Lapkričio 1, 20:30 (Lietuvos laiku), Vilnius
Pajudam iš Vilniaus. Prieškelioninis jaudulys, smagus jausmas, daug minčių, kas bus toliau. Visgi tokio pobūdžio kelionė po ilgo laiko.
Kelionės maršrutas - Vilnius-Warszawa-Berlin-Leipzig-Munchen-Salzburg-Ljubljana-Zagreb-Rijeka.

Lapkričio 2, 02:00 (Lenkijos, Vokietijos, Kroatijos laiku), už Varšuvos
Vairuoju 2007 metų „Chevrolet“ džipą. Jausmas geras :) Naujausias automobilis, kokį teko vairuoti. Saugumo jausmas džipe - daug didesnis nei mažytėj Toyotoj.

11:00, Vokietija
Nuo pat įvažiavimo į Vokietiją - lyja. Bjaurus oras, nuotaika prasta. Išlipu degalinėje tarp Gera ir Jena (žemiau Leipcigo). Švelniai lynoja.
Stoju tranzuoti, tikslas - bent Miunchenas. Praleidžiu vieną automobilį, norėjusį pavežti 100 km man reikiama kryptimi. Palaukus pusvalandį sustoja kažkas panašaus į hipį su 30-ties metų senumo nameliu ant ratų. Salone pakabintos muzikos centro kolonėlės, pravestas laidas Ipod’ui. Namelio ant ratų didžiausias greitis - 80 km/h, į kalną - 60, sunkvežimių vairuotojai pyksta, lenkia jį, pypina. Pasakojo, kad turi kitą namelį ant ratų, 40-ties metų senumo, kuriame gyvena, kuris yra 9 metrų ilgio, o didžiausias jo greitis - 50 km/h. Įdomus žmogus ir daro labai skanią kavą. Dabartinis jo gyvenimas - montuoja žmonėms saulės baterijas ant stogų ir vasarą organizuoja „Fusion“ festivalį, į kurį kaip tik norėjau kada nors nukeliauti.

17:30, šalia Miuncheno
Šiaip ne taip pasiekiam Miuncheną, išlipu patogioje degalinėje. Tikslas - bent Salzburgas. Baisiai lyja, automobilių nemažai, tačiau niekas nestoja. Tranzuodamas pagalvoju, kad nors ir sunku Vokietijoje tranzuoti, bet apie tranzuotojus čia galvojama - ties išvažiavimu iš degalinės palikta vietos žmonėms tranzuoti ir automobiliams sustoti. Lietuvoj tenka pačiam mąstyti, kaip čia kur sutilpus. Tačiau tranzuoti nesiseka, šiek tiek sušlampu, todėl einu arbatos. Jos išgėręs išeinu į lauką ir žiūriu – stovi jaunas vaikinas su nelabai nauju automobiliu ir austriškais numeriais. Sutinka. Tiesiai prie Salzburgo.
Pašnekesys mezgasi sunkiai, bet užtikrintai. Vaikinukas gyveno ir dirbo Amerikoje, labai nemėgsta amerikiečių ir jų kvailumo. Yra kilęs iš Vokietijos, tačiau nekenčia vokiečių, jų perdėto tvarkingumo ir jų šaltumo, todėl dabar gyvena Austrijoje. Austrija ir jos žmonėmis negali atsidžiaugti, pasakoja vieną istoriją po kitos, kokie austrai nuostabūs. Šiek tiek juo patikiu :) Pokalbis irgi pakrypsta apie saulės ir vėjo energiją. Vis labiau suprantu, kad mūsų šalis šiuo klausimu gyvena viduramžiuose. Gaila.

21:00, Austrija, prie Salzburgo
Išlipu degalinėje, už kurios iškart atsiskiria E55 kelias į Ljubljaną. Pirma einu pailsėti, užkąsti ir pasidaryti ženklo su Ljubljanos pavadinimu. Švelniai lyja, bet neįkyriai, todėl einu patranzuoti. Užkalbina mergina, kuri labai nustemba, kad aš einu tranzuoti, o ne prašyti prie degalinės, kad mane paimtų. Man įprasta tranzuoti, o ne prašinėti, tačiau po to suvokiu, kad jie čia visi prie to pripratę. Taigi, kadangi tranzuoti nelabai pavyko, einu klausinėti. Nors kelias ir veda į Ljubljaną, tačiau sekasi nekaip. Vakaras, beveik niekas nevažiuoja, o pasižiūrėjęs į žemėlapį suprantu, kad priešais šią degalinę netoliese yra dar kita - tikriausiai visi vairuotojai į ją ir užsuka, o į šią užklysta tik pavieniai, pamiršę prisipilti degalų anoje. Nublūdiju iki šalia esančios sunkvežimių aikštelės - pasirodo, šiuo metu sunkvežimiams Austrija važiuoti negalima, todėl visi stovi.
Arbata vėl gelbsti mano šąlančius plaučius, o prieš pat vidurnaktį išvystu pirmąjį kroatišką numerį. Puolu klausti, gal žmogus paims mane, tačiau jis pasirodo labai piktas ir atsisako. Ką darysi, tačiau nors viltis yra. Vos jam užvedus variklį, pamatau kitą automobilį, vokiški numeriai, senas, tačiau tobulai prižiūrėtas mersedesas. Užkalbinu, ar kartais nevažiuoja į pietus, į Slovėniją ar Italiją. Taip! Susitariam iki Ljubljanos, tačiau įsėdęs į mašiną sužinau, kad jis kroatas ir važiuoja iki Zagrebo.
Visų pirma, nors aš ir nesvaigstu dėl gražių automobilių, bet jo mersedesas… Trūksta žodžių. 25-30 metų senumo grožis, kurį jis pats remontavo, gražiai sutvarkė ir visada prižiūri. Jokių rūdžių, jokių problemų. Važiuoja kaip bitutė. Įsikalbam. Sužinau daug naujų dalykų apie kroatus. Pats jis gyvena Vokietijoje, ten dirba ir net turi Vokietijos pilietybę. Pratina, kad kroatai labai daug keikiasi, daug rūko ir daug geria. Pasirodo, Europoje tikriausiai nėra kitos tokios tautos, kuri taip žiauriai keiktųsi. Dar mane pratina prie didelių greičių, kuriuos taip mėgsta kaip psichai vairuojantys kroatai - Austrijos greitkeliai puikiai tam tinka. Įsivaizduokite situaciją: kelio danga šlapia, pliaupia lietus, lenkiam sunkvežimį, kurio ratai purškia tonas vandens į langus, todėl pro juos tik vos vos matyti šalikėlės atšvaitai ir priešais už kelių metrų važiuojančio automobilio lempos. Dar nepamirškime, kad greitis - 170 km/h, vienoj rankoj kavos puodelis ir cigaretė, kita ranka jis junginėja navigatorių. Visą kelionę galvojau - jei išgyvensiu šį didžiulių greičių košmarą, reiškia esu laimingas žmogus. Ir apie tai bemąstant atsitinka tai, ko galima buvo tikėtis…

Lapkričio 3, 03:00, kažkur ties Austrijos-Slovėnijos siena
Kas atsitinka, kai užsižiopsai ir nespėji išsukti iš austriško greitkelio tau reikiamoje vietoje? Galimi keli variantai - suvažinėsi 100 km, sugaiši kelias valandas, būsi užsnigtas ir dar pabūsi arti mirties. Taigi, pralėkėm (tais nesveikais greičiais) mums reikalingą išsukimą prie Villach į Ljubljaną. Nusprendėm važiuoti pro Klagenfurt ir sukti į pietus, kur galėsim praslysti į Slovėniją. Deja, pradėjo stipriai pustyti (na, nors nebelijo :) ), o kroatai (beje ir visi pietiečiai) nežino tokio dalyko, kaip žieminės padangos. Tai bevažiuodami link sienos į kalną, pradėjom slysčioti. Teko apsisukti ir grįžti atgal… Tai ypač sunervino vairuotoją ir tik įvažiavęs atgal į greitkelį, jis spaudė iki dugno. Tąkart supratau, ką reiškia „pasiruošę nenumatytoms sąlygoms“ - jei Lietuvoje pirmos sniego valymo mašinos pasirodo po kelių valandų, tai čia jas pamatydavau net ten, kur dar nespėjo pasnigti. Todėl greitkeliai daugelyje vietų buvo gražiai nuvalyti ir pabarstyti druska. Lėkėm milžinišku greičiu visiškai tuščiame greitkelyje (nes visi arba sustojo, arba tokiu vėlyvu metu sningant niekur nevažiavo). Kartais sutikdavom pavienių automobilių ir vienas toks buvo lemtingas - jį belenkiant 160 km/h greičiu, iš niekur atsirado kelių šimtų metrų nevalytas apsnigtas kelio ruožas. Vairuotojas nepratęs prie tokių sąlygų, iš nuostabos spustelėjo stabdį… Ir jūs toliau galite nuspėti, kas įvyko. Beje, vairą jis valdė nuostabiai. Tą akimirką suvokiau, kad tų gerųjų greitkelių pertvaros padarytos taip, kad automobilis praktiškai nesugebėtų apsiversti - nors tas mums ir negrėsė. Vairuotojas sėkmingai suktelėjo vairą, mašina praslydo šonu prie pat pertvaros, veidrodėlis buvo sutriuškintas į didelį pertvaros atšvaitą, o automobilis šonu nuslydo į kelio vidurį per milimetrą praslysdamas pro šalia važiuojančio automobilio užpakalį. Tuomet pasibaigė apsnigtas ruožas ir mano mylimiausias (tą akimirką) kroatas sėkmingai išvairavo ir toliau lėkė 120 km/h greičiu. Keisčiausia, kad nei rankos, nei kojos nedrebėjo - visą kelionę tais išprotėjusiais greitkeliais to ir laukiau - kada atsitiks kažkas tokio. Nuo pat įvažiavimo į Vokietiją mintyse kūriau planą, kokios rankenos griebtis ir į ką remtis, jei automobilis versis :)
Vėliau kelionė buvo ramesnė, greičiai mažesni, o ir snigt nustojo. Plepėjom mažiau, nes abu jau buvom pavargę - aš pusantros paros nemiegojęs, vairuotojas panašiai. Ljubljaną praskridom akimirksniu. Pakeičiau kelionės planus ir paklausęs kroato, nusprendžiau, kad nelipsiu prie Ljubljanos ir nesileisiu tiesiai nuo jos žemyn link Rijekos - kelias mažesnis, gali būti, kad važiuojančių bus mažiau. Todėl nusprendžiau judėti iki Zagrebo ir tranzuoti iš ten. Sustojom tik prie Slovėnijos-Kroatijos sienos. Labai bijojau, kad mane kratys - alkoholio dovanoms vežiau perdaug, lašinių ir skilandžio - taipogi (girdėjau gandus, kad slovėnai neleidžia vežti mėsos). Tačiau, kaip bebūtų keista, kroatams klausimų sukėlė tik mano viza į Kaliningradą, tačiau kažką pasitarę ir net į mane nepasižiūrėję jie mus praleido. Wūhū!

