Kaina. HP Photosmart 7510 parduotuvėse Lietuvoje galima įsigyti už vidutiniškai ~600 litų, o už HP Photosmart 5510 pakloti reikės apie ~250 litų.

Nors imk ir spausdink po knygą kasdien. Abu spausdintuvai išsiskiria dideliu ekonomiškumu. Ir Photosmart 5510, ir Photosmart 7510 dažų užtenka labai ilgam laikui. Kai tik gavau Photosmart 7510, spausdintuve buvo palikta šiek tiek dažų dar nuo buvusio spausdintuvo testuotojo. Su tuo dažų likučiu dar atspausdinau penkis projektinius darbus klasės draugams, 20 lapų medžiagą debatams, kelias nuotraukas ir dar kokius ~20 lapų visokioms namų darbų užduotims. Photosmart 7510 irgi niekaip nepavyko pribaigti – spausdinau krūvas visokių tekstų ir nuotraukų, o spausdintuvą taip ir išsiunčiau HP su dar nepasibaigusiais dažais. Toks ilgas dažų nepasibaigimas ilgainiui ima ir nervinti – tai juk gi stabdo gražią tradiciją kiekvieną mėnesį pakeisti spausdintuve dažus. Bet bent jau šiek tiek nuotaiką pakelia tai, kad rečiau reikia kapstytis piniginėje ir ieškoti 130 litų penkioms skirtingoms dažų kasetėms.

Turi spausdintuvą – neturi vietos kompiuteriui? Jei turite mažesnį rašomąjį stalą ir Photosmart 5510 arba 7510, gali atsitikti taip, kad ant stalo vietos sumažės dvigubai. Abu spausdintuvai yra tikrų tikriausi milžinai. Tik Photosmart 5510 šiek tiek mažesnis, o Photosmart 7510 – didesnis. Nemanau, kad abiejų spausdintuvų dydis yra pateisinamas. Rinkoje yra be galo daug spausdintuvų, kurie atlieka lygiai tokias pačias funkcijas ir užima ant stalo ne tiek daug vietos.

Kopijavimas, spausdinimas ir skanavimas. Abu spausdintuvai ir kopijuoja, ir skanuoja. Kokybė puiki – nieko neprikiši. Su mažesniuoju Photosmart 5510 galima kopijuoti ir skanuoti informaciją atkėlus dangtį ir padėjus ant stiklo lapą, o su Photosmart 7510 kopijuoti ir skanuoti galima ir įdėjus lapą į angą spausdintuvo viršuje. Per ją lapas „persukamas“ ir netrukus išspausdinama kopija. Spausdinimo kokybės nuosekliai vertinti net neverta – abu spausdina tokia kokybe, kokia galėtų būti patenkintas kiekvienas vartotojas.

Ekranas. Abu spausdintuvai turi liečiamuosius ekranus, su kuriais galima valdyti visas spausdintuvo funkcijas (nustatymų reguliavimą, kopijavimą, skanavimą, visokios informacijos – naujienų, spalvinimo knygučių, žemėlapių – spausdinimą tiesiai per spausdintuvą, be jokio ryšio su kompiuteriu). Tiesa, Photosmart 7510 liečiamasis ekranas kone dvigubai didesnis nei Photosmart 5510 ekranas. Jame ekranas ne tik dvigubai didesnis, bet ir dvigubai kokybiškesnis. O štai Photosmart 5510 ekranas labai nepreciziškai veikia, naršant pasispaudžia kada visai to nereikia.

Bevielizmas. Abu spausdintuvai padovanoja galimybę naudotojui sumažinti laidyno ant savo stalo. Ir Photosmart 5510, ir Photosmart 7510 veikia belaidžiu būdu, prisijungdamas prie namuose ar ofise turimo belaidžio interneto maršrutizatoriaus. Su abiem spausdintuvais galima spausdinti ir tiesiai iš visų naujausių iOS įrenginių, mat abu turi AirPrint funkciją.

Abiejų minusai.
<< Photosmart 5510 korpusas atrodo pigiai ir sukuria pakankamą nepatvarumo įspūdį. Pavyzdžiui, betestuodamas pastebėjau, kad plastikinis dangtis, po kuriuo reikia įdėti lapą kopijavimui ir skanavimui, yra šiek tiek įdubęs.
<< Photosmart 7510 erzina savo skleidžiamais garsais. Vos tik įjungtas spausdintuvas ima skleisti šnypštimą. Atrodo, menkniekis, bet kai reikia susikaupti – trukdo.

Tai kurį rinktis? Neabejotinai HP Photosmart 5510. Brangesnysis HP Photosmart 7510 tikrai nėra vertas tų papildomų už jį mokamų 400 litų. Photosmart 5510 turi visas tas pačias funkcijas kaip ir Photosmart 7510, o yra žymiai prienamesnis ir kompaktiškesnis. Ir apskritai, HP Photosmart 5510 turi idealų funkcijų gausybės ir kainos santykį.

Įvertinimas (HP Photosmart 7510) – 7/10. Įvertinimas (HP Photosmart 5510) – 8/10.

