ωωωωω

Gyvenu nuostabiame mieste. Trys mėnesiai darbo, 25 tūkst. nuotraukų. Ačiū Evaldui Valaičiui ir Skirmantui Lapinskui, daugiau tokių puikių darbų:

Tik vienas pastebėjimas – labai jau tuščias tas mūsų miestas atrodo. Matyt nemažai fotografijų iš savaitgalio rytų :)

ωωωωω

Menininkas Mark Formanek Berlyne sukūrė laikrodį, kuris buvo konstruojamas gyvai, 24 valandas be pertraukimo. Nufilmavimui prireikė 70 darbininkų, 30 lentų ir 1611 pakeitimų. Nuoroda.

ωωωωω

Metų video. Turime suaugusią Rebecca Black. Lisa Gail – 3 Second Rule:

ωωωωω

Bet išsitaškiusias smegenis galime ištaisyti keliomis minutėmis normalios muzikos: kai atrodo daina (Radiohead – Creep) jau visaip išdainuota ir perdainuota ir nudainuota, atsiranda puiki graikų kilmės dainininkė Carrie Manolakos ir sudainuoja taip, kad vieni verkia, kitiems šiurpas krato, o treti negali atitraukti akių:

„Manolakos’s version does what covers ought to do; it picks up a song that has sunken into throwback territory, dusts it off, and treats it like a classic.“ (The New Yorker) (ačiū pukomuko)

Užkabina: Holokausto atminimo dieną Izraelyje (ir kitose žydų šalyse) 2 minutėms rimties pagerbiami 6 milijonai žydų, žuvusių Holokausto metu. Per tas dvi minutes visi žmonės nutraukia bet kokią savo veiklą:

ωωωωω

Tai štai iš kur įkvėpimas Windousams…

ωωωωω

Kaip atlikti tobulą triuką su Coca-cola:

ωωωωω

Įmonė ANNUS siūlo darbą:

Pasiūlymas tikras. O jau rytoj – „UAB PENISAS siūlo paslaptingas keliones į tamsiausius urvus planetoje!“

ωωωωω

Jaučia mano trololo prikaupusi širdelė, kad čia yra vienas geriausių trololo, kurį jau seniai kas nors turėjo padaryti:

Tiesiog žiūriu ir labai jau įtartinai tas „nuoširdumas“ atrodo. Pauzės, sakinių dėliojimas. Jeigu aš teisus – Rimantei Valiukaitei absoliuti pagarba. Jei neteisus – ką gi, gaila, dar vienas žinomas žmogus psichams į kompaniją.

ωωωωω

Artėjant futbolo čempionatui:

ωωωωω

Kai triukšmas už lango sutrukdo dirbti:

ωωωωω

Becca, staph.

ωωωωω

Muzikinė kunigų grupė taip myli Jėbų, jog net žodžiai baigėsi:

Net dviem balsais pavaro!

ωωωωω

Über-kietas tėtis:

ωωωωω

Motyvacinis vaizdas penktadieniui. Manote, kad negalite nieko pasiekti gyvenime? Kad jums sunku? Galvojate, kad negalite kažko nuveikti? Šitas vaikinukas dėl tokių kalbų tik pirštą prie smilkinio pasukiotų… jei tą pirštą turėtų:

ωωωωω

Google atidarė paiešką Nigerijoje:

ωωωωω

ωωωωω

Man tas pats ir skaitant senus tinklaraščio įrašus:

(Oh God Why memas)

ωωωωω

Skiriu savo konkurentei Login apdovanojimuose – Gabrielei :)

ωωωωω

Įkvėpimas gyventi toliau: toks Arthur’as buvo kareivis, kuris daug šokinėdavo parašiutu (su visa amunicija). Taip bešokinėdamas susišiko nugarą ir liko neįgaliu. 15 metų daktarai sakė, jog jis niekada nebevaikščios. Bet tada atsirado geras dėdė ir parodė, kas yra Joga. Taip palaipsniui įvyko žmogaus transformacija:

ωωωωω

Kanados skautų reklama. Jaučia mano širdis, kad ne visi supras, ypač kurie nepatyrė nuotraukoje esančio jausmo:

ωωωωω

Just stop procrastinating. Pagalba dirbti, kuri nepadeda.

ωωωωω

Ir prieš penktadienio šokius, pabaigai! Kai hipsteriai sugalvoja, kad jie yra menininkai:

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #29;
Penktadienio internetai #30.

|| penktadienio internetai #31 ||

Kai beveik prieš mėnesį Užkalnis organizavo degalų pylimosi kontraakciją, taip prieštaraudamas klounų cirkui, organizuojančiam degalų nepylimo akcijas, aš p. Užkalnį labai stipriai palaikiau galvos linksėjimu. Bet taip tada nieko ir neparašiau, nes turėjau iš anksto užsipylęs pilną baką raketų kuro po du dvam, todėl neplanavau prisidėti prie jo kontraakcijos. Visgi parašyti proga atsirado, nes Finansų ministerija prieš porą savaičių išleido labai gerą lakonišką degalų kainų Europoje apžvalgą. Kad būtų paprasčiau, noriu jums pabrėžti tik kelis esminius punktus. Kad turėtumėte nors šiek tiek žinių ir nebeklajotumėte tamsoje, kurioje keli pikti ir smirdantys baubai šūkčioja nesąmones. O tiems, kas burbate, kad užsičiauptumėte arba eitumėte ieškoti kontrabandininkų ir gadintumėte variklį, nes kainos nemažės.

Pirma lentelė ir pirmas spjūvis burbėtojams ant Lietuvos: mažmeninė benzino ir dyzelino kaina ES, 2012 m. balandžio pabaigoje:

(paspaudus dędęnasi)

Esame 6 ir 4 iš 27 pagal pigumą! O degalai pigiausi tikrai ne tose šalyse, kuriose daugelis trokštų gyventi – Rumunija, Bulgarija. Taigi, faktai sako savo: kad ir kaip beburbėtume, bet, pasirodo, negyvename „blogiausiai iš visos Europos“. Aišku, amžinieji burbėtojai iškart suranda kitą argumentą: kitose šalyse procentaliai uždirbama daugiau. Bet tokiems galiu nebent pasiūlyti emigruoti į kokį Iraną – mažai uždirbi, užtat degalai praktiškai nieko nekainuoja. Kam gi reikia tų demokratinių laisvių, ramaus gyvenimo ir atviro interneto? Svarbiausia pigus benzas.

Antra lentelė ir pagrindinis spjūvis į veidą burbėtojams ant Lietuvos: benzino ir dyzelino kaina be mokesčių ES, 2012 m. balandžio pabaigoje:

(paspaudus dędęnasi)

Jeigu nesupratote, leiskite man maloniai jums paaiškinti, kodėl taip džiaugiuosi šiais duomenimis. Nes pagrindinis burbėtojų argumentas būna „Pažiūrėkite, kokius baisiai didelius mokesčius degalams uždėjo Vyriausybė“. Girdėdami šiuos nepasitenkinimus, patvoriniai populistai iš samagonu ir naftalinu smirdančios partijos TyT su Mazuroniu priešaky sugalvojo, kad reikia siūlyti įstatymo projektą, kuris sumažins mokesčius ir, tokiu būdu, degalų kainas. Pigus populizmas smirda, nes: Lietuva pagal benzino kainą be mokesčių – arti viduriuko (10 iš 27), o pagal dyzelio – 19. O pritaikius tuos „baisiuosius valdžios užkrautus mokesčius“, Lietuva pagal kainas nukrenta į 6 ir 4 vietas atitinkamai! Dėka Lietuvos vyriausybės supratingumo ir atsakingumo prieš piliečius, turėdami vieną brangesnių dyzelio kainų, su mokesčiais turime vieną pigiausių dyzelių Europos sąjungoje.

Tai štai ir mano minėtas, esminis šios ataskaitos punktas. Turime vienas mažiausių degalų kainų Europos sąjungoje tik dėl to, jog valdžia mokesčių nekelia. Degalų kaina be mokesčių nuo mūsų valdžios nepriklauso visiškai niekaip. Dėl jos eikite pykti ant arabų, ant JAV karinių veiksmų, keikite pilietinius pasipriešinimus rytuose, galų gale važiuokite piketuoti į Amsterdamą (iš ten, atrodo, perkame). Tik labai jūsų prašau, neberodykite savo siauro donkichotiško požiūrio čia, mano gražioje šalyje.

|| norite pigių degalų? turite. ||

DEŠIMTMEČIO FILMAS:
The Intouchables (Intouchables) (2011) – geriausias metų filmas. Iki ašarų privedantis meno kūrinys. Pusę filmo „praverkėm“ iš juoko. Tikriausiai dar nebuvo nei vieno filmo, kurio metu taip atvirai ir garsiai juokčiausi. Neskaitant nuolatinio malonaus krizenimo. Kaip kažkas rašė, iš `tų šimtų šio filmo apžvalgų, tik tikras kinematografijos genijus gali iš tokio iki negalėjimo banalaus siužeto sukurti tokį fantastišką filmą. O dargi pats siužetas sukurtas pagal tikrų žmonių istoriją. Aišku, kiek tai tikra istorija, dar klausimas, nes dalis istorijos gali būti pagražinta dėlei meninės vertės. Tas gali trukdyti priekabesniam žiūrovui. Netgi žinau tokių, kuriems filmas nepatiko. Ir, atvirai pasakius, absoliučiai nesuprantu šių žmonių. Tikriausiai kaltę galima suversti blogai jų nuotaikai. Nes šis filmas yra absoliučiai nuostabus. Nuolatinis humoras filme – nenuvalkiotas ir drąsus. Jokios baimės pasijuokti iš nelaimės, iš savo bejėgiškumo. Filme atspindima draugystė ir jos priešistorė – tai lyg istorija iš pasakų knygų. Paprasčiausiai negali patikėti, kad taip būna.

Aj, bet ką čia pasakoti. Jei nepažiūrėsite šio filmo, nepamatysite vieno nuostabiausių šio dešimtmečio kūrinių. Nuostabi vaidyba, iki paskutinės sekundės. Istorija taip įtraukia, jog pasibaigus filmui, būna iš tiesų liūdna. Norisi, kad ta valanda ir 52 minutės būtų dešimtkart ilgesnės. Tai filmas, kurį galima žiūrėti penkis kartus iš eilės. Jeigu atsitiko taip, kad nematėte, viską meskite ir eikite žiūrėti. Kuo greičiau.

• •

SAVAIČIŲ DRAMA, MEILĖ, MUZIKA, VISKAS:
Cafe De Flore (2011) – tobulas filmas, jei norite ypatingai gero, rimto ir gražaus kino. Rekomenduoju iškart, net neskaitykite, tikrai verta. Jeigu vis tiek įdomu, ką noriu papezėti, galite toliau skaityti, esminio turinio neišduosiu.

Mamos ir vaiko linija – nuostabi. Banali, matyta, žinoma kiekvienam pasaulio žmogui, bet tuo pačiu ir nuostabi – savo papasakojimu, vaidyba, tikroviškumu. Sunku patikėti, kad būna tokių nepavargstančių ir taip atsidavusiai mylinčių žmonių. Gali pagalvoti, kad personažai perspausti – bet pats gyvai esu matęs tokį atsidavimą ir nuolatinį džiaugsmą. „Pavargti“ buvo galima tik tada, kai vaikai užmigdavo. Galbūt mamos ir vaiko istorija nepaveiks taip kiekvieno, bet kai esi matęs tokį pasiaukojimą gyvai, supranti, kaip tiksliai viskas nupasakota šiame filme.

Meilės linija – šioje linijoje privaloma išskirti muziką. Pradėjęs žiūrėti filmą puoliau keiksnoti, kas per berankis garso režisierius dirbo ir kas čia per garso takelis, kapojama tyla ir pan. Ir tada supratau garso prasmę šiame filme. Pats personažas apie ją papasakojo – apie muzikos kapojimą ir tylos akimirkos svarbumą. Ir tą garso režisierius, kartu su filmo režisieriumi, sukontroliavo tobulai. Net sunku apsakyti, kiek stiprumo netektų šis filmas, jei muzika būtų sudėliota kitaip. Tai filmas, kuriame kiekviena daina parinkta neatsitiktinai, kiekvienas nutraukimas priderintas tobulai. Ir dar tas visiems žinomo jausmo akcentavimas – kai konkreti daina priverčia tave sustoti, apsižvalgyti, pamatyti pasaulį kitomis spalvomis, prisiminti nuostabius dalykus. Kas įdomiausia – kiekvienam žmogui tai sukelia skirtinga muzika – vieniems, klasika, kitiems – elektronika, tretiems – metalas, o kažkam gal net nykus popsas. Visos muzikos galia yra neapibūdinamo dydžio, o šis filmas tai aiškiai pabrėžia. Čia puikiai atsispindi, kokį stiprumą prideda muzika tam tikroms scenoms – pavyzdžiui, vaikų pažinties ir anoniminių alkoholikų klubo pažinties scena, kurios be priskirtos Sigur Ros muzikos būtų visiškai neužkabinančios. Ir išdrįsiu pasakyti, jog tobuliausia filmo vieta yra šios scenos viduryje tėvo ir sūnaus atsisėdimas į automobilį. Su tuo minėtu muzikos kapojimu.

Tas atradimo džiaugsmas prieš pat baigiantis istorijai, suvokus siužeto vingius, sukėlė tokį pakylėjimą, jog šis filmas man negalėjo nepatikti. O pakylėjimas, matyt, labiausiai dėl istorijos, dėl pasiaukojimo, dėl tokio ypatingo skirtingų žmonių gyvenimo susiejimo. Man, asmeniškai, paskutinės 10 minučių buvo tobulas dalykas: scenų suliejimas – fantastiškas – vieną akimirką galvoji, jog tuoj įvyks toks poelgis, kitą akimirką viskas apsiverčia ir įvyksta kitaip. Tas skausmas, moters suvokimas, tos ašaros atrodė tokios natūralios.  Galbūt dėl to, jog tai buvo taip neįprasta ir neįsivaizduojama tikrame pasaulyje – bet kažkur giliai žinai, jog toks santykis yra įmanomas. Netgi mano paskutinį sakinį galima interpretuoti įvairiai – net keliomis kryptimis, žiūrint kaip supratai filmą. Toks yra ir šis filmas – rodos paprastas, aiškus, tačiau sukeliantis ne tik įvairiausių pamąstymų, bet ir priverčiantis painterpretuoti gyvenimą, atsidavimą kitam žmogui, savo santykius ir aplinką. Ir muziką. Nesu tikras, kodėl šis filmas paliko man tokį gilų įspūdį, bet Kino Pavasaris šiais metais supažindino su keliais tokiais puikiais, auginančiais kūriniais. O šis kūrinys ne tik augina, bet ir pakeičia. Absoliučiai rekomenduoju.

P.S.: ir dar koks sutapimas, kad filme apie Dauno sindromu sergantį vaiką, vienas iš esminių garso takelių yra Sigur Ros – Svefn-g-englar, kurio klipas su Dauno sindromu sergančiais žmonėmis yra vienintelis kada nors literally mane pravirkdęs vaizdo klipas :)

• •

Tinker Tailor Soldier Spy (2011) – jei žiūrėsite šį filmą, žiūrėkite jį įdėmiai nuo pat pirmos sekundės. O tai atsitiks kaip man, jog dalį filmo nesuprasite kas vyksta. Galbūt net verta apie šį filmą ir jame vykstančius įvykius pasiskaityti iš anksto. Sakysite, nesąmonė, kas čia per kvailas filmas, apie kurį reikia dar skaityti, kad jį suprastum? Ne, jis ne kvailas, jis labai stiprus ir geras detektyvinis trileris. Jei filmas turi stiprų ir išsamų pagrindą, tai nereiškia, kad pats filmas, neskaičiusiam to pagrindo, bus neįdomus. Mane istorija įtraukė nuo pat pradžių. Nors nesu didis detektyvų mėgėjas, bet šio filmo tema šiek tiek patrauklesnė, nei koks Puaro. Čia gi apie slaptąsias tarnybas, žvalgybą, šnipus. Filmo pagrindinė problema – išdavikas, kurmis, kuris perduoda informaciją priešams. Apie tai rutuliojasi visas veiksmas, žiūrovui nepaliaujamai susukama galva, kol sąmokslu pradedi kaltinti bene kiekvieną personažą. O labiausiai tenka iš išvaizdos į kurmį panašiausiam personažui, nes jo vaidmuo ne tik kad puikiai sustyguotas, bet ir aktorius parinktas filmo rebusams pagyvinti. Apskritai, aktorių kompanija – verta pagarbos. Kai kurie vaidmenys sukėlė didelį pasimėgavimą.

Šis filmas yra ypatingai rimtas, ir jokių čia pramogų nėra. Čia tik analizės, spėliojimai ir labai spartaus įvykių vystymosi stebėjimas. Jei praleidi kelias smulkmenas, pameti siužetą. Šį filmą bus sunkiau žiūrėti prasčiau kalbantiems angliškai – filme vystomi ilgi pokalbiai, o viskas vyksta tvirta britiška tarme ir žodynu. Juk kalba atitaikyta tam laikmečiui – kaip ir filmo atmosfera, scenos ir kiekviena daiktas aplinkoje. Verta pažiūrėti šį filmą, jei esate detektyvų mėgėjas. Sąmokslo teorijų – taip pat. Smulkmena po smulkmenos, punktas po punkto, viskas dėliojama nuosekliai ir visą filmą nepaleidžia nuo kabliuko, iki pat kulminacijos. Tai kuris gi tas išdavikas? Pamėginkite siužete tai įžvelgti patys. Gal ir pavyks.

• •

Barton Fink (1991) – kai filme tiek daug simbolių, suprantu, kad arba esu per daug pavargęs, kad juos visus suprasčiau, arba kūrėjai tikrai aukštai šaudo ir nepavyks iš pirmo karto suvokti visko, ką jie norėjo pasakyti. Taip ir atsitiko, jog filmo iki galo taip ir nesupratau – teks kada nors žiūrėti antrą kartą. Šis filmas, matyt, buvo užtvirtinimas, jog Joel Coen ir Ethan Coen ramybės žiūrovams neduos. Susuka smegeninę bene labiausiai iš visų jų filmų. Galima net spėti, kad scenarijų genijus, Charlie Kaufman, mokėsi iš tokių Coen’ų kūrinių, nes panašumo tarp šio filmo ir Kaufman’o scenarijų tikrai galima rasti.