06:00-07:00, Zagrebas
Nors prašiau paleisti vienoje degalinėje, bet vairuotojas mane įtikino lipti kitoje. Tai ir buvo mano klaida. Ta degalinė buvo miesto pakraštyje, todėl daug vairuotojų, dirbančių netoliese, ten užsukdavo prisipilti degalų. Pakalbinau kokius 200 žmonių, kol man trūko kantrybė. Pradėjau keikti viską iš eilės. Tokių nedraugiškų vairuotojų seniai neteko matyti - kartais pasijausdavau kaip koks šiukšlė. Nemačiau nė truputėlio to išgirto kroatų svetingumo. Neatlaikius nervams panagrinėjau žemėlapį ir patraukiau keliu iki greitkelio išsišakojimo. Lijo žiauriai. Radau ženklą, rodantį Rijekos kryptį, ir ten sustojau. Nestojo visiškai niekas, keikiausi, dainavau, maldavau, bet nesustojo absoliučiai nei vienas automobilis. Prakeikiau kroatų tautą ir supratau, kad tranzuoti šioje šalyje - tikrai sunku. Kai permirkau iki triusikų, o mano kartoninis ženklas su užrašu ‘Rijeka’ sušlapęs dribo gabalais, patraukiau atgal į tą degalinę. Degalinėj vos nepasiunčiau keturių pienburnių, kurie krizeno pamatę mane. Nervų nebeturėjau. Pasiklausiau kavinės darbuotojo, ar priima eurus. Ne. Ar priima kortele? Ne. Spjoviau. Tada mane užkalbino solidžios išvaizdos vyras, paklausė ar turiu problemų su pinigais, ir pagal tos dienos kursą iškeitė man eurus į kunas. Vienas taškas kroatų tautos naudai. Ačiū tam vyrui. Tada antras taškas jų naudai - barmenas pradėjo labai rūpintis, kaip gi čia man patekt į Rijeką. Praleidau kavinėj gal pusantros valandos, tuo metu visiškai trūko plionkė, nes viskas buvo permirkę, supratau, kad iš tos degalinės niekas nevažiuoja į Rijeką, o surasti Zagrebe autobusų stotį - didelis vargas, neskaitant to, kad bilietas į Rijeką - 150 litų… Tada barmenas pasiūlė išeitį - imti taksi už 40 litų (taksi pas juos nežmoniškai brangūs), kuris mane nuveš greitkelių link vietos, kur renkami kelio mokesčiai. Ten kelias - tik į Rijeką arba Splitą. Tuo keliu, o ne šiuo, kur buvau, visi važiuoja į Rijeką. Šiek tiek pamąstęs sutikau, nes kitos (pigesnės) išeities nebuvo. Greitai atsidūriau ten, per 15 minučių (apie 11:30) pasigavau labai juokingą vietinį dieduką su mažyčiu senu Renault ir lėtai pajudėjom link Rijekos. Košmaras baigėsi…

…Bent aš taip maniau :) Bet užėjusi žiauri pūga, kuri visiškai paralyžavo kelią į Rijeką, man atrodė kaip mažytė smulkmenėlė tame šūde, kuriame voliojausi būdamas Zagrebe. Sėdėjau šiltame automobilyje, šalia nieko nesuprantantis diedukas, kuris kalbėjo tik kroatiškai. Važiavom 30 km/h greičiu, pakelėse stovėjo negalintys važiuoti sunkvežimiai, o dešimtys automobilių su vasarinėmis padangomis slysčiojo vienas paskui kitą. Leidau sau net nusnausti ir tai buvo be proto malonu. Po poros valandų jau buvome įveikę pusę kelio (80 km). Vėliau, netoli Rijekos, kai nekantrumo jaudulys apėmė visą kūną ir nebenustygau vietoje, pamačiau, kas yra tas Rijekos gyventojų nekenčiamas vėjas Bura. Leidžiantis nuo kalnų jaučiau, kaip mūsų mažą automobiliuką vėjas nešioja į šonus. Pūst ir paslystam į šoną. Pūst, ir į kitą. Pravažiuodavom sunkvežimius, kurie sustodavo ramesnėse vietose, nes bijojo, kad vėjas apvers jų priekabas. Tie, kurie buvo drąsesni - keikėsi, nes vėjas paprasčiausiai nuplėšdavo priekabų brezentus. Juokiausi - lietus, pūga, vėjas - kas toliau? :) Tačiau nusileidus į Rijeką buvau nustebintas - šviečia saulė, jokių kritulių, jokio vėjo ir 16 laipsnių šilumos. Keisto klimato kraštas :)

14:00, Rijeka
Kelios minutės po 14h vairuotojas pasako „Žabica, go“ (paprašiau, kad nuvežtų į Žabicą, t.y. autobusų stotį), parodo pirštu ir aš išlipu Rijekoje. Jausmas fantastiškas, nors mano moteris ir vėluoja mane pasitikti :) 42 nelengvos, bet smarvės įkrečiančios valandos ant kojų. 2300 kilometrų puikiais Europos keliais. 5 automobiliai nuo taško iki taško. Vidutiniškas judėjimo greitis - 54 km/h. Ar norėčiau pakartoti būtent tokį tranzavimą? Ne. Todėl, kad miegas yra gerai. Nors kai skubi, galima jo ir atsisakyti. Tačiau labiausiai nenorėčiau tokių potyrių dėl vieno dalyko - lietaus. Tokį prakeiksmą užsitraukti galėjau tik aš - lietus absoliučiai visą laiką. Vieną akimirką bijojau, kad susirgsiu plaučių uždegimu - gerai, kad viskas baigėsi puikiai ir jokios ligos neužpuolė (nors ir buvo gaila leisti krūvas eurų arbatai degalinėse). Ateity tranzuojant reikės rinktis šiltesnį metų laiką ir leisti sau kartais numigti. Nors kroatų požiūris į tave kaip į stebuklą (kai kurie negalėjo patikėti, kad tokį atstumą tranzavau, o ne skridau lėktuvu) iš dalies yra labai malonus ir paglostantis savimeilę :) Tikiuosi tik vieno - kad grįžtant atgal, jokio lietaus nebus. Nes tada tikrai prakeikčiau visus kelių dievus ir deives, už ką jie man tokie nedėkingi. Aišku, kiekvieno didelio tranzavimo metu vis išmoksti tam tikrų dalykų, kuriuos pritaikai kitame tranzavime - šįkart žinosiu, kad mano striukė po paros pradeda praleisti vandenį ir kad reikės geriau pasiruošti lietui. Tikėkimės, kad grįžimo maršrutas (Rijeka-Ljubljana-Maribor-Graz-Wien-Bratislava/Brno-Katowice-Warszawa-Vilnius) bus daug sėkmingesnis :)

Kaip gi nepareklamuosi paslaugos, kuria pats esi visai patenkintas. Netyčia pastebėjau, kad „Iki“ padarė akciją - spausdina 10×15 dydžio „Cewe“ nuotraukas po 28 ct. Visų pirma man buvo didžiulis nustebimas, kad prekybos centras užsiima tokiais dalykais. Vėliau pasiknaisiojęs dar labiau nustebau, kaip atpigo nuotraukų spausdinimas šiais laikais :) Taigi, paskaičiavęs, kad 28 ct už nuotrauką (tenkinančio dydžio) yra visiška smulkmė, ėmiausi rinkti albumą. Pamąsčiau, kaip keičiasi laikai - už 140 nuotraukų sumokėjau tiek, kiek seniau už vieną juostelę.

Kokybė. Iškart, nieko nelaukdamas, kalbu apie kokybę: ji - tikrai prasta. Ko norėti iš Lenkijoje spausdintų nuotraukų ir dar už 28 ct :) Nuotraukos labai gelsvos, tamsios. Kai kur labai prastai apkarpoma - vienoje nuotraukoje nukirpo visą šoną, todėl joje nebeliko vaizdo. Retkarčiais ant nuotraukų matyti pirštų atspaudai - nors spėju, kad jie atsirado jau parduotuvėje. Net dantimis sugriežiau, kai darbuotoja paduodama man nuotraukas, atidarė voką, ir riebaluotais pirštais suėmusi nuotraukas ištraukė jas man parodyti. Žiauri pastaba „Iki“ darbuotojams - negalima nuotraukų imti pirštais! Reikia imti už kraštų! Bet ne apie tai dabar. Taigi, jei jums nereikia nepriekaištingos kokybės nuotraukų ir nesiruošiate daryti meninio albumo - manau, kokybė tenkins. Mes spausdinom nuotraukas tik dėl prisiminimų, vis tiek maloniau jas čiupinėti, negu žiūrėti kompiuteryje. Puikios kokybės ir nereikėjo, todėl likau visai patenkintas. O pagalvojęs apie kainą - priekaištų neturiu. Beje, pastebėjau, kad nuotraukose dominuojant tamsesnėms spalvoms, pavyzdžiui, violetinei, nuotraukos būna mažiau pageltusios nei kitos. Gal čia netobulos technikos klaida.

Eiga. Labai paprasta - einate į paslaugos puslapį ir iškart galite užsisakyti nuotraukas. Tačiau patariu geriau įdiegti programą ir nuotraukas užsakyti programos pagalba. Taip yra patogiau dėl formato pasirinkimo (apie tai toliau) ir dėl redagavimo bei spartos. Tuomet, kai užsakote nuotraukas, įvedate savo duomenis ir nurodote, kurioje parduotuvėje norėsite jas atsiimti, jūsų nuotraukos siunčiamos į Lenkiją. Lenkijoj greit atspausdinamos ir siunčiamos į jūsų norimą parduotuvę. Viskas užtrunka iki 4 darbo dienų - vieną sykį nuotraukas netgi atsiėmiau po 2 parų. Svarbu - prieš užmokėdami už nuotraukas, pažiūrėkite, ar jas gerai atspausdino, ar nėra broko - kai sumokėsite, jūsų skundų nelabai kas ir beklausys.

Formatas. Didžioji naujiena man buvo „dinaminis formatas“. Esmė paprasta - senųjų nuotraukų formatų kraštinių santykis yra 2:3, tuo tarpu šiuolaikiniai skaitmeniniai fotoaparatai (ypač muilinės) fotografuoja santykiu 4:3. Dinaminio formato tikslas yra atspausdinti nuotrauką neapkarpant vaizdo, o spausdinant mažesnį vaizdą, tačiau nukerpant nereikalingą likusią kraštinę. Todėl dažnai dinaminio formato nuotraukos bus 10×13,3 dydžio. Šis dalykas man labai pravertė - turėjau nemažai nuotraukų, kurios fotografuotos santykiu 3:4. Tačiau mano Nikon’as fotografuoja beveik santykiu 2:3. Todėl man dažniausiai buvo protingiausia rinktis „tradicinį formatą“, nes kuo didesnė nuotrauka, tuo gražesnis vaizdas :) Taigi, šiuo atveju labai pasitarnauja „Iki“ siūloma programa, kurią reikia įsidiegti - joje galima matyti, kiek bus nukerpama nuotraukos pasirenkant kurį nors iš formatų. Mano nuotraukų nukerpama buvo tik po kelis milimetrus.

