Kartu su vienu iš “Login 2010″ organizatorių Arnu Aukštikalniu atrinkome vieną laimingąjį, kuris tikrai vertas to bilieto. Taigi, įjungiam savo galvose įsivaizduojamą būgnų gaudesį… Mūsų laimėtojas – Vilhelmas Negerovė! O štai ir jo mintys:

Internetas pakeitė bendravimo sąvoką. Atsiradus internetui žmonės pradėjo bendrauti skaitmeniniu turiniu: ne tik tekstu, bet ir nuotraukomis, muzika, filmais. Kai kas tai vadina piratavimu – aš tai vadinu bendravimu. Gyvename interneto eroje, kai daug paprasčiau yra tiesiog atsisiųsti filmą nei skaityti recenzijas ar klausyti draugų rekomendacijų.

Interneto eroje savo jausmus žmonės pradėjo reikšti skaitmeniniu turiniu: jau nebereikia savo įspūdžių ir nuotaikų išsakyti žodžiais – užtenka draugams duoti nuorodas į nuotraukas, muziką, filmus, ir leisti jiems pajausti tą patį.

Internete išnyko atstumai tarp senų draugų, atsirado galimybė susirasti naujų draugų. Žmonės jau nebėra apriboti siauru draugų ratu savo mieste ar šalyje. Internetas leidžia į bendruomenes susijungti tuos pačius pomėgius ir požiūrius turintiems žmonėms iš viso pasaulio. Ir bendrauti, keistis informacija – keistis skaitmeniniu turiniu.

Dar niekada pasaulio istorijoje skirtingos tautos ir kultūros nebuvo taip arti viena kitos kaip dabar, interneto eroje. Žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių gali pažinti vienas kitą, bendraudami tik per vieną tarpininką – internetą. Nuliukai ir vienetukai, koduojantis vaizdus, garsus, žmonių žinias ir mintis – tai interneto turinys. Naudojimasis juo – tai bendravimas.

Belieka pasveikinti Vilhelmą (su juo susisieksiu el.paštu) ir visiems  palinkėti gero renginio!

Artėjančios konferencijos proga  skelbiu konkursą bilietui į „Login 2010“ laimėti. Jei norite dalyvauti konkurse, iki kovo 1 dienos, 00:00, šio įrašo komentaruose turite atsakyti į klausimą „Ką jums reiškia internetas?“. Kitą dieną po konkurso pabaigos kartu su vienu iš „Login“ organizatorių Arnu nuspręsime, kuris pasisakymas buvo pats įdomiausias bei verčiausias prizo.

Samprotaukite, reikškite savo mintis. Sėkmės!

„Skaityklė.lt“ buvo atidaryta pirmąją knygų mugės dieną ir tuoj pat pradėjo prekybą. Tiesa, elektroninėje parduotuvėje neapsiribojama knygomis – pardavinėjami ir skaitytuvai, leidžiantys skaityti tokias knygas. Parduodamos įvairių kategorijų knygos, kainuoja nuo dešimties litų, tačiau parduotuvė gali pasigirti ir nemokamų knygų kolekcija. Nors parduodamų leidinių sąrašas kolkas trumpokas – neabejoju, jog „skaityklė.lt“ ilgainiui plėsis.

Kaip jau daug kur sakiau, man asmeniškai prie elektroninių knygų reikėtų laiko priprasti. Kolkas mieliau rankoje laikau popierinę knygą – junti popierių, kvapą, jaučiamas kitoks ryšys su knyga. Nors el. knygos turi ir savų privalumų – nereikia tąsytis kelių knygų, užimama mažiau vietos, vėliau galbūt net bus parduodamos žymiai pigiau nei įprastos. Kokia Jūsų nuomonė apie el. knygas?

P.S. Paranojikams: ne, man niekas už šį įrašą nemokėjo ir primygtinai neprašė jo rašyti.

Vakar vakare, pilnas gerų įspūdžių ir nuotaikos grižau iš Vilniaus. O jų man suteikė pirmoji Tarptautinės Vilniaus Knygų mugės diena. Džiugino ne tik beprotiškai didelis kiekis įvairiausių knygų, bet ir susitikimas keletu rašytojų, įvairūs renginiai…

Pasikartosiu – knygų kiekio mugėje neįmanoma kritikuoti. Lentynos ir stendai tiesiog sviro nuo pačių įvairiausių leidinių. Tiesa, neapsiribota vien lietuviškomis – į mugę atvyko leidyklos iš Gruzijos, Lenkijos ir net pačios Japonijos! Angliškų, rusiškų ir dar kitokių kalbų žodynų, enciklopedijų, grožinės ir negrožinės literatūros buvo galima rasti atstovų stenduose. Žodžiu, visko buvo tiek daug, kad maniau nieko nespėsiąs apžiūrėti. Nerimas nepasitvirtino – jau po ~4-5 valandų viską pavyko aplankyti.