Tai filmas apie rašytoją, kurį nusamdė Holivudo scenaristo darbui. Apsigyvenęs gan pigiame ir keistame viešbutyje personažas susipažįsta su dar keistesniu kaimynu. Žiūrint filmą atrodo, kad pasakojama istorija – sunkus scenaristo darbas – tai tik šalutiniai įvykiai. Kyla toks jausmas, jog kažkur giliau slypi svarbesnė veiksmų linija, kurios niekaip nepavyksta suprasti. Visi simboliai, užuominos ir keistas aplinkinių elgesys tą tik patvirtina. Nejučia pradedi nebesekti aiškiai rodomos siužeto linijos – pradedi ieškoti to dalyko, kas yra giliau. Ir taip tik dar labiau susipainioji ir įklimpsti. Net negaliu pasakyti, ar filmo pabaigoje pasidaro aiškiau. Faktas tas, kad filmas nuo pradžių iki pabaigos yra didelė klampynė.

Šis mindfuck kūrinys nuostabus tuo, kad jame palikta tiek daug vietos interpretacijoms – nejučia vaizduotė tiek atsiveria, jog pradedi matyti ne tik tai, ką norėjo parodyti režisierius ar scenaristas. Pavyzdžiui, kai pamatai Škėmos „Baltą drobulę“ – liftininką – supranti, kad filmas tikrai pasiekė savo. Visiems, kurie žiūrės šį filmą, linkėčiau atverti vaizduotę, nagrinėti simbolius ir pasiduoti nesuprantamam siužetui. Tada šis filmas bus vienas malonumas. Tačiau jei mėgstate veiksmą, aiškius poelgius ar šiaip nenorite „knistis giliau“, tuomet filmas galimai nepatiks. Intelektualus, stiprus, gilus filmas, priverčiantis gerai pasukti galvą. Rekomenduoju, tikrai verta.

• •

Another Earth (2011) – šis nepriklausomas, mažo biudžeto filmas užkabina vien savo trumpu aprašymu: vieną dieną atrandama, jog šalia mūsų planetos atsirado identiška antra Žemė. Tai stipriai sudomina, tačiau nereikėtų užsikabinti – šis įvykis filmo siužete gan svarbus, bet jis tik pagalbinis dalykas bendrame kontekste. Filmo siužetas koncentruojamas prie jaunos merginos gyvenimo, kuriame įvyko žiauri tragedija. Yra daugybė nelogiškų dalykėlių šiame filme (ryšio priemonių (ne)naudojimas, reakcijos laikas, ir visokie su kosminės erdvės stebėjimu susiję dalykėliai), tačiau įmanoma į juos nekreipti dėmesio dėl vienos priežasties – filmas ne apie tai. Ne apie kosmosą, kosminius laivus, kontaktavimą su ateiviais ar planetomis ir pan. Šis filmas – apie dviejų žmonių vieną tragediją, apie išgyvenimus, kaltės jausmą, galų gale – socialinę atskirtį. Brit Marling – pagrindinio vaidmens atlikėja, iki šiol nežinoma aktorė, nepasižymėjusi rimtesniu vaidmeniu – savo darbą atliko labai gerai ir užsitarnavo daug pliusų. Filmo visuma – nyki, liūdna, lyg priešaky nebūtų ateities. Žmonių tragedija perteikta visai neblogai – nepaisant vyro dirbtinų išgyvenimų ir vidutiniškos vaidybos, istorija visai įtikino. Šis filmas mane sužavėjo dar vienu esminiu dalyku – tai vieno žmogaus istorija bendrame didžiulių įvykių kontekste, t.y. visą žmoniją paveikiančio įvykio kontekste. Ir nepaisant to, kad didžiulis įvykis turėtų labiausiai traukti dėmesį, filmas koncentruojamas prie istorijos apie vieną iš milijardų.

Tokius filmus reikia skatinti. Visų pirma dėl drąsos išbandyti save su mažais biudžetais ir minimaliu kiekiu rėmėjų. Tai naujo režisieriaus Mike Cahill debiutas su ekstremaliai mažu filmo biudžetu – 200 tūkst. dolerių. Jeigu po debiuto ir toliau jo darbai judės šia linkme, rodos, turėsime naują puikų kūrėją kino padangėje. Jau nesulaukiu kito jo filmo. O šį – žiūrėkite. Reikia susipažinti ir su paprastesniu, neiščiustytu kinu. Tikrai geras filmas, ne tik įtraukia, bet ir priverčia susimąstyti, kaip elgtumeis pats ir ar iš tiesų norėtum sužinoti „kas gi ten?“. Aš iki šiol neapsisprendžiu.

• •

Moneyball (2011) – niekada gyvenime nesidomėjau beisbolu ir jis man atrodė toks juokingas sportas, jog daugumą filmų apie šį sportą tiesiog praleidžiu. Šįkart paviliojo Brad Pitt. Tačiau beisbolas vis tiek nepatiko. Šis sportas man atrodo kaip koks prekiavimas prostitutėmis Amsterdamo sekso kvartaluose. Visa žaidimo baigtis nulemiama tuo, kas turi daugiau pinigų, kas nusisamdo geriausiai išsilaikiusias prostitutes ir kas daugiausiai iš to uždirba. Prostitučių išstatymas vitrinose gali keistis labai greitai, vienas skambutis ir prostitutė jau kitame lange – nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodo ar kaip dirba, nes viskas priklauso nuo trupučio derybų ir pinigų kiekio.  Šis filmas tokį procesą paaiškina ir vizualiai parodo bene tobulai. Jeigu norite ką nors sužinoti apie beisbolą, žiūrėkite – tai neišsemiamas vizualinių žinių lobynas, kuriam vadovauja ir toliau puikiai vaidinantis ir visą filmą į priekį vedantis Brad Pitt. Filmą tikrai pasižiūrėjau su malonumu – pagaliau supratau, kaip veikia beisbolas, kaip perkami žaidėjai, kas vyksta užkulisiuose ir netgi šiek tiek perpratau žaidimo taisykles. Labiau domėtis nepaskatino, bet tai nebūtinai yra filmo tikslas. Tai geras filmas su stipriais personažais, puikiu istorijos dėstymu, gražiomis ir pagražintomis gyvenimo istorijomis. Man buvo įdomu. Nors vieną kartą ir beisbolas buvo įdomu.

Margin Call (2011) – norite sužinoti, kodėl įvyko pasaulinė finansinė krizė? Patekote į reikiamą vietą. Tačiau jei nors šiek tiek neišmanote įvairiausių ekonominių niuansų ir ekonominės kalbos, filmo galite visiškai nesuprasti. Nepaisant to, filmą galėčiau nominuoti kaip puikiausią ekonomikos pamoką, ant kokio bullšito pastatytas visas pasaulis. Šiame filme pasakojama apie krizės išvakares – nuo ko viskas prasidėjo, kas tai sukėlė. Kiek tame tiesos, tikrai nežinau. Nors filmas nėra pastatytas pagal kažkokią tikrą istoriją, tačiau tam tikri personažai filme yra stipriai tapatinami su krizės „iniciatoriais“ – Lehman Brothers banku. Apskritai visi filme vykstantys veiksmai primena krizės pradžią sukėlusių institucijų veiklą ir priežastis. Taigi, jei norite pagaliau suprasti, kodėl gi įvyko krizė, kodėl žlugo ekonomika ir kas buvo tas išpūstas burbulas – šis filmas kaip tik jums. Tai iki šiol geriausias filmas apie maklerių biržas ir apskritai visą Wall Street’ą.

Filme šiek tiek užkabinama turtingųjų ir paprastųjų socialinė atskirtis – kol vieni žmonės galvoja, kaip čia jiems išgyvenus, kiti bėdavojasi dėl to, kiek tūkstančių jiems kainavo šuns gydymas. Pokalbis tualete – rimto direktoriaus ir paprasto darbuotojo – puikiai parodė, kaip paprastas varguolis nėra niekam įdomus. Ale, tai amžina diskusija – turtuolių ir varguolių pasaulio suvokimo skirtumai – neišsemiama tema. Tačiau šuo čia paminėtas ne be reikalo. Kaip vienas asmuo bando išgelbėti savo „dvesiantį šunį“, taip tas pats žmogus kitoje vietoje gali mėginti išgelbėti kitą dvesiantį šunį – didelę korporaciją arba net pasmerktą pasaulio ekonomiką. Jei norite sužinoti, kaip tampomas šis dvesiantis šuo – šis filmas jums kaip tik.

Kvaila šiame filme yra tai, kad čia kažikoks finansų skyrius pateikiamas labai lėkštai – daugybė, daugybė, daugybė visą parą įjungtų monitorių su daug mirgančių skritulinių diagramų ir lakstančių kreivių. Ir viskas taip spalvota, jog suteiktų džiaugsmą bet kokiam kūdikiui. Kažkaip neįtikimai. Buvo ir kitų prastai sugalvotų dalykų. Viską pataisydavo vaidyba. Skaičiau nuomonę, jog šio filmo vaidyba – sausa, neišraiški, nuobodi. Bet juk tokia ji ir turi būti! Kaip įsivaizduojate finansų maklerius, kai jiems dega užpakalis, o atsarginis išėjimas užblokuotas ir laukia krachas? Aš tai būtent taip – niūriais veidais, uždžiuvusiomis burnomis ir sunkiai surezgamais žodžiais. Būtent tai puikiai atliko visas aktorių kolektyvas. Kevin Spacey apskritai ploju atsistojęs – seną, turtingą, viskuo užsiknisusį finansinį perdylą taip suvaidinti galėtų retas aktorius. Visas filmas labai profesionalus. Kiek galima išspausti iš tokios temos, tiek ir buvo išspausta. Šis filmas ne tik įdomus, bet ir apšviečiantis arba šiek tiek pagilinantis žinias tokiems paviršutiniškos informacijos rinkėjams, kaip aš. Todėl jei mėgstate filmus apie ekonomikos procesus, jei norite sužinoti kažką apie krizę, jei jums įdomi biurokratinė „suholivudinta“ veikla – žiūrėkite. Puikus analitinis filmas.

Ir, aišku, simbolinė pabaiga. Ech, ta simbolinė pabaiga…

• •

A Single Man (2009) – filmas apie santykius, seksą, potraukį kūnui, liūdesį, galų gale – meilę. Apie skausmą netekus mylimo žmogaus, apie tuštumą ir vienišumą, sekantį po to. Bandymas įšokti į kitą traukinį, nei užrašyta tavo biliete. Cha, kaip metaforiškai pasakiau. Filmo pavadinimas – Vienišas Vyras – simbolizuoja ne tik jo vienišumą savo namuose, likimą be mylimo žmogaus. Toks pavadinimas labiau parodo jo padėtį visuomenėje, netgi tada, kai tai visuomenei įtikti jis bando lipdamas per save ir elgdamasis taip, kaip jam nepatrauklu. Dalis žmonių šio filmo visiškai nesupras dėl to, jog nežino, kas yra empatija – tiesiog nesugeba įsijausti į kito žmogaus jausmus, nemoka pastatyti savęs į jų vietą. Man tą padaryti visiškai nesunku. Šis filmas pastatytas taip puikiai, jog su kiekviena scena išgyveni personažo gyvenimą, net jei tavo gyvenimas visiškai skiriasi nuo tavojo. Žinau, kad šio filmo daug kas nesupras. Daug kas nepajaus jo dėl savo požiūrio, įsitikinimų. Tačiau kad ir kokia būtų jūsų pozicija, bet negalite nuvertinti Colin Firth darbo, kuris įtikina 99%, palikdamas tą 1% bučinio scenai, kuri visgi buvo labai dirbtina. Jei mėgstate gerą kiną, šiame filme jį tikrai rasite – nuosekli ir įtraukianti istorija, liūdnas ir tvirtas siužetas, puiki vaidyba. Ko gi daugiau reikia?

Beginners (2010) – labai gražiai ir savotišku būdu pasakojama kelių žmonių istorija – persipynusi atsiminimais, prikimšta gražių dabarties vaizdų, palydima liūdesiu. Istorija apie sūnų, kurio tėvas serga, kuriam sunku tai pakelti. Filmo pavadinimas – Beginners, Pradedantieji, arba tiksliau – Pradedantys iš naujo. Šis pavadinimas labai tiksliai apibūdina tiek sūnų, tiek patį jo tėvą. Kiekvienas iš jų, įvykus krizei gyvenime, pradėjo viską iš naujo, sutiko naują antrą pusę, pradėjo dėlioti gyvenimą kitaip. Kiekvienas savaip, tačiau ir labai panašiai – komplikuotai, lyg nerdami į neištyrinėtas gilumas ir bandydami daryti tai, kas jiems patinka. Laisvai, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių. Filme tvyrantys jausmai turėtų būti daug kam pažįstami – tiek džiaugsmas, tiek „pradedančiųjų“ malonus jausmas, tiek susižavėjimas ir meilė. Lygiai taip pat pažįstami ir sunkūs jausmai – liūdesys, pyktis, nesusikalbėjimas. Matyt dėl to šis filmas taip maloniai ir žiūrėjosi – buvo galima ne tik stebėti kelių žmonių įvairiapusiškas gyvenimo istorijas, bet ir lyginti jas su savomis. Tokių filmų, kur išgyvenimus ir jausmus gali palyginti su savais, yra daug. Tačiau šis yra vienas iš tų labiau įsimenančių dėl paprasto dalyko: kitokios, artimesnės, natūralesnės vaidybos. Kai profesionalūs aktoriai vaidina profesionalią meilę, tuomet ir matai ne tik šiek tiek pažįstamus, apytikrius elgesio bruožus (vyrai daro taip, moterys taip, pykčiai būna tokie, bla bla), bet ir gali tiksliai sutapatinti save su personažo savijauta tam tikrose scenose. Tas ir užkabina. Filmas – labai ramus, lėtas. Gražus santykiai, istorija dėstoma labai lengvai ir maloniai. Rekomenduoju ramiam, romantiškam vakarui.

Little Manhattan (2005) – graži ir kupina seilių tikra holivudinė miailės istorija – tik šįkart apie vaikus, o ne suaugusius. Kai toks filmas apie vaikus – tai viskas OK, gi galima pakęsti tokius kvailus poelgius, vaikišką elgesį; bet kai tą patį daro ir taip pat ekrane elgiasi suaugusieji… Tuomet ir nenustembi, kodėl daug Holivudo romantinių komedijų atrodo kaip nevispročių šou :) Šis filmas apie du vienuolikmečius ir jų pirmąją meilę. Filmas, aišku, lėkštas, netikroviškas ir perdėtai  romantiškas. Jame daug visokių situacijų, kurių tikrame gyvenime nebūna arba jos įvyksta kaip nors kitaip, daug paprasčiau. Tačiau tai netrukdo vienam dalykui, kurį filmas grąžina – prisiminimams :) Ir nostalgijai. Pirmoji meilė, visgi, yra kažkas awesome - kiek prisimenu, tuo metu atrodžiau kaip visiškas kvailys, bet jausmas, kad ir kaip bežiūrėtum, buvo nerealus :) O ką jau kalbėti apie pirmą bučinį!! Tik mūsų gyvenimas buvo šiek tiek kitoks. Šie vaikai be tėvų niekur pajudėti negali, kai nepasirodo pusdienį – tėvai kviečia policiją, kai nori eiti į pasimatymą – turi eiti su tėvais. Pamenu, jog mano atveju, kaip išeidavau, taip ir grįždavau tik vakarop… Ir eidavau į pasimatymą kokiam makdonalde ar jaunimo parkelyje – dar net už rankų būdavo nedrąsu laikytis! Tai štai tokius dalykus šis filmas ir primena. Ir tai jo stiprioji pusė. Visa kita – labai paprasta ir standartiška. Toks statistinis Holivudo gaminys. Bet pažiūrėti visai smagu. Vien tam, kad prisimintumėte pirmąją meilę. Ir, aišku, pirmąjį skausmą, širdies kančias ir nusivylimą :))

Stand by Me (1986) – senas filmas apie senus laikus. Prisiminimai, vaikystė, draugai, žygiai. Turiu ir aš tokių prisiminimų, kurie sukelia neaprėpiamą „senų laikų nostalgiją“, kurios negali niekaip atsikratyti. Tiesiog ilgiesi tų laikų ir viskas, nors blaiviu protu supranti, kad ir dabar ne ką prasčiau gyveni. Filmas apie 4 draugus, kurie išėjo į tam tikrą žygį. Kartu keliavo, kalbėjosi, pykosi, patyrė nuotykių. Galima sakyti, jog filmas skirtas vaikams, gal paaugliams. Ne visiems suaugusiems bus įdomu žiūrėti lėtą ir labai ramų filmą apie keturis vaikus, erzinančius šunis ar pasakojančius vienas kitam istorijas apie vėmalus. Bet visi žinome, kad augti kartais buvo labai sunku. Atrasti pasaulį – dar sunkiau. Apie tai šis filmas. Galima pažiūrėti, juk šiek tiek nostalgijos dar niekam nepakenkė.

Čeburekų pardavėjai (2011) – galima šį filmą pavadinti pusiau dokumentika, pusiau humoristiniu filmu. Čia parodoma, kaip juokingai papasakoti tam tikros, gan mažos srities aktualijas. Paplūdimio čeburekų pardavėjus paskutinį kartą mačiau prieš kokius 10 metų. Apskritai nežinojau, jog jie dar egzistuoja. Šis filmas – trumpa istorija apie jų gyvenimą, apie suėmimus, gamybą, praeitį. Žiūrėjau šį filmą „ant bajerio“, bet atsitiko taip, kad jis mane įtraukė, o praleistas laikas buvo tikrai ne tuščiai. Kasdienybės reikalai, kai jie vyksta savam krašte, visuomet sudomina. Ypač, jei jie nėra kažkokie tradiciniai pasibėdavojimai ar pasakojimai iš kokio mažo Lietuvos kaimo, kaip ten karves melžia ir už kiek dabar mišką perka. Čia viskas truputį kitaip, kaip ir minėjau, su humoru. Aktoriai parinkti puikiai, būtent tokius čeburekų pardavėjus ir įsivaizduoju. O pažiūrėjęs filmą užsinorėjau didelio riebaus čebureko ir beliašo. Kad po to skrandis ilgai gurgtų ir raugėčiau pigia mėsa :) Filmą galima pažiūrėti čia.