Autorystės apsauga ir etikos normos. Taisyklėse teigiama, kad nuotraukos nebus saugomos ir niekur naudojamos, kad gerbiamos autoriaus teisės. Tačiau aš į tokius pasižadėjimus žiūriu skeptiškai ir visas nuotraukas vis tiek siunčiau sumažinęs 1%. Kokybė nelabai kenčia, o teisminiame procese tas procentas būtų didelis pranašumas. Dėl etikos, vaizdų nuotraukose ir pan. galvos nesukau, nes nuotraukos spausdinamos visiškai automatiškai ir, manau, žmogus ten rankų nelabai ir prikiša. Todėl niekas tikriausiai net nepastebės, jei spausdinsite nuogą savo užpakalį ar kokį nors autorinį menininko darbą.

Išvada. Akcija tęsiasi iki lapkričio 11. Jei norit pigių, neypatingai kokybiškų, tačiau nostalgiją sukeliančių nuotraukų savo albumui - pirmyn. Aš nė kiek nesigailiu ir ateityje ruošiuosi spausdint dar šimtus nuotraukų. Ir aišku - šitas straipsnis nėra užsakytas nei kažkaip kitaip nupirktas.

Yra du adresai, kuriais galima vežti labdarą (9-17.30 h) - Šv.Stepono 35/4, kurio neišbandžiau, ir Odminių g. 12. Pastarąją buveinę pasieksite pasukę iš Gedimino pr. prieš pat Katedros aikštę. Bėda vienintelė - ten niekur negalima statyti automobilio. Tačiau galima sugudrauti: šalia įėjimo į Caritas patalpas, yra kiemas - dažniausiai vartai (ant kurių užkabintas Caritas ženklas) būna atidaryti, todėl drąsiai galite važiuoti į kiemą. Ten kieme ieškote pirmų durų dešinėje, už kurių didžiulė dėžė su užrašu „Labdara“. Viską sudedate ir važiuojate suvisapatenkinę gerti arbatos arba kavos :)

Jei kyla neaiškumų, jų informacija tel. 85 2611014.

Haha :) Vos nepražiopsojau :)

Šiandien, šią minutę, kai paskelbtas šis įrašas, mano tinklaraščiui sukakojo lygiai 2 metai ir 1 diena. Nais! Lygiai prieš 2 metus ir 1 dieną paskelbiau savo pirmąjį Buržujaus rašinėlių įrašą, kuriame papezėjau, kaip sunku mesti rūkyti. Mečiau pusmečiui, po to vėl pradėjau. Tuomet per šį trumpą laikotarpį sugebėjau mesti ir pradėti dar kelis kartus. O pasekmės? Jau gan ilgai (lygtais nuo vasaros pradžios) nebesinuodiju ir net nesiruošiu pradėti. Atsibodo :)

(Simboliška per metines kalbėti apie tą pačią temą, kurią kabinau prieš porą metų. Įdomu, ką kalbėsiu dar po dvejų?)

Nors galiu teigti, kad blogeris esu jau penkerius metus (archyvas tiek siekia), bet tuometinių pezalų nelaikau geru pėdsaku internete. Jie tik pramogai. Todėl tikruosius metus ir skaičiuoju nuo Buržujaus rašinėlių oficialaus įkūrimo. Pamenu, kad ilgai planavau vėl pradėti bloginti, ilgai laužiausi, ieškojau prasmės, bet jos neradęs - šį reikalą ir pradėjau. Nesigailiu, smagu.

Ateičiai pažadėsiu viską, bet neištesėsiu nieko. Reiktų pasitvarkyt su tinklaraščio organais, reiktų apsitvarkyt archyve, susikelt nuotraukas į serverį ir nevogti srauto iš kitų :) Daug ką reiktų padaryti, o ypač - rašyti. 42 juodraščiai visgi yra šis tas, gaila, kad niekaip neišvysta dienos šviesos. O geros ten informacijos yra… Bet labiausiai pažadėsiu šešis kart mažesnį produktyvumą, nei praeitais metais, kuris buvo šešis kart mažesnis, nei pirmaisiais. Dar pažadėsiu ne ką mažiau burbesių, nei iki šiol. Na, ir dar ilgas diskusijas komentaruose, kuriose žodžių kiekis pralenkia įrašą dvidešimteriopai.

O šiaip šią akimirką gyvenu įtemptai, prašyčiau atleisti, kad nieko doro neparašau. Savaitės užimtos, remontai, kraustymai, nesusipratimai, niekinės nelaimės, smulkūs darbeliai. Tačiau už nepilnų dviejų savaičių laukia Kroatija ir Kroatijos mūza-sirena-deivė-ir belenkas viename asmenyje. Mmmm :) Iš ten, tikriausiai, kažką rimtesnio ir parašysiu.

P.S.: tiems, kam nepatiks įrašo paveikslėlis, pasižiūrėkite kokie buvo kiti variantai :)) pirmas, antras ir trečias. Nepersigerkit švęsdami!

Kai paskaitau tokius straipsnius, apie dar vieną „išpardavimą“ su nuolaidomis, kai pasižiūriu tų pirkimų nuotraukas - man pasidaro baisu. Kaip žmonės gali pirkti tą šlamštą? Ne, neturiu omeny „Windows 7“ - ši operacinė sistema turėtų būti dar vienas geras MS produktas po „Win XP“ ir „Office 2003“. Kalbu apie tai, kokius kompiuterius žmonės perka, net nepažiūrėdami, kas parašyta ant dėžės.

„Compaq“ ir HP nešiojamieji kompiuteriai? Ir po to žmonės skundžiasi, kad kompiuteriai dažnai genda? Nenuostabu. Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad visi perka bele ką, o pardavėjos tik dalina konvejeriu ir visi laimingi. Gerai, kad nors Asus’ų kažkiek buvo, bet įdomų, kokia jų komplektacija? Įsivaizduokime, kas būtų, jei žmonės pirktų automobilius nepasidomėję jais ir net nežinodami, kas jų viduje? Įsivaizduokime, jei pirktumėte butą ir jame nei apsilankytumėte, nei pasidomėtumėte, koks jo sienų, įrangos, langų ir kitų dalykų stovis?

Taigi, visiems draugiškai siūlau prieš perkant daiktus, kuriuos reikės naudoti gan ilgai, pasiskaityti apie juos. Vėliau tokie kompiuteriai sukelia tik daug problemų ir sugadina nemažai nervų. Kad parduotuvėj pasako „o taip, šis kompiuteris labai geras ir pats naujausias modelis“ - tai dar nieko nereiškia. Štai todėl aš žmonėms kompiuterių ir nebetaisau - nusiperka šlamštą, o po to žiūri kaltomis akimis ir piktai purkštauja, kad nesugebu sutvarkyti kažko. Ne, ne, ne, to tikrai nepasiilgstu :)

Taigi, mąstykite, pirkite atsakingai ir nepasiduokite nuolaidų bumui! :) O jei perkate neatsakingai - neužkraukite vėliau savo bėdų vargšams tolimoms giminėms, kurie moka taisyti kompiuterius :) Jie jums tikrai padėkos.

Tik po pasirodymo neklausykit komisijos nusipezėjimų :|

P.S.: prieš akimirką atradau dar du instrumentinius Lietuvos talentus.

Kai pirmą kartą išgirdau apie šį pedofilijos skandalą ir prieš kokį mėnesį pamačiau mergaitės pasakojimus vaizdo medžiagoje (kurios sugebėjau pažiūrėti tik porą minučių, nes pasidarė per daug šlykštu), į šią istoriją žiūrėjau skeptiškai. Juk būna visokių tėvų, kurie dėl pinigų ar kitų tikslų išmoko vaikus tokių tekstų ir padaro tokius dalykus. Tačiau kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių - visgi šia istorija visai pradėjau tikėti. Tad darau prielaidą (nes dar negalima tvirtinti, nors ir labai įtikinama), kad tie trys gyvuliai žagino ir išnaudojo dvi mažas mergaites. Tik niekaip nesuvokiu, kodėl Lietuvos teismuose niekad negalioja vaiko parodymai? Jei dalyvaujant psichologams mergaitė buvo apklausta tris kartus ir psichologai nenustatė jokių melavimo požymių, kodėl tie sušikti pedofilai ir motina nesodinami į kalėjimą? Ir tai jau ne pirmas kartas, kai niekas nekreipia dėmesio į vaiko parodymus.

Tada prasidėjo žudynės. Jos mane sudomino ir netgi nuramino - nors mūsų šalyje sušikti pedofilai gauna atpildą. Sėdėjau ir galvojau - o gaila, kad nespėjo nučiupti kitų… Žinau, kad taip kalbėti negerai, tačiau šioje temoje kitaip mąstyti nesugebu. Bet tada mane pradėjo imti juokas. Bleha, miela Lietuvos teisėsauga ir visi ten esantys idiotai! Nereikia net būti CSI žiūrovu, kad suvoktum situaciją! Kai nušaunamas mafijai nepatogus ir prisišikęs teisėjas, o prie kito lavono dar randamas įtariamojo D. Kedžio šautuvas, iš kurio NEBUVO šauta, net bukagalviui pasidaro aišku, kad 90%, jog žudikas ne D. Kedys! O jie mat uždaro visą Kauną, gąsdina žmones ir kitaip daro nesąmones. Ar atliekamas tyrimas ir ieškoma kitų galimų žudikų? Ar tiesiog (kaip visada Lietuvoje) padaroma prielaida, kad „aj, čia tas nušovė“, susirenkami įrankiai ir lekiama ieškoti galbūt net nekalto žmogaus? Komedija, o ne teisėsauga. Beje, ar girdėjote tokį smagų faktą, kad niekas po šio nusikaltimo neskambino policijai norėdamas pranešti apie „panašų asmenį“ ir t.t.? Paprastai, kai paskelbiama žmonių paieška, policija sulaukia šimtų tokių skambučių - šiuo atveju nebuvo sulaukta nei vieno. Tauta supranta tėvą, padariusį paskutinį lemiamą žingsnį.

Padarykime prielaidą, kad D. Kedys visgi nušovė tą sušiktą pedofilą ir tą nesuvokiamos moralės moterį, kuri už pinigus tokiems „išnuomoja“ vaikus. Tuomet visiškai neabejočiau, kad mergaitės buvo išnaudojamos, nes žmogus neimtų šiaip sau žudyti kitų žmonių. Darydamas šią prielaidą noriu kreiptis į D. Kedį, nors jis manęs ir neišgirs - žmogau, jei tai padarei, pasiduok, gauk bausmę ir ramiai sėsk į kalėjimą. Ten pedofilų žudikus gerbia. Atsėdėk garbingai savo bausmę ir ramus toliau gyvenk - tave supranta tūkstančiai žmonių Lietuvoje.

Taip, žudyti žmogų yra blogai, nes ne tu jam gyvybę suteikei. Kodėl aš suprantu ir iš dalies pateisinu, ką padarė D. Kedys? Todėl, kad jei būčiau jo vietoje (tpfu, tpfu, tpfu), nebūčiau laukęs tiek laiko. Būčiau užkankinęs tuos gyvulius daug greičiau. Pedofilai turi būti kankinami iki nesuvokiamų kančių, kad kiekvienas toks gyvulys bijotų net pažiūrėti į vaikus.