  
  
Kaip fotografuoja? Pirkdamas fotoaparatą visų pirma atkreipi dėmesį į jo fotografavimo kokybę, o ne į visokius akiai malonius priedus. Tad nuo fotografavimo ir vertėtų pradėti. Visų pirma, reikėtų paminėti, kad jis nėra veidrodinis fotoaparatas (sumani „muilinė“, taip sakant), tačiau lengvai galima keisti objektyvą, blykstę ir susireguliuoti visą techniką pagal savo norus. Žinoma, čia labiau žaidimas, nei reali nauda – bandoma dar labiau imituoti veidrodinį fotoaparatą. Besirūpinantiems pikseliais, galiu pasakyti, kad Samsung NX200 gali fotografuoti 20.3 megapikselių raiška ir nuotraukos pasižymi gera kokybe net ir fotografuojant pakankamai prastomis sąlygomis, tamsoje nesimato jokių smarkiai pastebėtinų „triukšmų“. Man, kaip paprastam vartotojui, tokios kokybės tikrai užtenka – juolab, kai tą gerą kokybę „išspausti“ šitaip nesunku. Keletas neprofesionalaus tipo kadrų įvairiomis sąlygomis – pastraipos viršuje.

Pala, o tai jis dar ir filmuoja? Ko gero labiausiai nustebinusi Samsung NX200 funkcija – filmavimas. Nežinojau, kad fotoaparate filmavimo funkcija gali būti TOKIA gera. Visi aparatai, su kuriais pastaruoju metu dirbau ir kurių pagrindinė funkcija buvo filmuoti, nė negali lygintis su šituo fotoaparatu. Nufilmuoti kadrai labai kokybiški, objektai, kuriuos norima išryškinti, labai gražiai ir tvarkingai sufokusuojami. Tik yra tokia viena bėda. Jei filmuojama tylioje aplinkoje ir iš arti, nufilmuotoje medžiagoje nuolatos girdisi pakankamai garsūs fokusavimo garsai. Kai kuriuose filmuotuose videoklipuose beredaguojant tiesiog norėjosi išvis išimti garsą.

 
Parodyk man tą jo išmanumą! Išmanumas slypi įdiegtose papildomose funkcijose – žaisliukuose. Fotoaparate besukinėjant funkcijų ratuką yra toks pasirinkimas „Magic“. Iš ten galima išsirinkti daug visokių smagių efektų: vinjetės, miniatiūros, fish-eye. Tame pačiame „Magic“ galima sukurti ir visokių pokvailių montažų – tavo namas naujienose, iš galvos byra gimtadienio konfeti, tu retro stiliaus fotoalbume ir panašiai. Visi efektai ir montažai rodomi jau fotografuojant, t.y. fotografuojama kaip per filtrą, tad jau fotografuojant galima matyti, kaip atrodys nuotrauka su tam tikru paredagavimu. Iš funkcijų ratuko galima pasirinkti ir „Panorama Mode“. Su juo galima daryti panoramines nuotraukas čia ir dabar. Tiesa, kad nufotografuotum tą panoramą, reikia neįtikėtinai preciziškai sukti fotoaparatą į tam tikrą pusę. Šiek tiek nukrypus, Samsung NX200 iškart ima rėkti ir visą panoraminę nuotrauką atšaukia.

Išorė. Fotoaparato pagrindinė išorinė savybė yra įdiegtas AMOLED 3 colių ekranas, kuris yra tikrai kokybiškas ir visos nuotraukose esančios detalės ryškios ir aiškios. Pats fotoaparatas nėra labai sunkus ir pakankamai kompaktiškas, ypač jei nuimi objektyvą ir blykstę. Žodžiu, kad už veidrodinį fotoaparatą lengvesnis – galiu užtikrinti.

Išvados. Samsung NX200 man atvėrė akis: supratau, kad man TIKRAI nereikia veidrodinio fotoaparato. Nereikia, nes taip ir neprisiruošiau pasimokinti elementariausių funkcijų ir su veidrodiniu fotoaparatu vis tiek fotografuoju „auto“ (liaudyje vadinamu „durniaus“) rėžimu. Samsung NX200 sukurtas ne tiems, kurie nori džiaugtis skaičių reguliavimais ir fotografuodami sukurti meno šedevrą, o tokiems, kurie tuoj pat nori turėti nuotrauką, kurią tiesiog nebūtų gėda parodyti kitiems. O tuos, kuriuos siaubingai traukia objektyvų keitinėjimai – prašom, Samsung NX200 tokią galimybę irgi suteikia.

Kaina – apie 2000 litų. Įvertinimas – 8/10.

Ką su programa veikti? Programos paskirtis – galimybė vartotojui žinoti, ko nori iš kavinės, prieš pat užsukant į ją. Išsirinkti neturėtų būti sunku: galima pažiūrėti savaitės kavą, peržvelgti pačius mėgstamiausius gėrimus kavinėje ir jei dar nežinai, ko norisi, paprašyti virtualios baristos pagalbos – ji išrenka atsitiktinę kavą. Pasirinkti naujų kavų galima nesunkiai, o ką, jei aš noriu pamatyti savo telefone tą lentą, kabančią pačioje kavinėje su visų kavų kainoraščiu? Būtų šaunu ją kokiu nors būdu įsprausti į telefoną. Neblogai būtų įdėti ir visų saldėsių pasiūlymus. Beje, siūlau smarkiai pagalvoti apie nešnekančios virtualios baristos pavertimą ir protingesnę kalbančią baristą su dirbtiniu intelektu (kad ir panašią į Siri…).