The Descendants (2011) – neįtikino. Istorija nepapirko. O kai istorija nepaperka, tada ir filmą pradedi vertinti skeptiškai. Per ramiai vyras taikstėsi su nelaime. Per lėtai mergaitė susivokė, kas yra jos mamai. Per greitai dukros vaikinas suminkštėjo ir tapo protingesnis. Per paprastai ir nuobodžiai nuspėjamai vyras laviravo žemės dokumentais. Bet buvo ir gerų dalykų. Palengva atskleidžiamas dukros santykis su mama, tos pačios mamos išvaizda – nepagrąžinta, baisi. Puikus dukros vaikino pristatymas – lepšis kaip reta :) Tvirtas Clooney vaidmuo. Tik gaila, kad nuobodokas ir nepriverčiantis jo parodyti visus savo sugebėjimus. Toks per paprastas.

Nežinau, kaip vertinti. Filmas labai vidutiniškas. Per rami istorija, realiai jokio stipriai užkabinančio siužeto posūkio – istorija paprasta, eilinė, reiktų stebuklo, kad būtų įdomi ir įsimenanti. Filmas gražus – vaizdai, žmonės, santykiai – viskam galima uždėti pliusą. Bet tai tik išorinis grožis, nes vidinio daug nerasta. Ramiam vakarui tinka pasižiūrėti, kai nesinori daug mąstyti ar gvildenti rimtų temų. Tai ir žiūrėkite su mintimi, kad nieko stebuklingo neišvysite. Bet ir nieko blogo, tik šiek tiek nesubrandinto.

• •

John Carter (2012) – pasirodžius šiam filmui visur skambėjo jo lyginimai su garsiuoju Avatar. Taip, šis filmas tikrai panašus į Avatar – jis lygiai toks pat vidutinis filmas, kurį visai be reikalo labai išaukštino. Lyg viskas būtų ir neblogai – gerai supažindinama su personažu, pasakojimas nuoseklus, viskas gražu ir akimirksniu įtraukia. Bet… Bet kažko trūksta. To netgi neatsveria keletas visai neblogų juokelių ar šiaip linksmesnių scenų. Trūksta, tikriausiai, originalesnio turinio, kurio tikėtumeis iš taip giriamo filmo. O iš tiesų gauni tik nė kiek neišskirtinį ateivių filmą, kuriame svetimos kalbos išmokstamos labai jau kvailais būdais, o meilė-seilė – lygiai tokia pati, kaip bet kokioje nevykusioje romantinėje komedijoje. Blogiukai – nykūs, nebaisūs, matant juos nė kiek neabejoji, jog jie bus gan paprastai ir „didvyriškai“ nugalėti. Filmą žiūrėti buvo visai smagu – gražūs efektai, įtraukiantis veiksmas. Dargi „šuniukas“ – tai buvo bene puikiausias dalykas filme. Bet visgi kūrėjams pritrūko originalumo, kad iškiltų aukščiau vidutiniško fantastinio filmo. Liko kažkur žemiau, nei bet koks MIB ar netgi Independence Day. Galiu pagirti už pabaigą – ji tikrai buvo įdomi ir neblogai vainikavo filmą. Jei visas filmas būtų tokio įdomumo, tai turėtume puikų kūrinį. Deja, dabar neturime. Tik vidutiniškas, gan gražus, bet per paprastas filmas.

Atsisveikinimas (2010) (imdb) – lietuviški filmai dažnai pasižymi tuo, jog personažai elgiasi taip nelogiškai, jog net nervas ima. Jei žmonės taip pasielgtų realybėje, aplinkiniai tik pasukiotų pirštą prie smilkinio ir išvadintų durniais. Bet… lietuviško kino kūrėjai mano, kad toks elgesys tinka meniniam kūriniui. Ir jie labai klysta. Jei keistas elgesys tinka teatrui, knygoms, tai dar nereiškia, kad filme tai atrodys normalu. Ypač kai filmas apie paprastą žmogų, o jo gyvenimą bandoma atvaizduoti kaip visiškai normalų, įprasto žmogaus egzistavimą. Tai kam tada tas nelogiškas elgesys? Buvo šiame filme epizodų, kurių metu galvojau, jog juokčiausi gyvai pamatęs tokią asmenybę. Filmas – labai lėtas. Tikriausiai režisierius norėjo, jog žiūrovai įsigilintų į personažus ir jų gyvenimą. Filmas toks lėtas, kad įsigilini tiek, jog pradeda erzinti. Operatoriaus darbas gražus – kampai keičiasi, esminiai momentai užfiksuoti, o filmavimo vietų įvairovė – super. Bet vis tiek, kad ir kokie gražūs būtų vaizdai, jie neatperka filmo nuobodumo, neįdomaus siužeto. Kažkokia keista istorija, ir tiek. Dar vienas pilkas taškas Lietuvos kino istorijoje.

P.S.: šį filmą lydėjo labai įdomios situacijos, kai jis buvo pristatytas Lietuvoje. Tuo metu daugybė lietuvių „kino kritikų“ kalbėjo, koks tai puikus filmas ir kaip viskas tobula. Tuo tarpu dauguma žmonių, pažiūrėję šį filmą, nesuprato už ką ji girti ir tik nervindavosi, kai visokie „kritikai“ imdavo jį girti. Taip iki šiol ir nesupratau – ar lietuviai kritikai bijo keikti lietuviškus produktus, ar tiesiog yra labai lengvai nuperkami pakvietimais į kiną ir buteliu šampano. Bet tokia jau ta žiauri realybė: neturim nei tvirto kino pagrindo, nei tvirtų kritikų, kurie nebijotų kapoti filmų nepriklausomai nuo jų kilmės šalies. Duotų man kas jų žodinius sugebėjimus ir kino žinias, tikrai padoriau išnaudočiau…

• •

The Breakfast Club (1985) – praeitame amžiuje toks filmas negalėjo nepatikti – ypač jaunesnio amžiaus žiūrovams. Filmas apie maištaujančius paauglius, nepaklūstančius jokioms taisyklėms – kas gi gali būti geriau. Tada žiūrovai dar nebuvo pripratę prie begalės tokių vaizdų ekrane. Nebuvo pripratę prie maištautojų išaukštinimo, tokio elgesio sureikšminimo, tokių paauglių pavertimo į pavyzdžius. Aš, iš tiesų, nesuprantu, kaip tokie personažai gali būti pavyzdys vaikams. Šis filmas buvo populiarus tuo, jog daugybė vaikų norėjo būti tokiais, kaip personažai. Gal tai skirtingų epochų problema, tačiau visi personažai man atrodė tiesiog kvaili. Ir neabejoju, kad dar kvailesni atrodė bet kuriam suaugusiajam. Galima į filmą žiūrėti kaip į jaunimo problemas ir psichologiją gvildenantį dalyką. Tačiau kokios čia problemos? Gal nuo pat gimimo patogiai ir aprūpintai gyvenantiems žmonėms tokie nuskriausti ar nelaimingi personažai ir sudaro kažkokį įspūdį, tačiau mus tokie žmonės supa nuolat. Nelaimingos šeimos, spaudimas iš tėvų, giminių ir pan. Tai tokia kasdienybė, jog ji negali būti kažkuo išskirtinė.

Du dalykai filme yra geri. Pirma, tai pabrėžimas vieno svarbaus aspekto: visos vaikų ar paauglių problemos ateina iš šeimos. Jei vaikas turi psichologinių problemų, 99% tai bus dėl tėvų ar, kartais, kitų giminės narių. Tam, rodos, niekas neprieštarauja, tik visada pamiršta pabrėžti. Antras dalykas, tai valytojas. Visame filme jis buvo protingiausias ir normaliausias žmogus, visa galva lenkiantis direktorių. Tai, tikiuosi, turėjo to meto paauglius pamokyti, jog valytojai nėra tie asmenys, kuriuos galima laikyti antrarūšiais.

Filmas lyg ir turi gero parako, tačiau jis tikrai ne mūsų laikmečiui. Personažai per daug lėkšti. Jų problemos nesvetimos niekam, todėl nepaveiks taip, kaip turėtų. Ir šiaip, net neabejoju, jog dalis tų problemų yra labai juokingos daugelio šiuolaikinių vaikų ir paauglių akimis. Taigi, filmas nėra pats geriausias. Dėl bendro išprusimo gal ir verta pažiūrėti, bet nieko įspūdingo nesitikėkite. Per viduriuką.

• •

30 Minutes or Less (2011) – kai sužinojau, kad Zombieland režisierius (Ruben Fleischer) stato naują filmą, labai apsidžiaugiau – netradicinio humoro su veiksmo filmo užuomazgom reikia, labai reikia. Ir tada atsitinka, kad tai ko tikiesi, pavirsta nuobodžia susižavėjimo istorija, kvailu dviejų nevykėlių bandymu „nusikalsti“, banaliu „pikto tėvo“ personažu, nuobodulį keliančiomis muštynėmis tarp draugų, ir pasilakstymais tarp kelių nusikaltėlių gaujų. Meh. Buvo stipriai nuobodu. Jesse Eisenberg buvo visiškai neįdomus ir netinkantis šiam vaidmeniui. Bandyta pavaizduoti lyg ir nevykėlį, moksliuką, bet gavosi nei šis nei tas. Siužetas neįdomus tuo, jog daugybėje Holivudo komedijų jį jau galėjai matyti, vienu ar kitu formatu. Pastatymas niekuo neišsiskiriantis iš paprastų komedijų, gerai nors tiek, kad ne tų, kur visi juokeliai apie antrą galą arba papus. Tai jei dar nepasibaidėte, galite žiūrėti. Toks paprastas penktadienio filmas. Greit užmirštamas, neįdomus, vietomis juokingas, bet tik tiek.

Cowboys & Aliens (2011) – Džeimsas Bondas persikelia į Laukinius Vakarus ir pradeda kovoti prieš ateivius. Tik bėda, kad Laukiniai Vakarai labiau panašūs į atrakcionų parko aktorių pasirodymą, o ateiviai ne tik kad baisiai nuobodūs, bet dar ir kažkokie neveiksnūs ir neparodantys savo aukšto intelektinio išsivystymo. Ateiviai atrodo taip, lyg pastatytum tris raumeningus kalėjimo budulius, padėtum šalia novatorišką plazminį ginklą ir sakytum, kad čia jie jį išrado ir sukūrė. Nuobooooduuu!

Kine kremtant popkornus, kai salėje penki žmonės kalba telefonu, o kažkur girtas nepilnavertis šūkauja koks jis kietas, gal toks filmas ir visai nieko. Paprasti, bet gražūs efektai, debiliškas scenarijus, blogiukas-herojus, graži moteris šalia jo ir dar nykūs nykūs nykūs personažai, kuriuos šiek tiek gelbėja juos vaidinantys profesionalūs ir geri aktoriai (kai kurie; juk galva niekaip neapsiverčia Daniel Craig laikyti geru aktoriumi :) ). Bet jei galva reikalauja kokio rimtesnio filmo – prasmingo, įdomaus, įtraukiančio ne tik pasilakstymų scenomis – tikrai verta rinktis kažką kito. Šis filmas per daug kičinis. Tik ir matai, kad pastatytas dirbtinai sukurtame mieste, kur kolonas nušlifavo uolūs Holivudo juodadarbiai, o po smėliuku tėra suplūktas betonas. Tep-lep ir turim filmą, kurio normaliam žiūrovui tikrai nevertėtų žiūrėti.

• •

Amaya (2010) (nuorodos į filmo svetainę nededu, nes ten groja automatiškai pasileidžianti muzika, kas yra fakin blogiausias išradimas interneto istorijoje ir kurį naudoja tik durniai) – imdb.com pamačiau, jog šis Lietuvos ir Hong Kongo bendras filmas pavadintas „Hong Kong Confidential“. Skamba neapsakomai pigiai, bet ko gi tikėtis iš latvių režisieriaus Maris Martinsons, pastačiusio vieną didžiausių lietuviškų tragedijų „Nereikalingi žmonės“. Apie pastarąjį rašiau, kad jis mano veidą iškreipdavo į labai liūdną išraišką. Apie šį filmą to paties negaliu pasakyti, nes šis filmas buvo vienas ilgas ir didelis nekantrus nusivylimas su nuolatine būsena „nu bleeee, kiek galima…“. Šis filmas būtų nors kiek įdomus vienu atveju: išmetus iš jo kelis dalykus. Tie dalykai tai būtų Mamontovo meilės istorija, kartu su jauna masažuotoja ir europietiška blondine. Tada reiktų išmest pabaigą ir masažo salono kvailas scenas. Liktų tik senos šeimos linija, iš kurios galbūt galima išspausti kažką įdomaus.

Sunku kalbėti apie filmą, kurį vainikuoja tragiška pabaiga, kur Mamontovas dėsto kažkokius briedus apie gyvenimą ir kosmosus. Apskritai, Martinsons’as kažikodėl yra įsimylėjęs Mamontovą – gal matė jo Hamletą ir susižavėjo? Bėda tik ta, kad kine Mamontovas yra baisus dalykas. Labai baisus. Bet norisi jį apginti, jog filmo baisumas galbūt nepriklauso nuo jo – visgi Martinsons’as, o ne Mamontovas, pasižymi kaip beverčių filmų kūrėjas. Parašiau jau beveik dvi pastraipas, bet nieko konkretaus. Kitaip nepavyksta. Nenoriu konkretinti, kad neišduočiau turinio. Šis filmas yra toks tuščias, jog jo niekaip negali interpretuoti ar apsakyti perkeltinėmis prasmėmis. Jame nieko nėra. Lėkšti įvykiai, nuobodūs santykiai, ypatingai banalūs pasisakymai ir monologai. Šį dalyką, manau, reikia pabrėžti – monologai šiame filme, matyt, buvo sukurti tam, kad suteiktų veiksmui dramatiškumo, padarytų filmą jausmingesnį. Tas gal ir veiktų 12-os metų paauglei, pirmą sykį patyrusiai nelaimingą meilę, bet normaliam, suaugusiam žiūrovui?.. Būtų keista, jei paveiktų.

Pabaigai galiu tik pasakyti tiek – džiaugiuosi, kad Maris Martinsons yra ne lietuvis. Nors tiek apsisaugome nuo gėdos. Gaila, kad filmas kišamas po lietuviška etikete, bet ką jau padarysi. Turime pasiruošti ir naujai gėdai, nes jis kuria naują filmą, apie Kalėdas. Jau įsivaizduoju, kaip tai bus blogai… Galime gintis, kad režisierius visgi latvis. O gintis reikia, nes dar nemačiau nei vieno lietuvių režisieriaus, kuris taip aklai pasitikėtų savo produktu ir taip bandytų prakišti jį visur, kur įmanoma. Tiek „Nereikalingus žmones“, tiek šį filmą Martinsons’as bando nuolat prakišti į Oskarus ir į kitus apdovanojimus. Blogiausia, kad tokių pastangų dėka apie filmą sužino vis daugiau žmonių. Jeigu taip ir toliau, po kokio 10-mečio būsim pagarsėję kaip beviltiškų filmų kūrėjai – „Anarchija Žirmūnuose“ visokiuose festivaliuose, dabar dar šis… Blogai, labai blogai. Tyra gėda.

• •

5 Dienų Avantiūra (2008) (imdb) – Žeraldas Povilaitis, skambiai pasivadinęs Gerry Pavloff, žinomas lietuvių kompozitorius, aranžuotojas ir šiaip muzikantas, nusprendė išbandyti savo kine. Ir geriau būtų nebandęs. Šis jo debiutas yra toks blogas, jog žiūrint jį nuolat ėmė gailestis. Gailestis aktoriams, kad jiems reikia patirti tokią gėdą, gailestis filmavimo komandai, kad prie jų pavardžių bus prirašytas tokia tragedija. Gailestis pačiam režisieriui, nes netikiu, jog talentingas vienos meno rūšies atstovas nesugeba pasverti ir įvertinti kitos meno rūšies – todėl žino, kokios vertės yra jo filmas. Viskas šiame filme blogai nuo pat pradžių. Nuo pirmų pasisakymų prieš kamerą, nuo garsenybės pasirodymo – garsaus graikų prodiuserio, atvykusio į Lietuvą ieškoti muzikos žvaigždelių. Tai šou biznio lygio filmas apie šou biznį, o kaip žinome, šou biznis retai kada turi išliekamąją vertę. Viskas šiame filme blogai, vaidyba, veiksmas, pateikimas. Siužetas yra absoliuti tragedija, kalbama apie dalykus, kurie ne tik kad nuobodūs, bet ir nebeaktualūs.

Beje, keliose vietose perskaičiau įdomų dalyką: kino pasaulyje įprasta filmą pirmiausia pristatyti žiniasklaidai, rėmėjams, kritikams ir t.t. Tai padaroma rodant išankstinį seansą. Šiam filmui tai nebuvo taikoma. Pirmiausia jį rodė mažesnių miestų auditorijai, o tik vėliau filmas atkeliavo iki kritikų ir žurnalistų. Žmonės kalba, jog taip yra dėl to, kad kūrėjai nenorėjo iškart sulaukti neigiamos kritikos, kuri daro tiesioginę įtaką žiūrovų skaičiui. Ir kol daugybė „kritikų“, bandydami ginti šį filmą sako, jog jis mėgino atvaizduoti Holivudo filmų sėkmės schemas ir buvo kuriamas pagal tam tikrą stilių, aš tegaliu pasakyti, kad ir pagal ką buvo kuriamas, bet vis tiek jis yra nieko vertas šlamštas.

Vėlgi, tik du geri dalykai filme: taksistas, turintis „gražei dainūojančę dūkrą Aksaną, pas kurę ylgy švėsūs plaukaj, ylgos kojos“, ir metalistų grupė. Tikrai prajuokino taksistas – su savo „Ginekologiniu giminės medžiu“; ir metalistai – „Vyrai! Paimam gitaras ir padarom revoliuciją!“. Už šituos du tikrai dešimt balų.

