ωωωωω

Penktadienio daina ir ačiū: po pusės metų kostmase, Chris Hadfield, visam pasauliui kūręs nesveikai įdomius video iš kostmaso (t.y. tarptautinės kosminės stoties), grįžo į Žemę. Prieš grįždamas perdainavo labai atitinkamą David Bowie dainą:

ωωωωω

30 dalykų, kurie parodys, ar tavo šypsena vis dar veikia. (ačiū Vaidotui – veikia)

ωωωωω

Kas nori gyvent su manim? :)

ωωωωω

ωωωωω

Kodėl visi bijo meilės?

ωωωωω

Daft Punk išleido ilgai lauktą albumą. They fucked us very hard. Mano visiškai asmenine nuomone, albumas yra totali krizė. Du geri dalykai iš jo:

a) Get Lucky su gyvu Me Gusta vyruku:

b) coveriai/remixai:

Nes jie mus išgaidino.

ωωωωω

(via knygos.lt via Aurelijus, originalas čia: Forthelackofbettercomic)

ωωωωω

Štai ko trūksta Vilniui (Kaunui/Klaipėdai/Panevėžiui/Ukmergei/etc):

ωωωωω

Išgelbėkime Tėvinią!

(via Justinas via Juodas Humoras)

ωωωωω

Kitą kartą, kai antiskalūnininkai darys protestą ir būgnys, siūlau pataupyt jėgas:

(via Juodas Humoras)

ωωωωω

Ar ir jūs nevalingai raukotės kartu su jais?

ωωωωω

Kai Oklahomą apgriovė tornadas, pasaulinio lygio sektantiniai šūdžiai Vestboro baptistų Bažnyčia sukūrė svetainę GodHatesOklahoma.com. Neilgai trukus, kažkoks mielas hakeris viską sutvarkė:

Visgi dar gražiau buvo tada, kai šitie šūdžiai norėjo protestuot per JAV kario laidotuves (ale jis buvo vertas mirties, nes dievas nekenčia Amerikos). Beveik ketvirtadalis miestelio tiesiog gyvu skydu užblokavo jų protestą. Fuckyeaaah! (via Cheesburger)

ωωωωω

Kačių (ne)valdytojams – liūdnos katės dienoraštis:

ωωωωω

Kad Gražulis gina “tradicinės šeimos vertibes”, tai čia nieko nuostabaus. Bet juokingiausia, kas už gražuliškas vertibes balsuoja:

(via Giedrius)

ωωωωω

Bobas vartosi kape (lazy joke, nekreipkit dėmesio):

(via Vytautas)

ωωωωω

Religinio visatos suvokimo logika:

ωωωωω

idontknow

ωωωωω

Visada svarsčiau, ar tai fiziškai įmanoma:

Telieka išbandyti.

ωωωωω

Kviečiame į Versli Lietuva naujo logotipo pristatymą Draugistės viešbutyje:

(via Makaronai)

Jeigu norite, “Vėsi Lietuva” jau darbina.

Už šituos savo žmonių talpinimus į valstybinių įmonių postus, raudonskūrė statytinė vėl gauna kiekybišką dozę šūdo. Norėjau parašyti atskirą įrašą apie ją, bet šita šlykštynė man jau tik nervus sukelia. Kol visi kalba apie “Verslios Lietuvos” reikalus, greit pamiršta apie Klaipėdos uostą ir Litexpo. Ir dar kitus, kurie nenuskambėjo.

Į konservatoriaus Pauliaus Saudargo klausimą, kur paslėpsite Birutę Vėsaitę per Lietuvos pirmininkavimą ES, premjeras A. Butkevičius atsakė: “Šiuo metu ji yra Kazachstane“. (via Ordog Re)

(pirmas Juozo gif’as – prenumeruokit trololieną, rekomenduoju)

Ir dar vienas – when you see it (not Biruta)…

(via Ordor Re)

ωωωωω

Pabaigai: jei turite kantrybės, iš šio vyruko pasimokykit, kaip reikia verslauti ir reklamuoti savo parduotuvę:

ωωωωω

Penktadienis. Kai eisit iš darbo, eikit pasididžiuodami savimi:

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #56;
Penktadienio internetai #57.

(via DailyWTF)

ωωωωω

Tikrai išbandysiu:

(via Antony)

ωωωωω

Jie užaugo…

ωωωωω

Kuo skiriasi filmai nuo tikrovės:

ωωωωω

ωωωωω

Epinis video apie draugą šunį ir draugą katę grįžta su antra dalimi:

ωωωωω

Kiekvieną kartą:

(via pukomuko)

ωωωωω

Dienos herojus:

ωωωωω

Kartais suprantu, kad ne viskas toj Lietuvoj blogai. Štai kas dėstoma ketvirtokams kai kuriose JAV mokyklose:

Tai tikra. Yra ir antras lapas. Visa istorija čia.

ωωωωω

Labai tiksli (100%) galerija marketingistams.

ωωωωω

Video išraiškingu pavadinimu “90 years old granny does double backflip”:

ωωωωω

Tai aišku, kad gali būti specialiai sudėliota. Bet pinigų rinkimo idėja superinė:

ωωωωω

Nepatikėsite, ką įdėsiu -  bet taip, tai karščiausias Harlem Shake!

ωωωωω

Hawkingas nušoko nuo savo Intel’inio proto ir dėl WTF priežasčių boikotuoja konferenciją Izraelyje. Internetai nemiega:

(kad nepradėtumėte komentaruose trizniot apie mano nuomonę, pasisakau: kare nekaltų nėra.)

ωωωωω

Žinot tuos video, kaip grįžta JAV kariai namo, o juos pasitinka iš laimės išprotėję šunys? Čia išskirtinis video, kaip pasitinka katė:

ωωωωω

Checkmate, atheists:

(via Cronus)

ωωωωω

I don’t even…

Lietuvos ateitis… (ačiū Flekiui)

ωωωωω

ωωωωω

Nemanau, kad reklama veiksminga – bet idėja superinė:

ωωωωω

Folkloras apie Artūrą Račą sklinda toliau :)

(via Poručikas)

ωωωωω

Dviratis, kuris yra kvailai aukštas – Stoopid Tall:

Visgi įspūdingiausia, kad šitas hipsteris juo važiuoja… be šalmo :))

ωωωωω

(via DailyWTF)

ωωωωω

Aš nepavydžiu savo vaikams:

ωωωωω

Gyvenimo gėlės:

(via Tomas)

ωωωωω

Oooh, internets… Kiek daug nuostabių gyvenimo pamokų… Jaučiuosi lyg baigęs mediciną:

(via Linas)

ωωωωω

Apatinio užrašo nereikėjo, ir taip visiems viskas aišku:

(via Agnė)

ωωωωω

Kurve nckienė. Aktualijų aktualija. Dingo. Kažkas rado:

Kas nesupranta – čia garsioji Grybauskaitės nuotrauka iš Wizzair. (vėl via Agnė)

Buvo dar visokių montažų su Hobitais ir Golumais, ale pasiliksiu tik vieną: Find Venckienė:

(paspaudus dędęnasi)

(via Linas)

Nepamirškite, kad galite pasirašyti peticiją, kad atsėdėsite kalėjime už Neringutę! PLATINAM!

ωωωωω

Magic:

(via Šūdų kultas)

ωωωωω

Pabaigai ilgokas, bet įdomus. Apie tai, kaip žmonės išnaudoja šviesą ir šiuolaikines technologijas kurti įdomiems dalykams:

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #55;
Penktadienio internetai #56.

ωωωωω

Internetus šįkart laimi interaktyvus vaizdo klipas. Jame pagal nurodymus reikia judinti pelę. Jūsų pelės žymeklio judesiai fiksuojami ir per valandą integruojami į vaizdo klipą. Todėl dalyvaujate kartu su šimtais kitų žmonių, kurių žymeklius jau matote. Awesome:

Dalyvaukite spausdami ant foto arba čia. Jau tris kartus pažaidžiau, nerealu :)

ωωωωω

Grybauskaitė taupydama skraido su Wizzair. Visiems pažįstami veidai pasisiūlė jai pataupyt ir auto transportui:

(via Tadas Vidmantas)

O kai reikia apsistoti kitoje šalyje, ponia Dalia irgi renkasi biudžetinį variantą:

(via Poručikas)

ωωωωω

O tai kas būna palengva apsisisiojus?

ωωωωω

Vis bandau suprasti, kodėl man pasąmonė liepia šituo pasidalinti. Bet niekaip nesuprantu…

(ačiū Tomai)

ωωωωω

Dove dar sykį keičia žmonių mąstymą savo reklamomis. Vėl apie moterų grožį:

Moterys, jūs esat gražios. O tos, kur žurnaluose ar TV – jos ne gražios, jos tik patrauklios. Apie grožį daugumai jų tik pasvajoti.

For the lulz, neilgai trukus pasirodė ir vyrų versija:

ωωωωω

Kaip idiotui paaiškinti apie homoseksualų teises ir santuoką:

Spaudžiam ir skaitom. (via Mantas)

ωωωωω

Antipiratų vadeiva V. Simanavičius (kitaip – Megztukas) prisipažino platinęs narkotikus. Taigi Linkomanija pokštauja:

Respektas ir Linkomanijos šefui K. Ermanui. Ans pasisiūlė į LANVA direktoriaus pareigas: “Per pirmus metus pasižadu, kad LANVA organizacija sugebės uždaryti mažiausiai 10 piratinių tinklapių. [...] Atnaujinsime LANVA puslapį (aš net turiu lanva.lt domeną).”

ωωωωω

Reklama ir sąskambiai - you’re doing it right:

ωωωωω

Čia gal labiau ne apie ginklus, o apie visokias supermamiškas JAV organizacijas, kurios išsireikalauja baninti knygas, muzikines grupes ir TV laidas iš visų ekranų:

Raudonkepuraitė uždrausta dėl vyno butelio jos krepšelyje. Jums juokinga? Lietuvoje naujame knygos leidime vyno taipogi nebebus. Ligoniai. (via ManoKnyga FB)

ωωωωω

Kalbantis šuo grįžta! Gyvūnų globos reklama – you’re doing it perfectly right:

ωωωωω

Zuokas pajuokavo apie Š. Korėjos lyderį. Darius pajuokavo apie Zuoką. Kadangi Zuokas supranta tik savo juokus, Dariaus juoką ištrynė ir jį išbanino.

Beje, Zuokula neseniai ir mane išbanino. Už kritiką dėl įvairių veiksmų. Kai parašiau apie tai jam asmeniškai, tai žadėjo „pasidomėti ir galbūt atbaninti“. Spėkit, ar atbanino.

ωωωωω

Panašiai jaučiuosi pavasarį, kai jau norisi vaikščiot su marškinėliais, o dar vis reikia striukės:

ωωωωω

Iš baisiųjų kronikų:

Dabar šitie žurnalistai dirba Respublikoje ir rašo apie skalūninių dujų baubus. (via Aidas Puklevičius)

ωωωωω

Prierašas prie video: “I’m so sorry for spending 62 hours rendering this shit I really am”:

Jis mano herojus. (via Jonas Reklaitis)

ωωωωω

Rusijoj nugriautos Lenino skulptūros išnešiotos kas kur. Netyčia gaunasi taip:

(via Gediminas Mažonas)

ωωωωω

Arnoldas vairuoja automobilį:

(via Betkas)

ωωωωω

Tai yra Vilniaus veidas:

Savotiškai žavu, bet man, asmeniškai, nepatinka. Kaip jums? (via Humans of Vilnius)

ωωωωω

Jau greitai Lietuva paleis savo pirmąjį palydovą. Čia įrodymas:

Efektų tikroviškumas pribloškia. (via Dovydas Skarolskis)

ωωωωω

Mano meile, kur tu?

Nesuprantantiems: pamenate maždaug 2004-2005 m. ant daugybės Vilniaus (vėliau ir kitų miestų) sienų atsirado užrašas „Aiste, WRU?“. Iššifravus tai buvo „Aiste, where are you“. Kalbama, jog tai buvo nelaimingai įsimylėjusio berniuko šauksmas tyruose. Gaila, kad niekas nežino, ar suveikė, bet kurį laiką WRU’ijinimas buvo tapęs nedideliu teplionių judėjimu.  (via Whaaatč?)

ωωωωω

Kai reklamuojate neklinojamą turtą, visuomet reikia būti originaliam:

ωωωωω

Daugiau juodo humoro apie Bostono sprogdinimus – Juodo Humoro FB galerijoje. Ten yra šlamštelio, bet keli tikrai neblogi. Nors yra tikrai žostkokų.

Start a new game:

Bet už visokius juodus humorus, Bostono sprogdinimų metu juokingiausi buvo amerikonskai, kurie net nesugebėjo pasidomėti geografija:

Tai ne vienetinis atvejis – tokių čekų nekentėjų dešimtys, šimtai :))

Buvo ir gražių dalykų (technologijų dėka):

(via Giedrė)

Ir dar:

10 gėrio pavyzdžių po Bostono maratono sprogimų. Aukščiau vaizdas iš Google docs’o, kuriame žmonės siūlėsi į  svečius priimti be stogo likusius žmones.

ωωωωω

Kai turėsiu vaikų, dar ne tokių video sulauksite:

Ačiū Renatui, kad nukėlė mane į ateitį.

ωωωωω

(via Juodas Humoras)

ωωωωω

Penktadienio pabaigai – arčiau gamtos. Nes atėjo pavasaris:

Ranka pasiekiami ereliai žuvininkai, pelėda, juodieji gandrai ir pan. Tiesioginės transliacijos iš gyvūnų lizdų Estijoje. Kairėje yra kamerų meniu, kiekvienam puslapy spaudžiat ant vaizdo ir atidaro kamerą. Fucken awesome.

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #54;
Penktadienio internetai #55.

