Jūs ką, Samsung, juokaujat?!  Didžiausias Samsung Galaxy Note pateiktas netikėtumas, dėl kurio aš visą laiką aikčiojau – dydis. Įprasta nešiotis trijų, na, tebūnie ir keturių colių telefoną, o čia – visi penki coliai. Kai norėdamas ką nors draugams parodyti traukdavausi Galaxy Note iš kišenės, jie vis susidomėję klausinėdavo, kokio platumo tos mano kišenės. Ir tiesingai klausė – paėmęs į rankas Galaxy Note net nesupranti, ką paėmei: padidintą telefono versiją ar sumažintą planšetinį kompiuterį. Padėtas ant stalo atrodo irgi neaiškiai. O skambindamas jautiesi kaip ranka apglėbęs ir prie ausies laikydamas šokolado plytelę (dievaži, nė kiek neperdedu).

Kam toks reikalingas? Tokio telefono panaudojimas nėra netikėtas. Samsung paprasčiausiai padarė tokią mobilesnę planšetę. Toji planšetė  turi savų privalumų: lengva nešiotis, tad planšetės teikiami privalumai dar prieinamesni – jais galima naudotis, kur tik bebūtumėte. Ja patogiau nei įprastame telefone naršyti, rašyti laiškus ar  skaityti knygas. Ta planšetė geriau atlieka ir telefono funkcijas, nei kad Galaxy Tab - skambindamas nesijauti toks idiotas (vis tiek jautiesi, bet ne tiek daug).

„Iš reklamos“. Pagrindinis reklamuojamas dalykas – netikrovėje esanti tikroviška užrašų knygutė. Ne veltui į telefono šoną įkištas ir pieštukas liečiamajam ekranui (stylus). Aktyviai sakoma, kad telefonu patogu užsirašinėti ir dalintis savo mintimis. Galima daryti įvairias iškarpas iš skirtingų puslapių, jas suklijuoti, aprašinėti, piešti, pažymėti žemėlapyje tikslią vietą, kur reikia atvykti ir panašiai. Bet čia daugiau toks reklaminis kasdienybės imitavimo reikalas ir praktiškai neradau, kur tokią funkciją panaudoti.

Baterija. Jei galvojate, kad toks didžiulis ekranas lengvai „suėda“ bateriją – neklystate. Bet ko gero klystate įsivaizduodamas baterijos dydį. Baterijos dydis visiškai proporcingas telefono dydžiui ir veikimo laikas tikrai stebina. Telefonas, jei nieko su juo nedarysite ir naudosite 2G ryšį, neišsikrovęs prastovėti galės virš 960 valandų, o nekraudami prašnekėti 2G ryšiu galėsite net 26 valandas. Tokia baterija įrenginiui labai palanki ir kaip telefonui, ir kaip planšetei.

  
Fotografavimas. 8 megapikseliai, „fokusavimas-kur-nori“, vaizdo stabilizavimas daro savo – nuotraukos kokybiškos, ryškios, daugeliu atveju galima rodyti draugams ar giminėms. Tokiu telefonu fotografuoti ir patogu ir smagu – ekranas didelis, gali matyti kiekvieną objektą ir žiūrėti į viską taip, kaip tai atrodys nuotraukoje. Virš šios pastraipos – keletas nuotraukų pavyzdžių, darytų su Samsung Galaxy Note. Beveik jau galiu atidaryti parodą, ne?

Pabaigai. Atidavęs Galaxy Note ir vėl pasiėmęs savo Galaxy Mini, jaučiausi kaip rankose turėdamas žaisliuką. Manau, kad ir kokia būtų keista ir netikėta, šita Samsung idėja sukurti Galaxy Note tikrai sveikintina. Samsung praplatino išmaniųjų telefonų rūšių spektrą ir palengvino pasirinkimą tiems, kuriems norisi tokio tipo telefono. Tik nežinia, kiek žmonių išdrįs pasirinkti tokį neįprastumą. Pats tokio telefono nesirinkčiau – reikėtų jau visas kelnes pirkti su didesnėmis kišenėmis…

Microsoft + Nokia = Microkia. Net keista, kokią įtaką Nokiai padarė susitarimas su Microsoft. Šitai kompanijai ko gero reikėtų ir padėkoti už tai. Išleistas ne tik Microsoft ir Nokia bendradarbiavimo vaisius Nokia Lumia 800, bet ir pats Nokia N9, kurio pradžia ir buvo toji sutartis. Susitarimas, galima sakyti, gerokai spyrė Nokiai į sėdynę ir įtikino, kad ji vis dar turi puikių idėjų ir yra pajėgi jas įgyvendinti.

Nokia protas grįžta. Didžiausias Nokia pliusas šiame produkte tas, kad Nokia išleido visiškai savą produktą – su savomis inovacijomis ir idėjomis. Viena iš jų yra Swipe. Nokia taip nusprendė pakeisti naršymą tarp programų telefone. Skaitai laišką ir nusprendi nueiti patikrinti, ar ryt Lietuva užšals. Pirštu braukdamas per ekraną „nuveji“ pašto programą iš ekrano ir iš atsidariusio programų meniu išsirenki orų programą. Jei norisi grįžti atgal į paštą, brauki į šoną ir vėl atsidarai paštą. Reikia paštą uždaryti? Braukimas iš viršaus žemyn. Dar keli braukimai į šoną ir pasieksite visų atidarytų programų sąrašą ar atnaujinimų langelį (orai, Facebook, Twitter atnaujinimai, įvairių funkcijų įjungimas). Tiesa, bet koks braukimas neveiks. Reikia braukti nuo pat ekrano šono. Kad tai daryti būtų patogiau ir maloniau – stiklas šonuose užapvalintas. Tiesa, norėtųsi, kad Nokia skatintų Swipe tipo braukinėjimus naudoti ir parsisiunčiamose programose iš Ovi Store.