• •

The Fourth Kind (2009) – pseudo-dokumentinių laidų stiliumi pastatytas filmas. Žinote, per visokius pigius kanalus rodo visokias laidas, kur žmonės pasakoja, kaip juos pagrobė ateiviai ar kaip jie išgyveno kokią kataklizmą, o viskas atvaizduojama interviu su jais perpinant viską su realių įvykių atkartojimu, kuriuos suvaidina aktoriai? Tai šis filmas būtent toks. Pripažinsiu, sulipdyta viskas gerai – atrodo kaip tikras pasakojimas, aktoriai „dokumentiką“ suvaidina puikiai. Todėl nė kiek nenuostabu, jog daugybė žiūrovų patikėjo, jog tai tikras filmas apie tikrą istoriją :) Tačiau visa kita šiame filme – šlamštas. Nuobodoka. Nors tema visai gera, bet išpildymas nekoks. O ir tas ateivių apsilankymas pateikiamas tokiu stiliumi lyg koks egzorcizmas. Kiekvieno reikalas, kiek tikėti visokiais egzorcizmais ir kitomis religinėmis apraiškomis – juk tikėjimas ateiviais yra tas pats kas tikėjimas bet kokiu dievu – atrodo jis privalo egzistuoti, bet įrodymų iki šiol nėra. Tai kiekvienas ir pasirenka savo. Tik, manau, apie tai nereiktų statyti filmų; o jei jau pradedi statyti, turi labai pasverti, ar tau pavyks. Šįkart tikrai nepavyko.

Human Centipede II (Full Sequence) (2011) – juokingiausia čia yra tai, kad pažiūrėjau šitą filmą. Aišku, jei greitą prasukimą laikysime pažiūrėjimu. Bet režisierius-iškrypėlis savo pasiekė – po pirmos dalies pamatymo ir pasišlykštėjimo ja, visgi pasižiūrėjau ir šį pratęsimą. Čia tas filmas, kur psichas susiuva žmones vieną prie kito (burną su išange) ir pirmąjį labai maitina, kol tas prikakoja kitam ir t.t. Taip taip, ta šlykštynė. Šiaip nesuprantu žmonių, kurie specialiai žiūrėtų šį filmą tik dėl savo malonumo, tuo labiau – eitų į kino teatrą. Prilyginčiau tai žiūrėjimui gyvai į prie nužudyto gyvūno besimasturbuojantį iškrypėlį. Bet visokių iškrypėlių būna… Vieną tašką šiam filmui galiu duoti už pagrindinį aktorių. Toks tikrai baisokas iškrypėlis, gatvėj pamatęs atsitraukčiau. Bet tik vieną tašką, tai dabar filmas turi tik ‘minus 999′.

|| 9-16 savaitės (2012) kinoteatras ||

Gavau žinią iš MIDI dienų ir MIF Roko operų organizatorių: kvietimą gyvai pamatyti jų tradicinę Roko operą. Prisipažinsiu, apie jų roko operas praktiškai nieko buvo negirdėjęs. Ne mano sritis. Nors pats į renginį neisiu, bet nusprendžiau juos nors truputį pareklamuoti – kiekviena graži iniciatyva turi būti sveikinama ir pristatoma kuo plačiau.

Atrodytų, kad tai labai nišinis renginys, bet geriausiai čia yra tai, kad jauni žmonės savo noru daro kažikokius renginius ir užsiima visokia veikla. Kas labiausiai džiugina, tai viskas ne dėl kokių nors litų, o šiaip, dėl pramogos. Čia toks respektukas! Juk savanoriškas aktyvumas yra visuomenės varikliukas, pabandykite tai paneigti. Kol vieni burba apie jaunimo užimtumą, kiti burba apie švietimą, treti apie veiklos nebuvimą, šita chebra ima ir nuveikia kažką įdomaus jiems ir kitiems. Thumbs up!

Kad nepasirodytų maža, po studentų pasirodymo, kur viskas nuo A iki Z pagaminta jų pačių rankomis, užgros BIX, No DJs ir dar ten kažkas.

Kadangi pats dalyvauti negalėsiu, gavau organizatorių leidimą padovanoti dvigubą arba du atskirus kvietimus į renginį. Renginys jau penktadienį, balandžio 27. Norintys patekti į šį renginį, rašykite apačioje „Esu triko apsitempęs operos koncertmeisteris, noriu viengubo/dvigubo kvietimo“ ir burtų keliu kvietimą (-us) gausite jau rytoj, penktadienį, 13 valandą. O kitus kviečiu pirkti bilietukus ir eiti žiūrėti renginuko, nes tai vienas iš būdų parodyti, kaip jums rūpi Lietuvos jaunoji šviesuomenė.

Update: AČIŪ dalyvavusiems, random.org iškalė laimės pasagą Gabrielei, komentaras: 2012-04-27 at 10:00!

|| kam kvietimukų į MIF roko operą? ||

Tai yra ze best džob ir be tų pergalių. Jau nekantrauju įsidarbinti.

ωωωωω

Kažkas Delfyje tikrai turi humoro jausmą:

ωωωωω

Anksčiau rodžiau video iš JAV vykstančios spalvų šventės, šiandien iš tikrosios spalvų šventės Indijoje:

ωωωωω

Jis gyvas!

Teip. Ir ne tik gyvas, bet netgi savo portfolio turi.

ωωωωω

Gendalfas išėjo pasivažinėt ilga riedlente:

ωωωωω

Jei būtų pastatytas šiuolaikinis filmas apie Ančiuką Donaldą, Gufį, Skrudžą ir kitus, šis filmas būtų būtent toks:

ωωωωω

Tikrai netradicinis matematinis testas, ne toks kaip šimtai buvusių:

ωωωωω

Puikiausiojo vyro pasaulyje, Skirmanto Tumelio aišku, pageidavimu, pasidalinu su jumis trumpametražiu apie garso takelį gyvenimui:

Jeigu mano takelį kurtų Cliff Martinez ir Hans Zimmer, tada sutinku!

ωωωωω

Futbolo kompiuterinio žaidimo klaidos. Pradžioj, rodos, buvo nejuokinga, o tada pradėjau įsivaizduoti, jog taip elgiasi tikri žmonės:

(via pkmk)

ωωωωω

Teip:

ωωωωω

Mėgstu aš visokius gyvūnus, bet tuo pat metu neapkenčiu jų už tokius:

Na susijuokiau, tai taip katiniška :)

ωωωωω

Tikro filmo „Šiknų zombiai“ tikras anonsas (NSFW):

ωωωωω

ωωωωω

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokio sudėtingumo yra klasikinė muzika, vienas žmogelis išskaidė ją paprastais vizualiniais elementais. Štai kaip atrodo Bethoveno 5-oji simfonija:

Atsiminkime, kad tai jis parašė jau pradėjęs kursti… Įspūdingi sugebėjimai suvaldyti tiek skirtingų instrumentų linijų.

ωωωωω

Children Medieval Band, penkiametės, aštuonmetės ir dešimtmečio grupė, sugroja vienos iš savo mėgstamiausių Rammstein dainų „Ich Will“ koverį:

Priminė neseniai buvusį koncertą :)

ωωωωω

Atiduodu duoklę iš naujo atgimusiam Dolan’o memui:

Nepažįstantiems Dolan’o, paaiškinimas.

ωωωωω

Jei praleidote, tai toks garsus senų laikų reperis Tupac prisikėlė iš numirusių JAV vykstančiame Coachella festivalyje. Technologijos tobulėja, 3D hologramos duoda garo:

Tačiau ar tikrai Tupac’as prisikėlė? Yra paaiškinimas:

ωωωωω

Čia Peterburgo futbolo komandos Zenit ženklas, pagrindinis talismanas ir garbė – riaumojantis liūtas:

O čia Maskvos komandos Spartak trololo priešininkams per rungtynes:

Well done, sir, well done…

ωωωωω

Žmonių tuštybė: kompanija draugų prekybos centre sugalvojo suvaidinti, jog vienas iš jų – super žvaigždė. Ne tik kartu besifotkinantys žmonės, paskirta apsauga, bet ir telefono numeris iš nepažįstamosios:

ωωωωω

Na ir pabaigai, graži istorija. Vienas berniukas Teksase kovoja su leukemia. Jo svajonė buvo tapti Betmenu. Viena socialinė organizacija kartu su vietine policija, gaisrininkais ir kitais žmonėmis vieną šeštadienį šią vaiko svajonę išpildė:

Tik šiek tiek gaila, kad tiek daug nepažįstamųjų ir žiniasklaidos gąsdino vaiką. Bet tiek to :)

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #28;
Penktadienio internetai #29.

|| penktadienio internetai #30 ||

Ir štai pagaliau atsirado galimybė girtam saugiai parvažiuoti namo…

ωωωωω

Antra Google bomba į ateitį – papildytos realybės akiniai. Jei dar nematėte:

Tai yra taip įspūdinga, lyg visos fantastinės knygos būtų nužengusios į dabartį. Bet smagiau čia yra tai, kad internetai nemiega ir pateikia savo viziją apie, pavyzdžiui, „Windows“ akinius:

Jimmy Kimmel irgi nemiega (iki pabaigos):

Bet vis tiek, nors ir yra juokingų dalykų, bet ypatingai noriu! Ir sklando gandai, kad dar šiais metais gali pasirodyti pirmi modeliai!

ωωωωω

Sako, kad ši iliuzija ne feikas:

Paaiškinime yra kažkas apie kameros kadrų per sekundę greitį, suderintą su kolonėlės vibracijų greičiu. Straboskopinis efektas, ar ką.

ωωωωω

Brangus alkoholis klubuose? Po tiekos metų atsirado sprendimas – Freedom Flask:

Verta įsigyti vien dėl to, jog gali pasiūlyti draugams atsigerti tiesiai iš kranelio…

Pirksiu čia.

ωωωωω

Vargšas vyras liūtas:

ωωωωω

Puiki reklama. Tik trūko kokio Minedo:

ωωωωω

Girdėjote, perdarė Titaniko filmą? Internetai sukūrė anonsą:

ωωωωω

ωωωωω

Savaičių reklama-nereklama: užėjus maratonų bėgiojimo pasaulinei karštligei, Nike paprašė vieno komiko sukurtį reklaminį video. Anas iššvaistė pinigus savo malonumui, bet susuko tokį video, kad Nike turėtų būti ypač patenkinti:

ωωωωω

Jei manai, kad tau šiandien nepasisėkė darbe, tau nenutiko taip:

ωωωωω

Jeigu manai, kad tau šiandien pasisėkė, tau nenutiko taip:

ωωωωω

Kas vyresnis nei LR Nepriklausomybė, tam šis video turėtų sukelti didelę nostalgiją:

Atsimenate tą frustraciją kaskart, kai nepavykdavo pereiti lygio? :)

ωωωωω

Vienintelis logiškas paaiškinimas:

(via dailyWTF)

ωωωωω

Turintiems laiko, graži istorija apie vaizduotę turintį berniuką, kuris iš kartoninių dėžių sukūrė arkadinių žaidimų galeriją. O tada įstojo internetai ir viskas gavosi daug gražiau, nei galima tikėtis:

ωωωωω

Ir pabaigai, viso savaitgalio skaitiniai: straipsniai ilgi, užims daug laiko, tačiau jei norite nors šiek tiek suprasti, kas yra trolinimas, kodėl trolinama ir kaip užtrolinti visą pasaulį, kviečiu perskaityti ore.lt verstų straipsnių seriją:

Tai trolinimas: dėl LOLų (1 dalis)
Tai trolinimas: trolinimas offline (2 dalis)
Tai trolinimas: Piterio komunistai, LulSec, Larsas von Trolis ir Jėzaus išgelbėtojo ansamblis (3 dalis)

Gero savaitgalio!

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #27;
Penktadienio internetai #28.

|| penktadienio internetai #29 ||

SAVAIČIŲ KINO BOMBA:
A Separation (Jodaeiye Nader az Simin) (2011) – 52. Tokį skaičių imdb.com rodo prie šio filmo apdovanojimų. Ir jis vertas kiekvieno iš jų. Daugiau apie šį filmą komentuoti kaip ir nereikėtų, bet žodžiai patys liejasi.

Kai pamačiau Augustos skambią frazę apie šį filmą – iranietiška kino bomba – suintrigavo. Kadangi Augusta prilygino šio filmo sukeltus jausmus tokiems patiems, kaip pažiūrėjus man ypatingai patikusį Incendies, nusprendžiau, kad reikia būtinai pažiūrėti ir šį. Ir taip, tikra tiesa – sprogo. Ypatingai stipri drama apie dviejų šeimų santykius, kurių viena yra skyrybų eigoje, o kita – pasimetime ir nelaimėse. Stipriausia šio filmo dalis yra aktorių sukuriama įtempta drama, nė minutei nepaleidžianti ir nuosekli istorija. Ko niekada nepadarys Holivudas ar Bolivudas, bet padaro tokie kūrėjai – tai natūralumas. Žiūrint filmą net nekyla minčių, jog veiksmas gali būti netikras ar suvaidintas. Žiūrėdamas prieš akis matai elgesį ir emocijas lygiai tokias pat, kokias įsivaizduoji (ar netgi matei gyvai) realiame pasaulyje. Toks jausmas, kad filmavimo aikštelėje tie aktoriai iš tiesų pykosi, tikrai verkė, prakaitavo iš jaudulio. Kai kurios scenos tokios realistiškos, jog įtampa priverčia užmiršti, kad žiūri tik filmą. Kitos scenos iki tiek natūralios, jog jose pateikiamos visiškai įprastos žmogui emocijos ar smulkūs būdo bruožai, kokių kino ekrane vengiama. Ir tik pažiūrėjęs visą filmą supranti, kodėl režisierius negailėjo žiūrovo laiko ir parodydavo nemažai buitinių smulkmenų, pavyzdžiui, didelės reikšmės neturintis personažo elgesys po pykčio ar šiaip namų tvarkymas. Tačiau tokiomis smulkmenomis režisierius sukūrė tobulai atvaizduotą realistišką žmonių gyvenimą, lyg pats gyventum jų bute.

Galima diskutuoti, ar filmo siužeto istorija kuo nors ypatinga. Iš tiesų tai tik eilinis įvykis, santykiai tarp dviejų stovyklų, kokių pasitaiko tūkstančiai kasdien. Būna netgi labiau įtemptų, kurie kino juostoje atrodytų įdomiau. Bet tuo šis filmas ir įdomus – paprastų santykių situacija pateikiama įtraukiančiai. Aktoriai papasakoja istoriją, kuria tiki. O kai pasakoti jiems pavyksta, tuomet net tokia istorija tampa įdomi. Tuomet žiūrovas pats negali apsispręsti, kas kaltas, o kas ne. Iki pat filmo pabaigos žiūrovas nė akimirką nebūna visiškai įsitikinęs, nes sunku pastebėti tas mažas smulkmenas, kurios parodo kaltę ar melą. Pažiūrėjau su dideliu malonumu. Su dideliu malonumu pasižiūrėčiau dar n tokių. Tokie filmai yra puikus praskiedimas visoms siurrealistinėms ar veiksmo istorijoms, kurios nors ir būna labai įdomios, bet neretai išvargina savo netikroviškumu. Taigi jei norite ypatingai gero filmo, lyg stebėtumėte savo kaimynų gyvenimą, žiūrėkite. Puikus filmas, gera istorija, fantastiška vaidyba. Privaloma kiekvienam gero kino mėgėjui.

• •

SAVAIČIŲ NEĮPRASTI JAUSMAI:
Contagion (2011) -
Doctor: So, uh…despite all our efforts, she failed to respond. And her heart stopped. And unfortunately she did die. I’m sorry.
Husband: Okay. So, can I go talk to her?

Gąsdinantis filmas. Stipriausią neramumo jausmą perteikė ne tik puiki aktorių vaidyba, bet ir garso takelis – nejaukus, niūrus. Kai pagalvoju, kokiuose idiotiškuose filmuose yra vaidinęs Matt Damon ir kokius vaidmenis kartais sugeba atlikti dabar, man niekaip nesusiveda galai – kaip tas pats žmogus sugeba vaidinti taip kardinaliai skirtingai? Arba Kate Winslet – aktorė, nuo kurios pavardės aktorių sąraše anksčiau lengvai supykindavo, o dabar ji „skelia man antausį“ ir suvaidina vaidmenį, atperkantį visas jos nuodėmes. Karjeros atsigavimas, šuolis aukštyn? Gali būti. Filme netrūksta ir kitų: garbių senių, kaip Laurence Fishburne, ir dabar „ant bangos“ esančių aktorių kaip Jude Law, kuris suvaidina tokį tobulą noliferį sąmokslo teorijų kūrėją, jog jame pamatai ne tik dalį savęs, bet ir visų pažįstamų interneščikų jungtinį personažą.

Bet pradėjau ne nuo to. Šis filmas, lietuviškai pavadintas „Užkratu“, pasakoja apie naują epidemiją pasaulyje, kaip kad turėjome kiaulių ar paukščių gripą. Pasakojimo būdas nėra originalus – siužetas lipdomas rodant viruso plitimo eigą po tam tikro dienų skaičiaus ir parodoma, kaip keičiasi pasaulis. Toks pasakojimo būdas panaudotas daugybėje filmų. Tačiau šio filmo išskirtinumas yra tas, jog žiūrėdamas pasijauti, lyg čia būtų atpasakojami realiai įvykę dalykai. Pasakojama su visokiomis techninėmis smulkmenomis, kurių dalis žiūrovų gali net nesuprasti. Pasakojama be didelių pagrąžinimų ar dramatiškų scenų – viskas parodoma taip, kaip yra. Nieko nepasigailima, mirtingi visi. Gerai nors tiek, kad nemiršta visi filmo personažai – tada iš tiesų būtų niūru. Mirtis ir baimė lydi visą laiką. Tai filmas, kurio siužetas nebanguoja „gerai-blogai“. Tai filmas, kurio siužetas kardinaliai krenta žemyn bloga kryptimi, todėl jį gali būti sunku žiūrėti negatyvumo nenorintiems žiūrovams. Bet aš labai rekomenduoju pažiūrėti. Bus daug tokių, kuriems filmas pasirodys nuobodus ir pan., tačiau jame yra tikrai stipraus užtaiso. Vien ko vertos scenos, kuriuose miršta žmonės, ir kurios atrodo taip baugiai, kad nevalingai galvoji „o kad tik taip neatsitiktų iš tikrųjų“. Stipru. O pažiūrėjus tokį įtikinantį filmą netgi nesunku įsivaizduoti, kad taip gali nutikti.

