Sekmadienį buvau bažnyčioje, Vilniaus katedroje. Ne todėl, kad esu krikščionis. Ne todėl, kad tikiu į Jėzų Kristų. Tiesiog man šiaip patinka nueiti pasisemti auros ir ramybės tyloje (vis gi aukštos lubos, daug erdvės). Bet papuoliau į mišias. Kadangi turėjau šiek tiek laiko, paklausiau ką šneka kunigas susirinkusiems žmonėms. Ir kaip nekeista – jis kalbėjo apie kunigystę, kunigo vaidmenį visuomenėje, pašaukimą. Turiu pasakyti, kol jis šnekėjo apie socialinį kunigo vaidmenį – aš buvau visiškas jo šalininkas. Bet kai tik prasidėjo sapalionės apie pasišventimus ir Dievą kalbantį per kunigą… Man užvirė nedieviškas kraujas kurį dabar ištaškysiu tiesiai į kelias tezes (kurių, tiesa, nerekomenduoju absoliutinti) kurias pavadinčiau “kas sugalvojo tokias nesąmones”? Keletą ar net visas tikriausiai seniai buvote girdėję, o gal ir ne. Taigi:

Vieni iš to kunigo žodžių buvo tokie: “Kunigas yra išrinktasis Dievo atstovas tarp mūsų visų mirtingųjų. Nors jis ir pats gali būti nusidėjėlis, tačiau kai jis laimina – jo vardu kalba pats Dievas”. Ar ne keistas tas mūsų Dievas? Kuomet kunigas nesilaiko celibato, neduok Die, ką nors ten tvirkina – tai daro eilinis nusidėjėlis. Bet kai jis skaudančia nuo vakarykščio baliuko galva tave laimina – Dievas kalba jo lūpomis. Kodėl ankščiau Dievas galėjo tiesiai Mozei vaidentis ir nereikėjo jokių kunigų ar patepimų, o dabar visagalis Dievas gal pavargo ir jam kažkokių tarpininkų prireikė? Ir dar būtent sekmadienį? Ir dar nuodėmes sakyt? Gi jis turėtų viską matyti ir žinoti – ar kunigas kažkuo ypatingesnis už eilinį žmogų, nes daugiau religinių knygų perskaitė? Aš geriau einu pas vienuolius, jie man rodos daugiau už kunigus padaro, nors ir nemoka šnekėti Dievo vardu.

“Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau jos nebūtų duota iš aukštybių” (Jono 19, 11) – taip pasakė Jėzus Poncijaus Pilotui. Gaila, kad Jėzus negyveno šiais laikais. Būtų galėjęs tai pasakyti Hitleriui, Stalinui ir kitiems kiek mažiau brutaliems šio istorijos laikmens galvažudžiams. Supratote, mielieji, link ko lenkiu? Ogi pats Dievas davė Hitleriui, Stalinui iš aukštybių galią, kad žudytu nekaltus vaikus ir moteris, vyrus bei senukus, badu marintų tautas, kankintų Dievo tarnus.

“Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui”, (šv. Paulius, laiškas romiečiams 13, 2). O čia jau kalba net ne koks nors kunigas Dievo vardu, o pats apaštalas. Galima net susieti su viršuje esančiais Jėzaus žodžiais – kas priešinasi Hitleriui, priešinasi Dievo sutvarkymui. Taigi žmogeli – pasiduok visoms pasaulio negerovėms ir purvui, karui, pinigų troškimui ir grobstymui, nes tai Dievo valia ir Dievo sutvarkymas. Vis galvoju ir bijau, kad jei Jis egzistuoja – yra labai piktas bei negailestingas, o ne viską atleidžiantis ir geraširdis.

Kodėl tiek Dievas, tiek Jėzus, tiek kunigai vyrai? Ir kodėl baltasis? Gi mes visi Dievo vaikai. Tiek moteris, tiek negrai, tiek azijatai – visi mes vieno Dievo tvariniai. Bet kodėl Dievas būtinai turi būti arijas? O gal dėl to jis ir pasiuntė Hitlerį, kad priviso visokių į jį nepanašių?

Dabar N18 aspektas. Dievas kūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Dievas nesidaugino (turbūt dėl to sugalvotas celibatas, kad būti arčiau Dievo ar panašesniam į jį?). Jei jau religija vaizduoja Dievą kaip vyrą – tai pažiūrėjus iš kitos pusės – kam Dievui… Na suprantat? O jei Dievas “įnagio” ir neturėjo, bet žmogui primontavo tik po to kai kartu su Ieva išsiuntė į žemę – kam tada “išrinktiesiems” kunigams tas daiktas? Kad šiaip be reikalo kabėtų? Kažin, kiek turėtume šioje žemėje kunigų, jei išventinimo į kunigus ceremonijoje ir prisiimant celibatą tie vyrai būtų kastruojami (gi Dievas toks buvo)?

Ir kodėl dėl visko visada kaltas “kurstytojas” šėtonas - ir niekada nekaltas “visagalis” Dievas? Visi kalti išskyrus vieną Dievą.  Žmogus, jo netikėjimas, šėtonas, pasiklydusi siela ir kas tik nori – bet Dievui dzin, jis tave mylės danguje. Religija yra tuo ir įdomi – jai pastačius bet kokį faktą atsiranda “tikėjimo”, “išganymo”, “išbandymo” argumentai. Jei tu esi nekalta nepilnametė, ir tavo tėvai alkoholikai, bei buvai parduota kaip daiktas – čia yra Dievo išbandymas, tikėk – būsi išganytas. Jei viltis durnių motina, tai Dievas ir Teleloto – lygiaverčiai partneriai.

Galite sakyti, kad čia tik kabinėjimasis prie menkniekiu ar ištrauktų eilučių. Bet argi Dievas nėra tobulas ir visagalis, apimantis visą ką? Negi jo paties ar jo “išrinktųjų” persakyti žodžiai neturėtų būti tobuli ir nenuginčyjami? Jei Dievas ir yra – jis kalba aksiomomis: “saulė šviečia, lietus lyja”. To mes negalime nuginčyti ar net apie tai diskutuoti, nebent kapstytis po priežąstis. Tai kodėl mes gauname galimybę diskutuoti apie “išrinktųjų” lūpomis pasakytus Dievo žodžius ar jų užrašytas neva “šventas Dievo taisykles”? O dabar diskutuojame – tai kas gi daro klaidas ir kuria pagrindą šiai diskusijai: tobulas ir neklystantis Dievas ar netobulas žmogus?

Savo ruožtu, linkiu tiesiog būti geriems žmonėms ir mylėti bei gerbti kitus. O tam nereikia nei Dievo malonės, nei į bažnyčia vaikščiot, nei kunigui savo nuodemes sakyt.

Krikščionims ir tikintiems – ačiū, kad esate supratingi ir tolerantiški. Ir taip – žinau, blogiausiu atveju – Dievas man atleis.

Mūsų pasaulyje priklausomybių yra begalės: nikotinas, alkoholis, kazino, narkotikai ir visokie nekaltutės kavos, šokoladai, fetišai ar kiti gyvenimo malonumai. Rodos vieniems žmonėms nieko, o kiti giliai įklimpsta į liūną iš kurio nesugeba išsivaduoti. Keisčiausia, kad aplinkiniai, ypač tie kurie tai darė kartu, dažniausiai į tokius įklimpusius numoja ranka ir palieka likimo valiai.

Visos priklausomybės yra labai skirtingos, su savo socialinėmis ir fizinėmis pasekmėmis, tarkime rūkymas praktiškai neturi beveik jokių socialinių pasėkmių, tik fizinių. Tačiau lošimas ar alkoholis turi daug įvairiausių, ką jau kalbėti apie narkotikus.

Ir vis gi. Visos priklausomybės iš esmės yra vienodos. T.y. visi mechanizmai ir procesai labai vienodi: tokia pat pradžia, toks pat įnykimas, tokia pati kulminacija ir atomazga.

Galima išskirti kelias priklausomybiu fazes:

1. Nekalta pradžia.
2. Psichologinė, socialinė priklausomybė.
3. Patologinė priklausomybė (tiek psichologinė, tiek fizinė).
4. Degradacijos periodas.

1. Nekalta pradžia: Pirmoji cigaretė, pirmasis dūmas, pirmieji stikliukai, pirmosios pokerio partijos ar dozės. Ir dažniausiai būna nemaloni. Tiek cigaretės dūmas šlykštus, tiek ir vėmimas nuo pirmųjų alkoholių dozių. Malonus būna galbūt tik pirmoji išlošta kortų partija ar laimingas ruletės sukimas. Tačiau viską vienija tas mūsų įsisavintas nekaltumas: “juk nieko neatsitiks”, “kartais galima”, “niekada nebandžiau”, “truputį nepakenks” ir t.t. Tai būna pirmieji žingsniai, kuriuos žengė visi turintys priklausomybę, o beveik visi šiuos žingsnius žengė ir žmonės neturintys bėdų (rūkymas yra bėda, neapsigaukite).

2. Psichologinė, socialinė priklausomybė: Kadangi visi “nekaltos pradžios” bandymai dažniausiai būna atliekami ne pavieniui, o skatinant vienas kitą grupelėse, tai ilgainiui tokie pabandymai dažniausiai jau būna socialiniu reiškiniu, taip pat žinomi kaip: “prie kompanijos”, “kad būtų linksmiau”, “prie chebros”, “negi aš vienas sedėsiu”. O tada jau po truputį vystosi visuotini parūkymai, išgėrimai, pasivaikščiojimai į kazino, žolytės parūkymai ar tablečių pasivaišinimai. Vyksta tiesiog grandininė reakcija, prie kurios vieni pripranta greičiau, o kiti išvis nepripranta. Vėlesnėse stadijose, tie kurie nepripranta ar netoleruoja kažkokios priklausomybės skatinimo, nesąmoningai kitų akyse tampa, tarsi nepritapėliai ar eretikai. Ilgainiui arba tenka pritapti prie bandos jausmo (pvž gerti su visais) arba keisti aplinką. Viska vainikuoja gerai žinoma frazė: “kai norėsiu, tai mesiu”. Ir kai toji “norėsiu – mesiu” iliuzija virsta patologine priklausomybe, ypač rūkaliai sako: “nebesugebėsiu mesti”.

