Turbūt norėsite žinoti, kad iš kitų ne kartą girdėjau murmėjimų, jog Dragdis – tik bandymas nukopijuoti sparčiai iškilusį Pinterest. Su tam tikra abejone registruotis ėjau ir aš. Visi kvaili įsitikinimai pranyko pasinaudojus vos dieną. Dragdis – nuosava ir privati kaupiamo turinio spinta, stovinti pas tave namie. Niekas nežiūrės, jei pats nerodysi ir nekviesi apžiūrėti. Pinterest – lyg vieša kaupiamo turinio spinta, kurios turinį norisi rodyti visiems. Žodžiu, panašu į socialinį tinklą. O štai Dragdis tinklapyje tereikia susikurti aplankų turiniui dėti ir į juos galima pradėti rūšiuoti paveiksliukus, vaizdo įrašus, tekstus iš interneto. Nuėjus į Dragdis.com viską galima ir peržiūrėti.

Turinį įmesti į Dragdis nesudėtinga – tereikia norimą informaciją įsidiegus į naršyklę papildinį nutempti dešioniojom pusėn. Dragdis lentelė išlįs ir pasirinksite, į kokį aplanką turinį norėsite įdėti. Dragdis „spintoje“ vieta neribojama, turinio galima krauti tiek, kiek jums norisi. Čia galėsite susidėti nors ir visą internetą. Ir viskas bus tvarkinga, greit surandama. Tiesą pasakius, Dragdis man padėjo išsivalyti savo adresyną. Naršyklėje buvau prisižymėjęs tiek medžiagos, kad atrasti būtų galima tik paaukojus dieną. Dabar viskas suskirstyta į kategorijas ir guli Dragdis. Visada randu, ko ieškau. O jei dar ir noriu, atskira medžiaga galiu pasidalinti su draugais nusiųsdamas jiems specialiai sukurtą nuorodą. Laikykitės, nauja mielų katinų banga ateina!

Dragdis man tikrai patiko. Nebenoriu grįžti prie netvarkingo interneto. Klausiat prognozių? Daugybė žmonių mėgsta turinį. Daugybė žmonių nemėgsta betvarkės. Daugybė žmonių kasdien neranda informacijos ten, kur pasidėjo… Štai jums ir numatyta sėkmė.

P. S. Dragdis kol kas nėra atviras visiems. Tačiau jei norit gauti pakvietimą ir pradėti naudotis Dragdis dar prieš oficialų atidarymą, siųskite prašymą adresu hello@dragdis.com, paminėkite, kad apie Dragdis perskaitėte šiame tinklaraštyje, ir pakvietimą užsiregistruoti gausite dar tą pačią dieną. Įkūrėjų žodis!

Esminis dalykas, kuris visus taip jaudina – žemyn smingančios Apple akcijos. Sminga, ir tai yra absoliučiai normalu. Perskaitėte gerai. T. Cookas čia – tik aplinkybių įkaitas. S. Jobsas buvo ne tik Apple vadovas, bet ir vienas iš technologijų simbolių. Jis buvo puikus žmogus, garsinęs Apple vien savo asmenybe, sugebėjęs įdomiais, tačiau sėkmingais, būdais kurti kompanijos strategiją. Na ir ką, staiga jo nebeliko. Nebeliko žmogaus, įkūnijusio visą Apple kompaniją. Žinoma, tokie pokyčiai reikalauja aukų, tačiau nebūtinai ilgalaikių. Jei Simpsonuose netikėtai nebeliktų Homerio, laidos žiūrimumas kuriam laikui irgi sumažėtų, nes žmonės būtų priversti pajusti netikėtą nusivylimą. Susidomėjimas laikui bėgant serialu ir vėl atsirastų. Taip ir su Apple. Reikia laiko, kol žmonės apsipras su nauju Apple įvaizdžiu. Palaukime, kol visi pagaliau supras, kad nebėra Apple simbolio, o Apple vertybės – dėmesys smulkmenoms, perfekcionizmas – niekur nedingo. Tiesa, jei jau akcijų vertės kritimą lyginate su artėjančia kompanijos mirtimi, tai pabandykite ką nors palyginti su kai kurios rūšies obuolietiškos produkcijos perkamumo augimu.

T. Cookas daug kur vaizduojamas kaip kompanijai pasiųstas velnias iš pačio pragaro. Panašiai galvojau ir aš iki NBC žurnalisto interviu su juo. Iš tiesų T. Cookas – visai kitoks nei S. Jobsas. Žurnalistas Brianas Williamsas su T. Cooku galėjo kalbėtis kaip su draugeliu. Interviu metu kontrastui net buvo parodyta ištrauka iš interviu su S. Jobsu. Viskas skyrėsi kardinaliai. S. Jobsas bendrauja per atstumą, o T. Cookas – betarpiškai. Jis nesigėdija pripažinti padaręs klaidų, tačiau iš jų tik mokosi ir tobulėja. Timui, skirtingai nei Stevui, labiau rūpi kompanijoje dirbančių žmonių gerovė, bendra atmosfera. Ne veltui jis neseniai švystelėjo svarbų Apple asmenį Scottą Forstallą lauk – sakoma, kad naujajam vadovui nepatiko jo nenoras bendradarbiauti ir dirbti kartu su kitais žmonėmis, užsispyrimas. Turbūt vertėtų paminėti dar ir tai, kad tik tapus kompanijos vadovu T. Cookui, vėl atgijo tradicija kompanijoje užsiiminėti labdara. Tik jau nesakykite, kad tai blogai ir negražu.

