Kažkada, dar studentiško bendrabučio laikais, domėjausi visokiausiom ten magijom ir susukau tokį filmuką Sako žmonėm patinka… Ir taip… ten mano kojos

Kaip gražu stebėti sovietinį atgimimą internete. Jau vien kaip DELFI komentaruose  stengiamasi ginti rusų veiksmus, kokie jie geri, gina vargšus Osetijos gyventojus. Juk Pietų Osetijos gyventojai taip norėjo nepriklausomybės, o va “blogoji” Gruzija niekaip neleido. Tik bliat, visi kažkaip pamiršo, kad ta pati Rusija nepripažino Pietų Osetijos nepriklausomybės. Rusijai matomai daug įdomiau ir naudingiau būtų prisijungti buvusią sovietų teritoriją, juk šalia jūros, 90 procentų rusakalbiai ir visą kitą.

Mano akimis, viskas kruopščiai suplanuota, pagal taip iki skausmo pažįstamą propagandinį-militaristinį-konspiracinį variklį. Kodėl? Tereikia prisiminti ir sudėlioti faktų dėlionę: remiama Pietų Osetijos autonomija, padalinami rusiški pasai ir žmonių palankumas aiškiai Rusijos pusėje.  O toliau viskas labai patogu: pakurstai konfliktą, Gruzija nebeiškenčia ir smogia rusų remiamiems separatistams. Tada užvedama propagandos mašina - kokie Gruzinai agresoriai (estai turbūt irgi) ir vualia Rusija jau parbėga “gelbėti” Pietų Osetijos laisvės. Na dar tiesa, šiek tiek ir į Gruzijos vidurį užklydo, miestų pabombordavo. Taikdariai sakysite? Net ir ta pati JAV tokiais veiksmai “nedaro” tvarkos konfliktinėse zonose.

Nors šitų dviejų supermilitaristinių valstybių santykių aiškinimasis kitų nekaltų tautų sąskaita jau atsibodęs iki gyvo kaulo. O realiai mano manymu, tiek tie, tiek anie daro militaristinį biznį arba švelniai tariant visur “daro taiką” dalindami ginklus, vykdydami diversijas, sukdami didžiulį propagandos ratą.

Aš tiesa pasakius didžiuojuosi Baltijos valstybėmis, Lenkija, Ukraina už tai, kad pirmieji prabilo apie Rusijos veiksmus. Nes visi kiti, tiesiog myžčioja ir nieko nedaro niekada. Taip, galbūt mes ateityje kentėsime dėl šių diplomatinių veiksmų (kartoju - veiksmų, o ne apsiseilėjusių diplomatinių sapalionių), tačiau kiek galima kentėti rusų spaudimą. Galbūt dabar atsimerks ir visas pasaulis. Man užvirė kraujas, kai šiandien per labo ryto laidą Gruzijos ambasadorius vos ne su ašaromis akyse pasakė: “Gimiau gruzinu, jei nebūčiau, norėčiau gimti lietuviu”. O lietuviai tikrai žino, kas yra rusų tankas.

Nenoriu būti įžeidus visai rusų tautai, bet panašu, kad visas rusiškas mentalitetas tiek propagandos įpompuotas į jų smegenis, kad ta didybės manija neturi ribų. Dėl sovietų pamiklo (ne Rusijos pamiklo) vykdyti tokias sankcijas aš asmeniškai nematau jokio reikalo. Ir manote čia tik valdžia kalta? Nieko panašaus - vien jau kibernetinės atakos ką reiškia, o dar paskaičius rusiškus forumus nebekyla abėjonių. 2006 metais buvo apklausti pilnamečiai Rusijos piliečiai, ką laiko savo didžiausiais priešais. Pasirodo anot jų, didžiausias rusų priešas yra Latvija, 42 procentai išskyrė Lietuvą. Dabar tikriausiai dėl sovietinės statulos, didžiausi priešai tapo estai. Užduosiu retorišką klausimą. Ką mes Jums, propagandos apakintiems slavams, esame blogo padarę? Ir tai rusų kraujyje, todėl nereikia sakyti, kad visos kibernetinės atakos, rusakalbių agresija yra tik “nekaltas” teisybės ieškojimas. Galų gale sovietų sąjungos nebėra, tai ko taip pykti dėl tos šalies skriaudų priminimų pašalinimo?

