Paskutinis atvejas – renta poniai Brazauskienei, bet noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie konkrečią personaliją, o apie vieno iš Lietuvos Respublikos prezidentų, dabar jau mirusio, našlę.

Turime įstatymą, kuris aiškiai apibrėžia, kokiais atvejais ir kokia renta turi būti mokama mirusio valstybės vadovo sutuoktiniui. Mano galva, čia būtų galima padėti tašką. Nes viskas surašyta. Tik kažkam kilo mintis, kad ir šį kartą būtų galima kaip nors apeiti įstatymo nuostatas.

Kai tas įstatymas buvo rašomas, niekas nesigilino. Tiesiog parašė dar vieną įstatymą. Nesigilino, nenagrinėjo, kaip tai veikia kitose šalyse, arba mažiausiai – nepakankamai panagrinėjo. O dabar atrado – našlė turi turto? Kokios čia dar rentos? Pakeiskim įstatymą! Man tai žiauriai (tikrąja žodžio prasme) primena “Šuns širdį”…

Ar ne ta pati situacija klostosi kiekvieną kartą, kai žiniasklaidoje eskaluojama, esą į strateginių Lietuvos įmonių vadovų vietas samdomi žmonės gauna per dideles algas, o jei turi pasitraukti iš darbo, tai ir nepamatuotai dideles išeitines kompensacijas. Man buvo liūdna ir apmaudu, kai vienos didžiausių kažkaip keistai sukurtos strateginės Lietuvos įmonės (jau neegzistuojančios) aukščiausias vadovas, priverstas nutraukti savo karjerą visai ne dėl savo noro ar nesugebėjimo dirbti, buvo kaltinamas, kad pasiims jam “nepriklausančią” išeitinę kompensaciją, kurios dydis, sutinku, būtų buvęs daugiau, nei didelė dalis mūsų tautiečių uždirbs per visą savo darbingą gyvenimą. Buvo dar keisčiau, kai jis tos kompensacijos viešai atsisakė.

Kiekvienas verslo vadybos magistras, svajojantis apie būsimus darbus ir iššūkius, ir ypač – apie būsimą karjerą, tikrai pabando įsivaizduoti save kokios multimilijoninės kompanijos vadovo poste, didžiuliame biure dangoraižio kampiniame kabinete, vežiojamą brangiu automobiliu ir atostogaujantį egzotikoje ir prabangoje. Žinia, pastarojo dešimtmečio stambiųjų Amerikos ir Europos kompanijų nesėkmių fone, kuomet didžiausius nuostolius patyrusių ar net ties bankroto riba atsiradusių ir tik vyriausybių gelbėjimo veiksmų dėka išlikusių bendrovių aukščiausieji vadovai palikdami savo darbovietes gavo šimtatūkstantines ir milijonines kompensacijas, net ir verslo pradmenų ragavusiam stebėtojui galėjo kilti klausimas, ar jos pelnytos. Kitiems – t.y.daugumai – tai kėlė ne abejones, o pasipiktinimą, nes dauguma žmonių linkę matyti tik atlygį, bet nesugeba suvokti tų brangiai apmokamų žmonių darbo svarbos, intensyvumo, jų gebėjimo priimti sprendimus, prisiimti riziką, ir atsakomybę. Drąsa rizikuoti turbūt yra svarbiausias verlso variklis. Drąsus vadovas yra vertybė, kuri kelia kompanijos akcijų vertę. Ar galima dėl tokių savybių samdyti žmogų, o paskui bausti jį už nesėkmę? Jei taip, grįškime prie planinės ekonomikos.

Kuo šios situacijos panašios? Pirmiausia – mūsų visuomenės, ar bent jau jos dalies suktumu, kai kiekvienoje nepatogioje situacijoje stengiamasi rasti landą, pateisinančią nenorą laikytis įstatymo. Negebėjimu mąstyti abstrakčiai. Merkantilišku personalijų vertinimu, šališkumu, neorumu. Visa tai apie mus, Lietuvos visuomenę. Tai, kad tarp garsiai kalbančių pamatome ministrą ar kokį kitą politiką nei palengvina, nei apsunkina situacijos. Jau tampa nesmagia taisykle sužinoti, kaip keli šimtai tūkstančių piliečių “per naktį” tapo Sodros skolininkais, ar keli tūkstančiai individualių įmonių savininkų “atgaline tvarka” įsiskolino tai pačiai įstaigai. Gal vieną dieną sužinosime, kad jei turi turto, tai ir pensijos gali nebesitikėti?..