Įrašas padrikas, mintys šokinėja, nes dvi dienas ruošiausi jį parašyti, bet vis neprisiversdavau. Per žiauri tema. Aš tik nesuvokiu vieno - kaip žmonės gali pateisinti pedofilus? Suprantu, kad žmonės gali nepateisinti D. Kedžio veiksmų (jei jis tai padarė), tačiau kaip galima pateisinti pedofilus? Tikriausiai, tokie žmonės neturi vaikų ir nesuvokia, kaip patys į tokią situaciją reaguotų. Jei kam norisi susigadinti nuotaiką ir nusivilti žmonija, D. Kedžio laišką ir filmuotą vaizdo medžiagą, kurioje mergaitė pasakoja, kas buvo su ja daroma, galite pamatyti pedofilai.com puslapyje (puslapį užblokavo - tai švariai dirba mūsų teisinė sistema… Bet tą pačią informaciją galite rasti čia). Labai tikiuosi, kad tyrimas dabar bus išspręstas ir Andrius Ūsas, kažkoks Aidas ir tos mergaitės motina Laima Stankūnaitė bus ilgam pasodinti į kalėjimą. A. Ūsai ir Aidai - kalėjime pedofilus mėgsta - būsite mylimiausios kekšės iš visų. Tikiuosi jums skaudės. Šia maža viltimi, kad abu būsite prievartaujami, šį įrašą ir užbaigsiu.

SAVAIČIŲ TOLERANCIJOS PAMOKĖLĖ:
Milk (2008) - pasakysiu paprastai - šis filmas mane labai nuliūdino. Nuliūdino dėl to, kad Lietuva tikrai atsilikusi 30-čia metų nuo JAV ir kitų valstybių. Tai, kas dabar vyksta pas mus (Gražulio cirkai ir homoseksualų protestai), ten vyko lygiai prieš 30 metų. Kad kas nors nesuprastų klaidingai - kalbu apie prigimtines žmogaus teises, už kurias šiame filme ir kovojama. Ir visiškai nesvarbu, kas už tai kovoja - ar heteroseksualai, ar homoseksualai, ar juodaodžiai ar pensininkai. Aišku, daugybė lietuvių šio filmo geriau nežiūrėtų - matys tik tai, kad ekrane yra vyras, mylintis kitus vyrus, ir nematys pačios filmo esmės. Juokingiausia, kad amerikiečiai labai visur kiša savo nepriklausomybės deklaraciją, kurioje teigiama, kad visi žmonės yra lygūs. Tačiau yra labiausiai šios taisyklės nesilaikanti šalis. Ką jau kalbėti apie homoseksualų teises, kai tuo tarpu vienoje iš JAV valstijų negalima nešioti apsmukusių kelnių? Žmogaus teisės ten pažeidinėjamos kur tik įmanoma - siauraprotiškumas ir baimė kitokiems ten valdo viską. Panašiai yra ir pas mus, tik ne iki tokio baisaus lygio. Grįžtu prie filmo - dar vienas fantastiškas ir labai įtraukiantis biografinis filmas apie JAV politikos istoriją. Homoseksualus vyras, Harvey Milk, pasitelkęs savo komandą, kandidatuoja į valdžią. Bet filmas ne tik apie tai - filme labai gerai parodoma, kad homoseksualūs žmonės yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir heteroseksualai - jie turi jausmus, jie myli, žudosi, nervinasi ir daro gerą. Deja, daugybei homofobų taip neatrodo. Mūsų didžiausiam šalies ligoniui Petrui Gražuliui gal ir vertėtų pažiūrėti šį filmą - prasidėtų jam dar vienas psichozės priepuolis :) Kuo daugiau priepuolių, gal greičiau išprotės ir bus uždarytas :) Bet manau, kad jei šis filmas ir būtų rodomas Lietuvoje, jis didelio populiarumo nesulauktų. Mažiau ar daugiau, bet „gražuliškas“ protelis mūsų šalyje dominuoja, todėl žmonės šiame puikiame, 2 Oskarus laimėjusiame, puikiai kritikų įvertintame filme matytų tik besibučiuojančius vyrus ir nieko daugiau. O gaila. Beje, vieną iš Oskarų laimėjo Sean Penn, atlikęs pagrindinį vaidmenį - jau pirmomis filmo minutėmis supranti, už ką šis apdovanojimas - taip įsijausti į vaidmenį gali tikrai ne kiekvienas aktorius. Be to, personažas jam labai tiko - aktorius realiame gyvenime ne kartą yra kritikavęs valdžią už žmogaus teisių nepaisymą ir kitokius dalykus. Ir paskutinis dalykas, kurį norėjau pastebėti - holivudas tobulėja - atrinkti tokius panašius aktorius į realius asmenis (kai kurie visiškai nesiskiria) ir dar tie aktoriai vaidinti moka - puikus dalykas :) Būtinai pažiūrėkite šį filmą. Nuostabus kino šedevras.

SAVAIČIŲ ROKENROLAS:
The Boat That Rocked (2009) - toks įspūdis, kad jie visi baisiai mėgavosi kurdami šį filmą :) Kiekvieno aktoriaus vaidyboje jaučiasi, kad tai jiems buvo visiška pramoga. Bent man taip atrodo. Filmą pažiūrėjom su didžiausiu malonumu ir seniai nematėm tokio smagaus filmo, kuris susuktas tokioje mažoje erdvėje - laive. Filmas apie radiją, kuri atsisakė nustoti transliuoti savo „revoliucingą“ muziką ir laidas, kurios labai nepatiko britų valdžiai. Istorija iš dalies paremta tikrai faktais, bet tikrai - toks radijas egzistavo. Nėra ką komentuoti apie šį filmą - puikiai susuktas, labai juokingas, su visiškai puikiais aktoriais. O ką jau kalbėti apie garso takelį… Iškart po filmo jį susiradau ir nenustoju klausyti. Visiškai puiki muzika. Beje, man susidaro įspūdis, kad kiekvienas filmas, kuriame pasirodo mano mėgstamasis Philip Seymour Hoffman, būna labai kokybiškas ir geras. Turime naują visiškai profesionalų aktorių, kuris puošia filmus? Apskritai filme visi personažai tokie saviti, kad tai suteikia didelio žavesio - kiekvienas visiškai skirtingas, tačiau visi trinasi vienoje vietoje. Kažką primena :) Būtinai pažiūrėkite šitą filmą - dėl muzikos, dėl personažų, dėl pramogos, dėl maišto prieš idiotiškus valdžios sprendimus jausmo. Visiškai puikus 2009 metų kūrinys, puošiantis kino ekranus.

SAVAIČIŲ JAUSMAI:
Changeling (2008) - ir vėlgi - blogas išankstinis nusistatymas. Tai yra negerai. Nenorėjau žiūrėti šio filmo dėl jo siužeto - pagrobiamas vaikas, o vieniša motina nesustodama kovoja, kad tik jį surastų. Daug kartų girdėta ir matyta, todėl daug noro žiūrėti nesukėlė. Tačiau įsijungęs filmą nuomonę iškart pakeičiau - įtraukia nuo pirmų minučių, istorija tikrai ne tokia banali, vaidyba labai gera. Vaidyba netgi žiauriai gera. Istorija baisi - kai kuriose filmo vietose norėjosi, kad atpildo sulauktų pusė personažų - tarkim psichiatrinės gydytojas ar tie patys policijos pareigūnai. Motinos kova už vaiką - tikras pavyzdys, nors, manau, kiekviena motina taip darytų. O Angelina Jolie atliktas vaidmuo sukeldavo šiurpą dėl puikaus atlikimo ir tikroviškumo. Iš tiesų, holivudas paskutiniais metais labai sėkmingai kepa biografinius arba tikrai faktais paremtus filmus - ir jie labai dažnai būna nepriekaištingi. Šis irgi nepriekaištingas ir labai įdomus. Privaloma pažiūrėti. Liūdnas ir teisingas filmas.

SAVAIČIŲ (METŲ) DISKUSIJA:
Brüno (2009) - tikriausiai kontroversiškiausias šių metų filmas. Joks kitas filmas nesukėlė tiek vienų žmonių pykčio, tiek kitų žmonių džiaugsmo. Aš, beje, esu prie pastarųjų. Sacha Baron Cohen gerbėjas esu nuo pat Ali G laikų, kai dar buvau jaunas ir dar net pilnai nesupratau jo pateikiamo humoro. Borato laideles žiūrėjau dar prieš pasirodant filmui ir žiauriai jas mėgau. Boratas - drįstu teigti, kad geriausias ever humoristinis personažas, kurio personažo išpildymas pralenkė bet kokius lūkesčius - spėju, ir pats aktorius to nesitikėjo. Patekti į tiek daug inteligentiškų vietų, į tiek renginių, kalbėti su tiek įvairių žmonių ir visus juos apgauti, kad iš tikrųjų esi iš Kazachstano - genialu. Bet dabar apie Bruno personažą - jis man iš visų trijų yra tikriausiai prasčiausias ir jį neypatingai mėgdavau. Tiesiog nebūdavo taip įdomu, kaip Ali G ar Boratas. Tačiau šis filmas visiškai pakeitė nuomonę. Savo aplodismentus šiam filmui galiu paaiškinti vienu sakiniu - aš džiaugiuosi, kad pasaulyje dar yra žmogus, kuris daro tokį visiškai žiaurų ir drastišką humorą, kokio aš niekada gyvenime negalėčiau padaryti. Pripažįstu - filme paminamos visos etikos normų taisyklės, žmogiškumo samprata ir pagarba kitiems, tačiau juk tai toks personažo tikslas! Humoras šiame filme - tai spyris tiesiai į veidą nepasiruošusiems žiūrovams. Jis „atviru tekstu“ šaiposi iš žiūrovo. Be to, darydamas tokį baisų humorą, jis atskleidžia daugybę šūdinų žmonijos bruožų. Tarkim ta motina, kur sutiko priversti kelių metų vaiką numesti svorio dėl filmavimo ir net atlikti kelias operacijas - tas pokalbis negali būti nesurežisuotas, tačiau manote, kad tokių mamų pasaulyje nėra? Arba ekstrasensas, kuris apgaudinėdamas žmones dėl pinigų gali ramiai sėdėti žiūrėdamas į Bruno seksą su oru? Visame filme pasitaiko tokių dalykų. Ypač visas pasišaipymas iš madų industrijos - jam nebeleidžiama patekti  jokį rimtesnį renginį, nors ant scenos jis pasirodė su lygiai tokia pačia absurdiška apranga, kokias scenoje rodo visi garsiausi dizaineriai - tačiau jam niekas neplojo :)

Kalbant apie filmo siužetą - visai smagus :) Aš juokiausi beveik visą filmą :) Tas jo bandymas atsiversti į heteroseksualą - tie kunigai („gydantys“ nuo homoseksualumo) filme man yra daug baisesnis dalykas už jo personažą - tokie debilai žmonijos tikrai nepuošia, kaip ir bet kokios religijos. Ir kas svarbiausia - Bruno viską daro juokais, o tie kunigai - kuo rimčiausiai. Filme galima atrasti tobulo britiško humoro (juk aktorius - britas) - scena, kur jis filmuojasi teisme kaip aktorius - nereali :)) O tikriausiai visą filmą vainikuoja ir jo puikumą parodo paskutinė scena - daina. Tokia kompanija rimtų žvaigždžių su bet kuo nesifilmuotų :) Ir ypač nedainuotų tokių dainų. Tai ir parodo, kad tiek personažas, tiek filmas nėra kokio debilėlio pasilakstymai su vibratoriumi, o profesionalaus humoro kūrinys. Nepamirškite, kad Sasha Baron Cohen yra išsilavinęs, istorijos daktaro laipsnį Kembridžo universitete gavęs humoristas, gerbiamas ir pageidaujamas bet kokiose festivaliuose. Būtinai pažiūrėkite šį jo kūrinį. Kad ir koks įspūdis liks po filmo - geras ar blogas - bet tokius filmus reikia pažiūrėti :) Tai iššaukia diskusijas, ir neretai labai geras.