Kiek iš jūsų girdėjo apie šį atvejį? Kiek domėjotės šios merginos gyvenimo istorija? Kiek rašėte atsišaukimus ir straipsnius, kad valstybė turėtų labiau rūpintis savo piliečiais ir kad „sistema žlugdo žmogų“? Kiek straipsnių ar TV laidų buvo sukurta?

Dirbam tam, kad uždirbtume

Kai nusižudė visiems gerai žinomas aktorius Vytautas Šapranauskas – apie tai kalbėjo ir rašė visi. Rašė tiek, kad net darėsi bloga. Suprantama, kad žinomo žmogaus mirtis turi būti apkalbamas dalykas, tai normalu. Bet su tam tikromis ribomis. Todėl Buržujaus rašinėliuose dar sykį nemalonios temos: nesveikai didelis kiekis informacijos apie V. Šapranausko mirtį; žiniasklaidos dviveidiškumas ir plikas pelnymasis iš nelaimės; bei mirties kulto garbinimas. Sveiki atvykę.

Metų metus generuodami click‘us iš žinių apie tai, koks V. Šapranauskas prasigėręs, kiek kartų nepasirodė studijoje, kiek kartų padarė tą ir aną, naujienų portalai nejautė nė menkiausio skrupulo kuo juodžiau nušviesdami šio komiko gyvenimą. Tačiau tik jam pasimirus, šie portalai staiga tampa liūdesio ir ilgesio tvirtovėmis, prigrūstomis šleikščiai saldžių straipsnių apie visą V. Šapranausko gyvenimą. Delfis šįkart laimėjo visomis keturiomis – žinodami, kokiu būdu geriausiai generuoti litus, delfis po truputį tampa akivaizdžiu tabloidu, kuriam įvairių žinių pateikimas – antraeilis dalykas.

Dar juokingiau yra žvaigždės, kurioms tokie įvykiai – galimybė pasisakyti ir dar sykį pasididinti savo vardo žinomumą. Visą gyvenimą apie velionį nė žodžio nesakę arba jį smerkę žmonės staiga baisiausiai nuliūsta ir suserga didžiausiu įmanomu ilgesiu. O pop-žvaigždutės pozuoja žurnalistams arba deda į Feisbuką savo nuotraukas tiesiai iš pakasynų – nes gi taip zajabys pasifotkinti laidotuvėse ir parodyti, jog jose buvai!

(foto iš K. Ivanovos profilio (pasirodo, feikinio) / Vaizdas iš Šapro pagerbėjų (jau panaikinto) FB puslapio)

Dar labiau creepy yra dėl fanų skaičiaus kuriami FB puslapiai, vėliau reklamuojantys savo šūdpuslapius. Kas yra amoraliau – juodas humoras ar tokie mulkiai?

Mačiau, kad per TV jau anonsuojamos ištisos laidos apie V. Šapranausko gyvenimą. Jau svaigstama, koks jis buvo nuostabus žmogus, geriausias Lietuvos aktorius ir nuostabiausias komikas. Nors dar prieš savaitę visi rodė cirkus apie tai, kad jis – alkoholikas ir savo darbo negalintis atlikti klounas.

Kas nori lažintis, kada bus išleistas DVD „Geriausi Šapro pasirodymai“? Jei per ateinantį mėnesį to nebus padaryta, būsiu tikrai nusivylęs lietuvių verslumu.

Šapranauskas ne(be)buvo geras teatro aktorius

Naujienų portalai, TV laidos, gerbėjai staiga pristato V. Šapranauską kaip geriausią Lietuvos aktorių.

Aktorių? Jis nevaidino jau daugybę metų. Bent jau teatre.

Dar gerai pamenu, kaip seniai seniai girtas plaikstėsi spektaklyje „Nusišypsok mums Viešpatie“. Spektaklį ištempė, kai kur net linksmai paimprovizavo. Bet kitą sykį, „Vyšnių sode“, viduryje spektaklio leido sau tiesiog išeiti namo. Gerti. Nes jis buvo prasigėręs alkoholikas, kurio vienintelis pliusas buvo gerai valdomas liežuvis ir daug subtilesni bajeriukai nei daugumos Lietuvos komikų. Aktorius jis buvo labai smagus – kartais net puikesnis už mano mėgstamą A. Sakalauską. Bet jo pasirinktas alkoholis uždirbo jam išmetimą iš visų teatrų ir dėl to kaltas tik jis pats. Todėl mažų mažiausiai reikėtų susilaikyti nuo „geriausio Lietuvos aktoriaus“ titulų. Geriausi aktoriai iš visų šalies teatrų neišmetinėjami.

V. Šapranauskas buvo puikus komikas. Aš rimtai, be ironijos. Anekdotus pasakodavo taip, kad net aš sugebėdavau išklausyti. Deja, net ir būdamas geru komiku, viskas, kam jis atsidavė – tai chalturkės televizijoje, kurios jam užtikrino normalią algą ir didelę auditoriją. Tikroji aktorystė buvo išmesta per petį. V. Šapranauskas nėra ir nebuvo visuomenės šviesulys, kokiu dabar jį bando paversti masė apakusių gerbėjų. Būtent šis žmogus buvo blogiausias iš variantų, kas gali būti rodoma viešai – atviras alkoholikas, neatsakingas, savo pareigų nevykdantis ir „iš bajeriukų“ neblogai pragyvenantis asmuo. Retas žmogus norėtų, kad jo vaikas/tėvas/brolis gyventų tokį gyvenimą. Todėl prieš vadindami šį žmogų Lietuvos šviesuliu, pamąstykite apie tai, ar jo gyvenimas tikrai buvo toks pavyzdinis. Džiaukitės jo humoru, džiaukitės, kiek pramogų kažkam jis suteikdavo, bet tik nereikia to dirbtino išaukštinimo.

V. Šapranauskas ir juodas humoras

Kai pasidalinau šiuo montažu socialiniuose tinkluose, susipykau su keliais žmonėmis. Gan rimtai. Kitoje vietoje dargi buvau išvadintas dalbajobu – ir jokie mano argumentai nebuvo priimami, nes „mirtis yra šventas dalykas, kurio liesti negalima“. Aš paliečiau. Ne pirmą kartą.

Juodas humoras nėra nusikaltimas. Tai nėra moralės pažeidimas. Ne veltui jis vadinamas humoru – nes tai yra sugebėjimas humoristiškai pažvelgti net į baisiausią, nemaloniausią, bjauriausią situaciją. Ne veltui jis vadinamas juodu, nes tai yra ribų neturinti humoro forma. Tikra tiesa, kad dažnai ji gali sukelti nemalonų pojūtį, o kartais pasišlykštėjimą. Bet jei jūs nesijuokiate, tai dar nereiškia, kad tai nejuokinga. Jūs dėl to nesate nevykęs, kvailas, ar neturintis humoro jausmo. Tikrai ne. Tiesiog tokia humoro forma yra ne jums – kaip kad daugeliui jaunų žmonių niekada nepatiks Naša Raša ar bet koks kitas rusiškas humoras.

Šis montažas su V. Šapranausku nė kiek nesumenkina jo asmens. Jis net nėra nukreiptas prieš patį asmenį – jis yra apie memo „surenkų X like“ absurdiškumą. Štai kas V. Šapranauską tikrai menkino, tai kiekvienas straipsnis apie jo alkoholizmą arba nepasirodymą renginiuose. Kuriuos dauguma jūsų skaitydavo – valingai ar nevalingai – bet skaitydavo. Todėl prieš teisdami tuos, kurie juodai juokauja, pagalvokite, ar nebuvote tarp tų, kurie skatino naujienų portalus ir televizijas kurti tą V. Šapranauską sunaikinusį turinį. Gaila, kad po šios savižudybės buvo praleista puiki proga žiniasklaidos priemonėse pakalbėti apie tai, ką iš talento padaro alkoholis, televizija ir pinigai. Ir kaip pamėginti to išvengti.

Šiknos ir burnos skirtumas

Montažai neniekina mirusio žmogaus ar pačio mirties fakto. To nė per plauką negalima lyginti su myžimu ant kapo ar kitokiu palaikų išniekinimu. Lyg draugišką ir nepiktą šūktelėjimą draugui „užmušiu, bjaurybe!“ laikytumėte faktiniu noru draugą nužudyti ir netgi traktuotumėte kaip jau įvykusį nusikaltimą. Tai nesulyginama.

Apskritai, kas yra pagarba mirčiai? Ar tai ne tiesiog senas įprotis gerbti tai, ko bijai? Mirtis yra natūralus žmogaus gyvenimo ciklo procesas, tai įprastas įvykis, ypač kai jis įvyksta jau daug metų nugyvenusiam žmogui. Taip, gaila, kad pasitraukė anksčiau. Bet tai vis tiek yra tiesiog mirtis, joje nėra nieko ypatinga. Gyvenimas turi būti ypatingas, unikalus ir išskirtinis. O mirtis – niekieno nelaukiamas įvykis, kuriuo kuo greičiau atsikratome užkasdami ar sudegindami nebefunkcionuojantį aparatą.

Ir nors man aiškino, kad aš neskiriu šiknos nuo burnos, aš lieku prie nuomonės, jog mirtis nėra kažkokia nuo seno perimta dievobaiminga tradicija, kurią reikėtų laikyti neliečiama. Jeigu kalbame apie pagarbą mirčiai, tai jokiu būdu negalime juoktis ne tik iš V. Šapranausko, bet ir iš A.M. Brazausko, Paleckio senelio (kurį visi džiugiai vadinam sušiktu komuniaga) ar kokio nors Sniečkaus. Jeigu Paleckio senelį ir Sniečkų dar galime teisti dėl jų poelgių, kodėl teisiame AMB? Daugybei žmonių AMB yra labai gero žmogaus pavyzdys – toks, koks daug kam atrodo V. Šapranauskas. Bet kažkodėl šaipydamasis iš AMB – dalbajobu išvadintas nebūsi. Galų gale, teisybės dėlei, jei kalbame apie pagarbą mirusiems asmenims, turime apskritai nesijuokti iš nieko, kas yra miręs. Įskaitant visus iš eilės nusikaltėlius, diktatorius ir kitokią mirusią bjaurastį.

Kas yra pagarba mirusiems? Gal labiau apsimoka gerbti gyvą žmogų, o po mirties – jau pagal save? Nes mirusiam žmogui ta jūsų pagarba… šiknoj jam ji rūpi. Amžinas našliavimas, ilgametis gedulas, žvakučių degiojimas ant kapo, ir šita „pagarba mirusiems“ yra gyvųjų žmonių patiems sau sugalvotas mirties kulto garbinimo veiksmas. Kuris neturi jokio logiško paaiškinimo ir yra kildinamas tik iš baimės kada nors pačiam atsidurti šioje bejėgėje būsenoje, kai nebeegzistuoji.

Bijoti niekas nedraudžia, ramiai gerbti mirusiųjų jums niekas nedraudžia. Tik prašau, palikite ir man pasirinkimą, kaip aš galiu juokauti, ir kaip ne. Nes principinio blogo ar amoralaus poelgio mano veiksmuose nėra. O kiekvienam iš mūsų mirus, šikna ar burna taps vienu ir tuo pačiu.

 
Kažkada buvo jaukus kačiukas, dabar – nebeveikiantis aparatas, kurį visi pamirš po poros savaičių.
Su žmonėmis sunkiau – ilgesys išlieka ilgiau, bet principas tas pats. Gal tik ant gatvės nepalieka.

Tai kas blogiau?

Man sakė, kad negalima juokauti, nes skaudu giminėms. Norėčiau giminių paklausti, kas jiems skaudžiau – ar tiesmukiškas juodas humoras, kurį mėgo ir pats velionis, ar fantasmagoriškas padlaižūniškas šaipymasis iš mirusiojo – kaip kad visų žvaigždžių „memuarai apie velionį“ arba visuotinis žiniasklaidos priemonių reitingų vaikymasis turiniu masėms? Kas iš šių variantų yra tikrai neetiška?

Prieš atsakydami, pagalvokite, ką apie juodą humorą būtų pasakęs pats velionis.

Tiesioginė transliacija iš laidotuvių? Kas tokį briedą gali sugalvoti? Po tokių bajerių man šitas juodo humoro montažas atrodo kaip švelniai kandus juokelis, nublankstantis prieš visą šūdą, kurį iš mirusio žmogaus daro visuomenė ir jos dėmesiu pinigus kalantys žurnaliūgos.

Rašydamas šį įrašą prisimenu Justino Marcinkevičiaus mirtį, iš kurios buvo padarytas prime-time šou (apie tai rašiau čia). Šios mirties metu sau karmos taškus pelnėsi tiek visuomenės veikėjai, tiek politikai, tiek visą gyvenimą rašytojo nekentę konkurentai. Kai Marcinkevičius patyrė galvos traumą, nei vienas iš šių politikų, visuomenės veikėjų ir nekentėjų neparodė rašytojui nė menkiausio dėmesio. Bet kai mirė – staiga atgyja visa ilgai laikyta meilė. Visa rašytojo laidotuvėms sukurta pompastika buvo mirties garbintojų iškrypėliškas šou. Prieš puldami man prieštarauti – digest this fact: labai artimas J. Marcinkevičiui žmogus mano tokiai nuomonei… neprieštaravo.

Pabaigai – apie savižudybę
(vietoj niekam neįdomaus psichologinės pagalbos numerių sąrašo)

(tolimesnis tekstas nėra tikslas įrodyti kažkokius faktus – tai tik asmeninė, patyriminė nuomonė)

Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba. Keli istoriniai įvykiai, kai garsi savižudybė paskatino kitas savižudybes, dar neįrodo fakto. Būta įvairių atvejų. Toks eskalavimas gali paveikti tik vieną kitą savižudį, kuris žudosi tik dėl to, kad būtų pamatytas, išgirstas. Toks savižudis nusižudytų ir be paskatos, kai pagaliau atras būdą kaip labiau save parodyti.

