40 mėnesių absoliučios meilės. Tiek laiko man prireikė, kad pribręsčiau šiam įrašui. Nors rašyti pradėjau jau prieš porą metų.

Meilės savo kūdikiui absoliučia net nepavadinsi, nes nėra žodžio, išreiškiančio šį jausmą. Aš jo iki galo taip ir nesuprantu. Nes tai kažkas neišreiškiamo, neapibrėžiamo, kintančio kasdien, kartais nurimstančio ilgesniam periodui, o kartais skyrocketinančio viršun milžinišku greičiu. Tai jausmas, lyg sudėjus visus šilčiausius ir mieliausius gyvenimo momentus į vieną milžinišką masę turinčia juodąją skylę, jos masę padauginus tūkstančius kartų, o tada aštria adata tą juodąją skylę įsivarius tiesiai į krūtinės vidurį. Nuolat spaudžia, susiurbia, nepaleidžia, šildo, nei vieną gyvenimo sekundę neleidžia užsimiršti. 

Gal skamba apkraunančiai ar varginančiai – bet tai nuostabiausias nuovargis mano gyvenime. Tobulas, išjudinantis jausmas. Į nieką to nekeisčiau.

Nežinau, gal aš nesveikas, bet nei vieną jos gyvenimo dieną nesigailėjau, kad ji atsirado. 1220 dienas vis iš naujo patyriau atsidavusios meilės jausmą. 29 tūkst. valandų nugalėdavau nuovargį, liūdesį, pyktį ar nusivylimą ir nei sekundei nepamiršdavau, ką turiu visam likusiam gyvenimui. 1,76 milijono minučių nei karto nesigailėjau to, ką atsitiktinai sukūriau su mylimu žmogum. 105 milijonus sekundžių nepamiršau, kad dabar jau egzistuoja mažas žmogutis, kuriam esu pagrindinė pasaulio atrama. Visą šį ilgą, bet per greitai bėgantį laiką žinojau, kad turiu stengtis būti maksimaliai stiprus, įdomus ir atsidavęs. Dažniausiai užmirštantis savo interesus ir atiduodantis savo didžiąją gyvenimo dalį šitam mažam džiaugsmui.

Buvo atvejų, kai manęs klausė, ar manęs tėvystė nedžiugina, nes… nededu nuotraukų ir nieko nerašau apie dukrą į socialinius tinklus. Ir iš tiesų – nuo jos gimimo pirmąsias nuotraukas su ja pradėjau dėti tik po trejų metų. Nemėgstu to besaikio beibių srauto soc. tinkluose. Tačiau mano tylos priežastis buvo ne kažkoks nedžiaugsmas, ne noras neteršti srauto, o būtent noras pasilaikyti šias nuostabias patirtis sau. Dukros augimas, maži stebuklai (matyti kitiems tėvams n kartų), mažos džiuginančios nesąmonytės man sukeldavo didelį pakylėjimą – ir apimdavo daug stipresnis jausmas, kad tai yra tik man ir mano šeimai.

Neišstatinėkite savo vaiko kitiems. Nesididžiuokite juo kitiems. Nerenkite jo gražiai dėl kitų. Nemokykite dalykų, kuriais norite pasirodyti kitiems. Visa tai darykite tik sau. Vaikas yra jums, ne kitiems. Nuo kitų dėmesio meilė didesne netampa.

O apie baisius dalykus, su kuo teko susipažinti tėvystėje, tai universalus vaiko auginimas. Baisiuosi žiūrėdamas į supermamytes, viską pasaulyje žinančias geriausiai. Griežiu dantimis kaskart iš svetimų ar savo bobučių išgirdęs, kaip reikia auklėti ir mokyti savo vaiką. Kraupstu skaitydamas ugdymo ir auklėjimo patarimus, paremtus sovietiniu marozinimu, ant kurio buvo užauginta ne viena sužalota karta, ilgus dešimtmečius nesugebėjusi išauginti savo vaikų – laisvų, kūrybingų, kritiškai mąstančių, vertybinių žmonių. Ir tas žodis – universalus – kelia juoką, nes visiems žinovams tas universalumas skiriasi – kiekvienas jį galvoje susidėliojęs savaip ir paprastai geriausiai “žino”, kaip iš mažo dvikojo užauginti rimtą žmogų.

Iš pradžių šitas, atleiskite už išsireiškimą, visažinių pizdelinimas, buvo vienas sudėtingesnių iššūkių, nes savo vaiką auginome labai laisvai su minimaliomis taisyklėmis. Auginome savarankišką asmenybę nuo pirmųjų dienų. Todėl pizdelinimo susilaukdavome labai nemažai, o kartais iki tokio lygio, kad net patys suabejodavome, ar viską darome gerai. Bet atlaikėme. Užtat dabar turime stipriai išsivysčiusią, JAU savo vertę žinančią trejų metų mergaitę, kuri nenusileidžia pasibučiuoti norinčiam dėdei ar tetai, o pati pasirenka ką nori tam tikrais atvejais daryti ir kas jai pačiai patinka.

Kaip vakar atsimenu, kai su 10-ies mėnesių amžiaus vištele ėjom į parduotuvę Žukausko gatve. Jau tada ji mokėsi vaikščioti, o būdamas ramus tėvas leidau jai griuvinėti ant šaligatvio ir mėginti atsistoti. Pamenu, kaip prie jos, bandančios atsistoti, sustojo 50-metį perkopusi bobelė ir pradėjo man skaityti moralą, koks aš tėvas, kad taip niekinančiai leidžiu voliotis savo vaikui. Pasišypsojau ir paprašiau eiti savais reikalais. O kol Gilė neišmoko vaikščioti, taip nė karto ir nepadėjau atsistoti. Kaip ir nepuoliau imti ant rankų, kiekvieną kartą jai nugriuvus ir nerimtai užsigavus. Ir štai, turiu dukrą su tvirtu pagrindu po kojomis. Kuri nemanipuliuoja skausmu ir tikrai palenkiamomis tėvo emocijomis.

Iš tiesų nėra universalaus vaiko auginimo metodo. Kas sako atvirkščiai, tas arba neturi vaikų, arba turi problemų juos augindamas, arba tiesiog peza. Tapę tėvais pirmais metais ir patys baisėdavomės matydami tam tikrus kitų jaunų tėvų daromus dalykus. Bet laikui bėgant išnyko tas noras moralizuoti – juk kiekvienas daro savo, koks kieno reikalas? Netolerancija išliko tik vienam dalykui – verbalinei agresijai ir smurtui prieš vaikus.

Verbalinė agresija yra atskira tema. Šūdiniausia tėvų kasta laikau žmones, kurie savo vaiką daužo šlykščiais žodžiais, epitetais ar komentarais. Yra kardinaliai netoleruojamų variantų – kaip besaikis rėkimas ir vadinimas durneliais. Vaikas nėra nuosavybė ar daiktas – jis yra žmogus. Tai ir nusipelno elgesio kaip su žmogumi.

Bet yra ir dar viena kasta, nuo kurios mane net purto – gąsdintojai. “Nedaryk to, nes ateis policininkas ir tave uždarys”; “Klausyk manęs, nes ateis teta ir duos tau pylos”; “Nerėkauk, nes ateis dėdė ir duos tau per užpakalį” – tai tik keli variantai girdėti iš žmonių, kuriuos laikau silpnais apgailėtinais žmogeliais, nesugebančiais vaiko laikyti žmogumi ir suvaldyti (ar, galų gale, praignoruoti) savo vaiko užsispyrimų. Vienai tokiai supermamytei atvėmiau moralą, kai vaikščiodamas su šeima viename pažintiniame take, kokį trečią kartą išgirdau jos savo sūnui sakomą frazę apie mane: “Sūneli, prašau neišsidirbinėk ir einam toliau, nes ateis va šitas dėdė ir bus blogai”. O atvėmiau gana paprastai – paprašiau, kad nenaudotų manęs savo vaiko terorizavimui. Užsičiaupė ir gana greitai pasišalino.

Man su savo dukra paprasta ne todėl, kad ji sukalbama, rami ar paklusni (uoj, tikrai ne). Man su ja paprasta todėl, kad nuo pat pirmos jos dienos laikiau ją žmogumi. O atsirandant ir augant jos asmenybei, tas jausmas tik stiprėjo. Ir todėl niekada neturėjau poreikio bendrauti su ja paplonintu meilybiniu balseliu, niekada neprireikė melagingai ja manipuliuoti, niekada nereikėjo jos griežtai bausti. Nes kai tariesi dėl ko nors su žmogumi, gauni žmogišką atsakymą. Kartais su ožiukais, bet kitaip ir neįmanoma. Ir patikėkite manimi, toks sveikas elgesys įmanomas nuo pat pirmųjų mėnesių, kai ta maža susitraukusi dešrelė pradeda suvokti pasaulį aplink save.

Tikrai nesakau, kad tėvystė buvo lengva. Būčiau naivus melagis, jei taip teigčiau. Nemanau, kad apskritai egzistuoja žmogus, kuriam ji būtų lengva, nebent tuo atveju, jei vaikas jam nerūpi ir jis visą darbą palieka savo antrai pusei. Aš buvau tas, anot Rimanto Jono Dagio, bambalinis nevykėlis, kuris metams metė darbą ir išėjo vaiko auginimo atostogų. (Beje, geriausias sprendimas gyvenime – jei tik galite, darykite taip.) Ir netgi tada, nors abu su žmona dalinomės kūdikystės džiaugsmais, vis tiek buvo sunkių momentų, kurie išsunkdavo visas įmanomas jėgas.

Buvo ir periodų, kurių metų praradau tėvystės džiaugsmą ir nebemačiau prasmės niekame. Neslėpsiu, buvo keletas dienų, kai su ašaromis akyse keikdavausi, kad ji išvis atsirado mano gyvenime. Ir kaip būtų lengviau be jos. Būdavo dienų, kai kartu verkdavome apsikabinę ant lovos, nes abiems būdavo sunku. Bet net tomis dienomis bent trumpam atsirasdavo jėgų, kurių metų sugebėdavau visą dėmesį sutelkti į tų besivystančių, pasaulį labai sausai ir naiviai suvokiančių smegenų poreikius. Nes kai jauti tikrą tėvystės jausmą, nei vieną sekundę nepamiršti, ką sukūrei ir ką dabar turi dėl to paaukoti. Nesvarbu niekas – atiduodi visas tuo metu likusias jėgas.