Night at the Museum: Battle of the Smithsonian (2009) - pamenu, kad pirmoji dalis paliko malonesnį ir įdomesnį įspūdį. Daugiau subtilių bajeriukų, daugiau įdomesnių dalykų. Šioje dalyje viskas jau persikelia į aukštesnius matmenis. Jei nieko negirdėjote apie šiuos filmus, tai čia filmai vaikams apie muziejų, kuriame naktį visi eksponatai atgimsta. Antrame filme viskas persikelia į JAV muziejų archyvą, kur yra visko - pradedant aštuonkojų iškamšomis, baigiant astronautais. Įdomių personažų gal ir daugiau, bet veiksmas, siužetas ir vaidyba daug nuobodesnė ir ne tokia atpalaiduojanti. Visą filmą galvoji, kad viskas čia kažkokia nesąmonė ir jau darosi neįdomu. Na, bet vaikams turėtų būti smagu ir įdomu, todėl jie tai žiūrėti gali drąsiai.

Garden State (2004) - tai vienas iš tų filmų, kur žiūri ir nesupranti, ar jis tau patinka, ar ne. Bet su kiekviena minute supranti, kad jis patinka, dar ir kaip. Tai vienas iš filmų, kur personažų gyvenimai atrodo tokie nerealistiški, bet su kiekviena minute atrandi vis daugiau panašumų į save. Labai gražus, ramus ir geras filmas.  Pasakyčiau, kad privalomas pažiūrėti kiekvienam, bet - ne kiekvienam toks filmas patiks. Ramus, lėtas, apie ne ypač laimingų žmonių gyvenimus. Aišku, yra ir komedijos - Zach Braff yra ne tik puikus aktorius, bet vien savo buvimu sugeba sukelti juoką. Tikrai privalomas pažiūrėti filmas. Nuotaika, pažiūrėjus filmą, pakyla dešimčia laipsnių.

Children of Men (2006) - žiūrėjau antrą kartą, kadangi tai filmas, kuris ir antrą kartą yra tiek pat įdomus. Be jokių komentarų - puikus, nepriekaištingas, labai gerai sukirptas futuristinis filmas. Kiekvieną filmo minutę įdomu, personažai fantastiški, viskas tikrai niekaip neišpeikiama. Labiausiai paveikusi filmo vieta - tuščia, apgriuvusi mokykla ir vaikų žaidimų aikštelė. Tą akimirką suvoki, kad toje realybėje šie dalykai net nebereikalingi - jų niekas nepanaudos. Jei dar yra nemačiusių šio šedevro - pirmyn.

Charlie and the Chocolate Factory (2005) - vaikystę primenanti pasaka (juk skaičiau knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas). Pamenu, kad knyga tuomet įspūdžio didelio nepadarė - skaitydavau labai daug knygų ir tikrai galėjau lengvai parodyti daug įdomesnę ir geresnę. Taip ir su filmu. Viskas iščiustyta, Johnny Depp vaidyba vėlgi nepriekaištinga, įsijautimas į vaidmenį - tobulas. Pasakaitė pateikta labai gražiai, viskas tiesiog neapskundžiama. Bet… nėra kažkas tokio, dėl ko prisiverstum pažiūrėti šį filmą antrą kartą. Vaikams parodyti verta, patiems pažiūrėti galima, bet stebuklų nesitikėkite. Paprasta, graži pasakaitė. Būna dienų, kai tik tokių ir tereikia :)

Doubt (2008) - vienas iš pagrindinių personažų vėlgi mano pamėgtasis Philip Seymour Hoffman. Ir dar kartą jis mane nustebina, kaip galima visiškai persikūnyti į kitokį vaidmenį ir taip puikiai jį atlikti. Savo gyvenime bendravau su daugybe kunigų ir tikrai žinau jų elgesio ypatybes. Vaidmuo atliktas net per daug puikiai. O dabar apie filmą - nuostabiausia šiame filme tai, kad jis puikiai atitinka savo pavadinimą - Abejonė. Visą filmą, besivystant siužetui, žiūrovas abejoja įvykių tikrumu, ir ar iš tikrųjų įvyko pagrindinis filmo įvykis. Iki pat paskutinės filmo minutės abejonė išlieka - lygiai taip pat ji išlieka ir po filmo. Šis punktas įvykdytas tobulai ir priekaištų jokių nė trupučio. Siužeto išpildymas - labai geras. Prieš žiūrint šį filmą svarbu nusiteikti lėtam ir labai ramiam filmui. Aš to nepadariau, todėl keliose vietose buvo šiek tiek nuobodu - tačiau tai nesugadino bendro jausmo. Filmas tikrai vertas visų nominacijų ir apdovanojimų, nes paprasčiausiai nerandi nei vieno dalyko, prie kurio galėtum prisikabinti. Žiūrėti tikrai verta.

Lord of War (2005) - Nicolas Cage kaip aktorius man visgi yra labai juokingas ir 90% jo filmų jį tikrai galėtų pakeisti koks nors kitas, labiau tinkantis aktorius. Labai mane juokina jo ta rimta išraiška, ta surauktos kaktos raukšlė ir papūstos lūpos - rimtumo tai scenoms nesuteikia, o tik prajuokina. Na, bet filmas tikrai neblogas, apie paprastą žmogelį, kuris tapo vienu didžiausiu ginklų prekeivių pasaulyje. Lyg būtų ir įdomu, tačiau manęs kažkaip neužkabino. Na taip, yra labai gerų scenų (ypač ta, kur išrenkamas lėktuvas), gerų minčių, tačiau yra ir daug tokios „neskanios“ nerealybės, kurios galėjo filme ir nebūti. Iš tiesų, filmas suteikia nemažai minčių - apie tai, kas teisinga ir kas ne. Pagrindinis veikėjas (Yuri) iš dalies teisus, kad jis nedaro nieko blogo parduodamas ginklus - jei parduos ne jis, parduos kitas. Tačiau tokiai minčiai iškart galima paprieštarauti. Nors būkime realistai - karai niekada nesibaigs ir ginklai niekada neišnyks. O prieštarauti įvairioms filmo mintims galima be galo be krašto, bet niekas dėl to nepasikeis. Apskritai, filmas geras, kokybiškas ir tikrai nenuviliantis. Gal tik Nicolas Cage nelabai man patinka.

Donnie Darko (2001) - dar vienas filmas, kuriam pasibaigus lieki visiškai nesupratęs situacijos ir ilgai apie jį kalbi, diskutuoji. Labai geras filmas, kurio metu klausimų kyla daugiau, nei randi atsakymų. Aišku, dauguma jų atsakoma filmo pabaigoje, tačiau neaiškumų išlieka (pagrindinį pateiksiu šios pastraipos pabaigoje). Tiems, kurie nematė šio puikaus filmo - būtinai žiūrėkite. Rimtas psichologinis draminis šiek tiek fantastinis trileris. Visatos dimensijomis (matmenimis) paremtas filmas. Kiek bandžiau suvokti, tai filme įlendama ne tik į 4 dimensiją (laiko linijos matymą), bet net ir į 5 bei 6 dimensijas. (Nesuprantantiems dimensijų, siūlau pasižiūrėti šį filmuką - nors po jo vis tiek nieko nesuprasite, kaip ir aš :)) ). Puikus siužetas, gera vaidyba. Ką jau šnekėti apie pagrindinio aktoriaus šeimą - kažkoks neurotikas tėvas, „inteligentė“ žmona. Puikiai papasakota istorija, įtraukianti nuo pat pradžių, krūva gerų personažų, o pagrindinio personažo vizijos - tokios, jog ilgai nesupranti, apie ką jos. O dabar klausimas filmą mačiusiems (visi kiti neskaitykite, nes šiek tiek atskleisiu turinį) - ar jis žuvo nuo to paties dalyko (to krentančio), nuo ko žuvo jo motina, tik kitoje realybėje, t.y. dimensijoje? Ar tas krentantis daiktas buvo kažkaip perkeltas iš motinos žūties dimensijos į jo dimensiją? Nes juk jo žūties dimensijoje jo motina lieka visiškai sveika, tai reiškia, kad tas daiktas egzistuoja abiejose dimensijose, nors jo žūties dimensijoje jis net neturėjo kristi :) Visiškai nesupratau šio režisieriaus fantazijos žingsnio. Jei kas supratote ir rašysite atsakymą, pridėkite prieš tekstą „ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS“.

Les Choristes (2004) - atradau šį filmą visai netikėtai ir net nustebau, kad nieko apie jį nebuvau girdėjęs. Na, visgi kartais apie Europos kiną išgirsti sunkiau, negu apie gerai reklamuojamą JAV kiną. Labai džiaugiuosi, atradęs šį filmą. Tai Life is Beautiful, The Sound of Music ir kitokių gražių filmų mišinys. Filmas apie sunkių vaikų internatą ir naują jų mokytoją, kuris vietoj žiaurių bausmių vaikams sugalvojo įkurti jų chorą. Nesuklyskite - čia labai gera prancūzų komedija, o ne koks žiaurus filmas. Jis nėra ilgas, žiūrisi labai smagiai ir labai maloniai nuteikia. Siužetas gan paprastas - gėris nugali blogį, tai labai aiškiai ir paprastai parodoma, tačiau tai nėra kažkokia banali holivudiška istorija. Be to, ir vaidyba visiškai kitokia - natūralesnė, ne „saldi“ ir nekelianti šleikštulio. Tikrai verta pažiūrėti - garantuoju, nuteiks maloniai.