Bet kokio humoristo ar dainininko savižudybė daliai potencialių savižudžių nepadarys jokios įtakos. Tokie savižudžiai žudosi visiškai dėl kitokių priežasčių – dėl rimtų, o ne skirtų savęs parodymui. Dažnam savižudžiui tokios žvaigždžių mirtys yra visiškai neįdomios. Tuo labiau neįdomu, ką rašo žurnalistai, kalba žmonės ar apskritai kas vyksta pasaulyje. Tokiems savižudžiams rūpi vienintelis dalykas: kaip užbaigti savo gyvenimą ir kaip rasti drąsos tą padaryti. Aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Egzistuoja tik keli būdai viską užbaigti ir dvejonės, kurį iš jų lengviau pasirinkti.

Ir pasakysiu dar kartą, ką sakiau daugybei žmonių – savižudžiai yra didvyriai. Didvyriai, su savimi nusinešantys ir idioto titulą. Pasiryžti žudytis yra nejuokas. Žudytis blaiviam, nepaveiktam narkotikų yra neįtikėtinai drąsus poelgis. Tai yra daug drąsiau, nei stoti prieš 20 marozų minią ar erzintį miške sutiktą lokį – padauginus šiuos potyrius šimtus kartų. Tačiau tai yra neįtikėtinai kvailas, ne – tai yra pats kvailiausias poelgis, kokį tik gali padaryti žmogus. Todėl nors savižudis ir pasielgia drąsiai, bet jis lieka visišku kvailiu. Gaila, jog potencialūs savižudžiai iki mirties nesuvokia, jog prieš tokį kvailą pasirinkimą verta dar ką nors išmėginti. Ką nors smulkaus. Kelionę, nepažįstamojo užkalbinimą, dainos pasiklausymą, knygos perskaitymą, artimo žmogaus stebėjimą ar tiesiog skambutį draugui. Paskutinį kartą. Didžiam nustebimui, tas kartas būna lemtingas.

–
Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Gedulas greitai pasimirš.

(Didelis ačiū Vytautui Šalteniui)

ωωωωω

Fuk da police:

ωωωωω

Maldeikienė pasisakė, jog jei Grybauskaitė – lyderis, tai ji – ruonis. Internetai išgirdo:

(vienas iš pavyzdžių via Juozas Šalna)

Bet vos internetai išgirdo, Maldeikienė puikiai sureagavo.

Nice move, Aušra, nice move…

ωωωωω

Kas dieną po naujieną – nerealiai geras naujas projektas su Google Street View:

Savo pasigaminti galima ČIA. Aš jau pamėginau, bet dar nebuvo laiko kam nors gražiam. Kuršių Nerija visai veikia, Vilniaus senamiestis irgi jėgovai. +100

ωωωωω

Dar apie naują popiežių:

(via MarriedToTheSea)

ωωωωω

Tiesiog sporto žaidimų kamuoliai pakeisti katėmis:

Visas rinkinys čia.

ωωωωω

Kartais penktadienio internetai padaro labai rimtą intarpą apie rimtą temą:

Garliavinės psichinės rėksnės iš Seimo čia nebus. Čia apie tą, kur labai rėkė ir visi FB dalinasi jos montažais. Rašau apie tai dėl to, jog kartais reikia įkrėsti žmonėms proto. Tai krečiu:

Trolinimas yra jėga. Pajuokti kokį politiką ar zvezdą yra jėga. Juodas humoras yra jėga. Bet kai tai suasmeninama ir nukreipiama į vieną žmogų, kuris akivaizdžiai serga nerviniu sutrikimu – too much shit, people.

Ar gatvėje šaipotės iš bekojo? Ar juokiatės iš kurčio žmogaus? Tai kodėl tyčiojatės ir provokuojate psichiškai nestabilų žmogų?

Didžiausią klaidą padarė žiniasklaida, prie jos rėkimų nurodžiusi netgi pavardę ir už ką ta moteris teista. Tai buvo proga troliams nukreipti visas pajuokos patrankas į būtent ją. Dabar ji kenčia už visus violetinio judėjimo debilizmus ir garliavinių masines psichozes.

Kodėl kviečiu sustoti? Nes kai pasidalinsite pasišaipymu iš jos ir kai prisijungsite prie masinio kolektyvinio pasišaipymo, ir kai tuomet jai pakriks nervai ir ji padarys ką nors sau ar savo vaikui – asmeninės atsakomybės nesulauksite, bet būsite asmeniškai prisidėjęs prie nelaimės. Ir tai atsiminsite bent dalį savo gyvenimo.

Turėkime proto ir nepadarykime lietuviškosios Jessi Slaughter arba to ruso, kuris užtrolintas nužudė savo šeimą ir pats nusižudė. Kai trolinate, nebūkite mulkiai ir išvenkite suasmeninimo, kai auka yra neviešas asmuo. Ir ypač – kai psichiškai nestabilus.

Troll hard, but use your brain.

ωωωωω

Pistonais negaliu nesidalinti. Nesusilaikau. Apie skalūnus:

Ta proga ir įsisiautėjusio Juozo vienas:

ωωωωω

Vokiečių medžio dirbinių gamintojas Jens Braun norėjo pastatyti pastogę savo arkliams. Leidimo negavo. Sugalvojo, kad baldams juk leidimų jokių nereikia:

Va taip reikia trolinti valstybines įstaigas. Gerbiu. (via Linas Kilikevičius)
REDAGUOJU: pasirodo, kad šita istorija galimai netikra. Gaila, būtų tobulas trolinimo pavyzdys.

ωωωωω

Tobulas gay-rights filmukas apie tam tikrų nusistatymų kvailumą:

ωωωωω

Kiekviena televizinė pardavimų reklama:

ωωωωω

Šviečiamoji internetų akimirka. Internetai turi savo elektroninę valiutą. Kad ateityje bent suprastumetė, apie ką kalbama vartojant terminą Bitcoin – štai jums:

Ir tai ne scam’as. Kipre jau galvojama apie pirmąjį Bitcoin bankomatą.

ωωωωω

Penktadienio dienai – susimąstykite žmonės!!!!

Išpręvartavo mūsų tevinę, gelbiekitės vysi!

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #53;
Penktadienio internetai #54.

ωωωωω

Iš Romo Sadausko: Dabar galiu ramiai miegoti – žinau, kad Lietuva bus išgelbėta, kai tokie žmonės pašaukti ją gelbėti:

ωωωωω

Dar vienas psichopatas aukštalipys iš Rusijos. Negaliu nustot žiūrėt, maloniai svaigsta galva:

Skaičiau komentarų, kur labai šneka, kad negalima šių video platint – jaunimėlis pagalvos, kad taip galima išgarsėti ir atkartodami užsimuš. Aš kažkaip linkęs į tokį požiūrį: jeigu jaunimėlis neturi smegenėlių tokių dalykų nekartoti – tai „natūrali atranka“ savo padaro.

ωωωωω

Ačiū Sigitai už atimtą mano laisvą laiką:

The Secret Door

(ten vaikščiojant kairėj yra mygtukas “Take me somewhere else”, naudokitės juo)

Myliu Google ir šiuolaikines technologijas už tai. Per 10 minučių apsilankiau muziejuje Jeruzalėje, pažiūrėjau į gaisrą JAV, panardžiau prie koralų, pabuvau sektantų bažnyčioje, aplankiau miniatiūrų parką, pasivaikščiojau Š. Ašigalyje ir pasitryniau į akmenines sienas kažkokioje kasykloje.

Mažas, bet milžiniškas pasaulis.

ωωωωω

Visi šiom savaitėm labai stebisi ir juokiasi:

Aš tai nesistebiu ir nesijuokiu, nes alfa.lt tokiu lygiu straipsnius jau trečius metus rašo.

ωωωωω

Jeigu jau laukiate penktadienio vakaro girtumo, bet tenka atsedėti „iki penkių”, tai še, pagirtuokliaukit:

Įdomiausia po to žiūrėt į moterų užpakalius. Tik niekam nesakykit.

ωωωωω

Aš ir taip norėčiau, įspūdinga:

Labiausiai man patiko nuo 0:43.

ωωωωω

Nostalgija:

…ir skausmas. Pavydus skausmas – aš net „Šuniuko pavedžiojimo“ normaliai nepadarydavau, o čia… kostmasas!

ωωωωω

Šundaktariai, šarlatanai, pseudomokslas, paranormalūs reiškiniaim homeopatija ir religija – labai pravarti šių elementų sąsajų diagrama:

(paspaudus dędęnasi)

Gal kas nori išversti ir nusiųst autoriui bei pasidalint čia? (via The Reason Stick)

ωωωωω

Šitą rodžiau vienuose iš pirmųjų internetų, bet vertas parodyti dar sykį: Visatos skalė. Pasitikrinkite, kiek scroll’ų esate mažesni už supernovą. (Ačiū Gyčiui už priminimą).

ωωωωω

Užkalnis mesteli bombą – pristato naują puodelį savo parduotuvėje:

want!

ωωωωω

Pamenu, kai Pankos mulkiai puolė boikotuoti Danske banką dėl to, kad jų klipe pasbučiavo dvi moterys, tai juokiausi už pilvo susiėmęs. Ta proga tiems patiems mulkiams siūlau boikotuoti visus, kas pasisako už homoseksualias santuokas:

Panka darbe nei kompu nebegalės naudotis, nei printeriu kvietimų į mitingus paspausdint. Fuck, o kur savo patriotinius filmukus talpint?? Damn you, gays!

ωωωωω

Ilgai krizenau:

Ne visi supranta, tai paaiškinsiu: Shazam – tai tokia išmaniojo mobiliako programėlė, kuri atpažįsta 99% užsienietiškų dainų. Tereikia telefoną ~10-čiai sekundžių prikišti prie kolonėlės. Magija! (via Dominykas)

ωωωωω

Kroatės socialinė reklama, stiliumi „kasdien po nuotrauką“:

ωωωωω

Suvalgę paskutinį dažytą kiaušinį, padėkokime juodadarbiams:

Ir:

(moar – via Juozas Šalna)

ωωωωω

Nuoširdus interneto paslaugų tiekėjo pranešimas:

Gerai, kad pas mus dar konkurencija kažkiek veikia. Tai pakenčiama.

ωωωωω

when you see it…

ωωωωω

Mobiliuosiuose internetuose populiarėja naujas trendas – Vine. Na toks video instagramas – iki 15 s. trumpi klipukai. Kol kas geriausias (mažai ten gerų…) autorius:

ωωωωω

Laikiau dvi savaites ir nenumaldomai norėjau pasidalinti viena svetaine: Aktorės be dantų. Visiškai naujas memas, prisijuokiau iki ašarų.

Feministėms, kad nerėktų: yra ir vyrai be dantų. Atrodantys kaip prasigėrę alkoholikai :)

ωωωωω

Nauja Vyriausybė dirba:

(via Įžvalgos.lt)

ωωωωω

Internete, kur tu buvai visą gyvenimą???

ωωωωω

Š. Korėja ruošiasi karui:

(via Juodas humoras)

ωωωωω

Kas nutinka, 800% sulėtinus Justin Bieberio dainą:

Labai geras komentaras iš youtubo: Guys… do you realize that this is the height of musical obscurity and hipsterdom? This is a new genre so ironic I can’t even cope with it. Recycled ambient drone. Made from mainstream music. Holy fuckballs.

via (Viesulas)

ωωωωω

Lenkai žiūri Game of Thrones ir pokštauja:

ωωωωω

Ir penktadienio nuotaikai pradėti! Aną sykį rich-wannabe gearl, šį sykį – romantiškas lietuvaitis!

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #52;
Penktadienio internetai #53.

Neįtikėtinai geras. Jei sužavėjo, yra prieš dvejus metus daryta pirmoji dalis:

ωωωωω

Emmaaaaa…

ωωωωω

Iš gyvenimo:

(via Karolis Ruksėjis)

ωωωωω

Iš realybės:

Aš kartais neįtikėtinai labai norėčiau tokios tabletės. Toks paprastas būtų gyvenimas! Parėkauji komentaruose, pažygiuoji protestuose ir ramiai toliau gyveni.

ωωωωω

(via Juodas humoras)

ωωωωω

Naujų laikų reklamos būdas:

(via Radiocool)

ωωωωω

Big hipster problems:

ωωωωω

Iš pradžių šis video pasirodė tik pusiau juokingas:

Bet Darius surinko labai gerą jų kolekciją. I approve this.

ωωωωω

ωωωωω

Jau kažkada dalinausi iškreipiamo vandens eksperimentu, bet čia jau visiškai awesome:

Galit neaiškinti, kaip tai veikia – man aiškino tris kartus ir vėl nebesuprantu.

ωωωωω

Tai sakot naujas popiežius?

Hitleris sutinka:

ωωωωω

Popiežiaus rinkimų foto, kuria visi labai dalinosi:

Ir ką? Labai gera nuotrauka. Tobulėjam technologiškai. Reikia tik džiaugtis – masės žmonių įperka gyvenimą supatoginančius dalykus.

ωωωωω

Jei jūs niekaip nesuprantate, kas galėjo sugalvoti dubstep’ą, štai jums atsakymas:

ωωωωω

Šalo ausys:

(via Juozas Šalna)

ωωωωω

Pikti žmonės pagrąsino, kad jei neįdėsiu šio video, baigsis blogai:

Taigi pagaliau turiu progą parodyti penktadienio pamokėlę! Kodėl tokie dalykai mums atrodo mieli? Pažiūrėkite, įdomiai papasakoja:

Ir tebūnie plaktukai kačiukų ir meškiukų pakaitalas!

ωωωωω

Vaikystėj buvo vienas įdomiausių ir nesuprantamiausių eksperimentų:

ωωωωω

ωωωωω

Pamokėlė apie kūną – visada žinojau, kad snooze’as yra prakeiksmas, o ne malonumas:

Tik reikia sugalvot, kaip atsikratyt šio įpročio…

ωωωωω

Penktadienio nuotaikai pradėti – svajonių daininykė iš Čekijos:

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #51;
Penktadienio internetai #52.