3. Patologinė priklausomybė: Po truputį po truputį su visais parūkant, pageriant, palošiant, pavartojant vystosi tiek psichologinė, tiek fizinė priklausomybė ir žmogus nebevedamas bandos jausmo ieškų kvailiausių progų “atsipalaiduoti”, nes kažkas “sunervino”, “pasakė”, “padarė”. Žodžiu kas nors atliko bet kokį veiksmą, duodantį pagrindo “atsiplėšti”. Kad ir tarkim eilinė sunki darbo diena. Tai iškart pretekstas bent keliems bokalams alaus vakare. Ir tai tampa nebe atsipalaidavimo priemone, o būtinybe. Kiekvienos priklausomybės priežastis, žinoma, skirtinga. O galiausiai į darbą ateina mąstymas “nėra ką veikti”. Jei nebėra ką veikti ir ateina į darbą visokie “nekalti” malonumai. Tai pirmieji lendantys patologinės priklausomybės veiksniai. Nėra ką veikti šį vakarą – išgersiu. Nėra ką veikti savaitgalį – einu tabletyčių. Nėra ką veikti – eisiu į kazino. Ką veikti? Parūkyti. Ir po truputį vis dažniau ir dažniau nebėra ką veikti. Nei prie ežero nebėra ką veikti, nei grįžus namo nebėra ką veikti. Žodžiu nuolat nėra ką veikti ir reikia praskaidrinti tą veiklos stygių. Žinoma viskas nėra taip paprasta ir generalizuota, kaip piešiu, bet principas toks pats visais atvejais, skiriasi tik gausybė detalių (nuo socialinės padeties iki draugų rato, bei algos). Net ir šioje stadijoje žmogus dažniausiai laiko save normaliu ir mano, kad gali lengvai nugalėti savo priklausomybę, nes kolkas dar “nieko tokio”. Pacituosiu vieno žmogaus iš AL istorijos atomazgą būtent šioje stadijoje: Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabia moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo. Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai to nepavyko stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų. Džiaugiuosi, kad šis žmogus susivokė, nors jau buvo netoli visiško žlugimo, bet dabar jau gali mėgautis pilnavečiu gyvenimu. Esminė šio periodo pasėkmė – noras dar ir dar patirti priklausomybės objektą, o socialinis faktorius būna visiškai nebesvarbus, net nebereikia būti kompanijoje ir nesvarbu, kas bus rytoj. Reikia. Ir su kiekvienu cigaretės dūmu, stiklu brendžio, statymo ar svaigalų dozės – kitą kartą reikia vis daugiau.

4. Degradacijos periodas Čia žmogus jau visiškai nebesivaldo. Jam nuolat reikia “kaifo”, čia pradeda lįsti didžiausios socialinės problemos. Kai žmogų visiškai užvaldo jo priklausomybė, žlunga viskas aplinkui. Rūkymo atveju žmogus nors ir rūko kas 5 minutes, tačiau tik smirdi ir kenkia sau, kadangi nikotinas nėra svaiginamoji priemonė ir nežaloja centrinės sistemos kaip tarkime kiti svaigalai. Jei ankstesnėje stadijoje, žmogus jaučia, kad turi ankščiau eiti miegoti, nes eis į darbą. Tai šioje, jis dabar norės prisigerti ar pavartoti, o į darbą nueis “kaip nors”. Arba loš iki paryčių, kol nepraloš arba nelaimės visko (kaip aišku, neatsitinka). Šio periodo pradžioje dažniausiai aplanko depresija, asmenybės sutrikimai, įvairios problemos gyvenime. Rūkymas būna tik blizgutis prie viso kito (gal kas matėte nerūkantį alkoholiką ar narkomaną?) ir iškrenta iš degradacijos periodo kaip esminis faktorius, nors dažniausiai priklausomybių pradžia būtent ir prasideda nuo rūkymo. Galiausiai iškrentama iš socialinio gyvenimo, palieka draugai, šeima (nenagrinėjant to atveju, kai žmogus išsigelbėja, bet tai retai būna jo pačio pastangomis). Jis lieka vienas arba su likimo draugais, o ne retai net su tais pačiais su kuriais pradėjo odisėją. Ir finalas: apgailėtina egzistencija ir galiausiai mirtis. Daugėlis nusižudo. Lošėjai ir narkomanai labai dažnai planuoja nusikaltinimus, kad gauti pinigų (kad gauti išgerti, mūsuose tereikia parinkti butelių – su tokiom vynų ir alų kainom nesunku). Amen. Žmogaus nebėra. Vieni baigia su kepenų ciroze, kiti su auksine adata, treti ant kilpos pralošę paskutinę paskolą.

Nežinau ar įtikinau, bet mano manymu visų priklausomybių, kokios jos bebūtų, mechanika tokia pati. Tai labai klastingas padaras gyvenantis mūsų viduje. Keisčiausia, kad žmogus pats nesupranta, kad yra įklimpęs ir nuolat ieško būdų sau (o ne kitiems) viską pateisinti, o kad akivaizdžiai pamatyti galimas pasėkmes neužtenka proceso spartos – visos priklausomybės klampina lėtai, klastingai ir niekur neskubėdamos.

P.S.: Jei jaučiate, kad kažkas panašaus gali vykti Jūsų viduje – netylėkite, raskite su kuo pasikalbėti, nes kitu atveju problema tik didėja. O jei matote, kad Jūsų artimas žmogus klimpsta, netylėkite – pasikalbėkite su juo. Galite parašyti net ir man, nes su tuo pakankamai esu susipažinęs. O juk sakoma – nuo ko susirgai – nuo to ir gydykis. Tik žmonės suserga ne nuo alkoholio, ar nuo narkotikų – o nuo kitų žmonių. Žmonėmis ir reikia gydytis.

Froido teorijos teigia, kad apskritai viską ką mes darome įtakoja du gamtos suformuluoti veiksniai – seksas (giminės pratęsimas+malonumas) ir pripažinimas (pirmavimas, noras būti priekyje). Todėl galima daryti prielaidą (bet ne išvadą), kad mūsų pasąmoningi siekiai daugintis ir būti pripažintais yra paremti emocijomis.

Čia ir prasideda pats reklaminis grožis. Reklamos dažniausiai veikia mūsų emocijas, net gi skalbimo miltelių reklamos paremtos emocijomis. Kokie būna “skalbėjų” veidai kai mato dėmę? O kokie būna, kai mato baltus ir gražius marškinius ar palaidinę? Taip. Emocijos.

Tačiau didžiausias blogis (?) yra ne eilinėse reklamose apie skalbimo miltelius ar muilą, kur viskas pavaizduojama paprastame buitiniame gyvenime. Imkime ką nors rimčiau. Ką nors nelabai susijusio. Pavyzdžiui pusnuogė gražuolė ir viskis, degtinė ar kitoks brudas. Arba pavyzdžiui raumeningas vyrukas ir moteriški kvepalai. Tokios reklamos paremtos šiek tiek daugiau nei emocijomis. Reikiami ingridientai reikalingi tokiai reklamai yra:

• produktas (tikslus ir vientisas objektas)
• auditorija (kam pardavinėsime)
• norima sukelti emocija, galima vadinti ir žinute (džiaugsmas, aistra, seksas, pyktis, ramybė ar pan. tikslinei auditorijai – pavyzdžiui: dviračių reklama, čia mums užtektų parodyti didelį eismo kamštį dažnai vairuojančiam asmeniui, kad sukeltume neigiamą emociją)
• sąsaja, vaizdinys su emocija (šypsena, gražuolė, paplūdimys)
• sąsajos, vaizdinio surišimas, sutapatinimas su produktu

Viskas vyksta labai paprastai ir nesudėtingai. Tarkime mums reikia reklamuoti viskį. Tikslinė auditorija yra vyrai. Ne paslaptis, kad vyrai labiau linkę į prigimtinę pareigą daugintis, dažnai suvulgarindami tai iki gryno sekso, nors iš esmės, tai pasąmoningas procesas, noras daugintis. Pasirenkame emociją – aistrą, seksą. Reiškia pagal Froido teorija apeliuojame į vieną pagrindinių žmogaus funkcionavimo mechanizmų. Mums reikia sąsajos, vaizdinio – negalėtų būti kažkas kito, nei gražuolė moteris. Na ką gi, beveik viską ir turime. Dabar tiesiog reikia sąsają sutapatinti su produktu. Tai galėtų būti viskį laikantį pusnuogė gražuolė laukianti savo “vyro”. Taškas. Žinutė nusiųsta – seksas tiesiogiai susijęs su alkoholiu. Pavyzdys iš gyvenimo:

Ką turim? Produktas – stiprus viskis ar konjakas, tiksliai nežinau kas čia yra. Auditorija – žinoma vyrai. Emocija – seksas (pasąmonėje malonumas ir noras daugintis). Sąsaja su emocija, žinutė (”Skystas kelnaičių nuėmėjas” or smthng). Ką gauname? Ogi tokį sutapatinimą, kad tereikia viskio, kad gautume seksą (savo prigimtinį variklį). Viskas tikriausiai labiau nei aišku. Ir šiaip vyram nelabai sunku ką nors įkišti:

Nenoriu pasirodyti šlykštus, bet moters net burna pražiota (aš visa tavo?). Mol, kvepalai tavo kelias į moterį. Bandome pažiūrėti, ką panašaus išspaudžia moterim? Žinoma išspaudžia:

Moterų psichologija, žinome, kad ir daug sudetingesnė ir jos šiaip labai linkusios į emocijas nei vyrai (vyram išvis užtenka paapeliuoti į klyną). Moteris kaip žinia turi stiprų nora būti patraukliai ir geidžiamai (ir nebūtinai sekso prasme, kaip vyram). Ji tiesiog turi būti graži ir patraukli tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Čia žaidžia Froido teorija – pirmauti. Tos pačios reklamos sukūrė grožio etaloną – liekną, didžiakrūtę ir dažniausiai blondinę. Taigi turime produktą piliules, pora emocijų – nepasitenkinimą (storą moterį), ir nora būti patraukliai (plius laisvės pojutį – žirgą). Susiejam su piliulėm – vualia.

Gal pabandom sukurti savo produktą? Taip greituku. Kaip pavyzdį (aš ne reklamščikas, nebus tobula). Tarkime reklamuojame… Stipresnę nei standartinę degtinę, ale panašų į absentą gėrimą. Primeskime… 69 laipsnių, su ta pačia apeliacija į seksą. Žodžiu mes kolkas turime tik skystį. Parinksime auditoriją – vyrai iki 35 metų. Alkoholikų mums nereikia, nes jie neįpirks, kainuos tarkime 25 eurai (apie 86 litai). Eisime paprastuoju keliu – emocija bus seksas, aistra. Reikia žinoma ir pavadinimo… kad būtų lengvai įsimenamas ir su kabliuku. Mūsų naujasis stiprusis gėrimas vadinsis – SX (su asociacija į žodį seksas, panaudojant žmogaus savybę, jog jam nereikia visų raidžių, kad suprasti žodį). Reikia žinoma ir buteliuko. Tegu tai būna paprasta, lengvas ir elegantiškas butelis, su raudonais elementais (vėlgi apeliacija į aistrą). Paimame kokį nors piktesnį griežtesnį, bet tuo pačiu ir aptakų šriftą. Pamarginame kokiu nors akcentu. Surašome ko reikalauja įstatymas Padailiname. Įdedame kokį šūkį… Hmm… SX… Strong eXperience bus gerai apeliuojant į gėrimo stiprumą bei žaismą su raidėmis. Gaunam šiokį tokį butelį stipraus gėrimo:

Ką gi turime bonkės koncepciją. Sexy Strong Wild ir t.t. Turim jau porą nuorodų į seksualinę sritį. Ką gi. Dabar mums reikia bent jau kokius nors plakatus iškabinti mieste. Žinoma reikia žavios seksualios merginos. Hmm… Striptizo šokėjos. Truputuką efektų.

Va taip va daromos tokio pobūdžio reklamos, žinoma tikras dizaineris ir marketingistas būtų ištraukęs kur kas geresnį rezultatą nei aš tept lept principu, bet esmė turbūt aiški? Dabar primeskime, kad pagal šį principą kuriamos alaus reklamos (už pergalę, geriausia ką turime ir t.t.). Dar vis nebereikia uždrausti alkoholio reklamos?

UPDATE (įmaketinam į žurnalą pvž):

P.S.: Jei kuri kompanija susidomėtų mano sukurtu stipriuoju gėrimu – kreipkitės

Viskas prasidėjo nuo šio įrašo, kai buvau apšauktas rasistu komentaruose. Ypač tai juokinga, kad tai daroma šiek tiek juokais, o esi apšaukiamas rasistu. Paduokite į teismą.