Mygtukai. Kol vieni į savo gaminamus telefonus deda vieną, du, tris ar 24 mygtukus, Nokia nusprendė jų išvis nekišti. O kam jie reikalingi? Atrakinimui užtenka paspausti įjungimo mygtuką ir braukti pirštu į šoną, o sugrįžimas į programų sąrašą patogus irgi braukant pirštu.

Vertėtų pagirti liečiamąją klaviatūrą, kuri šiame aparate tikra harmonija. Nė nepalyginsi su tuo, kas būdavo (ir yra) Symbian telefonuose. Klaviatūra patogi, lengva pataikyti į norimą simbolį. O ir spaudžiamą klavišą šįkart pakankamai gerai „įgarsina“ lengva vibracija ir klingsėjimo garsas. Atrodo smulkmena, bet seni Symbian Nokių klavišų efektai dievaži galėdavo sukelti isteriją.

Kur mano programos?! Pagrindinė Nokia N9 bėda yra tragiškas programų trūkumas. Jų mažai, o į daugelį kokių jau yra, net žiūrėti nesinori – padaryta visiškai atgrubnagiškai, lyg penkiamečio. Gaila, nei daugelio tų pačių pagrindinių ir visur randamų programų neradau – nei Soundhound, nei Wolframalpha, nei Fruit Ninja, nei TIME, nei Endomondo, nei NBA TV ir taip sąrašas tęsiasi toliau. Beje, Angry Birds tai, kaip jau žinoma, yra. Ir dar LRT grotuvas yra, kuriame gali tiesiogiai žiūrėti visas LRT televizijas ir tiesiogiai klausytis visų LRT radijų. Tas tai tikrai geras.

  
8.1 megapikselio ir HD filmavimas kišenėj. Nuotraukos turėtų kalbėti pačios už save. Žiūrėdami nuotraukas turėkite omenyje, kad jas darė neprofesionalas iš didžiosios N.

Ir dar gražių ir negražių akmenukų į Nokia daržą.

1. Korpusas nors ir plastikinis, bet solidus, mat vientisas.
2. Pastringa ne dažnai, bet jei jau pastringa, tai neatstrigs. Paprasčiausiai išsijungs ir įsijungs. Gal ir gerai – nereikia pačiam šito daryti.
3. Ekranas – idealios kokybės. Kuo geriausiai gali lygintis su iPhone 4S, Samsung Galaxy S II ir kitais lyderiais-telefonais, turinčiais puikius ekranus.
4. Kyla klausimas: kas toliau? Ar Nokia iš tikrųjų žada mesti MeeGo ir palikti tas savo naujas inovacijas šalyje?
5. Atsigavo net Nokios dėžutė (prisiartinus skaityti tekstą viduje).

Vis peikiau, nes Nokia produktai buvo tokie siaubingai neįdomūs, kad net nežinojau, ką ir besakyti. Ir Užkalnis rašė, kad Nokia užsimuštų į sieną. Pritariau. Bet dabar viskas kitaip. Jei dabar jau reiktų rinktis išmanųjį telefoną už 2000Lt, neabejotinai įtraukčiau Nokia N9 į galimo pirkinio sąrašą. O ir pati Nokia palengva vėl ima save mėgti.

Pirmas įspūdis. Apie spausdintuvo dizainą pradėjau visai ne veltui. HP specialistai ne be reikalo naktimis plūkėsi bandydami sukurti išskirtinį spausdintuvą, mat visai gerai pavyko. Kad patvirtinčiau išskirtinumą, siūlau pažiūrėti į viršuje esančią nuotrauką ir nueiti į kokią internetinę parduotuvę pasidairyti spausdintuvų. Visi tokie patys: gremėzdiški ir juodai arba pilkai nuobodūs. HP užsimanė tai pakeisti. HP Envy, nepaisant to, kad jame yra ir skaneris, ir kopijuoklis, yra kompaktiškas ir nelabai sėkmingai renka dulkes. Viskas, kas reikalinga spausdintuvo veikimui (popieriaus laikiklis, ekranas), išsistumia tik jį įjungus. Kompaktiškumą sukuria ir spausdintuvo plonumas, jei taip galima pavadinti. Jis, aišku, nėra pieštuko storio, bet žymiai plonesnis nei kiti spausdintuvai rinkoje.

Spausdintuvų  stereotipais HP Envy kūrimo procese irgi nebuvo vadovautąsi – spausdintuvas baltas. Kad būtų įdomiau, spausdintuvą nutarta padailinti metalo apvadais, o skanerio „gobtuvą“ padaryti stiklinį. Taip, atrodo, paprastai sukuriamas futuristinio dizaino įspūdis.