• •

SAVAIČIŲ MIAILĖ:
Eternal Sunshine of Spotless Mind (2004) – vienas gražiausių filmų apie meilę? Meilė amžina, meilės nenugalės niekas, likimas juos suvedė, bla bla bla. Filmo mintis tai būtent tokia. Bet viskas pateikta kiek kitaip, nei skamba.  Tiek kitaip, kad žiūrėjau filmą jau antrą sykį – pirmą kartą šiuo filmu džiaugiausi depresyviame jaunesniame amžiuje, kai filmas buvo ką tik išleistas. Nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Visuomet turiu problemų apibūdinti filmus, kai pažiūriu juos antrą kartą. Gal užteks pasakyti, kad Jim Carrey neįgrista ir vaidmenį įkūnija labai gražiai, ir dar tai, jog vienas iš scenaristų yra Charlie Kaufman – bene geriausias psichozinis scenaristas holivude? Jei nesate nieko girdėję apie šį filmą ir pirmi sakiniai jus išgąsdino – tai nekreipkite į mane dėmesio ir eikite žiūrėti šį filmą. Jis kitoks, jis šizovas, jis išskirtinis filmas apie meilę. Linksmas, jei neminėjau. O siužetas šokinėjantis – sekti jį nesunku, bet jei tingite galvoti, stebėkite plaukų spalvą. Šitas filmas tinka bet kam – ir norintiems romantiškos komedijos apie meilę, ir norintiems fantastinio nuprotėjėlių filmo, kuriame vyksta šiek tiek įdomių dalykų, šiek tiek absurdiškų ir šiek tiek keistų. Visgi, Charlie Kaufman. O jis nepakartojamas ir tikrai vienintelis. Tuo viskas ir pasakyta.

• •

Drive (2011) – nuostabiai nufilmuotas, puikiai suvaidintas (na tikrai puikiai), labai gerai garsu apipavidalintas gan prasto siužeto filmas. Dažnai sakau, jog jei filme nėra gero siužeto, tai filmas – šlamštas. Šiuo atveju sunku taip pasakyti. Aišku, siužetas nėra labai blogas – jis tiesiog paremtas nuolat naudojamomis klišėmis ir daug kartų matytomis žmonių gyvenimo istorijomis. Pati siužeto linija netgi sunkiai įtikinama – nei personažų pasiaukojimas labai paperka, nei personažai sugeba įtikinti, kad pasiaukojimas – dėl kažkokių stiprių jausmų. Visą šią situaciją dar šiek tiek pataiso vaidyba. Puiki, nepriekaištinga. Vien ko verta pradžios scena – nusikaltimas ir gaudynės. Labai mėgstu tokio tipo įvykių atvaizdavimą – užlaikyti žvilgsniai, nerimastinga atmosfera, tyli foninė muzika susiliejanti su miesto triukšmu, dėmesio atkreipimas į smulkmenas. Mėgstu scenas, kuriose centrinis taškas yra mažos smulkmenos – blykstelėjimas veidrodėlyje, aktoriaus žvilgsnis ar per raciją girdimas policininkų pokalbis. Į visą šį apibūdinimą, aišku, patenka ir operatoriaus darbas – viskas tobulai gražu. Netgi per tobulai. Kai kur, pavyzdžiui, buitinėse scenose, trūko natūralumo. Bet čia tik smulkmenos, kabinėjimasis ieškant minusų. Na ir paskutinis, ypatingai svarbus dalykas šiame filme – garso takelis. Vienas geriausių Holivudo muzikantų – Cliff Martinez, visiškai įsisiautėjo ir po ilgos pertraukos pradėjo kepti vieną už kitą geresnius garso takelius. Jo braižą visuomet atpažįstu nesunkiai – su filmo veiksmu ir atmosfera puikiai susiliejanti muzika, niekuomet netrukdanti, niekuomet neužgožianti svarbių detalių. Bet tuo pat metu labai sustiprinanti atskiras scenas ar įvykius. Filmą tikrai verta žiūrėti, nė kiek nedvejokite. Įdomus, įtraukiantis jei ne siužetu, tai bent savo pateikimu. Ramus filmas, net jei pavadinimas sudaro kitokį įspūdį. Lenktynių ten beveik nėra, veiksmas labai kuklus. Nepabijosiu pasakyti, jog tai vienas iš pernai metų filmų, kurį reikia pažiūrėti – nes jis kažkuo šiek tiek kitoks. O kitokie motyvai dažnu atveju yra gerai. Praskiedžia bendrą mišrainę. Taigi – važiuojam.

The Artist (2011) – jeigu dar negirdėjote apie šį filmą – reiškia, kad negyvenate šiame pasaulyje. Bene garsiausias šių metų filmas, lietuvių šlovinamas už tai, kad režisierius – tolimos lietuvių kilmės su lietuviška pavarde. Galbūt apie Lietuvą pats nieko nežino, bet juk tai nesvarbu – svarbu, kad turim kažką Holivude, ar ne? Šlovės režisieriui negaila – nebijodamas šiuolaikinio kino taisyklių šoktelėjo daug žingsnių atgal ir sukūrė nebylųjį, nespalvotą kiną – kaip senais gerais laikais. Kadangi apie filmą nebuvau skaitęs ir nežinojau, jog jis bus nebylus, man labai patiko pati filmo pradžia. Kai filme rodoma, kaip kino salėje baigiasi filmas, žiūrovai nuščiūva, muzika nutyla, viskas akimirkai sustingsta – tą akimirką jau tikiesi, kad pagaliau pasigirs garsas. Bet staiga žiūrovai puola ploti, o tu nieko negirdi. Nežinau, ar dar ką taip paveikė ta scena, bet man ji davė gerą toną filmo pradžiai. Toliau filmas vystosi pagal daugybę nebylaus kino pavyzdžių – meilė, romantika, juokingai kuklūs flirtavimai. Vėliau drama, dramos kulminacija ir galų gale artėjantis išganymas. Filme skambanti muzika – nepriekaištinga, priderinta prie siužeto, scenų, emocijų. Operatoriaus darbas – puikus. Nebyliųjų filmų laikais tokių operatorių garantuotai nebuvo -  nors reikia pripažinti, kad daug ką duoda šių laikų techninės galimybės. Kai kuriuose filmo epizoduose jautėsi tos technikos galimybės: nors filmas buvo nespalvotas, tačiau buvo sunku nepastebėti šiuolaikinių filmavimo tendencijų. Bet tai buvo tik maža dalis. Visą kitą laiką autentika įtraukdavo ir kartais pasijausdavai, lyg sėdi pilnoje džentelmenų ir damų salėje, o už nugaros kino darbuotojas suka didelę kino juostą ir nuolat saugo, kad ji neužsidegtų.

Nors esu pasiryžęs pažiūrėti daug seno kino (turiu sąrašiuką), niekaip neprisiverčiu – senasis kinas man dažnai asocijuojasi ne su meniškais, o pramoginiais kūriniais. Tokio tipo filmai labiau tinka laikotarpio dvasiai perteikti ir tiek. Šis filmas, manau, netoli nuo to tikslo ir nutolo: čia puikiai perteikiama to laikmečio dvasia. Ar nebylųjį kiną galima laikyti menu? Nedrįsčiau sakyti nei taip, nei ne. Aišku, statant tokį filmą be meninio jausmo niekaip neišsiversi, tačiau režisierių, sugebėsiančių atkartoti senąjį kiną, manau rastume daug. Filmas turėjo ir ryškių minusų – visgi buvo nukrypta nuo autentikos, kurią taip stengėsi atvaizduoti kūrėjai. Kalbu apie pagrindinį filmo akcentą – veikėjų elgesį, kuris turėtų perteikti visas emocijas, kadangi garsu to nepadarysi. Mykolas Hazanavicius, iki tol statęs prancūziškus filmus, kuriuose emocijos perteikiamos mimikomis ir žvilgsniais, to atsikratyti nesugebėjo. „Artiste“ jausmai ir visokie išgyvenimai vis tiek buvo perteikiami veido išraiškomis, ko senajame kine beveik nebūdavo. Senajame kine personažai jausmus perteikdavo kūno judesiais, elgesiu, o veidas būdavo naudojamas ne taip ir dažnai. Aktoriai tuose filmuose vaidindavo kūnu, o ne veidu. Šiame filme viskas atvirkščiai. Tačiau režisierius nesilaikė ne tik šios ypatybės. Jis nusprendė nepaisyti dar vieno svarbaus nebyliojo kino bruožo – greičio. Pagreitintas vaizdas buvo nebylaus kino ypatybė, labiausiai skirta nenuvilti žiūrovo – neleisti jam nuobodžiauti. Kadangi filmas be kalbų, žiūrovas gali greitai atbukti, todėl tik juostos greičiu galėdavai neprarasti jų dėmesio. Ir tai darė visi (arba bent jau dauguma). Tai jei norėtume visiškos autentikos, šioje vietoje buvo prašauta.

Todėl negalima teigti, jog „The Artist“ yra senųjų kino laikų grįžimas į kino pramonę. Tikrai ne. Tai tik tam tikrų išraiškų panaudojimas kuriant šiuolaikinį filmą. Kad ir kiek jis būtų panašus į 20 a. pradžios filmus, bet jis tėra tik naivi, nuobodoka, bet gražiai pastatyta šiuolaikinė istorija. Originalumo siužetui pritrūko, tačiau tai atpirko kinematografijos išskirtinumas. Dauguma žmonių jau seniai buvo nematę nespalvoto muzikinio filmo, o kai kurie – nematę apskritai. Bet tai bus tik vienkartinis atvejis – antras toks filmas jau nebepapirktų publikos ir toli gražu nepasiektų tokių rezultatų, kaip šis. Bet pažiūrėti tikrai verta. Puiku, gražu, muzikalu ir t.t. Kažkam sukels nostalgiją, kažkam šypseną, o kažkas tiesiog pasimėgaus netradiciniu kūriniu.

• •

50/50 (2011) – kai sergamumas vėžiu šiais laikais su kiekviena karta tik procentaliai didėja, kiekvienas galime to sulaukti. Ypač tuo atveju, jei tuo sirgo kažkas giminėje. Todėl šitas filmas turėtų paveikti ne vieną jį žiūrintį. Vėžys tampa tokia visai rimtoka problema (kuriai taikomi sprendimai yra vis dar labai drastiški). Filme pasakojama apie jauną vyrą, kuris dar net nespėjęs „įsigyventi“ sužino, kad serga vėžiu. Ir tuomet pasipila krūva visokių išgyvenimų: nenoras susitaikyti su mintimi apie ligą, juokingas aplinkinių elgesys, draugų skausmas ir aišku meilė ir kiti jausmai, kurie pasidaro lyg „ant adatų“ visomis prasmėmis. Iš tiesų filmas priverčia pamąstyti tik apie vieną dalyką: ar šiuo metu veikiu tai, ką galėčiau laikyti gyvenimo pasiekimu, jei atsitiktų kaip šiam filmo personažui? Ar šiuo metu darau kažką reikšmingo ir sau malonaus? Blogiausia, kad tai klausimas be atsakymo, bent man asmeniškai :)

Manau, kad stipriausiai išpildyta šio filmo linija – draugo elgesys. Nors Seth Rogen su savo vaidyba jau sėdi „vienoje vietoje“, šiame filme jo nekaltas, draugiškas ir juokingas kvailumas labai tiko. Čia jis pagaliau tapo „nuoširdžiu ir linksmu meškinu“, kokį ir turėtų vaidinti. Dar galima būtų stipria linija laikyti pagrindinio personažo išgyvenimus, tačiau jie nėra visai didelė naujiena tokio tipo dramose. Suvaidinta gerai, bet tikrai neišskirtinai. Apskritai, šio filmo tikrai negalėčiau išskirti kaip kažkokio paliekančio didelį įspūdį. Jis tik priverčia laukti, kol personažų problemos išsispręs, neabejojant, kad taip ir atsitiks. Tiesa, yra ir vietos pačių personažų analizavimui – filme yra bent 6 išskirtinai skirtingi personažai, kurių kiekvienas primena kažką iš savo pasaulio ir priverčia bent šyptelėti ar „nubraukti ašarą“. Negalėčiau filmo pavadinti labai sugraudinančiu. Tai tiesiog sunkaus požiūrio ir blaivaus požiūrio į ligą mišinys, kuris ne tik leidžia pasimėgauti pačiu kūriniu, bet dar ir verčia pamąstyti, ką pats tokiu atveju darytum. Tikrai verta pažiūrėti – ypač, jei patys esate kažkokiu būdu susidūrę su vėžiu. Nuteikia maloniai ir pralinksmina.

• •

The Ides Of March (2011) – filmas apie JAV prezidentinę rinkimų kampaniją su dviem Holivudo gražuoliukais – George Clooney ir jo jaunuoju pakaitalu Ryan Gosling. Dar pridėkime mano mylimąjį Philip Seymour Hoffman ir gaunasi tobulas rinkinys. Šį filmą režisavo pats Clooney. Iš tiesų kreivai žiūriu į režisierius, kurie duoda sau svarbiausią vaidmenį savo filme. Clooney šiuo atveju apsisaugojo nuo mano skepticizmo, nes neatliko pagrindinio vaidmens :) Tačiau režisuodamas pasirinko Holivude vis labiau populiarėjantį kinematografijos stilių. Nesu šios techninės srities žinovas, todėl techniškai neapibūdinsiu, tačiau operatoriaus parinkti kampai, tylios scenos, ištęsti vaizdai ir scenų judesio trajektorijos – labai jau štampuota pagal dažnai matomumus pavyzdžius. Aišku, tokios scenos pavergia akį – jos gražios, tobulai suderintos, vaizdas tik ir džiugina. O ką jau kalbėti apie spalvas, ryškumą ir reikšmingas išraiškas (bei akių „gilumą“). Tai čia Clooney ir laimėjo, ir šiek tiek prašovė. Nepasirinko originalumo, bet pastatė vizualiai labai gražų filmą, kiek buvo galima vizualikos išspausti iš politinio filmo apie politikų pokalbius. Tačiau kad ir kaip Clooney trokštų, bet Frost/Nixon filmo gilumo ir vizualinio katarsio jam pasiekti tikrai nepavyko – reikia dar daug daug įdirbio, kad pasiektumei tokį lygį ir tokias sustingdančias scenas. Bet nėra blogai. Žiūrint iš siužeto pusės, tai dar niekada nemačiau geresnio filmo apie JAV prezidento rinkimus. Visi būna tokie nuobodūs, su visokiais Denzel Washingtonais ir panašiais. Šis kitoks. Rimtas, tiesus, parodantis įdomią rinkimų pusę (gal kiek ir pagražintą). Sujungus šio filmo estetinę išvaizdą ir, pavyzdžiui, Milk filmo dvasią, apskritai gautųsi tobulas filmas apie rinkimus. Taigi, rekomenduoju kaip gerą politinę dramą. Filmo kulminacijos priežastis banaloka, bet įmanoma nekreipti dėmesio – nes finalas gražus. Toks rimtas filmas rimtesniems žiūrovams.

The Lincoln Lawyer (2011) – praktiškai tobulas teisinis filmas. T.y. filmas apie teisinę sistemą, šiuo atveju JAV – visiems gerai pažįstamą iš filmų ir šiek tiek iš bendro supratimo. Šiame filme žiūrovui pateikiama daugiau teisinių vingrybių – pavyzdžiui, jog pagal JAV teisę, advokatas neturi teisės liudyti prieš savo klientą ar suteikti informacijos apie jo nusikaltimus. Jeigu mėgstate filmus „iš teismo salės“, šis turėtų tikrai patikti – pagrindinės įdomybės įvyksta teismo salėje arba prie jos. Tačiau siužetas labiau koncentruojasi prie personažų ir jų gudrybių, o ne prie paties teisminio proceso. Sukti personažai prisuka visokių dalykų, kuriuos žiūrovas dalinai gali nuspėti, tačiau vis tiek lieka maloniai nustebintas. O siužeto esmė paprasta – gėris prieš blogį, gėriui prasta situacija, bet po žingsniuką viskas gudriai išsprendžiama. Filmas lyg ir neilgas, bet jame sutelpa net kelios siužeto linijos – ir paties teismo, ir draugo, ir buvusios žmonos. Ir kas svarbiausia, visi personažai pilnai išpildomi – eigoje paprastai ir aiškiai supažindinama su visais. Vienu žodžiu, filmas geras. Didelio įspūdžio nepadarantis, ilgam neįsikertantis (visgi siužeto linija tokia neužgaunanti jausmų, tiesiog kriminalas), bet įtraukiantis. Lyg žiūrėtum ištobulintą CSI seriją su daug geresniais aktoriais ir originaliau suktesniu siužetu. Teisinių filmų mėgėjams labai rekomenduoju, kitiems – tiesiog rekomenduoju.

Super 8 (2011) – kai sužinojau, kad vienas iš Lost scenaristų, režisierių ir idėjinių kūrėjų J. J. Abrams stato naują fantastinį filmą – nekantriai laukiau. Ir sulaukiau. Filmas nuo pat pirmos minutės priminė senus gerus nuotykių filmus vaikams, kur siužetas sukasi apie grupelę neišskiriamų draugų, veikiančių ką nors įdomaus, bet, dažniausiai, neleistino.  Taip ir šiame filme – vaikai paslapčiomis nuo tėvų naktį pasprunka į traukinių stotį filmuoti savo mėgėjiško filmo. Ir tuomet, aišku, atsitinka didis įvykis, kurio dėka vaikai pradeda daug rėkti, daug lakstyti ir kovoti su įvairiomis dilemomis, kurios būtų sunkios ir suaugusiems. Pamenat panašius filmus? Kur visokie vaikai patekdavo į negyvenamas salas ar tirdavo kokius detektyvus? Kalis Bliumkvistas irgi tinka į šią kompaniją. Tikra nostalgija!

Šį filmą labiau pavadinčiau komedija – vien dėl personažų įvairumo ir juokingumo. Pats filmas labiau skirtas jaunesnei publikai – suaugusiems gali vietomis būti nuobodoka. Filmo publika, matyt, labiau fantastinių filmų mėgėjai. Mėgstantiems rimtą kiną šis filmas gali pasirodyti per lėkštas ir vaikiškas. Jeigu visgi žiūrėsite, turėsite progą pasigrožėti ne tik gražiu sukurtu miestu, bet ir, pavyzdžiui, siurrealistiniais vaizdais, kai prieš tai matytame mažame taikiame miestelyje važinėji karinė artilerija ir viskas aplink sproginėja. Toks jausmas, lyg žiūrėtum į kokiuose Marcinkonyse vykstantį rimtą karą. Nežinau, ar rekomenduoti šį filmą, ar ne. Jis toks per vidurį. Pagamintas labai gražiai, bet kažkokios minties jame nėra. Jis tiesiog pramogų filmas vaikams. Todėl norėdamas apsisaugoti nuo vėlesnių komentarų „kam čia man rekomendavai šitą nesąmonę“ pareiškiu, jog primygtinai nesiūlau. Man patiko, pažiūrėjau labai maloniai, bet tik tiek.