Net sunkiausiomis dienomis visada žinojau, kaip stipriai ją myliu. Love of my life. Tas jausmas neišnyko nei akimirkai.

Nei vienos dienos nesigailėjau. Nei vienos dienos neužbaigiau galvodamas, kad noriu ja atsikratyti. Nei vienos dienos nenustojau mylėti, kad ir kiek stipriai buvau pavargęs ir nusivylęs viskuo. Vaiko turėjimas įspūdingai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Skamba banaliai, bet pokytis buvo toks intensyvus, jog net pusę paauglystės pragyvenęs su mintimis apie savižudybę, gimus vaikui šias mintis užmiršau visiškai. Tiesiog išnyko lyg nebuvę. Instinktas neleidžia. Ir tada, jausdamas tokią meilę vaikui, suvoki, kas yra ta absoliuti meilė.

Skiriu šį įrašą savo dukrai, kurį, tikiuosi, po daug metų jį perskaitys ir šypsosis. Laukiu visų ateinančių metų, kurie net neabejoju, bus dar labiau nuostabūs nei visi buvę. Ir iš anksto atleisk man už visus kleckinius varginančius bajerius, už visus lėkštus juokelius ar įkyrias išdaigas – tokiam tėvui gimei, deal with it, tokia jau ta žiauri realybė :) Ir nesivesk savo pirmojo vaikino ar merginos į namus susipažinimui, apsisaugok nuo tos gėdos dėl tėvo bajerių :) Bet nepaisant visko, atsimink, kad tave mylėsiu be jokių sąlygų, visada.

Prieš du mėnesius pardavėm automobilius, išnuomavom namą, susikrovėm 1/30 turto į pusantros kuprinės ir visa šeima emigravom į Rytų Aziją. Be atgalinio bilieto. Be jokių planų kada sugrįžti.

Apgailėtinas valstybės valdymas, didžiuliai mokesčiai, prasta miestų priežiūra, didėjančios maisto kainos bei pikti ir nelaimingi žmonės privedė iki to, jog emigracija liko vienintelė viltis gyventi gražiai. Šovėm lauk iš Lietuvos neatsisukdami.

Jeigu perskaitėte šią pastraipą ir linksėjote galva, tai arba visiškai nesate matę pasaulio, arba jūsų kaklas sutrauktas skersvėjo, todėl nesugebate apsižvalgyti aplinkui. 

Lietuva tik prieš kelias dešimtis metų startavo iš tokio paties taško kaip Ukraina ar Baltarusija. Lietuva yra neįtikėtinai pažengusi nuo pradinio 1990-ųjų taško. Pilnai tai supratau tik iš jos išvažiavęs.

Nuvažiuokite į Ukrainos mažesnius miestelius, ir netgi į tą patį Kijevą, kuriame be kelių sutvarkytų elementų galite pamatyti Lietuvą 2000-aisiais. Startavę vienodai, jau esame 20 metų priekyje – tiek pragyvenimu, tiek visuomenės moraline sveikata, tiek infrastruktūros ir miestų būsena, tiek baisia bendra atmosfera, kai tavo šalį užiminėja priešas, tačiau nemaža visuomenės dalis tuo džiaugiasi.

Nuvažiuokite į Rusiją. Pavyzdžiui, Maskvos priemesčius, kad galėtumėte juos palyginti su Fabijoniškėmis ar Šančiais. Ir tada skundai apie nelopytas gatves, apgriuvusius daugiabučius ir apleistus sklypus atrodys verti pajuokos. O ten infrastruktūra yra maža bėda palyginus su tuo, kad žmonės neturi elementarios žodžios laisvės ar balso teisės, todėl net negali išreikšti pykčio.

Nuvažiuokite į Baltarusiją. Švarią, sutvarkytą, gražią šalį. Tačiau kuri nevalingai primena bet kokį Lietuvos bažnytkaimį 1993-aisiais, kai žmonės dar bijojo kalbėti, gyvenimas buvo žvėriškai nuobodus, parduotuvės buvo apytuštės, žmonių bendravimas buvo apribotas tik degtinės bonkos kilnojimu namuose, o vaikams geri vaikystės prisiminimai susidėjo tik iš važiavimo į kaimą, kur vienintėlė pramoga buvo ravėti daržus. Kiekvienas, gimęs ne vėliau 1988, tai prisimenate ir labai gerai žinote, kaip nuobodu buvo gyventi.

Verslas yra vienas geras pavyzydys, kaip toli pažengėme. Ne lietuvių įmonės ir startupai keliasi į Rusiją ar Ukrainą, o jie pas mus. Ne lietuvių statybininkai važiuoja tuntais pas juos, o jie pas mus.

Bet tai nereiškia, jog Lietuvoje algos nėra mažos ir žmonės negyvena vargingai. Taip, tokių žmonių daug ir valstybei būtina augti, kad šie žmonės galėtų palipti aukščiau. Tačiau faktas yra tai, jog badauti Lietuvoje yra neįmanoma – nebent tą pats pasirenki. Lietuvos mažieji stebuklai, pavyzdžiui, Maisto bankas ar kitos labdaros organizacijos, padeda šiuos baisius nepriteklius efektyviai išnaikinti.

Kai didesnė Rusijos ar Ukrainos visuomenės dalis gyvena taip, kaip Lietuvoje “Maisto banko” pagalbos gavėjai – nežinau aiškesnio rodiklio, kaip toli nubėgome nuo pradinio taško ir kaip sustiprėjo pati valstybė, nes augdama sugeba į viršų temptis ir vargingiausią visuomenės sluoksnį.

Čia specialiai neminiu kitų valstybių, tik kaimynines. Jei atvyktumėte iki mūsų, arba į kokią Afrikos šiaurę, pamatytumėte tikrą skurdą ir neviltį. Kiekvienam regione, kiekvienam mieste, beveik kiekvienoje gatvėje. Tada net ir lietuviškos kalbos apie skurdą atrodytų juokingos.

Iš sovietinės šiknaskylės tapome valstybe, kur vis daugiau žmonių pripažįsta esantys laimingi, kur žalingi įpročiai mažėja drastiškais kiekiais, kur rūkymas pasiekė dugną, kur alkoholizmas ir be kvailų politinių sprendimų pats gydosi, ir pati visuomenė yra suinteresuota, kad daugiausiai begerianti visuomenės klasė atrastų kitų užimtumo būdų ir išliptų iš duobės. Kas vyksta šiuo klausimu kaimynynėse valstybėse, kurias palikom 20 metų už nugaros? Niekam niekas nerūpi.

Mes galim keliauti kur norim ir beveik visame pasaulyje esame laukiami. Mes galime gatvėje reikšti bet kokias savo pažiūras ir niekas už tai mūsų nepasodins į kalėjimą. Mes galime į akis pasiųsti bet kokį žinomą politiką ir už tai nesulauksime nė menkiausio susidorojimo. Nes paprasčiausiai pagaliau tam turime laiko. Pragyvenimo lygis pagaliau leidžia nieko neveikti prie TV arba tiesiog rašinėti komentarus portaluose.

Komentaruose galime kliedėti apie skiepus ir autizmą, galime reklamuoti, jog rankomis išgydome vėžį, galime rėkti, kad Žemė plokščia, galime metai iš metų sėdėti prie Seimo rūmų su plakatais apie neteisybę, galime rašinėti, jog socialdemokratai yra vagys ir komunistai, galime eiti gatvėje susikabinę su savo lyties žmogumi ir įžuliai į akis aiškinti apie savo meilę, galime restoranuose burnoti ant mėsą valgančių žmonių, galime rėkti, jog liberalai vakarais prievartauja vaikus, galime užsisėsti ant bet kokios visuomenės grupės – ir nors šitos temos nėra pačios gražiausios ir duodančios teigiamo postūmio visuomenės vystymuisi, tačiau tai yra labai svarbi žmogaus laisvės dalis. Ir niekas už tai su mumis slapčia nesusidoros.

Galime bėgioti gatvėse su tympomis ir niekas už tai neduos galvon. Galime nešiotis naujausią Iphone ir niekas neišplėš jo iš rankų pirmoj tarpuvartėj. Galime pamiršti užrakinti automobilį ir didesnė tikimybė, kad rasime viską vietoje. Galime ekscentriškai rengtis ir pagaliau tai beveik niekam (be kelių niurzgų) nerūpės. Galime dviračiu apkeliauti Lietuvą ir niekas mūsų neapiplėš. Galime būti perdėm religingi, galime niekinti religijas ir niekas už tai mūsų niekur neuždarys. Galime ir didelį šviečiantį pimpalą ant lango pasikabinti ir net to lango niekas neišdauš.

Ir čia tik maža maža dalis visko, ką galime. Esu visiškai tikras, kad net Lietuvos vatnikai, virkčiojantys apie ES priespaudą ir kaip viskas teisinga buvo prie sovietų, giliai širdyje vis tiek žino, kiek daug gauna šiuolaikinėje Lietuvoje. Ir žino, kaip jiems tai patogu ir patinka.

Nepraraskite vilties žiūrėdami į tą infantilų debilizmą, kuris šiuo metu vyksta politikoje. Politika – tik maža valstybės dalis. Kad ir kokie klounai nuolat patenka į Seimą, koks sugedęs yra valstybės aparatas, kaip neefektyviai dirba valstybinės įmonės, bet net turėdami tokį išklerusį vežimą jau nuvažiavome daug kilometrų ir dėl to reikia padėkoti išlaisvėjusiai, moraliai stiprėjančiai ir versliai visuomenei. Manau, kad lietuviai gali dar stipriau ir ateinantys metai tai tikrai parodys.

Toks tas mūsų šeimos šimtmetis. Šis įrašas turėjo būti apie mus ir mūsų gyvenimo kelionę, bet gavosi apie tai, kas užimą nemažą vietą galvoje – Lietuvą. Ir tai – vienareikšmiškai svarbiau. Su gražiu jubiliejumi!

Prie manęs priekabiavo 5 klasėje. Čia visiškai rimtai. Nepatikėsite, bet ne bet kas, o Petro Gražulio brolis – Antanas Gražulis – jėzuitų kunigas, kuris tuo metu buvo Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius.

Ne tai, kad priekabiavimas buvo rimtas, t.y. “tikras”. Tai A. Gražulis paprastai pradėdavo perdėtu dėmesiu – paplonintu balsu, meilybiniu kalbinimu “kada gi tuos ilgus plaukučius nusikirpsi“, o tada tęsdavo niekaip nepaleisdamas ir ilgai ilgai savo prakaituotais delnais glostydamas mano rankas bei retkarčiais žaismingai apkabindamas. Ilgą laiką buvau tai pamiršęs, bet neseniai prisiminėm su buvusiais gimnazijos mokiniais – ir man patvirtino, kad buvau ne vienas toks. Beveik visi, sulaukę išskirtinio A. Gražulio dėmesio – berniukai, turėję ilgesnius plaukus. 