„Va šito, jei būtų S. Jobsas gyvas, tikrai nebūtų buvę“, „Tai su S. Jobso žinia tikrai nebūtų įvykę“, „O ką S. Jobsas būtų daręs?“ ir taip toliau. Verta liautis. S. Jobso nebėra, amžiną atilsį jam, ir reikia su tuo susitaikyti. Dabar kompaniją perėmė kitas žmogus – novatoriškas, šiuolaikiškas, turintis didžiulę vadovavimo patirtį. Kai Timas su žurnalistu vaikštinėjo po Grand Central Station (velniškai judri vieta Niujorke), jo niekas neprašė autografų, nepuolė fotografuotis ar glebėsčiuotis. „Niekas nepažinojo bičo, kuris atėjo po Thomo Edisono, niekas dabar nepažįsta ir T. Cooko,“ – tuomet sakė B. Williamsas. Akivaizdu: Timas nėra žvaigždė. Timas nėra simbolis. Apple simbolio nebeturi. Apple dabar – kompanija, visas savo jėgas ir resursus skirianti tam, kad jos produktai būtų tokie, kuriuos į rankas norėtųsi paimti kasdien.

Pranešdama apie Google Reader uždarymą šių metų liepą, Google bėdavojosi, kad Google Reader jai visiškai neatsiperka – šituo RSS skaitytuvu naudojasi vis mažiau žmonių. Tai rimta, nes Google Reader – ne šiaip sau skaitytuvas, o pats populiariausias ir naudojamiausias. Tai – svarbus faktas, nes pagal populiariausią rinkoje dažnai galima vertinti ir bendrą situaciją. Tą ir padarykime.

Prisirišimas nyksta
Sumažėjęs naudojimasis Google Reader ir jo uždarymas parodė, kad vis mažiau žmonių yra linkę tam tikra prasme įsipareigoti. Dažniau skaitomi pavieniai tinklaraščių įrašai, prie tam tikrų tinklaraščių neprisirišama – jie rečiau prenumeruojami, t.y. ne taip dažnai naudojamasi RSS srauto galimybe. Žmonės vis labiau linkę neturėti šaltinių, prie kurių prisirištų. Informacijos populiarumą portaluose ir tinklaraščiuose dabar vis labiau nulemia ne nuolatinių skaitytojų kiekis, o atskirų straipsnių, informacijos pobūdis. Jei tam tikras tekstas aktualus, novatoriškas – dėmesio bus net ir smulkiausiam tinklaraščiui. Bet nebūtinai visam laikui. Taip pamažu dažnėja reiškinys, kurį būtų galima pavadinti „populiarumo gūsiais“ – populiarumas nepastovus ir nenuspėjamas.

Socialiniai tinklai – komforto zona
Tiesą pasakius, Google Reader griūtis reiškia ir tai, kad keičiasi žmonių požiūris į informaciją apskritai. Besinaudojančių populiariausiu RSS skaitytuvu mažėjimą galima paaiškinti ir išbujojusiais socialiniais tinklais. Žmonės įlindo į socialinius tinklus ir tenkinasi komforto zona – ten keliais žodžiais galima atskleisti visą esmę. Deja, socialiniai tinklai smarkiai sumažino taip reikalingų ir naudingų diskusijų kiekį įvairiomis opiomis problemomis. Keikiu save, bet irgi diskusijas dusinu socialiniuose tinkluose. Teisinuosi laiko stoka. Nes taip patogiau.

Aha, kas toliau?
Nesakau, kad tokie pokyčiai blogi. Tai tiesiog natūralus procesas, kuris vyksta, nes taip turi būti, nes taip nori pasaulis, nes taip nori internetas. Tokias nūdienos tendencijas dabar jau įrodė Google Reader. Dabar lieka tik sunkiai atsakomas klausimas: kaip tokios griūtys ir pokyčiai keis internetą? Kas dar mirs ir kas gims? Įdomu.

Malonu, kad World Press Photo apdovanojimo laureatas G. M. B. Akashas sutiko pasišnekėti apie užsidegimą gyventi bei veikti ir skurdą, kuris įkvepia.

Esate pasaulyje pripažintas fotografas, Jūsų nuotraukas publikuoja leidiniai, kuriais pasitiki visas pasaulis. Ko reikia, kad visa tai pasiektum?
Kūrybiškumas ir profesionalumas yra tos vertybės, kurių nuolatos laikausi ir kurios padeda pasiekti rezultatą. Su dauguma minėtų leidiniu esame sutarę, kad, esant bet kokiai užduočiai, jie kreipsis į mane, tačiau stengiuosi tuos užsakymus susidėlioti taip, kad jie netrukdytų mano asmeniniams projektams. Iš tiesų, darbų apsiimu tik tiek, kiek manau spėsiąs kokybiškai jų įvykdyti. Apskritai, manau, kad sėkmingą fotografo darbą su įvairiomis organizacijomis, naujienų agentūromis ir leidiniais lemia šilti tarpusavio santykiai, abipusis supratimas ir fotografo atsidavimas savo darbui, tikėjimas tuo, ką jis daro. Na, žinoma, apdovanojimai irgi teikia didelę reikšmę ir padeda kurti fotografo vertę.

Kaip į tai, kuo šiandien užsiimate, reaguoja Jūsų šeima ir draugai?
Pačioje pradžioje niekas niekas, išskyrus mano tėtį, netikėjo mano, kaip fotografo, karjera. Pavyzdžiui, net ir daugelis mano draugų – verslininkai, gydytojai, inžinieriai – nesuprato, kaip fotografas išvis gali bandyti keisti pasaulį. Jie manė, kad fotografija – anokia profesija ir apskritai turėjo nekokį požiūrį į tai, ką ketinau veikti. Pripažinsiu – visko pradžia išties buvo labai sudėtinga, bet su šeimos parama aš pasiekiau to, kas esu dabar. Esu dėkingas šeimai, kuri išmokė mane įsiklausyti į savo širdies balsą.