O dabar apie tikrovę. Pacituosiu kas iš tikro yra rasizmas: Rasizmas yra įsitikinimų sistema ar doktrina, kuri teigia, kad įgimti biologiniai skirtumai tarp žmonių rasių lemia kultūrinius ar individulius pasiekimus – iš ko seka išvada, kad viena rasė yra aukštesnė kitos rasės atžvilgiu ir kad aukštesnioji rasė turi teisę valdyti žemesniąją. Moksliniu požiūriu terminas rasizmas yra motyvuojantis pagrindas socialinei diskriminacijai, rasinei segregacijai ir smurtui, įskaitant genocidą.

Tai va, ponai ekspertai, Jūs man pasakykite, jei aš teigiu, jog 1959 metais Prancūzijos rinktinė buvo vien baltaodžiai, o dabar vien juodaodžiai – aš esu rasistas? Aš tiesiog konstatuoju eilinį globalizacijos reiškinį. Jei pasakyčiau, kad dėl globalinio atšilimo pasekmėje mūsų temperatūra pakilo 1,5 laipsnio? Iš kurio kampo aš “rasistas”? Šilumos ar šalčio? Nei kieno – konstatuojamas faktas.

Rasizmas jau seniai mane užknisusi tema, kur bendros nuomonės nei su vienu negali prieiti. Bet darosi juokinga, kai dėl kiekvieno kitos rasės paminėjimo kokiu nors “nepatogiu” kontekstu esi kaltinamas rasizmu. Žmogus gi gali laisvai paminėti skirtumus? (taip ir odos spalvos skirtumus) Ir dėl to jis dar nėra rasistas. Nes Amerikoje jau darosi tendencija, kad negalima minėti kitokios nei baltos spalvos odos. Situacija:

- Laba diena, ar nematėte pro kurias duris įėjo toks juodukas?
- Nežinau apie ką kalbate.
- Na toks, ryškiai geltonomis kelnėm su akinukais.
- Mačiau tokį.
- Na toks juodukas.
- Na, jei jūs taip sakote, aš to nesakau.
- Klausykit, ar praėjo asmuo su ryškiai geltonomis kelnėmis, baltais marškinukais su užrašu “FCUK”, salotiniais batais, ilgais dredais ir dideliais juodais akinukais?
- Taip praėjo.
- Tai, jis buvo juodukas?
- Negaliu atsakyti.

Tai va mieli, ekspertai, kai įvardini tautų ar žmonių kultūrinius, religinius skirtumus – dar nesi rasistas. Visi esame iš esmės žmonės ir esame vienodi, bet tuo pačiu kiekvienas skirtingas. Tiek odos spalva, tiek tikėjimo, tiek dar kažkuo. Jei aš pasakysiu, kad neišpažįstu judaizmu, jau esu antisemitas? Nė velnio. Nebekliedėkime. Reikia suprasti, kad visi esame žmonės ir mūsų skirtumai mūsų nežmonėmis nepadaro. Nereikia niekinti, engti, nekęsti, keikti žmonių už tai, kad jie yra ne tokie kaip mes. Aš lygiai taip pat nekęsiu tiek negro, tiek japono, tiek baltojo, jei jis darys ką nors blogo. Aš turiu teisę be neapykantos sakyti visų žmonių skirtumus, privalumus ir trūkumus, kol tai neapipinta neapykanta, pagieža. O kiekvieno asmens individualias savybes turiu teisę ir niekinti, ir peikti. Ir man nesvarbu kas apšiks kampą – ar lietuvis, ar marokietis, ar japonas – nekęsčiau pačio apšikimo fakto. O dėl odos spalvos, neturime teisės niekinti nei vieno žmogaus.

Visada gyvenime atsiranda tokių situacijų, kurios tiesiogiai reikalauja savipristatymo. Ar tai būtų pokalbis dėl darbo, ar draugų vakarėlis, ar rimta prezentacija.

Fundamentai savęs pristatymo procese yra labai paprasti:

• koncepcija
• atlikimas
• situacijos palaikymas

Koncepcija: Jūs turite tiksliai žinoti, kas norite būti, kuo pristatyti save. Norite būti roko žvaigždė? Būkite. Savyje. Norite būti kompetetingas darbuotojas? Būkite. Savyje. Norite būti srities žinovas? Būkite. Žinokite patys kaip Jūs norite atrodyti kitiems iš šono. Tik turėdami aiškią viziją, aišku savo vaizdmeny norimoje pozicijoje, galėsite tai pasakyti ir kitiems. Jei einate “tik pasirodyti” ar “save parodyti”, labai daug šansų, kad Jums tiesiog nepasiseks. Jei įsivaizduosite savo tikslią rolę ir taip kaip Jūs turėtų matyti kiti.

Atlikimas: Vaidmuo taip ir liktų vaizdmeniu, jei neturėtumėte tikslaus plano, kaip žadate atlikti savo vaidmeny (taip, būtent, mažą mažyti pasirodymą). Priemonės tam labai paprastos – prezentacija, lapukas po nosimi, mintyse išdėliotas planas. Svarbiausia, kad viskas būtų užmanyta pagal koncepciją. Šnekate apie tai, kuo norite būti.

Situacijos palaikymas: čia labai svarbu išlaikyti laviramą tarp publikos, Jūsų klausančių žmonių. Ne visi Jūsų žodžiai gali tarnauti situacijai, ne viskas gali būti teisingai suprasta. Stenkitės suprasti savo “publiką”, ar tai būtų pilna salė klausytojų, ar vienas piktas įmonės direktorius. Laviruokite. Net ir savo koncepciją kartais patartina ekspromtu pritraukti prie publikos.

Žaisliukai: blizgučiai arba žaisliukai labai paprasti ir nieko naujo turbūt nepasakysiu – kompetinka, aiški, mandagi ir į klausytoją nukreipta kalba – sėkmės garantas. Viskas atrodytų labai paprasta, tačiau praktiškai, dažniausiai, tai įgyvendinti labai labai sunku. Viskam reikia laiko, kantrybės ir pasiryžimo.

Taip. Po truputi pradedame pasiekti Lietuvos politikos ekstazės viršūnę. Dabar kiekvienas gali būti valdžioje. Valinskas jau seniai parodė, kad moka disponuoti nuolatinių Akropolio lankytojų smegenimis, tad užkariauti seimą jam nebus itin sunku. Pora Radžio ir pora Žvagulio dainelių, žiū jau vienas kitas mandatas ir garantuotas.

Kam Lietuvai reikalingi politologai, socialinių ir ekonominių mokslų daktarai, jei turime Valinską, Algį Ramanauską, Paleckį (o Vilniete…) ir Šustrauską. Kam mums seime normalios galvos, jei galime įleisti šou menus, bent bus dar linksmiau gyventi. Turbūt “Dviračio žinių” mums nebeužtenka.

Aš labai tikiuosi, kad Valinskas ir chebra čia nerimtai ir neis į seimą ar kitą valdantį organą. Klounų ten ir taip užtektinai. Užtektinai ir kuriozinių situacijų. Valinskas savo politinę galią jau parodė laidoje su Marcinkevičiumi.

Aš įsitikinęs, kad jei tokia partija atsiras. Mūsų Akropolio, LNK ir kitų žemiškų pramogų vartotojai kaip mat išrinks tą partiją. Ir ką? Seime dainuoti pradėsime? Nežinau… nežinau…

Kaži kaip galėtų vadintis ta naujoji partija? Laisva ir nepriklausoma partija? Dviračiai ir teisingumas? TV-ščioniška Šoukratinė partija?

Gyvūnų globos teisių nebereikia. Jie tuoj bus labai mylimi. Aš nesu prieš, bet kokį seksualinį gyvenimą, nesu prieš religijas, idėjas, judėjimus. Tačiau tik tol, kol niekam tai nemaišo. Jei nori mylėtis su karve – prašom, bet tol kol tu ir karvė tuo patenkinti. Visais kitais atvėjais – tai netoleruotina, o mano manymu, ypač netoleruotina kai tai bandoma padaryti mada ar sektinu pavyzdžiu. Maždaug ėėė, mes dulkinam ožkas, gal nori ir tu? Tuo spinduliuoja visi paradai ir karnavalai, rodantis seksualinę laisvę. Kodėl aš apie tai kalbu? Olandijos teismas jau seniau atmetė prašymą uždrausti Draugiškos meilės, laisvės ir įvairybės partiją, kurios nariai – pedofilai. Ši partija siekia įteisinti vaikų pornografiją bei zoofiliją – lytinius santykius su gyvūnais. Taip pat siekiama, kad būtų panaikintos bausmės už lytinius santykius su vyresniais nei 12 metų vaikais. O mano manymu tai jau virš normos. Nejaugi žmonės išties nori būti tiek tolerantiški?

Karo lauko labaratorijos. Gali būti ir dar labiau netolerantiški – žmonės gali daug ir žiauriai kariauti. Ir daeiti iki visiškų kraštutinumų. Pvz.: 1981 metais pentagonas išleido 6 milijonus dolerių (o tada jie turėjo daug didesnę vertę), kad sužinotų ar sudeginus Sovietų kovinės raketos nuotrauką pavyktų sunaikinti pačią raketą kuri pavaizduota toje nuotraukoje. Top secret photo-voodoo soviet rocket project. Nors sovietai irgi neblogų projektų turėję, bandė sukurti antitankinius šunis. Keturkojai žmogaus draugai, bet tankų priešai, buvo mokomi bėgti po tankais su sprogstamosiomis medžiagomis, pririštomis prie jų nugarų. Deja, Sovietai mokė šunis, pritvirtindamį dešrą, ar ką ten, po savo tankais. Realaus mūšio lauke, tai turbūt atrodė labai juokingai, nes 1942 metais, karo lauke, visa sovietų tankų gvardija buvo priversta trauktis ir bėgti nuo savo pačių šunų (iš kur pudeliui su bomba žinoti kuo skiriasi sovietinis nuo vokiško tanko?).

Ir tik keli pasaulio margumynai iš genialių sprendimų ir idėjų serijos. Kas nors man gali pasakyt, kodėl kartais priimami tokie itin buki sprendimai? Gal kas žino dar kvailesnių?

Technologija pagrįsta nanofabriku arba nanorobotais. Liaudiškai tariant vienas nanometras yra viena “milijontoji” milimetro dalis. Ir iš tų dalelių kažkokiaistai būdais padaromi nanocechai ir nanokonvejeriai. Šie mechanizmas perdirba reikalingas oro ir vandens molekules į reikiamas medžiagas (paspardo į atomus, pastumdo neutronus), reikiamo svorio atomus lipdo viena su kitu ir taip gauna reikiamą medžiagą. O taip! Teoriškai iš karvės mešlo galima padaryti auksą ir atvirkščiai, tik deja, auksą iškasti ir karves maitinti kur kas pigiau. Visą procesą galima suprasti žvilgtelėjus čia:

Lygiai tokiu pat principu turint atitinkamą programą galima pasigaminti sau idealiai tikslius kedus, kebabą, porcelianinį puodelį ar supergalingą nešiojamą kompiuterį. Kalbant apie pačias nano technologijas, turbūt daugelis žino, kad nanorobotais ruošiamasi gydyti vėžį, atlikti begalę naudingų dalykų, žodžiu tarnauti žmonijai. Geras dalykas ar ne? Bet. Tiems kam patinka “reali mokslinė” fantastika, padarytų didelę nuodėmę, jei, pasikartosiu, nepamatytų filmo “One Point O“:

Filmas apie tuos laikus, kai nano robotai ir technologijos jau “nenaujiena”, galima pamatyti sofas keičiančias spalvas ir save valančius prietaisus. Viskas rodos vos ne tobula. Bet kažkas ne taip. Pas vieną bičą pilnas šaldytuvas pieno (nors jis jam alergiškas), kitas valgo žalią mėsą, kitas dar kažką. Kame šuo pakastas? Korporacijos norinčios uždirbti, pasiuntė nanorobotukus, kad skatintų pirkti vieną ar kitą produktą, geras marketingas ar ne? Bet programuotojai paliko kelis bugus… O toliau reikia pamatyti patiems.