Aha… O kaip su apmokėjimu? Programoje įmontuota ir prieiga prie atsiskaitymo/nuolaidų kortelės Magic Card. Visada galima dirstelėti į programą ir sužinoti, ar užteksi pinigų kavai. O ir vos atsiskaičius kortele programoje likutis kaipmat atnaujinamas. Būtent ši funkcija – tokia, iš kurios aš labiausiai tikėjausi. Coffee Inn vertėtų pamąstyti apie kur kas inovatyvesnį atsiskaitymo būdą. Jei jau turiu išmanųjį telefoną – galėčiau nesinešioti kortelės, galėtų užtekti vien programos. Juk jau ir taip to plastiko kišenėse daug. :)

Kas toliau? Jau pačią išleidimo dieną Coffee Inn Klaipėdoje kiekvienas stalas buvo apkabinėtas lankstinukais, kviečiančiais parsisiųsti programą. Akivaizdu, kad nauja šito kavinių tinklo idėja jiems patiems labai rūpi ir jos vos išleidę nenumarins, tobulins visokiomis papildomomis įdomybėmis. O Coffee Inn valdyboje dirbančių žmonių kūrybiškumu pasitikiu visiškai. Jų kavinė buvo pirmoji, kurioje prie šiukšliadėžės radau raginimą mesti taikliai, nes „juk mes – krepšinio tauta“. O tas pirmas programos blynas – įdomus. Tik laukiam kokios truputį skanesnės uogienės.

Knyga ypatinga tuo, kad nėra tokia, kaip kitos oficialios biografijos. Nėra nenutraukiamų liaupsių ir nėra sausų faktų, kuriems reikia pačiam suteikti savo vertinimą. Kartu su kiekvienu Stevo poelgiu, pasiekimu ar nusmukimu W. Isaacsonas atskleidžia savo požiūrį, smulkiai paaiškina aplinkybes. O tai daryti jis yra užtektinai kompetetingas – su Stevu kaip su šeimos nariu jis intensyviai bendravo, ruošė medžiagą knygai nuo pat 2004-ųjų. Papasakotiems įvykiams gyvumo suteikia ir daugelis kitų įvykių „vertintojų“ (dažniausiai tai – žmonės, pažinoję Stevą), iš kurių W. Isaacsonas ėmė interviu.

Knygoje S. Jobsas pristatomas ne tik kaip puikus išradingas inovatorius, bet ir kaip spontaniškas, unikalaus šlykštumo keistų savybių turintis žmogus. Įvairiapusiškos charakterio savybės atskleidžiamos nesislepiant už cenzūros širmos – pasakojama taip, kaip yra. Pats Stevas yra sakęs, kad nori tokios biografijos, iš kurios jį galėtų geriau pažinti jo vaikai. Kad tai būtų įgyvendinta, būtina tiesa. Beje, jis sakė suprantąs, kad ta knygoje išdėstyta tiesa jam nepatiktų, todėl geriau parašytos biografijos tiesiog neskaitysiąs.

Biografijoje nėra apžvelgiamos tik išorinės, aiškiai matomos S. Jobso savybės. Daugiau knygoje dėmesio skiriama vidiniams Stevo įsitikinimams, jo mąstymui, poelgių nagrinėjimui. Taip lengviau pažinti žmogų. Supratus jo vidinį pasaulį, kur kas lengviau išsiaiškinti visus kitus dalykus, pateikiamus knygoje – precizišką Apple produktų leidybą, santykius su šeima, vadovavimo strategiją.

Tiesa, knygą žiniomis smarkiai praturtina pasakojimai ne tik apie patį Stevas ir jo kompanijas, bet ir apie visa tai, kas buvo aplink jį. Skaitant knygą daug galima suprasti apie tuometinį informacinių technologijų atgimimo pasaulį. Stevas gimė ir ilgą laiką gyveno būtent tokioje aplinkoje, kurioje kūrė daugelis technologijų pasauliui svarbių žmonių.

Daug kas sako, kad S. Jobso darbai yra nieko verti, visa šlovė turėtų priklausyti pačių kompiuterių kūrėjams. Tačiau knygoje akivaizdžiai atsiskleidžia faktas, kad jei Stevas nebūtų suvokęs rinkos kaip daug kūrybos reikalaujančio dalyko ir jei pirmojo Apple kompiuterio kūrėjo Stevo Wozniako darbo vaisiaus S. Jobsas nebūtų išpopuliarinęs, abejotina, ar mes turėtume tokius kompiuterius, kokius turime dabar. Juolab, pats S. Wozniakas pripažįsta, kad jei nebūtų sutikęs S. Jobso, dabar būtų vis dar tyliai kūręs kompiuterių schemas savo kambarėlyje.