Labai vertingas Jūsų pasiekimas – ir knyga, kurią pavadinote „Išgyvenusieji“ (angl. „Survivors“). Kuo ši knyga ne tokia, kaip kitos?
„Išgyvenusieji“ – visą dešimtmetį trukęs mano projektas, kuriam medžiagą rinkau ne tik gimtajame Bangladeše, bet ir Indijoje, Nepale, Šri Lankoje, Filipinuose, Pakistane bei Butane. Trumpai tariant, tai – knyga, išryškinanti nepalaužiamą žmogaus sielą, sugebančią atsilaikyti prieš didžiausius gyvenimo sunkumus. „Išgyvenusiuose“ dėmesys skiriamas žmonėms, esantiems pačiame visuomenės sluoksnių gale. Knygoje vaizduojami tie, kurie už išlikimą, išgyvenimą privalo kovoti kiekvieną dieną. Jie man visuomet buvo didžiausias įkvėpimas ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir fotografijoje. Dirbdamas aš suvokiau, kad tie žmonės, kurie gyvena pačioje žemiausioje ekonominių laiptų pakopoje, yra tikrų tikriausi „išgyvenusieji“ net pačia paprasčiausia prasme.

Kaip darbas su vargingais žmonėmis pakeitė Jus patį?
Mane nuolatos moko tai, kad žmonės, neišgalintys įsigyti egzistavimui būtino maisto ar vandens ar dirbantys sekinantį darbą, vis tiek turi jėgų kiekvieną dieną pasitikti su šypsena. Fotografuodamas susiduriu ir su daugybe žmonių, kurių pagrindinė užduotis – rūpintis ne savimi, o kitais. Jie negali sulaužyti užburto skurdo rato, kuriame yra įkalinti nuo pat gimimo. Tai – paprasčiausiai jų kančia, su kuria jie turi susitaikyti visam gyvenimui. Fotografuodamas ne kartą mačiau, kaip vaikų darbas, tuo pačiu ir vaikystė, įkainojami mažiau nei doleriu per dieną. Tai skaudu. Vienąkart aštuonmetė balionų gamintoja pasakė man: „Paėmiau kelis sugadintus balionus savo sesutei – pati žaisti laiko neturiu. Turiu laiko tik tam, kad padėčiau išgyventi savo tėvams.“ Tai, galiu sakyti, buvo tas lūžio taškas, kuomet supratau, kad žmonių skausmingą gyvenimą turėčiau atskleisti visam pasauliui.

Tiesa, net ir nedirbdamas negaliu užmiršti šių žmonių. Prisiminimai ir sunkios mintys kartais tiesiog varo iš proto. Aš nuolat jaučiu tų žmonių skausmą. Pavyzdžiui, aš negaliu sau leisti pirkti brangaus maisto ir brangių daiktų. Klausiu savęs: ką pasakytų mano nuotraukų herojai, jei pamatytų, ką sau leidžiu, kai jie vos išsimaitina?

Kartą esate minėjęs, kad ne visada pavyksta padėti likimo nuskriaustiesiems – vieni pagalbos atsisako, kitiems paprasčiausiai pristinga ryžtingumo keistis. Kas priverčia atsikelti po suklupimų?
Pagrindinė varomoji jėga man – žinojimas, kad mano kasdienis darbas padeda kitiems ir suvokimas, kiek žmonių padėti man visgi pavyko. Taip, gelbėdamas tiems žmonėms, keliskart tikrai susidūriau su nesėkmėmis, bet tai buvo tik pavienės situacijos: keli žmonės su mano pagalba nesėkmingai pradėjo verslą, dar keli verslo reikalus apleido, o kai kurie paprasčiausiai nesugebėjo patikėti mano pagalba ir galimybe atsistoti apskritai. Bet gyveni ir mokaisi. Aš visiškai suprantu, kad negalima žmogaus ištraukti iš jo aplinkos ir bandyti jį įkurdinti kardinaliai kitokioje. Esu įsitikinęs, kad reikia stengtis daryti pokyčius toje pačioje aplinkoje, kurioje žmogus gyvena. Tai ir stengiuosi daryti.

Daugelis žmonių, su kuriais dirbate, yra iš Bangladešo. Kiek Jums svarbi Jūsų tėvynė?
Bangladeše – visa mano širdis. Tai šalis, leidusi pasiekti, ko norėjau. Būtent Bangladeše suradau visus tuos žmones – savo fotografijų herojus – kurie kenčia, tačiau sugeba išlikti laimingi. Galimybės išvysti tų žmonių šypsenas, bendrauti su jais nekeisčiau į jokį apdovanojimą. Išvykęs į užsienį galėčiau gyventi ramiau, sočiau ir patogiau, tačiau tik Bangladeše aš visuomet atrasiu mane taip įkvepiančius žmones ir galėsiu džiaugtis bendravimu, grįstu abipuse pagarba.


Akivaizdu, kad Jūs kasdien šviesinate ir gerinate pasaulį. Koks jausmas būti superherojumi?
Galimybė atskleisti gyvenimus ir patirtis tų, kurių balsai niekada lieka neišgirsti, suteikia mano gyvenimui prasmę. Gyvenime nuolatos susiduriu su didelėmis problemomis ir sunkumais, tačiau tie, kurie kenčia, man padeda nepasiduoti ir kovoti. Jaučiu neapsakomą malonumą bendrauti su tais žmonėmis. Gurkšnodamas arbatą kartu su jais visada patiriu skleidžiamą meilę ir šilumą, nors daugelis jų yra niekieno nemylimi. Iš tiesų, aš manau, kad superherojus slypi kiekviename iš mūsų – turime tik atverti širdis, kad jį pažadintume.

Visada norėjau to Jūsų paklausti. Ką galėtumėte pasakyti tiems, kuriems ne tos spalvos iPhone telefonas Kalėdoms – didžiausia gyvenimo tragedija?
Esu įsitikinęs: geriausias būdas gauti iš gyvenimo to, ko nori pats – duoti kitiems.