Ekrano dalis. Spausdintuvo dalis, kurioje yra lietimui jautrus spausdintuvo valdymo ekranas, verta vadinti „ekrano dalimi“. Mat toje „ekrano dalyje“ yra ne tik pats ekranas, bet ir mygtukai. Jie – irgi ne fiziniai, o liečiami. Matomi tik įjungimo ir bevielio ryšio mygtukai, kiti trys pasirodo tada, kai jų reikia. Ekranas ryškus, vaizdas atvaizduojamas gražiai, tik trūksta tikslumo. Dažnai pasispaudžia ne tai, ką norima paspausti.

Valdant ekraną galima ne tik atlikti įprastus dalykus (kopijuoti, skanuoti), bet ir naudotis HP įdėtomis funkcijomis. Naudojantis skirtingomis programomis galima atsispausdinti naujienų, užduočių vaikams, sudoku, paversti paprastą baltą lapą į sąsiuvinio lapą, atsispausdinti žemėlapių ar nuorodų, kaip ir kur nuvykti, įvairių kelionių gidų. Kaip jau patapo madinga, yra ir Facebook programa. Galima spausdintis savo nuotraukas iš ten. Ir tam visam nereikia kompiuterio.

Bevielizmas. Viena iš pagrindinių HP Envy ypatybių – spausdinimas bevieliu būdu. Spausdintuvas puikiai prieina prie bet kokios Wifi stotelės ir bevieliu būdu sujungtas su kompiuteriu gali viską spausdinti. Sakykim, kaimynui uždžiūvo spausdintuvas, o jam atspausdinti dokumentus žūtbūt reikia. Jūs dar spyriojatės (kaip čia dabar su kaimynu dalinsies), bet paskui bevieliu būdu prijungiat savo spausdintuvą jam prie kompiuterio ir pasakot, kad per daug neįsijaustų, mat matysite, ką jis spausdina, pas save.

Spausdintuve įdiegta ir kita tarp Apple įrenginių populiari funkcija – AirPrint. iPad, iPhone ar iPod Touch aptinka įjungtą spausdintuvą ir su juo galima viską spausdinti tiesiogiai iš savo Apple prietaiso. Labai praverčia visokiose įdomiose programose, kurios spausdina pačių pasigamintus žemėlapius, plakatus ir kitą gėrį. Nėra jokio „tarpininko“ – t.y. kompiuterio ar kokio kito prietaiso. Spaudi mygtuką ir atsispausdina.

Spausdinimas ir dažai. Dažų naudojimas – kitas dalykas. Verta atsikiro pašnekėjimo. Į spausdintuvą dedasi dvi dažų kasetės – vadinamoji „Tricolor“ (trispalvė) ir „Black“ (juodų dažų). Nepaisant to, kad dabar labai madingos penkios ar keturios atskiros kasetės „kokybei pagerinti“, HP Envy ir su dviejomis spausdina idealiai. Jokio liejimosi ir nekokybiškų spalvų. Žinoma, didelė dalis priklauso ir nuo popieriaus, ir nuo spausdinio kokybės. Deja, spausdintuvo ekonomiškumas – abejotinas. Spausdintuvo kasetės, už kurias abi Topo Centre paklojau 130Lt, išseko išspausdinus ~120 puslapių su kalendoriumi (kiekviename lape – nuotrauka, vieno mėnesio kalendorius). Rašo, kad turėtų spausdinti 165 puslapius su keliaspalve kasete ir 200 puslapių su juodų dažų kasete.

Tai kaip?.. Jau esate žiauriai susižavėjęs ir tikrinate savo banko sąskaitoje esantį likutį? Turbūt turėčiau paminėti ir kainą, kuri yra apie 700-800Lt. Bet jei visgi jaučiate, kad visos spausdintuvo ypatybės ir funkcijos Jus tenkina, jei jas naudosite, norite patogaus ir kompaktiško spausdintuvo, jei Jums nesvarbus dažų ekonomiškumas, jei turite numatę neribotą pinigų sumą spausdintuvui, jei… Tada pirkite. Neturėtumėte nusivilti lygiai taip, kaip nenusivyliau su juo pažaidęs ir aš.

Kad 2011-ieji buvo ypatingi, pažymi ir TIME išrinktas metų žmogus. Svarstyta gausybė kandidatūrų, tarp kurių buvo ir Stevas Jobsas, ir aktyvus kovotojas už žmonių teises Ai Weiwei, ir Hillary Clinton… Bet TIME nusprendė nerinkti konkretaus žmogaus. Kad ir kokie svarbūs ir įtakingi tie kiti būtų. Jie pasirinko protestuotoją. Žmogų, kuris šiais metais buvo ypatingai aktyvus – nuo Arabų pavasario iki pat Atėnų. Tuo pat metu TIME išryškino ir vieną svarbiausių 2011-ųjų reiškinių – protestus – kuris apvertė pasaulį aukštyn kojom.