O Rusija tiesiai šviesiai apsišiko visų akyse, nes aiškiai parodė savo globalinius siekius. Jei Rusijai iš tiesų būtų taip gaila Pietų Osetijos, kodėl tada nepripažino jos nepriklausomybės? Gal todėl, kad invazija po truputį prasideda? Akivaizdus nesantaikos kurstymas buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, Rusijos žiniasklaidos propaganda buvusių šalių atžvilgiu, bei dabartinis Gruzijos atvejis aiškiai rodo, kad ši “demokratiška” šalis, aiškiai turi labai konkrečių ir apibrėžtų pretenzijų į laikinai buvusias jų teritorijas. Lietuva, mielieji, ne išimtis ir manau, jei kas nors įvyktų globalesnio ir katastrofiškesnio, mes pirmieji pajustume užgultį, kaip maži, draugiški, bei strategiškai labai nepatogioje vietoje esantys Rusijos kaimynai…

Pasirodo rusai daug ankščiau už amerikiečius propagavo kažką panašaus į šiuolaikinį breakdance. O kai kurie judėsiukai net geresni

Microsoft tekstai, jau seniai nebestebina. Jei nebūtų bendradarbis leptelėjęs, nebūčiau net pastebėjęs.

Vieni Europos milijonus švaisto neaišku kur, norėdami padaryti Vilnių Europos kultūros sostine. O kiti neranda toj sostinėj net kur nusimyžti. Taigi scenarijus tikriausiai toks: statote savo CFT265 Suzuki į invalidams skirtą vietą, atsidarote dureles, atsistojate patogiu kampu į padangą. Atsisegate klyną ir myžate nesidairydami, kai pamatote kažką artėjant, skubate užsisegti klyną. Invalidas Audinėje šioje nuotraukoje kaip ir nebeįdomus.

Mus vienija alus ir parkingas!

Aš šiaip liberalių pažiūrų, bet kai 12metės deda tokias foto į internetą (prikolu ar neprikolu, man nesvarbu) imu galvoti, kad mūsų visuomenė blogoje socialinėje-moralinėje padėtyje.

Google nuo manęs gauna dar vieną pliusą. Kad žino, jog pas mus irgi šventės gražu ką?

Liepos 6-tą dieną 19 val. visus manančius, kad pakštelėti draugui į žandą ar padovanoti eskimo bučinuką geriau nei pirkti brangias dovanas, kviečiame į Vilniaus Mokytojų namų kiemelį drauge su pažinčių svetaine www.DarniPora.lt. Švęsime Pasaulinę Bučinių dieną!

Čia Jūsų lauks sparčiai populiarėjantis atlikėjas Martynas Ancevičius, jaunieji bardai,
nuotaikinga www.DarniPora.lt komanda, smagūs žaidimai bei kiti netikėti reginiai.

Pasaulinė Bučinių diena žinoma nuo 1945-jų metų. Ji minima liepos 6-tą. Nors mums, lietuviams, ši data reiškia Mindaugo karūnavimą, pasaulis liepos 6-tąją stengiasi sutikti su draugais, šeima ir visus apdalinti kuo didesniu kiekiu jaukių pakštelėjimų.

Pasaulinė šios šventės idėja – graži ir nekomercinė. Ja siekiama pabrėžti, kad jausmai – gražiausias žmonių turtas, o jų demonstravimas – nieko nekainuoja. Bučinys nėra vien vyro ir moters santykių simbolis. Tai meilės ženklas. Kuo dažniau tai prisiminsime, tuo maloniau bus gyventi.

Beje, jau nuo liepos 5 d. būkite akyli ir ausyli - galbūt būtent Jūsų bučinį įamžins po visą Vilnių klajosiantys DarniPora.lt fotografai.

Bučiuoti – gražu, kaip ir mylėti. Švęskime Pasaulinę Bučinių dieną kartu - tai gali tapti gražia tradicija!

Dvi sunkiasvorių automobilių kolonos, kartu apie 100 transporto priemonių, tris valandas sostinės gatvėmis riedės 20 km/h greičiu.

Norėdami išvengti kamščių ar spūsčių, planuodami savo maršrutus atkreipkite dėmesį kuriomis miesto gatvėse planuojamas eismo sąstingis.

Pirma kolona: Kauno plentas–Savanorių pr.–Savanorių pr. žiedas–Geležinio Vilko g.–Ukmergės g.–Ukmergės plentas–Bukiškių-Avižienių viadukas.