P. S. Knygą „Išgyvenusieji“ galite įsigyti tiesiai iš autoriaus.
P. P. S. Visos autorinės teisės į interviu pateiktas nuotraukas priklauso G. M. B. Akashui.

Prieš keturis mėnesius galvon šmėstelėjo viena tokia idėja (kad neskambėtų kvailai, tai neminiu, kad iš tikrųjų mintis atėjo miegant). Pamaniau tuomet, kad reikia pakeisti žmonių požiūrį į mokyklą ir švietimą apskritai. Nervino tai, kad girdėjau daugybę žmonių burbančių apie tai, kaip šiais laikais nieko neįmanoma pasiekti, kokios prastos sąlygos ir kaip geriau išvis nieko nedaryti. O gal vis dėlto daryti?

Iš idėjos išsivystė ATEITIES GENERATORIUS – vasario 6 dieną įvykęs projektas Palangos senojoje gimnazijoje. Į jį pakviesti daug pasiekę ir išskirtinai įdomūs žmonės savo pasiekimais ir pravestomis pamokomis įrodė, kad ateitis – pačių mokinių rankose.

Praeitą lapkritį su klasės drauge sėdėjom mokyklos direktoriaus kabinete ir įrodinėjom, kad projektą verta bandyti įgyvendinti. Tuo pačiu tą patį įrodinėjom ir sau. Iki galo netikėjom, kad viskas gali įvykti. Pasirodo, gali. Tikrai gali. Tai supratau tik dabar, praėjus kelioms valandos po renginio. Svajonė virto realybe. Vizija virto tikrove.

Jausmas neišpasakytas, kai juodraščiuose surašytos idėjos įgyvendintos. Turite svajonę? Tik darykite. Nedvejokite – veikite. Sugraužkit visas abejones. Nepavyks, sakot? Ir ką? Pabandysit darkart. Nes tik bandydami neįmanomą galit paversti įmanomu.

P. S. Darkart norėčiau padėkoti visiems žmonėms, pasiryžusiems kelioms pamokoms atsistoti į mokytojų vietą ir įdomiomis pamokomis stebinusiems visą mūsų mokyklą: Meinardui Valkevičiui, Arvidui Bendoriui, Arūnui Eimuliui, Remigijui Šimašiui, Rokui Arbušiui, Adomui Rutkauskui, Bronislovui Vyšniauskui, Tautvydui Dagiui. Ir Andriui Užkalniui, kuriam nepavyko atvykti, bet daug prisidėjo.

P. P. S. Rėmėjai ir partneriai, jūs esat tikrų tikriausia stumiamoji galia! TELE2, Vidai Bučinskai, Creative Partner ir Švietimo ir mokslo ministerija, jūs – jėga!

P. P. P. S. Ačiū sakau mokyklos administracijai, fotografams Ignei ir Aivarui, visiems kitiems žmonėms, be kurių projektas neįvyktų, bei mano nuostabiems klasės draugams, kuriais labai didžiuojuosi: Marijai, Kamilei, Ievai, Justui, Pauliui, Jonui, Gediminui, Gundei, Ernestai, Justinai, Deimantei.

P. P. P. P. S. (daugiau „P“ nebebus, neišsigąskit) Ačiū Palangos senosios gimnazijos moksleiviams – žiūrovams ir aktyviems dalyviams!

Išimtas iš dėžės ir padėtas ant stalo DA-E750 atrodo labai solidžiai. Garso sistemos korpusas pagamintas iš labai storo ir tvirto plastiko su rausvai dažyto medžio imitacija. Pačios kolonėlės įrėmintos tvirtuose metaliniuose rėmeliuose.

Visa Samsung DA-E750 garso sistema – maždaug didesnio spausdintuvo dydžio stačiakampio formos daiktas. Priekyje įtaisytos pačios garso ertmės, viršuje – valdymo skydelis (garso dydžiui valdyti; stabdyti-paleisti garsą; vietai, iš kurios norima leisti garsą, keisti). Viršuje taip pat išlandintas šviečiantis stiprintuvas. Turbūt kad rimčiau atrodytų. Tikslas pasiektas.

Pagrindinė Samsung DA-E750 savybė – galimybė leisti garsą iš praktiškai bet kokio prietaiso. Bevielio interneto dėka garsą per AirPlay galima leisti iOS įrenginiuose (iPad, iPod Touch, iPhone), per AllShare Samsung įrenginiuose. Samsung, iOS įrenginius taip pat galima prijungti įkišant juos į tam skirtas jungtis doke. Kitems įrenginiams paruošta galimybė prie kolonėlių jungtis per Bluetooth ar vadinamąją „ausinių jungtį“. Nei vienas prijungimas nėra komplikuotas – viskas detaliai ir aiškiai aprašyta iliustruotoje instrukcijoje.

(Garsas toks geras, kad net šuo apsigavo)

Bet koks garsas, leidžiamas per Samsung DA-E750 itin sklandus ir tikroviškas. Bandžiau su popsu, hiphopu, soulu, klasika ir roku. Žemi garsai gilūs, aukšti – švarūs ir tikslūs. Pačio garso stiprumas yra nerealus. Namuose leidžiant garso užtenka garsą pasukus iki ketvirtadalio. Ir tai jau pakankamai garsu – ima darytis baisu, kad kaimynai ateis aprėkti.

Samsung DA-E750 yra vienas iš tų nedaugelio apžvalgai gautų prietaisų, kuriuos išsiunti su dideliu liūdesiu. Tokį namuose mielai pasilikčiau. O panašu, kad tokį turėti tiktų ne tik man, bet ir visiems etatiniams vakarėlių, nedidelių koncertų ar renginių organizatoriams.

Kaina – apie 2300 litų. Įvertinimas – 9.5/10.