Atrinkau ir aš įvykius, kurie privertė mane matyti 2011-uosius kitokius nei kiti metai:

1. Protestai Rusijoje. Parodomas žmonių priešinimasis V. Putinui valdžiai.
2. Arabų pavasaris. Žmonės suprato, kad susitelkę gali padaryti pervesmą valstybėje ir ją perimti į savas rankas.
3. Gamtos siautėjimas Japonijoje. Parodė, ką gali gamta, kaip jos iššūkiams pasaulis nepasiruošęs ir koks neatsparus.
4. News Of The World kritimas. Privertė pergalvoti apie spaudos kokybę ir jos sąžiningumą.
5. Antra krizės banga. Iš padų po truputį verčia Europą ir kėsinosi į JAV.
6. Pakeistas Silvio Berlusconi. Daug metų vadovavęs politikas-žvaigždė pakeistas. Italija iš M. Monti tikisi politinio ir ekonominio pakilimo.
7. Žudynės Norvegijoje. Parodė, ką vienas žmogus gali padaryti savo tautai.
8. Užsidelsęs NBA lockout’as. Nuplaukę didžiuliai pinigai ir prarasta daugiau nei du mėnesiai krepšinio pramogos. Gali pakenkti kitų metų įvairių rinktinių pasiruošimui Olimpinėms žaidynėms.
9. Stevo Jobso mirtis. Milžiniška netektis šiuolaikiniam technologijų pasauliui.
10. Protestai Amerikoje. Amerikiečiai išreiškė savo nuomonę didžiuliais protestais, kurių metų reikėjo ir policijos įsikišimo.
11. Kate Middleton ir princo Williamo vestuvės. Didžiulės vestuvės, pavergusios ne tik britų, bet ir viso pasaulio širdis.
12. Socialinių tinklų įsigalėjimas. Soc. tinklai pasidarė dar svarbesne naujienų pasaulio dalimi.
13. Snoro griūtis. Pakeitė žmonių pasitikėjimą bankais.
14. Eurobasket 2011 Lietuvoje. Parodė, kur Lietuva pajėgi ir nepajėgi organizuodama tokio masto renginius.
15. DSK (D. Strausso Kahno) byla. Sukėlė susidomėjimą „nematoma“ politikų veikla.
16. 7 milijardai žmonių Žemėje. Jau turėtume pradėti mąstyti, kaip reikės išmaitinti, apsaugoti, apgyvendinti šitokį kiekį žmonių su tokiais ribotais Žemės ištekliais.
17. Nokia atsigavimas. Ilgą laiką kritusi žemyn, Nokia ima po truputį kilti išleisdama naujus, kur kas inovatyvesnius ir įdomesnius produktus.
18. Justino Marcinkevičiaus mirtis. Lietuva prarado vieną iškiliausių Lietuvos žmonių ir menininkų.
19. Šūvis į Gabrielle Giffords. Supratome, kad politikoje gali būti ir šitaip.
20. Išrasta vakcina nuo maliarijos. Tokia vakcina galėtų išgelbėti milijonus Žemės gyventojų.
21. Šiaurės Korėjos lyderio mirtis. Didžiulio politinio pokyčio nebuvo ir ko gero nereiktų tikėtis, bet toks įvykis labiau parodė, kaip atrodo tikroji santvarka toje šalyje.

Tai štai. Artėjame prie šitų įspūdingų metų galo. Negyvename laiką pakeitusioje Samoa ir 2012-ųjų dar nepasiekėme, bet laukiame. Naujas nuotykis prasidės jau netrukus. O jo Jums linkiu įdomaus, turiningo ir vertingo!

Dydis. Pirmas skirtumas, kurį pajutau po senesnės versijos Galaxy Tab ir savo pirmos versijos iPad, buvo drastiškas plonumas. Tuos 8.5 milimetro galima įsidėti į kokią knygą ar aplanką ir jausis taip, lyg neštumeisi storo kartono gabalėlį. Toks dalykas – itin didžiulis privalumas kasdienėms užduotims mokykloje, universitete ar darbe. Neužima daug vietos ir nereikia palikti atskiro kuprinės skyriaus tokiam įrenginiui.

Ekranas. Ekranas – labai geras. Tikrai pakankamai ryškus, vaizdas jame – „lyg nulietas“, visai nesimato pikselių. Beje, Galaxy Tab gamintas su mintimi, kad daugiau bus naudojamas horizantolioje pozicijoje – būtent taip išdėstyti garsiakalbiai, lizdas įkrovimui, Samsung logotipas. Aišku, įrenginį pakreipus vertikaliai, ekranas irgi taip pasiverčia, bet visi pagrindiniai įrenginio atributai sumontuoti būtent taip, kad patogiau būtų naudotis laikant jį horizontaliai.

Naujas kvėpavimas. Sistema, kurią naudoja naujasis Galaxy Tab, visiškai skiriasi nuo tos, kurią naudojo senasis. Senajame būdavo naudojama įprasta telefonų Android, o naujame naudojama jau specialiai planšetėms sukurta Android Honeycomb sistema. Tiesą pasakius, ji pridėjo didžiulę dalį prie planšetės pagerinimo – naudotis įrenginiu pasidarė daug patogiau ir smagiau. Labiausiai pradžiugino pačioje apačioje ekrano esanti juoda juostelė – joje rodomas laikas, likusios baterijos kiekis, pagalbiniai mygtukai ir išskleidžiami įrankiai. Tarp jų – skaičiuotuvas, piešimo programa, muzikos klausymosi programa, laikas įvairiose pasaulio vietose ir t.t. Atnaujinta klaviatūra daug ergonomiškesnė, tik, gaila, mygtukai ne visada pasispaudžia. O tai jau didelė bėda. Tenka vis grįžti ir spausti vėl vėl vėl, sugaištama nemažai laiko.