Naudojimasis. Visų pirma, reikėtų paminėti, kad Mokipay šiuo metu veikia su Omnitel (ne tik su abonentu, bet ir su Ežiu ir Extra) ir Bitės kortelėmis, o kadangi naudojuosi Tele2, prijungti Mokipay prie savo kortelės nepavyko. Teko naudotis apžvalgai atsiųsta Ežio pakuote, kurią nusipirkę už 7 litus gaunate 5 litus Ežio paslaugoms ir dar 5 litus Mokipay pirkiniams. Pakuotėje radau įprastus išankstinio papildymo kortelės pakuotės atributus ir dar atskirą Mokipay pakuotę. Ten – lustinis lipdukas, kurį reikia priklijuoti ant telefono nugarėlės. Priklijuot priklijavau, bet nežinau, kaip būtų, jei reikėtų nuimti. Garantuotai liktų dėmė. Minusas brangių telefonų savininkams.

Perku. Aktyvavimas nebuvo sunkus. Įdėjau Ežio kortelę į telefoną, priklijavau lipduką, nusiunčiau žinutę į instrukcijose nurodytą telefono numerį ir jau paskelbė, kad galiu naudotis. Išnaudoti Ežio „padovanotus“ penkis litus nutariau Vero Cafe kavinėje. Prieš pasirinkdamas kavą, paklausiau, ar bus galima atsiskaityti Mokipay. Barista suraukė antakius, nusišypsojo ir klausiamai pasižiūrėjo į kitą baristą. Anas, lyg suprasdamas, kad čia „Emergency! Emergency!“ tipo situacija, greitai atskubėjo ieškoti užkišto Mokipay aparato. Nušluostė dulkes ir padavė. Prikišau lipduką prie aparato ekrano ir kava – mano. Supratau, kad Vero Cafe daro pakankamai skanią kavą, bet supratau dar ir tai, kad buvau turbūt pirmas ar antras lankytojas su Mokipay.

Pliusas.  Krūvos nuolaidų vienoje vietoje, reikia tik Mokipay lipduko. Nereikia tąsytis atskiros piniginės su nuolaidų kortelėmis. Minusas. Norint apsipirkti su Mokipay, vietų, kuriose jis galioja, reikia ieškoti. O jų kol kas tikrai mažai. Ypač kasdieniškų. Pliusas. Turint pakankamai pinigų Mokipay sąskaitoje ir einant apsipirkti, nereikia jokio metalo, popieriukų ar kortelės. Minusas. Padarykit, kad veiktų ir Tele2 klientams! Minusas. Iš telefono sąskaitos neima pinigų, Mokipay sąskaitą reikia pildyti atskirai. Rezultatas 2:3. Nežymi minusų pergalė.

Gerai, kad atsirado dar vienas būdas atsiskaityti. Ir gerai, kad tas būdas leidžia nesitąsyti piniginėje viso plastikinio šlamšto – galima gauti nuolaidas tiesiog su Mokipay. Tiesa, esu įsitikinęs, kad paslauga nesinaudosiu tol, kol nebus galimybės atsiskaityti man įprastose apsipirkimo vietose ir kol apie Mokipay papildymą reikės galvoti atskirai – neužteks vien telefono sąskaitos. Bet jei šie dalykai bus įgyvendinti, visai neprieštaraučiau švystelėti savo piniginę šiukšliadėžėn.

Jūs ką, Samsung, juokaujat?!  Didžiausias Samsung Galaxy Note pateiktas netikėtumas, dėl kurio aš visą laiką aikčiojau – dydis. Įprasta nešiotis trijų, na, tebūnie ir keturių colių telefoną, o čia – visi penki coliai. Kai norėdamas ką nors draugams parodyti traukdavausi Galaxy Note iš kišenės, jie vis susidomėję klausinėdavo, kokio platumo tos mano kišenės. Ir tiesingai klausė – paėmęs į rankas Galaxy Note net nesupranti, ką paėmei: padidintą telefono versiją ar sumažintą planšetinį kompiuterį. Padėtas ant stalo atrodo irgi neaiškiai. O skambindamas jautiesi kaip ranka apglėbęs ir prie ausies laikydamas šokolado plytelę (dievaži, nė kiek neperdedu).

Kam toks reikalingas? Tokio telefono panaudojimas nėra netikėtas. Samsung paprasčiausiai padarė tokią mobilesnę planšetę. Toji planšetė  turi savų privalumų: lengva nešiotis, tad planšetės teikiami privalumai dar prieinamesni – jais galima naudotis, kur tik bebūtumėte. Ja patogiau nei įprastame telefone naršyti, rašyti laiškus ar  skaityti knygas. Ta planšetė geriau atlieka ir telefono funkcijas, nei kad Galaxy Tab - skambindamas nesijauti toks idiotas (vis tiek jautiesi, bet ne tiek daug).

„Iš reklamos“. Pagrindinis reklamuojamas dalykas – netikrovėje esanti tikroviška užrašų knygutė. Ne veltui į telefono šoną įkištas ir pieštukas liečiamajam ekranui (stylus). Aktyviai sakoma, kad telefonu patogu užsirašinėti ir dalintis savo mintimis. Galima daryti įvairias iškarpas iš skirtingų puslapių, jas suklijuoti, aprašinėti, piešti, pažymėti žemėlapyje tikslią vietą, kur reikia atvykti ir panašiai. Bet čia daugiau toks reklaminis kasdienybės imitavimo reikalas ir praktiškai neradau, kur tokią funkciją panaudoti.