Pirmą kartą į rankas paėmęs Ascend P1 gali netyčiomis jį išmesti dėl neteisingos išankstinės nuomonės susidarymo apie svorį. Telefonas – nenormaliai lengvas, sveria kiek daugiau nei 100 g. Plonumas – viena esminių savybių, mat yra tik 7.7 mm storio. Tai reiškia, kad jis – plonesnis už Samsung Galaxy S III ir nesmarkiai storesis už iPhone 5.

Plastikinis korpusas, skirtingai nuo mano kritikuoto Ascend G300, visiškai netraška ir atrodo kokybiškai. Greičiausiai dėl to, kad telefonas paprastam vartotojui nėra išardomas ir paprasčiausiai nėra kam traškėti. Į plastikinį korpusą įmontuotas 4.3 colio ekranas, kuriame spalvos – itin vaiskios ir gražios. Tiesa, pikselius iš arti, skirtingai nuo Samsung Galaxy S III ar iPhone 5, galima įžiūrėti. Ekrano apačioje – trys lietimui jautrūs (labai jautrūs) mygtukai.

Už operacinę sistemą, gaila, bet ir vėl turėsiu pabarti. Huawei, nors telefonas rinkoje cirkuliuoja jau daugiau nei pusmetį, neišleido Jelly Bean atnaujinimo ir Ascend P1 vis dar su Ice Cream Sandwich operacine sistema. Vartotojai tik gali viltis, kad tokia klaida bus ištaisyta bent jau iki naujos Android versijos išleidimo. Tiesa, verta pastebėti, kad Huawei Android operacinę sistemą yra papildžiusi ir savomis smulkmenomis. Pavyzdžiui, galima pasikeisti Android išvaizdos šabloną, perėjimus tarp skirtingų lapelių darbalaukyje. Dviejų branduolių 1.5GHz procesorius užtikrina sklandų OS darbą. Žaidimai, net ir tie patys galingiausi, taip pat veikia puikiai.

  
Huawei Ascend P1, kaip jau ir įprasta išmaniuosiuose telefonuose, turi dvi fotokameras – vieną, 1.3 megapikselio, priekyje ir antrą, 8 megapikselių ir su blykste, gale. Telefoninių nuotraukų kokybė – pakankamai nebloga ir  idealiai tinka Instagram ir visokių kitokių panašių reikalų naudojimui.

Per tą pusmetį Huawei velniškai pasikeitė: priartėjo prie pirkėjų socialiniuose tinkluose, įsiveržė į platesnę reklamos rinką, o ir telefonai pagerėjo. Huawei Ascend P1 – gal ir ne pats tobuliausias telefonas, bet jau toks, kurį tikrai svarstyčiau kaip galimybę tarp Samsung Galaxy SIII ar HTC One X+.

Kaina – 1500 litų. Įvertinimas – 8.4.

Per pastaruosius šešis metus Apple ir jos operacinė sistema iOS visiškai prie savęs pririšo – jau nebeįsivaizduoju savo dienos be iPad ar iPhone. Bet dėl pririšimo kaltinti verta ne tik pačią Apple ar jos OS, o ir programų įvairovę, kurią visiems iOS vartotojams siūlo App Store programėlių krautuvė. Joje esama tokių programėlių, kurioms pakaitos nėra arba net nesinori ieškoti. Vienos funkcionalios, kitos stebinančios, o kitos tiesiog gražios. Pasižiūrėkite.

Yoritsuki (iPhone, iPad). Yoritsuki – tikrų tikriausias japoniškas šedevras, sukurtas Tokijuje. Programėlė imituoja japoniško svečių namo kambarį, su kuriuo elgtis gali kaip tinkamas. Pasirinkimuose galima nustatyti žaliuzių ilgį, orą, padėti stalą, pagalvių. Kai jau susitvarkysite taip, kaip norite, vieno mygtuko paspaudimu įjungsite laikrodį ir galėsite pasigrožėti stulbinančios kokybės animacija. O tada jau, aišku, užsimanysite ir pačią Japoniją pamatyti.

Clear (iPhone). Geresnės užduočių atlikimo programėlės už Clear dar nespėjau atrasti. Užvis maloniausia, kad įdiegus Clear nereikia švaistyti laiko bandant programėlę perprasti – užduočių užsirašinėjimo galima imtis tuoj pat. O visa programėlės esmė tokia pat paprasta, kaip ir pati programėlė. Ekrane – tik dailiai išrikiuotos spalvotos kaladėlės (spalvą keisti galėsite) su jūsų užrašytomis užduotimis ant jų.

Minimalist Timer (iPhone, iPad). Minimalist Timer yra daug paprastesnis už plastikinį laikmatį, kurį matėt pas močiutę virtuvėj. Ir dar daug modernesniau atrodantis dizaino prasme (teneįsižeidžia jūsų močiutės). Įsijungus Minimalist Timer tereikia pasukti aliuminio tekstūros svirtį iki norimo laiko ir tiek. Kai ateis laikas – Minimalist Timer pyptelės.

Orai (iPhone). Orai – tai šviežias lietuvių kūrinys, skirtas lietuviškiems orams peržiūrėti. Programėlė duomenis ima iš pačio oficialiausio duomenų apie lietuviškus orus tiekėjo – Lietuvos hidrometeorologijos centro – ir patogiame dizaine visą informaciją atvaizduoja. Geriau ir būti negali.

Camera+ (iPhone, iPad). Camera+ yra lyg šveicariškas peiliukas iOS įrenginių fotokameroms. Šita programėlė padarys viską – nuo fotografavimo iki pat redagavimo – kad nuotraukos, padarytos su iOS įrenginiu, atrodytų kuo geriau. Fotografuojant duos pasirinkimą visaip sufokusuoti bei stabilizuoti vaizdą, padaryti daug nuotraukų vienu metu, uždėti laikmatį ir taip toliau. O redaguojant duos pasirinkimą pagerinti spalvas ir, neatspėsite, uždėti visokių hipsteriškų filtrų (jų – daugiau nei visų, ir mano, garbinamame Instagrame).