•••

AMŽINA MEILĖ:
Django Unchained (2012) – šio filmo aprašymas – kituose kinoteatruose. Arba patrumpinta ir gražiau apipavidalinta versija kovo mėn.  „Verslo klasės“ numeryje :) Prekyboje – nuo kovo pabaigos.

Beje, filmą privaloma pamatyt kiekvienam žmogui. Būtinai. Kine dar rodo – paskubėkite.

•••

SAVAIČIŲ PERGALĖ PRIEŠ HOLIVUDĄ:
Cloud Atlas (2012) – kaip žadėjau praeituose kinoteatruose, štai ir Cloud Atlas aprašymas. Jį galėjote rasti sausio mėn. „Verslo klasės“ numeryje – mano žurnaliniame debiute :)

Brolis ir sesė Andy ir Lana Wachowski ne vieną kartą sukėlė didžiulį sprogimą. Kai kurie jų kūriniai buvo tiesiog revoliucija kinematografijoje. 1999 m. dar būdami broliai jie pristatė pasauliui didžiausią praėjusio tūkstantmečio pabaigos bombą – The Matrix pirmąją dalį. Kūrinys sužavėjo visus fantastinių filmų mėgėjus, gavo beveik 70 kino nominacijų bei apdovanojimų ir sukėlė didelių pokyčių kuriant specialius kino efektus.

2005 m. pasirodė pagal Wachowski scenarijų jų asistento Jameso McTeigue’o režisuotas filmas V for Vendetta. Jis paliko ryškią žymę pasaulio istorijoje: filme pasirodžiusi kaukė tapo didžiausio ir galingiausio programišių judėjimo „Anonymous“ simboliu. Kai kurios frazės iš filmo amžiams liks interneto folkloro dalis. Vėliau, 2008 m., buvo finansinis ir moralinis pralaimėjimas – Wachowski režisavo kvailoką filmą Speed Racer, po kurio abu kūrėjai trumpam sustojo. Praėjus ketveriems metams, atsisakę Holivudo pinigų ir gavę finansavimą iš nepriklausomų Vokietijos šaltinių, Wachowski duetas kartu su Tom Tykwer pasauliui pristatė naująjį savo kūrinį – Cloud Atlas.

Kai filmo komandai keli didelių reikalavimų, prieš pat kino seansą reikia pasistengti, kad nusiteiktum neutraliai ir pernelyg nepakeltum vertinimo kartelės. Žinant Wachowski sugebėjimus, kartelė buvo iškelta išties aukštai. Tai beveik tris valandas trunkantis filmas, kurį privalu įdėmiai žiūrėti nuo pat pirmos minutės – kitaip gali nesuprasti dalies turinio. Per tris valandas – net šešios skirtingų laikų istorijos, susipinančios mažomis, bet svarbiomis smulkmenomis.

Neįtikėtina, kad Wachowski sukūrė ne vieno, o net šešių siužetų filmą. Iš visų šešių dalių galima būtų drąsiai kurti po atskirą filmą ir tie filmai nebūtų prasti. 1849 m. Ramiajame vandenyne vykstantis siužetas gali būti nesunkiai išplėtotas į atskirą filmą apie piratus ir jūreivius. 1973 m. – hipių laikais vykstantis siužetas būtų puikus detektyvinis trileris apie pasaulį sugriauti norinčius verslininkus. Toks filmas nesunkiai galėtų atstovauti moteriškąjį Borno variantą (apie tokį filmą gandai jau sklando senokai). 2321 m. sulaukėjusioje ateityje vykstantis čiabuvių ir ateivių susitikimas – puiki kelių dalių alternatyva Planet of the Apes, Apocalypto ar kokiam panašiam filmui.

Filmo išskaidymas į šešis siužetus turi ir savų trūkumų. Nors istorijos papasakotos gan nuosekliai, daugumai jų trūko platesnio išpildymo ir reikšmingesnių detalių išaiškinimo. Silpniausia filmo vieta buvo pagrindinė personažų rišamoji grandis – kūno žymė. Nors jos prasmė iš dalies paaiškinama, visgi ši siužeto detalė atrodo dirbtinai į istoriją įtrauktas simbolis, filmui suteikiantis abstraktų, banalų ir lengvabūdišką jausmą. Todėl kartais pasijauti, lyg žiūrėtum pigią televizinę dramą apie likimą.

Viena iš svarbesnių klaidų buvo futuristinė siužeto dalis, vykstanti 2144 m. Naujajame Seule. Ramybės nedavė įkyrus vaizdinis ir filosofinis panašumas į ankstesnę Wachowski sėkmę – The Matrix. Galbūt filosofinis panašumas atsirado dėl originalios novelės – juk Cloud Atlas pastatytas pagal knygą. Bet vaizdinio panašumo sunku nesukritikuoti. Atrodo, kad šiai filmo istorijai Wachowski pasirinko p(ap)rasčiausią kelią ir siužetą „užmovė“ ant jau išdirbto filmo šablono. Tereikėjo pakeisti aktorius ir aplinką. Ši istorija – lyg ketvirta filmo Matrica dalis. Kiekvieną sykį ekrane pamatęs Sonmi negalėjau nuvyti jausmo, kad matau moteriškąją Neo versiją.

Nepaisant to, filmo labai kritikuoti negalima. Smulkias klaidas lengvai atsveria neįtikėtinai gera aktorių vaidyba. Kokybiškai ir išskirtinai suvaidinti šešis skirtingus personažus – tai didelis laimėjimas ne tik aktoriams, bet ir visai filmo komandai. Vaidyba ir grimas kartais būdavo tokie puikūs, jog nepažindavai, kuris aktorius suvaidino personažą. Galiu garantuoti, jog bent kelių garsių aktorių šiame filme – nepažinsite. Tom Hanks šiame filme tarsi atgimė iš naujo – suvaidino ypač profesionalų vaidmenį, t.y. vaidmenis. Filme apstu įvairiausių smulkmenų, kurios, vėliau reflektuojant, suteikia siužetui papildomo stiprumo. Verta atkreipti dėmesį į personažų charakterio pokyčius keičiantis laikotarpiams – kol daugumos aktorių personažai su laiku blogėja (arba beveik nesikeičia, priklausomai nuo aktoriaus), Tom Hanks personažai tampa vis geresni. Tokios smulkmenos atveda prie stipraus filmo finalo, o taip pat suteikia daug galimybių interpretacijoms.

Filmas – techniškai tvarkingas ir puikiai sukurtas kūrinys, visi trys režisieriai gali juo didžiuotis. Filmo siužetų pabaigos, susisiejančios tarpusavyje, viską gražiai emociškai vainikuoja: kiekvienam lemta sava kova su išskirtine, bet su kažkuo susijusia baigtimi; kiekvieno skirtingi tikslai, besisiejantys tarpusavyje dėl kiekvieno personažo noro pasielgti savaip. Juk dažnas kada nors pamąstome, ar esame kaip nors ypatingai susiję su kitais šio pasaulio gyventojais. Filme atsakymo nerasite, bet pasvajoti apie nuo jūsų nepriklausančią praeitį ir nuo jūsų priklausančią ateitį galėsite. Būtina įtraukti į žiūrėtinų filmų sąrašą. Stiprus, įdomus ir neprailgęs šiuolaikinio kino genijų šedevras.

•••

METŲ WTF:
Holy Motors (2012) – jausmo apibūdinimui – vienas paveiksliukas:

Jeigu rimtai, tai neįtikėtinai įdomus filmas. Viskas viename, niekas niekame. Toks jausmas, kad vienu metu žiūrėtum Hitchcocko režisuotą filmą, Kaufmano parašytą ir jauno Nicholsono suvaidintą filmą. Visus tris paleidus vienu metu.

Aš jums pažadu – žiūrėdami šį filmą nesuprasite NIEKO. Jeigu kažką suprasite, tai bus tik jūsų fantazijos vaisius.

Tiesą sakant man filmas neįtikėtinai patiko. Mėgstu psichozinius kūrinius, kurių visiškai nesupranti, bet jie pastatyti taip profesionaliai, jog neturi nė menkiausio priekaišto. Prisipažinsiu, kad apie režisierių Leos Carax girdėjęs nebuvau. Tituluojamas kaip labiausiai išprotėjęs ir nesuprantamas prancūzų režisierius, jis puikiai savo apibūdinimą patvirtina. Neįtikėtinai keistas filmas. Neįtikėtinai. Specialiai pasitikrinau Kino pavasario repertuarą ir didžiai nustebau šio filmo jame neradęs. Jis turėtų būti visų kino festivalių flagman’as ir pavyzdys, kaip kuriant profesionaliai atrodantį filmą, galima visiškai išeiti iš scenarijaus ribų ir bet kokių kino taisyklių. Tiesa, negalima neminėti ir neįtikėtinai geros pagrindinio aktoriaus Denis Lavant vaidybos – įkūnyti 11 personažų ir visus juos suvaidinti originaliai ir išskirtinai – čia jau pralenkia bet ką. Bet ką. Beeeet ką.

Jeigu žiūrėdami šį filmą norite jį suprasti, prieš tai googlinkite, skaitykite, domėkitės. Atskleisto turinio nebijokite, nes čia ne toks filmas – jame turinio, galima sakyti, nėra. Tiksliau nėra turinio, kuris atskleistas sugadintų filmą. Jeigu tingite ieškoti informacijos, atsiminkite, kad tai filmas, kuriame rodomi filmai. Daugybė filmų, įvairių žanrų. Tai filmas apie filmus, kurie suvaidinami tiesiai filme. Kaip pasakytų internetai – visiškas inceptionas. Siužeto prasmės ieškoti nereikia, nors pasigilinti į logines grandis visai įdomu. Filme nėra nieko realistiško ar paaiškinamo logiškai, filmo pabaiga neatskleidžia jokių išaiškinimų ir neduoda atsakymų į klausimus. Tai labai profesionaliai atliktas kūrinys apie kiną. O kas jau kaip interpretuos siužetą – tai jau kiekvieno reikalas. Ir nesuklys nei vienas – nei interpretuodamas kaip ateitį, nei interpretuodamas kaip sapną, nei interpretuodamas kaip siunčiamą gilią mintį apie iškreiptą šiuolaikinį kiną ar šiuolaikinį media pasaulį. Ar bet kaip kitaip.

Tikrai rekomenduoju kiekvienam, kuris laiko save gero kino mėgėju. Visiškai nerekomenduoju tiems, kuriems reikia veiksmo arba dramos, nuoseklaus siužeto, ir kurie per kokį nors Bergmano filmą keikiasi, o per tokius filmus kaip Synecdoche, New York tiesiog užmiega. Šio filmo nemėgimas nereiškia, kad jūsų skonis prastas. Tiesiog šis filmas yra visiškai kitoks. Vadinkite režisierių hipsteriu, šiziku, nesveiku psichopatu ar išsidirbinėjančiu pseudo-menininku – ir visais atvejais būsite teisūs. Šis filmas yra visiškai kažkas kitokio, nei esate žiūrėję iki šiol. Ir jis tikrai įeis į kino istoriją. Stipriai rekomenduoju, bet ne kiekvienam.

•••

OSKARAI ŠŪDOSKARAI:
Argo (2012) – koks jausmas būti herojumi, kai apie tai niekas nežino, o tavo nuopelnus priskiria kitiems žmonėms? Būtų labai įdomu sužinoti – ir tikriausiai labai sunku. Net Betmenas gaudavo visus „kreditus“ už savo darbelius. Šis Ben Affleck filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, dar kartą parodo, kad Affleck’as – puikus jau nebe naujas režisierius Holivude. Visi trys jo filmai – stipriai aukščiau vidutinio lygio, nekeliantys abejonių, kad režisierius jis netgi geresnis nei aktorius. Šiame filme labai įtemptai pasakojama apie CŽV ir Kanados slaptą operaciją 1980 metais. Jos metu, siekiant išlaisvinti Irane nuo mirties besislapstančius amerikiečius, buvo vykdoma viena juokingiausiai atrodančių ir viena keisčiausių CŽV operacijų. Apie ją amerikiečiai ir visas pasaulis sužinojo tik 1997 metais, kai Bill Clinton nusprendė išviešinti duomenis. Daugiau nepasakosiu, nes didis malonumas viską atrasti ir sužinoti žiūrint filmą.

Bet prieš jį žiūrėdami būtinai persiskaitykite bent pirmą aptariamąją pastraipą apie JAV ambasados Irane užėmimą. Bet tik pirmą, kad suprastumėte esmę. Žiūrint filmą bendrinės žinios tik pagilins siužeto poveikį. Siužetas yra neįtikėtinai įdomus, patikėkite manimi. Filmo įtampa kai kuriomis akimirkomis tiesiog sukelia nevalingą niežulį ir norą, kad scenos baigtis kuo greičiau išaiškėtų. Aišku, siužete neišvengta ir saldokų arba banaliai nuspėjamų siužetinių linijų arba dirbtinai keliamos įtampos, kai viskas pavyksta tik per mažytį plaukelį. Ko realybėje nebuvo. Bet tokie pakeitimai, nežinant tikros istorijos, pagyvino vaizdą ir maloniai pakankino įtemptu veiksmu. Filmo vaidyba padėjo sukurti autentišką to meto atmosferą, kas labai padėjo įsijausti į tuos politinius įvykius. Tikriausiai vienas įdomiausių dalykų – tai aktorių kastingas. Buvo atrinkti neįtikėtino panašumo aktoriai į tikrus istorijos personažus. Tačiau negalima nepastebėti ir minusų – nors Ben Affleck vaidino neblogai, tačiau savo personažą jis perteikė prasčiausiai. Svarbiausia tuo, jog meksikiečių kilmės aktorių suvaidina paprastas baltasis. Kadangi visi kiti aktoriai atrinkti neįtikėtinai gerai, šis personažas šiek tiek sujaukė bendrą vaizdą.