Ne tai, kad tas priekabiavimas kažkaip paveikė – nieko baisaus nenutiko, jokių skausmingų prisiminimų, nieko blogo A. Gražulis ir nepadarė. Bet jūsų dėmesį jau atkreipiau. Nusikaltėlių mano istorijoje neieškokite – nors dabar užaugęs tikiu, kad A. Gražulis buvo užsislaptinęs pervertas, tačiau nėra jokių net minimalių įtarimų, jog jis būtų realiai padaręs kažką blogo su bet kokiu vaiku. Taigi, atkreipiau jūsų dėmesį, o dabar judėkime toliau.

Antra pasakojimo pusė perkelia į mano 6-os klasės žiemą. Visi klasės bernai pradėjome bręsti, o brendimas pasireiškė bjauriausiu būdu – nuolatiniu, šlykščiu klasiokių dygstančių krūtinių ir apvalėjančių užpakalių graibymu. Kasdien, per kiekvieną pertrauką, diena po dienos. Turiu prastą būdo bruožą – ilgai prisimenu visus savo bjaurius poelgius, todėl iki šiol gerai pamenu visas tas klasiokes, kurios nuo mūsų, ir ypač manęs, kentėdavo. Po tiek metų, net nežinau, kaip atsiprašyti. Tiesiog žiauriai gėda. Buvo gėda ir iki #metoo skandalo, bet stengiausi neprisiminti. Tais laikais tai buvo visiška norma – “berniukai išdykauja” visi sakydavo ir niekas kitaip neauklėjo. Kaip toli visuomenė visgi pažengė.

Telieka padėkoti mūsų fizinio mokytojui, kuris po mergaičių skundo nebuvo vienas iš tų “berniukai išdykauja” poxuistų. Prisimenu, kaip jam buvo sunku šnekėti šia tema ir skaityti mums moralą, nes tikriausiai pats sunkiai matė kažką tame blogo, o ir kolegos galimai nepalaikė. Ačiū jam už tai, kad pasistengė, nes po kelių pokalbių kažkokiu būdu atsivėrė smegenys ir šitas bjaurias nesąmones nustojom daryti.

Trečia pasakojimo pusė – apie šiandieną. Gal ne visai konkrečiai apie vieną Lietuvos menininką, kuris šiaip jau visą gyvenimą kūrė niekam neįdomų menkavetį šūdą, ir visi tai žinojo, tik staiga kažkodėl tas menininkas per savaitę tapo “geriausių lietuviškų filmų kūrėju”. Labiau ne apie jį, o apie bendrą požiūrį į moteris mūsų liūdesį keliančioje patriarchalinėje visuomenėje.

Visuomenės problema yra ne tame, kad kažkas prie kažko priekabiavo. Tai asmeninė kelių žmonių nelaimė. Visuomenės problema slepiasi štai tokiame požiūryje:

1. Šeštokai diena iš dienos graibo klasiokes – “Berniukai išdykauja, gi praeis“;
2. Dešimtokai nugirdo klasiokes ir jas išsišaipydami išrengia prieš visus – “Pačios durnės, nereikia prisigerti“;
3. Dvyliktokė pastoja – “Kekšė nepilnametė, dulkinasi su bet kuo“;
4. Moteris gatvėje nušvilpiama statybininkų, o kartais – dar ir apgrabinėjama autobuse – “Pati išprovokavo, galėtų apsirengti, o ne vaikščioti su miniaku“;
5. Moteris priverčiama mylėtis su sprendimo galią turinčiu vyru – “Karjeristė, pati prisigeria ir dulkinasi, dabar nori išgarsėti“;
6. Moteris išprievartaujama sugyventinio ar vyro – “O tai ko su juo gyvena? Tikriausiai dabar nori alimentų prisiteisti“;
7. Moteris išprievartaujama naktį miesto rajone – “Pati kalta, nėra ko šlaistytis naktį“.

Jei nors vieną iš šių punktų laikote nereikšmingais – kartu pateisinate ir visus likusius. Dėlionė susideda iš daug mažų detalių. Nei vieno šių punktų negalima palikti savieigai – kitaip moterų žeminimo problema tęsis iš kartos į kartą.

Praeitą savaitę skaitant piktus, į aukas nukreiptus komentarus labiausiai stebino, kai juos rašė moterys. Negi nei viena rašančiųjų nepatyrė nei vieno iš šių 7 punktų? Negi neturi draugių, kurios tai patyrė? 1 iš 6 moterų pasaulyje yra patyrusi seksualinį smurtą. 1 iš 3 – priekabiavimą. Negi moterys taip gėdijasi šių patirčių, kad net nekalba tarpusavyje?

Užtat kas nestebina, tai visokie apžvalgininkai, aršiai ginantys seksualinius pervertus, o kaltinantys aukas. Žinote, kodėl jie taip daro? Nes jie BIJO. Nes griūna jų pasaulis. Tas, kuris aprašytas šiais 7 punktais. Jie niekada to neišduos, bet šiomis savaitėmis juos vienija panika, kad byra jų saugi erdvė, kurioje jie gali neriboti savęs. Kurioje gali laisvai mėtyti seksistinius juokelius internete ar praeivėms gatvėje. Bare prigėrus ne užkalbinti, o įkyriai kabinėtis prie nenorinčios bendrauti moters. Klube slapčia fotografuoti moterų iškirptes. Darbo vakarėlyje kepštelti kolegei užpakalį ar prisispausti prasilenkiant virtuvėlėje. Galų gale vakarėlyje nugirdyti bet kokią merginą ar moterį ir ja pasinaudoti. Visi šitie apžvalgininkai ir panašūs redneck’ai suvokia, jog ateina diena, kai to daryti laisvai nebegalės, nes už tai bus labai greitai ne tik pasmerkti visuomenės, bet ir supakuoti bei nubausti. Ir juos dėl to apėmusi panika.

Taigi nereikia į juos per daug jautriai reaguoti. Šie redneck’ai egzistuoja mums kaip aiškus pavyzdys, kam reikia priešintis ir kokias vertybes reikia palaikyti. Jie lyg moralinės atliekos, rodančios kryptį, nuo kurios visuomenė turi kuo greičiau nutolti. Tokiose situacijose tiems mužikams norėtųsi palinkėti patirti tą patį, ką patiria visos tos moterys ar merginos, tačiau ir to negalima padaryti – nes tikriausiai kentėtų ne pats mužikas, o jų merginos, žmonos, dukros. Kurios, nė kiek neabejoju, tam mužikui net nepasipasakotų, nes tiesiog nesulauktų užuojautos.

Šie mužikai ne tik neturi atjautos, jie nežino, ką iš tiesų reiškia mylėti ir gerbti moterį. Jeigu atsiranda žmogus, kuris gina prievartos auką – savo žmoną (kaip praeitą savaitę padarė Karolis Kaupinis savo jautriame įraše), šie stuobriai prisigalvos šimtą teorijų, jog jis tai daro dėl pinigų, dėl Rusijos įtakos, dėl Kino fondo finansavimo. Jie net nepagalvos, jog vyras tai gali daryti tik dėl didelės meilės ir pagarbos savo moteriai. Tradicinis redneck’as tokio jausmo paprasčiausiai nesupranta, nes jų akimis moteris nėra pilnavertis žmogus – ji negali skųstis, privalo tylėti ir turi nusileisti vyrui – bet kurioje gyvenimo situacijoje.

Neapykantos aukai kultūra išnyks. Lėtai, bet išnyks. Tokie judėjimai, kaip #metoo šį nykimą stipriai paskatins, ir jo mums labai reikėjo. Todėl linkiu stiprybės visoms moterims, kurios kokiu nors būdu buvo pažemintos – suraskite drąsos pasidalinti savo istorijomis arba bent jau privačiai konfrontuoti tai padariusį asmenį. Kad mužikas žinotų, jog atėjo diena, kai jam reikia pradėti bijoti. O mužikai, ginantys savo patriarchalinę viršenybę ir niekinantys elementarią pagarbą moterims – jie greit patys taps pajuoka, kokia bando paversti nukentėjusias moteris. Ir visa tai tik dėl baimės ir nepilnavertiškumo komplekso.

Išvada nr. 1: Buvo sunku. Bet jau seniai nesijaučiau taip gerai.
Išvada nr. 2: Užuojauta visiems negeriantiems. Išskyrus tuos, kurie negeria dėl alkoholizmo ar sveikatos, jums – stiprybės.

Didžiausi abstinencijos minusai: socialinio gyvenimo apnykimas bei nesugebėjimas fiziškai atjungti įtampos smegenyse. Nepagalvokite nieko blogo – nebuvau alkoholikas. Vartodavau labai mažai lyginant su statistiniu lietuviu. 

Bet netgi įtemptais darbo mėnesiais visuomet rasdavau kokį vieną penktadienio vakarą per mėnesį nueiti su draugais gerai paliuobti. Nes kartais būtina apsvaiginti smegenis, kad jos nustotų galvoti apie neatliktus darbus, neišmoktus dalykus, degančius deadlinus. Nustojus gerti tokį penktadienį atrasti tiesiog tingėdavosi. Kam gaišti laiką su geriančiais draugais, jei galiu padirbti ar galų gale pažiūrėti kokį filmą? Bet smegenys tik labiau kaito ir šaukėsi poilsio.

Apie kontaktus su kitais žmonėmis išvis nėra ką kalbėti. Sakykite, ką norite, vadinkit tai psichologine problema, bet tinkamai vartojamas alkoholis išties padeda išlaisvinti bendravimą, atrišti liežuvį. Taip, visuomet bus keletas draugų, su kuriais gali šnekėtis apie bet ką būdamas visiškai blaivas. Bet visada yra dešimtys, šimtai žmonių, su kuriais net nepasisveikinsi, jei neapsilankysi kokiame nors bare, neįkalsi kokteilio ir atsipalaidavus smegenims tiesiog neatrasi bendro kontakto. Sveikinu jus, jei galite tai daryti ir be alkoholio. Ir užjaučiu tuos, kurie mano, kad tai netinkamas, invalidus būdas bendrauti. Taip užmezgiau nemažą dalį savo pažinčių – ir iki šiol su tais žmonėmis palaikome kokybišką kontaktą.