Įdomus sprendimas. Vertas paminėjimo ir Samsung sprendimas skaitymui. Kai Apple kuria savas tarnybas laikraščiams, žurnalams ir knygoms (Newsstand, iBookstore), tai Samsung negaišo laiko, per daug nevargo ir tiesiog sudėjo kelias populiariausias tarnybas į vieną vietą – padarė programą, pavadinimu Readers’ Hub. Programoje yra Zinio žurnalams, Kobo knygoms ir Press Display laikraščiams. Iš vienos pusės, sakyčiau, gana protinga – turinio pasirinkimas tikrai didžiulis. Iš kitos pusės – kai nesavas gaminys, kur kas daugiau betvarkės.

Fotografavimas. Kameros planšetėse man visada buvo keistas sumanymas. Fotografavimas man yra tolygus skambinimui tokiu įrenginiu (o tai jau esu matęs – patikėkite, tikrai absurdiška). Samsung į Galaxy Tab porą kamerikių irgi įmontavo – vieną priekyje, kitą – gale. Jei jums jos naudingos, tai galinės kameros kokybė gana neprasta, fotografuoja 3MPx su autofokusavimu ir blykste.

Išsijungia per lengvai. Negaliu neišsisakyti, kaip mane nervino išjungimo mygtuko jautrumas – neduok Dieve, netyčia palaikysi paspaudęs dvi sekundes, kaipmat išsijungs. Dažnai nutikdavo taip, kad mygtuką spausdamas su intencija „pabudinti“ įrenginį, jį išjungiu.

Nepaisant trūkumų, kurių vis dar yra, Samsung žengia teigiama linkme. Tos pastangos anksčiau ar vėliau Samsung turėtų atsipirkti. Apple bus sunku aplenkti (ko gero ir nepavyks), bet Samsung Galaxy Tab bent jau sustiprins savo pozicijas tokio planšetinio kompiuterio, kurio tikrai geidžia daug pasaulio žmonių.

Fantastiškas ne tik dėl to, kad Miunchenas yra puikus kaip miestas, bet dar ir dėl to, kad yra tokių protą nuraunančių vietų kaip BMW būstinė Miunchene. Tai vieta, kur reikia važiuoti paverkti arba nusipirkti naują mašiną.

Vieta, kur vyksta pagrindinis BMW gyvenimas
BMW būstinė Miunchene įrengta ne be reikalo ir pelnytai. BMW yra „Bavarian Motor Works“, taigi tokios įmonės visas centras ir „galva“ turi ir privalo būti būtent Bavarijos sostinėje. Tačiau įdomiausias dalykas BMW komplekse tikrai yra ne pati BMW būstinė (į kurią galima paspoksoti iš šono), o aplink ją išsidėstę kiti pastatai. Tai – BMW muziejus (Das BMW Museum) ir BMW pasaulis (Die BMW Welt). Šalia dar yra ir Das BMW Werk, kur prasideda naujų BMW modelių gamyba, bet šita vieta paprastojo mirtingojo akiai irgi neparuošta.

Visų statinių komplekse architektūra vokiškai išpuoselėta ir daili. Pagalvota apie kiekvieną smulkmeną. Galiu užtikrinti, kad pravažiuoti pro tokius pastatus jų nepastebėjus neįmanoma (nebent miegat arba esat komoje). Beje, skrendant lėktuvu irgi neįmanoma nepastebėti – BMW muziejaus stogas yra BMW logotipo formos.

 
BMW pasaulis (BMW Welt): taip, jau galima trauktis nosines
Jei jau atvažiuojate aplankyti šito BMW miesto, tai pirmiausia turėtumėte įvažiuoti į požeminę BMW pasaulio stovėjimo aikštelę. Visų pirma, jei jūsų mašina ne BMW, turėtumėte pasijusti truputį nesmagiai – 7 iš 10 mašinų ten BMW. Bet neverta, viskas bus gerai. Pirma stotelė – užkilimas liftu į BMW pasaulį. Ten yra visa tai, dėl ko naujos mašinos nesugebantis įpirkti BMW mėgėjas gali išspaust ašarą. Kol dar nepradėjau reikšti visų sentimentų šitai vietai, papasakosiu, ko ten yra. BMW Welt sustatyta viskas, ką BMW nori papasakoti apie savo prekes potencialiam pirkėjui. Visų pirma, BMW Welt sudėti visi naujausi BMW mašinų ir motociklų modeliai. Kas geriausia, kai kuriuose net galima pasėdėti, pasukioti vairą, pajunginėti navigaciją ir priešais fotoaparato objektyvą pavaizduoti, kad mašina tavo. Paskui įsidėti į Feisbuką. Žodžiu, medaus laižymas per „sloviką“. Per du žingsnius nuo lankytojų surengiami trumpi lenktynininkų pasirodymai, per kuriuos vaizduojama, kaip pypsėdamas mažylis BMW Isetta aplenkia lenktyninę mašiną ar kaip motociklininkas puikiai moka laiptais laipioti motociklu. Kai reikia, čia vykdomi ir visi pagrindiniai BMW pristatymai.

BMW eksponuoja ir visa kita, kas susiję su šiuolaikinėmis technologijomis. Automobilių, motociklų varikliai (demonstruojama, kaip veikia), giriamasi, kaip BMW mažai teršia aplinką, kaip patogu su ja važiuoti (galima išbandyti visokiuose aparatuose). Rodomos ir BMW perspektyvos ateičiai: vandenilinis variklis ir kita. Šitų dalykų eksponavimas labai jau panašus į mokslo muziejų koncepciją.