Convertbot (iPhone). App Store pilnas visokio plauko konverterių. Vieni skirti konvertuoti valiutas, kiti svorius, kiti dar ką nors. O Convertbot konvertuos viską, ką įmanoma konvertuoti. Tų matų konvertavimui Convertbot turi tiek daug, kad įdiegus programėlę net ne visi rodomi – reikiamus galėsite įsijungti parametruose.

iA Writer (iPhone, iPad). iA Writer skirtas tokiems rašantiesiems, kuriuos trikdo bet kokia smulkmena šalia. Programėlė sukuria harmoningą aplinką rašymui ir aplinkui nesimaišo teksto spalvinimų, ryškinimų parinktys. Tiesiog susikoncentruoji į tekstą ir rašai.   Beje, rašymui šriftas parinktas visai kaip spausdinimo mašinėlėje. Kad geriau būtų galima įsijaust į savimi patenkinto rašytojo vaidmenį.

Interesting (iPhone). Interesting skirta tiems, kuriems įdomu, kas vyksta pasaulyje, bet nuolatos zyzia dėl informacijos pertekliaus. Programėlę turint nereikės ieškoti straipsnių su naujienomis landžiojant po skirtingus portalus, nes ji paprasčiausiai pati išrinks įdomiausius rašinius ir surikiuos į keturias kategorijas.

Letterpress (iPhone, iPad). Letterpress sukūrė tas pats žmogus (Lorenas Brichteris), kuris kažkada ėmėsi ir Tweetie programėlės, nuskynusios Apple Design Awards laimėjimą. Letterpress irgi turbūt jo verta, nes lygiai tokia pat graži. Programėlė yra paprastas žaidimas, kuriame internetu susirandi priešininką ir su juo dėlioji angliškus žodžius iš duotų raidžių. Paprasta ir smagu. Net ir Angry Birds ar Fruit Ninja ta proga galima atsisakyti.

Over HD (iPhone, iPad). Over HD padeda tada, kai reikia uždėti bet kokį tekstą ant nuotraukų. O tai šita programa sugeba daryti geriausiai. Valdymas labai paprastas, šriftų daug, redagavimo parinkčių taip pat nemažai, o ir programėlės kūrėjas labai lankstus ir atsižvelgia į reiklių pirkėjų įnorius. Artimiausiu metu visko žadama daugiau ir geriau.

Ponas Žodis (iPhone). Dar vienas lietuvių kūrinys – Ponas Žodis – yra geriausia įmanoma linksmybė kišenėje bet kokiam vakarėliui. Daugiau į svečius nebereikia tįstis kilograminės Alias dėžės – visas jo funkcijas atliks Ponas Žodis. Vaidinsite, spėliosite ir juoksitės iš draugų.

Rise (iPhone, iPad). Neseniai išleistą Rise žadintuvą jau galima būtų pavadinti lyderiu savo programėlių kategorijoje. Norint tokį žadintuvą užsistatyti reikia pirštu paslankioti po ekraną, taip surasti norimą laiką ir truktelėti iš šono. Įdomiausia, kad slankiojant pirštu ir keičiant laiką keičiasi ir ekrano spalva – rodomas dangaus atspalvis priklausomai nuo dienos meto.

StockTouch (iPhone, iPad). StockTouch – programėlė akcijoms peržiūrėti, kuria gali naudotis net apie akcijas nieko nenutuokiantys žmonės. Programėlėje pridėliota kaladėlių, kurios atvaizduoja skirtingas įmones. Kaladėlės-įmonės susiskirstytos į kelis skirtingus sektorius ir keičia spalvą priklausomai nuo to, ar akcijų vertė krenta ar kyla.

Weather Dial (iPhone). Jei jums norisi turėti tokią programėlę, kuri tiesiog rodytų orų prognozę tai vietai, kurioje esate – Weather Dial tiks.  Ne tik apie orus pagal laiką ar dienas informuos, bet dar ir saulės laidos ir tekėjimo laikus parodys. Jokių nereikalingų nustatymų – tik orai.

Microsoft neužmiršo Apple produktų naudotojų. Telefonas parodė, ką gali, jau tada, kai dar neišpakuotas gulėjo dėžutėje. Mane nustebino tai, kad beieškodamas, kaip prijungti telefoną prie kompiuterio duomenų perkėlimui, atradau tam skirtų oficialių, pačios Microsoft išleistų programų skirtingoms OS. Tai, kad yra programos Windows versija, niekam neįdomu, nes taip ir turi būti. Visgi Microsoft pasirūpino ir atskira programa „Windows Phone Connector“ OS X naudotojams (kaip žinia, aš toks ir esu). Visko viršūnė buvo tai, kad pati programa įdėta ne bet kur kitur, o Mac App Store – pačioje patogiausioje vietoje OS X naudojantiesiems siųstis programas. O smagiausia tai, kad programa patogi, puikiai veikia ir padaryta neatgrubnagiškai, kaip kad įprasta, ir nuolatos atnaujinama. Tiesą pasakius, čia labai geras rodiklis, kai rūpinamasi net ir mažesne rinkos dalimi (t.y. OS X vartotojais).

Nokia Drive gelbėja bet kurioje pasaulio vietoje.  Greitis atsilieka 2-3 km/h arba išvis ne. Tuneliuose greitai persijungia į nakties režimą, o tai ypač gerai dėl tamsos ir prasto matomumo. Žemėlapiai tikslūs, trūksta kelių kelių Lenkijoje, bet tik pačių naujausių. Veikia be interneto prieigos. Labai greit persiorientuoja, jei suki ne ten, kur prašo. Visos esamos šalys, o žemėlapiai absoliučiai nemokami. Gaila tik tiek, kad navigacijos užtenka tik tada, jei reikia nuvykti iš taško A į tašką B – jokių tarpinių stotelių pridėti negalima. Reikia tikėtis, tai bus ištaisyta artimiausiuose atnaujinimuose. Bet kokiu atveju galima drąsiai sakyti, kad Nokia Drive – pati geriausia iškart įdiegta navigacinė programa išmaniajame telefone.