Dažno individo noras ir įprotis išsisukti iš nepatogių situacijų įsigalėjo taip plačiai, kad net vyriausybės vadovas postringauja apie tai, kas iš esmės tėra pastangos išsisukti nuo valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo, net jei šiuo atveju jis taikytinas tik labai mažai visuomenės daliai.

Kažin, kodėl kai kurios specialybės yra pasmerktos amžinam diletantų dėmesiui?

Tinkle galima rasti visko – gerų tekstų, paviršutiniškų rašinėjimų, grafomanijos, tikros informacijos, specifinių žinių. Ko gero, tą patį šlamštą galima rasti ir spausdintame laikraštyje, ir jo elektroninėje versijoje tinkle. Lygiai taip, kaip ir vertingos informacijos. O originalių nuomonių ir įžvalgų, kurias tenka pasakaityti bloguose, niekur kitur kaip tinkle ir nerastum. Nebent, pažinodamas autorius galėtum su jais gyvai padiskutuoti.

Bet ar skaityčiau internete literatūros kūrinį? Keli mano draugai ir pažįstami degančiomis akimis pasakoja, kaip jie nebenorėtų grįžti prie spausdintų knygos formatų, ir kaip laukia, kada ir lietuvių autoriai bus leidžiami elektroninėmis knygų versijomis. Tikriausiai, ir mano atsakymas turėtų būti  – skaitysiu, tai tik laiko klausimas. Nes juk svarbu skaitomo teksto kokybė, o ne tai, kaip jis iki manęs patenka. Nors verčiamo puslapio šnabždesys man yra toks pat būtinas, kaip ir visa likusi knygos ir teksto magija. Lieka tikėtis, kad naujasis elektroninės knygos stebuklas bus gailestingas savo pirmtakui.

Gal geriau pradėsiu nuo to, kad man minkštai virtas kiaušinis pirmiausiai yra absoliučiai tobuliausi pusryčiai pasaulyje. Su duona ir sviestu ir druska. Gyvenime teko ragauti mandriausiai paruoštų kiaušinių – nuo kiaušinių su ikrais iki a la Benedicte, o kur jau visi įmanomi kiaušinienių ir omletų variantai, tačiau bent jau man tobuliausias pateikimas – kiaušinis a la elementarusis virtasis.

Taigi galite įsivaizduoti, kokį didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą jaučiu, kai pramušusi traškų rudą lukštą randu tobulai išvirtą kiaušinį.

Aš mėgstu, kada trynys dar lieka skystas, toks tiiiirštas ir klampuuus, taip ir kviečiantis panardinti šaukštelį. Baltymas turėtų būti stangrus, kaip želė, kurioje nepatyrusi šeimininkė ryškiai padaugino želatinos. Kad taip išvirtum, negalioja jokios taisyklės – virti 1 minutę, virti 3 minutes. Jei virsi per mažai, neišvirs baltymas, ir šaukšteliu kabinsi tokias snarglėtas gleives, o jei pervirsi – trynys bus kietas ir įgis tą sunkiai nusakomą birią tekstūrą, kurios taip nemėgstu. Darželyje verkdavau, kai versdavo valgyti šaltą kietai virtą kiaušinį, kuris smirdėjo, blogai lupdavosi, o toks neapetitiškas šviesiai gelsvas trynys dar šone būdavo ir pamėlęs. Taigi tobulai išvirti kiaušinį irgi yra didelis menas – aš tam reikalui įsigijau specialų kiaušinių virtuvą, ir visiems skeptikams bei pašaipūnams turiu pasakyti: tikrai retai kada nuviliantis daiktas.

Beje, jei atmintis neapgauna, nepasisekus pataikyti, mano geroji močiutė nepatingėdavo išvirti kitą kiaušinį. Turbūt dėl to kiaušinis pusryčiams man asocijuojasi su begaliniu jaukumu, paguoda ir, be abejo, iki šiol yra pats geriausias puikiai prasidėjusios dienos garantas.

Štai — koks paprastas daiktas, o kiek džiaugmo tokiai besotei kaip aš.