• •

Castle in the Sky (1986) – graži veiksmo pasakaitė apie pasaulyje iš pasakos sekama pasaką apie skrajojančią pasakų salą. Didįjį anime skeptiką (kažkada toks buvau) kaip visada stebina filmo kūrėjų fantazija. Lyg skaityčiau geriausias vaikystės pasakas. Nors šis filmas, mano nuomone, savo žanre nėra išskirtinis animacija ar kuo kitu, bet pasakojimas įdomumu nenusileidžia. Kai personažai pateko į tą salą, pasijaučiau lyg grįždamas prie paauglystėje skaitytų knygų, pavyzdžiui, fantastinio „Žiedų pasaulio“. Visas filmas yra viena graži istorija – įtraukianti dėl greito veiksmo ir prajuokinanti dėl smagių personažų. Verta pažiūrėti, jei mėgstate lengvo pobūdžio animaciją. Ne anime šedevras, bet malonus kūrinys ramiam vakarui.

Everybody’s Fine (2009) – kartais reikia tokių filmų kaip šis. Kaip sakė kažikoks pažįstamas žmogus – „kad patikėtum, jog pasaulyje gražu“. Filmo pavadinimas prie to labai dera. Tikriausiai daug kas yra pastebėjęs, kad įvertinti ir tikrai užkabinantys filmai dažniausiai būna apie nelaimes ar sunkų žmonių gyvenimą. Geriausiųjų topuose retai kada rasi kokį paprastą ar nuoširdų filmą. Aišku, tai suprantama – paprasti filmai apie santykius skirti atsipalaidavimui, pramogai, o ne meniniam vartojimui. Kalbant apie šį filmą jo topuose irgi nėra, nes jis tiesiog paprasta pramoga, malonus atsipalaidavimas. Kartais reikia tokių filmų, su kurių personažais gali susitapatinti ar bent nuspėti, kad kažkada tau irgi bus tas pats. Šio filmo siužetas – apie seną tėvą, kuris niekaip negali pasimatyti su savo labai užsiėmusiais vaikais, todėl visiems jiems pateikia po siurprizą. Manau kiekvienas žmogus gali įžvelgti save tuose vaikuose :) Kai vengiam pasimatyti su tėvais, kai neduodam žinių ilgą laiką ir pan. Tuo tikriausiai šis filmas ir smagus – nes jis parodo tikrą realybę, gal tik šiek tiek pagražintą, kad tiktų ekranui. Taigi, jei norite ramios dramos-komedijos apie šeimyninius santykius ir senatvę – žiūrėkite. Mąstyti neverčia, galvos nesusuka, tik šiaip maloniai nuteikia ir parodo, kas bet kurio žmogaus laukia.

Lietuva – ne Krymas, bet gimta šalelė (1989) – 18 minučių senas filmas apie karaimus – tautelę, kuriai visi lietuviai turėtų dėkoti už kibinus :) Kaip tik praūžus kovo 11-osios nacistiniams pasisakymams, šį filmą labai aktualu pažiūrėti. Čia rodomi žmonės, kitos tautos kilmės, tačiau kalbantys sklandžia lietuvių kalba, gerbiantys Lietuvą ir besidžiaugiantys gyvenimu čia. Bet ką suprasti siauro požiūrio naciams?.. Nepolitikuojant, rekomenduoju filmą kaip pažintinį – kaip prieš 22 metus gyveno mažumos ir kaip kibinai atkeliavo į Lietuvą. Nors ir nuobodokas kūrinys (kaip praktiškai 99% lietuviškos dokumentikos), bet pasiklausyti žmonių istorijų įdomu. Jei turėsite progą, pažiūrėkite.

SAVAIČIŲ SUNKIAI PAVYKĘS PERDIRBINYS:
The Girl with the Dragon Tattoo (2011) – darbai tiesiai iš žinomų rankų: kino genijaus David Fincher, pastačiusio beveik dešimtį genialių filmų, tarp kurių Fight Club, Se7en, The Curious Case Of Benjamin Button ir Zodiac. Kažkaip iš jo savaime negalima tikėtis blogo kūrinio. Tai ir nesitikėkime. Prieš kelis mėnesius pasižiūrėjome šio filmo originalą. Labai patiko, o sužinojęs, kad bus statomas holivudinis perdirbinys, labai pasibaisėjau. Dar labiau pasibaisėjau, kai sužinojau, kad jame vaidins Daniel Craig, baisulingai prastas aktorius. Visi gerai žinome, kad tokiais atvejais retai kada perdirbinys būna geriau už originalą. Bet vis tiek ėjau į filmą nusiteikęs būti nešališku ir mėginau žiūrėti filmą lyg būčiau nematęs originalo. Tad pagal tai įspūdžius ir aprašysiu:

1. Nemačiusiems originalo žiūrovams šis filmas turėjo būti labai įdomus. Gan paprastai dėstoma sudėtingo siužeto linija, labai gražus operatoriaus darbas, tokia niūroka ir šalta atmosfera. Net holivudas moka perteikti Švedijos žiemų šaltį, kas masiniam šiltų kraštų holivudo žiūrovui turėtų atrodyti labai baisu. Žiūrėti tikrai galima, įdomus detektyvas, šiek tiek paveikiančio bjaurumo, gan lėkštas, bet teisingas išrišimas.

Viskas. Keturi sakiniai. Daugiau nieko negalėčiau pasakyti, nes mačiau originalą. Ir dėl to pusę filmo prasėdėjau susiėmęs už galvos ir galvoje kaukdamas „watafaaaaaak!“

2. Mačiusiems originalą šis filmas turėjo būti didelė kančia ir pasibaisėjimas, kaip blogai gali pavaryti netgi vienas rimčiausių Holivudo režisierių. Viskas pradeda kristi nuo filmo pradžios – Džeimsui Bondui nusipirkus pakelį, užsirūkius, ir demonstratyviai visą pakelį išmetus į konteinerį. Product placement – check! Tą akimirką iškart kyla baimė, jog filme naudojama simbolika bus tokio žemo lygio, o taip pat ir išgyvenimai, personažų vingrybės ir kiti dalykai, kuriuos žiūrovas turėtų pajausti ir išsiaiškinti pats (kaip kad originaliame filme). Deja, taip ir buvo. Kas matė originalų filmą žino, jog didžiausia to filmo stiprybė buvo merginos personažas. Nesuprantamai sunkaus būdo, uždara, „šalta kalė“, nekenčianti visų vyrų ir negalinti anei su vienu bendrauti. Kas matė originalų filmą, tikrai atsimins, jog merginos vaidmuo buvo suvaidintas labai įsimenančiai. Vien ko verta buvo pirmoji sekso scena, kur ji pasielgė taip, kaip turi pasielgti vyrų nekenčianti moteris. Kas nutiko šiame filme? Vienas tobulai nufilmuotas seksas su Džeimsu Bondu, ir štai didžiausia pasaulyje vyrų nekentėja tampa murmur katinėliu ir atsukusi nuogą nugarą patinui švelniai prie jo glaustosi. Ir viskas. Personažo sudėtingumą, skausmą, išgyvenimus, piktumą, depresiją nupučia lyg pirstelėjus. Visą likusį filmą mergina lieka švelni, įsimylėjusi mergaitė, nešanti dovanas savo mylimajam ir su skausmu liūdinti be jo.

Štai dėl to buvo žiauriai pikta ant Fincher’io, nes taip paprasčiausiai negalima daryti. Įsivaizduoju, jog originalo nemačiusiems ta mergina vis vien turėjo atrodyti žiauri ir baisi kaip gyvenimas. Tačiau ji nepalieka ilgalaikio įspūdžio. Ji nesudaro to išskirtinio įvaizdžio, kurio nesutiksi daugiau jokiame filme. Tokia buvo mergina su drakono tatuiruote iš švedų filmo – įsimenanti ilgam. Holivudinė „blogiukė“ tuo tarpu lyg paimta iš bet kurio bajavyko – tetrūko didelių papų ir nuogų šlaunų. Kai kuriose filmo scenose atrodė, jog personažą bandyta pritempti prie kokios Laros Kroft – kur visas filmas paremtas papais ir gražia šikna.

Kažkas man minėjo, net ne kartą, jog Fincher’is labiau laikėsi personažų aprašymo nei pirmtako filmo kūrėjai. Skaitę knygą minėjo, kad labiau iškraipytas buvo švedų filmas. Teigti nieko negaliu, nes knygų neskaičiau. Galiu tik sakyti iš kino pusės – jog švedų filmas yra daug profesionalesnis, geresnis, labiau užkabinantis ir įsimenantis filmas už amerikietiškąjį.

Mačiusiems originalą buvo ir kitų baisių dalykų. Siužetas buvo suspaustas ir pasakotas greitai, labai sausai, neįdomiai. Nepalikta jokia terpė žiūrovui pačiam mėginti spręsti rebusą. Detektyvinė siužeto dalis užėmė tiek mažai filmo laiko, jog net galėjai nesuprasti, ar filmas apie žmogžudystės tyrimą, ar apie kažką kitą. Filmas nesukėlė jokio troškimo išaiškinti detektyvą, o jį išaiškinus – nesukėlė jokio malonumo dėl nusikaltėlio pagavimo. Apskritai filme mistinės sudėtinės dalys buvo lėkštos. Pačioje pradžioje, įrėmintų gėlių siuntimo linija, ji buvo atlikta taip prastai, jog tikriausiai nei vienas žiūrovas nesuprato jos esmės. Buvo ir kitų smulkmenėlių. Šįkart Daniel Craig nekeiksiu – nors jis ir nekoks aktorius, bet šiame filme jis pasirodė visai pakenčiamai. Tikėjausi tikrai blogiau. Beje, buvo filme ir juokinančių dalykų. Pamenu, kad originale vis pastebėdavau Volvo automobilius. Jie tiesiog atvaizdavo personažų šalies realybę – daugybė jų pačių gaminamų automobilių. Kas atsitinka holivudinėje versijoje? Ogi product placement‘as – negalėjau susiturėti nesijuokęs, kai kaskart parodant automobilį, išnirdavo koks mersas ar netgi BMW. Volvo, didžiam visų liūdesiui, buvo pasirodęs tik vieną kartą.

Negaliu sakyti, jog šio filmo žiūrėti neverta. Tikrai negaliu. Tai gražus, profesionaliai atliktas darbas, kuriam pagal tam tikrus standartus netrūksta nieko. Jam tikrai nieko netrūktų, jei tai būtų vienintelis filmas. Bet dabar jam taikomi šiek tiek kitokie standartai – prieš jo nosį stovi pirmtakas. Režisierius tokiu atveju turėjo stengtis pastatyti geresnį, gilesnį, įdomesnį kūrinį. Tačiau, kaip aiškiai matosi, buvo pasirinktas kitas kelias – užkalti babkių ir nesvarbu, ką pastatyti. Juk gali pateikti masėms bet kokią iki kvailumo supaprastintą versiją – padirbės taip, jog filmas atrodys lyg stebuklas, o „sąžiningi“ kritikai negalės pasakyti nė žodelio. Ir nesvarbu, jog bet kokiam kiną išmanančiam žmogui yra visiškai aišku, jog Fincher’io versija yra daug kartų prastesnė – tiek siužeto pateikimu, tiek personažais – už originalią, švedų. Nes švedų versija gali atimti žadą – tuo tarpu Fincher’io prabėga lyg paprastas detektyvinis filmas su itin nuobodokais personažais. Nesakau, kad nežiūrėkite šio filmo – sakau, kad jei turite galimybę, būtinai pažiūrėkite originalų filmą. Jei nors kiek mėgstate gerą kiną, įspūdis liks malonesnis.

• •

Real Steel (2011) – kai vieną gražią dieną rinkomės, ar eiti į šį filmą, ar į Tin Tino nuotykius (kuriuos jau iškeikiau anksčiau ir keiksiu, kol būsiu gyvas), pasirinkome Tin Tiną. Graži diena buvo sugadinta, o aš laukiau savo progos pamatyti šį „lengvo pramoginio pobūdžio bajavyką apie robotus“. Dievinu robotus. Todėl visuomet žiūriu Transformerius, nors be efektų Transformeriai būtų vienas prasčiausių ir kvailiausių Holivudo filmų.  Šio filmo kovas irgi žiūrėjau su malonumu – nors iki Transformerių jiems dar kaip Smoriginui iki tikro baleto – bet pasidaužymai buvo smagūs. Tačiau pats filmas nebuvo nuostabus. Kaip pavadinau kažkurios scenos metu – dviejų valandų HP kompiuterių reklama :) Siužetas apie prasiskolinusį tėvą, niekam nereikalingą vaiką, varguolio iš silpnųjų sluoksnio iškilimą buožių pasaulyje (šiuo atveju čia tokią poziciją atliko robotas) ir pan. Visuomet-pasidažiusi-ir-graži moteris, dirbanti robotu mechanike, visiškai neįtikino, vaiko ašaros juokino, o jausmai filme buvo jau tokie baisiai dirbtini, jog atrodė, kad be efektų filmas būtų panašaus lygio kaip Transformeriai… Na, bet tiek to. Nebekeiksiu. Jei norite visiškai lengvo bajavyko, kokius rodo penktadienio vakarais per TV3 – žiūrėkit. Bet jei norite kažko įdomaus ar išskirtinai gražaus (efektų prasme) – nebūtina. Geriau tokiu atveju rinktis tuos pačius Transformerius. Nes čia toks vidutinis efektų filmas, kuris po 10 metų pasimes šiukšlyne ir niekam nebus įdomus.

The Hangover Part II (2011) – atsiliepime apie pirmą šio filmo dalį buvo tokios pagrindinės mano mintys: normali komedija, nemažai originalių ir juokingų bajerių, filmas – tinkantis atsipalaidavimui su bokalu rankoje, neįpareigoja ir dar turi Mike Tyson’ą, kuris, matyt, yra šio filmo arkliukas. Ir ką gi turime dabar? Toks jausmas, kad žiūrėjau tą patį filmą. Tik dabar buvo daugiau išsidirbinėjimo. Kartais tas išsidirbinėjimas buvo visai nieko, o kartais – absurdas. Kaip kad kokainu prekiaujančios beždžionės arba pasiskraidymas su automobiliu mieste. Tokia komedija turėtų išlaikyti kažkokią ribą, kurią peržengus netaptų kvaila eiline holivudine komedija. Hangover I tuo ir išsiskyrė iš visų savo pusbrolių ir pusseserių komedijų – turėjo kažką originalaus. Šis filmas to turėjo jau daaaug mažiau. Tiesa, galima pagirti Zack Galifianakis – šįkart jo vaidmuo buvo daug geresnis. Tobulai suvaidino nuo proto nušokusį individualistą :) Vienu žodžiu, nesiplečiant (nes nelabai yra prasmės), pats filmas nėra stebuklas, buvo nuobodoka žiūrėti, trečios dalies tikiuosi nestatys, buvo smagu susitikti su šiais personažais, bet daugiau nieko. Aišku, pabaiga nuomonės apie filmą vos vos nepagerino – kai atlėkus jachtai tas pats Zach Galifianakis išmėtė inkarą – nebesusilaikėm ir garsiai pradėjom žvengti (taip, žvengti). Tai buvo jo personažo idiotiškumo viršūnė. Ir, aišku, Mike Tyson. Ačiū ir už jį! Bet tik tiek.

Ice Age: A Mammoth Christmas (2011) ir Scared Shrekless (2010) – Kalėdų ir Helovyno proga išleisti pasakojimai, visiems gerai žinomi personažai, sąlyginai linksmi siužetai… Sąlyginai. Nes jau šiek tiek nuobodu. Jau visi šitie animaciniai filmai tiek išeksploatuoti, kad pradeda atsibosti kaip koks „Be namų negerai“. Pavadinčiau tai kino industrijos Santa Barbara. Ice Age apskritai nusivažiavo į lankas ir tapo tik eiliniu a.k.a Cartoon Network filmuku, kur personažai pilki, veiksmas sukuriamas viską daužant, o filmuko pabaiga tokia nuobodi, kad net verkti norisi. Tas pats ir su Šreku… Kiek galima. Filmas po filmo, ir dar visi šitie trumpi papildomai per šventes. Jei esate šitų personažų gerbėjai, galite pažiūrėti (nors jau šiek tiek vėloka, šventės baigėsi). Bet bendrai, tai nieko gero.

Dragons: Gift of the Night Fury (2011) ir Book of Dragons (2011) – Šie du trumpi animaciniai filmai šiek tiek geresni už ką tik minėtus Ledynmetį ir Šreką. Gal dėl to, kad filmas – tik vienas, o personažai neatsibodę? Pirmasis filmukas tai tiesiog pasakojimas apie jų pasaulį – lengvai galėtų būti filmo dalis. Antrasis filmukas man pasirodė įdomesnis – jis lyg priedas prie viso filmo apie drakonų enciklopediją. Vaizdingai ir gan juokingai papasakojami visų drakonų ypatumai. Vaikams tikrai turėtų patikti. Pusryčiaujant ar šiaip turint 20 laisvų minučių labai tiks. Tiems, kuriems filmas patiko, privaloma pažiūrėti.

Conan the Barbarian (2011) – ir ką aš galiu pasakyti… Blogai. Labai blogai. Vienas pažįstamas žmogus sakė „na bet Konano gimimo scena tikrai nebloga, negalima keikti“. Neneigsiu, nebloga, tokia visai galinga. Ji man patiko, kol nepasižiūrėjau į scenos fone vykstantį veiksmą. O ten – grupelė statistų „kaunasi“ – tai reiškia, kad atidirbinėja savo 10$ už keistą šokčiojimą, kardų kilnojimą ir vaizdavimą, kad vyksta karas. Veiksmas fone pasirodė toks juokingas, jog visa scena tiesiog nublanko. Čia lyg Frodas su Smygolu kovotų dėl žiedo kalno viduje, o jų kovos fone, kur nors ant akmens, linksmai šoktų burundukų trijulė.

Filme yra labai įdomių sprendimų, pavyzdžiui smėlio kariai. Su tokiais sprendimais filmui buvo potencialo tapti gerų kovų filmu, tačiau kaip dažniausiai atsitinka, buvo pasirinktas kitoks variantas – spjauta į siužetą, į aktorystę ir prasmę. Palikti raumenys, standartinės kovos (kurias šiais laikais jau galima tiesiog prasnausti) ir, aišku, papai. Ir štai turime pilnas kino sales. Tikrai vidutiniškas filmas – nei aktorių, nei siužeto, nei geros aplinkos – autentikos nėra, kažkaip viskas dirbtina, o griūvantys rūmai iš kartoninių akmenų – juokas! Tikrai nežiūrėkite.