Baterija. Jei galvojate, kad toks didžiulis ekranas lengvai „suėda“ bateriją – neklystate. Bet ko gero klystate įsivaizduodamas baterijos dydį. Baterijos dydis visiškai proporcingas telefono dydžiui ir veikimo laikas tikrai stebina. Telefonas, jei nieko su juo nedarysite ir naudosite 2G ryšį, neišsikrovęs prastovėti galės virš 960 valandų, o nekraudami prašnekėti 2G ryšiu galėsite net 26 valandas. Tokia baterija įrenginiui labai palanki ir kaip telefonui, ir kaip planšetei.

  
Fotografavimas. 8 megapikseliai, „fokusavimas-kur-nori“, vaizdo stabilizavimas daro savo – nuotraukos kokybiškos, ryškios, daugeliu atveju galima rodyti draugams ar giminėms. Tokiu telefonu fotografuoti ir patogu ir smagu – ekranas didelis, gali matyti kiekvieną objektą ir žiūrėti į viską taip, kaip tai atrodys nuotraukoje. Virš šios pastraipos – keletas nuotraukų pavyzdžių, darytų su Samsung Galaxy Note. Beveik jau galiu atidaryti parodą, ne?

Pabaigai. Atidavęs Galaxy Note ir vėl pasiėmęs savo Galaxy Mini, jaučiausi kaip rankose turėdamas žaisliuką. Manau, kad ir kokia būtų keista ir netikėta, šita Samsung idėja sukurti Galaxy Note tikrai sveikintina. Samsung praplatino išmaniųjų telefonų rūšių spektrą ir palengvino pasirinkimą tiems, kuriems norisi tokio tipo telefono. Tik nežinia, kiek žmonių išdrįs pasirinkti tokį neįprastumą. Pats tokio telefono nesirinkčiau – reikėtų jau visas kelnes pirkti su didesnėmis kišenėmis…

Microsoft + Nokia = Microkia. Net keista, kokią įtaką Nokiai padarė susitarimas su Microsoft. Šitai kompanijai ko gero reikėtų ir padėkoti už tai. Išleistas ne tik Microsoft ir Nokia bendradarbiavimo vaisius Nokia Lumia 800, bet ir pats Nokia N9, kurio pradžia ir buvo toji sutartis. Susitarimas, galima sakyti, gerokai spyrė Nokiai į sėdynę ir įtikino, kad ji vis dar turi puikių idėjų ir yra pajėgi jas įgyvendinti.

Nokia protas grįžta. Didžiausias Nokia pliusas šiame produkte tas, kad Nokia išleido visiškai savą produktą – su savomis inovacijomis ir idėjomis. Viena iš jų yra Swipe. Nokia taip nusprendė pakeisti naršymą tarp programų telefone. Skaitai laišką ir nusprendi nueiti patikrinti, ar ryt Lietuva užšals. Pirštu braukdamas per ekraną „nuveji“ pašto programą iš ekrano ir iš atsidariusio programų meniu išsirenki orų programą. Jei norisi grįžti atgal į paštą, brauki į šoną ir vėl atsidarai paštą. Reikia paštą uždaryti? Braukimas iš viršaus žemyn. Dar keli braukimai į šoną ir pasieksite visų atidarytų programų sąrašą ar atnaujinimų langelį (orai, Facebook, Twitter atnaujinimai, įvairių funkcijų įjungimas). Tiesa, bet koks braukimas neveiks. Reikia braukti nuo pat ekrano šono. Kad tai daryti būtų patogiau ir maloniau – stiklas šonuose užapvalintas. Tiesa, norėtųsi, kad Nokia skatintų Swipe tipo braukinėjimus naudoti ir parsisiunčiamose programose iš Ovi Store.

Mygtukai. Kol vieni į savo gaminamus telefonus deda vieną, du, tris ar 24 mygtukus, Nokia nusprendė jų išvis nekišti. O kam jie reikalingi? Atrakinimui užtenka paspausti įjungimo mygtuką ir braukti pirštu į šoną, o sugrįžimas į programų sąrašą patogus irgi braukant pirštu.

Vertėtų pagirti liečiamąją klaviatūrą, kuri šiame aparate tikra harmonija. Nė nepalyginsi su tuo, kas būdavo (ir yra) Symbian telefonuose. Klaviatūra patogi, lengva pataikyti į norimą simbolį. O ir spaudžiamą klavišą šįkart pakankamai gerai „įgarsina“ lengva vibracija ir klingsėjimo garsas. Atrodo smulkmena, bet seni Symbian Nokių klavišų efektai dievaži galėdavo sukelti isteriją.

Kur mano programos?! Pagrindinė Nokia N9 bėda yra tragiškas programų trūkumas. Jų mažai, o į daugelį kokių jau yra, net žiūrėti nesinori – padaryta visiškai atgrubnagiškai, lyg penkiamečio. Gaila, nei daugelio tų pačių pagrindinių ir visur randamų programų neradau – nei Soundhound, nei Wolframalpha, nei Fruit Ninja, nei TIME, nei Endomondo, nei NBA TV ir taip sąrašas tęsiasi toliau. Beje, Angry Birds tai, kaip jau žinoma, yra. Ir dar LRT grotuvas yra, kuriame gali tiesiogiai žiūrėti visas LRT televizijas ir tiesiogiai klausytis visų LRT radijų. Tas tai tikrai geras.