Žmonėms, sakantiems, “O kam išvis svaigintis?” tegaliu pasiūlyti eiti pasitikrinti galvą ir parymoti ant kelmelio mąstant apie savo gyvenimą ir kaip jis nugyventas. Nes žmogus, net retkarčiais gyvenime neišgeriantis vyno taurės, viskio stiklo, alaus bokalo ar galų gale sintetinio šlykštaus sidro (kiekvienam pagal poreikį) – toks žmogus man sukelia baisesnį įtarimą nei sukeltų vidury nakties prie daugiabučio laiptinės stovintis ir į mane piktai žiūrintis marozas kraujuota galva ir su beisbolke rankoje.

Taip, taip, meditacija ir dvasinė saviugda gal ir visai neblogas pakaitalas atsipalaidavimui, bet jei jūs galite atsijungti nuo ilgos darbinės rutinos tiesiog pamedituodami ir neapsvaigindami savo smegenų cheminėmis priemonėmis – reiškia jūs nedirbate įtempto darbo. Jūs paprasčiausiai nežinote, kas yra nenugalima įtampa. Jūs tiesiog per lengvai gyvenate, todėl netenkate teisės kritikuoti sunkiai dirbančių ir pervargstančių žmonių.

Išgerti, kartais, yra sveika. Alkoholis gali būti vaistas, jei tik išmokstate jį vartoti. Viskio butelis per porą mėnesių, vyno butelis per porą savaičų – tai nėra alkoholizmas. Tai gali būti išsigelbėjimas nuo nervinio išsekimo ar juodo pervargimo. Kas beje, lygiai taip pat taikoma ir marihuanai, bet apie tai kitą kartą, kitame įraše.

——–

Aurelijaus Verygos darbo per daug nestebiu. Atvirai, tai jis man visiškai neįdomus. Tačiau prieš kurį laiką savo sienoje turėjau diskusiją apie rūkymą daugiabučių balkonuose ir diskusijoje tada apsilankė pats A. Veryga. Išsakė savo tiesas. Aš į tiesas atsakiau argumentuotu komentaru su pateiktu moksliniu tyrimu, paneigiančiu jo tiesas. Prelegentas tiesiog išėjo iš diskusijos. Sudarė įspūdi žmogaus, kuriam pagrįsti šaltiniai nieko nereiškia, o realūs tyrimai yra nusispjaut, jeigu jie neatitinka jo asmeninės nuomonės. Štai tokie žmonės yra visuomenės vėžys.

Prisimenu, kaip seniau užsiėmiau veikla keliose nevyriausybinėse organizacijose. Ten susirinkdavom 15-25 m. amžiaus savanoriai, prisikurdavom kokių nors juokingų problemų ir tada rimtais veidais per dešimtis susitikimų jas spręsdavom. Panašias grupes turėdavom ir mokykloje, kur breinstormindavome sprendimus iškeltoms problemoms.

A. Verygos ir visa Sveikatos ministerijos bei Seimo Sveikatos komiteto chebra man būtent tuos laikus ir primena. Šita chebra man panaši į pienburnių dešimtokų grupę, kurie rimtais veidais sprendžia Didžiąją Problemą. Prieš akis taip ir matau vaizdą, kaip A. Veryga susikviečia visus savo patarėjus ir darbo grupių narius ir sako “Na, turim alkoholizmą. Reikia kovoti. Dabar visi prašom breinstorminti ir pasidarom kovos idėjų longlistą.” Ir tada jie visi sėdi ir breinstormina visokias mintis iš savo makaulių, konkuruodami vienas su kitu, kas geriau pasirodys prieš Ministrą Verygą ir pasiūlys daugiau siauraprotiškų idėjų. Visa tai daro labai rimtais, rūpesčiu iškreiptais veidais.

Didžiausia problema yra ne tai, kokiais metodais dirba šitie žmonės. Didžiausia problema, kad šitie žmonės yra neišsilavinę, nemoka kritiškai mąstyti, jie griežtai nesilaiko fact-checking’o idėjos ir jiems nusispjaut į faktus, kurie prieštarauja jų požiūriui. Jie aklai pritaria savo vėliavnėšiams Verygai ir Širinskienei, nes bijo būti išmesti iš darbo ir supranta, kad neturėdami normalaus kritinio mąstymo jie kito darbo net nesusiras. Tokie žmonės sprendžia visos valstybės likimą ir užsiima šūdveikla, kai tuo tarpu valstybėje turime išties rimtą problemą, kurią kažkaip reikėtų spręsti.

Tai štai ir turim idėjų sąrašą, kuris tuoj pavirs įstatymu. Idėjų, kurios nė kiek nesprendžia alkoholizmo problemų. Kodėl? Nes jos nutaikytos į aukštesnių pajamų, miestų gyventojus, kurie mėgsta pagurkšnoti kavinėse, kurie lankosi renginiuose ir kurie mėgsta visokias nesąmones, kaip degustacijos ar austrių/vyno/viskio/etc festivaliai. Šios idėjos visiškai nieko nepakeičia pagrindiniam alkoholizmą kenčiančiam segmentui – provincijos, kaimų, vienkemių, mažų miestelių gyventojams. Ne išpuikę snobai miestiečiai mėto vaikus į šulinius. Ne apsivalgę hipsteriai daužo savo sutuoktinius kovaldomis. Bet Verygai ir jo komandai į tai nusišvilpt. Nes kam tie faktai, kai gali remtis savo tikėjimu ir turi kažkaip imituoti veiklą, kad atrodytum dirbantis.

Niekas neneigia, kad alkoholizmo bėda egzistuoja. Ją dauguma mūsų mato ar yra matę savo aplinkoje. Su alkoholizmu visuomenėje būtina kovoti. Iš esmės tai aš būčiau už bet kokias prieinamumo mažinimo priemones, netgi idiotiškas, bet jos turi eiti koja kojom su protingomis ir pagrįstomis priemonėmis. Tuo tarpu A. Verygos komanda net nesugeba atsiversti istorijos vadovėlio, kur ne vieną kartą aprašyta, prie ko priveda drąstiški, neapmąstyti draudimai.

Pagrindinė alkoholizmo Lietuvoje problema yra ne išpuikusių miestiečių noras pagerti. Vienintėlė ir rimta alkoholizmo problema atspindėta žemiau esančiame grafike, kuris pasako viską apie tai, su kuo reiktų kovoti visiems šiems Antialkoholiniams Šviesos Kariams. Bet kur tau jie kovos. Neatitinka jų asmeninių įsitikinimų. O dar tektų ir iš tiesų dirbti ir įdėti daug pastangų, o ne imituoti darbą ir užsiimti bereikšme, valstybei kenkiančia saviveikla.

——–

Įrašo moralo nėra. Parodykit pavyzdį savo aplinkai ir pamėginkit nebegert arba gert labai mažai. Net nepastebėsit, kaip kiti pradės keistis kartu. O tada ir Verygos paistalai ne taip rūpės. Tikrai zeba jausmas.

O Verygos ir Širinskienės chebrai tiesiog palinkėsiu nustot imituot veiklą. Užsiaugint kiaušus ir imtis normalių darbų.

Šiandien prasideda išankstinis balsavimas. O Feisbukas lūžta nuo politinių endorsementų. Tai kadangi visi tokie gražūs, pagiriamieji, su mielaširdingu patosu, aš geriau parašysiu viską negražiai. Kad rytas jums mielesnis būtų.

Pristatau jums Klecko poetišką, kasrinkiminį, baisingai argumentuotą ir neįtikėtinai objektyvų politinį endorsementą.

LRLS

Jei jums ilgai širdies neskauda ir mokate greitai atleisti, balsuokite už liberalus. Visgi žiūrint iš valstybės aparato valdymo perspektyvos, tai viena pakenčiamiausių partijų, kuri nedvokia naftalinu ir turi keletą neblogai dirbančių narių.

Tik balsuodami nepamirškite, kad balsuosite už partiją, kuri savo noru, savo narių rankomis, NIEKO NEVERČIAMI į pirmąją savo partijos sąrašo vietą išreitingavo disko mėtytoją, ketvirtąją – svorių kilnotoją, o 11-ą – partijai niekuo nenusipelniusį perbėgėlį nuo Pakso. Šioje partijoje yra masė žmonių, kuriems nesuveikia mąstymas, kad jų partijoje yra labai rimtų politikų. Ne, jie išrenka politiškai apgailėtinus sportininkus ir sukiša juos į pirmąjį penketuką. Čia net nebesvarbu Masiulio kyšiai, nebesvarbu Guogos reveransai, nebesvarbu Teišerskytės nigeriai. Čia yra daug skaudesnis spyris į realybę. Šita partija yra liūdniausias Lietuvoje savo partijos bei viešųjų ryšių nesuvaldymo pavyzdys. Iš aukštumos į visišką duobę.

Bet jei rimtai, tai balsuokite vien dėl to, kad paėjus konservatorių kortai, LRLS bus labai reikalinga daugumos formavimui. Taigi, jiems kritiškai reikia peržengti tą 5% ribą. Ir būtinai reitinguokite, kad svorių kilnotojai nepatektų į politiką. Rinkitės iš: Aušrinė Armonaitė, Romas Sadauskas, Viktorija Čmilytė – Nielsen,Vincas Jurgutis, Dalia Kuodytė. Dar Lydeka ir Martynas Nagevičius visai rimti vyrai.

Klecko verdiktas: yra labai gerų žmonių, bet šita partija dabar valdyti Lietuvos paprasčiausiai nepajėgi. Leiskite jai būti nebent mažesniuoju broliu.

TSLKD

Jei mėgstate viena ranka būti glostomas, o kita – badomas šakute, balsuokite už konservatorius. Man labai patinka ką daro Gabriulius Landsbergis. Ir jis labai gerai atrodytų premjero poste – daug geriau už bet kokį kitą kandidatą. Jis faktiškai yra paskutinė TSLKD viltis, kuri dar gali ištempti šią partiją iš dagių talibaninio purvo. Kad tai jau daro, irgi matosi – talibanas jau net viešai šiaušiasi prieš jo veiksmus, o pasiūlytas ministrų kabinetas yra ženkliai nutolęs nuo praeitų rinkimų siūlymų.