Antra kolona: Bukiškių-Avižienių viadukas– Ukmergės plentas– Ukmergės g.–Geležinio Vilko g.–Savanorių pr. žiedas–Savanorių pr.–Kauno plentas.

Žemdirbiai taip pat planuoja prisidėti prie šios akcijos, tačiau kol  kas neaišku ar spės susiorganizuoti iki trečiadienio.

Verslininkas ir buvęs Rusijos Dūmos deputatas Aleksandas Lebedevas atlygino moralinę žalą deputatui Vladimirui Medinskui už tai, kad savo internetiniame „bloge“ žurnale “LiveJournal” paskelbė apie jo ryšius su lošimą mėgstančiu verslininku, praneša naujienų agentūra “Interfaks”.

Kontrolinis klausimas: kada pradės mūsų politikai-internautai kariauti teismuose?

Kasdien matome vis daugiau naujienų ir pranešimų spaudai apie ekologiškus produktus, žaliuosius maišelius, žaliuosius raktus ir socialiai atsakingą verslą:

Grafike matome, kad maždaug nuo 2005 m. pradėta daugiau kalbėti apie žaliuosius produktus, žaliąjį verslą, ir tik dabar gimsta pirmieji žalieji prekės ženklai.

Kas daro įtaką jų atsiradimui?

Žalieji vartotojai, žaliasis gyvenimo būdas ir keičiami vartojimo/nevartojimo įpročiai vis daugiau lemia pirkimus. Žaliuosius vartotojus galima suskirstyti į kelias grupes:

• „Visiškai žalieji“ vartotojai. Jie nuolatos renkasi ir perka žaliuosius produktus (š.m. sudaro apie 12 proc. visų JAV vartotojų).
• ‘Lengvai žalieji“ vartotojai - prijaučiantys žaliosioms idėjoms, kartais perkantys žaliuosius produktus, rūšiuojantys atliekas ir pan. – (š.m. apie 68 proc. vartotojų JAV)

Situacija Lietuvoje:

Lietuvoje tokių vartotojų tyrimo dar nebuvo, bet, ko gero, jų dar kur kas mažiau nei JAV, todėl laikui bėgant šis vartotojų segmentas nuolat augs.

2007 m. Lietuvoje priimtas LR Vyriausybės 2007 m. Rugpjūčio 8 d. Nutarimas „Dėl nacionalinės žaliųjų pirkimų įgyvendinimo programos patvirtinimo“ (VŽ, 2007, Nr. 90-3573). Šios programos tikslas yra skatinti žaliuosius pirkimus ir pasiekti, kad per viešuosius pirkimus įsigyti produktai būtų kuo palankesni aplinkai. Yra tikimasi, jog iki 2011 metų, žalieji pirkimai, atliekant prekių, paslaugų ir darbų viešuosius pirkimus, sudarys daugiau nei 25%.

Lietuvoje jau galima įsigyti prekių, pažymėtų ES „Gėle“ (visi produktai paženklinti eko-ženklu “Gėle” yra patikrinami nepriklausomų tyrimo laboratorijų jų atitikimą griežtiems ekologiniams ir vartojimo kriterijams.).

Žalieji vartotojai buriasi į grupes ir organizacijas, dalinasi informacija, kokie produktai ir kompanijos yra žalieji (pvz.: leidinys The New Green Consumer Guide by Julia Hailes) ir savo pinigine palaiko jas. Šias augančias tendencijas mato verslas ir pradeda kurti žalius produktus ir perorientuoti savo verslą į draugišką aplinkai ir socialiai atsakingą. Lietuva – ne išimtis. Mūsų šalyje organizacijoms žaliuosius prekės ženklus padeda sukurti reklamos agentūra ,,Advista“.

Tačiau nepakanka vien būti žaliems viduje. Siekiant ekonominio rezultato, būtina perorientuoti išorę, įvaizdį, rinkodarą ir jos veiksmus, kurių pirmasis žingsnis galėtų būti žaliojo prekės ženklo sukūrimas.

Kuo skiriasi žaliasis prekės ženklas nuo įprasto?