P.S. Beje, jei tai perskaitėte, spėju, kiaušiniai jums patinka. Truputis naudingos informacijos: kažkur skaičiau, kad visada geriau rinktis A klasės L dydžio kiaušinius: neva didžiausius deda jaunos vištos, dėl to jie visapusiškai maistingesni, geresni ir t.t. Jei kartais papijokaujate, gal pravers informacija, jog kiaušinis neva yra vienintelis iš maisto produktų, turintis kažkokių natūralių medžiagų, padedančių kovoti su pagiriomis.

Įdomus ne tiek Facebooko statusas ir jau tikrai ne aštrūs žodeliai (kurie, mano galva, čia tikrai nesukūrė papildomos emocijos, jei to siekta). Užkliuvo kas kita – ar prieš paliekant namus būtinai dar reikia juos ir apdergti? Puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės šiandien nemato kitos išeities, kaip tik ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Puikiai suprantu, kad kai kurie jau gimė žinodami, kad nori gyventi svetur. Tik nesuprantu vieno – kodėl, o kodėl išeinant reikia garsiai trenkti durimis ir spjauti į veidą už jų pasilikusiems? Ne tik taip galiu traktuoti tokį elgesį – viskas, aš emigruoju, o jūs, avinų banda, likit, jei jums tinka.

Kai restorane gaunate neskanų patiekalą arba jus negražiai aptarnauja, paprastai jūs tiesiog nepaliekate arbatpinigių ir niekada nebegrįžtate.  Tačiau paliekantys jiems neįtikusią tėvynę kažkodėl jaučia pareigą ne tik garsiai trinktelėti durimis, bet ir apspjaudyti  kilimėlį prie durų. Ir jau visai protu nesuvokiamas dalykas – į protesto akcijas prie šalies ambasadų temptis vaikus su plakatais a la man gėda, kad gimiau Lietuvoje.

Šitaip besielgiantys kažkodėl naiviai įsivaizduoja, jog toks elgesys neturi nieko bendro su Lietuvos dergimu. Tą aiškiai iliustruoja ir minėtas Facebooko įrašas, iš kurio akivaizdu, jog graži šalis Lietuva ir supista valdžia bei darbdaviai mėsininkai yra skirtingi, nesusiję dalykai. Šalis graži, tik valdžia negraži. Bet aš nesutinku: mano galva, kiekvienas turime tai, ko nusipelnėme. Kitaip tariant – ką pasėjai, tai ir pjausi. Čia kaip su besipykstančiomis poromis: na kaip atrodo, jei žmona nuolat viešai “varo” ant savo vyro? Galima nekęsti Kubilo, keikti Seimą ir SoDrą, bet turime tai, ko patys esame verti. Darbdavius – kokių nusipelnėme, sutikdami fiktyviai gauti didesnį atlyginimą vardan didesnės motinystės išmokos, Sodrą – kokius mokesčius mokėjome, seimūnus – kokius išsirinkome, sistemą ir valdininkus – kokius toleruojame. Linkiu sėkmės visiems, kurie išvažiuoja neva protestuodami ir nebegalėdami žiūrėti į žlugdomą Lietuvą. Linkiu sėkmės ir supratimo, jog Lietuva – tai jūs.

Metiniame pranešime prezidentė ragino atsisukti į žmogų. Kvietė elgtis savo valstybėje kaip savo valstybėje. Kūrybiškai tvarkytis ir sąžiningai ieškoti išeičių, kad žmogui būtų geriau. Negaliu neprisiminti vieno parlamentaro argumentų kritikuojant dvigubos pilietybės idėją – esą, turėdamas dviejų valstybių pilietybes žmogus elgsis taip, kaip jam patogiau, ir bus lojalus tai valstybei, kurioje jam geriau… Ar tai smerktina? Ar valstybės tikslas nėra jos žmonių gerovė? Aš tikrai norėčiau būti piliete ne tik Lietuvos, kur visiems striuka ir trūksta, bet ir Lietuvos, kuri geriau nei kitos valstybės rūpinasi piliečių gerove.

Dauguma Seimo vyrų ir moterų, rinkdami protingus žodžius ir žerdami juos iš tribūnų dažniau kalba tam, kad rimtai atrodytų, bet ne kad kažką protingo ir esminio pasakytų vardan kokio tikslo. Pas mus reformos vykdomos ne tam, kad žmogui būtų geriau, bet kad sistema funkcionuotų. Kokia? Vardan ko? Nesigilinkime. Šiandien jie kalba iš tribūnų, juos fotografuoja, jų nuotraukas spausdina laikraščiai, jie sėdi televizijos ir radijo studijose nutaisę kuo rimtesnius veidus. Vardan ko jie ten yra ir tai daro? Aš nežinau. Jie, manau, irgi nežino. Jiems buvo svarbu ten atsirasti. Dauguma jų nė negalvojo, kad statusas vertingas ne dėl paties statuso, o dėl darbų, kuriuos įgalina suplanuoti ir nuveikti, vardan tikslo, kurį galima iškelti ir jo siekti.