Tai jei jau apsisprendėte, kad TSLKD viskas ten progresyvu ir puiku, atsiminkite, kad balsuosite už partiją, kuri nuoširdžiai dėjusi ant jūsų privatumo, kuri, deklaruodama savo progresyvumą, prieš nepilną mėnesį vieningai stengėsi paneigti mokslo pažangą ir sužlugdyti nevaisingų šeimų galimybę susilaukti vaikų, kurie visuomet stengiasi sugadinti gyvenimą truputį kitokiems, nei jie. Dar jiems gaila dvigubos pilietybės, jie nori jums nurodyti, kaip rašyti savo pavardę pase, ir jiems be proto norisi pagal savo menką, skaudžiai menką suvokimą apibrėžti, ar jūs galite vadintis šeima. Balsuodami nepamirškite, kad šios partijos pagrindas yra taip jūsų nekenčiantys žmonės, jog tokios neapykantos nerasite net savo priešų tarpe. Šovinistų, rasistų, seksistų, tragiškų homofobų pilna partija, kuri net jų partijai priklausantį gėjų sugeba paversti burbančia davatka.

Bet jei rimtai, balsuokite už juos vien dėl to, kad jeigu paeis TSLKD korta, pagaliau turėsime galimybę Vyriausybėje nebematyti dabartinių silpnapročių. TSLKD turi realią tikimybę būti antra pagal dydį partija naujame Seime, todėl turės galimybę formuoti daugumą. O geriau tokia dauguma su talibanais, negu dauguma su Pitrėnienėmis, Olekais ir Bernatoniais. Gerb. Gabrieliau, dedu dideles viltis, kad išmėšite talibanus į tą vietą, kur Adomėnas su šakėmis kapstė.

BŪTINAI reitinguokite, kad visokie “progresyvūs” apsimeteliai tamsuoliai Kasčiūnai, kurie yra dar baisesnis talibanas už Dagį, nepatektų į politiką. Rinkitės iš: Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis, Monika Navickienė, Andrius Vyšniauskas, Liutauras Kazlavickas, Vytautas Kernagis, O DIEVE NEBEGALIU TOLIAU ŽIŪRĖT JŲ SĄRAŠO KOKS TEN BAISUS TALIBANYNAS :(

Klecko verdiktas: grupelė itin gerų profesionalų apsuputi masės davatkų. Prašau, duokite mums tik tuos profus.

LVŽS

Jei mėgstate paeksperimentuoti, pavyzdžiui, paspardyti širšių lizdą, pasimylėti su ŽIV nešiotojais ar apspjauti marozą gatvėje, balsuokite už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog bus visai pakenčiamas pasirinkimas, netgi geresnis už TSLKD, bet užteko giliau susipažinti su partija, kad suprasčiau, jog Skvernelis žiauriai nepataikė į temą. Man atrodo jis ir pats tai jau supranta :)

Labai trumpai: kai partijos grietinėlė organizuoja konferenciją apie lytinį švietimą, o ten skamba pasisakymai, kad reiktų uždrausti seksą iki 21-erių metų, nes tik tada susiformuoja žmogaus smegenys… Užtenka 1 sekundės susivokti, koks drakonas slypi po šita random’ine partija. Didžiausia partijos bėda, jog joje pilna nevaldomų, nežinia iš kur susirinkusių prieštvaninio mąstymo žmonių, kurių partijos lyderis tiesiog nesuvaldo. O ir neaišku, kuris ten tas lyderis apskritai.

Bet jei rimtai, tai Skvernelis rimtas vyras. Liberalesnis už daugumą LRLS narių. Tai tikiuosi jis pateks į Seimą, kad galėtų pereiti į pakenčiamesnę partiją.

Klecko verdiktas: geriau sekmadienį prisigert už Karbauskį, nei balsuot už Karbauskį.

LSDP

Jei jums nusišikt ant Lietuvos ir atrodo, kad 4 metai ekonominės, politinės, švietimo, ūkinės, užsieninės stagnacijos yra viskas nuostabu, balsuokite už socdemus. Jie jau parodė, kokius puikius silpnapročius moka pasirinkti į koaliciją. Tik prieš balsuodami atsiminkite, kad Europos sąjungos paramos kranelis mums bus atsuktas tik iki 2020-ųjų, kas reiškia, jog turime varganus 4 metus paruošti ir pradėti gyvendinti grandiozinį valstybinį planą, kaip išlaikyti valstybę be europinių eurų. Dabartinė Vyriausybė puikiai įrodė, kad yra kompetentinga tiek pat, kiek mokyklos nebaigęs jaunuolis. Ketverius metus vietoj ryžtingo ir atsakingo lyderio, premjero kėdėje turim apgailėtiną mėmę, apie kurį net nebeverta šnekėti – net jo partijos nariai pritaria, kad jis apgailėtinas. Galiu užtikrintai pasakyti, kad bet kas iš mano pažįstamų galėtų atlikti jo darbą – ir jūs puikiai suprantate, kad tą darytų ne ką prasčiau. Praktiškai bet kas, mokantis skaityti ir kalbėti. Tai balsuokite, balsuokite, bet 2020-aisiais neverkšlenkite, kad užeina dar viena krizė, o žiūrint į Vyriausybės neveiksnumą norisi nusirauti galvą.

Jei rimtai esate tiek neatsakingas ir balsuojate už šią bradauskinių perdylų partiją, bent jau pareitinguokite geresnius žmones. Rekomenduoti galiu tik Linas Linkevičius, Gintautas Paluckas (puikiai dirba savivaldybėje) ir Sergejus Tichomirovas. Dar Marius Skarupskas lyg ir visai nieko.

Klecko verdiktas: https://www.youtube.com/watch?v=lbI3ijRyh9Y

LIKUSIOS

Jei kas nors rinksite “Lietuvos sąrašą“, pareitinguokite Aušrą Maldeikienė. Buvo mano mokytoja, todėl galiu patikinti, jog Seime kreidą valgytų ne vienas.

Jei esate visiškas nevykėlis ir norite visam pasauliui parodyti, kad jūsų smegenys yra nesutverti mąstymui, balsuokite už Darbo partiją ar Tvarką ir teisingumą. Pirmyn, balsuokite. Aš net nebandysiu pakeisti jūsų nuomonės, nes tai yra beviltiška. Aš net nesugalvoju, kas turėtų žmogui nutikti gyvenime, kad jis balsuotų už tokias partijas.

Jei esate psichologiškai sužalotas žmogus arba jums kas nors netyčia atliko lobotomiją, balsuokite už Puteikio ir Krivicko partiją. Nes Seime mums ypatingai trūksta kelių klounų, kurie savo vaikystės traumas ir gyvenime įgytus kompleksus kompensuoja darydami šūdus ir bandydami tuos šūdus perkelti į Seimą. Viskas, ko šie žmonės nori, tai patekti į Seimą ir ten daryti absurdo teatrą bei ketverius metus nieko nenuveikti.

Jei mėgstate tą pigų, nudrengtą, lūžtančiu amfiteatru, lengvu mėšlelio kvapu prasmirdusį, prasigėrusios kasininkės prižiūrimą “Baltijos” cirką, tuomet balsuokite už Zuoko Lietuvos laisvės sąjungą. Nes nieko nėra smagiau, kaip stebėti kasmetinius fenikso konvulsinius pasispardymus, o taip pat internetuose nuolat sutikti skausmingai raudojančius fanatikus, nusileidusią lyderio saulę mylinčius labiau už savo savigarbą.

TAI UŽ KĄ?

Dėkui už pasitikėjimą visiems, kas prašė patarimo. Deja, kaip matote, nepatarsiu. Pats dar nežinau už ką balsuosiu. Rinksiuosi tarp LRLS, TSLKD ir pimpeliuko. Niekaip neapsisprendžiu, nes visi lygiaverčiai. Šiandieninė, ypač paskutinio pusmečio Lietuvos politika yra tik pimpeliuko ir teverta. Bet jei jums nors kiek daugiau, nei šiuo metu man, rūpi Lietuvos politinė ateitis, rinkitės iš pirmųjų dviejų.

Kleckas out.

Niekaip negaliu iš galvos išmesti atrasto panašumo tarp šiame peilių ir samčių pirkime susikompromitavusios Lietuvos kariuomenės/Krašto apsaugos ministerijos ir tarp Romos katalikų bažnyčios.

Kariuomenės atstovai pridarė nusikaltimų. Visuomenė apie tai sužinojo, kilo skandalas, todėl imta ieškoti kaltų. Kalti karininkai šalinami iš pareigų – perkeliant juos į kitas pareigas. Vadovybė kratosi atsakomybės ir kaltina bet ką, tik ne save. Pati aukščiausia vadovybė (ministerija) apskritai įpiešę durniaus veidą apsimeta, kad nieko blogo nepadarė ir jiems nereikia prisiimti jokios atsakomybės. Visi neigia poreikį kreiptis į teisėsaugos institucijas, nepripažįsta savo kaltės, išsisukinėja visais įmanomais būdais, visuomenės niekas neplanuoja atsiprašyti.

Pereikime prie Romos katalikų bažnyčios. Jos atstovai pridarė nusikaltimų – ilgą laikotarpį prižagino dešimtis tūkstančių vaikų ir paauglių. Visuomenė apie tai sužinojo, kilo skandalas, todėl imta ieškoti kaltų. Kalti kunigai šalinami iš pareigų – perkeliant juos į kitas parapijas. Vadovybė kratosi atsakomybės ir kaltina žurnalistus faktų iškraipymu. Pati aukščiausia vadovybė lyg ir pripažįsta nusikaltimų faktą, bet apsimeta, kad nusikaltimas labai menkas ir nereikšmingas, todėl jiems nereikia prisiimti jokios atsakomybės. Visi neigia poreikį kreiptis į teisėsaugos institucijas, galų gale – netgi slapsto nusikaltusius kunigus nuo policijos ir atsisako suteikti reikiamą informaciją teisinėms institucijoms. Nepripažįsta savo kaltės, išsisukinėja visais įmanomais būdais, iki šiol neatsiprašo aukų ir jų artimųjų.

Pastarąsias dvi dienas stebiu internetus ir visuomenę ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos piliečiai yra tokie aktyvūs, nepasiduoda blogiui, reikalauja nusikaltėlių atsakomybės ir viešai reiškia patikinimus, kad nepalaikys tokios organizacijos, kol jie nesusitvarkys su šiais nusikaltimais ir iš savo gretų neišsivalys nusikaltėlių.

Oh wait… Ar tikrai? Ar tikrai mūsų visuomenė kvestionuoja visas organizacijas, kurios nusikalsta, dangsto nusikaltėlius ir vengia atsakomybės?