Spalvos: Pagrindinės žaliųjų prekės ženklų spalvos yra natūralios kilmės. Tai dažniausiai šiltos, natūralios, gamtos, o ne sintetinės ar dirbtinės spalvos. Labiausiai paplitusi, savaime aišku, žalia spalva ir jos tonai. Tačiau galimos įvairios išimtys, pvz.: jei kompanija turi žaliuosius – aukštųjų technologijų produktus, įmanomos spalvų kombinacijos, kur be natūralių spalvų panaudojamos papildomos sintetinės spalvos, simbolizuojančios produkto sąsają tarp technologijų ir socialinės atsakomybės.

Formos: Dominuojančios logotipo, šriftų ir firminių stiliaus elementų formos nurodo kompanijos atvirumą, draugiškumą, skaidrumą, dėl to pagrindinės naudojamos formos yra suapvalinti kampai, bangos, augalus, gyvūnus ar peizažus atkartojančios formos, dažnai geometriškai netaisyklingos, tokios, kurios sutinkamos gamtoje. Lengvi ir neperkrauti logotipai ir dizainas labiausiai atitinka žaliojo verslo modelį.

Simboliai: Dažniausiai naudojami negriežti simboliai, gamtos elementai, gyvūnai, gamtos reiškiniai, augalai ir jų tematikos, bendravimo simboliai ar kiti, nurodantys kompanijos sąsają su gamta, jų socialinę atsakomybę. Šriftas naudojamas logotipe dažniausiai šiltas, lengvas, neagresyvus. Dažnai naudojamas „tarsi parašytas ranka“ šriftas, parodantis žmonių dalyvavimą kompanijos sprendimuose arba jų įtaką kompanijos veiklai.

Orientacija ir pozicionavimas

Atvira, draugiška, skaidri, besirūpinanti, nesavanaudiška, tolerantiška, kosmopolitiška, ekologiška, socialiai atsakinga, besidalinanti, padedanti, remianti ir kt. Tai yra žalioji kompanija.

Žaliojo prekės ženklo naudojimas: Žaliasis prekės ženklas negali prieštarauti žaliesiems principams. Pvz.: keistai atrodytų žaliosios kompanijos platinamas storiausias popierinis produktų katalogas. Pasirenkant subrangovus ar partnerius, reikia atsižvelgti ir į jų žalumą. Gaminant firminio stiliaus elementus, parenkamas perdirbtas arba mažai balintas popierius bei kitos medžiagos, kurios yra draugiškesnės aplinkai nei kitos.
Kompanijos darbuotojai turi visapusiškai palaikyti koncepciją bei žaliąją orientaciją savo veiksmais ir sprendimais, neprieštarauti jai.

Komunikacijoje dažnai arba visada akcentuojamas teigiamas požiūris į aplinką bei visuomenę.

Greenwash – arba žaliasis smegenų plovimas.
Greenwash - tai terminas, apibūdinantis kompanijų ar organizacijų veiksmus, kurie klaidina vartotojus, pasinaudojant žaliųjų įvaizdžiu ir tendencijomis.

Prekės ženklas yra svarbus, pagal jį atpažįstama kompanija ir produktai, tačiau vartotojas, ypač socialiai atsakingas, visada pasižiūri į tai, kas stovi už prekės ženklo. Vartotojai ieško kompanijos, kuri turi tas pačias vertybes aplinkosaugos atžvilgiu ir ne tik. Todėl žalieji vartotojai dažniausiai pasidomi, ar žalumo naudojimas nėra tik priemonė didinti pardavimus. Todėl ypač svarbu kurti kompanijos žaliąją rinkodarą nuo vidaus į išorę, o ne atvirkščiai.

Už ir prieš

Žaliųjų technologijų diegimas, produktų kūrimas, kompanijos vertybių reorganizavimas, atliekų perdirbimo įgyvendinimas kompanijai reikalauja nemažai laiko ir finansinių investicijų, tačiau dažniausiai atsiperka per pirmus naudojimo metus. Beveik visos kompanijos, įdiegusios elektros taupymo, atliekų rūšiavimo mechanizmus bei racionalesnį išteklių panaudojimą, sutaupo. Tai ypač aktualu brangstant energijos šaltiniams.

Taigi, pasirenkant žaliosios rinkodaros kryptį, verta žinoti visus „už“ ir „prieš“.

Trūkumai:

• Kompanijos vertybių ir darbuotojų perorientavimas reikalauja nemažai pastangų ir laiko.
• Yra mažai informacijos ir kompanijų, galinčių padėti įgyvendinti procesus.
• Pasirinkdami Žaliąjį kelią Jūs šiek tiek apribojate savo laisvę rinktis (kai kurie sprendimai yra nors ir naudingi verslui, bet gali būti prieštaraujantys aplinkosaugos idėjoms ir neigiamai veikiantys aplinką).