  
8.1 megapikselio ir HD filmavimas kišenėj. Nuotraukos turėtų kalbėti pačios už save. Žiūrėdami nuotraukas turėkite omenyje, kad jas darė neprofesionalas iš didžiosios N.

Ir dar gražių ir negražių akmenukų į Nokia daržą.

1. Korpusas nors ir plastikinis, bet solidus, mat vientisas.
2. Pastringa ne dažnai, bet jei jau pastringa, tai neatstrigs. Paprasčiausiai išsijungs ir įsijungs. Gal ir gerai – nereikia pačiam šito daryti.
3. Ekranas – idealios kokybės. Kuo geriausiai gali lygintis su iPhone 4S, Samsung Galaxy S II ir kitais lyderiais-telefonais, turinčiais puikius ekranus.
4. Kyla klausimas: kas toliau? Ar Nokia iš tikrųjų žada mesti MeeGo ir palikti tas savo naujas inovacijas šalyje?
5. Atsigavo net Nokios dėžutė (prisiartinus skaityti tekstą viduje).

Vis peikiau, nes Nokia produktai buvo tokie siaubingai neįdomūs, kad net nežinojau, ką ir besakyti. Ir Užkalnis rašė, kad Nokia užsimuštų į sieną. Pritariau. Bet dabar viskas kitaip. Jei dabar jau reiktų rinktis išmanųjį telefoną už 2000Lt, neabejotinai įtraukčiau Nokia N9 į galimo pirkinio sąrašą. O ir pati Nokia palengva vėl ima save mėgti.

Pirmas įspūdis. Apie spausdintuvo dizainą pradėjau visai ne veltui. HP specialistai ne be reikalo naktimis plūkėsi bandydami sukurti išskirtinį spausdintuvą, mat visai gerai pavyko. Kad patvirtinčiau išskirtinumą, siūlau pažiūrėti į viršuje esančią nuotrauką ir nueiti į kokią internetinę parduotuvę pasidairyti spausdintuvų. Visi tokie patys: gremėzdiški ir juodai arba pilkai nuobodūs. HP užsimanė tai pakeisti. HP Envy, nepaisant to, kad jame yra ir skaneris, ir kopijuoklis, yra kompaktiškas ir nelabai sėkmingai renka dulkes. Viskas, kas reikalinga spausdintuvo veikimui (popieriaus laikiklis, ekranas), išsistumia tik jį įjungus. Kompaktiškumą sukuria ir spausdintuvo plonumas, jei taip galima pavadinti. Jis, aišku, nėra pieštuko storio, bet žymiai plonesnis nei kiti spausdintuvai rinkoje.

Spausdintuvų  stereotipais HP Envy kūrimo procese irgi nebuvo vadovautąsi – spausdintuvas baltas. Kad būtų įdomiau, spausdintuvą nutarta padailinti metalo apvadais, o skanerio „gobtuvą“ padaryti stiklinį. Taip, atrodo, paprastai sukuriamas futuristinio dizaino įspūdis.

Ekrano dalis. Spausdintuvo dalis, kurioje yra lietimui jautrus spausdintuvo valdymo ekranas, verta vadinti „ekrano dalimi“. Mat toje „ekrano dalyje“ yra ne tik pats ekranas, bet ir mygtukai. Jie – irgi ne fiziniai, o liečiami. Matomi tik įjungimo ir bevielio ryšio mygtukai, kiti trys pasirodo tada, kai jų reikia. Ekranas ryškus, vaizdas atvaizduojamas gražiai, tik trūksta tikslumo. Dažnai pasispaudžia ne tai, ką norima paspausti.

Valdant ekraną galima ne tik atlikti įprastus dalykus (kopijuoti, skanuoti), bet ir naudotis HP įdėtomis funkcijomis. Naudojantis skirtingomis programomis galima atsispausdinti naujienų, užduočių vaikams, sudoku, paversti paprastą baltą lapą į sąsiuvinio lapą, atsispausdinti žemėlapių ar nuorodų, kaip ir kur nuvykti, įvairių kelionių gidų. Kaip jau patapo madinga, yra ir Facebook programa. Galima spausdintis savo nuotraukas iš ten. Ir tam visam nereikia kompiuterio.

Bevielizmas. Viena iš pagrindinių HP Envy ypatybių – spausdinimas bevieliu būdu. Spausdintuvas puikiai prieina prie bet kokios Wifi stotelės ir bevieliu būdu sujungtas su kompiuteriu gali viską spausdinti. Sakykim, kaimynui uždžiūvo spausdintuvas, o jam atspausdinti dokumentus žūtbūt reikia. Jūs dar spyriojatės (kaip čia dabar su kaimynu dalinsies), bet paskui bevieliu būdu prijungiat savo spausdintuvą jam prie kompiuterio ir pasakot, kad per daug neįsijaustų, mat matysite, ką jis spausdina, pas save.

Spausdintuve įdiegta ir kita tarp Apple įrenginių populiari funkcija – AirPrint. iPad, iPhone ar iPod Touch aptinka įjungtą spausdintuvą ir su juo galima viską spausdinti tiesiogiai iš savo Apple prietaiso. Labai praverčia visokiose įdomiose programose, kurios spausdina pačių pasigamintus žemėlapius, plakatus ir kitą gėrį. Nėra jokio „tarpininko“ – t.y. kompiuterio ar kokio kito prietaiso. Spaudi mygtuką ir atsispausdina.