BMW muziejus (BMW Museum): garbinga BMW istorija
Kita BMW komplekso dalis – BMW muziejus. Vieta, puikiai tinkanti nuleisti garą po galingo BMW Welt. Nesakau, kad muziejus blogiau, bet tiesiog daug ramiau. Muziejuje sudėliotos visos per visą BMW istoriją pagamintos mašinos bei motociklai. Galima prisiliesti prie istorijos ir pažiūrėti į motociklus, važinėjusius per Antrą pasaulinį karą. Yra ir BMW modelis su numeriu „007“. Aiškinti nereikia. Stengtasi surinkti ir kaip įmanoma daugiau lenktyninių BMW mašinų, motociklų. Prie kiekvieno eksponato yra informacijos, bet jei jos neužtenka – pasikliaukite vokiečiais padėjėjais. Ekspozicijos gale – trumpas žvilgsnis į tai, kaip BMW įsivaizduoja ateitį. Keletas futurustinių automobilių koncepcijų, žmogelių, apsirengusių ateiviškomis uniformomis ir laikina menininkės mados fotografijų paroda, rodanti ateitį.

„Išsivežk mane!“
Nežinau kodėl, bet man turbūt visą gyvenimą įstrigs vienas vaizdelis iš to BMW pasaulio. Žmogelis truputį pasišnekėjo su konsultante, bet jau matėsi, kad yra apsisprendęs. Tuomet priėjo prie informacinio staliuko, parodė, ko nori, ir padavė kreditinę. Šviežutėlis BMW tuoj pat buvo nuleistas stikliniu liftu žemyn. Tokiems pirkėjams padarytas ir raudonas kilimas, kad išvažiuodami iš salono anie jaustųsi nusipelnę garbės.

Pabaigai: BMW, viskas, tu mane suvedžiojai
Meluočiau sakydamas, kad šita kelionė po karštąjį BMW tašką neturėjo jokios įtakos mano požiūriui į automobilių modelius. Ne tas žodis. Jei jau lieptų pasirinkti iš kelių mašinų modelių, tarp kurių būtų ir BMW, neabejodamas durčiau pirštu į BMW. Jau ir pamatęs gatvėj 2009-ųjų modelį reaguoju kitaip. Nu ne, nepuolu ant kelių, bet jau suima pavydas, kad kažkas su tokia važinėja. Turbūt dėl to, kad jau žinau, kaip BMW rūpinasi kiekviena detale ir suprantu, kad tai ne kas kita, kaip vokiškas standartas.

Populiariausia ji ne veltui. Dabar ji imta kišti į kone kiekvieną išmanųjį telefoną. Turiu galvoje ne tik tokias sensacijas kaip Samsung Galaxy S II ar HTC Sensation XL, bet kalbu ir apie telefonus, kainuojančius iki 600 litų. Panašų telefonų įsigijau ir pats. Daug pinigų telefonui skirti negalėjau, o išmaniojo telefono funkcijų savo senoje Nokia pasigedau velniškai. Android telefoną įsigijau prieš tris mėnesius ir nė kiek nesigailiu. Bet yra keletas smulkmenų, kuriomis visgi norėčiau pasidalinti.

Bėdos dėl bėdos
Tai ko gero didžiausia problema, su kuria iki šiol susidūriau naudodamasis Android telefonu. Neduok Dieve telefoną ištiks kokia bėda (aišku, ištiks ir Jus). Cha cha, sakysit, turiu labai protingą draugą, kuris mane tikrai „išsuks“ iš šitos padėties. Ne, šitas triukas gali ir nesuveikti. Net jei tas draugas ir kasdien naudojasi telefonu su Android operacine sistema. Mat skiriantis telefonams, o dar jei ir gamintojams, gali skirtis ir pati programinė įranga, ir gamintojo sudėti „viduriai“. Internete surasti norimą patarimą telefonui retkarčiais taip pat gali būti pakankami sunku. Išbandyta savu kailiu.

Programinės įrangos atnaujinimas – „kada nors“
Kitas dalykas, prie kurio tikrai niekaip neprirasiu yra tas, kad jei išleidžiamas Android OS programinės įrangos atnaujinimas, tai dar visai nereiškia, kad jau tuoj pat bus galima griebt, grūst telefoną į kompiuterį ir atnaujint. Atnaujinimą gamintojas išleis tada, kada panorės. JAV gyventojai atnaujinimą gaus vienu metu, vokiečiai – po kelių savaičių, lietuviai – po metų ir visas sąrašas tęsiasi taip toliau. Žinoma, galima telefoną „nulaužti“ ir paskui atnaujinti per prievartą, nors ir „tavo regionui atnaujinimas vis dar neparuoštas“. Bet tai klausykit, kam man draskyti tą telefoną, jei aš noriu TIK švariai ir tvarkingai atsinaujinti telefono OS į jau išleistą naują?