Kartais pritaikant siužetą kinui, stipriai pakeičiama tikra istorija. Filmo metu apie šią įkaitų krizę žinojau nedaug, tačiau vėliau pasiskaičiau, jog kai kurie tikri dalykai šiame filme užmiršti ar tiesiog ignoruoti – netgi tokie faktai, jog 6 amerikiečiai negyveno viename pastate ir tai, kad didelę operacijos dalį atliko žmogus, kuris filme net nepaminėtas. Arba tai, kad pagrindinio personažo asmeninis gyvenimas yra visiškai kitoks, nei pateiktas filme. Daugiau tokių pastebėjimų – čia. Bet ar dėl tokių pakeitimų galima kaltinti filmo komandą? Aš sakyčiau, kad ne. Kaltinti galima (bet manau nebūtina) pačius žiūrovus, kurie diktuoja taisykles. O taisyklės tokios ir yra, jog nuobodžios asmeninės istorijos ar nuobodūs finaliniai kadrai tiesiog nepapirks ir nepaliks didelio įspūdžio. Todėl filmo komanda, dirbdama savo darbą ir statydama filmą, kuris yra jų darbas, kuo labiau stengiasi padaryti, kad jų darbas būtų pelningas. Ir jiems tai puikiai pasisekė – išlaikydami plius-minus autentišką istoriją apie operaciją, tuo pačiu jie sukūrė įtempto siužeto filmą.

Labai mėgstu tokius istorinius filmus apie teisėsaugos veiksmus. Daug įdomiau nei bet kokie filmai apie mafiją ar kitas nusikalstamas grupuotes. Žiūrėti garantuotai verta, netgi privaloma, tai kuo puikiausias Holivudo istorinis trileris. Jo gerumą įrodo ir tai, jog Iranas susinervino, todėl stato savo versiją. Negaliu pasakyti, ar Argo vertas geriausio metų filmo apdovanojimo – dar nemačiau visų nominantų. Tačiau Oskarai jau seniai nebėra (ir niekada nebuvo) „geriausių“ rodiklis, todėl nereikėtų iš tokios perspektyvos vertinti šio filmo. Žiūrėkite jį ne kaip apdovanojimų laureatą, o kaip tiesiog neblogą veiksmo istorinį filmą. O tada – Argo fuck yourself.

•••

Life of Pi (2012) – šis filmas yra tobulas įrodymas, jog puiki istorija (pasaka) ir fantastiškai geri efektai gali atpirkti prastą vaidybą ir banalesnį, nei knygoje, pateikimą. Iškart pasakysiu, kad knygos neskaičiau, bet išklausinėjau šiuo klausimu kompetentingą žmogų. Tiems, kas nematėte šio filmo kine – liūdėkite. Jį tikrai verta pamatyti per didžiulį ekraną, nes efektai – įspūdingi iki apsikakojimo. Yra neįtikėtinai realistiški ir tuo pat metu perspausti kaip tikrų tikriausioje pasakoje. Tobulas derinys. Mums šiek tiek nepasisekė – dėl nelemtojo plaučių uždegimo ilgai negalėjom nueiti į kiną, todėl pavyko pamatyti jau tik paskutinėmis dienomis, kai Forum Cinemas filmą rodė savo prasčiausiose Vingio salėse. Tos, kur senais laikais buvo pačios geriausios Lietuvoje. Tos salės yra nusikaltimas prieš žiūrovą – tyras pasišaipymas. Technologijos ten tokios senos, jog visą filmą žiūri kaip per šydą ir su labai daug vaizdinio triukšmo ekrane. Turėčiau rašyti apie filmą, bet kartais nepasitenkinimas Forum Cinemas kokybe peržengia ribas. Nes jie nuolat mala šūdą. Ir šiek tiek sugadina filmo žiūrėjimo malonumą.

Grįžtu prie filmo. Vaidyba šiame filme yra absoliučiai tragiška. Nuo pirmos iki paskutinės minutės. Iki baisaus banalumo pritempti dabarties kadrai atrodo kaip muilo operos intarpai pasakojamoje istorijoje. Filmo pabaiga, kur paaiškėja pasakotojo dabartinis gyvenimas, yra galutinį banalybės tašką uždedantis scenarijaus taškas. Apskritai, nei pasakotojo šnekos apie “istoriją, priversiančią patikėti dievu“, nei pati istorija, neprivertė nei suprasti pasakotojo išgyvenimų ir kodėl jie pakeitė jo gyvenimą, nei patikėti dievu. Ši siužeto linija buvo visiškai neišpildyta ir rodėsi, kad pasakotojui jo gyvenimo įvykis buvo paprastas gyvenimo tarpas, kuriam jis daug reikšmės nesuteikia.

Toliau prie blogybių: berniuko išvaizda, kuri gyvenant gelbėjimosi plauste ir badaujant, turėtų kardinaliai keistis. Tačiau realybė tokia, jog į išvaizdos smulkmenas filmo komanda žiūrėjo atsainiai. Nuolat kintanti plaukų išvaizda, tai suliesėjantis, tai pastorėjantis berniukas nerodė jokio nuoseklumo pasakojamoje istorijoje. Tigras – irgi. Toks įspūdis, jog tigrui kūno masę grąžindavo kelios suvalgytos žuvys. Po to masę jis vėl gan greitai prarasdavo. Buvo ir daugiau tokių klaidų, bet jos – tiesiog smulkmė, į kurią galima nekreipti dėmesio.

Pereikime prie gėrybių. Filmas kraunasi dešimtis apdovanojimų už efektus, kinematografiją ir kt. Ir yra to visiškai vertas. 2012 metais tikrai nebuvo vizualiai įspūdingesnio filmo. Nuo pradžios iki pabaigos – nuo Indijos vaizdų iki veiksmo jūroje. Kiekvienoje rimtesnėje scenarijaus vietoje galima pastebėti daugybę nerealistiškų vaizdų, kurie tikrame gyvenime atrodytų visiškai kitaip. Bet kadangi tai yra pasaka – tai galima. Turiu omenyje vizualinius efektus, kaip, pavyzdžiui, kadras iš viršaus, kai jūroje plaukia plaustas, o po juo vandenyje šviečia nugrimzdęs ryškiai apšviestas laivas. Arba vėlgi vaizdas iš viršaus, kai didžiulės žuvys praplaukia po plaustu (kadras kaip knygos viršelis). Arba ta pati keistų augalų sala. Neįtikėtini vaizdai. Vizualiai šis filmas yra visiškas meno kūrinys, kurį drąsiai statau greta tokių filmų kaip The Cell arba The Fall.

Gyvūnai apskritai yra pagarbos vertas vaizdo efektų genijų darbas. Jeigu Narnijos kronikų liūtą (kurį gamino ta pati vaizdo efektų studija) buvo kažkas labai gražaus, tai Pi tigras jau buvo kažkas neįtikėtino ir tikroviško. Tik 14% scenų nėra kompiuterinė grafika – daugumoj tai scenos tigrui plaukiojant ar gulint zoologijos sode. Pagrindinis režisieriaus reikalavimas kūrėjams buvo tai, kad šis tigras atrodytų tikroviškesnis nei realybėje. Ir tai jiems tobulai pavyko.

Life of Pi – tai retas egzempliorius kino pasaulyje, pavyzdys, kad galima sukurti neįtikėtinai gražią vizualinę pasaką. Istorijos stiprumas, aišku, irgi svarbu, tačiau nieko nėra įspūdingiau, kai neblogą istoriją papildo neįtikėtini vaizdai. Tą puikiai matėme, pavyzdžiui, Žiedų valdovo trilogijoje – kur neįtikėtiną istoriją statantys kūrėjai padarė vizualiai įspūdingą ir nebeatkartojamą filmų seriją. Tokių filmų pasaulyje nedaug. Kai kiekvienas kadras primena spalvotą vaikystės pasakos įsivaizdavimą, tokio filmo negali negarbinti. Ir aš jį garbinu. Velniop tą prastą vaidybą, velniop subanalintą idėją – filmas yra didžiulis vizualinis pasimėgavimas. Katarsis akims. Tikiuosi kada nors dar rasti progą pažiūrėti jį per didžiulį ekraną ir kokybiškai. Rekomenduoju ir jums. Išskirtinė 2012 metų istorija.

•••

End Of Watch (2012) – fantastiškai geras veiksmo filmas apie dviejų policininkų kasdienybę problematiškuose rajonuose. Narkotikų prekeiviai, narkotikų vartotojai, susišaudymai, užpuolimai ir kitas briedas, kurį paprastai matome tik filmuose arba kokiose žiauriose dokumentikose. Šis filmas labai nustebino. Kai iš režisieriaus nesitiki nieko gero, toks puikus produktas palieka gilų įspūdį. David Ayer gal kam žinomas iš scenarijaus rašybos vienam geresnių filmų apie policininkų kasdienybę – Training Day. Režisūroje save išbandė su nevykusiais produktais, kurių tarpe – labai vidutinis Harsh Times. Bet pagaliau išaušo valanda, kai ketvirtas jo režisuotas filmas yra stiprus viskuo – siužetu, įtampa ir detalėmis.

Galima ginčytis, jog filmas neįtikėtinai panašus į Training Day. Bet aš čia ir sustosiu. Nors ir panašus, bet nėra tiesioginė kopija, tuo ginčas ir baigtas. Nelyginsiu su niekuo. Filmas įtraukė nuo pat pirmos minutės. Tai yra įrodymas, jog pseudo-dokumentika, populiarus Holivudo žanras, gali būti įdomi ir neatrodanti kvailai. Šiame filme „tiesioginiu vaizdu“ pasakojama apie dviejų policininkų kasdienį patruliavimą, kol vieną dieną jie tampa savotiškais herojais. Ir Pandoros skrynia atsidaro. Patekdami į vis įdomesnes ir keistesnes situacijas personažai filmą ištempia iki superinės įtampos. Šiaip tiek filmas, tiek dauguma veiksmo scenų yra labai nuspėjamos, jose nieko netikėto neišvysi. Bet kaip tos scenos pastatytos… vientisas grožis. Išties, bandai nuspėti kaip scena baigsis, bet nei vienoje iš jų nepavyksta būti iki galo tikru – koks nors susižvalgymas ar galvos palingavimas palieka abejonių iki galo.

Žinau, kad atsiras skeptikų, kurie sakys, kad tai ripoff’as, kad nieko originalaus, kad nuobodu. Tebūnie, skonis kinui yra beveik tas pats kas skonis muzikai. Bet aš, asmeniškai, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Superinė pseudo-dokumentika, puikus veiksmo filmas be jokių sproginėjimų, labai geras realybės šou. Paliko įspūdį, originalus kūrinys, įsiminė ilgam. Kai kurios akimirkos tiesiog nunešė smegenis – ypač emocingos scenos su geru garso takeliu. Pirmyn.

•••

LIETUVIŠKO KINO VILTIS:
Aurora (Vanishing Waves) (2012), (tremora.com) – sutrumpintą šio filmo aprašymą rasite vasario mėn. „Verslo klasės“ numeryje. Numerį dar galite užtikti prekybos vietose.

Šis filmas – lietuviško kino viltis. Taip drąsiai viltimi „Aurorą“ pavadinau tik išėjęs iš kino salės. Kai netoliese sėdintis soliariume įdegęs vyrukas, filmui net neįpusėjus, pradėjo dūsauti ir žiovauti, supratau, kad viskas su šiuo filmu gerai. Nors antras lietuviškas pilnametražis Kristinos Buožytės tikrai turi „lietuviško kino“ ataskonį, jį vis tiek galiu drąsiai vadinti vienu geriausiu pastarojo dvidešimtmečio lietuvišku filmu. Ir jis tikrai įeis į kino istoriją, kaip reikšmingas laiptelis. Ir tuoj aš jums savo tokią poziciją apginsiu.

„Aurora“ yra filmas, kuris pagaliau turi kinui pritaikytą scenarijų. Tikrą, nuoseklų ir originalų scenarijų. Jame beveik nėra lietuviškų filmų scenarijų klaidų: nenuoseklumo, šokinėjimo prasmėse, iki banalybės kvailo personažų elgesio. „Aurora“ turi aiškią pradžią ir pagrindinę siužeto liniją, kuri sėkmingai vystoma iki pat pabaigos. Tiesa, pritemptos pabaigos vis tiek nepavyko išvengti – dialogo scena, personažams gulint juodoje tuštumoje, yra būtent tas nereikalingas lietuviško kino įprotis kuo labiau viską suabstraktinti. Tokį stilių naudoja M. Martinsonas ir A. Puipa – o jų pėdomis sekti tikrai nereikėtų.

Stipriausia filmo dalimi įvardinčiau pirmas 20-30 vizualiai nepriekaištingų minučių, kurių metu nuosekliai ir tvarkingai supažindinama su personažais ir siužetu. Man, asmeniškai, pirmos 20 filmo minučių buvo pati geriausia filmo dalis – aiški, tvarkinga, vizualiai graži. Regis vėliau filmo komanda šiek tiek išsikvėpė. Pasakojimas šiek tiek suskydo, o pabaigoje sulaukiau ir silpniausios filmo dalies, kuri man sukėlė lengvą nervą.  Bet galima pakentėti.