Štai čia ir atsiranda vienas didžiausių neatsakytų klausimų mano gyvenime. Kol vienas organizacijas baudžiame ir reikalaujame atsakomybės, kitas, kurios nusikalsta neapsakomai šlykščiau, vis dar vadiname vertybių ir moralės puoselėtojais. Hypocrisy, hypocrisy everywhere.

Tarp šių nuotraukų – lygiai vieneri metai. Vieneri metai beprotiškos ištikimybės. Kai pasiėmėme auginti šiuos du juodus didelius stebuklus, truputį bijojau dėl atsakomybės jausmo. Tačiau tai buvo puiki repeticija prieš kūdikį, parodanti kiek džiaugsmo gali suteikti nuoširdus rūpinimasis kažkuo silpnesniu už tave, o taip pat, kiek klaidų gali pridaryti skirdamas per mažai dėmesio.

Buvo daugybė dienų, kai buvau neapsakomai išvestas iš kantrybės. Buvo daug dienų, kai niurzgėdamas tipendavau į lauką per šlykščią šlapdribą. Buvo dienų, kai galvodavau, jog mano kasdienybė pavirto per daug energijos sunaudojančia seilėtų rūbų, plaukuotų baldų ir vienkartinių maišelių pilnų kišenių rutina. Bet nebuvo NEI VIENOS dienos, kai gailėčiausi susiradęs šiuos du draugus.

Jeigu galvojate apie šuns įsigijimą – įsigykite du. Dvigubai problemų, bet dvigubai laimės ir jums, ir jiems patiems. Jie yra neaprėpiamo džiaugsmo aparatai, sugebantys nesveikai apsidžiaugti net tada, kai išneši šiukšles ir nebūni namuose tik 3 minutes.

Šiuo metu statomės namą ir jau pavargau nuo atvažiuojančių statybininkų klausimų “Nereikia judesio daviklių? Kaip tai šunys ne lauke gyvens?” Šuo yra migruojančių gyvūnų palikuonis, jam privaloma vaikščioti daug, ilgai ir palaidam. Ne ant asfalto, o miške ar prie ežero. Nežinau baisesnio klausimo už “Tai kurioje vietoje statysite voljerą?”. Jeigu planuojate įsigyti šunį ir laikyti jį voljere – geriau susimontuokite apsaugos įmonės prižiūrimą signalizaciją. Bus minimum 10 kartų pigiau, o taip pat nebūsite žmogus, paverčiantis šuns gyvenimą psichologine kankyne. Šuniui reikia vaikščioti. Kiekvieną dieną.

Jei galvojate, kad šuns priežiūra, tai tik maitinimas ir išvedimas du kartus per dieną pusvalandžiui – geriau šuns neįsigykite. Ir jums bus geriau, ir šuo nesikankins, ir kaimynai nepyks dėl per dienas kaukiančio šuns. Prastomis dienomis šunims skirdavome po 1 val. tiesioginio dėmesio. Geromis dienomis – nemažiau 4 val. Ir vis tiek dažnai jausdavausi kaltas, kad per mažai. Gerų dienų šuniui turi būti nemažiau 5 per savaitę, kitaip šuo pradeda liūdėti.

Jų auginimas – vienas geriausių mano gyvenime priimtų sprendimų. Epiniai gyvūnai. #eternal_love

Vertybių, moralės ir lietuviškų tradicijų gynėjai. Tikras pavyzdys vaikams :))

Baltic Pride eisenas aktyviai stebiu nuo pačių pradžių – nuo pirmųjų, 2010-ais metais, kai buvo daug baimės, jūra neapykantos, 300 dalyvių ir 3000 piktų heiterių.

Manęs šiandien kelis kartus klausė: kodėl be GoPro, kodėl nebefotografuoju, negi nerašysiu? Patys pažiūrėkit į nuotraukas portaluose – net nebereikia. Keli tūkstančiai laimingų dalyvių ir tik saujelė piktų rėkiančių žmonių. Heiteriai nyksta. Arba užsidaro spintose, nes patys supranta, kad atrodo kaip beždžionės. Šiandien gatvėse nebebuvo jokios baimės, todėl organizatorių prašymas po renginio slėpti atributiką buvo visiškai neadekvatus. Net Buškevičius, kuriam šaukiau, kad jis klounas, man nieko neatkirto – tik susimėtęs bandė kažką vėblenti ir toliau žingsniavo pasimetusiomis akimis ieškodamas, kur gi dingo tie šimtai jo palaikytojų.

Pamenu, kaip 2010-ais ir 2013-ais rašydamas apie eisenas sulaukdavau minimaliai palaikymo ir maksimaliai grubaus pykčio. Pažiūrėkite į soc. tinklus šiandien – jei atsiranda koks nors smerkiantis įrašas, po juo pusė komentarų – kritikuojantys homofobiškus paistalus. Žmonių teisių gynėjų skaičius kas metus skyrocketina į dangų. Saugančios policijos pajėgos perpus mažesnės nei paskutinį kartą. Daugybei žmonių nebeatrodo normalu, kad miesto meras neina tokioje eisenoje. Jaučiat, kaip sparčiai viskas keičiasi?

Jei prieš kelerius metus sakiau, kad Lietuvai iki lygių teisių užtikrinimo prireiks 20-ies metų, po šių kelių savaičių pradedu abejoti savimi. Užteks ir 10. Bus ir partnerystė, bus ir daugiau vaikų, išgelbėtų iš globos namų. Visada skeptiškai žiūrėjau į šūkį “It Gets Better”, bet kad birželio mėnesio LGBTQ temos aktyvumas mane tikrai maloniai nustebino.

Lietuva pagaliau spaudosi paauglystės spuogus. Šiandien visi atšveskite, kad mūsų visuomenėje viskas tikrai neblogai. #love_wins

Pagrindinis įrašas ir komentarai čia Feisbuke.

Jeigu aš su šeima būtume buvę toje stotelėje, po įvykio aš tikriausiai atsistočiau, įpisčiau bankę idiotui vairuotojui ir tada jau galvočiau, ar nelūžo joks šonkaulis.

Dažnai pagalvoju, jog visokius girtus idiotus keliuose, 150 km/h lakstančius rajonų gatvelėmis, reikia pirma gerai padaužyt, o tik tada sodinti ilgiems metams užkraunant šimtus tūkstančių eurų baudų.

Bet tada man įsijungia sveikas protas. Kas iš to? Vienas idiotas išmoks gyvenimo pamoką ir keiks visą likusį gyvenimą tuos, kurie jį atidaužė, ir tuos, kurie jam užkrovė milžinišką finansinę naštą? Na taip, pamoka bus teisinga, bet kas iš to mūsų visuomenei? 

Nesuprantu žmonių, kurie piktinasi, kad šioje situacijoje, kai prašoma paramos, yra kažkas blogo. Ar mes gyvename neklystančioje visuomenėje? Ar durnelis, padaręs klaidą, pasmerktas visam gyvenimui? Juk prašo ne panaikint baudą ir neapsimetinėja nekaltu. Aš suprantu, kad čia sužaidžia asmeninės baimės faktorius, kad tokioje stotelėje kada nors gali stovėti pats – aš pats to bijau. Bet ar tai reiškia, kad iškart reikia žudančio linčo teismo be jokios išeities kaltininkui?

Šeima pamatė, kad finansinė našta bus tragiška – taigi, prašo pagalbos. Bet kažkodėl atsiranda žmonių, kurie piktinasi tokiu tėvų sprendimu. Toks jausmas, kad reikalaujama tokius durnelius vairuotojus uždaryti iki gyvenimo galo, užkrauti jiems milijonus eurų baudų ir neleisti daugiau gyvenime patirti absoliučiai jokio džiaugsmo. Kitaip sakant, prisidirbai – geriau išnyk iš pasaulio.

O vėliau tokių dalykų norintys žmonės pyksta, kad kažkas drįsta kaltinti policininką, kuris pervažiavo girtą motociklininką persekiojimo metu. Taigi patys savo linčo teismais skatinate tokią neapykantos terpę, kur suignoruojamas sveikas protas ir nesiekiama jokių ilgalaikių tikslų.

Po tokių nelaimių reiktų ne žlugdyti vieną pienburnį, o nuo pamatų imtis visos prevencinės sistemos. Nes kitaip niekas nesikeis.

Vairavimo egzaminai

Šitas bullšitas, kurį mes vadinam egzaminais, yra absoliuti nesąmonė. Dar didesnė nesąmonė yra tik 20 valandų užtrunkantis mokymasis vairuoti. Mokymasis valdyti kelias tonas sveriančią kompleksinę mašiną! Aš savo teises gavau praktiškai nemokėdamas vairuoti. Kažkaip susikaupiau ir išsilaikiau. Jei būčiau idiotas, nevaldantis adrenalino ir smegenų, per pirmą vairavimo mėnesį tikrai būčiau užmušęs bent kelis žmones.

Ar žinote, kaip aš laikiausi egzaminą Regitroje? Užgesau lygiai 16 kartų. Bet tai buvo penktadienio vakaras, aš buvau paskutinis, todėl mano egzaminuotojas buvo… girtas. Ir tai vyko ne kokiais 1995, o 2008 metais. Tai apie kokį saugumą keliuose mes čia kalbam, kai teises įsigyti gali kiekvienas nevėkšla?

Vairavimo kursuose, kuriuos dėsto beveik neprižiūrimos institucijos, nėra dviejų esminių dalykų: a) prevencinio mokymo apie tokias avarijas bei gyvų pavyzdžių; b) realaus vairavimo pavojingomis sąlygomis dideliu greičiu slystant automobiliui posūkyje, slidžia danga arba žvyru. Kodėl tai dar neįtraukta į oficialius mokymosi reikalavimus? Dauguma vairavimo mokyklų sausai išdėsto egzaminui reikalingą teoriją, o tada išleidžia į gatvę 20 valandų pasivažinėti su kokiu nors užsipisusiu ir entuziazmo neturinčiu mokytoju. Aš tokį turėjau – iš jo išmokau tik kaip perjungti bėgius ir sukti vairą.

Kai išsilaikiau teises, mokytis vairuoti slystantį automobilį važiuodavau žiemos naktimis, kai pradėdavo snigti. Tuščiose sankryžose užsukdavau vairą ir žiūrėdavau, kas bus. Iki šiol nesuprantu, kodėl tokį kitų turtui ir gyvybei pavojingą mokymąsi turėjau atlikti gatvėse, o ne vairuodamas saugioje aikštelėje.