Privalumai:

• Didesni pardavimai (Walters 2006 m. žaliųjų vartotojų dėka).
• Perspektyvi kryptis ir auganti rinka.
• Geresnė kompanijos reputacija.
• Palankesnis visuomenės požiūris į kompaniją.
• Lengvesnis kelias bendraujant su valstybės institucijomis.
• Anksčiau ar vėliau tai teks padaryti. 2004 m. priimtos ES Direktyvos 2004/18/EB ir 2004/17/EB, kuriose nurodoma galimybė įtraukti aplinkos apsaugos reikalavimus į technines specifikacijas, atrankos ir sutarčių sudarymo kriterijus bei sutarties vykdymo sąlygas. Todėl geriau padaryti tai dabar, turint pakankamai laiko bei pasinaudoti visais pirmųjų skinamais laurais ir gaunamais privalumais.

Sakote neturite instrumentų? Turite! Jų pilna virtuvė… Sit back, relax and watch. Nerealu.

Kaip žinote Sampo bankas tapo Danske banku. To pasekoje pasikeitė ir naujasis jų tinklapis. Tačiau ar Danske nebando būti per daug juokingi? Nauja banko strategija klientui: “Jei kažkas nesiseka - Jūs pats kaltas, dešimt kartų įkvėpkite ir bandykite dar kartą”. Čia klientui turėtų būti juokinga, kad pas juos serveryje failų nėra? Ar wtf?

Mūsų pasaulyje priklausomybių yra begalės: nikotinas, alkoholis, kazino, narkotikai ir visokie nekaltutės kavos, šokoladai, fetišai ar kiti gyvenimo malonumai. Rodos vieniems žmonėms nieko, o kiti giliai įklimpsta į liūną iš kurio nesugeba išsivaduoti. Keisčiausia, kad aplinkiniai, ypač tie kurie tai darė kartu, dažniausiai į tokius įklimpusius numoja ranka ir palieka likimo valiai.

Visos priklausomybės yra labai skirtingos, su savo socialinėmis ir fizinėmis pasekmėmis, tarkime rūkymas praktiškai neturi beveik jokių socialinių pasėkmių, tik fizinių. Tačiau lošimas ar alkoholis turi daug įvairiausių, ką jau kalbėti apie narkotikus.

Ir vis gi. Visos priklausomybės iš esmės yra vienodos. T.y. visi mechanizmai ir procesai labai vienodi: tokia pat pradžia, toks pat įnykimas, tokia pati kulminacija ir atomazga.

Galima išskirti kelias priklausomybiu fazes:

1. Nekalta pradžia.
2. Psichologinė, socialinė priklausomybė.
3. Patologinė priklausomybė (tiek psichologinė, tiek fizinė).
4. Degradacijos periodas.

1. Nekalta pradžia: Pirmoji cigaretė, pirmasis dūmas, pirmieji stikliukai, pirmosios pokerio partijos ar dozės. Ir dažniausiai būna nemaloni. Tiek cigaretės dūmas šlykštus, tiek ir vėmimas nuo pirmųjų alkoholių dozių. Malonus būna galbūt tik pirmoji išlošta kortų partija ar laimingas ruletės sukimas. Tačiau viską vienija tas mūsų įsisavintas nekaltumas: “juk nieko neatsitiks”, “kartais galima”, “niekada nebandžiau”, “truputį nepakenks” ir t.t. Tai būna pirmieji žingsniai, kuriuos žengė visi turintys priklausomybę, o beveik visi šiuos žingsnius žengė ir žmonės neturintys bėdų (rūkymas yra bėda, neapsigaukite).