Vizualinė filmo pusė buvo visiškai puiki. Filmo muzika ir garso efektai – neturiu žodžių. Tiesiog puikūs. Aišku, buvo daugybė problemų su užgarsinimu: lietuviai vis dar nemoka užgarsinti filmų, todėl kartais lūpos nesinchronizuotai judėjo su tariamu tekstu. Efektai – puikūs ir džiugu, kad jų nebuvo per daug – kas būtų pagadinę filmą, nes abstrakčias vizijas reikia vartoti po truputį. Akys šiek tiek kliuvo už vizualizacijų kompiuterių ekranuose – panašiau į screensaver’ius, o ne duomenis. Bet vaizdo postprodukcija – visiškai profesionali, todėl galima net užsimiršti, kad žiūri lietuvišką filmą. Gaila, kad su garso postprodukcija taip nėra – ji labai prasta ir čia dar reikės daug dirbti. Bet didžiausias biudžeto trūkumas pasimato visgi mažose detalėse: nors neurosmegeninis aparatas atrodė sąlyginai normaliai, bet rankomis užstumiama medinė tyrimų dėžė su vandeniu… tai yra taip blogai, kaip tik gali būti. Suprantama, kad tokius dalykus riboja biudžetas, bet viskas, ko trūkdavo Luko „prijungimo“ scenose, tai mygtuko paspaudimo ir automatiškai užvažiuojančių durų, palydimų pneumatinio stūmoklio garso.

Lūžtantis namas, jūros pakrantė ir visi kiti vaizduotės kūriniai yra bet kokiam rimtai Europos kino filmui prilygstanti fantazinė vizija. Aišku, buvo ir silpnų režisierės bandymų: makabriškas dalinimasis įvairiais kūno skysčiais arba keturių minučių žiūrėjimas į šokčiojančius Jampolskio užpakalio kepalus gal ir priverčia pamąstyti apie filmą, bet tai nėra visai malonus ir reikalingas įspūdis. Suteikia filmui komiškumo, kurio ten nereikia.

Vaidyba visgi lieka silpniausia lietuviško kino vieta ir šis filmas tik dar sykį patvirtina skaudžią tiesą, jog kino aktorių mes (beveik) neturime. Daugybė žmonių iš anksto nusistatė prieš šį filmą, nes nenori akyse matyti Mariaus Jampolskio. Tai suprantama. Tačiau Jampolskis spjovė visiems į veidą ir, galima drąsiai sakyti, suvaidino savo geriausią vaidmenį. Ir tas vaidmuo išties buvo geras. Nei perspaustas, nenykus, puikiai atvaizduojantis natūralias žmogaus emocijas. Dialogai (iš jo pusės) skambėjo nepriekaištingai, mimikos nekėlė juoko. Jurgos Jutaitės vaidmuo – apskritai be priekaištų. Abu šie aktoriai sudarė puikų filmo tandemą, kuris filmo kokybę pakėlę keliais laipteliais aukštyn. Tai visgi didžiulis pliusas filmo kūrėjams – jog pagrindiniam vaidmeniui renkasi ne kokį visiškai vaidinti nemokantį dainininką, o tikrai ne visiems patinkantį humoro laidų aktorių. Čia Aurora laimėjo. Laimėjo ir meilės bei sekso scenų filmavime, nes dar nei viename lietuviškame (ir dažname užsienietiškame) filme viskas neatrodė taip tikrai natūralu.

Bet visgi tai bendro aktorių vertinimo neišgelbėjo. O jis yra labai prastas. Visi antraplaniai vaidmenys yra absoliuti tragedija – pradedant Luko mergina, kurios akmeninės emocijos nesužavėjo visiškai nieko, baigiant į viską vienintele abejinga reakcija reaguojančius mokslininkus. Žiūrint į juos susidarydavo įspūdis, jog pritrūkus biudžeto po 300 Lt buvo nusamdyti statybininkai iš šalia statomo namo. Po vieną bandymą ir štai scenos nufilmuotos. Manau, jog jei ne visi antraplaniai aktoriai, filmą būtų galima drąsiai vadinti geriausiu lietuvišku filmu iki šiol.

Žiūrint kai kurias filmo scenas apima jausmas, kad kurdama šį filmą, režisierė žiūrėjo du gerai žinomus meno kūrinius – The Cell ir The Tree of Life. Panašumų tikrai galima rasti, kai kurios scenos – lyg nukopijuotos, bet tiesioginiu plagiatu apkaltinti tikrai negalima.

Titruose teko užmatyti, jog kuriant scenarijų buvo konsultuotasi su įvairiausiais neuro- mokslininkais ir daktarais. Ir tai tik parodo, jog šis filmas – ne eilinis neprofesionalus pirstelėjimas už Kultūros ministerijos suteiktas lėšas. Filmo komanda atliko visiškai puikų filmą ir man negaila nei vieno lito, kurį Kultūros ministerija skyrė daliniam šio filmo finansavimui.

„Aurora“ turi neplanuotą pasisekimą visame pasaulyje. Filmas jau siaubia įvairius Europos ir JAV kino festivalius ir ten pelno žiūrovų bei komisijų apdovanojimus. Ne kiekvienas lietuviškas filmas jau gali pasigirti daugiau nei dešimčia tarptautinių apdovanojimų. Tikėkimės, kad nukeliaus ir į didesnius vandenis.

Kai turėsite progą, būtinai pažiūrėkite – čia jums ne „Tyli naktis“ ar „Valentinas vienas“. Čia – tikras kinas. „Aurora“ yra lietuviško kino viltis, nes parodo, jog ir Lietuvoje galima sukurti originalaus turinio, vizualiai gražų ir nebenaliai jausmingą filmą. Kuriame yra netgi gerai vaidinančių aktorių. Tai viltis, kad lietuviški kino filmai išlips iš vystyklų. Ir atsiras vis daugiau aktorių, kurie sugebės suvaidinti ekranui – ne statiškai, ne pilkai. Tai filmas, kurį galima vadinti nepopuliariu eksperimentiniu menu, bet jis kuo puikiausiai tinka didiesiems ekranams. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau turime filmą, kuri drąsiai galima vertinti daugiau nei vidutiniškai. Tikiuosi, kad „Aurora“ bus pavyzdys ir taps laipteliu į profesionalesnį lietuvišką kiną. Džiaugsmingai dedu į nusisekusių filmų kolekciją. Jeigu reikėtų vertinti – duočiau 7 su netvirtu pliusu – lietuviškam filmui tai labai didelis įvertinimas. Žiūrėkite jį be išankstinio nusistatymo lietuviškam kinui.

•••

Wreck-It Ralph (2012) – kai atrodo, kad animacinių filmų temų įdomiai jau nebeišgalvosi, ima ir atsiranda kokie nors genijai. Ir sukuria puikiausią animacinį filmą vaikams ir suaugusiems. O šis filmas suaugusiems ypač turėtų patikti. Būtent tiems, kurie žino, kas yra arkadiniai žaidimai ir supranta kuo Street Fighter skiriasi nuo Mortal Kombat. Prince of Persia, my love.

Režisierius Rich More, režisavęs Simpsonus, Futurama ir kitus animacinius serialus, persėsdamas į pilnametražių filmų traukinį visiškai neprašovė. Vien ko verta žaidimų vidinio pasaulio vizija, kuri bet kokiam vaikui, iki šiol žaidžiančiam šiuos žaidimus, sujauks protą. Net neabejoju, kad po šio filmo vaikai, pamatę į rozetę įkištą kurio nors žaidimo kabelį, tikrai įsivaizduos, kaip juo keliauja žaidimo personažai ir susitinka savo routerinėje stotyje. O baigę savo partiją ir patyrę žeminantį gameoverį, dar kurį laiką žiūrės į ekraną ir įsivaizduos, kaip jo personažai eina ilsėtis po sunkių darbų.

Labai smagus animacinis filmas. Vienas geriausių šiais metais. Istorija neįtikėtinai spalvinga, charakterių joje pilna – nuo smulkių keliskart pasirodžiusių neaiškių personažų iki puikiai pristatytų 3D gražuolių. Filmas ypač geras savo vizijomis ir tuo, jog skatina vaizduotę. Labai smagus požiūris į senoviškus (na, ir dabartinius) žaidimus, ir į jų „darbą“. Pareigą, kurią kasdien atlieka. Labai graži pasaka. Tokia saldi saldi miau miau. Eikit žiūrėt.

•••

Seven Psychopaths (2012) – pramoginis veiksmo filmas – ir žodis pramoginis čia žaidžia svarbiausią vaidmenį. Filmas apie kūrybinę krizę išgyvenantį Holivudo scenaristą, kuriam į pagalbą ateina draugas ir pasiūlo rašyti nerealistišką, bet regis tikrovišką istoriją apie psichopatus žudikus. Jei siužetas tuo ir apsiribotų, būtų labai nuobodu. Bet atsitiko taip, jog siužeto logiką ir nuoseklumą paaukojęs Martin McDonagh (prieš tai pastatęs puikųjį In Bruges), apsiima statyti visišką pramogą, kuri kai kuriose scenose ypač prasilenkia su realybe. Keisti policininkai arba apskritai policijos nebuvimas, nors aplink vien susišaudymai? Taip. Nerealios istorijos apie pjaustomas gerkles ir niekada nesuimtus psichopatus, kurie žudė kitus psichopatus? Taip. Išprotėjęs mafijozas, pametęs galvą dėl savo šuns? Aišku, kad taip. Vieni psichopatai aplink, o niekas net neatkreipia dėmesio? Kaipgi be to :)

Filmo siužetas yra belenkoks, bet tuo jis visiškai įtraukia. Veiksmas vystosi be sustojimo, vienas įvykis po kito, esminiai siužeto posūkiai – nuolat. Šokinėjama nuo vieno, prie kito. Visa tai daroma labai puikiai sudominant ir įtraukiant žiūrovą. Gal kalbu neaiškiai, bet tai tiesiog viena geresnių kriminalinių komedijų per pastaruosius metus. Absurdo lygis siužete pasiekia labai malonią ribą – balansuoja ties ta vieta, kur prastesnių aktorių komanda būtų pagadinusi filmą. Taip, aktorių komanda atidirba kaip reta – visi iki vieno, pabrėžiu, visi iki vieno atlieka kuo tobuliausius vaidmenis ir šį filmą paverčia vienu dideliu pasimėgavimu. Christopher Walken – visiška filmo žvaigždė, o tarkim koks Woody Harrelson – kuo tobuliausias mafijozas, kuris kuo puikiausiai pakeitė iš pradžių vaidmeniui numatytą Mickey Rourke.

Tikrai verta pažiūrėti, labai puikus filmas. Daugiau kažin ką galima apie jį pasakyti – gal tik tai, jog lengvo absurdo komedijoje kartais nereikia ieškoti logikos. Nes logikos čia daug kur nerasite, užtat pramogų – pilnai užteks. Įdomus nuo pradžių iki paskutinės minutės, ypač iki kuo puikiausio finalo.

•••

 Frankenweenie (2012) – neįtikėtinai džiaugiuosi tuo, kad rašau kinoteatrus. Dar labiau džiaugiuosi, kad juos skaito puikūs skaitytojai ir parašo man gerus komentarus. Po anų kinoteatrų, kai pasibėdojau, jog Brave buvo geriausias praeitų metų animacinis filmas (o jis buvo tik pusėtinas), skaitytojai pasukiojo pirštą prie smilkinio ir liepė žiūrėti Frankenweenie ir ParaNorman. Ir o mamyte, kaip aš tuo džiaugiuosi, nes šiuos du filmus būčiau tikrai praleidęs pro akis. Ačiū, puikieji skaitytojai.

Po šio filmo galiu pasakyti tik tai: Tim Burton, nebestatyk tu vaidybinių filmų! Na taip, esi pastatęs tikrai puikių filmų, Big Fish apskritai yra genialus darbas, bet jei tik sutelktum visas jėgas prie animacijos… Turėtume geriausią animacijos režisierių ever. O dabar, besiplėšant tarp vaidybinių ir animacinių kūrinių, gaunasi taip, kaip gavosi šiame filme. Nesinori sakyti, bet… vidutiniškai. Vaizdas, spalvos, miestas, personažai šiame filme yra kažkas pasakiškai turbo gražaus. Tokių išskirtinių ir makabriškai gražių personažų niekas kitas sukurti nesugeba – tik Tim Burton komanda. Ir kiekvienas tų personažų yra neįtikėtinai patrauklus – vieni savo bjaurumu, kiti – juokingumu. Tačiau viską gadina banalus siužetas. Pradžioje atrodė, jog bus kažkas įdomesnio, bet su kiekviena filmo minute, ypač atėjus finalui, darėsi vis prasčiau. Aišku, ne tiek prastai, kad filmą galima būtų nurašyti, bet padirbėti prie siužeto reikėtų ne vieną kartą – ir galbūt jį net perkurti iš naujo. Na ir kas, kad filmas statytas pagal knygą – siužetą visada galima keisti tiek, kad išnyktų banalumai. Nes dabartinis kūrinys gadina tai, kas šiame filme nuostabu. T.y. animaciją. Tai trečiasis Tim Burton filmas, filmuotas naudojant sustabdyto kadro animaciją. Su tūkstančiais detalių, daugybe dekoracijų ir ištisų filmo erdvių. Šį filmą verta žiūrėti vien dėl animacijos. Ir verta šiek tiek užsimerkti prieš banalų siužetą. Susižiūri smagiai – neprailgsta. Todėl nusiteikite tokiai paprastai istorijai ir eikite žiūrėti profesionaliausiai pagamintos animacijos šiais metais.

•••

Wild Bill (2011) – arba aš anksčiau kažkur miegojau, arba britai vis dažniau pradeda išleist gerų filmų. Iš aprašymo ir filmo plakato atrodęs kaip kažikoks britiškas bajavykas, kur daug snukių sudaužoma, o dar daugiau suspardoma, šis filmas pasirodo yra apie iš kalėjimo grįžusį tėvą ir jo vaikus. Ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Britų veiksmo filmams įprastas snukiadaužis ir pasišaudymai šiame filme užima tik minimalią dalį. Šiame filme pasakojama apie priešolimpinį laikotarpį Londone, kai vienas prasčiausių ir labiausiai nusikalstamų Londono rajonų per trumpą laiką buvo apstatytas stadionais, viešbučiais ir paverstas traukos centru bent trumpam laikui. Siužetas – apie vieną šeimą, gyvenančią tų statybų įkarštyje.