Spausdinimas ir dažai. Dažų naudojimas – kitas dalykas. Verta atsikiro pašnekėjimo. Į spausdintuvą dedasi dvi dažų kasetės – vadinamoji „Tricolor“ (trispalvė) ir „Black“ (juodų dažų). Nepaisant to, kad dabar labai madingos penkios ar keturios atskiros kasetės „kokybei pagerinti“, HP Envy ir su dviejomis spausdina idealiai. Jokio liejimosi ir nekokybiškų spalvų. Žinoma, didelė dalis priklauso ir nuo popieriaus, ir nuo spausdinio kokybės. Deja, spausdintuvo ekonomiškumas – abejotinas. Spausdintuvo kasetės, už kurias abi Topo Centre paklojau 130Lt, išseko išspausdinus ~120 puslapių su kalendoriumi (kiekviename lape – nuotrauka, vieno mėnesio kalendorius). Rašo, kad turėtų spausdinti 165 puslapius su keliaspalve kasete ir 200 puslapių su juodų dažų kasete.

Tai kaip?.. Jau esate žiauriai susižavėjęs ir tikrinate savo banko sąskaitoje esantį likutį? Turbūt turėčiau paminėti ir kainą, kuri yra apie 700-800Lt. Bet jei visgi jaučiate, kad visos spausdintuvo ypatybės ir funkcijos Jus tenkina, jei jas naudosite, norite patogaus ir kompaktiško spausdintuvo, jei Jums nesvarbus dažų ekonomiškumas, jei turite numatę neribotą pinigų sumą spausdintuvui, jei… Tada pirkite. Neturėtumėte nusivilti lygiai taip, kaip nenusivyliau su juo pažaidęs ir aš.

Kad 2011-ieji buvo ypatingi, pažymi ir TIME išrinktas metų žmogus. Svarstyta gausybė kandidatūrų, tarp kurių buvo ir Stevas Jobsas, ir aktyvus kovotojas už žmonių teises Ai Weiwei, ir Hillary Clinton… Bet TIME nusprendė nerinkti konkretaus žmogaus. Kad ir kokie svarbūs ir įtakingi tie kiti būtų. Jie pasirinko protestuotoją. Žmogų, kuris šiais metais buvo ypatingai aktyvus – nuo Arabų pavasario iki pat Atėnų. Tuo pat metu TIME išryškino ir vieną svarbiausių 2011-ųjų reiškinių – protestus – kuris apvertė pasaulį aukštyn kojom.

Atrinkau ir aš įvykius, kurie privertė mane matyti 2011-uosius kitokius nei kiti metai:

1. Protestai Rusijoje. Parodomas žmonių priešinimasis V. Putinui valdžiai.
2. Arabų pavasaris. Žmonės suprato, kad susitelkę gali padaryti pervesmą valstybėje ir ją perimti į savas rankas.
3. Gamtos siautėjimas Japonijoje. Parodė, ką gali gamta, kaip jos iššūkiams pasaulis nepasiruošęs ir koks neatsparus.
4. News Of The World kritimas. Privertė pergalvoti apie spaudos kokybę ir jos sąžiningumą.
5. Antra krizės banga. Iš padų po truputį verčia Europą ir kėsinosi į JAV.
6. Pakeistas Silvio Berlusconi. Daug metų vadovavęs politikas-žvaigždė pakeistas. Italija iš M. Monti tikisi politinio ir ekonominio pakilimo.
7. Žudynės Norvegijoje. Parodė, ką vienas žmogus gali padaryti savo tautai.
8. Užsidelsęs NBA lockout’as. Nuplaukę didžiuliai pinigai ir prarasta daugiau nei du mėnesiai krepšinio pramogos. Gali pakenkti kitų metų įvairių rinktinių pasiruošimui Olimpinėms žaidynėms.
9. Stevo Jobso mirtis. Milžiniška netektis šiuolaikiniam technologijų pasauliui.
10. Protestai Amerikoje. Amerikiečiai išreiškė savo nuomonę didžiuliais protestais, kurių metų reikėjo ir policijos įsikišimo.
11. Kate Middleton ir princo Williamo vestuvės. Didžiulės vestuvės, pavergusios ne tik britų, bet ir viso pasaulio širdis.
12. Socialinių tinklų įsigalėjimas. Soc. tinklai pasidarė dar svarbesne naujienų pasaulio dalimi.
13. Snoro griūtis. Pakeitė žmonių pasitikėjimą bankais.
14. Eurobasket 2011 Lietuvoje. Parodė, kur Lietuva pajėgi ir nepajėgi organizuodama tokio masto renginius.
15. DSK (D. Strausso Kahno) byla. Sukėlė susidomėjimą „nematoma“ politikų veikla.
16. 7 milijardai žmonių Žemėje. Jau turėtume pradėti mąstyti, kaip reikės išmaitinti, apsaugoti, apgyvendinti šitokį kiekį žmonių su tokiais ribotais Žemės ištekliais.
17. Nokia atsigavimas. Ilgą laiką kritusi žemyn, Nokia ima po truputį kilti išleisdama naujus, kur kas inovatyvesnius ir įdomesnius produktus.
18. Justino Marcinkevičiaus mirtis. Lietuva prarado vieną iškiliausių Lietuvos žmonių ir menininkų.
19. Šūvis į Gabrielle Giffords. Supratome, kad politikoje gali būti ir šitaip.
20. Išrasta vakcina nuo maliarijos. Tokia vakcina galėtų išgelbėti milijonus Žemės gyventojų.
21. Šiaurės Korėjos lyderio mirtis. Didžiulio politinio pokyčio nebuvo ir ko gero nereiktų tikėtis, bet toks įvykis labiau parodė, kaip atrodo tikroji santvarka toje šalyje.