Karolio Žukausko anksčiau iškelta idėja: tokių pienburnių darbas visuomenei

Protingos valstybės institucijos turėtų ne stengtis šitą pienburnį kuo žiauriau nubausti, o pasiūlytų jam alternatyvą. Nemoki baudos dalies, bet 5 metus važinėji po visas 11-okų ir 12-okų klases Lietuvoje ir pasakoji vizualiai apipavidalintą savo istoriją. Kaip gyvenai awesome jauną gyvenimą, nereikėjo dirbti, fotkinai sau automobilius, mušei dinderį, iš tėvų trešei pinigus, vairavai debilišką BMW. Ir staiga – nebėr BMW, nebėr teisių, pusė Lietuvos tavęs nekenčia, o ant galvos turi 0,5 mln. eurų ieškinių, kuriuos mokėsi visą gyvenimą, todėl reikės dirbti šūdiną darbą ir išsimokėti paskolą.

Tai būtų daug geriau nei koks ūsuotas pagyvenęs pareigūnas, aktų salėje visai mokyklai pasakojantis apie saugų vairavimą. NIEKAS jaunimui geriau nesuveikia, nei gyvi pavyzdžiai, labai panašūs į juos. Tai būtų geriausia pamoka idiotėliams, kurie norėdami pasirodyti savo merginoms, važiuotų į nuošalų užmiesčio keliuką.

Na, ir ką?

Deja, šitie du esminiai dalykai tikrai nebus įgyvendinti. Kaip galime kalbėti apie įgyvendinimą, kai Švietimo ministro kėdeje sėdi kažkokia nedalipdyta klounė, kuri geriausiu atveju tinka Joniškio lopšelio-darželio auklėtojos pareigoms?

Štai kokiais šūdais užsiima žmogus, atsakingas už visą Lietuvos švietimo sistemą. (iš A. Pitrėnienės FB)

Apskritai, koks tikslas įgyvendinti reformas, kai galima tiesiog parėkauti? Pavyzdžiui, siūlote uždrausti iki 25-erių vairuoti galingesnius nei 2,2 variklius? Gal jau baikite juokint žmones? Šitas pasiūlymas yra tobuliausias nelaimės ignoravimo pavyzdys, kai visiškai nesuprantamos šios avarijos priežastys.

Iš tiesų, tai sunku ir man pačiam šioje situacijoje įsijungti sveiką protą. Užtenka man įsivaizduoti, kaip toje stotelėje stovi mano žmona su vaiku – ir iškart noriu bausti šitą idiotą, sodinti 5-iems metams, apkrauti baudomis ir sužlugdyti gyvenimą iki galo. Neteisinu šito pienburnio nė per plauką. Viskas, ką jis dabar gaus, bus pelnyta ir to jam linkiu.

Bet kas toliau? Jei niekas nesikeis, idiotai vis tiek taip pat važinės. Niekam nerūpi apie nelaimes papasakoti tol, kol jos neįvyksta. O kai įvyksta – masė piktų tautiečių reikalauja linčo teismo vienam durneliui. O po mėnesio viską užmiršta.

Ir bullšito ratas sukasi toliau, ir dūžta stotelių stiklai bemsams ant kapoto.

2021-ieji metai. Įsivaizduokime mažai tikėtiną, bet įdomią situaciją: ES pabyrėjusi, NATO nebeatlieka savo funkcijų, Lietuvą, Ukrainą, Latviją ir Estiją antras mėnuo užėmę Rusijos kariniai padaliniai ir civiliais apsirengę smogikai. Lietuvos kariuomenė išžudyta, pasipriešinimas aktyvus tik mažomis partizaninėmis grupelėmis, kurios gan greitai išgaudomos. Rusijos kariai, pasisėmę geriausio įkvėpimo iš ISIS žudikų, smaginasi niokodami Lietuvą. Lietuviai masiškai bėga iš Lietuvos į Vakarus.

Tiesiog šiam įrašui įsivaizduokime, kad taip atsitiks.

Ką tuo metu veiks konkretūs Lietuvos politikai ar kiti veikėjai? 

Kęstutis MASIULIS

Buvusio Seimo nario Kęstučio Masiulio butas buvo sugriautas po Vilniaus puolimo, turto nebeliko. Žmoną išprievartavo 9 rusų kariai ir perpjovė jai gerklę. Sūnus bandė ginti mamą, todėl okupantai jį gyvą numėtė nuo devynaukščio stogo.

Norėdamas išsaugoti dviejų gyvų likusių dukrų gyvybę, Kęstutis Masiulis patraukė link Briuselio. Lenkiją pervažiavo vogtu automobiliu, Vokietijoje pavyko patekti į traukinį, pilną pabėgėlių iš Baltijos šalių. Kertant Vokietijos-Belgijos sieną, traukinį sustabdė Belgijos pareigūnai ir puolė laipinti visus pabėgėlius lauk – grįžkit į Vokietiją, padugnės. Masiulis nepasidavė. Puolė rėkti, apsikabinęs dukras krito ant bėgių, tempiamas pareigūnų spjaudėsi ir ašarodamas šaukė “Kraugeriai, mano žmoną nužudė, sūnų nužudė, pasigailėkit prašau manęs!“. Kai pareigūnai pabandė atskirti jį nuo dukrų ir surakinti antrankiais, Masiulis ištraukė pareigūno lazdą ir jį puolė.

“Litovcą iš traukinio išvaryt nesunku. Bet kaip iš litovco išvaryt debilumą?” retoriškai paklausė pareigūnas ir buože užvožė K. Masiuliui per galvą taip jį atjungdamas.

Viską nufilmavo žiniasklaida ir visos Vakarų Europos rasistai, ksenofobai ir nacionalistai pasipiktino, kokie agresyvūs šiukšlės čia mėgina brautis į jų šalį ir sugadinti jų gerbūvį.

TAUTININKŲ ir kitokių nacių komanda

Marius Kundrotas, Julius Panka, Ričardas Čekutis, Marius Jonaitis ir Linas Zasimavičius pabėgėliais tikrai tapo ne savo noru. Panka norėjo apsaugoti savo šeimą – žmoną ir tris vaikus. Čekutis liko vienas, nes visa jo chebra perėjo į rusų pusę (jiems juk davė po šautuvą į rankas ir leido daužyt snukius visiems – kaip gi nesutiksi). Jonaitis ir Zasimavičius tikėjo šventąja Graikijos nacija, tai gavę pasiūlymą keliauti, nedvejojo. O Kundrotas šiaip pridėjo į kelnes ir bėgo kartu.

Jonaitis ištempė tik iki Suvalkų – ten pamatė random’inį lenką, užpuolė tą, kaip jis įvardijo, “supistą poliaką”. Buvo sužeistas, mirė vietoje nuo sužalojimų. Zasimavičių ties Vengrija pagavo į ją besiskverbiantys rusų smogikai. Kaip tokio švelnaus veidelio vyriškį, tai tiesiog išprievartavo ir pakorė gatvėje. Nėr čia ko bėgiot į kitas valstybes.

Kundrotas, Panka ir Čekutis ištempė iki išsvajotosios Graikijos. Visi buvo ramūs – Graikijoje daug nacionalistų, sava chebra – tikrai suras palaikymą ir bus šiltai priimti.

Netoli Atėnų keliautojų autobusą sustabdė kelią užtvėrę Graikijos naciai. Karo metu Graikijos nacionalistinės grupuotės pačios ėmėsi kovoti su didžiuliais imigrantų kiekiais. Kaip vyksta tokia kova, patys gerai žinote.

Pirmasis krito Panka. Bandė apginti žmoną ir vaikus, buvo sudaužytas ir paliktas kraujo baloje. Nespėjo net paaiškinti, kas toks esąs. Klykianti žmona su vaikais nutempta į deportacijai paruoštą traukinį.

Čekučiui iš esmės viskas px, tai pats įsėdo ir laukė kol išveš. Tik pasigailėjo, kad dabar atrodo kaip koks žydas, paruoštas kelionei į Aušvicą. Nusprendė, kad parašys piktą straipsnį į kokį nacistinį portalą.

Kundrotas krito ant kelių, puolė giedoti Lietuvos himną ir plėštis nuo kūno dviem numeriais per didelį švarką. Bandė pirštai ore piešti svastiką, stengėsi nusisagstyti marškinius ir parodyti Hitlerio tatuiruotę ant pilvo. Nespėjo. Gavo bananu į kepenis ir rėkdamas “Aš irgi nacis, mes savi, priimkite mus į savo būrį!” buvo įmestas į tą patį vagoną.

Viską nufilmavo žiniasklaida ir visos Vakarų Europos rasistai, ksenofobai ir nacionalistai pasipiktino, kokie agresyvūs šiukšlės čia mėgina brautis į jų šalį ir sugadinti jų gerbūvį.

Skaitytojui turėtų būti įdomus faktas, jog keliaudami iki Graikijos, Marius Kundrotas ir Julius Panka NEMIEGOJO KARTU. Tikrai tikrai nemiegojo.

Vytautas ŠUSTAUSKAS, Algirdas PALECKIS, Bronius BRADAUSKAS, Jurijus SUBOTINAS, Milda BARTAŠIŪNAITĖ ir panašūs

Niekur nebėgo. Greitai ir neskausmingai perėjo į kitą pusę ir smaukėsi su rusais.

Vytautas SINICA

Iš Lietuvos bėgo po to, kai jo šeimą pakorė Vilniaus gatvėje už pogrindinį pasipriešinimą Rusijos kariuomenei. Vytautui pavyko ištrūkti, todėl su draugais tėvų automobiliu patraukė iš Lietuvos. Ties Lenkijos siena neteko automobilio – buvo apiplėštas lietuvių marozų, kurie bėgo į Ispaniją. Per apiplėšimą žuvo abu V. Sinicos draugai. “Ne visi pabėgėliai tokie blogi, juk aš geras” – mąstė Vytautas.

Pakeliui per Čekiją V. Sinicai teko keliauti 300 lietuvių pabėgėlių būryje. Būrys buvo gan draugiškas ir elgėsi mandagiai, bet buvo 4 idiotai marozai, kurie visur dergdavo ir viską daužydavo. Raudonojo kryžiaus paramą išspardė, nes ten “vieni obuoliai ir jokio blet alaus“. Mažų miestelių parduotuves apvogė, o išeidami dar išdaužė langus. Prieš išlipdami iš traukinio išlaužė kėdes ir dar prišiko. Nieko tokio, galvojo V. Sinica, 296 normalūs žmonės, tai 4 šiukšlės medaus statinės nepagadins. Galvojo, galvojo, o tada tuos 4 marozus nufilmavo žiniasklaida ir visos Vakarų Europos rasistai, ksenofobai ir nacionalistai pasipiktino, kokie agresyvūs šiukšlės čia mėgina brautis į jų šalį ir sugadinti jų gerbūvį.