Monsters Vs Aliens (2009) - labai smagus, lengvai susižiūrintis ir šiaip paprastas animacinis filmas. Iki Pixar animacinių šedevrų jam dar šiek tiek trūksta, bet apskritai filmas tikrai smagus. Vaikams tai turėtų būti be jokių išlygų įdomu ir linksma, suaugusiems - būna ir smagiau. Bet pažiūrėjom su malonumu. Mėgstantiems tokią animaciją - be stabdžių pirmyn, o norintiems lengvo žiūralo - irgi pirmyn :)

Observe And Report (2009) - pala pala. Ką tik turėjome filmą Mall Cop - apie prekybos centro apsauginį. Dabar turime šį. Bėda viena - jie visiškai vienodi! Šiek tiek skiriasi siužetas ir, aišku, aktoriai - bet filmai visiškai vienodi! Labai nemėgstu filmų, kur pamatęs visus filmo veikėjus, tą pačią minutę gali pasakyti, kaip filmas baigsis, ir kokie santykiai tarp veikėjų bus filmo pabaigoje. Nuobodu. Dar vienas absurdo pilnas debiliškas holivudiškas filmas apie stereotipinį eilinį JAV darbuotoją - prekybos centro apsauginį. Žiūriu, pas juos dabar tai populiaru. Pasišaipykim iš prastų profesijų ir bus smagu, o dar ir pinigų uždirbsim. Kas liūdniausia, iš tokių dauniškų filmų pinigų jie tikrai uždirba :) Nežiūrėkite jokiais atvejais - jei tai vadinama komedija, tai aš humoro jausmo neturiu. Vienintelis geras šio filmo dalykas - gan banaliai, tačiau parodoma, kad „maximos kasininkės irgi turi jausmus“ (sulyginimas su amerikietiškuoju prekybos centro apsauginiu). Gaila, bet daug debilų Lietuvoje to nesupranta, tad savo nepilnavertiškumą lieja ant niekuo dėtų kasininkių.

Frost/Nixon (2008) - nominuotas krūvai Oskarų, tačiau nieko nelaimėjęs. Nors filmas tikrai geras, užkabinantis ir po truputį auginantis įtampą, tačiau kažko jam pritrūko. Bet skųstis negaliu. Prieš filmą pasidomėjom Nixon‘o biografija ir garsiaisiais Frost’o ir Nixon’o interviu (siūlau ir jums tai padaryti, bus įdomiau žiūrėti filmą). Filmas ir yra apie šiuos interviu, kuriuos po Nixon’o atsistatydinimo iš jo ėmė pramoginių laidų vedėjas David Frost. Vaidyba - nepriekaištinga. Frank Langella sukūrė tokį „stiprų“ prezidento vaidmenį, kad viso filmo metu nebuvo įmanoma pagalvoti, kad tai tik vaidyba. Siužeto pateikimas labai įdomus - filmo pradžioje buvo lyg ir nuobodu - vis galvojau, kad šis filmas turėtų būti labai įdomus patiems amerikiečiams, nes tai jų istorija. Tačiau filmui įpusėjus pasidarė įdomiau. Istorijos pateikimas tuo metu, kai jau ėmė interviu, visiškai įtraukė - įtampa kilo, ir taip nenuslūgo iki pat filmo pabaigos. O paskutiniai Nixon’o žodžiai interviu, kai jį „pričiumpa“… tikriausiai tobuliausia filmo akimirka ir viena geriausiai suvaidintų minučių kino istorijoje. Vien dėl tos minutės verta pažiūrėti šį filmą.

Juokingiausia tai, kad tą patį vakarą prieš žiūrėdami šį filmą pažiūrėjom kitą - Saving Private Ryan. Abu filmai apie JAV istoriją. Vėliau lyginom abiejų filmų sukeltus jausmus - pirmasis sukėlė tik pasišlykštėjimą, o antrasis - vien tik susidomėjimą ir pasitenkinimą, kad amerikiečiai dar sukuria gerų, kontraversiškų filmų apie savo istoriją. Prieš žiūrėdamas šį filmą tikrai negalvojau, kad jis bus toks geras. Galvojau, „kaip galima padaryti įdomu filmą apie 20 valandų interviu?“ Pasirodo galima. Ir labai puikiai.

SAVAIČIŲ PRASTAS TĘSINYS:
Banlieue 13 - Ultimatum (2009) - pirmoji filmo dalis buvo labai gera ir aš ja labai džiaugiausi. Šįkart visiškai nusivyliau. Jei nematėte pirmos dalies, šią geriau meskite šalin ir žiūrėkite pirmą. Visų pirma, tai vėl istorija ta pati - gelbėjamas rajonas. Visų antra, viskas tas pats - vaidyba, siužetas, bajeriai, absoliučiai viskas. Visų trečia - viskas DAUG prasčiau. Parkour‘o scenos visiškai neįdomios ir daug nuobodesnės už praeito filmo scenas - tokius bajeriukus jau vaikai daro gatvėse. Jei kuri scena įdomesnė - ji visiškai nerealistiška. Kitaip sakant - nieko įspūdingo, ką matėme pirmoje dalyje. Toliau - siužetas ir jo išpildymas - nuobodu. Jau toks stereotipų pripildytas filmas, kad net vimdo, bet dar be ko, visi tie stereotipai staiga pasikeičia į „dievo avinėlius“. Turiu omeny sceną, kai vienas šalia kito stovi mafijozas, juodaodis afrikietis, prisiekęs nacis, kompiuterinė kinė ir kiti stereotipiniai personažai - ir, nepaisant jau esamos nesąmonės, visi kaip geri piliečiai prašo prezidento būti geru ir pasigailėti jų. Daaah, kaip absurdiška! O ir filmo pabaiga idiotiška ir visiškai be ryšio, prieštaraujanti visam filmui. Kažkokia nesąmonė. Tikrai prastas filmas su keliomis neblogomis veiksmo scenomis (kurių norėjosi įspūdingesnių, bet ką jau padarysi). Aš sakyčiau, kad žiūrėt neverta.

SAVAIČIŲ ŠŪDELIS:
Saving Private Ryan (1998) - po tokių filmų kaip Platoon ir tuo labiau Full Metal Jacket (bene geriausio visų laikų filmo apie karą), šio filmo tikrai nereikėjo. „Gelbstint eilinį Rajaną“ yra visiškai šlamštiškas filmas apie amerikiečių karių didvyriškumą, apie šalies iškėlimą aukščiau už kitas ir apie visapusiškus karo absurdus ir šlykštumus. Vienintelis geras dalykas šiame filme (manau, kad tai nebuvo režisierių tikslas) yra parodymas, koks karas yra absurdas. Žiūrint šį filmą kyla tik pasišlykštėjimas bet kokio tipo karu ir bet kokio tipo aukštais karo pareigūnais. Reikėjo sugrąžinti vienintelį likusį gyvą sūnų motinai (taip, motinos gaila), tačiau tikslas buvo ne motinos laimė - tikslas buvo valstybės geras vardas, tarsi valstybė labai rūpintųsi savo kariais ir piliečiais. Bullshit. Ir vien dėl to kad valstybės vardas būtų išlaikytas, visas būrys karių turi rizikuoti savo gyvybėmis, ir, kaip pasirodo, beveik visi mirti. Taip, atskleisiu šio filmo turinį, nes šio filmo visiškai neverta žiūrėti - beveik visi mirs. Šitas filmas sukėlė tokią panieką JAV karinei vyriausybei, kaip dar nebuvo sukėlęs nei vienas kitas filmas apie karą. Vokiečiai parodyti kaip gyvuliai, tuo tarpu visi amerikiečiai - kaip didvyriai ir vargšai. Aišku, Prancūziją okupavo naciai, todėl jie kalti dėl tų mūšių, tačiau kare nekaltų nėra. Visi yra lygiaverčiai žudikai.

Tikrai nemeluoju sakydamas, kad po filmo buvo šleikštu ir pasibjaurėtina. Sėdėjau ir keikiausi, kaip amerikiečiai gali sukurti tokį šlykščiai „didvyrišką“ filmą, ir dar jis taip gerai įvertinamas kritikų bei labai gerai už jį balsuojama. Neprieštarauju - filmas susuktas labai kokybiškai, karo vaizdai sukrečiantys. Tačiau nei vaidyba, nei siužetas, nei visas tas vimdantis „didvyriškumas“ nesuteikia visiškai jokio malonumo. Viskas labai prastai. Gal toliau nebesiplėsiu, tik pasakysiu trumpai - tikrai nežiūrėkite šio filmo, jei dar nematėte. Tai yra absoliučiai prastas filmas, visiškai neužkabinantis ir visiškai nesuteikiantis malonių jausmų. Filmas apie perspaustą amerikiečių karių „didvyriškumą“, lyg jų kariai vieninteliai turėtų šeimas ir jausmus. Bjaurus filmas. Gailiuosi beveik 3 prarastų gyvenimo valandų. Žinau, kad atsiras krūva man prieštaraujančių tokių filmų mėgėjų, tačiau nuomonės apie šį šlamštą nepakeisiu niekada. Nes tai mano nuomonė.

STABDYMAS.
Kinoteatrai neribotam laikui (tikriausiai iki vasario pabaigos) stabdomi. Priežasčių neaiškinsiu. Jei ką ir parašysiu, tai apie kokius prastus filmukus, kurių žiūrėti neverta. O šiaip džiaugiuosi, kad pagaliau sudėjau šią krūvą filmų - lygiai 99 filmus :)

SAVAIČIŲ FILMAS:
Into The Wild (2007) - labai trumpai - sukrečia. Sukrėtė taip, jog filmo pabaigoje pradėjo tvenktis ašaros. Tai tikra istorija apie Christopher McCandless gyvenimą. Nuostabi ekranizacija. Viršuje matote garsiąją jo nuotrauką prie jo autobuso. Pažiūrėjus šį filmą, man ši nuotrauka tapo viena jausmingiausių pasaulyje. Nematei šio filmo - nematei nieko.

SAVAIČIŲ MENAS:
Watchmen (2009) - 2007 metais pripažinau, kad geriausių tų metų man filmas buvo 300. Tiesiog dievinu tas estetiškas sulėtintas kovos scenas, kuriose kiekvienas piršto pajudinimas padarytas kaip meno kūrinys, kuriose kraujas tykšta kaip dailininko dažai, o pavydėtini vyrų raumenys spurda kaip kiaulės lašiniai. Fantastiškas grožis. To filmo kiekvieną sceną moku vos ne mintinai. Bet čia ne apie jį. To filmo režisierius ir kino muštynių menininkas Zack Snyder grįžta su dar vienu estetiškai nuostabiu šedevru, pastatytu pagal komiksą. Įsivaizduokite alternatyvų pasaulį, kuriame nuo seno sugyvenama su galių turinčiais herojais. Nuo pat pirmos filmo minutės buvau įsiurbtas į ekraną ir negalėjau numalšinti net šiurpo, kuris kilo žiūrint tas gražias scenas. Dar niekad nemačiau tokių gražių scenų rodant aktorių ir kt. sąrašą filmo pradžioje. Estetiškos, plastiškos ir nuostabios kovos scenos - režisieriaus vizitinė kortelė. Niekas kitas nesugeba sukurti tokio grožio iš muštynių. Komikso neskaičiau, tačiau personažai, jų įkūnijimas - oh, kaip nuostabu. Kiekvienas su savais „pričiūdais“, kiekvienas ypatingas. Dr. Manhattan prieš akis maskatuojantis pimpalas - puikus sprendimas, vis prajuokindavo. Bandžiau atsekti, nuo kurios filmo vietos jis pasirodo, taip nelabai ir supratau. O kiek filme užslėptų bajeriukų! Pavyzdžiui, visokie pakeisti istoriniai faktai, Niksono  žaidimas (jo perrinkimas ir t.t.), Kenedžio mirtis, skrydis į mėnulį… Ir begalė kitų. Vien ko verta frazė filmo gale: „This is still America. Who wants a cowboy in White House?“. Siužetas tikrai įdomus, ypač kai nesi skaitęs komikso. Visą filmą įtemptas (o filmas trunka beveik 3 valandas!), nė kiek nenuobodus ir labai įtraukiantis. Zack Snyder mėgsta žaisti žiūrovų jausmais pateikdamas daug žiaurumo, tačiau tą žiaurumą pateikia visiškai neįprastai. Žiūri ir gražu, malonu, o pasigėrėjimas filmu tik kyla. Eh. Nėra žodžių apie šį filmą. Aišku, bus tų, kuriems šis filmas visai nepatiks, manau ir tarp mano skaitytojų toks vienas kitas pasitaikys. Bet man tai vienas geriausių šių metų filmų - net drįstu teigti, kad pretenduoja į geriausiojo vardą. Tokia jau tiesa, nežmoniškai laukiu kito Zack Snyder šedevro.