Tai štai. Artėjame prie šitų įspūdingų metų galo. Negyvename laiką pakeitusioje Samoa ir 2012-ųjų dar nepasiekėme, bet laukiame. Naujas nuotykis prasidės jau netrukus. O jo Jums linkiu įdomaus, turiningo ir vertingo!

Dydis. Pirmas skirtumas, kurį pajutau po senesnės versijos Galaxy Tab ir savo pirmos versijos iPad, buvo drastiškas plonumas. Tuos 8.5 milimetro galima įsidėti į kokią knygą ar aplanką ir jausis taip, lyg neštumeisi storo kartono gabalėlį. Toks dalykas – itin didžiulis privalumas kasdienėms užduotims mokykloje, universitete ar darbe. Neužima daug vietos ir nereikia palikti atskiro kuprinės skyriaus tokiam įrenginiui.

Ekranas. Ekranas – labai geras. Tikrai pakankamai ryškus, vaizdas jame – „lyg nulietas“, visai nesimato pikselių. Beje, Galaxy Tab gamintas su mintimi, kad daugiau bus naudojamas horizantolioje pozicijoje – būtent taip išdėstyti garsiakalbiai, lizdas įkrovimui, Samsung logotipas. Aišku, įrenginį pakreipus vertikaliai, ekranas irgi taip pasiverčia, bet visi pagrindiniai įrenginio atributai sumontuoti būtent taip, kad patogiau būtų naudotis laikant jį horizontaliai.

Naujas kvėpavimas. Sistema, kurią naudoja naujasis Galaxy Tab, visiškai skiriasi nuo tos, kurią naudojo senasis. Senajame būdavo naudojama įprasta telefonų Android, o naujame naudojama jau specialiai planšetėms sukurta Android Honeycomb sistema. Tiesą pasakius, ji pridėjo didžiulę dalį prie planšetės pagerinimo – naudotis įrenginiu pasidarė daug patogiau ir smagiau. Labiausiai pradžiugino pačioje apačioje ekrano esanti juoda juostelė – joje rodomas laikas, likusios baterijos kiekis, pagalbiniai mygtukai ir išskleidžiami įrankiai. Tarp jų – skaičiuotuvas, piešimo programa, muzikos klausymosi programa, laikas įvairiose pasaulio vietose ir t.t. Atnaujinta klaviatūra daug ergonomiškesnė, tik, gaila, mygtukai ne visada pasispaudžia. O tai jau didelė bėda. Tenka vis grįžti ir spausti vėl vėl vėl, sugaištama nemažai laiko.

Įdomus sprendimas. Vertas paminėjimo ir Samsung sprendimas skaitymui. Kai Apple kuria savas tarnybas laikraščiams, žurnalams ir knygoms (Newsstand, iBookstore), tai Samsung negaišo laiko, per daug nevargo ir tiesiog sudėjo kelias populiariausias tarnybas į vieną vietą – padarė programą, pavadinimu Readers’ Hub. Programoje yra Zinio žurnalams, Kobo knygoms ir Press Display laikraščiams. Iš vienos pusės, sakyčiau, gana protinga – turinio pasirinkimas tikrai didžiulis. Iš kitos pusės – kai nesavas gaminys, kur kas daugiau betvarkės.

Fotografavimas. Kameros planšetėse man visada buvo keistas sumanymas. Fotografavimas man yra tolygus skambinimui tokiu įrenginiu (o tai jau esu matęs – patikėkite, tikrai absurdiška). Samsung į Galaxy Tab porą kamerikių irgi įmontavo – vieną priekyje, kitą – gale. Jei jums jos naudingos, tai galinės kameros kokybė gana neprasta, fotografuoja 3MPx su autofokusavimu ir blykste.

Išsijungia per lengvai. Negaliu neišsisakyti, kaip mane nervino išjungimo mygtuko jautrumas – neduok Dieve, netyčia palaikysi paspaudęs dvi sekundes, kaipmat išsijungs. Dažnai nutikdavo taip, kad mygtuką spausdamas su intencija „pabudinti“ įrenginį, jį išjungiu.

Nepaisant trūkumų, kurių vis dar yra, Samsung žengia teigiama linkme. Tos pastangos anksčiau ar vėliau Samsung turėtų atsipirkti. Apple bus sunku aplenkti (ko gero ir nepavyks), bet Samsung Galaxy Tab bent jau sustiprins savo pozicijas tokio planšetinio kompiuterio, kurio tikrai geidžia daug pasaulio žmonių.