Taigi nanotechnologijos leis blogiukams būti dar blogesniems. Įsivaizduokite ginklusgaminamus iš oro… Nanorobotukų-naikintojų armiją… Nebereiks nei cheminių ginklų. Bet aš kažkaip tikiu, kad viskas bus gerai, ir laukiu nesulaukiu savo ASUS NANO EDITION

Dar rekomenduoju nežinau.lt straipsniukus (jei dar neskaitėt):
Nauji nanopavojaus ženklai
Nanotechnologijos: pradedant galingais PC, baigiant kosmetika (I dalis)
Nanotechnologijos: tamsioji pusė (II dalis)
Nanotechnologijos: ką žada ateitis? (III dalis)

„Noriu pasidžiaugti, kad patys tinklaraštininkai skatina rašyti lietuviškai (pavyzdžiui, „ė propaganda“) ir tikrai nėra nusiteikę prieš lietuvių kalbą“, – teigė I.Smetonienė. (och kokie mes vis faini).

„e Diena“ atliko internetinę apklausą, kokios rašymo tradicijos vyrauja virtualioje erdvėje. Anketą užpildė 166 internautai. Paaiškėjo, kad dažniausiai paprastinti lietuvišką abėcėlę internautai linkę bendraudami su draugais per pokalbių programas, tokias kaip „Skype“, ICQ ar MSN. 31 proc. apklaustųjų per tokius pokalbius niekada nenaudoja lietuviškų rašmenų, o 37 proc. naudoja tik kartais. Tik 17 proc. internautų elektroninius laiškus visada rašo naudodami visą lietuvišką raidyną. (orig)

Lieka, bent man, atviras klausimas: ar mano bendravimas skype pagalba iš tikro yra rašytinė ar sakytinė kalba? Iš esmės aš tik ne verbaliniu būdu perduodu informaciją, kurios išliekamoji vertė man yra visiškai nulinė (būtent pats tekstas, o ne informacija). Skype, IRC, MSN ir visą kitą mano manymu tik komunikacijos priemonė. Tai gal verta norminti ne rašytinę kalbą kaip čia bandoma visiems įgrūsti į galvas. Gal bandoma iš tikro sunorminti komunikacijos kanalus? Kas būtų logiškiau? Nes tikrai nemačiau nei vieno normalaus žmogaus, kurie rašo kažką su realia išliekamąja verte ir tai darytų šveplai. Man asmeniškai net gėda tai būtų rašyti “krc bbd ir pox man tos lietuvishkos raides“. Čia kaip savo vertės menkinimas kažkoks tai. Manau seniai reiktų imti už ragų ir norminti informacijos sklaidos priemones, o ne rašytinę kalbą kaip vieną stambų objektą. To pliusai:

• būtų kaip mat teisiškai įforminti visokie sms, pažinčių portalai ir t.t.
• būtų galima pasiūlyti “spellcheking for masses”, t.y. nuolat raudonuotų visokie “krc bbd ir pox” forumuose ir t.t. kurie nuo tam tikro lankytojų skaičiaus “privalėtų įsidiegti”
• galima būtų spardyti šikną kalbos inspekcijai, nes ko tais jie labai pasyvūs
• kiti mano nežinomi pliusai

Aš asmeniškai galvoju, kad reik mylėt ir tausot savo kalbą. Aišku ir lazdos neperlenkti ten su visokiais laidabraukiais, maigyklėmis ir t.t. O ten visiems portalam, portaliūkščiam tai jau seniai laikas įspirti į šikną ir prisiimti daugiau atsakomybės už savo ūjojančius lankytojus.

Didelė pilietinio parako dozė sprogsta kažkur giliai smegenyse – vien tik klausant, kaip kažkas išsireiškė, stadioninio roko užtaisą – naująjį Andriaus Mamontovo albumą “Geltona.Žalia.Raudona”. Pilietiškumas alsuoja tiek dainų ir albumo pavadinimuose, tiek pačiuose tekstuose. Būtent apie pilietiškumą ir gyvenimo už geltonos, žalios, bei raudonos užkulisius kalbiname naujojo albumo susidedančio iš 150 dainų kaltininką – Andrių Mamontovą.

kubikas.lt: Teko daug skaityti, matyti, girdėti apie tavo naujojo albumo atsiradimą. Viena iš tokių naujovių Lietuvoje – virtualus koncertas “Second Life”. Tinklaraščiuose nemažai informacijos apie šį pasirodymą – atgarsių ir nuomonių, o internete galima stebėti vaizdo įrašą. Yra žmonių kurie po šio koncerto teigė – “gerai pašėlom”. Andriau, o kaip pašėlai pats? Koks jausmas koncertuoti ir bendrauti virtualiai, nematant nei publikos, nei veidų? Kas darėsi pačio viduje? Ar nebuvo šiek tiek nejauku, keista? Ar šiam koncertui reikėjo atskiros repeticijos?
Andrius Mamontovas: Į tą “koncertą” žiūriu tik kaip į kompiuterinį žaidimą. Be jokios abejonės, tai negali atstoti tikro ir gyvo kontakto su publika. Manau, kad tokios virtualios erdvės, kaip Second Life, greitoje ateityje turi tapti puikia terpe tiems, kurių judėjimas realiame pasaulyje yra vienaip ar kitaip apribotas. Nebuvo nejauku. Buvo kiek juokinga matyti savo kiek zombišką kompiuterini atvaizdą. Todėl leidau savo sūnui Andriui valdyti mano avataro (skaitmeninis žmogaus atvaizdas) judesius. Tie žiūrovai, kurie sako “gerai pašėlom” realiai tiesiog pamankštino pirštus ant savo kompiuterių klaviatūrų

Second Life koncertas:

kubikas.lt: Žaliasis klausimas. Šiais laikais matomas vienas labai kryptingas trendas – tai ekologija. Atliekų rūšiavimai, globalinis atšilimas, klimato kaitos pasekmės, įvairios akcijos ir propaganda. Kaip pats žiūri į šiuos reiškinius? Ar tiki globaliniu atšilimu? Ar nemanai, kad kartais šios temos būna pernelyg sukomercintos? Ar tikėtina, kad kažkada išvysime Andriaus Mamontovo iniciatyvą ekologinėmis temomis? Kuo pats prisidedi prie gamtos saugojimo ir ką patartum padaryti kitiems?
Andrius Mamontovas: Pradžiai noriu pasiūlyti, nevartoti tokių žodžių kaip “trendas”, nes lietuviškas jo atitikmuo “kryptis” yra ne ką prasčiau skambantis (stengsimės,- aut. past) Globaliniu atšilimu tikėti ar netikėti nebereikia. Manau, kad mes jau matome ir jaučiame jo būvima ir pasekmes. Kartais, kai kažkas mus bando įspėti, mes užmerkiame akis sakydami, kad tai per daug sukomecinta ir čia pat išpilame šiukšles kur nors miške. Mano iniciatyva ekologinėmis temomis vyksta kiekvieną dieną. Tarkim, tuo momentu, kai valomės dantis, nieko nekainuoja užsukti bėgančio vandens čiaupą. Arba išmesti šiukšles tik joms skirtose vietose. Pasekmės, kurių sulauksime, prasideda nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

(c) sarune efoto.lt

kubikas.lt: Raudona spalva buvo bandoma įjungti LEO LT projektui, bet rodos jis toliau sėkmingai juda finišo link. “Prezidente, atsipeikėk iš svetimo sapno” ir naujasis albumą, rodo, kad nesi apolitiškas, o ir atvirkščiai – pilietiškas, bei kvieti tautą taipogi nebūti pasyviais. Ką iš tiesų manai apie dabar vykstančius procesus politikoje: komisijas, vieno kito kaltinimus, LEO LT steigimo procesą, ir visą politinį cirką? Ar prezidentas visgi pateisino tavo, kaip piliečio, lūkesčius ir “atsibudo”? Jei būtų galimybė priimti vieną sprendimą Lietuvos labui – koks jis būtų?
Andrius Mamontovas: Be jokios abejonės, mūsų “lyderiai” miega arba iš visų jėgų stengiasi, kad tik mes visi nepabustume, nes jiems patogu valdyti žmones, nereiškiančius savo nuomonės ir neturinčius pozicijos. Visi tokie “projektai” kurių skaidrumu net ir visiškai nepašvęsti žmonės suabejoją, yra ne kas kita o kažkieno įtakos zonų ir pajamų dalinimasis, siekiant savanaudiškų tikslų. Po mūsų prezidento sprendimo dėl LEO LT manyje liko kažkoks liūdesio jausmas. Atrodė, kad geri žmonės nusiminė, o blogi triumfavo Lietuvos labui padėtų kiekvieno iš mūsų sprendimas: atėjus rinkimams, neklausyti politikų kalbų, o patiems prisiminti jų darbus, kuriais jie “garsūs”. O tada pareikšti savo balsą. Nes jei vėl išrinksime tą, kuris mėtys daugiausiai saldainių iš malūnsparnio, tai tokia bus mūsų ir vertė.

Didelis Ačiū Andriui už atsakymus, o mes savo ruožtu palinkėsime dar didesnės kūrybinės sėkmės!

Andrius Mamontovas: http://www.myspace.com/andriusmamontovas

“Geltona.Žalia.Raudona” dainos:

1. TAVO VAIKAI (1:33)
2. MES ČIA (3:14)
3. KIENO TU PUSĖJ (3:12)
4. ATSIBUSK (4:05)
5. GELTONA.ŽALIA. RAUDONA. (4:28)
6. TOS PAČIOS NAUJIENOS (2:14)
7. JIE PLAUNA TAVO SMEGENIS (4:09)
8. DEGANTI SAULĖ (5:15)
9. DABAR IR ČIA (3:50)
10. TAVO SVAJONĖ (5:20)

Albumą galima rasti: Omni Surfport.

“Geltona.Žalia.Raudona” videoklipas:

Negaliu nusiraminti neištraukęs savo firminio recepto ir nepaguldęs atgal į viešumą, o ypač po pasiklausimo ką apie maisto gaminima šneka Dovilė ir Šilas. O mano receptai gimsta ne galvoje, o parduotuvėje, apžiūrinėjant įvairius padažus, prieskonius ir kitas skanybes. Taigi patiekalai greitai paruošiami, o būtent šitas skirtas greitai ir be skausmų sužavėti kitą/kitus asmenis savo tariamais kulinariniais sugebėjimais. Išpeikusių dar nesutikau, o pavogusių ir darančių buitines vakarienes antrosiom pusėm – nemažai. Tinka ir studentams norint pailsėti nuo koldūnų ir žuvies pirštelių.