2. Psichologinė, socialinė priklausomybė: Kadangi visi “nekaltos pradžios” bandymai dažniausiai būna atliekami ne pavieniui, o skatinant vienas kitą grupelėse, tai ilgainiui tokie pabandymai dažniausiai jau būna socialiniu reiškiniu, taip pat žinomi kaip: “prie kompanijos”, “kad būtų linksmiau”, “prie chebros”, “negi aš vienas sedėsiu”. O tada jau po truputį vystosi visuotini parūkymai, išgėrimai, pasivaikščiojimai į kazino, žolytės parūkymai ar tablečių pasivaišinimai. Vyksta tiesiog grandininė reakcija, prie kurios vieni pripranta greičiau, o kiti išvis nepripranta. Vėlesnėse stadijose, tie kurie nepripranta ar netoleruoja kažkokios priklausomybės skatinimo, nesąmoningai kitų akyse tampa, tarsi nepritapėliai ar eretikai. Ilgainiui arba tenka pritapti prie bandos jausmo (pvž gerti su visais) arba keisti aplinką. Viska vainikuoja gerai žinoma frazė: “kai norėsiu, tai mesiu”. Ir kai toji “norėsiu - mesiu” iliuzija virsta patologine priklausomybe, ypač rūkaliai sako: “nebesugebėsiu mesti”.

3. Patologinė priklausomybė: Po truputį po truputį su visais parūkant, pageriant, palošiant, pavartojant vystosi tiek psichologinė, tiek fizinė priklausomybė ir žmogus nebevedamas bandos jausmo ieškų kvailiausių progų “atsipalaiduoti”, nes kažkas “sunervino”, “pasakė”, “padarė”. Žodžiu kas nors atliko bet kokį veiksmą, duodantį pagrindo “atsiplėšti”. Kad ir tarkim eilinė sunki darbo diena. Tai iškart pretekstas bent keliems bokalams alaus vakare. Ir tai tampa nebe atsipalaidavimo priemone, o būtinybe. Kiekvienos priklausomybės priežastis, žinoma, skirtinga. O galiausiai į darbą ateina mąstymas “nėra ką veikti”. Jei nebėra ką veikti ir ateina į darbą visokie “nekalti” malonumai. Tai pirmieji lendantys patologinės priklausomybės veiksniai. Nėra ką veikti šį vakarą - išgersiu. Nėra ką veikti savaitgalį - einu tabletyčių. Nėra ką veikti - eisiu į kazino. Ką veikti? Parūkyti. Ir po truputį vis dažniau ir dažniau nebėra ką veikti. Nei prie ežero nebėra ką veikti, nei grįžus namo nebėra ką veikti. Žodžiu nuolat nėra ką veikti ir reikia praskaidrinti tą veiklos stygių. Žinoma viskas nėra taip paprasta ir generalizuota, kaip piešiu, bet principas toks pats visais atvejais, skiriasi tik gausybė detalių (nuo socialinės padeties iki draugų rato, bei algos). Net ir šioje stadijoje žmogus dažniausiai laiko save normaliu ir mano, kad gali lengvai nugalėti savo priklausomybę, nes kolkas dar “nieko tokio”. Pacituosiu vieno žmogaus iš AL istorijos atomazgą būtent šioje stadijoje: Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabia moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo. Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai to nepavyko stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų. Džiaugiuosi, kad šis žmogus susivokė, nors jau buvo netoli visiško žlugimo, bet dabar jau gali mėgautis pilnavečiu gyvenimu. Esminė šio periodo pasėkmė - noras dar ir dar patirti priklausomybės objektą, o socialinis faktorius būna visiškai nebesvarbus, net nebereikia būti kompanijoje ir nesvarbu, kas bus rytoj. Reikia. Ir su kiekvienu cigaretės dūmu, stiklu brendžio, statymo ar svaigalų dozės - kitą kartą reikia vis daugiau.

4. Degradacijos periodas Čia žmogus jau visiškai nebesivaldo. Jam nuolat reikia “kaifo”, čia pradeda lįsti didžiausios socialinės problemos. Kai žmogų visiškai užvaldo jo priklausomybė, žlunga viskas aplinkui. Rūkymo atveju žmogus nors ir rūko kas 5 minutes, tačiau tik smirdi ir kenkia sau, kadangi nikotinas nėra svaiginamoji priemonė ir nežaloja centrinės sistemos kaip tarkime kiti svaigalai. Jei ankstesnėje stadijoje, žmogus jaučia, kad turi ankščiau eiti miegoti, nes eis į darbą. Tai šioje, jis dabar norės prisigerti ar pavartoti, o į darbą nueis “kaip nors”. Arba loš iki paryčių, kol nepraloš arba nelaimės visko (kaip aišku, neatsitinka). Šio periodo pradžioje dažniausiai aplanko depresija, asmenybės sutrikimai, įvairios problemos gyvenime. Rūkymas būna tik blizgutis prie viso kito (gal kas matėte nerūkantį alkoholiką ar narkomaną?) ir iškrenta iš degradacijos periodo kaip esminis faktorius, nors dažniausiai priklausomybių pradžia būtent ir prasideda nuo rūkymo. Galiausiai iškrentama iš socialinio gyvenimo, palieka draugai, šeima (nenagrinėjant to atveju, kai žmogus išsigelbėja, bet tai retai būna jo pačio pastangomis). Jis lieka vienas arba su likimo draugais, o ne retai net su tais pačiais su kuriais pradėjo odisėją. Ir finalas: apgailėtina egzistencija ir galiausiai mirtis. Daugėlis nusižudo. Lošėjai ir narkomanai labai dažnai planuoja nusikaltinimus, kad gauti pinigų (kad gauti išgerti, mūsuose tereikia parinkti butelių - su tokiom vynų ir alų kainom nesunku). Amen. Žmogaus nebėra. Vieni baigia su kepenų ciroze, kiti su auksine adata, treti ant kilpos pralošę paskutinę paskolą.