Likus trupučiui laiko iki išvykimo, nuėjau į kitą salę, kurioje puikavosi didžioji dalis Lietuvos universitetų ir keletas užsienio universitetų leidyklų. Toje pačioje salėje stendus turėjo Skaityklė.lt, „Neregėta Lietuva“, Valdovų rūmai, Europos Sąjunga ir kiti. Ten pat įsikūręs ir forumas, kuriame vyko diskusijos, netoliese esančiame stende galima susipažinti su knygrišystės menu.

Atradimai:

• Andrius Užkalnis. Nerealiai nuoširdus žmogus! Neklydo sakydamas, kad mėgsta bendrauti su skaitytojais. Ant šviežiai nusipirktos knygos apie Angliją (perskaitęs būtinai parašysiu atsiliepimą) gavau autografą kartu su gražiu palinkėjimu.
• Sigutė Ach. Jau seniai žaviuosi šios menininkės sukurtais šedevriukais. Ant knygos „Ambrozijus pradeda pirmas“, kurią ji ne tik pildė savo iliustracijomis, bet ir sukūrė tekstukus, gavau ne tik autografą – bet ir mano šuns piešinuką! Sakė labai mėgusi piešti tokius šuniukus.

Nė neabejodamas sakau, jog ši knygų mugė – vienas iš geriausių dalykų, kurie galėjo nutikti mano gyvenime. Jei tik turite galimybę – nė nedvejodami apsilankykite mugėje. Susitiksite su daug įdomių žmonių ir, žinoma, susipažinsite su naujausių knygų pasauliu!

(Daugiau nuotraukų iš vykusios knygų mugės rasite spustelėję čia)

Šiais metais į „Login“ žiūrėjau truputį įtariau – dar daugiau dalyvių, konferencija vis labiau tolsta nuo tinklaraščių temos. Tačiau vienaip ar kitaip, dauguma pranešėjų ir šių metų naujovės sudomino. „Ignite“ sesijose mintys turi būti sukoncentruotos, suspaustos į tam tikrą laiką, gali pasisakyti visi norintys tinklaraštininkai. Na, o „Mini BarCamp“ – kiek griežtesnis pranešimų stilius. Galima registruotis visiems norintiems ką pasakyti, tačiau galutinį žodį tars dalyviai, atrinkdami labiausiai dominančiųjų pranešimų aštuntuką.

Iš pranešėjų labiausiai sudomino projekto „One Laptop Per Child Europe“ vadovas Walter de Brouwer, Ilja Laurs, Zbignev Gecis, Artūras Olšauskas, Darius Bagdžiūnas ir, žinoma, kūrybiškųjų vyrukų duetas „PetPunk“ – Gediminas Šiaulys ir Andrius Kirvela. Neabejoju, jog įspūdį paliktų ir minėtos naujo stiliaus sesijos.

Taigi, jei norite pasikrauti įdomiai pateikiamų šiuolaikinių technologijų bei interneto žinių, susipažinti su daugybe šaunių žmonių – pirmyn į „Login 2010“!

P.S. Bilietus galite įsigyti tiketa.lt kasose. (kaina – 50lt)
P.P.S. Deja, pats šiais metais šioje konferencijoje sudalyvauti negalėsiu.

Techninės savybės. „iPad“ sveria maždaug 680 gramų. Pasak „Engadget“ žurnalistų, laikant rankose svoris jaučiasi. Įrenginyje veikia 1GHz „Apple“ A4 procesorius. Galima rasti įprastinę Dock jungtį, mikrofoną bei garsiakalbius, Bluetooth prieiga, WiFi ar 3G (bus parduodami modeliai tik su WiFi arba su WiFi bei 3G ryšiu pasirinktinai).  S. Jobsas teigė, jog įrenginys nekrautas turėtų veikti 10 valandų. (kraunama kompiuterio pagalba)„iPad“ galima rinktis iš trijų skirtingų talpos dydžių; 16Gb, 32Gb bei talpiausias –  64Gb.