Rekomenduosiu tik savo mėgstamas prekes, JOKIOS reklamos taip sakant

Saldžiarūgštė vištiena su švelniais ryžiais ir daržovių salotomis

Porcija: 3 asmenims
Paruošimo trukmė: ~30 min

Reikalingi ingridientai:

400 gramų vištienos filė, rekomenduočiau Meistro arba Vilniaus paukštyno produkciją.

2-3 pakelių ryžių (Bosto Mediterranean Rice arba Bosto Long Grain Rice, iš bėdos galima ir Uncle Bens Long Rice)

Uncle “Bens Sweet and Sour” arba “Sweet Thai CHilli”(aštresnis) Jei norit aštresnių pojūčių – Jums reikia Sweet Thai CHilli.

3 spalvotų paprikų ir 4-5 pomidorų

Įsitikinkite, kad paprikos ir pomidorai šviežūs. Bei gerai nuplaukite.

Suslavičiaus morkų ir paprikų padažo salotoms (Nenaudokite su krapais ar kitų padažų, šis – the perfect one.)

Santa Maria Vištienos, Ryžių ir Salotų prieskoniai(Jokių ten Saldvų, Optimų Linijų ir panašiai.)

Dar reikės pora šaukštų grietinės.

Maisto paruošimas: Sudėkite ryžius virti. Ant pakelio pažiūrėkite kiek jie turi virti ir nepervirkite.Vištieną supjaustykite kubeliais kuo smulkiau. Visą vištieną ištrinkite Santa Maria vištienos prieskoniais. Ant vidutinio stiprumo ugnies kepinkite vištieną apie 5 minutes. Tuo metu kubeliais supjaustykite daržoves. Į salotinę suberkite daržoves ir pagal skonį įberkite Santa Maria salotų prieskonių ir užpilkite Suslavičiaus salotų padažo. Viską gerai išmaišykite. Salotos paruoštos.Ant atviro puodo su verdančiais ryžiais uždėkite indą kuriame būtų porą šaukštų grietinės. Palaukite kol indas su grietine įkais ir grietinė ištirps. Įberkite porą arbatinių šaukštelių Santa Maria ryžių prieškonių ir išmaišykite.Kai vištiena pabals ir gerai apskrus, įpilkite visą indelį pasirinkto Uncle Bens padaržo ir ant silpnesnės ugnies patroškinkite 5-7 minutes. Vištiena paruošta.Kai išvirs ryžiai, juos suberkite į indą su grietine ir gerai išmaišykite. Ryžiai paruošti. Dabar viską gražiai paserviruojame: į stiklinę prigrūdame ryžių ir apvertę padedame viduryje lėkštės, ir pakeliame stiklinę – ryžiai gražiai įgaus formą. Aplink sudėliojame vištieną, o po to daržoves, rezultatą matote apačioje:

Prie maisto rekomenduoju: Jei rinkotės švelnesnį padažą, rekomenduoju Torres San Valentin baltą vyną, jei aštresnį – bokalą Švyturio Balto alaus su citrina (vieną alkoholinį vienetą ir su saiku).

SKANAUS!!

Tiesa kartais sapnuose jaučiu skonį, šleikštulį, vemiu, krisdamas iš oro baliono jaučiu kaip plevėsuoja visas kūnas. Kartais atrodo, kad sapną valdau. Kartais sapnuoju, jog sapnuoju, o atsibudęs pamatau, kad aš kitame sapne. Vieną naktį teko “per prievartą” atsibusti, t.y. realybėje bandžiau pajudinti ranką ar koją, atplėšti akis, nes iš “sapno” į “atsibudimą” keliavau gal kokius aštuonis kartus ir dar vis miego būsenoje supratau, kad natūralus atsibudimas sunkiai galimas, kai aplinkui kalbantis katinas ant skraidančio kilimo, autobusas per dešimt minučių nuvažiuojantis iš Vilniaus į Niagaros krioklius ar net nukandant puse menulio, jį išvemiant nepažįstamam beveidžiam žmogui į kišenę. Žodžiu keisti tie mano sapnai.

Kodėl aš tai rašau? Nes į savo kolekciją įsirašiau dar vieną pradžioje malonų, o vėliau keistą, šlykštų, nesuprantamą sapną su vienu man labai brangiu žmogumi nuo kurio, deja, dėl savo kaltės teko nutolti. Pačio sapno nekomentuosiu, nes per daug asmeniškas. Bandžiau jo prasmės ieškoti sapnininkas.lt ir kituose online sapnininkuose tačiau, deja, apčiuopiamos prasmės išgauti nepavyko.

Papasakosiu apie kitą sapną – kurį sapnavau dar seniai seniai, jo prasmę bandžiau taipogi iškapstyti… Pateiksiu rezultatą, visą kitą spręskite Jūs patys.

Sapnas: Tamsa. Maža erdvė. Panašu, jog esu skrynios viduje, o kišenėje randu raktą. Kažkodėl, spyna yra viduje, todėl atsirakinau. Išlindęs pamatau keturis draugus, kurie apipuola mane su balionais ir pasveikina su gimtadieniu. Sėdame į antrą golfą. Ir važiuojame per Vilnių paskui Diną Zaurą su visais Vilniaus fizikos studentais (nelabai mėgstu fiziką). O tas dinozauras buvo padarytas iš kažko, kas sugebėjo išsilaikyti ore. Prisikabinome savo golfą prie Dino Zauro. Toliau projekcinis vaizdas. Žemės planeta – aplink ją išsitempęs Dinas Zauras už kurio uodegos laiko kažkoks nykštukas ir juokiasi. Staiga paleidžia, ir mes su visu Dinu Zauru trenkiamės į didelį stulpą kuris atsirado vidurį Katedros aikštės. Jaučiu kaip lūžta mano kaklas. Tamsa. Atsibundu toks jausmas, kad po dešimties sekundžių tamsos visas šlapiame prakaite. O dabar renkam žodžius iš sapnininkų kuriuos pavyko atrasti:

• Tamsa – abejonės.
• Skrynia – reikia taupyti.
• Raktas – rami laimė.
• Atrakinti spyną – pastebėti, kad jus apgavo.
• Daug draugų – perspėjimas nesuabejoti, nesustoti kryžkelėje.
• Balionai – trūks atkaklumo darbuose.
• Gimtadienis – neištikimi draugai, trūkumas pinigų.
• Mašina – netikri draugai jums pakenks.
• Planeta – varginanti kelionė, džiaugsmo neteikiantis darbas.
• Juokas – nemalonumai valdiškuose namuose, liga.
• Stulpas – reikalui esant sulauksite pagalbos, paramos.
• Išeiti iš tamsos – pasveiksite, įveiksite negalią, išvengsite pavojaus.

Mano interpretacija: abejoju, ar iš tikrųjų reikia taupyti ir ar taupydamas galiu rasti užtikrintą ir ramią laimę, tačiau viską sprendžiu kitaip, kol pastebiu, kad mane apgavo, nors buvo daug perspėjimų ir raginimų tai daryti ir neabejoti, po visko, trūksta atkaklumo įvairioms idėjoms ir planams įgyvendinti, o visi draugai, atsiradus bėdoms išnyks, o kai kurie net pakenks. Negana to visą tai lydės dar ir ilgas bei sunkus darbas, sprendžiant problemas, nemalonumus, o jei prispirs reikalas – kažkas vis tiek vieną gražią dieną padės, kol įveiksiu sunkumus. (dar deja niekas nepadėjo)

P.S.: Turiu pasakyti, arti tiesos. O apie Diną Zaurą ir jo reikšmę sapnuose nepavyko nieko rasti

Realiai tais laikais sunkiausia būdavo civiliams, jiems tekdavo laikyti frontą tarp dviejų ugnių – partizanų ir NKVDistų. Vieni prašė, plėšė, žudė, nes jiems reikėjo išgyventi, kiti žudė, kad nepadėtų partizanams. Partizanai tikrai kovojo už laisvę, bet dažnai civilių žmonių sąskaita. Yra teorijų kurios sako, kad partizanai daugiau nužudė savų išėję iš miškų, nei rusų. Bet ne man spręsti ir gilintis į istorijos subtilybes, faktas: buvo NKVD, stribai, išvertskūriai, partizanai – o eiliniam civiliui reikėjo suktis tarp jų visų. Bet ta istorija čia ir baigtųsi, jei nebūčiau paskaitęs komentarų kurie slepiasi po šiuo video. Tiesiog negaliu ir nemoku neturėti savo nuomonės žmonių pasisakančių tokiomis temomis. Norėčiau pakomentuoti keletą komentarų. Štai vieno pavyzdys:

Lithuania99 sakė: Kam nepatinka Lietuvoj: Von! Lietuva lietuviams, tukstanciai partizanu mire gindami sali, o visokie sudini kinai, negrai ir dar kitokie, atvaziuoja gerbuvi pasiimt.Taip jau visa Europa skersai isilgai rudai juoda, ciurbanu krastas, zemynas, tai ne bl, kinietisko sudo mums dar priviso…Liudna ir tiek kai musu vaikai bijos i lauka eit del negro narkomano, arba teks dirbt uz niekine alga del susikto kino imigranto, kuris dirba uz maista kaip gyvulys darbinis.

Va tau ir tipiško Lietuvio globalizacijos suvokimo pavyzdys. Pikta, liūdna ir graudu. Nemanau, kad tūkstančiai partizanų mirė tam, kad Lietuviai gyventu visiškoje neapykantoje kitiems. O tie visokie šūdini kinai, negrai ir dar kitokie tikrai neatvažiuoja į Lietuvą tam, kad pavogtų žemę, tautą, kalbą ar gerbūvį. Laikas būtų išmokti nelaidyti gerklės į kairę į dešinę. Taip sutinku, Europa labai spalvota, bet ar tai blogai? Ar blogai, kad kinas imigrantas darys tuos darbus, kuriems padaryti, mes patys neturime resursų? Jei taip gaila to žemo lygio fizinio darbo, kurį pigiau padaro kinas, rumunas ar kitos tautybės spalvos žmogus, kodėl pas mus toks stygius darbo rinkoje? Nėra kas dirba. O dėl negro narkomano… tai čia išvis tyluma mano galvoje, nes toks jausmas, kad visi narkomanai anot komentatoriaus – subėgs į Lietuvą. Gal Lietuvos įvaizdžio kūrėjams kitą konceptą reikia paimt? Pvž negrų reabilitacijos centras? Manau jau dabar tavo vaikas gali išeiti į gatvę ir prisižiūrėti narkomanų ir išvis prie ko čia negrai? Narkomanu gali būti tiek balsas, tiek raudonas. Nekliedėk, tautieti.

liutasi kvietė: Lietuvi buk budrus, zydija nesnaudzia,bet ja galima sunaikinti jos pacios ginklais-protu, bei gudrumu ! Ir pamastymui: Ar matete ir ar vargu pamatysite zyda dirbanti sunku fizini darba ?

Turbūt todėl, Lietuva su Lenkija ir buvo holokausto lyderiai, nes pats vokietis nenužudė nei vieno žydo mūsuose, mūsų tauta pati sugebėjo sėkmingai naikinti tariamą blogį. Žydija visiškai nieko nedaro, patys žydai kaip tauta. Aš nekalbu apie tuos kurie bando išspausti kažkokią naudą prisidengę tauta. Aš kalbu apie eilinį žmogų žydą. Ir taip, esu matęs ne vieną dirbantį fizinį darbą. O ir Izraelyje turbūt visi tik pinigus skaičiuoja. Tiesiog turbūt pas juos užprogramuota, kad jie protingesni ir gudresni? Tai mes iš tikro pykstame ant jų ar ant savęs, kad esame kvailesni? Nes kartais tas lietuviškas protas ir gudrumas…

DaumantasT paklausė: O visdelto, man butu laba i idomu suzinoti kas tavo manymu yra darbas Lietuvos labui? Gal pasirgimas uz krepsinio rinktine isikibus alaus buteli i rankas?