Android krautuvė
Lygiai taip pat kaip vietą pirkti programas turi Apple, Microsoft ar Blackberry, savo krautuvę turi ir Android sistema. Tai – Android Market. Naršymas Android Market patogus, programas galima lengvai atnaujinti, peržiūrėti rekomenduojamas ir t.t. Bet susidaro toks įspūdis, kad visos pateikiamos prekės ten beveik nerūšiuojamos ir nemoderuojamos. Parduotuvėje prikrauta visokio įmanomo mėšlo: programų, bandančių telefone įlįsti ten, kur visai joms nereiktų, programų, užlaužiančių patį telefoną, programų, kurių aprašymuose parašyta tai, kas visai neparduodama ir nesiūloma. Suprantu, kad vartotojas kažkiek turi naudotis ir savo protu ir atsirinkti, ko jam reikia, o ko ne, bet… Tai, ką su App Store daro Apple man arčiau širdies. Sutiksiu, jų kontrolė gal kiek ir per griežta, bet tas griežtumas daugeliu atvejų atsiperka.

Laisvė viskam
Džiugu, kad Android – atvirojo kodo operacinė sistema. Joje nėra griežtų apribojimų ir nurodymų, kaip su ja derėtų elgtis. Galima kaip tik nori pasikeisti sistemos išvaizdą, meniu ikonas, o ir tuo, kad vartotojai nusilaužinėja (root’ina) savo Android telefonus Google nelabai rūpinasi. Antai net pačioje Android Market galima rasti programėlę, skirtą patikrinti ar telefonas tikrai sėkmingai nulaužtas. Tik susidarė toks įspūdis, kad ta beribė laisvė ne visada yra gerai, nes kartais ji pavirsta į nekontroliuojamą anarchiją ir visišką betvarkę.

Mano pastebėjimai jokiu būdu nėra tie, kuriuos tik „pasakius iškart ir prisninga“ (Karolis Pocius). Tiesą pasakius, ir visai nereikia, kad prisnigtų. Aš to nė kiek nenoriu, juolab, kad čia tik eilinė mano nuomonė. Android tiesiog tokia yra ir ją tokią reikia gerbti. O ir gerbti ją tikrai yra dėl ko.

Tiesą pasakius, siaubingą karštį įveikti beveik pavyko. Iki vėlios popietės vartėmės prie baseino (kaip, panašu, ir kiti Venecijos pažiūrėti atvažiavę turistai), o paskui, apsiginklavę ledais, stengėmės pamatyti Veneciją.

Turistinis pastebėjimas arba kaip pamatyti Veneciją
Jei kartais norėtumėt pamatyti Veneciją (o jūs, aišku, norėtumėt), tai į ją nereikia važiuoti. Ne, šita „noriu į tašką A, važiuoju tiesiai į tašką A“ galioja mažai. Jei galioja, tai tik kai kuriems.  Mat gyvenimas pačioje Venecijoje yra nesvietiškai brangus. Siūlau nei nelyginti kainų su Palangos ar Vilniaus viešbučiais. Jei manote, kad pakankamai uždirbate, kad leistumėte sau dieną išmiegoti prie pat Didžiojo kanalo – prašom, nenusivilsit. Jei pinigai iš kišenių nekrenta, rekomenduoju apsistoti kuriame nors iš artimų Venecijai miestelių, tokių kaip Mestre (kitų rekomenduoti negaliu, nes mes apsistojome būtent čia). Apgyvendinimo pakankamai ir jis nepigus, bet tikrai ne toks, kaip pačioje Venecijos širdyje.

Iš artimų miestelių reguliariai važinėja viešojo transporto autobusai su maršruto užrašu „Venezia“. Tuo autobusu ir šiaip verta pravažiuoti – vien dėl to, kad pažiūrėtumėt žmonių reakcijas.  Pasibaigus visiškai sausumai ir autobusui užvažiavus ant tilto, iš abiejų pusių apsupa Venecijos lagūna, lengvai plaukiojančios jachtos ir tingiai „besiparkuojantys“ kruiziniai laivai. Priešakyje matosi ir pati Venecija, senų statinių užuomazgos. Autobuse pasigirsta garsus atodūsis – net patys italai gėrisi. Lygiai tokios reakcijos, kokių Venecija ir yra verta.

Įėjimas į labirintą
Tik išlipus iš autobuso, apima klaiki psichozė – daug žmonių nežino nei kur pulti. Juk prieš juos – tas miestas, kurį matė tik per „Travel Channel“ ir tas, kurio tokio jie išvis negalėjo patikėti egzistuojant. Visi dar pasišlaisto ir galiausiai sulenda į labirintą, išsimėto po visą Veneciją. O išsimėtyti tikrai yra kur – aikštės, kanalai kanaliukai, siauros gatvės ir nedideli parkai, parduotuvės, kioskai, kavinės, muziejai.

Klaidžiojimas po Veneciją
Pats smagiausias dalykas Venecijoje yra tikrai ne muziejai, ne paminklai ir ne aikštės. Pats įdomiausias dalykas – klaidžioti po Venecijos labirintus ir stebėti, kaip toks įdomus miestas gyvena ir „veikia“. Visa sala, ant kurios „užkalta“ Venecija, išvingriuota kanalų, kurių pats karalius (ar karalienė, ką aš žinau) Didysis kanalas. Iš jo jau galima patekti ir į didesnius vandenis arba kaip tik, įplaukti į smulkesnius kanalus. Teisybė, Veneciją, kaip kraujotakos sistemos pavyzdį, galėtų puikiai panaudoti biologijos mokytojai. Didysis kanalas būtų pagrindinė arterija, o smulkūs kanalai – venos. Įdomu dar ir siauros gatvelės, skersgatviai kartu su savo visokio plauko tiltais – privačiais, skirtais naudoti visiems, meniškais ar turistų nutrintais.

