpas nuo to jausmo įsivaizdavimo tikrai krėtė. Vėliau visa ta tamsių urvų baimė, o dar vėliau – panika, baimė neišvysti dienos šviesos, suvokimas, kad kelio atgal nebėra. Tikrai geras siaubiakas! Tačiau… Antra filmo dalis prasideda vienu veiksmu – pasirodo kažkokie zombiai-monstrai ir prasideda skerdynės. Nuo tada filmas pasidaro visiškai nuobodus ir eilinis. Kraujaškos, lavonai, puvėsiai, smegenai ir kitas eilinis, šimtą kartų matytas briedas. Visiškai gore stiliaus skerdynės, kai svarbiausia – kuo šlykščiau ir kuo daugiau trykštančio kraujo. Nepamirškime maudymosi kraujo ir puvėsių baseinuose. Taigi, trumpai sakant – filmas būtų buvęs tikrai geras, jei ne tie zombiai ir visos su jais susijusios nesąmonės. O dabar tai tik eilinis ir nuobodus (išskyrus tuos nemalonius jausmus keliaujant per urvus) siaubiakas, kai žmonės gąsdinami eiliniais „iš niekur išnyrančiais ir garsiai suklykiančiais“ zombiais.

Ladrón que roba a ladrón (Apvogti vagį) (2007) – jei negalite nesusivėmę pažiūrėti į meksikietiškas telenoveles, tai šio filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Jis visiškai toks pats, kaip tie santabarbariški serialai :) Aktoriai baisūs, filmavimas dar baisesnis. Siužetas… Sakyčiau, vogtas. Kai apie tobulus vagis pristatyta tiek filmų, pastatyti tokį su vagimis-kvaileliais (kurie nors viską ir padaro gan įdomiai)… Pavojinga. Jei matėte Oušeno trilogiją, čia nepamatysite nieko originalesnio. Na, bet bendras vaizdas nėra labai blogas, filmą žiūrėti įmanoma, netgi šiokia tokia meksikietiška egzotika po viso holivudinio šlamšto ir europinio subtilumo. Bet pasauly yra daug vertingesnių filmų žiūrėjimui nei šis.

Smokin Aces 2: Assassins Ball (2009) – pirma dalis buvo tikrai nebloga, ši – šlamštas. Nuobodu ir nuspėjama. Visiškai nuspėjama nuo pat pirmų filmo minučių. Be to, nėra nieko panašaus į praeitos dalies žudikus – ypač, brolius Tremorus. Šios dalies psichopatai buvo visiškai nuobodūs, nors ir pašaudė liliputus iš patrankos :) Filmas pigus, neįdomus ir visiškai eilinis. Žiūrėti neverta. Jei nematėte pirmos dalies – geriau pažiūrėkite ją. O jei matėte pirmą – nesigadinkite nuotaikos. Jei neturite ką veikti – galite žiūrėti, bet kažko stebuklingo nebus. Išskyrus paskutines 10 filmo sekundžių. Neeilinė pabaiga ir staigūs nutrūkimas be jokių skrupulų – retas dalykas, bet labai veiksmingas.

*
Kitomis savaitėmis – pagaliau bus gerų filmų!!