Vaidyba, vaidyba. Kartais sunku blaiviai vertinti britų vaidybą, nes jų rimti veidai ir jų britiški/airiški/škotiški/whatever akcentai užliūliuoja. Tačiau būtina pabrėžti, jog šio filmo aktoriai bene tobulai atlieka savo vaidmenis, o ypač – vaikai. Abu sūnūs kuo puikiausiai perteikia savo gyvenimu nusivylusius personažus. Britai, aišku, mėgsta ir humorą. Jason Flemyng, paprastai britų filme vaidindavęs tik mafijozus ar kokius nors narkotikų prekeivius, šiame filme labai trumpam pasirodo kaip… vaikų teisių apsaugos kontrolierius. :) Pusę tos scenos žiūrėjau nesuprasdamas kas vyksta, nes negalėjau atsikratyti įpročio jo veidą matyti tik šalia kokio ginklo. Tačiau begiriant sūnų vaidybą ar šiaip bendrą vaizdą iškart galima pasikabinėti prie smulkmenų. Tarkime rajono baisioji narkoprekeivių gauja… atrodo kaip kokie vištyčiai, kaip kaimo kiemo pacanų kompanija. Būdami beveik dešimties krūvoje, jie nesugeba pasipriešinti vienam mušeikai – ir ne tik nepasipriešina, bet dar ir išsilaksto kaip dori piliečiai, vos tik užeina kalba apie ginklus. Čia jau filmo minusas – nors iš vienos pusės vaidyba tikrai nebloga, bet bendrą vaizdą šiek tiek pagadina įvairios tokios smulkmenos, kurios nedera su kuriama atmosfera.

Filmo istorija nėra labai išmoni, įspūdinga, kažkuo išskirtinė. Tačiau užkabina iškart, matyt dėl vaidybos ir paprastumo. Susižiūrėjo labai maloniai ir sukėlė daug malonių jausmų savo banalia, bet laiminga pabaiga. Na, laiminga iš dalies, bet visas filmas vedė prie to, jog svarbiausia finalo detalė būtų jausmai. Jeigu galvojate, jog tai britiškas bajavykas – nebegalvokite. Tai netgi per daug jausmingas filmas, kuriame personažai persimaino ir keičia požiūrį į viską tik dėl pareigos jausmo. Ir dar duoda ašarų. Tai vienu metu ir minusas, ir pliusas, tačiau filmas dėl to nėra blogesnis. Galima žiūrėti, britai duoda garo.

•••

ParaNorman (2012) – dar sykį pasidžiaugsiu, kad komentatorių dėka buvau spirstelėtas pažiūrėti animacinius filmus, kurių neplanavau žiūrėti. Šis buvo jų tarpe. Dar vienas sustabdyto kadro animacijos gražus darbas, savo turiniu net šiek tiek pralenkiantis Tim Burton Frankenweenie. Todėl jei reiktų apsispręsti, kuris iš filmų yra geresnis, būtų sunku. Burtono filmas įspūdingas savo animacija, šis – geresnis turiniu. Na bet nereitinguosiu, o tiesiog pasidžiaugsiu.

Smagi nuotykių komedija apie berniuką, kuris kalbasi su dvasiomis, bet niekas jo miestelyje tuo netiki. Kol neįvyksta krūva nesuprantamų reiškinių. Šį filmą galima žiūrėti kaip paprastą komediją vaikams, tačiau jis savyje turi ir daug svarbesnę žinią, kuri gali paveikti tam tikrus vaikus ar netgi tėvus. Apie įsiklausymą į vaiko žodžius, apie pasitikėjimą šeimoje ir galų gale apie outsaiderio gyvenimą ir koks jis nemalonus. Istorija filme baigiasi laimingai – kaip gi gali būti kitaip – bet panašios istorijos realybėje (aišku, susijusios ne su zombiais ir dvasiomis) tokios gražios baigties paprastai neturi. Ir kaip bebūtų neįprasta, bet nuotykių animacinis filmas savyje turi daug svarbių visuomeninių žinučių. Jos savo svarbos nepraranda net tada, kai pateikiamos pieštine lengvabūdiška forma.

Techninė dalis tikrai įdomi: filmas filmuotas DSLR fotoaparatais. Čia smulkmena, bet smagi. Įdomiau yra tai, kad tai pirmasis filmas, kuriame pilnu pajėgumu naudoti spalvotai spausdinantys 3D spausdintuvai – personažų spausdinimui. Tokius spausdintuvus, tik nespalvotus, filmo komanda naudojo kitame animaciniame šedevre Coraline. Ir, gal ne techninė, bet irgi svarbi dalis: bene pirmasis personažas gėjus animaciniame filme vaikams. Pasaulis pagaliau keičiasi.

Drąsiai galima rekomenduoti, labai gražus filmas. Animacija įspūdinga, pasaka – visai nieko. Filmas prabėga labai greitai ir tikrai tinka bet kokio amžiaus pasaulio gyventojams. Ačiū tiems, kas rekomendavo. Likau labai patenkintas.

•••

Flame and Citron (Flammen & Citronen) (2008) – O kad kas nors sukurtų tokį lietuvišką – pavyzdžiui, apie Smetoną ar tuos pačius partizanus. Be lietuviško verkšlenimo ir patoso, tik su įtemptu ir įdomiu siužetu, perteikiant viską veiksmingai, o ne jausmingai.

Filmas apie Antrojo pasaulinio karo metu Danijoje veikusį pasipriešinimo naciams judėjimą. Siužetas sukasi aplink du vietinius didvyrius, kurie kovoje prieš nacių režimą nuveikė tiek, kiek kai kur nesugebėjo nuveikti ištisos armijos. Filmas buvo labai įdomus – nieko apie tokius Danijos istorinius įvykius nežinojau, todėl suvalgiau visą filmą kaip skanų desertą. Įtraukiantis, įdomus, vietomis labai įtemptas. Istorija dėstoma profesionaliai – telieka pasakyti, jog filmas tikrai vertas gero europietiško filmo vardo. Nors kai kuriose filmo vietose atrodė, jog karas parodytas labai „švelniai“, čia pateikiama ir nemažai karo blogųjų pusių – kaip tai paveikia žmones, kaip nelieka sąjungininkų, kaip emocinis nestabilumas gali iššaukti klaidas, sužlugdančias gyvenimą. Visa tai išties įdomu stebėti, nes tų kraštų šalys visiškai kitaip išgyveno nacizmo priespaudą, nei mes. Todėl tai, kas buvo pas juos, yra mums beveik nepažįstama. Jeigu mėgstate istorinius filmus, šis jums tiks tobulai. Jei istoriniams filmams didelės reikšmės nesuteikiate, galite pažiūrėti kaip labai gerą veiksmo dramą su labai įdomiu siužetu.

•••

Catfish (2010) – kai dviejų režisierių draugas pradėjo internetu bendrauti su dailininke mergaite, o vėliau ir su jos mama, abu kūrėjai nusprendė šią elektroninę draugystę filmuoti. Vėliau užsimezgė Facebookinis romanas tarp dviejų jaunų ir gražių žmonių, kurie ilgus mėnesius flirtavo ir laukė susitikimo vienas su kitu. Tiek režisieriai, tiek pats filmo herojus nesitikėjo, jog ši maloni meilės istorija peraugs į kelis mėnesius trunkančią nemalonią ir visam gyvenimui įsikirsiančią patirtį.

Perspėjimas: pažiūrėjus filmo anonsą, galima labai susižavėti ir pulti žiūrėti visą filmą. Neapsigaukite. Iš anonso tikėjausi kažkokios nerealios veiksmo-siaubo dramos – juk tokį įspūdį anonsas ir sudaro. Iš tiesų šis filmas yra vidutinio lygio dokumentika, kuri toli gražu nėra tokia įtempta, kaip atrodo iš anonso. Net nepanaši. Vaikščiojimas tamsoje tarp kaimo pastatų pasišviečiant prožektoriais (ir laukiant pasirodysiančių zombių) apskritai yra visiškai nereikšminga filmo dalis, kažinkodėl panaudota anonse. Tai pigus manipuliavimas ir mėginimas patraukti žiūrovą.

Bet pereikim prie filmo. Visų pirma, buvo sunku vertinti šį filmą dėl to, jog mūsų šalis yra nedidelė ir bet kokia internete užsimezgusi pažintis greit persikelia į realybę. Todėl netikėtumų rizika sumažėja iki minimalaus lygio – nei lengvai apgausi, nei ilga lauksi susitikimo. Sunku būtų pasiteisinti dideliu atstumu. Nors filmas susuktas nuobodokai ir jame neišgirdau nieko, ko nebūčiau internetuose girdėjęs iki šiol, bet vieną gan stiprią mintį filmas savyje turi. Gerbiu filmo herojų, kuris turėjo savyje jėgų susitaikyti su tuo, kas nutiko ir nepasiųsti žmonių toli toli. Toks elgesys turėtų būti pavyzdys visiems, kurie būna apgauti, apjuodinti, apmeluoti ar bet kaip kitaip verbališkai (ir kartais neverbališkai) įžeisti. Nebijokite, filmo turinio neatskleidžiu – kad tiems, kurie visgi žiūrės, būtų įdomiau.

Šis filmas – apie mūsų gyvenimą internete. Apie mūsų asmenybes internete. Apie realaus asmens ir elektroninio asmens skirtumus, apie susidvejinimą, apie santykių persikėlimą į elektroninę erdvę. Nors aš laikausi tvirtos nuomonės, kad protingai naudojamas internetas socialinius ryšius gali tik pagerinti, visgi suprantu, koks tame yra pavojus. Tačiau žmogus net 16 valandų per parą praleisdamas prie kompiuterio gali turėti puikius socialinius ryšius, kurie nėra tik elektroniniai, bet ugdo jį ir realybėje. Kalbu visiškai iš savo patirties – internetas, prie kurio praleidžiu pusę savo gyvenimo, padėjo man atrasti senus ryšius, sutvirtinti esamus ir dar susirasti krūvą naujų. Ir visa tai puikiai veikia tiek elektroninėje erdvėje, tiek realybėje.

Šiame filme, apie elektroninį socialinį gyvenimą, nerasite nieko, apie ką nebūtumėte girdėję viename ar kitame pasaulio krašte. Galbūt netgi jūsų kaimynas ar kolega gyvena tokį patį gyvenimą, kaip filmo personažai. O galbūt net patys esate pakliuvę į filme rodomas panašias situacijas. Filmas nėra labai geras. Mano nuomone – vidutinio lygio dokumentika, savyje neturinti kažko išmalančio smegenis. Iš tiesų filmą įdomu pažiūrėti vien dėl pamąstymų, iki ko gali privesti sunkus ir neypač laimingas gyvenimas. Ir dėl svarstymų, ar elektroninė erdvė gali padėti išspręsti šias problemas. Nes vienpusiško atsakymo nei filme, nei mūsų pasaulyje, tikrai nėra. Viskas kažkur per viduriuką.

•••

The Lorax (2012) – rodos būtų visai nebloga ir graži pasaka, bet kažkas pagadina visą reikalą. Gal tai nuobodūs pasidainavimai, ne visai tinkantys siužetui. Gal tai per daug sintetinė aplinka, kurioje gyvena per daug kvaili žmonės – išskyrus nekvailus kelis pagrindinius personažus. Sudaromas įspūdis, jog visi aplink idiotai, bet tik herojui galvon šauna kažkas gudresnio. Galbūt viską sugadina banalus iki negalėjimo siužetas, kuris gražią pasaką paverčia kažkokiu vaivorykštės spalvomis vemiančiu meškiuku. Net animacija nestebina ir vienintelė sritis, kur padirbėta iš peties, tai spalvingumas ir spalvų atitaikymas kiekvienai aplinkai – todėl sintetinis miestas labai skiriasi nuo spalvingos gamtos. Filmą šiek tiek pataiso vienas geriausių tokių filmų dalykų – antraplaniai personažai, šiuo atveju meškiukai, vaikštančios žuvys ir pan. Be šių personažų nebūtų į ką žiūrėti ir iš ko juoktis, ir situacijos negelbėtų tie neįtikėtinai patrauklūs medžiai, kuriuos norisi paglostyti tiesiai ekrane. Nors šis animacinis filmas galėtų turėti ir edukacinę prasmę apie gamtos saugojimą, bet ši prasmė pasislepia kažkur giliai po sintetika, siužeto pritempimu ir personažų kvailumu. Todėl viskas, kas lieka po peržiūros – tai neutralus pojūtis lyg pažiūrėjus nuobodžią televizijos serialo seriją apie nieką.

•••

The Bourne Legacy (2012) – kažkada visais žodžiais prižadėjau nebežiūrėti Borno filmų. Pirmieji trys filmai buvo geriau nei tobula veiksmo trilogija ir daugiau nieko nebereikėjo. Reikėjo tiesiog sustoti. Bet kažkam neužteko proto to padaryti. Todėl buvo sukurtas tęsinys-netęsinys, ketvirta serija apie super karių programą, bet ne apie patį Borną. Ir kūrėjai gavo amžiną „trilogijos sušikimo“ vardą beigi dvigubai didesnį pelną nei buvo filmo biudžetas. Jiems sėkmė, bet gero Holivudinio kino mėgėjams – prakeiksmas. Labiausiai dėl to, jog po tokių šūdinų ir pelningų filmų kokybės kartelė dar labiau nuleidžiama, nes masės žiūrovų galvoja, jog tokie filmai yra jėga, puikus veiksmas, įtampa, tegu stato tokių daugiau. Ir taip kokybiškų bajavykų išleidžiama vis mažiau, išperdžiami tik vidutiniai šlamšteliai.