Va čia aš linkęs visiškai sutikti, kad daugelis žmonių tik rėkia į eterį, rodo savo kažkokį tariamą patriotizmą, bet važiuoja į Angliją ieškoti kitokio gerbūvio. Kad ir tie patys skinai (nors ir ne visi) daugiau mažiau tik gatvės chuliganai prisidengę po trispalve ir galintis mirtinai sudaužyti vos ne bet kurį lietuvį. Kažkoks visuotinis-masinis neapykantos trendas. Aš asmeniškai mačiau ir bendravau tik su keliais tikrais ideologiją turinčiais skinais, lyderiais, visi kiti tik prisiplakėliai, paaugliai, nelabai suvokiantys ką daro. O bendrauti kažkada teko su daugeliu. Po tiek metų ir tie buvę lyderiai suaugo – ir pripažino, kad ne viskas pas juos yra gerai. Lygiai taip pat su dažnu Lietuvos žmogumi, kad patriotizmas reiškia tik alaus bokalą iškeltą per kokią nors ten Žalgirio ar Lietuvos ryto pergalę. O kai reikia kažkuo realiai prisidėti prie tos tautos kūrimo pasigirsta tik: rusai gaidžiai, žydai vagys, man mažai moka ar važiuosiu nx iš čia. Huh, eilinį kartą jau klausiu – gal laikas keistis ir kažką realiai nuveikti vardan tos, Lietuvos?

Man visada labai patiko vienas paprastas posakis – diplomatija yra menas žmogų pasiųsti ant trijų raidžių taip, kad jis pats norėtų ten nueiti. Lygiai tas pats su manipuliacija – žmogui paliepama atlikti veiksmus, kuriuso atlikdamas jis pats nesuprasdamas, jog tai yra neteisinga, nei jo, nei aplinkiniu atžvilgiu, o ir pačio paliepimo faktą nevisiškai suvokia.

Visų pirmiausia vertėtų išskirti kelis psichologinius variklius ir metodus: Neurolingvistinis programavimas – metodų rinkinys skirtas žmogaus „subjektyvaus pažinimo struktūroms“ suprasti ir paveikti. Iš esmės, tai teigiamo pobūdžio metodiką, kuri moko, kad kiekvienam žmogui galima išreikšti tiksliai savo mintis, prie žmogaus prieiti jo suprantama kalba, panaudojant lingvistinius metodus, apie juos esu šiek tiek rašęs. Paprastas pavyzdys su vaiku: tarkime vaikas labai nori įkišti pirštą į ugnį, o tėvų paprastas “nelysk”, gali sukelti autoneigimo reakciją ir vaikas nusidegins pirštus ar bent jau nusimins pabartas. Neurolingvistinis programavimas siekia nenaudoti tiesioginio draudimo ar radikalių pareiškimų, pvz: pridėti popieriaus lapą ir parodyti kaip dega ir pasakyti: “matai kaip atsitinka popieriukui, tau irgi gali taip atsitikti”. NLP dar naudojama savęs, kitų žmonių baimėms ar kompleksams slopinti. Visa tai daroma atitinkama kalba ir emocijomis, tinkamais žodžiais. Iš esmės NLP yra teigiamo pobūdžio metodika. NLP griežtai save atriboja, nuo manipuliavimo. Tačiau gali įtakoti kiekvieno žmogaus sugebėjimus, bet ne savybes.

Socialinė inžinerija – būdas, metodika ar net atskiras mokslas, siekiantis išnaudoti, paveikti ar įtakoti žmonių elgseną, išgauti tam tikrą informaciją. Dažniausiai šis terminas apibūdina neigiamą įtaką naudinga vienai iš sąveikaujančių šalių. Taip pat šio metodo vienas iš pirmųjų ryškių pavyzdžių buvo panaudotas programišių (hakerių). Kuomet žmogiškasis faktorius yra vienintelę spraga tam tikroje uždaroje sistemoje (pvž. įmonėje) išgauti reikiamą informaciją. Iš esmės socialinės inžinerijos apraiškų yra aplinkui mus yra labai daug – tai ir įtakingi politikai, ir charizmatiški asmenys kurių klauso tauta, tai ir įmonių vadovai, tiek ir tardytojai, advokatai ir t.t. Bendrąja prasme – socialinė inžinerija aprašo būdus, kaip įtakoti kiekvieną asmenį ar asmenų grupę norint išgauti atitinkamą rezultatą: rinkėjo balsą, darbuotojų darbo našumą. Tačiau socialinė inžinerija gali būti naudojama ir viešiems interesams ginti, todėl negalima jos vienareikšmiškai vadinti manipuliacija.

Mano asmeniniu pamąstymų – pasirinkus teisingą NLP techniką metodiką, bei į save orientuotą socialinės inžinerijos tipą ir ilgai dirbant prie metodikos, psichologinių faktorių – įmanoma iš savęs sukurti naują Hitlerį, Čerčilį, princesę Dianą ar Adamkų – priklauso nuo atitinkamų tikslų ir siekių (turėdami omeny, kad priemonės, pateisina tikslą). Pabandžiau surankioti detales iš vieno ir kito bei gavau tokį modelį, kurias teisingai įvaldžius, galima būtų į savo pusę palenkti kiekvieną žmogų. Įsivaizduokime kuriame manipuliacinį narcizą-sociopatą kuris sugeba adaptuotis visuomenėje, remdamiesi ne moraline, o logine vertybių sistema: tokiu atveju sociopatas gali suprasti, kad moralus elgesys, tam tikrų visuomenės normų laikymasis jam yra naudingas. Pagrindiniai ingridientai:

Asmens:

• narcizistinė asmenybė
• charizma
• reputacija
• pažintys
• prieiga prie masių

Metodikos

• priverstinis spaudimas
• NLP metodikos
• žmogaus savybių išnaudojimas (exploitinimas)
• yes-set metodika
• Sokrato metodas
• Netiesioginės įtakos metodas
• kiti metodai.

Šiek tiek plačiau apie tai. Tarkime, kad socialinės inžinerijos, neurolingvistinio programavimo ir asmeninių savybių kratinys įtakojantis kitus žmones ir vadinamas manipuliacija. Apie narcizo savybes ir sugebėjimus, jau rašiau. Ką daryti jei tų savybių žmogus neturi? Čia vėlgi gali padėti neurolingvistinis programavimas – galima įtakoti tiek savo, tiek kitų savybes, retkarčiais tikriausiai įmanoma įtakoti ir patį narcizą, kad nereikėtų tiesiogiai veikti kelių ar keliolikos žmonių. Svarbiausia – tiksli, aiški, apgalvota kalba. O pati geriausia forma – klausimai. Čia gali ateiti į pagalba vadinamoji yes-set metodika. Kodėl kartais nusiperkame daiktus kurių mums visiškai nereikia? Atsakymas labai paprastas – todėl, kad labai dažnai pakliūname į yes-set metodikos pinkles. Kiekvienas pardavėjas Jums užduoda tokius klausimus, į kuriuos atsakymas visuomet yra taip. Tuo įgauna pasitikėjimą ir abejonę savo pačio sprendimais. Paprastas, gal ir netinkamiausias, pavyzdukas prie eilinio žmogaus durų:

- Ar kada nors esate irzlus, piktas, nusivylęs? Taip. (o kam nebūna)
– Ar norėtumėte nuolat jaustis geriau? Taip. (o kas nenori)
– Ir tikriausiai niekada nepagalvojote, kad SuperDuper maskatuoklis gali Jums padėti? Na… Taip (nesu girdėjęs išvis apie tokį).
– O gali – Jis išspręs visas Jūsų bėdas, ar norite pabandyti? Taip. (juk nepakenks). O tada standartiniai triukai su nuolaidom, akcijom ir t.t.

Kitas yra vadinamasis Sokrato metodas, arba Sokrato debatų metodas, iš esmės jis paremtas panašiu principu – klausimais. Tačiau jie apima platesnius vandenis – t.y. didesnį klausimų ir atsakymų spektrą, tačiau praktiškai iš anksto žinant visus atsakymus. Tik šiuo atveju tikslas šiek tiek kitoks – įtikinti labiau klausytojus, nei patį priešininką. Tokie klausimai dažniausiai būna pakankamai šabloniški, bet labai efektyvūs, jei iš anksto žinomi atsakymai:

- Ar jūs žinote, kad…? Ne.
– Ar savo strategijoje numatėte, tą ir aną? Ne.
– Tai kodėl Jūs taip atvirai deklaruojate vieną ar kitą, nors neturite jokio realaus pagrindo. Nes Mano siūlymas yra toks ir toks. (pauzė)

Pagrindinis principas – oponento žlugdymas ir savo vertės kėlimas prieš auditoriją. To apraiškas jau seniai galime stebėti mūsų seime. Ypač dabar įnirtingai tai daro Andrius Kubilius oponuodamas praktiškai tiesiogiai prieš G.Kirkilą (tik klausimas, kokiu tikslu – Lietuvos interesam ar naujiems rinkimams?). Apskritai didžiausias ginklas – ne teiginiai, o tikslingi klausimai. Net psichologo ar psichoterapeuto seansuose neišgirsite daug paguodos ar teiginių – tik daug tikslų ir tikslingų klausimų į kuriuos atsakydamas kiekvienas žmogus, tartum gydo save, o tuo labiau nesijaučia teisiamas ar kaltinamas (o tai jau išplaukia iš NLP).

Kitas labiau kenkiantis metodas – asmeninių savybių eksploitinimas, labiau priskiriamas socialinei inžinerijai, bei priverstinis spaudimas, labiau išgaunamas iš NLP. Bendra prasme – tai tiesiogiai kiekvienam asmeniui pritaikomi socialinės inžinerijos ir NLP derinys. Tiesiog siekiama ištraukti iš žmogaus asmeninius trūkumus ar silpnas savybes, paverčiant tai psichologinie asmens analize, kurios pagrindu statomas pasitikėjimas, kompetencija, reputacija, priverčiantis asmenį patekti į neišvengiamą situaciją, priverstinį dalyvavimą, informacijos perdavimą ir t.t.

Manipuliacija žmonėmis – tai toks kompleksinis psichologinių, kalbos, emocijų ir priemonių rinkinys, įgalintis į savo pusę patraukti praktiškai kiekvieną gyvą statistinį žmogų, daugeliu atveju, net ir pačius manipuliatorius. Taigi pagrindinis klausimas – ar galima iš savęs padaryti antrą Hitlerį? Manau, kad taip. Tik klausimas ar verta…

P.S.: Sekančiuose įrašuose aprašysiu ir kiekvieną metodiką plačiau.

The Machinist (orig. El Maquinista), 2004: Ispanų 102 minučių trūkmės įtampos šedevras. Filmas paskoja, apie paprastą fabriko tekinimo staklių darbuotoją kuris kankina smarki nemiga ir po truputį jis savo gyvenime pradeda pastebėti keistus dalykus, nuolatinius laiškelius šaldytuve, haliucinacijas. Tuomet jis pradeda analizuoti save ir pradeda abejoti savo sveiku protu. Žiūrint visą filmą, galima nesuprasti iki paskutinės minutės kas vyksta, tačiau paskutiniai filmo kadrai tarsi priverčia pajusti kritimo efektą – prabėgs visas siužetas galvoje ir viskas tobulai susidėlios į savo vietas. Nepamirštamas efektas.