Sistema – priderinta prie minimalistinio telefono. Minimalistinis Nokia Lumia 800 dizainas harmoningai dera su dailia Windows Phone operacine sistema. Windows Phone OS vyrauja graži aplinka, gražus paprastumas. Sistemoje nėra jokių nereikalingų priedų ir triukšmo, vartotojo dėmesys iškart koncentruojasi į turinį. O kur kitur ir sunku žiūrėti – prieš akis tik turinys. Beje, labai džiugu, kad dauguma programų irgi derinasi prie Windows Phone OS ir padaro išdėstymą tokį, kur turinys keičiamas slenkant ekranu į bet kurį šoną.

    
Fotoaparatas. Fotoaparato Nokia Lumia 800 telefone nei pačiu didžiausiu nusivylimu, nei pačiu maloniausiu dalyku. Prie kameros dirbta nemažai, bet darbai, akivaizdu, atlikti ne iki pačio galo. Iš toli fotografuoti gamtos vaizdai, portretai atrodo labai dailiai, bet, neduok Dieve, norėsi nufotografuoti ką nors iš arti. Nepadės net nustatymų perjungimas į macro režimą. Viršuje – keletas nuotraukų, darytų Nokia Lumia 800 telefonu vasarų atostogų metu.

Windows Marketplace yra pusiau gerai, bet kada nors bus labai gerai. Į Nokia Lumia 800 programėlėms atsisiųsti yra skirta Windows Marketplace (Windows krautuvė, jei jau verstumėm). Yra pačios pagrindinės programos (pvz. Facebook, Twitter, Foursquare, Angry Birds, ESPN, Fruit Ninja, Kindle…), bet labai trūksta daugybės kitų, kurių apstu iOS ar Android el. prekyvietėse. Neradau Nike+, PriceOn, Instagram, padoraus RSS skaitytuvo, daugybės žaidimų, kokybiškų įvairiakalbių žodynų, geros užrašinės ir darbų atlikimo programos. Bet pažiūrėkim ir į šviesiąją pusę – Microsoft jau sudarė sutarčių su įvairiomis kompanijomis programų kūrimui, o ir taip pačių programų lėtai, bet daugėja.

Džiaugiuosi, kad Nokia – tokia kompanija, kuri bando kurti visiškai savą produktą – nekopijuodama ir nemėgdžiodama jokių kitų. Kopia sunkiai, bet su tokios kokybės ir inovatyvumo telefonu jiems galiu žadėti tik gerą ateitį. O tokia ji ir bus. Reikia tik laukti. Nokia kantrybės, panašu, dar turi.

Jie gyveno savo gyvenimus. Paprastus, nesudėtingus ir aiškius. Ir net neįtarė, kad trys raidės netrukus juos apvers aukštyn kojomis.

1996-aisiais, tada, kuomet Justino Žilinsko knygoje „KGB vaikai“ pradėjo vystytis visas siužetas, man buvo vieneri. Ropojau ir turbūt mėgavausi nerūpestingu gyvenimu. Knygoje šie metai – ne tokie ramūs. Anaiptol. Tuo metu ten kiekviena diena neapskaičiuojamai reikšminga ir galinti kainuoti gyvybę. Perskaitęs visą kūrinį negalėjau atsitokėti. Visuomet buvau įsitikinęs, kad patys aštriausi ir klampiausi, tuo pačiu ir sėkmingiausi detektyvai gali vykti tik Londone, Rio de Žaineire ar Niujorke, o „KGB vaikuose“ veiksmas vyksta pačiose lietuviškiausiose Kauno ir Vilniaus gatvėse ir viskas atrodo tik dar subtiliau ir įtikinamiau. Argi taip iš tikrųjų gali būti?