Nežinau ar įtikinau, bet mano manymu visų priklausomybių, kokios jos bebūtų, mechanika tokia pati. Tai labai klastingas padaras gyvenantis mūsų viduje. Keisčiausia, kad žmogus pats nesupranta, kad yra įklimpęs ir nuolat ieško būdų sau (o ne kitiems) viską pateisinti, o kad akivaizdžiai pamatyti galimas pasėkmes neužtenka proceso spartos - visos priklausomybės klampina lėtai, klastingai ir niekur neskubėdamos.

P.S.: Jei jaučiate, kad kažkas panašaus gali vykti Jūsų viduje - netylėkite, raskite su kuo pasikalbėti, nes kitu atveju problema tik didėja. O jei matote, kad Jūsų artimas žmogus klimpsta, netylėkite - pasikalbėkite su juo. Galite parašyti net ir man, nes su tuo pakankamai esu susipažinęs. O juk sakoma - nuo ko susirgai - nuo to ir gydykis. Tik žmonės suserga ne nuo alkoholio, ar nuo narkotikų - o nuo kitų žmonių. Žmonėmis ir reikia gydytis.

Mano sprendimas kuriuo skubu pasidalinti (nes prieš tai užmiršau), unikalus projektas - MondayJazz.

Kas tai? Mondayjazz - džiazas darbo liaudžiai. Nebyli grožio revoliucija, gimusi iš meilės muzikai ir negailestingos gyvenimo tikrovės. Nesibaigiantis procesas, naivus tikėjimas gėriu ir svajonės pakeisti pasaulį. Kruopšti nujazzbreakfunkfusion hiptriphopbrokendubsoulbeats įrašų selekcija, kaip alternatyva masinei pseudokultūrai. Muzikinis savaitraštis Mondayjazz pirmadienį pristato naują virtualią plokštelę. Kompiliaciją sukurtą dj, kuriam artima MJ idėja. Tai muzika sielai.

Šiaip tai muzika pažengusiam skoniui. Rihana-timberleik-madona-mtv-pop fanai čia neras, deja, nieko. O kas gali būti geriau, nei kiekviena pirmadienį po šviežų gūsį ausiai ar tiesiog malonų darbo foną? (būtent visi miksai puikiai tinka darbinei aplinkai). Aukštos kokybės profesionalus darbas kiekvienai akimirkai!

Na žodžiu papijarinau iš dūšios. Su jubiliejine 50ąja savaite (ir 50uoju miksu), MondayJazz!

- Duokite degtukų.
- Prašom. Iš jūsų 50 milijonų dolerių.

(iš)

Žmonės gamindami logotipus dažniausiai nori pasiųsti kažkokią žinutę. Bet kartais žmonės gauna visai kitą. Čia kieno problema, logotipų gamintojų ar vartotojo iškrypimas?

Ačiū T.K.

…yra gaminamas Vokietijoje. Po “Žemaitijos pienas” prekiniu ženklu pasislėpę sūriai, gaminami Vokietijoje, tokie kaip:

• Germantas (čia tas pjaustytas žaliame pakelyje?)
• Vilnius
• Palanga
• Tyzenhausų

Taip tikriausiai pigiau. Jei pakankamai patirinėsime šių sūrių pakuotę, mažomis raidelėmis rasime parašyta, kad “Kilmės šalis: Vokietija”. Javol! Pirk prekę lietuvišką, bet prieš tai gerai ištirinėk etiketę.