The Jacket, 2005: amerikiečių ir vokiečių bendras darbas, kuris pasakoja apie Irako karo veteraną kuris gavęs kulką į galvą, buvo laikomas mirusiu. Tačiau atsibudęs morge – pradeda gyventi naują gyvenimą visiškai nieko neprisimindamas. Jis patenka į incidentą, dėl kurio apkaltinamas ir papuola į teismo psichiatrinę ligoninę, kuri naudoją keistą gydymo metodą – įkiša pagrindinį veikėją Džeką į tramdomuosius marškinius ir tada į morgo karstą ir laikų dienų dienas. Tada ir prasideda Džeko kelionė… po praeitį.

Adomo obuolys (orig. Adams æbler), 2005: turbūt aš nesuprantu daniško humoro jausmo, nes būtent šis filmas buvo pripažintas geriausiu Danų metų filmu ir geriausia komedija! Nesugebu įžiūrėti kažko juokingo, kai neonacis sumuša kunigą. Bet kaip psichologinis ir sunkus filmas – tikras šedevras ir vertas vien tik gerų žodžių. Filme pasakojama dviejų tiek žmonių, tiek pažiūriu priešprieša: neonacis priverstas atlikti visuomenei naudingus darbus ir besąlygiškai pamaldus bei atsidavęs kunigas. O čia dar ir obelis…

Eternal sunshine of spotless mind, 2004: vienas iš retesnių grynai holivudinių filmų kuris tikrai vertas pagarbos. Du vienas kitą mylintys žmonės vienas kitam nežinant nutaria ištrinti vieną kitą iš atminties, kuomet jų santykiai pasidaro komplikuoti. Atradę įmonę, kuri užsiima atminties ištrinimu, nesvarstydami pasirašo sutartį ir pašalina vienas kitą iš savo galvų. Tačiau tai, ką jie patiria po to ir tie ieškojimai bei klaidžiojimai po savo pasąmonę parodo, kad ne viską žmogus taip lengvai gali pamiršti kas slepiasi giliai širdyje. Viena pačių įsimintiniausių, sunkiausiai žiūrimų ir originaliausių meilės istorijų kurias man teko matyti.

One point O, 2004: šį bendrą amerikiečių, rumunų ir islandų darbą, vadinčiau vienu labiausiai vykusiu mokslinės pseudofantastikos darbu. Jaunas programuotojas pradeda pastebėti, kad nuolat geria pieną kuriam elergiškas, gauna tuščias dėžes, kaimynai eina iš proto, namo apsaugos darbuotojas nuolat valgo žalią mėsa ir pradeda aiškintis kas vyksta aplinkui. Gal tai kažkieno nelegi užprogramuota nanoreklama žmonių smegenyse? O programuotojai juk daro klaidų…

Jei matėte šiuos filmus – parašykite atsiliepimą, jei dar tik planuojate – gero nusiteikimo ir žiūrėjimo.

Aš nekalbu apie visokį virusinį spamą, aš kalbu apie tą, kuris realiai nori kažką prastumti. Užrašai, kad apeiti spam filtrus irgi įspūdingi: “your s’e_xual life“. Dar labiau man patinka vos matomi dydžiai belekurioje vietoje pačiame laiške: “20th-century painters. I just got separated from my wife today,engaged in macro analysis, scanning the big picture: international politics,Sciences stock down 50 cents a share the day before a publicanticipated, and rates went even higher.” O jo, le’se’xual’e ale geras turinys. Originalu. O apie patrauklias akcijų kainas, net nebešneku.

Kiti dar originalesni: įsigykite prabangias brangių daiktų pigias kopijas. Na čia irgi marketingo grandai turėjo sugalvoti tokį šūkį. Spameriai pasirodo nemoka net normaliai sukalti eilinio laiško, su antrašte pasisveikinimu ir normaliu pasiūlymu. Bet ne, geriau – enlarge your penis Mr. Megadik. Kartais jie bando apeliuoti į mūsų nepilnavertiškumo kompleksus: “ar visada norėjai mėgautis normaliu peniu ir paprasta mergina?“. Ką? O tai kuo man nesimėgauti mano normaliu peniu? Gal įsitaisyti nenormalų? Ir kuo mano paprasta miela mergina bloga?

O kiečiausi yra tie, kas nori pagauti ale “kvailus” darbuotojus su savo “įtikinamu” laišku ir užkrėsti juos virusais. Cituoju laišką (visą visutėlį): sup yall visi.darbuotojai never wait for a hard on again, its works fine on virility pills http://somelink/PALADE dupont. Negana to, kad nieko nesupratau, tai dar manęs net nebandė įtikinti, kad kažką turėčiau spausti. Kažkoks sapjalas ir kažkoks papezėjimas apie kažką.

Vienas mano mėgiamiausiu spamų laiškų kurį gaunu: You just received Psycho cat card. Žavu. Dar vienas iš perliukų - “you cant have pussy if you aint packing the penis“, ir laiške daugiau nieko. Bandau versti kaip gaunasi iš pirmo karto – “tu negali turėti putytės, jei nesusipakuoji penio“. Ačiū už patarimą.

Pasikartosiu. Man patinka spamas. Nes jį skaitydamas pasijaučiu dar labiau atitolęs nuo idiotų. Nes žinau tiksliai, kad man nereikia klausyti kvailų patarimų, paremtų pilkos masės kompleksais, o ir skaitydamas būna, kad praskaidrinu savo nuotaiką ir pasijuntu kiek protingesnis.

Sveiki sugrįžę. Ar patiko pirmas sakinys? Mūsų šalies vaikinai – ištižėlių karta: nuo tarnybos kariuomenėje slapstosi tūkstančiai, o du trečdaliai šaukiamųjų netinkami dėl sveikatos. Man irgi patiko.

O aš sakau, kad dalis mūsų šalies žurnalistų – begalviai idiotai, rašantys tik tam, kad kąnors apšikti. Ypač Ainis (pagooglinkit ir pažiūrėkit kokios antraštės po šio autoriaus pavarde, viršuj pavyzdukas). Arba jis iš tikro nesuvokia realios situacijos arba rašo pensininkam (arba pats toks yra). Siūlau straipsnio autoriui eiti geriau grybų ravėti į tuos pačius paligonus. Tikriausiai ką tik iš tos pačios kariuomenės tiesiai į žurnalistiką bando taikyti. Kas man pasakys, kokie reali kariuomenės prasmė? Pabėgioti po Labanoro girią porą metų? Ar gal užgrobsim tuoj Latviją? O gal reikia sekti JAV pėdomis ir kariauti su visu pasauliu, kai visas biudžetas sudėjus yra mažesnis už karui ir “terorizmui” skirtą dalį?

Tokių pareiškimų autorius reiktų pro ŽEKą praleisti, o to žiūriu kas ką nori tas tą rašo. Tėvynei ginti yra profesionalų kariuomenė. Arba savanorių. O kas iš to, kad prievarta laikys su automatu pelkėj, nuo to tėvynei geriau bus?

O dabar rimtai. Krašto apsaugos ministerijai paskirtų pinigų pasiskirstymas 2007 metams: gynybai - 1010,1 mln. Lt (taip milijardas), arba 90,5 proc.; (kariniam?) švietimui - 59,9 mln. Lt, arba 5,4 proc.; socialinei apsaugai - 14,4 mln. Lt, arba 1,3 proc.; sveikatos apsaugai - 31,1 mln. Lt, arba 2,8 proc. Taigi viso: 1206,2 milijono litų. 2008 metais panašiai.

Ar ne pinigai į balą? Šitoj vietoj aš net nesivarginsiu rašyti apie “nepamaitintus vaikus”, naujas mokyklas ir senelių namus. Patys esat protingi ir turbūt mokat susidėliot galvoje skaičiukus.

Taip. Mes Lietuvoje turim kelis tankus, vieną naikintuvą ir porą bombonešių-kukurūznikų su pridvėsusiais propeleriais. Atsiprašau už išsireiškimą, tai oi bliat dabar jau kariausim. Prirenkam dabar visų iš eilės šalaputrų iš gatvės, sodinam į tą vieną tanką ir laikykis Latvija, mes ateinam. Tačiau kai mūsų oro erdvėje visokie ruspalaikiai skraido – visiškai nieko negalim padaryti. Čia turbūt dėl to, kad pas mus jaunuoliai ištižėliai? Nemanau.

Nusistovėjęs ir įsišaknijęs tarybinis požiūris, kad jei vyras neišbrauks du metus (ar kiek ten?) iš savo gyvenimo - jis menkysta, kaip Ainius išsireiškė - ištižėlis. Aš geriau per tuos du metus sukursiu šeimą ir kelsiu Lietuvos populiaciją. Bus didesnė nauda, nei pabėgiosiu be prasmės po čepkelių pelkes.

O ir šiaip kariuomenė nieko naudingo neduoda (JAV ką gero prikariavo, kas pamenat?). Mano subjektyvia nuomone Lietuvoj balansui išlaikyti pilnai pakanka ir profesionalios kariuomenės. O ir pati kariuomenė galėtų atlikti daugiau visuomeniškas užduotis (pvž saugoti sienas, daugiau dalyvauti viešuose renginiuose ir t.t.). Nes dabar susidaro įspūdis, kad savo kalašnikovus valo ir nelabai ką veikia.

Ir pabaigai. Dabar Lietuvoje ir taip krizė darbo rinkoje. Reikia visokių darbuotojų. O mes dabar vadinkim tuos jaunuolius ištižėliais, neišmanėliais ir vapščė – Jūs nurašyti mielieji. Nes nemylit Tėvynės ir einat dirbti, kuriat šeimas, mokotės universitetuose ir esate dori piliečiai, o ne mirkstat pelkėse su automatais. Ištižėliai. Ne tas žodis.

Daugiau mažiau mūsų visų gyvenimas sustatytas į rėmus – gimimas, mokykla, studijos, darbas, darbas, darbas, darbas. Kartais tiek įnykstame į profesines pinkles, kad pamirštame draugus, pomėgius ir visus kitokius gyvenimo malonumus, kurie gali suteikti daug džiaugsmo. Kadangi aš pats dabar esu visiškam karjeros glėbyje, noriu ir su Jumis pasidalinti, kaip mano matymų viskas yra iš tikrųjų (nes esu pabuvojęs abiejose barikadų pusėse). Visos šios tiesos žinoma turi ir išimčių, bet bendruoju atveju – tinka daugumai didesnių įmonių ir darboviečių. Ir tuo atveju, jei nesate visiškas genijus.

Pirmoji tiesa: Jūs kaip žmogus, verslui esate visiškai neįdomus. Jūs galbūt įdomus savo kolegoms, galbūt net savo viršininkui kuris vertina Jus ir Jūsų darbus, bet verslo prasme – kuo didesnėje kompanijoje dirbate, tuo Jūs neįdomesnis. O verslas šiuo atveju gali būti – Jūsų viršininkas, kompanijos vadovas, kompanijos akcininkai, valdybos nariai. Jūsų problemos kompanijos lygiu – niekam neįdomios. Jūs tiesiog turite daryti savo darbą.