Pats autorius „KGB vaikus“ pavadindamas „istoriniu nuotykiniu romanu“ nė kiek neapsiriko. Istorijai, kaip ir nuotykiams, skiriama išskirtinai daug dėmesio. Pačio detektyvo istorija klostoma Lietuvai istoriškai aktyviame laikotarpyje. 1996-aisiais Lietuva nebešoko pagal SSRS patronų dūdelę, tačiau tuomet šalies savarankiškumas dar ne liepsnojo, o tik ruseno, ir rusiškas palikimas šalyje buvo itin gajus. Niekas neabejojo, kad KGB niekur nedingo. Tuo „KGB vaikuose“ ir remiamasi. Pagrindine veikėja tampa jauna mergina Rasa, turinti ypatingų galių – justi žmones, jų nuotaikas per atstumą. Įdomiausia tai, kad jos gyvenimo istorija labai tampriai susijusi būtent su KGB žmonėmis ir bet koks žingsnis ne į tą pusę jai būtų buvęs labai pavojingas. Rasa tokį žingsnį žengia ir ketina išsiaiškinti, kas ji yra iš tiesų. Sulaukiama atsako – reikiamų žingsnių žengia ir atitinkamos institucijos. Nenuspėjama istorija įsibėgėja. Tiesą pasakius, nenuspėjamumas – vienas iš knygos išskirtinių bruožų. Justinas Žilinskas skaitytojams meistriškai paruošė visiškai nenumanomą siužeto liniją. Kai atrodo, kad tam tikrų dalykų priežastys ir rezultatai galutinai aiškėja, viskas apsiverčia, atsiranda naujų veikėjų, pasitvirtina abejotinos sąmokslo teorijos. Skaitytojas niekuomet negali būti tikras ir dėl veikėjų. Nuomonė apie juos gali keistis net keletą kartų, o priskirti pradiniai vaidmenys kūrinio eigoje daugeliu atvejų išnyksta arba taip pat kinta. Tačiau džiugu, kad skaitytojui knygoje pasimesti praktiškai neįmanoma. Autorius visoje knygoje labai paiso nuoseklumo, skiria laiko teksto paaiškinimui, plėtojimui ir grįžimui. Tiesa, Justinas Žilinskas, parašydamas „KGB vaikai“, mano akyse sėkmingai atkratė stereotipą, kad detektyvas turi būti pilnas kraujo. „KGB vaikai“ toli gražu nėra tas detektyvas, kur nuolatos laksto mėsos gabalai, plevėsuoja žarnos, litrais liejasi kraujas ir be atodūsio trata revolveriai. Tai ir yra kūrinio ypatingumas. Mažiau akivaizdumo ir daugiau paslaptingumo kūrinį padaro įtikinamesnį ir ne tokį numanomą. Skaitytojo įsijautimą į kūrinį autorius stengiasi kurti kitokiais, kur kas originalesniais būdais – naudodamas reikiamu laiku pasitaikiusią ryškių savybių aplinką, nuo kurios imi šiurpti ir pats, arba, pavyzdžiui, pokalbius. Pokalbiai yra Justino Žilinsko detektyvo pagrindas ir to niekaip nenuginčysi. Kiekvieną kūrinio epizodą bent kiek paliečia gyvas, išraiškingas kūrinio veikėjų dialogas, privedantis prie radikalaus siužeto pokrypio. Dialogas skaitytoją visoje knygoje nuolatos įtraukia į įvykius ir priverčia dar smarkiau išgyventi tai, kas aprašyta. Pokalbiuose genialiai panaudojami įvairūs intarpai, kurie sukuria papildomą žmogiškumo įspūdį. Daug gyvybės suteikia ir monologai. Juose dauguma atvejų išaiškėja tikroji tiesa, geriau susipažįstama ir su pačiais veikėjais. Monologuose veikėjai netampa dabarties įkaitais ir patekę į kritines situacijas savo apmąstymuose iškelia gyvenimo esmės, veiksmų prasmės problemas. „KGB vaikų“ su niekuo kitu nesupainiosi dar ir dėl to, kad skaitytojas, ilgą laiką įsivaizdavęs knygą vien tik kaip kriminalinio siužeto tekstą, galiausiai supranta, kad visoje knygoje neapsistojama ties viena tema. Knygoje ilgainiui tampa ryški ir žmonių santykių tema. Vieno žmogaus gyvenimo istorija tampa jau ne tik vieno žmogaus problema, į nuotykius įsitraukia ir daugiau. Kiekvienas privalo būti atsakingas už tai, ką daro, ir atsižvelgti į kitų norus ir įsitikinimus. Iš žmonių santykių gimsta ginčai, ima aiškėti užslėptos siužeto smulkmenos.

„KGB vaikai“ džiugina ne tik preciziškai sukurtu siužetu, bet ir puikiai atkurtu laikmečiu, kuriame vyksta knygos veiksmas. Justinas Žilinskas atliko didžiulį analitinį darbą prikeldamas prieš beveik dvi dešimtis metų egzsistavusius daiktus, reiškinius ar taisykles. Knygoje Vilniaus gatvėmis ir vėl važinėja policijos žiguliukas, žmones stebina iš kišenės ištraukta mobilioji „Motorola“, erzina neatsidarantys diskeliai, o kasetės vis dar plačiai naudojamos. Tiksliai atkuriamos ir to meto žmonių emocijos beigi kasdienybė. Kai kuriais atvejais minimi reiškiniai net persipina su dabarties aktualijomis ir sugeba dar labiau priartinti skaitytoją prie teksto. Tiesa, sakykite, ką norite – netikiu, kad aš vienintelis perskaitęs „KGB vaikus“ tapsiu knygos kalbos redaktorės fanu. Jos būta itin šaunios. XX a. pabaigos Lietuvoje dažniau nei bet kada vėliau naudoti adijalas, cedeliukai, pasiprekinti, pidarastkė, ataušo, pletkai ir kiti liaudies į šviesą ištraukti žodžiai liko neišbraukti. Teksto atspalvio užaštrinimui palikta ir daugybė keiksmų. Veikėjai nedaugžodžiauja ir kai tik reikia pasako „blia“, „nesip*zdavok“, „sušiko nuotaiką“ ar tiesiog „jklmn“. Tai – gerai. Ypač jaunesniajai kartai, kuri nemėgsta, kai vyniojama į vatą. Be to, svarbiausia, kad žodžiai naudojami tinkamose vietose ir tinkamu metu, taip tik dar pridedant papildomos vertės knygai.

Tiesą jums pasakysiu – nesu didelis detektyvų mėgėjas. Esu pervertęs gal porą ar trejetą knygelių, bet tai tik tiek. Bet po „KGB vaikų“ aš imu suprasti savo buvusį abejingumą šitam žanrui – panašu, aš dar neskaičiau nei vieno tikrai gero detektyvo. Nežinojau, ką reiškia įtemptas, įtraukiantis ir gerai iki raudonumo įkaitintas siužetas, nežinojau, kad detektyvas nebūtinai turi būti vien detektyvu grįstas. Bet „KGB vaikai“ su Justinu Žilinsku priešakyje parodė ne tik tą tikrąją detektyvo vertę, bet ir tai, kad išskirtinai kokybiška lietuviška pramoginė literatūra ne tik kad niekur nėra dingusi, bet dar ir gyvuoja. Ir dar kaip. http://www.skaitykle.lt/e-knygos/romanai/lietuviu-literatura/kgb-vaikai/

P. S. Knygą rasite visuose įmanomuose knygynuose arba čia, elektroninę versiją nusipirkite čia, o tyzerį, arba erzintuvą paprasčiau, skaitykite čia.