SAVAIČIŲ JUOKAS:
Forrest Gump (1994) - vau. Tikrai maloniai nustebino. Negalvojau, kad dar yra tokių nuostabių nematytų filmų. Tom Hanks šiame filme, mano nuomone - absoliutus sužibėjimas. Moka jis vaidinti tokius paplaukusius vaidmenis :) Elvio Preslio šokis - „nužudė“ :) Visi tie jo susitikimai su prezidentais (o kaip puikiai tai buvo padaryta!), jo elgesys viešose vietose, kalba per hipių protestą… Visas tas jo kvailumas kiekvienoje akimirkoje - toks nuoširdus ir pralinksminantis! Tai filmas, kurį žiūrėdamas visą laiką šypsaisi. Nesijuoki, neliūdi, bet tik šypsaisi. Nes tai labai gražu. Gražu net filmo pabaigoje, kai turėtų būti liūdna - tos scenos labai puikios. Labiausiai pritrenkė scena su John Lenon. Negalėjau patikėti, kad tai nufilmuota ne kartu su juo, todėl datas net pasitikrinau internete. Pasirodo, tai tik tobulai iš kelių gabalų sudėta scena - ir dar su visai reikšmingu užslėptu tekstu :) Tiesą sakant, nelabai galiu ką pasakyti apie šį filmą, nes tiesiog nėra žodžių jį apibūdinti. Tikiu, kad daug kas jį jau matę - dabar ir aš toks būsiu. Ir labai džiaugiuosi tuo :)

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Paris, je t’aime (Paris, I Love You) (2006) - žiauriai gražus filmas, susidedantis iš krūvos mažų filmų. Labai gražios kiekvieno žmogaus istorijos. Net nežinau, kuri istorija man gražiausia - visos savotiškai nuostabios. Buvo šiek tiek nuobodesnių, viena net neįdomi, bet pasirinkimas tai didelis :)  Net nežinau, ką rinktis, nes viena už kitą geresnės. O gal rinktis ir nereikia - mėgautis galima visu filmu, galima žiūrėti jį dalimis, galima po pusę - vis tiek jis bus puikus. Kaip žmonės sako, kad tik Paryžiuj surasi tikrą meilę, tai aš galiu pasakyti, kad šitas filmas buvo tas „tikras filmas“ apie meilę man - filmas, kuris nekelia šleikštulio, nors yra apie vieną banaliausių ir nuobodžiausių kine temų. Visi epizodai pastatyti taip puikiai, taip gražiai, taip išraiškingai, kad net gražu žiūrėti. Lyg geras teatro spektaklis. Tobula meilė iš ekrano (nors kai kuriuose epizoduose - visai ir netobula, bet visgi tikra meilė). Net iš aprašymo matosi, kad ten vien meilė, meilė, meilė. Visas filmas apie tai ir daugiau apie nieką. Meilę žmogui, meilę vaikui, meilę miestui, meilę iš pirmo žvilgsnio. Tiesiog gražu, ir tiek. Absoliučiai privaloma pažiūrėti. Net ne vieną kartą.

The Good Shepherd (2006) - neįveikiau, žinokite. Na, labai įdomu filmo pradžioje buvo, bet per vidurį - užmigau. Bandžiau dar nemiegoti, bet nuobodulys įveikė. G. žiūrėjo, tai sakė, jog kai pažiūri visą filmą, tai labai įdomu, bet jis tikrai ištęstas ir nuobodus. Girdėjau, kad šis filmas labai daug kam patiko, bet negaliu vertinti, nes vidurys man buvo absoliuti nuobodybė, nes nemačiau pabaigos ir visų faktų suvedimo. Nemanau, kad žiūrėsiu dar kartą - gera filmo pabaiga nėra visas filmas, todėl gaila vėl aukoti laiką. Bus tų filmų :)

Promise Me This (2007) - Kusturica vėl žavi savo paprastumu, gražumu ir geru humoro jausmu. Gražus kraštovaizdis, nuoširdus kaimas, tikros moterys ir labai keista meilė - kaip ir visuose jo filmuose. Nepamirškime ir labai neįprastos, bet krizenti verčiančios paprastų aktorių vaidybos. Niekaip nesuprantu, ar jie taip puikiai vaidina tokius personažus, ar tiesiog tokie yra - pavyzdžiui, senelio vaidmuo yra fantastiškas. Iš tiesų tai šį filmą reiktų žiūrėti be jokio išankstinio nusistatymo - jis šiek tiek skiriasi nuo Kusturicos šedevrų, todėl galite ir šiek tiek nusivilti. Šį filmą reikia žiūrėti kaip paprastą gerą komediją, ir nesvarbu, kas ją pastatė. Tuomet atsiskleis visas filmo grožis. Man, kaip pažįstančiam daug kaimo žmonių, šitas filmas - fantastika. Skaniai suvalgomas Balkanų šedevras. Būtinas pažiūrėti, kaip ir kiti Kusturicos filmai.

P.S. I Love You (2007) - visiškai standartinis romantinis filmas. Su šiek tiek nestandartiniu siužetu. Paprastai nuo saldžiai romantinių filmų nelieku laimingas, tačiau šis visai neblogai susižiūrėjo. Istorija gan graži, aktoriai vaidino net perdėm puikiai. Filme jaučiama ir šiek tiek britiško humoro, o filme parodytos airiškos laidotuvės - fantastika. Taip visada turi būti - ašaros žmogaus neprikels. Istorija dėstoma labai gražiai. Jei norite labai gražaus romantinio filmo, ir ypač, jei norite parodyti tikrai patiksiantį filmą savo merginai/žmonai - šitas tiks puikiai. Kažkaip truputį priverčia susimąstyti, jog reikia tam tikrus dalykus labiau vertinti.

Matchstick Men (2003) - o štai čia tai Nicolas Cage vaidmuo! Jam tik paprotėjusius individus ir vaidinti. Filmas gan paprastas, siužetas dalinai matytas - žmones apgaudinėjantis ir iš to gyvenantis vienišas vyras staiga atranda savo dukrą ir tada prasideda linksmybės. Kaip bebūtų keista, bet filmo pabaiga man tikrai buvo netikėta ir nustebino - gal dėl to, kad filmą žiūrėjau visiškai atsipalaidavęs ir net nelabai įdėmiai jį sekdamas. Pavargęs buvau. Tačiau bendras filmo vaizdas patiko labai - ta nejauki namų atmosfera pagrindinio personažo bute, tas jo keistas elgesys. Tiesiog buvo gražu žiūrėti, kai supranti, ką kine reiškia geras apšvietimas. Visas tas personažo nejaukumas filme tikrai kaustė dėmesį. Be to suteikė man džiaugsmo, kad nesu aš joks pedantas ir man iki to dar toli :) Nežinau, kaip vertinčiau filmą - jis toks vidutiniškas, bet tikrai įdomus. O ir N. Cage vaidmuo gražus pažiūrėti. Tad verta žiūrėt filmą, nors būna ir geresnių.

The Departed (2006) - geras, stiprus, įdomus filmas, nepriekaištingas siužetas, puikūs aktoriai, dar puikesnė jų vaidyba ir nepriekaištingai suklijuotas filmas. Ko daugiau reikia? Vertinimai ir Oskarai kalba patys už save, todėl šiam filmui komentarų nereikia. Žiūrėjau jį antrą kartą, ir antrą kartą jis man patiko nemažiau, nei anksčiau. Labai stiprus ir rimtas kriminalinis-psichologinis-bajavykas. Yra nemačiusių - marš žiūrėti!

The Spiderwick Chronicles (2008) - labai smagi ir graži pasakaitė vaikams. Bet mums irgi visai patiko. Paprastas ir įdomus filmas. Labai gražūs sutvėrimai, nebloga autoriaus fantazija. Filmas susuktas profesionaliai, žiūri ir nematai, prie ko prikibti. Tiesiog puikus filmas žiūrėjimui kino teatre su vaikais (tokių neturiu). Jei norite stebuklingos pasakos apie visokiausius mistinius gyvūnus - pirmyn.

Enemy at the Gates (2001) - niekaip nesuprantu, kodėl panašiu metu išėjęs Saving Private Ryan (jį aprašysiu vėliau) įvertintas daug geriau už šį filmą. Šitie filmai nesulyginami! Tas - gražių efektų pilnas šlamštiškas filmas. Šis - puikus, ramus, rimtas, įtemptas ir dėmesį prikaustantis kūrinys. Žiauriai geras. Kažkuo priminė Full Metal Jacket (geriausią filmą apie karą), tačiau tik mažomis smulkmenomis. Aišku, Rusijos „garbingumas“ čia perspaustas, tačiau istorija visai graži ir papasakota visai kitomis akimis, nei tomis, pro kurias pasaulis žiūri į pasaulinius karus. Puikus pagrindinis aktorius - paprasto kareivio vaidmeniui jis puikiai tinka. Trumpai sakant - geras filmas apie karą, kurį verta pamatyti vien dėl įdomumo, kokia taktika būdavo naudojama kare. Personažai vienas už kitą gudresni. Pabaiga šiek tiek banali, bet tebūnie. Juk holivudas. Tačiau visai neblogas holivudas.

Coraline (2009) - neišvengs šitas filmas lyginimo su Nightmare Before Christmas. Tačiau, mano nuomone, čia ir nėra ką lyginti! Pastarasis filmas buvo visų laikų geriausiai „lėlinis“ šedevras, už kurį geresnio tikriausiai niekada nebus sukurto. Tuo tarpu Coraline - labai, netgi ypatingai geras „lėlinis“ filmas, kurį ne tik malonu žiūrėti, bet po to dar ilgai galvoji, kiek reikia fantazijos, kad tokį dalyką sukurtum. Filmo personažai - fantastiški. Kiekvienas jų turi savybių, apie kurias galvoji - kiek reikia fantazijos, kad tai sugalvotum? :) Po filmo daug apie jį galvoji - nes jis labai geras. Ir labai gražiai padarytas. Siužetas tai man pasirodė šiek tiek nuobodokas. Bet tai nė kiek nepagadino bendro vaizdo. Be to, manau, vaikams bet kuriuo atveju šitas filmas turėtų patikti (jei, aišku, vaikas nenupezėjęs su visokiais pokemonais ir betmenais). Labai graži pasakaitė, kurios net Tim Burton‘ui turėtų būti ne gėda. Būtinai žiūrėtina.