• •

Freaky Friday (2003) – čia vienas iš tų, kur vaikas susikeičia kūnu su kuriuo nors iš tėvų. Šįkart dukra su motina. Nepamenu, kodėl sugalvojau pažiūrėti šį šūdevrą, bet smegenų atbukinimui – tiko. Išvalė lyg pilnai išsivemiant po gero vakarėlio. Tinka žiūrėti, kai po tokio pat gero vakarėlio plyšta galva, dėl pachmio negalite pajudėti ir pusiau snūduriuojate.

Final Destination 5 (2011) – kažkada skundžiausi, kad iš pusiau padoraus siaubo-holivudinio filmo (pirmosios dalies) buvo padaryta tragedija. Kaip ir visais filmais, kur pagal frančizę stato vieną dalį po kitos. Ketvirta dalis jau buvo košmaras. Žadėjau penktos nežiūrėti. Kaip visada, pažado neištesėjau. Todėl galiu pareikšti savo Ypatingąją, Kompetentingąją, Vienintelę Tiesą ir ilgais amžiais tobulintų smegenų nuomonę apie šį filmą: absoliutus šlamštas. Dar viena tragedija iš repertuaro, kuriame reziduojasi per mėnesį-du sukalami filmai, kitaip sakant – konvejeriniai mėšleliai. Jei norite sau nusirauti galvą bežiūrėdami idiotišką vaidibybinį filmą – sėkmės :)

SAVAIČIŲ KOŠMARAS IR SVETIMA GĖDA:
Anarchija Žirmūnuose (Anarchy in Zirmunai) (2010) (imdb) – mėgėjiška, naivi ir buka kino juosta, skirta tik iššvaistyti biudžetinius pinigus į balą. Tai ne kinas. Tai tikrai ne kinas. Tai kūrybos gyslos neturinčių žmonių, apsimetančių menininkais, kvailų klišių, ribotos fantazijos ir visapusiškai prastos vaidybos gaminys. Jeigu jums užteko šių kelių sakinių, tai toliau neskaitykite ir jokiu būdu filmo nežiūrėkite. Susiimsite už galvos ir kauksite iš nevilties.

Pradėsiu nuo to, jog filmą buvo bandoma akcentuoti kaip ypač gerą dėl to, jog 2007 metais filmo scenarijus gavo Media New Talent apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Skamba galingai, ne? Kiek skamba, tiek yra tik gražus apvalkalas tam, kas atsitiko vėliau. O vėliau scenarijaus autorius Saulius Drunga sugalvojo, kad filmą reikia įgyvendinti. Nusprendęs, kad scenarijų ekrane realizuos geriausiai jis pats, ėmėsi darbo. Jo gaminys pasakoja apie jauną naivią merginą, atvykstančią į Vilnių studijuoti. Jau pirmame žingsnyje Vilniuje ji pamato buto nuomos skelbimą su anarchistiniu ženklu – visiems žinoma apibraukta A raide. Netrukus ji susipažįsta su skelbimo autore, kuri, pasirodo, yra lengvai pakrikusi šizofrenikė, nuolat kliedinti apie anarchiją ir gyvenimą pagal anarchijos taisykles. „Taisykles“ paminiu ne veltui, nes visas tos menamos anarchistės elgesys yra paremtas vien taisyklėmis. Manau, kad S. Drunga net nesupranta, kas iš tiesų yra anarchija. Tokiu atveju galima teigti, kad kūrėjas visiškai nesidomi dalyku, apie kurį rašo ir su kuriuo dirba – o tai yra lyg žaidimas smėlio dėžėje – tep-lep ir man neįdomu, kas bus toliau ir kad pastatyta pilis tuoj subyrės. Svarbu kad gerai suspaudžiau dėdamas smėlį į kibirėlį. Taip ir su šiuo filmu – gal scenarijus ir buvo geras, bet jo įgyvendinimas – išskirtinai prastas. Visa filme matoma anarchija (taip akcentuota komunikacijoje) tėra automobilio pavogimas, pasivažinėjimas juo ir grąžinimas atgal ir daugybės anarchistinių plakatų atsispausdinimas. Ir, aišku, kvailiausias akcentas, jog gali būti anarchistu tik tuo atveju, jei tavo varde yra A raidė… Baisiausia yra tai, kad šis filmas pasauliu, visuomene ir bendruomenėmis besidominčiam žmogui turėtų automatiškai atrodyti kaip neaiškūs kliedesiai. Tikriausiai panašų pasimetimo jausmą būtų galima sukelti statant filmą apie ekonomiką, o viską pateikti pirmoko akimis ir bandyti įrodyti, jog pirmokas yra puikus ekonomistas. Skamba kvailai? Taip ir yra, šis filmas būtent toks.

Pabėkime nuo idėjinių dalykų. Pereikime prie vaidybos. Dažnai keikiu lietuvišką „teatrinę“ vaidybą, kur aktoriai nesugeba perlaužti savęs ir scenos gaunasi labai dirbtinos, pritemptos. Šįkart situacija ne tokia. Šįkart viskas dar blogiau. Tiesą sakant, tai nebuvo vaidyba. Tai buvo šaipymasis iš žiūrovo. Vidury filmo mintyse pagaliau kilo filmo vaidybos tikslus apibūdinimas: paklausiau „O kodėl jie visi vaidina personažus, sergančius Dauno sindromu?“ Nenatūralios tylos pauzės, žvilgsniai, nutylėjimai, šnopavimas, uogienės rijimas – visa tai atrodė taip kvaila, kaip ir paskutinė scena, kurios metu veikėjos sustingimas yra toks nenatūralus, kvailas ir daromas dėl idiotiškos priežasties, kad omanošventasjėzau, grąžinkit man pusantros valandos sunaikinto mano laiko. Kūrėjai tikriausiai niekada nebuvo nusideginę piršto, jog nesupranta, kaip tai skauda.

Jeigu daiktas yra lietuviškas, tai nereiškia, kad jį galima vadinti neblogu. Jis yra blogas. Juk jei nusipirksite lietuvišką baldą ir jis pasirodys pigus šlamštas, tikrai jo nevadinsite neblogu. Važiuosite į būsimą Ikea ir ten džiaugsmingai pirksite neblogus baldus. Taip ir su lietuvišku kinu. Jei jis yra absoliučiai bevertis, nereikia jo gailėti. Šis filmas daro gėda Lietuvai. Neįsivaizduoju, kas galėtų jį visą ramiai ištverti. Netikiu, kad festivaliuose, kuriuose jis buvo rodytas, kas nors jį labai aukštino. Kas keisčiausia, prodiuseriai vis dar sugeba prakišti šį filmą į įvairius festivalius, ir niekaip nesuprantu kodėl. Galiu tik spėti, kad nepaaiškinamo keistumo vaidyba užsienio rinkai yra nematyta, neįprasta, todėl ir patraukli – kaip kad mums visai patrauklūs kokie nors žemo lygio Irano ar Brazilijos filmai. Kad lietuviai nominuoja šį filmą Sidabrinėse gervėse, tai viskas suprantama – kai neturime ką nominuoti, tiks ir šlamštas. Kad už vaidybą šiame filme „Kino pavasaryje“ laimimi apdovanojimai, irgi suprantama – kai nominuoti trys aktoriai, iš kurių 2 žmonėms beveik nematyti, tiks ir belekas. Bet kitais atvejais šį filmą reiktų uždrausti, nes jis yra žiauriai blogas pavyzdys to, kad galima sukurti menkos vertės nesąmonę ir ji netgi gali būti nominuota nacionaliniams apdovanojimams. Šis filmas patenka į lietuviško kino dugną. Jis yra netgi blogiau už „Nereikalingus žmones“. O tai jau tikrai prasta situacija.

• •

|| 1-8 savaitės (2012) kinoteatras ||

ωωωωω

Vardan tos:

ωωωωω

Už „tikrąją Snoro istoriją“ atsakingi vyrukai šįkart išaiškina viską apie šildymą:

Pjauk na**ui radiatorių!

ωωωωω

Holivudas filmų kūrybą perkrausto į Lietuvą:

(Nesupratusiems – kontekstas čia)

ωωωωω

Per visą Lietuvėlę skambant skandalams dėl menkystiškų alaus reklamų, australai parodo, kokia turi būti alaus reklama:

(Bet ko norėt: Lietuvos aludarių norimai tikslinei grupei tos reklamos labai tinka ir patinka…)

ωωωωω

Vienas vyrukas sugalvoja įgarsinti Pi skaičių… Gaunasi kažkas labai puikaus (jei nenorite klausyt paaiškinimų, sukite į 0:45):

ωωωωω

true.
:/

ωωωωω

Negaliu nustot juoktis pažiūrėjęs šį video. Tai ne tik gero juoko dozė, bet ir dar geresnė gyva, vaizdinė, aiški pamoka, kodėl jokiais atvejais nereikia žaisti su sprogmenimis:

Jei dėl nuplėštos rankos ištrynė iš youtubo, video kopija čia.

ωωωωω

Šiaip žiūrint šis video nėra labai juokingas, gal tik šiek tiek:

Bet! Žiūrėdami spaudžiokit klaviatūros viršutinius skaitmenis (įjunkit anglų kalbą) tokia tvarka:
6 6 6 8 56 8 56, 3 3 3 2 56 8 56 8 56 . Kas groja? :)

ωωωωω

Reikėjo Palaičiui tobulesnio melo detektoriaus:

ωωωωω

Kai galvoji, kad memas visiškai išsisėmė, atsiranda vis vienas kitas tobulas atvejis:

ωωωωω

Norėdama išprovokuoti diskusiją apie nelygias lyčių galimybes, porno aktorė Sasha Grey papasakoja, kaip moterys gali uždirbti daugiau nei vyrai (N-18, youtube ne visiems rodys):

Puiki socialinė reklama. Tiesiog puiki.

ωωωωω

Grouchy Rabbit sąrašas, ką galima nuveikti gyvenime. Kad būtų įdomiau gyventi: http://grouchyrabbit.com/todolist.php

ωωωωω

Trolių fizika visgi veikia!

Nuostabu! Praneškit Sekmokui, kad nebereikia naujos elektrinės!

ωωωωω

Prisimenant vieną iš garsiausių pasaulio memų Chuck Norris facts: vienintelis lietuvis, gyvai matęs Chuck Norrisą ir išgyvenęs jo kovos menų pamoką:

Taip, tai Skirmantas Tumelis.

ωωωωω

Ir štai jums tarakono koja, šokanti pagal „I like to move it“:

Jūsų argumentas yra invalidas.

ωωωωω

Castroburgeris padarė plakatą:

Kaip sako, du šūviai vienu zuikiu.

ωωωωω

Na gi va gi – štai jums tiesiog atsipūtęs Betmenas, važiuojantis greitkeliu:

ωωωωω

Kadangi dar kartais išlenda koks KONY2012 „aktyvistas“, tai dar į tą pačią temą, skiriu tokiems:

ωωωωω

Man atrodo, kad pasaulis be spalvų ir muzikos būtų nežmoniškai nuobodus:

Tai spalvų festivalis, bet ne Indijoje – čia tiesiog amerikiečiai Jutoje taip švenčia.

ωωωωω

Na toks pusiau, bet gal ir vertas pamatyti. Dėl apsipatenkinimo, koks protingas pats esti:

ωωωωω

Ir pabaigai, kviečiu pasinerti į nerimastį ir baimę – leiskimės išprievartaujami „Taffel“ traškučių:

ωωωωω

ωωωωω

Nepamiršai nubalsuot? Atiduok savo duoklę internetams čia.

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #26;
Penktadienio internetai #27.

|| penktadienio internetai #28 ||

Trumpa istorija: keturis vaikus auginanti jauna šeima susidūrė su didžiule nelaime – vienas jų vaikas serga baisia vėžio forma, kurios net pavadinimas skamba kaip atominė bomba. Vaikas buvo gydytas įvairiausiais būdais, bet bergždžiai – daktarai jam jau nebesuteikia vilčių ir sako, kad beliko gyventi tik pusmetis. Tėvai nepraranda vilties ir nori išsivežti vaiką į Meksiką – į kažikokią stebuklingą alternatyvios medicinos kliniką, kuri stebuklingai pagydo beviltiškus ligonius. Tam reikia nei mažai, nei daug – 40 tūkst. dolerių. Kad surinktų šiuos pinigus, vaiko tėvai kreipėsi į grupinių apsipirkimų portalą labainoriu.lt ir ten buvo paskelbta akcija, skirta padėti pasveikti šiam vaikui.

Į šį paramos prašymo pavyzdį atkreipiau dėmesį dėl to, jog išnaudojama nauja paramos forma – grupinių apsipirkimų portalai. Ir išnaudojama visai sėkmingai – per 4 akcijos dienas jau surinkta daugiau nei 50 tūkst. litų. Su labainoriu.lt portalu jau esu susidūręs – pirkau iš jų, buvo nesklandumų, jie elgėsi neprofesionaliai, nieko labai baisaus, bet daugiau ten nebeperku. Įdomumo dėlei, užklausiau portalo apie bankinius mokesčius ir kiek pinigų bus skiriama tėvams. Gavau atsakymą, jog: bus nuskaičiuojami tik bankinių pavedimų mokesčiai, kurių bankai neatsisako (jie varijuoja nuo 2,5% iki 5%). Pats portalas pažadėjo prisidėti prie akcijos, todėl neims komisinio ir apmokės visą savo buhalterių darbą + paaukojo 250 Lt ir nemokamai reklamuoja akciją per savo kanalus. Pakankamai gerai.

Kas atsitiko, kai informacija apie šią akciją pasidalinau soc. tinkluose? Kaip ir kiti šimtai žmonių, sulaukiau pritarimo ir prisidėjimo. Tačiau dar nei vienam mano skatintam socialiniam veiksmui nebuvau matęs tiek neigiamos reakcijos. Šį įrašą tai ir paskatino – niekaip nesupratau, kuo šis ligos atvejis yra toks išskirtinis, kad daugybė žmonių (man net 7) rašo kažką panašaus į „čia nesąmonė, melagiai, praplaus pinigus“ arba „kam tu čia aukoji, tokių tūkstančiai, juk visų neišgelbėsi“? Aš net nekalbu apie tokius pareiškimus, kaip „tik durniai dalyvauja tokiose akcijose“ ir pan. Iš kur toks kiekis neapykantos? Dėl to, kad visgi pavyko surinkti pinigų? Dėl to, kad gydymas vyks kažikokioj Meksikos klinikoje? Dėl to, kad pinigus renka eiliniai žmonės, o ne TV žvaigždės, todėl yra įtarimų?

Juk kiekvienas lietuvis yra tikras žinovas, kada labdara yra tikra, o kada – apgavystė. Kiekvienas lietuvis tokius atvejus išmano geriausiai ir gali išvardinti begalę punktų, kodėl tam tikras aukų prašymo atvejis yra sukčių apgaulė. O tada pasirodo, kad „žinovas“ net nebūna skaitęs labdaros teksto. Kadangi paskutiniu metu pasitaiko daugybė sukčiavimo atvejų pasinaudojant „sergančių vaikų stiliumi“, šią akciją irgi atidžiai ištyrinėjau. Ir tokiems „žinovams“ galėčiau tik pasakyti, jog užtenka atsidaryti sergančio vaiko Facebook grupę, kur galima pamatyti daug vaiko nuotraukų ir video. Jei tai padirbta – tie žmonės yra genijai ir yra verti tų pinigų vien dėl padirbinėjimo meno. Tačiau tam pačiam lietuviui užtektų panagrinėti kitą aukų svetainę, kurioje buvo renkami pinigai to vaiko gydymui. Svetainė parodo paprastą, net kvailiui suprantamą faktą: sukčių tikrai neįsileistų į svetainę, kurios partneriai yra Unicef ir kitos pasaulinės paramos organizacijos.

Haters gonna hate. Daug kartų girdėjau šią frazę ir žinau, kad reikia susitaikyti su šiuo faktu. Bet kartais neįmanoma. Aš visiškai suprantu, kad:

• Taip, yra didžiulė tikimybė, kad šis vaikas mirs.
• Taip, ta Meksikos klinika atrodo kaip didelis bullšitas. Baisus pinigų plovimo bullšitas. Visi gerai žinome, jog taip vadinama „alternatyvi medicina“ yra melagystė ir ji niekam nepadeda.
• Taip, pinigais tikriausiai nebus pasiektas tikrasis tikslas.
• Taip, kiekvieno pasaulyje neišgelbėsi ir yra daug sudėtingesnių ir nelaimingesnių atvejų.

Bet nepaisyti visų šitų logiškų punktų man neleidžia vienas paprastas dalykas: aš mintyse pastatau save į tų žmonių vietą ir suvokiu, kokį siaubą jie išgyvena. Ir akimirksniu, negalvojęs, galiu atsakyti, kodėl man nusispjaut ant savo 20 litų ir nė kiek jų negaila, kai tuo tarpu tie 20 Lt košmarą išgyvenančiai šeimai gali būti didelis džiaugsmas:

• Jei vaikas ir mirs, jei ir nėra logiškos tikimybės, tačiau yra toks dalykas, kaip VILTIS. Dar pusę metų tėvai galės gyventi viltimi, o ne juodoje neviltingoje skylėje. Kiekvienas tėvas turi teisę visais būdais kovoti už savo vaiką – šiuo atveju tėvai prašo žmonių pagalbos.
• Jei klinika ir netikra, ji vis tiek suteikia VILTĮ. Labai skeptiškai žiūriu į kliniką, kurios svetainėje esantys žmonių liudijimai yra su netikromis nuotraukomis, paimtomis iš stock market‘ų. Tačiau jei gydymo būdai nepadės, bet nors kuriam laikui atitolins siaubą ir padės jam pasiruošti.
• Nesvarbu, ar pinigais bus pasiektas tikrasis tikslas. Net nesvarbu, ar pinigus tėvai spės panaudoti. Telieka tie pinigai jiems – koks skirtumas? Paprastam žmogui tai tik 5, 10, 20 Lt, kurios išleistų pietums ar čipsams. O tiems žmonėms – tai didėlė paguoda išgyvenant tokį siaubą.
• Nėra skirtumo, kiek pasaulyje yra tokių atvejų ir kokie jie. Šią akimirką yra šis atvejis. Jis sugebėjo pasiekti aukojančius žmones ir telieka dėl to džiaugtis. Kitą sykį bus kiti. O kažkam gal taip nepasiseks. Bet tai nereiškia, kad ši šeima neverta aukų ir palaikymo.