Man labai gaila, bet atrodo, kad didžioji dalis seimūnų užsiima tuščiažodžiavimu. Atrodo, jiems nei svarbu, nei suprantama, už ką jie balsuoja. Ir čia aš kalbu ne apie nesusivokusius amžinus naujokus, kurių kiekvienam Seime būna, bet apie tuos, kurie registruoja įstatymų ar jų pataisų svarstymus, kurie linksi galvomis įvairiuose komitetuose, kurie formuoja valstybės politiką, kurių balsas ir yra valstybės balsas. Be jokios ironijos. Strateginio mastymo deficitas ir nesavarankiškas, neatsakingas žmogus, ko gero, yra mūsų turimos švietimo politikos rezultatas ir pagrindinė priežastis, kodėl negalime nei sukurti, nei įgyvendinti būtinų struktūrinių reformų įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Nes vis dar priešpastatome valstybę ir žmogų. Linkiu mums visiems, kad greičiau susivoktume, jog žmogaus ir valstybės vienas tikslas – žmogaus gerovė.

Atmeskime šios dienos problemas, krizę, valstybės biudžeto deficitą, didelį nedarbą. Pamirškime, kad šiandien pensijos tapo tik visuomenės skurdo problemos sprendimo būdas, kad ir koks neefektyvus. Yra kiti du aspektai, kol kas pas mus įvardijami toli gražu ne pagrindiniais ir net ne svarbiais. Vienas – žmogaus išlikimas už save atsakingu, aktyviu darbo rinkos dalyviu, gebančiu apsirūpinti darbo pajamomis, dalyvaujančiu ekonomikoje, mokančiu mokesčius. Kitas – nustatydami pensinį amžių, nesvarbu, 55 ar 75 metai, nustatome ribą, po kurios žmogus nepriklausomai nuo jo valios yra verčiamas drastiškai pakeisti savo aktyvumą, socialinius įpročius, elgesį ir per dieną išsijungti ir tapti netinkamu darbo rinkai ir iki tol buvusiam įprastam gyvenimui. Vien jau nuo tos minties galima susirgti. Kiek kartų teko girdėti apie tai, kaip į pensiją išleistas žmogus pasijuto nereikalingas, nelaimingas, susirgo depresija?

Prieš kelias savaites klausiau įdomaus pranešimo apie tai, kokios problemos kyla norint radikaliai ir efektyviai pertvarkyti valstybinio socialinio draudimo sistemą, kokias galimybes ir problemas analizuoja mokslininkai (LLRI pakviestas pranešimą skaitė suomis Oskari Juurikkala, Helsinkio universiteto Tarptautinės ekonominės teisės instituto mokslinis darbuotojas). Be kitų įdomių įžvalgų ir pasvarstymų, ekspertas kalbėjo ir apie valstybės, kaip aukščiausios visuomenės organizavimosi formos, besaikį norą reguliuoti visas kitų, žemesnių visuomenės organizavimosi formų (nevyriausybinių organizacijų, religinių bendrijų, šeimos, bendruomenių) veiklas ir egzistavimą, ir kaip iš to dažniausiai neišeina nieko gero.

Šiandien sulaukusius tam tikro amžiaus valstybė mus nurašo – išleidžia į pensiją. O kas, jei pensinį amžių galima būtų pačiam pasirinkti? Jei nusprendėte, kad jau norite sumažinti tempą ir nebedirbti – nedirbkite, net jei jums dar vos keturiasdešimt. Žinoma, tai niekaip nesiderina su šiandien veikiančia pensijų sistema, nei su tuo, kaip ji atrodys atlikus plačiai diskutuojamas parametrines pertvarkas. Bet įsivaizduokim, kad praėjo trisdešimt metų, tikroji reforma įvyko, ir kiekvienas esam laisvas pasirinkti, kiek ilgai dirbsime. Vienintelė sąlyga, į kurią reikia atsižvelgti – ar jau esu sukaupęs pakankamai pinigų, kad galėčiau gyventi negaudamas darbo pajamų. Ir žinoma, asmeninis pasirinkimas. Nes juk gali būti, kad jūs ir 80-ies sulaukę būsit žvalūs, darbingi, ir vertingi savo žiniomis, patirtimi ir branda. O gal norėsite dirbti pusę dienos, arba dvi dienas per savaitę? Tada belieka tikėtis, kad sistemos reformatoriai bus tiek toliaregiai ir nuoseklūs, kad numatys besikeičiančius vyresnių žmonių darbo sąlygų reikalavimus.