Crank: High Voltage (2009) - ir vėl daugybė kritikų šnekėjo, kad ši, antra Crank dalis yra daug prastesnė už pirmąją. Na, jei tikitės iš šio filmo superinio meno kūrinio, tai gal net nežiūrėkite jo :) Taigi čia absurdo komedija-bajavykas! Man ši dalis patiko ne ką mažiau, nei pirmoji - lygiai tokie pat kokybiški pasilakstymai, muštynės, smagūs „pasikrovimo“ būdai. O dar kai pagalvoji, kad filmas juokingas tuo, jog pusė aktorių - porno žvaigždės :) Jei rimtai, tai pusę filmo prakrizenau iš to, kad jis toks nuostabiai absurdiškas. Čia kaip su Shoot ‘Em Up - daug kas visiškai nesuprato, kad tas filmas specialiai sukurtas absurdiškas ir nerealistiškas, nes toks režisieriaus stilius. Todėl daug kam filmas ir nepatiko. O čia dar vienas puikus Jason Statham vaidmuo - tipinis mušeika psichopatas :) Labai smagus filmas, puikiai praleidome laiką.

Harry Potter and the Half-Blood Prince (2009) - ak, Hari Poteri. Graži gi ši istorija, kurios ekranizacijos jau eina į pabaigą. Pagal įvykių svarbumą, knyga, pagal kurią šis filmas buvo pastatytas, man buvo įdomiausia. Juk iš tiesų tiek visko įvyko! Nebijokite, turinio neskaičiusiems ir nemačiusiems neišduosiu. Pirmos dvi knygos buvo labai įdomios, vėliau viskas tekėjo nuobodoka vaga, o ši knyga viską apvertė aukštyn kojom ir davė įžangą paskutinei knygai. Pamenu, buvo tikrai įdomu ją skaityti, nes tiek veiksmo ir tiek svarbių dalykų. Tačiau… ne filme. Nesuvokiu, kodėl jie iškirpo daug neatskiriamų siužeto vietų? Kodėl buvo palikta tiek meilės ir briedo scenų, o svarbių dalykų - ne? A, tiesa, meilė. Jau vimdyt vidury filmo pradėjo nuo tos meilės ir to visiškai nenatūralaus kuklaus berniuko elgesio su mergaitėmis. Ko nesuprantu, tai kodėl tie aktoriai taip prastai vaidina? Tas nenatūralumas tikrai nepuošia filmo, bet ką darysi. Ir apskritai šis filmas gan nuvylė, nors vaizdų gražių prisižiūrėjom. Tačiau tarp tų vaizdų - krūva nereikšmingų dialogų ir kitokių nesąmonių. Čia blogoji pusė. O geroji pusė yra tai, kad tai Haris Poteris! Nors filmas ir nėra geriausias sekstologijoje, bet žiūrėti vis vien smagu. Seniai pažinoti personažai, ta pati didžioji burtininkų istorija. Laukiu paskutinio filmo (kuris, beje, bus padalintas į dvi dalis). Turėtų būt geras kino kūrinėlis.

Race To Witch Mountain (2009) - paprastas ir juokingas holivudiškas šlamštelis. Neblogas toks, galima iš bėdos žiūrėti, bet kažko ypatingo nėra. Žemei kyla pavojus, ateiviai vaikai, didvyris taksistas. Bla bla. Vaikams skirtas bajavykas. Pažiūrėjom ir pamiršom. Aišku, nebuvo gaila prarasto laiko, nes filmas ne iš blogųjų. Šiaip paprastas. Per televizijas savaitgalį tokius rodo ir išsidrėbus ant sofos galima pasižiūrėti.

X-Men Origins: Wolverine (2009) - kuo šis filmas ypatingas kino istorijai? Piratavimu. Visai netikėtai dar prieš jo premjerą internete pasirodė jo kopija - workprint. Tai reiškia, kad filmas jau susuktas, tačiau dar be daugumos efektų. Filmo studija pamišo - ieškojo kaltų ir nekaltų, išmėtė kelis žmones iš darbo. O po filmo premjeros pareiškė, kad tos kopijos nutekėjimas jiems atnešė daaaug nuostolio (vėlgi to mistinio nuostolio, kurį jie vadina „neuždirbtais pinigais“). Kokia tiesa? Tokia, kad šis filmas surinko daugiausiai pinigų iš visų X-men’ų filmų, lygtais trečdaliu daugiau nei daugiausiai uždirbęs iki tol. Ar tai rodiklis, kad patirta daug kažkokio mistinio nuostolio, ar tai rodiklis, kad nutekinti nebaigtą filmo kopiją į internetą visai apsimoka, nes jei tai geras filmas, žmonės vis tiek nueis į kiną jo pasižiūrėti? Ir dar jų nueis daugiau, nes juos filmas„užkabins“? Jau seniai laikas filmų ir muzikos kompanijoms pradėti kitaip žvelgti į internetą ir galvoti, kaip pasidaryti pinigų iš jo. Nes piratavimo niekas nesustabdys. Taigi, o dabar apie filmą - man jis netgi gal prasčiausias iš visų X-men’ų filmų. Kažkoks nuobodokas. Aišku viskas ten neblogai, graži istorija, suklijuoja po anų filmų likusius neaiškumus. Pagrindinis aktorius smagiai vaidina. Ramesnis filmas, nei ankstesni - tikriausiai bandyta padaryti labiau psichologiniu aspektu, nei veiksmo. Bet kažko trūko. Mažo cinkelio, kuris priverstų pasakyti „vau“. Jei žiūrėjote visus X-men’ų filmus, tai šio jokiu būdu nepraleiskite. Tačiau jei nei vienas X-men’ų filmas nepatiko - šis tuo labiau nepatiks. Beje, paskutinė kova tai išties juokinga. Kažkaip prastai labai susukta.

Snatch (2000) - nežinau, nei kodėl, nei kada aš pražiopsojau šį filmą ir jo nepažiūrėjau. Dar vienas vizitinis Guy Ritchie šedevras, niekuo nenusileidžiantis kitiems savo geriems filmams. Šiaip gal ir gerai, kad šį filmą pažiūrėjau tik dabar - malonu mėgautis tobulais veiksmo filmais po vieną, palengva, su dideliais laiko tarpais tarp jų. Tuomet pajauti kiekvieno jų skonį. Kaip ir daugelį kitų šio režisieriaus filmų, šį laisvai galima žiūrėti antrą kartą - net praėjus mažai laiko. Tai lyg kintantis filmas, kuriame kiekvieną kartą žiūrėdamas atrandi vis ką nors naujo ir gali stebėti visai kitokius filmo aspektus. O apie ką viskas? Vėlgi apie pinigus, kvailus vagis, mafiją, namelį ant ratų, rusą ir nerealius čigonus su Brad Pitt priešakyje. O šis vėl tekštelėjo nesveikai gerą personažą (iš kur jis moka tiek anglų kalbos dialektų??). Meno kūrinys, o ne filmas. Neįmanoma atplėšti akių.

Big Stan (2007) - o ne, pagrindinis kaktorius - Rob Schneider. Lėkštų ir nuobodžių komedijų aktorius. Tačiau kaip bebūtų keista, bet šitas filmas man patiko! Gal nuotaika tokia buvo? Bet rimtai - krizenau, pakikenau, net pasijuokiau. Buvo visiškai banalių ir nuobodžių scenų, tačiau visą filmą lydėję bajeriukai - puikūs. Pažiūrėjau šį filmą su malonumu. Todėl, kad gal personažas toks visai smagus - mažas vyrukas, kuris tuoj pateks į kalėjimą, išmoksta už save kovot. Labiausiai juokino visi tie kalinių pasikeitimai (nors visiškai suprantu, kad jie yra nė kiek realiai neįmanomi). Tačiau kartais krizenimo negalėjau sulaikyti - jau taip absurdiškai juokingai parodyti visi tie didžiuliai, raumeningi, baisūs ir kuklūs homoseksualūs vyrai :) Labai neblogas filmas. Banali, šiek tiek absurdiška, nuspėjama, tuštoka, be išliekamosios vertės, bet užtat labai smagi komedija.

Seabiscuit (2003) - skeptiškai galvojau apie šį filmą, tačiau iš tiesų - jis žiauriai gražus! Vien filmo pradžia, kai parodomas tas arklių užkalbėtojas ar kaip jį ten vadina. Arba scena, kai jis neleidžia užmigdyti žirgo ir jį pasiima - tas žiaurus faktas, kad arkliui vos nikstelėjus koją ar susiskaldžius kanopą - iškart jį žudo. Nereikalingas daiktas. Fui kaip bjauru. Tačiau vėliau filmas pasukamas gražesne linkme ir telieka gerėjimasis siužetu ir malonus atsipalaidavimas. Taip, filmas labai paprastas ir nesukantis galvos. Jei mėgstate arklius - filmas jums puikiai tiks, jei jums arkliai didelių jausmų nesukelia, bet norite ramaus ir lengvo filmo - irgi tiks. Man patiko. Labai graži istorija, labai puikiai parinktas aktorius, puiki vaidyba kartu su arkliu. Filmas sudėliotas vos ne kaip pasaka. Graži ir su laiminga pabaiga. Net keista, tačiau išgyvenau vos ne kiekvieną jausmą kartu su filmo personažais (keista, nes paprastai būnu šaltas visokioms dramoms :) ). Gražus filmas, geras filmas, teisingas filmas. Vertas akių.

Twelve Monkeys (1995) - pamenu, jog kai pirmą kartą pamačiau šitą filmą per televiziją, man buvo dar gan mažai metų. Kokių 13-14. Tuomet filmų dar nebuvau daug matęs (ypač gerų), todėl šis filmas paliko neišdildomą įspūdį. Buvau apšalęs. Todėl pagaliau prisiverčiau pažiūrėti jį dar kartą. Po šio filmo man pradėjo patikti Bruce Willis - ir iki šiol manau, kad jis visiškai puikus aktorius, kuris vaidina ne tik bajavykuose, bet sugeba atlikti ir puikius vaidmenis rimtuose filmuose. Brad Pitt šiame filme atliko neišdildomą įspūdį paliekantį psichopato vaidmenį. Toks tikras psichas. Tiesiog verčia grožėtis aktorių sugebėjimais. Pats filmas tai tikrai įdomus, jei yra nemačiusių, būtinai pažiūrėkite. Siužetas fantastinis, suraizgytas, tačiau tikrai nustebinantis ir priverčiantis pamąstyti. Trumpai tariant - labai geras fantastinis filmas su puikiais aktoriais. Ar daugiau reikia komentaro tam?

Čia juokinga, nes nors įrašo pavadinimas ir pirmas sakinys apie mikrobangę, bet niekas nežiūri į mikrobangę, o žiūri į šito kadran įlindusio paibelio ekstravagantišką šukuoseną.

Čia juokingiau tai, kad bandau taikyti į Ąžuolas ir draugai stilių. Bet kad jų stilius neįtaikomas jokiais būdais. Tai nors pareklamuosiu dar kartą.