Šiame kokybė kritusi iki dugno. Filmo pradžia Borno trilogiją tikrai priminė – visokie sukti dalykai, nenugalimas karys kalnuose, įdomi priešistorė ir visokiausi nenuspėjami valdžios vykdomi veiksmai. Iki herojui apsigyvenant trobelėje, buvo tikrai įdomu ir panašu į gerą veiksmo filmą. Bet tuo viskas ir užsibaigė. Nuo tos akimirkos, kai pasigalinėjęs su vilku mūsų herojus iškeliavo laimės ieškoti, filmas krito į vis gilesnę duobę. Ir iki pabaigos iš jos neišlipo. Vietoj gero veiksmo super karių filmo, gavome visiškai nevykusią James Bond parodiją su nuobodžiai besivystančiu siužetu.

Filme neužkabino niekas. Anei mokslinė farmacinė siužeto linija, kuri buvo visiškai obvious (angliškas žodis tam labai tinka). Iš jos sekęs siužeto vingis buvo nuobodžiausia filmo dalis. Nepykite, brangūs kūrėjai, bet suktas ir „įtemptas“ perėjimas per trečios pasaulio šalies sieną su padirbtais dokumentais – tai toks jobštararai koks atsibodęs dalykas, jog prasčiau sugalvoti nebuvo įmanoma. Siužete iš esmės pusė dalykų net nėra paaiškinama logiškai. Visi valdininkų vykdomi veiksmai – neapgalvoti ir kvaili, filmo statistų elgesys mažų mažiausiai idiotiškas, o pagrindinių personažų dramos nenatūralios. Kartais nenatūralumą galima pateisinti tuo, kai filmas yra visiškai bajavykinis ir herojus atvaizduojamas kaip nenugalimas karys. Bet šiuo atveju buvo per daug koncentruojamasi į silpnybes, kad išliktų nenugalimo kario įvaizdis.

Trumpai užbaigiant – šis filmas yra labai prastas Borno trilogijos tęsinys, pagadinantis Borno vardą. Jeigu ne šis vardas, filmas nebūtų buvęs toks nusisekęs finansiškai – ir kūrėjai tą puikiai žinojo. Tai visiškai eilinis veiksmo filmas, kuriame visas siužetas yra matytas, nuobodus ir prastai suklijuotas. Ir net geri aktoriai nieko negelbsti. Prasta nesąmonė, kuri nusileidžia netgi šiuolaikiniams ne visai vykusiems Bondo filmams. Stipraus turinio čia nerasite, nors vaizduojama, kad tai labai rimto ir sukto siužeto filmas. Norėdami paiko veiksmo filmo – žiūrėti galite. Kitu atveju nerekomenduoju.

•••

Fred Claus (2007) – neklauskite kodėl, aš jums nesakysiu kaip. Išlindo šis filmas iš galvos – per kalėdinį laikotarpį pamiršau jį pasižymėti kinoteatruose. Kaip ir minėjau, Kalėdų laiku privaloma pažiūrėti bent vieną kitą kalėdinį filmą. Kad ir koks blogas jis būtų. Taip jau atsitiko, kad pataikėm ant visiškai blogo. Tai filmas, kurio per Kalėdas savo vaikams tikrai nerodysiu. :)

Būta jame gerų juokelių. Ir aktoriai daug geresni, nei paprastai būna tokiuose filmuose. Galima netgi būtų pasakyti, jog čia visai pusėtina komedija, jeigu žiūrėtume iš Holivudinių masėms skirtų bukų komedijų perspektyvos. Todėl nesinori labai keikti šio filmo. Vertinant visą šūsnį kalėdinių filmų, rodomų per TV, šis tikrai neatsiras prastoje vietoje. Tai tuo viskas ir pasakyta. Nepulkite jo žiūrėti, nes jis yra tiesiog neįdomus ir banalus kalėdinis filmas. Bet per kitas Kalėdas – kodėl gi ne.

•••

Taken 2 (2012) - apie pirmąją dalį atsiliepiau ypač gerai ir rekomendavau rodyti ją paaugliams. Dabar gi negaliu taip drąsiai kalbėti apie šią dalį. Nebent atvirkščiai. Antrosios dalies tiesiog nereikėjo. Pasakysiu jums paprastai: įsivaizduokite Stambulo vidury stogais lakstančią amerikietę mergiotę ir netoli Sofijos soboro į visas puses mėtančią granatas. Taip, tikras granatas. O mergiotė tiesiog laksto ir niekam nerūpi, kad mieste viena po kitos sproginėja granatos. Tai štai toks šis filmas. Na yra jame gražių momentų – man labai patiko, kaip filmo herojus įsimena kelią, kai jam uždengtos akys. Norėčiau taip mokėti, nes nepadarau to netgi atidengtomis akimis. :) Bet iš esmės filmas visiškai neįsimenantis, kažkoks graudžiai idiotiškas ir nepateikiantis nieko išskirtinio, kaip kad buvo pirmoje dalyje. Tiesiog dar vienas eilinis bajavykas apie piktuosius rytų kilmės pagrobėjus ir juos išpleškinantį herojų. Kvailų scenų filme daug daugiau, nei įtraukiančių – ir tai priverčia viso filmo metu pakėlus antakį mąstyti, ką išvis veiki žiūrėdamas šitą neįdomų pasišaudymą. Antra dalis buvo klaida. O liūdniausia, kad jau kuriama ir trečia… Ir, kaip bebūtų gaila, teks žiūrėti dar vieną išprievartauto filmo dalį, viliantis kad pamatysi kažką, kas grąžins ankstesnę originalaus filmo garbę.

Verta dėl šį kartą internetus laimėjusios Kauno savivaldybės, kuri atsižvelgdama į šių dienų aktualijas ir problemas, patvirtino naują miesto herbą:

(via Simonas Kareiva)

ωωωωω

Verta dėl TIESOS ir tikrosios TEISYBĖS apie homoseksualų santuokas ir įrodymų, kad jos sugriaus vertybes:

Prakeikti gėjai, taip ir žinojau, kad apgavo mane.

ωωωωω

Dar ir dėl to, jog bemirštant puikiam memui Harlem Shake (ir nespėjusiems bandant vytis ir keliant savo nuobodžias versijas), viena tokia agentūra sukuria absoliučiai neįtikėtinai gerą socialinę reklamą:

Ją iš daug kur trina, tai jeigu dings, yra dar čia. Arba rašykit komentaruose.

ωωωωω

Dar verta, be abejo, dėl kačių:

Miaukiančių po vandeniu:

ωωωωω

Reklama tai pusiau, bet žinutė super:

Silly stuff. It matters. Keep on internetting. Be kvailo, paiko ir neprotingo elgesio pasaulyje būtų žiauriai nuobodu. Amžini rimtuoliai neveža.

ωωωωω

ωωωωω

Aš galvodamas apie Lietuvos savižudžius, visada pamąstau, jog jų vietoj pasiimčiau paskutinę paskolą ir nuvaryčiau susirasčiau kad ir šią chebrą. Ir atlikčiau paskutinį ritualą prieš nusidobimą (tik muziką garantuotai pakeisčiau):

Galima gi nusidobimą netgi ten pat pasidaryt. Bet užtat nors adrenalino paskutinį sykį gausi.

Ant šitų pačių supynių – kitas video, kuriame vaikinas nustumia savo merginą :)

ωωωωω

Spambotas realybėje:

ωωωωω

Dailės pamokėlė:

Oh my god, is this an easter egg?

ωωωωω

Happiness:

(via Extrafabulous Comics)

ωωωωω

Kai kalbam apie virusinę filmo reklamą, tai yra tobulas pavyzdys:

ωωωωω

Jau čia buvo, bet neįtikėtinai geras :)

ωωωωω

Netyčiom internete paplito būsimas Hobito filmo garso takelis:

ωωωωω

Dar  viena įmonė, nesuprantanti, kas yra internetai – Hesburger. Po arklienos skandalų, Latvijoje kilo naujas memas – Horseburger:

Latvių Hesburger taip užpyko, jog pagrasino teismais tiems, kas šaipysis iš jų prekės ženklo. Tai ta proga įsidėsiu ir aš:

Brangūs marketingistai – visomis išgalėmis saugokite savo klientus nuo tokių klaidų. Po grasinimų sklaida paprastai padidėja daugybę kartų.

ωωωωω

Kaip ir sakiau, tobulas memas turi evoliucionuoti:

Iš “Goat edition” išsivystė Taylor Swift kryptis. Googlindami rasit belenkiek šios dainos versijų su belenkuo. EDIT: Googlint nebereikia, komentaruose Laimis davė 6 min rinkinį :)

ωωωωω

Tiems, kas matė Scarface, bus labai gražu.

ωωωωω

Kvailokas placement’as, bet užtat tobulas spektaklis:

(via Linas Kilikevičius)

ωωωωω

Cuteness overload! Gero penktadienio!

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #50;
Penktadienio internetai #51.

(via Doghousediaries)

ωωωωω

Šios savaitės bomba, jau žinoma ir lietuviškuose internetuose – Goat Edition.  Tai perdaryti muzikiniai klipai, kuriuose akomponuoja žmogaus balsu rėkiančios ožkos (jomis dalinausi praeituose penktadieniuose). Viskas prasidėjo nuo šio video:

Momentaliai atsirado daugybė kitų. Pvz, Bieberio versija:

Skrillex versija:

Ir taip toliau. Dauguma versijų sudėtos čia.

Bet to neužteko – memas evoliucionuoja ir pereina į kitą lygį:

Važiuojam. Laukiu visų kitų versijų :) Awesome remiksai :)

ωωωωω

Tvarkos ir Teisingumo partijos būstinės wireless’ų pavadinimai:

Tai kaip dabar vadinsis? Kalinys1 ir Auka1? (via Šarūnas Černiauskas)

ωωωωω

Zefrank gamtos pažinimo video galėčiau žiūrėti iki gyvenimo galo. Jis tiesiog nepakartojamas. Žiūrėkit iki pat pabaigos:

Geriausia gamtos dokumentika ever.

ωωωωω

Pasirodo, kiemo sniegas gali būti įdomus. Ši šeimynėlė pradeda naują lauko meno rūšies trendą:

Apie tai parašė delfis.

ωωωωω

Pamatęs, kad trunka 11 minučių, galvojau, kad bus nesąmonė. Bet pabandžiau ir prasijuokiau visą laiką. Geresnės širdies operacijos nepamatysite (NSFW – labai daug keikiasi):

ωωωωω

ωωωωω

Best Werld Records pristato: per tris sekundes daugiausiai atidarytų skardinių:

ωωωωω

Grožis reikalauja aukų, o internetai aukas mėgsta:

ωωωωω

Penktadienio optinė iliuzija: ant meškėno krentantis akmuo:

Akmuo nepajudėjo, o meškėnas liko sveikutėlis.

ωωωωω

Kažkas kalbėjo apie norą tapti popiežiumi? Visai nesudėtinga!

ωωωωω

Naujuose Windows pristatyta 3D first-person Minesweeper’io versija:

(via Juodas Humoras)

ωωωωω

Rusijos meteoritas. Paminėjimo verti atvejai:

Maždaug taip tikras rusas turi reaguoti į meteoritą:

Tėvelis apsaugos:

Tereikia gero garso takelio – ir štai filmas apie ateivių užpuolimą:

Ir kaip visada juokinga yra tai, kad kol rusai nieko nepaaiškina ir kuria sąmokslo teorijas, iš kur tas meteoritas - viską paaiškina amerikiečiai iš NASA.

ωωωωω

Knockin’ on heaven’s door:

Kodas: The Onion.

ωωωωω

Kas nutinka, kai Švedijoje naktį parėki pro langą:

Kai nustojau juoktis, toks geras žmogus Evana man papasakojo, jog čia – studentų miestelio tradicija „Screaming Tuesdays“. Super. (via Valdas Lopeta)

ωωωωω

(via Maistas Ausims)

ωωωωω

Inspiruojantis video apie programavimą. Skirtas NE programuotojams (bet tinka ir jiems):

ωωωωω

Ponai, jau laikas sustoti. Harlem Shake galutinai išsemtas. Net kažkokie vietiniai lietuviški DJėjai ir dar Bitės salonas savo versiją išleido. Nebešokit į šitą bliudą. Geriau pažiūrėkit, kaip „maloniai“ į šį memą reagavo tikrasis Harlemo rajonas:

O rajono jaunimas netgi nusprendė sušokti tikrąjį Harlem Shake ir šiek tiek apšviesti pasaulį.

Memo uždarymui, dvi jo evoliucionavusios versijos – pirmoji, tai puikus dviejų virusinių video mišinys:

Ir pati geriausia, neatkartojama ir vienintėlė, GALUTINĖ versija:

Viskas. Finito. Basta. Buvo smagios dvi savaitės – bet jau užteks.

ωωωωω

(via I fucking love science – rekomenduoju užsiprenumeruoti, labai geras puslapis)

ωωωωω

The Future is here:

Ir nesvarbu, kad šia reklama konkuruoja su GoPro. Visgi kitkam skirtas produktas. Noriu.

ωωωωω

Kaip JAV gyventojui sukelti nervingą pyktį:

Ir tikrai sukelia. Mačiau įvairių straipsnių, kur paneigiamas šitas skaičius :))) Juokingiausia, kad lietuviai pultų lygiai taip pat elgtis :)

(via Bonkers World)

ωωωωω

Mokykitės, vaikai, kaip reikia kurti specialiuosius efektus:

ωωωωω

Selas vėl užvartojo:

(via Whaaatč?)

ωωωωω

Zefrank kepa gamtos filmukus greičiau, nei spėju dalintis. Šįkart apie chameleonus:

ωωωωω

Penktadienio pabaigai – iki susimyžimo gražus video:

Labai tikslus komentaras po video: „Per daug miela, dabar turiu išeit į lauką ir paspardyt medžius, kad vėl pasijausčiau vyru“.

P.S.: video vis ištrina, tai jei vėl nebebus, rašykit komentaruose, rasiu.

ωωωωω

Dar žiūrom:
Penktadienio internetai #49;
Penktadienio internetai #50.