Viešasis Venecijos laivotransportas
Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kaip žmonės ten prisitaikę gyventi. Vienas tokio gyvenimo bruožų – viešasis transportas. Nagi, kaip važinėjate Vilniuje? Papasakokite. Nueinate į stotelę, autobusas sustoja, įlipate, važiuojate, autobusas sustoja, išlipate. Tas pats ir Venecijoje, tik viskas ant vandens. Tilteliu nulipate ir įeinate į plūduriuojančią stotelę, po kelių minučių priplaukia vaporetti (toks autobuso tipo laiviukas) ir jus iš ten paima. Plaukiate, iki kur reikia, ir išlipate vėl kitoje stotelėje. Tokių stotelių pilna aplink visą Didįjį kanalą.

Kiti venecijietiški malonumai ir pastebėjimai

1. Rialto tiltas. Didelis ir tikrai įspūdingas. Gražus vaizdas nuo jo į visą Veneciją, gražus vaizdas į jį nuo gatvės prie Didžiojo kanalo.
2. Šv. Marko aikštė. Verta pamatyti ne vien dėl to, kad ji tiesiog yra lankoma vieta, o dar ir dėl to, kad čia daugiausiai gyvybės. Iš jos atsiveria vaizdas į platesnius vandenis. Gražu pasidairyti ir į žmones, žaidžiančius su balandžiais ir į balandžius, žaidžiančius su žmonėmis.
3. Bet kokia kavinė prie bet kokio kanalo. Nesvarbu ką bevalgytumėte, tokioje vietoje bus skanu. Bet gal visgi paragaukite picos arba spagečių.
4. Gondolos. Apie jas būta visokių atsiliepimų – tai šlykštu, tai gražu. Pats atsiliepti negaliu, nes neišbandžiau. Žinau tik, kad brangu ir, kad žmonėms, kurie jaučia baimę vandeniui, geriau nebandyti. Tik turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą vieną praplaukusią gondolą, kurioje buvo du žmonės – vienas, atliekantis itališką dainą ir kitas, energingai brazdinantis gitara.

Trumanas Capote: „Venecija – tai tas pats kaip praryti dėžę saldainių su likeriu vienu kartu“
Vakare, autobusu vėl grįžtant į Mestre, gražu žiūrėti į vakaro vėsos pagautą Veneciją. Į Marco Polo oro uostą nenutraukiamai kyla ir leidžiasi lėktuvai. Ir jiems nė kiek nesvarbu, kad venecijiečiai jau visai pavargę nuo turistų. Ciao, Venezia, aš tavęs pasiilgsiu.

Norint pastebėti esminį trūkumą toli vėpsoti nereikia. Pagrindinė antraštė, t. y. viso tos dienos laikraščio lyderė, visada išryškina vien tik lietuviškas (ne)aktualijas. Kiekvienos dienos pagrindinis straipsnis nagrinės kokios blyškios žvaigždutės užsigrobtą žemės plotą ar stambaus verslininko užlaikymą egzotiškos šalies oro uoste su lapą užimančiu interviu
ir profesionalaus psichologo komentaru. Laikraščiai gali bandyti iš kažkokio dalyko kelti ir skandaliuką. Na, dar būna aprašomos Lietuvos bėdos. Viskas būtų gerai, bet palaukit, čia gi pagrindinis straipsnis.

Kur pasaulis? Jei kažkas nutinka pasaulyje, tai pagrindiniame puslapyje geriausiu atveju bus lietuvio, gyvenančio toje pasaulio vietoje, nuogirdos iš kaimyno, buvusio įvykio vietoje. Kitose, ir net gana artimose mums, šalyse ir regioniniuose laikraščiuose galima rasti daug informacijos tam tikros pasaulinės aktualijos tema.

Kodėl mūsų dienraščiai tokie? Tokie visuomenės poreikiai ar toks pačių laikraščių noras ugdyti žmones? Kas toliau? Taip pat nyku ar daug geriau?

Kad Starkus ir Radzevičius kiekvienais metais nusprendžia pakeliauti po kokią įdomesnę šalį su sutriušusiomis mašinos, jau nebestebina. Taip ir įdomiau, ir daugiau nuotykių, nei kad važinėtum su 2010-ųjų Mersedesu. Na, ir, aišku, keliaudamas užsienyje su kokiu senu kledaru geriau atrodai ir vietiniams – be jokios prabangos, paprastai ir nesidraskydamas. Ir, aišku, tie vietiniai kur kas dažniau atkreipia dėmesį. Šiandien ir aš pamačiau tokius panašius keliautojus. Tokius, kad žiūrėdamas į jų transporto priemones, gerai nespėjau net ant vienos priekabos užrašyto maršruto pažiūrėti.

Keliu tada pravažiavo kokie trys traktoriai su gyvenamosiomis priekabomis (ar kaipgi jos ten vadinasi?). Prie traktorių buvo prikabinti vokiški numeriai ir, panašu, traktorių viduje sėdėjo į ūkininkus panašūs vokiečiai. Turbūt nusprendė, kad užteks gyvenimą leisti laukuose – geriau pakeliauti. Tik man be galo įdomu kiek jie taip jau keliauja – juk autostradomis su traktorium tai nelėksi.