Tai pačiai žiniasklaidai Vytautas davė interviu apie tai, jog Vilniuje žmonės kariami ir prievartaujami, o Vakarai turi jiems pagelbėti, nes tokia ES pareiga. Žiniasklaida jo tekstą iškirpo, bet paliko kelis kadrus su jo veidu. Taip jis netyčiomis buvo priskirtas prie svetimą turtą siaubiančių 4 aborigenų.

Buvo subadytas tų pačių 4 marozų, kai pamėgino nuo jų apginti apiplėšinėjamą čekę močiutę. “Ne visi pabėgėliai blogi” – pagalvojo mirdamas.

Audrius BAČIULIS

Niekur nebėgo. Liko gyventi savo mamos bute. Daug sėdėjo prie kompo ir į Feisbuką kėlė fotošopintas savo nuotraukas iš partizanų fronto. Rašė kaip daug kariauja ir kiek daug kulipkų į okupantus suvaro. Paklaustas, iš kur fronte internetas, iškart banindavo.

Nepailstantys NK-95 AKTYVISTAI ir jų draugai

Kasparas Pocius, Darius Pocevičius, Fiokla Kiurė bei kita jų chebra ir toliau nepailsdami šaukė, jog Amerika – kapitalistų irštva, o Obama – žudikas su dronais. Kai po Baltijos šalių okupacijos JAV užleido porą gerų bombų ant Rusijos, jie vis tiek šaukė, jog amerikiečių žudikai demonstruoja galią ir kelia pavojų civiliams gyventojams. Vien dėl tokių demonstracijų rusai jų nesušaudė ir leisdavo piketuoti Savivaldybės aikštėje. Juos filmuodavo Russia Today ir rodydavo pasauliui, kad lietuviai palaiko okupaciją.

Bielskis su Bielskiene bėgo link Turkijos ir prisijungė prie whatever bet kurios politinės partijos, kuri juos priėmė. Vėliau pasirodė, jog partija – radikali dešinė, bet Bielskiai prisitaikė. Koks skirtumas, kai valgyt duoda.

Nida Vasiliauskaitė parašė 3 politizuotus straipsnius apie imigraciją, kurių terminų niekas nesuprato. Tada nuskendo plaukdama valtimi į Norvegiją. Pasaulį apskriejo į krantą išplauto Nidos kūno nuotrauka su prierašu “Keturiolikmetis berniukas pabėgėlis žuvo Norvegijos pakrantėje“.

Remigijus ŠIMAŠIUS

Pasirūpino atsarginėmis apkabomis savo šautuvui ir į Feisbuką įkėlė ilgą postą apie kokią nors idėją kaip atgauti Vilnių, atremti rusus, apsaugoti mažuosius. Pažadėjo išlyginti po bombardavimo išdarkytus dviračių takus. Dar ant greituko nusamdė rusų kilmės visuomeninį patarėją “bendradarbiavimo saitams atrasti”. Viską pažymėjo hashtag’u #nesmagu.

Artūras ZUOKAS

Į Feisbuką įkėlė tą patį ką Šimašius ir prirašė šalia “Mano idėja. Aš įgyvendinau. Mayor foreva“. Kitos dienos popietę dar įkėlė savo nuogo nuotrauką lietuje. Fone matėsi prieš kelias dienas dingusi rusų generolo piniginė.

Rytis ZALOGA

Sėkmingai pabėgęs į neaiškią lokaciją rašė daug straipsnių ir postų apie tai, jog dėl visko kalti konservatoriai. Nepalaikė ryšių su Raču.

Ugnius KIGUOLIS

Niekur nebėgo. Nes Vakarai – europederastų irštva. Atidarė šaltienos kioskelį ir maitino rusus vienu iš mėgstamiausių jų patiekalų – papais.

Monika GARBAČIAUSKAITĖ-BUDRIENĖ

Pabėgo į Kroatiją. Į Feisbuką keldavo viską, ką parašė Laučius arba Užkalnis, su prierašu “Labai teisingai čia surašė“.

Jonas JONKA

Niekur nebėgo. Sėkmingai suorganizavo devintąjį “Jonka Inside” festivalį. Išgvoltavojo 67 rusų karius ir jų kariuomenėje pasėjo kirkšninių utelių bei gonorėjos epidemiją. Tautos didvyris, nekitaip!

Dovydas SKAROLSKIS

Niekur nebėgo. Saugiai pasislėpęs tūnojo tėviškės sodžiuje. Iš ten į internetus rašė daug passive-aggressive komentarų ir postų. Buvo vienas iš retų politikuotojų, kuris tokiomis temomis rašė protingai ir kurių reikėtų paklausyti visiems šūdiniems Lietuvos politikams ir visuomenės veikėjams.

Paulius GRITĖNAS

Niekur nebėgo. Pasitaisė pričioskę ir į 15min.lt parašė straipsnį. “Nuėjome apžiūrėti rusų kariuomenės. Nematėme nei agresijos, nei pykčio, nei pavojaus. Atsidavę žmonės, dirbantys savo darbą, švenčiantys kasdieną.” – rašė prelegentas. Po to nusifotografavo su automatu.

Augustas DIDŽGALVIS

Niekur nebėgo. Dirbo karo fotografu ir laimėjo Pulitzerį. Dar Akropolyje išsitraukė šautuvą ir pagrasino nėščiai moteriai.

Algis RAMANAUSKAS

Niekur nebėgo. Ant visų Vilniaus sienų pritagino “Rusofašistai dalbajobai. Solomon“.

Andrius KUBILIUS

Su šeima dviračiais nuvarė iki P. Amerikos. Atlanto vandenyną įveikė vandens dviračiu.

Vladimiras LAUČIUS

Stengdamasis apsaugoti savo žmoną ir dukrą, savo transportu patraukė link D. Britanijos. Kaip mandagus, inteligentiškas žmogus nieko nevogė, viską pirko iš savo santaupų, pakeliui kam galėjo, tam pagelbėjo. Vargais negalais V. Laučiui su šeima pavyko nukakti iki Lamanšo sąsiaurio. Ten, kur pabėgeliai traukia masėmis ir kelia suirutę. Iš geros savo širdies V. Laučius norėjo į automobilį priimti daugiau pabėgėlių lietuvių – visgi likimo broliai. Bet žmona jį atkalbėjo. Laukdami kamštyje, visą pabėgėlių siautulį nufilmavo pro automobilio langą.

Apsigyvenęs D. Britanijoje, V. Laučius nusipirko kompiuterį ir Delfi.lt parašė 55 straipsnius apie šlykščius pabėgėlių poelgius – krovininių autobusų plėšimus, lengvųjų automobilių daužymus, bėgimą per greitkelį link tunelio ir visokį psichologinį ir fizinį smurtą. Viskam užtvirtinti įdėjo savo nufilmuotą video. Straipsniuose skatino išspręsti pabėgėlių problemą, juos uždaryti ir neleisti jiems taip elgtis. Dar prirašė, kad prakeikti liberobliai ir liberalfašistai čia dėl visko kalti.

Ir jam buvo visiškai px, kad pats yra iš pabėgėlių tautos, kur kas trečio žmogaus giminė bėgo į vieną ar į kitą pusę, kad tik išgyventų.

——-

Jeigu perskaitėte iki čia, moralas – nebe toks šmaikštus. Aš ir nenoriu pabėgėlių Lietuvoje. Nemeluoju, nenoriu. Visi supranta, kad pabėgėliai imigrantai sukelia masę problemų. Kad nei ES, nei Lietuva nėra pasiruošusi jų priėmimui. Kad integracija nepavyks, nes nėra rimtos programos. Visi supranta, kad tarp pabėgėlių yra pavojingų žmonių, kad su jais galėjo patekti ir teroristų. Niekas neprieštarauja, kad pabėgėliai yra labai bloga problema, kurios galėtų nebūti.

Bet joptararai, suvokite – žmonės bėga nuo karo. Bėga nuo kasdienybės, kai jų artimiesiems pjaustomos galvos, jie gyvi mėtomi nuo pastatų, gyvi deginami, 10-metės mergaitės prievartaujamos tėvams matant, tėvai kariami gatvėse vaikams matant. Ar neužtenka smegenų suprasti, kad jie bėga ne dėl išsipisinėjimo, o dėl neįtikėtinai žiauraus karo? Ir jiems visiškai nerūpi, ar jie ką nors pažeidžia ar įžeidžia.

Įsijunkite nors kiek sušiktos empatijos. Išjunkite savo sotaus gyvenimo supižonintą visažinių balsą, nes jei neišjungsite, visokie besismaukantys politikai, kaip Bilotaitė, Paulauskas ar K. Masiulis tai girdės ir toliau šoks pagal populizmo dūdelę. Nepateikdami jokių sprendimų. Susitaikykite, kad imigracija iš karo nusiaubtų šalių bus artimiausio dešimtmečio realybė.

Tie žmonės niekur neišnyks. Ir jų niekaip neišvengsime. Tai gal protingiau pradėti galvoti, ką daryti, o ne trumparegiškai rašinėti, kaip nieko neįsileisim į šalį? Sirijoje 12 milijonų žmonių neteko namų ir iš jų kol kas tik 0,25 mln. pasiekė Europą. Manote, nepasieks dar penkiagubai tiek? Ir jie niekur neišnyks. Jei tada neturėsime programos jiems integruoti, jie tiesiog nusės gatvėse ir pakampėse. Ir tada bus tikrai, neišgalvotai pavojingi.

——-

Negaliu nesižavėti puikiausia pasaulio tauta – islandais. 3% (~10.000) šios tautos žmonių suprato, kokioje gyvenimo šiknoje atsidūrė pabėgėliai ir ne tik pasisiūlė asmeniškai pas save juos apgyvendinti, bet kai kurie dar ir pasirūpins jų skrydžio į Islandiją bilietais. Refugees are human resources, experience and skills. Refugees are our future spouses, best friends, our next soul mate, the drummer in our children’s band, our next colleague, Miss Iceland 2022, the carpenter who finally fixes our bathroom, the chef in the cafeteria, the fireman, the hacker and the television host. People who we’ll never be able to say to: “Your life is worth less than mine.” Fucking amazing tauta.