Programinė įranga. Naudojama modifikuota „iPhone OS“ operacinė sistema. Jos pagalba „iPad“ įrenginyje galima naudotis visomis „iPhone“ (išskyrus skambučius bei SMS paslaugas) ar „iPod Touch“ esančiomis funkcijomis. Beje, „Apple“ pristatyta naujovė pasipildė dar viena funkcija – elektroninių knygų parduotuve „iBooks“.

Kaina. Nors įrenginys buvo pristatytas vakar, jo pardavimas prasidės po 60 dienų produktams su WiFi ir po 90 dienų „iPad“ su 3G ryšiu. Taigi, jie atitinkamai pasirodys maždaug kovo antroje pusėje bei balandžio pradžioje. Kainos svyruoja nuo 499$ iki 829$ (pagal SSD disko talpą bei WiFi ir WiFi/3G konfigūraciją). Lyginant kitų produktų kainų santykį, spėju, jog Lietuvoje pigiausias modelis galėtų kainuoti nuo 1999 iki 2500 lt.

Nuomonės. Mano nuomone, tai tik naujas „iPod Touch“ brolis su papildytų funkcijų krepšeliu: didesniu ekranu, mažumėlę pasikeitusia programine įranga, naujais priedais. Vieni entuziastingai ploja rankutėmis ir jau dabar nekantrauja kol galės vieną įsigyti, kiti – mėgsta šį produktą, tačiau pastebi trūkumų, o dar kiti – sprendžia kam tokio dalyko galėtų išvis reikti. Visgi manau, jog žurnalistų pastebėtus trūkumus „Apple“ turėtų pasilikti kitos versijos „iPad“ – laikysis nuostatos naujas savybes atskleisti po mažą saldų kąsnelį. Kokios nuomonės laikotės Jūs?

Įrašą remia Apple el. parduotuvė.

Pasidalinkite šiltais šaltos žiemos prisiminimais!

Atidarius tinklapį, prieš akis „pabyra“ daugybė geltonų lėktuvėlių judančių per Europą. Belieka tik paspausti ant bet kurio norimo lėktuvo ikonos ir sužinoti išsamią informaciją: iš kokio – į kokį miestus skrendama, greitį, aukštį oro linijų pavadinimą, lėktuvo modelį, registracijos numerį, o kartais net ir lėktuvo nuotrauką. Visas lėktuvų judėjimas yra atvaizduojamas tiesiogiai (angl. real-time).

Žinoma, galima stėbėti ir lėktuvus, kirtusius mūsų Lietuvėlės oro erdvę

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

Budapeštas – viena iš ypatingesnių Europos sostinių. Šią Vengrijos sostinę į dvi dalis dalija didinga Dunojaus upė. Padalytas miestas susideda iš Budos bei Pešto ir štai Jums – Budapeštas. Kadangi mūsų vasariškos kelionės tikslas buvo Kroatija, Vengrijos deimančiukui Budapeštui skyrėme kiek mažiau nei dieną. Dėl laiko stokos, žinoma, pavyko pasigrožėti miestu tik iš vienos – Budos pusės. Tačiau to pilnai užteko, kad susidarytumėme įspūdį apie Budapeštą.

Vaikščiojant po Budapešto senamiesčio gatveles (neee, jos ne taip mielai siauros, kaip pietesnėje Europos dalyje) aplink matėsi itin gražios ir spalvingos bažnyčios, daugybė senovinių paminklų, jaukios lauko kavinukės bei žinoma, didingasis Vengrijos Parlamento pastatas. Būtent juos, visu grožiu buvo galima pamatyti užlipus daugybe laiptukų ant kalvos, esančios netoliese dar vieno šio miesto perlo – Fisherman’s Bastion (liet. Žvejo Tvirtovė).

Hmm, kitos ypatybės… Miesto tvarkingumas – vidutinis. Kai kur labai švaru, o kai kur mėtosi begalės šiukšlių ir galima užuosti ne itin malonų kanalizacijos dvoką. Miesto gyventojai – budapeštiečiai, jie ypač malonūs ir paslaugūs. Visuomet šypsosi ir kai tik prireikia – padeda. Ir dar – neužmirškite paskanauti vengriško guliašo! Senamiestyje galima rasti daugybę puikių pasiūlymų už visai padorią kainą.