Antroji tiesa: dirbate gerai? Dirbate labai gerai? Gausite dar daugiau darbo. Ši teorema išplaukia iš pirmosios tiesos, nes jei Jūs dirbate gerai, reiškia galite susitvarkyti su daugiau darbo, galite paimti kitų žmonių darbą į rankas. Ir niekam neįdomu, kad turite daug neužbaigtų darbų, niekam neįdomu, kad yra žmonių išvis be darbo – Jūs tai galite padaryti geriau, greičiau – Jūs ir darysite.

Trečioji tiesa: nepakeičiamų nėra. Čia vėlgi galime žiūrėti į pirmas dvi tiesas – turite daug darbo, nepatinka? Išeikite. Tikrai rasime žmogų į tą pačią poziciją, nors galbūt tuo momentu kompanijoje bus šioks toks šiurmulys, bet ilgainiui, vistiek Jus užmirš, nes pagrindinis verslo uždavinys – uždirbti pinigus ir visiškai nesvarbu, ką darėte ir kiek žinių turėjote – mokės daugiau, labiau motyvuos – bet tikrai atras ką pastatyti į Jūsų vietą. Aš asmeniškai visada mėgstu turėti backdorų t.y. tokių vietų savo darbe, apie kuriuos niekas nežino, ir vien tuo atveju, jei su manimi pasielgtų negarbingai, tektų labai gražiai paprašyti, kad apšviesčiau ta tema. Tačiau nevisada taip išeina.

Visom šiom trim tiesom paslėpti naudojamas paprastas metodas - verslo manipuliacija, dažnai dar vadinama motyvacinėmis priemonėmis. Visos verslo dovanėlės, renginukai, dažnai net apdovanojimai per renginius, priedai prie algos ir panašūs dalykai – tai yra tik maskuojamosios priemonės, kad justumėtes svarbus, vertinamas, matomas, neužmirštas. Todėl psichologiškai jaučiatės daug geriau. Tada užmirštate ir negalvojate kiek uždirbate įmonei, tada nekankinate save piktomis mintimis, tada tiesiog darote savo darbą.

Kaip to išvengti? Niekaip. Geriausia rasti sau mielą nišą, kur ir žinodami tai, jaustumėtes gerai,kur Jus suptų puikūs kolegos ir kad to maskavimo būtų kuo daugiau. Ir svarbiausia – niekada nenustoti tobulėti kaip žmogus. Tada ir jokios tiesos nebus baisios.

Tačiau niekaip nesuprantu, ką nori pasakyti MTV, net nesuprantu, kas ką reklamuoja – MTV globalinį atšilimą ar globalinis atšilimas reklamuoja MTV? Apsilankęs toje iniciatyvos salelėje internete, vis gi nesupratau, ko iš manęs nori MTV. Prabėgau jų užduodamus klausimus ir atsakymus, kuriuos čia ir bandysiu pakomentuoti.

Šalta. Ką darai? Padidini šildymą iki maksimumo? Na, paspaudžiu ne. MTV man maloniai paaiškina, kad pasirinkdamas optimalią temperatūra (26 laipsnius) tu taupai energiją ir pinigus. Palaukite, o kuo čia dėti mano pinigai? Ir kur man gauti špyžinius radiatorius, kuriais galėčiau temperatūrą pareguliuoti iki dvidešimt šešių. Gal aš geriau tuomet užsidėsiu megztinį?

Anyway, važiuojam toliau. MTV klausia – ar mėgsti miegoti palikęs įjungtą televizorių? Nelabai, nemėgstu visokių teležaidimų klausyti. Bet man MTV pareiškia: O kam? Budėjimo rėžime paliktas televizorius sunaudoja tuščiai didelį kiekį energijos. Kodėl nesudeginus keletą kalorijų atsikeliant nuo fotelio ir jį visiškai išjungiant? Ėėėė, wtf? Aš visada palieku įjungta į tinklą TV, nes jis atlieka man žadintuvo funkciją, be kurio negalėčiau gyventi. O be to, jis tiek nežmoniškai sunaudota energijos, kad aš už ją moku maždaug apie 2.50 Lt per metus. Tai gal nereikia burti apie nežmoniškus kiekius energijos. Tiek tos, važiuojam toliau.

MTV klausia: ar rašydamas taupai popierių? Oi, aš tiek jo mažai naudoju, kad galiu drąsiai užsikabinti sau medalį už medžių saugojimą. O čia man pareiškia MTV: naudok abi lapo puses, sunaudosi dvigubai mažiau popieriaus. Bent man kvepia eilinį kartą visko daryma pro šikną. Ypač kai dabar darosi taip populiariu ant antros lapo pusės uždėti blizgančią reklamą. O ir MTV galėtų reklamuotis be popieriaus, juk sutaupytų net 100% savo naudojamo popieriaus, o ir flajerių galėtų nedalinti. Juk tiek MTV galėtų pradėti nuo savęs.

MTV dar klausia: ar mėgsti lakstyti automobiliu? Tarkime, kad mėgčiau, jei galėčiau. Ir vėl konstruktyvus pasiūlymas iš MTV: ramus vairavimas tau sutaupys 0.10 ct už vieną litrą. Mieli vairuotojai, Jums visiems skelbiu – nueikite į degalinę, pareiškite: aš ramiai vairuoju. Ir pilkytės degalus dešimt centų pigiau už vieną litrą. Dabar man geriau, atsakytų kaip per kamščius sutaupyt, nes lakstant yra brangiau 100 km, nei tupint kamštyje.

Ir kontrolinis MTV klausimas, kuris mane užmušė - ar mėgsti spontaniškus apsipirkimus? Prieš atsakydamas, galvoju sau, KPŠ? Kas čia do klausimas? Bet įkvėpęs giliai atsakau, kad ne, nemėgtu. Ir gaunu iš MTV šedevrą: Nepatikėsi, bet neapgalvotas ir impulsyvus apsipirkinėjimas sudaro net 70% tavo mėnesinio apsipirkinėjimo. Verčiau iš anksto susidaryk pirkinių sąrašiuką, sutaupysi ir pinigų ir laiko.

Na, gerai, kas man dabar pasakys kuo susijęs globalinis atšilimas ir mano taupomi pinigai? Apie globalinį atšilimą radau gal tik vieną klausimą, kuris net nėra taip tiesiogiai susijęs, o čia kažkokia globalinio atšilimo klausimų ir patarimų parodija. Jau buvau tikras, kad MTV užsimins apie CO2 emisiją, kuomet lakstoma gatvėmis, bet ne, čia matai dešimt centų už litrą pigiau, deja, degalinė nenurodyta. O dar ir prie mano šopingo ydų prisikabino. Kur reali grėsmė ir kur pats pavyzdys iš MTV dėl globalinio atšilimo?

Man žinoma, smagu, kad yra bent kažkokia iniciatyva atkreipti dėmesį, bet, nū, kodėl taip atmestinai ir akivaizdžiai, kad realiai čia niekas niekam neįdomu, o tiesiog eilinis prisijungimas prie trendo. O MTV, mano nuomone, iš esmės tik naudojasi globalinio atšilimo populiarumu, įsitvirtinant kaip vienintelė ir nepakartojama, teisinga televizija. Juk skaičiuodami ir patardami kaip taupyti pinigus, bei jų be reikalo neišleisti nesumažinsime nei CO2, nei taršos, nei šilumos emisijų. Pasigedau kažko rimtesnio iš MTV, o kol nepasižiūrėjau iš arčiau, galvojau, kad bent dėl kažko MTV pasistengė. Bet ne, MTV ir toliau vystys globalų trendą, toliau rodys pasaulinį šūdpopsį ir toliau pati iš esmės nieko nedarys, tik garsiai rėkaus ir toliau leis savo skrajutėm ir reklamom mėtytis Lietuvos gatvėse ir šaligatviuose.

Šiaip dažniausiai stengiuosi būti daugiau ar mažiau apolitiškas, tačiau šį kartą ir man pasidarė pakankamai pikta, ypač dėl trijų straipsnyje paskelbtų faktų:

• V.Drėma nesuprato buvęs papirkinėjamas
• Kaltinimas papirkimu buvo reformuotas į kaltinimą - kėsinimasis papirkti
• Dėl šio fakto (teistumo) dingsta Vilniaus tarybos nario mandatai ir pan

Prisiminiau sąmoningai ar nesąmoningai vieną seną anekdotą: atsidaro traukinio keleivis langą, pribėga kontrolierius – uždaro ir pradeda rėkti: traukinyje negalima rūkyti. Keleivis atšauna: aš gi nerūkiau. Kontrolierius dar pikčiau: bet norėjai!. Tada po kiek laiko, kontrolieriui beužkandžiaujant įbėga keleivis ir pro langa išmeta jo maistą, bei pareiškia: šikti traukinyje negalima. Kontrolierius pasimeta: bet aš gi nešikau…. Keleivis piktai atšauna: bet norėjai!.

Tačiau čia dar blogiau. Ponas Drėma, nors į jį buvo kėsintasi papirkimu, bet jis to nesuprato. Atsiprašau, bet kaip gali žmogus nesuprasti, kai kėsinamąsi pvz į jo gyvybę? Arba čia labai gudriai reikia papirkinėti, kad nepavyktų papirkti, o ir papirkinėjamasis nesuprastų pačio fakto. Bet mūsų teismas užtat viską žino kas ir kaip – norėjo papirkti, taškas.

Užuodžiu aš dar vieną politinę sterilizaciją, kai šalinamos nepatogios personos – juk dabar pripaišius teistumą ir ką tik galima, elementariai nesunku bus paimti ir pašalinti Artūrą Zuoką velniop dėl korupcinių ryšių, visokių ten interesų painiojimą, brukalus ir t.t.

Aš tik bandau suprasti vieną – kuriai jėgai jis yra nepatogus. Rubikono priešams, politinėms klipatoms ar tiesiog šiaip maišo kažkam ramiai daryti savo reikaliukus. Man asmeniškai visiškai neįdomu, kiek kyšių davęs ar paėmęs Artūras Zuokas, bet tai yra vienas iš tų nedaugelio politinių veikėjų, kurio darbai labai realiai atsispindi žmonių gyvenimuose – tereikia pažiūrėti į Vilnių ir į visas buvusias A.Zuoko inicijuotas akcijas, renginius.

Pažiūrėkite kiek jau spėjo Imbrasas prisitapšnoti, kad net trošku visiems tuoj nuo naujo Akropolio bus. O Vilnius atrodo ir iškilęs taip kaip dabar – vieno A.Zuoko nuopelnas. Ir tegu spjauna man į veidą tas vilnietis, kuris nemato pasikeitusio Vilniaus. O kad ten areną ar vandens parką kažkas nekonkurso tvarka pastatė – man vienodai, ne atominė elektrinė galų gale. Ar VP pastatys, ar Lubys, ar MG Baltic – man dzin, vistiek pastatys, jei taip bus nuspręsta. O tie konkursai vistiek vyksta – juodųjų pirkimų pavidalu. Ar savivaldybėje, ar seime. Jei kas pasidomėtumėte istorija – nustebtumėte kiek įstatymų spėjo prastumti ir patvirtinti A.Paulauskas tuo laikotarpiu, kol laikinai ėjo prezidento pareigas.

Žmonės, aš Jus kviečiu žiūrėti į nuveiktus darbus, o ne į neryškias STT juosteles, žiniasklaidos subinlaižiavimą tom pačiom suinteresuotom jėgom, ne į paskalas ar šmeižtą, ir juolab ne į miglotus teismų sprendimus. Aš už Zuoką, Jūs kaip norit.