Apskritai, aukojimas ir pagalba man yra mistiniai dalykai. Kai paprasti žmonės kreipiasi į visuomenę pagalbos, mažai kas kreipia dėmesį. O jei kažkas kreipia, tai netgi būna pažeminamas už tai. Man nesuprantama, kodėl mūsų visuomenei tereikia, kad kokia Nomeda ar LNK Rūta atsistotų už aukų vairo – ir staiga atsiranda aukų už milijonus litų. Kita mistika yra aukojančių žmonių grupė. Deja, neberandu Lietuvoje atliktų tyrimų, kurių išvada buvo gan keista: daugiausiai aukoja vargingiausi žmonės. Aukštesnės klasės žmonės aukoti gaili. Andrius Užkalnis, kaip tyčia, prieš kelias dienas papostringavo apie tai, jog tikrasis aukojimas yra savanoriškas mokesčių mokėjimas valstybei neburbant. Tačiau rašydamas apie savo netradicinius-tradicinius netikslius sugretinimus, garsiausias Lietuvos glumintojas nepamiršta numesti ir teisingų pastebėjimų: „Kiekvienas turtingo žmogaus pasijudinimas, aukojant pinigus labdarai, yra tuoj pat paskelbiamas apgaule, pinigų plovimu ar pigia reklama. [...] Visur ieškome nešvaraus pamušalo ar savanaudiškų kėslų. Nors tuo pačiu metu save laikome dosniais, nuoširdžiais ir krikščioniškais.“

Parašiau vaiko šeimai ir apie savo abejones dėl Meksikos klinikos – daviau kelias nuorodas, kur aprašyta visa tiesa apie tokias sukčių įstaigas (parašiau Facebook grupėje, kurioje nepatariu niekam lankytis, nes ten per didėlė runkelių-šmaikštašiknių koncentracija, kuriems Lietuva – „atsilikęs kraštas, gydymas pats baisiausias, o visi politikai – apsivogę melagiai“ ir bla bla bla). Vaiko mama mane patikino, jog ši klinika kitokia: ji pati asmeniškai buvo susitikusi su keliais vaikais, kurie sirgo tokia pačia liga, ir šioje klinikoje pagijo. Aš ja tikiu. Galų gale, jei išaiškėtų, kad tai buvo didžiulė ir tobulai sugalvota apgavystė (kuo aš nuoširdžiausiai abejoju), man tikrai neskaudėtų galvos dėl 20 Lt. Savaitgalį kavinėje tiek ištaškau per 10 minučių. O jei visa ligos istorija yra tiesa nuo A iki Z – tokiu atveju ši daugybės žmonių labdara tėvams reiškia didelę viltį. Todėl aukoti šiam tikslui pasidaro dar svarbiau.

Šitam įrašui parašyti man užteko maždaug 25 minučių. Kaltas užsiplieskimas. Kai pasidalinau šiuo įrašu soc. tinkluose vos nepradėjau piktintis kaip A. Račas, kai žmonės nepalaikė jo skatinamos Švelniukų soc. akcijos. Tačiau susilaikiau – kiekvieno pasirinkimas, ką daryti. Kaip pasakė man vienas ciniškas pilietis: „Kad man tokią gerą širdį kaip tavo – šiąnakt galėsi atsigulti miegoti jausdamas, kad padarei gerą darbą.“ Tai tik noriu tam žmogui ir visiems kitiems palinkėti to nuostabaus jausmo, kai realiai nieko ypatingo nenuveiki, tik paspaudi kelis mygtukus, bet prieš užmigdamas pagalvoji, jog kažkam šiandien neįpareigojančiu veiksmu suteikei truputį džiaugsmo ir kažkiek palengvinai sunkumus. Pabandykite, tikrai nuostabus jausmas.

Dar tris dienas (iki sekmadienio) čia galite paaukoti Lino gydymui. Nors po paprasčiausią pitaką. Pirkimas visiškai saugus, išbandyta.

|| gėda tiems, kurie aukoja ||

Po tautinių mažumų eisenos ir mitingo vyko aktyvistų iš Seimo ir visuomenės organizuotas mitingas „Už Lietuvą! Už teisingumą!“. Į mitingą ėjau visiškai nieko nežinodamas apie jį ir dar vis nepasidomėjęs FNTT skandalu. Todėl nuėjęs buvau šviesaus proto ir žingeidus žinių prieš ką ir už ką gi žmonės protestuoja.

Pirmas, ir nemalonus atsiliepimas apie mitingą, tai garsiai nuskambėjęs ir man labai nepatikęs organizacinio komiteto, kurio tarpe keli Seimo nariai, pareiškimas, jog jie nesilaikys visiems taikomų taisyklių ir organizuos mitingą ten, kur nori, ir tada, kada nori. Savivaldybė, kaip ir visiems, paskyrė laiką ir vietą – vieta buvo ta pati, kaip profsąjungoms, studentams ir pan. – aikštėje už Seimo. Laiką paskyrė iškart po tautinių mažumų mitingo Kudirkos aikštėje – kad nesikirstų renginiai ir policijai būtų lengviau dirbti.

Bet už teisingumą ir garbingumą kovojantys politikai spjovė ir toliau sėkmingai laikėsi dvigubų standartų – nors profsąjungoms ir visokiems pensininkams neleidžiama, bet mums bus galima. Kaip tarė, taip padarė – mitingas prasidėjo valanda anksčiau, organizuojamas buvo priešais Seimą, Nepriklausomybės aikštėje.

Per mitingą organizatoriai dar drįso pasibėdavoti, kad susimokės baudas už renginį, jei tik reikės, tokia jau „laisvos Lietuvos kaina“. Ir po renginio dar drįsta rašinėti apie tai, jog policija trukdė renginiui kaip rusai kažkada trukdė Sąjūdžiui. Pirma savigarbos turėkite, tada ir policija netrukdys. Bullšitas. Kai kitą kartą visokie Paleckiukai norės priešais Seimą protestuoti, tegu nedrįsta tokie žmonės sakyti, kad juos reikia nukelti kur nors nuošaliau. Elgiasi kaip Gražulis su kUoka – patys leidžia įstatymus, policijai juos reikia vykdyti, o tada patys juos pažeidinėja ir kaltina policininkus. Bullšitas iki negalėjimo.

Tai štai su tokiomis nuotaikomis pasitikau renginio pradžią. Apie mitingą neturiu daug ką papasakoti, nes nieko išskirtinio neįvyko. Taigi, tik bendras vaizdas su 32 nuotraukomis.

Mitingą, kaip dauguma tikriausiai žinote, išprovokavo paskutinis skandalas mūsų valstybėje – FNTT, Palaičio & co skandalas. Daugybė mitinguotojų reikalavo Palaičio atsistatydinimo ir keikė Grybauskaitę už jo užstojimą.

Buvo minimas ir Pociūnas, skandalingai žuvęs lietuvis. Netgi jo žmona kalbėjo. Eidamas į mitingą galvojau, jog nesuprasiu apie ką jame bus kalbama. Tačiau klydau – nereikėjo nieko suprasti, nes mitingas buvo apie visas Lietuvos problemas, apie šiukšles valdžioje, apie KGB šešėlį ir visas kitas bėdas, kurios Lietuvą spaudžia jau 20+ metų.

Kaip gi įmanoma be kedofilininkų ir pedofilininkų, kurie net patys nebesupranta prieš ką protestuoja? Tuo labiau nesupranta kiti… Na bet žmonėms reikia kažkokio varikliuko, dėl ko galėtų gyventi – vieni pasirenka ekstremalų sportą, kiti – meną, o štai treti – kedofiliją.

O ar kas paklausė, ko nori mergaitė??/?

Kedofilų sąlyginai buvo netgi per daug. Išleido netgi tą keistuolį, Joną Varkalą, kuris Kedį sulygino su Jėzum, atsisakė kunigystės ir vietoj jos ėmėsi kedofilų partijos vairo. Čia buvo didelis minusas – organizatoriai ant scenos, dėl savo didelio mandagumo ir etiketo, kalbėti išleido per daug keistuolių. Todėl normalūs pasisakymai pasimetė tarp švelnių kliedesėlių.

Buvo ir Murzos šuniukas. Kiek supratau, tik vienas, bet drąsiai plėvesavo savo vėliavą visiems virš galvų ir kaip tikras gyvulys besispjaudydamas šaukė „dink iš čia“ ant visų, kurie jam pasakydavo „gėda“.

Buvo įvairiausių plakatų, bet kai kurie – per daug keisti. Neliūdyk melagingai.

Mane visuomet stebino protestuotojai, kurie kabinasi laikraščius :)) Ir dar tokius, kaip „Laisvas laikraštis“. Protestuotojų, kaip matote, buvo prieš viską – kažkam net Zuokas užkliuvo, nors šiame mitinge minėtų problemų sąraše – jis tik mažas paukštelis.

Kiti netgi klijavo laikraščius nugaroj ir džiugiai rodė užpakalius. Ir dar šypsodamasis sakė „Čia, čia būtinai nufotografuok“.

Kai pasirodė naujasis „Angry Birds in Space“, viskas pasaulyje tapo nebesvarbu.

Mane stebino ir pagyvenusių žmonių aktyvumas. Tos revoliucinės idėjos, kad reikia kažką nuversti, uždegdavo juose galingą ugnį, kad net vos pakrutantys seni žmonės šaukė, mojavo. Ir, aišku, atstovėjo daugiau nei valandą, nepailsdami.

Kodėl teismo salėje yra vištų??

Mitingo pabaigoje pavyko užfiksuoti didelės dalies keistų plakatų kaltininką. Šis žmogus susirinko bene pusę buvusių plakatų ir juos kažkur išsigabeno. Gerai yra tai, kad žmonės netingi praleisti visą naktį rašinėdami plakatus. Blogai yra tai, kad dauguma plakatų buvo tokie „be ryšio“, kad daug kam buvo sunku juos suprasti. Ir šiaip tokie poetiški, be prasmės.

(paspaudus dędęnasi)

Štai beveik visų plakatų rinkinukas.

Toliau – dar daugiau kalbų. Apie valstybės ateitį, apie reikalavimą veikti, apie „trečias kartas nemeluos“. Metas apsivalyti, metas pasikeisti. Ligitas Kernagis apie tai, kad savo dainomis palaikė Sąjūdį – ačiū, Ligitai, bet nereikia Sąjūdžiui tavo dainų… Geriau dirbk savo komisijoje ir daryk gerus darbus Lietuvai kitaip. Apie tai, kad Lietuva turi atsibusti, nes plėšikai įsigalėjo. Apie tai, kad reikia saugoti FNTT ir VSD, nes ten KGBistai baigia išnaikinti visą archyvą. Apie tai, kad reikia palaikyti sunkiai dirbančią vyriausybę ir nepasiduoti populistams. Ir apie visą kitą, kas tik minima žiniasklaidoje ir jos komentaruose.

Aišku, kai į sceną išleidžiami tokie šnekėtojai kaip Jonas Varkala, telieka susiimti už veido. Daug ten beletristikos buvo pasakyta, ir ne tik Jonas sugebėjo priversti susiimti už galvos.

- Kolega, klausyk, o gal pakviestum mane į namus? Situacija būtų tinkama, laisviau kažkaip pasišnekėtume.

Iš tiesų galima juoktis iš to, kad kiekvienas politikas populiarumą gaudo visokiais būdais – vieni organizuoja mitingus, kiti žygiuoja už naciją, treti draskosi kaip gyvuliai prie policijos. Bet šiame mitinge nors nesijautė pigaus populizmo, bandymo žmones paveikti kvailais pasisakymais ir klišėmis. Aišku, kiekvienas mitinge dalyvavęs politikas garantuotai nori naudos iš to, tačiau atmosfera jų tarpe buvo kažkuo kitokia – gal jie tikėjo kažkokiais pasikeitimais, gal jautėsi darantys didį dalyką, bent penkiasdešimtąja dalele prilygstantį Sąjūdžio svarbumui. Stovint šalia jų nejaučiau to kvailo jausmo, lyg tie žmonės būtų „ne vietoje“ ir nė karto nekilo noras paklausti taip dažnai mitinguose kylančio klausimo: „Atsiprašau, o jūs nors žinote, apie ką šitas mitingas?“

Daug kas galvoja, bet vienas išdrįso užsirašyti. Like.

Buvo labai daug malonių ponių, kaip kad ši: pamatė, kad fotografuoju, atsuko savo plakatą, parodė, nusišypsojo.

Dar nei viename mitinge nemačiau tiek daug, kaip aš vadinu, inteligentiškos išvaizdos žmonių. Tokių, kurie orūs, nebaubia, nesispjaudo. Visuomet yra mandagūs, net jeigu per nekantrumą ar sunkiau suvaldomus nervus pasielgia kaip nors negražiai. Daug malonių ponių ilsėjosi ant suoliuko, klausėsi gan nuobodžių kalbų ir laukė pasikeitimų šalyje. Gražus vaizdas.

Lyrinis nukrypimas: aišku, mandagiųjų vardą labai greitai gali sugadinti kokia nors ragana; tokią mačiau po mitingo kavinėje Gourmet Pizza. Aprėkusi, kad padavėja nepriėjo prie jos ir jos draugės (nors visi tuo metu apsitarnavo patys), reiškė nepagrįstus priekaištus darbuotojai ir bjauriai plaikstėsi, kokia ji svarbi ir kaip jos nevertina. Privedė darbuotoją iki ašarų. Vos įstengiau nutylėti. Tokie „senjorai“ daro valstybei gėdą lygiai tiek pat, kiek bet kokie buduliai. Beje, ponios išėjo nesusimokėjusios, nors kava joms jau buvo patiekta… Taip ir priminė kiekvieną didelių pastangų reikalaujantį susivaldymą, kai kokia nors bobutė viešajame transporte leidžia sau stumdyti tokius kaip aš, daužytis alkūnėmis, išstumti iš kėdžių (nors pilna laisvų) ir pan. Ori senatvė, blemba.

Grįžtam prie mitingo. Šią temą girdėjau minioje, ją užkabino žurnalistai, pats mačiau: labai mažas jaunų žmonių skaičius. Jų praktiškai nebuvo. Visas kontingentas – 40+ amžiaus. Ir daugybė pensijinio amžiaus žmonių. Taip, turime tą neaktyvių jaunų žmonių problemą, tačiau kaip ir anksčiau, taip ir po mitingo ir judėjimo prieš ACTA, nekeičiu savo nuomonės: atsiradus reikalui, aktyvių žmonių atsirastų belekiek.

Atėjo ir Čekučio kompanija, pabūti už teisingumą. Nekreipiant dėmesio į išskirtinai didelį kiekį pareigūnų aplink juos, viskas buvo OK. Tik žiūrint nuotraukas kilo vienas klausimas: kodėl jie taip gėdijasi fotografuotis? :)

Buvo ir mažų ereliukų. Tokių, kuriems žiauriai trūksta dėmesio, todėl viešame renginyje nusiperka labai į alų panašią girą, atsistoja kuo arčiau policijos ir laukia konfrontacijos. Na gi tikras iššūkis! Jau galite eiti dalyvauti Baimės Faktoriuje, tiek išgyvenę ištversite bet ką.

Mezgėja nors ir atrodo smagiai, bet iš tiesų su ja ne viskas gerai. Šnekėjo keistenybes, pasakojo kažką aplinkiniams, šaukė ant Seimo. Bet mezgė gražiai.

Bus kraujo

Buvo vienas vyrukas, kuriam vėliavos plėvesavimas atrodė svarbiausias gyvenime darbas. Smagu buvo jį stebėti. Nepailsdamas mojavo, pataisydavo užkliuvus, „ėmė“ vis didesnį kampą, kad tik Lietuvos vėliava atrodytų kuo įspūdingiau. Tikriausiai prisižiūrėjo archyvinių įrašų ir norėjo padaryti panašiai :)

Vienišas pareigūnas tykiai budėjo prie hypersound‘o įrenginio, skirto masėms vaikyti. Iki šiol jo dar neprireikė, tikėkimės ir neprireiks.

Renginys baigėsi padėkojimu visiems atėjusiems, stiprybės palinkėjimu, pasikeitimų laukimu, dievo pagarbinimu „už pagalbą“ bei Lietuvos pašlovinimu sugiedant „Lietuva brangi“. Žmonės pradėjo skirstytis, atmosfera buvo įtempta tik šiek tiek – be didelių lūkesčių ar užsidegimo. Tačiau viskas negalėjo baigtis sklandžiai:

Prie mikrofono prišoko šis juokingas kunigėlis ir, žmonėms toliau besiskirstant, pradėjo juos raginti padėkoti Dangiškajai Manai ir sugiedoti „Marija Marija, skaisčiausia lelija“… Ir pradėjo giedoti. Skubindamas, suveldamas eilutes. Žinote šią giesmę ir kaip kyla jos tonacija? Dabar pabandykite įsivaizduoti sparčiai besiskirstančius žmones ir dėl to susinervinusį, prie mikrofono spygčiojantį ir per greitai giedantį kunigėlį ir suprasite, kokia tai buvo komiška situacija. Atrodė smagiai, ypač prieš paskutinį stulpelį giedotojo ištartas skubinamasis „na ir paskutinį!“.

Vėliau, aikštėje likus ~100 žmonių, ant scenos užlipo kelios moteriškaitės su akordeanu ir garsiai užtraukė daug linksmų lietuviškų dainų. Po niūrios mitingo nuotaikos – puiki atgaiva. Žmonės juokėsi, dainavo kartu, o moteriškaitės vis užmiršdavo žodžius arba nesusiderindavo viena su kita :)

Bedainuojant kai kurie dar prisėdo parūkyti. Taip ir įsivaizduoju, jog ten Prima arba Kosmosas :)

Tuo metu linksmos ponios žvilgčiojo į sėdinčiuosius.

Išdidūs fazanai pozavo prieš kameras.

O Seimas liūdėjo. Vienišas aptvertose prerijose pro šalį švilpiant vėjui ir tolumoje risnojant laukiniams žirgams.

|| mitingas už teisingumą prie Seimo (2012 kovas) ||