Mano mamai pasisekė, kad jos darbdaviui dirbantis pensinio amžiau buhalteris atrodo patikimas ir vertingas darbuotojas. Tačiau taip pat žinau ne vieną atvejį, kada darbdavys, konkrečiai – miestelio savivaldybė, tiesiog išleido savo darbuotojus į pensiją, nes kitaip ir negalėjo pasielgti. Ir nereikia bambėti, kad pensininkai užima jaunimo darbo vietas. Tie prieš jų norą pensijon išvaromi žmonės dažnai pergyvena ne dėl to, kad dienos tapo ilgos ir beprasmės (po kiek laiko jie randa užsiėmimų), o dėl to, kad jų ekspertizės ir kvalifikacijos jau nebereiks, kad visa sukaupta patirtis daugiau niekam nebus reikalinga ir panaudota.

Lietuvos žmonės bijo GĖJŲ. LESBIEČIŲ. HOMOSEKSUALŲ. Bijo ir nekenčia.

Siaubas. Paskaičiau, ir pačiai baisu pasirodė.

Taip, lietuviai yra homofobai. Paaiškinimas: homofobija yra baimė arba panieka homoseksualams ir iš to sekantys  veiksmai. Lietuvoje, remiantis paskutine apklausa, tokių yra trys ketvirtadaliai gyventojų. Net jei ir atmestume visokias įmanomas paklaidas, net jei gautume pusę, vistiek – baisiai daug. ..

O ko tikėtis?

Kas paskutiniai Europoje priėmė krikščionybę?

Kur iki šiol pagoniški papročiai taip persisunkę į buities darbus ir praktinę kasdienybę? Ach …

Gerbiu Vilniaus meriją, kuri suteikė leidimą šiam renginiui, ir traktuoja jį kaip eilinį masinį renginį. Man labai patiko mero Navicko pasakymas LNK šiandien rodytoje laidoje – jis sakė, mes negalim paprašyti, kad žmogaus teisės pradėtų galioti Lietuvoje 100 ar 200 metų vėliau. Būtent. Mes maždaug tiek ir atsiliekam nuo Europos.

Man visiškai nekelia pykčio jokie žmonės, kurių orientacija yra tokia kaip Roko Žilinsko ar kitų panašių – taip vadinama vieša paslaptis, kuri nei pykina, nei erzina, nei kaip nors kitaip veikia. Bet kol kas man vis dar keista, kodėl tiems žmonėms reikia demonstruotis. Sako, jie turi teisę būti, ir atsiskleisti, ir nebūti smerkiami. Visiškai sutinku, ir nei smerkiu jų, nei kaip nors pykstu. Bet, nežiūrint to, teigiu, kad lietuviai – homofobai. O tas jų savaitgalio paradas kelia keistų minčių…

Priešininkai galėtų sakyti, kad heteroseksualumo primygtinis demonstravimas turėtų (arba galėtų) būti lygiai taip pat nepriimtinas. Ir yra. Sekso kultas, olialia, ir kitos pupytės yra lygiai taip pat nepatrauklu, kaip ir perdėtas homoseksualumo demonstravimas. Tai gal verta kalbėti apie sekso sureikšminimo viešojoje medjoje problemą?

Bet apie tai nekalbama. Nes kol kas seksualumo eskalavimo nauda yra didesnė nei blogis, kurį girdime, skambant olialia produktų pavadinimams. O tai reiškia, kad lietuviams per anksti dar kalbėti apie homoseksualų egzistavimą šalia mūsų.

Dėl to lietuviai nei kalti, nei blogesni už kitus. Tiesiog XIII amžiuje lietuviai dar nebuvo pasiruošę krikščionybei. XXI-ame – nėra pasirengę toleruoti kitokių, nei jie (mes) patys. Yra vilties, kad tai praeis. Tiesiog turėsim palaukti.